Dalia Smagurauskaitė

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL)  ir Lietuvos Raudonasis Kryžius (LRK) pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria siekiama stiprinti ryšius tarp gydymo įstaigos ir savanorių, bei didinti pasirengimą kartu veikti ekstremaliųjų situacijų metu.

LRK generalinė sekretorė Ingrida Damulienė pabrėžė, kad bendradarbiavimas su RVUL ir kitomis gydymo įstaigomis yra nuoseklus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žingsnis stiprinant organizacijos ir savanorių pasirengimą atlikti pagalbininko rolę tiek žmogui, tiek valstybei to prireikus krizės akivaizdoje.

„Stipri visuomenė kuriama kasdien, bendradarbiaujant ir ruošiantis iš anksto. Su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės bendruomene mus vienija požiūris ir atsakomybės jausmas bendromis jėgomis stiprinti mūsų visuomenės pasirengimą ir gebėjimą veikti ekstremaliųjų situacijų metu. Dirbant išvien mūsų savanoriai turės galimybę įgyti naujų kompetencijų, kurios jiems padės būti ta reikalinga atrama ligoninės gydytojams ir personalui, kai to labiausiai reikės“, – teigė I. Damulienė.

RVUL direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė sakė, kad bendradarbiavimo sutartis prisidės prie aktyvaus ir nuoseklaus pasirengimo krizėms. „Šios bendradarbiavimo sutarties pasirašymas yra svarbus žingsnis stiprinant ryšį tarp gydymo įstaigos ir savanorių bendruomenės. Ekstremaliųjų situacijų metu itin svarbu, kad institucijos ir nevyriausybinės organizacijos veiktų koordinuotai, aiškiai pasidalydamos atsakomybėmis ir remdamosi viena kitos patirtimi.

LRK savanoriai yra žmonės, kurie prisideda ne tik savo laiku ir geranoriškumu, bet ir realia pagalba, todėl bendradarbiavimas padės mums dar geriau pasirengti ekstremalioms situacijoms, stiprinti darbuotojų ir savanorių kompetencijas bei užtikrinti dar efektyvesnę pagalbą pacientams ir visuomenei“, – pabrėžė doc. dr. J. Kutkauskienė.

Planuojama, kad LRK Pasirengimo ir ekstremaliųjų situacijų savanoriai veiklą RVUL pradės rugpjūčio pabaigoje. Numatyta, kad jie įsitrauks į Skubiosios pagalbos skyriaus veiklą pagal iš anksto suderintą grafiką, o esant poreikiui – ir kituose įstaigos padaliniuose.

RVUL yra jau ketvirtoji gydymo įstaiga, su kuria LRK pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kartu su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikomis, Respublikine Klaipėdos ligonine ir LSMU Kauno ligonine.

„Pirmiausia būtina iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Toliau reikia užtikrinti nukentėjusiojo saugumą, kad neįvyktų didesnė trauma – nereikėtų jo kelti ar sodinti, jei tai nėra būtina“, – apie pagalbą nardant susižeidusiems žmonėms sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas. Sužalojimai gali būti įvairūs, tačiau rimčiausias ir skaudžiausias pasekmes gali sukelti stuburo traumos. Apie jas papasakojo Neurochirurgijos skyriaus vedėjas Vladas Kieda.

Traumos – įvairios

Kylant vandens temperatūrai prasideda maudynių ir šuolių į vandenį sezonas. Deja, tokia vasariška pramoga gali baigtis įvairiomis traumomis. Gydytojas A. Černauskas sako, kad dažniausiai Skubiosios pagalbos skyriuje po nardymo atviruose vandens telkiniuose sutinka pacientus su galvos ir kaklinės stuburo dalies sužalojimais. Tokie sužalojimai dažniausiai įvyksta nėrus į nepakankamo gylio vandenį ir galva atsitrenkus į dugną, akmenį ar kitą kliūtį.

Kitos pasitaikančios traumos – galūnių lūžiai, minkštųjų audinių sužalojimai, nubrozdinimai, galvos smegenų sukrėtimai, rečiau – skendimo sukeltos komplikacijos. „Pavyzdžiui, vienas paskutinių pacientų, kurio būklę teko vertinti skyriuje, buvo žmogus, bandęs dalgiu nušienauti tvenkinio pakrantę. Jis įkrito, panėrė, ir vandens pateko į plaučius. Jo būklė sparčiai blogėjo, todėl teko hospitalizuoti į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių“, – pasakoja A. Černauskas. Jis pabrėžia, kad šuolių į vandenį pasekmės gali būti įvairios – nuo nesudėtingo gydymosi ambulatoriškai, chirurginės operacijos ir ilgo nedarbingumo iki neįgalumo ar net mirties.

Gydytojas išskiria ir dažniausiai traumas patiriančių žmonių grupę: „Dažniausiai tai jaunesni vyrai, šiltuoju metų laiku besiilsintys prie ežero, upės ar karjero. Neretai nelaimės įvyksta spontaniškai, pramogaujant su draugais, neįvertinus vandens telkinio ypatumų. Riziką didina alkoholis, nepažįstama maudymosi vieta, tamsus paros metas ar siekis pademonstruoti drąsą.“

Stuburo ir nugaros smegenų pažeidimai

Rimčiausias ir skaudžiausias pasekmes gali sukelti stuburo traumos.  RVUL Neurochirurgijos skyriaus vedėjas V. Kieda pasakoja, kad stuburo trauma gali būti izoliuota, kai sužalojami raiščiai, raumenys ir kaulai, tačiau nugaros smegenys ir nervai išlieka sveiki. Tokiu atveju žmogų vargina stiprūs galvos ir sprando skausmai, judesiai būna labai riboti, tačiau neįgalumo galima išvengti.

Visgi, jei traumos metu yra pažeidžiamos nugaros smegenys arba nugarinių nervų šaknelės, žmogus gali tapti neįgalus. „Tokio pobūdžio traumos vadinamos neurokomplikuotomis ir yra vienos sunkiausių apskritai, nes nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo esančiomis organų sistemomis. Žemiau pažeidimo vietos visiškai išnyksta jutimai ir judesiai, sutrinka dubens organų veikla, audinių mityba“, – sako neurochirurgas.

Žmogaus būklę apsunkina ir tai, kad kai nugaros smegenys pažeidžiamos vandenyje, akimirksniu išsivysto paralyžius ir jis ima skęsti. Jei nelaimės vietoje yra daugiau žmonių, jie skęstantįjį spėja išgelbėti, jei ne – žmogus, deja, nuskęsta. Išgelbėtas žmogus yra gabenamas į ligoninę, kur jis gydomas ne tik dėl nugaros smegenų pažeidimo, bet ir dėl plaučių aspiracinės pneumonijos, kurią sukelia į plaučius patekęs nešvarus telkinio vanduo.

Stuburo traumų požymiai

Gydytojas V. Kieda sako, kad stuburo traumą patyręs žmogus gali patirti labai įvairių simptomų, jie priklauso nuo to, ar yra pažeistas anatominis slankstelių ryšys, ar sužaloti aplink stuburo slankstelius esantys audiniai, ar sutriko atramos ir judėjimo funkcija, ar trauma paveikė nugaros smegenis, ar tik šakneles.

„Traumos metu pacientas gali pajusti trakštelėjimą sprando srityje, matyti žiežirbas, gali patamsėti akyse, svaigti galva. Simptomai trunka kelias sekundes ar minutes. Jei pažeidžiamos nugaros smegenys, žmogus gali pajusti į elektros smūgį panašią iškrovą galūnėse arba galvoje, viso kūno nutirpimą arba gali visai nejausti kūno, nebegali pajudinti rankų ir kojų.

Lūžus pirmajam ir antrajam kaklo slanksteliams bei nutrūkus raiščiams gali deformuotis stuburas ir pasikeisti jo ašis, galva gali tapti nestabili, refleksiškai įsitempti kaklo raumenys, varginti labai stiprūs sprando skausmai. Tačiau noriu pabrėžti, kad po traumos kūne jaučiamas skausmas yra geras ženklas – tai reiškia, kad nugaros smegenys nėra negrįžtamai pažeistos“, – pabrėžia V. Kieda.

Ką daryti esantiems šalia?

Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas sako, kad jeigu žmogus nesėkmingai nėrė ir patyrė traumą, aplinkiniai žmonės turėtų elgtis itin atsargiai: „Pirmiausia būtina iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Toliau reikia užtikrinti nukentėjusiojo saugumą, kad trauma dar nepasunkėtų – nereikėtų jo kelti ar sodinti, jei tai nėra būtina. Jei žmogus yra vandenyje, reikėtų stengtis išlaikyti jo galvą ir kaklą vienoje linijoje su kūnu ir kuo mažiau judinti, apsaugoti, kad nenuskęstų ar vandens nepatektų į plaučius.

Savarankiškai vežti nukentėjusįjį į Skubiosios pagalbos skyrių nerekomenduojama, ypač jei įtariamas kaklinės stuburo dalies pažeidimas, nes netinkamas transportavimas gali reikšmingai pabloginti neurologinę būklę. Svarbiausia tokiam pacientui užtikrinti gyvybines funkcijas – kvėpavimą, širdies veiklą, įsitikinti, kad kvėpavimo takai yra laisvi, jei yra kraujuojanti žaizda – sustabdyti kraujavimą. Jei žmogus nekvėpuoja, būtina pradėti gaivinimą pagal pradinio gaivinimo rekomendacijas.“

Taip pat, dažnai traumą patyrę žmonės būna neblaivūs ir gali vemti, todėl paguldžius žmogų ant šono galima sumažinti užspringimo riziką. Galva ir kaklas turi kuo mažiau judėti.

Kaip išvengti traumos?

Daugumos nėrimo sukeltų traumų ir dar skaudesnių pasekmių galima nesunkiai išvengti. „Svarbiausias patarimas – niekada nenerti galva į nepažįstamą vandens telkinį. Prieš tai reikėtų įsitikinti, kad vandens gylio užtenka ir dugne nėra kliūčių. Be to, net ir neriant į pažįstamą vandens telkinį, po stipraus lietaus ar sausros vandens kiekis ir dugno reljefas gali pasikeisti, srovė gali atnešti rąstą, akmenį – todėl rizika susižeisti yra visada.

