Maistas vasarą gali tapti negalavimo priežastimi – kaip išvengti žarnyno infekcijos

Vasarą žmonės linkę valgyti mažiau, tačiau kartu pamiršta ir elementarias higienos taisykles, maistą laiko netinkamomis sąlygomis. Taip susidaro palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams, padidėja rizika apsinuodyti. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė primena pagrindinius mitybos vasarą principus ir dalijasi patarimais, padėsiančiais išvengti maisto sukeliamų negalavimų.

Pilnavertė mityba vasarą

Vasarą termometro stulpeliui šoktelėjus į viršų ne vienas numoja ranka į mitybą – neretai dienos racione vietos lieka tik greitiems ir ne visada sveikiems užkandžiams, ledams, gaivinantiems gėrimams ir vaisiams. RVUL dirbanti gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad tokia mityba nėra visavertė, todėl į ją reikėtų įtraukti daugiau įvairesnių produktų: „Vasarą galime rinktis daugybę šviežių vaisių, daržovių ir uogų, užaugintų čia pat Lietuvoje – kuo daugiau skirtingų spalvų, tuo geriau. Pietums vertėtų rinktis garuose keptą žuvį, vištieną, taip pat virtas ar konservuotas ankštines daržoves. Jei norisi užkandžiauti, galima orkaitėje išsikepti morkų ar burokėlių, kurie atstos parduotuvėje perkamus traškučius, prie jų galima pasigaminti užtepėlių iš džiovintų pomidorų. Vakarienei – galima rinktis šaltą sriubą, salotas su sūriu, žuvimi, ar neriebia mėsa, galima valgyti ir kruopų košę.“

Paklausta apie vasarą ypatingai lietuvių mėgstamus šaltibarščius, D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad tai iš tiesų geras, gaivinantis patiekalas, suteikiantis ne tik vertingų skaidulų, antioksidantų, skysčių, bet ir vertingų žarnynui mikroorganizmų.

Gydytoja dietologė primena, kad vasarą, kaip ir kitais metų laikais, nereikėtų valgyti sotaus kaloringo maisto, pavyzdžiui, keptų mėsos gaminių ar riebaluose keptų patiekalų, taip pat gėrimų su dirbtiniais saldikliais, alkoholio. Svarbiausia, anot jos, vengti kraštutinumų, pasirūpinti subalansuota, pilnaverte mityba, judėti.

Ligoninė

Vasarą maistas gali kelti pavojų

Nors vasara ir yra palankus metas mėgautis sveiku maistu, tačiau nereikėtų pamiršti, kad jis gali sutrikdyti sveikatą – netinkamai laikomas ir ruošiamas gali sukelti virusinį arba bakterinį apsinuodijimą. Virusinio apsinuodijimo simptomai pasireiškia praėjus vos kelioms valandoms po užkrėsto maisto suvartojimo ir trunka neilgai, būna lengvesni, dažniausiai praeina savaime. Sunkesni būna bakterijų sukelti apsinuodijimai. Žarnyno infekcijas sukeliančių bakterijų gali atsirasti termiškai neapdorotoje mėsoje, paukštienoje, nepasterizuotuose pieno produktuose, taip pat kiaušiniuose, jūrų gėrybėse. Užterštos gali būti ir šviežios daržovės ar vaisiai: tai nutinka jas laistant nešvariu vandeniu, nuimant ar gabenant į pardavimo vietas nesilaikant higienos taisyklių. Į žmogaus organizmą su maistu patekusios bakterijos dauginasi, gamina toksinus ir sukelia žarnyno infekciją.

Paprastai žarnyno infekcija pasireiškia praėjus 6–48 valandoms po to, kai buvo suvalgytas netinkamai pagamintas maistas. Pagrindiniai infekcijos sukeliami simptomai: pykinimas, vėmimas, dažnas ir gausus viduriavimas, pilvo skausmai, karščiavimas, dingęs apetitas. Žmogus netenka daug skysčių, todėl jam gresia dehidratacija. Gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė pataria pasijutus prastai ir pasireiškus pirmiesiems negalavimo požymiams imtis veiksmų.

„Visų pirma, apsinuodijus svarbu atkurti elektrolitų pusiausvyrą ir skysčių kiekį, kurių neteko žmogaus organizmas – geriausia gerti negazuotą mineralinį vandenį ar vaistažolių arbatą (ramunėlių, medetkų, šalavijų, pelynų, kmynų), venkite saldžių limonadų, kavos. Svarbu prisiminti, kad viduriavimo ar vėmimo nereikia stabdyti vaistais ar savarankiškai gerti antibiotikų. Ar žmogus apsinuodijo bakterijomis užkrėstu maistu, nustatyti gali tik gydytojas, tad tik jis gali paskirti tinkamą gydymą. Be to, kartais vaistai tik pablogina situaciją – sustabdžius viduriavimą, ligos sukėlėjai nepasišalina iš žarnyno ir dauginasi toliau. Jei apsinuodijusio žmogaus būklė blogėja ar simptomai nepraeina per dvi paras, reikia nedelsiant kreiptis į medikus,“ – pataria D. Pipiraitė-Lazarevičienė. Savijautai gerėjant žmogus gali pradėti valgyti ryžių arba avižų košės, vištienos sultinio ar virtos vištienos, tačiau dar kurį laiką turėtų vengti daug skaidulų turinčio maisto, pavyzdžiui vaisių ir daržovių.

Geriausia profilaktika – higiena ir atidumas

Gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad išvengti žarnyno infekcijų padės asmeninė ir maisto higiena, griežta maisto produktų ir patiekalų kontrolė. Pirmiausia ji primena, rodos, elementarias, tačiau dažnai pamirštamas rankų higienos taisykles: „Nusiplauti rankas kiekvieną kartą pasinaudojus tualetu yra savaime suprantama – plaudami rankas muilu riziką susirgti infekcinėmis ligomis sumažinsite kone per pusę. Tą reikėtų daryti ir išsipūtus nosį, nusikosėjus ar nusičiaudėjus, parūkius, paglosčius šunį ar katę. Telefonai yra tikra mikrobų kaupykla, todėl pasinaudojus bendru telefonu taip pat reikėtų pasirūpinti higiena, nepamirškite periodiškai dezinfekuoti ir asmeninio mobiliojo telefono. Žinoma, rankas reikia nusiplauti tiek prieš maisto gaminimą, tiek prieš valgymą.“

Gydytoja ragina nepamiršti ir pagrindinių taisyklių: maisto produktus laikyti žemoje temperatūroje, prieš gaminant ar valgant kruopščiai nuplauti, termiškai apdoroti tinkamoje temperatūroje. „Greitai gendančius produktus – mėsą, pieną, žuvį ir kitus, – būtina laikyti žemoje temperatūroje. O juos termiškai apdorojant reikia prisiminti, kad pavyzdžiui, mikrobai mėsoje žūva temperatūrai pasiekus +78 laipsnius. Prieš gaminant, produktus būtina gerai nuplauti po tekančiu vandeniu. Labai dažnai žmonės kartu laiko termiškai apdorotus ir neapdorotus produktus – iš tiesų, juos reikėtų laikyti atskirai, naudoti atskirus įrankius. Galiausiai, būkite atidūs maisto produktus pirkdami turgavietėse, nes sunku žinoti, kokiomis sąlygomis jie buvo laikomi“, – vardija D. Pipiraitė-Lazarevičienė ir priduria, kad kilus abejonėms dėl produkto šviežumo, jo reikėtų paprasčiausiai atsisakyti.

Maisto laikymo ir gaminimo taisyklės

  • Maisto produktus pirkite tik tose prekybos vietose, kuriose palaikoma tinkama jų laikymo temperatūra ir higienos sąlygos.
  • Užtikrinkite, kad pirkinių krepšyje ar šaldytuve neapdoroti maisto produktai (pavyzdžiui, mėsa, žuvis, kiaušiniai) nesiliestų su produktais, kurie nebus termiškai apdorojami (pavyzdžiui, vaisiai, daržovės).
  • Nenaudokite tos pačios pjaustymo lentelės ar įrankių neapdorotai mėsai, žuviai ir vaisiams, daržovėms, kurie nebus termiškai apdorojami.
  • Vaisius, daržoves, mėsą, žuvį gerai nuplaukite po tekančiu vandeniu.
  • Užšaldytus produktus atitirpinkite tik šaldytuve arba mikrobangų krosnelėje, antrą kartą neužšaldykite.
  • Nepalikite maisto kambario temperatūroje ir tiesioginiuose saulės spinduliuose. Paruoštą maistą kambario temperatūroje galima laikyti 1–2 valandas.

Doc. dr. S. Ryliškis: medicinos pažanga lemia, kad pacientas gali saugiai grįžti į namus jau tą pačią dieną

Šiuolaikinė medicinos pažanga pasiekė tokį lygį, kai po intervencinės procedūros pacientas tą pačią dieną gali saugiai grįžti namo ir vėliau tęsti gydymą ambulatoriškai.  Trumpesnis hospitalizacijos laikas sumažina hospitalinių infekcijų riziką, be to, pacientas patogiau jaučiasi namie šalia artimųjų. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos ir traumatologijos centre kas antra planinė operacija atliekama dienos chirurgijos sąlygomis, o komandinio darbo dėka net ir po sudėtingesnių operacijų pacientas gali saugiai grįžti į namus jau tą pačią dieną. Apie dienos chirurgijos ypatumus kalbamės su RVUL Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriui vadovaujančiu gydytoju ortopedu traumatologu doc. dr. Sigitu Ryliškiu.

Prieš mėnesį Lietuvoje buvo atnaujinti ir praplėsti dienos chirurgijos paslaugų teikimo reikalavimai, sveikatos tinklo reformos kontekste skatinama dienos chirurgijos plėtra regionuose. Papasakokite apie dienos chirurgijos paslaugą ortopedijos traumatologijos profilio pacientams – kas tai ir kaip ji veikia?

Dienos chirurgijos paslauga yra planinė asmens sveikatos priežiūros paslauga – gydomoji ar diagnostinė intervencinė procedūra, – suteikiama tą pačią dieną, kai pacientas atvyksta į ligoninę. Kai po atliktos procedūros pacientas atgauna sąmonę, apsauginius refleksus ir stabilizuojasi jo organizmo gyvybinės funkcijos, jis tą pačią dieną išrašomas iš ligoninės.

