Blog

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad antibiotikais gydomas maždaug vienas iš trijų ligoninėse besigydančių pacientų, tačiau apie 50 proc. atvejų antibiotikai yra skiriami neracionaliai. Lapkričio 18–24 dienomis minint Pasaulinę supratimo apie antimikrobinį atsparumą savaitę Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Laboratorinės diagnostikos skyriaus vedėja, laboratorinės medicinos gydytoja dr. Greta Vizujė pasidalino įžvalgomis apie perteklinį antibiotikų vartojimą ir įvardijo dažniausiai žmonių daromas klaidas vartojant šiuos vaistus.

Atsparumas antibiotikams – pavojingas

Antibiotikai arba antimikrobiniai vaistai, yra vaistai, naikinantys bakterijas arba slopinantys jų augimą ir dauginimąsi, skirti infekcijoms gydyti. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad antibiotikais gydomas maždaug vienas iš trijų ligoninėse besigydančių pacientų, tačiau apie 50 proc. atvejų antibiotikai yra skiriami neracionaliai.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) ESAC-net stebėsenos duomenimis, 2020 m. Lietuvos ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose antibiotikų suvartojimas buvo didžiausias Europos Sąjungoje. 2021 m. antibiotikų suvartojimas Lietuvos ligoninėse buvo trečias tarp Europos sąjungos stacionarinių gydymo įstaigų. „Neracionalus antibiotikų vartojimas lemia, kad dėl genetinių pokyčių atsiranda antibiotikams atsparių bakterijų. Tokios bakterijos ilgiau išgyvena, lyginant su jautriomis bakterijomis, ir toliau dauginasi, sukeldamos ilgesnes, sunkesnės eigos ligas ar net mirtį. Pastaraisiais metais vis daugiau šalių praneša išskyrę net ir visiems antibiotikams atsparių bakterijų“, – pasakoja dr. G. Vizujė.

ECDC Europos antimikrobinio atsparumo tinklo EARS-Net duomenimis, Lietuvoje antimikrobinis atsparumas taip pat didėja ir tampa vis opesne problema. Pavyzdžiui, nuolat daugėja karbapenemams atsparių Acinetobacter baumannii, atsparių trečios kartos cefalosporinams, karbapenemams Klebsiella pneumoniae, vankomicininui atsparių Enterococcus faecium bakterijų. Daugiau kaip 70 proc. šių atsparių bakterijų sukelia ligoninėje įgytas, t. y., hospitalines infekcijas. Net ir išgydžius pacientą, kuriam infekciją sukėlė atsparios bakterijos, jis gali išlikti jų nešiotoju iki 12 mėn. Todėl šios bakterijos plinta ne tik stacionarinėse gydymo įstaigose, bet ir visuomenėje. Gana dažnai pasitaiko, kai visuomenėje įgytą infekciją sukelia meticilinui atsparus S.aureus – MRSA.

Nauji antibiotikai – ne visada veiksmingi

„Ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos aptarnauja didžiausią pacientų srautą, o jose paskiriama antibiotikų daug ir dažnai nebakterinės kilmės infekcijoms gydyti, remiantis vien klinikiniais požymiais. Todėl kyla dar viena problema – pacientui patekus į ligoninę, jam tenka skirti ženkliai platesnio veikimo spektro antibiotikus. Ligoninės aplinkoje dėl dažno ir plataus veikimo spektro antibiotikų vartojimo įsivyrauja dauginio atsparumo antibiotikams bakterijos. 2022 m. Europos Komisija kartu su valstybėmis narėmis konstatavo, kad atsparumas antibiotikams  yra viena iš trijų svarbiausių prioritetinių grėsmių sveikatos sistemai, – apie neraminančias tendencijas pasakoja dr. G. Vizujė. – Apskaičiuota, kad kasmet ES daugiau kaip 35 000 žmonių miršta dėl antibiotikams atsparių bakterijų sukeltos infekcijos. Tai lemia didelius iššūkius sveikatos priežiūros sistemoms, nes mažėja antibiotikų pasirinkimas, ypatingai pacientams, kurių imunitetas susilpnėjęs dėl amžiaus (naujagimiai, senyvi žmonės), kuriems dėl susirgimo taikomas imunosupresinis gydymas, pacientams su transplantuotais organais ir kt. Jiems tenka skirti alternatyvius, plataus veikimo spektro antibiotikus, kurie turi sunkesnį šalutinį poveikį.“

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo 2017 m. liepos mėn. patvirtinta 11 naujų antibiotikų. Anot laboratorinės medicinos gydytojos, išskyrus kai kurias išimtis, naujai patvirtinti antibiotikai neturi didelės klinikinės naudos, palyginti su jau egzistuojančiais antibiotikais, nes daugiau kaip 80 proc. jų priklauso esamoms antibiotikų grupėms, kurioms bakterijos jau yra atsparios. Todėl numatoma, kad atsparumas greitai atsiras ir naujai sukurtiems antibiotikams. „Šiuo metu kuriami 43 antibiotikai ar esamų antibiotikų deriniai su nauja veikliąja medžiaga. Tik keli iš jų atitinka bent vieną iš PSO inovacijų kriterijų (t. y., nėra žinomo kryžminio atsparumo, nauja prisijungimo bakterijoje vieta, veikimo mechanizmas ir / ar nauja grupė). Antibiotikų, su kuriais atliekami klinikiniai tyrimai, ar neseniai patvirtintų naujų antibiotikų nepakanka, kad būtų galima spręsti didėjančio atsparumo antibiotikams ir plitimo problemą“, – sako dr. G. Vizujė.

Kokias klaidas daro pacientai?

„2022 m. atliktos specialios „Eurobarometro“ apklausos metu nustatyta, kad ES šalių žmonėms vis dar trūksta žinių apie antibiotikus. Tik pusė apklaustųjų žinojo, kad antibiotikai yra neveiksmingi kovojant su  virusais. Be to, beveik kas dešimtas ES pilietis vartoja antibiotikus be recepto. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvos gyventojams taip pat būdingas klaidingas supratimas apie antibiotikus. Pavyzdžiui, žmonės nesilaiko gydytojų rekomendacijų ir savo nuožiūra nustoja vartoti antibiotikus pasijutę geriau, geria antibiotikus rečiau ar dažniau nei paskyrė gydytojas, dalinasi antibiotikais su artimaisiais ar draugais. Taip pat sirgdami virusine peršalimo liga pradeda gerti antibiotikus, kurie liko nuo ankstesnio gydymo. Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad „profilaktinis“ antibiotikų vartojimas neapsaugo nuo bakterinių komplikacijų, nes antibiotikai virusinės infekcijos metu naikina natūralią žmogaus gleivinių, žarnyno mikroflorą, kuri apsaugo nuo patogeninių bakterijų patekimo“, – klaidas vardija laboratorinės medicinos gydytoja.

Anot dr. G. Vizujės, perteklinį antibiotikų skyrimą ir vartojimą gali sumažinti racionalaus antibiotikų skyrimo rekomendacijos, mokymai gydytojams, nuolatinė antibiotikų skyrimo stebėsena sveikatos priežiūros įstaigose, ribojamų antibiotikų sąrašai, kvalifikuotų specialistų konsultacijos gydytojams dėl antibiotikų skyrimo. Ne mažiau svarbu stabdant atsparių antibiotikams bakterijų perdavimą, plitimą gydymo įstaigose yra tinkamas infekcijų kontrolės reikalavimų laikymasis. Taip pat svarbus ir visuomenės švietimas.

Prie racionalaus antibiotikų vartojimo, medicinos personalo ir visuomenės švietimo prisideda kasmet lapkričio mėnesį organizuojami renginiai. Europos supratimo apie antimikrobinį atsparumą diena (EAAD) vyksta lapkričio 18 d., lapkričio 18–24 dienomis minima Pasaulinė supratimo apie antimikrobinį atsparumą savaitė (WAAW). Jos metu siekiama didinti medicinos darbuotojų ir visuomenės informuotumą ir supratimą apie antimikrobinį atsparumą, siekiant sumažinti vaistams atsparių infekcijų atsiradimą ir plitimą, išsaugant antibiotikus infekcijų gydymui. Kaip ir praėjusiais metais, 2023 m. tema lieka ta pati – „Antimikrobinio atsparumo prevencija kartu“.

