Blog

„Apie ligą įspėja pagrindiniai simptomai – peties skausmas ir apriboti judesiai. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta“, – apie peties sąnario artrozę sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, Vilniaus universiteto docentas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Sigitas Ryliškis. Gydytojas pasakoja, kad vienas iš veiksmingiausių peties sąnario artrozės gydymo būdų yra endoprotezavimo operacija, apie kurią nemažai pacientų net nežino.

Papasakokite, kas yra peties sąnario artrozė ir kam gresia ja susirgti?

Peties sąnario artrozė – tai degeneracinė peties sąnario liga, visuomenėje dažnai vadinama tiesiog sąnario nusidėvėjimu. Peties sąnarys yra trečias pagal dažnumą artrozės pažeidžiamas didysis sąnarys, po klubo ir kelio sąnarių. Liga pažeidžia sąnarinę kremzlę ir po ja esantį subchondrinį kaulą, todėl žmogus jaučia skausmą, peties judesiai tampa apriboti. Peties sąnario artrozė yra gana dažna liga, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau gali pasitaikyti ir jaunesniems pacientams dėl traumų, itin intensyvaus sporto, uždegiminių ar įgimtų ligų.  Moterys šia liga serga dažniau.

Paties sąnario artrozė skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė artrozė neturi aiškių priežasčių, bet sąnario kremzlė iš lėto degeneruoja, nyksta apsauginis kremzlės sluoksnis, dėvisi ir deformuojasi aplik esantis kaulas, degeneruoja sąnario kapsulė, sausgyslės. Antrinė artrozė turi aiškią priežastį – sausgyslių plyšimas ar peties sąnarį sudarančių kaulų lūžiai, lėtinis peties sąnario nestabilumas, lėtinės uždegiminės ligos, taip pat ir kraujotakos sutrikimai žastikaulio galvoje ar kt.

Kada žmogus gali įtarti, kad serga peties sąnario artroze – į kokius simptomus reikia atkreipti dėmesį?

Apie ligą įspėja pagrindiniai jau paminėti simptomai – peties skausmas, apriboti judesiai ir susilpnėję peties raumenys. Kompensuodami sutrikusią peties funkciją, perkraunami greta esantys nugaros ir kaklo raumenys, todėl gali paūmėti su stuburo degeneracine liga susiję skausmai. Paprastai kalbant, pacientui sunku atlikti įprastus, kasdieniam gyvenimui reikalingus judesius, pavyzdžiui, užsisegti liemenėlę ar pasiekti už nugaros esantį daiktą. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta.

Noriu pabrėžti, kad uždelsta ar visai negydoma artrozė gali sukelti komplikacijų. Dėl progresuojančio kremzlės nusidėvėjimo sąnarys gali sustingti ir tapti visiškai nejudriu (ankilozė), o tai labai apribos rankos funkciją. Negydoma artrozė gali sukelti nuolatinį, stiprėjantį skausmą. Dėl skausmo ir judesių ribotumo aplinkiniai raumenys susilpnėja ir sunyksta, dar labiau apsunkindami judesius. Retais atvejais, kai pažeidžiami abu peties sąnariai, gali išsivystyti negalia, stipriai apribojanti kasdienines veiklas. Svarbu pažymėti, kad kiekvieno žmogaus atvejis yra individualus, o komplikacijų sunkumas priklauso nuo daugelio veiksnių – artrozės stadijos, bendros paciento sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir kt.

Dažnas žmogus linkęs pakentėti skausmą ar nepatogumą, ir pagalbos ieškoti pradeda tik būklei pablogėjus. Kada reikėtų kreiptis į gydytoją, kad būtų laiku pradėtas sąnario artrozės gydymas?

Jei žmogui skauda petį, jis pastebėjo sumažėjusią judesių amplitudę – tai yra rimti signalai, kad reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijos poreikį. Be to, minėti simptomai gali reikšti ne tik peties sąnario artrozę, bet ir kitas sąnario ligas.

Jeigu laikui bėgant skausmas nepraeina ar net stiprėja, skausmas kankina naktį nepavyksta atlikti įprastų judesių, ranka tampa silpnesnė, peties sąnarys patinsta ar net parausta, pacientas pradeda karščiuoti – tai yra tikrai rimti simptomai, ir pas specialistą reikia kreiptis kuo greičiau. Savigyda gali tik laikinai palengvinti simptomus, tačiau nepašalins pagrindinės problemos, o nustatyti tikslią diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą gali tik gydytojas. Delsimas kreiptis į gydytoją gali pabloginti situaciją, padidinti komplikacijų riziką ir apsunkinti gydymą.

Kaip nustatoma peties sąnario artrozės diagnozė, kokie tyrimai gali būti atliekami?

Kiekvienas atvejis individualus ir tyrimai skiriami atsižvelgiant į surinktą anamnezę ir fizinę paciento apžiūrą. Paprastai įvertinama peties bei šalia esančių raumenų būklė, galimi uždegimo požymiai, skausmingi taškai, deformacijos. Matuojama peties sąnario aktyvių ir pasyvių judesių amplitudė ir judesių skausmingumas, raumenų jėga. Peties sąnario artrozei diagnozuoti dažniausiai pasirenkamas rentgenologinis ištyrimas. Išsamesni tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija, atliekami tada, kai pacientui planuojamas chirurginis gydymas – peties sąnario endoprotezavimo operacija.

Kokias gydymo galimybes galite pasiūlyti pacientui, kuriam buvo diagnozuota peties sąnario artrozė?

Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į objektyvius klinikinio ištyrimo duomenis, bendrą paciento sveikatos būklę, nusiskundimus ir paciento lūkesčius. Konsultacijos metu gydytojas ortopedas traumatologas paaiškina ligos eigą ir gydymo galimybes. Peties sąnario artrozei gydyti taikomas konservatyvus ir chirurginis gydymas. Esant pradinei artrozės stadijai visų pirma skiriamas nemedikamentinis gydymas – fizioterapija, judesių amplitudės palaikymas ar kitos procedūros. Jeigu reikia, gali būti paskirti vaistai nuo uždegimo.

Internete galima rasti informacijos apie injekcijas ar maisto papildus peties skausmui gydyti. Ar jie veiksmingi ir rekomenduojami?

Peties sąnario artrozei gydyti priešuždegiminių vaistų injekcijos į peties sąnarį naudojamos retai. Jos tinkamesnės sisteminių uždegiminių ligų, pavyzdžiui, reumatoidinio artrito sukeltam sinovitui, bursitui arba kapsulitui gydyti. Be to, jeigu pacientui reikalingas operacinis gydymas, vaistų injekcijos į peties sąnarį nerekomenduojamos dėl infekcinių komplikacijų rizikos. Kalbant apie maisto papildus, šiuo metu nėra patikimų mokslinių tyrimų, kurie būtų įrodę maisto papildų veiksmingumą gydant peties sąnario artrozę.

Ką daryti, jei konservatyvus gydymas neveiksmingas? Ar tada siūloma operacija?

Jei konservatyvus gydymas neveiksmingas, pacientas kenčia stiprų skausmą ir negali judinti rankos, pilnavertiškai atlikti darbo, jo gyvenimo kokybė prasta, tada siūlome radikalų chirurginį gydymą – peties sąnario endoprotezavimą. Tai reiškia, kad operacijos metu paciento sąnarys pakeičiamas dirbtiniu, t. y., endoprotezu. Pažengusiai peties sąnario artrozei gydyti kitokio pobūdžio chirurginės operacijos nerekomenduojame, kadangi jų gydomasis poveikis yra ribotas ir trumpalaikis. Jeigu liga užsitęsia, gali susiformuoti dideli kaulo defektai ir deformacijos, todėl net endoprotezavimo operacija tampa negalima. Nuolatinis neveiksmingų vaistų vartojimas gali sukelti vidaus organų (inkstų, kepenų, skrandžio) negrįžtamus pažeidimus. Todėl delsimas operuoti yra svarbus konservatyvaus gydymo trūkumas.

Endoprotezavimo operacija dažniausiai atliekama kombinuotoje nejautroje (regioninė ir bendrinė nejautra). Operacijos trukmė priklauso nuo sąnario pažeidimo lygio. Paprastu ir standartiniu atveju gali prireikti vos vienos valandos. Tuo tarpu, jeigu reikalinga didesnės apimties rekonstrukcija dėl kaulo defektų po buvusios traumos ar buvusio chirurginio gydymo, operacija gali tęstis 2 ar 3 valandas. Po operacijos pacientas kelias valandas praleidžia pooperacinėje palatoje, kurioje stebima jo bendra būklė ir gyvybiniai rodikliai. Esant stabiliai būklei pacientas vėliau perkeliamas į stacionarinį skyrių ir jame gydomas 1–2 dienas.

Kiek laiko trunka gijimas ir reabilitacija, kada pacientas gali grįžti į pilnavertį gyvenimą?

Ankstyvoji reabilitacija gali būti pradėta jau kitą dieną po operacijos.  Pacientą konsultuoja fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistai. Pirmąsias 6 savaites nerekomenduojama remtis operuota ranka ir miegoti ant operuoto peties. Vėliau pradedama aktyvesnė reabilitacija, o lengvą fizinį darbą pacientas gali pradėti dirbti praėjus 2–3 mėn. po operacijos.

