Blog

„Jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o otochirurgas veiksmus gali atlikti dar tiksliau, todėl gydymas tampa efektyvesnis“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja otorinolaringologė, Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkė dr. Irina Arechvo. Ji papasakojo apie endoskopinės technikos privalumus pacientams ir skyriuje vykdomą veiklą.

Šie metai RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriaus gydytojai otorinolaringologei dr. I. Arechvo buvo ypač darbingi. Gydytoja pradėjo atlikti pilnai endoskopines ausų operacijas, buvo tarptautinio renginio „Inovate the ENT“ 2024 m. viena iš organizatorių. Jos ir RVUL kolegų pastangos plėtoti endoskopinę ausų chirurgiją Lietuvoje buvo įvertintos tarptautiniu mastu – gydytoja tapo į Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės (IWGEES) nare. Bendradarbiavimas šioje grupėje leis dar efektyviau teikti otochirurginę pagalbą RVUL.

Šių metų naujovė RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriuje – pilnai endoskopinė ausų chirurgija. Kokie šios chirurgijos rūšies privalumai?

Ausų chirurgija, kaip ir kitos otorinolaringologijos sritys, vystosi neįprastai greitai, todėl mes atidžiai sekame pasaulines tendencijas ir naujoves. Šiuo metu pilnai endoskopinės ausų operacijos yra viena pagrindinių kongresuose vyraujančių ir aptarinėjamų otologinių temų. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon su tendencijomis ir jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas, pavyzdžiui, rekonstruojame būgnelį, klausos kauliukų grandinę per išorinę ausies landą. Mūsų skyrius nuo seno garsėja endoskopinės nosies chirurgijos tradicijomis, todėl tai buvo natūrali terpė pilnai endoskopinei ausų chirurgijai vystytis.

Endoskopinė ausų operacijų technika yra minimaliai invazyvi ir suteikia galimybę matyti žymiai aiškesnį ir detalesnį vaizdą – galime pamatyti tai, kas yra „už kampo“ (priešingai mikroskopinės technikos suteikia taip vadinamą „tunelinį“ vaizdą), padidina mūsų supratimą apie sudėtingą erdvinę ausies anatomiją. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o gydytojas otorinolaringologas veiksmus gali atlikti dar tiksliau. Endoskopinės technikos privalumus vertina ir operacinės komanda, nes sutrumpėja priešoperacinis pasiruošimas. Endoskopiniai vaizdai gali būti lengvai naudojami pacientų konsultacijų metu, aiškinant diagnozę ir operacijos eigą. Pacientui svarbu žinoti, ką chirurgas atliko būtent jo ligos atveju, todėl jam paprašius kartais parodau operacijos įrašą.

Ar pilnai endoskopinė ausų chirurgija visada tinkamas pasirinkimas?

Šiemet daugumą ausų operacijų atlikau endoskopiškai per ausies kanalą net ir tais atvejais, kai landa buvo siaura ar lenkta. Visada stengiuosi išvengti užausio pjūvio, nes jį atlikus pacientai po operacijos dažnai skundžiasi ausies kaušelio aptirpimu. Atliekant operaciją per landą pacientai greičiau grįžta į įprastą gyvenimą. Endoskopinės ausų chirurgijos indikacijos plečiasi, ir jei anksčiau atrodė, kad ausies kanale pakanka vietos tik endoskopui ir mikroinstrumentams, šių metų patirtis rodo, kad jame telpa ir grąžtas. Todėl galime be papildomų pjūvių praplatinti kaulinę landos dalį ir gydyti landos susiaurėjimus.

Vienas iš didžiausių iššūkių ausų chirurgijoje iki šiol yra cholesteatoma. Ar endoskopinė ausų chirurgija tinkama ir palengvina šios ligos gydymą?

Cholesteatoma – tai liga, kai ausies būgnelyje susidaro kišenės ir jose ima kauptis oda. Dažnai ši būklė atsiranda vaikystėje, po serozinių vidurinių otitų, kai vidurinėje ausyje formuojasi sąaugos ir randai. Mažos cholesteatomos ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų arba simptomai būna minimalūs. Kartais pacientai į ligoninę patenka jau su komplikacijomis – galvos svaigimu (dėl pusiausvyros organo pažeidimo), veido paralyžiumi ar net smegenų pūliniais. Dažniausiai cholesteatoma gydoma chirurginiu būdu.

Ankstyva cholesteatomos diagnozė leidžia atlikti retrakcinių kišenių operaciją ir sustabdyti ligos progresavimą. Endoskopinė technika ypač veiksminga ankstyvose cholesteatomos stadijose, nes suteikia platų operacinio lauko matymą, leidžia įvertinti visas vidurinės ausies kišenes ir atkurti ausies ventiliacijos takus. Jau pasirodė mokslinių duomenų, kad endoskopinės technikos potencialiai gali sumažinti ligos atsinaujinimo dažnį ir galimai išvengti pakartotinų operacijų.

Cholesteatoma dažnai pažeidžia klausos kauliukus, ir, jei ankstyvose endoskopinės chirurgijos vystymosi stadijose buvo abejojama dėl osikuloplastikos galimybių, mūsų patirtis rodo, kad net biomechaniškai sudėtingi protezai gali būti lengvai ir sėkmingai implantuoti endoskopo kontrolėje. Malonu, kad RVUL suteikia galimybę dirbti su pažangiausiais protezų tipais. Kai prieš daug metų Drezdeno technikos universitete studijavau vidurinės ausies biomechanikos principus, buvo sunku patikėti, kad implantus galėsiu įdėti viena ranka per ausies kanalą, tačiau tai tapo rutina.

Endoskopinių ausų operacijų privalumus gali pajusti ne tik Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus, bet ir kitų skyrių pacientai?

Būdami didžiausiu traumų centru Lietuvoje dažnai gydome pacientus su kaukolės pamato ir smilkinkaulio lūžiais. Kolegos neurochirurgai išgelbsti gyvybę, o mes vėliau atkuriame klausą tiems pacientams, kuriems dėl stiprios mechaninės jėgos nutrūko klausos kauliukų grandinė. Tai vienos iš mano mėgstamiausių operacijų, nes sveikoje ausyje pavyksta tiksliai atkurti garso perdavimo mechanizmą.

Glaudžiai bendradarbiaujame su aukščiausios kvalifikacijos RVUL radiologų komanda. Jų dėka dar prieš operaciją galime tiksliai nustatyti, kokią techniką naudosime – endoskopinę ar mikroskopinę. Šiuolaikinis otochirurgas turi valdyti abi šias technikas. Sudėtingus atvejus visada aptariu su puikiais gydytojais radiologais – Martynu Kučinsku ir Eleonora Kvaščevičiene. Jų dėka optimizavome sudėtingos anatomijos smilkinkaulio ir šoninio kaukolės pamato tyrimų algoritmus. Manau, šiuo metu esame pranašesni už dirbtinį intelektą.

Ar tai reiškia, kad užsiimate ir moksline veikla?

RVUL Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje nuolat vykdome ir mokslinę veiklą. Pavyzdžiui, šiemet kartu su gydytoju radiologu M. Kučinsku sukūrėme originalų protokolą cholesteatomos išplitimo vertinimui, naudodami vadinamąją „fusion“ (liet. sujungimo) techniką, kai sujungiamos dvi magnetinio rezonanso tomografijos sekos, ir cholesteatoma matoma spalvotai tarp kitų anatominių struktūrų. Tai dažnai leidžia išvengti pakartotinių kompiuterinės tomografijos tyrimų ir papildomos apšvitos.

Savo darbo rezultatus pristatėme Europos otologijos ir otoneurologijos draugijos kongrese Nijmegene, Olandijoje. Pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo. Po endoskopinės ausų chirurgijos rezultatų pristatymo Politzer draugijos konferencijoje Romoje gavome kvietimą tyrimo rezultatus publikuoti prestižiniame žurnale „Otology and Neurotology“.

Šiemet su kolegomis publikavome labai svarbų mokslinį straipsnį apie simuliuotus klausos kauliukų pažeidimus avies modelyje ir jų koreliacijomis su radiologiniais vaizdais. Šiuolaikinis chirurgas turi būti labai kūrybinga asmenybe. Esu dirbusi ne tik su avies modeliu, bet ir su stručio vidurine ausimi. Gamta labai įkvepia, nes būtent gamtoje galima atrasti geriausių techninių problemų sprendimo būdų. Man labai patinka bionika (tarpdisciplininė sritis, jungiantį biologiją ir technologijas), kai kartu dirbantys biologai, inžinieriai, dizaineriai, programuotojai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcionuojančius mechanizmus.

Tapote Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės nare. Gal pasidalinsite, ko galime tikėtis otochirurgijoje artimiausiais metais?

Darbo grupė jungia aktyvius, entuziastingus chirurgus, mokslininkus, kurie yra pasiruošę prisidėti prie endoskopinės ausų chirurgijos vystymosi. Šių kolegų požiūris man yra labai artimas: pažangių technologijų efektyvumas ir saugumas yra kruopščiai patikrinamas laboratorijose, gyvūnų modeliuose ir tik pačios saugiausios iš jų pasiekia pacientus.