Daugiau informacijos:

https://www.ecdc.europa.eu/en/news-events/european-antibiotic-awareness-day-eaad-2023

https://www.who.int/campaigns/world-amr-awareness-week/2023

Cukrinis diabetas (CD) yra lėtinė medžiagų apykaitos liga, kuri paliečia vieną iš dešimties žmonių visame pasaulyje ir yra viena didžiausių mūsų laikų visuomenės sveikatos problemų, bloginanti ne tik sergančiųjų fizinę sveikatą ir gyvenimo kokybę, bet veikianti ir visą visuomenę bei sveikatos priežiūros sistemą. Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, 2021 m. 536,6 mln. žmonių sirgo CD, ir numatoma, kad 2045 m. sergančiųjų skaičius pasieks apie 783,7 mln. visame pasaulyje.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja endokrinologė ir Vilniaus universiteto docentė dr. Lina Zabulienė sako, kad sergant diabetu pacientams ir jų artimiesiems kyla nemažai iššūkių – nuo reguliaraus vaistų vartojimo ir nuolatinio gliukozės rodiklių stebėjimo iki mitybos ir fizinio aktyvumo sustygavimo bei gebėjimo laiku priimti tinkamus sprendimus, ūmiai pasikeitus sveikatos būklei. Situaciją apsunkina ir tai, kad sergantieji diabetu dažnai serga ir keliomis gretutinėmis lėtinėmis ligomis, todėl reikia derinti visų jų gydymą ir užtikrinti dar uolesnę savirūpą.

Gydymo sėkmė nemaža dalimi yra paciento rankose

„Cukrinis diabetas yra daugialypė liga, todėl siekiant tinkamai valdyti ligą ir laiku išvengti komplikacijų, reikia veiksmingų inovatyvių savirūpos ir gydymo strategijų, individualizuotos priežiūros ir nuolatinio budrumo, – teigia gydytoja endokrinologė dr. L. Zabulienė. – Pagrindinis diabeto gydymo tikslas – optimali gliukozės kiekio kraujyje kontrolė, nes gliukozės kiekio svyravimai gali lemti ūmias ir lėtines komplikacijas. Dėl ūmių komplikacijų žmogų gali ištikti hipoglikemija, kai gliukozės kiekis nukrenta iki 3,9 mmol/l ir mažiau, arba priešingai – esant labai aukštam gliukozės kiekiui gali išsivysti diabetinė ketoacidozė ar kitos būklės, nulemiančios poreikį skubiai hospitalizacijai. Dėl nepakankamai veiksmingo gydymo ir ilgalaikio gliukozės kiekio padidėjimo gali vystytis diabetinė retinopatija (pažeidžiamos akys ir blogėja regėjimas), diabetinė nefropatija (pakenkiami inkstai, blogėja inkstų veikla ir vystosi lėtinė inkstų liga), diabetinė polineuropatija (daugiausia pažeidžiami kojų nervai, sutrinka pėdų jautrumas, atsiranda jų skausmai, deginimo pojūtis). Dažnai diabetu sergantį žmogų tarsi neprašytas duetas lydi širdies ir kraujagyslių ligos, jį gali ištikti miokardo infarktas, insultas ar gali būti pažeistos kojų arterijos, todėl vystosi periferinė arterijų liga“.

Pasak gydytojos endokrinologės, sėkmingam diabeto gydymui nemažai įtakos turi ir paties paciento motyvacija bei įsitraukimas į gydymą, pastangos laikytis gydytojo rekomendacijų, pasirengimas mokytis ir bendradarbiauti, o taip pat drąsa kreiptis pagalbos, susidūrus su netikėtomis situacijomis. Ji išskiria keletą svarbių aspektų, padedančių „priimti ir susigyventi“ su diabeto diagnoze ir sėkmingai valdyti šią ligą, išlaikant gyvenimo kokybę bei galimybę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar:

• aktyvus domėjimasis ir patikima informacija apie sveikatą, savirūpą bei vaistų vartojimą;
• reguliarus visų vaistų vartojimas, juos vartojant nustatytu laiku ir rekomenduota doze;
• nuolatinis savo savijautos stebėjimas, reguliari savirūpa;
• rizikos veiksnių mažinimas ir sveika gyvensena;
• artimųjų įtraukimas į ligos pažinimą;
• bendradarbiavimas su gydančiu gydytoju ir slaugytoja diabetologe.

 Ką svarbu aptarti su specialistu konsultacijos metu

Gydytoja dr. Lina Zabulienė pataria kiekvieno pokalbio su gydančiu gydytoju ar slaugytoja diabetologe metu būtinai aptarti 3 dalykus – ką ir kada pacientas turi matuoti ir registruoti, į kokias būkles reikia reaguoti nedelsiant ir kokius, kaip ir kada vartoti vaistus.

„Namuose matuoti rekomenduojama įvairius sveikatos ar gyvensenos rodiklius: gliukozės kiekį, arterinį kraujospūdį, svorį, ketonų kiekį šlapime, išgeriamų skysčių ir suvalgomo maisto kiekį, nueitų žingsnių skaičių ar aktyvaus judėjimo laiką, taip pat stebėti pėdų ir vaistų švirkštimo vietų būklę ir kt., – vardija gydytoja endokrinologė. – Pacientas turėtų žinoti, kokiems rodikliams esant (pvz., hipoglikemija ar hiperglikemija, pakilęs arterinis kraujospūdis, svorio pokyčiai ar pan.) ir kokiems simptomams pasireiškus būtina laiku kreiptis pagalbos į gydytoją arba skambinti Bendrajam pagalbos centrui 112, o taip pat – kokius vaistus vartoti, tarkime, pakilus temperatūrai, kaip keisti vartojamų vaistų nuo diabeto dozę susirgus ūmia liga ar pablogėjus kitų lėtinių ligų būklei.“

Sveika gyvensena – privalomas gydymo recepto ingredientas

Susirgus diabetu, o ypač pradėjus vartoti insuliną, daugumai pacientų tenka kurti naują mitybos ir fizinės veiklos rutiną. „Keisti gyvenseną tikrai nėra lengva, tam reikia ne tik išmanymo, bet ir valios, kasdienių pastangų, o svarbiausia – tikėjimo, kad pavyks. Tačiau kasdien sąmoningai ugdomi naujos gyvensenos ir savirūpos įgūdžiai ilgainiui duoda išties puikių rezultatų – gerą savijautą, didesnį produktyvumą, pozityvią nuotaiką,“ – aiškina gydytoja dr. L. Zabulienė.

Kalbant apie sergančiųjų diabetu mitybą, specialistė pataria pacientams į lėkštę žvelgti ne „alkano vilko“, bet maisto kritiko akimis ir suvalgytus kąsnius registruoti mitybos dienyne. „Detali mitybos „inventorizacija“ gali atskleisti daug taisytinų įpročių, – tikina gydytoja endokrinologė dr. L. Zabulienė. – Nustatyta, kad sumažinus greitai įsisavinamų angliavandenių ir aukštą glikeminį indeksą turinčių produktų kiekį, ribojant perdirbtus maisto gaminius, teikiant pirmenybę namie gaminamam ir subalansuotos sudėties maistui, kiekvieną valgį pradėjus nuo skaidulų turinčių daržovių, tęsiant baltymingais maisto produktais ir tik vėliau valgant angliavandenių turintį maistą, galima reikšmingai pagerinti visus diabeto kontrolės rodiklius ir ypač gliukozės kiekį po valgio. Kylant klausimams ar prireikus patarimo, nuo ko ir kaip pradėti pokyčius – būtina pasikonsultuoti su gydytoju dietologu, slaugytoju diabetologu ar gydytoju endokrinologu.“

Neatsiejama diabeto gydymo plano dalimi tampa fizinis aktyvumas. Struktūruota fizinė veikla, pasivaikščiojimai ir kitos laisvalaikio veiklos gerina savijautą, mažina arterinį kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje, teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos būklę. Kartu su fizine sveikata gerėja ir psichologinė savijauta, plečiasi interesų laukas, draugų ratas, patiriamas bendravimo malonumas ir motyvacija tęsti tokią veiklą.

