Skubiosios medicinos gydytojas: nesu geresnis specialistas už neurologą, bet esu tiek pat geras specialistas, esant ūmiai neurologinei patologijai

Vienas iš septynių – taip galima apibūdinti skubiosios medicinos gydytoją Paulių Uksą, nuo rugpjūčio gyvybes gelbėjantį viename didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriuje. Pirmosios tokios specializuotos laidos Lietuvoje gydytojas, paklaustas, kodėl nusprendė pasirinkti skubiąją mediciną, nė akimirkos nesuabejoja, nepaisant, kad ši specialybė viena sunkiausių, o atsakomybė milžiniška, ir sako, kad viskas paprasta – tai tiesiog noras prisidėti prie stebuklų, „auksinėmis valandomis“ vykstančių skubios pagalbos skyriuose.

Savo ruožtu, skubiosios medicinos gydytojų specialybės vienu iš „krikštatėvių“ pramintas ir naujų vėjų į visą parą pacientus priimančius skyrius Lietuvoje bandantis įpūsti RVUL Skubios medicinos centro vadovas prof. hab. med. dr. Pranas Šerpytis sveikina Vilniaus universiteto (VU) sprendimą viena iš skubiosios medicinos rezidentūros bazių paskirti RVUL.

„Tam, kad skubiosios medicinos gydytojai būtų paruošti gerai, reikalinga pati geriausia mokymosi bazė, kurioje būtų visos galimybės įgyti įvairiapusiškos, darbo realiomis sąlygomis patirties. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrius pasižymi didžiausiais skubios pagalbos reikalingų traumatologinių bei neurologinių pacientų srautu Vilniuje, taip pat čia plūsta itin gausus toksikologinių pacientų srautas bei dalis pacientų, kuriems reikalinga chirurginė pagalba. Tad sprendimas racionalus ir ateityje, rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus, duos neabejotiną naudą“, – sako prof., hab. dr. P. Šerpytis.

Ligoninės direktorius dr. Algimantas Pamerneckas poslinkius taip pat vertina teigiamai. „Labai džiaugiuosi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vadovybės sprendimu mūsų Ligoninę pasirinkti viena iš pagrindinių skubios medicinos rezidentūros bazių. To siekėme eilę metų, visada matėme būtinybę čia rengti skubios medicinos gydytojus. Beje, mūsų Skubios pagalbos skyriuje reikėtų įdarbinti apie keturiasdešimt skubios medicinos gydytojų, tik tuomet galėtume čia atsisakyti kitų specialybių gydytojų budėjimų. Puiku, kad pirmieji du gydytojai jau dirba. Iškart pajutome jų indėlį į mūsų komandą. Tikiu, kad sugebėsime sukurti visas pedagogikai reikalingas sąlygas. Džiugu, kad svariai prisidedame prie studijų Vilniaus universitete kokybės gerinimo“, – sako dr. A. Pamerneckas.

Tuo metu, vienas iš septynių Lietuvoje šiemet skubiosios medicinos rezidentūrą baigusių gyd. P. Uksas, pasakodamas apie pirmuosius darbo viename didžiausių šalyje skubios pagalbos centrų įspūdžius, pabrėžia, kad pagrindinė šio skyriaus stiprybė – profesionali, į paciento problemas susikoncentravusi komanda. Daugiau apie tai – pokalbyje.

Skubi medicina – viena sunkiausių specialybių, kodėl būtent ji?

Medicinoje tikriausiai nėra nė vienos specializacijos, nė vienos krypties ar srities, kuri nebūtų įdomi, o pats pasirinkimas greičiausiai yra nulemtas žmogiškųjų, asmeninių savybių. Aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs, kasdien besigilinančio į vienos kažkurios specialybės ligų simptomatiką. Tai, matyt, ir yra tas atsakymas, kodėl skubioji medicina ir, kodėl aš.

Iš tikrųjų, faktas, jog niekada nežinai, kada ir kokios būklės pacientas atvyks į Skubios pagalbos skyrių, kokį iššūkį tau kaip gydytojui, kaip žmogui dėl to teks priimti, ir galimybė būti tuo pirmuoju, nuo kurio, paprastai tariant, priklauso paciento tolimesnė ateitis, ir yra kertiniai dalykai, kuriantys skubiosios medicinos žavesį.

