Dalia Smagurauskaitė

„Neretai dėl įvykusios infekcijos ar komplikacijos būna apkaltinamas medicinos personalas. Visgi, žmonės retai pagalvoja, kad savo elgesiu gali arba apsaugoti, arba pakenkti patys sau arba artimajam“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėja Ieva Šliogerytė. Ji pasakoja, kad infekcijų kontrolės specialisto darbas yra labai sudėtingas, dinamiškas, kupinas nuolatinės kaitos, todėl netinka norintiems stabilumo ir nenorintiems nuolat mokytis. Be to, reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas vertinti ir interpretuoti socialinius, kultūrinius, ekonominius aspektus.

Pradėkime nuo paprasto klausimo – kas yra infekcijų kontrolė ir kodėl ji reikalinga ligoninėje?

Kalbant apie infekcijų kontrolę ligoninėje, būtina pradėti nuo hospitalinių infekcijų. Hospitalinės infekcijos – tai tokios infekcijos, kuriomis pacientai užsikrečia gydymo įstaigoje, būdami joje dėl kitų sveikatos problemų. Didžiausia hospitalinių infekcijų rizika po invazinių procedūrų, operacijų ir ilgalaikės hospitalizacijos. Hospitalinės infekcijos egzistuoja visose pasaulio ligoninėse, nepriklausomai nuo jų dydžio ar išsivystymo lygio, ir kelia grėsmę tiek pacientų, tiek medicinos personalo sveikatai. Būtent todėl svarbų vaidmenį atlieka infekcijų kontrolės specialistai – jų darbas yra stebėti, analizuoti, vertinti rizikas ir taikyti įvairias priemones, kad hospitalinių infekcijų skaičius ir jų rizikos būtų kuo mažiau.

Jei gydymo įstaigose egzistuoja tikimybė užsikrėsti hospitaline infekcija, ligoninės nėra visiškai sterilios vietos?

Taip, visiškas ligoninės sterilumas yra mitas. Žinoma, patalpos yra nuolat valomos ir dezinfekuojamos laikantis griežtų standartų. Tačiau ne visus mikroorganizmus įmanoma išnaikinti – ligoninėje dėl nuolatinio antimikrobinių preparatų vartojimo ir stiprių dezinfekcinių medžiagų susidaro palankios sąlygos vystytis atspariems mikroorganizmams, kurie gali labai ilgai išgyventi aplinkoje. Be to, juos iš vienos gydymo įstaigos į kitą gali pernešti pacientai, lankytojai ar medicinos personalas.

Kokias priemones taikote savo darbe, norėdami sumažinti hospitalinių infekcijų atsiradimą ir plitimą?

Mūsų skyriaus specialistai moko medicinos personalą tinkamų higienos bei infekcijų valdymo standartų – rankų ir aplinkos higienos, tinkamo medicinos prietaisų paruošimo, tinkamo skalbinių, medicininių atliekų tvarkymo, ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi. Taip pat taikome ir nemažai netiesioginių priemonių, pavyzdžiui, dalyvaujame rengiant ligoninės projektus ir įvertiname patalpų tinkamumą bei kiekį pacientų izoliacijai siekiant išvengti infekcijų plitimo. Parenkame dezinfekcines medžiagas, asmens apsaugos priemones, organizuojame mokymus, prevencinius renginius, net memų konkursus ar rankų higienos olimpiadas ir didiname darbuotojų informuotumą bei sąmoningumą.

Taip pat reaguojame į visus pokyčius visuomenėje, keliančius infekcijų riziką ir inicijuojame naujas tvarkas. Pavyzdžiui, patvirtinome tvarką, pagal kurią visi iš užsienio gydymo įstaigų atvykstantys pacientai izoliuojami. Įvertinę epidemiologinę situaciją ir rizikas šalyje, iš kurios jie atvyko, sprendžiame dėl tolimesnių veiksmų. Reikia suprasti, kad skirtingų šalių ligoninės turi skirtingas infekcijų kontrolės praktikas, o grėsmės kyla ne tik Azijos ar Afrikos ligoninėse, bet tokiose pamėgtose šalyse kaip Italija, Ispanija, Graikija, jau nekalbant apie Turkiją ar Egiptą. Tokiu būdu siekiame apsaugoti visus pacientus ir darbuotojus nuo naujų hospitalinių infekcijų ar jų sukėlėjų plitimo.

Infekcijų kontrolės specialisto vaidmuo labai platus. Kas Jums pačiai, kaip Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjai, yra artimiausia, įdomiausia?

Kaip vedėja, turiu labai platų žinių spektrą. Mano „arkliukas“ yra aplinkos higiena. Labai domiuosi aplinkos paviršių dezinfekcinėmis medžiagomis, jų parinkimu ir poveikiu. O mano, kaip vadovės darbas, yra orientuotas į inovatyvų infekcijų kontrolės valdymą. Didelę savo darbo laiko dalį skiriu naujausių metodų paieškai ir taikymui praktikoje: aiškinuosi, kaip turėtų dirbti infekcijų kontrolės skyriai, kokie turėtų būti siekiami rezultatai, koks specialistų skaičius reikalingas efektyviai veiklai, koks turėtų būti jų veiklos pobūdis – duomenų analizė ar kontaktinis darbas klinikiniuose skyriuose. Tačiau nuolatinio tobulėjimo poreikis duoda didelį pasitenkinimą ir stimulą.

Be teorinių žinių, kokių dar gebėjimų reikia infekcijų kontrolės specialistui?

Epidemiologijos srityje sėkmingai dirbti gali tik tie žmonės, kurie turi epidemiologinio mąstymo logiką. Ką tai reiškia? Geras specialistas privalo turėti ne tik teorinių žinių apie sukėlėjų plitimą ir valdymą, bet ir pagalvoti apie daugybę aplinkybių, taip pat numatyti, kokią įtaką šie sprendimai turės individui ar visai ligoninei. Kartais net paprasti sprendimai gali turėti didesnę žalą negu naudą, o kartais rizikingesni sprendimai ateityje gali duoti didesnę naudą. Mano dėstytojas profesorius Kęstutis Žagminas pasižymėjo labai stipria logika ir racionaliais infekcijų plitimo skaičiavimais. Būtent jis man padėjo galutinai apsispręsti dėl studijų krypties.

Kita vertus, ligoninėje infekcijų kontrolės specialistui reikalingos ne tik epidemiologijos žinios. Jam reikia bendrauti su labai skirtingomis žmonių grupėmis: pavyzdžiui, mokėti profesoriui priminti, kad nusiimtų laikrodį, valytojai paaiškinti, kaip taisyklingai skalauti šluostes, o administracijai mokėti pristatyti savo viziją. Todėl reikalingas stiprus charakteris, atsparumas stresui, gebėjimas suprasti žmonių skirtumus, bendravimo ir psichologijos žinios. Darbas yra labai sudėtingas, labai dinamiškas, viskas labai greitai keičiasi, todėl šis darbas netinka tiems, kurie nori stabilumo, nenori mokytis.

Jūsų skyriaus specialistai moko ne tik RVUL, bet ir kitų įstaigų darbuotojus.

Visiškai teisingai. Labai džiaugiuosi, kad mūsų skyriaus darbuotojai ne tik atlieka savo tiesioginį darbą RVUL, bet ir esame lektoriai bei infekcijų kontrolės programų rengėjai, mokome ir medikus, ir infekcijų kontrolės specialistus kitose gydymo įstaigose. Nevengiame papildomų sudėtingų užduočių. Tai padeda tobulėti ir mums patiems, megzti ryšius, prisidėti prie visos šalies epidemiologinės situacijos gerinimo. Todėl labai didžiuojuosi savo komanda, kuri turi energijos ir noro daryti ir sau patiems kelti kartelę vis aukščiau.

Kokius iššūkius infekcijų kontrolės specialistams numatote artimiausioje ateityje?

Išskirčiau tris didžiausius iššūkius – antimikrobinis atsparumas, klimato kaita ir globalizacija. Vis dažniau hospitalines infekcijas sukeliantys mikroorganizmai tampa atsparūs antibiotikams. Tai reiškia, kad infekcijas darosi vis sunkiau išgydyti, nes įprasti vaistai nebeveikia.

Klimato kaita keičia įvairias ribas, todėl laikui bėgant mūsų šalyje žymiai lengviau plis ar net vystysis tropinės infekcijos. Pavyzdžiui, esant tam tikrai drėgmei ir temperatūrai uodas galėtų išsiauginti maliarijos sukėlėją ir Lietuvoje. Jau dabar matome, kaip Dengės ar Vakarų Nilo karštinės dabar nėra retenybė pietų Europos šalyse. Tai atneš naujų iššūkių valdant infekcijų plitimą.

Na o globalizacija susijusi su labai intensyviu žmonių judėjimu ir infekcijų parsivežimu iš tokių šalių kaip Indija ar Turkija. Imigracijos procesas taip pat prisideda prie naujų infekcijų ir naujų antimikrobinio atsparumo mechanizmų atsiradimo. Tai reikalauja naujų prevencijos priemonių. Matome, kad kartais dezinfekcinių medžiagų veiksmingumas nepakankamas, todėl reikia keisti taktiką, nuolat prisitaikyti.

Girdint apie tokią sparčią kaitą ir iššūkius kyla klausimas, ar metodologijos ir technologijos spėja paskui infekcijas?

Tikrai nespėja, ir COVID-19 pandemija buvo to pavyzdys. Žinoma, užkrečiamųjų ligų protrūkių valdymo principai yra panašūs, priklausomai nuo ligos plitimo kelio. Tačiau, kaip jau minėjau, jų valdymui ir užkardymui reikalingas integruotas mąstymas, nes rekomendacijos, reikalavimai nespėja su realybe.

Kalbant apie priemones, nuolat kuriami nauji antimikrobiniai preparatai, bet jiems reikalingos ilgos trukmės klinikinės studijos, tyrimai. O antimikrobinis atsparumas vystosi greitai, todėl neretai apima jausmas, kad inovacijos žingsniu atsilieka nuo realybės, ir tai neramina. Dezinfekcinės medžiagos taip pat tobulinamos, tačiau kardinalių pokyčių ar visiškai naujų medžiagų, universalių priemonių kol kas nėra išrasta.

Viena populiariausių pastarųjų metų temų – dirbtinis intelektas ir jo panaudojimas medicinoje. Ar jis būtų naudingas, veiksmingas infekcijų kontrolėje?