Kalbant apie ateities technologijas, artimiausiais metais, manau, sulauksime dar didesnės raiškos endoskopinių sistemų. O ausų chirurgijoje, kai dirbame su mažiausiais kūno kauliukais, vizualizacijos raiškos niekada nebūna per daug. Viskas, kas ją gerina, gerina chirurginio gydymo kokybę ir išeitis. Technologijos vystosi neįtikėtinu greičiu. Manau visai greitai sulauksime dirbtinio intelekto asistuojamų programų, galinčiu suteikti atgalinį atsaką realiu laiku, padėti priimti sudėtingą sprendimą operacijos metu. O su sudėtingais sprendimais susiduriame kasdien.

„Slaugytoja dirbu jau daugiau nei 40 metų ir savo darbą vis dar myliu, pacientus ir be medicinos savęs neįsivaizduoju“, – sako bendrosios praktikos slaugytoja Olga Semezenko, dirbanti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Konsultacijų skyriuje. Slaugytoja rūpinosi Sausio 13-iosios sužeistaisiais, matė pokyčius medicinoje ir džiaugiasi galėdama eiti koja kojon su pažanga. Anot jos, didžiausia pacientų baimė – skausmas, tačiau kartais užtenka šypsenos ir gero žodžio, kad pacientas nusiramintų.

Kiek metų esate slaugytoja ir kiek laiko dirbate RVUL?

Slaugytoja dirbu jau 43 metus. Pradėjau Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje, vadinamame „traumpunkte“ – traumatoginių pacientų priėmime. Kai ligoninę perorganizavo ir Traumatologijos skyrius buvo perkeltas į RVUL (tada ji vadinosi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė), kartu 1991 m. persikėliau ir aš, dirbau Priėmimo-Skubios pagalbos skyriuje. O nuo 2016 m. slaugytoja dirbu Konsultacijų skyriuje. Pakeičiau skyrių, nes vyresniame amžiuje jau norėjosi šiek tiek lengvesnio darbo.

Darbas šiame skyriuje šiek tiek lengvesnis, bet nepasakyčiau, kad lėtesnis. Aišku, nėra tokių pacientų, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar – kai reikia viską mesti ir bėgti  į pagalbą, nes teikiant skubią pagalbą kiekviena sekundė yra labai svarbi. Bet aš stengiuosi, kad ir Konsultacijų skyriuje žmonės ilgai nelauktų.

Papasakokite apie slaugytojos darbą Konsultacijų skyriuje – kokios yra jūsų funkcijos, kokias užduotis atliekate?

Dirbu skyriaus tvarstomajame. Tai reiškia, kad čia kreipiasi pacientai, atvykę į konsultacijas pas gydytojus specialistus. Jiems neretai reikia atlikti procedūras, pavyzdžiui, perrišimus, siūlų šalinimus, smulkias ambulatorines operacijas, tokias kaip ateromų ar lipomų šalinimas, injekcijas, blokadas ir pan.

Paprastai pacientas konsultuojasi su gydytoju jo kabinete, o jei reikia – būna atsiunčiamas į tvarstomąjį. Aš pacientą pasitinku, parodau kur ir kaip atsisėsti ar atsigulti, dezinfekuoju procedūros vietą. Paruošiu priemones gydytojui ir jam asistuoju. Viskas priklauso nuo procedūros.

Svarbi mano darbo dalis yra tvarstomojo švara ir dezinfekcija. Juolab ir pacientų pasitaiko su hepatitu, AIDS, kitomis ligomis, todėl švara privalo atitikti visus infekcijų kontrolės reikalavimus. Švara rūpinuosi kartu su slaugytojo padėjėja. Tai svarbu ir dėl pacientų, ir dėl mūsų pačių – medicinos personalo – gerovės.

Labai dažnai pacientus dar ir nuraminu. Didžioji jų dalis čia atėję jaučia baimę. Tai suprantama, nes jiems bus atliekama didesnė ar mažesnė intervencija. Didžiausia jų baimė – ar skaudės.

Kaip nuraminate jautrius pacientus?

Priklauso nuo paciento. Paprastai stengiuosi jiems padėti atsipalaiduoti pasitelkdama humorą, stengiuosi nukreipti jų dėmesį kitur. Dažniausiai tai puikiai suveikia – pacientai ateina išsigandę, o išeina su šypsena.

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Darbą pradedu 8 valandą ryto. Atėjusi paruošiu tvarstomąjį: patikrinu, ar užtenka priemonių, paruošiu skiedinius, skirtus instrumentų paruošimui ir aplinkos paviršių valymui, įjungiu pagalbines priemones (kompiuterį, planšetę) ir laukiu pacientų. Įdomu tai, kad nors skyriuje yra teikiama planinė pagalba, t. y., pacientai gydytojų konsultacijoms registruojasi prieš kelias savaites ar mėnesį, aš niekada iš anksto nežinau, kokie pacientai ir kada užsuks į tvarstomąjį. Darbo diena baigiasi 17 val. Prieš išeidama pilnai sutvarkau kabinetą ir nuvalau visus paviršius.

Ar prabėgus daugiau nei 40 metų Jums vis dar patinka Jūsų darbas?

Ne tik patinka – aš myliu savo darbą. Dirbu jau daugiau nei 40 metų ir vis tiek myliu darbą, pacientus ir be medicinos savęs aš neįsivaizduoju. Mama sako, kad būdama maža lėlėms jau leisdavau vaistus. Kai mokiausi mokykloje, buvo „Pirmosios pagalbos“ būrelis, kurį su malonumu lankiau. Todėl baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir po kelių metų tapau medicinos seserimi.

Kas Jums patinka medicinoje, kas taip patraukė, kad iki šiol neužklupo rutina?

Sunku keliais žodžiais atsakyti. Turbūt labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis ir, svarbiausia, galimybė padėti žmogui, kad jam neskaudėtų. Turime šiuolaikinių medicinos priemonių ir procedūrų, kurios efektyviai gydo. O kartais žmogui užtenka tik paprasto patarimo, nuraminimo, šypsenos, gero žodžio.

Kiek Jūsų darbe yra komandiškumo, bendradarbiavimo su gydytojais?

Per ilgus darbo metus ir praktiką puikiai pažinau mūsų ligoninės gydytojus, todėl išmanau, kaip paruošti pacientą ir priemones. Kiekvienas gydytojas turi ir savo įpročius, metodus, ir charakterį, kuriuos žinau, ir tai labai padeda darbe. Pavyzdžiui, vienam reikia didesnio švirkšto, kitam mažesnio, žinau, su kuo galima pajuokauti ir su kuo geriau tyliai dirbti. Aišku, visada atsižvelgiu ir į pacientą.

Apskritai, stengiuosi, kad būtų gerai ir pacientui, ir gydytojui, ir man. Kad visi būtų patenkinti, o paslauga suteikta kokybiškai. Tai yra komandinis darbas, be kurio skyriuje būtų neįmanoma – jei tik reikia, visada skubu kolegoms į pagalbą.

Kokius pacientus sutinkate?

Mūsų ligoninėje gydomi tik suaugusieji, todėl sutinku pacientus nuo 18 metų iki žymiai vyresnio amžiaus, o kai kuriems jau ir arti šimto metų būna. Jų negalavimai labai įvairūs, nes Konsultacijų centre konsultuoja apie dvidešimt skirtingų profilių medikų, apie šimtas keturiasdešimt specialistų.

Be to, ir patys žmonės labai skirtingi – vieni labai daug kalba, kiti tyli, ne su visais galima juokauti. Jiems užėjus į kabinetą aš iš karto tai matau. Kartais pacientą reikia ir sudrausminti, nes skundžiasi skausmu, bet gydytojo ar slaugytojos prašymų ir patarimų girdėti nenori. Kartais reikia ir du, ir tris kartus pakartoti informaciją. O būna tų, kurie ateina ir jiems atrodo, kad žino geriau už medicinos personalą.

Kreipiasi ir daug sunkių pacientų, neįgaliojo vežimėlyje, nevaikštančių, be galūnių. Tada, aišku, jau nelabai pajuokausi.

Atrodo, kad jūs pacientams esate ir kaip psichologė, juos pamatote ir iškart perprantate, bandote padrąsinti, išklausyti.

Aš myliu savo pacientus, todėl jais rūpinuosi. O sugebėjimas juos perprasti ateina su patirtimi. Būna, kad ir sąmonę praranda pacientai. Tokiais atvejais aš jau matau, kad išblyškęs, todėl reikia paguldyti, pakalbinti. Dabar labai daug jautraus jaunimo, su jais irgi reikia mokėti bendrauti.

Ar yra pasitaikę pacientų arba atvejų, kurie ilgam įstrigo į atmintį?

Vienareikšmiškai 1991 m. sausio 13-osios nakties pacientai. Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninės „traumpunkte“ – atvažiavau kaip savanorė į pagalbą kolegoms. Išbuvau naktinę pamainą, paskui keitėmės. Pas mus vežė ligonius su lengvomis šautinėmis žaizdomis, įvairiais sumušimais, suspaudimais. Mano pagrindinis darbas buvo tvarstyti žaizdas, gipsuoti ir asistuoti gydytojams siuvant žaizdas. Bet sunkiausia buvo ne sužeistųjų gydymas, o matyti, kaip tėvai atėję ieško savo vaikų. Buvome sudarę ir ant kabineto durų iškabinę nukentėjusių, hospitalizuotų ir žuvusių sąrašą.