Pastaraisiais metais pastebime ir kitą tendenciją – žmonės susižeidžia netvarkingose maudyklose, kur traumų priežastimi tampa po vandeniu paliktos senų lieptų konstrukcijos. Žinoma, nerekomenduojama nerti apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų. Tėvai turėtų kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie tokio elgesio riziką, o poilsiautojai – rinktis saugias, prižiūrimas maudymosi vietas“, – pataria A. Černauskas.

Skubiosios medicinos gydytojas primena, kad vos viena sekundė neapdairumo gali pakeisti žmogaus gyvenimą visiems laikams, o atsakingas elgesys prie vandens leidžia išvengti skaudžių pasekmių ir saugiai mėgautis vasaros pramogomis.

„Hiperbarinės oksigenacijos terapija taikoma įvairioms medicininėms būklėms gydyti, taip pat vis dažniau pasitelkiama ir bendrai žmogaus sveikatai stiprinti. Klinikinėje praktikoje reguliariai stebime teigiamus terapijos rezultatus, ypač tais atvejais, kai svarbus audinių aprūpinimas deguonimi, gijimo procesų skatinimas ir organizmo atsistatymas“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Rūta Beigaitė. Ji papasakojo, kaip veikia hiperbarinė oksigenoterapija, kaip pasiruošti procedūrai ir kokių pojūčių gali tikėtis pacientai seanso metu.

Paaiškinkite, kas yra hiperbarinės oksigenacijos terapija ir kaip ji veikia žmogaus organizmą?

Hiperbarinės oksigenacijos terapija (HBO) yra gydymas padidinto slėgio deguonimi. Jam reikalinga speciali barokamera, kurioje oras pakeičiamas deguonimi ir suslegiamas, todėl kvėpuojant organizmas gauna gerokai daugiau deguonies molekulių nei įprastinėmis sąlygomis.

HBO procedūros metu organizmo skysčiuose – kraujo plazmoje, limfoje, tarp audinių esančiame skystyje – susikaupia daugiau deguonies ir ima skverbtis į kūno audinius. Dėl to suaktyvėja medžiagų apykaita ir kraujotaka, sužadinami įvairūs gynybiniai bei regeneracijos procesai, todėl greičiau atsistato pažeisti nervai, slopinamas anaerobinių bakterijų augimas, skatinama angiogenezė ir gijimo procesai.

Kokiomis ligomis ar būklėmis sergantiems pacientams ši terapija skiriama?

Hiperbarinės oksigenacijos terapija gali būti skiriama tiek skubios pagalbos atvejais, tiek gydant ilgiau trunkančias ar sunkiau gyjančias būkles. Dažniausiai ji taikoma tada, kai organizmui reikia geresnio audinių aprūpinimo deguonimi – pavyzdžiui, apsinuodijus anglies monoksidu, sergant dekompresine liga, gydant sunkiai gyjančias, diabetines ar po spindulinio gydymo atsiradusias žaizdas.

Ši terapija taip pat gali būti pasitelkiama esant tam tikroms infekcijoms, audinių nekrozei, gangrenai, po kai kurių operacijų ar transplantacijų, taip pat gydant neurologines, kraujagyslines ar onkologinio gydymo sukeltas komplikacijas. Kitaip tariant, HBO terapija dažniausiai svarstoma tais atvejais, kai įprastam gijimui ar atsistatymui reikia papildomos pagalbos.

Pradėjus gydymą laiku ir derinant jį su kitais gydymo metodais, dažnu atveju galima pasiekti gerų rezultatų. Klinikinėje praktikoje teigiamą HBO terapijos poveikį ypač pastebime tada, kai svarbu paskatinti gijimo procesus ir padėti organizmui atsistatyti.

Ar yra kontraindikacijų – kam ši terapija netinka arba gali būti pavojinga?

Vienintelė ir absoliuti kontraindikacija – nedrenuotas pneumotoraksas (būklė, kai tarp plaučių ir krūtinės ląstos sienelės susikaupia oras). Procedūros taip pat gali būti nerekomenduojamos arba taikomos ribotai esant ūmiai kvėpavimo takų infekcijai, sinusitui, nėštumui, ypač pirmaisiais mėnesiais. Pacientams, kuriems yra nustatyti ir negydomi onkologiniai susirgimai, esant epilepsijai, nestabiliam ir aukštam kraujospūdžiui. Taip pat pacientams, kenčiantiems dėl klaustrofobijos. 

Kaip atrodo tipinė procedūra – ar reikia specialaus pasiruošimo, kiek ji trunka, kiek seansų reikia?

Specialaus pasiruošimo HBO procedūrai nereikia. Atvykus į procedūrą reikia persirengti specialiais drabužiais, kuriuos suteikia ligoninė. Būtina nusiimti visus papuošalus, laikrodį, telefoną ir kitus elektroninius prietaisus palikti saugoti spintelėje. Taip pat prieš HBO terapijos seansą nerekomenduojama naudoti riebių kremų, tepalų ir kosmetikos priemonių.

Pacientui pasiruošus procedūrai, jam ant riešo uždedama įžeminimo apyrankė, slaugytoja pacientui padeda atsigulti ant specialaus vežimėlio ir įstumia jį į barokamerą. Pacientas su personalu visos procedūros metu palaiko ryšį, taip pat gali žiūrėti ekranuose rodomus atpalaiduojančius vaizdo įrašus.

Procedūrų trukmė ir jų kiekis priklauso nuo to, kokia liga ar būklė yra gydoma. Dažniausiai vienas seansas trunka apie 60–90 minučių. Gydymo kursą paprastai sudaro 5–10 procedūrų, tačiau kai kurioms būklėms jų gali reikėti daugiau. Apie tai sprendžia gydytojas, įvertinęs individualią paciento būklę.

Kokių pojūčių pacientai gali tikėtis seanso metu? Ar terapija įmanoma, jei pacientas kenčia nuo klaustrofobijos?

Procedūros metu dauguma žmonių skausmo nejaučia. Seanso pradžioje ir pabaigoje, kai didinamas arba mažinamas slėgis barokameroje, gali jaustis užgulimas, spaudimas ausyse – panašus į tą, kurį jaučiame  kylant ar leidžiantis lėktuvui. Tai dažniausias pasitaikantis pojūtis. Paprastai jį sumažinti padeda seilių rijimas, žiovulys arba nosies „prapūtimas“. Taip pat gali girdėtis slėgio pokyčių sukelti „spragsėjimai“ ausyse. Kai kurie pacientai jaučia lengvą nuovargį ar mieguistumą, todėl seanso metu net užsnūsta.

Pacientams, kenčiantiems nuo klaustrofobijos, procedūra gali kelti diskomfortą, tačiau daugeliu atvejų HBO terapija vis tiek gali būti taikoma.

Ar yra kažkokių ribojimų po procedūros?

Po procedūros galima vykti namo, jokių apribojimų nėra. Jei pacientas gydomas ligoninėje, po procedūros jis gali grįžti į savo palatą.

Kas gali paskirti HBO terapiją?

Pirmiausiai pacientas turi gauti šeimos gydytojo arba kito specialisto siuntimą hiperbarinės oksigenoterapijos specialisto konsultacijai. Konsultacijos metu įvertiname paciento būklę, aptariame procedūros tikslingumą, indikacijas ir kontraindikacijas, galimas rizikas. Tada sudarome individualų gydymo planą, paaiškiname procedūros eigą ir rekomendacijas prieš gydymą.

RVUL po renovacijos dabar veikia trys barokameros – kuo jos skiriasi nuo ankstesnės?

Gydymo principas išlieka tas pats, tačiau naujos barokameros yra ypač modernios: pasižymi tikslesne slėgio ir deguonies kontrole, didesniu pacientų komfortu, modernesnėmis saugumo sistemomis, ergonomiškesniu dizainu, geresne integracija su šiuolaikiniais medicinos standartais.

Džiaugiamės, kad renovuotame RVUL Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriuje buvo papildytas medicinos technikos arsenalas, todėl dabar turime net tris barokameras ir galime šį gydymo būdą pasiūlyti ženkliai didesniam pacientų skaičiui.

„Ši klubo endoprotezavimo technika yra sudėtingesnė, ją sunkiau įsisavinti. Be to, būtini specialūs chirurginiai instrumentai, specifinė nejautra ir visos operacinės komandos pasiruošimas“, – sako gydytojas ortopedas traumatologas Donatas Ulevičius, dirbantis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL). Jis papasakojo apie klubo sąnario endoprotezavimą – kada reikėtų kreiptis į specialistus, kaip vyksta operacija ir kodėl pasirinko JAV populiarią operacijos techniką.

Klubo sąnarys – vienas didžiausių žmogaus sąnarių, dalyvaujantis kiekviename žmogaus žingsnyje ir laikantis kūno svorį. Kai jo funkcija dėl įvairių priežasčių sutrinka, gyvenimo kokybė ima prastėti. Kokie simptomai rodo, kad jau būtina svarstyti apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją?

Paprastai operaciją rekomenduojame tada, kai pastebimai sumažėja gyvenimo kokybė ir komfortas. Pavyzdžiui, kai žmogus kenčia skausmą, o vaistai nebepadeda. Dėl blogos klubo sąnario funkcijos pasikeičia eisena ir laikysena, blogėja miego kokybė, nes skausmas sustiprėja naktį ar pažadina verčiantis. Be to, esant blogai klubo sąnario funkcijai, kenčia ir gretimi sąnariai – kitas klubas, keliai, stuburas, nes turi prisitaikyti, patiria perkrovas. Sutrinka ir kasdienė veikla, pavyzdžiui, tampa sudėtinga dirbti. Pacientai dažnai sako: „neinu į parduotuvę, nes žinau, kad negrįšiu; nežvejoju, nes sunku įlipti į valtį; atostogaujant visi eina į ekskursiją, o aš einu į kavinę“. Mėgstamas sportas – krepšinis ar futbolas – provokuoja didesnius skausmus.

Tokiais atvejais tikrai galima galvoti apie operaciją. Visada sakau, kad sąnario endoprotezavimas dažniausiai yra ne gyvybę gelbstinti, o gyvenimo komfortą ir džiaugsmą sugrąžinanti operacija, todėl sprendžiame kiekvienu atveju individualiai.

Atrodytų, kad klubo sąnario endoprotezavimas aktualus tik vyresnio amžiaus pacientams. Ką rodo Jūsų praktika?

