Operacinės slaugytojo padėjėja: dažnai esu instrumentatorės rankomis ir kojomis

Operacinė – ypatinga vieta, kurioje kiekvieno operacinės komandos nario indėlis ir funkcijos yra svarbūs, o vieno iš narių trūkstant, operacija vykti negali. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje operacinės slaugytojo padėjėja dirbanti Gražina Kurec sako, kad jai, kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

Ne paslaptis, kad dažniausiai į ligoninę atvykę pacientai žino, kad operacijoje dalyvaus chirurgas ir gydytojas anesteziologas, o kas dar sudaro operacinės komandą – lieka „paslaptimi“. Jūs esate operacinės slaugytojo padėjėja – viena iš tų komandos narių, apie kuriuos pacientai paprastai nepagalvoja. Papasakokite apie savo darbą.

Be mūsų, kaip ir be bet kurio kito operacinės komandos nario, operacija paprasčiausiai neįvyktų. Pirmoji mano užduotis – paruošti operacinę darbui ir užtikrinti joje tvarką, švarą ir dezinfekciją. Taip pat, atsižvelgdama į kitų operacinės komandos narių poreikius, jiems padedu pasiruošti operacijai, pavyzdžiui, galiu įjungti ir sureguliuoti operacinėje esančius medicinos prietaisus ir įsitikinti, kad jie veikia. Kartu su operacinės slaugytoja išpakuojame pirštines ir instrumentus. Tai labai svarbus pasiruošimo operacijai etapas, nes atliekame dvigubą instrumentų sterilumo patikrinimą – atidžiai prieš šviesą apžiūrime pakuotes, ar jos nėra pažeistos, ar nėra mikroįtrūkimų ir skylučių. Taip pat kartu su kolegomis padedame chirurgui tinkamai apsirengti operacijai. Apibendrintai – padedu operacinės komandos nariams visapusiškai pasiruošti operacijai.

Ar dirbdama operacinės slaugytojo padėjėja turite artimą kontaktą su pacientu?

Taip, esu vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susitinka operacijai ruošiamas pacientas – dalyvauju perimant ligonį iš jį į Operacinį bloką atvežusių skyriaus slaugytojų, perkeliant ant operacinės vežimo, nugabenant į operacinę, pacientą paguldant į reikiamą poziciją ant operacinio stalo. Tenka su pacientais ir pasišnekėti – dauguma jaučia baimę ir stresą prieš operaciją, tai natūralu, todėl pabandau nuraminti, prablaškyti jų mintis.

Tačiau jūsų darbas pasiruošimu operacijai nesibaigia, jos metu taip pat turite įvairių užduočių.

Visiškai teisingai, vykstant operacijai turiu stebėti aplinką, pavyzdžiui, užtikrinti sterilumą. Jei pritrūksta kokių medicininių instrumentų, einame jų atnešti. Dažnai mus, operacinės slaugytojo padėjėjas, vadina instrumentatorės rankomis ir kojomis – juk pati instrumentatorė dėl griežtų sterilumo reikalavimų negali palikti savo darbo vietos tam, kad atsineštų papildomą instrumentą ar kitą chirurgui reikalingą darbo priemonę. Kartais pasitaiko, kad chirurgas paprašo pareguliuoti kokio nors prietaiso galingumą ar kitą rodiklį. Dirbame su rentgeno aparatu, vadinamuoju C-lanku – privežame prie paciento, pastatome į reikalingą padėtį, įjungiame.

Už ką dar esate atsakinga?

Viena iš užduočių, tenkanti operacinės slaugytojos padėjėjai – surinkti laboratorinius ėminius, tinkamai supakuoti ir saugiai pristatyti į Laboratorinės diagnostikos skyrių. Pavyzdžiui, jei pacientui būna atliekama biopsija. Taip pat turiu užpildyti kai kuriuos su operacijos eiga susijusius dokumentus. Kitaip tariant, kaip ir prieš operaciją, taip ir per ją – jei kolegai reikia pagalbos, aš – jei tik mano žinios ir kompetencija leidžia – stengiuosi visada padėti.

Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į stebėjimo palatą, o jūs liekate operacinėje. Kokie darbai jūsų laukia šiame etape?

Padedu išvežti ligonį, o tada po kiekvienos operacijos turiu išvalyti patalpą, supakuoti ir išgabenti naudotus skalbinius, pavyzdžiui, operacinio lauko ir paciento, instrumentų stalelio apklotus. Taip pat ir medicinines atliekas – tai gali būti vienkartiniai tvarsčiai, švirkštai ir kita. Iš patirties turiu pasakyti ir tai, kad po vienų operacijų tvarkytis būna lengviau, po kitų sunkiau. Jei, pavyzdžiui, operuojamas stuburas – žinau, kad bus sunkiau. Bet būna ir „švarių“ operacijų, kuriose kraujo pasitaiko mažai.

Atrodo, kad jūsų darbas įvairesnis nei galima įsivaizduoti.

Aš operacinės slaugytojo padėjėja dirbu nuo 2003 m. Pabandžiau ir patiko, darbas tikrai įvairus ir skirtingas, nors, kaip ir visur, tikrai būna dienų, kai pavargstu. Be to, tenka dirbti tiek planinėse operacijose, tiek su skubiai į ligoninę atvežtais pacientais, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar. Priklausomai nuo operacijos rūšies, skiriasi ir pasiruošimas. Pasitaiko įvairių situacijų, todėl kartais tenka į operacinę bėgte bėgti. Atvykus skubiam pacientui turime sužinoti, kokia jam operacija paskirta, kurioje operacinėje ir pasirūpinti, kad ji būtų tinkamai paruošta. Tad darbe būna ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų.

Kokių asmeninių savybių privalo turėti operacinės slaugytojo padėjėjo specialybę pasirinkęs žmogus?

Pirmiausia, manau, žmogus privalo būti labai atsakingas. Visgi kalbame apie žmonių sveikatą ir gyvybę, todėl išlygų čia būti paprasčiausiai negali. Kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, man svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

Taip pat žmogus turėtų norėti mokytis, nes privalome išmanyti ir chirurginių instrumentų rinkinius, ir medicininę techniką, ir higienos bei sterilumo reikalavimus. Taip pat nebijoti klausti, jei kažko nežinai, nes visada atsiras kolegų, kurie atsakys, patars, pagelbės. Beje, šią specialybę galima įgyti profesinio rengimo mokyklose. Anksčiau kursas trukdavo 9 savaites, bet dabar jis išplėstas į 6–9 mėnesius, pusę jo sudaro teorinė dalis, pusę – praktika. Taigi visi norintys gali mokytis, įgyti patirties ir dirbti šį darbą – nuobodu nebus.

Sugipsuota koja

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje – beprecedentis pacientų antplūdis

4 Sau 2022 Naujienos

Pirmadienį Vilniaus gatves padengęs plikledis rekordiškai išaugino skubios pagalbos apimtis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL). Į Skubios pagalbos skyrių praėjusią parą atvyko 431 pacientas, iš kurių 269 kreipėsi dėl galūnių traumų, o 66 žmonės patyrė galvos ir kaklo traumas. 75-iems lūžo rankos, 49-iems – kojos, daugybė patyrė įvairius patempimus, išnirimus, sumušimus.

Radiologijos skyriuje vakar padaryta daugiau nei pusė tūkstančio rentgeno ir kompiuterinės tomografijos vaizdų. Ortopedijos ir traumatologijos centras yra visiškai užpildytas, operacinėse be perstojo triūsia gydytojai ortopedai traumatologai ir neurochirurgai su savo komandomis, operuodami skubios chirurginės intervencijos reikalaujančias traumas.

Ligoninės darbuotojai sakosi tokių skaičių neregėję jau seniai. Gydytojas ortopedas traumatologas Boleslovas Vaitekonis prisimena, kad panaši meteorologinių sąlygų sukelta situacija buvo susiklosčiusi 2003 m. prieš pat Naujuosius metus, kai anuomet veikusį Traumatologijos punktą užplūdo tiek pacientų, kad juos teko guldyti ant grindų suklotų čiužinių.

RVUL direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė teigia, kad jos praktikoje – tai iki šiol precedento neturėjęs atvejis, tačiau džiaugėsi susitelkusia ir vieninga ligoninės komanda, sugebėjusia profesionaliai susidoroti su susiklosčiusia situacija.