Paprastai po endoprotezavimo operacijos skausmas išnyksta arba reikšmingai sumažėja, todėl nebereikia vartoti vaistų nuo skausmo, pagerėja sąnario funkcija, o kartu ir paciento gyvenimo kokybė. Žinoma, operacijos sėkmė priklauso ne tik nuo chirurgo ir fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų patirties, bet ir nuo tokių faktorių, kaip peties sąnario būklės prieš operaciją, paciento fizinio aktyvumo, gretutinių ligų, amžiaus ir nuo paciento motyvacijos pasveikti.

„Dažnai žmonės dirbtinį intelektą įsivaizduoja kaip kažką labai sudėtingo. Bet taivaniečiai dirbtinį naudoja kaip pagalbininką, padedantį greičiau analizuoti, diagnozuoti, sutaupyti laiką ir resursus“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Andrej Afanasjev. Jis dalyvavo dviejų savaičių trukmės stažuotėje Taivane ir susipažino su šalies gydymo įstaigose naudojamomis inovacijomis.

Dalyvavote Taivano Tarptautinio bendradarbiavimo ir plėtros fondo (Taiwan ICDF) organizuojamoje stipendijų programoje ir dvi savaites praleidote šioje šalyje. Koks buvo stažuotės tikslas?

Taivanas kelis kartus per metus organizuoja dviejų savaičių trukmės stažuotes, kurių temos labai skirtingos – nuo žemės ūkio iki meno ir sporto. Aš vykau į stažuotę, kurios tema buvo dirbtinio intelekto panaudojimas medicinoje. Dalyvavo 33 medicinos sektoriaus specialistai iš 22 šalių.

Didžiąją laiko dalį praleidome Taipėjuje ir Taičiunge, tvarkaraštis buvo intensyvus – kasdien startuodavome maždaug 8–9 ryte, baigdavome 17 val. Buvo organizuotos teorinės ir praktinės paskaitos, išvykos. Sužinojome kaip veikia Taivano sveikatos apsaugos sistema, į ką yra investuojama, aplankėme Veterans General Hospital ligoninių tinklą, onkologinę ligoninę, kraujo centrą. Susipažinome su medicinoje naudojama robotika, programine įranga ir dirbtiniu intelektu (toliau – DI).

Kokios DI panaudojimo galimybės yra radiologijos ar intervencinės radiologijos srityje?

Radiologija yra viena tinkamiausių sričių DI naudojimui – dirbame su radiologiniais vaizdais, todėl DI gali padėti juos analizuoti ir diagnozuoti ligą. Puikus pavyzdys – Taivano sukurta DI programa „Pancreas saver“ (liet. kasos gelbėtojas). Taivano mokslininkai, išanalizavę daugybę atvejų pastebėjo, kad daugiausiai klaidų vertinant radiologinius vaizdus yra susiję būtent su kasa, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apie 40 proc. atvejų kasos radiologinių vaizdų vertinimas gali būti neteisingas. Tačiau laiku nepastebėjus pokyčių kasoje gali grėsti vėžiniai susirgimai, komplikacijos ar net mirtis.

Taigi, Taivano mokslininkai sukūrė programą, į kurią įkėlė labai didelį kiekį jau išanalizuotų kasos vaizdų su aprašymais ir teisingomis išvadomis. Tai buvo bazė, iš kurios dirbtinis intelektas mokėsi atpažinti pakitimus. Vėliau buvo nustatyta, kad DI kasos vaizdų vertinimo tikslumas siekė net 95 proc. Tai suprantama – DI „matė“ šimtus tūkstančių pilvo organų kompiuterinės tomografijos vaizdų su tikslia diagnoze, todėl galėjo išvadas pateikti greičiau ir tiksliau už gydytoją.

Panašių programų taivaniečiai naudoja ir daugiau, pavyzdžiui, DI analizuoja kaulų lūžių radiologinius vaizdus. Beje, ir Lietuvoje turime startuolį, kuriantį DI programą krūtinės ląstos rentgeno vaizdų analizei.

Kokias kitas DI praktinio panaudojimo galimybes matėte Taivano gydymo įstaigose?

Dažnai žmonės DI įsivaizduoja kaip kažką labai sudėtingo. Bet Taivano gydymo įstaigose jis naudojamas kaip pagalbininkas medicinos personalui, kad būtų daroma kuo mažiau klaidų, taip pat DI skirtas rutininiams darbams palengvinti, techniniams veiksmams atlikti, taupyti laikui ir resursams. Pavyzdžiui, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, pooperacinėse palatose naudojami išmanieji čiužiniai su detektoriais, padedančiais išvengti pragulų. Visų lovų informacija matoma ekrane, kurį stebi slaugytoja – jei pacientas per ilgai guli toje pačioje pozicijoje, ekrane užsidega pranešimas. Todėl slaugytojai nereikia vaikščioti po palatas ir tikrinti kiekvieno paciento, jų priežiūra tampa lengvesnė ir efektyvesnė.

Kitas pavyzdys, prie paciento kūno pritvirtinti mikro davikliai, kurie nuolat matuoja kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, širdies veiklą (EKG), deguonies saturaciją ir kitus parametrus. Visi parametrai automatiškai matomi kompiuterio ekrane, juos seka slaugytoja. Patogu tai, kad kiekvieną daviklį galima personalizuoti atsižvelgiant į paciento būklę, pavyzdžiui, reaguoti į pakilusią temperatūrą tik nuo tam tikros ribos ir kt. Vėl kalbame apie slaugytojos darbo palengvinimą. Taivaniečiai į tai daug investuoja.

Įdomi detalė, kad šalia lašelinių yra naudojami maždaug banko kortelės dydžio daugkartiniai išmanieji elektroninio popieriaus (angl. e-paper) ekranai, kuriuose galima pažymėti pastabas apie lašinamus vaistus, jų kiekius ir pan. Kita įdomi detalė – Taičiungo Veterans General Hospital ligoninėje važinėjantys robotai, kuriems pavesta atlikti labai paprastas užduotis, pavyzdžiui, nuvežti patalynę į palatas.

Ar DI išnaudojamas ir medicinos studijose?

DI kartu su robotizuota įranga naudojama ruošiant rezidentus. Pavyzdžiui, naudojama laparoskopinė įranga su 3D vizualizacijomis, kurių dėka galima pasirinkti konkrečią operaciją ir ją atlikti realiais įrankiais, tačiau 3D erdvėje. Taip lavinami būsimųjų chirurgų rankų įgūdžiai. Man irgi buvo įdomu juos išbandyti, nes intervencinis radiologas prie, pavyzdžiui, pilvo chirurgo įrankių gali prisiliesti tik tokiu būdu.

Minėjote apsilankymą kraujo centre. Kokį įspūdį paliko ši vieta?

Lankantis kraujo centre buvo labai įdomu pamatyti maksimalaus lygio automatizavimą. Duoti kraujo atėjęs žmogus prideda prie skaitytuvo savo ID kortelę, į specialų prietaisą įkiša ranką, kuriame paimamas kraujas, ėminiui priskiriamas kodas. Tada jis automatiškai išvažiuoja į laboratoriją, kurios patalpos primena ištisą mėgintuvėlių „miestą“, per kurį ėminys keliauja. Įdomiausia tai, kad  laboratorijos specialistas procese nuo kraujo paėmimo iki rezultatų pateikimo nedalyvauja. O tyrimų rezultatus pacientas gauna į mobiliąją programėlę.

Ar sveikatos apsaugos sistemoje dažnai naudojamos mobiliosios programėlės, kokie duomenys jose pateikiami?

Taivane labai didelė dalis asmens duomenų, taip pat ir susijusių su sveikata, pasiekiami mobiliosiose programėlėse, informacija saugoma duomenų debesyse. Visgi turėjome ilgą diskusiją apie duomenų saugumą virtualioje erdvėje ir galimybę dirbti tuo atveju, jei nutrūksta prieiga prie tų duomenų. Pavyzdžiui, Malaizijoje neseniai buvo įsilaužta į šalies sveikatos apsaugos duomenų debesį ir pavogta asmeninė pacientų informacija. Todėl buvo įdomu, kad visiškos paperless (liet. be popieriaus) veiklos siekiantis Taivanas sugeba užtikrinti duomenų saugumą virtualioje erdvėje. Anot taivaniečių, šalis investuoja milžiniškas sumas į kibernetinį saugumą ir tai duoda rezultatų.

RVUL, kaip ir kitose didžiosiose Lietuvos ligoninėse, veikia telemedicinos centrai, teikiantys konsultacijas priskirtoms mažesnėms gydymo įstaigoms. Ar telemedicina vystoma ir Taivane?

Telemedicina Taivane išsivysčiusi ir labai dažnai naudojama greitosios medicinos pagalbos specialistų. Pas pacientą vykstantys paramedikai ant savęs turi vaizdo kamerą, kuria fiksuoja pacientą. Esant reikalui, per ligoninėje esančius monitorius gydytojai gali prisijungti prie GMP ir duoti patarimų. Neretai telemedicinos pagalba nustatomos diagnozės ir priimamas sprendimas dėl paciento hospitalizacijos.

Beje, į akis krito ir tai, kad eilių nėra nei skubios, nei planinės pagalbos skyriuose. Labai efektyviai veikia pacientų rūšiavimo sistema, paciento kelias ligoninėje sudėliotas organiškai, viskas vyksta tiksliai ir punktualiai, nei gydytojas, nei pacientas nėra apkrauti papildomais veiksmais, lėtinančiais procesą.

Koks apskritai jūsų įspūdis apie Taivaną?