Griežtų amžiaus ribų tikrai nėra. Pasitaiko pacientų, tik perkopusių 18 metų amžių, kuriems dėl klubo sąnario ligų ar vaikystėje patirtų traumų tenka atlikti endoprotezavimą. Iš kitos pusės, esame operavę ir labai garbingo amžiaus pacientų, virš 90 metų. Bet tai yra žmonės be rimtesnių gretutinių ligų, aktyvūs, sąmoningi, turintys vienintelę problemą – klubo skausmą, todėl jiems svarbu net ir paskutinius gyvenimo metus nugyventi be jo. Džiugu jiems tokią galimybę suteikti.

Jūsų nurodyti atvejai – išskirtiniai, o kaip apibūdintumėte savo tipinį pacientą?

Juos galiu skirstyti pagal priežastį, dėl kurios reikalingas planinis klubo endoprotezavimas – artrozė (natūralus sąnario nusidėvėjimas) arba įgimtos patologijos. Pacientų su artroze amžius paprastai būna apie 60–70 metų. Žinoma, tokį nusidėvėjimą gali paspartinti nutukimas, dideli fiziniai krūviai, pavyzdžiui, baletas ar profesionalus sportas, sisteminės sąnarių ligos – tokių pacientų amžius dažnai tesiekia apie 40–50 metų. Jei žmogus turi įgimtų sąnario pakitimų, pavyzdžiui, displaziją ar įgimtą klubo sąnario išnirimą, tokiems pacientams dažnai būna apie 40 metų.

Kita vertus, mūsų ligoninėje kone kasdien atliekamos ir skubios endoprotezavimo operacijos. Skubiai atliekame endoprotezavimo operacijas garbingo amžiaus pacientams, dažnai vyresniems nei 80 m. patyrusiems šlaunikaulio kaklo lūžius – jiems endoprotezavimas yra gyvybę gelbstinti operacija. Dėl osteoporozės ir būtinumo minimalizuoti operacijos apimtis, naudojami specialūs daliniai endoprotezai. Skubus endoprotezavimas gali būti reikalingas ir dėl avaskulinės šlaunikaulio galvos nekrozės, kuri dažnai pasitaiko gana jaunų, darbingo amžiaus pacientų grupėje.

Kaip atliekate diagnostiką ir įvertinate operacijos poreikį?

Diagnostiką dažniausiai pradedame išklausydami paciento nusiskundimų, vėliau vertiname jo judesių amplitudę, skausmo lokalizaciją ir intensyvumą, eiseną ir laikyseną. Pagrindinis vaizdinis tyrimas yra rentgenograma. Papildomai būna įvertinama bendra paciento sveikatos būklė, kūno masės indeksas, gretutinės ligos. Sprendimą operuoti lemia ne vienas tyrimas, bet kelių veiksnių visuma, o galimą riziką turi nusverti galima nauda.

Tiesa, diagnostika ne visada yra lengva ir greita, nes klubas gali būti „apgaulingas“. Dėl klubo sąnario patologijos, skausmas kartais jaučiamas kelyje, nugaroje ar kitoje kūno vietoje. Todėl pasitaiko atvejų, kai gydytojai ne iš karto tiksliai nustato klubo sąnario artrozę ar kitą klubo sąnario patologiją.

Kaip vyksta Jūsų pasiruošimas operacijai?

RVUL jau daug metų turime galimybę atlikti rentgeno nuotraukas, kurios yra skirtos ne tik diagnostikai, bet ir operacijos planavimui. Tai yra vadinamasis „templeitavimas“, arba operacijos projektavimas kompiuterine programa. Tokiu būdu matome realius anatominius mastelius, kaulinio audinio kokybę ir galime iš anksto suplanuoti, kokių komponentų reikės, koks endoprotezo modelis tinkamiausias.

„Templeitavimas“ naudojamas ir planuojant operacijas esant įgimtoms patologijoms, pavyzdžiui, displazijai, kai chirurgui reikia sukurti tai, ko nebuvo anatomiškai – suformuoti gūžduobę naujoje vietoje. Planavimas yra kritiškai svarbus operacijos kokybei, ir mes tai galime padaryti per kelias minutes. Tokią galimybę turi ne visos Lietuvos ligoninės.

Esate turbūt vienintelis gydytojas ortopedas traumatologas Lietuvoje, naudojantis tiesioginį priekinį pjūvį klubo endoprotezavimo operacijose. Papasakokite apie tai plačiau.

Pasaulyje klubo endoprotezavimo operacijose paprastai naudojami trys standartiniai pjūviai – užpakalinis, šoninis ir tiesioginis priekinis. Lietuvoje dominuoja užpakalinis pjūvis, o tiesioginis priekinis yra žymiai populiaresnis JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Savo įkvėpėju laikau JAV endoprotezavimo žvaigždę, vieną iš tiesioginio priekinio pjūvio pradininkų – Yale’io universiteto profesorių Kristaps’ą Keggi’į, pas kurį stažavausi 2008 m. Jis šiuo pjūviu operavo daugiau nei 50 metų. RVUL tiesioginį priekinį pjūvį pradėjome naudoti prieš maždaug 10 metų, šiuo metu esu vienintelis taip reguliariai operuojantis chirurgas ligoninėje.

Šio pjūvio mokytis labiausiai paskatino operacijų rezultatai ir didesnis pacientų pasitenkinimas. Bet operacijos technika chirurgine prasme yra sudėtingesnė, ją sunkiau įsisavinti. Patyrusiam endoprotezuotojui reikia išoperuoti bent 100 pacientų, kad susiformuotų reikiami įgūdžiai. Be to, būtini specialūs chirurginiai instrumentai, specifinė nejautra. Tai reiškia, kad visa operacinės komanda – gydytojas ortopedas traumatologas, gydytojas anesteziologas reanimatologas, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja ir slaugytojos padėjėja, – privalo turėti specifinių žinių. Be tinkamos komandos tokias operacijas atlikti būtų labai sunku.

Galima sakyti, kad dėl paciento pasirinkote sau sunkesnį kelią. Kuo tiesioginis priekinis pjūvis palankesnis pacientui?

Ankstyvajame pooperaciniame laikotarpyje paciento atsistatymas yra greitesnis ir lengvesnis: jis gali drąsiau sėstis, tūptis, lenktis. Mažesnis ir pats pjūvis, mažesnis invazyvus poveikis audiniams. Būtent tai mane įkvėpė – nors įvaldant šį metodą operacinėje teko paprakaituoti, bet matau, kad pacientas  po operacijos jaučiasi geriau, sparčiau sveiksta. Matau tame prasmę ir džiaugiuosi, kad yra jaunų chirurgų, kurie iš manęs mokosi šios technikos.

Tačiau nereikėtų galvoti, kad po tiesioginio priekinio pjūvio pacientui nereikės įdėti pastangų – apribojimų yra mažiau, bet pastangų reabilituojantis reikės tiek pat, kaip ir po užpakalinio pjūvio operacijos. O praėjus maždaug metams po operacijos, abiejų pjūvių rezultatai išsilygina – žmonių pasitenkinimas endoprotezu būna panašus. Svarbu prisiminti ir tai, kad šis pjūvis rekomenduojamas ne visiems – tai sprendžia operuojantis gydytojas ortopedas traumatologas, įvertinęs paciento būklę.

Sakote, kad ir pacientas bet kuriuo atveju turi stengtis, kad endoprotezavimo operacija būtų sėkminga. Koks yra jo indėlis, kokie jūsų patarimai?

Chirurgas gali kontroliuoti veiksmą operacinėje, bet iš jos išėjus sąnarys priklauso pacientui ir nuo paciento priklauso, kaip jis jausis po pusės metų ir vėliau. Todėl reikia glaudaus kontakto su žmogumi, kad jis suprastų, ko tikėtis ir kaip elgtis pooperaciniu periodu, kad rezultatai būtų geri. Taip pat, kaip išvengti dviejų pagrindinių, nors ir retai pasitaikančių, komplikacijų – infekcijos ir šlaunikaulio lūžio.

Dvi pirmąsias savaites pooperacinė žaizda gyja, todėl žmogus turi laikytis tausojančio režimo, nešlapinti žaizdos, laiku ir tinkamai ją perrišti. Vėliau labai svarbus kaulinio audinio įaugimas į endoprotezą – tada jau galima mankštintis, bet reikia save saugoti, stengtis nepaslysti, nenugriūti. Tikrai pasitaiko atvejų, kad žmogus namuose nesilaiko rekomendacijų, vos po savaitės ar kelių lipa kopėčiomis atlikti įvairių darbų, nukrenta ir susilaužo šlaunikaulį. Kartais prasidėjus uždegimui žmonės ne kreipiasi į šeimos gydytoją, o gydosi liaudiškomis priemonėmis. Todėl visada stengiuosi komunikuoti su pacientu, įsitikinti, kad jis tikrai suprato rekomendacijas. Be to, žmonės prisiklauso kitų pacientų istorijų, kurios neretai klaidina, todėl tenka ir psichologu pabūti, paaiškinti.

Na, o maždaug po pusės metų turėtų atsirasti vadinamasis „užmirštas sąnarys“. Ką tai reiškia? Pirmaisiais mėnesiais po operacijos paciento mintys visą laiką sukasi aplink klubo sąnarį – jis išgyvena, fiksuoja kiekvieną garselį, domisi, kaip buvo kitiems pacientams. Praėjus maždaug pusei metų žmogus pradeda pamiršti sąnarį, ir tada mes sakome, kad jau galima džiaugtis rezultatu. Žinoma, kūnas ir toliau keičiasi, kartais po didesnių, kompleksinių operacijų pokyčius matome ir praėjus dvejiems metams po operacijos.

Kokių klubo sąnario endoprotezavimo operacijos rezultatų gali tikėtis pacientai?

Tinkamai parinkus ir implantavus dirbtinį sąnarį ir esant sėkmingam pooperaciniam periodui, galima tikėtis ilgalaikio gero rezultato. Daugumos pacientų gyvenimo kokybė pagerėja – lėtinis skausmas sumažėja arba išnyksta. Atsistačius judėjimo funkcijai, pacientai grįžta prie įprastinės veiklos, buities darbų, kelionių ir laisvalaikio, sporto, kurių buvo priversti atsisakyti. Galų gale jie gali išsimiegoti, sugrįžta gyvenimo džiaugsmas. Svarbiausi veiksniai norint padidinti protezo ilgaamžiškumą – reguliari mankšta, kūno svorio reguliavimas, tinkamas lėtinių ir ūmių infekcijų gydymas (dantų, kvėpavimo, šlapimo takų ir pan.).