„Jau savaitgalį Skubios pagalbos skyriuje buvo juntamas pacientų srauto augimas, tačiau šis pirmadienis tapo tikrai nemenku iššūkiu visai mūsų ligoninei, – sako doc. dr. J. Kutkauskienė. – Vakar buvo momentų, kuomet vienu metu traumatologo konsultacijos eilėje laukė 120 pacientų. Be atvangos dirbo ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos, turėjusios gipsuoti daugybę lūžusių galūnių. Norėdami efektyviai suvaldyti pacientų srautą ir suteikti būtinąją pagalbą, pasitelkėme ne tik Skubios pagalbos skyriaus, bet ir stacionare dirbusius įvairių specializacijų gydytojus. Milžinišką kiekį radiografijos vaizdų apdoroti teko radiologams, dėl krūvio net gedo rentgeno aparatūra. Dėl didžiulio nukentėjusių žmonių srauto kai kuriems pacientams priėmime teko laukti net iki 8 valandų. Vakarykštė diena buvo visapusiškai sunki visiems – tiek darbuotojams, tiek pacientams, ir esu dėkinga labai intensyviai dirbusiai ligoninės komandai, kuriai teko atlaikyti viso Vilniaus plikledžio aukų srautą.“

„Esame didžiausia skubios pagalbos teikimo įstaiga Vilniaus regione, tačiau ir mūsų pajėgumai nėra beribiai. Apmaudu, kai dėl meteorologinių sąlygų tenka stabdyti planines endoprotezavimo operacijas, nes Ortopedijos ir traumatologijos centras užsipildytas „ekstriniais“ pacientais, jie yra guldomi net ir kituose ligoninės skyriuose“, – sako centro vadovas, profesorius Valentinas Uvarovas. Jis dėkoja ne tik gydytojams, bet ir bendrosios praktikos slaugytojoms bei slaugytojo padėjėjoms, be kurių pasiaukojančio darbo pacientų slauga šioje situacijoje būtų sunkiai įgyvendinamas.

Antroje savaitės pusėje vėl numatomas oro temperatūros pasikeitimas, galintis suformuoti plikledį ant kelio dangos, todėl medikai iš anksto ragina pasisaugoti, o turint galimybę – plikledžio metu likti namuose. Susiklosčius tokiai situacijai keliuose, daugiausia traumų patiriama vykstant į darbą ir iš jo, todėl itin svarbu avėti tinkamą neslystančią avalynę, vengti ledu padengtų kelio atkarpų, judėti lėtai ir atsargiai.

Griuvimo trauma

Skubios pagalbos skyriuje – rekordiniai pacientų skaičiai

3 Sau 2022 Naujienos

Pastarasis savaitgalis mūsų ligoninės komandai buvo išties intensyvus. Dėl pasikeitusių oro sąlygų susiformavęs plikledis smarkiai išaugino traumas patyrusių pacientų srautus. Per praėjusią parą į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrių kreipėsi 330 pacientų, iš jų 60 teko hospitalizuoti.

Traumatologinio pobūdžio pagalbos prireikė 179 pacientams – tai kol kas šio šaltojo sezono „rekordas“, nes įprastai per parą kreipiasi perpus mažiau traumatologinių pacientų.

Tarp sužalojimų vyrauja tipinės „griuvimo“ traumos: dažniausios patologijos yra riešų, čiurnų lūžiai, taip pat pasitaiko ir sudėtingesnių – blauzdikaulių ir šlaunikaulių – lūžių, atskirą dalį sudaro raiščių patempimai, įvairūs sumušimai, patirti griuvimo metu.

Deja, šiandiena jokio atokvėpio medikams taip pat nežada, nes nuo pat ryto Skubios pagalbos skyriuje pacientų srautas yra didžiulis. Nors čia darbui pasitelktos sustiprintos medikų pajėgos, tikėtina, kad nemažai daliai pacientų teks ilgiau užtrukti laukiant konsultacijos ir tyrimų. Dėl didelio vadinamųjų „ekstrinių“ pacientų antplūdžio, šią savaitę RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre taip pat bus ribojamos planinės operacijos, prioritetą teikiant pacientams, kuriems reikalinga neatidėliotina pagalba čia ir dabar.

Esant tokiems permainingiems orams, gydytojai ortopedai traumatologai visus žmones ragina atkreipti dėmesį į meteorologines sąlygas, įvertinti su tuo susijusias grėsmes ir gerai pagalvoti, ar tikrai būtina kažkur eiti. Jei visgi kelionės slidžia danga išvengti nepavyks, reikėtų avėti tinkamą avalynę – patogius batus neslystančiu padu ir su aulu, kuris padeda stabilizuoti čiurną. Eiti reikia lėtai ir šiek tiek sulenkus kelius, nelaikyti rankų kišenėse, žiūrėti po kojomis. Ypač saugotis reikėtų lipant laiptais, nes kritimai nuo jų baigiasi sunkiomis traumomis, kurių pasekmės gali būti pačios liūdniausios.

Gydytojas neurologas: Parkinsono liga žmogaus kūne gali „slėptis“ ir kelis dešimtmečius

„Nors Parkinsono liga neišgydoma, bet laiku kreipęsi pagalbos į medikus, pacientai gali prailginti kokybiško gyvenimo tarpsnį, gauti kompleksinę pagalbą ir išmokti gyventi su šia liga“, – sako gydytojas neurologas Donatas Zailskas, 2019 m. tapęs pirmuoju gydytoju Lietuvoje, išlaikiusiu Europos neurologų tarybos egzaminą ir įgijusiu Europos neurologų tarybos nario vardą (angl. Fellow of European Board of Neurology, FEBN). Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas pabrėžia, kad drebančios rankos dar nereiškia Parkinsono ligos ir ragina atkreipti dėmesį į kitus simptomus.

Specializuojatės judėjimo ir judesių sutrikimų srityje, todėl sutinkate nemažai pacientų, kuriems diagnozuojama Parkinsono liga. Ar šią diagnozę pacientai priima kaip nuosprendį, kokia būna jų reakcija?

Kaip ir susidūrus su bet kuria kita liga, kiekvieno žmogaus reakcija sužinojus Parkinsono ligos diagnozę skiriasi. Manau, tai priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, nuo paciento supratimo apie Parkinsono ligą, jo lūkesčių dėl ateities, esamo gyvenimo būdo ar net ankstesnių patirčių lankantis pas sveikatos priežiūros specialistus. Vieniems ši žinia tikrai netikėta ir nemaloni, kiti į konsultaciją ateina Parkinsono ligą jau įtardami. RVUL yra tretinio lygio ligoninė, todėl konsultacijos atvykstantys pacientai neretai prieš tai jau būna pabendravę su medikais ir „prisijaukinę“ Parkinsono ligos diagnozės galimybę. Bet kuriuo atveju, stengiuosi pacientams kuo išsamiau papasakoti apie ligą: kaip ji gydoma, kaip progresuoja ir ko galima tikėtis ateityje. Visgi, kaip ir su daugeliu patirčių gyvenime, tik pagyvenęs su Parkinsono liga, žmogus iš tikrųjų supranta, ką tai reiškia ir kokie iššūkiai jo laukia.

Parkinsono liga dažniausiai siejama su vyresnio amžiaus žmonėmis. Ar tikrai ja gali susirgti tik ši visuomenės grupė?

Nors žinių apie Parkinsono ligą kasmet daugėja, jos priežastys didžiąja dalimi yra nežinomos, todėl daugumos žmonių (apie 95 proc. sergančiųjų) Parkinsono liga priskiriama idiopatinei, t. y., atsirandančiai savaime arba be aiškios priežasties. Tarp visų vyresnių nei 65 m. žmonių, savaimine Parkinsono liga serga apie 1 proc., o didėjant amžiui, daugėja ir sergančiųjų. Tad šiuo požiūriu – taip, Parkinsono liga daugiausiai yra vyresnių žmonių liga, o amžius – vienas pagrindinių žinomų idiopatinės Parkinsono ligos rizikos veiksnių.

Visgi, tai nereiškia, kad tik vyresni žmonės gali ja susirgti – Parkinsono liga gali pasireikšti net vaikystėje. Tokiais atvejais, ankstyvas ligos pradžios amžius yra lemtas genetinių ligų. Bet noriu pabrėžti, kad tarp jaunų žmonių Parkinsono liga reta: mažiau nei 5 proc. visų sergančiųjų ji prasideda iki 50 metų amžiaus.

Dar vienas su Parkinsono liga siejamas stereotipas – drebančios rankos. Ar drebančios rankos būtinai reiškia Parkinsono ligą ir kokiais kitais simptomais ši liga gali pranešti apie save?

Tai labai svarbus klausimas: rankų drebėjimą lengva pastebėti, todėl būtent šis simptomas asocijuojasi su Parkinsono liga ir žmones dažnai „nuveja“ pas gydytojus. Tačiau rankų drebėjimų būna įvairių, ir ne visi jie būdingi Parkinsono ligai.

Siekdami diagnozuoti Parkinsono ligą, pirmiausia ieškome vadinamojo ramybės tremoro – drebėjimo, atsirandančio tada, kai raumenys yra visiškai atsipalaidavę, žmogus tuo metu jais „nesinaudoja“. Ligai progresuojant, drebėjimas gali tapti įvairesnis ir pasireikšti veiksmo metu, pavyzdžiui, laikant rankas tam tikroje padėtyje ar jomis atliekant judesius. Jei žmogus skundžiasi, kad naudojantis stalo įrankiais jam dreba rankos, iš karto pradedu įtarti, kad tai greičiausiai ne ramybės tremoras, ir vien dėl to per daug išsigąsti galimos Parkinsono ligos diagnozės nereikėtų.

Vienas motorinis simptomas dar nereiškia Parkinsono ligos, todėl ieškome kitų ir žiūrime, ar jų užtenka žmogaus būklę priskirti tam tikrų simptomų deriniui – parkinsoniniam sindromui. Jei taip, jis vertinamas žmogaus ligos eigos, kitų sveikatos būklių ar atliktų tyrimų kontekste ir tik tada, remiantis diagnostikos kriterijais, nustatoma Parkinsono ligos diagnozė.

