Doc. dr. A. Vilionskis: profesionaliai parinkta migrenos kontrolė grąžina gyvenimo kokybę

„Migrena yra rimta liga, todėl ja sergantieji neturėtų būti stigmatizuojami“, – sako RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis. Anot jo, migrenos savigyda gali nuvesti iki priklausomybės nuo nuskausminamųjų vaistų, todėl reikėtų kreiptis į gydytoją neurologą, kuris padės profesionaliai sukontroliuoti migrenos priepuolius ir parinks profilaktinį gydymą.

Savigyda kelia grėsmę

Galvos skausmai skirstomi į dvi grupes: pirminius ir simptominius. Simptominis galvos skausmas gali būti kitos ligos požymiu, o pirminis galvos skausmas neturi aiškios priežasties. Vienas tokių pirminių galvos skausmų ir yra migrena. Yra žinomi migrenos provokuojantys veiksniai: pavyzdžiui, emocinė įtampa, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, kai kurie maisto produktai. Šia liga dažniau serga jaunesnio amžiaus moterys. Migrenos priepuolių metu dažniausiai jaučiamas pulsuojantis galvos skausmas vienoje galvos pusėje, trunkantis nuo kelių valandų iki kelių dienų. Skausmą dažnai lydi pykinimas, vėmimas, padidintas jautrumas šviesai ir garsui. Priepuolio metu žmogus būna nedarbingas, o jam pasibaigus jaučiasi pavargęs, jam reikia poilsio. Deja, neegzistuoja ir vaistai migrenos priežasčiai gydyti ir pašalinti.

Šalia nedarbingumo ir suprastėjusios gyvenimo kokybės, doc. dr. A. Vilionskis išskiria dar vieną šios ligos sukeliamą problemą: „Nuo migrenos kenčiantys žmonės dažnai nesikreipia į gydytojus ir bando gydytis patys. Kiekvienam migrenos priepuoliui palengvinti jie suvartoja labai daug neefektyvių vaistų, ilgai juos vartojant atsiranda analgetikų sukeliamas galvos skausmas. Todėl žmogus vaistus nuo skausmo turi vartoti vis dažniau ir vis didesnėmis dozėmis. Tokio galvos skausmo gydymas yra didelis iššūkis tiek gydytojui, tiek pačiam pacientui, jis yra ilgas ir reikalauja kompleksinio gydymo. Savigyda tikrai nėra geriausias pasirinkimas, nes tik pas gydytoją neurologą galima gauti profesionalią pagalbą.“

Nepagydoma, bet kontroliuojama

Pasak doc. dr. A. Vilionskio, nors migrenos išgydyti ir neįmanoma, tačiau gydytojui neurologui padedant galima kontroliuoti priepuolius ir ženkliai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Nusprendus ieškoti profesionalios pagalbos, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir gauti siuntimą neurologo konsultacijai. „Būtų puiku, jei pas neurologą žmogus atvyktų jau turėdamas bendro ir biochemininio kraujo tyrimo rezultatus. Neurologas gali paskirti ir papildomus tyrimus, kurie padės atmesti ar patvirtinti kitų ligų, galinčių imituoti migrenos priepuolius, diagnozę, pavyzdžiui, galvos auglį arba kitą struktūrinį pažeidimą“, – pataria doc. dr. A. Vilionskis.

Nors tiksli pirminė migrenos priežastis nėra žinoma, tačiau kiekvienu atveju reikia stengtis išsiaiškinti migrenos priepuolį provokuojančius veiksnius. Anot gydytojo neurologo, migrenos kontrolei labai svarbu juos žinoti ir stengtis pašalinti, sumažinti jų įtaką: „Šie veiksniai yra individualūs, todėl kiekvienas migrena sergantis žmogus turi save stebėti ir stengtis juos identifikuoti. Tai gali būti emocinis stresas, elgesio sutrikimai, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, menstruacinis ciklas, tam tikri maisto produktai – alkoholis, šokoladas, citrusiniai vaisiai, sūris, kai kurie prieskoniai, maisto priedai ir konservantai. Vienas iš veiksnių gali būti ir ilgesnis miegas, sukeliantis vadinamąją „savaitgalio migreną“, kai anksti ryte keltis įpratęs žmogus savaitgalį nusprendžia pamiegoti ilgiau ir atsibunda su galvos skausmu. Labai intensyvus fizinis aktyvumas taip pat gali išprovokuoti migrenos priepuolį.“

Gydytojas neurologas pataria gydant migreną turėti „migrenos dienoraštį“, kuriame būtina žymėti datas, kada žmogus patyrė migrenos priepuolį, jo intensyvumą ir trukmę, kada vartojo vaistus nuo skausmo. Tai leidžia objektyviai vertinti migrenos priepuolių dažnį, vartojamų vaistų kiekį.

Patvirtinus migrenos diagnozę ir išsiaiškinus ją provokuojančius veiksnius galima parinkti efektyvų gydymą ir sėkmingai kontroliuoti ligą. Migrenos priepuolį efektyviai malšina specifiniai vaistai, kurie, skirtingai nuo įprastų nuskausminamųjų, ne tik efektyviai sumažina galvos skausmą, bet ir jį lydinčius simptomus, pavyzdžiui, šviesos baimę, pykinimą, vėmimą, grąžina darbingumą. Tačiau doc. dr. A. Vilionskis primena, kad šitie vaistai gali sukelti tam tikrus šalutinius poveikius, todėl jų negalima pradėti vartoti savo nuožiūra, būtina pasitarti su gydytoju.

Migrenos profilaktika

Jei migrenos priepuoliai reti, žmogus nedarbingas 1–2 dienas per mėnesį, profilaktinis medikamentinis gydymas nebūtinas. Jei priepuoliai kartojasi dažniau ir trunka po kelias dienas, žmogus dėl migrenos yra nedarbingas 5–6 dienas per mėnesį, kartu su gydytoju neurologu reikėtų apsvarstyti medikamentinės profilaktikos galimybę.

„Egzistuoja medikamentinė ir nemedikamentinė migrenos profilaktika. Nemedikamentinė profilaktika yra tada, kai pašalinami migrenos priepuolį provokuojantys veiksniai, žmogus stengiasi taisyklingai maitintis, yra fiziškai aktyvus, atsisako žalingų įpročių. Medikamentinei migrenos profilaktikai gydytojas neurologas skiria vaistus, kuriuos reikia gerti reguliariai, o jų paskirtis yra sumažinti migreninio skausmo stiprumą ir dažnį“, – sako doc. dr. A. Vilionskis.

Bene svarbiausias nuo migrenos kenčiantiems žmonėms kylantis klausimas – kokio rezultato gali tikėtis žmogus, pradėjęs medikamentinę profilaktiką ir vengiantis migreną išprovokuojančių veiksnių? Doc. dr. A. Vilionskis teigia, kad dažniausiai priepuolių skaičius sumažėja per pusę, o kartais migrena grįžta ir dar rečiau: „Tačiau reikia suprasti, kad profilaktinis gydymas yra gan ilgas procesas. Tikrai ne visada pavyksta iš pirmo karto pritaikyti individualius vaistus. Tam, kad pasijustų profilaktinio gydymo efektas, turi praeiti bent 1–2 mėnesiai nuo jo pradžios. Žmonės tikisi labai greito rezultato, tačiau taip nebūna.“

Gydytojas neurologas taip pat pastebi, kad migrenos simptomai laikui bėgant gali keistis, todėl pataria pas gydytoją neurologą lankytis reguliariai ir esant reikalui pakoreguoti migrenos kontrolę ir profilaktiką.

Prostatos išvešėjimas: lazerinė procedūra vyrams leidžia išvengti atviros operacijos

Gerybinio prostatos išvešėjimo diagnozė gali skambėti kaip nesudėtingas vyresnius vyrus užklumpantis negalavimas, bet su tokia nuomone nesutinka Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Urologijos skyriaus vedėjas dr. Andrius Gaižauskas. Ją aptikus vėlyvoje stadijoje medikamentinis gydymas nebepadeda, tačiau atviros operacijos išvengti įmanoma – tam sėkmingai pasitelkiami lazeriai.

Besimptomis negalavimas

Sulaukus vyresnio amžiaus, vyrų organizme prasideda svarbiausio vyriško hormono testosterono apykaitos pasikeitimai, skatinantys ląstelių augimą. Sutrikus augimo veiksnių pusiausvyrai, suveša priešinės liaukos ląstelės ir prasideda gerybinė priešinės liaukos hiperplazija. Paprastai tariant, prostatos audinio ląstelės nuolat auga, audinio masė didėja, kol pradeda spausti šlaplę, todėl pasunkėja arba visiškai sutrinka šlapinimasis. Gerybinis prostatos audinio išvešėjimas diagnozuojamas maždaug pusei vyresnių nei 50-ies metų amžiaus vyrų ir nustatoma net 88 proc. vyrams, sulaukusiems 81–90 m.

