gydytojas sėdi prie kompiuterio

Dr. A. Makulavičius: pėdos ligų ateityje tik daugės, nes vis rečiau pakylame nuo sofos

Neseniai Edinburge vykusiame Europos pėdos ir čiurnos chirurgų kongrese Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Aleksas Makulavičius buvo išrinktas į Europos pėdos ir čiurnos draugijos (EFAS) valdybą. Lietuvos pėdos chirurgijos draugijos prezidentas ir Asociacijos AO Trauma LT valdybos pirmininkas dr. A. Makulavičius papasakojo apie atsivėrusias naujas galimybes Lietuvai ir ligoninei, pokyčius pėdos chirurgijoje ir perspektyvas pacientams.

Pirmą kartą istorijoje

Dvi dešimtis metų skaičiuojančiai Europos pėdos ir čiurnos draugijai, skatinančiai pėdos ir čiurnos problemų tyrimus bei šiuolaikinio gydymo mokymus, priklauso 6 tūkstančiai chirurgų iš visos Europos ir pasaulio. Prieš kelias savaites šios draugijos valdybos nariu išrinktas dr. A. Makulavičius tapo pirmuoju Lietuvos mediku, EFAS užėmusiu šias garbingas pareigas.

Gydytojas džiaugiasi, kad tiek ligoninei, tiek Lietuvai atsirado unikali galimybė prisidėti prie europinio lygio sprendimų priėmimo pėdos ir čiurnos chirurgijos srityje: „EFAS draugijoje sprendžiami klausimai dėl konferencijų ir mokymų organizavimo, nagrinėjamų temų atrankos. Labai tikimės, kad 2024 m. turėsime galimybę tarptautinę EFAS konferenciją organizuoti Lietuvoje. Atsivėrus papildomoms galimybėms, galvojame ir apie lokalius renginius tiek Baltijos šalims, tiek kitiems Rytų Europos regionams.“

Anot gydytojo, tarptautinės konferencijos ir mokymai populiarina specializaciją pėdos ir čiurnos srityje bei skatina jaunąją kartą giliau domėtis sudėtinga patologija. „Jei chirurgo rezultatai geri, bet niekas to nemato, jo pasiekimai liks beveik nežinomi. Mūsų ligoninė turi jaunųjų gydytojų kartą, besidominčią pėdos ir čiurnos patologija: Giedrių Mazarevičių, Dmitrij Gorbačiov, Eveliną Kondrusevičienę, Matą Urmanavičių. Tikėtina, kad jie pėdos chirurgija susidomėjo todėl, kad buvo organizuota nemažai įdomių tarptautinių renginių, o Lietuvoje lankėsi žymūs Europos pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistai. Kitas tarptautinių renginių organizavimo privalumas – Lietuvos ir RVUL ligoninės vardas matomas tarptautiniame kontekste“, – sako dr. A. Makulavičius.

gydytojas sėdi prie kompiuterio

Proveržis pėdos chirurgijoje

Gydytojas pastebi, kad požiūris į pėdos ir čiurnos chirurgiją smarkiai keičiasi – daugėja mokslinių tyrimų, gilėja žinios, tobulėja gydymo metodai, diegiamos modernios technologijos, daugėja mokymų ir konferencijų.

Paklaustas, kodėl iki šiol pėda buvo likusi savotiškame ortopedijos paribyje, dr. A. Makulavičius sako, kad tai lėmė ypač sudėtinga jos sandara, žinių trūkumas ir dėl to ne visada lūkesčius pateisinantys chirurgijos rezultatai: „Net ir ne medikas, pažvelgęs į pėdos kaulų modelį, pastebės, kokia tai sudėtinga struktūra – apie 30 didesnių ir mažesnių kaulų. Palyginkite – blauzdą sudaro du kaulai, blauzdikaulis ir šeivikaulis. Pėda biomechanine prasme yra unikali platforma tiek savo struktūra, tiek ir funkcija. Viena vertus, ji yra stabili ir išlaiko visą žmogaus svorį, kita vertus – mobili. Dėl to atsiradus deformacijoms, reikia labai gerai išmanyti tiek anatomiją, tiek biomechaniką, nes planuojant rekonstrukciją būtina suvokti, kaip pėda veikia ir kuriuos jos elementus reikia koreguoti.“

Dėl sudėtingos pėdos sandaros ir nesuskaičiuojamo galimų patologinių variantų kiekio, mažai kas imdavosi kokybiškų mokslinių tyrimų, pėda ir čiurna ilgai buvo menkai pažįstama, todėl ji ilgai nebuvo patraukli nei medikams, nei medicinos priemonių gamintojams. Visgi pastarieji dešimtmečiai rodo, kad situacija iš esmės keičiasi.

„Pėdos chirurgijos iškilimą rodo tai, kad medicinos technologijų kompanijos atsigręžė į pėdą ir ėmė kurti modernius implantus, nukreipėjus, instrumentariumą. Kitas labai svarbus ženklas – atsiranda vis daugiau ortopedų traumatologų, tyrinėjančių pėdą, gilinančių žinias apie ją, atrandančių naujų gydymo metodų, daugėja mokslo publikacijų prestižiniuose leidiniuose. Visa tai sukelia „sniego gniūžtės“ efektą – kuo daugiau kalbama ir daroma, tuo daugiau susidomėjimo sritis sulaukia ir vystosi, o tai rodo, kad pėdos chirurgijos specialybė šiandien yra labai perspektyvi“, – proveržiu džiaugiasi dr. A. Makulavičius.

Gydytojas su komanda operuoja pėdą

Pėdos chirurgija RVUL

Įvairios pėdos ir čiurnos operacijos RVUL atliekamos daugiau nei du dešimtmečius – pirmąsias pėdos pirštų deformacijų operacijas atliko gydytojas Jurgis Gavelis. Gydytojas dr. A. Makulavičius prisimena, kad tuo metu dar buvo rezidentas ir pėdos chirurgijos mokėsi ne tik mūsų ligoninėje, bet ir stažuotėse užsienyje, tobulindamas chirurgijos techniką specialiose anatomijos laboratorijose.

„Nepaisant pėdos operacijų ir proveržio klubo bei kelio sąnario endoprotezavime, prieš kelis dešimtmečius daugelis ortopedų manė, kad čiurnos sąnarys yra neprotezuojamas. Vis tik mūsų ligonėje tai vyko – 2005 metais iš Danijos atvažiavo čiurnos endoprotezo kūrėjas Hakon‘as Kofoed‘as ir atliko ligoninėje dvi parodomąsias čiurnos endoprotezavimo operacijas. Jam padedant, įstojome į EFAS. Toliau daug mokėmės ir galime drąsiai sakyti, kad po šio vizito RVUL buvo pradėtas tikrasis pėdos chirurgijos mokyklos pagrindas. Vėliau „atradome“ čiurnos sąnarį išsaugančią rekonstrukcinę chirurgiją. Įdomu tai, kad endoprotezavimo operacijos mums padėjo gilinti žinias apie pėdos bei čiurnos biomechaniką apskritai“, – prisimena gydytojas.

Tai suteikė postūmį kitoms pėdos ir čiurnos operacijoms, jų skaičius didėjo, todėl prieš porą metų RVUL buvo sukurtas Pėdos chirurgijos centras. Kadangi pacientų srautas didelis – per metus ligoninėje atliekama apie 1400 pėdos ir čiurnos operacijų, čia dirbantys chirurgai turi ne tik teorinių žinių, bet ir daug praktinės patirties.

Dr. A. Makulavičius mano, kad didelis operacijų skaičius bei tarptautiniai ryšiai leidžia išlaikyti pėdos ir čiurnos chirurgijos lyderių poziciją. „Mūsų stiprybė – platus pėdos ir čiurnos patologijos bei operacijų spektras. Galime pasiūlyti daugumą pasaulyje atliekamų operacijų – turbūt yra labai mažai pėdos ir čiurnos segmento patologijų, kurių mes nesiimtume gydyti. Pavyzdžiui, visai neseniai po kelių konsultacijų su užsienio orto-onkologais, kartu su mūsų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju Juozu Ravinsku operavome piktybinį naviką pėdoje. Tokių atvejų tikrai retai pasitaiko – todėl mūsų ligoninė yra tinkama  vieta pacientams ir būsimiems medikams įgyti praktikos“, – džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas.

Gydytojas su komanda operuoja pėdą

Pėdos ligų tik daugės

Žmonėms judant vis mažiau, daugėja judamojo-atramos aparato ligų, o pėdos ir čiurnos patologija – ne  išimtis. Dr. A. Makulavičius pastebi, kad pacientai dažniausiai kreipiasi dėl pėdos pirštų deformacijų, įgaubtos arba plokščios pėdos, čiurnos artrozės. Taip pat daugėja traumų – kulkšnių,  kulnų, padikaulių lūžių, kitų retesnių traumų. Pastaruoju metu vis dažniau pasitelkiamos minimalios invazijos procedūros, tokios  kaip artroskopinis sąnarių valymas. Daugėja ir tradicinių operacijų – koreguojančių osteotomijų ir įvairių kompleksinių rekonstrukcinių operacijų.

Gydytojas sako, kad pėdos ligų ateityje tik daugės. Žmonės žymiai daugiau laiko praleidžia sėdėdami, priauga svorio, raumenys standėja. Dėl perkrovos laikui bėgant paveikiama visa pėdos ir čiurnos sistema – deformuojasi pirštai, pėda dažnai suplokštėja, nukenčia Achilo sausgyslė, čiurnos sąnarys ir kiti pėdos elementai. Dėl viršsvorio ir nereguliaraus sporto, ypač po pandemijos, padaugėjo Achilo sausgyslės plyšimų ir ligų. Dar viena pėdos patologijos  priežastis – senstanti visuomenė ir ilgėjanti gyvenimo trukmė, dėl kurios atsirado daugiau laiko ligų progresavimui.

