Blog

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas dėl ankstyvosios pagalbos paslaugos teikimo asmeniui, turinčiam akivaizdžių negalios požymių, iki jam dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, ir (ar) jo šeimos nariams, pasitelkiant nevyriausybines organizacijas, 2024 m. buvo pradėta teikti ir išbandoma ankstyvosios pagalbos paslauga. Šia paslauga siekiama, kad asmenis, atsidūrusius krizinėje situacijoje dėl galimos negalios, laiku pasiektų reikalinga ankstyvoji pagalba.

2025 m. toliau tęsiamas šios paslaugos teikimas, 10 asociacijų pasirinko įgyvendinti ankstyvosios pagalbos teikimo asmeniui, turinčiam akivaizdžių negalios požymių, iki jam dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, ir (ar) jo šeimos nariams, veiklą. Žemiau rasite atnaujintą informaciją apie asociacijas (jų sąrašą, kontaktus ir paslaugos turinį), kurios 2025 m. teikia ankstyvosios pagalbos paslaugą. Į nurodytas asociacijas gali kreiptis asmenys, turintys akivaizdžių negalios požymių, iki jiems dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis (toliau – asmuo, turintis negalios požymių), ir (ar) jų šeimos nariai.

Vykdant ankstyvosios pagalbos paslaugos teikimo veiklą, teikiamos šios paslaugos:

• asmens, turinčio negalios požymių, ir (ar) jo šeimos narių informavimas (konsultavimas);
• emocinė ir (ar) psichologinė pagalba;
• atstovavimas.

Kaip teikiamos ankstyvosios pagalbos paslaugos?

• Ankstyvosios pagalbos paslauga vienam asmeniui, turinčiam negalios požymių, ir (ar) jo šeimos nariams teikiama pagal poreikį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius.
• Kiekvienam paslaugos gavėjui suteikiamos ne mažiau nei 4 paslaugos.
• Paslaugos teikiamos nemokamai, įgyvendinant Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros finansuojamus 2025 m. Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektus.

2025 m. Ankstyvosios pagalbos paslaugas asmenims, turintiems akivaizdžių negalios požymių, iki jiems dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, ir (ar) jo šeimos nariams teikiančios asociacijos

Prieš kelias savaites Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) pirmą kartą buvo atlikta dubens venų embolizacija. Šią procedūrą pacientei atliko Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, intervencinės radiologijos gydytojas Andrejus Afanasjevas su operacinės komanda. „Skirtingai nei tradiciniai chirurginiai metodai, embolizacija laikoma kone „auksiniu standartu“ gydant būtent šią ligą – ji nesukelia didelės audinių traumos, nėra intensyvaus kraujavimo ar ilgo atsigavimo laikotarpio, nes atliekama per mažą, vos 3 mm dūrį į veną rentgeno kontrolėje. Dauguma pacienčių jau praėjus vienam mėnesiui po procedūros jaučia reikšmingą pagerėjimą, o komplikacijų tikimybė yra minimali“, – atskleidžia gydytojas.

Dubens pilnakraujystės sindromas (DPS) yra lėtinė liga, kai dėl venų vožtuvų nepakankamumo kraujas užsistovi dubens venose, jas išplečia ir sukelia skausmą bei diskomfortą. A. Afanasjevas sako, kad šią ligą gali sąlygoti keli skirtingi veiksniai: „DPS dažniausiai serga moterys, ypač tos, kurios yra gimdžiusios kelis kartus, nes nėštumo metu padidėja spaudimas į dubens venas, o tai gali paskatinti jų išsiplėtimą. Taip pat didesnę riziką turi moterys, kurių šeimoje pasitaikė venų varikozės atvejų, nes ši būklė gali būti paveldima. Hormoniniai pokyčiai, ypač padidėjęs estrogeno kiekis, silpnina kraujagyslių sieneles, todėl jos lengviau išsiplečia. Mažas fizinis aktyvumas ir sėdimas gyvenimo būdas taip pat blogina kraujotaką ir didina ligos atsiradimo tikimybę.“

Sergančios moterys dažnai jaučia maudžiantį skausmą pilvo apačioje, kuris stiprėja ilgiau stovint ar sėdint, skausmą lytinių santykių metu arba po jų, prieš menstruacijas arba jų metu, taip pat gali varginti nugaros, klubų ar kirkšnių skausmas. Kai kuriais atvejais pastebimos patinusios, išsiplėtusios venos kirkšnyse ar ant šlaunų, gali atsirasti ir dažnesnis noras šlapintis ir kt. Šiam sindromui būdinga, kad skausmas dažnai sumažėja atsigulus ar ilsintis.

„Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei skausmas vargina ilgiau nei šešis mėnesius ir nėra aiškios jo priežasties, pavyzdžiui, jis nesusijęs su menstruaciniu ciklu ar kitomis ginekologinėmis ligomis. Ypač svarbu nelaukti ir kreiptis į gydytoją, jei šie simptomai progresuoja, nes negydomas dubens pilnakraujystės sindromas gali sukelti rimtesnių komplikacijų. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo lengviau ją gydyti ir išvengti ilgalaikio diskomforto“, – pasakoja intervencinės radiologijos gydytojas.

Gydytojas patikslina, kad pirmiausiai reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins simptomus ir, jei reikės, nukreips pas specialistą, dažniausiai – gydytoją ginekologą, kartais kraujagyslių chirurgą. Vertinant minimaliai invazinio gydymo galimybę būtina ir intervencinio radiologo konsultacija. DPS diagnozei patvirtinti dažniausiai atliekami ultragarso tyrimas, kompiuterinės tomografijos angiografija arba magnetinio rezonanso tomografija.

DPS gali būti gydomas pasitelkiant minimaliai invazinę procedūrą – dubens venų embolizaciją. Gydytojas A. Afanasjevas sako, kad ši procedūra yra moderni, saugi ir tausojanti moters organizmą: „Skirtingai nei tradiciniai chirurginiai metodai, embolizacija laikoma kone „auksiniu standartu“ gydant būtent šią ligą – ji nesukelia didelės audinių traumos, nėra intensyvaus kraujavimo ar ilgo atsigavimo laikotarpio, nes atliekama per mažą, vos 3 mm dūrį į veną rentgeno kontrolėje. Dauguma pacienčių jau praėjus vienam mėnesiui po procedūros jaučia reikšmingą pagerėjimą, o komplikacijų tikimybė yra minimali.“

Procedūrą atlieka intervencinės radiologijos gydytojas, dažniausiai vietinėje nejautroje arba su lengva sedacija, todėl pacientė nejaučia skausmo. Per dūrio vietą į šlaunies ar rankos veną įvedamas plonas kateteris, kuriuo pasiekiamos pažeistos dubens venos. Tada per kateterį į venas suleidžiama speciali medžiaga, blokuojanti nenormalią kraujotaką. Tai padeda sumažinti veninį spaudimą, pašalinti kraujo sąstovį ir sumažinti skausmą.

Po procedūros pacientė namo išleidžiama tą pačią arba kitą dieną. Per pirmąsias kelias dienas gali būti jaučiamas nedidelis maudimas ar diskomfortas, kuris palaipsniui praeina. Įprastai į kasdienę veiklą moteris grįžta per kelias dienas, o visiškas atsistatymas trunka kelias savaites. Po procedūros rekomenduojama vengti intensyvaus fizinio krūvio, tačiau lengvas aktyvumas, pavyzdžiui, vaikščiojimas, yra netgi naudingas. Apie 70–90 proc. pacienčių simptomai ženkliai sumažėja, jos jaučia ilgalaikį būklės pagerėjimą.