15–15 taisyklė ir kitos svarbios rekomendacijos

Dr. L. Zabulienė atkreipia dėmesį, kad planuojant fizinį aktyvumą, svarbu įvertinti, ar pakaks suvalgyto maisto ar suvartota pakankama vaistų dozė, kitaip gali netikėtai sumažėti gliukozės kiekis kraujyje ir ištikti hipoglikemijos priepuolis (kai gliukozės kiekis mažesnis nei 4 mmol/l). Jei ištinka hipoglikemija ir gliukozės kiekis tampa mažesnis nei 4 mmol/l, reikia skubiai veikti, pritaikant „15–15 taisyklę“: t. y., nedelsiant suvartoti 15 g greitai įsisavinamų angliavandenių ir po 15 min. pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje. Jei jis ir toliau išlieka mažesnis nei 4 mmol/l, būtina vėl suvartoti 15 g greitai įsisavinamų angliavandenių turinčio maisto produktų. Jei per 3 kartus suvartojus 45 g gliukozės po 45 min. gliukozės kiekis kraujyje nepadidėja – būtina kuo skubiau kviesti pagalbą, nes šiuo atveju galimai padėti gali tik gliukozės tirpalo įšvirkštimas į veną ar gliukagono po oda.

Gydytoja pastebi, kad sergant diabetu kiekvienas pacientas tampa tikru savo ligos ekspertu ir dažnu atveju geriausiai išmano, kaip padėti sau kai kuriose situacijose. Tačiau labai svarbu, kad ir paciento artimieji mokėtų atpažinti ir kuo anksčiau pastebėti „raudonas vėliavėles“ – t. y. pirmuosius blogėjančios būklės požymius.

Išmokite mylėti save ir gyvenimą

Gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė sako, kad pacientų pasitikėjimas savo gydytoju ar slaugytoja, įsitraukimas į gydymą, atidumas net ir menkiausiems simptomams, noras mokytis naujų dalykų ir dalintis savo patirtimi padeda ilgiau išlikti sveikiems, savarankiškiems ir jaustis reikalingiems.

„Net ir nuolatinis savo rodiklių stebėjimas gali tapti įtraukiančia veikla – būna smagu palyginti savo kasdienius pasiekimus, pamatuoti „save šiandien“ ir palyginti su „savimi vakar“, suprasti, ką galima padaryti dar geriau, – teigia docentė dr. Lina Zabulienė. – Iš kitos pusės, žinojimas kaip elgtis tam tikrose situacijose irgi skatina saugumo jausmą bei pasitikėjimą savimi. Anglų rašytojo J. Swift‘o žodžius „Geriausi pasaulio gydytojai yra Dieta, Ramybė ir Linksmybė“ – patvirtina ir moksliniai tyrimai, įrodę, kad emocinė pusiausvyra, kokybiškas miegas ir streso prevencija padeda lengviau suvaldyti lėtines ligas“.

Dr. L. Zabulienė sergantiesiems diabetu pataria mokytis sąmoningo dėmesingumo ir atidos, atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimų, meditacijos technikų, įsitraukti į bendraminčių būrį ar sergančiųjų diabetu bendruomenes, lavinti pozityvų požiūrį ir visose situacijose stengtis įžvelgti gerąsias puses bei naujas patirtis. Savanorystė, pagalba kitiems, dalinimasis ne tik savo rūpesčiais, bet ir džiaugsmu bei dėkingumu taip pat gerina savijautą ir padeda gyventi nejaučiant ligos sunkumo.

Pasaulinė insulto organizacija teigia, kad kas ketvirtas žmogus rizikuoja bent kartą gyvenime patirti insultą. Tačiau apie 90 proc. jų būtų galima išvengti pasitelkus prevenciją. Todėl šiais metais spalio 29 d. minimos Pasaulinės insulto dienos tikslas – paskatinti žmones imtis veiksmų, mažinančių insulto riziką. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas, gydytojas neurologas doc. dr. Aleksandras Vilionskis papasakojo, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad rizika patirti insultą ženkliai sumažėtų.

Sureguliuokite kraujo spaudimą

Aukštas arterinis kraujo spaudimas yra viena pagrindinių insulto priežasčių. Doc. dr. A. Vilionskis paaiškina, kad nuolat aukštas arba padidėjęs kraujospūdis (hipertenzija) verčia kraujotakos sistemą – širdį, arterijas ir kraujagysles – sunkiau dirbti, kad kraujas judėtų po kūną. Dėl šio papildomo darbo atsiranda kraujagyslių pažeidimų, todėl didėja smegenų kraujagyslių plyšimo ir užsikimšimo rizika.

„Didesnę tikimybę sirgti hipertenzija turi tie žmonės, kurie nesilaiko subalansuotos mitybos principų ir vartoja alkoholį, rūko, neužsiima jokia fizine veikla, patiria daug streso. Stresas arba emocinė įtampa gali daryti įtaką kraujospūdžio padidėjimui net ir tam žmogui, kurio kraujo spaudimas paprastai yra normalus ir sureguliuotas“, – sako gydytojas.

Be to, jis teigia, kad aukšto kraujo spaudimo žmogus dažnai nepastebi, o į medikus kreipiasi tik tada, kai įvyksta komplikacija: miokardo infarktas, insultas arba kojų arterijų liga. Todėl doc. dr. A. Vilionskis ragina reguliariai matuoti kraujo spaudimą ir pastebėjus padidėjimą imtis reikalingų priemonių jam reguliuoti, nuo sveiko gyvenimo būdo iki gydytojo paskirtų vaistų vartojimo.

Nerūkykite

Gydytojas neurologas primena, kad rūkymas padidina insulto riziką 2–3 kartus, priklausomai nuo per dieną surūkomo cigarečių skaičiaus, palyginus su nerūkančiais žmonėmis. Be to, kartu gyvenantis rūkantis žmogus dviem kartais padidina ir nerūkančiojo riziką patirti insultą.

„Rūkant išsiskiria kenksmingų cheminių medžiagų, kurios iš plaučių patenka į kraują, neigiamai veikia kraujotakos sistemą. Anglies monoksidas mažina deguonies kiekį kraujyje, o nikotinas verčia širdį plakti greičiau. Dėl tabako dūmuose esančių cheminių medžiagų kraujas taip pat labiau linkęs krešėti. Visa tai didina kraujospūdį ir trombų susidarymo tikimybę, o kartu – insulto riziką. Be to, rūkymas gali turėti įtakos „blogojo“ cholesterolio susidarymui, tai irgi didina insulto riziką,“ – sako jis.

Anot gydytojo neurologo, net jei žmogus rūko daug metų, metęs rūkyti jis vis tiek sumažins insulto riziką – net užkietėjusių rūkalių kraujotakos sistemos būklė po trijų mėnesių pradeda gerėti, praėjus dvejiems metams rizika gerokai sumažėja, o po penkerių metų ji būna panaši, kaip ir nerūkančiųjų. Paklaustas, ar rūkantys elektronines cigaretes taip pat rizikuoja patirti insultą, doc. dr. A. Vilionskis sako, kad ir elektroninės cigaretės didina insulto riziką.

Subalansuokite mitybą

Dar vienas veiksnys, padedantis sumažinti insulto riziką – subalansuota mityba, kurioje vyrauja augalinės kilmės produktai, žuvis, šiek tiek mėsos. Ši mityba plačiau žinoma Viduržemio jūros regiono dietos pavadinimu, o jos nauda širdies ir kraujagyslių sveikatai bei insulto prevencijai patvirtinta moksliniais tyrimais. Tyrimai taip pat parodė, kad nebūtina gyventi Viduržemio jūros regiono šalyse, kad būtų pasiekti panašūs rezultatai, tačiau reikia laikytis mitybos principų: valgyti daug vaisių ir daržovių (5 ar daugiau porcijų per dieną), riebios žuvies, pavyzdžiui, sardinių, lašišų ar skumbrių (ne mažiau nei 2 porcijos per savaitę), alyvuogių aliejaus, įvairių riešutų, ankštinių daržovių (ne mažiau nei 3 porcijos per savaitę).

„Per didelis suvartojamos druskos, cukraus ir sočiųjų riebalų kiekis susijęs su padidėjusia insulto rizika. Druska didina kraujospūdį, cukrus, saldūs gėrimai siejami nutukimu ir diabetu – insulto rizikos veiksniais, todėl sumažinus jų vartojimą sumažėja ir tikimybė susirgti insultu. Taip pat reikėtų vengti alkoholio, nes jis gali padidinti kraujo spaudimą ir prisidėti prie kitų sveikatos problemų“, – vardija gydytojas.