Kaip Jūsų ir Jūsų kolegų darbą vertina pacientai?

Ortopedijoje esame lyderiai, mūsų ligoninės endoprotezuotojai operuoja labai daug – per metus atliekame 2,5 tūkst. sąnarių endoprotezavimo operacijų, net 1,5 tūkst. iš jų yra klubo sąnario. Jauni specialistai gali mokytis iš vyresnių kolegų, atmosfera yra labai gera.

Be to, RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre atliekamos ne tik įprastos, bet ir tokios operacijos, kokių kitur Lietuvoje niekas nedaro arba daro itin retai – tai ir dubens osteotomijos, klubo artroskopijos, kojų kaulų ilginimas, judamo aparato onkologinės, dubens ir stuburo lūžių fiksacijos. Tarpdisciplininės komandos sprendžia kompleksines pacientų problemas esant negyjantiems lūžiams, infekcijoms, gydomi kare sužeisti kovotojai iš Ukrainos. Be to, ligoninėje turime ir aukštos kvalifikacijos reabilitacijos komandą – gydytojus ir kineziterapeutus, be kurių būtų sunku pasiekti norimų rezultatų.

Todėl pacientai pasitiki mūsų specialistais ir gydymui atvyksta iš visos Lietuvos, o mes džiaugiamės, galėdami prisidėti prie geresnės jų sveikatos ir komfortiškesnio gyvenimo.

„Mūsų praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet chirurginis gydymas dėl paciento būklės tampa nebeįmanomas. Būtent mūsų skyriuje yra taikomos minimaliai invazyvios procedūros, todėl galime išgelbėti gyvybę be jokio pjūvio“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus vedėjas Aurelijus Grigaliūnas. Jis džiaugiasi skyriaus renovacija ir galimybe suteikti dar daugiau paslaugų pacientams, pavyzdžiui, net trimis ypač moderniomis hiperbarinės oksigenacijos kameromis.

Papasakokite, koks yra Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus (CHITS) vaidmuo ligoninės struktūroje?

Mūsų skyrius – tai ligoninės diagnostikos stuburas. Kadangi esame chirurginė ligoninė, greita ir tiksli diagnostika tiesiogiai lemia, ar pacientas laiku pateks ant operacinio stalo, ar bus pasirinktas tinkamas gydymo kelias. CHITS dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir aptarnauja visą ligoninę – Skubiosios pagalbos skyrių, klinikinius skyrius, o šį pavasarį perėmėme ir dalį Konsultacijų skyriaus funkcijų. Taigi, glaudžiai bendradarbiaujame su visa ligoninės komanda. Pagrindinės CHITS funkcijos – skubi ir suplanuota specializuota endoskopinė pagalba, ultragarsiniai tyrimai ir intervencijos derinant ultragarsinius, rentgenologinius ir endoskopinius tyrimus. Platus tyrimų spektras, sutelktas viename skyriuje, yra mūsų stiprybė.

Kokiu principu šis skyrius veikia?

Klinikinių skyrių gydytojai skiria tyrimus ar intervencijas, kurių reikia paciento diagnozei nustatyti arba gydymui, o mes juos atliekame. Parinktos procedūros turi kuo tiksliau atitikti konkretaus paciento būklę ir klinikinę situaciją, todėl turime bendrauti su kitų skyrių gydytojais ir operatyviai reaguoti esant skubioms situacijoms.

Kokia komanda dirba skyriuje ir kokius pagrindinius tyrimus šiuo metu atliekate?

Kadangi esame tretinio lygio įstaiga ir pagrindinė skubiąją pagalbą teikianti įstaiga Vilniaus regione, todėl komanda sudaryta iš specialistų, galinčių ne tik atlikti diagnostinius ultragarsinius ar endoskopinius tyrimus, bet ir specializuotas endoskopines ir ultragarsines intervencijas. Taip pat, kasdien konsultuoja kardiologas, atliekami specializuoti kraujagyslių ultragarsiniai tyrimai, elektroneurografiniai, miografiniai ir encefalografiniai tyrimai. Darbo apimtys didelės: pavyzdžiui, per metus atliekame 30 tūkst. funkcinės diagnostikos tyrimų, daugiau nei 17 tūkst. ultragarsinių tyrimų, apie 3 tūkst. endoskopinių tyrimų.

Skyrius neseniai pasikeitė neatpažįstamai – buvo renovuotas.

Skyrius veikia nuo ligoninės atidarymo 1991 m., jam vadovauju visus 35 metus. Per tą laiką pasitaikė tik minimalių remontų, todėl natūralu, kad patalpos nusidėvėjo. Dar svarbiau, kad per dešimtmečius iš esmės pasikeitė medicinos galimybės: atsirado naujų procedūrų, modernesnės įrangos, kitokių darbo organizavimo principų. Todėl remontas buvo ne tik estetinis, bet funkcinis atsinaujinimas – erdvės pritaikytos šiuolaikiniam personalo darbui, pacientų saugumui ir patogumui, moderniai medicinos įrangai.

Gal galite plačiau papasakoti, kokie tie pokyčiai?

Patalpos tapo šviesios, modernios, funkcionalios. Įrengti oro kondicionieriai, kurių anksčiau nebuvo, tad karštos vasaros dienos nebebus išbandymas nei darbuotojams, nei pacientams. Buvo atnaujinta medicininė įranga, pavyzdžiui, įsigyta endoskopinė sistema su dviem gastroskopais ir vienu kolonoskopu, elektrokardiografai, echoskopas, rentgenodiagnostinė įranga (C-lankas), narkozės aparatas ir kt. Įrengti du endoskopiniai kabinetai intervencinėms procedūroms su moderniomis konsolėmis, dvi stebėjimo palatos, procedūrinis kabinetas, instrumentų plovykla ir kt.

Kalbant apie funkcionalumą, skyrius tapo koncentruotesnis: visi tyrimai dabar atliekami vienoje vietoje. Tai reiškia sklandesnį darbų organizavimą. Skyriuje pradėta teikti planinė pagalba ambulatoriniams pacientams – pacientai gali iš anksto registruotis, atvykti į mūsų skyrių tyrimams ir tą pačią dieną grįžti namo. Ypač džiaugiamės, kad turime tris naujas hiperbarinės oksigenacijos kameras vietoj vienos senos. Šios kameros yra visiškai naujos, vienos moderniausių pasaulyje, todėl galėsime aptarnauti ženkliai daugiau ligonių nei iki šiol.

Taigi, su renovacija atsirado ir galimybė suteikti daugiau paslaugų pacientams?

Ligoninės pacientų srautas kasmet auga, o kartu su juo didėja ir mūsų skyriuje teikiamų paslaugų skaičiai. Taip pat, dėl didesnio hiperbarinės oksigenacijos kamerų skaičiaus bei planinės ambulatorinės endoskopinės pagalbos, tikimės, kad dar daugiau pacientų galės gauti jiems reikalingą pagalbą. Visgi, reikia nepamiršti, kad tyrimus atlieka darbuotojai, todėl teikti aukščiausios kokybės paslaugas greitai ir visą parą galime jų atsidavimo, darbštumo ir atkaklumo dėka.

Jau paminėjote, kad viena svarbiausių skyriaus naujienų – net trys naujos hiperbarinės oksigenacijos kameros. Papasakokite plačiau.

Nuo ligoninės atidarymo teikiame hiperbarinės oksigenoterapijos paslaugas. Iki šiol šią paslaugą teikia vos kelios Lietuvos ligoninės, todėl džiugu, kad po renovacijos pacientams galime pasiūlyti net tris modernias hiperbarinės oksigenacijos kameras, vietoje vienos. Esame tretinio lygio ligoninė, kurioje gydomi ypač sunkios būklės pacientai su nudegimais, apsinuodiję smalkėmis, dėl įvairių žaizdų, lūžių ir kitų kompleksinio gydymo reikalaujančių būklių. Jų gydymui užtikrinti reikalinga hiperbarinė oksigenoterapija. Vos atvėrę duris po renovacijos pastebėjome didelį tiek ligoninės gydytojų, tiek ambulatorinių pacientų susidomėjimą šia terapija – tai rodo labai didelį šių paslaugų poreikį.

Infekcijų kontrolė yra kritiškai svarbi pacientų saugumui. Kokių sprendimų buvo imtasi remonto metu?

Pirmiausia, skyrius atitinka visus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms keliamus infekcijų kontrolės reikalavimus. Kalbant apie įvestas naujoves, būtina paminėti modernias endoskopų džiovinimo ir laikymo spintas, kurios užtikrina, kad endoskopai būtų saugomi higieniškoje, kontroliuojamoje aplinkoje ir būtų paruošti kitai procedūrai bet kuriuo paros metu. Be to, šiose spintose yra integruota spalvinė šviesos diodų sistema, kuri realiu laiku rodo kiekvieno endoskopo būseną. Higieną ir infekcijų kontrolę užtikrina ir patalpų išplanavimas, pavyzdžiui, buvo atskirti ambulatorinių ir stacionarinių pacientų srautai, prie procedūrinių kabinetų įrengtos sanitarinės patalpos, pacientų persirengimo patalpos ir kt.

Vis dažniau kalbama apie individualizuotą, minimaliai invazyvią mediciną. Kaip jūsų skyrius atliepia šias pasaulines tendencijas?

Į RVUL patenka nemažai sunkių būklių pacientų, kurių efektyviam gydymui reikalingas individualus požiūris. Mūsų praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet chirurginis gydymas dėl paciento būklės tampa nebeįmanomas ir tokiu atveju tik minimaliai invazyvios priemonės gali išgelbėti ligonį. Prieš procedūras visuomet gilinamės į konkretų atvejį, atliekame papildomas apžiūras ar tyrimus, tariamės su gydančiais gydytojais, dalyvaujame konsiliumuose siekdami parinkti geriausią, mokslu pagrįstą ir tinkamiausią individualiam pacientui gydymo taktiką.

