Dalia Smagurauskaitė

Respublikinės Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika džiaugiasi galėdamas lietuviams pasiūlyti vokiečių profesoriaus metodu paremtą įplyšusių riešo raiščių gydymą. „Dažniausiai gydymo prireikia jaunesnio amžiaus, aktyvaus gyvenimo būdo, sportuojantiems žmonėms, pažeidusiems riešo raiščius. Dalis jų dėl ilgos reabilitacijos anksčiau visai atsisakydavo gydymo“, – sako plaštakos chirurgas S. Sereika.

Neseniai grįžote iš stažuotės Markgroningeno ortopedijos klinikoje Vokietijoje, kurioje dirba pasaulinio garso profesorius Max Haerle (buvęs Europos plaštakos draugijos, Europos riešo artroskopijos draugijos prezidentas), per metus joje atliekama apie 10 tūkstančių įvairių ortopedinių operacijų. Kas paskatino pasirinkti šią kliniką stažuotei?

Profesorius M. Haerle specializuojasi minimaliai invazyviose riešo artroskopijos operacijose, yra sukūręs ne vieną chirurginį metodą ir kasmet organizuoja kursus, į kuriuos susirenka specialistai iš viso pasaulio. Juose jau esu kelis kartus dalyvavęs. Visgi norėjau ne tik išklausyti teorinių paskaitų, bet ir dalyvauti pacientų konsultacijoje, operacijose ir susipažinti su pooperacinės priežiūros gairėmis. Kiek man žinoma, esu vienintelis medikas iš Lietuvos, atlikęs stažuotę Markgroningeno ortopedijos klinikoje. Tiesa, joje dabar rezidentūrą atlieka viena būsimoji medikė lietuvė.

Kokios konkrečiai metodikos vykote mokytis į Markgroningeno ortopedijos kliniką?

Riešo raiščio pažeidimų gydymas visada buvo iššūkis chirurgams, todėl vykau mokytis metodikos, kurią profesorius M. Haerle sukūrė daliniam raiščio plyšimui gydyti. Esant daliniam raiščio plyšimui, jį susiūti galima tik per 6 savaites nuo patirtos traumos. Vėliau to padaryti neįmanoma, todėl reikia ieškoti būdo, kaip raištį sutvirtinti.

M. Haerle pastebėjo ypatingą riešo anatomijos detalę: riešo kaulus jungia raiščiai, sąnarius dengia kapsulė, o profesorius pastebėjo, kad tarp kapsulės ir raiščio yra papildoma jungtis, „raištelis“. Riešo kaulus jungiančiam raiščiui įplyšus, toji papildoma jungtis tarp kapsulės ir raiščio išlieka nepažeista. Remdamasis tuo, profesorius M. Haerle sukūrė metodiką, kai artroskopinės operacijos metu ant kapsulės užveržiama siūlo kilpa, ji sutraukiama ir tokiu būdu sukuriamas pažeisto raiščio dublikatas. Raiščiai suartėja, sąnarys sutvirtinamas ir tampa stabilesnis.

Ar artroskopinės operacijos taikant profesoriaus M. Haerle metodą būtų dažnai atliekamos RVUL?

Įplyšus riešo raiščiams paprastai atliekama atvira operacija, sąnarys išvalomas ir sutvirtinamas metalinėmis vielomis. Nejudinamas sąnarys išbūna maždaug 8 savaites, po to vielas reikia pašalinti. Riešo reabilitacija užtrunka apie 6 mėnesius. Akivaizdu, kad reikia labai daug laiko, o rezultatai dažnai neatitinka pacientų lūkesčių.

Dabar pacientams RVUL galime pasiūlyti minimaliai invazyvią intervenciją, paremtą M. Haerle metodu, kuris ženkliai sutrumpina gydymo laiką ir, pasak Vokietijos gydytojų ortopedų traumatologų, veikia: artroskopinės operacijos metu užveržus minėtą kilpą ir sutvirtinus sąnarį, pacientui dviem mėnesiams uždedama longetė (metalinės vielos nenaudojamos), todėl sąnarys mažiau sustingsta. Jiems praėjus paskiriama vieno mėnesio trukmės reabilitacija, po kurios riešo sąnarys atgauna funkciją. Žinoma, reabilitacijos trukmė bei rezultatai priklauso ir nuo žmogaus fizinio pasiruošimo, jo aktyvaus įsitraukimo į reabilitaciją.

Kokios pacientų grupėms aktualiausias šis gydymo metodas?

Dažniausiai gydymo prireikia jaunesnio amžiaus, aktyvaus gyvenimo būdo, sportuojantiems žmonėms, pažeidusiems riešo raiščius. Dalis jų dėl ilgos reabilitacijos anksčiau visai atsisakydavo gydymo. Tačiau jei pažeisti raiščiai negydomi, sąnario kaulai po truputį tolsta vienas nuo kito, pasikeičia riešo anatomija, sąnarys pradeda trintis ir per 10–15 metų susidėvi. Tada reikia atlikti riešo rekonstrukciją.

Ar profesoriaus M. Haerle metodą galite taikyti RVUL jau dabar?

Apskritai, artroskopines riešo operacijas – kai minimaliai invazyvios intervencijos metu per labai mažus pjūvius į riešą įkišama vaizdo kamera su šviesos šaltiniu, o keletą kartų padidintas vaizdas rodomas kompiuterio ekrane – atliekame ne vienerius metus. Taigi ir artroskopines riešo sąnario raiščio operacijas remiantis profesoriaus metodu galime atlikti – turime tiek reikalingą žinių bagažą, tiek artroskopinėms operacijoms skirtą operacinę. Labai džiugu, kad jei anksčiau nuvažiavę į Vakarų Europą stebėdavomės jų turima įranga ir instrumentais, dabar naudojame tokias pačias priemones ir metodikas. Žinoma, tobulėti yra kur, tačiau bendrai paėmus – skirtumų nedaug.

Ar operacijoms pasirengusi ir operacinės komanda?

Kad operacija vyktų sklandžiai, operacinės komanda turi puikiai išmanyti artroskopinę įrangą, todėl čia dirba tik ja naudotis mokančios operacinės slaugytojos (instrumentatorės). Beje, turiu pastebėti, kad Lietuvoje operacinės slaugytojos specializuojasi žymiai dažniau nei Vokietijoje.

Ko trūksta, kad RVUL būtų panašaus lygio plaštakos centru, kaip ir esantis Markgroningeno ortopedijos klinikoje?

Pirma, daugiau mokslinių publikacijų tarptautiniuose leidiniuose. Antra, plaštakos reabilitacijos centro. Kiekvienas aukščiausius standartus atitinkantis plaštakos centras tokį turi, nes specializuota reabilitacija didžia dalimi lemia galutinius operacijos rezultatus. Plaštakos reabilitacija paprastai rūpinasi sertifikuotas specialistas, vadinamas hand therapist (liet. rankos terapeutas), kurio funkcijos panašios į ergoterapeuto ir kineziterapeuto, tačiau koncentruotos į efektyvų plaštakos funkcijų atstatymą. Džiugu, kad mūsų ligoninėje dirbanti ergoterapeutė išvyko į stažuotę Švedijoje, kur semiasi patirties būtent plaštakos reabilitacijoje. Tad ir šioje srityje žengiame į priekį.

Kokių įžvalgų apie darbą Vokietijos ir Lietuvos ligoninėse parsivežėte iš stažuotės?

Labai sužavėjo Markgroningeno ortopedijos klinikos darbo organizavimas ir efektyvumas. Pavyzdžiui, operacinės šioje klinikoje skirtos tik operacijoms. Tai reiškia, kad pacientas paruošiamas ir anestezija jam atliekama priešoperacinėje patalpoje. Su operaciniu stalu jis pervežamas į operacinę, kurioje jo laukia komanda. Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į pooperacinę palatą ir joje pažadinamas iš nejautros. Tuo metu per 10–15 min. operacinė išvaloma ir jį ją atvežamas naujas pacientas. Mūsų ir daugelyje kitų Lietuvos ligoninių operacinė skirta ir paciento paruošimui, ir anestezijai, daugiau laiko skiriama valymui. Taigi, kol padarome dvi operacijas, vokiečiai gali padaryti 3–4 tokias pačias operacijas. Visas personalas dirba labai tiksliai.

Visgi, nepaisant didesnio tempo, pavyzdžiui, diagnostinės artroskopinės operacijos vokiečiams tenka laukti apie 5 mėnesius, o paaiškėjus, kad reikia papildomo operacinio gydymo – dar tiek pat. Bene pagrindinė priežastis – viduriniosios grandies medicinos personalo trūkumas. Pavyzdžiui, prieš pandemiją klinika turėjo dvi artroskopijos operacines, dabar – vieną, nes trūksta darbuotojų. Kai kuriose ligoninėse darbuotojų trūkumas toks didelis, kad joms net gresia uždarymas.

Kolegos iš Vokietijos sako, kad po pandemijos keitėsi personalas, daug žmonių paliko darbą, nemažai išėjo į pensiją, o jaunoji karta vis mažiau nori ilgai ir sunkiai mokytis, sunkiai dirbti. Panašių tendencijų matau ir Lietuvoje: į Vakarų Europą esame panašūs tiek savo pasiekimais, suteikiamų paslaugų kokybe, tiek sveikatos apsaugos sistemoje kylančiais sunkumais.

Praėję metai mūsų ligoninei buvo intensyvūs: sulaukėme daugiau į Skubios pagalbos skyrių besikreipusių pacientų, atlikome daugiau chirurginių operacijų, suteikėme daugiau konsultacijų. Taip pat aktyviai komunikavome viešojoje erdvėje – naujienų portaluose, žiniose, sveikatos laidose ir socialiniuose tinkluose.

Populiariausius 2022 m. pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti elektroniniame žurnale „RVUL ŽMONĖS“. Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

„Jeigu jums pasikartoja žastikaulio išnirimai arba panirimai, jaučiate išnirimo baimę ir dėl to vengiate intensyvesnių peties sąnario judesių bei ribojate savo fizinį aktyvumą, greičiausiai jūsų peties sąnarys yra nestabilus. Nestabilus sąnarys sukelia ne tik fizinių problemų, bet ir psichologinį diskomfortą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėjas dr. Sigitas Ryliškis. Gydytojas atskleidžia, kokios priežastys lemia žastikaulio išnirimus ir kaip ši liga gali būti gydoma.