Judėkite

„Pasaulinė insulto organizacija skelbia, kad net vienas milijonas žmonių per metus patiria insultą dėl fizinio aktyvumo stokos. Tačiau situaciją gali pakeisti nedideli kasdieniai įpročiai – 30 minučių mankštos gali ketvirtadaliu sumažinti insulto riziką. Reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti kontroliuoti svorį, mažinti kraujo spaudimą, stresą ir pagerinti bendrą širdies ir kraujotakos sistemos būklę, taigi – sumažinti insulto riziką. Be to, svarbu prisiminti, kad fizinis aktyvumas nebūtinai yra ėjimas į sporto salę – galima vaikščioti, bėgioti, lipti laiptais užuot važiavus liftu, dirbti namuose ar sode“, – apie judėjimo svarbą insulto prevencijai pasakoja gydytojas neurologas doc. dr. Aleksandras Vilionskis.

Mažai tikėtina, kad niekada nesportavusiems žmonėms nedidelis fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai gryname ore, gali pakenkti. Tačiau jei žmogus serga liga, didinančia insulto riziką (pavyzdžiui, cukrinis diabetas, aterosklerozė ir kt.), arba vartoja tam tikrus vaistus, jis turėtų pasitarti su gydytoju dėl fizinės veiklos aktyvumo.

Be to, judėti turėtų ir jau išgyvenusieji insultą. Anot gydytojo, reguliari mankšta ir judėjimas jiems gali sumažinti kito insulto riziką, demencijos išsivystymo riziką, taip pat pagerinti gijimą ir bendrą savijautą, padėti įveikti nuovargį. Tačiau doc. dr. A. Vilionskis pabrėžia, kad prieš tai reikėtų pasikonsultuoti su kineziterapeutu ar ergoterapeutu, kurie parinks tinkamus pratimus.

Kiti svarbūs veiksmai

„Taip pat būtina prisiminti ir kitus insulto rizikos veiksnius. Prieširdžių virpėjimas, įskaitant paroksizminį, didina išeminio insulto riziką 5–6 kartus, o kai kuriais atvejais iki 17 kartų. Prieširdžių virpėjimo dažnis siekia 1 proc. bendroje populiacijoje, o tarp vyresnių nei 80 metų žmonių iki 15 proc. Laiku atlikta ritmo sutrikimo diagnostika ir prevencinių priemonių inicijavimas leidžia ženkliai sumažinti insulto riziką. Taip pat būtina reguliariai tirti cholesterolio, gliukozės kiekį kraujyje ir, esant padidėjimui, jį koreguoti“, – vardija Insulto centro vadovas.

Be to, gydytojas pasakoja, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sukūrė mobiliąją aplikaciją „Stroke Riksometer“, kuri leidžia nesunkiai apskaičiuoti individualią insulto riziką, taip pat leidžia pamatyti, kaip ji keičiasi pakoregavus vieną arba kelis rizikos veiksnius. Programėlė yra nemokama ir prieinama keliomis kalbomis. Taip pat norintys daugiau sužinoti apie insulto rizikos veiksnius ir gauti praktikinių patarimų, gali apsilankyti interneto svetainėje „Insultui – stop“ (www.insultuistop.lt).

Planuojama atnaujinti kritiškai svarbius Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos bei Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius. Pokyčiai padės sistemingai stiprinti sveikatos sistemos atsparumą įvairioms krizėms, didins pasirengimą tikslingai veikti ekstremaliųjų situacijų atvejais. Naujoves pajaus ne tik pacientai – bus sudarytos geresnės darbo sąlygos ir sudėtingiausiuose padaliniuose dirbantiems medicinos darbuotojams.

Apie pokyčius sutikusi papasakoti RVUL direktorė dr. Jelena Kutkauskienė sakė, kad siektina pralaidumo reikšmė po modernizacijos – ne mažiau kaip 98,5 tūkst. pacientų per metus. „Numatoma, kad, atnaujinus Skubiosios pagalbos skyrių bei perorganizavus darbą, prieinamas, saugesnes ir kokybiškesnes asmens sveikatos priežiūros paslaugas šiame skyriuje gaus 95 tūkst. pacientų per metus, o Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose po modernizacijos galėsime gydyti per 3 000 pacientų per metus – apie 50 proc. daugiau nei dabar“, – teigė ligoninės vadovė.

Numatytų pokyčių metu bus atnaujinta apie 5,7 tūkst. kv. m. patalpų ploto. Projektą, kurio vertė yra apie 11 mln. eurų, planuojama įgyvendinti iki 2024 m. pabaigos.

Skubiosios pagalbos skyrius taps jaukesnis ir patogesnis

Vykdomo modernizacijos projekto metu RVUL Skubiosios pagalbos skyriuje bus atnaujintos registratūros, pacientų rūšiavimo bei laukimo zonos, suteikiant joms daugiau erdvės, komforto ir privatumo. Efektyviau suvaldyti į ligoninę atvykstantį pacientų srautą padės naujai įrengti keli greitosios apžiūros kabinetai, į juos nukreipiant pacientus, kuriems nereikia atlikti papildomų tyrimų ir pakanka konsultacijos.

Po renovacijos stebėjimo palatose padidės lovų skaičius – nuo dabar esančių 11 iki 15. Bus įkurtas dar vienas papildomas apžiūros kabinetas traumų patyrusiems pacientams, izoliacinė palata su neigiamu slėgiu. Taip pat bus atnaujinta kenksmingų cheminių bei biologinių medžiagų nukenksminimo patalpa, dalis gydytojų darbo kabinetų, slaugytojų postas.

Kiti pokyčiai šiame skyriuje orientuoti į jaukios, patogios aplinkos kūrimą ir pacientams, ir darbuotojams: bus renovuojama vėdinimo bei kondicionavimo įranga, kiti inžineriniai tinklai, diegiamas belaidis internetas, nauja eilių valdymo sistema su informaciniais ekranais. Laukiamuosiuose atsiras kavos ir šaltų gėrimų, užkandžių aparatai.

Dr. J. Kutkauskienė akcentavo, kad Skubiosios pagalbos skyriaus modernizavimo sprendimai lems ne tik vizualiai matomus infrastruktūros pokyčius, bet ir taps ligoninėje diegiamos emocinio atsparumo didinimo programos dalimi. „Paraleliai planuojame ir organizacinio proceso peržiūrėjimą remdamiesi užsienio – JAV, Vokietijos, Skandinavijos šalių – gerąja patirtimi teikiant aukščiausio lygio skubią pagalbą pacientams“, – apie artimiausius planus pasakojo ligoninės vadovė.

Pokyčiai reanimacijoje: nuo patalpų perplanavimo iki izoliavimo priemonių

Siekiama, kad Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus aplinka būtų ergonomiška ir atitiktų teisės aktų nuostatas bei higienos reikalavimus. Dėl to dabartinės patalpos bus perplanuotos, racionaliai išdėstant palatų ir stebėjimo postų zonas, juose naudojamą įrangą, medicininių priemonių paruošimo ir saugojimo patalpas.

Įgyvendinant modernizavimo projektą, atsiras daugiau galimybių taikyti izoliavimo priemones. Vietoje dabartinių daugiaviečių palatų numatyta įrengti 1–2 vietų palatas, turinčias neigiamo slėgio nustatymo režimą ir užtikrinančias efektyvią izoliaciją infekcijų atveju. Kai kurios stebėjimo palatos bus atskirtos stiklinėmis pertvaromis, tokiu būdu optimizuojant žmogiškuosius išteklius – slaugytojas iš savo posto galės matyti dvi palatas ir prižiūrėti du pacientus. Planuose – ir personalo rūbinių, higienos patalpų, studentų mokymo klasių, gydytojų ir slaugytojų darbo kabinetų bei poilsio patalpų kardinalūs atnaujinimo darbai.

„Esame viena didžiausių ligoninių Lietuvoje ir pagrindinis skubiosios medicinos centras Vilniaus regione. Remonto metu privalome užtikrinti visų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visa apimtimi, tačiau akivaizdu, kad tiek logistinių, tiek veiklos organizavimo išbandymų, įgyvendinant projektą, netrūks. Tad iš anksto prašome pacientų kantrybės ir supratingumo reaguojant į įprastinės rutinos pasikeitimus, apie kuriuos informuosime savo komunikacinėse platformose“, – kalbėjo dr. J. Kutkauskienė.

Projektas finansuojamas pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą „Naujos kartos Lietuva“ iš ES ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės „NextGenerationEU“.

Rugsėjo 19-ąją pasaulyje minima Pasaulinė aortos diena, skirta priminti visuomenei apie „tyliąja žudike“ vadinamą ligą. Labai dažnai aortos aneurizma nepasireiškia jokiais simptomais, o jai plyšus pusė pacientų miršta dar pakeliui į gydymo įstaigą. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas kraujagyslių chirurgas Artūras Mackevičius sako, kad laiku diagnozavus ligą to galima išvengti, ir kviečia dėl aortos aneurizmos nemokamai ir be registracijos pasitikrinti rugsėjo 23-ą dieną šalia MO muziejaus Vilniuje.