Dirbtinio intelekto (DI) panaudojimas infekcijų kontrolei užsienio gydymo įstaigose jau yra realybė. DI atlieka techninį darbą – didelių apimčių duomenų analizę ir padeda įvertinti, ar pacientas užsikrėtė hospitaline infekcija. Tokiu būdu gydymo įstaiga turi galimybę realiu laiku sekti hospitalinių infekcijų paplitimo įstaigoje statistiką, dinamiką, greičiau reaguoti ir užkardyti protrūkius. Nelikus poreikio analizuoti duomenų, infekcijų kontrolės specialistai žymiai daugiau laiko galėtų skirti  praktiniam darbui klinikiniuose skyriuose – ne tik kontroliuoti, bet ir diskutuoti apie trūkumus, suteikti papildomų žinių, duoti patarimų.

Labai tikiuosi, kad Lietuvoje DI diegsime ir taikysime sparčiau. Tiesa, mūsų skyrius jį naudoja kiekvieną dieną – DI mums padeda susisteminti informaciją, naujausias žinias, užduodamus personalo klausimus, suformuluoti atsakymus, parengti pranešimus ar net personalo mėgstamas humoristines rankų higienos kampanijas. Kartu esu rami, kad DI nepakeis infekcijų kontrolės specialisto, nes, kaip minėjau, reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas vertinti ir interpretuoti socialinius, kultūrinius, ekonominius aspektus.

Kokia yra pačių pacientų ir jų artimųjų atsakomybė prisidedant prie infekcijų kontrolės ir plitimo mažinimo?

Neretai dėl įvykusios infekcijos ar komplikacijos būna apkaltinamas medicinos personalas. Visgi, žmonės retai pagalvoja, kad savo elgesiu gali arba apsaugoti, arba pakenkti patys sau arba artimajam. Pirmiausia kalbame apie asmeninę higieną – jei pacientui nebuvo atlikta invazinė procedūra, jis turėtų  kasdien praustis po dušu su muilu ir atlikti burnos higieną. Jei buvo atlikta invazinė procedūra (operacija, kateteris ar kt.) – kaip praustis būtina aptarti su slaugytoja arba gydančiu gydytoju. Nereikia gėdytis tokio klausimo. Mokslo įrodyta, kad jau per 48 valandas ant mūsų kūno, patenka ligoninės mikroorganizmai ir pradeda daugintis, tad higieną palaikyti yra būtina.

Lygiai tas pats galioja ir artimiesiems, ypač jei jie lanko silpnesnius pacientus. Negalima pamiršti asmeninės higienos ir rankų antiseptikos prieš įeinant į palatą ir išėjus iš jos. Prieš apsilankymą – kad neperneštumėte infekcijų paspaudę lifto mygtuką ar paėmę už rankenos. Po apsilankymo – kad infekcijos neparneštumėte sau ar artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Artimieji turėtų suprasti, kad reikia kuo mažiau liestis prie paviršių ir paciento, nes su kiekvienu prisilietimu rizikuojate perduoti mikroorganizmą, kuris gali baigtis rimta hospitaline infekcija.

Izoliuotų pacientų lankymas nėra draudžiamas, tačiau labai svarbu laikytis personalo nurodymų. Be to, ant izoliuotų pacientų palatų visada yra pakabinama informacinė lentelė. Lankydami tokį žmogų, stenkitės kuo mažiau liesti paviršius ir pacientą, kad infekcijos neperneštumėte į ligoninės ar net savo namų aplinką.

„Pacientai privalo įdėti daug pastangų, sunkiai dirbti fiziškai, o mes dirbame juos motyvuodami ir įtikindami, paaiškindami, kodėl konkrečiam pacientui reikia būtent tų procedūrų, kurios buvo paskirtos“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ambulatorinės reabilitacijos skyriaus vedėjas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Karolis Kulakauskas. Anot jo, kiekvienas pacientas yra unikalus ir jo atsakas į procedūras gali kardinaliai skirtis, todėl reabilitacija yra individualizuojama. Gydytojas pabrėžia, kad norint išlaikyti gerą fizinę būklę būtinas kasdienis judėjimas ir balansas.

Kada ir kodėl pasirinkote studijuoti fizinę mediciną ir reabilitaciją, kas šioje srityje sudomino, motyvavo?

Dar mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti mediciną, o kai dauguma grupiokų universitete dvejojo, kokią specializaciją rinktis, aš jau žinojau, kad noriu gilintis į fizinę reabilitaciją. Tai yra labai platus ir įdomus mokslas, nes reikia išmanyti tiek žmogaus organų sistemas, tiek biomechanikos principus, tiek operacijų specifiką. Be to, yra ir ne viena reabilitacijos sritis, pavyzdžiui, ambulatorinė reabilitacija skiriasi nuo stacionarinės. Tad kiekvieno fizinės medicinos ir reabilitacijos (toliau – FMR) gydytojo žinios turi būti labai plačios.

Man įdomiausia judamojo atramos aparato reabilitacija, nes būtent čia yra greičiau pasiekiamas teigiamas rezultatas, o ir pacientai yra motyvuotesni už kitus. Palyginimui, insultą patyrę ar kitomis neurologinėmis ligomis sergantys ar net dėl nugaros skausmų besikreipiantys pacientai būna ženkliai mažiau motyvuoti siekti tikslo. Šis skirtumas egzistuoja greičiausiai todėl, kad judamojo atramos aparato reabilitacijos rezultatai matyti greičiau – štai pacientui lūžo koja, reabilitacijos pradžioje jis juda su ramentais, po reabilitacijos – be pagalbinių priemonių. Toks rezultatas motyvuoja tiek pacientą, tiek gydytoją.

Kokia yra pagrindinė FMR gydytojo darbo užduotis?

FMR gydytojo darbas – įvertinti paciento būklę, suburti komandą ir parinkti optimaliausią reabilitacijos programą būtent jo atvejui, stebėti reabilitacijos eigą ir koreguoti jos taktiką, jei reikia. Tai nėra lengva. Nesame burtininkai ir nežinome, kaip į tam tikras procedūras reaguos paciento kūnas – kiekvienas yra unikalus ir jo atsakas į procedūras gali kardinaliai skirtis. Pavyzdžiui, mūsų naudojama interferencinių srovių terapija identiško negalavimo atveju vienam pacientui gali veikti puikiai, kitam nedaryti jokio poveikio. Taip nutinka dėl skirtingų fiziologinių niuansų.

Be to, turime atsižvelgti ne tik į fizinę paciento būklę. Galbūt vienas pacientas patiria didelę psichologinę įtampą ar išgyvena krizę, todėl procedūra neveikia taip efektyviai kaip pacientui, kuris ateina atsipalaidavęs, dalinasi gera emocija. Todėl fizinė reabilitacija yra ypatingai individualizuota.

Kiek reabilitacijoje yra FMR gydytojo ir kitų specialistų indėlio, o kiek – paties paciento pastangų?

Reabilitacija yra juodas darbas, bet jis išlaisvina iš skausmo. Pacientai privalo įdėti daug pastangų, sunkiai dirbti fiziškai, o mes dirbame juos motyvuodami ir įtikindami, paaiškindami, kodėl konkrečiam pacientui reikia būtent tų procedūrų, kurios buvo paskirtos. Žinoma, ne su visais pacientais būna paprasta.

Nemotyvuotų pacientų nėra itin daug, bet būna atvejų, kai žmogus tiesiog tikisi, kad mes už jį viską padarysime, kad esame tiesiogiai atsakingi už jo pasveikimą. Taip, FMR gydytojas tikrai atsako už paciento sveikatą, bet ta atsakomybė susideda iš vertinimo, konsultacijų, reabilitacijos taktikos parinkimo, net motyvavimo. Bet žmogus pats turi dėti kuo daugiau pastangų, kad jam pagerėtų.

Paminėjote, kad pacientams tenka aiškinti apie jų reabilitacijos programą, eigą.

Pacientai pasišneka, pasilygina, kam kokios procedūros paskirtos. Tada jiems ir kyla klausimų, kodėl, rodos, panašioms bėdoms spręsti parenkami skirtingi metodai, prietaisai. Suprantame, kad pacientams gali trūkti specifinių žinių ir stengiamės jiems viską suprantamai paaiškinti, nuraminti. Kitaip tariant, atliekame ir nemažai edukacinio darbo. Abu mano tėvai yra pradinių klasių mokytojai ir kartais man sako – „tu irgi esi truputį mokytojas, mokai pacientus“. Taip ir yra – iš visų specialybių esame vieni daugiausiai pacientus mokančių gydytojų. Be to, ir namų darbus patikriname, t. y., ar daroma mankšta, kaip ji daroma.

Ar Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje jaučiate sezoniškumą?

Sezoniškumą tikrai jaučiame. Pavyzdžiui, dabar baigiasi šių metų sausio 14-osios pacientų, kurie susižalojo dėl apledėjusių šaligatvių, reabilitacija. Taip pat – gruodžio švenčių ir vakarėlių „aukų“, kurioms plyšo raiščiai ar ištiko kitos traumos, reabilitacija. Šiuo metu sulaukiame ir krepšininkų-mėgėjų, kurie nemėgsta daryti apšilimų ar tempimų ir patiria traumas žaidimo aikštelėse. Laukiame pasirodant pasibaigusio sezono slidininkų.

Vasarą daugiausiai kreipiasi futbolininkai, tenisininkai, paspirtukininkai, nors pastarųjų jau mažėja. Balandį ir gegužę ateina daržininkyste ir sodininkyste užsiimantys pacientai, kad pagerintų fizinę būklę. Neretai jie sugrįžta ir rudenį, nes darbuose persistengė. Ir, žinoma, visus metus turime pacientų, kuriems buvo atliktos planinės ar skubios ortopedinės operacijos.

Ar pastebite, kad vis dažniau pasitaiko žmonių, kurie sportuoja mėgėjiškai, bet gana intensyviai – pavyzdžiui, žaidžia padelį ar tenisą, – tačiau jų fizinis pasiruošimas netinkamas, todėl patiria traumas?

Tokią tendenciją pastebime. Dauguma šių žmonių dirba sėdimus darbus, o sportuoti ima tinkamai fiziškai nepasiruošę, galbūt nemokėdami taisyklingų judesių ir padėčių. Minėtose sporto šakose aktyviai dalyvauja viršutinė kūno dalis, ypač alkūnė, taip pat pečiai. Jie gauna daug krūvio ir monotoniškų, pasikartojančių judesių.

Problema išryškėja ne iš karto, nes kūnas įjungia kompensacinius mechanizmus, tačiau ilgainiui jie išsenka, ir prasideda skausmai, traumos. Šiems žmonėms padėtų fizinės treniruotės, apšilimai, tempimai. Sporte, kaip ir gyvenime apskritai, reikia balanso, nes persistengus problema anksčiau ar vėliau atsiras.