Kam dažniausiai pasitaiko peties sąnario nestabilumas?

Dažniausiai ši patologija vargina jaunus ir aktyvius 16–30 metų amžiaus žmones, vyrams ji pasitaiko dažniau. Pagrindiniai rizikos faktoriai yra amžius (kuo jaunesnis, tuo rizika didesnė), vyriška lytis ir aukštas fizinio aktyvumo lygis.

Kodėl peties sąnarys tampa nestabilus?

Peties sąnarys yra judriausias žmogaus sąnarys, jį sudaro didelė rutulio formos žastikaulio galva ir nedidelė sekli sąnarinė duobė. Kaulinės struktūros ir minkštieji audiniai mažai riboja peties judesių amplitudę, todėl judesiai vyksta trijose pagrindinėse plokštumose, sąnarį galima lenkti-tiesti, atitraukti-pritraukti, galima vidinė-išorinė rotacija. Kadangi peties sąnarys yra laisvas ir labai judrus, iš visų sąnarių žastikaulis išnyra dažniausiai.

Peties sąnarys tampa nestabilus ir gali išnirti dėl sąnario vidinių struktūrų sužalojimo. Pirmą kartą jis gali išnirti dėl sportuojant patirtos traumos, nukritus lygioje vietoje ar paslydus. Dažniausiai (apie 95 proc.) žastikaulis išnyra į priekį. Išnirus kaului, visada nuplyšta raiščiai, kapsulė ir sąnarinė lūpa. Retesniais atvejais lūžta sąnarinės duobės kraštas ir / arba žastikaulio galvos sąnarinis paviršius. Traumos metu plyšę raiščiai, sąnarinė lūpa, kapsulė ir kaulinis fragmentas kartais sugyja netaisyklingoje anatominėje padėtyje, todėl sąnarys ir pasidaro nestabilus.

Kokie yra peties sąnario nestabilumo simptomai?

Peties sąnario nestabilumas pasireiškia pasikartojančiais žastikaulio išnirimais, panirimais arba baime, kad taip nutiks. Išnirimai gali kartotis retai, tačiau dėl panirimų arba išnirimo baimės pacientai riboja fizinį krūvį, negali sportuoti, dirbti įprasto darbo arba ramiai miegoti – taigi, nestabilus sąnarys sukelia ne tik fizinių problemų, bet ir psichologinį diskomfortą.

Ar visi žastikaulio išnirimai atsiranda dėl sąnario nestabilumo, kurį reikia gydyti?

Kai kurie žmonės gali valingai išsinarinti ir atitaisyti žastikaulį, tačiau tai nėra buvusios traumos pasekmė. Jie labai gerai kontroliuoja peties sąnario judesius ir puikiausiai jaučia žastikaulio padėtį netgi jam išnirus. Tokie žmonės jokių nusiskundimų neturi, jiems nesivysto sąnario degeneracija (artrozė), todėl ši būklė nėra vadinama sąnario nestabilumu ir gydymas nėra reikalingas.

Kaip diagnozuojamas peties sąnario nestabilumas?

Peties sąnario nestabilumas diagnozuojamas kliniškai įvertinus paciento skundus, ligos istoriją ir atlikus specialius klinikinius testus. Konsultacijos metu vertinami rentgeno, magnetinio rezonanso tomografijos ar kompiuterinės tomografijos tyrimų duomenys. Nustačius galimus minkštųjų audinių ir kaulų pažeidimus, parenkamas individualus gydymo būdas.

Kokie gydymo būdai siūlomi Jūsų skyriaus pacientams?

Peties sąnario nestabilumas gali būti gydomas konservatyviai arba chirurginiu būdu. Konservatyvus gydymas parenkamas fiziškai neaktyviems pacientams, kuriems nestabilumo simptomai yra nežymūs ir nevaržo kasdienės fizinės veiklos. Pacientams, kuriems išnirimai ar panirimai kartojasi, vargina išnirimo baimė, konservatyvus gydymas neveiksmingas – rekomenduojamas operacinis gydymas. Jauniems sportininkams, dėl didelės pakartotinų išnirimų rizikos, operacinis gydymas gali būti rekomenduotas netgi po pirmojo išnirimo.

Mintis apie chirurginį gydymą kai kuriuos pacientus gali išgąsdinti. Kokias operacijas paprastai siūlote?

Peties sąnario nestabilumą gydant chirurginiu būdu atliekame artroskopinę Bankart operaciją arba Latarjet kaulinę plastiką. Paprasčiau kalbant, Bankart operacijos metu specialiomis priemonėmis prie kaulo prisiuvami raiščiai, kapsulė ir sąnarinė lūpa, tokiu būdu rekonstruojant normalią sąnario anatomiją. Labai svarbu paminėti, kad tai yra artroskopinė operacija, t. y., minimaliai invazinė chirurginė procedūra, kuriai reikalingi keli maži pjūviai, todėl pooperacinis periodas nėra skausmingas ir pacientai pradeda ankstyvą reabilitacinę programą jau pirmą pooperacinę dieną.

Jei vien tiktai minkštųjų audinių rekonstrukcijos nepakanka, atliekama Latarjet operacija. Šios operacijos metu snapinės ataugos kaulinis fragmentas kartu su prisitvirtinusiomis sausgyslėmis ir raumenimis perkeliamas šalia sąnarinės duobės priekinio krašto, dažniausiai į defekto vietą. Po Latarjet operacijos peties reabilitacija yra panaši kaip ir po artroskopinės Bankart operacijos.

Kad pilnai atsistatytų peties funkcija, vien tik chirurginio gydymo neužtenka – pacientui reikalinga ir reabilitacija?

Po visų peties sąnario rekonstrukcinių operacijų reikalingas reabilitacinis gydymas. Paprastai, po operacijos pacientams apie 4–6 savaites reikia nešioti rankos įtvarą. Atlikus specializuotą reabilitacinę programą, išnyksta skausmas, grįžta judesių amplitudė ir rankos jėga. Specialūs reabilitacijos pratimai atliekami be įtvaro. Pacientams leidžiama sportuoti arba dirbti fizinį darbą po 3–4 mėnesių. Jeigu pacientas užsiima kontaktiniu sportu (pvz., regbis, imtynės), sportuoti leidžiama tik po 6–9 mėn.

Kokios pasekmės gali laukti negydant sąnario nestabilumo?

Pasikartojantys žastikaulio panirimai ir išnirimai gali sukelti sąnario degeneraciją (potrauminę artrozę). Operacinis gydymas sumažina sąnario degeneracinių pakitimų atsiradimo riziką. Be to, po operacijos pagerėja peties funkcija, išnyksta prieš operaciją buvę simptomai. Didžioji dauguma pacientų visiškai pasveiksta, todėl vėl gali sportuoti, ramiai miegoti ir dirbti kasdienius darbus be apribojimų.

„Priemonė, kurios ligoninėje sunaudojama daugiausiai – pirštinės. Jų kiekvieną mėnesį išduodame apie pusę milijono, kitaip tariant, 250 tūkstančių porų. O štai chirurgai per mėnesį sunaudoja net 400 km chirurginių siūlų“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Vaistinės vedėjo pavaduotoja Kristina Indriūnienė. Ji atskleidžia ligoninės ir visuomenės vaistinių skirtumus, įdomius faktus ir kasdienius darbe laukiančius iššūkius.

Ligoninė negalėtų veikti be medikamentais ir medicininėmis priemonėmis klinikinius skyrius bei operacines aprūpinančios vaistinės. Visgi apie ligoninės vaistinės darbo ypatumus ir skirtumus tarp ligoninės ir visuomenės vaistinių žinoma mažai. Papasakokite apie juos.

Pirmiausia, visuomenės vaistinėse parduodami medikamentai bei medicininės priemonės skirti ambulatoriniam gydymui – tai tabletės, sirupai, pleistrai ir pan. Ligoninės vaistinė aprūpina gydymo įstaigą stacionariam gydymui ir chirurginėms intervencijoms reikalingomis priemonėmis, pavyzdžiui, intraveniniais, injekciniais, infuziniais preparatais, plataus spektro antibiotikais, injekciniais narkotiniais vaistiniais preparatais, tvarsliava, vienkartinėmis priemonėmis. Ligoninės vaistinėje neturime kosmetikos priemonių, maisto papildų.

Antras didelis skirtumas – dirbdamas visuomenės vaistinėje vaistininkas tiesiogiai bendrauja su pacientu, jį konsultuoja, taip pat dirba su kasos aparatu. Ligoninėje paprastai bendrauju su gydytojais ir slaugytojomis, administracija.

Trečias skirtumas, visuomenės vaistinė dažniausiai priklauso kažkuriam tinklui, todėl trūkstant vaistinio preparato, vaistininkas turi galimybę prisijungti prie sistemos ir pamatyti turimas bendras atsargas. Tai suteikia galimybę pasiūlyti klientui nuvykti į kitą tinklo vaistinę arba vaistą užsisakyti. Ligoninės vaistinėje tokios galimybės nėra – turiu užtikrinti, kad medikamento netrūktų, o taip visgi nutikus greitai ieškoti alternatyvos.

Vaistų ligoninėje pritrūkti negali, tad kaip dažnai ir kokiais kiekiais užsakinėjate medicininius preparatus ir priemones?

Skyriams perkame ir išduodame ne tik vaistus, bet ir įvairias laboratorines, vienkartines priemones, infuzinius tirpalus, švirkštus, gipsą, tvarsliavą ir kt. Mūsų sąraše yra maždaug 500 vaistų pavadinimų, dar daugiau vienkartinių ir tvarsliavos priemonių – visa tai privalome turėti vaistinės atsargų patalpose. Žinoma, kiekvieną kartą visų užsakinėti netenka, bet 300 pavadinimų sąraše būna.

Kartą per savaitę atliekame vieną didelį užsakymą, kitomis dienomis būna mažesnių, pavienių užsakymų. Todėl kurjeriai įvairius medicininių priemonių ir vaistų kiekius į ligoninę pristato kiekvieną darbo dieną. Pirmadienį kurjerių atvyksta daugiausiai – kartais per siuntas būna sunku įžengti į į vaistinę. Visgi stengiuosi užsakymus grupuoti ir mažinti kasdienių pristatymų skaičių  – taip prisidedame prie vadinamųjų „žaliųjų“ pirkimų, pavyzdžiui, rečiau vežant prekes sutaupoma kuro, mažiau teršiama aplinka.