„Kadangi esame sukaupę nemažai žinių ir chirurginės patirties, šiandien  galime pacientams pasiūlyti platų pėdos ir čiurnos operacijų spektrą bei individualizuotą sprendimą, kaip to reikalauja šiuolaikinės medicinos principai. Augantis pacientų skaičius didina ir medikų poreikį – apie tai  galvojame jau dabar ir ruošiame pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistus. Norėtųsi artimoje ateityje pagerinti ir infrastruktūrą. Todėl labai tikiuosi, kad dalyvavimas EFAS valdybos veikloje teigiamai įtakos Lietuvos pėdos ir čiurnos chirurgijos vystymąsi“, – viliasi dr. A. Makulavičius.

Sigitas Ryliskis

„Sustingęs petys“: laukti, kol praeis, ar kreiptis į gydytoją?

16 Lap 2022 Naujienos

Jeigu nepatyrėte jokios peties traumos, tačiau jūsų peties sąnario judesiai tapo riboti ir skausmingi, jums sunku pakelti ranką, pasiekti kelnių užpakalinę kišenę, užsisegti liemenėlę ar saugos diržą automobilyje, – gali būti, kad sergate peties sąnario adhezyviniu kapsulitu, dar žinomu kaip „sustingęs“ arba „užšalęs“ petys (angl. frozen shoulder). Apie šią ligą kalbamės su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėju, gydytoju ortopedu traumatologu dr. Sigitu Ryliškiu.

Dėl kokių priežasčių gali „sustingti“ peties sąnarys?

Šios patologijos priežastys nėra žinomos, todėl liga vadinama idiopatiniu adhezyviniu kapsulitu, t. y. neaiškios kilmės sąnarinės kapsulės uždegimu. Dėl vykstančio uždegiminio proceso sąnarinė kapsulė paburksta, randėja, storėja ir susitraukia. Sumažėjus sąnario ertmei, peties sąnario judesiai tampa riboti ir skausmingi. Tokia būklė, kuomet sumažėja judesių amplitudė, vadinama sąnario kontraktūra (lot. contractus – apribotas, ankštas, sustingęs).

Dažniausiai šia liga suserga 40-65 metų amžiaus žmonės, pastebima, kad moterys serga dažniau. Adhezyviniu kapsulitu gali sirgti ir jaunesni negu 40 metų amžiaus pacientai, neturintys jokių rizikos faktorių. Maždaug trečdaliui pacientų liga pažeidžia abu pečius.

Pagrindiniai rizikos veiksniai yra cukrinis diabetas, skydliaukės patologija, autoimuninės ar onkologinės ligos; kai kurie vaistai, vartojami onkologinėms ligoms gydyti. Peties sąnario kapsulės uždegimas gali kilti po rankos imobilizacijos dėl riešo ir alkūnės traumos arba kitų ligų, krūtinės ląstos operacijos (pvz., krūties biopsijos, širdies stimuliatoriaus implantavimo) ar patirtos traumos – sumušimo, šonkaulių lūžių. Kapsulitą taip pat gali išprovokuoti bet kokia nežymi peties trauma – net ir menkas patempimas, kurį tuoj pat užmiršote, – arba peties sąnario invazinės procedūros – sąnario punkcija, operacija.

Kokie yra pagrindiniai šios ligos simptomai?

Adhezyvinis kapsulitas pasireiškia netikėtu, palaipsniui stiprėjančiu peties ir žasto srities skausmu, skausmingais ir ribotais judesiais. Simptomai keičiasi priklausomai nuo ligos stadijos.

Pirmosios stadijos metu pacientą kamuoja nuolatinis skausmas, sustiprėjantis nakties metu. Sukamieji peties judesiai (pvz., siekiant užpakalinės kelnių kišenės, šukuojantis, segantis saugos diržą automobilyje) greitai tampa riboti ir skausmingi, todėl pacientas stengiasi kuo mažiau judinti skaudantį petį. Standartiniai vaistai nuo skausmo ir uždegimo (Paracetamolum, Ibuprofenum) mažai veiksmingi. Sąnario būklė blogėja, petį skauda, jis tampa mažai judrus, todėl pradinė ligos stadija vadinama „stingimo“ stadija.

Antrosios – „sąstingio“ – stadijos metu petį nustoja skaudėti naktį ir ramybės būsenoje. Pacientas jaučia palengvėjimą, tačiau judesiai išlieka riboti. Staigus skausmas atsiranda stengiantis atlikti judesius, kuriems reikia didesnės amplitudės, bet jis nurimsta per 2-3 minutes.

Simptomams silpstant, pamažu atsistatant peties sąnario judrumui, prasideda paskutinė, „atšilimo“ stadija.

Kiekviena iš išvardintų stadijų vidutiniškai trunka apie 4 mėnesius, todėl paprastai liga praeina per metus. Tačiau jeigu negydant ligos peties sąnario būklė blogėja, negalavimas gali varginti ir ilgiau nei du metus. Bandymai gydytis savarankiškai dažniausiai nepadeda, todėl jau pajutus pirmuosius simptomus rekomenduojama kreiptis į gydytoją, nes vėliau gali prireikti ir operacijos.

Peties operacija

Kaip gydytojai nustato šią ligą?

Liga diagnozuojama pagal paciento nusiskundimus, ligos anamnezę, įvertinus galimus rizikos veiksnius, klinikinį vaizdą ir radiologinius tyrimus. Pagrindinis klinikinis ligos požymis yra peties sąnario kontraktūra (riboti judesiai), todėl konsultacijos metu atidžiai įvertinama pasyvių ir aktyvių judesių amplitudė. Tačiau dėl peties sąnario kontraktūros atlikti standartinių klinikinių testų gali ir nepavykti, todėl diferencinei diagnostikai dažniausiai daromos peties sąnario dviejų krypčių rentgenogramos. Šio tyrimo pagrindinė užduotis – atmesti kitas peties ligas, kurioms būdinga peties sąnario kontraktūra (peties sąnario artrozė, kalkėjanti tendinozė, navikai). Peties sąnario kontraktūra ir rentgenogramos be pakitimų yra gana patikimas adhezyvinio kapsulito diagnostinis kriterijus. Tačiau norint atskirti ir kitas galimas peties sąnario ortopedines ligas – subakromialinio tarpo ankštumą, rotatorių sausgyslių plyšimą, bursitą, akromioklavikulinio sąnario artrozę – atliekamas ir magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas, kuris parodo sustorėjusią ir edemišką sąnarinę kapsulę.

Kokiomis priemonėmis gydomas adhezyvinis kapsulitas?

Gydymo taktika priklauso nuo ligos stadijos ir peties sąnario būklės. Konservatyvus gydymas yra labai veiksmingas pradinių stadijų metu, kuomet siekiama nuslopinti skausmą, ypač naktinį, ir išsaugoti normalią peties sąnario judesių amplitudę. Skausmui malšinti pasirenkami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo arba gliukokortikosteroidų (Triamcinolon) ir vietinių anestetikų injekcija. Taip pat galima taikyti ir fizioterapines priemones, tačiau jų veiksmingumas nėra moksliškai įrodytas. Adhezyvinio kapsulito ir susidariusios kontraktūros nepavyks išgydyti vien tiktai vaistais ir fizioterapinėmis priemonėmis. Pacientui reikalinga individuali reabilitacija (kineziterapija, ergoterapija), kurios tikslas – grąžinti prarastą peties sąnario judrumą. Susitraukusią sąnario kapsulę ir sąaugas galima išlaisvinti tiktai atliekant tempimo pratimus. Juos pagal sudarytą reabilitacijos planą būtina daryti ne tik gydymo įstaigoje, bet ir namuose.

Peties operacija

Kada gali prireikti operacijos?

Operacinis gydymas taikomas gana retai. Tačiau jeigu konservatyvus gydymas neduoda efekto, liga yra užsitęsusi, judesių amplitudė sumažėjusi daugiau kaip 50 proc. – galima svarstyti chirurginio gydymo alternatyvą. Operacijos tikslas – pašalinti sąaugas, atlaisvinti surandėjusią ir sustorėjusią kapsulę. Ši procedūra (angl. capsular release) atliekama artroskopiškai, padarant nedidelius pjūvius odoje ir naudojant specialią įrangą. Atlaisvinus kapsulę, chirurgas patikrina, ar pasyvių judesių amplitudė pagerėjo. Operacijos metu atliekami peties tempimo judesiai visomis sąnario judėjimo kryptimis (angl. manipulation under anesthesia), tokiu būdu siekiant visiškai atlaisvinti sąnarį nuo sąaugų, galinčių riboti sąnario judrumą. Po operacijos būtina tikslinga reabilitacija, kurios metu atliekami tempimo pratimai, speciali mankšta derinant pasyvius ir aktyvius judesius. Atlikus artroskopinę peties sąnario operaciją, sudaromos sąlygos iš karto pradėti aktyvią reabilitaciją, o pooperacinė reabilitacija gali užtrukti ilgiau negu 3 mėnesius.

Kokius galėtumėte išskirti operacijos „už“ ir „prieš“?

Operacijos sėkmė priklauso nuo peties sąnario pradinės būklės, paciento motyvacijos pasveikti, reabilitacijos ir chirurgo patirties. Po gydymo visiems pacientams peties būklė pagerėja. Didžioji dauguma pacientų visiškai pasveiksta, todėl vėl gali ramiai miegoti ir dirbti kasdienius darbus. Visgi kai kuriems pacientams, ypač turintiems rizikos faktorių, normali judesių amplitudė sugrįžta labai lėtai arba išlieka nežymiai ribota visą laiką.

Žinoma, kaip ir visų chirurginių intervencijų atvejais, operacija yra susijusi su tam tikra rizika. Literatūroje aprašytos šios galimos operacinio gydymo komplikacijos: infekcija, skausmas, išlikusi sąnario kontraktūra, pakartotinos operacijos, nervų arba kraujagyslių pažeidimas, su anestezija susijusios komplikacijos. Labai retai pasitaikančios komplikacijos (susijusios su tempimo judesiais, atliekamais operacijos metu): žastikaulio išnirimas, sąnarinės lūpos ar rotatorių plyšimas, žastikaulio kaklo lūžis, sąnarinės duobės krašto lūžis.