„Ilgą laiką apskritai moters sveikatai, ypač lėtiniams skausmams, buvo skiriama per mažai dėmesio, daugelis moterų tiesiog susitaikydavo su nuolatiniu skausmu. Todėl džiaugiuosi, kad RVUL galime pasiūlyti dubens venų embolizaciją, leidžiančią atsikratyti varginančių simptomų ir pagerinti gyvenimo kokybę be sudėtingų operacijų. Taip pat atliekame ir gimdos miomų embolizaciją – dar vieną minimaliai invazinę procedūrą, leidžiančią moterims išvengti sudėtingų operacijų ir dažnu atveju išsaugoti gimdą.

Kartu noriu pasidžiaugti nuolat gerėjančiu intervencinės radiologijos gydytojų ir gydytojų ginekologų bendradarbiavimu. Komandinio darbo dėka galime pasiūlyti aukščiausios kokybės medicinos paslaugas moterims. Dirbdami su kolegomis iš kitų skyrių pacientėms užtikriname profesionalias konsultacijas, išsamią diagnostiką ir jų individualią būklę atitinkantį gydymą“, – pabrėžia RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas A. Afanasjevas.

Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius nuo pernai paslaugas pradėjo teikti renovuotose patalpose, šiuo metu turi 24 lovas. Kviečiame trumpai susipažinti su kai kuriomis skyriuje įdiegtomis naujovėmis ir tausojančiomis gydymo technikomis.

Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius buvo įkurtas 1958 m. II Vilniaus miesto ligoninėje, o į RVUL perkeltas 2005 m. Nuo 1992 m. skyriuje pradėtos taikyti sudėtingos endoskopinės endonazalinės nosies ir prienosinių ančių chirurginės operacijos – skyrius buvo šios chirurgijos pradininkas Baltijos šalyse. 2024 m. Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius paslaugas pradėjo teikti renovuotose patalpose, šiuo metu turi 24 lovas.

Nuo 2009 m. skyriui vadovaujantis gydytojas otorinolaringologas dr. Svajūnas Balseris pasakoja, kad nuo šių metų skyriaus pacientai priimami dviejuose naujuose pacientų apžiūros kabinetuose ir naujoje operacinėje: „Kabinetai turi šiuolaikinius standartus atitinkančias darbo vietas, kurios užtikrina efektyvią ausų, nosies ir gerklės ligų diagnostiką ir gydymą. Labai džiaugiamės, kad skyriuje įrengta ir moderni operacinė su chirurginėmis ir anesteziologinėmis konsolėmis, centriniu vakumo, deguonies padavimo, siurbimo sistemomis.

Gydytojai otorinolaringologai gali naudotis moderniausia aparatūra, pavyzdžiui, operaciniu mikroskopu ausų, nosies ir gerklų mikro operacijoms, jėgos instrumentais, „šeiverio-skustuvo“ įranga su įvairaus diametro ir kampų priedais sudėtingoms prienosinių ančių ir kaukolės pamato operacijoms, radiodažnumine nosies kriauklių, minkštojo gomurio chirurgine aparatūra, koabliatoriumi knarkimo, lėtinio tonzilito tausojančiam gydymui ir daugeliu kitų.“

Anot dr. S. Balserio, pokyčius pastebi ir pacientai, kuriems atliekamos tiek skubios, tiek multiprofilinės planinės operacijos. „Dažnai gauname padėkų tiek žodžiu, tiek raštu – pacientai vertina puikias sąlygas, gydytojų profesionalumą, inovatoriškumą, viso skyriaus personalo dėmesingumą. Tenka išgirsti, kad esame pasiruošę geriau už privačias gydymo įstaigas“, – sako gydytojas.

Atliekant patalpų renovaciją buvo įrengta kondicionavimo sistema, kompiuterizuotos gydytojų darbo vietos,  poilsio kambarys su virtuvėle, televizoriumi. Puikios darbo sąlygos prisidėjo prie geros darbo atmosferos, komandos nuotaikos. „Naujos, modernios, šiuolaikinius pasaulinius standartus atitinkančios aparatūros ir instrumentų įsigijimas motyvuoja visą medicinos personalą tobulėti, kelti kvalifikaciją, diegti medicinos naujoves skyriuje. Todėl visi gydytojai nuosekliai gilina žinias tarptautinėse konferencijose, mokymo kursuose, seminaruose ir nori dalintis savo patirtimi viešojoje erdvėje. Taip gimė mintis parengti istorijų ciklą apie Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje įdiegtas naujoves, tausojančias gydymo technikas, realią pagalbą pacientams“, – paaiškina skyriaus vedėjas dr. S. Balseris.

Lėtinis tonzilitas

Lėtinis tonzilitas – tai 3–5 ir daugiau kartų per metus ir bent kelis metus iš eilės pasikartojantis bakterinis gomurinių migdolų uždegimas. Efektyviausias lėtinio tonzilito gydymo būdas yra chirurginis – tonzilektomija. RVUL tonzilektomijos operacijas galima atlikti moderniu kobliacijos metodu.

„Kobliacija – tai minimaliai invazinė procedūra, kurioje naudojamas ne įprastas šilumos, o cheminis procesas. Todėl kobliatoriumi operuoti pacientai jaučia mažesnį skausmą pooperaciniu periodu, sumažėja pooperacinio kraujavimo, aplinkinių audinių patinimo rizika, gijimas yra greitesnis ir lengvesnis. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad pacientai beveik 3 dienomis greičiau gali grįžti prie jiems įprasto fizinio krūvio ir normalios mitybos, skausmas jaučiamas 4 dienomis trumpiau, vartojamų nuskausminamųjų dozės taip pat būna mažesnės“, – privalumus vardija gydytoja otorinolaringologė Sigita Padvariškytė-Brusokė.

Ausies būgnelio perforacija

„Timpanoplastikos operacijos metu atkuriamas ausies būgnelio vientisumas. Šios procedūros gali prireikti, kuomet ausies būgnelyje dėl uždegimo ar traumos susiformuoja perforacija (skylė), kuri nesugyja savaime. Pacientus vargina suprastėjusi klausa, pasikartojanti sekrecija iš ausies, ausies skausmas ir uždegimai“, – sako gydytoja otorinolaringologė Justina Dapkutė.

Dažniausiai operacijos metu būgnelis atkuriamas panaudojant paties paciento audinius. Priklausomai nuo perforacijos dydžio, lokalizacijos bei gretutinės patologijos, operacija gali būti atliekama mikroskopine ar endoskopine technika per užausinį (atliekamas pjūvis už ausies), endauralinį (pjūvis ausyje) ar transkanalinį (per ausies landą) priėjimą. Timpanoplastika RVUL atliekama moderniu TIVATO 700 mikroskopu, kuris pasižymi itin aukštos kokybės optika ir padeda maksimaliai gerai vizualizuoti operacinį lauką.