Norėčiau pabrėžti, kad dienos chirurgijos paslauga taikoma ne visiems žmonėms. Jeigu pacientas gydomas dėl įvairių vidaus ligų, anksčiau turėjo nejautros komplikacijų ar turi svarių rizikos veiksnių – net ir po mažai invazinės operacijos tokiam pacientui prireikia ilgesnės priežiūros ligoninėje. Paprastai tai įvertina gydytojas dar ambulatorinės konsultacijos metu ir iš anksto nusprendžia, ar konkrečiam pacientui tiks dienos chirurgijos paslauga.

Dienos chirurgijos paslauga iš pradžių apėmė dviejų parų hospitalizaciją, vėliau buvo sutrumpinta iki vienos paros, o dabar pacientas, nesant kontraindikacijų, iš ligoninės išrašomas tą pačią dieną. Kodėl taip trumpėja paciento hospitalizacijos laikas?

Hospitalizacijos trumpėjimo priežastys yra kelios. Visų pirma, vystantis dienos chirurgijai buvo pastebėta, kad pacientai žymiai efektyviau sveiksta savo namuose, sau įprastoje aplinkoje patiria mažiau streso. Antra, ilgas buvimas ligoninėje didina hospitalinės infekcijos riziką, todėl ankstyvesnis išrašymas padeda ją sumažinti. Trečias, bet ne mažiau svarbus aspektas – gydymo metodų vystymasis, pavyzdžiui, ištobulėjo minimaliai invazyvios chirurginės operacijos, naudojama moderni optinė įranga su HD kokybės vaizdu ir kt.

Be to, labai patobulėjo anestezijos metodai – tai yra ypač svarbus dienos chirurgijos evoliucijos elementas. Buvo sukurti mažiau toksiški vaistai, veikiantys tiksliau, trumpiau, darantys mažesnį neigiamą poveikį kitoms organų sistemoms.

Dienos chirurgijoje gali būti taikoma tiek bendroji, tiek regioninė anestezija arba vietinė nejautra. Mes siekiame daryti kuo mažiau bendrinių nejautrų ir paprastai taikome regioninę nejautrą su sedacija – pacientas nėra intubuojamas, jam nereikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija, jis greičiau atsibunda ir ima orientuotis aplinkoje. Todėl pacientą galime išrašyti tą pačią dieną ir pradėti taikyti reabilitaciją.

Nors dienos chirurgija yra veiksmingas ir šiuolaikiškas būdas spręsti sveikatos problemas, tačiau tą pačią dieną išrašomam pacientui gali susidaryti įspūdis, kad tai daroma skubotai.

Žinoma, pacientui taip gali pasirodyti, bet mes įvykdome aktyvaus gydymo planą per vieną dieną, todėl gydytojui įvertinus ir nenustačius kontraindikacijų, pacientui nebelieka prasmės ilgiau likti ligoninėje. Tačiau jei pacientas atvažiuoja iš toliau ir neturi galimybės tą pačią dieną grįžti į namus, jis turi galimybę pernakvoti ligoninėje, sumokėjęs simbolinį mokestį už nakvynės paslaugą. Noriu nuraminti, kad sprendimą, ar po operacijos pacientas gali būti išrašomas į namus, priims dienos chirurgijos paslaugą suteikęs gydytojas ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, įvertinę paciento būklę. Jeigu pacientui dėl sveikatos būklės nėra saugu išvykti iš ligoninės, jis bus toliau gydomas stacionare, kol būklė stabilizuosis.

Kaip atrodo paciento, gaunančio dienos chirurgijos paslaugą, diena RVUL Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriuje?

Dienos chirurgijos paslaugai į Ortopedijos ir traumatologijos centrą atvykęs pacientas įsikuria palatoje, užpildo medicininius dokumentus, yra apžiūrimas operuojančio gydytojo ir anesteziologo, ir, baigus pasiruošimą, nuvežamas į operacinę. Po operacijos, priklausomai nuo jo savijautos, gydytojas anesteziologas sprendžia, ar pacientui reikalinga priežiūra pooperacinėje palatoje, ar jis gali grįžti tiesiai į palatą skyriuje.

Po operacijos paciento būklė stabilizuojasi vidutiniškai po 6–8 valandų. Gydytojas įvertina paciento būklę pagal nustatytus kriterijus (pvz., po ortopedinio pobūdžio operacijų vertinama, ar pacientas gali atsistoti ir eiti nejausdamas stipraus silpnumo ar svaigimo, ar gali atsigerti ir nedaug pavalgyti, ar geba pasišlapinti pats, ar žaizdos nekraujuoja, tvarsčiai sausi, ar skausmas kontroliuojamas vaistais) ir nusprendžia, ar pacientas gali būti išrašomas į namus. Tačiau jeigu paciento būklė neatitinka aukščiau nurodytų kriterijų, jis liks ligoninėje, kol būklė stabilizuosis. Jeigu būklė stabilizuojasi anksčiau, pacientas gali būti išrašomas ir po 3–4 valandų.

Kokias traumas patyrę pacientai dažniausiai kreipiasi ortopedinių dienos chirurgijos paslaugų?

Apibendrintai, mūsų skyriuje atliekamas artroskopines ortopedines dienos chirurgijos operacijas galima skirstyti į traumų sukeltų pasekmių ir degeneracinių susirgimų gydymą.

Pirmajai grupei priklauso jaunesni aktyvūs žmonės, patyrę kelio sąnario, raiščių, sausgyslių, meniskų, peties sužalojimus. Bene tipiškiausias atvejis – kelio priekinio kryžminio raiščio plyšimas, kurį gydydami atliekame raiščio rekonstrukcinę operaciją. Nemažai atvejų susiję su peties sausgyslių sužalojimais, kuriems gydyti taip pat reikalinga rekonstrukcija. Žinoma, gydome ir alkūnės, čiurnos, pėdos ortopedines ligas. Kita grupė – vyresni žmonės, kuriems pasireiškia degeneraciniai susirgimai, pavyzdžiui, kelio sąnario kremzlių patologija, meniskų degeneraciniai plyšimai, peties sausgyslių degeneraciniai plyšimai.

Standartinė rekonstrukcinė operacija nuo pasiruošimo iki jos pabaigos trunka apie 2,5 val., chirurgo darbas – apie 1,5 val., nemažai laiko užima pasirengimas operacijai, nes jai naudojama sudėtinga įranga, kurią reikia tinkamai paruošti.

Ar dienos chirurgijos operacinės komanda skiriasi nuo kitose operacijose dalyvaujančių komandų? O galbūt bendradarbiaujate su kitų specializacijų gydytojais ir medicinos specialistais?

Jei atliekama bendrinė nejautra, operacinės komandos sudėtis niekuo nesiskiria nuo įprastos – kartu su operuojančiu gydytoju dalyvauja gydytojas anesteziologas reanimatologas, anestezistė, instrumentatorė, operacinės padėjėja. Prie pacientų slaugos skyriuje prisideda bendrosios praktikos slaugytojos ir jų padėjėjos.

Labai svarbu pabrėžti, kad dienos chirurgijos komanda glaudžiai bendradarbiauja su reabilitacijos specialistais, nes sėkmingi ortopedinės rekonstrukcinės operacijos rezultatai be reabilitacijos yra sunkiai įsivaizduojami – reabilitacija yra neatsiejama sėkmingos operacijos dalis. Ankstyva reabilitacija yra būtina, todėl pacientai ją pradeda iš karto po operacijos. Geras komandinis darbas yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.

Didžiajai daliai mūsų pacientų tinka ambulatorinė reabilitacija, ir tik nedaugeliui prireikia stacionarinės. Kaip mėgstame juokauti – paciento tikslas yra reabilituotis, o ne poilsiauti. Ortopedinio profilio pacientams  didžiausią poveikį funkcijų atstatymui turi individuali kineziterapija. Fizioterapinės priemonės, pavyzdžiui, masažai ar šildymai, yra tik papildomos. Be to, reabilitacija yra aktyvus savarankiškas paciento darbas – jis turi laikytis sudaryto plano, mokytis pratimų, kad vėliau juos galėtų atlikti ir namuose. Paciento motyvacija ir įsitraukimas yra labai svarbūs geram rezultatui pasiekti.

Viena iš pacientų baimių – skausmas į namus grįžus tą pačią dieną po operacijos. Ar ši baimė pagrįsta, ar visgi šiuolaikinės priemonės leidžia pooperacinį skausmą suvaldyti ir namuose?

Anksčiau ortopedinėje dienos chirurgijoje didžiausia rizika išrašant pacientą namo buvo skausmas. Tačiau galiu nuraminti pacientus, nes RVUL taikome su anesteziologais suderintą skausmo malšinimo taktiką ir jos trukmę, patvirtintas vaistų kombinacijas. Nuskausminimo schemos puikiai veikia – net ir tokie visiems įprasti vaistai kaip paracetamolis ar ibuprofenas numalšina skausmą. Tačiau juos gerti reikia tiksliai taip, kaip paskyrė gydytojas – nepraleisti vartojimo grafiko, nekeisti kiekio ir derinių. Uždelsus išgerti vaistus, numalšinti skausmą tampa žymiai sunkiau.

Kalbėdamas apie dienos chirurgiją, ne kartą paminėjote medicinos pažangą. Galbūt yra šalių-lyderių dienos chirurgijos srityje, kurių pavyzdžiu ir gerąja patirtimi galime pasinaudoti?

Žinoma, kiekvienas medicinos srities darbuotojas turi nuolat tobulintis ir atnaujinti žinias. Aš daugiausiai praktinės patirties semiuosi Austrijoje ir JAV. Pastaroji yra vienas iš artroskopinės dienos chirurgijos lyderių pasaulyje. Vos prieš kelias savaites jau trečią kartą teko pabuvoti Niujorke esančioje Hospital for Special Surgery ligoninėje – seniausioje JAV ortopedinio profilio ligoninėje, pastaruosius 12 metų išrenkamoje geriausia šalyje. Čia lankiausi pagrindinėje ligoninės būstinėje ir atskirai įkurtame dienos chirurgijos centre Manhattane, domėjausi tiek medicininėmis naujovėmis, tiek organizaciniais klausimais – kaip vyksta procesas nuo paciento atvykimo iki išrašymo. Labai įdomu tai, kad nepaisant tvirtos lyderių pozicijos, jie ir toliau ieško galimybių bei būdų tobulinti dienos chirurgijos paslaugas. Nuolatinis bendradarbiavimas su kolegomis iš JAV padeda sparčiai tobulėti.

Kokius pagrindinius skirtumas pastebite tarp Lietuvos ir JAV dienos chirurgijos paslaugų?