Nors komplikacijų pasitaiko labai retai, o patyrusi specialistų komanda taiko visas priemones, kad sumažintų komplikacijų riziką iki minimalios, tačiau šimtaprocentinių garantijų medicinoje, deja, nėra.

Peties operacija

Kuo gali baigtis negydoma liga?

Netaikant jokio gydymo (nei konservatyvaus, nei operacinio), galima ligos eiga yra neprognozuojama. Neretai pacientai neskuba pas gydytoją, tikėdamiesi, kad skausmas praeis savaime. Tačiau labai svarbu atvykti į konsultaciją pas specialistą, kuris diagnozuos ligą, paaiškins jos eigą, nustatys susirgimą išprovokavusius veiksnius ir paskirs tinkamą gydymą.

Natūraliai liga gali tęstis kelis mėnesius, bet gali trukti ir keletą metų. Sumažėjusi peties sąnario judesių amplitudė gali išlikti visam gyvenimui. Pablogėjusi peties sąnario būklė riboja kasdienę veiklą, sukelia skausmą, mažina darbingumą ir pablogina gyvenimo kokybę.

Skubiosios medicinos ir karo gydytojas: tiek ligoninei, tiek kariuomenei visapusiškai pasiruošęs gydytojas – tik į naudą

„Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį, kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis, galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Laimi visi“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis. Šiais metais studijas baigęs jaunasis medikas pasidalino mintimis apie skubiosios medicinos ypatumus, panašumus su karo medicina ir komandinio darbo svarbą.

Šiais metais baigėte skubiosios medicinos rezidentūros studijas ir dirbate RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Kas paskatino rinktis tokią specializaciją?

Dar būdamas studentu atlikau praktiką įvairiuose ligoninės skyriuose, kartu ir Skubios pagalbos skyriuje. Patiko RVUL personalas ir darbo pobūdis, daug įvairovės ir pacientų – vienodų darbo dienų čia paprasčiausiai nebūna. Viena diena prabėga lengvai, o kitą dieną tenka bėgti nuo paciento prie paciento, sunku rasti laisvą akimirką pailsėti.

Mūsų skyriui tenka didžiausias pacientų srautas Vilniaus regione. Įsivaizduokite, kad kas maždaug 5 minutes visą parą atvyksta – savarankiškai arba GMP automobiliu, – naujas pacientas. Bene kasdien sulaukiame sunkios būklės pacientų, kuriems pagalbą reikia teikti čia ir dabar, gelbėti jų gyvybes – tai ir sunki trauma, insultas, stiprus nudegimas ir apsinuodijimas, kraujavimas, sepsis, sąmonės praradimas ir kt. Neretai tokių pacientų būna daugiau nei vienas tuo pačiu metu.

Tokia darbo aplinka yra labai įdomi, suteikia galimybę nuolat tobulėti, lavinti įgūdžius ir gilinti žinias. Žinoma, netrūksta įtampos ir nenuspėjamumo, todėl šią specialybę pasirinkęs gydytojas turi būti drąsus, užsispyręs ir turėti tvirtą charakterį. Jis turi mokėti suktis iš sudėtingų situacijų, nes taip, kaip aprašyta medicinos vadovėliuose, beveik niekada nebūna – jos būna sudėtingesnės. Reikia gebėti nepasimesti greitai kintančioje aplinkoje ir labai greitai mąstyti, kaip geriausiai suteikti žmogui būtiną pagalbą.

Skubiosios medicinos gydytojo specialybė reikalauja daug žinių – privalote išmanyti visas žmogaus organų sistemas, nes negali iš anksto žinoti, koks pacientas su kokiomis patologijomis bus atvežtas į Skubios pagalbos skyrių.

Skubiosios medicinos gydytojas privalo išmanyti chirurgijos, traumatologijos, terapijos, kardiologijos ir kitas sritis. Reikia prisiminti, kad skubiosios medicinos gydytojas suteikia pirminę arba skubią pagalbą priėmime, stabilizuoja paciento būklę. Žinoma, priimamajame pasitaiko situacijų, kai mums reikia ypatingos, specializuotos pagalbos – tada skambiname kolegoms ir tariamės. Na, o jei paciento būklė stabili, jo sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, specifinis gydymas ligoninėje nereikalingas, jį nukreipiame tolesniam gydymui ambulatoriškai.

gydytojas ir medicinos prietaisai

Turbūt nemažai žmonių įsivaizduoja, kad darbas Skubios pagalbos skyriuje yra toks, kokį rodo populiariuose amerikietiškuose serialuose – visi bėga, skuba, tvyro chaosas.

Dalis į skyrių besikreipiančių pacientų dažnu atveju galėjo kreiptis pagalbos ir į savo polikliniką ar budinčią įstaigą poliklinikos nedarbo metu. Tačiau tikrai būna atvejų, kai į skyrių atvežami pacientai, kuriems pagalbą reikia teikti neatidėliotinai – kitu atveju jiems grėstų mirtis arba pasekmės sveikatai būtų labai sunkios. Tada kviečiame komandą: į reanimacinę palatą atskuba konkrečiai situacijai reikalingi gydytojai – neurologai, įvairių sričių chirurgai, ortopedai traumatologai. Aišku, gydymo procesas neįsivaizduojamas be slaugytojų, bei slaugytojų padėjėjų. Mūsų komanda didelė ir kiekvienas jos narys prisideda prie teikiamos pagalbos pacientui.

Komandinis darbas Skubios pagalbos skyriuje labai svarbus, juk vienas lauke – ne karys. Svarbus viso personalo darbas, nuo gydytojo ir slaugytojo padėjėjo iki ūkvedžio ir valytojo. Pavyzdžiui, nuo slaugytojų priklauso sklandus tyrimų paėmimas ar vaistų suleidimas. Nuo slaugytojo padėjėjų – ar pacientai palydimi ir greitai randa reikiamą kabinetą skyriuje.

Esate ne tik skubiosios, bet ir karo medicinos gydytojas, priklausantis aktyviam kariuomenės rezervui, turite leitenanto laipsnį. Ar įžvelgiate panašumų tarp skubiosios ir karo medicinos?

Kariai, kaip ir civiliai, yra žmonės ir gali sirgti. Tačiau didžiausias skirtumas tas, kad kariuomenėje didžioji personalo dalis yra jauni, sveiki žmonės, todėl karo medikas labiausiai yra ruošiamas gydyti kovinius sužalojimus. Tai gali būti šautinės žaizdos, sprogimo sukelti sužeidimai, pavyzdžiui, plėštinės žaizdos, nutrauktos galūnės, skeveldros, terminės traumos. Gali būti radiacijos, cheminio, biologinio ginklo sukelti sužalojimai. Taip pat durtinės ar pjautinės žaizdos, uždari ar atviri kaulų lūžiai. Didžioji dalis minėtų sužeidimų civilinėse ligoninėse nepasitaiko arba pasitaiko labai retai.

Ką praktiškai reiškia būti aktyviame rezerve?

Tai reiškia, kad ligoninėje dirbu kaip civilis gydytojas, bet kai kariuomenėje vyksta pratybos, esu kviečiamas jose dalyvauti. Pavyzdžiui, kasmet vyksta didelio masto pratybos „Geležinis Vilkas“. Kariai turi savo specifines užduotis, mes – savo. Susitinkame tada, kai treniruojamės teikti medicinos pagalbą. Pavyzdžiui, kariai mūšio lauke imituoja kovinius sužeidimus, mes treniruojamės kaip juos geriausiai gydyti. Būname pasiskirstę rolėmis – „rolė 1“ yra civilio pasaulio greitosios pagalbos atitikmuo, „rolė 2“ – ligoninės atitikmuo. Dažniausiai užimu „rolės 2“ poziciją.

„Rolė 1“ paima sužeistus kareivius, suteikia pirminę pagalbą ir „išrūšiuoja“ – tuos, kuriems reikia tolesnės pagalbos, atveža į karo lauko ligoninę. Aš priimu pacientą, apžiūriu traumas, nustatau diagnozę ir su komanda sprendžiame, ką daryti toliau. Paprastai karo lauko ligoninėje turime operacinę, todėl priklausomai nuo sužalojimo, chirurgas gali operuoti, jei operacinė užimta – svarstome, kaip elgtis, pavyzdžiui, galbūt pacientą galime evakuoti į civilinę ligoninę. Jei operacijos nereikia, užtenka tik sutvarkyti žaizdas, tada sprendžiame, ar galima grąžinti kareivį į karinius veiksmus. Čia, kaip ir įprastoje ligoninėje, svarbi komanda ir kiekvieno jos nario indėlis.

gydytojas

Skubiosios medicinos gydytojo darbas vienoje didžiausių šalies ligoninių ir nenuolatinė tarnyba kariuomenėje – suderinama?

Tikrai taip, pratybos vyksta pagal iš anksto paskelbtą metinį grafiką, būna įvairios trukmės, su tos pačios specializacijos gydytojais galime derinti dalyvavimą. Be to, tiek kariuomenei, tiek ligoninei toks visapusiškai pasiruošęs gydytojas – tik į naudą. Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Taip įgaunu visapusiškos patirties, tad laimi visi. Be to, priklausydamas aktyviam kariuomenės rezervui ir dalyvaudamas pratybose turiu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie susirenka į pratybas iš visos Lietuvos. Visų mūsų pažiūros yra panašios, visi esame patriotai, suinteresuoti dirbti savo tėvynės labui. Tai labai svarbu ir motyvuoja.

Pateikite pavyzdį, ką iš karo medicinos galėtumėte pritaikyti civilinėje medicinoje?

Turbūt pats paprasčiausias pavyzdys – turniketas, kuris nuo ateinančių metų vasaros turėtų tapti privalomu automobilio vaistinėlėje. Karo lauke ir karo medicinoje šis prietaisas yra nepamainomas gelbėjant gyvybes. Tam naudoti jį galima ir įprastame gyvenime. Turniketu naudotis nėra sudėtinga, bet naudotis reikia mokėti, nes jį blogai uždėjus sužeistam žmogui galima padaryti daugiau žalos nei naudos.