Per daugiau nei 40 metų  medicina ir slauga pasikeitė. Ar nesunku spėti su pokyčiais, prie jų prisitaikyti?

Aš atsimenu tų laikų mediciną, kai švirkštai buvo stikliniai, o pirštines ir adatas virindavome tam, kad būtų sterilūs, nes vienkartinių priemonių nebuvo. Adatos buvo dviejų dydžių – maža ir didelė. Dabar priemonių pasirinkimas didžiulis, daugkartinės priemonės dezinfekuojamos automatiškai, turime modernių prietaisų ir t. t. Neatskiriama darbo priemone tapo kompiuteris, pacientai pasirašo elektroninius sutikimus planšetėse.

Viskas greitai keičiasi, reikia žingsniuoti į priekį. Kartais susimąstau, kad kitais metais jau galėčiau eiti į pensiją. Bet aš toks žmogus, kuris nori dirbti, todėl einu su visomis naujovėmis į priekį. Aš niekada nesirinkau dirbti lengvo darbo. Dabar su amžium jau sunkoka, bet aš savęs be darbo neįsivaizduoju. Svarbu tik, kad mano pačios sveikata būtų gera ir leistų dirbti. Aišku, nukenčia šeima, nes visą save atiduodu darbui. Bet pailsiu savaitgaliais, o šeima mane pažįsta ir palaiko.

Kokių savybių reikia norint dirbti slaugytoja?

Manau, kad svarbiausia yra profesionalumas, nes jei nesi profesionalas, neišmanai savo darbo, negalėsi padėti žmogui.

Reikia žmogiškumo ir supratimo, nes pacientai jaučia stresą, bijo. Kiti galbūt yra vieniši ir jiems norisi bendravimo, bet neturi su kuo. Tokių būna labai dažnai. Stengiuosi juos palaikyti, užjausti. Jei žmogus nori pabendrauti – visada pabendrauju.

Taip pat reikia ir kantrybės, nes kartais pacientai į kabinetą įžengia su neigiamomis emocijomis, kurias išlieja ligoninėje.

Todėl manau, kad į mediciną žmonės turi stoti turintys pašaukimą ir norą padėti žmogui, bei pasižymėti tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip gailestingumas, kantrybė ir empatija.

„Stebuklų pacientai dažniausiai nesitiki, bet nori greičiau pasveikti, sumažinti skausmą. Vienam tikslas yra grįžti į sportą, kitam – išlaikyti kavos puodelį rankoje. Atrodo, labai mažas dalykas, bet tam žmogui jis yra labai svarbus“, – apie darbą Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje pasakoja kineziterapeutė Viktorija Matulevičiūtė. Ji sako, kad vieni pacientai į mankštas žiūri atsakingai, kitus tenka motyvuoti, o kartais – pabūti psichologais ir išklausyti.

Papasakokite, kodėl pasirinkote kineziterapiją ir kaip pradėjote dirbti RVUL?

Domėjausi medicina ir žaidžiau krepšinį, todėl norėjau studijų, susijusių su abiem sritimis – aukso viduriukas ir buvo kineziterapija. Pabaigiau studijas ir tikrai nesigailiu, o į darbą einu kaip į šventę, nes jame nėra monotonijos, kiekviena diena ir kiekvienas pacientas yra kitokie.

O prieš įsidarbindama RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje, buvau šio skyriaus pacientė. Dėl patirtos traumos man buvo atlikta kelio operacija ir paskirta reabilitacija. Dabartiniai kolegos pasiūlė pasikalbėti su vyresniąja kineziterapeute, ir taip iš pacientės tapau darbuotoja. Labai patiko skyriaus kolektyvas, atmosfera, kaip sakoma, „prilipo“ iš karto.

Koks yra kineziterapeuto tikslas dirbant su pacientu? Atstatyti judesius, išmokyti pratimų?

Lietuvoje reabilitacijai, taigi ir kineziterapijai, skirtas laikotarpis nėra tokios trukmės, kokios reikėtų, norint pasiekti optimalius rezultatus. Pavyzdžiui, raiščių traumos gydymas užtrunka nuo 3–6 mėnesių iki 9–12 mėnesių, priklausomai nuo pažeidimo, o reabilitacijai turime vos 14 dienų. To tikrai neužtenka. Todėl mūsų tikslas yra supažindinti pacientą su taisyklingais judesiais – ką ir kaip jis turėtų daryti, kad sėkmingai tęstų reabilitaciją namuose. Kineziterapija yra gydymas judesiu, todėl jie turi būti taisyklingi, ergonomiški ir gydantys.

Kokias tendencijas pastebite – dėl kokių priežasčių pacientai atsiduria jūsų skyriuje?

Pagrindinė mūsų pacientų grupė yra traumatologinio-ortopedinio pobūdžio – žmonės po traumų ir ortopedinių operacijų, pavyzdžiui, kulkšnies lūžių, meniskų, raiščių pažeidimų, sausgyslių insercijų, osteosintezės, raumenų plyšimo ir kt. Turime visų amžius grupių pacientų, nuo dvidešimtmečių iki garbingo amžiaus. Be to, jaučiame sezoniškumus. Žiemą būna daugiau pacientų po čiurnų traumų, patempimų. Rudenį daugiau neurologinio pobūdžio pacientų, kurie skundžiasi kaklo, nugaros ir juosmeninės dalies skausmais. Greičiausiai jie vasarą daugiau judėjo daržuose, sodybose, o atėjus rudeniui pajuto skausmus. Taip pat įtakos turi sėslus gyvenimo būdas.

Ar tai reiškia, kad kai mama ar močiutė sako, jog judėjo visą dieną tvarkydama, ravėdama ar grėbdama – tai nėra gerai?

Tai yra judėjimas, ir jis daugeliu atvejų yra geriau nei pasyvus sėdėjimas prie kompiuterio, bet tai nėra ergonomiškas judėjimas. Greičiausiai jos netaisyklingai lenkėsi ir kėlė sunkesnius daiktus, todėl didesnis krūvis teko nugarai ir ilgainiui ją pradėjo skaudėti.

Ar pritariate, kad kineziterapijoje turi būti aktyvus tiek kineziterapeutas, tiek pacientas?

Jeigu pacientas ateis ir galvos, kad viską už jį padarys kineziterapeutas, tai rezultato tikėtis neverta. Mes nieko už pacientus nedarome – pasakome, ką ir kaip daryti, prižiūrime, pataisome, motyvuojame. Mūsų žinios – jų veiksmai. Aišku, priklauso ir nuo pacientų pobūdžio. Jeigu būklė sunkesnė, mes padedame atlikti pratimus, pakelti galūnę, prilaikyti, pasyviai išlankstyti ir kt., bet vis tiek pats žmogus turi judėti ir galvoti apie daromą judesį. Be sąmoningo pratimų darymo gerų rezultatų greičiausiai nebus. Turi dirbti ir paciento kūnas, ir smegenys.

Ar tam, kad pasiektumėte rezultato, turite užmegzti ryšį su pacientu?

Neretai pacientams atstojame psichologus – išklausome, padrąsiname. Pavyzdžiui, turėjau pacientę, kuri po kelio operacijos paniškai bijojo jį sulenkti, priminti operuotą koją. Kiekvienas naujas judesys mankštinantis atrodė neįmanomas. Reikėjo su ja kantriai kalbėtis, rodyti pratimus. Galiausiai ji įsitikino, kad pratimai neskausmingi ir pradėjo mankštintis. Prie kiekvieno paciento turime prieiti, prisitaikyti, „apžaisti“, kad padarytų kažkokį pratimą. Tada jie nusistebi – „oho, man pavyko, aš galiu“. Jiems tampa drąsiau, atsiranda pasitikėjimas tiek kineziterapeutu, tiek savimi. Matome, kaip į pirmą užsiėmimą ateina išsigandę, kitą kartą – jau su šypsena, o pabaigę visą kursą būna labai dėkingi.

Su kokiais lūkesčiais pas jus ateina pacientai?

Stebuklų dažniausiai nesitiki, bet tikisi kuo greičiau pasveikti arba kad sumažėtų skausmas. Vienam tikslas yra grįžti į sportą, kitam – išlaikyti kavos puodelį rankoje. Atrodo, kad labai mažas dalykas, bet tam žmogui jis yra labai svarbus.

Kaip motyvuojate pacientus?

Kiekvienam veikia skirtingi dalykai, todėl turime kalbėtis ir įsiklausyti. Turėjau pacientą, kuriam buvo paskirta pokovidinė reabilitacija. Jis padarydavo pratimą tris kartus ir viskas – jam nuobodu. Pasiūliau minti dviratį. Iš pradžių priešinosi, bet pradėjome fiksuoti greitį, laiką, skirtingų kojų jėgą, nuvažiuotus kilometrus, stebėjome, kad abi kojos dirbtų vienodai, ir jam pasidarė įdomu. Taigi visaip būna, todėl reikia atrasti kelią. Kartais paklausiame pacientų, koks jų tikslas ir apie jį primename. Pavyzdžiui, vienos pacientės tikslas buvo pasiekti tokią fizinę būklę, kad galėtų vaikus nuvežti į mokyklą ir būrelius. Kai jai trūkdavo motyvacijos ar nesigaudavo, primindavau, kodėl ji tai daro.