Knarkimas

Obstrukcinė miego apnėja – tai būklė, kai miego metu viršutiniai kvėpavimo takai subliūkšta ar dalinai susiaurėja, neleisdami orui patekti į plaučius. Dažniausiai pastebimas miego apnėjos požymis – knarkimas. Jei pacientui diagnozuojama obstrukcinė miego apnėja, knarkimas, parenkame maksimaliai individualizuotą gydymo planą. Kartais pradedame nuo nosies operacijos ar atliekame keletą operacijų etapų trijuose ryklės aukštuose. Operacijoms atlikti naudojami kobliatorius ir radiodažnuminis dezintegratorius.

,,Jei reikia, atliekame retai kurioje kitoje ligoninėje taikomą miego endoskopiją. Šio tyrimo metu operacinėje otorinolaringologų ir anesteziologų komanda „primigdo“ pacientą iki natūralaus miego gylio, vertindami, kokia forma siaurinami kvėpavimo takai, kuri dalis knarkia. Taip galime dar tiksliau nustatyti, kurį gydymo metodą ligoniui pasiūlyti“, – aiškina gydytoja otorinolaringologė Lina Jurgaitienė.

Gerklų ligos

Gerklų ligų diagnozei ir gydymui skirta minimaliai invazinė procedūra – mikroskopinė gerklų chirurgija. Ši operacija RVUL atliekama naudojant specialų šiuolaikinį mikroskopą, kuris leidžia chirurgui itin tiksliai apžiūrėti ir gydyti smulkesnes gerklų struktūras.

,,Viena dažniausių priežasčių, dėl kurių atliekama gerklų operacija, yra balso klosčių mazgeliai, polipai ar cistos. Taip pat – nuolatiniai balso pokyčiai ar užkimimas, kurie nepraeina taikant konservatyvų gydymą. Mikroskopinė gerklų chirurgija padeda pašalinti šias kliūtis ar pakoreguoti pažeistus audinius, kad pacientai galėtų lengviau kvėpuoti ir ryti“, – pasakoja gydytojas otorinolaringologas Evaldas Kateiva. Aukštos raiškos mikroskopas leidžia chirurgui itin tiksliai pašalinti mazgelius, polipus ar kitus pažeidimus, išsaugant sveikus audinius, todėl pooperacinis gijimas yra greitesnis, pacientas lengviau atsigauna.

Rinitas

Rinitas – nosies liga, pasireiškianti nosies užgulimu, apsunkintu kvėpavimu per nosį bei vandeninga sekrecija, čiauduliu. „Rinitui gydyti labai dažnai naudojama konchoplastika – chirurginis gydymo metodas. Tačiau vis dažniau taikomi alternatyvūs minimaliai invazyvios pogleivio konchoplastikos metodai: apatinių nosies kriauklių radiodažnuminė abliacija bei koabliacija. Šie metodai gali būti taikomi ir mūsų skyriaus pacientams“, – sako gydytojas otorinolaringologas Andrius Savanevičius.

Šiems minimaliai invazyviems metodams nereikalingi gleivinės pjūviai, todėl sukeliamas mažesnis pooperacinis nosies užgulimas, sekrecija. Operaciją galima atlikti vietinėje nejautroje, operuojant kraujavimas paprastai būna nežymus, todėl nosies tamponavimas dažniausiai nėra būtinas arba būna minimalus.

„Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos lopus. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami nekrozės pažeisti audiniai, tada pragula uždengiama to paties žmogaus šalia esančiais sveikais raumenimis, paodžiu ir oda“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Terminių traumų skyriaus vedėjas, gydytojas ortopedas traumatologas Vytautas Vaitkus. Gydytojas pragulomis ir jų chirurginiu gydymu domisi du dešimtmečius. Jis atskleidžia, kad tai paskatino artimojo liga – prieš 20 metų Lietuvoje pragulų gydymas dar tik žengė pirmuosius žingsnius, tad teorinės ir praktinės informacijos jam teko ieškoti Vakarų Europos ligoninėse. Dabar jis yra vienas iš vos kelių specialistų šalyje, chirurgiškai gydančių sunkias pragulas.

Pragulos – nejudrumo pasekmė

Pragulos – tai odos, paodžio, raumenų, kaulų pažeidimai ir nekrozės, išsivystančios bet kurioje kūno vietoje, kurioje arti paodžio yra kaulas. Gydytojas V. Vaitkus sako, kad pragula yra ilgalaikio spaudimo pasekmė: „Dažniausiai pragulos formuojasi gulintiems ar nevaikštantiems pacientams. Ši būklė ne tik lemia stiprų skausmą ir diskomfortą, bet ir gali sukelti rimtų komplikacijų. Pragula gali būti ir gretutine mirties priežastimi, nes į ją gali patekti infekcija, prasidėti sepsis – netgi išgydžius visas pagrindines ligas, žmogus gali mirti dėl pragulų sukeltų komplikacijų.“

Pagrindinės pragulų susidarymo priežastys – kraujotakos sutrikimai, sumažėjęs judrumas, sumažėję jutimai, drėgmė, bloga mityba, amžius ir kūno sudėjimas, patiriamas kūno vietų spaudimas ir trintis.

Gydytojas išskiria keturis pragulų laipsnius. Pirmojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai tam tikros vietos oda paraudusi, pamėlynavusi. Tai yra lengviausios kategorijos pragula, kuriai užtenka specialaus tvarsčio, o žmogui pradėjus judėti ji išnyksta. Esant antrojo laipsnio pragulai gali atsirasti pūslė, atsiverti žaizda. Tokia pragula yra pavojingesnė, jai reikia daugiau priežiūros, kad būtų išvengta infekcijų.

„Trečiojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai oda ir audiniai „numiršta“ iki raumenų, atsiveria raumuo. Tokiu atveju reikia dar daugiau priežiūros, specialių tvarsčių, reguliarių perrišimų. Kartais, jei pragulos būna labai masyvios (daugiau nei delno dydžio), galima svarstyti chirurginį gydymą. Ketvirtojo laipsnio pragula – pati sunkiausia, nes pasiekia kaulą ir be chirurginio gydymo neužgyja arba gyja kelis metus“, – pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas V. Vaitkus.

Chirurginis gydymas

RVUL Terminių traumų skyriuje gydomos būtent ketvirtojo laipsnio pragulos. „Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos-raumenų lopus. Tai yra speciali plastinės chirurgijos technika, kai panaudojami sveiki šalia pragulos esantys audiniai. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami visi nekrozės pažeisti audiniai, o tada pragula uždengiama to paties žmogaus sveikais raumenimis, paodžiu ir oda. Tokia technika reikalinga todėl, kad ant „pliko“ kaulo oda užaugti negali.

Operacija yra sudėtinga, todėl esame vieni iš nedaugelio Lietuvoje, galintys ją atlikti. Visgi jei pragula yra tikrai didelė, apie 50 cm ilgio ir pločio, net ir mes galime mažai kuo padėti – nėra galimybės tokio dydžio pragulos uždengti sveikais paciento audiniais. Be to, tokių pragulų gydymą apsunkina ir gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, autoimuninės ligos, kraujotakos nepakankamumas ir kt.“, – sako V. Vaitkus.