Bene pagrindinis skirtumas – viduriniojo personalo kiekis, JAV jo yra žymiai daugiau. Dienos chirurgijos paslaugas teikiančio skyriaus darbas yra intensyvus, per vieną dieną vienam pacientui turime suteikti daug paslaugų, užpildyti dokumentus, sekti jo būklę, todėl slaugytojų ir jų padėjėjų turėtų būti daugiau.

Skiriasi ir paciento ryšys su medicinos personalu – jis yra artimesnis. Pavyzdžiui, po operacijos pasikalbėti su pacientu telefonu yra normalu. Taip pat paskambinti ir pasikalbėti gali asistentas, rezidentas. Šią praktiką taikau ir aš, ir mano kolegos – po operacijos asmeniškai skambiname savo pacientams, norėdami įsitikinti, kad viskas klostosi gerai.

Skiriasi ir paciento informavimo apie numatomą operaciją forma ir kiekis. Elektroninės informavimo priemonės yra plačiai naudojamos ir patogios, todėl atvykę į ligoninę, pacientai aiškiai žino apie paslaugos suteikimo tvarką, jiems retai iškyla papildomų klausimų. Paciento informuotumas ir aktyvus dalyvavimas gydymo procese yra neatsiejama proceso dalis norint pasiekti paciento lūkesčius atitinkantį gydymo rezultatą.

Apibendrindamas savo kelionės patirtį galiu pasakyti, kad Lietuvoje nuo dienos chirurgijos tendencijų ortopedijoje neatsiliekame.

Plastinės chirurgijos operacijos, galinčios ženkliai pagerinti moterų sveikatą ir gyvenimo kokybę

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Rauba sako, kad plastinė chirurgija dažniausiai siejama su estetine išvaizda. Toks įsivaizdavimas yra per siauras, nes plastinės operacijos gali pagerinti moterų sveikatą, gyvenimo kokybę, padėti išvengti įvairių gretutinių negalavimų, suteikti psichologinio komforto ir pasitikėjimo savimi. „Į konsultaciją atėjusios moterys skundžiasi per didelėmis krūtimis ir skuba vardinti jų sukeliamas problemas, norėdamos mane įtikinti operacijos būtinumu, bet joms to daryti nereikia – apie problemas puikiai žinau ir padarau viską, kad pacientėms padėčiau“, – pabrėžia gydytojas.

Krūtų mažinimui ryžtasi dažniau

Didelę patirtį turintis RVUL plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas G. Rauba prisimena, kad pačioje XX a. pab. tik išvykęs į JAV sužinojo apie ten labai dažnai atliekamas krūtų mažinimo operacijas, kurias rinkdavosi tiek jaunos, tiek vyresnio amžiaus moterys. Gydytojas sako, kad pastaraisiais metais šių operacijų gerokai dažniau pasitaiko ir Lietuvoje, nes pamažu keičiasi žmonių suvokimas: „Plastinė ir estetinė chirurgijos susijusios, o mūsų ligoninėje atliekamos plastinės operacijos žmonėms pagerina fizinę savijautą. Pavyzdžiui, per didelės krūtys blogina moters gyvenimo kokybę ir daro įtaką sveikatai – jai sunku sportuoti, bėgioti, didelis papildomas krūtų svoris apkrauna stuburą ir kaklo sritį ir sukelia skausmą, pakeičia laikyseną, gali atsirasti pašutimai po krūtimis. Galiausiai, moteris susiduria ir su sunkumais rinkdamasi patinkančią aprangą, patiria psichologinį diskomfortą. Tačiau mąstymas keičiasi, vis didesnė visuomenės dalis supranta, kad plastinė chirurgija gali ne tik pagražinti kūną, bet ir spręsti sveikatos problemas.“

G. Rauba pasakoja, kad plastinė krūtų mažinimo operacija atliekama esant bendrinei nejautrai ir trunka apie tris valandas. Jos metu pašalinamas riebalinių audinių perteklius, kartais krūtį reikia pakelti, ypač vyresnio amžiaus pacientėms. Taip pat stengiamasi išlaikyti krūties estetinį vaizdą. Po operacijos apie mėnesį reikia nešioti krūtis prilaikančią ir formuojančią liemenėlę. Į darbą moteris gali grįžti po poros savaičių, o fizine veikla užsiimti praėjus dviem mėnesiams po operacijos.

„Amžiaus iki kurio nerekomenduojama daryti krūtų mažinimo operacijos – nėra. Pavyzdžiui, esame operavę abiturientę, turėjusią gigantines krūtis. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai jaunos pacientės dvejoja dėl operacijos – ateityje planuoja pastoti ir nėra tikros, ar galės vaikelį maitinti krūtimi. Noriu jas nuraminti, nes operacijos metu perkeliamas visas areolos kompleksas (spenelis, pieno liaukos ir kt.), jis išlieka funkcionalus. Tad po tokio tipo krūtų mažinimo operacijos moteris gali kūdikį maitinti krūtimi“, – paaiškina RVUL plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas G. Rauba.

Užkritę vokai – didelis trukdis

Dermatochalazė arba užkritę viršutiniai akių vokai yra dažna estetinė ir sveikatos problema, dažniausiai pasireiškianti vyresnio amžiaus žmonėms. Vokai dažniausiai užkrenta dėl natūralaus senėjimo proceso – silpnėja raumenys, sumažėja odos elastingumas, todėl nusileidžia akių vokų oda. Užkritusius vokus gali lemti ir paveldimumas, stresas, traumos ir kitos priežastys.

„Viena vertus, tai yra estetinė problema, kita vertus – užkritę vokai prastina regėjimą, riboja akiratį, trukdo vairuoti, dirbti kompiuteriu ar žiūrėti televizorių. Dėl apriboto matymo gali kamuoti galvos skausmai. Taip pat akys ašaroja, gali būti sunku mirksėti, akių vokų oda būna drėgna, todėl klostėse gali atsirasti infekcija. Šios problemos išsprendžiamos sumažinant odos perteklių ir pakeliant voką. Įdomu tai, kad nors problema būdinga tiek vyrams, tiek moterims, profesionalios pagalbos dėl užkritusių akių vokų dažniausiai kreipiasi pastarosios – apie 90 proc.“, – sako gydytojas G. Rauba.

Akių vokų plastinės operacijos atliekamos naudojant vietinę nejautrą ir paprastai užtrunka iki vienos valandos. Po operacijos ant akių dedamas vėsinantis kompresas, jei pacientė jaučia skausmą – jis malšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Moteris tą pačią dieną gali grįžti namo, o siūlai pašalinami praėjus savaitei. Po akių vokų operacijos reikia laikytis tausojančio režimo, nesilankstyti, nepersitempti, o visas gijimo procesas užtrunka apie tris savaites.

Pilvukas po gimdymo – dėl diastazės

Po gimdymo ar numetus labai daug svorio moteris gali kamuoti fizinė ir estetinė problema – pilvo raumenų diastazė, kitaip tariant, prasiskyrę tiesieji pilvo raumenys. Paskutinįjį nėštumo trimestrą pilvo raumenys prasiskiria beveik visoms moterims, tai yra normalu. Deja, daliai moterų po gimdymo į buvusią padėtį jie nebegrįžta net prabėgus metams ar daugiau laiko, todėl jos gali atrodyti lyg besilaukiančios, o korseto nešiojimas ar sportas dažnu atveju tik nežymiai sumažina problemą. Efektyviausiai ji sprendžiama pasitelkiant plastinę chirurgiją.

„Estetinės pilvo raumenų diastazės problemos – nudribęs pilvas, pilvo apačioje atsiradusios kabančios odos klostės, vizualiai matoma raumenų prasiskyrimo linija. Kalbant apie sveikatos problemas, pilvo raumenų diastazė gali būti susijusi su iššutimais, nugaros skausmu, raumenų silpnumu, netaisyklinga laikysena. Kartais pasireiškia šlapimo nelaikymas, išvaržos. Taip pat suprastėja lytinis gyvenimas, moteris patiria ir psichologinį diskomfortą, – vardija G. Rauba. – Todėl pilvo sienos plastikos (abdominoplastikos) metu susiuvame prasiskyrusius raumenis ir, jei reikia, pašaliname minkštųjų audinių perteklių. Operacija paprastai trunka apie tris valandas, hospitalizacijos laikotarpis neilgas. Po operacijos maždaug mėnesį reikia nešioti korsetą, o prie fizinio aktyvumo grįžti iš lėto. Tokią operaciją gali tekti pakartoti tik tuo atveju, jei moteris dar kartą pastoja ir raumenys vėl prasiskiria.“

RVUL gydytojas pastebi, kad sunku atskirti, kada ryškus pilvas po nėštumo yra mažo fizinio aktyvumo ir nesubalansuotos mitybos pasekmė, o kada – pilvo raumenų diastazė. Dažnu atveju priežastis būna pastaroji, tačiau tikslią diagnozę nustatyti gali tik gydytojas. Rekomenduojama pilvo raumenų patikrinimą atlikti praėjus maždaug  dviem mėnesiams po gimdymo – kuo anksčiau nustatoma diagnozė, tuo lengvesnis ir greitesnis gydymas laukia. Tačiau G. Rauba pabrėžia, kad pilvo raumenų diastazę chirurginiu būdu galima gydyti praėjus ir keleriems, ir net keliolikai metų po raumenų prasiskyrimo: „Kęsti fizinio ir psichologinio diskomforto nereikia tiek diastazės, tiek kitais atvejais – verčiau pasikonsultuokite su gydytoju ir gaukite profesionalią pagalbą“.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje pirmą kartą lankėsi ministras A. Dulkys

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) lankėsi LR sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė. Vieno iš įstaigos steigėjų – LR Sveikatos apsaugos ministerijos, – atstovai susitiko su ligoninės administracija ir klinikinių centrų vadovais, susipažino su bendruomene, aptarė ligoninei svarbius strateginius klausimus ir ateities viziją.

Pirmą kartą RVUL apsilankiusio ministro A. Dulkio ir viceministrės D. Jankauskienės vizitas prasidėjo susitikimu su įstaigos administracija ir klinikinių centrų vadovais, kurie pristatė pagrindines centrų veiklos kryptis ir rodiklius, didžiausius pasiekimus ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Didelis dėmesys susitikimo metu buvo skirtas sunkios traumos klasteriui. Šio centro vadovas profesorius Valentinas Uvarovas džiaugėsi, kad RVUL yra sukurta puiki studijų bazė rezidentams ir doktorantams, kurie noriai renkasi šią ligoninę ir joje gauna labai platų praktinių žinių spektrą, nuo traumatologijos iki toksikologijos.