Žinoma, būna pesimistų, kurie sako, kad jiems visą laiką skaudėjo ir skaudės, ir jokios mankštos nepadės. Bet matant pokytį, pagerėjimą, atsiranda noras tęsti. Arba tokių, kurie padarę 3–4 pratimus jau nori eiti namo. Pacientų tikrai nelaikome prieš jų valią, bet jiems bandau pasakyti, kad padarius daugiau, poveikis bus didesnis.

Ar greitas rezultatas kineziterapijoje įmanomas?

Iš dalies jis priklauso nuo traumos pobūdžio, bet kantrybės tikrai reikia. Labai daug kas pradeda daryti mankštas, pajaučia pagerėjimą ir jau galvoja, kad viskas – viską galiu, pasveikau. Bet nutraukus mankštas arba persistengus darbuose skausmas neretai sugrįžta, todėl reikia kantrybės ir nuoseklumo.

Taigi pabaigęs reabilitacijos kursą, gerai besijaučiantis žmogus turėtų ir toliau tęsti mankštas namuose?

Taip, nes judėjimas reikalingas kasdien ir kiekvienam. Kiekvieną rytą reikėtų skirti bent 10–15 minučių mankštai, pusvalandis ar visa valanda būtų dar geriau. Bet suprantu, kad daugelis tiek laiko ryte neturime. Be to, žmogus dažnai linkęs pasilengvinti sau gyvenimą. Tačiau taip jis daro meškos paslaugą sau.

Ar galima internete susirasti pratimų ir juos atlikti namuose?

Tikrai pasitaiko žmonių, kurie atėję sako, kad viską žino, nes matė internete. Internete esančiais mankštų ir pratimų vaizdo įrašais galima vadovautis, bet nereikia pamiršti tokių dalykų kaip taisyklingas kvėpavimas, raumenų įtempimas, taisyklinga poza ir kt. Mankštinantis su kineziterapeutu, jis visada paaiškina, kaip pratimą atlikti taisyklingai ir pataiso. Dažnai tokie pacientai jau pirmo užsiėmimo su kineziterapeutu metu pastebi, kad atlikti pratimą taisyklingai žymiai sunkiau, bet ir poveikis žymiai didesnis. Todėl galima vadovautis internetiniais pratimais, jei jau žinote, kaip taisyklingai juos daryti. Mes esame įpratę prie savo komfortiškų judesių, kurie ne visada yra taisyklingi, dažnai – atvirkščiai. Todėl mankštindamiesi galime save net ir traumuoti. O nežinant, kur pratime sudėti „akcentus“, jis tampa beverčiu.

Kokių savybių reikia kineziterapeutui?

Reikia tikrai labai daug kantrybės, empatijos, gebėjimo suprasti žmogų. Ir būtinai – humoro jausmo, nes jis padeda pacientui atsipalaiduoti. Mūsų pacientai pastebi ir vertina, kad skyriuje linksma ir atpalaiduojanti atmosfera. Turime mokėti prisitaikyti prie paciento, ieškoti su juo ryšio. Kartu reikia ir disciplinos, nes jei leistume pacientams nedaryti pratimų ar prakalbėti visą užsiėmimo laiką, rezultatų nepasiektume. Taip pat reikalinga išlavinta vaizduotė, nes turime sugalvoti naujų pratimų, kaip juos palengvinti ar pasunkinti. Kuo kūrybiškesni esame, tuo įdomiau mums dirbti, o pacientams mankštintis.

O kas jus pačią motyvuoja darbe?

Ligoninėje per trumpą laiką galiu pamatyti, kaip žmogui pagerėjo – tai suteikia motyvacijos ir pasitenkinimo savo darbu. Būna jaudinančių akimirkų, kai su pacientu sėdime ir kartu džiaugiamės pasiekimais, nors kitiems jie gali atrodyti labai maži. Taip pat motyvuoja kolektyvas, bendruomeniškumas ir galimybė pasitart su kolegomis, nes ir specialistai ne visada viską žino. Mūsų komandoje tikrai galima kreiptis ir gauti atsakymą. Be to, kineziterapija man pačiai davė kitokį suvokimą apie judėjimą – ergonomiškas judėjimas būtinas kokybiškam gyvenimui. Kineziterapija gali būti prevencija nuo traumų, nes mes visi turime disbalansų, kažkurios vietos yra silpnesnės. Ji padeda išsiugdyti taisyklingus judesius ir subalansuoti kūną.

Pabaigai. Kasmet spalio 29 d. minima Pasaulinė insulto diena. Šiais metais jos tema – sportas. Kiek mankšta gali padėti išvengti insulto?

30 min. mankštos kasdien ar bent 5 dienas per savaitę gali sumažinti insulto riziką. Tas pusvalandis mankštos nereiškia ėjimo į sporto salę ir svorių kilnojimo, užtektų pasivaikščiot ar net nueiti į šokius. Taip pat pasirinkimas lipti laiptais vietoj kilimo liftu mažina insulto riziką. Reguliarus fizinis aktyvumas mažina kraujo spaudimą, stresą, atpalaiduoja ir gerina širdies ir kraujagyslių sistemos būklę.

Koks kineziterapeutų vaidmuo padedant pacientams atsigauti po šios ligos?

Po gydytojų pirminės pagalbos visos reabilitacijos komandos darbas turi didelę įtaką padedant pacientui grįžti į kasdienes veiklas, darbą. Mes, kineziterapeutai, dirbame su judesių atstatymu, pusiausvyros ir koordinacijos lavinimu, pakitusiu raumenų tonusu. Su vienais užtenka šiek tiek padirbėti ir pažeistos funkcijos atsistato greičiau, o su kitais tenka iš naujo mokytis, pavyzdžiui, pakelti ranką, pasiversti lovoje, atsistoti ir vaikščioti. Kadangi smegenims reikia sukurti naujus kelius judesiams atlikti, todėl neretai mankštos metu pacientui tenka nuobodžiai kartu su specialistu atlikti tuos pačius judesius. Po insulto yra svarbus laikas kada yra pradedama reabilitacija, todėl nereikėtų uždelsti ir kuo anksčiau kineziterapeutas pradės dirbi su pacientu, tuo bus stebimi geresni rezultatai.

„Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti vyresnioji radiologijos technologė Erika Kontautienė. Specialistė papasakojo apie savo darbą, radiologinius tyrimus ir kokių asmeninių savybių reikia norint sėkmingai dirbti radiologijos technologu.

Visuomenė turbūt dar ne taip gerai žino, ką daro radiologijos technologas – jų įsivaizdavimas baigiasi tuo, kad paspaudžiate tyrimo mygtuką?

Kartais pacientai mus palaiko gydytojais, kartais slaugytojais. Radiologijos technologas atlieka radiologinius tyrimus ir dalyvauja radiologinių tyrimu metu atliekamose procedūrose drauge su gydytojais radiologais, neurochirurgais, ortopedais traumatologais, urologais, chirurgais, dalyvauja intervencinės radiologijos procedūrose. Mūsų įstaigoje radiologijos technologas atlieka rentgeno, kaulų mineralų tankio, kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimus. Radiologijos technologo kokybiškai atliktas tyrimas labai svarbus gydytojui radiologui ar kitos profesijos specialistui, vertinant radiologinius vaizdus ir teisingai nustatant paciento diagnozę. Radiologijos technologas yra labai svarbus komandos narys, be kurio gydytojai ir įstaiga negalėtų funkcionuoti.

Koks yra jūsų kontaktas su pacientais?

Pacientą mes sutinkame, paaiškiname jam procedūros eigą, pozicionuojame tyrimui pagal reikiamą atlikti tyrimo protokolą, įvedame intraveninį kateterį, jeigu to reikalauja numatoma procedūra, dalyvaujame viso tyrimo metu ir stebime paciento būklę, nuraminame (ypač magnetinio rezonanso tomografijos metu). Taigi, su pacientais bendraujame nemažai, ypač jei tai ilgiau trunkantis  ar sudėtingas tyrimas.

Taip pat turite glaudžiai bendradarbiauti su gydytojais.

Gydytojui specialistui užsakius tyrimą, radiologijos technologas įvertina tyrimo paskyrimo tikslą (kokius patologinius pakitimus gydytojas specialistas tikisi pamatyti), konsultuojasi su gydytoju radiologu dėl tyrimo atlikimo eigos, kad galėtų parinkti reikiamą protokolą. Daugiau patirties sukaupę radiologijos technologai puikiai žino, koks gydytojas kokių vaizdų pageidauja.