Manau, kad kiekvienas turėtų baigti pirmosios pagalbos kursus ir bent teoriškai turėtų mokėti naudotis turniketu ir suteikti pirmąją pagalbą. Visi vairuojantys žmonės taip pat bent jau teoriškai turėtų mokėti teikti pagalbą, bet klausimas, kiek iš tikrųjų moka ją suteikti. Galbūt žmonėms gali atrodyti sudėtinga, bet iš tiesų – taip nėra ir tikrai gali išgelbėti gyvybę.

Žinoma, kiekvienas žmogus į ekstremalią situaciją reaguoja skirtingai ir dalis tikrai bijos kažką daryti, bet visada geriau bandyti daryti nei nieko nedaryti. Todėl baigti pirmosios pagalbos kursus yra prasminga – net jei žinios pravers vos kartą gyvenime, bet išgelbės gyvybę, bus verta įdėto laiko ir pastangų.

Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis: insulto simptomus atpažinti bei iškviesti pagalbą privalo net vaikai

Pasaulio insulto organizacijos duomenimis, kiekvienais metais 12 milijonų žmonių pasaulyje patiria insultą, maždaug pusė jų miršta. Tačiau medicinos pagalbą suteikus laiku, pacientas turi didelę galimybę išgyventi ir išvengti negalios. „Būtent todėl labai svarbu, kad artimieji ir kiti šalia esantys žmonės gebėtų greitai atpažinti insulto simptomus ir nedelsdami imtųsi veiksmų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas, gydytojas neurologas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Gydytojas primena, į kokius simptomus atkreipti dėmesį ir ką daryti, kad tikimybė susirgti insultu sumažėtų.

Kaip atpažinti insultą?

RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad pastaraisiais metais apie insulto simptomus buvo kalbama nemažai ir tai davė teigiamų rezultatų. Visgi, anot jo, informaciją visada pravartu pasikartoti. „Insultas jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų neturi, bet jau įvykusį insultą atpažinti galima iš labai konkrečių simptomų. Jei pastebėjote, kad žmogui sutriko kalba, atsirado veido asimetrija, nusilpo ar nutirpo viena kūno pusė, sutriko pusiausvyra, jis negali pakelti rankos, sutriko vienos akies rega – tuoj pat skambinkite pagalbos telefonu 112 ir pasakykite, kad įtariate insultą. Tą reikia daryti pasireiškus bent vienam iš išvardytų simptomų, nereikia laukti, kol galbūt atsiras visi“, – ragina gydytojas.

Doc. dr. A. Vilionskis sako, kad aplinkinių dėmesys ir įsikišimas yra gyvybiškai svarbus, nes neretai insulto ištiktas žmogus pats negali įvertinti savo būklės, išsikviesti pagalbos arba tiesiog nepripažįsta insulto ir jį ignoruoja, tikisi, kad simptomai išnyks savaime: „Aplinkinių žmonių pagalba yra fundamentali – medicinos pagalbą suteikus pavėluotai prarandama galimybė taikyti specializuotą gydymą, kuris galimas per keturias su puse–šešias valandas nuo simptomų pradžios. Šios valandos vadinamos „auksiniu laiku“ – kuo anksčiau bus pradėtas taikyti specializuotas gydymas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis, ir tuo didesnė tikimybė, kad ligonis pasveiks ir nejaus jokių insulto pasekmių sveikatai.“

atmintinė

Vaikų švietimas

Kalbėdamas apie laiku suteiktą pagalbą sergantiems insultu, doc. dr. A. Vilionskis ragina prisiminti vaikus: „Vaikų ir paauglių vaidmuo atpažįstant insulto simptomus ir iškviečiant pagalbą yra labai svarbus, tačiau iki šiol jam Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Būtina pasitelkti edukacines priemones bei didinti vaikų supratimą apie insultą ir mokyti imtis veiksmų. Jau darželinukas turėtų suvokti, kad, pavyzdžiui, su juo esantiems seneliui ar senelei atsitiko kažkas negero ir surinkti pagalbos numerį 112. O galbūt eidamas iš mokyklos vaikas pastebės insulto ištiktą žmogų ir vienu skambučiu išgelbės jam gyvybę. Čekijoje prieš kelerius metus  to buvo mokomi tūkstančiai vaikų. Todėl raginu namuose apie tai pasikalbėti su vaikais.“

Gydytojas neurologas prisimena ir kitą pavyzdį: Makedonijos universitetas (Graikija) su partneriais parengė, o Pasaulinė insulto organizacija patvirtino „FAST Herojų“ kampaniją, kuria siekiama šviesti mažiausius visuomenės narius ir jų senelius. Anot kampanijos kūrėjų, vidutinis insultu sergančių žmonių amžius yra apie 70 m., o viena dažniausių priežasčių, dėl kurios anūkai praranda senelius, yra insultas. Todėl linksma, įtraukianti ir interaktyvi edukacinė programa yra skirta 5–9 metų amžiaus vaikams. Kampanija akcentuoja artimą senelių ir anūkų ryšį ir perteikia lengvai suprantamą informaciją apie insulto simptomus ir veiksmus – vaikai ne tik įgauna labai svarbių ir reikalingų žinių, bet kartu ugdo savo senelius.

Seneliai ir anūkai

Būtina mažinti riziką

RVUL Insulto centro vadovas primena, kad tikimybė patirti insultą priklauso nuo amžiaus bei genetikos – to pakeisti neįmanoma, tačiau žmogus didele dalimi yra pats atsakingas už savo sveikatą ir gali žymiai sumažinti insulto riziką iš savo kasdienybės eliminuodamas rizikos faktorius. „Didžiausi smegenų insulto rizikos veiksniai yra padidėjęs arterinis kraujospūdis, nesveika mityba ir per didelis kūno masės indeksas, padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, rūkymas ir užterštas oras, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, nesaikingas alkoholio vartojimas ir per mažas fizinis aktyvumas. Taip pat prie rizikos veiksnių priskiriamos širdies ligos, cukrinis diabetas, miego apnėja“, – vardija doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas išskiria kelis veiksmus, kurie gali sumažinti insulto riziką. Visų pirma, reikėtų sureguliuoti kraujospūdį – tą padaryti padės bendrosios praktikos gydytojas, taip pat reikėtų mažinti suvartojamos druskos kiekį, reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Būtina palaikyti aktyvų gyvenimo būdą ir sveikai maitintis, visiškai nerūkyti ir labai saikingai gerti alkoholinius gėrimus, o turint viršsvorio – stengtis jo atsikratyti. Turintys prieširdžių virpėjimą žmonės turėtų pasikonsultuoti su gydytoju ir galbūt vartoti antikoaguliantus (kraują skystinančius vaistus). Būtina reguliariai tikrinti cukraus kiekį kraujyje ir jam padidėjus laikytis gydytojo rekomendacijų. Be to, rūpintis sveikata būtina visada, nes insultu serga ne tik vyresnio amžiaus žmonės – kasmet RVUL Insulto centre gydomi 3–4 ligoniai, kuriems nėra nė 30-ies metų.

blogai besijaučiantis vyras

Tarptautinius standartus atitinkantis gydymas

Gydytojas neurologas doc. dr. A. Vilionskis džiaugiasi, kad šiais metais RVUL Insulto centras įvertintas aukščiausiu, deimantiniu „ESO Angels Diamond Status“ apdovanojimu. Nominacija skiriama įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę. Pagrindiniai jų – tai laikas, per kurį pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų įvairių diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas.

„Džiugu, kad insulto profilaktikos, gydymo, palaikymo ir priežiūros paslaugų kokybė Lietuvoje nenusileidžia tarptautiniams standartams. Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga smogia netikėtai, negailestingai ir paveikia visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto. O taip pat – skleisti informaciją ir edukuoti visuomenę“,  – sako doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas taip pat pabrėžia, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape.

Insulto centro apdovanojimas

Daugiau apie insulto simptomus ir FAST atmintinę (FAST – tai trumpinys anglų kalba, sudarytas iš žodžių, apibūdinančių insultui būdingus simptomus, pirmųjų raidžių), rizikos faktorius, insulto profilaktiką ir kitos naudingos informacijos galima rasti naujoje Lietuvos insulto asociacijos inicijuotoje informacinėje svetainėje www.insultuistop.lt.

Gydytoja endoskopuotoja A. Šiatkienė pataria, kaip teisingai pasiruošti kolonoskopijai

Statistikos duomenimis, net apie 30 proc. pacientų kolonoskopijos tyrimui atvyksta netinkamai pasiruošę. „Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius. Labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL)  gydytoja endoskopuotoja Agnė Šiatkienė. Ji ragina tyrimui ruoštis atsakingai ir dalinasi patarimais.

Kolonoskopija – bene vienas labiausiai pacientus gąsdinančių ir nemalonias asociacijas keliančių tyrimų. Kokiais atvejais gydytojai gali paskirti kolonoskopiją?

Kolonoskopija yra endoskopinis storosios žarnos ligų diagnostikos ir gydymo būdas. Visų pirma, šis tyrimas reikalingas tada, kai pacientui įtariama storosios žarnos patologija, reikia pašalinti polipus, atlikti naviko biopsiją, sustabdyti staigų kraujavimą iš apatinės virškinamojo trakto dalies ir kt. Taip pat labai svarbu paminėti, kad kolonoskopija atliekama storosios žarnos (kolorektalinio) vėžio profilaktikai asmenims nuo 50 metų iki 74 metų. Jei tėvams ar seneliams buvo nustatytas vėžys, tuomet atlikti kolonoskopiją reikėtų ir anksčiau.

Kaip atliekama storosios žarnos kolonoskopija?