RVUL Skubios pagalbos skyriaus veiklą ir jos viziją pristatęs skyriaus vedėjas Paulius Uksas pabrėžė, kad į įstaigą atvyksta maždaug 50 proc. visų GMP automobilių Vilniaus regione, t. y., greitosios pagalbos automobilis pacientą atgabena kas 15 min. Iš viso per parą Skubios pagalbos skyriuje priimama iki 300 pacientų.

„Mūsų skyriaus tikslas yra teikti medicinos paslaugas kuo greičiau ir kokybiškiau, todėl nuolat ieškome galimybių plėstis ir prisitaikyti prie augančių pacientų srautų. Atsižvelgdami į vykstančias sveikatos apsaugos sferos reformas, siekiame didinti skubiosios medicinos paslaugų prieinamumą bendradarbiaudami tiek su GMP tarnyba, tiek su kitomis ligoninėmis. Be to, reaguodami į dabartinę geopolitinę situaciją, ieškome efektyvių sprendimų potencialioms grėsmėms ir krizėms valdyti. Remdamiesi geriausiomis užsienio šalių praktikomis, turime parengę strategiją, kaip galėtų plėstis ir modernizuotis Skubios pagalbos skyrius“, – sakė P. Uksas.

Susipažinęs su esama įstaigos situacija, pasiekimais ir ateities planais, ministras A. Dulkys pažymėjo, kad yra pasiruošęs įsiklausyti į ligoninės poreikius ir drauge ieškoti sprendimų. Anot jo, ligoninei atnaujinti ir padidėjusiems poreikiams patenkinti reikia pasinaudoti visais galimais finansavimo šaltiniais – valstybės biudžeto, Europos Sąjungos fondų, Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemone. „Lėšų sveikatos apsaugos sistemai kiekis yra ribotas. Be to, jos turi būti skirstomos, tolygiai atsižvelgiant į visų regionų poreikius. Dėl to labai svarbu kuo tiksliau susitarti dėl bendros šios svarbios ligoninės vizijos, numatyti visas galimybes ir grėsmes, kad pinigai būtų panaudoti racionaliai – būtent ten, kur reikia ir kiek reikia“, – teigė ministras.

Po pristatymo ministras A. Dulkys ir viceministrė D. Jankauskienė turėjo progą apsilankyti ligoninės klinikiniuose centruose, iš arčiau pamatyti jų veiklą ir susipažinti su komanda, įvertinti infrastruktūros skirtumus modernizuotuose ir renovacijos dar laukiančiuose ligoninės padaliniuose. Tęsdamas skubiosios medicinos paslaugų pristatymą P. Uksas Skubios pagalbos skyriuje papasakojo apie praktinius darbo ypatumus. Toliau kartu su prof. dr. Sauliumi Vosyliumi ir vedėja Liucija Saltanavičiene svečiai aplankė Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių, kuriame gydomi ypač sunkios būklės pacientai.

Operacinio anesteziologijos skyriaus vedėjas dr. Darius Činčikas papasakojo apie didžiausio įstaigos skyriaus veiklą ir dalies operacinių infrastruktūros atnaujinimo poreikį – ministras aplankė renovuotas ir nuo ligoninės atidarymo nepasikeitusias operacinio bloko patalpas. Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Audrius Širvinskas supažindino su moderniu aneurizmų, insultų ir kitų sudėtingų patologijų gydymo metodu ir naudojama pažangia įranga. Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus vedėjas Aurelijus Grigaliūnas pristatė jų skyriui priklausančią operacinę.

Pažintį su RVUL ministras A. Dulkys ir viceministrė D. Jankauskienė pabaigė I Chirurgijos skyriuje – susipažino su vedėju dr. Sauliumi Jurevičiumi, pabendravo su pacientais, darbuotojais ir rezidentais, įvertino prieš pusę metų po remonto duris atvėrusio II Chirurgijos skyriaus aplinką.

Baigiantis vizitui sveikatos apsaugos viceministrė D. Jankauskienė padėkojo administracijai už aktyvų įstaigos strategijos kūrimą ir pokyčius, kuriuos išvydo: „Labai džiaugiuosi, kad dabartinė įstaigos ateities vizija yra ambicinga, prioritetai sudėlioti tikslingai. Akivaizdžiai matyti pozityvus RVUL pokytis, darnus komandos darbas ir pažanga. Todėl neabejoju, kad įstaigos teikiamų paslaugų prieinamumas ir kokybė ateityje augs.“

Apibendrindami susitikimo rezultatus ministerijos ir ligoninės atstovai pasidžiaugė bendru požiūriu į platesnes bendradarbiavimo galimybes šalies gyventojams teikiant sveikatos gerinimo paslaugas.

Reabilitacijos centrui „Pušyno kelias“ nutraukus veiklą, darbuotojai ir pacientai nenukentės

17 Geg 2022 Naujienos

VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) po įvykusio susirinkimo su steigėjais – Vilniaus universitetu ir Sveikatos apsaugos ministerija – praneša apie sprendimą nutraukti įstaigai priklausančio padalinio – reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ veiklą.

Vilniuje įsikūręs reabilitacijos centras „Pušyno kelias“ RVUL padaliniu tapo 2018 m. pradžioje, tačiau ligoninei kartu su 195 tūkst. eurų siekiančiais įsiskolinimais perduoti 9 pastatai buvo prastos būklės, reikalaujantys remonto, patalpos neatitiko sveikatos priežiūros paslaugoms teikti nustatytų reikalavimų. Nuo to laiko iš jokių šaltinių nebuvo skirtas finansavimas reabilitacijos centro statinių būklei pagerinti, o paslaugos pacientams šiuo metu teikiamos tik viename – centriniame pastate.

Ligoninės direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė teigia, kad praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje pastatyto komplekso visapusiškam ir kokybiškam atnaujinimui, įtraukiant ir patalpų vidaus apdailą, RVUL nuosavų lėšų neturi: „Tiek veikiant kaip savarankiškai įstaigai, tiek tapus RVUL dalimi, reabilitacijos centro „Pušyno kelio“ veikla metai iš metų buvo nuostolinga – nepaisant įgyvendintų organizacinių pokyčių, sanatorija kas mėnesį generuoja per 100 tūkst. eurų sąnaudų, o nuostolis siekia beveik 0,5 mln. eurų per metus. Ilgainiui tai tapo sunkiai pakeliama našta įstaigai.“

RVUL vadovės teigimu, nuo pat reabilitacijos centro perėjimo ligoninės žinion buvo aktyviai ieškoma išorinių finansavimo šaltinių. Viešųjų investicijų plėtros agentūrai buvo pateiktos paraiškos 5-iems reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ pastatams atnaujinti, pasinaudojant paskola ir grąžinamąja subsidija pagal energinio efektyvumo didinimo programas. Tačiau kompleksiniam renovacijos sprendimui, kuris apimtų ne tik pastatų energetinių charakteristikų pagerinimą, bet ir patalpų pritaikymą sveikatos priežiūros paslaugoms, būtinos milžiniškos investicijos – papildomų lėšų poreikis sudaro daugiau nei 10 mln. eurų.

„Dėl papildomo finansavimo buvo ne kartą kreiptasi į Sveikatos apsaugos ministeriją bei kitas institucijas, svarstant visas įmanomas sanatorijos renovavimo alternatyvas, deja, nė vienas iš siūlomų variantų nebuvo įvertintas kaip rentabilus. Todėl balandžio pabaigoje vykusiame dalininkų susirinkime kartu su steigėjais teko svarstyti klausimą dėl reabilitacijos centro tolesnio likimo, o gegužės 16 d. gavome oficialų dalininkų pritarimą padalinio veiklos nutraukimui“, – sako doc. dr. J. Kutkauskienė.

Planuojama sanatorijos uždarymo data yra 2022 m. birželio 1 d. Šiuo metu „Pušyno kelyje“ dirba 55 darbuotojai (gydytojai, kineziterapeutai, bendrosios praktikos slaugytojai ir jų padėjėjai, kitų profilių darbuotojai). „Nė vienas darbuotojas nebus atleistas – visos darbo vietos bus išsaugotos jas perkeliant į ligoninę. Dėl sprendimo nutraukti reabilitacijos centro veiklą nenukentės ir pacientai, nes stacionarinės reabilitacijos paslaugos bus plečiamos RVUL – čia ir dabar sėkmingai funkcionuoja Stacionarinės reabilitacijos skyrius, kurio veiklos apimtis numatyta padidinti keliomis dešimtimis lovų, ligoninėje taip pat veikia baseinas, teikiamos įvairios ambulatorinės reabilitacijos procedūros“, – sako doc. dr. J. Kutkauskienė.

Pasak įstaigos direktorės, nutraukus veiklą, bus organizuojamas nekilnojamojo turto pardavimas laikantis teisės aktų reikalavimų – viešosios įstaigos nekilnojamasis turtas bus parduodamas viešo aukciono būdu, sudarant sąlygas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti su didžiausią kainą aukcione pasiūliusiu viešo aukciono dalyviu. Apie tai bus pranešta ligoninės interneto svetainėje.

 

Pacientas ir lankytojas

Pacientų lankymo tvarkos pasikeitimai atšaukus COVID-19 ekstremaliąją situaciją

12 Geg 2022 Naujienos

Lietuvoje atšaukus ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19 ligos, iš esmės keičiasi pandemijos valdymo strategija nacionaliniu lygmeniu, o taip pat ir mūsų ligoninėje. Nors neteko galios dauguma iki šiol taikytų reikalavimų, tačiau gydymo įstaigoms palikta teisė taikyti griežtesnius infekcijų kontrolės reikalavimus reguliuojant pacientų ir lankytojų srautus, be to, išlieka prievolė lankant pacientus stacionarinėse gydymo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nuo gegužės 13 d. pacientų lankymas leidžiamas kasdien, tačiau pagrindinis įėjimas į ligoninę bus atidaromas tik lankymo valandomis.

1. RVUL stacionarinėms paslaugoms hospitalizuoti pacientai gali būti lankomi laikantis šių reikalavimų:

  • Lankymas vyksta antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 11:00 val. iki 14:00 val., pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais – nuo 17:00 val. iki 19:00 val.
  • Lankytojai atvyksta per ligoninės pagrindinį įėjimą;
  • Rekomenduojama vieno paciento lankymo trukmė – iki 30 min;
  • Vieną pacientą vienu metu lankyti rekomenduojama vienam lankytojui.
  • Lankymas vyksta paciento palatoje;
  • Lankytojai privalo dėvėti respiratorių arba medicininę kaukę viso buvimo ligoninėje metu, prieš įeinant į skyrių ir išeinant iš jo dezinfekuoti rankas. Lankymo metu rekomenduojamas kuo mažesnis paciento fizinis kontaktas su lankančiais asmenimis (rekomenduojama laikytis ne mažiau kaip 1 metro atstumo);
  • Lankyti pacientus gali tik asmenys, neturintys ūmių kvėpavimo takų infekcijų simptomų (pvz., karščiavimas, sloga, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas).

2. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (RITS) hospitalizuoti pacientai gali būti lankomi laikantis šių reikalavimų:

  • RITS lankymas vyksta antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 13:00 val. iki 14:00 val., pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais – nuo 18:00 val. iki 19:00 val.
  • Lankytojai atvyksta per Ligoninės pagrindinį įėjimą;
  • Rekomenduojama vieno paciento lankymo trukmė – iki 30 min;
  • Vieną pacientą vienu metu lankyti leidžiama tik vienam lankytojui;
  • Lankytojai privalo dėvėti respiratorių arba medicininę kaukę viso buvimo ligoninėje metu, prieš įeinant į skyrių ir išeinant iš jo dezinfekuoti rankas. Lankymo metu rekomenduojamas kuo mažesnis paciento fizinis kontaktas su lankančiais asmenimis (rekomenduojama laikytis ne mažiau kaip 1 metro atstumo);
  • Lankyti pacientus gali tik asmenys, neturintys ūmių kvėpavimo takų infekcijų simptomų (pvz., karščiavimas, sloga, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas).

3. Izoliuotų pacientų lankymas draudžiamas (išskyrus terminalinės būklės pacientus).

4. Terminalinės būklės, t. y., nepagydomos ir progresuojančios ligos eigos, pacientų lankymas derinamas su pacientą gydančiu gydytoju arba skyriaus vedėju, jei pacientas lankomas ne bendrojo lankymo laiku.

5. Iš pacientų artimųjų priimami tik siuntiniai, skirti skyriuose izoliuotiems pacientams, kurių lankymas draudžiamas. Siuntiniai priimami bendrojo lankymo laiku, daiktus paliekant skyriaus slaugytojų poste, ant siuntinio nurodžius paciento pavardę, skyrių ir palatos Nr.

6. Lankytojai, atsisakantys laikytis aukščiau išdėstytų pacientų lankymo taisyklių, į Ligoninę neįleidžiami.

Iš Ukrainos grįžę RVUL medikai: nė vienas iš mūsų nesijaučiame didvyriais

Į Lietuvą iš dviejų savaičių trukmės misijos Ukrainoje grįžo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) vyresnioji slaugytoja Daiva Jociunskienė, vyriausiojo slaugos administratoriaus pavaduotoja Violeta Nomeikienė ir gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika. Medikai sako tikėjęsi patekti į karo veiksmų sūkurį, tačiau dėl saugumo pagalbą Ukrainos žmonėms teikė prie Moldovos sienos esančioje ligoninėje. Joje gydytojai konsultavo pacientus, atliko kelias mokomąsias operacijas ir į namus išsivežė suvokimą, koks pažangus ir geras gyvenimas yra Lietuvoje.

Jei prašo pagalbos – reikia padėti

„Jei būčiau diskutavusi su šeima, ar važiuoti į Ukrainą, būtų atsiradę šimtas priežasčių to nedaryti, – apie apsisprendimą dalyvauti medikų misijoje pasakoja Traumatologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja D. Jociunskienė. – Paskelbus kvietimą registruotis nesuabejojau – jei žmogus prašo pagalbos, negaliu jam atsakyti, o čia jos prašo daugybė žmonių. Vadinasi, reikia padėti.“ Kartu vykusi slaugytoja V. Nomeikienė jai antrina sakydama, kad jos motyvacija buvo labai panaši – noras padėti tiems, kurie kenčia.

Apie tai, kad buvo atrinktos į misiją slaugytojos sužinojo pirmosiomis kovo dienomis, tačiau į Ukrainą išvyko tik po pusantro mėnesio. D. Jociunskienė sako, kad iš pradžių buvo neramu – viskas vyksta iš tikrųjų, o karo apimtoje šalyje tykos pavojai. Tačiau, laukiant išvykimo, misijos dalyviams vyko pasiruošimo paskaitos, po kurių jos pasijuto užtikrintai ir buvo pasiruošusios netikėtoms situacijoms.

Misijos dalyviai pirmiausiai pasiekė Ukrainos sostinę. Slaugytoja V. Nomeikienė pasakoja, kad Kyjivas jai priminė gerai įrengtą tvirtovę – įvažiavimus į miestą saugo postai iš didžiulių gelžbetonio blokų ir ginkluotų karių. Sostinės priemiesčiai paliko slogų įspūdį: susprogdintos degalinės, keliai apgadinti, sudegusi karinė technika, sugriauti tiltai, sunaikinti gyvenamieji namai ir vaikų darželiai. Pirmąją Kyjive praleistą naktį krito bombos, todėl medikams kuriam laikui teko persikelti į slėptuvę: „Kadangi slėpėmės, bombų sprogimų negirdėjome, tačiau juos puikiai girdėjo mus atvežę autobuso vairuotojai.“ Pasigirdus sirenoms anksčiau buvo privaloma slėptis, o gydymo įstaigose – pacientus nugabenti į rūsį. Bet vietos gyventojai jau įpratę prie dažnai kaukiančių sirenų ir į jas reaguoja mažiau.

D. Jociunskienė pripažįsta, kad Kyjive taip pat jautėsi nejaukiai. „Čia pamačiau, kokie baisūs gali būti sprogimų padariniai. Bet ukrainiečiai sparčiai tvarkosi – grįždama iš misijos nė pusės nuolaužų gatvėse nepamačiau. Žmonės gyvena toliau, tik tas gyvenimas kitoks. Apima neįprastas jausmas pamačius, pavyzdžiui, degalinėje kavą geriančius vyrus su automatiniais ginklais rankose“, – pasakoja ji.

Prasidėjus karui iš Kyjivo pasitraukė apie pusė jo gyventojų, čia darbo gydytojams sumažėjo, taip pat buvo nutrauktos planinės operacijos. Todėl medikai iš Lietuvos pasidalino į dvi komandas ir išvyko į skirtingas ligonines kituose šalies regionuose. Visi trys RVUL medikai atsidūrė maždaug 30 tūkstančių gyventojų turinčiame Podolės Mogiliove (Mohyliv-Podilskyi), šalia sienos su Moldova. V. Nomeikienė sako, kad girdėti oro pavojaus sirenas nedideliame mieste jai buvo dar nejaukiau nei Kyjive: „Kyjivas didelis, todėl galvojau, kad tikimybė bombai sprogti netoliese yra žymiai mažesnė.  Podolės Mogiliove atrodė, kad viskas arti, gali ir mus „užkliudyti“. O sirenos kaukė beveik kasdien.“

„Inozemni likari“ arba gydytojai iš užsienio

Dvylikos lietuvių medikų komanda prisijungė prie Podolės Mogiliovo rajoninės intensyvaus gydymo ligoninės, kuriai vadovauja Oleksandras Onofričiukas, kolektyvo. Anot D. Jociunskienės, iš pradžių žvelgę kiek šalčiau, visai netrukus kolegos ukrainiečiai ėmė šypsotis, prašyti pagalbos ir dalintis asmeninėmis istorijomis, rodyti artimųjų nuotraukas: „Mus priėmė šiltai, o išvykstant nuoširdžiai dėkojo už pagalbą. Nė nespėjome grįžti į Lietuvą, o jau skambino klausdami kaip sekasi. Vaišino ukrainietiškais patiekalais, lauktuvėms ir prisiminimui įteikė rankdarbių.

V. Nomeikienė prisimena, kad iš pradžių stebėjo ukrainiečių darbą, pažindinosi su kitos šalies sveikatos įstaigos specifika ir karts nuo karto prašė kokių nors užduočių. „Trečią dieną gydytojai jau siuntė pacientus mums į tvarstomąjį. Pacientai žinojo, kad atvykome kaip savanoriai, todėl „sukosi“ aplinkui ir taikėsi pakalbinti. Bet ten visi kalba ukrainietiškai, rusiškai dauguma nemoka, o mokantieji nelabai nori šią kalbą vartoti“. Ji sako pastebėjusi skirtumų ne tik darbo procesuose, pavyzdžiui, infekcijų kontrolė, į kurią Lietuvoje žiūrima griežčiau, bet ir bendravime tarp gydytojo ir paciento – Ukrainoje jis pasirodė paprastesnis, šiltesnis, gydytojai į pacientus dažnai kreipiasi vardais.

Po to, kai apie atvykusius medikus iš užsienio paskelbė vietos žiniasklaida, mūsų gydytojai turėjo nemenką iššūkį – dviese konsultuodavo 60 pacientų per dieną. Jie buvo ne tik Podolės Mogiliovo gyventojai, bet ir pasitraukusieji iš karo zonų. Nemažai buvo tokių, kurie ateidavo pasipasakoti, nuotraukas parodyti, išgirsti „gydytojo iš užsienio“ nuomonę.

Viena iš labiausiai į atmintį įstrigusių istorijų iš ligoninės D. Jociunskienei susijusi su jaunu pacientu iš Vinycios (Vinica) miesto, nutolusio per 120 km. „Iš šio miesto specialiai pas mus atvyko gydytojas dėl savo 15-mečio sūnaus, kuris kenčia nuo avaskulinės sąnario nekrozės. Vienintelis būdas jam padėti išsaugoti sąnarį – tiesiai į jį leisti medikamentus. Tačiau tėvas su ašaromis akyse papasakojo, kad šiuo metu to padaryti neįmanoma, nes vyksta karas, trūksta priemonių, šalies prioritetai kiti. Jis prašė mūsų pagalbos.