Ką galite pasakyti apie pacientų amžių – ar reabilitacija reikalinga tik kažkuriai amžiaus grupei?

Mūsų skyriuje besigydančių žmonių amžius tikrai labai įvairus, nuo 18 iki 90 metų ir net daugiau. Kartą turėjau 90-etį pacientą, kurio judesių amplitudės, lengvumas mane nustebino gerąja prasme. Šis pacientas turėjo tik vieną skundą – kad skauda nugarą. Kaip jis išliko geros fizinės būklės? Kiekvieną dieną bent 5 minutes skirdamas sportui. Žvelgiant apskritai, 5 minutės gal ir yra mažai, bet 0 yra dar mažiau.

Kiek pacientų reabilitacijai svarbus skyriaus komandinis darbas?

Kiekvienoje medicinos srityje komandiškumas yra būtinas elementas, bet reabilitacijoje, manau, jis yra ypatingai svarbus. Jei aš, kaip FMR gydytojas, paskirsiu pacientui gydymo taktiką, sužymėsiu kaip kokią procedūrą atlikti, o kolegos to nepaisys – gero rezultato neturėsime. Kita vertus, visada galime vienas kitą papildyti, pakoreguoti, patarti.

Mūsų skyriuje svarbūs visi, nuo registratūros darbuotojų, FMR gydytojų, kineziterapeutų, masažuotojų, ergoterapeutų iki patalpas prižiūrinčių pagalbinių darbuotojų ir baseinų prižiūrėtojų. Komandoje kiekvienas atliekame savo rolę, įnešame savo indėlį, kuris svarbus galutiniam tikslui – padėti pacientui.

Jūsų skyrius garsėja ne tik puikiais pacientų reabilitacijos rezultatais, bet gera atmosfera. Kaip pavyksta tai pasiekti?

Kaip skyriaus vedėjas kolegų visada klausiu, kokių svajonių jie turi, pavyzdžiui, naujų patalpų, dviračių į baseiną ir kt. Pasikalbame, kaip tai galėtume įgyvendinti. Svarbu klausti kitų nuomonės, idėjų, nes pats ne visada apie viską pagalvosi. Skyriaus darbuotojai daro labai svarbų darbą, todėl noriu ir siekiu, kad tą darbą darydami jie turėtų užtektinai darbo priemonių, patogias darbo vietas, galėtų pacientams pasiūlyti naujovių – tai yra geriausias būdas pacientams suteikti kokybiškas paslaugas, o darbuotojams motyvaciją, pasitenkinimą savo darbu ir gerą atmosferą. Savo skyriaus komandai visada sakau, kad pokyčiai niekada nesibaigs – visada rasime, ką dar galima patobulinti, kad būtų patogiau ir pacientams, ir darbuotojams.

Reabilitacija ir dirbtinis intelektas – esate už ar prieš?

Yra žmonių, kurie skeptiškai žvelgia į dirbtinį intelektą (toliau – DI), ypatingai medicinoje, tačiau aš manau, kad DI gali bent iš dalies palengvinti ir pagreitinti mūsų darbą. Medicinoje tai galėtų būti statistika, duomenų analizė. Žinoma, DI turi ribas ir mūsų, kaip reabilitacijos specialistų, neišstums, nes žmogiškasis kontaktas ir toliau bus reikalingas.

Naujienų portaluose neretai pasirodo pranešimai apie medicinos pasiekimus ir naujoves. Ar tą pačią tendenciją pastebite ir reabilitacijos srityje?

Manau, kad pastaruosius 10 metų reabilitacijos kaip medicinos srities pažanga yra sulėtėjusi. Prietaisai tobulinami, pavyzdžiui, prieš penkerius metus atsirado ypač modernus ir efektyvus aukšto dažnio elektroterapijos prietaisas HiToP touch, raumenų ir nervų stimuliacijai. Iš viso, mano žiniomis, tokių prietaisų Lietuvoje yra keturi – vienas yra mūsų skyriuje.

Tobulėja ir lazeriai, atliekami vis nauji moksliniai tyrimai. Beje, mūsų turimas lazeris yra ypač inovatyvus: prietaisas sufokusuoja silpną lazerio srautą ir per specialią lanksčią optiką nukreipia spinduliuotę tiesiai į tikslą, be to, jį galima naudoti  virš metalo implantų, jis neturi jokio neigiamo poveikio pacientui. Tačiau apskritai revoliucinių pasikeitimų ar išradimų pastarąjį dešimtmetį, manau, nebuvo.

Koks būtų jūsų vienas patarimas žmonėms, norintiems išvengti vizito pas FMR gydytoją arba jį atitolinti?

Judėti, eiti.

Ar eiti rekomenduojate net tada, kai kažką jau skauda?

Jei pradeda skaudėti nugarą – pradėkite vaikščioti. Žinoma, ėjimo krūvis, greitis, atstumas priklauso nuo žmogaus galimybių – kaip jau sakiau, būtinas balansas, nereikia persistengti, – tačiau svarbiausia yra judėti, krūvį didinti pamažu. Jei einant reikia stabtelėti ir pailsėti – tikrai galima tai ir padaryti, nes net ir taip sustiprės raumenų tonusas, padidės judesių amplitudės, pagerės psichoemocinis fonas. O juk dažnu atveju net nugarą skauda dėl streso.

Žinoma, jei skauda kažkurį sąnarį, pavyzdžiui, kelį, žmogus daug nenueis. Bet tokiu atveju jis gali kreiptis į mūsų skyrių: padėsime sumažinti skausmą, o gal ir visai jo atsikratyti, išmokysime tinkamų pratimų, kurie neleis taip greitai atrofuotis raumenims. Be to, fiziškai aktyvūs pacientai gali pasiekti geresnių pooperacinių rezultatų, nes jų raumenų jėga, tonusas yra geresni, judesių amplitudės didesnės.

Kiek reikia nueiti kasdien – 10 tūkstančių žingsnių?

Tiesą sakant, 10 tūkstančių yra tarsi marketingo triukas, gražus skaičius, nes nėra jokio aiškaus motyvo, kodėl nueiti reikėtų būtent tiek. Bet visgi bent 7 tūkstančius žingsnių kasdien nueiti privaloma visiems. Jei nueisite 10 tūkstančių – geriau, 15 tūkstančių – puiku. Bet jei nueisite 30 tūkstančių – tada vėl grįžtame prie balanso klausimo.

Žmonės mėgsta pasigirti, kad darbe nuėjo 10 tūkstančių žingsnių. Deja, žingsniai darbe nesuteikia tiek daug naudos, kaip vaikščiojimas laisvalaikiu. Vaikščiodamas darbe žmogus neatsipalaiduoja, toliau galvoja apie darbą, rūpesčius. Visai kas kita, jei tie žingsniai nueinami lauke – tada žmogus pradeda domėtis aplinka, atsipalaiduoja jo pečių juosta, pagerėja ne tik fizinė, bet ir psichoemocinė būsena, įvyksta hormoniniai pokyčiai. Šešerius metus dirbau kurortologijos srityje, tad galiu nedvejodamas pasakyti, kad mums reikia gamtos – saulės, vėjo, miško. Į lauką eiti būtina kasdien, nepaisant oro sąlygų.

Visi sėdime tikrai daug, mūsų kūnas po truputį evoliucionuoja, todėl kažkada galbūt tapsime sėdinčiomis būtybėmis ir judėsime su pagalbinėmis priemonėmis. Bet šiandieninis mūsų kūnas vis dar pritaikytas judėjimui, todėl būtent tai ir reikia daryti, kad jaustumės gerai.

„Gyvenimas su Parkinsono liga gali būti pilnas kasdienių iššūkių, susijusių ne tik su judėjimo sunkumais, bet ir su mąstymo, emocijų pokyčiais ar apribotomis kasdienėmis veiklomis. Nors vaistai Parkinsono ligos gydyme vaidina labai svarbų vaidmenį, yra ir kitų, nemedikamentinių, gydymo būdų, galinčių padėti geriau jaustis ir užsiimti kasdiene veikla“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbantis gydytojas neurologas Donatas Zailskas. Balandžio 11-ąją minint Pasaulinę sergančiųjų Parkinsono liga dieną, gydytojas pateikė praktinių patarimų, kaip pagerinti gyvenimo kokybę nemedikamentiniais būdais.

Fizinė veikla

Mankšta yra viena efektyviausių priemonių, galinčių prisidėti prie Parkinsono ligos suvaldymo. Moksliniai tyrimai aiškiai rodo, kad mankšta padeda sulėtinti judėjimo funkcijos blogėjimą, palengvina kai kurias antrines ortopedines problemas, atsiradusias dėl raumenų sukaustymo, pavyzdžiui, pečių, klubų ar nugaros skausmus. Taip pat pagerina su judėjimu nesusijusius simptomus ir gyvenimo kokybę.

Didžiausiu teigiamu poveikiu pasižymi šokiai, pavyzdžiui, tango, įvairios vandens mankštos, ir eisenos bei pusiausvyros lavinimas. Teigiamu poveikiu pasižymi ir joga bei Tai Chi. Planuojant mankštas, vienas iš tikslų galėtų būti apie 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinių pratimų per savaitę. Svarbu nepamiršti, kad konkretus mankštos būdas yra mažiau aktualus – daug svarbiau atrasti tą, kuris patinka ir kurio bus galima sėkmingai laikytis.

Terapija, meditacija

Kita pagalbos priemonė yra kognityvinė elgesio terapija – viena iš psichoterapijos rūšių, pokalbiu mokanti, kaip geriau susidoroti su neigiamomis mintimis ir emocijomis. Šie įgūdžiai sergantiesiems Parkinsono liga suteikia daugiau kasdienio stabilumo ir pagerina gyvenimo kokybę, ypač esant depresijai ar nerimo sutrikimams. Kognityvinei elgesio terapijai artimos dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) praktika bei meditacija moko sutelkti dėmesį į esamą laiko momentą, kūno pojūčius, aplinką. Šios praktikos gali sumažinti nerimą, pagerinti miegą, sumažinti skausmą ir suteikti ramybės. Svarbu paminėti, kad naudingos gali būti net trumpos kasdienės sesijos.

Ergoterapija

Ergoterapija padeda kasdienėse veiklose išlikti nepriklausomiems, pavyzdžiui, rengiantis drabužius, gaminant maistą ar atliekant kitus darbus, kuriems reikalingos rankos. Ergoterapeutai sergančiuosius Parkinsono liga gali išmokyti naujų būdų, kaip atlikti anksčiau buvusius įprastus kasdienius darbus bei pateikti rekomendacijų, kaip pritaikyti namų aplinką, kad judėjimas juose taptų saugesnis.