Kaip vaistai ir kitos priemonės iš ligoninės vaistinės patenka į klinikinius skyrius ar operacines?

RVUL vaistinė bendradarbiauja su maždaug 20 klinikinių skyrių. Kiekvienas skyrius pateikia jiems reikalingų vaistinių preparatų ir vienkartinių priemonių sąrašą – du kartus per savaitę, tokį sąrašą gali pateikti Skubios pagalbos skyrius, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, Operacinis anesteziologijos skyrius, Terapijos skyrius. Kiti skyriai sąrašą pateikia kartą per savaitę, jiems paskirtą dieną.

Vaistinės darbuotojai ryte gauna skyrių užsakymus, atsargų sandėliavimo patalpose surenka prašomas priemones ir vaistus. Tuomet pagalbiniai vaistinės darbuotojai užsakymus išvežioja po skyrius. Jei skyriuje kažko trūksta, žinoma, kad išduodame priemonių tada, kada reikia. Ypač intensyvus darbas vyksta penktadienį, nes klinikiniai skyriai turi pasirūpinti atsargomis visam savaitgaliui, kai vaistinė nedirba, ir pirmadienį, kai reikia papildyti po savaitgalio sunaudotas priemones ir vaistinius preparatus bei pasiruošti darbo savaitei.

Kaip saugomi ir išduodami priešnuodžiai ar narkotiniai vaistiniai preparatai?

Mūsų ligoninėje veikia didžiausias Toksikologijos centras Lietuvoje, todėl privalome turėti įstatymų numatytą priešnuodžių rinkinį ir kiekius, kurie saugomi Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Dažniausiai pasitaikantiems apsinuodijimo atvejams, tokiems kaip paracetamolio perdozavimas, apsinuodijimas metanoliu, nuodingais grybais ir kt., vaistinėje turime didesnius priešnuodžių kiekius. Taip pat turime narkotinių vaistinių preparatų. Visi jie saugomi seife. Priešnuodžių rinkiniai, narkotiniai ir vardiniai vaistiniai preparatai išduodami tik atsakingiems skyrių darbuotojams, vedama griežta apskaita.

Ar ligoninės vaistinėje egzistuoja sezoniškumas, kaip, pavyzdžiui, visuomenės vaistinėje, kai žiemą parduodama daugiau preparatų nuo peršalimo, pavasarį nuo alergijos, o vasarą nuo nudegimų?

Sezoniškumas ligoninės vaistinėje mažas, visus metus didžioji dalis naudojamų vaistų yra tokie patys, nes mūsų ligoninėje daugiausiai teikiamos chirurginio profilio paslaugos, todėl reguliariai naudojame preparatus, kurių reikia prieš ir po kiekvienos operacijos. Tačiau galėčiau išskirti pavasarį, kai prireikia priešnuodžių nuo gyvatės įkandimo, o žiemą sunaudojame daugiau gipso ir tvarsliavos, daugiau preparatų nuo kosulio. Įdomi detalė – 2022 m. pirmąją savaitę, kai buvo plikledis, skyriams išdavėme rekordinį kiekį gipso – apie 150 kg.

Užsiminėte apie rekordinį kiekį gipso. Papasakokite plačiau, kiek ir kokių priemonių sunaudojama ligoninėje?

Priemonė, kurios ligoninėje sunaudojama daugiausiai – pirštinės. Jų kiekvieną mėnesį išduodame apie pusę milijono, kitaip tariant, 250 tūkstančių porų. Iš vaistinių preparatų daugiausiai suvartojama antibiotikų, vaistų nuo skausmo, pavyzdžiui, 11 tūkstančių ketorolako ir 6–7 tūkstančio diklofenako ampulių per mėnesį. Chirurgai per mėnesį sunaudoja 400 km chirurginių siūlų. Sunaudojama 15 tūkstančių litrų fiziologinio tirpalo per mėnesį. Apskritai, daugiausiai priemonių išduodame Operaciniam anesteziologijos skyriui ir Skubios pagalbos skyriui – tiek atsižvelgiant į kiekį, tiek į kainą.

Kiekiai išties dideli. Kiek ligoninės vaistinė išleidžia, norėdama aprūpinti skyrius reikalingomis priemonėmis ir vaistais?

Per mėnesį išleidžiame beveik 1 milijoną eurų. Pavyzdžiui, vieno iš brangesnių antibiotikų kurso pacientui kaina siekia apie 1000 eurų. Nors yra  tokių vaistinių preparatų, kurių vienkartinė dozė kainuoja apie 1000 eurų. Vertebroplastikos operacijose neurochirurgų naudojamos priemonės kainuoja apie 1500 eurų. Intervencinės radiologijos operacijose priemonės taip pat perkamos per vaistinę, jų kainos neretai siekia 10 tūkstančių eurų.

Prieš pradėdama dirbti RVUL, dirbote visuomenės vaistinėje. Kas buvo sudėtingiausia pakeitus vaistinės tipą?

Pirmiausiai, žinoma, pasikeitė darbo organizavimas, pradedant priemonių pirkimu viešuoju būdu ir baigiant išdavimu. Taip pat privalau užtikrinti nenutrūkstamą vaistų tiekimą klinikiniams skyriams ir kartu turėti nustatyto dydžio rezervą, tad reikalinga nuolatinė stebėsena ir analizė. Be to, esant ekstremaliai situacijai, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijai ar prasidėjus karui Ukrainoje, susidūrėme su didesniais vaistų ir priemonių trūkumais rinkoje. Kartais tiekėjai jų neturi arba preparatas būna išbraukiamas iš Lietuvoje registruotų preparatų sąrašo. Tada visi medicininiai preparatai pakeičiami kitais – tai taip pat mano užduotis.

Tačiau darbas yra ir labai įdomus, monotonijos ligoninėje nebūna – užsakymai, pirkimai, išdavimas, skyrių patikrinimai, bendravimas su gydytojais, slaugytojomis ir administracija. Iššūkių ir atsakomybės taip pat netrūksta.

Kas teikia didžiausią pasitenkinimą dirbant ligoninės vaistinėje?

Kartais tenka į ligoninę atvažiuoti ir vaistų išduoti naktį. Pavyzdžiui, kartą į RVUL Skubios pagalbos skyrių atvežė žmogų su tam tikra diagnoze. Jam reikėjo per kelias valandas duoti specialių preparatų, laukti ryto, kol atsidarys ligoninės vaistinė, būtų pavojinga. Tad man paskambino ir paprašė atvažiuoti, išduoti vaistų. Nors faktas, kad turiu keltis ir skubėti į darbą ir neskamba labai patraukliai, visgi man džiugu, kad galiu kažkam pagelbėti, esu naudinga. Apskritai, manau, kad darbas ligoninės vaistinėje prasmingas – nors ir netiesiogiai, bet visgi prisidedame prie pacientų sveikatos gerinimo.

„Nepale nėra valstybinio socialinio draudimo, kuris kompensuotų medicinos paslaugas, net skubios pagalbos besikreipiantis žmogus už ją turi mokėti, bet toli gražu ne visi pacientai gali sau leisti chirurginį gydymą“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas rezidentas Rokas Bobina. Jis, kartu su RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovu prof. Valentinu Uvarovu, gydytoju ortopedu traumatologu doc. dr. Manviliumi Kociumi ir gydytoju rezidentu Pauliumi Sausdravu, tris savaites praleido Madhešo provincijos ligoninėje ir dalinosi žiniomis su vietos medikais.

Didžiuojasi galėdami mokyti

RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. V. Uvarovas primena, kad bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Nepalo gydytojų ortopedų traumatologų užsimezgė 2010-aisiais, kai grupė RVUL gydytojų – prof. V. Uvarovas, dr. Igoris Šatkauskas ir dr. Tomas Sveikata, – nuvyko į Nepalo sostinėje Katmandu esančią T.U. Teaching Hospital ligoninę, kurioje praleido kelias savaites konsultuodami jos komandą ir operuodami pacientus. Nuo tada kasmet į RVUL stažuotis atvyksta 2–3 jauni gydytojai iš Nepalo, o į Nepalą vyksta RVUL dirbantys gydytojai rezidentai. „Dešimtmetį dalijomės patirtimi su Nepalo gydytojais, o pernai Madhešo Sveikatos mokslų instituto profesorius dr. Ramas Kewalis Shahas mums pristatė naują išsikeltą tikslą – skurdžiausios Nepalo provincijos sostinėje Džanakpure įkurti universitetinio lygio ligoninę. Profesorius tikisi mūsų bei kelių kitų Vakarų Europos ligoninių ir universitetų pagalbos“, – pasakoja prof. V. Uvarovas.

Anot RVUL profesoriaus, užduotis sudėtinga ir kupina iššūkių. Madhešo provincijoje gyvena 6 milijonai gyventojų, ortopedijos ir traumatologijos paslaugas teikia vos viena gydymo įstaiga, o ligoninė, kurią prof. dr. R. K. Shahas norėtų modernizuoti, dabar yra labai prastos būklės, patalpos neatitinka ligoninėms keliamų higienos reikalavimų, trūksta infrastruktūros. Visgi prof. V. Uvarovas sako, kad suformuotai komandai mokslinių žinių ir ambicijų nestinga: „Mieste yra nauja gydymo įstaiga, kuri per pandemiją buvo paversta COVID-19 ligonine. Jei prof. dr. R. K. Shahui ir jo komandai pavyktų įsikurti naujesniame pastate, galėtume plėsti RVUL įsitraukimą – ženkliai prisidėtume prie vietos studentų, rezidentų, bendrosios praktikos slaugytojų ir gydytojų profesinio tobulinimo. Tai ypač aktualu kalbant apie slaugytojų higienos, antiseptikos, bendros tvarkos įgūdžių kėlimą.“

Prof. V. Uvarovas pabrėžia, kad stažuotės Nepale suteikia vertingos patirties ir Lietuvos jauniesiems medikams. „Tai yra nemenkas iššūkis, o įgyta patirtis tikrai labai įdomi ir vertinga tiek profesiniu, tiek kultūriniu ir socialiniu atžvilgiu. Gyvename savame „burbule“, todėl pažvelgus į pasaulį plačiau, atsiranda žymiai pozityvesnis požiūris į Lietuvą, gimsta naujų projektų idėjų. Beje, Nepalas nėra vienintelė šalis, su kuria buvome užmezgę ryšius – dirbome, operavome, vežėme įvairių priemonių į Keniją, Kambodžą, Mongoliją ir kt. Toks bendradarbiavimas yra ženklas, kad mes ne tik mokomės iš Vakarų Europos lyderių, bet esame pasiekę tokį lygį ortopedijos ir traumatologijos srityje, kad savo patirtį ir žinias galime perduoti tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiuolaikinės medicinos link. Į mūsų ligoninę semtis žinių atvyksta kolegos iš Nepalo, kitų šalių, dėl to labai džiugu“, – sako profesorius.