Azijoje lankiausi ne vieną kartą, tačiau šį kelionė į Taivaną man pirma. Tikrai didelis skirtumas lyginant su Tailandu ar Filipinais – Taivaną turbūt galėčiau pavadinti Azijos Vokietija. Tai labai išsivysčiusi, tvarkinga šalis, kurioje jaučiasi prabanga, kainos aukštesnės nei kaimyninėse šalyse. Stebino tai, kad viešose miestų erdvėse nėra šiukšliadėžių – šiukšles turi neštis su savimi. Metro negalima kramtyti gumos. Rūkyti viešose vietose taip pat draudžiama, tai galima daryti tik tam specialiai įrengtose erdvėse. Elektroninės cigaretės uždraustos, jų negalima ir įsivežti.

Taivano žmonės labai draugiški ir paslaugūs, bet labai kuklūs. Be to, ypatingai punktualūs ir griežtai laikosi taisyklių, tvarkaraščių. Kalbant apskritai apie Taivaną, įspūdį padarė šalies siekis kurti glaudžius santykius su kitomis valstybėmis – per investicijas, IT sprendimus, įrangą ir „know how“ (angl. žinias).

Kokių minčių parsivežėte iš Taivano?

Priešpaskutinę stažuotės dieną turėjome apibendrinti savo patirtį. Tiesą sakant, padariau išvadą, kad Lietuvoje esame tikrai labai pažengę į priekį medicinos srityje – turiu omenyje, gydymo metodus, vaistus, technikas. Todėl ateityje turėtume semtis pavyzdžio ir kasdieniame darbe naudoti daugiau DI įrankių tiek rutininiams darbams atlikti, tiek įvairių duomenų analizei, kuri palengvintų ir suefektyvintų diagnostiką.  Apskritai, manau, Taivanas gali būti puiki šalis tiek stažuotis ir pasisemti žinių bei idėjų, tiek bendradarbiauti.

Pasaulyje populiarėjant longevity (liet. ilgaamžiškumo) sąvokai, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad ilgaamžiškumui įtakos turi penki veiksniai, vienas kurių – pagal tam tikrus principus subalansuota mityba. Gydytoja pasidalino penkiais pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementais ir kitomis įžvalgomis.

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vis dažniau girdimas terminas longevity (liet. ilgaamžiškumas). Ar tai nauja sąvoka?

Noras ilgai gyventi žinomas nuo seniausių laikų – senovėje žmonės gyvenimą ilginti bandė dietomis, vaistažolėmis ar net stebuklingais eliksyrais. Dabar ilgaamžiškumo siekis – ne tik nugyventi daugiau metų, bet ir nugyventi juos kokybiškai, nesergant lėtinėmis ligomis, judant ir protaujant. Todėl ilgaamžiškumas vis dažniau tyrinėjamas sistemingai, t. y., kaip biologinių mechanizmų, darančių įtaką gyvenimo trukmei ir sveikam senėjimui veiksnių visuma, taip pat aplinkos poveikis ilgaamžiškumui.

Su ilgaamžiškumu siejami pasaulio regionai, vadinami Blue Zones (liet. Mėlynosios zonos). Kodėl jie tokie išskirtiniai?

Mėlynosios zonos (angl. Blue Zones) – tai pasaulio regionai, kuriuose žmonės pasižymi itin ilga gyvenimo trukme ir išlieka sveiki iki itin senyvo amžiaus. Mėlynųjų zonų sąvoka atsirado tyrinėtojui Danui Buettneriui kartu su mokslininkų komanda išanalizavus duomenis iš įvairių pasaulio vietų ir nustačius penkis regionus, kuriuose žmonės gyvena ypač ilgai. Šiuos regionus žemėlapyje jis pažymėjo mėlynu rašikliu.

Šie regionai yra – Okinava Japonijoje, Nuoro provincija Sardinijos saloje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje, Ikarija Graikijoje, Loma Linda Kalifornijoje. D. Buettneris nustatė, kad Mėlynosioms zonoms būdingi keli bendri veiksniai, lemiantys tų vietovių gyventojų ilgaamžiškumą.

Kokie yra šie veiksniai?

Tai yra mityba, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai, streso kontrolė ir gyvenimo tikslo turėjimas. Visi šie veiksniai yra kontroliuojami ir priklauso nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimų ir pasirinkimų.

Žinoma, yra ir dalis veiksnių, kuriuos kontroliuoti yra sunkiau ar net neįmanoma. Tai – paveldimos ar lėtinės ligos, kurios gali daryti įtaką žmogaus gyvenimo trukmei ir gyvenimo kokybei. Tačiau ir šiuo atveju, kai kuriais atvejais gali padėti profilaktiniai vizitai pas gydytoją bei jo paskirtų nurodymų laikymasis.

Ar galima teigti, kad vienas svarbiausių veiksnių, siekiant ilgo ir sveiko gyvenimo – subalansuota mityba?

Taip, maistas aprūpina organizmą maistinėmis medžiagomis – vitaminais, mineralais, baltymais, angliavandeniais ir riebalais, kurių reikia tinkamai visų organų sistemų veiklai. Sveikatai palankus maitinimasis padeda palaikyti tinkamą svorį, stiprinti imuninę sistemą ir pagerinti bendrą savijautą. Taip pat gali padėti sumažinti lėtinių ligų riziką: širdies ligos, 2 tipo diabetas ir kai kurios vėžio rūšys. Tačiau, kaip jau minėjau, vien tik teisingo maitinimosi neužteks – reikia rūpintis visais gyvenimui įtaką darančiais veiksniais.

Kuo ypatinga ar išskirtinė ilgaamžiškumo dieta (angl. longevity diet)?

Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad penki pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementai yra neskaldyti grūdai, žalumynai, bulvės ir batatai, riešutai, ankštinės daržovės. Ilgaamžiškumo dietai būdingas vidutinis arba didelis suvartojamų angliavandenių kiekis ir mažas, bet organizmui pakankamas baltymų kiekis.

Šie baltymai turi būti daugiausiai augalinės kilmės, tačiau dieta numato ir pesketariškos (pesketarai – vegetarai, valgantys jūrų gėrybes) kilmės baltymus iš žuvies, kiaušinių ir kt.. Pavyzdžiui, Okinavos apylinkių gyventojų, kurių vidutinis amžius bene didžiausias pasaulyje, mėsa sudaro vos 1 proc. maisto raciono. Panašų kiekį mėsos valgo ir Sardinijoje bei Loma Linda mieste JAV gyvenantys ilgaamžiai.

Riebalų vartojimas, kai apie 30 proc. energijos gaunama iš augalinių šaltinių, taip pat yra ilgaamžiškumo dietos dalis. Tai reiškia, kad didžioji dalis raciono riebalų turėtų būti gaunama iš augalinio nesočiaisias riebalais turtingo aliejaus, alyvuogių, avokadų, riešutų ir sėklų.

Svarbus ilgaamžiškumo dietos aspektas – pakankamas maisto kiekis, ypač vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms. Per daug ribojant maisto kiekį gali sumažėti kaulų ir raumenų masė, kraujo ląstelių kiekis. Be to, tarp valgymų reikėtų daryti 12–13 valandų pertrauką, pavyzdžiui, nevalgyti nuo 19 val. vakaro iki 8 val. ryto.

Kokie yra pagrindiniai ilgaamžiškumo dietai priskiriami produktai?

Ilgaamžiškumo dietos „žvaigždės“ – ankštinės daržovės. Atliekant ilgaamžių tyrimus pastebėta, kad nemažą jų dienos maisto raciono dalį sudaro įvairių rūšių pupos ir pupelės, lęšiai, avinžirniai. Ankštinės daržovės yra baltymų ir skaidulų šaltinis, taip pat gera mėsos alternatyva užtikrinanti sotumo jausmą.

Iš grūdų ir kruopų reikėtų rinktis pilno grūdo duoną, ruduosius ryžius, kukurūzus, kurie suteikia ilgalaikės energijos ir ilgesnį sotumo jausmą. Įvairūs riešutai ir sėklos turi daug riebalų, baltymų ir skaidulų. Vieni vertingiausių – migdolai, graikiniai riešutai, lazdyno riešutai, kanapių, lino, moliūgų sėklos. Visgi, riešutai ir sėklos yra kaloringi, todėl juos reikėtų valgyti saikingai.

Kalbant apie daržoves, ypač rekomenduojama valgyti lapinius žalumynus, pavyzdžiui, špinatus, lapinius kopūstus, burokėlių lapus ir kt. Taip pat prisiminkite, kad kuo daugiau spalvų, tuo daugiau naudos, nes skirtingų spalvų daržovės turi skirtingų vitaminų ir mineralų. Svarbu valgyti sezonines daržoves, rinktis ūkininkų produkciją, kurioje mažiau pesticidų.

Kokių produktų neturėtų būti?

Pirmiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip maistas ar maisto produktai buvo pagaminti. JAV egzistuoja terminas „ultra-processed foods“ (liet. ultra-perdirbtas maistas) – tai ypač stipriai perdirbtas maistas, pavyzdžiui, margarinas, rūkyta dešra, pusryčių dribsniai, bulvių traškučiai, balta duona, energetiniai gėrimai ir kt. Toks maistas suteikia trumpalaikį sotumo jausmą, todėl po kelių valandų vėl norisi valgyti. Jis neaprūpina organizmo reikalingomis medžiagomis. Be to, gali didinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių bei kitomis ligomis. Perdirbto maisto ant mūsų stalo turėtų būti kuo mažiau.