Mityba

Maistas, kuriame yra daug skaidulų, gausus skysčių vartojimas gali palengvinti su Parkinsono liga susijusį vidurių užkietėjimą. Sklandesnė virškinamojo trakto veikla sudaro sąlygas tinkamam Parkinsono ligos vaistų įsisavinimui, taip prisidedant prie judėjimo funkcijos gerinimo. Tuo pačiu, veikliosios medžiagos levodopos turinčių vaistų vartojimas su maistu, ypač turinčiu daug baltymų, gali bloginti vaisto pasisavinimą ir judėjimo funkciją. Vengtinos ir didelės, daug riebalų turinčios maisto porcijos, sulėtinančios skrandžio ištuštėjimą ir taip trukdančios įsisavinti vaistus.

Apibendrinimas

Kartu visos šios priemonės padeda visapusiškai palaikyti sergančiųjų gerovę, kuri apima tiek fizinę sveikatą, tiek jų emocijas bei mintis. Kiekvieno žmogaus patirtis sergant Parkinsono liga yra individuali, ir ne visų minėtų priemonių gali prireikti, todėl svarbu nuodugniai stebėti save, savo artimuosius, ir savo pastebėjimais, nuogąstavimais pasidalinti su sergančiuosius Parkinsono liga konsultuojančiais gydytojais. Tik tada bus galima atrasti jiems tinkamiausią gydymo būdų derinį.

Operacinio anesteziologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Diana Bislienė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirba beveik 27 metus. Karjerą pradėjo kaip pooperacinės palatos slaugytoja, vėliau dirbo anestezijos slaugytoja operacinėje, o dabar pagrindinės jos pareigos – vyresnioji slaugytoja. Ji pasakoja, kad anestezijos slaugytoja yra dešinioji gydytojo anesteziologo reanimatologo ranka ir vienas be kito nelabai gali dirbti. „Kalbant apie išskirtines situacijas galiu paminėti politraumą patyrusius pacientus, nes tuomet būna labai daug skirtingų užduočių, kurių viena anestezijos slaugytoja padaryti tiesiog nespėtų – ruošti vaistus, monitoruoti, fiksuoti duomenis ir kt. Tokiais atvejais kviečiame į pagalbą dar vieną kolegę. O būna ir tokių sudėtingų operacijų, kad gali prireikti net trijų anestezijos slaugytojų“, – atskleidžia D. Bislienė.

Kiek laiko dirbate RVUL, nuo ko pradėjote?

Iš viso šioje ligoninėje dirbu jau daugiau nei dvidešimt šešerius metus. Pabaigusi mokslus – beje, mano specialybė tuomet buvo medicinos  felčerė – ieškojau darbo greitosios pagalbos stotyje. Tačiau Vilniaus nepažinojau, o žmonės nurodė kelią į būtent šią ligoninę – tada ji dar vadinosi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligonine. Kreipiausi į ligoninės vyriausiąją slaugytoją ir pasakiau, kad nebijau sunkumų ir norėčiau atsakingo, įdomaus ir iššūkių pilno darbo. Vos po savaitės jau dirbau Operaciniame skyriuje, pooperacinėje palatoje.

Dirbdama pastebėjau, kad yra ne tik pooperacinė palata, bet ir operacinės, kuriose taip pat vyksta įdomūs dalykai. Taigi, vyresniajai slaugytojai pasakiau, kad labai noriu pamatyti operacinės darbą. Ji pasiūlė išbandyti laisvesniu laiku, kai dar nėra pacientų – jei patiks tai, ką pamatysiu, galėsiu eiti dirbti. Taip pradėjau domėtis, stebėdavau, kas vyksta operacinėje. Atėjus vasarai ėmė trūkti anestezijos slaugytojų, tad buvau paskirta dirbti tiesiai į operacinę.

Beje, dabar slaugytojos, norinčios dirbti anestezijos slaugytojomis, privalo  specializuotis ir mokytis šio darbo specifikos, o anuomet atėjau dirbti be specializacijos – skyriuje buvo organizuojamos paskaitos, kurias skaitė gydytojai, taip pat buvo laikomas egzaminas. Išlaikiau egzaminą ir taip įgijau anestezijos specializaciją jau dirbdama šiame skyriuje. Esu labai dėkinga slaugytojoms ir gydytojams, kurie mane mokė, aiškindavo klaidas, buvo labai geranoriški. Ypatingai dėkoju tuo metu skyriui vadovavusiam gydytojui anesteziologui reanimatologui Algirdui Antanui Ručinskui, kuris buvo gydytojas iš didžiosios raidės.

Žmonės daugiau ar mažiau įsivaizduoja, ką atlieka anesteziologas. O koks vaidmuo operacinėje tenka anestezijos slaugytojai?

Anestezijos slaugytoja yra dešinioji gydytojo anesteziologo reanimatologo ranka. Esame komanda ir vienas be kito nelabai galime dirbti. Gydytojas yra anesteziologinės komandos vadovas – pasako, kokių vaistų reikės, kaip bus atliekama anestezija, duoda kitus nurodymus. Slaugytoja viską paruošia. Kai gydytojo anesteziologo ir anestezijos slaugytojos komanda dažnai dirba kartu, pažįsta vienas kitą, atsiranda ryšys – kartais užtenka judesio ar žvilgsnio, kad būtų aišku, ką daryti, ko ir kiek bus leidžiama pacientui. Tai yra labai gražus šio darbo aspektas – dažniausiai jie vienas kitą pažįsta daug metų, puikiai dirba, eina kartu pietauti, kartu baigia darbą, pasidalina ne tik darbiniais reikalais, bet ir pasišneka apie asmeninį gyvenimą.

Bet  perprasti gydytojo norus ir prie jų prisitaikyti reikia laiko ir nemažai operacijų?

Reikia dirbti su tuo pačiu gydytoju ilgesnį laiką. Yra slaugytojų, dirbančių su tuo pačiu gydytoju šešerius, aštuonerius metus. Be to, susigyvena ir visa komanda – gydytojas anesteziologas, anestezijos slaugytoja, operacinės slaugytoja, slaugytojos padėjėja  – jiems nesinori, kad keistųsi komandos nariai, nes jų veiksmai yra darnūs. Čia yra mūsų antri namai, todėl atėję į darbą jie žino, kas jų laukia ir ramiai dirba.

Papasakokite plačiau, ką anestezijos slaugytoja atlieka kiekvienu operacijos etapu?

Anestezijos slaugytoja kiekvieną rytą turi patikrinti anestezijos aparatą – jis turi atitikti visus saugios anestezijos reikalavimus. Jei kažkas neveikia, ji turi informuoti apie aparatūros gedimus. Šiuo atveju anestezijos slaugytojos informuoja mane ir gydantį gydytoją, kad laikinai negalime priimti paciento, iki kol įranga veiks nepriekaištingai. Mano darbas pakviesti medicinos įrangos technikus.

Anestezijos slaugytoja su gydytoju anesteziologu reanimatologu aptaria paciento būklę, kokia numatoma anestezija, įvertina turimų priemonių kiekį, atsižvelgdama į tai paruošia vaistus. Tuomet prasideda darbas su pacientu – anestezijos slaugytoja pasitinka pacientą prie skyriaus ribos, pasisveikina, jį identifikuoja ir kartu su slaugytojos  padėjėja atveža į operacinę. Tuomet kartu su padėjėja saugiai pozicionuoja pacientą, punktuoja periferinę veną, įveda kateterį ir prijungia lašelinę. Kartu su gydytoju anesteziologu prijungia aparatūrą, pradeda gydytojo anesteziologo nurodymu leisti vaistus.

Operacijos metu reikia stebėti įvairius paciento gyvybinius rodiklius ir juos fiksuoti anestezijos lape. Skirtingai anestezijos rūšiai reikia pasiruošti skirtingas priemones ir medikamentus, leisti įvairius vaistus, priklausomai nuo operacijos etapo ir paciento būklės. Taip pat reikia labai tiksliai užfiksuoti, kada ir kokie vaistai buvo suleisti, jų kiekį.

Pabudęs pacientas yra vežamas į pooperacinę palatą tolesniam stebėjimui. Jeigu buvo atlikta sudėtingesnė operacija arba paciento būklė reikalauja intensyvios priežiūros, pacientas perkeliamas į RITS skyrių. Anestezijos slaugytoja grįžta į operacinę: utilizuoja panaudotus švirkštus, nuima vienkartines panaudotas priemones nuo anestezijos įrangos, atlieka paviršių valymą ir dezinfekciją. Prieš atvykstant naujam pacientui, paruošiamos naujos priemonės ir  vaistai. Taigi, tuos pačius veiksmus ji kasdien pakartoja 3–5 kartus, priklausomai nuo operacijų skaičiaus. O darbo dienai baigiantis sutvarko savo darbo vietą, jei reikia, papildo dienos sąnaudų atsargas.

Kiek tenka tiesiogiai bendrauti su pacientu, gal tenka juos raminti?

Tiesiogiai su pacientu bendraujame nedaug – pasisveikiname, paklausiame apie savijautą, kartais pajuokaujame, jei reikia šiek tiek nuimti įtampą. Taip pat, trumpai paaiškiname savo veiksmus ir jų tikslą pacientui, kad žinotų, kas su juo vyksta ir jaustųsi ramiau. Pažadinę vėl klausiame, ar viskas gerai, ar nesunku kvėpuoti, neskauda. Dažniausiai pacientai to neprisimena. Jei pacientui yra daroma regioninė nejautra, pabendraujame daugiau – pacientas nemiega, tad dažniau paklausiame kaip jaučiasi, ar patogu, ar gerai viskas, neskauda. Būna, pacientai į operacinę atvežami su ašaromis, tada stengiamės juos nuraminti, paguosti.

Kokių ekstremalių situacijų gali būti, su kuriomis teko susidurti operacinėje?

Labai sunku įvertinti, kas yra ta ekstremali situacija. Galbūt galiu paminėti politraumą patyrusius pacientus, nes tuomet būna labai daug skirtingų užduočių, kurių viena anestezijos slaugytoja padaryti tiesiog nespėtų – rūpintis vaistais, monitoruoti, fiksuoti duomenis ir kt. Tokiais atvejais kviečiame į pagalbą dar vieną kolegę – tada viena anestezijos slaugytoja dirba su anesteziologu ir vykdo jo nurodymus, o kita fiksuoja informaciją, kas kokiu metu įvyko. Kartais tikrai neužtenka dviejų rankų, o būna ir tokių sudėtingų operacijų, kad gali prireikti net trijų anestezijos slaugytojų.