Aorta yra stambiausia žmogaus organizmo kraujagyslė, kuria kraujas iš širdies keliauja į visą kūną. Papasakokite, kad yra aortos aneurizma ir kada ji atsiranda?

Aneurizma – tai kraujagyslės išsiplėtimas, kai jos skersmuo viršija savo normalų skersmenį pusantro karto. Pavyzdžiui, įprastas aortos skersmuo yra 1,8–2 cm. Kai aorta vyrams padidėja iki 5,5 cm, moterims – 5 cm, tuomet galima sakyti, kad susiformavo aneurizma ir kyla plyšimo rizika. Mano praktikoje yra pasitaikę 9 cm ir didesnio skersmens siekusių aortos aneurizmų. Štai net ir praėjusią savaitę teko skubiai operuoti pacientą su 10 cm skersmens aneurizma. Jos vadinamos gigantinėmis, užima didelę erdvę krūtinės ir pilvo srityje ir spaudžia vidaus organus, o plyšusios yra ypač pavojingos.

Aneurizma atsiranda, kai aortos sienelė praranda savo natūralų tamprumą, suplonėja ir veikiama kraujo spaudimo ima pūstis. Kuo didesnė aneurizma, tuo didesnė rizika, kad ji gali plyšti, sukeldama sunkų vidinį kraujavimą ir mirtį.

Dažnai aortos aneurizma vadinama „tyliąja žudike“. Paaiškinkite, kodėl?

Aortos aneurizma dažnai neturi jokių simptomų, todėl aptinkama atsitiktinai atliekant medicininius tyrimus, tokius kaip ultragarsas arba kompiuterinė tomografija. Spėjame, kad Lietuvoje šiuo metu galėtų būti daugiau nei 5 tūkst. žmonių, turinčių pilvo aortos aneurizmą, tačiau apie 70 proc. apie ją nežino, gyvena nuolatiniame pavojuje ir laiku negauna reikalingo gydymo.

Visgi, į kokius simptomus nereikėtų numoti ranka?

Jei simptomų yra, neatlikus tyrimo jie dažnai gali būti priskiriami kitiems negalavimams. Pavyzdžiui, tai gali būti aukštas kraujo spaudimas, skausmas krūtinėje, ilgai besitęsiantys nugaros, juosmens ar pilvo skausmai, dusulys, švilpiantis alsavimas, užkimęs balsas ir kt. O plyšusi aortos aneurizma sukelia staigų ir aštrų skausmą, pila šaltas prakaitas, staiga nukrenta kraujo spaudimas, žmogus gali prarasti sąmonę. Tada kiekviena minutė yra be galo svarbi ir gali kainuoti gyvybę – negali būti jokios kalbos apie „palauksiu, gal praeis“.

Delfi.lt ir RVUL nuotraukos

Gal galite pasidalinti statistika, kiek procentų pacientų išgyvena plyšus aortos aneurizmai?

Jei kalbame apie jau plyšusią aortos aneurizmą, deja, apie 50 proc. pacientų miršta net nespėję pasiekti ligoninės. Tų, kurie patenka į gydymo įstaigą ir būna skubiai operuojami, mirtingumas siekia apie 60 proc. Taigi, akivaizdu, kad tikimybė išgyventi plyšus aortos aneurizmai nėra didelė. Skaičiuojama, kad dėl to Lietuvoje kasmet miršta apie 4500 žmonių. Tačiau jei kalbame apie neplyšusią aortos aneurizmą, skaičiai yra žymiai optimistiškesni – laiku diagnozuotos neplyšusios aneurizmos gydymas 99 proc. atvejų būna sėkmingas.

Koks gydymas gali būti taikomas esant aortos aneurizmai?

Aortos aneurizmos gydymas gali būti skirtingas priklausomai nuo jos dydžio, formos, vietos ir paciento sveikatos būklės. Aneurizmos iki 5,5 cm skersmens dažnai tik stebimos atliekant reguliarius tyrimus kas 6–12 mėnesių, gali būti skiriami kraujotaką reguliuojantys vaistai. Tokie pacientai turi nuolat stebėti arterinį kraujo spaudimą, vengti žalingų įpročių, nepersitempti sportuodami.

Didesnėms aneurizmoms gali reikėti chirurginio gydymo. Operacijos tipas paprastai  priklauso nuo aortos aneurizmos dydžio, formos, vietos ir kitų savybių, todėl gydytojas sprendžia, ar bus atliekama atvira chirurginė operacija, ar pasirenkama minimaliai invazinė endovaskulinė procedūra. Atliekant atvirą chirurginę operaciją pašalinama aneurizma, įsiuvami kraujagyslių protezai. Endovaskulinės procedūros metu aortos aneurizma stentuojama per klubo arteriją įvedant specialų stentą ir sustiprinant kraujagyslės sieneles. Abi operacijos yra efektyvios.

Kokius pagrindinius rizikos faktorius galite išskirti?

Pagrindiniai aortos aneurizma rizikos faktoriai  yra aukštas kraujospūdis, rūkymas ir vyriška lytis. Vyresnio amžiaus žmonės aortos aneurizma serga žymiai dažniau, vyrams ši liga diagnozuojama dažniau nei moterims. Vienas iš pagrindinių riziką didinančių veiksnių yra rūkymas, nes tabakas gali sumažinti kraujagyslių elastingumą ir prisidėti prie aneurizmos vystymosi. Ilgalaikis aukštas kraujospūdis taip pat gali smarkiai padidinti aortos sienelės plyšimo riziką. Aortos aneurizma gali būti ir paveldima. Taip pat didesnę riziką susirgti aortos aneurizma turi sergantys ateroskleroze, įvairiomis infekcijomis, kitomis kraujagyslių ligomis, patyrę traumas krūtinės ir pilvo srityje.

Efektyviausias būdas išvengti aortos aneurizmos plyšimo – profilaktiniai tyrimai. Kas ir kada juos turėtų atlikti?

Atlikti profilaktinį aortos tyrimą reikėtų žmonėms virš 65 metų amžiaus. Aortos aneurizma diagnozuojama maždaug 10 proc. tyrimą atlikusių vyrų. Jei po pirmojo patikrinimo aneurizma neaptikta, daugiau tikrintis nereikia. Aortos tyrimas echoskopu yra neinvazinis, trunka vos kelias minutes ir yra neskausmingas. O svarbiausia – jis gali išgelbėti gyvybę. Jei atliekant echoskopiją nustatoma aortos patologija, gydytojas nedelsiant informuoja pacientą apie tolesnę tyrimų ir gydymo eigą.

Taip pat noriu priminti, kad rugsėjo 23-ąją, šeštadienį, echoskopinis aortos tyrimas visiems norintiems bus atliekamas nemokamai Vilniuje, šalia MO muziejaus (Pylimo g. 17) nuo 10 val. iki 17 val. Atvykusiųjų patikra bus atliekama be išankstinės registracijos, o tyrimo rezultatai pateikiami iš karto po procedūros.

Tokia akcija rengiama jau 5 kartą, ir galiu pasidžiaugti, kad išgelbėjome ne vieno žmogaus gyvybę. Pavyzdžiui, pernai ištyrėme 555 žmones ir 22 diagnozavome aortos aneurizmą, apie kurią jie nieko neįtarė. Todėl tiek aš, tiek kolegos labai raginame rūpintis savo sveikata ir profilaktiškai pasitikrinti, o taip pat paraginti tai padaryti ir vyresnio amžiaus artimuosius.

ATSISIŲSKITE AORTOS ANEURIZMOS ATMINTINĘ (PDF). 

Senatvine osteoporoze serga vyresnio amžiaus žmonės, liga pasireiškia vienai iš trijų moterų ir vienam iš penkių vyrų, vyresnių nei 60 metų. Ši liga ir dėl jos atsiradę kaulų lūžiai yra viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų, turinčių didelę įtaką gyvenimo kokybei. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas neurochirurgas dr. Saulius Čepkus sako, kad dažniausiai dėl osteoporozės lūžta stuburo slanksteliai, tačiau nuo šiol jiems gydyti ligoninėje taikoma nauja, saugi ir efektyvi kifoplastikos operacija.