Gyvūninės kilmės produktai, ypač raudona mėsa, turėtų sudaryti tik nedidelę raciono dalį. Pavyzdžiui, jau minėtos Okinavos šimtamečių dieta atrodo taip: daržovės 58–60 proc. (ypač saldžiosios bulvės), grūdai 33 proc. (soros, kviečiai, ryžiai ir makaronai), sojų produktai 5 proc. (tofu, miso), mėsa ir jūros gėrybės 1–2 proc. (daugiausiai balta žuvis, jūros gėrybės), kita 1 proc. (alkoholis, arbata, prieskoniai). Beje, Okinavos šimtamečiai atsisako ne tik mėsos, bet ir pieno produktų, daugumos vaisių, rafinuoto cukraus ir pan. Žinoma, nereikėtų visiškai „aklai“ sekti tokios dietos, o sau prisitaikyti jos principus.

Ar pradėjus rūpintis subalansuota mityba jau vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, sulaukus šešiasdešimties, dar galima padaryti teigiamą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei?

Taip, pradėjus rūpintis subalansuota mityba vyresniame amžiuje, galima padaryti reikšmingą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei. Net ir senatvėje sveikatai palankesnis maitinimasis gali turėti daug teigiamų efektų: gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, išvengti osteoporozės ir kaulų lūžių, palaikyti sveiką kūno masę, kuri yra svarbi siekiant išvengti daugelio lėtinių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas ar sąnarių problemos. Gali padėti išlaikyti kognityvinę funkciją ir sumažinti demencijos riziką, padidinti energijos lygį, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą. Subalansuota mityba prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės, padeda palaikyti sveiką virškinimo sistemą ir išvengti vidurių užkietėjimo.

Ar ilgaamžiškumo dieta yra tinkama visiems? Ar reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju dietologu?

Svarbu atkreipti dėmesį į individualius mitybos poreikius ir esamus sveikatos sutrikimus, ligas. Patartina konsultuotis su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu, kurie suteiks maitinimosi rekomendacijų, atitinkančių individualius poreikius ir sveikatos būklę.

Populiariausius 2024 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir įvykius ligoninėje galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje.

Pirmasis 2024 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, netrūko renginių, apdovanojimų, projektų pradžios ir pabaigos. Kaip ir anksčiau, daug bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis neseniai gavo „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje ir tapo naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Gydytojas neurologas sako, kad jo tikslas – pasiekti pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Plačiau apie insulto gydymo problematiką, reikalingas naujoves, mokymus užsienio šalių gydytojams ir ateities planus – interviu su doc. dr. A. Vilionskiu.

Jūsų vadovaujamas RVUL Insulto centras ne vienerius metus iš eilės gauna tarptautinį „ESO Angels Status“ apdovanojimą už pasiekimus insulto gydymo srityje. Už kokius rezultatus skiriamas šis apdovanojimas ir kaip jų pasiekiate?

2019 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje RVUL Insulto centras už ūminio insulto gydymo kokybės rodiklius buvo įvertintas auksiniu apdovanojimu, o šiemet, jau antrus metus iš eilės, jo veiklai suteiktas aukščiausias, deimantinis statusas. Apdovanojimas skiriamas įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę, pavyzdžiui, laikas, per kurį insultą patyrę pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas ir kt.

Noriu pabrėžti, kad vertinamas ne tik Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrius, bet visa įstaiga – Skubios pagalbos skyrius ir jame dirbantis personalas, įskaitant slaugytojus ir jų padėjėjus, Radiologijos skyrius ir jame dirbantys radiologijos technologai ir kt. Taigi apdovojimas rodo, kad visos tarnybos dirba taip, kad būtų galima suteikti aukštos kokybės pagalbą ūminį insultą patyrusiems pacientams. Tokiems rezultatams pasiekti reikėjo  ne vienerių metų darbo.

Taip pat būtina paminėti, kad COVID-19 pandemijos metu, nepaisant visų apribojimų, mūsų ligoninėje gydytų insulto pacientų skaičius bei laikas nuo atvykimo į ligoninę iki gydymo pradžios ženkliai nepakito. Tai rodo mūsų centro komandos profesionalumą, gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų ir teikti kokybišką pagalbą.

Kokie yra jūsų minėti keliami tikslai? Ar tai „auksinio laiko“ taisyklė?

Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti kokybišką ir visapusę insultu sergančio paciento priežiūrą. Šis apdovanojimas atspindi ne tik ūminio insulto gydymą, bet visą procesą – pacientų ištyrimą, gydymą, priežiūrą ir antrinės profilaktikos taikymą, rekomendacijas pacientą išrašant iš ligoninės. Deja, reperfuzinis gydymas (intraveninė trombolizė ir / arba mechaninė  trombektomija) dėl objektyvių priežasčių gali būti taikomas tik 20–30 proc. pacientų, kurie patiria insultą. Tad laikas yra tik vienas iš tikslų, bet nėra vienintelis reikalavimas gydant insultą. Labai svarbus greitas ir pilnas paciento ištyrimas, ankstyvas reabilitacinis gydymas ir pakartotinio insulto prevencijos inicijavimas. Todėl siekiame, kad kuo daugiau pacientų liktų toje gydymo įstaigoje, kurioje gali gauti aukščiausio lygio pagalbą, net jei jiems ir netaikomas reperfuzinis gydymas. Visa tai įeina į insulto gydymo kokybę.

Prieš kelis mėnesius su kolegomis iš kitų gydymo įstaigų gavote „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje, šviečiamąją veiklą, išskirtinį indėlį keliant gydymo standartus sveikatos priežiūros įstaigose.

Šį apdovanojimą gavau kartu su LSMU Kauno klinikų Neurologijos skyriaus vadovu prof. dr. Antanu Vaitkumi ir Neurologijos skyriaus Insulto sektoriaus vadovu prof. Vaidu Matijošaičiu bei VUL Santaros klinikų Neurologijos centro gydytoju neurologu, VU Medicinos fakulteto dekanu prof. Daliumi Jatužiu.

Prieš maždaug 8 metus mes pirmieji Lietuvoje nuvykome į Vokietijoje „Angels“ organizuojamus mokymus, kurių tikslas – paruošti gydytojus specialistus, kurie galėtų mokyti medicinos personalą ūminio insulto gydymo. Juos pabaigus mums kilo mintis sukurti ir organizuoti mokymus Lietuvoje. Pasinaudoję LSMU baze sudarėme teorinių mokymų programą ir sukūrėme simuliacijas. Iš pradžių simuliacijų kursas buvo skirtas neurologijos ir skubios medicinos gydytojams rezidentams. Laikui bėgant pristatėme savo veiklą tarptautiniuose renginiuose – ji sulaukė susidomėjimo, gavome pasiūlymų rengti stimuliacijas ir kitų šalių neurologams.

Po pirmųjų mokymų sulaukėme labai palankių atsiliepimų, tai suteigė galimybę plėsti savo veiklą. Mokymai tapo reguliarūs ir vyksta 2–3 kartus per metus. Juose dalyvavo grupės iš Ukrainos,  Sakartvelio, Armėnijos, Bulgarijos, Graikijos ir kitų šalių. Taip pat tęsiami mokymai ir Lietuvos gydytojams. O pataruoju metu gauname kvietimų vesti kursus ir kitose šalyse. „Angels“ dėka pavyko įgyvendinti ir specialiai insulto centrų bei tarpinių pagalbos ligoninių slaugytojoms skirtas dviejų dienų trukmės konferencijas. Tai yra vienas iš labai gerų pavyzdžių, kai kelių įstaigų bendradarbiavimas leidžia pasiekti gerų rezultatų.

Paskutinis mūsų projektas – simuliacijų centro atidarymas Kazachstane. Esame pakviesti įvertinti jų naujai atidaromą insulto centrą, kurio bazėje kuriamas simuliacijų centras, pravesti mokymus ir pasidalinti savo patirtimi organizuojant ir vedant insulto simuliacijas. Tai jau antra užsienio šalis, kuriai teikiame tokias konsultacijas. Pirmoji buvo Moldova, o rudenį atvyks Kroatijos delegacija. Taigi mokiniais buvome labai trumpai – labai greitai tapome ypatingai populiariais mokytojais.

Nuolat lankotės įvairiose pasaulio šalyse, dalyvaujate konferencijose. Kaip RVUL Insulto centras atrodo lyginant su Vakarų Europa, Azija ar Amerika?

Bendrame kontekste gydymo galimybėmis ir įranga mes tikrai nenusileidžiame. Tačiau vienas iš esminių dalykų, kuriuo skiriamės nuo Vakarų Europos, yra žmogiškieji ištekliai ir apmokėjimas ligoninei už suteiktas paslaugas. Kiekybiškai jie yra visai kito lygio.

Nemažai problemų, su kuriomis susiduriame Lietuvoje, yra gerai žinomos ir Vakarų Europoje. Daugiausiai tai yra ne ligoninių, bet nacionalinio lygmens problemos. Pavyzdžiui, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ne visada tinkamai užtikrinama ligonių priežiūra po insulto („life after stroke“) ir reabilitacija. Kita problema yra duomenų rinkimas, kaupimas ir sisteminimas, nacionalinių registrų nebuvimas, nors visa tai yra būtina. Čia kalbame apie įstatyminės bazės ir žmogiškųjų išteklių trūkumą.

Kuo svarbus nacionalinis pacientų registras?

Jeigu nežinome realios situacijos, nematome plataus vaizdo – negalime pasakyti, ką reikėtų keisti ir tobulinti šalies mastu. Šią problemą ir išspręstų nacionalinis pacientų registras. Tam tikrus duomenis renkame ligoninėje, tačiau norėdami turėti išsamų visos šalies statistinį vaizdą, turėtume rinkti žymiai daugiau duomenų iš visų su insulto gydymu susijusių įstaigų.