Nemokamos medicinos nėra

Į Nepalą vykęs RVUL dirbantis gydytojas rezidentas R. Bobina prisimena didžiausius stažuotėje pastebėtus gydymo įstaigų skirtumus. Anot jo, Nepale egzistuoja valstybinės ir privačios ligoninės – tiek vienose, tiek kitose už konsultacijas, tyrimus ir gydymą privalo susimokėti visi. „Šalyje nėra valstybinio socialinio draudimo, kuris kompensuotų medicinos paslaugas, todėl net skubios pagalbos besikreipiantis žmogus už ją turi mokėti. Pavyzdžiui, gydytojo ortopedo traumatologo konsultacija valstybinėje ligoninėje kainuoja apie 50 Nepalo rupijų, t. y., apie 35 euro centus, o privačiame kabinete – 700 rupijų arba apie 5 eurus. Visgi vietiniams net 35 centai yra daug, nes didelė dalis žmonių Madhešo provincijoje gyvena už mažiau nei 1 eurą per dieną. Be to, į konsultacijos kainą neįtraukti tyrimai, tad, jei paskiriamas rentgenas, reikia mokėti papildomai, įtvaras, gipsas ar kitos priemonės taip pat kainuoja“, – sako gydytojas rezidentas R. Bobina ir apgailestauja, kad toli gražu ne visi pacientai gali sau leisti chirurginį gydymą, kainuojantį apie 50 eurų.

Tiesa, bene kiekvienas gydytojas Džanakpure turi ir privatų kabinetą, kuriame konsultuoja laisvu nuo darbo valstybinėje ligoninėje laiku. Privačios konsultacijos Nepalo gydytojams suteikia galimybę užsidirbti papildomai, nes valstybės mokamas atlyginimas siekia apie 400 eurų per mėnesį.

Kalbėdami apie skirtumus, gydytojai rezidentai pabrėžia, kad per tris stažuotės savaitės ligoninėje nepastebėjo nė vieno kompiuterio. Registracija pas gydytoją vykdoma rytais, laukiant eilėje. „Galimybės užsirašyti pas gydytoją iš anksto nėra – pacientai ryte susirenka prie registracijos langelio ir iki tam tikros valandos registruojasi, tada gauna popierines korteles – „ligos istorijas“, skuba gydytojo link ir bando jam įbrukti savo kortelę. Trys gydytojai viename kabinete, konsultuojantys tris skirtingus, artimųjų lydimus pacientus – įprasta praktika, todėl apie asmens duomenų apsaugą ten galvoti būtų sunku. Po konsultacijos gydytojas pacientą arba išleidžia ambulatoriniam gydymui, arba hospitalizuoja“, – pasakoja gydytojas rezidentas P. Sausdravas.

Ligoninės palatos didelės – vienoje guldoma 10 pacientų, kartu moterys, vyrai ir vaikai. Aplink kiekvieną lovą būriuojasi po kelis giminaičius, visi aplinkui zuja, garsiai kalbasi, valgo atsineštą maistą. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad taupant resursus dažnai vienoje operacinėje tuo pačiu metu gali vykti dvi skirtingos chirurginės operacijos, o vienas anesteziologas rūpinasi dviejų pacientų nejautra.

Traumų daug, eilės ilgos

Ortopedijos ir traumatologijos specializacijos rezidentūrą pasirinkę R. Bobina ir P. Sausdravas sako, kad Džanakpure dėl traumų besikreipiančių pacientų skaičiai dideli, o laukimo eilės ilgos. „Didelį traumų skaičių lemia dažnai naudojami motociklai ir motoroleriai, prasta kelių kokybė bei chaotiškas eismas, taip pat daug kritimų iš aukščio, nes statybose darbų sauga nėra prioritetas. Traumas lemia ir gyvenimo būdo ypatumai, pavyzdžiui, kaklo ir stuburo problemos dažnai susijusios su įpročiu įvairius nešulius gabenti ant galvos. Taigi, jei pas mus dažnai stuburo skausmą lemia sėdimas darbas, Nepale – fizinis darbas. Fizinį darbą dirbantys lietuviai taip pat su jomis susiduria, tačiau proporcija yra žymiai mažesnė lyginant su Nepalu“, – vardija R. Bobina.

P. Sausdravas sako, kad įvairios kaulų ir sąnarių ligos – panašios kaip ir kitose šalyse: „Tai ir klubo bei kelio sąnarių artrozė, ir kelio sąnario meniskų plyšimai. Tai pat, be būdingų vakariečiams kaulų ir sąnarių ligų, yra nemažai kitų susirgimų, pvz., tuberkuliozė, kitos infekcinės arba genetinės kaulų bei sąnarių ligos, skeleto deformacijos. Infrastruktūra nėra išvystyta, bet ligoninei padeda partneriai iš JAV ir Europos, atsiunčia implantų ir instrumentų, operacinėje yra rentgeno aparatas. Pastebėjome, kad teorinių chirurginių žinių vietos gydytojai turi, tačiau labai trūksta praktinių antiseptikos įgūdžių, todėl pooperacinių infekcijų skaičius siekia apie 30 proc., palyginimui, Lietuvoje – iki kelių proc. Taigi tobulėti yra kur, bet žinių ir noro netrūksta.“

Džanakpuro ligoninėje dirbantys gydytojai noriai klausė patarimų, domėjosi ortopedijos ir traumatologijos aktualijomis Lietuvoje ir Vakarų Europoje. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad turėjo progą ne tik pasidalinti savo žiniomis, bet ir sužinoti šį tą naujo ir įdomaus iš Nepalo kolegų. „Pavyzdžiui, sužinojome, kad operuojant blauzdikaulio lūžį, į blauzdikaulio kanalą įvedamos vinies ilgį nesunkiai galima išmatuoti pasitelkus paciento ranką – blauzdikaulio ilgis bus labai panašus į atstumą nuo rankos alkūnės iki penkto delnakaulio galvos. Taip pat pamatėme efektyvių osteosintezei naudojamų plokštelių prispaudimo būdų, kuriuos irgi galime pritaikyti praktikoje“, – prisimena R. Bobina.

Išskirtinis dėmesys

Apie patirtį Nepale pasakodami gydytojai rezidentai pabrėžia, kad nepaliečiai labai geranoriški žmonės, visada pasiruošę padėti ištikus sunkumams, tačiau pripažįsta, kad lengvo kultūrinio šoko išvengti nepavyko – ypač pasiekus vargingiausią Nepalo provinciją, kurioje ir yra Džanakpuro provincijos ligoninė. Gatvėse nustebino įvairios transporto priemonės, karvės, šunys, didelis triukšmas, kitokios tradicijos, religija ir maistas. „Gatvės maisto nevalgėme, nes buvome prigąsdinti. Maistas gan aštrus ir skiriasi priklausomai nuo regiono. Vienas iš populiariausių patiekalų yra tradicinė dalba (nep. dal bhat), arba daržovių, ryžių ir lęšių troškinys. Vandens iš čiaupo gerti negalima, net ir juo valytis dantų. Bet pastarąjį dalyką sužinojome viešnagei jau įsibėgėjus“, – juokiasi R. Bobina.

Gydytojai rezidentai lankėsi keliose įspūdingose šventyklose, o bene įdomiausia kultūrinė patirtis stažuotėje laukė užmiesčio viešbutyje, kuriame buvo apsistoję – čia vyko indiško stiliaus vestuvės (Madhešo regionas ribojasi su Indija, tad pastarosios šalies įtaka labai stipri). „Vestuvės truko parą – šventė prasidėjo ryte, o naktį įvyko tuoktuvių ceremonija. Vestuvėse dalyvavo 500 svečių, patalpos buvo papuoštos dekoracijomis ir specialiu apšvietimu, svečius linksmino vedėjai ir muzikantai, buvo daug maisto. Bet smagiausia buvo tai, kad svečiams labiau rūpėjo ne jaunavedžiai, o mes su Roku. Visi svečiai norėjo su mumis nusifotografuoti, padarė šimtus nuotraukų. Pabandžius užsiminti, kad nuotaka ir jaunikis yra svarbesni už mus, sulaukėme atsakymo, kad jaunavedžius jie matys kiekvieną dieną, o mus – pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą. Nepaliečiams didžiulį įspūdį padarė mūsų išvaizda, ūgis. Vietiniai dėmesį mums rodė ne tik vestuvėse, bet ir viešose vietose“, – šypsosi gydytojas rezidentas P. Sausdravas.

Iš užmiesčio į ligoninę Džanakpure gydytojus rezidentus vietiniai veždavo automobiliu. Ir nors darbas oficialiai prasideda apie 9 valandą ryto, vairuotojas juos pasiimdavo tarp 9 ir 11 val. Kelis kartus pabandę savarankiškai pasiekti miestą, gydytojai rezidentai pasidavė – eiti greitkeliu, kurio pirmoji juosta padengta žvyru ir skirta pėstiesiems ir mašinoms stovėti, antra juosta – automobiliams, trečia – karvėms, buvo per daug pavojinga.

„Svarbiausia mintis, su kuria grįžome iš Nepalo – Lietuvoje gyvename labai gerai, nors kartais iškyla įvairių sunkumų, kartais pasiskundžiame, bet nepaisant to, mūsų šalyje viskas yra gerai. Na o kalbant apie kolegas nepaliečius, jie yra labai protingi žmonės, norintys daryti modernias operacijas, vytis europietiškus standartus, tačiau neturintys visų reikalingų resursų ir įgūdžių.  Tikimės, kad mūsų jiems perduotos žinios ir galimybė atvykti į stažuotę RVUL prisidės prie greitesnio medicinos progreso Nepale“, – viliasi R. Bobina.