Kiti paminėtini motoriniai simptomai yra: vis didesnis judėjimo ir judesių lėtėjimas, judesių sukaustymas ir, kai kuriais atvejais, pusiausvyros sutrikimai bei kritimai. Taip pat gali keistis žmogaus balsas, smulkėti rašysena, sunkėti smulkių judesių motorika (pavyzdžiui, sagų užsisagstymas), lėtėti eisena ar trumpėti žingsniai. Žingsniuojant kuri nors ranka gali mosuoti mažiau, pats žmogus gali tapti lėtesnis, jo laikysena – kumpti. Visus šiuos požymius gali pastebėti pats žmogus ar jo aplinkos žmonės.

Motoriniai Parkinsono ligos simptomai žmones atveda į konsultaciją su gydytoju. Ar ligos pradžia siejama būtent su jais?

Motorinių simptomų atsiradimo pradžia paprastai laikoma Parkinsono ligos klinikinio pasireiškimo pradžia. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad Parkinsono ligos žmogaus kūne iki tol nebuvo: prieš jiems atsirandant būna premotorinis Parkinsono ligos laikotarpis, galintis trukti net ir daugiau nei 20 metų. Visus tuos metus žmogus gali gyventi su kitokiais, nemotoriniais simptomais, nė neįtardamas, kas jo laukia ateityje. Nemotorinių simptomų būna labai įvairių: nuotaikos pokyčių, virškinamojo trakto, miego sutrikimų ar uoslės pasikeitimų, kurie žmogų lydi tiek ankstyvose, tiek vėlyvose ligos stadijose. Neretai jie sukelia daugiau problemų nei motoriniai simptomai, todėl nemotorinių simptomų gydymas yra itin svarbi Parkinsono ligos kontrolės dalis.

Panašu, kad „išgliaudyti“ diagnozę – tiek Parkinsono, tiek kitų neurologinių ligų – yra tikras iššūkis. Kaip gydytojams neurologams pavyksta su juo susidoroti?

Kaip matyti iš Parkinsono ligos diagnozės pavyzdžio, procesas tikrai nėra paprastas, tačiau neretai neurologai ligas gali įtarti vien žmogui įėjus į kabinetą. Žinoma, tam reikia daug teorinių žinių ir praktinės patirties – dažnai susidurti su įvairaus pobūdžio sveikatos sutrikimais.

Ištirti nervų sistemą gali prilygti iššūkiui – juk ją sunku pamatyti, pasiekti ar paimti medžiagų ištyrimui. Pavyzdžiui, biopsiją galime atlikti tik kraštutiniais atvejais. Dėl to neurologijoje yra daugiau nežinomųjų nei kitose medicinos srityse. Turime ypatingai daug dėmesio skirti paciento anamnezei, skundams: pavyzdžiui, ką ir kaip pasakoja pacientas, kokius specifinius žodžius vartoja apibūdindamas nusiskundimą, juos „išversti“ į medicininę kalbą ir priskirti vienai ar kitai ligai. Kitas žingsnis – paciento apžiūra ir neurologinis ištyrimas, kai „dekonstruojame“ žmogaus nervų sistemos funkcijas ir mėginame įvertinti, ar pažeidimas yra, ar jis vienas, kuri nervų sistemos vieta pažeista. Kartais būklės stebėjimas gali tęstis ne vienerius metus, kol galiausiai atsiranda simptomas ar požymis, padedantis užčiuopti ligą.

Visa tai primena nuolatinį užuominų ieškojimą, savotišką detektyvą. Tai, manau, neurologiją paverčia labai humaniška specialybe. Neretai jaučiu, kad žmonės yra dėkingi vien už išklausymą ar kruopščią apžiūrą. Tereikia kantrybės ir laiko, kurio, deja, dažnai trūksta.

Grįžkime prie Parkinsono ligos. Jei motoriniai simptomai atsiranda tik ligai pažengus, gal galite patikslinti, kada žmogui jau reikėtų sunerimti ir kreiptis į neurologą?

Sunerimti reikia pirmiausiai tiek, kiek simptomai trukdo žmogaus gyvenimo kokybei. Šiuo metu nėra gydymo metodo, kuris sulėtintų Parkinsono ligos progresavimą, galima taikyti tik simptomus slopinantį gydymą. Todėl sakyti, kad žmogus atvyko „per vėlai“ būtų netikslu. Žinoma, nesikreipęs laiku, jis galbūt prarado kokybišką gyvenimo tarpsnį, kurį galėjo turėti tinkamai suvaldžius esamus ligos simptomus. Be to, gali pasitaikyti ir antrinių komplikacijų, pavyzdžiui, traumų dėl kritimų ar sąnarių kontraktūrų (judesių amplitudės sumažėjimo).

Manau, kreiptis neurologo konsultacijos tikslingiausia atsiradus anksčiau minėtiems motoriniams simptomams. Konsultavimasis ankstesnėse ligos stadijose tvirto atsakymo dėl Parkinsono ligos diagnozės nepateiks, nes šiuo metu ji nustatoma remiantis tik motoriniais simptomais. Kai žinoma diagnozė, tada galima aiškiau planuoti simptominį gydymą ir paciento ateitį.

Ko žmogus gali tikėtis, kreipęsis profesionalios specializuotos pagalbos?

Lietuva savo gyventojams gali pasiūlyti beveik visus pasaulyje taikomus medikamentinius ir nemedikamentinius Parkinsono ligos gydymo metodus. Todėl idealiu atveju pacientas gali tikėtis laiko, dėmesio ir kvalifikuotos kompleksinės priežiūros, atsižvelgiant tiek į nemotorinius, tiek į motorinius simptomus. Tokių pacientų priežiūrą turėtų užtikrinti daugiaprofilinė gydytojų komanda.

Kuo labiau liga progresuoja, tuo sudėtingesnis gydymas tampa: daugiau vaistų, jų tarpusavio sąveikos ir nepageidaujamų reakcijų, mažėjantis vaistų efektyvumas, gretutinių ligų įtaka ir t. t. Kartais gali prireikti net galvos smegenų chirurginio gydymo, kuris jau atliekamas ir Vilniuje, ir Kaune. Parkinsono ligos gydymo procesą suvaldyti sunku – tam reikia žinių, laiko, įvairaus profilio, aukštos kvalifikacijos personalo, kurį rasite RVUL ir kitose didžiosiose šalies ligoninėse.

Parkinsono ligos prevencijos būdų kol kas nėra, liga – neišgydoma. Galbūt visgi turite kokių nors patarimų ar pastebėjimų pacientams?

Ypatingai svarbu stebėti save ir savo artimuosius, atkreipti dėmesį į judėjimo ir judesių pokyčius, kalbėtis tarpusavyje, pasvarstyti, ar nevertėtų pasitikrinti bent pas šeimos gydytoją. Reikia tikrai nedaug, o ankstesnis patekimas pas gydytojus reiškia ankstesnį gydymą ir geresnę gyvenimo kokybę, galimybę pasiruošti ateičiai. Komanda, prižiūrinti Parkinsono liga sergantį žmogų, pirmiausiai prasideda nuo mylinčios, dėmesingos šeimos.

Svarbu sergantiems cukriniu diabetu: negydomas diabetinės pėdos sindromas gali baigtis kojų amputacija

„Tenka apgailestauti, kad dėl diabetinės pėdos sindromo kenčiantys pacientai dažnai į medikus kreipiasi per vėlai, kuomet belieka vienintelė išeitis – galūnių amputacija“, – sako kraujagyslių chirurgė Urtė Builytė. Oksfordo universiteto Johno Radcliffe‘o klinikose patirties įgijusi ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja ragina atidžiai stebėti kojų būklę, o vos pasirodžius pirmiesiems simptomams kreiptis į medikus, kurie suteiks kompleksinį gydymą ir padės išvengti komplikacijų.

Kreipiasi per vėlai

Diabetinės pėdos sindromas yra viena iš komplikacijų, galinčių užklupti cukriniu diabetu sergančius žmones ir, įprastai, pasireiškianti opomis pėdose bei jų infekcija. Opos atsiranda, nes sergant cukriniu diabetu pažeidžiami smulkūs nervai, nyksta smulkūs pėdų raumenys, keičiasi pėdų anatomija, todėl atsiranda taškų, patiriančių didesnį spaudimą ir sąlytį su avalyne. Tokiose vietose atsiranda žaizdos, kurių pacientai iš karto nepajunta dėl pažeistų juntamųjų nervų. Vienas į kitą besitrinantys kojų pirštai ir neteisinga pėdų bei nagų priežiūra, kai kirpdamas nagus žmogus gali pažeisti audinius, padidina infekcijos riziką. Sergant cukriniu diabetu pažeidžiamos arterijos, o tai daro įtaką infekcijos plitimą. Šios žaizdos sunkiai gyja, jas lengviau nei įprastai apima infekcija.

„Diabetinė pėda yra sudėtinga liga, pažeidžianti tiek stambias, tiek smulkias kojų kraujagysles, pacientams susiformuoja sunkiai gyjančios žaizdos. Mokslininkai skaičiuoja, kad kas trečiam ar ketvirtam diabetu sergančiam žmogui bent kartą per gyvenimą galūnėje atsiranda opa. Deja, tai yra lėtinė liga, tad net ir pavykus žaizdas išgydyti kartą, jos linkusios atsinaujinti. Be to, pastebima tendencija, kad pacientai į medikus kreipiasi jau būdami sunkios arba kritinės būklės, kai gydyti per vėlu belieka vienintelė išeitis – galūnių amputacija“, – paaiškina kraujagyslių chirurgė U. Builytė.