Kartais pasitaiko situacijų, kai procedūros eigoje tyrimą koreguojame ar modifikuojame, nes nepasitvirtina įtariama gydytojo specialisto diagnozė. Pavyzdžiui, jei atliekama galvos smegenų KT ar MRT įtariant insultą, bet radiologijos technologas pamato darinį ar kraujavimo požymius, nedelsiant informuojamas gydytojas radiologas ir yra keičiamas tyrimo protokolas. Arba, jei atliekant rentgeno tyrimą pamatomas lūžis ne tik siuntime nurodytoje vietoje, tyrimo apimtis praplečiama pasitarus su gydytoju. Tad pirminis įvertinimas labai priklauso nuo technologo patirties, atidumo, ir tai yra didelė pagalba gydytojams.

Be to, neretai tenka kartoti kitose įstaigose nekokybiškai atliktus  tyrimus, kad jie atitiktų gydytojų ir pacientų poreikius.

Ar tai reiškia, kad galite vertinti situaciją ir savarankiškai priimti sprendimus?

Taip, tam tikrais  atvejais galime, bet labai džiaugiamės, kai šalia turime gydytoją radiologą. Noriu pasidžiaugti, kad mūsų įstaigoje gydytojas radiologas dirba visą parą ne nuotoliu ir visuomet turime galimybę pasitarti. Radiologijos technologe dirbu virš 20 metų ir dalį vaizdų galiu įvertinti, bet tikrai ne viską. Reikalinga patirtis, atidumas ir kantrybė norint sukaupti kuo daugiau žinių, kurios padeda užtikrintai jaustis kasdieniniame darbe.

Kokių žinių privalo turėti radiologijos technologas, kad galėtų kokybiškai atlikti savo darbą?

Pirmiausia privalo turėti  daug anatomijos žinių, kad galėtų tinkamai pozicionuoti pacientą tyrimui, t. y., apimti tinkamas sritis, kuriose siunčiantis gydytojas specialistas įtaria pakitimus. Radiologijos technologas turi žinoti klinikinius atvejus, kad galėtų pritaikyti reikiamus protokolus atliekant KT ir MRT tyrimus. Kuo sudėtingesnis tyrimas, tuo daugiau reikia žinių.

Būna atvejų, kai švenčių dienomis ar ne darbo valandomis technologas skubos tvarka kviečiamas atlikti MRT tyrimą. Žinodamas tyrimo tikslą, jis turi parinkti tyrimo protokolus ir atlikti tyrimą savarankiškai, kad gydytojas radiologas turėtų kuo informatyvesnius ir kokybiškesnius vaizdus vertinimui. Labai svarbu išmanyti technologijas, kurios vis tobulėja ir tampa progresyvesnės.

Kokių asmeninių savybių reikia, norint būti geru technologu?

Esame Radiologijos skyriaus veidas, todėl pirmiausia turime būti empatiški, supratingi ir kolegiški, nes bendraujame ne tik su pacientais, jų artimaisiais, gydytojais radiologais, bet ir kitų specialybių gydytojais. Kartais atliekant radiologinį tyrimą, tenka pacientą nuraminti, paaiškinti tyrimo eigą, reikalingumą.

Taip pat reikia kantrybės ir tolerancijos, nes neretai tenka dirbti su agresyviais, apsvaigusiais nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, asocialiais pacientais. Reikia nuolat mokytis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, būti kūrybiškiems ir nenuleisti rankų, kai nepasiseka iš pirmo karto.

Ar kiekvienas radiologijos technologas gali atlikti visus tyrimus, o gal specializuojatės?

Paprastai specializuojamės, nes tyrimų specifika yra labai įvairi ir skirtinga. Specializacija leidžia įvaldyti technologijas ir kokybiškai atlikti tyrimus. Tačiau yra technologų, kurie įvaldę keletą tyrimo metodikų: pavyzdžiui, KT ir MRT, rentgeną ir KT.

Radiologijos technologe dirbate jau dvidešimt metų. Kokius pokyčius matote šioje srityje?

Pirmiausia pasikeitė pačių prietaisų technologinės galimybės, atsirado daugybė palengvinimų juos valdant ir išgaunant kokybiškus vaizdus. Nauji informacinių technologijų sprendimai, radiologinių vaizdų skaitmenizavimas ir archyvavimas, dirbtinio intelekto naudojimas, automatiniai injektoriai KT ir MRT tyrimuose palengvina, pagreitina ir supaprastina darbą. Rodos dar taip nesenai buvo ryškinamos ir spausdinamos rentgeno ir kompiuterinės tomografijos nuotraukos, o jau daugiau nei dešimt metų mūsų įstaigoje nėra nė vieno neskaitmeninio įrenginio.

Šiais laikais yra įvairių pagalbinių priemonių, labai svarbių kasdieniame darbe: pozicionavimo priemonių, pagalvėlių, nejudančių ar viršsvorį turinčių pacientų perkėlimo lentų ar diržų, kad galėtume tinkamai atlikti tyrimus, sumažindami skausmą pacientams, patyrusiems sunkias traumas. Turime prijuostes, apykakles, lytinių organų apsaugas, kuriomis pagal galimybę  pridengiame pacientus, kad būtų gaunama kuo mažesnė rentgeno apšvita.

Ar jūsų darbui įtakos padarė dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas ir vis platesnis panaudojimas medicinoje?

Turime naują kompiuterinės tomografijos įrenginį su DI funkcija, kuri padeda technologui pozicionuoti pacientą, pagal numatomą atlikti tyrimo sritį. Tikimės ir ateityje įsigyti ar atnaujinti įrangą su DI funkcija.

Ar būna, kad nepavyksta padaryti tyrimo?

Žinoma, tokių atvejų pasitaiko. Tuomet pasiūlome tyrimui atvykti kitą dieną (jei planinis) arba atlikti alternatyvų tyrimą, pasitarus su gydytoju radiologu ar kitu specialistu.

Ar darbe pasitaiko kokių nors kuriozinių situacijų?

Aš dažniausiai atlieku magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus, prieš kuriuos pacientas turi užpildyti klausimyną:  ar neturi  metalinių implantų, širdies stimuliatoriaus, svetimkūnių ir pan. Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Paprastai neinformuoja apie kūne esančias kulkas, metalines skeveldras. Toks nutylėjimas gali pakenkti tiek pacientui, tiek įrangai, pavyzdžiui, aplink metalinę skeveldrą gali pradėti gangrenuoti audiniai, skeveldra gali pajudėti ir nukeliauti į aplinkines struktūras, pažeisti kraujagysles.  Nutylėtus radinius pamatome, jei atliekame  tos srities tyrimą, kurioje tas svetimkūnis yra – tuomet būname priversti nedelsiant tyrimą nutraukti.

Kartą, atliekant peties MRT tyrimą, paguldžiau pacientą, tačiau niekaip negalėjau įjungti įrangos, o galiausiai įjungus, ji veikė ne taip, kaip turėtų. Tuomet pacientas prisipažino, kad ir kitoje įstaigoje buvo panašiai. Galiausiai paklausė, ar gali užsidėti koją ant kojos, nes „labai traukia ir kelia protezą“. Pasirodo, jis buvo su metaliniu kojos protezu, apie kurį nieko nepasakė. Teko jį tuoj pat nukelti nuo MRT stalo. Kilo rizika tiek paciento sveikatai, tiek brangiai įrangai.  Kitą kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku, nes protezo svoris „padidėja“ keliasdešimt kartų.

Kodėl pasirinkote radiologijos technologo profesiją?

Mano pirmoji specialybė – laboratorinė diagnostika. Bet radiologijos technologo profesija atrodė  dinamiškesnė, įdomesnė, patrauklesnė, su didesne galimybe tobulėti. Viliojo galimybė įvaldyti naujas, kasmet tobulėjančias technologijas, išmokti pažangias tyrimo atlikimo metodikas ir įsilieti į gydytojų specialistų, radiologų komandą. Esu bendraujantis žmogus, todėl man labai svarbu betarpiškas bendravimas, pokalbis tiek su pacientais, tiek su kolegomis.

Kodėl pasirinkote  KT ir MRT tyrimus?

KT ir MRT tyrimai  yra  sudėtingi, tačiau labai įdomūs bei svarbūs ligų diagnostikoje. Vilioja iššūkiai, netipiški, sunkūs atvejai, kurių mūsų įstaigoje netrūksta. Sukaupta patirtis ir sudėtingų atvejų kiekis leidžia mėgautis darbu ir pasidalinti patirtimi su jaunaisiais kolegomis, kolegijos studentais. Džiaugiuosi galėdama dirbti labai draugiškame kolektyve, kur galiu sulaukti ir pagalbos, ir palaikymo, ir įvertinimo. Vieni kitus gerbiame ir padedame, todėl neabejoju, kad nauji darbuotojai pas mus jaučiasi gerai.

Kaip manote, kodėl radiologijos technologai turėtų apsvarstyti galimybę dirbti RVUL?

Mūsų ligoninėje radiologijos technologai turi labai geras sąlygas augti ir tobulėti. Čia jie turi galimybę išmokti ir dirbti su plataus radiologinių tyrimų spektro įranga, atlikti tyrimus Skubios pagalbos, stacionaro, ambulatoriniams pacientams. Mūsų įstaiga teikia daugiaprofilines paslaugas, todėl radiologijos technologas gali įgyti praktikinių įgūdžius ir tobulėti susidurdamas su įvairiais klinikiniais atvejais kasdieniniame darbe. Sukaupti tokius praktikinius įgūdžius privačioje gydymo įstaigoje būtų labai sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

2024 m. spalio 3 d. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 1 aukšto centriniame koridoriuje atidaryta menininko Liudo Parulskio padarytos 35 metrų ilgio skaitmeninės nuotraukos „Vilnius. Neris. Kita pusė“ paroda.