Pirmoji problema – tokiam darbui atlikti, be abejo, reikia nemažai žmogiškųjų išteklių. Nors dalį duomenų galime gauti iš skaitmeninių ligos istorijų, visgi yra nemažai rankinio darbo – tai reikalauja didelių laiko sąnaudų. Kalbant nacionaliniu lygmeniu, kyla klausimas, kiek ligoninių apskritai teikia duomenis, kaip jie renkami, kur saugomi ir kt. Kita su registru susijusi problema yra įstatyminė bazė, kuri ne visada sudaro sąlygas stebėti tolesnį iš ligoninės išrašyto ligonio kelią.

Susirgus insultu gali būti taikomas reperfuzinis gydymas. Ar pasaulyje kalbama apie galimus naujus gydymo metodus? Kaip manote, ar netolimoje ateityje laukia pokyčiai?

Proveržis insulto gydyme buvo 2002 m. įdiegus intraveninę trombolizę, o 2014–2016 m. – mechaninę trombektomiją. Todėl revoliucijos greitu metu, manau, nebus. Šiuo metu daugiausiai diskusijų vyksta apie tai, kaip išplėsti ligonių ratą, kuriems būtų galima taikyti reperfuzinį gydymą. Prieš trejus metus Europos insulto organizacija (ESO) patvirtino rekomendacijas, kuriomis remiantis intraveninė trombolizė tam tikrais atvejais galėtų būti taikoma iki 9 val. nuo susirgimo insultu pradžios.

Kol kas Lietuvoje ši rekomendacija negalioja, mes reperfuzinį gydymą taikome 4,5 val. nuo susirgimo pradžios. Apie rekomendacijų suvienodinimą šiuo metu diskutuojame, tačiau kyla problemų teisiniame lygmenyje dėl vaistų kompensavimo. Šis klausimas yra viena iš prioritetinių Lietuvos insulto asociacijos veiklos sričių.

Kita naujovė, apie kurią galime kalbėti insulto gydyme – tai vaistinio preparato tenekteplazės naudojimas (šis vaistas kardiologijoje naudojamas infarktui gydyti). Visai neseniai jis buvo patvirtintas Europos vaistų agentūros (EMA), tačiau Lietuvoje tenekteplazė dar nepatvirtinta. Todėl tai yra dar vienas darbas, kuris laukia Lietuvos insulto asociacijos – pasiekti, kad gydymas šiuo vaistu būtų galimas ir Lietuvoje.

Užsiimate šviečiamąja veikla. Kaip manote, ar žmonių supratimas apie insultą prasiplėtė?

Kad žmonių žinios pasikeitė, pastebime dirbdami su Skubios pagalbos skyriumi – pagalbos besikreipusiems žmonės ir jų artimiesiems vis rečiau reikia aiškinti, kas yra insultas ir kokios gali būti jo pasekmės. Be to, jei prieš keliolika metų intraveninė trombolizė Lietuvoje buvo taikoma vos 1–2 proc. visų insultą patyrusių pacientų, tai šiandien šis skaičius jau siekia 15 proc. Tai yra labai aukštas rodiklis, atitinkantis Europos insulto organizacijų iškeltus tikslus, kurie turi būti pasiekti iki 2030 m. Iškeltą tikslą mes jau pasiekėme anksčiau nei numatyta. Tą patį galima pasakyti ir apie mechaninę trombektomiją. Tai rodo, kad žymiai daugiau žmonių atpažįsta insulto simptomus ir nedelsdami kreipiasi pagalbos.

PSO teigia, kad pasitelkus pirminės prevencijos priemones, būtų galima išvengti net 2 milijonų insultų per metus. Ar užtenka informacijos apie prevencijos priemones?

Prevencija yra dar vienas opus klausimas, aktualus visame pasaulyje. Pirminė prevencija – insulto rizikos veiksnių identifikavimas, įvertinimas ir jų adekvatus koregavimas – yra šeimos gydytojo sfera. Tai nebūtinai medikamentinis gydymas, bet dažniau gyvenimo būdo koregavimas – sveika mityba, judėjimas, žalingų įpročių atsisakymas, lėtinių ligų kontrolė. Rodydami iniciatyvą šiais metais su kolegomis RVUL parengėme insulto atmintinę, kurioje daug dėmesio skyrėme ir pirminei bei antrinei prevencijai. Ši atmintinė pasiekiama tiek elektroniniu, tiek popieriniu formatu.

Gegužės mėnesį buvote išrinktas naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Kokie artimiausi Jūsų ir asociacijos planai?

Kalbant apie asociacijos tikslus, tikimės pasiekti anksčiau minėtų pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Tam planuojme aktyviau bendrabiauti su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, įskaitant Sveikatos apsaugos ministeriją ir Seimą. Sieksime, kad į Asociacijos veiklą aktyviai įsitrauktų ne tik neurologai, bet it kitų specialybių gydytojai, taip pat ir slaugytojos.

Visai neseniai dalyvavau  projekte Moldovoje, kurio tikslas buvo sukurti nacionalinį insulto centrų tinklą. Ši šalis labai daug elementų savo sveikatos apsaugos sistemai pasiėmė iš Lietuvos, insultų centrų tinklo kūrimas taip pat ne išimtis. Mano vizitų Moldovoje tikslas buvo įvertinti esamą padėtį ir pateikti rekomendacijas dėl procedūrų standartizavimo, GMP darbo, insultų centrų ir pirminių centrų veiklos koordinavimo, gydytojų mokymo. Iš tiesų yra labai malonu,  kai Lietuvos patirtis yra vertinama ir galima ja pasidalinti ir įgyvendinti kitose šalyse. Dar maloniau matyti, kad situacija keičiasi, duoti patarimai įgyvendinami ir atneša vaisių.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia konkursus 7 klinikinių skyrių ir Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjų pareigoms užimti. Tai – puiki galimybė savo srities profesionalams išbandyti jėgas ir įsilieti į modernios, inovatyvios ir vienos iš lyderiaujančių gydymo įstaigų Baltijos regione komandą.

Šiuo metu paskelbti konkursai šioms pareigoms užimti:

• II chirurgijos skyriaus vedėjas;
• Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjas;
• Konsultacijų skyriaus vedėjas;
• Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas;
• Terminių traumų skyriaus vedėjas;
• Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas;
• Traumatologijos skyriaus vedėjas;
• Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėjas.

IKI KADA TEIKTI KANDIDATŪRĄ: iki 2024 m. rugpjūčio 6 d. imtinai.

KAIP TEIKTI KANDIDATŪRĄ: per VATIS sistemą arba privalomus pateikti dokumentus siunčiant el. paštu [email protected].

KAIP VYKS ATRANKA: pokalbis (interviu) su kandidatu ir padalinio veiklos programos / gairių pristatymas laisva forma.

Į klinikinių skyrių vedėjų poziciją kviečiami pretenduoti kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją ir klinikinio padalinio, kuriam siekiama vadovauti, srities licenciją. Taip pat turintys ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį su padaliniu susijusioje srityje.

Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjo pozicijai reikalingas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas medicinos ar visuomenės sveikatos krypties magistro kvalifikacinis laipsnis; ne mažesnė kaip 3 metų vadovavimo komandai patirtis, iš jų – ne mažesnė kaip 2 metų patirtis infekcijų kontrolės ir/ar su ja susijusiose srityse.

Įstaigos vadovė doc. dr. Jelena Kutkauskienė iš kandidatų tikisi komunikabilumo, iniciatyvumo, domėjimosi naujovėmis ir tendencijomis, kurios prisidės prie sėkmingos gydymo įstaigos veiklos. Taip pat labai svarbus noras bendradarbiauti su kitais skyriais, ligoninės administracija ir akademine bendruomene.

Informacija ir visi konkursai čia:  https://bit.ly/3EJ9NV7

Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus universiteto skelbtą konkursą laimėjo ir į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas antrajai penkerių metų kadencijai skiriama docentė, teisės mokslų daktarė Jelena Kutkauskienė.

Kaip teigia sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, per pirmąją penkerių metų kadenciją vadovei pavyko pasiekti pastebimų pokyčių, kuriuos pajautė tiek kolektyvas, tiek pacientai, todėl svarbu užtikrinti darbų tąsą.

„Per penkerius metus Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė tapo moderni, inovatyvi ir viena lyderiaujančių gydymo įstaigų Baltijos regione. Į ligoninę pritraukta daugiau  nei 40 mln. Eur investicijų, buvo diegiamos IT programos ir inovatyvūs sprendimai, įgyvendinti infrastruktūros projektai, kurių didžiausias – atnaujintas A korpuso 4-9 aukštai. Svarbiausia, kad savo darbu ir pastangomis vadovei pavyko konsoliduoti kolektyvą, padėjo ligoninei tapti medikų traukos vieta. Džiaugiuosi, kad J. Kutkauskienė pasiryžo tęsti pradėtus darbus, atnešant teigiamus pokyčius medikams ir pacientams“, – sako A. Dulkys.