Laiku negydoma ši liga gali sukelti šlapimo takų infekciją, šlapimo pūslės akmenų susiformavimą ar inkstų funkcijos nepakankamumą. Prasidėjęs gerybinis prostatos išvešėjimas kurį laiką gali pasireikšti nežymias simptomais, ir tik laikui bėgant atsiranda tokie požymiai kaip uždelsta šlapinimosi pradžia, susilpnėjusi šlapimo čiurkšlė, padažnėjęs šlapinimasis, nevisiško pasišlapinimo pojūtis, nutrūkstantis šlapinimasis ir kt. Galiausiai negydomam pacientui įvyksta šlapimo susilaikymas ir reikalinga skubi pagalba.

RVUL Urologijos skyriaus vedėjas dr. A. Gaižauskas sako, kad aiškių rizikos veiksnių, kurie padėtų prognozuoti, kuriam vyrui prostata išvešės, o kuriam ne – nėra, todėl profilaktinis vizitas yra viena pagrindinių priemonių ligą diagnozuoti ankstyvoje stadijoje. Gydytojas pastebi, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai vyresnės kartos pacientai tikrintis profilaktiškai vengia: „Matyt, tokia nuostata likusi iš anksčiau. Tačiau tikrai galiu pasidžiaugti, kad jaunesni vyrai labiau suinteresuoti rūpintis savo sveikata ir tikrai dažniau atvyksta profilaktiškai tikrintis, todėl galime jiems padėti. Nemažai įtakos tam turi  ir moterys – žmonos, dukros, – jos dažnai paskatina vyrus labiau susirūpinti savo sveikata.“

Išskirtinės lazerinės operacijos

Keliolikos metų darbo patirtį turintis dr. A. Gaižauskas ragina neišsigąsti sužinojus sergant gerybiniu prostatos audinio išvešėjimu. Liga gali būti gydoma keliais būdais, priklausomai nuo simptomų sunkumo, paciento savijautos, gyvenimo kokybės, atsižvelgiant į šlapinimosi būklę, ir išvešėjusio audinio dydį. Jei pacientą vargina apsunkinto šlapinimosi simptomai, išvešėjęs audinys nėra didelis (iki 40 kubinių cm arba gramų), skiriami vaistai, atpalaiduojantys šlapimo pūslės kaklelį ir palengvinantys šlapinimąsi ir pagerinantys paciento būklę. Jei prostata yra didesnė, pacientui papildomai skiriami specialūs vaistai, kuriuos vartojant nuolat kelerius metus, galima tikėtis prostatos sumažėjimo.

Kai medikamentinis gydymas yra neefektyvus, siūlomas chirurginis gydymas – atliekama transuretrinė prostatos rezekcija, t. y. išvešėję prostatos audiniai per šlaplės kanalą pašalinami elektros kilpele. Jei prostata didesnė nei 80 kubinių cm, pacientui siūloma lazerinė prostatos audinių enukleacija (HoLEP), kai išvešėję prostatos audiniai pašalinami lazeriu per šlaplės kanalą.

Urologijos skyriaus vedėjas dr. A. Gaižauskas pažymi, kad lazerinė prostatos audinių enukleacija Lietuvoje atliekama tik RVUL, o atvirų operacijų jo vadovaujame skyriuje beveik nepasitaiko. „Lazerinė procedūra turi ne vieną pliusą – galime šalinti net iki 200 kubinių cm išvešėjusius prostatos audinius, paciento gydymo trukmė ligoninėje yra vos 2–4 dienos. Kadangi nedarome pjūvio, o iki išvešėjusio prostatos audinio specialiais instrumentais su videokamera patenkame per šlaplės kanalą, tai sumažina pooperacinius skausmus ir komplikacijų riziką. Žmogus į visavertį gyvenimą grįžta žymiai greičiau. Palyginimui, atliekant atviras operacijas daromas apie 10–12 cm pjūvis pilvo srityje, gydymas ligoninėje gali užtrukti iki 10 parų, pooperacinių skausmų ir komplikacijų tikimybė yra didesnė“, – pasakoja gydytojas urologas ir priduria, kad Baltijos šalyse yra vos 3–4 gydymo įstaigos, kuriose atliekamos lazerinės prostatos enukleacijos.

Būtina tikrintis profilaktiškai

Kaip sako dr. A. Gaižauskas, profilaktiniai vizitai suteikia galimybę ne tik laiku aptikti gerybinį prostatos audinio išvešėjimą, užkirsti kelią jo progresavimui ir komplikacijoms, bet ir padeda atsitiktinai aptikti kitus urologinius susirgimus (nedidelius piktybinius auglius inkstuose, šlapimo pūslėje) ir gydymą pradėti ankstyvoje ligos stadijoje.

„Kartais į konsultaciją atvykstantis pacientas neturi rimtų nusiskundimų, nejaučia skausmo, šlapimas neužsilaiko, tačiau atlikus tyrimus paaiškėja, kad prostata išvešėjusi. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai prostatos išvešėjimas yra toli pažengęs, bet pacientas vis tiek nejaučia arba jaučia tik silpnus simptomus. Būtent todėl kartą per 1–2 metus rekomenduoju profilaktiškai tikrintis pas gydytoją urologą, net jei jaučiatės sveiki ir niekuo nesiskundžiate“, – sako gydytojas urologas dr. A. Gaižauskas. Jis primena, kad Lietuvoje vykdoma Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, skirta vyrų nuo 50 iki 69 metų amžiaus ir vyrų nuo 45 metų, kurių tėvas ar brolis yra sirgęs prostatos vėžiu, susirgimų prevencijai. Konsultacijos metu gali būti aptinkamas ne tik vėžinis susirgimas, bet matomas ir gerybinis prostatos išvešėjimas, tad šioje programoje verta dalyvauti dėl dviejų priežasčių.

Paklaustas, ar profilaktiniam vizitui pas gydytoją urologą reikia kaip nors pasiruošti, dr. A. Gaižauskas rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją ir gauti siuntimą urologo konsultacijai. Taip pat pravartu pasidaryti standartinius tyrimus, tokius kaip bendras ir biocheminis kraujo tyrimai, taip pat PSA tyrimas ir bendrasis šlapimo tyrimas. Prieš ar per konsultaciją pacientai atsako į Tarptautinėje prostatos simptomų skalėje pateiktus klausimus, kurie padeda objektyviai įvertinti paciento būklę ir šlapinimosi sutrikimo lygį. Taip pat atliekamas ultragarsinis tyrimas prostatos dydžiui išmatuoti, pamatuojamas liekamojo šlapimo kiekis pūslėje ir pan. Diagnozavęs gerybinį prostatos išvešėjimą gydytojas urologas pasiūlo tinkamiausią gydymo planą. Šiuo metu, RVUL Konsultacijų centre laukimo eilė gydytojo urologo konsultacijai yra apie 2–3 savaitės, chirurginių procedūrų apie 1 mėnesis.

susibure sedi grupele paaugliu

Stabilizuojasi narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas tarp mokinių

30 Kov 2021 Naujienos

Naujausi duomenys rodo, kad stabilizuojasi naujų narkotinių ir psichotropinių medžiagų atsiradimas, o Europoje pastebima tendencija, kad „grįžtama“ prie „tradicinių“ medžiagų vartojimo. Ekspertams ir medikams didžiulį nerimą kelia tai, kad jų vartojimas ir prieinamumas moksleivių gretose vis dar išlieka didelis. Tyrimai rodo, kad 4 proc. mokinių patenka į aukštos rizikos vartotojų kategoriją. Labiausiai rinkoje paplitę sintetiniai kanabinoidai ir katinonai, kuriuos renkasi jaunimas.

Neramina ir tai, kad ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje atsiranda suklastotų medikamentų tokių kaip „Xanax“ tablečių, kurių sudėtyje rasta pavojinga nauja psichoaktyvioji medžiaga, o vartojant tokius suklastotus vaistus kyla reali grėsmė žmogaus sveikatai ar net gyvybei.

Tokias tendencijas įvardija Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) specialistai, remdamiesi 2020 m. surinktais duomenimis ir 2019 m. balandžio pradžioje atlikto alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD) rezultatais. Jame dalyvavo beveik 25 tūkst. 15-16 metų moksleiviai.

Net 19 proc. apklaustų mokinių bent 1–2 kartus bandę kokių nors narkotikų, iš jų 21 proc. vaikinų ir 18 proc. merginų. Populiariausias narkotikas išlieka – kanapės, kiti vartojami – LSD, haliucinogenai, ekstazi, kokainas.

NTAKD direktoriaus prof. dr. Renaldo Čiužo teigimu, net 24 proc. apkaustų moksleivių tvirtina galintys lengvai gauti kanapių, o 4 proc. mūsų šalies mokinių patenka į aukštos rizikos kanapių vartotojų kategoriją.

„Tai nėra tik faktai ir skaičiai, nes už jų slypi žmonių istorijos. Ypač neramina tai, kad visos šios sveikatai pavojingos psichoaktyviosios medžiagos pradedamos vartoti gana anksti, dar mokykliniame amžiuje. Tad labai svarbu tėvams ar globėjams būti budriais, laiku pastebėti nerimą keliančius ženklus ir kuo skubiau imtis priemonių, kreipiantis pagalbos į medikus ir išnaudojant galimybes dalyvauti socialiniuose NTAKD projektuose, kuriuos įgyvendina mūsų partneriai“, – sako prof. dr. R. Čiužas.