Tačiau gydytojas pabrėžia, kad net ir ketvirtojo laipsnio pragulas chirurgiškai gydo ne visada. Anot jo, jei žmogus yra visai nejudantis, nemotyvuotas sveikti – gydyti jį chirurgiškai nėra prasmės: „Padarius operaciją labai didelė tikimybė, kad pragula vėl atsiras, o antrą kartą padaryti operaciją toje pačioje vietoje yra jau ženkliai sunkiau. Esu daręs operaciją toje pačioje vietoje net tris kartus, o pragula vis tiek atsinaujino – ketvirtos operacijos paprasčiausiai atsisakiau, nes nebebuvo likę sveikų audinių, kuriuos galėčiau panaudoti gydymui.“

Išvengti neįmanoma

Pragulos gali atsirasti tiek jaunesniems, tiek vyresniems žmonėms (pastariesiems dažniau, nes jie dažniau kenčia nuo mitybos nepakankamumo, dėl kurio krenta svoris ir nyksta raumenų masė, todėl „išlenda“ kaulai, o tose vietose didesnė tikimybė formuotis praguloms). Jei žmogus guli ant nugaros, pragulos formuojasi ant menčių, pečių, kryžkaulio, kulno, po didelių stuburo ar galvos operacijų ar traumų – ant pakaušio. Ypač liesiems žmonėms pragulos gali susidaryti net ant stuburo slankstelių. Gulint ant šono pragulos atsiranda ant klubo, peties, alkūnės, ties kulkšnimis.

Paklaustas, ar pragulų galima išvengti, gydytojas sako, kad jų išvengti beveik neįmanoma, todėl pagrindinė tiek gydymo įstaigos, tiek pacientu besirūpinančių artimųjų užduotis – neleisti praguloms formuotis ir plėstis. „Vos tik atsiranda pragulos požymiai, toje vietoje reikia naudoti specialius tvarsčius, užkertančius kelią pragulos gilėjimui. Pagrindinė profilaktikos priemonė vis dar yra judėjimas, to neišvengsime. Be to, svarbu iš karto išsiaiškinti priežastį, kodėl pragula atsirado pirmą ar antrą kartą. Pavyzdžiui, jei žmogus nevaikšto, galbūt jam į vežimėlį reikia dėti specialų įdėklą, kad vėl nesiformuotų pragula ant sėdmenų.

Net ir ilgesnės, 5–6 valandas trunkančios operacijos metu pacientui gali formuotis pragulos, pavyzdžiui, neurochirurginėse ar kardiochirurginėse operacijose pacientas ilgai guli nejudinamas dėl medicininių priežasčių. Žinoma, dabar operacinės stalai modernėja, gaminami operacinio stalo apklotai iš silikono, tačiau tobulo stalo dar niekas neišrado“, – pasakoja V. Vaitkus.

Čiužinys – ne panacėja

Gydytojas pastebi, kad su pragulomis susijęs ir ne vienas mitas. Turbūt dažniausiai pasitaikantis klaidingas įsitikinimas – jei žmogus turi čiužinį nuo pragulų, jų tikrai neatsiras. Tai yra netiesa. Specialus čiužinys gali sulėtinti pragulų susidarymą, bet jis negali padėti jų išvengti. Jeigu pacientas ilgiau guli vienoje padėtyje, nėra judinamas ar jo laikinai nerekomenduojama judinti dėl medicininių priežasčių – susidarys pragulos. Tiesa, būklių, kai judinti nerekomenduojama nėra daug, pavyzdžiui, esant nestabiliam stuburo lūžiui, sunkiai politraumai, po galvos smegenų dekompresijos ir kt.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas, su kuriuo susiduria gydytojas V. Vaitkus ir visas skyriaus personalas – artimųjų įsitikinimas, kad pacientą reikia palikti ramybėje, jo nejudinti. „Žinoma, žmogui skauda, jis nenori judėti, bet tokiu atveju iš karto susidaro rizika formuotis praguloms. O artimieji dažnai pyksta, kad mes vartome gulinčius pacientus, skatiname pacientus keltis ir sėdėti. Tradicinės jų frazės – „palikite ramybėje, leiskite ramiai pagulėti, geriau duokite vaistų, kad greičiau pasveiktų“. Taip jie tikrai nepadeda savo artimiesiems.

Beje, kai tik pacientas pradeda pats judėti, mes jo daiktus padedame kiek toliau, ar kitoje pusėje nei jam įprasta. Tai darome ne dėl jautrumo trūkumo, o tam, kad pacientas pats stengtųsi judėti. Pavyzdžiui, jei paralyžiuota kairė paciento pusė, rekomenduojama daiktus dėti ne prie sveikos pusės, o prie paralyžiuotos, kad pacientas bandytų siekti, judėtų, vartytųsi. Tai yra profilaktika, mes stengiamės žmogų kuo greičiau aktyvuoti“, – pasakoja gydytojas.

Pragulos ir slauga

RVUL Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja Jolanta Lištvan taip pat pabrėžia, kad ligonis turėtų kuo trumpiau gulėti ar sėdėti vienoje padėtyje, reikia ypač stengtis sumažinti spaudimą ten, kur atsikišę kaulai. Ji sako, kad visuose RVUL skyriuose odos spaudimui mažinti naudojamos įvairios pagalbinės slaugos priemonės: „Turime naujas funkcionalias, mobilias lovas, kurios padeda žymiai lengviau pakeisti ligonio kūno padėtį. Naudojame profilaktinius čiužinius, kurie lėtina pragulų formavimąsi. Turime ir kompresinių oro čiužinių, kurie naudojami esant didelei pragulų rizikai ar kai pragulos jau yra. Taip pat naudojame tokias papildomas priemones, kaip kulnų, dubens, alkūnių pagalvėles. Ir, žinoma, skatiname pacientų judrumą, padedame jiems keisti padėtį.“

J. Lištvan priduria, kad RVUL naudojamas pragulų rizikos vertinimo aprašas, pagal kurį kiekvienas hospitalizuojamas pacientas apžiūrimas ir yra įvertinama jo individuali pragulų rizika: „Jeigu rizikos nėra, jokios priemonės netaikomos. Tačiau pažymima, kada būklę reikės vertinti iš naujo, nes dauguma pacientų RVUL hospitalizuojami chirurginiam gydymui, po kurio rizika gali pasikeisti. Jei pragulų rizika yra ar pacientas jau atvyko su pragulomis, tai pažymima specialioje formoje ir parenkamos reikalingos priemonės, pavyzdžiui, kompresinis čiužinys, pleistrai, paskiriami perrišimai ir kt. Jei pacientą reikia vartyti, yra sudaromas grafikas“, – pasakoja vyresnioji slaugytoja.

RVUL laimėjo Inovacijų agentūros organizuotą konkursą ir gavo finansavimą mobiliajai programėlei „PRAGULOMS STOP“ sukurti. Šios programėlės tikslas – slaugytojoms ir jų padėjėjoms padėti vertinti, priminti, patarti, pasiūlyti pragulų gydymo priemones pagal algoritmus. Pragulos bus fotografuojamos, todėl  sukaupus vaizdų banką dirbtinis intelektas galės parinkti, pavyzdžiui, tvarsčius ir kitas reikalingas priemones pagal pragulos tipą. Kiek žinoma, tai bus pirmoji tokia programėlė Lietuvoje.