„Iš perrinktosios vadovės tikimės ligoninės ir Universiteto ryšių stiprinimo, skaidraus ir atviro bendravimo. Savaime suprantama, kad svarbus ir jau pradėtų darbų tęstinumas bei nuolatinis sąlygų gerinimas“, –  teigia Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

„Suteiktas pasitikėjimas ir galimybė toliau vadovauti didžiausiam Lietuvoje būtinosios pagalbos ir ortopedinės pagalbos centrui verčia kokybės kartelę sau ir komandai kelti dar aukščiau. Todėl antrosios kadencijos metu ir toliau sieksiu, kad įstaiga būtų valdoma efektyviai, jos veikla būtų orientuota į aukščiausius rezultatus, būtų patenkinti pacientų ir darbuotojų lūkesčiai, pasiekti sveikatos politikos tikslai, stiprinamos mokslo ir mokymo bazės. Tvirtai tikiu, kad įstaigos atnaujinimas prisidės ne tik prie Vilniaus regiono, bet prie visos šalies gydymo paslaugų gerinimo. Džiaugiuosi komandos vienybe ir bendra vizija, todėl neabejoju, kad kartu pavyks siekti puikių rezultatų ir kurti įstaigą, kurią vertina ir pacientai, ir darbuotojai “, – teigia doc. dr. Jelena Kutkauskienė.

Doc. dr. J. Kutkauskienė RVUL direktorės pareigas eina nuo 2019 m., o iki tol dešimtmetį vadovavo sostinės Karoliniškių poliklinikai. Turėdama medicinos ir teisės srities aukštąjį išsilavinimą ir daktaro laipsnį, parašė ne vieną mokslinę publikaciją sveikatos teisės temomis ir tęsia pedagoginę bei mokslinę veiklą Vilniaus universitete.

RVUL jau daugiau nei 30 metų vienija didelę kompetencijų įvairovę, derindama mokslo bei technologijų inovacijas specializuojasi ūmių būklių, sunkių traumų ir plataus profilio klinikinės chirurgijos srityse. Ligoninė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokymo bazė, kurioje vyksta ikidiplominės ir podiplominės studijos, žinių semiasi ne tik būsimieji gydytojai, bet ir slaugytojai, kineziterapeutai, įvairiuose mokymo renginiuose kvalifikaciją kelia kiti sveikatos priežiūros specialistai.

Ligoninės stacionare kasmet gydoma daugiau nei 30 tūkst. pacientų, per metus atliekama daugiau kaip 24 tūkst. operacijų, suteikiama per 305 tūkst. konsultacijų.

SAM Komunikacijos skyriaus pranešimas

Prasidėjusi vasara vilioja aktyviu ar pasyviu poilsiu, naujais potyriais ir pramogomis. Tačiau net ir pačias ramiausias atostogas gali sugadinti tinkamai neparuošta kelionių vaistinėlė. „Nors viskam pasiruošti ir negalime, visgi pasiimti priemonių nuo dažniausiai pasitaikančių negalavimų reikėtų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Vaistinės vedėja Eglė Morozovienė. Ji primena pasiimti receptinių vaistų ir pataria, ką daryti, jei jų reikia įsigyti užsienyje.

Receptiniai vaistai

„Svarbiausia ruošiantis atostogoms – nepamiršti įsigyti ir kartu pasiimti gydytojo paskirtų receptinių vaistų, kuriuos žmogus turi vartoti kasdien, pavyzdžiui, sergant širdies ligomis. Taip pat būtina pasiimti tiek vaistų, kad jų užtektų visai kelionei ar net keliomis dienomis ilgiau – kartais kelionės užsitęsia dėl nukeltų skydžių, o pasiėmus daugiau bus išvengta papildomo rūpesčio“, – sako E. Morozovienė. Vaistininkė rekomenduoja medikamentus laikyti originaliose paženklintose pakuotėse.

Visgi keliaujant gali pasitaikyti įvairių situacijų, todėl E. Morozovienė pataria prieš kelionę atsispausdinti e.sveikatos sistemoje esantį receptą: „Jeigu keliaujate Europos Sąjungos šalyje, galite atsisiųsti ir atsispausdinti elektroninį receptą, nes vienos ES šalies gydytojo išrašytas receptas galioja visose kitose ES šalyse. Tačiau reikia prisiminti ir tai, kad ne visose šalyse prekiaujama tais pačiais vaistais arba gali skirtis jų pavadinimai. Taip pat  kiekviena ES šalis vaisus išduoda pagal savo šalies taisykles.“ Keliaujant į Latviją ir Lenkiją recepto spausdinti nereikia, nes Lietuvos piliečiai gali naudotis tarpvalstybinėmis skaitmeninio recepto ir sveikatos įrašų paslaugomis pateikus asmens tapatybės kortelę arba pasą. Planuojama, kad ateityje tokia pati galimybė plėsis ir kitose ES šalyse.

Skausmą malšinantys vaistai

Tiek namuose, tiek ir kelionėje gali užklupti įvairūs skausmai – galvos, danties, raumenų ar kt. Juolab atostogaujant dažnas užsiima intensyvesne nei įprastai veikla, patiria daugiau emocijų. E. Morozovienė rekomenduoja kelionių vaistinėlėje turėti paracetamolio ar ibuprofeno, kurie padeda malšinti nedidelį ar vidutinį skausmą.

Vaistai nuo peršalimo

Anot RVUL Vaistinės vedėjos, peršalti per vasaros atostogas – nieko keista: „Atostogaudami, ypač pietų Europoje, žmonės dažnai iš karštyje tvyrančių gatvių atsiduria stipriai kondicionuojamose patalpose ar transporto priemonėse ir peršąla. Todėl pravartu su savimi turėti vaistų nuo peršalimo, taip pat čiulpiamų  mėgstamo skonio pastilių nuo gerklės skausmo.“

Virškinimą gerinantys vaistai

Dar vienas itin dažnas negalavimas per atostogas – virškinimo sutrikimai. Skrandžiui mažiau įprastas maistas, higienos trūkumas ruošiant maistą, vanduo iš čiaupo ir kitos priežastys gali sukelti pykinimą, pilvo pūtimą, skrandžio dieglius, viduriavimą ar apsinuodijimą, vėmimą. „Pirmiausia, rekomenduoju laikytis higienos taisyklių, dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas. Kelionėse labai praverčia drėgnos servetėlės. Jei keliaujama į egzotines šalis, reikėtų atidžiau rinktis maitinimo įstaigą, vengti gatvės maisto, nevalgyti gatvėje pirktų vaisių pirmiausiai jų nenuplovus. O kelionių vaistinėlėje reikėtų turėti  vaistų nuo viduriavimo, rėmens. Taip pat elektrolitų, kurių gali prireikti, kad vemiant ar viduriuojant neištiktų dehidratacija ir mineralų trūkumas“, – sako E. Morozovienė.

Vaistai nuo alergijos

Alergiški žmonės kelionių vaistinėlėje privalo turėti jiems įprastus antihistamininius vaistus. Tačiau vaistininkė sako, kad pasikeitus aplinkai net ir nealergiškas maistui, augalams ar vabzdžiams žmogus gali pajusti alergijos simptomus. „Niekada negalime žinoti, kaip į nepažįstamas žiedadulkes ar vabzdį sureaguos žmogaus kūnas. Gali būti, kad prasidės čiaudulys, atsiras bėrimas ar tinimas, todėl vaistinėlėje patogu turėti antihistamininių tablečių ar tepalo“, – rekomenduoja E. Morozovienė. Ji taip pat primena, kad reikėtų pasiimti ir apsauginių purškalų nuo vabzdžių – tiek keliaujant Lietuvoje, tiek užsienyje.

Sumušimams ir žaizdoms

Atostogas leidžiant aktyviai išvengti nuospaudų, sumušimų, nubrozdinimų ar net didesnių žaizdų pavyksta tikrai ne kiekvienam. Todėl, anot RVUL Vaistinės vedėjos, kelionių vaistinėlėje turėtų būti ne tik jau minėtų skausmą malšinančių vaistų: „Reikėtų turėti ir pleistrų, elastinio binto, dezinfekcinio skysčio, šaldomojo aerozolio, tepalo sumušimams. Visgi svarbu prisiminti, kad jei galūnę sunku judinti ar žaizda nesiliauja kraujuoti, pagalbos būtina kreiptis į medikus.“

Apsauga nuo saulės

Saulė ir vasaros atostogos beveik neatskiriami, o kartu su jais – ir nudegimai. Todėl pirmiausiai E. Morozovienė rekomenduoja naudoti apsauginius kremus nuo saulės ir vengti saulėje būti karščiausiomis dienos valandomis, taip pat turėti galvos apdangalą. Teptis apsauginiu kremu nuo saulės reikia kas kelias valandas.

Kiti patarimai

„Nors kelionių vaistinėlė yra būtina, visgi pirmiausiai reikėtų daryti viską, kad jos turinio neprireiktų. Todėl keliaudami gerkite daug skysčių, dažnai plaukite rankas su muilu ir vandeniu, atkreipkite dėmesį, kokį maistą valgote ir kokius gėrimus vartojate, ypač tose vietovėse, kur sanitarinės sąlygos prastesnės. Atsisakykite gėrimų su ledukais. Turėkite sveikų užkandžių. Renkitės natūralių medžiagų, lengvais drabužiais, nepamirškite kepurės, o karščiausias dienos valandas praleiskite uždarose patalpose ar pavėsyje. Užsiimdami aktyvia veikla elkitės „protingai“, kad išvengtumėte sužeidimų. Apskritai, leiskite sau atsipalaiduoti ir pailsėti“, – apibendrina E. Morozovienė.