Osteoporozės „epidemija“

Osteoporozė yra viena labiausiai paplitusių kaulų ligų ir viena didžiausių globalių visuomenės sveikatos problemų, turinti didelę įtaką gyvenimo kokybei. Sergant osteoporoze mažėja kaulinio audinio tankis, todėl kaulai tampa trapesni ir greičiau lūžta. Be to, pastebima, kad pasaulyje osteoporozės atvejų nuolat  daugėja. Ši tendencija pastebima ir Lietuvoje – Higienos instituto duomenimis, mūsų šalyje prieš dešimtmetį buvo 19 tūkst. osteoporoze sergančių gyventojų, o praėjusiais metais jų skaičiuota apie 28 tūkst. Toks ženklus skaičiaus didėjimas siejamas su visuomenės senėjimu,  tobulėjančiomis diagnostikos priemonėmis, kylančia gydytojų kvalifikacija, profilaktinėmis programomis.

Osteoporozė gali būti dviejų rūšių – senatvinė ir pomenopauzinė arba atsiradusi dėl įvairių ligų, pvz., lėtinių sąnarių, plaučių, inkstų, hipertirozės ir kt. Osteoporozei būdingas kaulų tankio retėjimas ir kaulų lūžiai, juosmens ir apatinės kūno dalies skausmas, stuburo iškrypimas, raumenų silpnumas.

Senatvine osteoporoze serga vyresnio amžiaus žmonės, moterys ja serga gerokai dažniau – liga pasireiškia vienai iš trijų moterų ir vienam iš penkių vyrų, vyresnių nei 60 metų. Taigi pagrindiniai rizikos veiksniai yra lytis ir amžius, taip pat genetika, mažas fizinis aktyvumas, vitamino D trūkumas, žalingi įpročiai. Labai dažnai dėl osteoporozės lūžta šlaunikauliai ir riešai, o dažniausiai pasitaiko stuburo slankstelių lūžiai.

Kifoplastika – saugi ir efektyvi operacija

Gydytojas neurochirurgas dr. S. Čepkus sako, kad osteoporozės pažeistų stuburo slankstelių gydymui jau du dešimtmečius pasitelkiama perkutaninė vertebroplastikos operacija, kai speciali adata įvedama į stuburo slankstelį ir jis sutvirtinamas užpildant vertebroplastiniu cementu. Pirmasis šią operaciją 2003 m. Lietuvoje ir atliko dr. S. Čepkus.

„Vertebroplastikos operacija yra efektyvi, tačiau turi ir trūkumų, pavyzdžiui, didesnę komplikacijų tikimybę, nes leidžiant cementą dideliu spaudimu jį sunkiau kontroliuoti. Labai džiugu, kad neseniai metodika buvo patobulinta, operacija pavadinta kifoplastika. Pavienės kifoplastikos operacijos jau atliekamos keliose Lietuvos gydymo įstaigose. Mes prieš keletą mėnesių taip pat įsigijome specialių priemonių rinkinių, su komanda sėkmingai atlikome pirmąją operaciją ir jau galime pasiūlyti kifoplastiką RVUL.

Šios operacijos metu osteoporozės paveiktas ir lūžęs slankstelis taip pat sutvirtinamas cementu, tačiau skirtumas tas, kad į slankstelį įvedame specialų balioną, jį išpučiame, atstatome lūžusį slankstelį ir nedideliu spaudimu užpildome ertmę cementu. Taigi kifoplastika yra žymiai saugesnė procedūra už savo pirmtakę vertebroplastiką – tai didelis žingsni į priekį pacientų labui“, – pasakoja dr. S. Čepkus.

Gydytojas neurochirurgas pabrėžia, kad kifoplastikos operacija dažniausiai atliekama taikant bendrą nejautrą, bet esant kontraindikacijoms tokią operaciją galima daryti ir taikant vietinę nejautrą. Operacija yra minimaliai invazinė, atliekama per 3–4 mm dydžio pjūvius, užtrunka apie vieną valandą. Po operacijos atliekama kompiuterinė tomografija, gydytojas neurochirurgas įvertina rezultatą. Jei nėra komplikacijų, pacientas praėjus dviem dienoms po operacijos išleidžiamas į namus. Jam nereikia reabilitacijos, netaikomas joks specialus režimas, taigi galima iš karto grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo.

Kokių rezultatų tikėtis?

Dr. S. Čepkus vardina operacijos privalumus: „Intervencija nedidelė, todėl maža infekcijos rizika. Operacija rekomenduojama vyresnio amžiaus žmonėms, nes esant būtinybei galima atlikti ir taikant vietinę nejautrą. Kifoplastika nereikalauja daug laiko sąnaudų ir ilgo stacionarinio gydymo. O svarbiausia – iš karto po operacijos pastebimas ženklus sveikatos ir gyvenimo kokybė pagerėjimas, nes sutvirtinamas slankstelis ir sumažinamas skausmas.“

Gydytojas sako, kad remdamasis išanalizuotais vertebroplastikos operacijų duomenimis, gali prognozuoti ir kifoplastikos operacijų rezultatus. „Pavyzdžiui, iš 40 analizuotų pacientų, kurie atvyko vertebroplastikai, 20 jų buvo nevaikštantys arba vaikštantys labai sunkiai. Po operacijos vaikštančių pacientų padaugėjo iki 35. Be to, vidutiniškai po operacijos skausmas nuo 8 balų dešimtbalėje VAS skausmo skalėje sumažėjo iki 2. Vertebroplastika yra efektyvi operacija, todėl neabejoju, kad kifoplastikos rezultatai bus dar geresni, – džiaugiasi jis.

Anot gydytojo neurochirurgo, operacija turėtų būti paklausi, nes problema yra labai dažna. Visgi jis pastebi, kad atsižvelgiant į bendrą sergančiųjų  osteoporoze skaičių, į gydytojus neurochirurgus kreipiasi tik nedidelė dalis žmonių. Dr. S. Čepkus svarsto, kad greičiausiai taip yra dėl informacijos trūkumo – dažniausiai kreipiasi tie pacientai, kurie apie operaciją sužino vienas iš kito: „Todėl noriu padrąsinti pacientus kreiptis į mūsų ligoninę gydytojo neurochirurgo konsultacijos, kuris nuspręs dėl kifoplastikos operacijos.“

„Sepsiu serga visų amžiaus grupių žmonės nepriklausomai nuo lyties, rasės, socialinės padėties visuomenėje. Tačiau apie sepsį daugiau išgirstame tik tada, kai nuo jo miršta visuomenei žinomi arba jauni ir sveiki žmonės“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas profesorius Saulius Vosylius. Rugsėjo 13-ąją minimos Pasaulinės sepsio dienos proga jis primena, kad būtina kuo daugiau kalbėti apie šią gyvybei pavojingą būklę, nes net ir kelios valandos gali lemti visiškai sveiko žmogaus mirtį.

 Papasakokite, kas yra sepsis ir kokį pavojų žmonių sveikatai ši būklė kelia?

Sepsis suprantamas kaip infekcijos sukelti gyvybei pavojingi organų funkcijų sutrikimai, lemiantys sunkias, ilgalaikes sveikatos komplikacijas, dažnai pasibaigiančias mirtimi. Paprastai tariant, tai yra labai pavojinga būklė, kurios metu organizmo imuninė sistema pernelyg suaktyvėja, bandydama kovoti su infekcija, tuo pačiu metu sukeldama didelį uždegimą. Sepsis gali vystytis labai greitai, o jei nesuteikiamas reikiamas gydymas – gali būti mirtinas.

Ar sepsis yra dažnai pasitaikanti liga?

Nors apie sepsį nekalbama taip dažnai ir plačiai kaip apie kitus pavojingus sveikatos sutrikimus, visgi sepsiu sergama vis dažniau ir daug jo aukų neišgyvena dėl pavėluoto gydymo. Sepsiu serga visų amžiaus grupių žmonės nepriklausomai nuo lyties, rasės, socialinės padėties visuomenėje. Apie sepsį daugiau išgirstame tik tada, kai nuo jo miršta visuomenei žinomi arba jauni ir sveiki žmonės, pavyzdžiui, susirgę meningokokų sukelta infekcija. Laimė, tobulėjant technologijoms ir gerėjant sveikatos priežiūros priemonėms, gydymas tampa vis sėkmingesnis.

Kodėl apie sepsį turėtų žinoti ne tik medicinos personalas, bet ir visuomenė?