Būtent mūsų skyriuje yra taikomos minimaliai invazyvios procedūros. Endoskopiniai tyrimai ir endoskopinės intervencinės procedūros atliekamos per natūralias angas, todėl galime išgelbėti pacientui gyvybę be jokio pjūvio, kas anksčiau būtų pareikalavę didelės apimties operacijos su didele pooperacinių komplikacijų rizika.

Senstant visuomenei vis dažniau ligoninėje gydomi garbaus amžiaus pacientai su sunkiomis gretutinėmis patologijomis, kuriems įprastos chirurginės operacijos būtų sunkiai pakeliamos. Endoskopinės intervencinės procedūros (kraujavimo iš virškinimo trakto stabdymas, gerybinių auglių, svetmkūnių šalinimas ir kt.), endoskopinės intervencinės procedūros rentgeno kontrolėje (pavyzdžiui, ERCP procedūra, skirta tulžies bei kasos latakų ligoms diagnozuoti), konkrementų iš tulžies, kasos latakų šalinimas, tulžies, kasos latakų, virškinimo trakto stentavimas ir kt.), intervencinės procedūros ultragarso, rentgeno kontrolėje (pūlinių, skysčio sankaupų, hematomų, tulžies pūslės ir kepenų latakų perkutaninis drenavimas ir kt) yra saugūs būdai šiuos pacientus gydyti.

CHITS buvo tas skyrius, kuriame įvairios procedūros buvo atliktos pirmą kartą Lietuvoje. Kokios jos buvo ir ko tikitės ateityje?

Mūsų ligoninė ir CHITS buvo viena iš gydymo įstaigų, kurioje prasidėjo videolaparoskopinės chirurgijos plėtra Lietuvoje. 1992-ųjų metų vasarą, naudodamas videolaparoskopinę įrangą, atlikau pirmąją šalyje videolaparoskopinę cholecistostomiją.

Ligoninėje lankėsi ir mus mokė žymūs laparoskopinės chirurgijos puoselėtojai – tokie kaip profesorius Roberto Bargamaschi, profesorius Kurt Karl Stephan Semm – vokiečių ginekologas ir minimaliai invazinės chirurgijos pradininkas, vadintas laparoskopijos „tėvu“. Gydytoja Sigita Burneikienė viena iš pirmųjų Lietuvoje atliko kompiuterinę elektroencefalografiją. Taip pat mes vieni iš pirmų Lietuvoje atlikome endoskopines gastrostomijas, kasos pseudocistų transmuralinius drenavimus, ekstrahepatinių latakų, stemplės, piloroduodeninio segmento stentavimus metaliniais savaime išsiplečiančiais stentais. Kartu su neurochirurgais vieni pirmųjų šalyje atlikome galvos smegenų ultragarsinį tyrimą atviros operacijos metu.

Per daugiau nei tris dešimtmečius CHITS augo kartu su medicina ir ligonine. Kas atrodė neįmanoma 1992-aisiais – šiandien yra rutina. Tikiu, kad po dar dešimties ar dvidešimties metų galėsime sakyti tą patį – medicina juda į priekį, o mes – kartu su ja.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia patalpų nuomos konkursą karšto maisto pardavimo aparatui įrengti.

Išnuomojamų patalpų apžiūra vyks 2026 m. balandžio 17, 20 ir 21 dienomis, nuo 9 val. iki 15 val. Apžiūros laiką prašome derinti iš anksto. Kontaktinis asmuo – RVUL Turto valdymo skyriaus inžinierius Saulius Preidys, tel. +370 5 2362023, mob. tel. +370 685 33323.

Konkurso dalyviai pasiūlymus turi pateikti nuo 2026 m. balandžio 27 d. iki 2026 m. balandžio 29 d. (imtinai) adresu Šiltnamių g. 29, 04129 Vilnius (C23 kab.) nuo 8 val. iki 12 val., ir nuo 13 val. iki 16 val. Pasiūlymų pristatymo būdas paštu registruotu ar neregistruotu laišku nenumatytas.

Visas konkurso sąlygas ir konkurso dokumentus rasite žemiau esančiose nuorodose.

Konkurso dokumentai:

• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygos
• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygų priedas Nr. 1
• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygų priedas Nr. 2
• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygų priedai Nr. 3, 4, 5
• Nuomojamų patalpų planas

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius (RITS) po renovacijos tapo vienu moderniausių tokio profilio skyrių Lietuvoje. Erdvios palatos, naujausios kartos medicininė įranga ir geresnės  darbo sąlygos medicinos personalui leidžia užtikrinti aukščiausio lygio intensyviąją terapiją sudėtingų būklių pacientams. „Esame šalia pacientų ir jų artimųjų sunkiausiomis minutėmis. Dabar pagalbą suteikti galime saugiau, efektyviau ir patogiau“, – pabrėžia prof. dr. Saulius Vosylius.

Mažesnės palatos ir daugiau privatumo

RVUL Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas prof. S. Vosylius  sako, kad po beveik dvejus metus trukusios RITS renovacijos, pasikeitė skyriaus patalpų išplanavimas, lovų skaičius padidėjo iki 34, buvo įsigyta moderniausia medicininė įranga, o sunkios būklės pacientų priežiūra tapo tikslesnė ir efektyvesnė.

„Šiuolaikinėje intensyviojoje terapijoje ypatingai svarbus privatumas ir individualizuotas dėmesys. Todėl vietoje didelių bendrų salių, sunkiausios būklės pacientams įrengėme erdvias 1–2 vietų palatas su šalia esančiais medicinos personalo postais, kuriose pacientams užtikrinama nenutrūkstama priežiūra, ramybė ir miego režimas.

Vienvietėse palatose pacientui tenka ne mažiau kaip 25 kv. m, dvivietėse ne mažiau kaip 20 kv. m. kiekvienam pacientui – patalpos išties didelės, tokias turi vos kelios Lietuvos gydymo įstaigos. Pacientams, kurių būklė yra lengvesnė, skirtos dvi keturvietės ir viena penkiavietė palata su personalo postais. Tai suteikia daugiau saugumo ir komforto pacientams, jų artimiesiems bei užtikrina patogesnes darbo sąlygas personalui.

Kitas svarbus pokytis – įrengtos 8 vienvietės izoliacinės palatos su neigiamu slėgiu, skirtos pacientams, sergantiems sunkiomis infekcijomis, todėl bus daugiau galimybių užtikrinti kitų pacientų ir personalo saugumą. Tokių palatų iki šiol neturėjome. Po renovacijos skyrius atitinka ir naujausius intensyviosios terapijos paslaugų teikimo reikalavimus Lietuvoje, ir tarptautinius standartus“, – akcentuoja centro vadovas prof. S. Vosylius.

Šiuolaikinė medicininė įranga

Kiekvieno sunkios būklės paciento gyvybinius parametrus stebinti įranga tvirtinama prie lubinių medicininių konsolių – tai suteikia daugiau lankstumo prižiūrint ligonį, palengvina patalpų valymą, personalui patogiau ir lengviau prieiti prie paciento iš skirtingų pusių, atlikti procedūras.

Moderniuose monitoriuose prie lovų rodomi kiekvieno paciento baziniai ir išplėstiniai kraujotakos ir kvėpavimo funkcijų rodikliai. Centrinės stoties monitorius ir juos dubliuojantys ekranai leidžia medicinos personalui stebėti pacientų gyvybinius parametrus ne tik būnant šalia lovos, bet ir slaugos postuose, gydytojų kabinetuose ar net poilsio kambariuose.

Profesorius S. Vosylius pabrėžia, kad visa įsigyta medicininė įranga yra naujausios kartos ir ženkliai prisideda prie efektyvesnės sunkiausių pacientų priežiūros: „Pavyzdžiui, turime dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus su unikaliomis funkcijomis. Pasitelkiant pažangiausius sprendimus įranga stebi paciento kvėpavimo sistemos rodiklius ir, atsižvelgdama į paciento individualius nuolat kintančius duomenis ir kvėpavimo sutrikimo pobūdį, automatiškai koreguoja ventiliacijos parametrus.

Taip pat naudojame inkstų pakaitinės terapijos aparatus, kurie gali laikinai pakeisti inkstų funkciją, ultragarso prietaisus, žmogaus kūno temperatūros reguliavimo įrangą sušalusiems ar smarkiai karščiuojantiems pacientams, automatinius švirkštus ypač tiksliam medikamentų dozavimui ir kt.“

Moderni darbo aplinka

RITS vadovaujanti gydytoja anesteziologė reanimatologė Lucija Saltanavičienė pabrėžia, kad pasikeitė ne tik pacientų palatos, bet ir medicinos personalo darbo vietos bei bendrosios patalpos: „Stebėjimo postai tapo atskirtomis, funkcionaliai suplanuotomis erdvėmis, kuriose darbuotojai gali stebėti pacientus. Tokia sistema užtikrina sklandesnį komandos darbą, leidžia greičiau reaguoti į pokyčius, o pacientams bei juos lankantiems artimiesiems suteikia daugiau ramybės ir privatumo.

Gydytojų darbo vietos taip pat kompiuterizuotos ir aprūpintos programine įranga, suteikia galimybę greitai pasiekti elektroninę ligos istoriją, tyrimų rezultatus ir kitą reikalingą informaciją. Po renovacijos buvo įrengtos procedūrinės ir kitos pagalbinės patalpos, patogi susirinkimų salė, personalo poilsio kambariai, persirengimo kambariai, įrengtas vakuuminis paštas, kuriuo mėginiai greitai ir saugiai siunčiami į laboratoriją, ir kt.“

Skyriaus vedėja pastebi, kad šiuolaikinė įranga ir moderniai įrengtos darbo vietos keičia komandos kasdienybę. „Kiekvieną rytą susitinkame estetiškoje susirinkimų salėje, kurioje stovi apvalus stalas – visi jaučiamės vienos komandos nariais, galinčiais išsakyti savo nuomonę. Be to, kaip minėjo prof. S. Vosylius, net dalyvaudami susirinkime matome palatose esančių pacientų gyvybinių funkcijų rodiklius.

Visa tai prisideda prie darbuotojų gerovės – didina pasitikėjimą, mažina įtampą, stiprina komandiškumo jausmą ir padeda susitelkti į svarbiausią tikslą – sunkių būklių ligonių priežiūrą ir gydymą“, – pastebi L. Saltanavičienė.