Patarimai artimiesiems

J. Lištvan sako, kad pragulų gydymas ir priežiūra nesibaigia gydymo įstaigoje. Net ir grįžus namo, sunkiai judantys ar nejudantys pacientai turėtų būti prižiūrimi laikantis pagrindinių slaugos principų. „Pirmiausiai reikia skatinti ligonį judėti, jei tik tai įmanoma. Lova, kėdė, vežimėlis ar kitos priemonės turi būti specializuotos – būtina vengti kietų paviršių. Taip pat reikėtų vengti tempimo ar trinties, pavyzdžiui, gulintį ligonį kelti specialia pakėlimo paklode arba lenta. Kai ligonis sodinamas į kėdę, pirmiausia jis pakeliamas, bet netraukiamas arba velkamas. Patalynės raukšlės turi būti išlygintos.

Didelį dėmesį reikėtų skirti odos priežiūrai – ji visą laiką turi būti sausa ir švari, prausiantis naudoti švelnų muilą, odą nusausinti ne trinant, o švelniai patapšnojant. Jei ligonis nelaiko šlapimo ar išmatų, odai apsaugoti reikia naudoti apsauginį kremą, dažnai maudyti. Jei lova užteršta, tuojau pat pašalinti išmatas, šlapimą, maisto likučius“, – vardina vyresnioji slaugytoja.

Be to, būtina stiprinti ligonio organizmo atsparumą ir užtikrinti pakankamą maisto medžiagų (baltymų), vitamino C ir skysčių kiekį bei sveiką paciento mitybą. Taip pat nepamiršti tinkamai parinkti ir naudoti pragulų gijimą skatinančius pleistrus, išsiaiškinti pakartotinio pragulų atsiradimo priežastis ir jas pašalinti. J. Lištvan primena, kad dauguma atvejų lengviau nuo pragulų apsisaugoti nei vėliau jas prižiūrėti ir gydyti.

Populiariausius 2024 m. antrojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir įvykius ligoninėje galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje.

Antrasis 2024 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, be to, dauguma darbuotojų aktyviai įsitraukė į kalėdinių dekoracijų konkursą, aukojo gyvūnams, dirbo prie įvairių projektų.

Kaip ir anksčiau, bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Taip pat sužinosite, kurie kolegos buvo RVUL ambasadoriai žiniasklaidoje 2024 m. – daugiausiai kartų davė interviu, komentavo įvairius su sveikata susijusius klausimus.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Gero skaitymo!

Lietuvoje kasmet nustatoma daugiau nei 1,5 tūkstančio naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet didėja. „Chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis, nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad reikalavimai operacijai yra labai dideli. Itin svarbi ir chirurgo patirtis bei visapusiškas pasirengimas bet kokio sudėtingumo operacijai”, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro abdominalinis chirurgas ir koloproktologas, profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius. Jis plačiau papasakojo apie storosios žarnos vėžį, ankstyvosios diagnostikos programą ir chirurginį ligos gydymą.

Ar storosios žarnos vėžys – dažnas onkologinis susirgimas ir kiek atvejų per metus nustatoma Lietuvoje?

Pasaulio mastu, storosios žarnos vėžys yra antra pagal dažnumą vėžio rūšis, kuria serga moterys, ir trečia, kuria serga vyrai. Be to, tai antra pagal dažnį mirties nuo vėžio priežastis pasaulyje tarp abiejų lyčių. Manoma, kad iki 2030 m. šių piktybinių susirgimų padaugės 60 proc., todėl per metus bus diagnozuojama 2,2 milijono naujų storosios žarnos vėžio atvejų, o apie 1,1 milijono žmonių dėl šios ligos mirs. Lietuvoje kasmet nustatome per 1600 naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet mūsų šalyje padidėja 4–6 proc.

Kas dažniau serga storosios žarnos vėžiu? Kokius rizikos veiksnius galite išskirti?

Pažymėtina, kad tiek vyrus, tiek ir moteris ši liga paliečia vienodai. Amžius, be abejo, yra svarbus faktorius, nes kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad jis gali susirgti storosios žarnos vėžiu. Neabejotinai neigiamą įtaką daro rūkymas, alkoholio vartojimas, gausus raudonos mėsos kiekis racione. Taip pat vėžio riziką didina menka fizinė veikla ir judrumas, vidurių užkietėjimas ir kt. Taigi pakoregavus gyvenseną galima sumažinti riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.

Ar storosios žarnos vėžys gali būti paveldimas?

Yra keli storosios žarnos vėžį genetiškai sąlygojantys sindromai, tokie kaip šeiminė adenominė polipozė bei paveldimas nepolipozinis storosios žarnos vėžys. Šiais atvejais autosominiu dominantiniu būdu (kai pakanka pakitusį geną paveldėti bent iš vieno iš tėvų) 50 proc. palikuonių paveldi patologiškai pakitusį šią ligą sąlygojantį geną.

Yra ir dar retesnių genetinių sindromų, apie kuriuos sužinojome per porą pastarųjų dešimtmečių, kai liga gali būti paveldima ir autosominiu recesyviniu būdu (pakitęs genas paveldimas iš abiejų tėvų). Šiai pacientų grupei taikoma žymiai ankstyvesnė ir visai kitokia patikra, ir net prevencinė stebėsena bei gydymas. Svarbu tai, kad netaikant šių priemonių, geną paveldėję asmenys storosios žarnos vėžiu suserga jauname amžiuje.

Tam tikrą procentą atvejų sudaro ir taip vadinamas šeiminis vėžys – tai padidinta rizika susirgti storosios žarnos vėžiu, nors aiškaus autosominio dominantinio paveldimumo nėra: jei asmuo storosios žarnos vėžiu ar ikivėžiniu susirgimu (polipu–adenoma) susirgo anksti, iki 55 metų amžiaus, jo palikuonims susirgti šia liga rizika yra didesnė.

Viena iš vėžio prevencijos priemonių – reguliarus sveikatos tikrinimas. Gal galite trumpai papasakoti apie storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą Lietuvoje?

Ši programa Lietuvoje pradėjo veikti 2009 m., iš pradžių keliuose regionuose, o ilgainiui apėmė ir visą šalį. Programa skirta asmenims nuo 50 m. iki 74 m. amžiaus, ja pasinaudoti galima vieną kartą per dvejus metus. Visus programos kaštus padengia Valstybinė ligonių kasa, todėl pacientams ji yra visiškai nemokama.

Programoje numatytas slapto kraujavimo testo išmatose atlikimas. Jeigu testas teigiamas, pacientas nukreipiamas kolonoskopijai – specialiam storosios žarnos ištyrimui lanksčiu endoskopu. Reikia paminėti, jog teigiamas slapto kraujo testas nereiškia, kad asmuo serga storosios žarnos vėžiu. Tik keletui procentų šių asimptominių žmonių, kuriems atliekame kolonoskopiją dėl programos metu nustatyto teigiamo slapto kraujo testo išmatose, iš tiesų diagnozuojame storosios žarnos vėžį.