Sepsio gydymo sėkmė labai priklauso nuo kuo greičiau pradėto gydymo – net ir kelios valandos gali lemti visiškai sveiko žmogaus mirtį. Todėl apie sepsį daugiau turėtų žinoti ne tik medikai, bet ir visa visuomenė. 70 proc. sepsio atvejų prasideda dar prieš ligoniui patenkant į gydymo įstaigą, todėl susirgusiems sunkesne infekcija medicininės pagalbos reikėtų ieškoti skubiai – kuo anksčiau gydymas pradedamas, tuo jis būna efektyvesnis. Jei susirgusieji, jų artimieji ir medikai dažniau keltų klausimą „Ar tai jau sepsis?“, tai padėtų išgelbėti milijonus gyvybių pasaulyje.

Kaip susergama infekcijomis, kurios vėliau gali komplikuotis į sepsį?

Mūsų aplinkoje gyvena daugybė infekcijas galinčių sukelti mikrobų – bakterijų, virusų, grybelių, parazitų. Į mūsų kūną iš aplinkos jie gali patekti per odą, žaizdas, juos galime įkvėpti ar nuryti su užterštu maistu ar gėrimais. Kartais mūsų kūne pavyzdžiui, žarnyne, esantys naudingi mikrobai, gali prasiskverbti į kitus greta esančius sveikus sterilius audinius ir ten sukelti infekciją.

Paprastai mūsų imuninė sistema turėtų mus saugoti nuo infekcijos išsivystymo, identifikuodama mikrobus ir kovodama su jais. Į gausių ir agresyvių mikrobų prasiskverbimą imuninė sistema dažniausiai sureaguoja labai kovingai, kartais priešingai – imuninis atsakas būna per silpnas. Mikrobai išplinta, prasideda infekcija, susirgusio žmogaus kūne prasideda stiprus uždegimas, sukeliantis ląstelių, audinių ir organų pažeidimą bei sutrikdantis jų funkcijas – taip pasireiškia sepsis.

Kas atsitinka prasidėjus sepsiui?

Dėl mikrobų sukelto uždegimo išsiplečia smulkiosios kraujagyslės, skysčiai iš kraujo skverbiasi į aplinkinius audinius, sukelia jų brinkimą, sumažėja arterinis kraujo spaudimas, kraujo patekimas į gyvybei svarbius organus. Kraujagyslėse susidaro smulkūs krešuliai, kraujo ląstelės sulimpa, sulėtėja kraujo tėkmė, sumažėja deguonies ir maisto medžiagų patekimas į ląsteles, prasideda svarbių organų veiklos sutrikimai, galintys pasibaigti mirtimi.

Ar galima sepsį atpažinti anksčiau nei prasideda svarbių organų veiklos sutrikimai?

Bet kuri infekcija gali komplikuotis sepsiu, o jo pradinius požymius galima supainioti su kitų ligų simptomais, todėl sepsį yra nelengva nustatyti. Dėmesį reikėtų atkreipti į tokius pradinius sepsio požymius: karščiavimą, šaltkrėtį; šaltą, drėgną, prakaituotą, pasikeitusios spalvos odą; padažnėjusį kvėpavimą, sunkumą kvėpuoti; padažnėjusį pulsą, sumažėjusį kraujo spaudimą; sumišimą, nerimą, orientacijos sutrikimus. Pastebėjus tokius simptomus reikia nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.

Koks gydymas reikalingas susirgus sepsiu ir kiek jis veiksmingas?

Sergančių sepsiu gydymas priklauso nuo skirtingų faktorių, tokių kaip, infekcijos rūšis, organų funkcijų sutrikimų sunkumas. Sudėtingos būklės ligoniams būtinas nuolatinis, atidus stebėjimas, visapusiškas organizmo veiklos ištyrimas ir gydymas ligoninėje, dažniausiai – Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Įprastai tokių ligonių gydymas pradedamas skysčių infuzija į veną, skiriamas deguonis, infekcijos sukėlėjus naikinantys vaistai, atveriamas ir išvalomas infekcijos židinys. Jei reikia, gyvybei svarbių organų veiklos užtikrinimui skiriami kraujo spaudimą didinantys vaistai, gali prireikti dirbtinio kvėpavimo aparato, „dirbtinio inksto“ bei kitų vaistų ir gydymo priemonių. Deja, apie 20 proc. pacientų, kuriems diagnozuojamas sepsis, išgelbėti nepavyksta.

Ar sepsis turi liekamųjų reiškinių, kurie pastebimi po gydymo?

Sepsis gali turėti liekamųjų reiškinių arba komplikacijų, kurios pasireiškia po gydymo. Šios komplikacijos priklauso nuo sepsio sunkumo, paciento amžiaus, buvusių sveikatos problemų ir kitų veiksnių. Nuo sepsio pasveikę pacientai gali jausti nuolatinį nuovargį, silpnumą, raumenų ir sąnarių skausmus bei kitus fizinius simptomus. Kai kurie pacientai po sepsio patiria psichologinių problemų, pavyzdžiui, jiems pasireiškia depresija, potrauminis stresas ir kt. Be to, ilgalaikių pažeidimų gali turėti širdis, plaučiai, inkstai ar kepenys. Todėl jiems reikalinga ilgalaikė medicininė priežiūra ir reabilitacija.

Ar egzistuoja sepsio prevencija? Jei taip, kokia ji?

Išvengti sepsio gali padėti vakcinacija nuo tam tikrų infekcijų, tinkamai atliekama rankų higiena, sanitarinės sąlygos, hospitalinių infekcijų prevencija.

Rugsėjo 13-ąją minima Pasaulinė sepsio diena. Koks jos tikslas?

Kiekvienais metais Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, vyksta renginiai, skirti Pasaulinei sepsio dienai. Šios dienos tikslas yra didinti supratimą ir sąmoningumą apie sepsį, jo poveikį žmonėms ir sveikatos priežiūros sistemoms visame pasaulyje. Pasaulinės sepsio dienos renginiai ir informacinės kampanijos padeda šviesti žmones apie sepsį, jo simptomus, rizikos veiksnius ir svarbą laiku diagnozuoti ir gydyti. Kartu ši diena atkreipia sveikatos sektoriaus darbuotojų dėmesį ir padeda geriau suprasti sepsio diagnostikos ir gydymo galimybes.

„Palikus reanimaciją paciento gydymas nesibaigia, o liekamieji reiškiniai jį lydi ir grįžus namo. Todėl vis garsiau kalbama apie išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą ir potrauminio streso sindromą, kuriuos patiria daugelis ilgai sunkia liga sirgusių pacientų“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė Julita Meškauskienė. Ji papasakojo, kaip atrodo Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, kokius sunkumus patiria jame gydyti pacientai bei jų artimieji ir kaip palengvinti reanimacijos sukeliamą išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą.

Už raudonos linijos

Neretai gydymas Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius yra vienintelė galimybė išsaugoti žmogaus gyvybę. Ligoniai čia patenka ūmiai susirgę gyvybei pavojinga liga, paūmėjus lėtiniam susirgimui, po didelių ir sudėtingų operacijų ar po nelaimingų atsitikimų, sutrikus gyvybiškai svarbių organų veiklai. Gydant ligonį šiame skyriuje pagrindinis tikslas yra ūminių, grėsmę gyvybei keliančių būklių valdymas. Pašalinių – tiek kito ligoninės personalo, tiek artimųjų – patekimas į skyrių yra griežtai ribojamas siekiant išvengti infekcijų, kurios gali sukelti dar didesnę grėsmę pacientams.

Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė pasakoja, kad jame naudojama moderni aparatūra privalo užtikrinti nepertraukiamą ligonio gydymą, gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymą ir stebėjimą visą parą. Pavyzdžiui, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas užtikrina kvėpavimo funkciją, kai pacientas pats kvėpuoti nesugeba, pakaitinė inkstų terapija atlieka sutrikusių inkstų funkciją ir padeda šalinti toksines medžiagas iš organizmo, automatinės vaistų pompos užtikrina nuolatinį gyvybiškai svarbių vaistų skyrimą ir kt. Be to, pabrėžia gydytoja, skyriuje dirba specialiai parengtas medicinos personalas, mokantis anksti atpažinti ūmines, gyvybei pavojingas būkles ir jas valdyti.