Kolonoskopija yra endoskopinis tyrimas, kurio dėka storasis žarnynas gali būti apžiūrimas iš vidaus. Tyrimas atliekamas bendrinėje nejautroje, todėl pacientas nieko nejaučia, procedūra vidutiniškai užtrunka apie 20–30 min. Paprastai gydytojas endoskopuotojas naudoja lankstų prietaisą – endoskopą su optine sistema ir šviesos šaltiniu – kurio dėka ekrane gali matyti storojo žarnyno vaizdą, esant reikalui atlikti procedūras, tokias kaip biopsija ar polipo šalinimas. Tam, kad vaizdas būtų aiškus, tyrimo metu į žarnyną yra pučiamas oras, taip pat reikalingas labai kruopštus išankstinis paciento pasiruošimas. Deja, net apie 30 proc. pacientų būna pasiruošę netinkamai.

Kokias neigiamas pasekmes sukelia prastas pasiruošimas kolonoskopijos eigai ir tyrimo rezultatams?

Visų pirma, būtina paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių vėžio rūšių Europoje, o dauguma atvejų išsivysto iš nepiktybinių polipų ar adenomų. Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius, todėl labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą. Be to, geriausi onkologinių susirgimų gydymo rezultatai pasiekiami pirmosiomis ligos stadijomis, todėl gydytojų endoskopuotojų tikslas – kuo anksčiau aptikti polipus ir adenomas bei juos pašalinti. Kuo dažniau juos randame, tuo dažniau pašaliname ir padedame pacientams išvengti rimtų susirgimų. O tam reikia tinkamo pacientų pasiruošimo.

prietaisas kolonoskopijai atlikti

Patikslinkite, kas yra tinkamas ir netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai ir kokios priežastys tai lemia?

Geras pasiruošimas yra tada, kai matome pilną storosios žarnos gleivinės vaizdą. Blogas pasiruošimas – kai storojoje žarnoje yra išmatų. Jei jos skystos, galime bandyti išsiurbti, jei kietos – nieko padaryti negalime. Tai sumažina tyrimo efektyvumą, nes tose vietose, kuriose yra išmatos, gali slėptis polipai ar adenomos, ir mes jų paprasčiausiai nepastebėsime.

Labai dažnai pacientai ateina blogai pasiruošę todėl, kad nesuprato instrukcijų, kurias gavo iš tyrimui siunčiančio specialisto, pavyzdžiui, šeimos gydytojo ar bendrosios praktikos slaugytojo. Žinoma, pasitaiko ir tokių pacientų, kurie suprato, bet nesilaikė instrukcijų, nes, pavyzdžiui, jiems nepatiko vaisto skonis, netoleravo preparato – atsirado pykinimas, vidurių pūtimas, vėmimas ir kt. Priklausomai nuo paskirto tyrimo laiko, kartais tenka keltis ankstyvą rytą ir išgerti paskutinę vaistų dozę – žmonės tingi tai daryti.

Papasakokite, kaip taisyklingai pasiruošti kolonoskopijai, kad jos nereikėtų kartoti, o tyrimo rezultatai būtų tikslūs?

Pasiruošimas kolonoskopijai vyksta keliais etapais. Likus 5–10 parų iki tyrimo, reikia nutraukti peroralinių geležies preparatų, kraujo krešėjimą veikiančių vaistų vartojimą, nors naujos kartos antikoaguliantus galima nutraukti likus ir vienai dienai iki procedūros. Aspiriną vartoti galima. Tikslią informaciją apie vaistų vartojimą turi suteikti šeimos gydytojas, atsižvelgdamas į paciento ligos istoriją. Vaistų nuo kraujo spaudimo nutraukti nereikia, nes priešingu atveju atvykus kolonoskopijai gydytojui anesteziologui gali tekti pirmiausia reguliuoti spaudimą, ir tyrimas užtruks.

Likus trims paroms iki kolonoskopijos, pacientas turėtų valgyti lengvai virškinamą maistą, racione turėtų būti kuo mažiau skaidulų, patiekalų su grūdais, riešutais, įvairiomis sėklomis, sėlenomis, nes pastarosios kenkia endoskopui. Nereikėtų valgyti sunkiai virškinamo maisto, pavyzdžiui, grybų, svogūnų, pomidorų. Racione neturėtų būti spalvotų ir neskaidrių gėrimų. Ar skystis tinkamas vartoti, labai lengva patikrinti atlikus testą: supilkite jį į skaidrią stiklinę, padėkite ant laikraščio ir jei galite perskaityti tekstą – skystis skaidrus. Jei raidžių nesimato – neskaidrus ir jo gerti negalima.

Viena para prieš procedūrą yra pati svarbiausia – per ją reikia suvartoti 4 litrus skysčio ir paskirtus vaistus. Paros prieš procedūrą rytą pacientas gali valgyti lengvus pusryčius, pavyzdžiui, jogurtą be priedų. Vėliau nieko valgyti negalima, galima gerti tik specialius vaistus, padėsiančius išvalyti žarnyną, ir skaidrius skysčius – vandenį, sultinį be priedų, žolelių arbatą su medumi.

Vaistus išgerti reikia būtent taip, kaip paskyrė gydytojas, pavyzdžiui: jei paskirtas kolonoskopijos laikas yra iki 12 val., tuomet dieną prieš pacientas papusryčiauja, pirmąją vaistų dozę išgeria 16 val., antrąją dozę – 21 val.,  jei tyrimas nuo 12 val. iki 16 val., tada pirmoji dozė 21 val. (iš vakaro), o antroji – 5 val. ryte. Papildomų laisvinančių vaistų vartoti nereikia.

Labai svarbu nutraukti bet kokių skysčių vartojimą likus 4 valandoms iki procedūros – ar skrandyje yra vandens ypač svarbu gydytojui anesteziologui, kuris gali atsisakyti atlikti bendrinę nejautrą dėl padidėjusios rizikos.

pacientas procedūros metu

Minėjote, kad kai kurie pacientai blogai toleruoja vaistus, kurie būna paskirti prieš kolonoskopiją. Ką daryti tokiu atveju?

Tokių atvejų pasitaiko. Jei pacientas vaistus išvėmė, geriausia būtų vėl nueiti į vaistinę ir pasikonsultuoti su vaistininku. Dažniausiai jis pasiūlo papildomą dozę ir kartu paskiria vaistų nuo pykinimo. Tačiau dabar turime nemažai naujos kartos preparatų, kuriuos suvartoti yra lengviau, nes jie paprasčiausiai yra skanesni. Be to, jei anksčiau visi 4 litrai skysčių buvo su vaistais, tai dabar santykis yra visiškai kitoks – 2 stiklinės vaistų ir 4 litrai pasirinktų skaidrių skysčių.

Be to, dažnai su pacientais pasidalinu keliomis gudrybėmis, kaip sau padėti: vandenį galima pasiskaninti citrinos sultimis, įsidėti cukraus, gerti elektrolitų papildų, sultinio. Šios nedidelės smulkmenos padeda ir tiems, kurie negali išbūti visą parą nevalgę, pavyzdžiui, sergantys diabetu.

Jei visgi pacientas atvyko netinkamai pasiruošęs, ar kolonoskopijos tyrimas jam vis tiek atliekamas?

Kai kuriose ligoninėse dėl netinkamo pasiruošimo kolonoskopijai tyrimas yra nutraukiamas ir siūloma atvykti kitą kartą. Jeigu tyrimas visgi tęsiamas, jis turi daug minusų: mažesnė tikimybė aptikti polipus ir adenomas, ilgesnis procedūros laikas, nes reikia plauti ir siurbti, mažesnis patekimas į akląją žarną (kolonoskopijos tikslas – „pereiti“ visą storąjį žarnyną ir patekti į plonąją žarną). Jei į ją nepatenkame, traktuojame, kad kolonoskopija iš esmės neatliko savo funkcijos. Taip pat padidėja perforacijos rizika. Jei kolonoskopija atlikta netinkamai, kita kolonoskopija turi būti atlikta per metus nuo pirmosios, o pasiruošimas jai turi būti itin kruopštus.

Jei kolonoskopijos metu randamas polipas, ar jį iš karto ir išoperuojate?

Jei polipas yra mažas, iki 10 mm diametro, tokiu atveju jį pašaliname iš karto. Jei darinys didesnis nei 10 mm – yra rizika, kad tai jau yra piktybinis auglys, todėl jo niekada nešaliname, pirmiausia paimame mėginį biopsijai ir laukiame rezultatų. Juos gavus atliekama antroji kolonoskopija ir darinys pašalinamas.

Ar Lietuvos gyventojai aktyviai naudojasi storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa?

Deja, Lietuvoje žmonės šia prevencijos programa naudojasi vangiai ir tikrintis vengia. Visgi aš norėčiau paraginti programoje dalyvauti – geriau vieną dieną patirti nedidelius nepatogumus nei apie ligą sužinoti tada, kai ji jau būna pažengusi. Tyrimo bijoti nereikia, tačiau svarbu jam tinkamai pasiruošti ir taip pasirūpinti savo sveikata.

Fotovoltiniai moduliai

Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei dalį elektros gamina saulės energija

4 Spa 2022 Naujienos

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė šiemet tapo „žalesnė“ – ant vieno iš jos korpusų stogų įrengta ir jau veikia fotovoltinė elektrinė. Projektas „Atsinaujinančių energijos šaltinių diegimas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje“ įgyvendintas kartu su LR aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) pagal finansavimo priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių (saulės, vėjo, geoterminės energijos, biokuro ar kitų) panaudojimas visuomeninės ir gyvenamosios (įvairių socialinių grupių asmenims) paskirties pastatuose“, kuria siekiama švelninti klimato kaitos padarinius, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir aplinkos taršą.

158 559 Eur vertės projektas, finansuotas Klimato kaitos programos ir RVUL lėšomis, suteikia galimybę įstaigai savarankiškai gaminti elektros energiją savo reikmėms. Ant ligoninės stogo įrengtos saulės jėgainės galia yra 221,25 kW, o šviesos energiją elektra verčia 590 fotovoltinių modulių.