Rūpintis sveikata reikia visada, nes kartais net paprastas profilaktinis kraujo tyrimas gali padėti užbėgti už akių įvairiems negalavimams. Norėdami paskatinti rūpintis didžiausiu turtu – sveikata – siūlome atlikti laboratorinius kraujo tyrimus Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje už patrauklias kainas.  Pacientų patogumui siūlome tiek pavienius tyrimus, tiek iš anksto sudarytas tyrimų programas.

Dėl mokamų laboratorinių kraujo tyrimų galima kreiptis į RVUL Konsultacijų centre esantį Mokamų tyrimų kabinetą (nr. 34), darbo dienomis nuo 7.00 val. iki 10.30 val.

Atvykę į B registratūrą eilių valdymo sistemos terminale pasirinkite mygtuką „Mokamos paslaugos“ ir laukite savo eilės užsiregistruoti.

Gydytojo siuntimas ar išankstinė registracija nereikalingi.

Su savimi turėkite asmens dokumentą – pasą, asmens tapatybės kortelę arba vairuotojo pažymėjimą.

Tyrimų rezultatus gausite el. paštu arba dar kartą atvykę į Mokamų tyrimų kabinetą jo darbo laiku.

Laboratorinių tyrimų ir tyrimų programų kainynus rasite mūsų interneto svetainėje, Konsultacijų centro registratūroje ir Mokamų tyrimų kabinete.

Daugiau informacijos rasite šioje nuorodoje: LABORATORINIŲ TYRIMŲ PROGRAMOS 

Atsisiųsti mokamų laboratorinių tyrimų kainyną.

Atsisiųsti mokamų laboratorinių tyrimų programų kainyną.

„Dėl skausmo, tinimo ar riboto mobilumo kartais pacientai net nenori pagalvoti apie reabilitaciją prieš operacinį gydymą. Po operacijos pacientai nori pailsėti, o „padirbėti“ jau tik gydymo įstaigoje reabilitacijos procedūrose“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Rūta Beigaitė. Anot jos, toks požiūris yra klaidingas, nes priešoperacinė reabilitacija gali net padėti išvengti operacijos, o laiku pradėta pooperacinė reabilitacija – greičiau grįžti į aktyvų gyvenimą.

Reabilitaciją galima skirstyti į priešoperacinę ir pooperacinę, pastaroji dažniausiai būna pamiršta. Kodėl pacientai, ruošdamiesi planinei ortopedinei operacijai, visgi turėtų atlikti priešoperacinę fizinę reabilitaciją? Kokia jos nauda?

Paprastai žmogus pažeistą galūnę linkęs ypač saugoti ir jos nejudinti, todėl priešoperacinė reabilitacija padeda tokią galūnę ar sąnarį paruošia operacijai. Pagrindiniai priešoperacinės reabilitacijos tikslai – pagerinti raumenų aktyvaciją ir didinti sąnario mobilumą, atkurti judesio amplitudę, mažinti skausmą, uždegimą ir tinimą. Priešoperacinė reabilitacija skirta ir komplikacijų profilaktikai, pavyzdžiui, ji mažina giliųjų venų trombozės tikimybę po operacijos, padeda sutrumpinti atsistatymo po operacijos laiką.

Taip pat, žmogus operacijai pasiruošia ne tik fiziškai, bet psichologiškai, pooperaciniu periodu jis jau būna susipažinęs su reabilitacijos tvarka, kai kuriomis kineziterapijos ar fizioterapijos procedūromis, todėl jaučiasi užtikrinčiau. Be to, pasitaiko atvejų, kai atlikus priešoperacinę reabilitaciją, operacijos nebereikia arba ją galima atidėti ilgesniam laikui. Tokiu atveju pacientas dar kartą konsultuojasi su chirurgu dėl tolimesnės gydymo taktikos.

Kiek laiko prieš numatytą planinę operaciją rekomenduojama atlikti fizinę reabilitaciją?

Apie priešoperacinę reabilitaciją reiktų pagalvoti likus mažiausiai 4–8 savaitėms iki operacinio gydymo. Dėl skausmo, tinimo, ar riboto mobilumo kartais pacientai net nenori pagalvoti apie reabilitaciją prieš operacinį gydymą, tačiau tam skirti laiko ir jėgų yra tikrai verta.

Dėl pooperacinės reabilitacijos pacientai kreipiasi žymiai dažniau. Kiek laiko po atliktos chirurginės operacijos jau galima atlikti fizinę reabilitaciją?

Pacientas siuntimą bei rekomendacijas reabilitacijai gauna po operacijos – paprastai ligoninėje jį apžiūri fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas ir, atsižvelgdamas į paciento diagnozę, operacijos pobūdį, funkcinę būklę nustato, stacionari ar ambulatorinė reabilitacija reikalinga pacientui. Taip pat, remiantis operavusio gydytojo rekomendacijomis, aptariama, kada galima ją pradėti. Priklausomai nuo operacijos pobūdžio, operacijos sėkmingumo, pooperacinės eigos, terminas iki numatomo reabilitacinio gydymo gali būti nuo poros savaičių iki kelių mėnesių po taikyto chirurginio gydymo. Šio laiko reikia operacijos žaizdai, minkštiesiems audiniams sugyti, kaulinėms struktūroms sutvirtėti. Po bet kokios chirurginės intervencijos turi nurimti uždegimas, sumažėti operuotos srities tinimas.

Ar svarbu fizinę reabilitaciją pradėti gydytojo nurodyti laiku – gal ją galima atidėti?

Nesant komplikacijų ir esant sklandžiam pooperaciniam laikotarpiui labai svarbu pooperacinę reabilitaciją pradėti gydytojo rekomenduotu laiku. Paprastai kalbant, už kiekvieną pradelstą reabilitacijos dieną reikia pridėti tris papildomas dienas, reikalingas atsistatymui. Uždelsus didėja tikimybė, kad turėsite ilgiau trunkantį, sudėtingesnį reabilitacijos laikotarpį ir operuotos srities funkcija bus prastesnė, lėčiau atsistatinės raumenų jėga, gilės raumenyno disbalansas ar nepavyks pilnai atstatyti sąnarių judesių amplitudės.

Kokių pagrindinių taisyklių pacientai turėtų laikytis laukdami pooperacinės reabilitacijos?

Pacientai turėtų prisiminti kelis paprastus patarimus. Pavyzdžiui, operuotą vietą šaldyti ne tik pirmą dieną po operacijos, bet bent dvi–tris savaites ar net ilgiau. Šaldyti reikėtų maždaug 6 kartus per dieną po 20 minučių, ant odos dėti rankšluostį ar kitą audinį ir tik tada šalčio šaltinį. Galima šaldyti bet kuo, kas yra šaldymo kameroje, arba įsigyti specialių šaldančių gelių.

Kitas patarimas – operuotą galūnę stengtis laikyti pakeltą, kad atslėgtų tinimas. Tinimas po operacijos gali varginti labai ilgai, riboti sąnario funkciją, pavyzdžiui, po čiurnos operacijos tinimas gali išlikti net ir iki pusės metų. Tinimui mažinti gali būti rekomenduojamos kompresinės kojinės, bet reikia išsiaiškinti, kuri kompresinė kojinių klasė reikalinga, vienai kojai ar abiem, kiek laiko kojines nešioti ir kt.

Po operacijos dažniausiai rekomenduojami izometriniai pratimai, t. y., tokie pratimai, kuriuos atliekant raumuo susitraukia, bet aktyvaus sąnarių judesio nėra, raumuo dirba nekeisdamas savo ilgio. Po daugelio standartinių ortopedinių operacijų izometriniai pratimai galimi jau tą pačią ar kitą dieną. Jei pacientas atliko ir priešoperacinę reabilitaciją, jau bus apmokytas tokių pratimų ir galės juos atlikti namuose savarankiškai, laukdamas reabilitacijos.

Jei po kojos (klubo, kelio ar čiurnos) operacijos tenka naudotis laiptais, reikia prisiminti, kad lipimas į viršų ir žemyn skiriasi – lipdami į viršų pirmiausia statome sveiką koją, o operuotą pristatome. Lipant žemyn, atvirkščiai – pirma statome operuotą koją, sveiką koją pristatome.

Dažnam pacientui kyla klausimas, ar jis gali vairuoti. Vieningo atsakymo nėra, todėl reikėtų atsižvelgti ar operuotoje kojoje / rankoje užtenka jėgos, ar pacientas pasitiki savo jėgomis, vairuodamas jaučiasi saugiai. Galiausiai, būtina perskaityti visas gydytojo rekomendacijas ir nurodymus, pateiktus išraše ir elektroninėje ligos istorijoje. Deja, iš praktikos žinau, kad pacientai labai dažnai to nedaro, todėl vėluoja užsirašyti pakartotinai konsultacijai, atlikti reikiamus tyrimus ir kt.

Po kojos operacijų dažnam tenka naudoti ramentus. Kaip juos išsirinkti ir naudoti taisyklingai?

Kiekvienas pacientas nori greičiau pasveikti ir atsistoti ant kojų, bet per greitai ar ne laiku atsisakius pagalbinių priemonių koja ima tinti, ją skauda, kyla uždegimas, kuriam reikia medikamentinio gydymo. Ramentų tipas – alkūniniai ar pažastiniai, – dažniausiai priklauso nuo žmogaus fizinio pasirengimo, gretutinių susirgimų ir traumos pobūdžio, todėl reikėtų iš karto pasikonsultuoti su gydytoju. Svarbu ir teisingai sureguliuoti ramentus: pečiai neturi būti labai pakilę, o žmogus susikūprinęs, eisena turi būti kuo panašesnė į natūralią. Nuleidus pečius tarpas tarp pažasties ir ramento atramos turėtų būti apie 2–3 cm, o uždėjus plaštaką ant ramento rankenos ranka per alkūnę turėtų būti sulenkta maždaug 30 laipsnių kampu.

Kokias klaidas dažniausiai daro pacientai, laukdami pooperacinės fizinės reabilitacijos?