Tenka keisti gyvenimo būdą

Gydytoja sako, kad didesnė tikimybė išsivystyti diabetiniam kraujagyslių pažeidimui yra vyresnio amžiaus, rūkantiems, viršsvorio turintiems ir prastai glikemiją valdantiems žmonėms. Ji pastebi, kad vyrams liga prasideda anksčiau nei moterims, tačiau moterys sergamumu vyrus pasiveja po menopauzės.

Kraujagyslių chirurgė U. Builytė pabrėžia, kad sergantiems cukriniu diabetu ypatingai svarbi profilaktika, susidedanti iš kelių elementų: „Pėdų apžiūra pas specialistą turi būti atliekama ne rečiau kaip kartą per metus. Labai svarbu reguliariai patiems apžiūrėti pėdas iš visų pusių ir įsitikinti, kad nėra net mažiausių žaizdelių, smulkių įtrūkimų. Tą patogu padaryti pritaisius nedidelį kosmetinį veidrodėlį ant ilgesnio kotelio. Reguliari apžiūra yra labai svarbi, nes, kaip minėjau, diabetikai dėl nervų pažeidimo dažnai nejaučia, kad atsirado žaizdelė. Aptikus pėdos pažeidimą būtina pasikonsultuoti su gydytoju. Šeimos gydytojai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į atsiradusias žaizdeles ar sunkiau gyjančias žaizdas ir išrašyti siuntimą kraujagyslių chirurgo konsultacijai.“

Gydytoja pastebi, kad cukriniu diabetu sergantys pacientai dažnai nesilaiko jiems paskirtos dietos, nors mityba kontroliuojant cukrinį diabetą ir jo komplikacijas yra labai svarbi. Būtinas ir fizinis aktyvumas, padedantis išvengti nutukimo bei palaikyti fizinę formą. Reikia pasirūpinti asmenine higiena – ypač stambesnis žmogus turi apžiūrėti odos raukšles, kad jose neatsirastų iššutusių vietų. Kojos turi būti švarios, oda sudrėkinta tam skirtais kremais, nes diabetikams dėl autonominės reguliacijos sutrikimų oda sausėja labiau. Tai lemia mikroįtrūkimų atsiradimą, o šie, savo ruožtu, rimtesnius pažeidimus. Jei pėda deformuota, pirštai „lipa“ vieni ant kitų, reikia naudoti pirštų skirtukus. Taip pat būtina kruopščiai kontroliuoti visas gretutines ligas.

„Noriu dar kartą pabrėžti, kad kuo daugiau cukriniu diabetu sergantys žmonės rūpinsis savimi prevenciškai, tuo mažesnė infekcijos, kraujagyslių komplikacijų ir amputacijos tikimybė. O laiku diagnozavus ligą ir atstačius galūnių kraujotaką galima išvengti gangrenos ir audinių ar net visos galūnės netekimo“, – sako kraujagyslių chirurgė U. Builytė.

Gydymas – ilgas ir sudėtingas

Diabetinės pėdos sindromo gydymas yra komplikuotas ir multidisciplininis. Jis apima medicininį pedikiūrą, ortopedinę avalynę ir įtvarus, optimalią glikemijos kontrolę, atsiradus opoms – gydymą antibiotikais, debridementą (negyvų audinių pašalinimą), minimaliai invazyvias ir atviras chirurgines kraujotakos atstatymo operacijas, specializuotą žaizdų priežiūrą.

„Kompleksiniam ir efektyviam diabetinės pėdos gydymui reikalinga didelė komanda, todėl jis galimas ne visose ligoninėse. RVUL kartu su mumis, kraujagyslių chirurgais, dirba kitų sričių gydytojai, pavyzdžiui, intervenciniai radiologai, atliekantys minimaliai invazines kraujotakos atstatymo procedūras. Terminių traumų skyriaus specialistai gali pasiūlyti modernių priemonių ir metodų lėtinėms žaizdoms gydyti. Konsultuojantis su klinikiniais farmakologais skiriama antibiotikų terapija. Ortopedai traumatologai ir plastikos chirurgai dirba su didesniais minkštųjų audinių defektais ar kaulų pažeidimais. Taigi, siūlydami visapusį aukščiausios kokybės gydymą naujausiais metodais, galime pagerinti cukriniu diabetu sergančių pacientų gyvenimo kokybę“, – teigia kraujagyslių chirurgė U. Builytė.

Anot gydytojos, diabetinės pėdos gydymas yra ilgas ir kantrybės reikalaujantis procesas, kuriam labai svarbus paciento įsitraukimas: „Deja, dažnai pacientai nori greito ir pastangų nereikalaujančio rezultato. Tačiau greitis čia neįmanomas, o gerą rezultatą lemia ir tai, ar pacientas laiku kreipėsi į gydytoją bei kiek pats įsitraukė į gydymo procesą. Pastebiu, kad Lietuvoje pacientai dažnai savo gydymo procese nedalyvauja arba dalyvauja labai pasyviai. Bet mes nesame visagaliai – jei žmogus pats nesistengs, nepakeis savo įpročių, gyvenimo būdo, gero rezultato greičiausiai nebus.“

Stažuodamasi Oksfordo universiteto Johno Radcliffe‘o klinikose gydytoja U. Builytė perėmė geriausias diabetinės pėdos gydymo praktikas, kurias siekia pritaikyti ir RVUL: „Kiekvieną savaitę Johno Radcliffe‘o klinikose vykdavo multidisciplininis pasitarimas, kurio metu įvairių sričių gydytojai apžiūrėdavo pacientus su komplikuotomis diabetinėmis pėdomis ir priimdavo bendrą sprendimą dėl efektyviausio gydymo. Džiaugiuosi, kad Jungtinėje Karalystėje sukurta efektyvi gydymo sistema ir geroji praktika jau pradedama taikyti ir RVUL.“

Ilgai laukta renovacija keičia ligoninės gyvenimą

„Vykdomi ligoninės renovacijos darbai mums yra itin svarbūs tiek dėl pacientų gerovės, tiek dėl darbuotojų psichoemocinės būsenos, kuriai neišvengiamai didelę įtaką daro darbo sąlygos ir fizinė aplinka“, – per renovuotų patalpų atidarymą sakė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė. Kartu su ligoninės kolektyvu ji džiaugėsi ne tik modernia aplinka, bet ir naujausia medicinine technika bei ypatingomis specializuotomis palatomis.

Pokyčiai pacientams ir kolektyvui

30-ies metų veiklos jubiliejų prieš mėnesį paminėjusi RVUL šią savaitę po remonto atvėrė nuo pat įstaigos atidarymo nerenovuotas A korpuso 5–9 aukštų kairiosios pusės patalpas. 1991 m. pastačius ligoninės A korpusą, per visą jo gyvavimo laikotarpį buvo atnaujintos tik jo 4-ajame aukšte esančios patalpos, kuriose įsikūręs Toksikologijos centras.

Praėjusį rudenį pradėtos renovacijos metu sutvarkytas daugiau nei 3,5 tūkstančio kvadratinių metrų plotas – pacientams skirtos palatos, tvarstomieji, personalo darbo patalpos, procedūriniai kabinetai. Buvo atlikti bendrastatybiniai darbai: patalpų dalinis perplanavimas, vidaus apdailos darbai bei inžinerinių tinklų (pertvarų, karšto vandens, nuotekų, šildymo vamzdynų, elektros instaliacijos, šilumos punkto, priešgaisrinės sistemos) rekonstrukcijos. Įgyvendintų darbų vertė siekia 3,5 milijono eurų, kurie buvo skirti iš Valstybės investicijų programos lėšų.

„Džiugu, kad nepaisant šio viso pasaulio šalių sveikatos sistemoms sudėtingo laikotarpio, po kelių dešimtmečių valdžios institucijų dėmesio sulaukė ir einamieji mūsų įstaigos poreikiai. Vykdomi ligoninės renovacijos darbai mums yra itin svarbūs tiek dėl pacientų gerovės, tiek dėl darbuotojų psichoemocinės būsenos, kuriai neišvengiamai didelę įtaką daro darbo sąlygos ir fizinė aplinka. Šiandien visi labai džiaugiamės sėkmingai užbaigtu pirmuoju etapu, vildamiesi ir toliau išlikti valstybės dėmesio lauke kaip didžiausia suaugusiųjų skubiosios chirurginės pagalbos teikėja Vilniaus regione bei sėkmingai tęsti atsinaujinimo darbus“, – per atidarymą sakė įstaigos direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė.

Tęstinį ligoninės infrastruktūros atnaujinimo projektą planuojama vykdyti 3 etapais, sutvarkant ne tik patį seniausią gydomąjį korpusą, bet ir pagrindinį operacinį bloką bei Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus patalpas. Bendra renovacijai reikalingų investicijų suma turėtų siekti apie 11 milijonų eurų.