„Džiaugiamės, kad šį gamtą tausojantį ir veiklos išlaidas taupantį sprendimą pavyko įgyvendinti pačiu laiku, kaip tik prieš staigų elektros energijos kainų šuolį, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja valdymui Violeta Kanapeckienė. – Didelėje įstaigoje komunaliniai mokesčiai sudaro nemenką sąnaudų dalį, todėl visos priemonės, šiuolaikinių technologijų pagalba leidžiančios jas sumažinti, yra labai reikalingos. Tai ypač aktualu mūsų seniesiems korpusams, kurie buvo pastatyti prieš kelis dešimtmečius, kuomet tvarumas ir energetinis efektyvumas dar neturėjo tokios reikšmės.“

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje elektros suvartojimas per šiuos metus siekė beveik 2,3 tūkst. mWh, pinigine išraiška tai sudaro 225 tūkst. Eur. Prognozuojama, kad saulės elektrinė „šviesiuoju“ metų laiku – nuo kovo iki lapkričio mėn. – padengs apie 10 proc. viso ligoninės elektros poreikio.

Šis projektas nėra vienintelis, kuriuo siekiama įdiegti kompleksines energijos taupymo priemones Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. 2015-2017 m. įgyvendinus energetinio efektyvumo didinimo projektą, buvo apšiltintos ligoninės gydomųjų korpusų išorinės sienos, ant jų sumontuojant ventiliuojamus fasadus, pakeisti langai, balkonų ir lauko durys, atnaujinta šildymo sistema, įrengta nauja vėdinimo sistema su rekuperacija. Praėjusiais metais renovavus dalį paties seniausio korpuso patalpų, atnaujintuose skyriuose buvo įrengtas LED apšvietimas, kuris sunaudoja mažiau elektros energijos, išskiria mažiau šilumos, pasižymi ilgesniu tarnavimo laiku.

 

RVUL intervencinės radiologijos operacinėje – unikali nuotolinio mokymo vaizdo kamera

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) intervencinės radiologijos operacinėje pradėjo veikti ypač inovatyvi vaizdo kamera, skirta nuotoliniam jaunųjų neurointervencinių radiologų mokymui. Ligoninėje dirbantis intervencinės radiologijos gydytojas Andrej Afanasjev tapo vieninteliu mentoriumi Baltijos šalyse, šalia žymiausių pasaulinio garso neurointervencinės radiologijos specialistų.

RVUL Intervencinės radiologijos operacinėje buvo įrengta ir jau veikia vienintelė Lietuvoje ir Baltijos šalyse ESMINT (The European Society of Minimally Invasive Neurological Therapy) e-fellowship mokymo programos vaizdo kamera ir programinė įranga, skirta nuotoliniam jaunųjų neurointervencinių radiologų mokymui. Programoje kaip mentorius dalyvaujantis RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev sako, kad tai – šiuolaikiškas, interaktyvus ir efektyvus nuotolinio mokymosi būdas, suteikiantis galimybę būsimiems gydytojams patirties semtis iš garsiausių neurointervencinės radiologijos srities gydytojų.

„Projekto idėja gimė ESMINT prasidėjus COVID-19 viruso pandemijai, kai dėl griežtų ribojimų neurointervenciniai radiologai negalėjo keliauti, apmokyti jaunų gydytojų ar dalyvauti gydant sudėtingus atvejus. Norint išspręsti šią problemą ESMINT sukūrė nuotolinio mokymo e-fellowship programą, kurioje dalyvauja 18 atrinktų ypač patyrusių gydytojų-mentorių ir apie 60 jaunųjų gydytojų. Specialiai šiai programai Vokietijoje buvo sukurta ypač aukštos raiškos ir parametrų vaizdo kamera, saugus duomenų siuntimo kanalas ir vaizdo peržiūros platforma. Ši programa skirta norintiems gilinti žinias būtent neurointervencinės radiologijos srityje – gydant išeminius ir hemoraginius insultus, smegenų aneurizmas ir arteriovenines malformacijas“, – sako A. Afanasjev.

gydytojas ir instrumentatorė stovi prie operacinio stalo

Gydytojas pasakoja, kad intervencinės radiologijos operacinėje vykstančią operaciją tiesiogiai transliuoja 360 laipsnių ypač aukštos vaizdo kokybės kamera, kurią valdo prie programinės įrangos prisijungęs ir operaciją nuotoliu stebintis besimokantis gydytojas – jis keliais kompiuterio pelės judesiais gali pakreipti vaizdą, jį priartinti arba patolinti. Pavyzdžiui, ekrane išsididinti ir apžiūrėti vos 4 mm diametro kraujagyslę. Vaizdo kamera yra mobili, jai reikia interneto prieigos bei elektros energijos. Studentas su mentoriumi operacijos metu bendrauti ir užduoti klausimus gali per ausines su mikrofonu. Prisijungimas yra saugus, o operacijos įrašo nelieka dėl asmens duomenų apsaugos. Be to, įrangą galima naudoti ir atvirkščiai – mažiau patirties turintis gydytojas operacijos metu gali konsultuotis su daugiau patirties turinčiu kolega nuotoliniu būdu.

Anot A. Afanasjevo, prisijungti ir stebėti operaciją galima tik iš mentoriaus gavus specialią nuorodą konkrečiai operacijai, kuri paprastai išsiunčiama el. paštu: „Žinoma, planinių operacijų transliacijas suplanuoti lengviau. Tačiau net ir atvykstant „ekstriniam“ pacientui, kurį, pavyzdžiui, ištiko insultas, studentams galiu siųsti nuorodą, kad jau netrukus pacientas bus operacinėje, bus galima stebėti jo gydymo procesą. Man buvo paskirti du studentai iš Jungtinės Karalystės ir vienas studentas iš Lenkijos. Visi trys turės galimybę stebėti mano atliekamas operacijas ir mokytis. Rotacijos būdu vienas iš jų bus aktyvus stebėtojas, t. y., galės valdyti vaizdo kamerą ir uždavinėti klausimus per ausinę, kiti du galės stebėti ir klausimus užduoti raštu pokalbių lange.“

Neurointervencinės radiologijos gydytojų poreikis kasmet vis auga, procedūrų kiekis didėja, šios specializacijos mokytis norinčių jaunų medikų yra daug, tačiau trūksta ypač didelę patirtį turinčių mentorių. ESMINT nuotolinio mokymo programa skirta spręsti ir šią problemą: ji padeda apmokyti daugiau studentų iš skirtingų šalių vienu metu ir sutaupo laiko – mentoriui arba studentui nereikia keliauti į kitą valstybę.

Gydytojas A. Afanasjev stovi operacinėje

RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev yra vienintelis mentorius iš Baltijos šalių, šalia tokių pasaulinio garso neurointervencinės radiologijos vardų kaip prof. Rene Chapot, prof. Christoph Cognard, prof. Laurent Pierot ir kt.

„Šiuolaikinės technologijos ir ši programa suteikia galimybę būti pastebėtiems. Noriu pasidžiaugti, kad RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus darbas duoda puikių vaisių, esame minimi kartu su pasaulinėmis neurointervencinės radiologijos žvaigždėmis – iš mokinių tapome mokytojais. Tai yra didelis žingsnis tiek man, tiek skyriui ir visai ligoninei. Dabar per metus vidutiniškai atliekame 230 neurointervencijų, šis skaičius stabiliai auga. Tai reiškia, kad Lietuvoje daugėja galimybių gydytis moderniu, minimaliai invaziniu ir mažiausiai traumuojančiu būdu, – pabrėžia A. Afanasjev ir primena, kad šiuo metu pasaulyje intervencinė radiologija yra ypač populiarus minimaliai invazinis gydymo būdas, kurio dėka išgelbėjama milijonai pacientų. – Norime, kad ir Lietuvoje intervencinės radiologijos gydytojai taptų labiau girdimi – pacientai drąsiai ateitų į konsultacijas, kurios vyksta nuo šio rudens, ir gautų naujausiomis technologijomis pagrįstą ir efektyvią pagalbą. Todėl ypač svarbu visuomenėje skleisti žinią apie smegenų aneurizmą, galimus rizikos veiksnius ir gydymo būdus.“

Gydytojas primena, kad konsultuotis dėl smegenų aneurizmos turėtų žmonės, žinantys, jog turi aneurizmą, taip pat priklausantys rizikos grupei, pavyzdžiui, vyresnės nei 30 metų moterys, rūkantys ir dėl hipertenzijos arba didelių galvos skausmų kenčiantys asmenys, bei įvairių kraujagyslinių patologijų turintys asmenys, taip pat tie žmonės, kurių šeimoje jau buvo plyšusių aneurizmų arba įvykusių insultų. Intervencinės radiologijos gydytojai taip pat konsultuoja dėl kitų kraujagyslinių patologijų, tokių, kaip susiaurėjimai kaklo bei kojų arterijose, gimdos miomų ir kt.

Ramentu pardavimo savitarnos terminalas

RVUL jau veikia ramentų pardavimo savitarnos terminalas

14 Rgs 2022 Naujienos

Pacientų, patyrusių traumą ir atsidūrusių mūsų ligoninėje, patogumui lauke įrengėme 24/7 veikiantį ramentų pardavimo savitarnos terminalą, kuriame galima įsigyti alkūninių ramentų.

  • Ramentų pardavimo automatas stovi lauke šalia įėjimo į Konsultacijų centrą
  • Ramentus galima įsigyti bet kuriuo paros metu vieno mygtuko paspaudimu – ekrane spausti „PIRKTI“ ir mokėti (atsiskaitymas tik banko kortele)
  • Dviejų ramentų kaina 35,00 EUR (ramentai parduodami tik poromis)
  • Ramentai pagaminti Vokietijoje: paminkštinta rankena, reguliuojamas aukštis ir neslystantis antgalis

NAUDINGA ŽINOTI. Pacientams, turintiems privačias sveikatos draudimo programas, numatančias judėjimo pagalbinių priemonių kompensavimą, išlaidos gali būti kompensuojamos atsižvelgiant į draudimo sutarties sąlygas. Kreipiantis dėl kompensacijos draudimo bendrovei pacientas turėtų pateikti apsilankymo pas gydytoją medicininį išrašą ir čekį iš ramentų pardavimo savitarnos aparato.