Kalbate apie skubias operacijas. Ar dirbate ir su planiniais, ir su ekstriniais pacientais?

Taip, esu dirbusi visur – ir pooperacinėje palatoje, ir prie planinių operacijų, ir budėjimuose skubiems pacientams skirtose operacinėse. Darbas su ekstriniais įdomus tuo, kad tenka matyti tokių įvykių, kokių kitur turbūt nepamatyčiau, nes į planinę operaciją neatveš paciento su šautine ar durtine žaizda, sutraiškyta ranka ar koja, nutrauktomis galūnėmis, žmonių po sunkių automobilio avarijų.

Vienas įsimintiniausių atvejų – žirgo sužalotos merginos operacija. Dirbo kelios komandos, papildomai atvažiavo Žalgirio klinikos specialistai. Vienu metu buvo atliktos kelios operacijos. Visi gelbėjome tą merginą ir išgelbėjome. Po to apie pacientę teko skaityti spaudoje – kad po operacijos  ji neatsisakė savo mėgstamos veiklos ir toliau dirbo su žirgais. Smagu buvo tai sužinoti. Bet viską prisiminti sunku, o turbūt ir nebūtina.

Atrodo, anestezijos slaugytojos darbe reikia labai daug koncentracijos, greitos reakcijos. Kokias dar savybes galėtumėte išskirti?

Reikia išlaikyti šaltus nervus – mes nesame robotai, irgi jaučiame stresą, tačiau jeigu pradėtume nesivaldyti, negalėtume padėti pacientui. Bet iš tikrųjų mes dažniausiai taip susikoncentruojame, kad pamirštame savo poreikius – ar valgėme, ar nuėjome į tualetą. Dirbame tol, kol pacientui reikia. Ir tik tada, kai viskas baigiasi, būna, prisimename, kad šiandien dar nebuvome nuėję pavalgyti.

Streso medicinos srityje netrūksta. Kaip jūs įveikiate stresą?

Turbūt kiekvienas turim savo būdą, hobį. Aš mėgstu eiti pasivaikščioti, labiausiai nusiraminu gamtoje. Turiu sodybą, į kurią dažnai nuvažiuoju pailsėti , pasikrauti geros energijos. Namie turiu augintinių, kurie pasitinka po darbo ir pasidalina gera energija. Kolegės lanko šokius, eina į sporto salę.

Ar visos slaugytojos galėtų būti anestezijos slaugytojomis?

Manau, kad ne. Kaip sakydavo buvęs vedėjas A. A. Ručinskas – ne kiekvienam duota dirbti operacinėje. Ir, manau, žmogus pats tą labai greitai pajaučia. Pavyzdžiui, man niekada nebuvo baisu dirbti operacinėje, nesidarė silpna. Šis darbas nuo pat pradžių buvo įdomus, ir būtent tai mane stūmė į priekį. Jei ko nemokėjau – mokiausi, nes patirtis ateina dirbant. Manau, net ir dabar gali būti situacijų, kai aš kažko nežinosiu, visko gali gyvenime būti. Bet tai bus dar viena pamoka ir ateityje jau mokėsiu panašioje situacijoje elgtis.

Dabar daugiausiai dirbate administracinį darbą. Papasakokite, kokias užduotis jis apima?

Turiu aprūpinti visą operacinį bloką medicinos priemonėmis, medikamentais ir užtikrinti, kad visa anestezijos įranga veiktų. Natūralu, kad įranga genda, todėl reikia rūpintis, kad ji būtų greitai pataisyta. Taip pat prisidedu prie įrangos atnaujinimo. Todėl turiu nuolat domėtis naujovėmis, tiek prietaisų, tiek naujų rinkoje atsiradusių vaistų.

Man pavaldūs 60 darbuotojų, todėl tenka nuolat su jais bendrauti ir spręsti kasdienius klausimus, išklausyti, aptarti operacijas ir kt. Kartu su kolegomis planuoju metinę skyriaus veiklą, atsižvelgdama į žmogiškuosius resursus. Planuoju darbuotojų atostogas, sudarau darbo grafikus. Užtikrinu sklandų skyriaus darbą personalo ligos atveju, tobulinimosi laikotarpiu. Bendradarbiauju su buhalterijos skyriumi, dėl įrangos gedimų bendrauju su Medicinos technikos priežiūros skyriumi, dėl medicinos priemonių ir vaistų užsakymų bendradarbiauju su Vaistine.

Taip pat viena iš mano pareigų – išduoti narkotinius vaistinius preparatus. Tai didžiulė atsakomybė. Rūpinuosi  darbuotojų profilaktiniais sveikatos pasitikrinimais. Taip pat turiu budėjimus, nes vyresniosios slaugytojos darbas yra administracinis, o operacinė  iki šiol yra mano pašaukimas. Man ten gera, patinka.

Kas paskatino tapti vyresniąja slaugytoja?

Dirbti vyresniąja nesvajojau, bet man du kartus pasiūlė šią poziciją. Susimąsčiau. Buvau šiek tiek „pasimatavusi“ darbą pavaduodama anksčiau dirbusias vyresniąsias slaugytojas. Turbūt nugalėjo smalsumas, ar man pavyks, ar sugebėsiu suvaldyti visus procesus, atsakomybes – tai juk didžiulis operacinis blokas, sudėtingas mechanizmas, kuris turi veikti puikiai, viskas turi būti padaryta laiku. Tai buvo iššūkis sau.

Bet pasakiau sau, kad ateinu laikinai – metams. Laikinai išbuvau dvejus metus, tada vyko konkursas šiai pozicijai užimti. Sudalyvavau jame ir laimėjau. Nuo to laiko praėjo jau aštuoneri metai. Pirmieji metai buvo labai sunkūs, labai daug įtampos, supratau, kiek daug nežinau, nemoku, nesuprantu. Paskui viskas ėmė dėliotis į „stalčiukus“, maždaug po metų jau pradėjau suprasti, kaip viskas turi veikti. Dabar galiu patvirtinti, kad į sau iškeltą klausimą, ar sugebėsiu, jau atsakiau – taip.

Dirbate jau tikrai daug metų, kaip pasikeitė anestezija per tuos kelis dešimtmečius?

Visų pirma, anestezija tapo žymiai saugesnė lyginant su ankstesniais laikais – turime daugiau monitoravimo prietaisų, medikamentų pasirinkimo. Dabar turime labai daug vienkartinių priemonių, todėl darbas lengvėja, tempas auga. Medikamentų ir medicinos priemonių laikymas visose operacinėse ir pooperacinėje palatoje yra standartizuotas.

Skyriuje yra taikomas intraveninių vaistų žymėjimas pagal tarptautinius medikamentų ir švirkštų žymėjimo standartus. Kai kurių darbų atlikti nebereikia, nes juos atlieka pagalbiniai darbuotojai. Anksčiau apskritai buvo didelis priemonių trūkumas, trūko net pirštinių. Niekada niekam nelinkėčiau grįžti į tuos laikus.

Ką patartumėt jauniems žmonėms, kurie galvoja apie anestezijos slaugytojos profesiją?

Apibendrinant, slauga yra pašaukimas – čia žmonėms prieš operacijas skauda, jie blogai jaučiasi, todėl reikia būti empatišku. Jeigu nejauti empatijos kitam žmogui, nereikėtų rinktis šios profesijos. Bet jeigu nori padėti, esi geranoriškas, tai tikrai siūlau studijuoti slaugą. Specializaciją paprastai studentai pasirenka per praktiką – išbando, kas jiems labiau patinka. Bet visur reikia kantrybės, atjautos, tolerantiškumo ir didžiulės atsakomybės už savo veiksmus.

Prieš kelias savaites Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) pirmą kartą buvo atlikta dubens venų embolizacija. Šią procedūrą pacientei atliko Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, intervencinės radiologijos gydytojas Andrejus Afanasjevas su operacinės komanda. „Skirtingai nei tradiciniai chirurginiai metodai, embolizacija laikoma kone „auksiniu standartu“ gydant būtent šią ligą – ji nesukelia didelės audinių traumos, nėra intensyvaus kraujavimo ar ilgo atsigavimo laikotarpio, nes atliekama per mažą, vos 3 mm dūrį į veną rentgeno kontrolėje. Dauguma pacienčių jau praėjus vienam mėnesiui po procedūros jaučia reikšmingą pagerėjimą, o komplikacijų tikimybė yra minimali“, – atskleidžia gydytojas.

Dubens pilnakraujystės sindromas (DPS) yra lėtinė liga, kai dėl venų vožtuvų nepakankamumo kraujas užsistovi dubens venose, jas išplečia ir sukelia skausmą bei diskomfortą. A. Afanasjevas sako, kad šią ligą gali sąlygoti keli skirtingi veiksniai: „DPS dažniausiai serga moterys, ypač tos, kurios yra gimdžiusios kelis kartus, nes nėštumo metu padidėja spaudimas į dubens venas, o tai gali paskatinti jų išsiplėtimą. Taip pat didesnę riziką turi moterys, kurių šeimoje pasitaikė venų varikozės atvejų, nes ši būklė gali būti paveldima. Hormoniniai pokyčiai, ypač padidėjęs estrogeno kiekis, silpnina kraujagyslių sieneles, todėl jos lengviau išsiplečia. Mažas fizinis aktyvumas ir sėdimas gyvenimo būdas taip pat blogina kraujotaką ir didina ligos atsiradimo tikimybę.“

Sergančios moterys dažnai jaučia maudžiantį skausmą pilvo apačioje, kuris stiprėja ilgiau stovint ar sėdint, skausmą lytinių santykių metu arba po jų, prieš menstruacijas arba jų metu, taip pat gali varginti nugaros, klubų ar kirkšnių skausmas. Kai kuriais atvejais pastebimos patinusios, išsiplėtusios venos kirkšnyse ar ant šlaunų, gali atsirasti ir dažnesnis noras šlapintis ir kt. Šiam sindromui būdinga, kad skausmas dažnai sumažėja atsigulus ar ilsintis.

„Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei skausmas vargina ilgiau nei šešis mėnesius ir nėra aiškios jo priežasties, pavyzdžiui, jis nesusijęs su menstruaciniu ciklu ar kitomis ginekologinėmis ligomis. Ypač svarbu nelaukti ir kreiptis į gydytoją, jei šie simptomai progresuoja, nes negydomas dubens pilnakraujystės sindromas gali sukelti rimtesnių komplikacijų. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo lengviau ją gydyti ir išvengti ilgalaikio diskomforto“, – pasakoja intervencinės radiologijos gydytojas.