Nors, anot jo, nežymiai mažėja mokinių, kurie bent kartą bandė arba vartojo nelegalių narkotikų, kol kas neturime kuo džiaugtis, nes tai sukelia sunkias pasekmes augančių jaunuolių organizmui ir priklausomybę nuo jų, jei laiku nesiimama priemonių.

Moksleiviai kiek rečiau vartoja naujas psichoaktyviąsias medžiagas, kurių poveikis panašus į tradicinių narkotikų, pavyzdžiui, kanapių ar ekstazio. Šios medžiagos dar vadinamos „spaisais“ „legaliais narkotikais“, „sintetine marihuana“, „chimke“ ir gali būti įvairios formos, pavyzdžiui, žolių mišinio, miltelių, kristalų, suktinės, „markučių“, druskų, nosies purškalų ar tablečių. Jų bent kartą bandė vartoti 7 proc. visų mokinių. Dažniausiai jie nurodė vartoję rūkomų žolių mišinius ir skysčių formos medžiagų, mažiau – miltelių, kristalų ar tablečių formos medžiagų.

Labiausiai rinkoje paplitę sintetiniai kanabinoidai („spaisai“, „K2“, „sintetinė marihuana“, „chimkė“) bei sintetiniai katinonai („miau miau“, „dronai“, „mefedronai“, „mefai“). Sintetinius kanabinoidus bent kartą vartojo 4,5 proc., o katinonus – 0,9 proc. apklaustų jaunuolių. Nors iš pirmo žvilgsnio skaičiai atrodo maži, bet jie iš tikrųjų kelia nerimą, nes Lietuva pagal sintetinių kanabinoidų vartojimą viršija ESPAD šalių vidurkį (ESPAD vidurkis 3,1 proc.).

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Toksikologijos centro vadovas, gydytojas toksikologas dr. Robertas Badaras tvirtina, kad norint gelbėtis iš priklausomybių narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms, pirmiausia svarbu pripažinti problemą ir nebijoti kreiptis pagalbos.

„Svarbiausi požymiai, išduodantys, kad jaunuolis vartoja narkotikus – dėmesio sutrikimas, mieguistumas dieną ir nemiga naktį, apetito stoka, sutrikusi dėmesio koncentracija, agresyvumas, pasikeitęs draugų ratas, padidėjęs pinigų poreikis. Jiems esant tėvai turėtų sunerimti ir kreiptis pagalbos į specialistus“, – sako dr. R. Badaras.

Socialinių projektų iniciatorius, „Aš Esu“ bendruomenės vadovas kunigas Kęstutis Dvareckas pasakoja, kad daugeliui jaunuoliui pavyksta sėkmingai atsikratyti priklausomybių narkotinėms medžiagoms, kai laiku kreipiamasi pagalbos į specialistus.

„Svarbiausia pripažinti egzistuojančią problemą ir negalvoti, kad ji išnyks savaime. Sunkiausia pradedantiems sveikimo kelią – apsispręsti ilgalaikėms programoms, nes esame nekantri visuomenė. Greito atsipalaidavimo siekis dažną ir pastūmėjo į priklausomybes. Nėra tikro ir greito sveikimo – tikri pokyčiai imlūs laikui. Sveikimo kelias nelengvas, jis turi savo kainą, bet tūkstančių sveikstančiųjų patirtis aiškiai liudija – juo verta eiti verta“, – sako kun. K. Dvareckas.

NTAKD reabilitacijos projektams, kurie padeda žmonėms grįžti į visavertį gyvenimą ir atsisakyti priklausomybių, 2019 m. skyrė 1,7 mln. eurų, 2020 m. – 1,5 mln. eurų.


Faktai ir skaičiai

grafikas apie narkotiku vartojima

 

grafikas apie narkotiku vartojima

grafikas apie narkotiku vartojima

 

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) informacija

Ligoninė

Toksikologė įspėja apie pavojų: apsinuodyti namuose yra lengviau nei įsivaizduojate

Namuose apsinuodyti galima ne tik pasenusiu, neteisingai paruoštu maistas ar vaistais. Ūmų apsinuodijimą gali sukelti aušinimo skystis, buitinė chemija ir net kosmetika. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ūminių apsinuodijimų ir Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja Gabija Laubner ragina elgtis apdairiai, o apsinuodijus nesinaudoti „liaudiškais“ metodais ir kreiptis į specialistus.

Aušinimo skystis limonado butelyje

Pacientas Tomas (vardas pakeistas) 5 dienas praleido RVUL Toksikologijos centre. Vyras pasakoja, kad į jį pateko po to, kai netyčia išgėrė į limonado butelį supilto aušinimo skysčio. „Kažkada perpyliau likusį aušinimo skystį į mažesnį butelį nuo gazuoto gėrimo, niekaip nepažymėjau ir pamiršau. O prieš savaitgalį ėmiau ir netyčia išgėriau. Kai supratau, kas atsitiko, paskambinau į Apsinuodijimų informacijos biurą, nupasakojau situaciją, man patarė kuo greičiau kreiptis į skubios pagalbos skyrių. Buvau greitai priimtas, atlikti tyrimai ir paskirtas gydymas – hemodializė. Laimė, dabar jaučiuosi žymiai geriau ir  galėsiu keliauti namo“, – istorija dalijasi jis.

Šio paciento sveikatos būklę stebėjusi RVUL klinikinės toksikologijos gydytoja G. Laubner teigia, kad atsitiktinių ūminių apsinuodijimų aušinimo, stabdžių, langų plovimo skysčiais, korozinėmis medžiagomis, perpiltomis į ne jiems skirtas talpas, deja, pasitaiko labai dažnai. Perpylę skysčius žmonės niekaip nepaženklina naujos taros, neįspėja kitų šeimos narių ir laikui bėgant pamiršta, taip sukeldami pavojų ne tik sau, bet ir artimiesiems. „Apsinuodyti tokiomis medžiagomis yra žymiai lengviau nei įsivaizduojame. Pavyzdžiui, aušinimo skystis yra saldus, spalvotas, kvepia, todėl supainioti jį su limonadu nesunku. Jei taip nutikus medicininė pagalba nėra suteikiama laiku, gali grėsti rimti sveikatos sutrikimai. Todėl visada žmones kviečiu būti sąmoningais ir apdairiais, nelaikyti cheminių medžiagų maistui skirtose talpose, o visgi perpylus – būtinai pažymėti“, – sako G. Laubner.

Pavasarinis tvarkymasis

Klinikinės toksikologijos gydytoja pastebi, kad atėjus pavasariui ir artinantis Velykų šventei, žmonės puola valyti namus, tad dažniau pasitaiko apsinuodijimų buitine chemija. Cheminės priemonės gali pakenkti ne tik jų prarijus ar įkvėpus, bet ir patekusios ant odos ar į akis. Apsinuodija ir suaugusieji, neatsakingai naudodami priemones, ir vaikai, radę jas lengvai pasiekiamose vietose.

Paklausta, kokios cheminės priemonės ir kaip gali pakenkti, G. Laubner sako, kad dažniausiai tai yra ėsdinantys ir putojantys produktai: „Pavyzdžiui, net ir nedideli orkaičių, unitazų, vamzdynų valiklių kiekiai gali sukelti cheminį virškinamojo trakto – stemplės, skrandžio ir žarnyno nudegimą, kartais nekrozę, dirginti kvėpavimo takus. Neretai vaikai randa ir paragauja patraukliai atrodančių skalbimo ar indaplovėms skirtų kapsulių – jos labai stipriai veikia virškinamąjį traktą. Prarijus kvapnių indų ar grindų ploviklių gali sutrikti virškinimas, žmogų pykins, jis vems, viduriuos. Taip pat labai svarbu prisiminti, kad sumaišius kelis skirtingus valiklius gali įvykti cheminė reakcija, išsiskirti nuodingi garai, kurių įkvėpus irgi gresia apsinuodijimas.“

Pavasarinis tvarkymasis dažnai vyksta ir kiemuose, daržuose, soduose, tad pavojų gali kelti  neatsargiai naudojami ir laikomi insekticidai ir pesticidai, trąšos gėlėms. Pavojingiausios yra priemonės vabzdžiams naikinti ir graužikų nuodai. Pastarieji yra ypač „klastingi“. „Prarijus nuodų, simptomai atsiranda tik 2–3 dieną, o sveikatos sutrikimai, tokie kaip dantenų kraujavimas, vėmimas krauju ir panašiai, gali tęstis ir kelis mėnesius“, – įspėja klinikinės toksikologijos gydytoja.

Nuodingas gali būti ir kremas

Klinikinės toksikologijos gydytoja G. Laubner sako, kad namuose turbūt nėra tokios medžiagos, kuria nebūtų galima apsinuodyti – tai priklauso nuo suvartoto medžiagos kiekio. Lengvų sveikatos sutrikimų sukelti gali net ir kosmetika, t. y. kremai, muilai, šampūnai, dantų pasta. Nors šie produktai nėra labai kenksmingi, tačiau prarijus didesnį kiekį putojančios medžiagos, gali sutrikti virškinimas, prasidėti vėmimas.

Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja sako, kad geriausia apsinuodijimų namuose prevencija – atsakingas požiūris. „Chemines medžiagas reikia laikyti vaikams sunkiai pasiekiamose vietose, originaliose pakuotėse, su jomis elgtis atsargiai, naudoti apsaugos priemones. O vos tik įtarus apsinuodijimą svarbiausia neužsiimti savigyda ir nieko nelaukus kreiptis pagalbos. Lietuvoje veikia Apsinuodijimų informacijos biuras – visą parą veikianti tarnyba, telefonu konsultuojanti tiek žmonių, tiek gyvūnų apsinuodijimo atvejais.

Jokiais būdais nereikia sau ar kitam žmogui bandyti padėti „liaudiškais“ būdais, nevimdyti, negirdyti kokiais nors skysčiais ar aktyvuota anglimi, bet kreiptis profesionalios pagalbos. Be to, rekomenduojama, jei tik įmanoma, turėti apsinuodijimą sukėlusio produkto etiketę, kad gydytojas žinotų, su kokiomis medžiagomis tiksliai susidūrė. RVUL Ūminių apsinuodijimų skyriaus specialistai turi daug patirties, todėl įvertins paciento būklę, sveikatai padarytą žalą ir paskirs geriausią gydymą kiekvienu individualiu atveju“, – ragina G. Laubner.

 

Apsinuodijimų informacijos biuras teikia profesionalią pagalbą apsinuodijus telefonu visą parą. Telefono numeris +370 5 236 20 52, daugiau informacijos www.apsinuodijau.lt

Ligoninė

Neurologas A. Vilionskis: kiekviena uždelsta minutė gali kainuoti gyvybę

Kalbėdami apie insultą, gydytojai neurologai ypač dažnai kartoja frazes „auksinis laikas“ ir „laikas yra smegenys“. Kaip įmanoma anksčiau nuo simptomų pradžios iškviesta pagalba ir pradėtas taikyti specializuotas gydymas lemia geresnius gydymo rezultatus. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis sako, kad visgi nemažai žmonių neatpažįsta insulto simptomų ar net juos ignoruoja, taip pasmerkdami save neįgalumui.

Būtina atpažinti simptomus

Insultas yra ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kuris kyla staiga užsikimšus galvos smegenis maitinančiai kraujagyslei, todėl atsiranda smegenų pažeidimo simptomai. Nors apie insultą kalbama gana dažnai, RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis teigia, kad informacijos galėtų būti dar daugiau: „Insultas yra ūmi liga ir, deja, mes negalime numatyti, kada jis įvyks – nėra jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų. Tačiau jau įvykęs insultas turi aiškius požymius: staiga sutrikusi kalba, nusilpusi ar nutirpusi viena kūno pusė, sutrikusi vienos akies rega, sutrikusi pusiausvyra. Būtina pabrėžti, kad sutrikusi pusiausvyra ir galvos svaigimas (svaigulys) yra du skirtingi dalykai, ir tik sutrikusi pusiausvyra laikoma tipiniu insulto požymiu. Atsiradus bent vienam iš išvardytų simptomų, būtina kuo greičiau kviesti pagalbą.“

Kartais pasitaiko atvejų, kuomet insulto ištiktas žmogus pats negali įvertinti savo būklės, neatpažįsta simptomų arba juos ignoruoja ir bando elgtis lyg nieko nebūtų nutikę. Todėl labai svarbu, kad šios ligos požymius gebėtų pastebėti šalia esantys artimieji ar net nepažįstami žmonės, kurie nieko nelaukdami iškviestų pagalbą.

Paklaustas, ar laukdamas skubios pagalbos žmogus turėtų ką nors daryti ar, atvirkščiai – nedaryti, gydytojas neurologas sako, kad specifinių rekomendacijų nėra. Svarbiausia nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą (GMP) ir labai aiškiai dispečeriui nurodyti atsiradusius insulto požymius. Jei yra galimybė, doc. dr. A. Vilionskis pataria surinkti namuose esančius paciento vartojamus vaistus ir turimus medicininius dokumentus, kad atvykę skubios pagalbos medikai turėtų kuo daugiau informacijos apie pacientą. Ypatingai svarbu informuoti, ar ligonis vartoja antikoaguliantus (vaistus, stabdančius kraujo krešėjimą), žinoti jų pavadinimą ir paskutinio vartojimo laiką. Taip pat informuoti apie neseniai buvusius kraujavimus ir chirurgines operacijas.

„Laikas yra smegenys“

Ištikus insultui vienas iš esminių dalykų yra laikas. Doc. dr. A. Vilionskis ragina nelaukti ir nesitikėti, kad insulto simptomai savaime praeis: „Nereikia tikėtis, kad simptomai išnyks. Būtina nedelsiant kviesti GMP. Pagalbai atvykus pavėluotai bus prarasta galimybė taikyti specializuotą gydymą, kuris galimas per 4,5–6 valandas nuo simptomų pradžios. Šios valandos ir yra „auksinis laikas“. Labai svarbu suprasti, kad kuo anksčiau bus pradėtas taikyti specializuotas gydymas, tuo rezultatai bus geresni. Ne veltui sakoma, kad laikas yra smegenys. Kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo daugiau smegenų ląstelių bus išgelbėta.“

Gydytojas neurologas pastebi ir tai, kad nors šiuolaikiniai insulto gydymo metodai leidžia ženkliai sumažinti insulto sukeltą ilgalaikį neįgalumą, tačiau net ir laiku taikomas specializuotas gydymas negali užtikrinti, kad ligonis visiškai pasveiks ir nejaus jokių insulto pasekmių sveikatai.

Gydymas ir prevencija

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, ligoniai su įtariamu insultu skubiai gabenami į artimiausią insulto gydymo centrą (IGC) arba tarpinės pagalbos ligoninę (TPL), kur galima taikyti specializuotą insulto gydymą. Nesant galimybės taikyti specializuotą gydymą, ligoniai tolesnei gydytojų priežiūrai gali būti nukreipti į kitas ligonines. Siekiama, kad į gydymo įstaigą žmogus būtų pristatytas ne vėliau kaip per vieną valandą nuo GMP iškvietimo.

Doc. dr. A. Vilionskis pasakoja, kad Skubios pagalbos skyriuje toks ligonis nedelsiant apžiūrimas neurologo, jam atliekami būtiniausi tyrimai (pavyzdžiui, kraujo tyrimas, galvos smegenų kompiuterinė tomografija) ir sprendžiama, kokį specializuotą gydymą taikyti. „Patvirtinus diagnozę ir nesant kontraindikacijų, pacientui nedelsiant atliekama intraveninė trombolizė, kai tiesiai į veną leidžiamas trombus tirpdantis vaistas, arba mechaninė trombektomija, kai trombas iš užsikimšusios arterijos pašalinamas mechaniniu būdu. Koks gydymo būdas bus taikomas priklauso nuo paciento būklės, gretutinių patologijų, gautų tyrimų rezultatų ir kitos turimos informacijos“, – sako doc. dr. A. Vilionskis.

RVUL Insulto centro vadovas pabrėžia, kad lengviau gydyti ne ligą, bet padaryti viską, kad jos būtų išvengta. Anot jo, insulto rizikos veiksnių nustatymas ir jų korekcija leidžia ženkliai sumažinti insulto tikimybę: „Tai yra arterinio kraujospūdžio sekimas, ankstyva cukrinio diabeto diagnostika ir gydymas, padidėjusio cholesterolio nustatymas ir korekcija, fizinis aktyvumas, žalingų įpročių, ypač rūkymo atsisakymas. Esant prieširdžių virpėjimui antikoaguliantų vartojimas ženkliai mažina insulto riziką. Tačiau būtina prisiminti, kad tai nėra garantija, kad insultas niekada neįvyks.“ Taip pat gydytojas primena, kad rūpintis sveikata būtina visada, nes insultu serga ne tik vyresnio amžiaus žmonės – kasmet Insulto centre gydomi 3–4 ligoniai, kuriems nėra nė 30-ies metų.

Lietuva ir pirmauja, ir atsilieka

Doc. dr. A. Vilionskis sako, kad RVUL Insulto centre 2020 m. buvo gydoma daugiau nei 1100 ūminį insultą patyrusių ligonių ir šis skaičius išlieka panašus kaip ir ankstesniais metais. Jis atkreipia dėmesį, kad Insulto centro veikla per pandemiją ir karantiną buvo ir yra tęsiama kaip ankstesniais metais: sudėtinga epidemiologinė padėtis šalyje nepakeitė nei insulto gydymo metodų, nei gydymo prieinamumo, ligoniams suteikta visa reikalinga pagalba.