Ramentu pardavimo automato vieta

 

kabinete stovi gydytoja radiologė stovi

Gydytoja radiologė R. Šydeikienė pasakoja: pagrindiniai radiologiniai tyrimai ir kaip jiems pasiruošti

Radiologiniai tyrimai suteikia galimybę pamatyti tai, kas nematoma plika akimi – kaulus, kraujagysles, minkštuosius audinius, vidaus organus. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Radiologijos skyriaus vedėja Raminta Šydeikienė sako, kad be gydytojų radiologų ir technologų ligoninės veikla ir pacientų gydymas neįsivaizduojamas. O štai pacientai dažnai painioja įvairius radiologinius tyrimus, jų vengia dėl apšvitos ar nežino kaip pasiruošti. Gydytoja radiologė papasakojo svarbiausią informaciją, kurią pravartu žinoti prieš skirtingus radiologinius tyrimus.

Populiariausias – rentgenas

Radiologijos skyriaus vedėja R. Šydeikienė sako, kad geriausiai žinomas ir vienas dažniausiai atliekamų radiologinių tyrimų yra rentgenas: „Rentgeno tyrimas yra patikimas jonizuojančios spinduliuotės tyrimas, dažniausiai naudojamas tirti kaulams, ypač patyrus traumas. Taip pat įtariant krūtinės ląstos, pilvo, dubens organų ligas, ieškant laisvo oro pleuros ertmėse, įtariant skrandžio, dvylikapirštės žarnos ar kito tuščiavidurio organo perforaciją, žarnų nepraeinamumą, inkstų akmenligę ir pan. Tačiau šis tyrimo metodas turi ir trūkumų, pavyzdžiui, juo negalima matyti minkštųjų  audinių, parenchiminių organų (kepenų, kasos) ar erdvinio organo vaizdo.“

Tyrimas atliekamas per kelias sekundes, o pasiruošimas jam paprastas – kaip ir prieš bet kurį radiologinį tyrimą pacientas turi nusiimti papuošalus, drabužius su plastiko ar metalo detalėmis ir pan., persirengti paprastai nereikia.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių pacientų baimių – apšvita. Gydytoja radiologė paaiškina, kad apšvita priklauso nuo radiologinio tyrimo rūšies, jo trukmės, tiriamos srities, paciento kūno ypatumų. „Rentgeno tyrimo metu gaunama apšvita labai nedidelė, todėl tyrimo nereikia bijoti. Pavyzdžiui, atliekant krūtinės ląstos ar galūnių rentgeno tyrimą, pacientai patiria apšvitą, panašią į per kelias dienas gautą iš gamtinio jonizuojančios spinduliuotės fono, kosminės spinduliuotės, statybinių medžiagų, maisto ir pan. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, o nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms“, – ramina R. Šydeikienė.

gydytoja radiologė prie kompiuterio

Kompiuterinė tomografija

Kompiuterinė tomografija (KT) – radiologinės diagnostikos metodas, kurį atliekant taip pat naudojama jonizuojanti spinduliuotė. Tiriant kompiuteriniu tomografu, tiriamoji sritis skenuojama plonais sluoksniais, iš jų kompiuteryje sukuriamas organo erdvinis vaizdas, todėl galima atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas. Tokiu būdu įvertinami smegenų, vidaus organų, kaulų, minkštųjų audinių, kraujagyslių pakitimai, patvirtinama arba paneigiama diagnozė.

„Vaizdžiai sakoma, kad kompiuterinė tomografija pacientą gali „supjaustyti“ iki 1 mm storio sluoksniais, o siekiant ryškesnio vaizdo, gali būti suleista intraveninė kontrastinė medžiaga. Dėl trumpos tyrimo trukmės jis taikomas politraumas ir galvos traumas patyrusiems pacientams, taip pat pacientams, kuriems įtariamas ūmus žarnų kraujotakos sutrikimas ir kt. Dėl greičio, kompiuterinė tomografija neatskiriama ir nuo insulto diagnostikos ir gydymo, kurio sėkmei ypač svarbus koordinuotas neurologo, radiologo, radiologijos technologo ir slaugytojo komandinis darbas,“ – pasakoja gydytoja radiologė  R. Šydeikienė.

Pasiruošimas šiam tyrimui yra šiek tiek sudėtingesnis. Prieš KT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Jis reikalingas norint įsitikinti, kad nesutrikusi paciento inkstų funkcija, nes intraveninė kontrastinė medžiaga pasišalina per inkstus ir gali dar labiau sutrikdyti jų veiklą. Jei bus tiriami pilvo ar dubens organai, rekomenduojama nevalgyti 4–6 val. iki tyrimo.

KT tyrimo metu gaunama apšvita, anot gydytojos, yra ženkliai didesnė nei atliekant rentgeno tyrimą, ypač tiriant krūtinės ląstą, pilvo ir dubens organus: „Priklausomai nuo tiriamos srities, tokią apšvitos dozę žmogus iš gamtinio fono gauna per 1–8 metus: vidutinė gamtinės apšvitos dozė Lietuvoje yra 2 mSv per metus, o atlikus pilvo ir dubens KT gaunama apie 10 mSv. Todėl jei 1–2 rentgeno nuotraukos per metus žalos nepadarys ir tyrimų nereikia bijoti, kompiuterinės tomografijos tyrimus skiriantis gydytojas turi įvertinti tyrimo naudos ir galimos žalos santykį“, – pabrėžia R. Šydeikienė.

Gydytoja stovi prie kompiuterinės tomografijos aparato

Magnetinio rezonanso tyrimas

Prieš pusantrų metų RVUL pradėjęs veikti naujausios kartos magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) aparatas ypač reikalingas ir dažnai naudojamas neuroradiologijoje, pavyzdžiui, neurodegeneracinių ligų, stuburo išvaržų, nugaros smegenų patologinių pakitimų diagnostikai: „Tai „auksinio standarto“ tyrimas diagnozuojant išsėtinę sklerozę. Gydytojai ortopedai traumatologai turbūt neįsivaizduoja savo darbo be MRT tyrimo vertinant peties, kelio, klubo, riešo, čiurnos minkštuosius audinius. Šis tyrimas diferencinėje diagnostikoje yra pažangesnis ir informatyvesnis, be to, nedaro žalos organizmui, nes paremtas ne jonizuojančia spinduliuote, o magnetiniu lauku ir radijo dažnių bangomis.“

MRT tyrimo trukmė ilgesnė, apie 30–60 min., priklausomai nuo tiriamos srities, tad kai kuriems pacientams kyla sunkumų dėl klaustrofobijos – visą tyrimo laiką jie turi gulėti gan uždaroje erdvėje, su ant tiriamos vietos uždėta specialia rite, nejudėdami ir girdėdami įvairius, ne visuomet ausiai malonius garsus. Palengvinimui pacientas aplinką gali matyti per veidrodėlį, o rankoje laiko pagalbos mygtuką, kurį paspaudus radiologijos technologas gauna signalą ir gali sustabdyti tyrimą, nuraminti pacientą ar tyrimą nutraukti.

Prieš MRT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Magnetinio rezonanso tomografijai atvykęs pacientas turi apsirengti vienkartiniu kostiumu, nusiimti visus metalinius objektus, su savimi į tyrimo patalpą negali imti jokių daiktų. Dantų protezų išsiimti nereikia.

„Kaip ir kiekvienas radiologinis tyrimas, MRT turi tam tikrų apribojimų – jo negalima skirti, jei žmogaus kūne yra metalo skeveldrų, implantuotų elektroninių, įmagnetintų prietaisų. Anksčiau nebuvo galimybės MRT atlikti pacientams su kardiostimuliatoriumi, tačiau naujos kartos kardiostimuliatoriai tai leidžia padaryti prižiūrint elektrofiziologui. Taip pat ir dauguma šiuolaikinių medicininių metalinių implantų yra suderinami su tyrimu, tačiau dėl jų gautuose vaizduose gali būti artefaktų, sunkinančių vaizdų vertinimą. MRT tyrimas nerekomenduojamas iki  trečio nėštumo mėnesio“, – pastebi R. Šydeikienė.

magnetinio rezonanso kabinetas

DEXA – šiuolaikinės visuomenės problemai

Kaulų mineralų tankio matavimo (DEXA) tyrimas atliekamas pasitelkiant jonizuojančią spinduliuotę ir yra  skirtas labai dãžnai šiuolaikinės visuomenės problemai – osteoporozei – diagnozuoti. Taip pat jis naudojamas gydymo nuo osteoporozės ir kitų ligų, sukeliančių kaulų retėjimą, rezultatams stebėti. Dažniausiai tiriamas stuburas ir dubens kaulai.

„Nors osteoporozė neišgydoma, bet ankstyva diagnozė padeda ją kontroliuoti vaistais ir išvengti didesnių lūžių. Šis tyrimas reikalauja aukštos radiologijos technologo kompetencijos: technologas privalo išanalizuoti ir iš tyrimo pašalinti kiekvieną defektuotą elementą, pavyzdžiui, lūžusį slankstelį. To nepadarius tyrimo duomenys būna netikslūs“, – sako Radiologijos skyriaus vedėja.

DEXA tyrimas trunka apie 15 min. įskaitant pasiruošimą, o tiriamos vietos skenavimas – apie 2 min. Mažiausiai 24 valandas iki tyrimo nereikėtų vartoti kalcio priedų. Tyrimo metu gali reikėti nusirengti dalį ar visus drabužius ir apsirengti vienkartinę aprangą. Taip pat pacientai turi nusiimti papuošalus, akinius ir kitus metalinius objektus. Atliekant kaulų mineralų tankio matavimo tyrimą, gaunama apšvita būna tokia maža, kad radiologijos technologas tyrimo metu dirbta toje pačioje patalpoje, kurioje yra pacientas. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai  atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms.

gydytoja sėdi prie kompiuterio

Ultragarsas

Prie radiologinių priskiriamas ir ultragarso tyrimas, tačiau, anot R. Šydeikienės, šio tyrimo specifika daugeliu atžvilgių yra kitokia. „Echoskopijai arba ultragarso tyrimui naudojama ne jonizuojančioji spinduliuotė, o aukšto dažnio garso bangos, kurios atsimuša į tiriamą kūno dalį ir sukuria „aidą“ (angl. „echoe“), kuris realiu laiku matomas monitoriuje. Gydytojas, atliekantis ultragarsinį tyrimą, iš karto vertina matomą vaizdą. Tyrimas dažniausiai yra neinvazinis, visiškai nekenksmingas ir greitai atliekamas, jį galima kartoti daug kartų, tačiau jo rezultatas labai priklauso nuo tiriančio gydytojo patirties, be to, nelieka dokumentuotos medžiagos.

