Radiacinė sauga ligoninėje

Bet kuris rentgeno aparatas (taip pat ir kompiuterinis tomografas) veikia tokiu pačiu principu kaip ir radijo imtuvas. Kol radijo imtuvas įjungtas, tol spinduliuoja radijo bangas, o jį išjungus, bangos nebesklinda. Lygiai taip pat ir rentgeno spinduliuotė egzistuoja tik tol, kol yra generuojama rentgeno vamzdžio. Be to, svarbu suprasti, jog rentgeno spinduliai paciento kūne nesikaupia, o tik pro jį praeina. Todėl, padarius rentgeno nuotrauką ar atlikus kitą rentgeno diagnostikos tyrimą, spinduliuotės žmogaus kūne nelieka ir pacientas netampa radioaktyvus.

Rentgeno diagnostikos įranga yra labai įvairi: rentgenografijos, kompiuterinės tomografijos, mamografijos, intraoraliniai ir panoraminiai dantų bei kiti aparatai. Visus juos sieja viena bendra savybė – jie skleidžia rentgeno spinduliuotę. Šios įrangos jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis yra rentgeno vamzdis.

Svarbu! Magnetinio rezonanso tomografijos aparatas nėra priskiriamas rentgeno diagnostikos įrangai, nes jis neskleidžia jonizuojančiosios (rentgeno) spinduliuotės ir nesukelia medicininės apšvitos.

Įprastai rentgeno diagnostikos procedūros neigiamo poveikio sveikatai nesukelia. Pvz., atliekant krūtinės ląstos ar galūnių rentgeno diagnostikos procedūras, paciento patirta apšvita yra santykinai maža ir panaši į per kelias dienas gautą iš gamtinio jonizuojančios spinduliuotės fono (kosminės spinduliuotės, statybinių medžiagų, grunto, maisto, vandens ir pan.). Procedūros, kurių metu gaunamos didesnės apšvitos dozės, pvz., kompiuterinės tomografijos, intervencinės radiologijos, itin retais atvejais gali sukelti odos pažeidimų (pvz., paraudimų ar nudegimų).

Reikia ar nereikia atlikti rentgeno diagnostinį tyrimą, nusprendžia tik gydytojas. Svarbiausia įsitikinti, kad procedūros nauda bus didesnė už potencialią žalą. Nauda šiuo atveju reiškia, kad procedūra yra reikalinga, norint nustatyti diagnozę, ir gauta informacija turės įtakos paskiriant gydymą, dėl ko pagerės paciento sveikata ir bendra jo gyvenimo kokybė. Gydytojas įvertina esamą paciento būklę, ankstesnių medicininių procedūrų metu patirtą apšvitą, galimybę gauti tą patį diagnostinį rezultatą alternatyviais tyrimais, todėl rentgeno diagnostiniai tyrimai gali būti atliekami tik turint gydytojo siuntimą.

Vaisius yra daug jautresnis rentgeno spinduliuotei nei vaikas ar suaugęs žmogus, todėl, jeigu nėštumo metu rentgeno diagnostikos procedūrą galima atidėti, rekomenduojama ją atlikti vėliau arba pakeisti kitomis procedūromis (pvz., ultragarsu ar magnetinio rezonanso tomografija).

Jeigu nėščiajai būtina atlikti rentgeno diagnostikos procedūrą, jos klinikinė nauda turi būti didesnė už jonizuojančiosios spinduliuotės keliamą potencialią riziką. Moderni įranga ir gerosios praktikos rekomendacijų taikymas leidžia galvos, galūnių bei krūtinės ląstos rentgeno procedūras saugiai atlikti ir nėštumo metu. Esant būtinybei ištirti kitas kūno sritis, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai.

Svarbu! Nėščia moteris turėtų gydytojui pranešti apie nėštumą ar net nėštumo tikimybę!

Jeigu nėštumo metu Jums prireikė atlikti rentgeno diagnostikos procedūrą:

• neatsisakykite tyrimo, jeigu jis yra svarbus Jūsų sveikatai;
• pasiteiraukite gydytojo ar tyrimą atliekančio darbuotojo, kokių priemonių bus imtasi, siekiant mažinti apšvitą;
• pasikonsultuokite su tyrimą atliekančiais darbuotojais, jei dvejojate dėl Jums paskirto tyrimo;
• pasidomėkite, ar reikia atlikti nėštumo testą.