Nuotraukos atsiradimą šioje erdvėje lėmė du faktoriai. Pirmasis yra akivaizdžiausias – tai paties menininko lankymasis ligoninėje ir ėjimas koridoriumi į procedūras, fiksuojant, kaip begaliniai ilgas atstumas ligos pradžioje, neprarasdamas ilgio, sutrumpėja į lengvai įveikiamą atkarpą ligos pabaigoje. Antruoju postūmiu tapo vieno mūsų gydytojų – Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėjo dr. Sigito Ryliškio – menininkui pasiūlyta idėja kaip nors koridorių papuošti.

L. Parulskis, įvertinęs siūlomos erdvės apimtis ir, ypač, jos ilgį, suprato, kad šią interjero savybę būtina įvietinti per netoliese tekančią upę. Šitaip būtų išlaikoma ligoninių puošimo menu tradicija per peizažus bei atsirastų naujas pranešimas, sintezuojantis dirbtinio ir gamtinio (upės) koridorių patirtis, kurias gautų natūraliausi žiūrovai – ligoniai, lankytojai ir darbuotojai, įvairiais greičiais judėdami milžinišku koridoriumi.

Menininkas panoraminę nuotrauką padarė per metus, iš vieno upės kranto fotografuodamas kitą. Procesas vyko važiuojant dviračiu, plaukiant baidare ir einant pėsčiomis. Į 35 metrų ilgio nuotrauką tilpo 15 kilometrų Neries kranto nuo pirmojo Valakampių paplūdimio iki Lazdynų, 13 tiltų, dvi salos. Sumontavus kadrus į vieną nuotrauką paaiškėjo, kad Vilnių, žiūrint iš upės perspektyvos, sudaro du trečdaliai miško, todėl šį sąlyginai monotonišką vaizdą menininkas pagyvino paslėptais (bet surandamais) artefaktais, tiek istoriniais, tiek ir fantastiniais.

Liudo Parulskio fotoekspoziciją „Vilnius. Neris. Kita pusė“ mūsų ligoninėje kviečiame apžiūrėti darbo dienomis nuo 17.00 iki 19.00 val. arba savaitgaliais nuo 9.00 iki 19.00 val.

Apie autorių

• Liudas Parulskis gimė 1971 m. Vilniuje.
• 1990-1995 m. baigė architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.
• Nuo 1989 m. dalyvauja parodose.
• Fotomenininkas, foto ir video manipuliacijų kūrėjas, proginių ir apyvartinių monetų dizaino autorius. Kartu su aktore Egle Mikulionyte sukūrė teatrinį performansą „Lūkesčiai ir kitos prekės“ (teatro festivalis „Sirenos“). Festivalio „Street art Vilnius“ dalyvis.
• Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) narys.

„Jei jums lūžtų koja ar būtų operuota akis, jūs tikrai „rastumėte“ šešias savaites gijimui. Panašiai turėtų būti ir su psichine sveikata. Mūsų vidiniams sužeidimams sugyti taip pat reikia laiko“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriuje dirbanti medicinos psichologė-psichoterapeutė Audronė Bakšienė. Ji papasakojo apie skyriuje teikiamą psichiatrijos dienos stacionaro paslaugą – kaip ji veikia ir kam yra skirta.

RVUL teikiama psichiatrijos dienos stacionaro paslauga. Visgi viešojoje erdvėje apie tokio pobūdžio paslaugas bendrojo pobūdžio gydymo įstaigose informacijos nėra itin daug. Papasakokite, kokia tai paslauga?

Psichiatrijos dienos stacionaras skirtas pacientams, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar susiduriantiems su įvairiais psichologiniais sunkumais, kuomet vien tik psichologinės pagalbos ar ambulatorinio gydymosi jiems įveikti nepakanka.

Gydant įvairius psichikos sutrikimus vaistai yra svarbus komponentas, be kurio nemaža dalimi atvejų pasveikti nepavyksta, todėl dalis besilankančiųjų dienos stacionare gydosi ir nemedikamentiniu būdu –  psichoterapija. Tokiu būdu žmogus tampa aktyviu dalyviu savo sveikimo procese – analizuoja savo sunkumų priežastis, emocinio reagavimo būdus, drauge su specialistais ieško savo vidinių resursų.

Pagrindinis gydymosi dienos stacionare bruožas – žmogus iškilusius sunkumus spręsti gali gyvendamas savo įprastinėje aplinkoje, t. y., jis nėra hospitalizuojamas, bet kasdien ateina į užsiėmimus.

Kaip veikia psichiatrijos dienos stacionaro paslauga?

Įprasta gydymosi trukmė psichiatrijos dienos stacionare yra šešios savaitės, atvykstant į gydymo įstaigą kiekvieną darbo dieną. Užsiėmimai vyksta apie 6 valandas – nuo ryto iki 14.00–15.00 val. Nemokamai psichiatrijos dienos stacionaro paslauga galima naudotis du kartus per metus, priklausomai nuo to, kiek žmogus turi neišnaudotų nedarbingumo dienų. Pasitaiko atvejų, kai žmogui pasiūlome iš karto po pirmo gydymosi kurso pasinaudoti ir antru, kad gydymas nenutrūktų, būtų užtvirtinti pokyčiai ir gydymas taptų  efektyvesnis. Pasitaiko, kai šis poreikis išryškėja vėliau, tuomet antrasis gydymosi kursas galimas ir po pertraukos.

Pacientui sudaromas individualus gydymosi planas su įvairia grupine, individualia psichologine ir psichoterapine pagalba bei kitomis sveikatos intervencijomis, orientuotomis į sveikatos atsistatymą, atkryčio prevenciją, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualius poreikius ir galimybes.

Kasdienis lankymasis ligoninėje šešias savaites iš eilės yra nemenkas įsipareigojimas.

Taip, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempas yra labai greitas, esame labai užimti ir niekam neturime laiko, tad iš pirmo žvilgsnio tai tikrai gali pasirodyti kaip labai ilgas laikotarpis. Bet mes esame gamtos dalis, kur viskas vyksta pagal tam tikrus dėsnius, nepriklausomai nuo to, ar mums tai patinka ar ne. Mūsų organizmas funkcionuoja savo ritmu, mes tegalime jam padėti sudarydami kuo geresnes sąlygas sveikti. Pasitelkime augalo metaforą – galime augalą palaistyti, papildyti dirvožemį trąšomis, apsaugoti nuo kaitrios saulės ar vėjo, bet negalime jo „patempti“, kad augtų greičiau. Taip ir su mūsų sveikata, tiek fizine, tiek psichologine – laiko pasveikti reikia tiek, kiek reikia.

Jei jums lūžtų koja ar būtų operuota akis, jūs tikrai „rastumėte“ šešias savaites gijimui. Mūsų vidiniams sužeidimams sugyti taip pat reikia laiko. Juo labiau, kad emocinės sveikatos sutrikimai turi ilgą vystymosi istoriją – kaip klostėsi mūsų gyvenimas iki sunkumų atsiradimo, kaip įveikdavome sunkumus, kokie mūsų gyvensenos įpročiai, nuostatos.

Žinoma, nusprendus gydytis, kasdienį gyvenimą teks perorganizuoti, perskirstyti prioritetus. Suprantame, kad kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, tačiau skirti laiko ir pastangų sau tikrai įmanoma. Lankantis dienos stacionare iš dalies įmanoma yra tęsti įprastas veiklas – mokytis, dirbti, t. y., „neiškristi“ iš įprasto gyvenimo, vis tik rekomenduojame koncentruotis į sveikimą, o tam būtina peržiūrėti gyvenimo rutiną, įvardinti daugiausiai sunkumų ar įtampų keliančias sritis.

Kokius užsiėmimus gauna pacientas jūsų skyriuje, kaip atrodo jo diena psichiatrijos dienos stacionare?

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gydant emocinius ar psichikos sveikatos sutrikimus, labai svarbi sveikatos priemonių stiprinimo visuma. Vien tik prarijus tabletę stebuklingas pagerėjimas neįvyks. Pagrindinis gydantis veiksnys dienos stacionare yra psichologinės intervencijos, ypač grupinės. Pacientams teikiamos individualios psichiatro konsultacijos bei individualios psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo sesijos – vieną arba du kartus per savaitę. Taip pat kasdien vyksta grupiniai užsiėmimai – psichodinaminė grupinė psichoterapija. Grupinėse intervencijose taikome ir kognityvinės, geštalto terapijos metodus.

Svarbi paciento dienotvarkės dalis yra atsipalaidavimo įgūdžių mokymasis – vyksta video ir audio relaksacijos. Deja, šiuolaikiniai žmonės dažnai nemoka atsipalaiduoti, būti „čia ir dabar“, nurimti. Tikrai daugeliui iš pradžių tai sekasi sunkiai, galvoje nuolat zuja mintys, bet kartu su mumis praktikuodami pacientai išmoksta atsipalaiduoti. Šį įgūdį vėliau jie gali taikyti savo kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui vakare prieš miegą.