Nors daugumai ultragarso tyrimas asocijuojasi su nėštumu, tačiau jis skiriamas siekiant aptikti  pilvo, dubens organų, skydliaukės, krūtų, širdies ir kraujagyslių, minkštųjų audinių ligų diagnostikai. Mūsų ligoninėje ultragarsiniai tyrimai labai dažnai atliekami Skubios pagalbos skyriaus pacientams, patyrusiems traumas, atvykusiems su ūmiu pilvo skausmu“, – pasakoja gydytoja. Planiniam ultragarso tyrimui besiruošiantis pacientas neturėtų valgyti, gerti  apie 5–6 val. prieš tyrimą, o tyrimo išvakarėse valgyti lengvą vakarienę, vengti pilvo pūtimą skatinančių produktų. Prieš dubens organų  tyrimą nesišlapinti apie 5–6 val. ar būti išgėrus skysčių. Priklausomai nuo tiriamos kūno vietos, gydytojas detaliai informuoja apie specifinį pasiruošimą ultragarso tyrimui.

R.Šydeikienės priduria, kad ultragarso tyrimas – vienas nedaugelių, kai gydytojas radiologas tiesiogiai susiduria su pacientu: „Paprastai gydytojas radiologas yra tarsi „nematomas“, tamsioje patalpoje prie kompiuterio sėdintis ir tyrimo vaizdus peržiūrintis, vertinantis, aprašantis ir išvadą pateikiantis žmogus, tad su pacientu tiesiogiai susiduria gana retai. Nepaisant to, mes aktyviai dalyvaujame paciento gydymo kelyje, išmanome visas žmogaus organų sistemas, klinikinius ligos požymius, biocheminius procesus, gebame skaityti radiologinius vaizdus, naudotis vis tobulėjančiomis ir modernėjančiomis technologijomis ir programine įranga.“

Gydytoja oftalmologe Jurate Sveikatiene

Gydytoja oftalmologė išsklaidė mitus apie kataraktą bei pasidalijo patarimais

24 Rgp 2022 Naujienos

Skaičiuojama, kad kataraktos operacija yra dažniausiai atliekama operacija pasaulyje, kasmet grąžinanti gerą regėjimą milijonams pacientų. Tačiau nemaža dalis žmonių tiki įvairiais su katarakta susijusiais mitais ir vengia operuotis arba atvirkščiai, per daug riboja kasdienį gyvenimą po operacijos. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Akių ligų skyriaus vedėja, gydytoja oftalmologė Jūratė Sveikatienė išsklaidė dažniausiai pasitaikančius mitus apie kataraktą ir davė vertingų patarimų.

Katarakta – tai amžiaus sąlygota būsena

Gydytoja oftalmologė J. Sveikatienė paaiškina, kad katarakta yra akies lęšiuko sudrumstėjimas, dėl kurio šviesa negali patekti į tinklainę, todėl suprastėja regėjimas: „Vengiu kataraktą vadinti liga, nes dažniausiai tai susiję su natūraliu žmogaus senėjimu. Bėgant metams kiekvieno iš mūsų akių lęšiukai drumstėja, tik ne kiekvienam vienodu greičiu ir intensyvumu.

Lęšiuko drumstėjimas ir dėl jo blogėjantis regėjimas atima galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą ir juo džiaugtis. Bet pastebime, kad augant pragyvenimo lygiui, vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių nori išlikti aktyvūs: vairuoti automobilį, dirbti, dalyvauti socialiniame ir kultūriniame gyvenime, skaityti knygas, naudotis kompiuteriu ir t. t. Todėl jie renkasi kataraktos operaciją, grąžinančią ryškų regėjimą.“

Visgi dalis tų, kurie galėtų atgauti gerą regą, operacijai nesiryžta dėl įvairių baimių ir klaidingų įsitikinimų.

Mitas: katarakta serga tik labai seni žmonės

Vos gimusio žmogaus akies lęšiukas yra skaidrus, o bėgant metams jis drumstėja, kol ima prastėti rega – katarakta paprastai pradeda vystytis sulaukus 50-ies. Tačiau gydytoja oftalmologė J. Sveikatienė sako, kad katarakta gali būti nustatyta ir jaunesniems žmonėms. Jiems kataraktą gali sukelti akių traumos, gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, ultravioletiniai spinduliai, rūkymas, kai kurie vaistai, kenksmingos darbo sąlygos. Pirmieji kataraktos ženklai gali pasireikšti kaip ne itin ryškus vaizdas, matoma dėmelė, poreikis pradėti naudoti skaitymo akinius ir kt. Taip pat pasitaiko ir įgimta katarakta, pasireiškianti nuo gimimo – ją gali sukelti nėštumo metu moters vartotas alkoholis, rūkymas, infekcijos ir kiti veiksniai.

J. Sveikatienė pastebi, kad operacijos būtinumas priklauso nuo to, kiek žmogui svarbus geras regėjimas jo kasdieniame gyvenime, kiek jis turi įtakos gyvenimo kokybei. „Kartais tenka bendrauti su kiek prasčiau dėl kataraktos matančiais pacientais, kurie be galo bijo operacijos. Stengiuosi juos nuraminti ir pabrėžiu, kad jei dėl prastesnės regos nenukenčia jų kasdienio gyvenimo kokybė, operaciją galima atidėti ateičiai. Žinoma, pradinėse kataraktos stadijose lęšiukas yra minkštesnis, todėl mažesnė komplikacijų tikimybė, o pooperacinė eiga sklandesnė ir greitesnė“, – pasakoja gydytoja oftalmologė.

Gydytoja diagnozuoja kataraktą
Mitas: kataraktos operacija yra pavojinga

Anot gydytojos oftalmologės J. Sveikatienės, natūralu, kad žmonės baiminasi chirurginės operacijos: „Kiekviena intervencija turi tam tikrą riziką, kurią visada įvertiname individualiai ir kalbamės su pacientu. Tačiau kalbant bendrai, kataraktos operacija yra saugi, RVUL Akių ligų skyriuje jų atliekame iki 1000 per metus. Operacija atliekama naudojant vietinę lašų nejautrą (vaistai ne leidžiami, o sulašinami į akį), tad pacientas būna sąmoningas, bet nejaučia skausmo. Šiuolaikinės kataraktos operacijos atliekamos per vos 2,0–2,4 mm skersmens pjūvius, esant sandariam operaciniam pjūviui jis nesiuvamas. Operacija paprastai trunka iki 30 min., o pacientas į namus išleidžiamas tą pačią dieną. Be to, prieš operaciją nereikia nutraukti ar kaip nors koreguoti kraują skystinančių medikamentų vartojimo, nes kataraktos operacija yra nekraujinga ir rizikos nukraujuoti nėra.“

Gydytoja pabrėžia, kad vieni pacientai pagerėjusį regėjimą po operacijos pastebi vos nuėmus tvarstį, kitiems gali prireikti kiek daugiau laiko.

Mitas: po kataraktos operacijos negalima nieko daryti

Nemažai pacientų baiminasi, kad po kataraktos operacijos jie kelias savaites ar net ilgiau turės praleisti lovoje. „Žinoma, kelias savaites reikia laikytis tausojančio režimo – nepersitempti, netrinti akių, lašinti gydytojo paskirtus lašus. Tačiau dar nuo seno likę įsitikinimai ir kaimynų patarimai, kad po operacijos negalima lenktis, miegoti ant operuotos akies šono, negalima nieko nešti, kelti ar būtina nuolat nešioti tamsius akinius, žiūrėti televizorių su tamsiais akiniais – visa tai yra mitai. Savo pacientus visuomet raginu vadovautis protu ir klausyti operavusio gydytojo rekomendacijų“, – sako J. Sveikatienė.

Gydytoja oftalmologė primena, kad jei pooperaciniu laikotarpiu akį pradeda skaudėti, pablogėja rega ar operuota akis netyčia traumuojama, svarbu neužsiimti savigyda – ramunėlių ir kitų arbatų kompresais, – bet nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

Mitas: kataraktą išgydyti galima akių lašais

„Šiuo metu nėra atliktų tyrimų, kurie patvirtintų tokią hipotezę, todėl nereikėtų tikėtis ir laukti, kad akių lašai ar kitokie alternatyvūs gydymo metodai išskaidrintų akies lęšiuką ir taip pagerintų regėjimą“, – mitą paneigia gydytoja oftalmologė, bet priduria neatmetanti galimybės, kad tokie lašai galėtų būti sukurti ateityje.

Ji pataria užuot kovojus su pasekmėmis, rūpintis akimis bei jas tausoti nuo jaunų dienų ir tai daryti visą gyvenimą.

Skaitmeninių technologijų amžiuje būtina prisiminti ir laikytis darbo ir poilsio režimo dirbant kompiuteriu – daryti pertraukas ir keisti žvilgsnio atstumą, pavyzdžiui, žiūrėti į tolį pro langą, bet ne pulti naršyti telefone, riboti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais ir kitais spinduliuojančiais ekranais. Būtina pasirūpinti saugia darbo aplinka – geru apšvietimu, pavargusias akis atgaivinti dirbtinėmis ašaromis. Dirbantys darbą, susijusį su pavojumi akims, turėtų naudotis specialiomis akių apsaugos priemonėmis.

1 2 3 20

PAIEŠKA

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com