Sąrašas:

• Įprastai vartojami receptiniai vaistai
• Skausmą malšinantys vaistai
• Vaistai nuo peršalimo
• Pastilės nuo gerklės skausmo
• Vaistai nuo viduriavimo, rėmens
• Tabletės ar tepalas nuo alergijos
• Elektrolitai
• Drėgnos servetėlės ir dezinfekcinis skystis
• Pleistrai, elastinis bintas, tepalas sumušimams
• Kremas nuo saulės su SPF ir vėsinantis kremas nudegusiai odai

„Aš tuo netikiu. Ne ta vieta“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus neurochirurgas prof. dr. Gytis Šustickas, paklaustas, ar kada nors gali ateiti laikas, kai medikai galės tai, kas neįmanoma – pakeisti galvos ir stuburo smegenis. Taip, kaip pakeičiami inkstai, kepenys aš širdis. Medikas atlieka vienas iš sudėtingiausių galvos operacijų, tad kartais į ligoninę jam tenka važiuoti vėlų vakarą ar naktį. Vis tik darbo krūvio G.Šustickas nesureikšmina. „Mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, kalbu perkeltine prasme“, – šypteli jis. G. Šustickas sako, kad sunku papasakoti, kokia yra jo darbo diena, nes ji dažniausiai nenuspėjama. Į ligoninę atvyksta pacientai ne tik planuotoms operacijoms ar konsultacijoms, tačiau ir tie, kuriems plyšo aneurizma, ištiko insultas, patyrė galvos ar stuburo traumas.

Kalbino Jurgita Lieponė, 15min / Nuotrauka Luko Balandžio, BNS

„Darbo diena nesibaigia, nes tai yra ne darbas, o gyvenimas, gyvenimo būdas. Jei žiūrėtume formaliai, mes turime grafikėlį. Bet visada nuteikiu ir jaunus kolegas, kad tai – darbas be laikrodžių, kad mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, perkeltine prasme. Darbo diena baigiasi, kai padarai visus darbus, kurie kartais užtrunka net iki sutemų. Būna, kad ir po paros budėjimo iš ryto neskubame namo, nes dar yra darbo.

Viena grupė pacientų – patyrę traumas, kritę iš aukščio, po autoavarijos, „nardytojai“, insultai, plyšusios aneurizmos, galiausiai – smurtiniai įvykiai. Kita grupė pacientų, kurie atvyksta kai nustatomas galvos smegenų auglys, atsiranda problemos dėl stuburo“, – kalba medikas.

– Gydytojau, paminėjote „nardytojus“. Tai yra žmonės, kurie šiltuoju metu neatsargiai elgiasi vandenyje, šoka į jį ir taip patiria stuburo traumas. Būtent dabar ir yra šis metas, prasidėjo šiltasis sezonas? Ar tai – daugiausiai jauni žmonės?

– Taip. Nors kasmet kalbame, šaukiame per televizijas, per spaudą, bet vos tik prasideda šiltasis sezonas – šios traumos neišvengiamos. Kartais jų būna daugiau, kartais – mažiau, tačiau kasmet tikrai būna. Dažniausiai tai jauni žmonės, maždaug iki 25 metų, kartais – ir vyresni.

– Tai – savo jėgų pervertinimas?

– Gal greičiau vėjavaikiškumas: nersiu. Daugiausiai nardymo traumos nutinka nežinomuose vandens telkiniuose. Pavyzdžiui, vakarėlis prie vandens telkinio ir po prities prasideda nardymai nežinant dugno, gylio, kranto. Nepagalvoja.

– Teko žmogui pasakyti: deja, bet tu daugiau nevaikščiosi?

– Teko. Žmonės, kurie patyrę tokias traumas, nenori pripažinti, kad nevaikščios. Dažniausiai mes tik užsimename apie tokią galimą prognozę, nors paprastai matome, jei žmogus daugiau nevaikščios.

Kadangi po tokių traumų laukia kelių mėnesių reabilitacija, o nervinio audinio atsistatymas irgi trunka nuo metų iki dviejų – neskubame nuvilti žmogaus, nes per kelis mėnesius jis pats adaptuojasi prie esamos situacijos. Supratęs, kad nevaikščios, ima kelti tam tikrus tikslus, galvoti, kaip jam reikės gyventi su esamais simptomais. Per laiką žmogus labiau prisitaiko prie situacijos, prie savo nejudumo ir tada lengviau priima informaciją, jog reikės išmokti gyventi su neįgaliojo vežimėliu.

– Sunki žinia.

– Abipusiai sunki: ir pacientui, ir gydytojui. Sunku ją pranešti, nes ligonis yra sąmoningas, jis viską supranta. Nėra lengvi pokalbiai ir su tų pacientų artimaisiais, kuriuos po galvos smegenų traumos ar plyšus aneurizmai ištiko koma arba nustačius galvos smegenų piktybinio auglio diagnozę. Be abejo, tokie pokalbiai nelengvi. Prie jų neįprantama.

– Galbūt ir pabodęs klausimas, tačiau kokie atvejai yra įsiminę jums pačiam?

– Sudėtinga išskirti, jų yra įvairių. Jei tai sudėtinga planinė operacija, prieš ją visą savaitę galvoji, kaip reikės prieiti prie giliai esančio auglio ir kaip reikės jį pašalinti po operacijos sukeliant kuo mažiau simptomų. Tokia operacija irgi yra tam tikra trauma smegenims, nes kai kurios smegenų struktūros prie smegenų auglių būna labai tampriai prikibusios.

Prieš rimtą galvos smegenų operaciją tu žinai, kad tavęs laukia rimti reikalai. Būna, kad nutinka nelabai tikėtų dalykų. Nors jie yra žinomi, bet labai reti. Kartais pasitaiko, kad po sunkių galvos smegenų operacijų pooperaciniai simptomai pagrubėja.

– Tačiau pacientas žino apie galimas komplikacijas, simptomus?

– Taip, mes jį turime supažindinti, bet žmogus nelabai nori tikėti, kad gali būti infekcinės komplikacijos, krešulių susidarymo rizika, pooperacinis pakraujavimas. Su viskuo supažindiname, bet žmogus nenori tikėti, kad tai nutiks būtent jam. Išties procentai yra pakankamai maži, tarkime vieno ar pusantro procento rizika, nemažai komplikacijų būna apie 5 proc. rizika. Kadangi procentai maži, maža  tikimybė – žmogus ir nenori suprasti, kad taip gali nutikti būtent jam.

– Daug ką žmogaus kūne galima pakeisti, tačiau jūs dirbate su tomis žmogaus kūno dalimis, kurios nepakeičiamos: stuburu ir smegenimis.

– Centrinė nugaros nervų sistema, galvos ir nugaros smegenys yra nekeičiami dalykai. Vienkartiniai.

– Kaip galvojote, praeis 20 ar daugiau metų, gal bus pokytis, proveržis medicinoje?

– Aš tuo netikiu. Tiesa, daug yra optimizmo, daug įvairių naujovių, iššūkių, bet aš tuo netikiu. Ne ta vieta.

– Apie jus po sudėtingos operacijos rašė filosofė Nida Vasiliauskaitė, teigdama, kad, kalbant apie jos operaciją, atlikote šedevrą. Jūs atliekate ypatingai retas operacijas?

– Taip, aš labiau specializuojuosi galvos smegenų chirurgijoje. Be abejo, atlieku ir stuburo, bet jų mažiau. Kai neurochirurgijoje esi jau 30 metų, o iš jų 25 dirbi aktyviai, pačiam sunku pasakyti, kas yra ta sudėtinga operacija. Tai – mano gyvenimo dalis, darbo dalis, dalykai, kuriuos turi padaryti. Kartais užtrunki ilgiau.

Turėjau ilgas studijas, taip pat ir podiplomines, vyko mokymai įvairiose Europos ligoninėse, paskyriau tam laiką dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, susipažindamas iš vidaus su tuo, kaip dirba kitų, labiau išsivysčiusių šalių, medikai. Tai man leido suprasti, kad mes esame gana aukštame lygyje. Iki darbo Didžiojoje Britanijoje atrodė, kad mes tarsi antrarūšiai, bet pamačiau, kad esame aukščiausios rūšies, darome tas operacijas, kurios atliekamos ir pasaulyje.

– Ar buvo atvejų, kada žmogus atsisakė operacijos?

– Be abejo. Gal man labiau įsimena tie atvejai, kai pacientai atsisako galvos smegenų auglio operacijos. Tada, kai akivaizdu: jis tikrai į ligoninę bus atvežtas vėl pakartotinai. Taip ir nutinka, neretai – skubiai. Mes, gydytojai, suprantame, kad galvos smegenų auglys augo ir augs, jis didės, jis niekur neišnyks.

Pavyzdžiui, stuburo disko išvarža gali sumažėti, nes kai kurias ligas laikas gydo, tad kuo mažiau skubėsime operuoti – problema gali išsispręsti ir be operacijos. Tačiau kalbant apie galvos smegenis, laukimas nėra gerai.

Žmonės operacijos atsisako dėl perdėtų baimių, informacijos stokos, galbūt savo patologijos nesupratimo ir net nenorėjimo klausyti specialistų. Žmonių yra įvairių, tokių, kurie pripažįsta tik savo tiesas – irgi. Bet vėliau jie atvyksta, tik jau pablogėjus būklei, galimai ir su blogesne prognoze.

– Gydytojau, o kada jums nustojo drebėti rankos operuojant smegenis? Juk liečiatės ne prie žmogaus ausies, ne prie kojos ar rankos, bet prie smegenų.

– Sudėtingas operacijas pradėjau daryti 1999 metais. Atrodo, buvo jaunatviškas maksimalizmas, jausmas, kad viską žinai. Bet taip, klausimas teisingas. Tik gal ne rankos dreba, bet judesiai sulėtinti, nes kai tu operuoji smegenis – vienas milimetras į šalį yra daug. Mes naudojame mikroskopus, kurie išdidina vaizdą, šešis–aštuonis, o reikalui esant ir dešimt kartų. Kitaip tariant, operuodamas žiūri į mikroskopą, o rankos dirba operaciniame lauke – galvos smegenyse, nugaros smegenyse.