Pokyčiai slaugytojos akimis

Nuo 2009 metų RITS dirbanti slaugytoja Sjuzana Dudinskaja sako, kad šis skyrius per 17 metų jai tapo antrais namais. „Po studijų iškart atėjau dirbti čia – kitų vietų net nesvarsčiau. Esu atsidavusi šitam darbui, labai jį myliu“, – šypsosi ji.

Kalbėdama apie skyriaus modernizaciją, slaugytoja pabrėžia, kad skirtumas akivaizdus: „Pirmiausia, džiaugiamės nauja aparatūra ir moderniomis lubinėmis konsolėmis prie pacientų lovų, kurios labai palengvina darbą su pacientu. Esame tie žmonės, kurie yra arčiausiai paciento, matome jį visą darbo laiką – suleidžiame gydytojo paskirtus vaistus ir infuzinius tirpalus, pacientus maitiname, vartome, tvarstome, atliekame kitas procedūras ir asistuojame gydytojui. Todėl erdvesnės palatos ir prietaisų išdėstymas suteikia daugiau patogumo ir lankstumo.

Taip pat noriu pabrėžti, kad niekada nedirbame vienos. Gydytojas, slaugytoja, slaugytojo padėjėja yra viena komanda – situacijas sprendžiame kartu, čia ir dabar, o sudėtingose situacijose net be žodžių suprantame, kas ką turi daryti“, – sako S. Dudinskaja.

Slaugytoja priduria, kad stebėjimo postuose įrengtos kompiuterizuotos darbo vietos padeda greitai sekti paskyrimus, pildyti medicininę dokumentaciją. „Žinoma, nei gydytojo, nei slaugytojo ar slaugytojo padėjėjo įranga nepakeitė ir nepakeis, bet palengvinimas tikrai yra. Be to, anksčiau neturėjome estetiškų patalpų, kondicionierių, vėdinimo. Dabar skyriuje šviesu ir erdvu“, – džiaugiasi ji.

Mokslas ir tyrimai

RVUL yra Vilniaus universiteto mokymo bazė, todėl klinikiniuose centruose vyksta intensyvus pedagoginis procesas. „Čia praktikuojasi 1, 3, 5 kursų medicinos, odontologijos ir kitų studijų programų studentai, išplėstinės praktikos slaugytojai.

Centras taip pat yra VU Medicinos fakulteto rezidentūros bazė. Šiuo metu čia mokosi 11 anesteziologijos reanimatologijos specialybės rezidentų, taip pat skubiosios medicinos, bendrosios chirurgijos ir kitų specialybių rezidentai praeina intensyviosios terapijos ciklus“, – sako prof. dr. S. Vosylius.

Jis pastebi, kad nemažai jų sugrįžta į RVUL. „Manau, kad esame patrauklūs jauniems specialistams, kurie yra žingeidūs ir nori dirbti aukščiausio lygio gydymo įstaigoje. Tikrai jų laukiame ir galime suteikti geras darbo sąlygas“, – į komandą kviečia Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas.

Be to, turint moderniausią įrangą ir labai platų kritinių būklių spektrą, skyriuje yra daug galimybių atlikti mokslinius klinikinius tyrimus. Tyrimai šiuo metu vystomi kartu su kitų specializacijų gydytojais – neurologais, chirurgais, toksikologais.

Rezultatas – vienas moderniausių skyrių Lietuvoje

Centro vadovas prof. dr. S. Vosylius pabrėžia, kad modernizuotas RITS skyrius sudėtingiausių būklių pacientams teikia aukščiausio lygio intensyviosios terapijos paslaugas, atitinkančias naujausius reikalavimus. Erdvios palatos, šiuolaikinė įranga, pagerintos darbo sąlygos ir stipri, motyvuota komanda sukuria sąlygas personalizuotai, saugiai ir inovatyviai intensyviajai terapijai.

„Džiugu, kad tapome vienu iš moderniausių Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių Lietuvoje, kuriame per metus gydoma daugiau nei 2000 sunkios būklės pacientų. Renovacija leis suteikti pagalbą daugiau pacientų dar saugiau ir efektyviau, rengti specialistus aukščiausio lygio pacientų priežiūrai, įgyvendinti mokslinius tyrimus“, – apibendrina skyriaus vedėja L. Saltanavičienė.

Kompleksinė RITS renovacija užbaigė RVUL įgyvendinamą investicinį projektą „Skubios pagalbos skyriaus ir Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus infrastruktūros modernizavimas“, kuris finansuojamas ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis“. Skubiosios pagalbos skyriaus ir RITS infrastruktūros modernizavimui bendrai skirtos investicijos siekia 18,4 mln. eurų.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) veikiančios Skausmo klinikos komandą papildė du gydytojai anesteziologai reanimatologai, todėl nuo šiol lėtinio skausmo mažinimo procedūromis galės pasinaudoti daugiau pacientų. „Būna, kad į kliniką pacientai atvežami vežimėliais, ateina su ramentais. Bet po procedūros pastebime, kad išeina be ramentų arba atsistoja iš vežimėlio ir jau gali eiti pasiremdami“, – džiaugiasi RVUL gydytojas anesteziologas reanimatologas Rapolas Pelanis. Kartu su gydytoja anesteziologe reanimatologe Migle Kalinauskaite jie papasakojo apie lėtinio skausmo gydymo tikslus, galimybes ir pacientų baimes.

Dažniausi – nugaros ir sąnarių skausmai

RVUL Skausmo klinikoje paslaugos teikiamos pacientams, kurie jaučia lėtinį skausmą. Vienas iš klinikoje dirbančių gydytojų, anesteziologas reanimatologas R. Pelanis patikslina, kad pagalbos tikslinga kreiptis tiems pacientams, kuriems skausmas trunka tris mėnesius ar ilgiau ir jo nepavyko numalšinti vartojant medikamentus, taikant reabilitaciją. Gydytojas pastebi, kad lėtinio skausmo priežastys gali būti įvairios, tačiau į RVUL dažniausiai kreipiasi pacientai, kenčiantys nuo nugaros ir sąnarių patologijų skausmų. Pacientų amžius įvairus – nuo 18 metų iki 90-ies ar net vyresnių. Neretai pasitaiko pacientų, kurie skausmą kenčia jau daug metų.

Kaip užsiregistruoti konsultacijai ir ko tikėtis?

Gydytoja anesteziologė reanimatologė M. Kalinauskaitė pasakoja, kad į konsultaciją pacientas turėtų atvykti pasiruošęs: „Pirmiausia reikalingas siuntimas gydytojo anesteziologo reanimatologo konsultacijai, kurį gali išrašyti šeimos gydytojas ar kitas specialistas. Būtų puiku, jei pacientas turėtų ir gydytojo neurologo ar ortopedo traumatologo konsultacijos išvadas, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų vaizdus ir aprašymus, nes tai padeda tiksliau įvertinti galimą skausmo priežastį ir parinkti individualų gydymą. Skausmo klinika nėra pirmoji grandis, nuo kurios pradedamas lėtinio skausmo gydymas – prieš tai turėtų būti taikomas įprastas medikamentinis, reabilitacinis, kartais chirurginis gydymas, tik tada į procesą įsitraukiame mes.“

R. Pelanis pabrėžia, kad lėtinio skausmo gydymas yra kompleksinis ir parenkamas kiekvienam pacientui individualiai, atsižvelgiant į skausmo tipą, intensyvumą bei sveikatos būklę: „Pacientams gali būti taikomas medikamentinis gydymas ir intervencinės procedūros. Medikamentinis gydymas apima įvairių grupių vaistų vartojimą – nuo nereceptinių analgetikų iki stipresnių, receptinių skausmą malšinančių vaistų.

Intervencinės procedūros dažniau taikomos tada, kai sisteminis medikamentinis gydymas yra nepakankamai efektyvus ar sukelia nepageidaujamą šalutinį poveikį. Naudojamos nervų blokados, kurių metu šalia skausmo signalą perduodančio nervo suleidžiami nuskausminantys ir uždegimą mažinantys vaistai. Be to, gali būti taikomos ir ilgiau veikiančios procedūros, pavyzdžiui, krioterapinės (šalčio) blokados. Mūsų atliekamos procedūros skausmą bent jau kuriam laikui sumažina, tada žmogus gali atlikti fizinę reabilitaciją ir, tikėtina, skausmai ilgalaikėje perspektyvoje turėtų sumažėti.“

Kaip vyksta procedūra?

Paprašyta papasakoti, kaip vyksta procedūra, gydytoja M. Kalinauskaitė sako, kad konsultacija prasideda nuo pokalbio su pacientu: „Renkame informaciją apie skausmą – kur skauda, kada skausmas atsirado, kas jį sustiprina ar sumažina, kokius vaistus pacientas vartoja, kokiomis gretutinėmis ligomis serga ir kt. Analizuojame kitų specialistų išvadas ir vaizdinius tyrimus, atliekame fizinį paciento ištyrimą ir tuomet sprendžiame, ar intervencinė procedūra yra reikalinga ir kokia būtų tinkamiausia.

Jei nusprendžiame atlikti intervenciją ir nėra kontraindikacijų, dažniausiai ją atliekame tos pačios konsultacijos metu. Kartais procedūra atidedama, jei, pavyzdžiui, pacientas vartoja kraujo krešėjimą veikiančius vaistus ar yra kitų medicininių aplinkybių, dėl kurių reikalingas papildomas pasiruošimas. Po kai kurių intervencijų rekomenduojama kelias dienas vengti intensyvaus fizinio krūvio, reabilitacijos procedūrų. Po procedūros pacientai tam tikrą laiką stebimi klinikoje, kad įvertintume jų savijautą ir galimas ankstyvas nepageidaujamas reakcijas, tokias kaip alergija, kraujospūdžio pokyčiai ar laikini jutimo sutrikimai. Ankstyvuoju laikotarpiu galima įvertinti ir pirminį poveikį, tačiau galutinis efektas dažniausiai pasireiškia vėliau.“

Gydytojos teigimu, intervenciniam skausmo malšinimui dažniausiai naudojami vietinių anestetikų ir gliukokortikosteroidų mišiniai – šie vaistai mažina uždegimą ir gali padėti sumažinti skausmą. Vietiniai anestetikai pradeda veikti gana greitai, todėl trumpalaikis poveikis gali būti juntamas netrukus po procedūros. Jei naudojami gliukokortikoidai, jų poveikis paprastai išryškėja per kelias dienas ar savaites.