„Lyginant Lietuvos situaciją su kitomis Europos šalimis, galime pasidžiaugti, kad insulto gydymo – trombolizės ir trombektomijos, – prieinamumas tikrai didelis. Pagal atliekamų trombolizių skaičių vienam milijonui gyventojų Europoje patenkame į geriausiųjų dešimtuką, o pagal mechaninės trombektomijos skaičių – į trejetuką. Be to, Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje mechaninės trombektomijos procedūra visiškai kompensuojama PSDF fondo lėšomis“, – pasiekimais dalijasi Insulto centro vadovas.

Doc. dr. A. Vilionskis primena, kad RVUL Insulto centro darbas 2019 m. buvo įvertintas tarptautiniu lygiu. Po Europos insulto organizacijos (ESO) remiamos ANGELS iniciatyvos atlikto vertinimo Insulto centrui buvo įteiktas „auksinis“ apdovanojimas: „Šis apdovanojimas mums reiškia, kad einame teisinga kryptimi, žengiame koja kojon su kitų šalių insulto centrais, pasitelkiame naujausius gydymo metodus ir taktiką. O pacientams jis turėtų suteikti dar daugiau pasitikėjimo mūsų įstaiga ir gydytojais.“ Kartu gydytojas neurologas išreiškia viltį, kad ateityje ne tik tobulės gydymo sąlygos, bet vis daugiau žmonių supras insulto prevencijos svarbą ir insultų skaičius Lietuvoje ims mažėti.

Ligoninė

Hemorojus – liga, apie kurią gėda kalbėti, tačiau būtina gydyti

Vien žodis „hemorojus“ daugeliui sukelia neigiamus jausmus ar net gėdą, apie šį negalavimą kalbėti vis dar nepriimtina. Tačiau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) abdominalinės chirurgijos gydytojas, proktologas doc. dr. Paulius Žeromskas ragina nesigėdyti ir nevengti vizito pas specialistą. Laiku nustatytą ligą lengviau gydyti, be to, hemorojui būdingi simptomai gali būti ir daug rimtesnės ligos ženklas.

Susergama ne nuo sėdėjimo

Kalbėti apie hemorojų pradėti reikėtų nuo to, kad liga vystosi iš įprastinės anatominės struktūros – kaverninių kūnų, t. y. išangės kanale esančių kraujagyslinių rezginių, kurias turi kiekvienas žmogus. Kaverninių kūnelių funkcija iš tiesų svarbi – jie padeda išangei sandariai užsidaryti, sulaiko išmatas. Kaverniniams kūneliams plečiantis prasideda liga, vadinama hemorojumi. Būtina žinoti, kad tai kraujagyslių liga ir jai būdingi kraujagyslių ligų simptomai.

Nemažai žmonių yra įsitikinę, kad hemorojumi susergama nuo ilgo sėdėjimo, tačiau šį mitą paneigia proktologas doc. dr. P. Žeromskas, dirbantis RVUL Konsultacijų centre. „Hemorojus dažniausiai yra įgimta kraujagyslių liga, todėl jos priežastis nėra sėdėjimas. Tačiau ilgesnis sėdėjimas, vidurių užkietėjimas ar dažnas stanginimasis gali išprovokuoti ligos simptomus. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra kraujavimas ir hemoroidinių mazgų iškritimas, taip pat bendro pobūžio simptomai, priskiriami ir kitoms ligoms, pavyzdžiui, diskomfortas ar niežėjimas. Jei hemorojus yra pažengusios stadijos, gali atsirasti gleivėjimasis iš išangės“, – vardija specialistas.

Doc. dr. P. Žeromskas pabrėžia, kad žmonės prie hemorojaus simptomų priskiria ir skausmą. Visgi, anot jo, skausmas nėra labai būdingas šio negalavimo simptomas ir gali būti jaučiamas tik atsiradus hemorojaus komplikacijoms, pavyzdžiui, trombozei. Jei pacientas skundžiasi skausmu, dažnai tai yra kita liga.

Gydytojas teigia, kad lietuviams dėl hemorojaus į medikus kreiptis dažnai būna gėda: „Apsilankymas pas proktologą siejasi su neigiamomis emocijomis. Viena vertus, apima baimė dėl galimų ligų, kita vertus – gėda. Nors mums, medikams, išangė yra tokia pati kūno dalis kaip nosis ar ausys. Visi ją turime. Todėl labai raginu nedelsti ir kreiptis į specialistą, kai atsiranda kraujavimas iš išangės, iškrenta hemoroidiniai mazgai, pasikeičia tuštinimosi pobūdis, pavyzdžiui, prasideda viduriavimas, pradeda pūsti pilvą, kelias dienas sunku pasituštinti ir panašiai.“

Ankstyvesnis gydymas – mažiau rizikų

Vienas geriausių šalies proktologų doc. dr. P. Žeromskas teigia, kad kuo ilgiau delsiama kreiptis į specialistą, tuo labiau užleistas būna hemorojus, todėl jo gydymas tampa sudėtingas, reikia operacijos. Kita vertus, jaučiami simptomai gali byloti ne apie hemorojų, o apie tiesiosios žarnos vėžį.

Jei pacientas kreipiasi ankstyvojoje hemorojaus stadijoje, taikomas paprastesnis gydymas: „I–II stadijos hemorojų gydome žvakutėmis, veninę kraujotaką gerinančiais preparatais. Taikomas ir mažai invazinis ir efektyvus gydymo būdas – hemoroidinių mazgų užveržimas guminiais žiedais. Tereikia vos kelių minučių, procedūra dažniausiai neskausminga. O III–IV laipsnio hemorojus jau yra operuojamas, tačiau nereikėtų išsigąsti – naudojami šiuolaikiniai metodai, operacija trunka neilgai, o po jos gyvenimo kokybė žymiai pagerėja.“

Konsultacijų centre galima atlikti išsamų proktologinį ištyrimą. Doc. dr. P. Žeromskas ramina ir sako, kad pasiruošimas šiam tyrimui nėra sudėtingas: „Likus maždaug valandai iki vizito pas proktologą, reikia ištuštinti žarnyną naudojant klizmą. Tyrimai atliekami moderniai įrengtame kabinete, personalas stengiasi kaip įmanoma labiau sumažinti pacientų patiriamą stresą ir diskomfortą, nes puikiai supranta kylančias neigiamas emocijas. Dar vienas svarbus aspektas – nei konsultacijos, nei tyrimų, nei operacijos laukti ilgai nereikia, vidutiniškai apie savaitę.“

Verta prisiminti ir tai, kad hemorojaus simptomų išvengti galima pasirinkus sveiką gyvenimo būdą: taisyklingą maitinimąsi, daug vaisių ir daržovių racione, pakankamą kiekį skysčių, fizinį aktyvumą (tačiau ne per sunkius fizinius pratimus), taip pat svarbus ir reguliarus tuštinimasis.

Simptomai gali pranešti apie rimtesnę ligą

Kalbant apie hemorojų ir su šiuo negalavimu susijusias komplikacijas neretai pasitaiko tikinčių, kad iš hemorojaus gali išsivystyti storosios žarnos vėžys. Proktologas doc. dr. P. Žeromskas paneigia šią mintį: „Hemorojus nei suvėžėja, nei tampa vėžio atsiradimo priežastimi, nei pasekme. Storosios žarnos vėžys yra storosios žarnos gleivinės liga, atsirandanti, kai dėl įvairių priežasčių ląstelės ima nevaldomai daugintis. Dalis žmonių šią ligą paveldi, kita dalis – įgyja. Manoma, kad pastarasis vėžys atsiranda dėl storojoje žarnoje kaupiamo turinio, kurio žmogus nepasisavina – įvairių maisto konservantų, sunkiųjų metalų, riebiųjų rūgčių – visko, kas turi kancerogeninį poveikį. Toks turinys veikia gleivinę, ląstelės suvėžėja ir atsiranda vėžys.“ Kaip minėta ankščiau, hemorojus yra kraujagyslių liga, o ne gleivinės liga.

Ankstyvosios stadijos storosios žarnos vėžys neturi simptomų, jie atsiranda tada, kai liga jau būna pažengusi. Simptomai būna labai panašūs į tuos, kuriuos jaučia hemorojumi susirgę žmonės: kraujavimas iš išangės, sutrikęs tuštinimasis, skausmas. „Jei žmogus laiku nesikreipia į specialistus, nes įtaria hemorojų ir jam gėda, rizikuoja nepastebėti piktybinio susirgimo. O juk storosios žarnos vėžys Lietuvoje yra tarp dažniausiai pasitaikančių vėžinių susirgimų. Laukti nereikia, jei atsirado simptomai, kažkas pasikeitė – būtina pasitikrinti. Taip pat rekomenduoju dalyvauti ir „Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje“, – sako proktologas doc. dr. P. Žeromskas.

Ligoninė

Kviečiame dalyvauti pacientų apklausoje apie esveikata.lt modernizavimą

9 Vas 2021 Naujienos

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija kartu su partneriais įgyvendina projektą „Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos (toliau – ESPBI IS) plėtra“ ir šiuo metu vykdo sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų apklausas dėl ESPBI IS modernizavimo.

Kviečiame skirti kelias minutes laiko ir atsakyti į apklausoje pacientams pateiktus klausimus. Apklausos tikslas – sužinoti kokie yra esveikata.lt tobulinimo poreikiai arba pageidavimai.