Viena dažniausiai pacientų daromų klaidų – noras po operacijos nieko nedaryti ir pailsėti, o „padirbėti“ jau tik gydymo įstaigoje reabilitacijos procedūrose. Tačiau laikotarpis nuo operacijos iki paskirtos reabilitacijos yra labai svarbus galūnės sąnarių judesių amplitudės gerinimui, raumenyno jėgos palaikymu, uždegimo mažinimui ir tinimo profilaktikai. Tačiau būna ir priešingų situacijų, kai pacientai persistengia, mankština galūnę per jėgą ir taip kenkia gijimo procesui.

Kita dažna klaida susijusi su įtvaru ar elastinio tvarsčio dėvėjimu. Jei gydytojas vieną ar kitą rekomendavo naudoti po operacijos, pacientai labai dažnai juos per stipriai suveržia. Prisiminkite, kad galūnė neturi nei pakeisti spalvos, neturite jausti tirpimo ir veržimo dėvit įtvarą ar elastinį tvarstį. Taip pat reikia išsiaiškinti, ar tvarstį / įtvarą reikia dėvėti ir nakties metu. Pavyzdžiui, po kelio kryžminių raiščių operacijos pirmomis savaitėmis įtvaras gali būti rekomenduojamas dėvėti ir naktį. Jei rekomenduotas įtvaras turi reguliuojamą lenkimo kampą, būtina laikytis rekomendacijų ir keisti lenkimo kampą laiku, pagal pateiktas rekomendacijas. Po peties operacijos kartais ranką reikia laikyti įtvare, kartais užtenka tik elastinio tvarsčio ar skarelės. Taigi, po operacijos nereikia savarankiškai eksperimentuoti, o laikytis pateiktų rekomendacijų.

Ar pacientų lūkesčiai reabilitacijai atitinka realybę?

Labai dažnai pacientai viliasi, kad po kelių savaičių fizinės reabilitacijos kurso jų sveikata visiškai atsistatys, o metus ar kelerius turėta problema išnyks. Deja, taip tikrai nebūna. Po nesudėtingų operacijų gali prireikti net 2,5 mėnesio pilnam galūnės funkcijos atsistatymui, bet, pavyzdžiui, po kryžminių raiščių operacijos gali reikėti ir 6–9 mėnesių tam, kad žmogus grįžtų į aktyvią fizinę ar sportinę veiklą.

Ar tai reiškia, kad pabaigę reabilitacijos kursą ligoninėje, toliau turi mankštintis namuose? Ar galima mankštintis pagal internete rastus fizinių pratimų vaizdo įrašus?

Jeigu žmogus lankė reabilitaciją ir atsimena, kokius pratimus darė, kažkiek pasiremti vaizdo įrašais gali, bet dažniausiai jis nežino, kokia yra logiška apkrovos didinimo seka, nes tiek per didelis krūvis, tiek per mažas krūvis nėra gerai. Fizinis krūvis kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo amžiaus, gretutinių ligų, fizinio pasirengimo. O Youtube randami fiziniai pratimai dažniausiai yra bendro pobūdžio, todėl geriau pabaigus reabilitaciją grįžti pas FMR gydytoją ir pasitarti dėl tolimesnės eigos. Taip pat sugrįžti po kelių savaičių ar mėnesių, kad fizin4s medicinos ir reabilitacijos gydytojas įvertintų progresą, rezultatus.

Visgi aš pacientus raginu „pasiimti“ iš reabilitacijos kiek įmanoma daugiau tol, kol jie yra su specialistu ligoninėje, kad vėliau žinotų, kaip taisyklingai atlikti pratimus namuose. Pacientams rekomenduoju likus 2–3 procedūroms, atsinešti telefoną ir nusifilmuoti, kaip reikia daryti pratimus. Žinoma, pasibaigus reabilitacijai, jeigu matome, kad galūnės funkcija neatsistatė, rekomenduojame užsirašyti į reabilitaciją dar kartą, o jos laukiant namuose daryti išmoktus pratimus.

„Pirmą kartą Baltijos šalyse, taikant būtent šios ypatingos technologijos privalumus, pilvo aortos aneurizmos gydymui skirtas stentas buvo pagamintas pagal individualius paciento poreikius – išmatavimus, su specialia išėjimo anga inkstinei arterijai. Būtent dėl ypatingos aneurizmos kaklo padėties – jis apėmė dešinio inksto arteriją, – negalėjome naudoti įprastų priemonių, o atvira chirurginė operacija buvo neįmanoma“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) intervencinės radiologijos gydytojas Andrej Afanasjev ir džiaugiasi atsivėrusiomis naujomis galimybėmis pacientams.

Apie aneurizmą sužinojo atsitiktinai

Pacientas Antanas (vardas pakeistas) apie pilvo aortos aneurizmą sužinojo atsitiktinai, kai dėl kitų sveikatos nusiskundimų jam buvo paskirtas echoskopinis tyrimas. Vėliau atlikus reikalingus diagnostinius tyrimus buvo nustatyta, kad pilvo aortos aneurizma didelė – 63 mm skersmens, be to,  atvejis sudėtingas nes aneurizmos kaklas apėmė ir inkstinę arteriją. Gydyti tokią aneurizmą atviros chirurgijos būtų labai sudėtinga, todėl buvo pasirinkta minimaliai invazinė pilvo aortos aneurizmos stentavimo operacija, kurią atliko RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev su komanda.

„Nors įvairias aneurizmas stentuojame dažnai, šis atvejis buvo išskirtinis – reikėjo pagaminti specialiai pacientui pritaikytą stentą, kuris ne tik „uždarytų“ pilvo aortos aneurizmą bei apsaugotų nuo plyšimo ir nukraujavimo, bet ir išsaugotų inkstinę arteriją. Stentą užsakėme pagal individualius paciento poreikius – išmatavimus, su specialia išėjimo anga inkstinei arterijai.  Jo gamyba ir pristatymas užtruko apie 1,5 mėn. Džiugu, kad turėjome galimybę tokį individualizuotą, ypač aukštos kokybės stentą panaudoti pirmieji Baltijos šalyse“, – pasakoja operaciją atlikęs A. Afanasjev.

Intervencinės radiologijos gydytojas pabrėžia, kad stentas buvo pagamintas ypač tiksliai, todėl operacija praėjo sklandžiai, o pacientas jaučiasi gerai – nesant kontraindikacijų, po 2–4 dienų jis jau galės grįžti namo. Operacijoje dalyvavusi komanda – gydytojas kraujagyslių chirurgas Artūras Mackevičius ir instrumentatorė Edita Visockaitė – džiaugėsi, kad individualus stentas buvo implantuotas greitai ir lengvai, nes tai – didelis privalumas tiek pacientui, tiek operuojančiam gydytojui, tiek visai operacinės komandai. Be to, šią operaciją per specialiai operacinėje įrengtą modernią vaizdo ir garso sistemą stebėjo kolegos Lenkijoje.

Stentuoja net plyšusias aneurizmas

Intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev sako, kad paprastai, priklausomai nuo pilvo aortos aneurizmos dydžio, formos, vietos ir kitų savybių, sprendžiama, ar bus atliekama atvira chirurginė operacija, ar pasirenkama minimaliai invazinė endovaskulinė procedūra: „Endovaskulinę procedūrą atlieka intervencinės radiologijos gydytojas per du nedidelius pjūvius abiejų kirkšnių srityje ir naudodamas stentgrafą – dengtą implantą, kurį įveda į pilvo aortą, perdengdamas aneurizmos vietą. Žinoma, toks paaiškinimas labai supaprastintas, tačiau nesumenkina procedūros privalumų – ji gan greita, nedaromas atviras pjūvis, pacientas sveiksta žymiai greičiau.

Tiesa, pilvo artos aneurizmos stentavimas, lyginant su, pavyzdžiui, smegenų aneurizmos stentavimu, yra didesnės apimties, naudojami stambesni prietaisai ir priemonės, pjūviai kirkšnyse kiek didesni. Taip pat implantuojamas didesnis stentas ar jų sistema, todėl prieš procedūrą pacientui reikalinga antibiotikų terapija, skiriamas aspirinas, kad sumažėtų tokių rizikos veiksnių, kaip infekcija, trombozė ir kt., tikimybė. Jei nėra komplikacijų, pacientas ligoninėje praleidžia 3–5 dienas, o į įprastą gyvenimo ritmą grįžta po maždaug 10 dienų.“

Anot intervencinės radiologijos gydytojo, stentuoti įmanoma ir jau plyšusią pilvo aortos aneurizmą.  „Plyšusios pilvo artos aneurizmos stentavimą RVUL pirmą kartą atlikome dar 2014 m. – tai buvo pirmoji tokia procedūra Baltijos šalyse. Nuo tada turėjome ne vieną sudėtingą atvejį, kai reikėjo galvoti, kaip efektyviausiai gelbėti paciento gyvybę, į vieną sistemą jungti daugiau stentų, kartais į operacinę skubėti ir 4 val. ryto, nes laikas labai svarbus, delsti negalima“, – prisimena gydytojas.

Tikrintis profilaktiškai – būtina

Intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev primena, kad aorta yra pagrindinė žmogaus kraujagyslė, kuria kraujas iš širdies keliauja į visą kūną, todėl plyšusi pilvo aortos aneurizma sukelia gyvybei pavojingą kraujavimą. Deja, pacientai vis dar vengia reguliarių profilaktinių tyrimų, todėl apie pilvo aortos aneurizmą sužino atsitiktinai, pavyzdžiui, atlikdami su kitais negalavimais susijusius tyrimus, taip pat pradėję jausti simptomus arba aneurizmai jau plyšus. Dažniausiai šia liga serga vyresnio amžiaus žmonės, vyrai – dažniau nei moterys.

Pagrindiniai pilno aortos aneurizmą išduodantys simptomai: ilgai besitęsiantis nugaros, pilvo arba kirkšnies skausmas, kurio nenumalšina įprasti vaistai, gali kamuoti dusulys, prikimti balsas. Visgi dauguma pilvo aortos aneurizmą turinčių žmonių apie ją neįtaria, nes dažniausiai nejaučia jokių simptomų iki kol aneurizma plyšta, todėl ypatingai svarbi profilaktinė patikra.