Svarbu tai, kad net ir diagnozavus storosios žarnos vėžį nesant jokių simptomų (kai žmogus tiesiog dalyvauja ankstyvosios diagnostikos programoje), neretai liga būna ankstyvos stadijos. Todėl jos gydymas būna žymiai lengvesnis ir efektyvesnis. Keletui procentų programoje dalyvaujančių žmonių aptinkame ikivėžinius susirgimus – polipus – kuriuos pašalinus užkertamas kelias vėžio išsivystymui. Dar vienas teigiamas programos aspektas yra tas, kad aptinkame ir kitų nepiktybinių ligų, kurios sąlygoja teigiamą testo rezultatą – tai hemorojus, išangės įplėša, storosios žarnos divertikuliozė, uždegiminės žarnų ligos ir kt., bei galime pasiūlyti aukščiausios kompetencijos konsultacijas ir efektyvų gydymą Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

Ar dalyvavimas tokioje ankstyvosios diagnostikos programoje gali padėti išvengti storosios žarnos vėžio? Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus simptomus?

Deja, pati programa negali visiškai išspręsti storosios žarnos vėžio problemos. Kiekvienas žmogus turi įsiklausyti į savo organizmą, kad esant abejonėms dėl sveikatos galėtų laiku kreiptis į specialistą ir gauti reikiamą pagalbą. Šį procesą sudėtingesniu paverčia tai, kad storosios žarnos vėžys specifinių, tik šiai ligai būdingų simptomų neturi.

Visgi į kai ką verta atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, vienas iš pirminių simptomų galėtų būti tuštinimosi funkcijos pasikeitimas: žmogus, pripratęs prie savo žarnyno ritmo, pamažu pastebi, jog jis keičiasi, kai jokių žinomų priežasčių tam nėra. Vidurių pūtimas, protarpiais nepaaiškinamas viduriavimas ar progresuojantis vidurių užkietėjimas yra būdingi simptomai. Kuomet vėžys yra kairėje gaubtinės storosios žarnos pusėje ar tiesiojoje žarnoje, išmatose dažnai būna kraujo, kartais su padažnėjusiu neproduktyviu tuštinimusi (tenezmais).

Dešinės storosios gaubtinės žarnos dalies vėžys neretai yra „slaptesnės“ eigos ir gali pasireikšti mažakraujyste (atsiranda bendras silpnumas). Kartais nesant jokių kitų simptomų, pacientas gali užčiuopti darinį dešinėje pilvo pusėje – tai būdingiau vyresnio amžiaus pacientams be žymesnio viršsvorio. Ligai progresuojant gali atsirasti skausmų pilvo srityje.

Vadinasi, vien nedideli, bet be aiškios priežasties atsiradę žarnyno funkcijos sutrikimai, jau yra signalas, kad reikėtų pasitarti su savo šeimos gydytoju. Jau nekalbant apie mano išvardintus rimtesnius ligos požymius, dėl kurių reikėtų skubiai kreiptis į specialistus.

Ko tikėtis žmogui, jei jam kolonoskopijos metu vis dėlto aplinkamas storosios žarnos vėžys?

Visų pirma, kolonoskopijos tyrimo metu atliekama biopsija (paimamas mėginys iš surasto auglio), ir tik gavus biopsinės medžiagos histologinio ištyrimo išvadą, patvirtinančią, jog tai yra storosios žarnos vėžys, diagnozė tampa neabejotina. Tuomet būtinas ištyrimas tiek dėl vietinio naviko išplitimo, tiek dėl galimų jo metastazių atokiuose organuose.

Būtinai atliekama pilvo ir krūtinės kompiuterinė tomografija, o sergantiems tiesiosios žarnos vėžiu – dar ir mažojo dubens magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas. Papildomai gali būti imamas kraujo mėginys vėžio žymeniui nustatyti.

Kuomet visi tyrimai būna atlikti, paciento būklę aptaria multidisciplininė komanda, kurią sudaro abdominalinis chirurgas, onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas, radiologas, patologas ir kiti specialistai (pačio paciento dalyvavimas dažniausiai nėra reikalingas). Aptarus paciento gydymo eiliškumą, jis siunčiamas šios ligos gydymui. Svarbu paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra pagydomas, bet kuo vėlyvesnė stadija, tuo sunkiau tai padaryti. Žymiai lengviau pagydomas ankstyvas vėžys ar priešvėžiniai susirgimai.

Kokie galimi storosios žarnos vėžio gydymo būdai?

Pagrindinis ir svarbiausias storosios žarnos vėžio gydymas šiandien, kaip ir anksčiau, yra chirurginis. Operacijos atliekamos minimaliai invaziniu būdu (laparoskopiškai ar su robotine įranga), o atviros operacijos reikalingos tik tam tikrais atvejais. Ankstyvo storosios žarnos vėžio operacijos tam tikrai pacientų grupei gali būti atliekamos endoskopiškai – net nedarant jokių pjūvelių pilvo sienoje, o operaciją atliekant per išeinamąją angą su specialia endoskopine įranga.

Tiesiosios žarnos vėžį pradėjus gydyti chemoterapija su spinduliniu gydymu ir vėžiui dėl šio gydymo pilnai išnykus, galima siūlyti ne operaciją, o stebėjimą. Vis dėlto tokių pacientų skaičius nėra didelis, o ir pilnai navikui išnykus, jei iki gydymo pradžios vėžys buvo vietiškai gerokai išplitęs, atsinaujinimo tikimybė gali siekti iki 30 proc. Taip pat labai nedidelė dalis sergančiųjų storosios žarnos vėžiu gali būti gydoma taikinių terapija, t. y., medikamentais.

Tiesa, medicinos mokslui judant į priekį ir matant tendencijas, panašu, kad ateityje ši liga nebus gydoma chirurgiškai. Bet iki tol, ko gero, dar pasikeis ne viena medikų karta.

Plačiau papasakokite apie chirurginio gydymo ypatumus ir užduotis.

Kadangi chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis ir nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad ir operacijai bei jos atlikimo technikai reikalavimai yra labai dideli. Labai svarbi operuojančio chirurgo patirtis, jo visapusiškas pasirengimas, gebėjimas taikyti visus įmanomus chirurginius metodus, atlikti įvairaus sudėtingumo operacijas.

Pirmoji ir svarbiausia chirurginio gydymo užduotis – operaciją atlikti taip, kad būtų pašalintas ne tik pats auglys, bet ir atitinkama žarnos dalis su augliu, bei auglį drenuojantis kraujagyslinis ir limfinis baseinas, kuriame yra tikimybė rasti šalia auglio plintančius ligos židinius (jei tokių yra). Šiam tikslui pasiekti yra įvairių operacijų tipų bei metodikų, kurios neretai turėtų būti individualizuojamos konkrečiam pacientui. Tik teisingai parinkta konkrečiam pacientui tinkamiausia operacija bei jos teisinga apimtis yra patikimas kelias į pasveikimą.

Kokių rezultatų gali tikėtis pacientas ir kaip chirurginis gydymas gali paveikti jo tolesnio gyvenimo kokybę?

Paciento gyvenimo kokybės po operacijos užtikrinimas yra antrasis ir ne mažiau svarbus chirurginio gydymo tikslas. Storosios žarnos vėžio operacijos metu šalinamos anatominės struktūros yra netoli nervinių rezginių, kuriuos chirurgas turi identifikuoti, nepažeisti ir išsaugoti. Tai svarbu operuojant ir gaubtinės storosios žarnos, ir tiesiosios žarnos vėžį.