Apklausą rasite paspaudę aktyvią nuorodą: PACIENTŲ APKLAUSA.


Įgyvendinus šį projektą bus padidintas ESPBI IS naudojimo patrauklumas modernizuojant egzistuojančius komponentus, sukuriant naujus funkcionalumus ir padidinant ESPBI IS greitaveiką; modernizuota ESPBI IS, sukuriant naujus procesus, susijusius su nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos duomenų tvarkymu, ambulatorinių slaugos paslaugų namuose teikimu ir e. recepto posistemės funkcionalumais; padidintas sveikatos priežiūros įstaigų hospitalinės informacinės sistemos integracijos su ESPBI IS ir asmens duomenų saugos brandos lygis.

Ligoninė

Gydytojai įspėja apie apsinuodijimų smalkėmis pavojų šaltuoju metų laiku

5 Vas 2021 Naujienos

Atšalus orams ypač didelį pavojų kelia netvarkingos krosnys ar net šiuolaikiški šildymo prietaisai, išskiriantys smalkes. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner sako, kad apsinuodijimas smalkėmis gali turėti rimtų ir ilgalaikių pasekmių sveikatai ir ragina pajutus net lengvus simptomus kreiptis pagalbos į medikus.

Apnuodyti gali ne tik sena krosnis

Atėjus šaltajam metų laikui namuose padaugėja apsinuodijimų anglies monoksidu, kitaip tariant, smalkėmis. Anglies monoksidas yra „klastingas“ nuodas, nes neturi kvapo, skonio ar spalvos, todėl sunku pastebėti jo nuotėkį. Smalkes gali išskirti ne tik netvarkingos krosnys ar židiniai, bet ir modernūs dujiniai katilai, naudojami vandens ar patalpų šildymui. Esant netvarkingai ventiliacijos sistemai ar pasikeitus aplinkos sąlygoms anglies monoksidas išsiskiria ne į lauką, o į patalpas.

Dabar ypač aktualu nepamiršti apie smalkių keliamą pavojų, nes dėl gausaus snygio sutrikus elektros tiekimui naudojami benzininiai generatoriai. Pavojus kyla tada, kai generatorius yra įnešamas į patalpas ir paliekamas įjungtas. „Vien per šią savaitę į RVUL Skubios pagalbos skyrių kreipėsi kelios degimo produktais apsinuodijusios šeimos. Taip pat buvo nuo smalkių praradusių sąmonę ir traukulių ištiktų pacientų, kuriuos į mūsų ligoninę atgabeno greitosios pagalbos automobiliais“, – pastaruoju metu padidėjusį anglies monoksidu apsinuodijusių žmonių skaičių pastebi gydytoja G. Laubner.

Lengvą apsinuodijimą atpažinti sunkiau

Apsinuodijimas anglies monoksidu gali būti lengvas arba sunkus. Nedidelis anglies monoksido kiekis patalpoje sukelia lengvą apsinuodijimą, kuriam būdingas galvos skausmas, svaigimas, veržimo jausmas, pulsavimas smilkiniuose, ūžimas ausyse, dažnas kvėpavimas, pykinimas, kartais su vėmimu, tačiau žmogus išlieka sąmoningas. Lengvas apsinuodijimas smalkėmis yra labai pavojingas, nes atsiradę negalavimai iš pradžių gali būti neatpažinti ir nesusieti su apsinuodijimu. Pasak gydytojos, smalkėms labai jautrūs naminiai gyvūnai, todėl juos auginantys žmonės turėtų atkreipti dėmesį į pasikeitusį gyvūnų elgesį ir savijautą, signalizuojančią apie galimą apsinuodijimą anglies monoksidu. Tačiau geriausia išeitis – įsigyti anglies monoksido detektorių (nepainioti su privalomais dūmų detektoriais).

Smalkėmis kvėpuojant nuolat, gali grėsti lėtinis apsinuodijimas. Tada žmogus blogai miega, sutrinka širdies veikla, jaučiamas bendras blogumas, suprastėja atmintis, sunku susikaupti, skauda galvą. Dažnai panašiais simptomais skundžiasi visa šeima. „Pasitaikė atvejų, kai žmonės nekreipdavo dėmesio į nežymius, kartkartėmis atsirandančius negalavimus, kol vieną dieną, dėl blogai veikiančio dujinio boilerio ar kito šildymo įrenginio, aplinkoje susidarydavo didelė anglies monoksido koncentracija ir įvykdavo nelaimė“, – sako klinikinės toksikologijos gydytoja G. Laubner.

Į gyvenamąją aplinką iškart patekus labai dideliam anglies monoksido kiekiui, žmogų ištinka sunkus ūminis apsinuodijimas, jis staigiai netenka sąmonės, prasideda traukuliai, gali sustoti kvėpavimas. Tokiu atveju jį būtina kuo greičiau išnešti į gryną orą, prasegti drabužius, kad būtų lengviau įkvėpti, ir į pagalbą kviesti skubios pagalbos medikus, kad būtų kuo greičiau pradėtas gydymas.

Apsinuodijimo pasekmės gali išlikti ilgai

Ar žmogus tikrai apsinuodijo anglies monoksidu padeda nustatyti kraujo tyrimas, parodantis karboksihemoglobino  koncentraciją kraujyje. Pagal tai diagnozuojamas ir apsinuodijimo smalkėmis sunkumas. Tačiau šis tyrimas efektyvus tik kelias valandas po apsinuodijimo – praėjus kiek laiko ar pabuvus gryname ore, karboksihemoglobino koncentracija sumažėja ir ne visais atvejais atspindi būklės sunkumą.

Klinikinės toksikologijos gydytoja G. Laubner pasakoja, kad dažniausiai apsinuodijimui smalkėmis gydyti naudojama priemonė yra deguonis: „Jei apsinuodijimas labai lengvas, užtenka išvėdinti patalpas ir pabūti gryname ore, hospitalizuoti žmogaus nereikia. Jei apsinuodijimas sunkesnis, gydytojai sprendžia dėl paciento hospitalizavimo ir gydymo hiperbarine oksigenacija. Kitaip tariant, pacientas paguldomas į baro kamerą, kurioje padidintu slėgiu tiekiamas 100 proc. deguonis. Priklausomai nuo paciento būklės, gali būti taikoma ir dirbtinė plaučių ventiliacija. Apsinuodijimo simptomams slopinti kartais skiriami įvairūs vaistiniai preparatai, atliekamos hemodializės, prieštraukulinis gydymas.“

Apsinuodijimo anglies monoksidu pasekmės priklauso nuo smalkių koncentracijos ir kvėpavimo užterštu oru trukmės. Pasak gydytojos, simptomai gali pasireikšti ne tik iškart po apsinuodijimo, bet praėjus net 2–4 savaitėms po besimptomio periodo (uždelsta encefalopatija). „Žmonėms gali atsirasti atminties sutrikimų, klausos ir regos pažeidimų, šlapimo nelaikymas, raumenų koordinuotos veiklos motorinės funkcijos sutrikimai, demencija, asmenybės ir nuotaikos sutrikimai. Žinoma, kad daugiau nei pusė ūmią apsinuodijimo fazę išgyvenusių pacientų patiria ir uždelstos encefalopatijos simptomus, trečdaliui simptomai kartojasi, ketvirtadaliui pasireiškia liekamieji neurologiniai ar psichiatriniai padariniai“, – įspėja gydytoja.

 

Jei įtariate, kad apsinuodijote smalkėmis, kreipkitės pagalbos į medikus arba pasikonsultuokite su Apsinuodijimų informacijos biuro specialistais, kurie teikia profesionalią pagalbą apsinuodijus telefonu visą parą. Telefono numeris +370 5 236 20 52, daugiau informacijos www.apsinuodijau.lt

Ligoninė

COVID-19 nesibaigia užvėrus ligoninės duris – pacientams reikalinga fizinė ir psichologinė reabilitacija

1 Vas 2021 Naujienos

„COVID-19 ligos gydymas ne visada pasibaigia užvėrus ligoninės duris“, – sako fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Danuta Kropis. Pacientams gali prireikti reabilitacijos procedūrų – nuo paprastų kvėpavimo pratimų iki pagalbos atgaunant balsą ar terapijos druskų kambaryje. Be to, nemažai pacientų susiduria ir su psichologinėmis problemomis, kurias įveikti padės individualios psichologo konsultacijos ar grupiniai relaksacijos užsiėmimai.

Daugiau nei kvėpavimo sistemos liga

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ vedėja D. Kropis sako, kad COVID-19 nėra vien kvėpavimo sistemos liga, ji apima žymiai daugiau, nei įsivaizduojame, todėl ir pagalba pacientams neturėtų baigtis jiems palikus ligoninę ar nutrūkus nedarbingumui. „Turėjau galimybę dirbti viename iš RVUL COVID-19 skyrių ir prisidėti prie koronavirusu sergančių pacientų gydymo. Viena vertus, pamačiau, kokie pasiaukojantys ir dėmesingi žmonėms yra šio skyriaus gydytojai, slaugytojai ir padėjėjai. Kita vertus, buvo sunku matyti šia liga sergančius pacientus. Būtent todėl, būdama fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja, akcentuoju reabilitacijos sirgusiems koronavirusu svarbą – mes galime padėti greičiau atgauti jėgas, psichologinį komfortą ir grįžti į normalų gyvenimą, kiek tai įmanoma dabartinėje situacijoje“, – teigia gydytoja.