Kitiems pacientams taip pat nelengva, ypač kalbant apie endoprotezavimą, kurio valstybė nekompensuoja. Tad įsivaizduokite, kad pacientas iš kelių šimtų eurų algos turi pats nusipirkti tris tūkstančius eurų kainuojantį protezą, apmokėti operacijai skirtas priemones, net tokias, kaip vienkartinės pirštinės chirurgui, tvarsčiai, nuskausminamieji vaistai ir kita. Net ateidami į perrišimą, jie turi atsinešti savo priemones. Todėl ukrainietės slaugytojos, pamačiusios mūsų atsivežtas vienkartines priemones, negalėjo patikėti. Ligoninės personalas labai džiaugėsi atvežta labdara.“

Pacientai tikėjosi stebuklingų sprendimų

Misijoje dalyvavęs RVUL gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika tikėjosi padėti kare sužeistiems kariams ir civiliams, tačiau dėl saugumo tokios galimybės nebuvo. Todėl pabuvusi Kyjive komanda išvyko į Podolės Mogiliove esančią ligoninę: „Tiesioginiai karo veiksmai toje Ukrainos dalyje nevyksta, tačiau ten yra labai daug karo pabėgėlių. Ligoninės ortopedijos skyriaus vedėjas išvykęs į karo ligoninę, planinės operacijos praktiškai nevyksta, o žmonių sveikatos bėgos niekur nedingsta.  Na o kalbant apie medicinos išsivystymo lygį, sakyčiau, kad jie nuo mūsų atsilieka 15–20 metų. Kaip minėjo mano kolegės, paskelbus apie mūsų atvykimą vietinėje žiniasklaidoje, ėmė plūsti konsultacijų norėję pacientai – jie iš mūsų tikėjosi kitos nuomonės ir „stebuklingų“ sprendimų. Kita vertus, už viską, ką mūsų pacientai Lietuvoje gauna nemokamai – protezus ir konstrukcijas, – ukrainiečiai turi mokėti, todėl ir ieško kitokių sprendimų. Deja, dėl ribotų galimybių, operavome tik tuos, kuriems reikėjo ypač skubios pagalbos.“

Gydytojas sako, kad ukrainiečiai gydytojai lietuvius sutiko draugiškai, džiaugėsi demonstracinėmis operacijomis. „Norėčiau mūsų misiją pratęsti ir Lietuvoje, t. y. Podolės Mogiliovo medikus pakviesti į stažuotę mūsų ligoninėje. Jie labai noriai atvažiuotų“, – idėjomis apie projekto tąsą dalinasi S. Sereika.

Per ligoninėje praleistą savaitę gydytojas ortopedas traumatologas kalbėjosi su daugybe pacientų ir prisimena vieną ypatingai sukrėtusią istoriją: „Prasidėjus karo veiksmams, okupuotose teritorijose žmonės buvo atskirti, sutriko medicinos priemonių tiekimas. Pavyzdžiui, sirgusieji cukriniu diabetu negalėjo gauti insulino. Gydytojas iš Kyjivo papasakojo, kad jo giminaičių dukra sirgo cukriniu diabetu, jai buvo transplantuotas inkstas. Deja, laiku negavusi insulino ji mirė. Tai priverčia pagalvoti, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje.“ Jis nepamirš, kaip  atsisveikindami pacientai linkėjo sveikatos ir taikos, buvo labai dėkingi, kad gydytojai neišsigando ir atvažiavo.

Kalbėdamas apie ore tvyrantį nerimą, gydytojas sako, kad nors Podolės Mogiliovas toli nuo karo veiksmų zonos, įtampa jaučiama ir čia – kaukia apie pavojų pranešančios sirenos, o žmonės sako, kad gyvenimą gali planuoti vos vieną dieną į priekį, nes situacija nuolat keičiasi. Tuo gydytojas galėjo įsitikinti pats, nes vieną dieną ligoninės direktorius pasakė, kad 80 km nuo miesto buvo bombarduojama geležinkelio infrastruktūra. „O keli šimtai metrų nuo ligoninės, ant bėgių stovėjo 40 cisternų sąstatas su kuru. Ligoninės direktorius nerimavo, kad subombardavus sąstatą nei ligoninės, nei miesto neliks. Įtampa atslūgo tik po dviejų dienų sąstatui išvažiavus“, –  prisimena S. Sereika.

Iš Ukrainos – suvokimas, kaip gerai gyvename

„Mano motyvacija vykti į Ukrainą – pagalba. Žinoma, galima aukoti pinigus, bet aš manau, kad jei kiekvienas prisidės tuo, ką moka geriausiai, tai bus labai daug. Mano sugebėjimas yra gydyti, todėl norėjau padėti Ukrainos gydytojams. Šioje misijoje tapome medikų visuomenės ambasadoriais – ukrainiečiai mus mato ir labai vertina mūsų pastangas. Kita vertus, daugeliui misija atrodo kaip didelis žygdarbis, bet tiesa ta, kad taip nėra, nė vienas iš mūsų nesijaučiame didvyriais“, – sako gydytojas S. Sereika. Paklaustas, ką pats gavo Ukrainoje, gydytojas pabrėžia, kad misija privertė suvokti, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje, kokį ilgą kelią nuėjome ir kokie pažangūs dabar esame.

RVUL vyriausiojo slaugos administratoriaus pavaduotoja V. Nomeikienė pritaria kolegos mintims: „Su savimi iš Ukrainos parsivežiau pojūtį, kad mes labai gerai ir saugiai gyvename. Štai grįžusi iš misijos susitikau su dukra, ėjome Gedimino prospektu, švietė saulė, virš galvos plytėjo mėlynas dangus. Ir staiga atėjo mintis – kokia laimė turėti taikų dangų virš galvos, nejausti nerimo, kad pasigirs pavojaus sirena, reikės slėptis ar sprogs bomba.“

Vyresnioji slaugytoja D. Jociunskienė sako ilgai nepamiršianti iš arti pamatyto karo ir jo pasekmių. Anot jos, ukrainiečiai šypsosi, nors jų akyse visada matyti nerimas. Bet įkvepia jų pasitikėjimas prezidentu ir savo šalimi – jie sako, kad tai jų žemė. „Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas atkreipė dėmesį, kad daugybė oficialių valstybės pareigūnų bijo įvažiuoti į Ukrainos teritoriją, o štai mes ne tik atvažiavome, bet ir pradirbome dvi savaites. Mūsų palaikymas jiems yra labai svarbus“, – pabrėžia slaugytoja.

IKS_vedeja_Ieva_Sliogeryte

Kiekviena hospitalizacijos diena didina paciento riziką, todėl griežta infekcijų kontrolė ligoninėse – būtina

4 Geg 2022 Naujienos

Nematomo fronto kariai, kurių misija – pacientų saugumas. Taip galima apibūdinti infekcijų kontrolės specialistus, užsiimančius įvairių infekcijų prevencija ir valdymu ligoninėse. Nors medikų priežiūroje atsidūręs žmogus pagrįstai tikisi išsivaduoti nuo vienokio ar kitokio sveikatos sutrikimo, kartais nutinka, kad būtent gydymo įstaigoje pacientas įgyja papildomą ligą dėl ligoninės aplinkoje cirkuliuojančių bakterijų, virusų ar kitų mikroorganizmų. Apie hospitalinių infekcijų keliamus iššūkius ir kitus pacientų saugumo aspektus kalbamės su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vedėja Ieva Šliogeryte.

Kas yra tos hospitalinės infekcijos ir kokį pavojų jos kelia?

Hospitaline infekcija laikomas bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės ar grybelinės kilmės susirgimas, kurio pacientas neturėjo atvykdamas į ligoninę ir kuris hospitalizavimo metu nebuvo inkubaciniame periode. Kadangi daugelio infekcijų inkubacinis periodas tiksliai neapibrėžtas, dažniausiai infekcijos, pasireiškusios praėjus 48 val. nuo patekimo į ligoninę, laikomos hospitalinėmis.

Reiktų pažymėti, kad hospitalinės infekcijos iš tikrųjų turėtų būti vadinamos su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis, nes jos gali pasireikšti ne tik ligoninių pacientams, bet ir apsilankius ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose (pvz., po dantų implantavimo, įvairių injekcijų, kitų invazinių sveikatos priežiūros paslaugų).
Remiantis Higienos instituto kasmet atliekamo hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo duomenimis, Lietuvos ligoninėse daugiausia pasitaiko pneumonijų, šlapimo organų ir operacinių žaizdų hospitalinių infekcijų. Yra pastebėta, kad aukštesnio pragyvenimo lygio šalyse labiau paplitusios šlapimo takų infekcijos ir pneumonijos, o žemesnio pragyvenimo lygio šalyse vyrauja operacinių žaidų infekcijos.

COVID-19 infekcija, gripas ir kitos visuomenei žinomos užkrečiamos ligos taip pat gali būti priskiriamos hospitalinėms infekcijoms, jeigu jos įgyjamos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kokia hospitalinių infekcijų situacija Lietuvoje?

Lietuvoje hospitalines infekcijas įgyja vidutiniškai apie 4 proc. stacionariai besigydančių pacientų. Tačiau stebimi gana reikšmingi dažnio skirtumai tarp skirtingo profilio gydymo staigų, atskirų stacionarų bei skyrių, o taip pat tarp skirtingų pacientų grupių.

Didžiausią hospitalinių infekcijų riziką turi pacientai, gydomi reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose. Mūsų šalyje šiuose skyriuose hospitalinių infekcijų paplitimas siekia 18 proc., chirurginio profilio skyriuose – 2–5 proc., terapinio – 2–4 proc.

Turbūt natūraliai kyla klausimas – tokius hospitalinių infekcijų rodiklius traktuoti kaip didelius ar mažus? Iš tiesų, šie rodikliai yra žemesni nei kai kurių šalių, kuriose infekcijų kontrolės užtikrinimo lygis laikytinas aukštesniu (pvz., Švedijos). Todėl manytina, kad dalis hospitalinių infekcijų lieka tiesiog „nematomos“ ir nėra registruojamos.

Remiantis hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo duomenimis, kai kurios ligoninės metai iš metų pateikia nulį hospitalinių infekcijų. Ar taip tikrai yra – sunku atsakyti, nes kasmet nėra atliekami hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo validacijos tyrimai.

RVUL infekciju kontroles skyrius

Ar labai skiriamės nuo kitų šalių?

Vertinant tik hospitalinių infekcijų skaičius, Lietuvoje situacija nėra kažkuo išskirtinė, tačiau tam tikrų „ypatumų“ galima įžvelgti. Pas mus gana įprasta sveikatos problemas, kurias galėtų pagydyti šeimos gydytojai ar ambulatorinės grandies specialistai, spręsti ligoninėse. Tai yra ydinga praktika, nes kiekviena ligoninėje praleista diena didina hospitalinių infekcijų riziką. Taip jau yra, kad dėl neišvengiamo antimikrobinių preparatų ir dezinfekcinių medžiagų naudojimo ligoninėse jų aplinkoje vyrauja visai kitokie mikroorganizmai negu mūsų kasdieninėje aplinkoje – jie pasižymi didesniu atsparumu antimikrobiniams preparatams, sukelia sudėtingiau ir ilgiau gydomas infekcijas. Kasdienes, greitai suteikiamas sveikatos paslaugas pacientai turėtų gauti pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, o stacionare reikėtų gydyti tik sudėtingesnius, aukštos kvalifikacijos medikų reikalaujančius atvejus. Tuo tarpu iki 15 proc. pacientų šiuo metu į ligonines yra guldomi netikslingai.