Vieni pagrindinių pilvo aortos aneurizmos rizikos faktorių – aukštas kraujospūdis ir rūkymas. Taip pat įtakos aneurizmos atsiradimui turi tokios ligos kaip diabetas, aukštas cholesterolio lygis, traumos, infekcijos, įgimti aortos defektai, paveldimumas. „Sumažinti pilvo aortos aneurizmos riziką galima metus rūkyti, vartojant gydytojo paskirtus vaistus nuo aukšto arterinio kraujospūdžio, puoselėjant sveiką gyvenimo būdą ir reguliariai tikrinantis. Jei visgi buvo diagnozuota pilvo aortos aneurizma, kviečiame nedelsti ir atvykti konsultacijos pas intervencinės radiologijos gydytoją, su kuriuo aptarsite tinkamiausią individualų gydymo būdą“, – ragina A. Afanasjev.

Neseniai Edinburge vykusiame Europos pėdos ir čiurnos chirurgų kongrese Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Aleksas Makulavičius buvo išrinktas į Europos pėdos ir čiurnos draugijos (EFAS) valdybą. Lietuvos pėdos chirurgijos draugijos prezidentas ir Asociacijos AO Trauma LT valdybos pirmininkas dr. A. Makulavičius papasakojo apie atsivėrusias naujas galimybes Lietuvai ir ligoninei, pokyčius pėdos chirurgijoje ir perspektyvas pacientams.

Pirmą kartą istorijoje

Dvi dešimtis metų skaičiuojančiai Europos pėdos ir čiurnos draugijai, skatinančiai pėdos ir čiurnos problemų tyrimus bei šiuolaikinio gydymo mokymus, priklauso 6 tūkstančiai chirurgų iš visos Europos ir pasaulio. Prieš kelias savaites šios draugijos valdybos nariu išrinktas dr. A. Makulavičius tapo pirmuoju Lietuvos mediku, EFAS užėmusiu šias garbingas pareigas.

Gydytojas džiaugiasi, kad tiek ligoninei, tiek Lietuvai atsirado unikali galimybė prisidėti prie europinio lygio sprendimų priėmimo pėdos ir čiurnos chirurgijos srityje: „EFAS draugijoje sprendžiami klausimai dėl konferencijų ir mokymų organizavimo, nagrinėjamų temų atrankos. Labai tikimės, kad 2024 m. turėsime galimybę tarptautinę EFAS konferenciją organizuoti Lietuvoje. Atsivėrus papildomoms galimybėms, galvojame ir apie lokalius renginius tiek Baltijos šalims, tiek kitiems Rytų Europos regionams.“

Anot gydytojo, tarptautinės konferencijos ir mokymai populiarina specializaciją pėdos ir čiurnos srityje bei skatina jaunąją kartą giliau domėtis sudėtinga patologija. „Jei chirurgo rezultatai geri, bet niekas to nemato, jo pasiekimai liks beveik nežinomi. Mūsų ligoninė turi jaunųjų gydytojų kartą, besidominčią pėdos ir čiurnos patologija: Giedrių Mazarevičių, Dmitrij Gorbačiov, Eveliną Kondrusevičienę, Matą Urmanavičių. Tikėtina, kad jie pėdos chirurgija susidomėjo todėl, kad buvo organizuota nemažai įdomių tarptautinių renginių, o Lietuvoje lankėsi žymūs Europos pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistai. Kitas tarptautinių renginių organizavimo privalumas – Lietuvos ir RVUL ligoninės vardas matomas tarptautiniame kontekste“, – sako dr. A. Makulavičius.

Proveržis pėdos chirurgijoje

Gydytojas pastebi, kad požiūris į pėdos ir čiurnos chirurgiją smarkiai keičiasi – daugėja mokslinių tyrimų, gilėja žinios, tobulėja gydymo metodai, diegiamos modernios technologijos, daugėja mokymų ir konferencijų.

Paklaustas, kodėl iki šiol pėda buvo likusi savotiškame ortopedijos paribyje, dr. A. Makulavičius sako, kad tai lėmė ypač sudėtinga jos sandara, žinių trūkumas ir dėl to ne visada lūkesčius pateisinantys chirurgijos rezultatai: „Net ir ne medikas, pažvelgęs į pėdos kaulų modelį, pastebės, kokia tai sudėtinga struktūra – apie 30 didesnių ir mažesnių kaulų. Palyginkite – blauzdą sudaro du kaulai, blauzdikaulis ir šeivikaulis. Pėda biomechanine prasme yra unikali platforma tiek savo struktūra, tiek ir funkcija. Viena vertus, ji yra stabili ir išlaiko visą žmogaus svorį, kita vertus – mobili. Dėl to atsiradus deformacijoms, reikia labai gerai išmanyti tiek anatomiją, tiek biomechaniką, nes planuojant rekonstrukciją būtina suvokti, kaip pėda veikia ir kuriuos jos elementus reikia koreguoti.“

Dėl sudėtingos pėdos sandaros ir nesuskaičiuojamo galimų patologinių variantų kiekio, mažai kas imdavosi kokybiškų mokslinių tyrimų, pėda ir čiurna ilgai buvo menkai pažįstama, todėl ji ilgai nebuvo patraukli nei medikams, nei medicinos priemonių gamintojams. Visgi pastarieji dešimtmečiai rodo, kad situacija iš esmės keičiasi.

„Pėdos chirurgijos iškilimą rodo tai, kad medicinos technologijų kompanijos atsigręžė į pėdą ir ėmė kurti modernius implantus, nukreipėjus, instrumentariumą. Kitas labai svarbus ženklas – atsiranda vis daugiau ortopedų traumatologų, tyrinėjančių pėdą, gilinančių žinias apie ją, atrandančių naujų gydymo metodų, daugėja mokslo publikacijų prestižiniuose leidiniuose. Visa tai sukelia „sniego gniūžtės“ efektą – kuo daugiau kalbama ir daroma, tuo daugiau susidomėjimo sritis sulaukia ir vystosi, o tai rodo, kad pėdos chirurgijos specialybė šiandien yra labai perspektyvi“, – proveržiu džiaugiasi dr. A. Makulavičius.

Pėdos chirurgija RVUL

Įvairios pėdos ir čiurnos operacijos RVUL atliekamos daugiau nei du dešimtmečius – pirmąsias pėdos pirštų deformacijų operacijas atliko gydytojas Jurgis Gavelis. Gydytojas dr. A. Makulavičius prisimena, kad tuo metu dar buvo rezidentas ir pėdos chirurgijos mokėsi ne tik mūsų ligoninėje, bet ir stažuotėse užsienyje, tobulindamas chirurgijos techniką specialiose anatomijos laboratorijose.

„Nepaisant pėdos operacijų ir proveržio klubo bei kelio sąnario endoprotezavime, prieš kelis dešimtmečius daugelis ortopedų manė, kad čiurnos sąnarys yra neprotezuojamas. Vis tik mūsų ligonėje tai vyko – 2005 metais iš Danijos atvažiavo čiurnos endoprotezo kūrėjas Hakon‘as Kofoed‘as ir atliko ligoninėje dvi parodomąsias čiurnos endoprotezavimo operacijas. Jam padedant, įstojome į EFAS. Toliau daug mokėmės ir galime drąsiai sakyti, kad po šio vizito RVUL buvo pradėtas tikrasis pėdos chirurgijos mokyklos pagrindas. Vėliau „atradome“ čiurnos sąnarį išsaugančią rekonstrukcinę chirurgiją. Įdomu tai, kad endoprotezavimo operacijos mums padėjo gilinti žinias apie pėdos bei čiurnos biomechaniką apskritai“, – prisimena gydytojas.

Tai suteikė postūmį kitoms pėdos ir čiurnos operacijoms, jų skaičius didėjo, todėl prieš porą metų RVUL buvo sukurtas Pėdos chirurgijos centras. Kadangi pacientų srautas didelis – per metus ligoninėje atliekama apie 1400 pėdos ir čiurnos operacijų, čia dirbantys chirurgai turi ne tik teorinių žinių, bet ir daug praktinės patirties.

Dr. A. Makulavičius mano, kad didelis operacijų skaičius bei tarptautiniai ryšiai leidžia išlaikyti pėdos ir čiurnos chirurgijos lyderių poziciją. „Mūsų stiprybė – platus pėdos ir čiurnos patologijos bei operacijų spektras. Galime pasiūlyti daugumą pasaulyje atliekamų operacijų – turbūt yra labai mažai pėdos ir čiurnos segmento patologijų, kurių mes nesiimtume gydyti. Pavyzdžiui, visai neseniai po kelių konsultacijų su užsienio orto-onkologais, kartu su mūsų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju Juozu Ravinsku operavome piktybinį naviką pėdoje. Tokių atvejų tikrai retai pasitaiko – todėl mūsų ligoninė yra tinkama  vieta pacientams ir būsimiems medikams įgyti praktikos“, – džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas.

Pėdos ligų tik daugės

Žmonėms judant vis mažiau, daugėja judamojo-atramos aparato ligų, o pėdos ir čiurnos patologija – ne  išimtis. Dr. A. Makulavičius pastebi, kad pacientai dažniausiai kreipiasi dėl pėdos pirštų deformacijų, įgaubtos arba plokščios pėdos, čiurnos artrozės. Taip pat daugėja traumų – kulkšnių,  kulnų, padikaulių lūžių, kitų retesnių traumų. Pastaruoju metu vis dažniau pasitelkiamos minimalios invazijos procedūros, tokios  kaip artroskopinis sąnarių valymas. Daugėja ir tradicinių operacijų – koreguojančių osteotomijų ir įvairių kompleksinių rekonstrukcinių operacijų.

Gydytojas sako, kad pėdos ligų ateityje tik daugės. Žmonės žymiai daugiau laiko praleidžia sėdėdami, priauga svorio, raumenys standėja. Dėl perkrovos laikui bėgant paveikiama visa pėdos ir čiurnos sistema – deformuojasi pirštai, pėda dažnai suplokštėja, nukenčia Achilo sausgyslė, čiurnos sąnarys ir kiti pėdos elementai. Dėl viršsvorio ir nereguliaraus sporto, ypač po pandemijos, padaugėjo Achilo sausgyslės plyšimų ir ligų. Dar viena pėdos patologijos  priežastis – senstanti visuomenė ir ilgėjanti gyvenimo trukmė, dėl kurios atsirado daugiau laiko ligų progresavimui.