Kokių rezultatų tikėtis?

Gydytojas anesteziologas reanimatologas R. Pelanis pabrėžia, kad Skausmo klinikoje dirbantys gydytojai siekia, jog pacientui pagerėtų jau po pirmos procedūros. Visgi, kiek laiko truks vaistų poveikis – yra individualu ir priklauso nuo paciento patologijos ir procedūros tipo.

„Pirmiausiai labai svarbu pabrėžti, kad tai yra laikinas sprendimas ir tikrosios skausmo priežasties jis dažniausiai nepašalina. Mes sumažiname arba panaikiname skausmą ir suteikiame žmogui didesnį komfortą – todėl jis gali grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, atlikti fizinę reabilitaciją. Be to, yra tokių situacijų, kai reabilitacija ar operacinis gydymas yra neįmanomi, todėl žmogui liekame vienintele pagalba.

Nors ilgalaikis poveikis atsiranda vėliau, tačiau iš RVUL pacientas jau gali išeiti su sumažėjusiu skausmu. Būna, kad į pacientai atvežami vežimėliais, ateina su ramentais. Bet po procedūros pastebime, kad išeina be ramentų arba atsistoja iš vežimėlio ir jau gali eiti pasiremdami.

Procedūros poveikis gali trukti nuo kelių dienų iki trijų mėnesių, metų ar net ilgiau. Procedūrų kiekis nėra ribojamas, o saugus jų dažnis priklauso nuo vaistų dozavimo. Kiekvieną pacientą vertiname individualiai. Bet jei procedūros poveikis yra trumpalaikis, pavyzdžiui, išlieka tik mėnesį, rekomenduojama registruotis pakartotinei konsultacijai, kurios metu keičiama gydymo taktika. Taip pat visada pabrėžiame, kad ilgalaikio poveikio reikia palaukti ir tik tada vertinti gydymo efektyvumą“, – sako R. Pelanis.

Pacientų baimės

Gydytojai pastebi, kad kai kurie pacientai delsia kreiptis pagalbos į dėl baimės priprasti prie skausmą malšinančių vaistų. „Kiekvieno paciento situaciją vertiname individualiai, o jei neopioidiniai vaistai nuo skausmo nėra pakankamai veiksmingi, tam tikrais atvejais gali būti skiriami ir opioidiniai analgetikai. Jie parenkami atsakingai, įvertinus naudą ir galimą riziką, paprastai pradedant nuo mažesnės dozės, kuri koreguojama pagal paciento poreikius pakartotinių vizitų metu“, – sako gydytoja M. Kalinauskaitė.

Ji pabrėžia, kad priklausomybės rizika vartojant opioidinius vaistus egzistuoja, todėl jų skyrimas visada yra apgalvotas ir pagrįstas medicininėmis indikacijomis. Tinkamai parinkus preparatus, laikantis gydytojo nurodymų ir užtikrinant stebėseną, ši rizika gali būti reikšmingai sumažinta.

„Pastebiu nemažai pacientų baimės, dėl kurios jie apskritai vengia vartoti paskirtus vaistus ar savavališkai nutraukia gydymą, todėl norimas rezultatas nepasiekiamas. Pasitaiko, kad pacientai, pasitarę su artimaisiais ar remdamiesi nepatikima informacija, nusprendžia nevartoti paskirtų medikamentų. Svarbu suprasti, kad dalis vaistų, skirtų lėtiniam skausmui gydyti, veikia palaipsniui ir terapinis poveikis pasireiškia tik juos vartojant reguliariai bei nustatytą laiką. Todėl laikantis gydytojo rekomendacijų, derinant medikamentinį gydymą su reabilitacija ir vengiant skausmą provokuojančių veiksnių, galima pasiekti geresnių rezultatų. Lėtinio skausmo gydymas yra kompleksinis procesas, kuriame svarbus aktyvus ir sąmoningas paciento dalyvavimas“, – pabrėžia gydytoja M. Kalinauskaitė.

Trumpa atmintinė: ką daryti?

• Skausmas tęsiasi 3 mėnesius ar ilgiau, ir įprastos priemonės nepadėjo.
• Gaukite siuntimą pas gydytoją anesteziologą reanimatologą – jį gali išrašyti šeimos gydytojas arba kitas gydantis specialistas.
• Atsineškite dokumentus: turimus tyrimus ir išvadas (pvz., KT, MRT vaizdus ir aprašymus, gydytojo neurologo ar ortopedo traumatologo konsultacijų išvadas).
• Laikykitės rekomendacijų po konsultacijos/procedūros ir, jei reikia, suplanuokite pakartotinį vizitą pagal gydytojo nurodymus.

„Lęšiuko senėjimas arba katarakta yra natūralus su amžėjimu susijęs procesas, dėl kurio suprastėja regėjimas ir kartu gyvenimo kokybė. Šiuolaikinėmis priemonėmis galime šį procesą sėkmingai sustabdyti“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Akių ligų skyriaus vedėja, Jūratė Sveikatienė. Gydytoja oftalmologė paaiškino, kaip atliekama kataraktos operaciją, išsamiai papasakojo apie šiuolaikinių lęšiukų savybes ir paneigė mitus apie pooperacinį laikotarpį.

Pradėkime nuo to, koks vaidmuo tenka lęšiukui regėjimo funkcijoje?

Akis yra labai sudėtinga optinė sistema, o lęšiukas yra viena iš jos sudedamųjų dalių, esanti už rainelės ir vyzdžio. Jo pagrindinė užduotis yra laužti šviesos spindulius, kurie patenka pro vyzdį, ir sufokusuoti juos tiesiai ant tinklainės. Lęšiukas gali keisti savo formą (išsitempti arba susitraukti) tam, kad aiškiai matytume daiktus tiek iš arti, tiek iš toli.

Žmogui gimus akies lęšiukas įprastai būna skaidrus, bet su kiekviena mūsų gyvenimo diena vyksta baltymų denatūracija, todėl lęšiukas po truputį kietėja, drumstėja ir jau apie 40–45-uosius gyvenimo metus  pradedame pastebėti, kad mums reikia akinių. Būtent akinių poreikis ir rodo, kad prasidėjo amžėjimas ir lęšis nėra toks elastingas.

Ar galima sakyti, kad katarakta nėra liga savo tradicine prasme?

Taip, galima teigti, kad katarakta yra ne liga, o senatvinė būsena, kai natūralus akies lęšiukas palaipsniui drumstėja, sukeldamas miglotą ar neryškų regėjimą. Dėl kataraktos, priklausomai nuo individualių paciento savybių, žmogus gali tapti jautrus šviesai, spalvos gali atrodyti blankesnės ir kt.

Kaip katarakta gali būti gydoma?

Vienintelis veiksmingas kataraktos gydymo būdas yra chirurginė operacija. Ši procedūra yra viena dažniausiai atliekamų ir saugiausių pasaulyje. Kataraktos operacijos metu ragenoje padaromas 2 mm dydžio ar net dar mažesnis pjūvis, sudrumstėjęs lęšiukas pašalinamas, o į jo vietą yra implantuojamas skaidrus dirbtinis lęšiukas, pagerinantis regėjimą.

Pakalbėkime apie lęšiukus – ar visi lęšiukai vienodi ir kokius lęšiukus siūlote RVUL pacientams?

Šiuo metu ligoninėje implantuojame pagal naujausias technologijas sukurtus asferinius, hidrofobinius ir vieno židinio lęšius, kuriuos pilnai kompensuoja Valstybinė ligonių kasa. Asferiniai lęšiai atitinka natūralią žmogaus akies optiką. Jie pagerina vaizdo kontrastą, ypač blogesnio apšvietimo sąlygomis, mažiau išsklaido šviesos spindulius, todėl vaizdas lęšiuko kraštuose neišsikraipo.

Hidrofobiniai lęšiai mažina antrinių kataraktų tikimybę. Be to, šie lęšiai pasižymi išskirtiniu optiniu skaidrumu ir ilgaamžiškumu, todėl užtikrina stabilų regėjimą ilgą laiką. Vieno židinio lęšiai yra bene dažniausiai naudojami ir užtikrina maksimalų vaizdo ryškumą ir kontrastą pasirinktu atstumu. Tai reiškia, kad pasirinkus geriau matyti tolimesniu atstumu, skaitymui ar darbui kompiuteriu bus reikalingi akiniai, ir atvirkščiai.

Galime pasiūlyti ir nestandartinių lęšių, pavyzdžiui, prailginto židinio. Jie leidžia žmogui matyti ir toli, ir vidutiniu atstumu be akinių. Tai labai svarbu vairuotojams ar prie kompiuterio dirbantiems žmonėms. Taip pat pradėjome implantuoti torinius lęšius, kurie kartu pakoreguoja ir ragenos kreivumą, t. y., astigmatizmą. Po operacijos žmonės su astigmatizmu gali matyti į tolį ryškiai ir be iškraipymų be papildomų akinių. Už nestandartinius lęšiukus, jei pacientas jų pageidauja, turi pats primokėti nustatytą sumą.

Pasirinkimas nemažas, tad kaip parenkate tinkamiausius lęšius?

Šiuo atveju labai svarbi gydytojo ir paciento komunikacija. Konsultacijos metu viena svarbiausių gydytojo oftalmologo užduočių yra išsiaiškinti kuo daugiau informacijos apie pacientą: kokia jo veikla, kaip jis įsivaizduoja savo gyvenimą po operacijos, kokie lūkesčiai. Taip pat įvertiname visą paciento akies būklę, t. y., ir gretutines ligas, ir tokias būkles, kurios neleistų implantuoti vieno ar kito lęšio. Tik tada gydytojas priima galutinį sprendimą, koks būtų tinkamiausias lęšiukas kiekvienu individualiu atveju.

Kaip vyksta operacija?

Akių ligų skyrius RVUL veikia jau 20 metų, per kuriuos padarėme apie 20 tūkstančių kataraktos operacijų, taigi turime sukaupę didžiulę ilgametę patirtį, dirba patyrę akių chirurgai, turime modernią operacinę. Pacientas į mūsų skyrių atvykta ryte ir operacijos laukia komfortiškoje patalpoje. Moderni operacinė įrengta pačiame Akių ligų skyriuje, todėl nereikia niekur papildomai eiti. Kataraktos operacija trunka apie 20 min., ji atliekama vietinėje nejautroje. Po operacijos, gydytojui įvertinus paciento būklę ir išsamiai paaiškinus tolesnę priežiūrą, pacientas paprastai gali vykti namo.