Specializuotos palatos ir naujos paslaugos

Ligoninės patalpos buvo įrengtos atsižvelgiant į personalo ir pacientų poreikius bei pritaikytos neįgaliesiems. Kiekvienoje palatoje įdiegta nauja moderni medicinos personalo iškvietimo sistema, kuria gali pasinaudoti pacientai. Taip pat palatose įvesta medicininei įrangai skirta internetinė prieiga efektyvesniam pacientų monitoravimui. Medicinos personalui paruošti kompiuterizuoti darbo kabinetai ir patogūs poilsio kambariai.

Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis džiaugėsi, kad renovuojant ligoninės patalpas buvo sukurtos kelių tipų specializuotos palatos, kokių iki šiol ligoninėje nebuvo. Ūminį insultą patyrusiems pacientams skirtos dvi pilnai įrengtos intensyvaus stebėjimo palatos, visiškai atitinkančios tarptautinius insultų centrams keliamus reikalavimus. Jose veikia moderni diagnostikos ir monitoravimo įranga, duomenis perduodanti į centrinę stotį ir gydytojų kabinetą. Tai leidžia užtikrinti geresnę ligonių diagnostiką, gydymą ir priežiūrą, greitą reakciją į pasikeitusią pacientų būklę.

„Renovuotose RVUL patalpose netrukus duris atvers ir miego sutrikimų diagnostikos palata su naujos kartos polisomnografijos sistema bei ilgalaikių elektroencefalografijos tyrimų palata. Tokie tyrimai iki šiol ligoninėje atliekami nebuvo, o Lietuvos mastu yra vos kelios juos siūlančios gydymo įstaigos“, – papildė II Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vedėja dr. Inga Slautaitė ir išreiškė viltį, kad  ligoninės atnaujinimo darbai bus tęsiami ir ateityje.

Patalpas įvertino svečiai

Renovuotų ligoninės patalpų atidaryme dalyvavo LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai, Vilniaus universiteto, LR Seimo, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM atstovai, pirmasis ligoninės vadovas Leonardas Streikus. Svečiai apžiūrėjo atnaujintus skyrius ir kitas patalpas, o ligoninę bei jos kolektyvą palaimino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas ir Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis.

RVUL komandai VU Medicinos fakulteto dekanas prof. Algirdas Utkus sakė: „Vilniaus universiteto vardu sveikinu ligoninės kolektyvą su 30-ies metų jubiliejumi ir įspūdinga renovacija. Šia proga noriu palinkėti, kad jūsų ligoninė asocijuotųsi ne tik su nelaime, bet ir viltimi. Linkiu, kad jūs būtumėte viltis visiems mūsų pacientams.“

Renginyje dalyvavusi LR Seimo narė Jurgita Sejonienė savo ir visų Sveikatos reikalų komiteto narių vardu pasveikino RVUL kolektyvą: „Džiaugiuosi, kad jau tris dešimtmečius RVUL vienija puikius gydytojus ir kvalifikuotus specialistus, kurie kruopščiu ir atsakingu darbu siekia saugoti ir puoselėti žmonių sveikatą. Labai malonu, jog besikeičiančios gydytojų kartos padėjo ligoninei išaugti į modernią aukščiausio lygio medicinines paslaugas teikiančią ir patikimą gydymo įstaigą. Nuoširdžiai dėkoju už nuveiktus darbus ir profesionalumą bei kompetenciją. Linkiu jums energijos ir sėkmės tolesnėje veikloje bei išlaikyti Lietuvoje išties unikalios sveikatos priežiūros įstaigos vardą.“

Atnaujintos ne tik patalpos, bet ir įranga

Nors pastarieji dveji metai dėl epidemiologinės situacijos buvo sunkūs, kova su COVID-19 pandemija nesustabdė kitų įstaigoje suplanuotų darbų. Ligoninės kolektyvas džiaugėsi po ilgos pertraukos reikšmingai atnaujintu medicininės įrangos arsenalu, leidžiančiu efektyviau išnaudoti gydytojų profesinį potencialą, o pacientams pasiūlyti pažangesnes diagnostikos ir gydymo galimybes, paslaugas teikti saugiau, tiksliau ir greičiau.

Nuo 2021-ųjų pavasario ligoninėje veikia ypač modernus magnetinio rezonanso tomografas (MRT). „MRT yra vienas iš naujausių, pažangiausių ir saugiausių tyrimo metodų šiuolaikinėje medicinoje, juo atliekami tyrimai neturi kenksmingo poveikio žmogaus organizmui. Mūsų įsigytas aparatas suteikia galimybę atlikti MRT tyrimus greičiau tiek 2D, tiek 3D formatu, pasižymi didesne skiriamąja geba, užtikrinančia puikią vaizdo kokybę. Šios savybės palengvina mūsų ligoninės gydytojų radiologų darbą, tyrimams suteikia papildomos kokybės, o pacientams – greitesnę ir mažiau streso keliančią patirtį“, – pabrėžė Radiologijos skyriaus vedėja Raminta Šydeikienė.

Į ateitį RVUL direktorė taip pat žvelgia optimistiškai: „Net sudėtingomis sąlygomis mums pavyko padaryti reikšmingą pažangą, todėl tikiu, kad atlaikysime pandemijos išbandymus, toliau tvirtai žengsime pasirinkta teigiamų pokyčių kryptimi ir peržengę jubiliejinių veiklos metų slenkstį pasieksime dar daugiau užsibrėžtų tikslų. Neabejoju, kad įdėtos pastangos atsipirks su kaupu – įgyvendinti projektai leis reikšmingai pagerinti įstaigos infrastruktūrą, ligoninės personalui suteiks šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią darbo aplinką bei priemones, o teigiamus pokyčių rezultatus pajus ne tik darbuotojai, bet ir pacientai.“

Neurologas A. Vilionskis: ištikus insultui net sekundės yra aukso vertės

„Ištikus insultui net sekundės gali būti lemiamos – smegenų audiniui ir milijonams neuronų pradėjus nykti, nieko nėra svarbiau už laiku suteiktą specializuotą gydymą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Spalio 29 d. minint Pasaulinę insulto dieną gydytojas kviečia dar kartą prisiminti pagrindinius insultą išduodančius požymius, jų neignoruoti ir tuoj pat kviesti pagalbą.

Neignoruokite simptomų

Doc. dr. A. Vilionskis apgailestauja, kad medicina dar nėra taip toli pažengusi, kad galėtų numatyti kada tiksliai žmogų ištiks insultas – išankstinių įspėjamųjų ženklų nėra, galima tik nustatyti būkles, kurios didina insulto riziką. Tačiau įvykus insultui žmogui pasireiškia aiškūs požymiai, kurių jokiu būdu negalima ignoruoti. „Neretai pasitaiko atvejų, kai žmonės, net jausdami aiškius insulto simptomus, tikisi, kad jie išnyks, neigia ištikusią būseną ir neskambina pagalbos telefonu 112. Deja, pagalbai atvykus pavėluotai, mes prarandame galimybę taikyti specializuotą gydymą, kuris galimas per 4,5–6 valandas nuo simptomų pradžios“, – įspėja neurologas.

Išskiriami keli pagrindiniai insulto požymiai. Jo ištiktam žmogui staiga sutrinka kalba, jis negali aiškiai ištarti žodžių arba visiškai nekalba. Kitas simptomas – nusilpsta ar nutirpsta viena žmogaus kūno pusė, atsiranda veido asimetrija, žmogui sunku pakelti ir valdyti ranką ar koją, sumažėja galūnių jautrumas. Dar vienas insulto požymis – sutrikusi koordinacija, žmogus sunkiai išlaiko pusiausvyrą. Taip pat gali sutrikti vienos akies regėjimas ar susiaurėti akiplotis. Insulto ištiktas žmogus gali jausti visus simptomus arba tik dalį jų. Bet kuriuo atveju, pabrėžia doc. dr. A. Vilionskis, net ir pajutus vos vieną iš jų, būtina kuo greičiau kviesti pagalbą.

Labai didelę reikšmę laiku suteiktam insulto gydymui turi šalia esantys artimieji ar net nepažįstami žmonės – jie gali nesunkiai pastebėti pasikeitusį žmogaus elgesį, sutrikusią kalbą, asimetrišką veidą ir paskambinti pagalbos telefonu. Neurologas ragina nenumoti ranka į viešoje vietoje neįprastai besielgiančius, sunkiai kalbančius žmones – juos galėjo ištikti insultas, todėl jiems reikalinga skubi pagalba.

Auksinis laikas

Daugiausiai ūminį insultą patyrusių ligonių Lietuvoje gydoma RVUL Insulto centre – kasmet į jį patenka virš 1100 pacientų iš Vilniaus regiono. Per metus RVUL atliekama virš 200 intraveninių trombolizių ir apie 130 mechaninių trombektomijų. Pažymėtina, kad net COVID-19 pandemijos metu Insulto centras veikė įprastai ir dėl ūminio insulto gydytų ligonių skaičius sumažėjo labai nežymiai, o ligonių skaičius, kuriems buvo taikomas specializuotas gydymas, net padaugėjo.