„Kadangi esame sukaupę nemažai žinių ir chirurginės patirties, šiandien  galime pacientams pasiūlyti platų pėdos ir čiurnos operacijų spektrą bei individualizuotą sprendimą, kaip to reikalauja šiuolaikinės medicinos principai. Augantis pacientų skaičius didina ir medikų poreikį – apie tai  galvojame jau dabar ir ruošiame pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistus. Norėtųsi artimoje ateityje pagerinti ir infrastruktūrą. Todėl labai tikiuosi, kad dalyvavimas EFAS valdybos veikloje teigiamai įtakos Lietuvos pėdos ir čiurnos chirurgijos vystymąsi“, – viliasi dr. A. Makulavičius.

„Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį, kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis, galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Laimi visi“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis. Šiais metais studijas baigęs jaunasis medikas pasidalino mintimis apie skubiosios medicinos ypatumus, panašumus su karo medicina ir komandinio darbo svarbą.

Šiais metais baigėte skubiosios medicinos rezidentūros studijas ir dirbate RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Kas paskatino rinktis tokią specializaciją?

Dar būdamas studentu atlikau praktiką įvairiuose ligoninės skyriuose, kartu ir Skubios pagalbos skyriuje. Patiko RVUL personalas ir darbo pobūdis, daug įvairovės ir pacientų – vienodų darbo dienų čia paprasčiausiai nebūna. Viena diena prabėga lengvai, o kitą dieną tenka bėgti nuo paciento prie paciento, sunku rasti laisvą akimirką pailsėti.

Mūsų skyriui tenka didžiausias pacientų srautas Vilniaus regione. Įsivaizduokite, kad kas maždaug 5 minutes visą parą atvyksta – savarankiškai arba GMP automobiliu, – naujas pacientas. Bene kasdien sulaukiame sunkios būklės pacientų, kuriems pagalbą reikia teikti čia ir dabar, gelbėti jų gyvybes – tai ir sunki trauma, insultas, stiprus nudegimas ir apsinuodijimas, kraujavimas, sepsis, sąmonės praradimas ir kt. Neretai tokių pacientų būna daugiau nei vienas tuo pačiu metu.

Tokia darbo aplinka yra labai įdomi, suteikia galimybę nuolat tobulėti, lavinti įgūdžius ir gilinti žinias. Žinoma, netrūksta įtampos ir nenuspėjamumo, todėl šią specialybę pasirinkęs gydytojas turi būti drąsus, užsispyręs ir turėti tvirtą charakterį. Jis turi mokėti suktis iš sudėtingų situacijų, nes taip, kaip aprašyta medicinos vadovėliuose, beveik niekada nebūna – jos būna sudėtingesnės. Reikia gebėti nepasimesti greitai kintančioje aplinkoje ir labai greitai mąstyti, kaip geriausiai suteikti žmogui būtiną pagalbą.

Skubiosios medicinos gydytojo specialybė reikalauja daug žinių – privalote išmanyti visas žmogaus organų sistemas, nes negali iš anksto žinoti, koks pacientas su kokiomis patologijomis bus atvežtas į Skubios pagalbos skyrių.

Skubiosios medicinos gydytojas privalo išmanyti chirurgijos, traumatologijos, terapijos, kardiologijos ir kitas sritis. Reikia prisiminti, kad skubiosios medicinos gydytojas suteikia pirminę arba skubią pagalbą priėmime, stabilizuoja paciento būklę. Žinoma, priimamajame pasitaiko situacijų, kai mums reikia ypatingos, specializuotos pagalbos – tada skambiname kolegoms ir tariamės. Na, o jei paciento būklė stabili, jo sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, specifinis gydymas ligoninėje nereikalingas, jį nukreipiame tolesniam gydymui ambulatoriškai.

Turbūt nemažai žmonių įsivaizduoja, kad darbas Skubios pagalbos skyriuje yra toks, kokį rodo populiariuose amerikietiškuose serialuose – visi bėga, skuba, tvyro chaosas.

Dalis į skyrių besikreipiančių pacientų dažnu atveju galėjo kreiptis pagalbos ir į savo polikliniką ar budinčią įstaigą poliklinikos nedarbo metu. Tačiau tikrai būna atvejų, kai į skyrių atvežami pacientai, kuriems pagalbą reikia teikti neatidėliotinai – kitu atveju jiems grėstų mirtis arba pasekmės sveikatai būtų labai sunkios. Tada kviečiame komandą: į reanimacinę palatą atskuba konkrečiai situacijai reikalingi gydytojai – neurologai, įvairių sričių chirurgai, ortopedai traumatologai. Aišku, gydymo procesas neįsivaizduojamas be slaugytojų, bei slaugytojų padėjėjų. Mūsų komanda didelė ir kiekvienas jos narys prisideda prie teikiamos pagalbos pacientui.

Komandinis darbas Skubios pagalbos skyriuje labai svarbus, juk vienas lauke – ne karys. Svarbus viso personalo darbas, nuo gydytojo ir slaugytojo padėjėjo iki ūkvedžio ir valytojo. Pavyzdžiui, nuo slaugytojų priklauso sklandus tyrimų paėmimas ar vaistų suleidimas. Nuo slaugytojo padėjėjų – ar pacientai palydimi ir greitai randa reikiamą kabinetą skyriuje.

Esate ne tik skubiosios, bet ir karo medicinos gydytojas, priklausantis aktyviam kariuomenės rezervui, turite leitenanto laipsnį. Ar įžvelgiate panašumų tarp skubiosios ir karo medicinos?

Kariai, kaip ir civiliai, yra žmonės ir gali sirgti. Tačiau didžiausias skirtumas tas, kad kariuomenėje didžioji personalo dalis yra jauni, sveiki žmonės, todėl karo medikas labiausiai yra ruošiamas gydyti kovinius sužalojimus. Tai gali būti šautinės žaizdos, sprogimo sukelti sužeidimai, pavyzdžiui, plėštinės žaizdos, nutrauktos galūnės, skeveldros, terminės traumos. Gali būti radiacijos, cheminio, biologinio ginklo sukelti sužalojimai. Taip pat durtinės ar pjautinės žaizdos, uždari ar atviri kaulų lūžiai. Didžioji dalis minėtų sužeidimų civilinėse ligoninėse nepasitaiko arba pasitaiko labai retai.

Ką praktiškai reiškia būti aktyviame rezerve?

Tai reiškia, kad ligoninėje dirbu kaip civilis gydytojas, bet kai kariuomenėje vyksta pratybos, esu kviečiamas jose dalyvauti. Pavyzdžiui, kasmet vyksta didelio masto pratybos „Geležinis Vilkas“. Kariai turi savo specifines užduotis, mes – savo. Susitinkame tada, kai treniruojamės teikti medicinos pagalbą. Pavyzdžiui, kariai mūšio lauke imituoja kovinius sužeidimus, mes treniruojamės kaip juos geriausiai gydyti. Būname pasiskirstę rolėmis – „rolė 1“ yra civilio pasaulio greitosios pagalbos atitikmuo, „rolė 2“ – ligoninės atitikmuo. Dažniausiai užimu „rolės 2“ poziciją.

„Rolė 1“ paima sužeistus kareivius, suteikia pirminę pagalbą ir „išrūšiuoja“ – tuos, kuriems reikia tolesnės pagalbos, atveža į karo lauko ligoninę. Aš priimu pacientą, apžiūriu traumas, nustatau diagnozę ir su komanda sprendžiame, ką daryti toliau. Paprastai karo lauko ligoninėje turime operacinę, todėl priklausomai nuo sužalojimo, chirurgas gali operuoti, jei operacinė užimta – svarstome, kaip elgtis, pavyzdžiui, galbūt pacientą galime evakuoti į civilinę ligoninę. Jei operacijos nereikia, užtenka tik sutvarkyti žaizdas, tada sprendžiame, ar galima grąžinti kareivį į karinius veiksmus. Čia, kaip ir įprastoje ligoninėje, svarbi komanda ir kiekvieno jos nario indėlis.

Skubiosios medicinos gydytojo darbas vienoje didžiausių šalies ligoninių ir nenuolatinė tarnyba kariuomenėje – suderinama?

Tikrai taip, pratybos vyksta pagal iš anksto paskelbtą metinį grafiką, būna įvairios trukmės, su tos pačios specializacijos gydytojais galime derinti dalyvavimą. Be to, tiek kariuomenei, tiek ligoninei toks visapusiškai pasiruošęs gydytojas – tik į naudą. Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Taip įgaunu visapusiškos patirties, tad laimi visi. Be to, priklausydamas aktyviam kariuomenės rezervui ir dalyvaudamas pratybose turiu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie susirenka į pratybas iš visos Lietuvos. Visų mūsų pažiūros yra panašios, visi esame patriotai, suinteresuoti dirbti savo tėvynės labui. Tai labai svarbu ir motyvuoja.

Pateikite pavyzdį, ką iš karo medicinos galėtumėte pritaikyti civilinėje medicinoje?

Turbūt pats paprasčiausias pavyzdys – turniketas, kuris nuo ateinančių metų vasaros turėtų tapti privalomu automobilio vaistinėlėje. Karo lauke ir karo medicinoje šis prietaisas yra nepamainomas gelbėjant gyvybes. Tam naudoti jį galima ir įprastame gyvenime. Turniketu naudotis nėra sudėtinga, bet naudotis reikia mokėti, nes jį blogai uždėjus sužeistam žmogui galima padaryti daugiau žalos nei naudos.

Manau, kad kiekvienas turėtų baigti pirmosios pagalbos kursus ir bent teoriškai turėtų mokėti naudotis turniketu ir suteikti pirmąją pagalbą. Visi vairuojantys žmonės taip pat bent jau teoriškai turėtų mokėti teikti pagalbą, bet klausimas, kiek iš tikrųjų moka ją suteikti. Galbūt žmonėms gali atrodyti sudėtinga, bet iš tiesų – taip nėra ir tikrai gali išgelbėti gyvybę.

Žinoma, kiekvienas žmogus į ekstremalią situaciją reaguoja skirtingai ir dalis tikrai bijos kažką daryti, bet visada geriau bandyti daryti nei nieko nedaryti. Todėl baigti pirmosios pagalbos kursus yra prasminga – net jei žinios pravers vos kartą gyvenime, bet išgelbės gyvybę, bus verta įdėto laiko ir pastangų.