Tam, kad iš tiesų būtų aišku, apie ką kalbu, tai, pavyzdžiui, politraumos atveju – auksinė pirma valanda Skubios pagalbos skyriuje, sepsio atveju – ta pati pirma auksinė valanda, nuo kurios metu atliktų veiksmų, t. y., pradinės diagnostikos, paciento stabilizavimo, priklauso, koks bus tolimesnis paciento kelias. Ir visa tai vyksta čia, Skubios pagalbos skyriuje. Taigi, teikdamas skubią pagalbą pajunti, koks didelis tavo indėlis į paciento tolimesnį gydymą, sveikimą ir išgyvenamumą iš tiesų yra, kokios svarbios tos žinios ir įgūdžiai, įgyti per 5-erius rezidentūros metus.

Be to, kadangi skubios medicinos gydytojai turi pakankamai ne tik klinikinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, manipuliacijų skaičius, kurias gydytojas gali atlikti dirbdamas Skubios pagalbos skyriuje, yra labai didelis. T. y., visos trauminės repozicijos, tam tikros chirurginės intervencijos, taip pat dalis tų intervencijų, kurias atlieka gydytojai anesteziologai-reanimatologai, kaip, pavyzdžiui, centrinės venos punkcija, intubacija, dirbtinė plaučių ventiliacija ir kt. Tai reiškia, kad dirbdamas čia pasitelki ne tik visas savo sukauptas žinias, bet daug gali padaryti rankomis. Tokios galimybės taip pat yra ne mažiau svarbios kiekvienam profesionalui.

Kalbant apie savybes, koks gydytojas turėtų būti tas idealus skubią pagalbą teikiantis kiekvienam žmogui? Nes tikriausiai ne kiekvienas galėtų, pavadinkime, išlikti tokiomis sąlygomis?

Privalai būti lankstus, atviras, priimantis naujoves, taip pat kritiškas tiek sau, tiek pacientams, tiek personalui, kuris dirba su tavimi, bet svarbiausia – privalai būti komandos žmogumi. Iš tiesų, nepaisant to, koks tu geras gydytojas individualiai bebūtum, be komandos Skubios pagalbos skyriuje kalnų nenuversi.

Neabejotinai, skubios medicinos gydytojas privalo būti komandos lyderis, bet juo įmanoma būti tik tada, kai yra komanda. Kalbu tiek apie valytoją, tiek apie slaugytoją ar jos padėjėją, tiek apie visus kitus gydytojus, kurie yra šalia tavęs ir kaip konsultantai, ir kaip pagalba tau.

Taigi, komunikabilumas, taktiškumas, racionalumas taip pat yra tos savybės, be kurių, siekdamas geriausių rezultatų, skubioje medicinoje neišsiversi. Juolab, kad ir pacientai tikisi tokių gydytojų, kurie ne tik sugebės suteikti pagalbą, bet ir sugebės įsiklausyti, išgirsti, tad ir santykyje su pacientu komunikacija, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje, turi didelę reikšmę.

Turiu omenyje tai, kad, jeigu su pacientu bendrausi nekorektiškai, nemandagiai, tai 5 ar 10 minučių turinti trukti konsultacija pailgės dvigubai, o galutiniu rezultatu patenkintų nebus. Tai ypač aktualu, kalbant apie pacientus, kurie dažnai net neturėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Taip, turiu pripažinti, kad išlaikyti šaltus nervus ir viltį kuriančią šypseną būna sunku, nes juk kiekvienas medikas yra toks pat žmogus, jaučiantis ir nuovargį, išgyvenantis, kai nesiseka, ir turintis asmeninį gyvenimą bei tą pačią nuobodžią rutiną, kaip ir bet kuris pacientas, pavyzdžiui, besiskundžiantis lėtiniu nugaros skausmu jau kokius 15 metų, bet nusprendęs pagalbos ieškoti būtent šiandien, 4 valandą nakties, Skubios pagalbos skyriuje. O tokių situacijų, deja, būna. Ir paciento kaltinti dėl to negali, nes juk jo problemos, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, tuo metu jam yra pačios svarbiausios. Matyt, būtent dėl to bandymai paaiškinti, kad šeimos gydytojo institucija jam šiuo klausimu tikrai yra pajėgi padėti, ne visada būna sėkmingi.