Gydytojas patikslina, kad pirmiausiai reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins simptomus ir, jei reikės, nukreips pas specialistą, dažniausiai – gydytoją ginekologą, kartais kraujagyslių chirurgą. Vertinant minimaliai invazinio gydymo galimybę būtina ir intervencinio radiologo konsultacija. DPS diagnozei patvirtinti dažniausiai atliekami ultragarso tyrimas, kompiuterinės tomografijos angiografija arba magnetinio rezonanso tomografija.

DPS gali būti gydomas pasitelkiant minimaliai invazinę procedūrą – dubens venų embolizaciją. Gydytojas A. Afanasjevas sako, kad ši procedūra yra moderni, saugi ir tausojanti moters organizmą: „Skirtingai nei tradiciniai chirurginiai metodai, embolizacija laikoma kone „auksiniu standartu“ gydant būtent šią ligą – ji nesukelia didelės audinių traumos, nėra intensyvaus kraujavimo ar ilgo atsigavimo laikotarpio, nes atliekama per mažą, vos 3 mm dūrį į veną rentgeno kontrolėje. Dauguma pacienčių jau praėjus vienam mėnesiui po procedūros jaučia reikšmingą pagerėjimą, o komplikacijų tikimybė yra minimali.“

Procedūrą atlieka intervencinės radiologijos gydytojas, dažniausiai vietinėje nejautroje arba su lengva sedacija, todėl pacientė nejaučia skausmo. Per dūrio vietą į šlaunies ar rankos veną įvedamas plonas kateteris, kuriuo pasiekiamos pažeistos dubens venos. Tada per kateterį į venas suleidžiama speciali medžiaga, blokuojanti nenormalią kraujotaką. Tai padeda sumažinti veninį spaudimą, pašalinti kraujo sąstovį ir sumažinti skausmą.

Po procedūros pacientė namo išleidžiama tą pačią arba kitą dieną. Per pirmąsias kelias dienas gali būti jaučiamas nedidelis maudimas ar diskomfortas, kuris palaipsniui praeina. Įprastai į kasdienę veiklą moteris grįžta per kelias dienas, o visiškas atsistatymas trunka kelias savaites. Po procedūros rekomenduojama vengti intensyvaus fizinio krūvio, tačiau lengvas aktyvumas, pavyzdžiui, vaikščiojimas, yra netgi naudingas. Apie 70–90 proc. pacienčių simptomai ženkliai sumažėja, jos jaučia ilgalaikį būklės pagerėjimą.

„Ilgą laiką apskritai moters sveikatai, ypač lėtiniams skausmams, buvo skiriama per mažai dėmesio, daugelis moterų tiesiog susitaikydavo su nuolatiniu skausmu. Todėl džiaugiuosi, kad RVUL galime pasiūlyti dubens venų embolizaciją, leidžiančią atsikratyti varginančių simptomų ir pagerinti gyvenimo kokybę be sudėtingų operacijų. Taip pat atliekame ir gimdos miomų embolizaciją – dar vieną minimaliai invazinę procedūrą, leidžiančią moterims išvengti sudėtingų operacijų ir dažnu atveju išsaugoti gimdą.

Kartu noriu pasidžiaugti nuolat gerėjančiu intervencinės radiologijos gydytojų ir gydytojų ginekologų bendradarbiavimu. Komandinio darbo dėka galime pasiūlyti aukščiausios kokybės medicinos paslaugas moterims. Dirbdami su kolegomis iš kitų skyrių pacientėms užtikriname profesionalias konsultacijas, išsamią diagnostiką ir jų individualią būklę atitinkantį gydymą“, – pabrėžia RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas A. Afanasjevas.

Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius nuo pernai paslaugas pradėjo teikti renovuotose patalpose, šiuo metu turi 24 lovas. Kviečiame trumpai susipažinti su kai kuriomis skyriuje įdiegtomis naujovėmis ir tausojančiomis gydymo technikomis.

Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius buvo įkurtas 1958 m. II Vilniaus miesto ligoninėje, o į RVUL perkeltas 2005 m. Nuo 1992 m. skyriuje pradėtos taikyti sudėtingos endoskopinės endonazalinės nosies ir prienosinių ančių chirurginės operacijos – skyrius buvo šios chirurgijos pradininkas Baltijos šalyse. 2024 m. Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius paslaugas pradėjo teikti renovuotose patalpose, šiuo metu turi 24 lovas.

Nuo 2009 m. skyriui vadovaujantis gydytojas otorinolaringologas dr. Svajūnas Balseris pasakoja, kad nuo šių metų skyriaus pacientai priimami dviejuose naujuose pacientų apžiūros kabinetuose ir naujoje operacinėje: „Kabinetai turi šiuolaikinius standartus atitinkančias darbo vietas, kurios užtikrina efektyvią ausų, nosies ir gerklės ligų diagnostiką ir gydymą. Labai džiaugiamės, kad skyriuje įrengta ir moderni operacinė su chirurginėmis ir anesteziologinėmis konsolėmis, centriniu vakumo, deguonies padavimo, siurbimo sistemomis.

Gydytojai otorinolaringologai gali naudotis moderniausia aparatūra, pavyzdžiui, operaciniu mikroskopu ausų, nosies ir gerklų mikro operacijoms, jėgos instrumentais, „šeiverio-skustuvo“ įranga su įvairaus diametro ir kampų priedais sudėtingoms prienosinių ančių ir kaukolės pamato operacijoms, radiodažnumine nosies kriauklių, minkštojo gomurio chirurgine aparatūra, koabliatoriumi knarkimo, lėtinio tonzilito tausojančiam gydymui ir daugeliu kitų.“

Anot dr. S. Balserio, pokyčius pastebi ir pacientai, kuriems atliekamos tiek skubios, tiek multiprofilinės planinės operacijos. „Dažnai gauname padėkų tiek žodžiu, tiek raštu – pacientai vertina puikias sąlygas, gydytojų profesionalumą, inovatoriškumą, viso skyriaus personalo dėmesingumą. Tenka išgirsti, kad esame pasiruošę geriau už privačias gydymo įstaigas“, – sako gydytojas.

Atliekant patalpų renovaciją buvo įrengta kondicionavimo sistema, kompiuterizuotos gydytojų darbo vietos,  poilsio kambarys su virtuvėle, televizoriumi. Puikios darbo sąlygos prisidėjo prie geros darbo atmosferos, komandos nuotaikos. „Naujos, modernios, šiuolaikinius pasaulinius standartus atitinkančios aparatūros ir instrumentų įsigijimas motyvuoja visą medicinos personalą tobulėti, kelti kvalifikaciją, diegti medicinos naujoves skyriuje. Todėl visi gydytojai nuosekliai gilina žinias tarptautinėse konferencijose, mokymo kursuose, seminaruose ir nori dalintis savo patirtimi viešojoje erdvėje. Taip gimė mintis parengti istorijų ciklą apie Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje įdiegtas naujoves, tausojančias gydymo technikas, realią pagalbą pacientams“, – paaiškina skyriaus vedėjas dr. S. Balseris.

Lėtinis tonzilitas

Lėtinis tonzilitas – tai 3–5 ir daugiau kartų per metus ir bent kelis metus iš eilės pasikartojantis bakterinis gomurinių migdolų uždegimas. Efektyviausias lėtinio tonzilito gydymo būdas yra chirurginis – tonzilektomija. RVUL tonzilektomijos operacijas galima atlikti moderniu kobliacijos metodu.

„Kobliacija – tai minimaliai invazinė procedūra, kurioje naudojamas ne įprastas šilumos, o cheminis procesas. Todėl kobliatoriumi operuoti pacientai jaučia mažesnį skausmą pooperaciniu periodu, sumažėja pooperacinio kraujavimo, aplinkinių audinių patinimo rizika, gijimas yra greitesnis ir lengvesnis. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad pacientai beveik 3 dienomis greičiau gali grįžti prie jiems įprasto fizinio krūvio ir normalios mitybos, skausmas jaučiamas 4 dienomis trumpiau, vartojamų nuskausminamųjų dozės taip pat būna mažesnės“, – privalumus vardija gydytoja otorinolaringologė Sigita Padvariškytė-Brusokė.

Ausies būgnelio perforacija

„Timpanoplastikos operacijos metu atkuriamas ausies būgnelio vientisumas. Šios procedūros gali prireikti, kuomet ausies būgnelyje dėl uždegimo ar traumos susiformuoja perforacija (skylė), kuri nesugyja savaime. Pacientus vargina suprastėjusi klausa, pasikartojanti sekrecija iš ausies, ausies skausmas ir uždegimai“, – sako gydytoja otorinolaringologė Justina Dapkutė.

Dažniausiai operacijos metu būgnelis atkuriamas panaudojant paties paciento audinius. Priklausomai nuo perforacijos dydžio, lokalizacijos bei gretutinės patologijos, operacija gali būti atliekama mikroskopine ar endoskopine technika per užausinį (atliekamas pjūvis už ausies), endauralinį (pjūvis ausyje) ar transkanalinį (per ausies landą) priėjimą. Timpanoplastika RVUL atliekama moderniu TIVATO 700 mikroskopu, kuris pasižymi itin aukštos kokybės optika ir padeda maksimaliai gerai vizualizuoti operacinį lauką.

Knarkimas

Obstrukcinė miego apnėja – tai būklė, kai miego metu viršutiniai kvėpavimo takai subliūkšta ar dalinai susiaurėja, neleisdami orui patekti į plaučius. Dažniausiai pastebimas miego apnėjos požymis – knarkimas. Jei pacientui diagnozuojama obstrukcinė miego apnėja, knarkimas, parenkame maksimaliai individualizuotą gydymo planą. Kartais pradedame nuo nosies operacijos ar atliekame keletą operacijų etapų trijuose ryklės aukštuose. Operacijoms atlikti naudojami kobliatorius ir radiodažnuminis dezintegratorius.

,,Jei reikia, atliekame retai kurioje kitoje ligoninėje taikomą miego endoskopiją. Šio tyrimo metu operacinėje otorinolaringologų ir anesteziologų komanda „primigdo“ pacientą iki natūralaus miego gylio, vertindami, kokia forma siaurinami kvėpavimo takai, kuri dalis knarkia. Taip galime dar tiksliau nustatyti, kurį gydymo metodą ligoniui pasiūlyti“, – aiškina gydytoja otorinolaringologė Lina Jurgaitienė.