Tarp skirtingų įstaigų labai varijuoja supratimas apie infekcijų rizikas bei jų valdymą, taip pat netolygiai išspręsti ir materialinio apsirūpinimo klausimai. Ne taip seniai teko skaityti, kad kažkurioje rajono ligoninėje chirurginiai instrumentai jau kelis dešimtmečius plaunami vien tik rankomis, ar slaugytojos iš marlės gamina savadarbius tvarsčius, nors jau seniai aišku, kad instrumentų apruošimas automatiniuose plautuvuose yra ir kokybiškesnis, ir lengviau kontroliuojamas procesas. Tokia aplinka tikrai nėra saugi nei pacientams, nei darbuotojams.

Kaip vertinate Lietuvos ligoninėse vykdomą infekcijų kontrolę – ar visi pacientai gali būti ramūs?

Ligoninėse infekcijų kontrolė turėtų būti viena iš prioritetinių sričių, tačiau realybėje daug kas priklauso nuo įstaigos vadovybės ir paties medicinos personalo požiūrio, finansinių galimybių ir žmogiškųjų išteklių. Toli gražu ne kiekviena rajono ligoninė turi specialistų, kurie atliktų ne formalią funkciją, o iš tiesų užsiimtų infekcijų kontrole ir prevencija.

Tarkime, mūsų ligoninėje vykdomos visos rekomenduojamos hospitalinių infekcijų priežiūros rūšys – hospitalinių infekcijų priežiūra reanimacijos skyriuose, operacinių žaizdų infekcijų priežiūra, Clostridium difficile infekcijos priežiūra, atliekamas hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimas, stebimi kliniškai ir epidemiologiškai svarbūs mikroorganizmai, taikomos izoliavimo priemonės, vykdoma infekcijų kontrolės reikalavimų laikymosi visuose skyriuose kontrolė. Taip pat reguliariai rengiami jau dirbančių ir naujai įsidarbinančių darbuotojų mokymai, nuolat teikiamos konsultacijos įvairiais infekcijų prevencijos ir valdymo klausimais sveikatos priežiūros specialistams, analizuojami ir su administracija bei antimikrobinio atsparumo komitetu aptariami ligoninės hospitalinių infekcijų rodikliai, nuolat stebimi naujausi mokslo įrodymai infekcijų prevencijai ir valdymui, diskutuojama dėl jų diegimo tikslingumo. Tai yra labai intensyvus kasdienis darbas. Kad pacientai būtų saugūs, reikalingos didžiulės ir nuolatinės pastangos, kurių, deja, ne kiekviena įstaiga nori ar pajėgia imtis.

RVUL infekciju kontroles skyrius

Kodėl reikia turėti atskirus specialiai infekcijų kontrolei dedikuotus darbuotojus?

Infekcijų valdymas yra specifinė sritis, reikalaujanti ne tik profesinių žinių, bet ir ganėtinai imli laikui. Padidintos rizikos padaliniuose (tokiuose, kaip reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, kuriame gydomi pacientai reikalauja ypatingo dėmesio dėl atliekamos dirbtinės plaučių ventiliacijos, įvestų šlapimo pūslės, kraujagyslių kateterių) hospitalinių infekcijų priežiūra turi vykti nuolat. Tai reiškia, kad infekcijų kontrolės specialistai kone kasdien turi lankytis tokiuose skyriuose, rinkti duomenis apie rizikos veiksnius, paskirtą antimikrobinį gydymą, įtariamas ar patvirtintas infekcijas, patarti, kada ir kokias izoliavimo priemones taikyti, konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą infekcijų prevencijos klausimais. Tokia pat apimtimi, tik gal kiek mažesniu periodiškumu darbas turėtų vykti ir kituose ligoninės padaliniuose. Glaudus abipusis infekcijų kontrolės ir klinikinių skyrių bendradarbiavimas užtikrina geresnę infekcijų prevenciją ir valdymą, tačiau pirmoji ir būtina sąlyga – kad infekcijų kontrolės specialistai fiziškai egzistuotų ir dirbtų realų savo darbą ligoninėje.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje tam skiriama pakankamai dėmesio?

Deja, kai kuriose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose tiesiog nėra aktyviai dirbančių infekcijų kontrolės specialistų, jų funkcijas atlieka slaugytojos ir gydytojai, kuriems papildomai priskirta hospitalinių infekcijų priežiūros funkcija, todėl resursų bei žinių infekcijų kontrolės srityje trūkumas galėtų būtų viena iš hospitalinių infekcijų „nebuvimo“ įstaigose priežasčių. Nepagražinta realybė yra tokia, kad Higienos instituto duomenimis, 2020 m. Lietuvoje tik trečdalis ligoninių galėjo užtikrinti rekomenduojamą infekcijų kontrolės specialistų skaičių, o daugiau kaip 42 proc. ligoninių tokio specialisto neturėjo visai.

Esant tokiai situacijai, sunku tikėtis, kad įstaigoje bus vadovaujamasi naujausiais mokslo įrodymais pagrįstomis hospitalinių infekcijų prevencijos rekomendacijomis, o tai „užprogramuoja“ neefektyvią ir ne į esminius infekcijų prevencijos reikalavimus orientuotą kontrolę įstaigoje arba išvis jos nebuvimą, negebėjimą kritiškai vertinti ir diegti infekcijų kontrolės inovacijas, kompetentingai suteikti žinių, mokyti sveikatos priežiūros darbuotojus. Taip pat, neturint reikiamų išteklių, neįmanoma kokybiškai rinkti, analizuoti ir interpretuoti hospitalinių infekcijų paplitimo, infekcijų kontrolės reikalavimų užtikrinimo duomenų, remiantis analizių rezultatais nusimatyti prioritetus situacijai gerinti.

RVUL_infekciju_kontroles_skyrius

Kokių priemonių galima imtis didesnio pacientų saugumo labui?

Tarptautinė infekcijų kontrolės praktika rodo, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ne hospitalinių infekcijų dažniui, o sveikatos priežiūros pasirengimui užtikrinti infekcijų prevenciją ir valdymą – tai yra, vertinti, ar įstaiga turi reikalingus žmogiškuosius išteklius, žinias, įrangą, dokumentus, laikosi naujausių rekomendacijų, užtikrinančių pakankamą infekcijų kontrolės lygį.

Prie didesnio pacientų saugumo prisideda visa medicinos pažanga, nukreipta į tai, kad pacientas kuo mažiau laiko praleistų ligoninėje. Tam plėtojamos dienos chirurgijos paslaugos, minimaliai invazinės, pacientų sveikatą tausojančios operacijos. Iš savo profesinės – infekcijų valdymo mokslo bei praktikos – pusės tikrai pritarčiau idėjai, kad aktyvus chirurginis gydymas vyktų didesnėse ligoninėse, kurios gali užtikrinti visapusišką pacientų saugą, o mažesnėse įstaigose pagalba pacientams būtų teikiama dienos stacionaro sąlygomis ar ambulatoriškai.

Vakarų Europos šalyse jau senokai mažėja stacionare besigydančių lėtinėmis ligomis sergančių pacientų skaičius, šiuo keliu turi judėti ir Lietuvos sveikatos sistema. Mokslo pasiekimai medicinoje leidžia vis labiau sutrumpinti hospitalizacijos trukmę, daugiau paslaugų teikti negulint ligoninėje. Taip ne tik patogiau ir saugiau pacientui, bet ir taupomos valstybės lėšos bei medicinos personalo darbo laikas.

Taip pat svarbu užtikrinti ligoninėje naudojamų priemonių ir aplinkos sterilumą. Tai ir kruopštus medicininių instrumentų plovimas bei dezinfekavimas tam skirta įranga, jų sterilizavimas, taisyklinga patalynės ir patalpų dezinfekcija bei kitos procedūros, kurių plika akimi nepamatysi, tačiau visos jos leidžia minimizuoti infekcijų riziką. Be abejo, nereikėtų pamiršti ir jau šimtmečius veikiančių tradicinių dalykų. Pati paprasčiausia, bet labai efektyvi priemonė yra rankų higiena, kuria turėtume rūpintis nuolat.

RVUL infekciju kontroles skyrius

Moteris_nusiima_medicinine_kauke

Šalies mastu keičiamas COVID-19 infekcijos valdymas

2 Geg 2022 Naujienos

Nuo gegužės 1 d. šalyje atšaukus ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19 ligos, keičiama COVID-19 ligos valdymo strategija. Testavimas dėl COVID-19 ir vakcinacija bus vykdomi šalies gydymo įstaigose, nebelieka mobiliųjų punktų, tyrimai bus atliekami tik simptomus jaučiantiems asmenims šeimos gydytojo sprendimu, o dėl tyrimų poreikio prieš hospitalizuojant spręs gydymo įstaigų vadovai.

Testavimas dėl COVID-19 ligos iš mobilių punktų perkeliamas į asmens sveikatos priežiūros įstaigas, todėl asmenys, jaučiantys COVID-19 ligos simptomus, turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Šeimos gydytojo sprendimu COVID-19 ligai nustatyti bus naudojami greitieji antigeno testai. Patys pacientai registruotis tyrimui negalės, registraciją vykdys gydymo įstaigos. Kadangi mobilieji punktai šalies savivaldybėse bus naikinami, pacientų registracijos į mobiliuosius punktus nuo gegužės 1 d. bus atšauktos.

Dar vienas pakeitimas palies asmenis, kuriems patvirtina COVID-19 liga – privaloma izoliacija jiems nebebus taikoma. Žmogus bus laikomas pasveikusiu gydytojo sprendimu jei per 24 val. nebekarščiuos ir susilpnės kiti simptomai. Simptomus jaučiantiems žmonėms nerekomenduojama vykti į darbą, ugdymo įstaigą, kitas viešas žmonių susibūrimo vietas. Izoliuotis, kaip ir dabar, neturės nei keliautojai, nei sąlytį turėję asmenys.

Keliautojams, atvykstantiems į Lietuvą iš bet kurios pasaulio šalies, nebebus taikomi jokie su COVID-19 valdymu susiję reikalavimai: nebereikės prieš kelionę atlikti COVID-19 testo, net jei asmuo nėra persirgęs ar vakcinuotas, nereikės pildyti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro anketos, taip pat nebus ribojamas atvykimas užsieniečiams.