Tiesiosios žarnos chirurgija ypač susijusi su galima įtaka paciento gyvenimo kokybei. Neretai po tiesiosios žarnos vėžio operacijų pakinta tuštinimosi funkcija, galimas ir dalinis išmatų nelaikymas. Tam tikros operacinės metodikos leidžia sumažinti šių problemų mastą. Kitas iš galimų tiesiosios žarnos vėžio chirurgijos „palydovų“ – sutrikusi šlapinimosi ar lytinė funkcija, tad preciziška operacija sumažinti tokio pažeidimo grėsmei yra būtina.

Jei tiesiosios žarnos vėžys yra arti išeinamosios angos, operacija gali baigtis nuolatinės stomos suformavimu, todėl natūralus tuštinimosi kelias po operacijos tampa neįmanomu. Vėlgi, egzistuoja selektyvios operacinės metodikos, kurios padeda šios negalią lemiančios operacijos išvengti ir išsaugo natūralią tuštinimosi funkciją net ir iš pirmo žvilgsnio beviltišku atveju. Tai, kaip minėjau, didele dalimi priklauso ir nuo turimos operuojančio chirurgo patirties.

Nuo sausio 1 d. pasikeitė sveikatos priežiūros paslaugų ūmiai susirgusiems gyventojams teikimo savaitgalį ir švenčių dienomis tvarka Vilniuje. Nuo šiol ambulatorinės skubiosios medicinos pagalbos paslaugos teikiamos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos kabinete, sveikatos priežiūros paslaugos Centro poliklinikos Budinčio gydytojo tarnyboje nebeteikiamos.

Kur kreiptis ūmiai susirgus savaitgalį ar švenčių dienomis?

• Šeštadieniais šeimos gydytojo ir gydytojo odontologo paslaugos teikiamos Antakalnio, Centro, Karoliniškių, Naujosios Vilnios ir Šeškinės poliklinikoje nuo 8 iki 16 val. šių poliklinikų pacientams, o Grigiškių sveikatos priežiūros centre ir Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų centre – nuo 8 iki 12 val.
• Privačių šeimos gydytojų centrų ar kabinetų pacientai dėl darbo laiko šeštadieniais turi teirautis sveikatos priežiūros įstaigose, prie kurių yra prisirašę.
• Šeštadieniais nuo 16 iki 22 val., o sekmadieniais ir šventinėmis dienomis nuo 10 iki 20 val. visi ūmiai susirgę vilniečiai gali kreiptis į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos kabinetą, adresu Antakalnio g. 57, tel. (+370 5) 234 4487.

Kas yra laikoma ūmiu susirgimu?

• Suaugusiems pacientams ūmiu susirgimu laikomas (1) maksimaliomis geriamų medikamentų dozėmis nenumalšinamas skausmas, (2) daugiau nei 38 °C ir ilgiau nei 72 val. trunkantis karščiavimas, (3) anksčiau nei prieš 48 val. įvykusi trauma, didėjantis skausmas ir tinimas bei nedideli sumušimai, kai nereikia rentgeno, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų, (4) progresuojanti ūmi alerginė reakcija, kai pasireiškia bėrimas, tinimas ir niežulys (nesant dusulio, kraujospūdžio kritimo), (5) ūmus pykinimas, pasikartojantis vėmimas ar viduriavimas, (6) gyvūnų įkandimai ir įdrėskimai, kai nereikalingas chirurginis žaizdos sutvarkymas, (7) žaizdų perrišimas po chirurginių intervencijų, kai nereikalingas tolesnis chirurginis žaizdos sutvarkymas, (8) ilgiau nei 48 val. trunkantis širdies ritmo sutrikimas, nevartojant kraują skystinančių vaistų kai negalima atlikti ritmo atkūrimo, (9) paviršinės akių infekcinės ligos, prasidėjusios anksčiau nei prieš 48 val., (10) paviršiniai svetimkūniai, (11) lengvi nudegimai, odos paraudimas ir patinimas, (12) laikino nedarbingumo pažymėjimo dėl ūmios būklės arba susirgusio vaiko slaugos išdavimas pirmą kartą.
• Vaikams iki 18 metų ūmiu susirgimu laikomas (1) daugiau nei 37,8 °C ir ilgiau nei 24 val. trunkantis karščiavimas, nepraeinantis skiriant karščiavimą mažinančius vaistus (išskyrus kūdikius), (2) naujai atsiradęs ir plintantis bėrimas, atsiradęs per 24 val., (3) ūmus skausmas, nepraeinantis nuo analgetikų, (4) ūmus, pasikartojantis vėmimas ir/ar viduriavimas, (5) ūmus skausmas ir diskomfortas šlapinantis, (6) ūmi alerginė reakcija, kai pasireiškia bėrimas, tinimas ir niežulys (nesant dusulio, kraujospūdžio kritimo), (7) paviršinės žaizdos, kurios nereikalauja chirurginės intervencijos, (8) erkių įsisiurbimas kai įkandimas įvyko per pastarąsias 24 val., tačiau nėra jokių ankstyvųjų infekcijos požymių, (9) gyvūnų smulkūs įkandimai, kai nereikia chirurginės pagalbos ir nėra poreikio pasiutligės profilaktikai, (10) paviršinės akių infekcinės ligos, prasidėjusios anksčiau nei prieš 48 val., (11) lengvi nudegimai, odos paraudimas ir patinimas, (12) laikino nedarbingumo pažymėjimo dėl ūmios būklės arba susirgusio vaiko slaugos išdavimas pirmą kartą.

Svarbu!

• Jei sveikatos būklė neatitinka aprašytos, atėjo laikas tęstiniam vaistų išrašymui ar reikia pratęsti nedarbingumo pažymėjimą, prašome sulaukti darbo dienos ir kreiptis į savo šeimos gydytoją.
• Už suteiktas mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientai turės sumokėti pagal gydymo įstaigoje patvirtintas mokamų paslaugų kainas, jei sveikatos būklė neatitinka aukščiau nurodytų kriterijų ar pacientas neapdraustas privalomuoju asmens sveikatos draudimu.
• Skubiosios ambulatorinės pagalbos mastas yra patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

Vilniaus miesto savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų darbo laikas, kontaktai ūmiai susirgus savaitgaliais ir švenčių dienomis

Poliklinikų ir Skubiosios medicinos pagalbos kabineto nedarbo metu (šeštadieniais nuo 22.00 val. iki sekmadienio 10.00 val., sekmadieniais nuo 20.00 val. iki pirmadienio 7.00 val. arba švenčių dienomis nuo 20.00 val. iki kitos šventinės dienos 10.00 val. / darbo dienos 7.00 val.) teikiama tik skubi neatidėliotina medicinos pagalba. Ją visą parą teikia Greitosios medicinos pagalbos stotis (tel. 112 arba 113) arba arčiausiai buvimo vietos esanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga.

Skubią būtinąją medicinos pagalbą teikiančios įstaigos

„Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl gana riboto ir trumpalaikio efekto ir galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I chirurgijos skyriaus vedėjas Gintaras Varanauskas. Gydytojas chirurgas plačiau papasakojo, kodėl tulžies pūslėje susidaro akmenys, kokie simptomai jiems būdingi ir kodėl reikėtų ryžtis planinei tulžies pūslės akmenų šalinimo operacijai.

Kas gi yra ta tulžies pūslės akmenligė ir kaip ji pasireiškia?