Mūsų psichika – jausmai, mintys, pojūčiai „gyvena“ mūsų kūne, todėl ir pagalba turi būti orientuota į žmogų kaip visumą, o ne į atskiras jo dalis. Todėl į gydymosi planą yra įtrauktas ir fizinis aktyvumas, t. y., pacientams siūlome kineziterapiją salėje ir baseine. Žmogus lankydamasis mūsų dienos stacionare turi galimybę išjudinti savo kūną, sužadinti vidinį gyvybingumą, todėl nuoseklus fizinis aktyvumas kiekvieną dieną yra išties efektyvus ir rekomenduojamas gydant nerimo, nuotaikų, depresinius sutrikimus.

Paminėjote psichiatro, psichoterapeuto, medicinos psichologo konsultacijas – dažnai kyla klausimų, kuo šie specialistai skiriasi ir kodėl konsultacijos vyksta su visais?

Pirmiausia, turime žinoti, jog ligą ar sutrikimą diagnozuoti bei taikyti medikamentinį gydymą gali tik gydytojas psichiatras. Psichologas ir psichoterapeutas taiko įvairias konsultavimo technikas, metodus, stiprina asmenybę, moko naujų įgūdžių, padedančių susitvarkyti su iškilusia problema.

Labai svarbu atsirinkti tinkamą specialistą. Vienas svarbiausių dalykų renkantis specialistą – patikrinti jo išsilavinimą. Pagal įgytą specialybę išskiriami psichologas, psichiatras, psichoterapeutas. Gydytojas psichiatras  yra medicinos, o ne psichologijos studijas baigęs, ir psichiatrijos rezidentūrą baigęs gydytojas. Jis konsultuoja pacientą, įvertina paciento psichikos būseną, diagnozuoja psichikos sutrikimus, sudaro gydymo programą, esant poreikiui paskiria vaistus psichikos sutrikimams gydyti, esant poreikiui gali nukreipti pacientą pas kitus reikiamus specialistus.

Viešumoje galbūt dažniausiai girdimas būtent psichologas – tai psichologijos bakalauro ir psichologijos magistro studijas universitete baigęs asmuo. Sveikatos sistemoje dirbantis psichologas būna įgijęs medicinos psichologo profesinę kvalifikaciją. Jis teikia psichologines konsultacijas tiek žmonėms, patiriantiems psichologinių sunkumų, tiek turintiems psichikos sutrikimų, veda psichologines grupes, psichoedukacinius užsiėmimus, relaksacijas, atlieka psichologinį įvertinimą. Tačiau medicinos psichologas neturi teisės diagnozuoti psichikos sutrikimų ar išrašyti psichiką veikiančių vaistų.

Nemažai painiavos dažnai įneša apibūdinimas „psichoterapeutas“. Vertėtų žinoti, jog juo gali būti ne tik psichologas, bet ir gydytojas ar kitas specialistas, kuris po aukštojo mokslo studijų pabaigė ne mažiau kaip 3 metus trunkančias kurios nors psichoterapijos krypties studijas. Todėl sutinkame ir psichologų-psichoterapeutų, psichiatrų-psichoterapeutų. Psichoterapeutas  gydo pokalbiu, tačiau problemas analizuoja ženkliai giliau negu psichologinių konsultacijų metu, remiasi tam tikra psichoterapine paradigma (pavyzdžiui, kognityvine-elgesio, egzistencine, psichodinamine, geštalto ar jungiškąja).

Užsiėmimai vyksta grupėse. Kokio dydžio jos būna?

Mūsų skyriaus privalumas – nedidelis pacientų skaičius grupėse. Mūsų dienos stacionare gali gydytis iki 10 pacientų, tad atmosfera yra jauki. Esame lankstūs organizuodami grupines intervencijas taip, kad užsiėmimai geriausiai atlieptų konkrečius pacientų poreikius.

Intensyvus grupinis darbas vyksta kiekvieną dieną, pacientai susipažįsta, turi galimybę pabendrauti, todėl laikas neprailgsta. Pabaigę gydymąsi dienos stacionare pacientai dažnai sako, kad iš pradžių šešios savaitės jiems skambėjo kaip labai ilgas ar net neįmanomas laikotarpis. Bet pabaigę stebisi, kaip greitai šis laikas prabėgo ir džiaugiasi savo sprendimu gydytis tokiu būdu.

Ar visas šešias savaites užsiėmimai vyksta su tais pačiais grupės nariais?

Ne, grupės nariai keičiasi, tačiau gana dažnai bent jau kurį laiką grupės sąstatas būna tas pats. Tai, be abejo, turi teigiamos įtakos gydymo rezultatams. Ne kartą su kolegomis esame pastebėję, kad laikui bėgant tarp grupės narių atsiranda bendrystė, susikuria ryšys ir tarpusavio palaikymas. Tokioje grupėje atsidūręs žmogus pasijaučia „priimtu“, savu – kaip bjaurusis ančiukas iš pasakos – nebegalvoja, kad tik jis vienas yra ne toks, turintis problemų. Jis pamato, kad ir kiti susiduria su įvairiais sunkumais, kad sunkumai užklumpa nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, profesijos ar socialinio statuso. Pacientai patiria, kad kreiptis pagalbos pas gydytoją psichiatrą ar psichoterapeutą nėra gėdinga. Jie stebi kitų daromą pažangą, sveikimo procesą ir atranda viltį, norą gyventi, pradeda kurti ateities planus, namuose situacija taip pat ima gerėti.

Žinome ir tokių atvejų, kai pabaigę gydymąsi dienos stacionare, dalis grupės žmonių palaiko užsimezgusius ryšius ir toliau. Jie pasikalba, dalinasi rūpesčiais ir mintimis su tais, kurie patiria panašius sunkumus – natūraliai susiformuoja tarsi tarpusavio pagalbos grupė – jie tęsia bendrystę, draugystę.

Kas gali paskirti psichiatrijos dienos stacionaro paslaugą?

Pagal galiojančią tvarką, pacientai atvyksta turintys poliklinikos gydytojo psichiatro nukreipimą, esant poreikiui, gali būti konsultuojami mūsų gydytojo psichiatro.

Ar pasitaiko atvejų, kai pacientai nebaigia gydymo kurso?

Žinoma, visaip gali nutikti. Tai nėra dažni atvejai, bet pasitaiko kad pacientas kurso nebaigia dėl asmeninių priežasčių – sunkumų derinant rutiną su mažais vaikais, savo netikėtos ligos, dėl situacijų darbe. Gyvenimas yra dinamiškas ir neįmanoma visko numatyti.

Sąvoka „psichikos sveikatos sutrikimas ar liga“ vis dar gąsdina, todėl žmonės vengia kreiptis pagalbos. Kaip manote, ar psichiatrijos dienos stacionaro paslauga gali šią baimę išsklaidyti ar bent sumažinti?

Remdamasi savo kaip psichoterapeutės praktika, drįsčiau teigti, jog visuomenėje psichikos sveikatos stigma ženkliai sumažėjusi – žmonės aktyviai domisi psichologija, savo psichika, būsenomis, įvairiais pagalbos būdais, atviriau kalbasi su draugais apie psichoterapijos poreikį.

Tačiau nepaisant augančio susidomėjimo, įvairių socialinių ir edukacinių projektų, mes dar nepakankamai išmokome pasirūpinti ne tik fizine, bet ir psichine sveikata – tebeegzistuoja stipri stigma kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos sferoje dirbančius specialistus. Susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais prireikia drąsos kreiptis į medikus. Todėl dienos stacionaras, kaip ambulatorinė paslauga, daugeliui labiau priimtinesnė nei hospitalizacija. Patys pacientai dažnai psichiatrijos dienos stacionaro kursą vadina reabilitacija, atsistatymu, jiems patiems tai suteikia daugiau komforto kalbant apie savo gydymąsi su artimaisiais, pažįstamais.

Nė vienas savo gyvenime neišvengsime susidūrimo su stresiniais įvykiais, pokyčiais. Natūralu, kad neretai sutrinkame, pasimetame, nebesusigaudome savo mintyse, emocijose, pojūčiuose ar kūno reakcijose – juk esame tik žmonės. Todėl norime padrąsinti ir kviečiame kreiptis pagalbos ilgai nelaukiant.

„Apie ligą įspėja pagrindiniai simptomai – peties skausmas ir apriboti judesiai. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta“, – apie peties sąnario artrozę sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, Vilniaus universiteto docentas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Sigitas Ryliškis. Gydytojas pasakoja, kad vienas iš veiksmingiausių peties sąnario artrozės gydymo būdų yra endoprotezavimo operacija, apie kurią nemažai pacientų net nežino.

Papasakokite, kas yra peties sąnario artrozė ir kam gresia ja susirgti?