Sausį RVUL reabilitacijos centre „Pušyno kelias“ buvo atnaujintos fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų konsultacijos ir ambulatorinės reabilitacijos paslaugos. Čia gali kreiptis ne tik neurologinio profilio pacientai (pvz., po insulto) ar pacientai po įvairių traumų (pvz., lūžių), tačiau ir jaučiantys liekamuosius reiškinius po persirgto COVID-19. Kaip teigia gydytoja D. Kropis, koronavirusas yra „gudrus“, jis su pacientais keliauja į namus įvairių liekamųjų reiškinių pavidalu – dusuliu, kosuliu, įvairiais skausmais ir kitais negalavimais, nes neretai suaktyvina ir kitas paciento jau turėtas ligas.

Gydytoja paaiškina, kad žmonės, persirgę COVID-19 ir turintys tokią diagnozę kaip pneumonija, bronchinė astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, ūmus bronchitas, gali kreiptis į šeimos gydytoją ir gauti siuntimą fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo konsultacijai. Pacientai, turintys Teritorinių ligonių kasų pažymas, reabilitacijos paslaugas gaus nemokamai, kitiems yra sudaryta galimybė tokias paslaugas įsigyti mokamai – tereikia tiesiogiai kreiptis į reabilitacijos centrą ir užsiregistruoti dėl apsilankymo (mokamų reabilitacijos paslaugų kainas nustato Valstybinė ligonių kasa). D. Kropis pabrėžia, kad eilių šiuo metu nėra, todėl pacientai galėtų pas specialistus patekti per kelias dienas, pasirinkti jiems patogų laiką.

Nuo kvėpavimo mankštos iki haloterapijos

Reabilitacijos centre „Pušyno kelias“ sukurtos įvairios apimties reabilitacijos programos. Programos procedūrų pobūdis parenkamas atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę. Susiduriantiems su kvėpavimo sistemos problemomis siūlomos dvi pagrindinės procedūros – kvėpavimo pratimai ir haloterapija, kitaip tariant, apsilankymas druskų kambaryje. Taip pat taikoma kineziterapija, mokoma taisyklingos kvėpavimo technikos.

„Kvėpavimo mankšta skirta stiprinti kvėpavimo raumenims, ji palengvina atsikosėjimą, o tai prisideda prie geresnio kraujo prisotinimo deguonimi. Druskų kambarys yra ypatinga patalpa, jos lubos, sienos ir grindys padengtos druskos kristalais. Į patalpą tiekiamas sausas druskos aerozolis, o druskos dalelės tokios mažos, kad patenka į kvėpavimo takus, veikia juos antibakteriškai ir sustiprina. Ši procedūra tikrai labai maloni ir gerina ne tik fizinę, bet ir psichologinę pacientų būseną“, – sako gydytoja. Taip pat siūlomos logoterapijos procedūros, padedančios atstatyti balsą, sumažinti užkimimą, greitą balso stygų nuovargį kalbant. Ši reabilitacijos procedūra aktuali ne tik pacientams, kurie buvo intubuoti, bet ir besigydžiusiems ambulatoriškai, jaučiantiems gerklės skausmą ir kitus nepageidaujamus reiškinius.

Gydytoja D. Kropis pabrėžia, kad nereikėtų manyti, jog reabilitacija reikalinga tik sunkiai sirgusiems vyresniems žmonėms: „Jauniems žmonėms tikrai nereikėtų gėdytis, kad po ligos iškart nepavyks grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo. Nereikia nusivilti savimi, jei trūksta jėgų – tai nėra nuosprendis visam gyvenimui. Galime paskirti fizinio krūvio tolerancijos didinimo pratimus ir profesionaliai grąžinti jiems jėgas.“

Svarbi ir psichologinė pagalba

Daugėjant informacijos apie COVID-19 aiškėja, kad liga sukelia ne tik fizinius, bet ir psichoemocinius liekamuosius reiškinius – persirgus ja gali prireikti ir psichologo pagalbos tam, kad būtų lengviau grįžti į įprastas gyvenimo vėžias. Gydytoja D. Kropis teigia, kad neretai net ir pasveikęs žmogus jaučia nerimą ar baimę. „Pirmiausia, tai yra nerimas dėl artimųjų, taip pat prisideda ir neigiamas visuomenės požiūris į persirgusius koronavirusu. Liga yra nauja ir grėsminga, informacija viešojoje erdvėje ne visada tiksli arba klaidingai interpretuojama, todėl pasitaiko net ir atvejų, kai diskriminuojami į darbą grįžę žmonės, kolegos jų šalinasi. Tai sukelia nemenkų psichologinių iššūkių.

Tokiems žmonėms galime pasiūlyti psichologo konsultacijas. Iki šiol buvo įprasta su specialistu kalbėtis apie ligos priėmimą ir eiti link susitaikymo su ja. O štai COVID-19 pacientams atvirkščiai, reikia padėti įtikėti pasveikimu ir tuo, kad jie nekelia grėsmės artimiesiems ir gali grįžti į įprastą gyvenimą, – sako gydytoja. – Taip pat siūlome ir grupinius relaksacijos užsiėmimus, kuriuose mokome atsipalaiduoti, nurimti, atgauti vidinę ramybę. Svarbu, kad iš ligoninės į namus grįžę žmonės neužsidarytų, bet pilnavertiškai grįžtų į visuomenę.“

Ragina nepamiršti motyvacijos

Reabilitacijos sėkmę lemia darnus komandinis darbas, kuriame dalyvauja pacientas, gydytojas ir reabilitacijos specialistų komanda. Visgi reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ vedėja D. Kropis akcentuoja ne tik profesionalios pagalbos svarbą, bet ir asmeninę paciento motyvaciją. Gydytoja prisimena pacientę, atvykusią reabilitacijai po insulto: „Jai buvo daugiau nei 80 metų, asmeninė motyvacija labai menka. Praėjus maždaug pusę reabilitacijos kurso buvo pradėta svarstyti apie tai, kad nesant jokios pažangos moteris bus išsiųsta į slaugos namus. Visgi po psichologo konsultacijų ir atkaklaus komandos darbo pacientės emocinė būklė žymiai pagerėjo, ji ėmė noriai dalyvauti procedūrose ir galų gale pati pastebėjo savo pažangą – galėjo savarankiškai susišukuoti, apsirengti ir pan. Pasibaigus reabilitacijai ji išvažiavo namo galėdama vaikščioti su pagalbinėmis priemonėmis. Tad tikrai galiu patvirtinti, kad asmeninė paciento motyvacija siekiant atgauti prarastus fizinius gebėjimus yra labai svarbi, ji padeda pasiekti geresnius reabilitacijos rezultatus.“

Visgi D. Kropis sako, kad stebuklingų pagijimų per kelias dienas nebūna. Su nepagrįstai dideliais lūkesčiai atvykę pacientai reabilitaciją pradeda entuziastingai, bet po kelių dienų nesulaukęs trokštamo rezultato nusivilia ir praranda motyvaciją. „Susirgti galime labai greitai, o štai pasveikimas priklauso nuo daugelio faktorių, jam reikia laiko ir kantrybės. Tačiau mes turime patirties, puikiai dirbančią, profesionalią komandą, esame įsikūrę nuostabioje vietoje Verkių regioniniame parke, todėl esame visada pasiruošę padėti pacientams – tiek motyvuotiems, tiek tiems, kuriems motyvacijos gali trūkti“, – tikina gydytoja.

Ligoninė

COVID-19 skyriui vadovaujanti medikė: net miegodama galvoju apie savo pacientus

20 Sau 2021 Naujienos

„Retai kada namo grįžtu prieš septynias vakaro, pamiegu ir vėl į darbą. O ir naktį mąstau apie pacientus, ar viską pastebėjau, ar jiems nepablogėjo“, – pandemijos realybe dalijasi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I-ojo COVID-19 skyriaus vedėja Nijolia Tarasevič. Ji pasakoja apie apsisprendimą vadovauti skyriui, su baime sumišusį adrenalino jausmą, patiriamus fizinius ir psichologinius sunkumus bei šviesą tunelio gale.

„Kas, jei ne aš?“

RVUL iki šių metų pradžios veikė trys COVID-19 skyriai, kuriuose gydomi ligoniai, užsikrėtę koronavirusu SARS-CoV-2, tačiau jų pagrindinė hospitalizavimo priežastis būdavo ne COVID-19 liga, bet patirta trauma, chirurginė arba neurologinė patologija. Ypač sunkios būklės pacientų priežiūrai skirtas atskiras padalinys Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Tačiau nenumaldomai didėjant sunkesne COVID-19 forma sergančių ligonių srautui visose Vilniaus regiono ligoninėse, RVUL sausio pradžioje sulaukė ir pirmųjų pacientų, kuriems reikalingas gydymas būtent dėl koronaviruso infekcijos.