Tai liga, kai tulžies pūslėje formuojasi akmenys. Akmenų dydis gali būti labai įvairus, nuo kelių milimetrų iki 2 cm ar daugiau. Vieniems ji pasireiškia skausmų priepuoliais, ypač pavalgius riebaus maisto, kitiems ji gali būti nebyli, ir žmogus apie akmenis gali taip ir nesužinoti arba apie tai išgirsti tik atlikus echoskopinį pilvo organų tyrimą (pilvo organų echoskopija yra paprasčiausias tyrimas tulžies pūslės akmenligei nustatyti).

Problema atsiranda, kai pasireiškia tulžies pūslės akmenligės komplikacijos: tulžies pūslės uždegimas, tulžies latakų akmenligė, gelta ar kasos uždegimas. Tada gydymas tampa sudėtingesnis ir pavojingesnis gyvybei.

Kokie simptomai gali pranešti apie tulžies pūslės akmenligę? Nuo ko priklauso, ar žmogus šiuos simptomus jaus, ar ne?

Apie tulžies pūslės akmenis gali pranešti maudimas arba skausmas dešiniajame šone, po šonkaulių lanku. Paprastai skausmas prasideda staiga ir trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Taip pat gali pasireikšti pilvo pūtimas ir pykinimas, rėmuo ar sunkumo jausmas. Vieni žmonės simptomus gali jausti, kiti ne – aiškias priežastis išskirti sunku.

Kokius galite išskirti pagrindinius tulžies pūslės akmenligės rizikos veiksnius?

Tulžies pūslės akmenligė yra liga, kurią nulemia bilirubino ir cholesterolio apykaitos organizme sutrikimas. Šios medžiagos tulžies pūslėje „sukrenta į nuosėdas“, iš kurių ir formuojasi akmenys. Jie būna skirtingo dydžio, formos ir spalvos. Akmenų formavimuisi turi įtakos ir tulžies pūslės motorikos sutrikimai. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra viršsvoris ir nesubalansuota mityba, kai žmogus vartoja daug riebaus, kaloringo ir cholesterolio turinčio maisto. Greitas svorio netekimas irgi gali paskatinti tulžies akmenų formavimąsi. Lytis ir amžius – dažniau suserga moterys, ypač vyresnės nei 40 metų. Akmenys nesukelia didelės grėsmės, kol nepradeda „keliauti“ ir neužstringa tulžies pūslės kaklelyje ar latakuose.

Ar tulžies pūslės akmenligę reikia nedelsiant operuoti? O gal galima palaukti?

Kartą teko nugirsti dviejų moterų pokalbį: „Pas mane tulžyje yra akmenys, bet gydytoja sakė, kad nereikia skubėti, operuoti reikia tik tada, kai bus blogai…“, – sakė viena jų. Šiame teiginyje viskas skambėtų logiškai, jeigu mes galėtume sutarti, kada jau yra „blogai“. Gaila, bet nėra blogos savijautos matavimo skalės, tai yra subjektyvūs mūsų jutimai, nebent atsiranda grėsmingos ligos komplikacijos požymių (stiprūs skausmai, pageltimas, pykinimas, vėmimas). Taigi turime ligą, dėl kurios galime rinktis: operuotis ar laukti likimo „siurprizų“, kitaip tariant, komplikacijų.

Mūsų ligoninės I chirurgijos skyriuje gydomi ligoniai, sergantys tiek nekomplikuota tulžies pūslės akmenlige, tiek turintys šios ligos komplikacijų. Skirtumas yra tas, kad pirmiesiems atliekamos planinės operacijos, kai galima planuoti operacijos laiką, savo emocinį nusiteikimą, taip pat ir pati operacija ir jos pooperacinis periodas būna lengvesni. Šie pacientai pirmiausiai konsultuojami Konsultacijų skyriuje, ten yra suderinamas operacijos laikas, su gydytoju chirurgu aptariami rūpimi klausimai. Antruoju atveju operacijos atliekamos skubos tvarka, neretai ne vienu etapu, kai susiduriama su rimtesnėmis komplikacijomis.

Papasakokite plačiau apie gydymą – kaip atliekama tulžies pūslės šalinimo operacija?

Pirmiausiai norėčiau paneigti vieną mitą. Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl riboto veiksmingumo ir trumpalaikio poveikio bei dėl galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo. Rekomenduojamas gydymas – operacinis tulžies pūslės šalinimas.

Neretai pacientai labai bijo, jiems sunku pasiryžti planinei operacijai. Noriu juos nuraminti, kad tulžies pūslės šalinimo operacija yra viena iš dažniausiai atliekamų operacijų RVUL Bendrosios chirurgijos centre. Jos atliekamos naudojant pacientų taip vadinamąjį „lazerį“ – visa operacija atliekama per nedidelius 1–2 cm dydžio pjūvelius laparoskopu. Operacijos metu pašalinama tulžies pūslė ir joje esantys akmenys. Tai yra šiuolaikiškas, minimaliai invazinis metodas, tausojantis paciento sveikatą.

Pooperacinis tokios chirurginės procedūros periodas trunka neilgai, nesant kontraindikacijų namo pacientai važiuoja tą patį vakarą, o fizine veikla gali užsiimti po poros savaičių. Todėl rekomenduoju problemą išspręsti, kol viskas yra kontroliuojama, o ne laukti grėsmingų komplikacijų.

Paminėjote, kad pašalinami ne tik akmenys, bet ir pati tulžies pūslė. Ar tai sukelia kokių nors pasekmių tolesniam žmogaus gyvenimui ir sveikatai?

Tulžies pūslė yra svarbus, bet ne gyvybiškai būtinas organas, todėl žmogus gali gyventi ir be jos, bet po pašalinimo kuriam laikui tenka imtis tam tikrų gyvenimo būdo ir mitybos korekcijų. Reikėtų vengti keptų, riebių ir labai kaloringų produktų, nes po tulžies pūslės pašalinimo organizmui sunkiau suvirškinti riebalus. Reikėtų valgyti dažniau ir mažomis porcijomis, nes tai padeda lengviau virškinti maistą ir sumažina virškinimo sistemos apkrovą. Taip pat gerti užtektinai vandens, apie 2 l per parą, priklausomai nuo individualių indikacijų.

Informuojame, kad RVUL Konsultacijų skyrius ir Ambulatorinės reabilitacijos skyrius nedirbs nuo 2024-12-23 (pirmadienio) iki 2024-12-27 (penktadienio).

Pacientų dėmesiui!

• Konsultacijų skyriaus skambučių centras dirbs: gruodžio 23d. – nuo 8.00 iki 14.00 val., gruodžio 27 d. – nuo 8.00 iki 15.00 val. (pacientų registracija vyks tik telefonu arba internetu portale e.sveikata.lt).
• Gydytojų konsultacijoms ir reabilitacijos procedūroms registruotis vietoje bei atvykti bus galima nuo 2024-12-30 (pirmadienio).
• Pacientų guldymas planinėms operacijoms nuo 2024-12-23 iki 2024-12-27 vyks Konsultacijų skyriaus B registratūroje nuo 6.30 iki 8.00 val. ryto (įėjus pro pagrindinį ligoninės įėjimą, už Informacijos langelio sukite į dešinę).