Peties sąnario artrozė – tai degeneracinė peties sąnario liga, visuomenėje dažnai vadinama tiesiog sąnario nusidėvėjimu. Peties sąnarys yra trečias pagal dažnumą artrozės pažeidžiamas didysis sąnarys, po klubo ir kelio sąnarių. Liga pažeidžia sąnarinę kremzlę ir po ja esantį subchondrinį kaulą, todėl žmogus jaučia skausmą, peties judesiai tampa apriboti. Peties sąnario artrozė yra gana dažna liga, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau gali pasitaikyti ir jaunesniems pacientams dėl traumų, itin intensyvaus sporto, uždegiminių ar įgimtų ligų.  Moterys šia liga serga dažniau.

Paties sąnario artrozė skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė artrozė neturi aiškių priežasčių, bet sąnario kremzlė iš lėto degeneruoja, nyksta apsauginis kremzlės sluoksnis, dėvisi ir deformuojasi aplik esantis kaulas, degeneruoja sąnario kapsulė, sausgyslės. Antrinė artrozė turi aiškią priežastį – sausgyslių plyšimas ar peties sąnarį sudarančių kaulų lūžiai, lėtinis peties sąnario nestabilumas, lėtinės uždegiminės ligos, taip pat ir kraujotakos sutrikimai žastikaulio galvoje ar kt.

Kada žmogus gali įtarti, kad serga peties sąnario artroze – į kokius simptomus reikia atkreipti dėmesį?

Apie ligą įspėja pagrindiniai jau paminėti simptomai – peties skausmas, apriboti judesiai ir susilpnėję peties raumenys. Kompensuodami sutrikusią peties funkciją, perkraunami greta esantys nugaros ir kaklo raumenys, todėl gali paūmėti su stuburo degeneracine liga susiję skausmai. Paprastai kalbant, pacientui sunku atlikti įprastus, kasdieniam gyvenimui reikalingus judesius, pavyzdžiui, užsisegti liemenėlę ar pasiekti už nugaros esantį daiktą. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta.

Noriu pabrėžti, kad uždelsta ar visai negydoma artrozė gali sukelti komplikacijų. Dėl progresuojančio kremzlės nusidėvėjimo sąnarys gali sustingti ir tapti visiškai nejudriu (ankilozė), o tai labai apribos rankos funkciją. Negydoma artrozė gali sukelti nuolatinį, stiprėjantį skausmą. Dėl skausmo ir judesių ribotumo aplinkiniai raumenys susilpnėja ir sunyksta, dar labiau apsunkindami judesius. Retais atvejais, kai pažeidžiami abu peties sąnariai, gali išsivystyti negalia, stipriai apribojanti kasdienines veiklas. Svarbu pažymėti, kad kiekvieno žmogaus atvejis yra individualus, o komplikacijų sunkumas priklauso nuo daugelio veiksnių – artrozės stadijos, bendros paciento sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir kt.

Dažnas žmogus linkęs pakentėti skausmą ar nepatogumą, ir pagalbos ieškoti pradeda tik būklei pablogėjus. Kada reikėtų kreiptis į gydytoją, kad būtų laiku pradėtas sąnario artrozės gydymas?

Jei žmogui skauda petį, jis pastebėjo sumažėjusią judesių amplitudę – tai yra rimti signalai, kad reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijos poreikį. Be to, minėti simptomai gali reikšti ne tik peties sąnario artrozę, bet ir kitas sąnario ligas.

Jeigu laikui bėgant skausmas nepraeina ar net stiprėja, skausmas kankina naktį nepavyksta atlikti įprastų judesių, ranka tampa silpnesnė, peties sąnarys patinsta ar net parausta, pacientas pradeda karščiuoti – tai yra tikrai rimti simptomai, ir pas specialistą reikia kreiptis kuo greičiau. Savigyda gali tik laikinai palengvinti simptomus, tačiau nepašalins pagrindinės problemos, o nustatyti tikslią diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą gali tik gydytojas. Delsimas kreiptis į gydytoją gali pabloginti situaciją, padidinti komplikacijų riziką ir apsunkinti gydymą.

Kaip nustatoma peties sąnario artrozės diagnozė, kokie tyrimai gali būti atliekami?

Kiekvienas atvejis individualus ir tyrimai skiriami atsižvelgiant į surinktą anamnezę ir fizinę paciento apžiūrą. Paprastai įvertinama peties bei šalia esančių raumenų būklė, galimi uždegimo požymiai, skausmingi taškai, deformacijos. Matuojama peties sąnario aktyvių ir pasyvių judesių amplitudė ir judesių skausmingumas, raumenų jėga. Peties sąnario artrozei diagnozuoti dažniausiai pasirenkamas rentgenologinis ištyrimas. Išsamesni tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija, atliekami tada, kai pacientui planuojamas chirurginis gydymas – peties sąnario endoprotezavimo operacija.

Kokias gydymo galimybes galite pasiūlyti pacientui, kuriam buvo diagnozuota peties sąnario artrozė?

Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į objektyvius klinikinio ištyrimo duomenis, bendrą paciento sveikatos būklę, nusiskundimus ir paciento lūkesčius. Konsultacijos metu gydytojas ortopedas traumatologas paaiškina ligos eigą ir gydymo galimybes. Peties sąnario artrozei gydyti taikomas konservatyvus ir chirurginis gydymas. Esant pradinei artrozės stadijai visų pirma skiriamas nemedikamentinis gydymas – fizioterapija, judesių amplitudės palaikymas ar kitos procedūros. Jeigu reikia, gali būti paskirti vaistai nuo uždegimo.

Internete galima rasti informacijos apie injekcijas ar maisto papildus peties skausmui gydyti. Ar jie veiksmingi ir rekomenduojami?

Peties sąnario artrozei gydyti priešuždegiminių vaistų injekcijos į peties sąnarį naudojamos retai. Jos tinkamesnės sisteminių uždegiminių ligų, pavyzdžiui, reumatoidinio artrito sukeltam sinovitui, bursitui arba kapsulitui gydyti. Be to, jeigu pacientui reikalingas operacinis gydymas, vaistų injekcijos į peties sąnarį nerekomenduojamos dėl infekcinių komplikacijų rizikos. Kalbant apie maisto papildus, šiuo metu nėra patikimų mokslinių tyrimų, kurie būtų įrodę maisto papildų veiksmingumą gydant peties sąnario artrozę.

Ką daryti, jei konservatyvus gydymas neveiksmingas? Ar tada siūloma operacija?

Jei konservatyvus gydymas neveiksmingas, pacientas kenčia stiprų skausmą ir negali judinti rankos, pilnavertiškai atlikti darbo, jo gyvenimo kokybė prasta, tada siūlome radikalų chirurginį gydymą – peties sąnario endoprotezavimą. Tai reiškia, kad operacijos metu paciento sąnarys pakeičiamas dirbtiniu, t. y., endoprotezu. Pažengusiai peties sąnario artrozei gydyti kitokio pobūdžio chirurginės operacijos nerekomenduojame, kadangi jų gydomasis poveikis yra ribotas ir trumpalaikis. Jeigu liga užsitęsia, gali susiformuoti dideli kaulo defektai ir deformacijos, todėl net endoprotezavimo operacija tampa negalima. Nuolatinis neveiksmingų vaistų vartojimas gali sukelti vidaus organų (inkstų, kepenų, skrandžio) negrįžtamus pažeidimus. Todėl delsimas operuoti yra svarbus konservatyvaus gydymo trūkumas.

Endoprotezavimo operacija dažniausiai atliekama kombinuotoje nejautroje (regioninė ir bendrinė nejautra). Operacijos trukmė priklauso nuo sąnario pažeidimo lygio. Paprastu ir standartiniu atveju gali prireikti vos vienos valandos. Tuo tarpu, jeigu reikalinga didesnės apimties rekonstrukcija dėl kaulo defektų po buvusios traumos ar buvusio chirurginio gydymo, operacija gali tęstis 2 ar 3 valandas. Po operacijos pacientas kelias valandas praleidžia pooperacinėje palatoje, kurioje stebima jo bendra būklė ir gyvybiniai rodikliai. Esant stabiliai būklei pacientas vėliau perkeliamas į stacionarinį skyrių ir jame gydomas 1–2 dienas.

Kiek laiko trunka gijimas ir reabilitacija, kada pacientas gali grįžti į pilnavertį gyvenimą?

Ankstyvoji reabilitacija gali būti pradėta jau kitą dieną po operacijos.  Pacientą konsultuoja fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistai. Pirmąsias 6 savaites nerekomenduojama remtis operuota ranka ir miegoti ant operuoto peties. Vėliau pradedama aktyvesnė reabilitacija, o lengvą fizinį darbą pacientas gali pradėti dirbti praėjus 2–3 mėn. po operacijos.

Paprastai po endoprotezavimo operacijos skausmas išnyksta arba reikšmingai sumažėja, todėl nebereikia vartoti vaistų nuo skausmo, pagerėja sąnario funkcija, o kartu ir paciento gyvenimo kokybė. Žinoma, operacijos sėkmė priklauso ne tik nuo chirurgo ir fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų patirties, bet ir nuo tokių faktorių, kaip peties sąnario būklės prieš operaciją, paciento fizinio aktyvumo, gretutinių ligų, amžiaus ir nuo paciento motyvacijos pasveikti.