Svarbūs pakeitimai laukia gydymo įstaigų pacientų – prieš hospitalizaciją į gydymo įstaigą žmonėms nebereikės atlikti PGR tyrimo, tačiau įstaigos galės skirti COVID-19 patvirtinančius tyrimus asmenims, jaučiantiems ligos simptomus ar kitais atvejais, įstaigos nustatyta tvarka.

Pacientų ir darbuotojų nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimo, srautų atskyrimo tvarką turės nustatyti kiekvienos gydymo įstaigos vadovas atskirai. Tačiau stacionarinėse gydymo įstaigose pacientus lankyti bus galima tik dėvint nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, kurių galės nedėvėti negalią turintys asmenys, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas galėtų pakenkti sveikatos būklei. Gydymo įstaigoms taip pat paliekama teisė taikyti griežtesnius infekcijų kontrolės reikalavimus, todėl prieš vykstant į gydymo įstaigą reikėtų pasidomėti ten galiojančia tvarka.

Kitose viešose uždarose vietose, taip pat ir viešajame transporte nebelieka privalomo reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių. Rekomenduojama kaukes dėvėti viešose uždarose vietose, kurios yra prastai vėdinamos, kur yra didelis žmonių skaičius ir neįmanoma išlaikyti saugaus atstumo nuo kitų žmonių, taip pat viešajame transporte rytinio ir vakarinio piko metu.

Pasibaigus ekstremaliajai situacijai šalies gyventojai ir toliau turės daugiau laiko užsiregistruoti konsultacijai pas gydytojus specialistus. Iš savo šeimos gydytojų gavus siuntimą konsultacijai pas gydytoją specialistą, užsiregistruoti konsultacijai galima per 60 dienų.

Registracija vakcinacijai toliau vyks internetu www.koronastop.lt, taip pat kreipiantis tiesiogiai į savo šeimos gydytoją. Vakcinacija ir toliau rekomenduojama vyresniems nei 5 metų amžiaus vaikams, sustiprinančioji dozė – nuo 12 metų amžiaus.

Operacinės slaugytoja D. Gasytė: turiu būti dėmesinga ir tiksli kaip šveicariškas laikrodis

„Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, nematydamas kas vyksta aplink jį. Todėl neurochirurginės operacinės slaugytoja privalo būti jo akimis, rankomis, o kartais net ir kojomis“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) tris dešimtmečius dirbanti operacinės slaugytoja Danguolė Gasytė. Pasak jos, operacinės slaugytoja privalo būti ypač tiksli, greita ir susikaupusi, o žinių bagažu nenusileisti pačiam neurochirurgui. Kitu atveju, pasiekti geriausių rezultatų operacinėje būtų labai sunku.

Kokie jūsų prisiminimai apie slaugytojos darbo pradžią?

RVUL atvėrus duris 1991 m. dirbau Priėmimo skyriuje, pasitikau patį pirmą ligonį. Tai buvo neurologinės pakraipos pacientė su smegenų kraujotakos sutrikimu. Prisimenu, kad tąkart buvome išsigandę kone labiau nei ji. Kiekviena pradžia dažniausiai būna sunki, o Priėmimo skyriuje niekada nežinai, kas laukia, kolektyve visi buvome naujokai ir prireikė laiko, kol pradėjome veikti kaip komanda.

Priėmimo skyriuje dirbote trejus metus, o tada ėmėte dirbti su traumatologais bei plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojais operacinėje. Kaip atrodė Jūsų darbas operacinėje?

Po 1991 m. traumatologijoje įvyko lūžis, iš sovietinės ji tapo vakarietiška. Kartu tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, nes norėjome dirbti šiuolaikiškai, o instrumentai buvo sovietiniai. Žinoma, turėjome ir europietiškų, gautų iš labdaros. Net neįsivaizduojate, kaip juos branginome ir saugojome – tol neidavome namo, kol instrumentas vėl nebūdavo paruoštas naujai operacijai. Už visą instrumentų priežiūrą nuo plovimo iki sterilaus instrumento paruošimo darbui buvo atsakinga operacinės slaugytoja. Dar ir šiandien naudojame kai kuriuos instrumentus, kurie kartu su ligonine švęs trisdešimtmetį.

Be to, mes, jaunos slaugytojos, tuo metu turėjome labai daug idėjų, buvome iniciatyvios, labai daug domėjomės traumatologija, mūsų iniciatyva buvo įkurta Traumatologijos ir ortopedijos operacinių slaugytojų draugija, vėliau išaugusi į Lietuvos operacinės slaugytojų draugiją. Buvo slaugytojų, kurios kartu su chirurgais važiuodavo į profesines konferencijas. Priežastis paprasta – apie operacijos eigą privalai žinoti tiek, kiek žino gydytojas chirurgas, kitaip negalėsi dirbti komandoje su juo. Operacinės slaugytoja turi būti chirurgo akys, ausys, rankos.

Su gydytojais traumatologais operacinėje dirbote dvidešimt metų. Kas nutiko toliau?

Vėl pakeičiau profilį ir jau dešimt metų dirbu su neurochirurgais. Vienu metu pritrūkus operacinės slaugytojų, buvo nuspręsta, kad mane galima perkelti į neurochirurginę operacinę. Maniau, kad metams, bet jiems prabėgus manęs atgal kolegos jau nebeišleido.

Gal galite palyginti darbą traumatologinėje ir neurochirurginėje operacinėje?

Skiriasi operacijų specifika, medicininė įranga, instrumentai. Taip pat skiriasi net ir būdas, kuriuo chirurgui paduodamas instrumentas. Tai supratau tik pradėjusi dirbti – iš pradžių instrumentus jiems paduodavau per kietai ir iš neurochirurgų išgirsdavau pastabą – „Nesimušk!“. Teko gerokai sušvelninti savo judesius ir pakeisti padavimo kampą.

Kodėl net tokios detalės yra svarbios?

Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, žiūrėdamas per mikroskopą. Jis nemato, ką veikia operacinės slaugytoja, todėl pati turiu vieną instrumentą iš jo rankos išimti, kitą į ranką įduoti. Kartais turiu įstatyti neurochirurgo pirštą į instrumento rankeną, nes jis negali nukreipti žvilgsnio ir pamesti iš akių vietos, ties kuria tuo momentu dirba. Būna, net ir instrumentą po mikroskopu naviguoju, kad „nepasiklystų“.

Operacinėje chirurgas ir slaugytoja dalinasi 4 prietaisų pedalus – chirurgas valdo mikroskopą ir gręžimo įrangą, o slaugytoja – pjovimo koaguliacijos ir ultragarso aparatūrą. Tokiomis akimirkomis suprantu, kokia didelė atsakomybė man tenka – pavyzdžiui, dėl mano klaidos daktaras gali nespėti laiku sustabdyti kraujavimo. Daug kas įsivaizduoja, kad operacinės slaugytoja nuobodžiauja ir tik paprašyta paduoda instrumentą, tačiau tai labai toli nuo tiesos.

Asistuodama neurochirurginio profilio operacijose turėjau išmokti nesiliesti prie operacinės stalų, nes net ir menkiausias krustelėjimas gali išprovokuoti neurochirurgo rankos mikrojudesį, dėl kurio pacientui galėtų būti pažeistos gyvybiškai svarbios mikrostruktūros.

Kokių charakterio savybių reikia norint būti gera operacinės slaugytoja?

Pirma, operacinės slaugytoja turi būti labai dėmesinga, antra – šis darbas turi patikti. Gera operacinės slaugytoja privalo apskaičiuoti kiekvieną judesį ir viską turėti po ranka patogiai, kad nereikėtų papildomų judesių paduodant instrumentą. Pavyzdžiui, aš mėgstu instrumentus ant stalo susidėti taip, kad juos paimant nereikėtų pasukti rankos – paėmiau ir padaviau, nes kiekvienas papildomas judesys užima sekundės dalį, iš kurių susideda minutės. O operacinėje laikas yra itin brangus, pavyzdžiui, esant smarkiam kraujavimui viena minutė gali kainuoti gyvybę.

Operacinės slaugytoja turi numatyti ir kelis veiksmus į priekį, nuolat sekti chirurgo rankas. Mes net juokaujame, kad chirurgas visas priklauso savo sutuoktiniui, išskyrus rankas. Operacinėje rankos priklauso slaugytojai, todėl nepaleidžiame jų iš akių. Pavyzdžiui, vos tik pasirodo kraujo lašiukas operuojant, esame pasiruošusios paduoti bipoliarinį koaguliatorių, nes kraujagyslę reikės staigiai uždeginti. Ir, kaip minėjau, žinau, kokį instrumentą paduoti, nes apie operacijos eigą nusimanau tiek pat, kiek gydytojas. Negali instrumentuoti, jei nesupranti, ką daro chirurgas.

Ar labai svarbu vieningas gydytojo chirurgo ir visos operacinės komandos darbas?

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad nerasite kitos tokios ligoninės kaip mūsų, nes čia nuo pat įstaigos atidarymo komandos narių tarpusavio santykiai buvo ypatingai draugiški. Mes visi buvome tarsi šeima. Gydytojai buvo slaugytojų globėjai, visada ateidavo į pagalbą. Bendravimas su jais buvo glaudus – kartu iš anksto aptardavome operacijas, konsultuodavomės. Todėl neabejodama patvirtinsiu, kad be komandinio operacinės darbo negalėtume žengti nė žingsnio, nuo jo priklauso operacijos rezultatai.

Ar yra ypatingų, jums atmintyje išlikusių operacijų?

Ko gero, vienos operacijos nepamiršiu niekada. Buvau atidirbusi maždaug dvidešimt šešerius metus, tad buvau labai patyrusi instrumentatorė, kai pirmą kartą teko dalyvauti smegenų ventrikuloendoskopijos operacijoje. Net turint tokią patirtį man prieš operaciją drebėjo rankos – nesupratau, kaip reikia teisingai surinkti endoskopinį instrumentą. Paėmiau jį į rankas ir žiūrėjau, kol profesorius Saulius Ročka pradėjo iš manęs juoktis ir padėjo sumontuoti prietaisą. Tada sėkmingai atlikome pirmąją ventrikuloendoskopijos operaciją mūsų ligoninėje. Dabar šis prisiminimas kelia šypseną, o tuomet tikrai buvo nejuokinga.

1 2 3 19

PAIEŠKA

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com