Gerklų ligos

Gerklų ligų diagnozei ir gydymui skirta minimaliai invazinė procedūra – mikroskopinė gerklų chirurgija. Ši operacija RVUL atliekama naudojant specialų šiuolaikinį mikroskopą, kuris leidžia chirurgui itin tiksliai apžiūrėti ir gydyti smulkesnes gerklų struktūras.

,,Viena dažniausių priežasčių, dėl kurių atliekama gerklų operacija, yra balso klosčių mazgeliai, polipai ar cistos. Taip pat – nuolatiniai balso pokyčiai ar užkimimas, kurie nepraeina taikant konservatyvų gydymą. Mikroskopinė gerklų chirurgija padeda pašalinti šias kliūtis ar pakoreguoti pažeistus audinius, kad pacientai galėtų lengviau kvėpuoti ir ryti“, – pasakoja gydytojas otorinolaringologas Evaldas Kateiva. Aukštos raiškos mikroskopas leidžia chirurgui itin tiksliai pašalinti mazgelius, polipus ar kitus pažeidimus, išsaugant sveikus audinius, todėl pooperacinis gijimas yra greitesnis, pacientas lengviau atsigauna.

Rinitas

Rinitas – nosies liga, pasireiškianti nosies užgulimu, apsunkintu kvėpavimu per nosį bei vandeninga sekrecija, čiauduliu. „Rinitui gydyti labai dažnai naudojama konchoplastika – chirurginis gydymo metodas. Tačiau vis dažniau taikomi alternatyvūs minimaliai invazyvios pogleivio konchoplastikos metodai: apatinių nosies kriauklių radiodažnuminė abliacija bei koabliacija. Šie metodai gali būti taikomi ir mūsų skyriaus pacientams“, – sako gydytojas otorinolaringologas Andrius Savanevičius.

Šiems minimaliai invazyviems metodams nereikalingi gleivinės pjūviai, todėl sukeliamas mažesnis pooperacinis nosies užgulimas, sekrecija. Operaciją galima atlikti vietinėje nejautroje, operuojant kraujavimas paprastai būna nežymus, todėl nosies tamponavimas dažniausiai nėra būtinas arba būna minimalus.

„Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos lopus. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami nekrozės pažeisti audiniai, tada pragula uždengiama to paties žmogaus šalia esančiais sveikais raumenimis, paodžiu ir oda“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Terminių traumų skyriaus vedėjas, gydytojas ortopedas traumatologas Vytautas Vaitkus. Gydytojas pragulomis ir jų chirurginiu gydymu domisi du dešimtmečius. Jis atskleidžia, kad tai paskatino artimojo liga – prieš 20 metų Lietuvoje pragulų gydymas dar tik žengė pirmuosius žingsnius, tad teorinės ir praktinės informacijos jam teko ieškoti Vakarų Europos ligoninėse. Dabar jis yra vienas iš vos kelių specialistų šalyje, chirurgiškai gydančių sunkias pragulas.

Pragulos – nejudrumo pasekmė

Pragulos – tai odos, paodžio, raumenų, kaulų pažeidimai ir nekrozės, išsivystančios bet kurioje kūno vietoje, kurioje arti paodžio yra kaulas. Gydytojas V. Vaitkus sako, kad pragula yra ilgalaikio spaudimo pasekmė: „Dažniausiai pragulos formuojasi gulintiems ar nevaikštantiems pacientams. Ši būklė ne tik lemia stiprų skausmą ir diskomfortą, bet ir gali sukelti rimtų komplikacijų. Pragula gali būti ir gretutine mirties priežastimi, nes į ją gali patekti infekcija, prasidėti sepsis – netgi išgydžius visas pagrindines ligas, žmogus gali mirti dėl pragulų sukeltų komplikacijų.“

Pagrindinės pragulų susidarymo priežastys – kraujotakos sutrikimai, sumažėjęs judrumas, sumažėję jutimai, drėgmė, bloga mityba, amžius ir kūno sudėjimas, patiriamas kūno vietų spaudimas ir trintis.

Gydytojas išskiria keturis pragulų laipsnius. Pirmojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai tam tikros vietos oda paraudusi, pamėlynavusi. Tai yra lengviausios kategorijos pragula, kuriai užtenka specialaus tvarsčio, o žmogui pradėjus judėti ji išnyksta. Esant antrojo laipsnio pragulai gali atsirasti pūslė, atsiverti žaizda. Tokia pragula yra pavojingesnė, jai reikia daugiau priežiūros, kad būtų išvengta infekcijų.

„Trečiojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai oda ir audiniai „numiršta“ iki raumenų, atsiveria raumuo. Tokiu atveju reikia dar daugiau priežiūros, specialių tvarsčių, reguliarių perrišimų. Kartais, jei pragulos būna labai masyvios (daugiau nei delno dydžio), galima svarstyti chirurginį gydymą. Ketvirtojo laipsnio pragula – pati sunkiausia, nes pasiekia kaulą ir be chirurginio gydymo neužgyja arba gyja kelis metus“, – pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas V. Vaitkus.

Chirurginis gydymas

RVUL Terminių traumų skyriuje gydomos būtent ketvirtojo laipsnio pragulos. „Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos-raumenų lopus. Tai yra speciali plastinės chirurgijos technika, kai panaudojami sveiki šalia pragulos esantys audiniai. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami visi nekrozės pažeisti audiniai, o tada pragula uždengiama to paties žmogaus sveikais raumenimis, paodžiu ir oda. Tokia technika reikalinga todėl, kad ant „pliko“ kaulo oda užaugti negali.

Operacija yra sudėtinga, todėl esame vieni iš nedaugelio Lietuvoje, galintys ją atlikti. Visgi jei pragula yra tikrai didelė, apie 50 cm ilgio ir pločio, net ir mes galime mažai kuo padėti – nėra galimybės tokio dydžio pragulos uždengti sveikais paciento audiniais. Be to, tokių pragulų gydymą apsunkina ir gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, autoimuninės ligos, kraujotakos nepakankamumas ir kt.“, – sako V. Vaitkus.

Tačiau gydytojas pabrėžia, kad net ir ketvirtojo laipsnio pragulas chirurgiškai gydo ne visada. Anot jo, jei žmogus yra visai nejudantis, nemotyvuotas sveikti – gydyti jį chirurgiškai nėra prasmės: „Padarius operaciją labai didelė tikimybė, kad pragula vėl atsiras, o antrą kartą padaryti operaciją toje pačioje vietoje yra jau ženkliai sunkiau. Esu daręs operaciją toje pačioje vietoje net tris kartus, o pragula vis tiek atsinaujino – ketvirtos operacijos paprasčiausiai atsisakiau, nes nebebuvo likę sveikų audinių, kuriuos galėčiau panaudoti gydymui.“

Išvengti neįmanoma

Pragulos gali atsirasti tiek jaunesniems, tiek vyresniems žmonėms (pastariesiems dažniau, nes jie dažniau kenčia nuo mitybos nepakankamumo, dėl kurio krenta svoris ir nyksta raumenų masė, todėl „išlenda“ kaulai, o tose vietose didesnė tikimybė formuotis praguloms). Jei žmogus guli ant nugaros, pragulos formuojasi ant menčių, pečių, kryžkaulio, kulno, po didelių stuburo ar galvos operacijų ar traumų – ant pakaušio. Ypač liesiems žmonėms pragulos gali susidaryti net ant stuburo slankstelių. Gulint ant šono pragulos atsiranda ant klubo, peties, alkūnės, ties kulkšnimis.

Paklaustas, ar pragulų galima išvengti, gydytojas sako, kad jų išvengti beveik neįmanoma, todėl pagrindinė tiek gydymo įstaigos, tiek pacientu besirūpinančių artimųjų užduotis – neleisti praguloms formuotis ir plėstis. „Vos tik atsiranda pragulos požymiai, toje vietoje reikia naudoti specialius tvarsčius, užkertančius kelią pragulos gilėjimui. Pagrindinė profilaktikos priemonė vis dar yra judėjimas, to neišvengsime. Be to, svarbu iš karto išsiaiškinti priežastį, kodėl pragula atsirado pirmą ar antrą kartą. Pavyzdžiui, jei žmogus nevaikšto, galbūt jam į vežimėlį reikia dėti specialų įdėklą, kad vėl nesiformuotų pragula ant sėdmenų.

Net ir ilgesnės, 5–6 valandas trunkančios operacijos metu pacientui gali formuotis pragulos, pavyzdžiui, neurochirurginėse ar kardiochirurginėse operacijose pacientas ilgai guli nejudinamas dėl medicininių priežasčių. Žinoma, dabar operacinės stalai modernėja, gaminami operacinio stalo apklotai iš silikono, tačiau tobulo stalo dar niekas neišrado“, – pasakoja V. Vaitkus.

Čiužinys – ne panacėja

Gydytojas pastebi, kad su pragulomis susijęs ir ne vienas mitas. Turbūt dažniausiai pasitaikantis klaidingas įsitikinimas – jei žmogus turi čiužinį nuo pragulų, jų tikrai neatsiras. Tai yra netiesa. Specialus čiužinys gali sulėtinti pragulų susidarymą, bet jis negali padėti jų išvengti. Jeigu pacientas ilgiau guli vienoje padėtyje, nėra judinamas ar jo laikinai nerekomenduojama judinti dėl medicininių priežasčių – susidarys pragulos. Tiesa, būklių, kai judinti nerekomenduojama nėra daug, pavyzdžiui, esant nestabiliam stuburo lūžiui, sunkiai politraumai, po galvos smegenų dekompresijos ir kt.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas, su kuriuo susiduria gydytojas V. Vaitkus ir visas skyriaus personalas – artimųjų įsitikinimas, kad pacientą reikia palikti ramybėje, jo nejudinti. „Žinoma, žmogui skauda, jis nenori judėti, bet tokiu atveju iš karto susidaro rizika formuotis praguloms. O artimieji dažnai pyksta, kad mes vartome gulinčius pacientus, skatiname pacientus keltis ir sėdėti. Tradicinės jų frazės – „palikite ramybėje, leiskite ramiai pagulėti, geriau duokite vaistų, kad greičiau pasveiktų“. Taip jie tikrai nepadeda savo artimiesiems.

Beje, kai tik pacientas pradeda pats judėti, mes jo daiktus padedame kiek toliau, ar kitoje pusėje nei jam įprasta. Tai darome ne dėl jautrumo trūkumo, o tam, kad pacientas pats stengtųsi judėti. Pavyzdžiui, jei paralyžiuota kairė paciento pusė, rekomenduojama daiktus dėti ne prie sveikos pusės, o prie paralyžiuotos, kad pacientas bandytų siekti, judėtų, vartytųsi. Tai yra profilaktika, mes stengiamės žmogų kuo greičiau aktyvuoti“, – pasakoja gydytojas.