Mes matome išdidintą plonyčių 0,1 milimetro kraujagyslių vaizdą, smegenų struktūras, kurių geriau nepažeisti. Judesiai turi būti labai tikslūs. Jei drebės ranka – mikrochirurginė operacija nebus kokybiška. Neurochirurgija yra išskirtinai mikrochirurgija. Mikroskopas chirurgijoje buvo sukurtas Ciuriche, Šveicarijoje. Jį sukūrė vienas neurochirurgas ir tada mikroskopas plačiąja prasme imtas naudoti chirurgijoje.

Tad apibendrintai: pradžioje buvo daugiau vidinio jaudulio, lėtesni judesiai – kol įsivažiuoji.

– Ilgas kelias, kol tampi geru specialistu.

– Neurochirurgas baigia šešerių metų studijas ir dar tiek pat metų trunka rezidentūra. Kol baigia visas studijas, medikas tampa brandžiu žmogumi, įžengusiu į ketvirtą dešimtį.

Kaip ir švarkelį pasiūti – tam, kad jis būtų kokybiškas, reikia jų pasiūti labai daug. Medicinoje taip pat reikia tam tikro kiekio operacijų. Medicininių knygų skaitymas, vaizdo medžiagos žiūrėjimas gali supažindinti su teoriniais dalykais, su galimomis komplikacijomis ir ko vengti, bet kai imi daryti savomis rankomis – reikia daug praktikos, daug valandų, kurias reikia išdirbti. Tačiau jei gydytojas dirbs tik darbo valandomis, per rezidentūrą po darbo dienos skubės namo – aukštų rezultatų tikėtis negalime. Tada medicinoje turėsime vidutiniokus, kurie atėjo į darbą, atidirbo valandas, pažiūrėjo į laikrodį ir išėjo namo. Norint tapti geru specialistu valandos, dieną ir naktį praleistos operacinėje, yra nesuskaičiuojamos.

– Kiek laiko trunka sudėtinga operacija?

– Sulig metais jos greitėja. Smegenų aneurizmos operacijas Vilniaus krašte pradėjau daryti 1999 metais, nes iki tol jos buvo neatliekamos. Operacijos trukdavo keturias valandas, aštuonias ar net keturiolika valandų. Kitos kraujagyslių operacijos – irgi apie dešimt valandų. Galvos smegenų auglių – nuo aštuonių iki dvylikos. Bet su laiku greitėja ir technika, ir įpratimas, ir žinojimas. Išmoksi greičiau daryti. Dabar aneurizmos operacija gali trukti ir vieną–dvi valandas.

– Operuojate plyšusias aneurizmas?

– Nebūtinai. Ji gali būti ir neplyšusi, jei žmogus dėl galvos skausmų išsitiria, atliekamas magnetinis rezonansas ir ji randama. Tokie magnetiniu rezonansu atliekami tyrimai dabar yra kompensuojami ir tai didelis pasiekimas. Aneurizmos kartais nustatomos kaip atsitiktiniai radiniai,  nes galvos skausmo priežasčių yra apie du šimtai. Kai išoperuoji neplyšusią aneurizmą – rezultatai ganėtinai geresni.

– Kokie požymiai leidžia įtarti, kad aneurizma plyšo?

– Labai staigus ir stiprus galvos skausmas – kaip kirviu per galvą. Tą jaučia praktiškai visi, o kas antras žmogus netenka sąmonės. Dalis po kelių minučių atsigauna, deja apie 10–15 procentų pacientų miršta vietoje, likę atvežami į ligoninę. Nepastebėti tų simptomų neįmanoma.

Pasirinkus teisingus metodus mirštamumą po plyšusių aneurizmų sumažinome du kartus, mūsų statistika ir pasaulio kontekste yra gera.

– Tačiau plyšus aneurizmai yra svarbus laikas, kaip greitai bus atlikta operacija?

– Be abejo. Nutinka visko, pavyzdžiui, po darbo važiuoji namo, bet tenka grįžti. Arba atsiguli miegoti, o tada reikia keltis.

– Jūs apie tai, kad reikia dirbti ir neskaičiuojant laiko, jau kalbėjote, bet ar nepikta, kad reikia į darbą važiuoti vėlų vakarą ar naktį?

– Jei rimta liga – nepikta. Bet jei pagalbos reikia girtam triukšmadariui, kuris susimušė ir susidaužė – tada viduje pikta, bet vis tiek turi daryti.

– Kalbant apie galvos smegenų auglius: pradėję operuoti ir pamatę auglį jūs galite pasakyti, ar jis – piktybinis? Ar vizualiai skiriasi piktybinis nuo nepiktybinio?

– Iš esmės skiriasi. Maždaug 95 procentais atvejų galima tą pasakyti. Augliai skiriasi išplitimo ribomis, konsistencija. Gerybinio auglio ribos paprastai būna aiškios, o piktybinio – netenka ribų. Yra kelių procentų paklaida, kai operacijos metu galime būti neteisūs. Tačiau jau operuojant per 15 minučių mes gauname skubų histologinio tyrimo atsakymą, koks tai auglys. Tokio atsakymo tikslumas – 99 procentai. Galutinė diagnozė nustatoma po operacijos praėjus maždaug savaitei, gavus planinį atsakymą. Tada numatoma tolimesnė gydymo eiga.

– Kada jūs džiaugiatės? Turiu mintyse dėl darbo.

– Pirmasis džiaugsmas – kai po operacijos pabendrauji su pabudusiu pacientu, matai, kad jis viską supranta, judina kūną. Antrasis džiaugsmas – kai jis savomis kojomis išvyksta iš stacionaro į namus. Trečiasis – kai po metų-kitų liga neatsinaujina.

– Kas jums pačiam darbe padeda susikaupti?

– Susikaupimas yra operacijos suplanavimas: ką tu darysi, kodėl darysi ir kaip. Sudėtingoms operacijoms ruošiesi ir namuose, skaitydamas įvairią literatūrą.

Kalbant apie pačias operacijos valandas – nėra taip, kad visą dieną sėdi prie kompiuterio ir po tokios darbo dienos jautiesi pavargęs. Operacinėje darbo valandas reiktų dauginti iš trijų, keturių ar net penkių kartų. Tai –  stresas, adrenalinas, tegul to ir nejaučia aplinkiniai. Psichologinis nuovargis būna po kiekvienos operacijos.

Tam, kad jį pašalintum, reikia turėti gerą fizinę formą, o kad ją turėtumei – svarbu ją palaikyti, laisvalaikiu būti fiziškai aktyviam, sportuoti, turistauti. Kiekvienam – pagal jo pomėgius.

Bet turbūt svarbiausia yra mikroklimatas ligoninėje ir savo skyriuje. To reikia, kad ramiai ir gerai dirbtum. Tada tu gali eiti į operacinę neturėdamas neigiamų, pašalinių dirgiklių. Svarbi ir materialinė bazė, nes turi turėti su kuo dirbti. Todėl noriu, kad žinotumėte: ši ligoninė yra pati geriausia.

Kadangi esu ir dėstytojas, jaunimui sakau: kai renkatės darbo vietą, būtinai turi būti du iš trijų dalykų: mikroklimatas darbe, pasitenkinimas darbu ir finansai.

– Kartą vienas medikas sakė: jei pamesčiau savo telefoną, o jį radęs žmogus atsidarytų foto galeriją, kaip reikiant nustebtų. Jūsų telefono foto galerijoje irgi yra darbinių nuotraukų?

– Yra. Jos reikalingos ir kaip mokomoji medžiaga, yra operacinės vaizdų, nes kartais jų reikia moksliniams pranešimams. Tad taip, rastume įdomybių.

– Gal galit parodyti?

– Ką?

– Telefone esančią nuotraukų galeriją.

– Galiu. Čia operacijos metu, čia mikroskopas, kolegos. O štai čia po smegenų dangalu radome kaulą ir jį traukiu.

– Iš kur kaulas smegenyse?

– Tai yra nesuvokiama. Mes nežinome.

– Kaip apskritai pats pasirinkote neurochirurgiją?

– Kaip ir sakiau, šie organai yra vieninteliai, kurie nepakeičiami. Nei prieš 30 metų, kai atėjau į neurochirurgiją, nei dabar – niekas iš esmės nepasikeitė. Kalbant apie smegenų atsistatymo galimybes – neatsirado nei medikamentinės, nei technologinės galimybės. Galvos smegenys – tai sritis, kuri visada buvo šiek tiek mistinė. Man patiko, kad toje mistikoje tu gali kažką išspręsti ir gana neblogai žmogui padėti.

– Tuomet kyla dar vienas klausimas, kuris, matyt, užduotas jau ne kartą: tai kas yra tos žmogaus smegenys, kurių mokslas dar toli gražu neištyrinėjo?

– Apie tai yra daug diskusijų. Tai yra pati juodžiausia dėžutė žmogaus organizme. Atrodo, kad žinome jų struktūrą, iš kokių ląstelių sudarytos, kokias ataugas jos turi, kaip jos jungiasi viena su kita – žinome nervinio pralaidumo pusę.

Bet ką slepia aukštoji nervinė veikla? Kas lemia žmogaus mąstymą, mintis? Smegenys yra įdomi struktūra, kuri nėra nei kaip skrandis, nei kaip tulžis, širdis ir kitkas, kur viskas aišku. Čia – neaišku. Bet aš labiau linkęs šį klausimą palikti neatsakytą. Kaip juodąją dėžutę.