Kaip ne kartą pabrėžė Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis, efektyviai taikyti specializuotą gydymą galima per 4,5–6 valandas nuo simptomų pradžios: „Šios valandos vadinamos „auksiniu laiku“, tai reiškia, kad kuo anksčiau pradedamas specializuotas gydymas, tuo didesnė tikimybė, kad jo rezultatai bus geresni, žmogus išvengs sunkių pasekmių, neįgalumo. Specializuotas gydymas gali būti taikomas per 4,5–6 val. nuo simptomų pradžios, tačiau kuo jis anksčiau bus pradėtas tuo rezultatai bus geresni. Todėl atsiradus insulto požymiams reikia kviesti pagalbą nedelsiant ir tokį ligonį kuo skubiau pristatyti į insulto gydymo centrą arba tarpinės pagalbos ligoninę.“

Pagalba vos per 40 minučių

Kaip svarbu greitai ir tinkamai reaguoti į atsiradusius simptomus įsitikino ir RVUL atsidūrusi pacientė Aušra. Trakuose gyvenanti moteris pasakoja, kad prieš įvykstant insultui nieko neįtarė: „Buvau darbe ir kažkuriuo metu pajutau, kad neklauso ranka – nepavyksta valdyti kompiuterio pelės. Labai išsigandau ir dar kelias minutes bandžiau judinti ranką tikėdamasi, kad tik nutirpo. Supratusi, kad būklė nesikeičia, pabandžiau pasakyti kolegei, kad blogai jaučiuosi, bet pynėsi liežuvis.“

Aušra sako, kad kolegė iš pradžių jos nesuprato. Visgi matydama keistai besielgiančią moterį, ji paskambino pagalbos telefonu ir nupasakojo situaciją. Netrukus į darbo vietą atvyko greitosios medicinos pagalbos automobilis ir skubiai nugabeno pacientę į RVUL, kur jos jau laukė medikų komanda. „Mane nuvežė į palatą, iš karto paėmė kraujo tyrimus, išmatavo kraujospūdį, apžiūrėjo gydytojai.  Taip pat padarė galvos kompiuterinę tomografiją, ir jau po kelių minučių pradėjo leisti vaistus. Jeigu būčiau atvykusi vėliau, dabar, ko gero, savo sėkmės istorijos nepasakočiau. Pagalba man buvo suteikta per maždaug 40 minučių“, – pasakoja moteris. Ji ligoninėje praleido maždaug dvi savaites, dar mėnesį truko reabilitacija, po kurios rimtesnių sveikatos sutrikimų nebuvo pastebėta.

Įsidėmėkite F.A.S.T. atmintinę

Doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad insultas vis dažniau ištinka jaunus žmones. Jo nestebina 30–40 metų sulaukę pacientai, o patys jauni žmonės ir jų artimieji dažnai tokios ligos nesitiki. Tai yra dar viena priežastis, kodėl reikėtų įsidėmėti visame pasaulyje naudojamą F.A.S.T. atmintinę. Ši paprasta, vos keturių punktų atmintinė, padeda atpažinti insultą ir imtis tolimesnių veiksmų, padėti sau arba šalia esančiam žmogui.

F (angl. face) – veido perkreipimas ar asimetrija šypsantis. Nusišypsokite ir parodykite dantis. Atkreipkite dėmesį, ar viena veido pusė perkreipta, neprarado jautrumo.

A (angl. arms) – rankos nusilpimas ar paralyžius vienoje pusėje. Pakelkite abi rankas ir atkreipkite dėmesį, ar viena ranka yra silpna, nejautri.

S (angl. speech) – kalbos sutrikimai ar neaiški kalba. Garsiai pasakykite kokį nors paprastą sakinį. Atkreipkite dėmesį, ar sugebate tai padaryti, ar galite kalbėti, ar kalbą gali suprasti aplinkiniai.

T (angl. time) – laikas skambinti GMP. Jei pasireiškia bent vienas iš šių simptomų, turite nedelsdami skambinti telefonu 112 ir pranešti apie įtariamą insultą.

Traumatologė E. Kondrusevičienė: mitas, kad ortopedija traumatologija yra „vyriška“ specialybė

„Kartais juokauju, kad mūsų darbas šiek tiek primena staliaus darbą – drėlės, pjūklai, metalinės detalės, daug fizikos ir matematikos. Bet jei kažkokį veiksmą sunku atlikti fiziškai, tai greičiausiai sunku bus tiek vyrams, tiek moterims“, – mitus išsklaidyti bando Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja ortopedė traumatologė Evelina Kondrusevičienė.

Esate gydytoja ortopedė traumatologė. Prisiminkite, kodėl pasirinkote medicinos studijas ir ortopedijos traumatologijos specializaciją?

Tiesą sakant, baigusi mokyklą rinkausi tarp medicinos ir biochemijos. Pasirinkau pastarąją, nes nuo medicinos iš pradžių atbaidė mintis apie ilgas studijas. Visgi pasimokiusi metus supratau, kad man patinka bendrauti su žmonėmis, o laboratorijoje žmogiškojo ryšio trūko. Tada nutariau pakeisti studijų kryptį ir įstojau į mediciną.

Ortopedijos traumatologijos specializacija patraukė todėl, kad anksčiau profesionaliai sportavau – užsiėmiau lengvąja atletika, taip pat visada domino judamasis-atramos aparatas, jo veikimo principas ir patologijos. Be to, ortopedija traumatologija atrodė „aiški“ sritis, t. y., yra konkreti trauma ir aiškus jos gydymo būdas, gali žmogui greitai padėti. Žinoma, iš tikrųjų viskas yra žymiai sudėtingiau, dabar taip jau nebegalvoju, nes, kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Vyrauja mitas, kad ortopedija traumatologija yra „vyriška“. Ar buvote vienintelė ją pasirinkusi moteris?

Taip, tikrai mitas, kad ortopedija traumatologija yra „vyriška“ specialybė ir ją studijuoja tik vyrai. Toks klaidingas įvaizdis – aukštas ir raumeningas gydytojas ortopedas traumatologas – susiklostė ankstesniais laikais, kai vyrai dirbdavo, o moterys dažniausiai rūpindavosi namais ir vaikais. Studijuojant mano kurse buvo ir daugiau moterų, o ir dabar RVUL Traumatologijos skyriuje iš 9 jaunesniųjų ir vyresniųjų gydytojų rezidentų 5 yra moterys.

Kelis kartus iš pacientų esu išgirdusi nusistebėjimą, kad esu ne gydytoja anesteziologė, o chirurgė. Tačiau piktybiškų ar pašaipių komentarų niekada neteko sulaukti. Beje, kartą, dar būdama rezidentė, kolegės suomės paklausiau, kokia situacija jų šalyje – ar daug ortopediją traumatologiją studijuojančių moterų. Ji net nesuprato klausimo, nes sugebėjimų atžvilgiu tikrai nėra jokio skirtumo, todėl ir toks klausimas neturėtų kilti.

Visgi būtų sunku paneigti, kad ortopedijos traumatologijos chirurgo darbas yra sunkus fiziškai.

Taip, ortopedijos traumatologijos operacinėje reikia daugiau fizinės jėgos ir mechanikos išmanymo. Kartais juokauju, kad mūsų darbas šiek tiek primena staliaus darbą – drėlės, pjūklai, varžtai, metalinės plokštelės, daug fizikos ir matematikos. Bet jei kažkokį veiksmą sunku atlikti fiziškai, tai greičiausiai sunku bus tiek vyrams, tiek moterims. Žinoma, dvigubai už mane stambesniam kolegai bus kiek lengviau, bet pasakyti, kad man kažkada pritrūko jėgų veiksmui operacijos metu atlikti, tikrai negaliu.

Kaip atrodo jūsų įprasta diena darbe?

Diena, kai operuoju planinius pacientus, prasideda 7:15 val. ryto, dalyvauju „penkiaminutėje“, užsuku pas pacientus, o tada einu į operacinę. Turiu 3–4 operacijas, 30–40 min. pertrauką po kiekvienos iš jų. Pabaigusi operuoti stengiuosi kuo greičiau sutvarkyti dokumentus – greičiau juos užpildysiu, greičiau galėsiu grįžti namo. Deja, dokumentų būna labai daug, todėl jų pildymas užima nemažą gydytojo laiko dalį.

Koks yra Jūsų darbas – komandinis ar individualus?

Mūsų darbas yra komandinis daugeliu aspektų. Pirmiausia, kiekvieną sudėtingesnį atvejį aptariame su kolegomis, dalinamės patirtimi, patarimais ir skirtingais požiūriais į paciento būklę. Žinoma, net labiausiai patyręs chirurgas negalėtų pasiekti gero rezultato be profesionalios ir vieningai dirbančios operacinės. Taip pat reikia kineziterapeutų, slaugytojų pagalbos. Vienas pats chirurgas geriausio rezultato pasiekti tikrai negali, todėl labai svarbu jį supantys žmonės, komanda.

Ar gydytojui ortopedui traumatologui reikia kokių nors išskirtinių, ypatingų asmeninių savybių tam, kad pasiektų geriausią rezultatą?

Kaip ir kitose medicinos srityse, taip ir ortopedijoje traumatologijoje turbūt reikia psichologinio atsparumo. Galbūt tai yra mano „problema“ – kiekvieno paciento gijimo procesą priimu asmeniškai, pavyzdžiui, net žinodama, kad yra tikimybė, jog infekcijos išvengti nepavyks, dėl to išgyvenu. Svarstau, ar galėjau kažką padaryti kitaip. Atsparumo reikia ir todėl, kad žmonės pas gydytoją neateina pasidžiaugti, jie ateina tada, kai blogai jaučiasi, todėl reikia gebėjimo neperimti jų emocijų.