Kiek trunka pooperacinis periodas, kokių rekomendacijų turi laikytis pacientai?

Kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau dauguma pacientų ryškesniu regėjimu džiaugiasi jau kitą dieną ar po kelių parų. Pirmosiomis dienomis akis gali būti jautresnė, šiek tiek ašaroti ar jaustis „smėlio“ pojūtis, tačiau tai yra natūrali gijimo dalis, kuri palaipsniui praeina. Galutinis operacijos rezultatas išryškėja maždaug po mėnesio, kai pilnai užgyja visos ragenos žaizdos.

Po operacijos būtina reguliariai lašinti gydytojo paskirtus akių lašus, nes jie apsaugo nuo infekcijų ir slopina uždegimą. Akies negalima trinti, nerekomenduojama apie mėnesį eiti į baseiną ar pirtį. Visą detalią informaciją individuliai suteikia operavęs gydytojas.

Į darbą grįžti galima priklausomai nuo darbo pobūdžio, pavyzdžiui, dirbant prie kompiuterio – nusiklijavus tvarstį ir lašinant paskirtus lašus – jau kitą dieną. Žinoma, prie kompiuterio akys vargsta, todėl pirmosiomis dienomis reikia stebėti savo būklę ir daryti daugiau pertraukėlių arba sumažinti krūvį. Beje, anksčiau žmonės galvojo, po operacijos negalima pasisukti, palenkti galvos, kelti svorių. Bet medicina tikrai pažengė į priekį, technologijos patobulėjo, todėl šie įsitikinimai yra mitai.

Ar operuojamos abi akys iš karto, ar operacijos atliekamos etapais?

RVUL Akių ligų skyriuje antrą akį operuojame praėjus maždaug 1–2 savaitėm po pirmos operacijos ir įvertinę bendrą žmogaus organizmo būklę, gretutines ligas.

Teigiama, kad kataraktos operacijų daugėja. Kokias tendencijas matote Jūs, kokios to priežastys?

Pirmiausiai noriu akcentuoti ir pasidžiaugti, kad Lietuvoje žmonių kokybiško gyvenimo trukmė ilgėja. Mes, gydytojai, matome, kad žmonės planuoja savo ateitį net ir būdami 80 ar 90 metų amžiaus, o svarbiausia, kad jie nori gyventi kokybiškai. Operavau pacientę, kuriai buvo 103 metai. Ji buvo nusiteikusi labai optimistiškai ir iš karto norėjo planuoti antrą operaciją.

Be to, galime kalbėti ne tik apie amžių. Anksčiau, jei lęšis būdavo dar gan skaidrus, žmonės nesioperuodavo. Dabar kataraktos operacija iš dalies yra refrakcinė operacija – siekiama, kad po operacijos pacientas matytų ne tik skaidriai, bet ir ryškiai nenešiodamas akinių. Pavyzdžiui, jei lęšis dar gan skaidrus, bet pacientas turi labai aukšto laipsnio toliaregystę arba trumparegystę, tokiais atvejais taip pat operuojame.

Todėl kartais tenka išgirsti, kad kataraktos atvejų daugėja – iš tiesų tiesiog daugiau žmonių pradėjo ieškoti geresnės gyvenimo kokybės ir ryžtasi operacijai. Pasikeitė ir  operacijos technika, ir lęšiukų pasiūla, o kartu auga ir mūsų pacientų žinios bei poreikiai. Džiugu, kad Lietuvoje tai pasiekėme, ir kad RVUL Akių ligų skyrius gali atsiliepti į pacientų lūkesčius ir prisidėti prie kokybiškesnio jų gyvenimo.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) sėkmingai pradėta naudoti pažangi robotinė chirurginė sistema ir atliekamos robotinės operacijos. Šis pasiekimas žymi naują minimaliai invazinės chirurgijos etapą, teikiant aukščiausio lygio medicinos paslaugas. „Robotinės sistemos atsiradimas RVUL yra svarbus žingsnis diegiant ir vystant robotinę chirurgiją ne tik mūsų ligoninėje, bet ir Lietuvoje. Tai yra galimybė sujungti patyrusio chirurgo įgūdžius ir šios sistemos tikslumą, užtikrinant saugesnį ir komfortiškesnį gydymą pacientams“, – džiaugiasi robotinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje, RVUL Bendrosios chirurgijos centro profesorius dr. Narimantas Samalavičius.

Pirmąją robotinę operaciją RVUL atlikęs abdominalinis chirurgas prof. dr. N. Samalavičius sako, kad robotinės chirurginės sistemos integracija į kasdienį gydymo įstaigos darbą reiškia ne tik technologinį atsinaujinimą, bet ir pacientams teikiamų paslaugų kokybės pagerėjimą.

„Robotinės chirurgijos privalumai pacientui yra labai gerai žinomi. Robotinė chirurgija siejama su mažesne infekcijų ir kitų komplikacijų rizika, nes mažesni pjūviai ir tikslesnis chirurgo darbas sumažina audinių pažeidimą, kraujavimą ir „stresą“ organizmui. Pooperacinis skausmas būna silpnesnis, todėl prireikia mažiau nuskausminamųjų. Dėl tausojančios chirurgijos, pacientai greičiau atsigauna lyginant su kito tipo operacijomis – jiems lengviau judėti jau pirmąsias dienas po operacijos, jie gali anksčiau išvykti iš ligoninės į namus, atsistatyti ir grįžti į įprastą gyvenimą. Be to, svarbus ir geresnis estetinis rezultatas, nes chirurginiai pjūveliai būna itin maži“, – naudą pabrėžia profesorius.

Profesorius teigia, kad ypatingai greitai robotinė chirurgija įsitvirtino atliekant prostatos vėžio operacijas, nes onkologiniai rezultatai ir funkciniai rezultatai pranoko tiek atviros, tiek laparoskopinės chirurgijos rezultatus. Taikant robotinę chirurgiją onkologiniams pacientams, greitesnis atsistatymas leidžia anksčiau pradėti specifinį gydymą, pavyzdžiui, chemoterapiją.

Prof. N. Samalavičius pasakoja, kad RVUL naudojama robotinė chirurginė sistema turi tris robotines rankas, kurios naudoja chirurginius instrumentus. Operuojantis chirurgas robotines rankas valdo nuotoliniu per kompiuterinę valdymo konsolę. Sistema leidžia chirurgui matyti didelės raiškos, padidintus 3D operacinio lauko vaizdus per specialius akinius. Puikus erdvinis vaizdas bei tikslūs roboto rankomis atkartojami chirurgo judesiai leidžia operacijas atlikti ženkliai preciziškiau, nes naudojant robotines rankas sumažinama bet kokia chirurgo rankų pašalinio judesio įtaka pagrindiniam judesiui atlikti.

„Ši įranga turi kelias labai svarbias technologines inovacijas: akies obuolio judesiu valdoma kamera  pagerina operacijos tikslumą bei palengvina darbą ir chirurgui, ir jo asistentui. Be to, operuojantis chirurgas, nors ir nesiliečia prie operuojamo paciento, specialios pažangios technologijos dėka gali jausti prisilietimą prie audinių. Tai daro operavimo pojūtį labai panašų į įprastos chirurgijos, todėl sutrumpėja naujos technologijos įsisavinimo laikas. Galiausiai, operacijos metu chirurgas sėdi specialioje ergonominėje kėdėje, dėl to sumažėja nuovargis, o tai ypač svarbu atliekant sudėtingas ir ilgas operacijas“, – privalumus vardija prof. N. Samalavičius.

Šiuo metu RVUL atliekamos pilvo chirurginės robotinės operacijos, jas atlieka specialius mokymus Milane, Italijoje baigę keturi chirurgai – prof. N. Samalavičius, dr. Saulius Jurevičius, dr. Gintaras Varanauskas ir dr. Algimantas Stašinskas. Abdominalinėje chirurgijoje sistemą planuojama naudoti tiek sudėtingoms, tiek dažnai pasitaikančioms operacijoms – nuo storosios žarnos operacijų iki kirkšnies išvaržos ar tulžies pūslės pašalinimo operacijų ir kt.

Robotinė chirurgija bus taikoma ir plačiam spektrui urologinių bei ginekologinių operacijų. Profesorius pabrėžia, kad jau 2026 metais bus apmokyti ir robotines operacijas atlikti galės net 10 įvairių specialybių RVUL chirurgų.

Profesorius dr. N. Samalavičius yra robotinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje ir Baltijos šalyse – pirmąją tokią operaciją jis atliko 2018 m. Į robotinės chirurgijos sritį besigilinantis profesorius pasakoja, kad robotinės technologijos ir virtuali realybė į mediciną atėjo jau 1980 metais, kai NASA su Stenfordo mokslinio tyrimo instituto mokslininkais ėmė jomis domėtis, o netrukus JAV gynybos departamentas ėmė kurti telechirurgijos sistemas, kurios leistų sužeistus karius operuoti per atstumą.

Visgi „tikroji“ robotinė chirurgija pasaulyje atsirado prieš beveik 25 metus. Iš pradžių jos vystymąsi labai ribojo ne tik itin aukšta įrangos kaina, bet ir pirmosios įrangos trūkumai bei robotinės chirurgijos sertifikavimo įvairiose pasaulio šalyse nebuvimas.

„Šiuo metu jau nėra abejonių, kad robotinė chirurgija yra mūsų laikų chirurgijos auksinis standartas ir ateityje pakeis kitą dabar itin paplitusią chirurgijos rūšį – laparoskopinę chirurgiją. Šiuolaikinėje medicininėje literatūroje galima rasti vis daugiau įrodymais paremtos medicinos duomenų apie šios chirurgijos rūšies privalumus“, – pabrėžia dr. N. Samalavičius.

Profesorius džiaugiasi, kad robotinė chirurgija, be akivaizdžios naudos pacientams, didins RVUL konkurencingumą ir prestižą, padės pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų, kels medicinos paslaugų kokybės kartelę ir skatins inovacijas bei medicinos mokslo pažangą regione.