Pirmasis COVID-19 skyrius ligoninėje veiklą pradėjo dar lapkričio mėnesį, o jame nuo pirmos dienos ligoniais nepailstamai rūpinasi ilgametę darbo patirtį turinti Terapijos skyriaus vedėja, vidaus ligų gydytoja Nijolia Tarasevič. Medikė neslepia, kad organizuoti skyriaus darbą pasisiūlė pati: „Atsirado skyrius, reikėjo vidaus ligų gydytojo. Juo dirbu jau daugiau nei 30 metų, todėl patirties man netrūksta. Esu gydžiusi ir konsultavusi daugybę pacientų, sergančių kvėpavimo takų ir plaučių ligomis. Kažkas turėjo prisiimti atsakomybę, todėl taip ir nusprendžiau – kas, jei ne aš?“. Ji priduria, kad tokį sprendimą greičiausiai lėmė meilė darbui – per kelis dešimtmečius neišblėsęs noras dirbti su pacientais, jiems realiai padėti, ir charakteris – optimizmas, pareigos jausmas, adrenalino poreikis.

Baimė ir naujos patirtys

Nors COVID-19 skyrius ligoninėje duris atvėrė jau antrosios bangos šalyje metu ir apie virusą buvo žinoma žymiai daugiau nei pavasarį, gydytoja N. Tarasevič pripažįsta, kad darbo patirtis gydant virusines infekcijas buvo gan nauja. Ji prisimena, kad infekcinių ir virusinių ligų pasitaikydavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, gripo epidemijų metu tekdavo teikti pagalbą ligoniams su gripo sukelta pneumonija, tačiau koronaviruso eiga ir komplikacijos yra kitokios, žymiai grėsmingesnės nei gripo.

Paklausta, ar nejautė baimės nerdama į mažai pažįstamą aplinką, N. Tarasevič sako, kad buvo apėmę įvairūs jausmai, taip pat ir baimė, tačiau savo pasirinkimo niekada nesigailėjo. „Medikams kartais norisi naujos patirties, adrenalino. Darbas šiame skyriuje yra ne tik sekinantis, bet ir įdomus profesine prasme – kiekvieno paciento ligos eiga yra individuali ir gali labai skirtis, niekada negali prognozuoti, kas gali atsitikti. Todėl dirbant COVID-19 skyriuje reikalingas ypatingas budrumas, atidumas kiekvienai menkiausiai detalei, gebėjimas greitai priimti sprendimus, anksčiau sukaupta patirtis taip pat padeda pasiekti geriausių rezultatų.“

I-ojo COVID-19 skyriaus vedėja džiaugiasi, kad ypač sudėtingoje situacijoje gali pasikliauti ne tik savimi, bet ir savo kolegomis: „Mūsų skyrius yra pats didžiausias – apie 60 lovų, todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko suburti puikų kolektyvą. Kolegos į jį dirbti atėjo iš įvairių skyrių, susirinko geriausi įvairių sričių specialistai, slaugos personalas, rezidentai ir savanoriai. Kiekvieno jų indėlis yra nepamainomas.“

(Erikos Čebatorienės nuotr.)

Diena viruso zonoje

COVID-19 ligos eiga ir komplikacijos gali būti sunkiai nuspėjamos, todėl N. Tarasevič prisipažįsta, kad kiekvieną rytą eidama į darbą tikisi nesulaukti nemalonaus „siurprizo“, į ligoninę žengia su viltimi, kad nė vieno iš jos pacientų būklė nepablogėjo. „Rytais aptariame kiekvieno paciento būklę, prieš tai budėjęs gydytojas perduoda visą informaciją. Per išeigines susiskambiname su kolegomis, kad žinotume, kas vyksta skyriuje – kieno kokia būklė, kam pagerėjo, kam pablogėjo, ką jau galima perkelti į jo pagrindinio negalavimo skyrių ar net išrašyti į namus tolesnei šeimos gydytojo priežiūrai. Vėliau vizituojame pacientus, apžiūrime, pasikalbame, jei reikia – paskiriame įvairius tyrimus, elektrokardiogramas, rentgeno ar ultragarso tyrimus. Gavę atsakymus, prireikus, koreguojame gydymo eigą, tą patį žmogų aplankome kelis kartus per dieną, nes situacija gali greitai pasikeisti“, – pasakoja medikė.

Pasak gydytojos, pacientų nuotaikos skyriuje labai priklauso nuo individualaus charakterio: „Žinoma, dauguma iš pradžių būna išsigandę, juos tenka raminti ir guosti. Žmones slegia nežinomybė – ar nepablogės, ar pasveiks, ar vėliau nesusidurs su komplikacijomis, galų gale, kaip į persirgusį koronavirusu reaguos aplinkiniai. Tačiau dažniausiai per porą dienų įsitikina, kad į juos visada žiūrime geranoriškai, ir nurimsta. Deja, kartais to negalime pasakyti apie ligonių artimuosius. Kiekvieną dieną sulaukiame tiek daug jų skambučių, kad ne visada turime galimybę kiekvienam šeimos nariui atskirai ir išsamiai papasakoti apie artimojo būklę. Žmogiškai tikrai suprantame skambinančių žmonių nerimą, juolab kad aplankyti sergančiuosius ligoninėje nėra galimybės, tačiau visada renkamės realią pagalbą vietoj pokalbio telefonu.“

Karštis, prastesnė klausa ir nuolatinis nerimas

Gydytoja N. Tarasevič sako, kad fizinių ir psichologinių sunkumų kyla ne tik pacientams, bet ir juos prižiūrinčiam personalui – tiek jai, tiek ir skyriuje dirbantiems kolegoms. Vienas didžiausių, anot jos, ilgas buvimas su specialiomis asmens apsaugos priemonėmis – kasdienė privaloma kiekvieno COVID-19 skyriaus darbuotojo uniforma yra apsauginis kostiumas, respiratorius, skydelis, pirštinės, antbačiai. Vaikščioti, dirbti su pacientais ar tiesiog būti skyriuje su jomis sunku. „Skyriuje praleidžiame ne pusvalandį, o daug valandų. Būna karšta, fiziškai sunku ištverti tokias sąlygas. Be to, apsaugos priemonės apsunkina klausą. Pavyzdžiui, aš ne visada iš karto išgirstu ir suvokiu, ką kas pasakė, per respiratorių nesimato artikuliacijos, pasikeičia žmogaus balsas. Tad darbą sunkina ne tik fiziniai, bet ir komunikacijos sunkumai.

Kalbant iš psichologinės pusės, dirbant COVID-19 skyriuje, man būna neramu palikti pacientą. Nuolat galvoju, ar viską pamačiau ir įvertinau, nerimauju, kad žmogaus būklė gali pablogėti. Bet koronaviruso infekcija yra tokia liga – ją sunku prognozuoti, todėl pacientui gali pablogėti bet kuriuo momentu. Tokių atvejų turėjome, atrodė, kad viskas gerai, bet po pusdienio žmogus pradėjo dusti, nors prieš kelias valandas rodikliai buvo geri. Sunku susitaikyti su tuo, bet tiesiog tokia yra ligos eiga, kurios kartais neįmanoma nuspėti.“

(Erikos Čebatorienės nuotr.)

Namo grįžta tik pamiegoti

Didėjantis pacientų skaičius ir sergantys kolegos jau mažai ką stebina daugelyje šalies gydymo įstaigų. Tačiau tokia situacija iš su virusu kovojančių medikų atima net ir miego valandas. Paklausta, ar COVID-19 skyriuje dirbantys medikai randa laiko pailsėti, gydytoja neslepia: „Mano prioritetas yra pacientai. Grįžtu namo pamiegoti ir vėl į darbą. Dieną rūpinamės pacientais, tačiau nemažą laiko dalį atima medicininės dokumentacijos tvarkymas, pacientų perkėlimo derinimas ir kiti administraciniai darbai. Visi darbai turi būti padaryti, į tai žiūriu labai atsakingai. Bet yra ir teigiama pusė – man nereikia rūpintis vakariene, ją pagamina vyras.“

Apie koronavirusu sergančius pacientus N. Tarasevič galvoja net ir naktį. Ji sako, kad toks yra vienas iš pandemijos šalutinių poveikių – miegas nepanašus į tikrą miegą. „Darbas vyksta net ir miegant, – pripažįsta ji. – Tačiau aš visada stengiuosi matyti šviesą tunelio gale, o netikintiems pandemijos tikrumu ir rimtumu noriu pasakyti, kad kuo labiau laikysimės taisyklių, tuo greičiau ji pasibaigs. Kartu su pandemija nuslops visuomenės pyktis dėl įvairių draudimų ir apribojimų, o mums, medikams, pasibaigs ypatingai sunkus etapas. Tikiu, kad galų gale tai suprasime, pasiskiepysime ir galėsime grįžti į normalų gyvenimą.“

1 2 3 15

PAIEŠKA

+