Kas Jūsų darbe Jums teikia didžiausią džiaugsmą, labiausiai patinka?

Kalbant apskritai, chirurgija yra ta sritis, kurioje tvyro nuolatinė konkurencija – kas greičiau, geriau, moderniau išoperuos. Tai skatina nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, stumia į priekį. Beje, kuo vyriškesnis kolektyvas, tuo konkurencijos yra daugiau. Taip pat patinka, kad gydymas dažniausiai neužtrunka labai ilgai. Žinoma, pasitaiko visokių atvejų, bet bendrai paėmus darbas yra labai dinamiškas, todėl net atlikusi sudėtingą operaciją trumpai pasidžiaugiu ir neriu į naujus iššūkius.

Didžiausią džiaugsmą darbe teikia galimybė padėti politraumas patyrusiems pacientams. Kartais tokie pacientai ligoninėje praleidžia ne vieną mėnesį, patiria ne vieną operaciją, kol gali išvažiuoti namo, patys vaikščioti, grįžti į normalų gyvenimą. Džiugina ir sėkmingai pagydyti pacientai su atvirais sąnariniais lūžiais. Pavyzdžiui, jei turiu apatinį blauzdos sąnarinį lūžį, prieš eidama į operacinę daug mąstau, analizuoju vaizdus, susiplanuoju, kokius implantus dėsiu, kokius pjūvius atliksiu. Po tokių operacijų pagalvoju, kad įdėjau nemažai pastangų ir padėjau žmogui – tada būna džiugu.

Susiduriate su politraumas patyrusiais motociklininkais, bet ir pati vairuojate motociklą. Ar išėjus iš operacinės vis tiek norisi važiuoti?

Motociklu pradėjau važinėti jauna, vairuotojo teises išlaikiau maždaug 21-erių. Baimės jausmo beveik neturiu, bet laikui bėgant mane ėmė gąsdinti Lietuvos eismas. Esu važinėjusi įvairiose užsienio šalyse, net pervažiavusi visą Vietnamą, bet būtent Lietuvoje pradėjau save žymiai labiau saugoti. Baisu todėl, kad matau, kas gali įvykti ne dėl paties motociklininko kaltės, o dėl kitų eismo dalyvių neatsakingo elgesio. Be to, dabar važinėju tik tada, kai esu gerai pailsėjusi, praleidusi dieną operacinėje ant motociklo tikrai nesėdu. Manau, kad su amžiumi savisaugos instinktas didėja.

Ką patartumėte merginoms, norinčioms tapti gydytojomis ortopedėmis traumatologėmis?

Kaip jau minėjau, niekada neišskiriu moterų ir vyrų. Kaip ir bet kurioje kitoje specialybėje – žmogui turi patikti tai, ką jis daro. Nereikėtų vaikytis specialybių „madų“, mažiau paisyti aplinkinių nuomonės, nes svarbiausia, kad patiktų darbo pobūdis.

Aišku, prieš stojant į universitetą gali būti sunku įvertinti, nes įsivaizdavimas ir tikras darbas labai skiriasi. Vienas iš skirtumų dirbant ligoninėje yra apie tai, kokius pacientus gydome – tai ne tik jauni ir aktyvūs žmonės, bet ir vyresnio amžiaus, pasitaiko nemažai alkoholį ar narkotikus vartojančių pacientų. Taip pat sunku planuoti savo laiką – nors situacija ir keičiasi, bet galimybė, kad chirurgas namo grįš laiku, yra labai maža, negalės dalyvauti visose šeimos šventėse ir vėluos į renginius.

Mūsų darbe reikia fizinės ištvermės, nes tikrai tikėtina, kad bus tokių budėjimų, kai teks operuoti ir dieną, ir naktį, todėl reikėtų sportuoti. Norintys turėti šeimą, auginti vaikus, būti daugiau namuose taip pat turėtų pamąstyti ar gydytojo chirurgo kelias yra teisingas.

Kodėl pasirinkote darbą RVUL Traumatologijos skyriuje?

Atsakymas labai paprastas – čia yra pagrindinis Lietuvos ortopedijos traumatologijos centras, o dauguma chirurgų juk nori dirbti dideliame centre ir kuo daugiau operuoti. Todėl dirbdama šioje ligoninėje turiu galimybę daug operuoti, susidurti su įvairiomis patologijomis, nuolat mokytis ir tobulėti.

Pacientas ir lankytojas

Pacientų lankymo tvarkos pasikeitimai nuo 2021-10-23

19 Spa 2021 Naujienos

Blogėjant epidemiologinei situacijai šalyje, nuo š. m. spalio 23 d. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje lankyti leidžiama tik terminalinės būklės pacientus. Lankytojai turi būti užsiregistravę iš anksto ir atvykti suderintu laiku.

Nuo 2021-10-23 taikoma tokia pacientų lankymo tvarka:

  1. Stacionarinėms paslaugoms hospitalizuotų pacientų lankymas draudžiamas.
  2. Terminalinės būklės, t. y., nepagydomos ir progresuojančios ligos eigos, pacientai lankomi laikantis šių reikalavimų:
    • Paciento lankymas iš anksto suderinamas ir lankytojai užregistruojami paskambinus skyriaus, kuriame pacientas gydomas, posto telefonu. Užsiregistravę lankytojai atvyksta suderintu laiku per Skubios pagalbos skyriaus (PRIĖMIMO) registratūrą.
    • Lankytojai, kuriems pasireiškia bent vienas COVID-19 būdingas simptomas (kūno temperatūra 37,3℃ ir daugiau, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas (dusulys), staigus uoslės ar skonio praradimas ar susilpnėjimas) arba kuriems taikoma izoliacija, į ligoninę neįleidžiami;
    • Vieno paciento lankymo trukmė – iki 15 min.;
    • Vienoje palatoje vienu metu leidžiama būti tik vieno paciento lankytojams;
    • Lankytojai privalo dėvėti reikiamo lygio asmens apsaugos priemones, prieš įeinat į skyrių bei išeinant iš jo dezinfekuoti rankas. Lankymo metu rekomenduojamas kuo mažesnis paciento fizinis kontaktas su lankančiais asmenimis (rekomenduojama laikytis ne mažiau kaip 1 metro atstumo).

    Siuntiniai („lauknešėliai“) pacientams priimami antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais nuo 17.00 iki 19.00 val. prie ligoninės pagrindinio įėjimo.

30-asis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gimtadienis: nuo sargais dirbusių gydytojų iki pažangiausių operacijų

1991 m. spalio 11 d. atidaryta tuometinė Vilniaus greitosios pagalbos, o dabar – Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) buvo pirmoji nauja gydymo įstaiga šalyje, duris atvėrusi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gydytojai ir slaugytojos kelis mėnesius prieš atidarymą dirbo sargais bei valytojais ir tik vėliau ėmėsi savo tikrųjų pareigų, dėl ekonominės blokados trūko medicininės įrangos, vienkartinės darbo priemonės neegzistavo, bet visus sunkumus nusvėrė jaunos ir ambicingos komandos entuziazmas ir vienybė. Per 30 metų ligoninė tapo viena svarbiausių ir moderniausių šalies gydymo įstaigų, apie kurią ilgamečiai RVUL darbuotojai 30-ojo jubiliejaus proga dalijasi prisiminimais,  pasiekimais ir ateities vizija.

Gydytojai-sargai ir po Vilnių „išmėtyta“ įranga

RVUL statybos vyko nuo 1985-ųjų, o likus porai metų iki ligoninės atidarymo į darbą buvo priimta viena pirmųjų darbuotojų – Medicinos technikos priežiūros skyriaus darbuotoja Reda Alundarienė. Ji pasakoja, kad tuo metu dauguma įrangos ir baldų buvo nupirkta ir traukiniais atvežta iš Vengrijos. Dalis jos buvo sandėliuojama ligoninės patalpose, dalis – įvairiose Vilniaus miesto vietose ir net Nemenčinėje buvusiuose sandėliuose. „Prasidėjus ligoninės įrengimui vykdavo „planuotės“, kurių metu montuotojai prašydavo, pavyzdžiui, konsolių. O juk viskas buvo sudėta į dėžes ir „išbarstyta“ po Vilnių – reikėjo ieškoti. Laimė, vengrai viską supakavo, tvarkingai sunumeravo ir sudokumentavo, todėl buvo galima „susekti“, kokia įranga kurioje Vilniaus vietoje, kurioje dėžėje saugoma“, – pasakoja ji.

Įrenginėjamą ligoninę reikėjo saugoti, bet šiai užduočiai buvo pasamdyti ne sargai, o būsimi ligoninės darbuotojai – gydytojai ir slaugytojai. Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus (CHITS) vedėjas Aurelijus Grigaliūnas prisimena: „Ligoninėje pradėjome dirbti anksčiau nei ji atsidarė, todėl prisidėjome prie jos statybų, įrengimo ir saugojimo – dažėme palanges, nešiojome baldus, valėme sienas ir plovėme langus. Kiti kolegos pasiskirstę pamainomis ją saugojo, kad niekas nepavogtų medicininės įrangos ir kompiuterių.“ Ilgamečiai darbuotojai prisimena, kad nors bandymų kažką pasisavinti ir būta, bet didelių nuostolių pavyko išvengti – liko tik šypseną keliantys prisiminimai apie naktinę sargybą, klebenamus langus ir netyčia ligoninėje užrakintus kolegas.