„Žinoma, vien tik aparatūros neužtenka, pacientą prižiūri specialiai paruoštas personalas – nuo specializaciją baigusių bendrosios praktikos slaugytojų, papildomai apmokytų padėjėjų iki gydytojų anesteziologų reanimatologų ir kitų specialistų. Darbas organizuojamas pamainomis: skirtingos komandos užtikrina paciento priežiūrą dieną ir naktį, tad paciento gydyme dalyvauja daug žmonių. Taip užtikrinamas nepertraukiamas paciento būklės sekimas ir efektyviausias gydymas. Kiekvieną rytą pacientų sveikata aptariama vizitacijos metu, kurioje dalyvauja gydytojai, skyriaus vedėja ir centro vadovas, priimami svarbiausi sprendimai dėl gydymo taktikos“, – sako J. Meškauskienė.

Patalpų erdvė, baldai ir medicininė įranga išdėstyti taip, kad prireikus būtų lengvai pasiekiama nedelsiant suteikti būtinąją pagalbą. Skyriaus ligoniai dažniausiai gydomi bendrose palatose, rečiau – po vieną. Sudėtingų būklių ligoniai būna be drabužių, fiziologinius poreikius, tokius kaip tuštinimasis ar šlapinimasis, atlieka lovos ribose. Anot gydytojos, monitorių ir aplinkos keliamas triukšmas, šviesa gali padidinti ligų sukeltą sąmonės sumišimą ir orientacijos sutrikimą, miegas tampa fragmentuotas ir nekokybiškas – ligoniui tokia aplinka yra psichologiškai sunki.

Išgyvenusių kritinę būklę sindromas

Suvaldžius grėsmingą gyvybei būklę ir palikus Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių tiek pacientui, tiek jo artimiesiems, rodos, teliktų džiaugtis. Visgi paciento gydymas nesibaigia, o liekamieji reiškiniai jį lydi ir grįžus namo. Todėl vis garsiau kalbama apie išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą ir potrauminio streso sindromą, kuriuos patiria daugelis ilgai sunkia liga sirgusių pacientų.

Gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė sako, kad sveikstant po kritinės ligos gali pasireikšti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, bendras fizinis negalavimas, minčių, jausmų ir mąstymo pokyčiai. Šie sutrikimai gali prasidėti dar Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje ir tęstis kitame ligoninės skyriuje bei baigus gydymą ligoninėje ir išvykus namo ar į kitą sveikatos priežiūros įstaigą.

„Dažniausiai pastebime tris pagrindines sveikatos problemas – kritinės būklės metu išsivysčiusį raumenų silpnumą, pažintinius ir psichikos sutrikimus. Pati dažniausia problema yra raumenų silpnumas, pasireiškiantis kas trečiam ligoniui, kuriam buvo reikalinga ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija, kas antram, sirgusiam sunkia infekcija, ar kai gydymas reanimacijos skyriuje trunka ilgiau nei vieną savaitę. Ligoniui būna sunku atlikti kasdieninius buitinius darbus, apsirengti, pavalgyti, nusiprausti ir vaikščioti. Kadangi raumenys yra nusilpę, sumažėjusi jų apimtis, anksčiau įprastinė veikla reikalauja ypatingų pastangų, daugelis ligonių vengia savarankiškai juos atlikti. Tokiems pacientams pilnam raumenų jėgos atstatymui reikalinga ilgalaikė reabilitacija arba slauga“, – teigia J. Meškauskienė.

Anot gydytojos, pažintinių funkcijų sutrikimus – atminties, dėmesio koncentracijos, kritinio mąstymo, sudėtingų, kompleksinių užduočių atlikimą – patiria 30–80 proc. ligonių, baigusių gydymą Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Daugumos ligonių būklė per pirmuosius metus gerėja, tačiau dažnai pilnai neatsistato, todėl jiems sunkiau grįžti į įprastą darbinę ir kasdienę veiklą.

Trečioji grupė – psichikos problemos dažniausiai pasireiškia miego sutrikimais. Juos patiriantis ligonis sunkiau užmiega, trumpėja miego trukmė, gali kankinti košmarai, prisiminimai apie nemalonius išgyvenimus ligoninėje. Nemažai pacientų patiria nerimą, depresiją, potrauminio streso sindromą. Panašiai kaip pažintinių funkcijų sutrikimai, psichikos sutrikimai daugumai ligonių lengvėja per pirmuosius metus, bet gali pilnai ir neišnykti.

Patarimai artimiesiems

Gydytoja pastebi, kad paciento artimieji gali jam reikšmingai pagelbėti sudėtingame gyvenimo etape, dalyvaudami ligonio priežiūroje, padėdami orientuotis kasdieninėje aplinkoje. Be to, jie tai gali daryti net tuomet, kai ligonis dar gydomas Reanimacijos ir intensyvios terapijos ar kitame ligoninės skyriuje.

„Pacientų artimiesiems patariame su ligoniu kalbėti apie jam pažįstamus dalykus, žmones ir įvykius, paaiškinti kuri šiandien diena, mėnuo, koks laikas. Galima parodyti pažįstamų žmonių nuotraukų, vaizdo įrašų. Sąmoningiems ligoniams galima paskaityti mėgstamos knygos ištrauką arba palikti mėgstamiausią knygą skaityti pačiam. Siekiant geresnės miego kokybės galima pacientui pasiūlyti miego kaukę akims, ausų kamštukus. Jeigu ligoniui po kritinės ligos išsivystė raumenų silpnumas, galima rankų raumenų mankštinimui naudoti minkštus kamuoliukus, prieš tai pasitarus su gydančiu gydytoju. Jeigu pacientui buvo atlikta tracheostomija, jis yra sąmoningas ir gebantis palaikyti kontaktą – galima pasiūlyti rašymo priemonių, pvz., piešimo lentelę ar popieriaus lapų, rašiklių“, – pataria gydytoja anesteziologė reanimatologė.

Kita vertus, J. Meškauskienė ragina nepamiršti, kad šią sudėtingą būklę išgyvena ir pacientų artimieji: „Ligonio artimuosius taip pat gali paveikti buvusi ligonio išgyventa kritinė būklė, matyti vaizdai ligoninėje, nerimas dėl savo artimojo, užsitęsęs būklės pagerėjimo laukimas. Ligoniui sugrįžus namo šeimos nariai neretai patiria panašų į potrauminio streso sindromą: nepaaiškinamą nerimo jausmą, dirglumą arba perdėtą jautrumą, miego sutrikimus, nemalonius praeities prisiminimus, išsekimą. Visi šie sutrikimai gali pasireikšti atskirai ar kartu, todėl svarbu laiku nustatyti šias psichologines problemas ir pradėti jas spręsti padedant profesionalams.“

Gydytoja anesteziologė reanimatologė apibendrina, kad gydymas Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje yra kompleksinis, moderniausiomis technologijomis ir specializuotu medicinos personalu paremtas procesas. Kartu tai yra ir traumuojanti patirtis tiek buvusiems pacientams, tiek jų artimiesiems, todėl pastaruosius ji ragina kreiptis į RVUL medicinos personalą ir aptarti kylančius klausimus.

Atsisiųskite ATMINTINĘ (spauskite čia).

Sekmadienį Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje lankėsi Taivano sveikatos viceministras Pi-Sheng Wang, Taivano Sveikatos ir gerovės ministerijos, Taivaniečių atstovybės Lietuvoje atstovai bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktorius Vytautas Mockus.

Svečius priėmė įstaigos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė, direktoriaus pavaduotoja klinikiniam darbui Margarita Batūrienė, Toksikologijos centro vadovas dr. Robertas Badaras, Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis ir Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. Jie  pristatė įstaigos veiklą ir aptarė įvairias bendradarbiavimo galimybes  biomedicininių tyrimų, studijų, institucijų valdysenos srityse.

„Su svečiais iš Taivano kalbėjome apie gydytojų rezidentų mainus tarp mūsų ir Taipėjaus „Tri-Service General Hospital“ ligoninės, kurioje esu lankęsis ir skaitęs pranešimą. Esame universitetinė ligoninė, jaunųjų gydytojų mokymo centras, kuriame šiuo metu daugiausiai sulaukiame studentų iš Europos. Užsimezgęs bendradarbiavimas su Taivanu ir „Tri-Service General Hospital“ atvertų kelią šios šalies rezidentams atvykti į Lietuvą, o mūsų – išvykti patirties pasisemti į vieną moderniausių Azijos valstybių ir vieną didžiausių ir moderniausių regiono ligoninių“, – džiaugiasi dr. Robertas Badaras.

Taivano delegacija taip pat apsilankė RVUL Insulto centre ir Skubios pagalbos skyriuje, domėjosi darbo metodika ir informacinėmis valdymo sistemomis, kurios yra įdiegtos įstaigoje. Susitikimo dalyviai sutarė dėl tolimesnio ryšio mezgimo.