Siekiant išvengti pakartotinių rentgeno diagnostikos tyrimų, reikia laikytis šių taisyklių:

• apie anksčiau atliktus tyrimus visada pasakykite gydytojui, o jam paprašius – pateikite rentgeno nuotraukas;
• galima pasiteirauti gydytojo, ar yra alternatyvių diagnostikos metodų, kai jonizuojančioji spinduliuotė nenaudojama. Pvz., rentgeno diagnostinius tyrimus kartais galima pakeisti jonizuojančiosios spinduliuotės nenaudojančiais tyrimais – magnetiniu rezonansu ir ultragarsu. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad ne visais atvejais rentgeno diagnostinį tyrimą galima pakeisti tyrimu be rentgeno spinduliuotės!

Būtina klausyti personalo nurodymų, kaip tinkamai elgtis tyrimo metu, kad tyrimo nereikėtų kartoti dėl blogos gauto vaizdo kokybės.

NE. Tarptautinės organizacijos nėra nustačiusios pacientų apšvitos dozių ribų. Tačiau yra svarbu, kad rentgeno diagnostikos procedūrų teikiama nauda pacientui (pvz., nustatyta diagnozė, įvertintas taikomo gydymo efektyvumas) būtų didesnė už galimą žalą, kurią gali sukelti rentgeno spinduliuotė. Siekiant nustatyti diagnozę ar stebėti gydymo eigą, kai kuriems pacientams gali prireikti ne vienos rentgeno diagnostikos procedūros. Be to, apšvitos dozė tokių procedūrų metu priklauso ir nuo paciento fizinių savybių (pvz., paciento svorio).

Medicininei apšvitai dozių ribos nenustatomos, tačiau atskiroms rentgeno diagnostikos procedūroms yra nustatyti diagnostiniai atskaitos lygiai (dozių lygiai), kurie, juos įvertinus, parodo, ar įstaigoje rentgeno diagnostikos procedūros atliekamos tinkamai, yra saugios ir pacientai nepatiria didesnės apšvitos, nei reikia. Pacientų radiacinė sauga yra užtikrinama, pagrindžiant rentgeno diagnostikos procedūrų būtinumą, atliekant rentgeno aparatų kokybės kontrolę ir laikantis nustatytų diagnostinių atskaitos lygių.

TAIP. Įprastinės rentgenografijos metu padaroma viena nuotrauka, o rentgeno spinduliuotė į paciento kūną patenka iš vienos pusės, be to, išlaikymo (ekspozicijos) trukmė yra gerokai trumpesnė.
Atliekant KT, rentgeno vamzdžiui besisukant apie ligonio kūną, patiriama iš visų pusių vienoda apšvita, todėl gaunama apšvitos dozė yra gerokai didesnė. Apšvitos dozė (efektinė), paciento gauta KT tyrimo metu, gali svyruoti nuo 1 iki 20 mSv. Tokią dozę žmogus gauna iš gamtinio fono per 1-8 metus.
Pvz., KT dubens tyrimo metu yra gaunama iki 10 mSv efektinė dozė, o tai atitinka 500 krūtinės ląstos rentgeno diagnostinių tyrimų.

Nėra nustatyto leistino tyrimų skaičiaus, tačiau apšvitos dozės, kurias gauna žmogus, atliekant KT tyrimą, yra vienos didžiausių rentgeno diagnostikoje. Žinoma, kad jos priklauso nuo tyrimo trukmės, tiriamosios srities ir kitų tyrimo charakteristikų. Tam tikrų KT tyrimų metu yra suleidžiama kontrastinės medžiagos. Šiuo atveju paciento kūnas gali būti skenuojamas keletą kartų, taigi apšvitos dozė gerokai padidėja. Prieš paskirdamas tyrimą, gydytojas privalo paaiškinti, kokią naudą ir kokią riziką duos numatytas tyrimas. Tačiau net ir pakartotinai atliekamas KT tyrimas, suteikiantis daugiau naudos nei žalos, yra laikomas pagrįstu.

Gydytojas, atsižvelgdamas į paciento sveikatos būklę ir jos pokyčius, nusprendžia, ar KT procedūra yra būtina. Jei taip nėra, tokia procedūra neturi būti atliekama arba pasirenkama kita procedūra, kuri padėtų nustatyti diagnozę. Todėl pacientas neturi reikalauti iš gydytojo paskirti KT procedūrą, jei ji nėra būtina.