Skubi pagalba – 11 tūkstančių dienų be pertraukos

Vienas iš pagrindinių naujosios ligoninės tikslų nuo jos atidarymo buvo teikti skubią pagalbą Vilniaus miesto ir regiono gyventojams. Tam buvo skirti du skyriai – Priėmimo skyrius ir Traumatologijos punktas. Skubios pagalbos skyriaus vyresnioji slaugytoja Anžela Černiavskaja atskleidžia, kad pirmaisiais metais pacientų srautas buvo gerokai mažesnis, skyrėsi pacientų traumų pobūdis: „Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo fejerverkų sukeltais sužalojimais – amputuoti pirštai ir plaštakos buvo įprastos traumos. Buvo ir žymiai daugiau autoįvykiuose nukentėjusių žmonių.

Darbą sunkino tai, kad nebuvo vienkartinių darbo priemonių, pavyzdžiui, neturėjome jau paruoštų gipsinių tvarsčių, todėl juos gamindavome patys – paimdavome bintą arba sukarpydavome marlę, dėdavome vieną sluoksnį, pabarstydavome gipsu ir ant viršaus dėdavome antrą sluoksnį binto. Viena vertus, buvo sunku, kita vertus – bandydavome įvairiais būdais suktis iš situacijos, stengėmės būti optimistiški ir kūrybiški.“ Netrūko ir kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, užstrigus Priėmimo skyriaus durų spynai darbuotojams teko skubiai laužti duris, kad galėtų greitosios pagalbos automobilyje esantį pacientą su trinkančiu kvėpavimu nuvežti į reanimacinę palatą ir išgelbėti jo gyvybę.

Per trisdešimt metų darbo sąlygos pasikeitė – tapo nepalyginamai geresnėmis, bet išaugo pacientų srautas: per metus RVUL Skubios pagalbos skyrius sulaukia daugiau nei 100 tūkstančių pacientų, arba vidutiniškai 250–300 žmonių per parą (darbo pradžioje 140–160) – tai yra didžiausias šalyje skubios pagalbos besikreipiančių žmonių srautas. Į šį skyrių Greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobilis atvažiuoja kas 12 minučių, kas antras GMP automobilis su pacientu Vilniuje atvažiuoja būtent į mūsų ligoninę.

Istorija apie šešis maišus eksplantų

Darbuotojai prisimena, kad ką tik suburta jauna ligoninės komanda svajojo žengti koja kojon su Vakarų pasaulio medicina, todėl netrukus po ligoninės atidarymo įvairių sričių gydytojai visais tuomet prieinamais būdais stengėsi mokytis ir taikyti modernius gydymo metodus. Pavyzdžiui, buvo pradėtas formuoti modernus požiūris į ortopediją traumatologiją, atsisakyta skeletinių tempimų. „Turbūt vienas iš įdomiausių ortopedijos traumatologijos vystymosi mūsų ligoninėje aspektų pačioje įstaigos veiklos pradžioje buvo iš Vokietijos gautų eksplantų naudojimas. O istorija tokia: dešimtojo dešimtmečio pradžioje mums labai trūko implantų, plokštelių, sraigtų. Tačiau maždaug 1995 m. iš Vokietijos medikų gavome šešis didelius maišus eksplantų, t. y., iš pasveikusių pacientų pašalintų implantų, kuriuos galėjome panaudoti mūsų atliekamose operacijose. Tik dėl šios priežasties ėmėme daugiau operuoti ir tobulėti. Žinoma, gerėjant ekonominei situacijai šalyje, jų atsisakėme“, – pasakoja prof. Valentinas Uvarovas.

Profesorius pabrėžia, kad jaunos ir ambicingos komandos pastangomis RVUL buvo padėti pagrindai dabar stambiausiam Ortopedijos ir traumatologijos centrui Lietuvoje, kuriame atliekamos labai plataus spektro operacijos: „Užimame pirmaujančias pozicijas klubo ir kelio sąnario endoprotezavimo, pėdos, dubens chirurgijos srityse, esame peties ir stuburo chirurgijos lyderiai. Ypatingas operacijas atliekame esant kaulo onkologiniams susirgimams. Esame unikalūs ir tuo, kad dirbame kartu su plastikos chirurgais, o tai reiškia, kad galime vienu metu atlikti sunkių kaulinių ir minkštųjų audinių sužalojimų operacijas vienu metu. Gydydami naudojamės inovatyviomis technologijomis, pavyzdžiui, 3D anatominiu modeliavimu.“

Operacijos be pjūvių, arba laparoskopijos pradžia

„Tai, kas anksčiau atrodė kone stebuklas, dabar yra mūsų kasdienybė“, – sako I Chirurgijos skyriuje dirbantis gydytojas chirurgas Moisėjus Racinas ir priduria, kad RVUL buvo viena iš vos kelių šalies ligoninių, kuriose prasidėjo videolaparoskopinės chirurgijos plėtra. Tai buvo natūralus žingsnis, nes ligoninės kolektyvas siekė pasenusius gydymo metodus keisti naujais, gydytojams netrūko drąsos tuos metodus išbandyti.

„Pirmąsias laparoskopines operacijas mūsų ligoninėje atliko dr. Juozas Stanaitis, gydytojai Aurelijus Grigaliūnas ir Nijolė Šileikienė. Iš chirurgų, kurie neužsiėmė endoskopija, aš buvau vienas pirmųjų, pradėjusių operuoti laparoskopiniu būdu. Įdomu tai, kad operuojant vykdavo transliacijos iš  operacinių – kiekviename skyriuje stovėjo televizorius, todėl gydytojai galėjo stebėti laparoskopinių operacijų eigą. Be to, mūsų ligoninėje lankėsi ir operavo pats minimaliai invazinės chirurgijos „tėvas“, profesorius Kurtas Semmas. Tai buvo didžiulis įkvėpimas visiems”, – pasakoja M. Racinas.

Gydytojas paaiškina, kad laparoskopija yra operavimo būdas, kai per kelis nedidelius pjūvius naudojant optinę sistemą ir specialius plonus įrankius atliekama operacija. Po jos nelieka didelių randų, sumažėja komplikacijų tikimybė, o pacientų atsistatymas yra žymiai greitesnis. Dabar didžioji dalis operacijų RVUL atliekama minimaliai invaziniu arba laparoskopiniu metodu: jis taikomas ne tik įvairioms pilvo, bet ir ginekologinėms, urologinėms ir kitų sričių operacijoms, pavyzdžiui, kolegos iš Urologijos skyriaus vieninteliai Lietuvoje atlieka prostatos adenomos šalinimo operacijas lazeriu (HoLEP).

Tobulėjant technologijoms, tobulėjame ir mes

30-ies metų jubiliejų švenčiantys ligoninės darbuotojai vienbalsiai sutinka, kad medicinos pažanga per trisdešimt metų buvo išties stulbinanti, o kartu su ja tobulėjo ir jie patys. Paklausti apie ateities vizijas sako, kad technologijoms ir toliau vystantis Vakarų Europos ir JAV ligoninių operacinėse vis mažiau stebina robotai, artimiausiais dešimtmečiais jie chirurgų tikrai nepakeis.

„Manau, kad robotika turi tam tikrą nišą, kurioje galėtų būti naudojama. Pavyzdžiui, JAV kai kur protezavimo operacijas vadovaujant chirurgui jau atlieka robotas ir gali būti, kad kai kurie jo judesiai, pakrypimo laipsnis yra tikslesni nei žmogaus. Tačiau chirurgo įsikišimo išvengti neįmanoma – robotui reikia perimetro orientyrų, kuriuos indikuoti turi chirurgas. Be to, operuojant dažnai iškyla niuansų, kurių joks robotas neturi abstraktaus mąstymo, todėl negali interpretuoti taip, kaip tai daro chirurgas. Todėl chirurgai ir visa operacinės komanda toliau sėkmingai dirbs, tobulins savo įgūdžius, o operacijoms naudos moderniausią įrangą ir vadovausis naujausiais metodais“, – pasakoja RVUL gydytojas ortopedas traumatologas doc. dr. Manvylius Kocius.

Robotų „nebijanti“ ligoninės komanda (apie 500 gydytojų, daugiau nei 500 slaugos personalo darbuotojų ir daugiau nei 300 slaugytojo padėjėjų) optimistiškai žvelgia į ateitį. Doc. dr. M. Kocius sako: „Nepaisant daugybės sunkumų tapome stambiausia šalies skubiosios medicinos arterija ir klinikinės chirurgijos branduoliu, mūsų ligoninėje veikia didžiausias Ortopedijos ir traumatologijos centras, vienas iš šešių Lietuvoje insulto centrų, vienintelis Lietuvoje Toksikologijos centras ir kiti svarbūs padaliniai. Tikime, kad augant ligoninės galimybėms – technologinėms ir žmogiškosiomis – pacientai gaus geriausią įmanomą gydymą ir dar labiau vertins gydytojų ir kito personalo darbą. Mūsų ligoninė nesustos, žingsniuos į priekį ir toliau dės visas pastangas gerinant Lietuvos žmonių sveikatą.“

1 2 3 17

PAIEŠKA

+