RVUL visai neseniai patvirtinta viena iš skubios medicinos rezidentūros bazių. Tai tikriausiai svarbus žingsnis kalbant apie šios specialybės gydytojų gretų auginimą Lietuvoje, kuri iš tiesų žengia pirmuosius žingsnius. Koks turėtų būti tas rezultatas, kitaip tariant, kas turėtų pasikeisti pacientui, kai bus užauginta skubios medicinos gydytojų karta? Arba ko tikėtis kiekvienam potencialiam Jūsų pacientui?

Kai Lietuva „startavo“ su skubia medicina, visi kėlė klausimą – kokia nauda iš to, argumentuodami, jog vienas skubios medicinos gydytojas vis tiek tokių milžiniškų srautų aprėpti nebus pajėgus. Lygiai tie patys klausimai ir tos pačios abejonės, ar gali vienas skubios medicinos gydytojas būti geresnis nei 4 atskirų sričių specialistai, buvo išreikštos amerikiečiams, dar prieš 50 metų pradėjusiems rengti šios specialybės medikus.

Norisi pasakyti, kad taip lyginti ir tarsi ant svarstyklių pusių dėlioti iš tikrųjų nereikėtų, nes mes – skubios medicinos gydytojai – nesame nei geresni, nei blogesni už kelis skirtingų sričių specialistus, bet mes galime suteikti tas pačias paslaugas ūmių susirgimų atveju. Kitaip tariant, aš nesu geresnis specialistas už neurologą, bet aš esu tiek pat geras specialistas neurologijoje, kalbant apie ūmią neurologinę simptomatiką, lygiai taip kalbant apie kitas sritis – ūmius kardiologinius, chirurginius ir kitus greitos pagalbos reikalaujančius susirgimus.

Taigi, realus skirtumas, kurį turėtų pajusti pacientai – trumpesnis laikas iki preliminarios arba galutinės diagnozės nustatymo. Pavyzdžiui, į Skubios pagalbos skyrių atvykęs vyresnio amžiaus žmogus, kuris, tarkime, yra persirgęs infarktu, jam svaigsta galva, skundžiasi aukštu kraujospūdžiu ir pilvo skausmais, būtų apžiūrėtas skubiosios medicinos gydytojo ir nereikėtų konsultuoti keliems skirtingų specialybių gydytojams. Tais atvejais, kai tyrimų rezultatai leidžia, neįžvelgiame jokių rimtesnių pavojų, galime išleisti pacientą gydytis ambulatoriškai. Savaime aišku, tai leistų sutrumpinti laiką iki diagnozės nustatymo ir kartu leistų gydytojams specialistams daugiau laiko Skubios pagalbos skyriuje skirti pacientams, kuriems iš tiesų tos specializuotos pagalbos reikia.

Reziumuojant, augant skubiosios medicinos gydytojų gretoms ir prisidedant rezidentams, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrius, kuris, pagal pacientų srautus, yra vienas didžiausių Baltijos šalyse, įgaus naują veidą, o, svarbiausia, problema, dėl kurios dažniausiai skundžiasi pacientai – ilgas laikas iki diagnozės nustatymo – bus išspręsta.

RVUL – vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje. Pirmieji įspūdžiai čia dirbant gydytoju?

Pacientų srautas skiriasi, lyginant su kitomis ligoninėmis, kuriose teko dirbti: pacientai žymiai jaunesni, svariai didesnis traumuotų pacientų srautas, kai per parą – virš 100 traumų, tarp kurių ir ypač rimtos politraumos.

Iš tiesų, ūmūs sužalojimai yra dažniausia mirties priežastis jauname amžiuje. Reiškia, kad juos dažniausiai patiria sveiki žmonės, todėl atsakomybė, kurią prisiimi, milžiniška. Tampi atsakingu už jų išgyvenamumą ir gyvenimo kokybę visą likusį gyvenimą. Bet, matyt, tas noras padėti, prisidėti tomis „auksinėmis“ valandomis ir yra stipresnis, praaugantis krentančią atsakomybę.

Įspūdžiai geri, Skubios pagalbos skyrius stiprus, turime pakankamai medikamentų, priemonių, geras sąlygas teikti intensyvią terapiją Skubios pagalbos skyriuje. Be to, šiuo metu vienas gydytojas nuolat dirba tiek reanimacinėje, tiek stebėjimo palatose, o tai reiškia didesnį dėmesį pacientams.

O kalbant apie atsakomybę, kurią tenka prisiimti, ir emocijas?

Emocijos būna visokios, nes būna situacijų, kai atrodo padarai viską, kas įmanoma ir gal net daugiau, tačiau vis tiek nepasiseka, būna, kai viskas klostosi tiesiog gerai ir džiaugiesi „akyse atsigaunančiais“ pacientais. Taip, būna ir nusivylimas, nerimas, baimės, bet, kuo labai noriu pasidžiaugti šiame Skubios pagalbos skyriuje, tai tuo, jog gali atsiremti į kolegas. Tokį komandinį visų Ligoninės skyrių darbą galėčiau įvardinti pagrindine stiprybe. Visi supranta, kad nesvarbu, kas tau patinka ar nepatinka, tu ateini dirbti dėl paciento ir tą visą laiką darbe tu būni tik dėl jo su tikslu kuo greičiau išspręsti žmogaus problemas, palengvinti skausmą ir pan.

Taip pat medicininis personalas Skubios pagalbos skyriuje yra labai profesionalus, slaugytojos yra įgijusios milžinišką patirtį dirbant su sunkiais pacientais, komanda šiame skyriuje yra ypač stipri – tai palieka didelį įspūdį.

Dažnai skubios pagalbos skyriai – vietos, kur pacientai turėtų gauti būtinąją pagalbą. Bet ar visuomet jie čia atvyksta tikrai to?

Išties, į Skubios pagalbos skyrių pacientai turėtų kreiptis, kai jų gyvybei gresia pavojus arba grėsmė reali nepradėjus teikti pagalbos per trumpą laiką. Ir čia susiduriame su itin opia problema, kad dauguma pacientų, ypač privačių klinikų, t. y., tų mažų šeimos gydytojų centrų, nežino, kur jie turėtų kreiptis, kai, pavyzdžiui, yra peršalę, bet tarsi žino, kaip gydytis, galvoja, kad jiems nereikia gydymo antibiotikais, nes juk ką tik vaikas sirgo kažkokia virusine infekcija ir, tikėtina, kad tai tas pats, bet jiems reikalingas nedarbingumas, nes jie, tarkime, dirba mokykloje, darželyje, kur ypač glaudus kontaktas su kitais asmenimis, ir jie tiesiog negali fiziškai būti darbo vietoje dėl kitų saugumo. Tokie žmonės, tikėdamiesi gauti nedarbingumo pažymėjimą, ir tiesiog pasikalbėti, ar savarankiškai gydydamiesi jie viską daro teisingai, tiesiog renkasi paprasčiausią būdą – atkeliauja į Skubios pagalbos skyrių.

Iš to peršasi išvada, jog žmonių žinojimo, kur tokios pagalbos reikėtų ieškoti, kai poliklinikos, prie kurių pacientai yra prisiregistravę, nedirba, trūksta. Dauguma vilniečių, jų paklausus, tikriausiai nustebtų, kad, pavyzdžiui, Centro poliklinika turi budinčią šeimos gydytojų tarnybą, kur visą parą žmonės, priklausantys šiai poliklinikai, gali kreiptis pagalbos, nes tie budintys gydytojai perima to, pavadinkime, standartinio šeimos gydytojo funkcijas nakties, savaitgalių ar švenčių dienomis. Panaši praktika taikoma daugelyje pasaulio šalių, kai yra ne tik skubios pagalbos skyriai tokie, kaip jie suprantami Lietuvoje, o greta jų yra ir tokie visą parą pagalbą teikiantys skyriai, kuriuose ir dirba būtent šeimos gydytojo kompetencijas turintys medikai.

Tiek iš pastarojo laikotarpio, tiek iš rezidentūros ciklų patirties tikriausiai galite kažką pasakyti būsimiems kolegoms?

Tikriausiai verta paminėti, kad pagrindinė skubiosios medicinos rezidentūros bazė užsienyje, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, kur teko stažuotis, būna ta bazė, kuri yra politraumų centras.

Taigi, norisi pasakyti, kad geresnės „trauminės“ bazės rezidentai Lietuvoje tikrai neras. Taip pat garantuoju galimybę išmokti dirbi ypatingomis stresinėmis sąlygomis, kai, pavyzdžiui, vienu metu iš eismo įvykio atveža 4 sunkius politraumas patyrusius pacientus. Taigi, iššūkių čia tikrai nepritrūks.

PAIEŠKA

+