Pragulos ir slauga

RVUL Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja Jolanta Lištvan taip pat pabrėžia, kad ligonis turėtų kuo trumpiau gulėti ar sėdėti vienoje padėtyje, reikia ypač stengtis sumažinti spaudimą ten, kur atsikišę kaulai. Ji sako, kad visuose RVUL skyriuose odos spaudimui mažinti naudojamos įvairios pagalbinės slaugos priemonės: „Turime naujas funkcionalias, mobilias lovas, kurios padeda žymiai lengviau pakeisti ligonio kūno padėtį. Naudojame profilaktinius čiužinius, kurie lėtina pragulų formavimąsi. Turime ir kompresinių oro čiužinių, kurie naudojami esant didelei pragulų rizikai ar kai pragulos jau yra. Taip pat naudojame tokias papildomas priemones, kaip kulnų, dubens, alkūnių pagalvėles. Ir, žinoma, skatiname pacientų judrumą, padedame jiems keisti padėtį.“

J. Lištvan priduria, kad RVUL naudojamas pragulų rizikos vertinimo aprašas, pagal kurį kiekvienas hospitalizuojamas pacientas apžiūrimas ir yra įvertinama jo individuali pragulų rizika: „Jeigu rizikos nėra, jokios priemonės netaikomos. Tačiau pažymima, kada būklę reikės vertinti iš naujo, nes dauguma pacientų RVUL hospitalizuojami chirurginiam gydymui, po kurio rizika gali pasikeisti. Jei pragulų rizika yra ar pacientas jau atvyko su pragulomis, tai pažymima specialioje formoje ir parenkamos reikalingos priemonės, pavyzdžiui, kompresinis čiužinys, pleistrai, paskiriami perrišimai ir kt. Jei pacientą reikia vartyti, yra sudaromas grafikas“, – pasakoja vyresnioji slaugytoja.

RVUL laimėjo Inovacijų agentūros organizuotą konkursą ir gavo finansavimą mobiliajai programėlei „PRAGULOMS STOP“ sukurti. Šios programėlės tikslas – slaugytojoms ir jų padėjėjoms padėti vertinti, priminti, patarti, pasiūlyti pragulų gydymo priemones pagal algoritmus. Pragulos bus fotografuojamos, todėl  sukaupus vaizdų banką dirbtinis intelektas galės parinkti, pavyzdžiui, tvarsčius ir kitas reikalingas priemones pagal pragulos tipą. Kiek žinoma, tai bus pirmoji tokia programėlė Lietuvoje.

Patarimai artimiesiems

J. Lištvan sako, kad pragulų gydymas ir priežiūra nesibaigia gydymo įstaigoje. Net ir grįžus namo, sunkiai judantys ar nejudantys pacientai turėtų būti prižiūrimi laikantis pagrindinių slaugos principų. „Pirmiausiai reikia skatinti ligonį judėti, jei tik tai įmanoma. Lova, kėdė, vežimėlis ar kitos priemonės turi būti specializuotos – būtina vengti kietų paviršių. Taip pat reikėtų vengti tempimo ar trinties, pavyzdžiui, gulintį ligonį kelti specialia pakėlimo paklode arba lenta. Kai ligonis sodinamas į kėdę, pirmiausia jis pakeliamas, bet netraukiamas arba velkamas. Patalynės raukšlės turi būti išlygintos.

Didelį dėmesį reikėtų skirti odos priežiūrai – ji visą laiką turi būti sausa ir švari, prausiantis naudoti švelnų muilą, odą nusausinti ne trinant, o švelniai patapšnojant. Jei ligonis nelaiko šlapimo ar išmatų, odai apsaugoti reikia naudoti apsauginį kremą, dažnai maudyti. Jei lova užteršta, tuojau pat pašalinti išmatas, šlapimą, maisto likučius“, – vardina vyresnioji slaugytoja.

Be to, būtina stiprinti ligonio organizmo atsparumą ir užtikrinti pakankamą maisto medžiagų (baltymų), vitamino C ir skysčių kiekį bei sveiką paciento mitybą. Taip pat nepamiršti tinkamai parinkti ir naudoti pragulų gijimą skatinančius pleistrus, išsiaiškinti pakartotinio pragulų atsiradimo priežastis ir jas pašalinti. J. Lištvan primena, kad dauguma atvejų lengviau nuo pragulų apsisaugoti nei vėliau jas prižiūrėti ir gydyti.

Populiariausius 2024 m. antrojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir įvykius ligoninėje galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje.

Antrasis 2024 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, be to, dauguma darbuotojų aktyviai įsitraukė į kalėdinių dekoracijų konkursą, aukojo gyvūnams, dirbo prie įvairių projektų.

Kaip ir anksčiau, bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Taip pat sužinosite, kurie kolegos buvo RVUL ambasadoriai žiniasklaidoje 2024 m. – daugiausiai kartų davė interviu, komentavo įvairius su sveikata susijusius klausimus.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Gero skaitymo!

Lietuvoje kasmet nustatoma daugiau nei 1,5 tūkstančio naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet didėja. „Chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis, nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad reikalavimai operacijai yra labai dideli. Itin svarbi ir chirurgo patirtis bei visapusiškas pasirengimas bet kokio sudėtingumo operacijai”, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro abdominalinis chirurgas ir koloproktologas, profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius. Jis plačiau papasakojo apie storosios žarnos vėžį, ankstyvosios diagnostikos programą ir chirurginį ligos gydymą.

Ar storosios žarnos vėžys – dažnas onkologinis susirgimas ir kiek atvejų per metus nustatoma Lietuvoje?

Pasaulio mastu, storosios žarnos vėžys yra antra pagal dažnumą vėžio rūšis, kuria serga moterys, ir trečia, kuria serga vyrai. Be to, tai antra pagal dažnį mirties nuo vėžio priežastis pasaulyje tarp abiejų lyčių. Manoma, kad iki 2030 m. šių piktybinių susirgimų padaugės 60 proc., todėl per metus bus diagnozuojama 2,2 milijono naujų storosios žarnos vėžio atvejų, o apie 1,1 milijono žmonių dėl šios ligos mirs. Lietuvoje kasmet nustatome per 1600 naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet mūsų šalyje padidėja 4–6 proc.

Kas dažniau serga storosios žarnos vėžiu? Kokius rizikos veiksnius galite išskirti?

Pažymėtina, kad tiek vyrus, tiek ir moteris ši liga paliečia vienodai. Amžius, be abejo, yra svarbus faktorius, nes kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad jis gali susirgti storosios žarnos vėžiu. Neabejotinai neigiamą įtaką daro rūkymas, alkoholio vartojimas, gausus raudonos mėsos kiekis racione. Taip pat vėžio riziką didina menka fizinė veikla ir judrumas, vidurių užkietėjimas ir kt. Taigi pakoregavus gyvenseną galima sumažinti riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.

Ar storosios žarnos vėžys gali būti paveldimas?

Yra keli storosios žarnos vėžį genetiškai sąlygojantys sindromai, tokie kaip šeiminė adenominė polipozė bei paveldimas nepolipozinis storosios žarnos vėžys. Šiais atvejais autosominiu dominantiniu būdu (kai pakanka pakitusį geną paveldėti bent iš vieno iš tėvų) 50 proc. palikuonių paveldi patologiškai pakitusį šią ligą sąlygojantį geną.

Yra ir dar retesnių genetinių sindromų, apie kuriuos sužinojome per porą pastarųjų dešimtmečių, kai liga gali būti paveldima ir autosominiu recesyviniu būdu (pakitęs genas paveldimas iš abiejų tėvų). Šiai pacientų grupei taikoma žymiai ankstyvesnė ir visai kitokia patikra, ir net prevencinė stebėsena bei gydymas. Svarbu tai, kad netaikant šių priemonių, geną paveldėję asmenys storosios žarnos vėžiu suserga jauname amžiuje.

Tam tikrą procentą atvejų sudaro ir taip vadinamas šeiminis vėžys – tai padidinta rizika susirgti storosios žarnos vėžiu, nors aiškaus autosominio dominantinio paveldimumo nėra: jei asmuo storosios žarnos vėžiu ar ikivėžiniu susirgimu (polipu–adenoma) susirgo anksti, iki 55 metų amžiaus, jo palikuonims susirgti šia liga rizika yra didesnė.

Viena iš vėžio prevencijos priemonių – reguliarus sveikatos tikrinimas. Gal galite trumpai papasakoti apie storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą Lietuvoje?

Ši programa Lietuvoje pradėjo veikti 2009 m., iš pradžių keliuose regionuose, o ilgainiui apėmė ir visą šalį. Programa skirta asmenims nuo 50 m. iki 74 m. amžiaus, ja pasinaudoti galima vieną kartą per dvejus metus. Visus programos kaštus padengia Valstybinė ligonių kasa, todėl pacientams ji yra visiškai nemokama.

Programoje numatytas slapto kraujavimo testo išmatose atlikimas. Jeigu testas teigiamas, pacientas nukreipiamas kolonoskopijai – specialiam storosios žarnos ištyrimui lanksčiu endoskopu. Reikia paminėti, jog teigiamas slapto kraujo testas nereiškia, kad asmuo serga storosios žarnos vėžiu. Tik keletui procentų šių asimptominių žmonių, kuriems atliekame kolonoskopiją dėl programos metu nustatyto teigiamo slapto kraujo testo išmatose, iš tiesų diagnozuojame storosios žarnos vėžį.

Svarbu tai, kad net ir diagnozavus storosios žarnos vėžį nesant jokių simptomų (kai žmogus tiesiog dalyvauja ankstyvosios diagnostikos programoje), neretai liga būna ankstyvos stadijos. Todėl jos gydymas būna žymiai lengvesnis ir efektyvesnis. Keletui procentų programoje dalyvaujančių žmonių aptinkame ikivėžinius susirgimus – polipus – kuriuos pašalinus užkertamas kelias vėžio išsivystymui. Dar vienas teigiamas programos aspektas yra tas, kad aptinkame ir kitų nepiktybinių ligų, kurios sąlygoja teigiamą testo rezultatą – tai hemorojus, išangės įplėša, storosios žarnos divertikuliozė, uždegiminės žarnų ligos ir kt., bei galime pasiūlyti aukščiausios kompetencijos konsultacijas ir efektyvų gydymą Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

Ar dalyvavimas tokioje ankstyvosios diagnostikos programoje gali padėti išvengti storosios žarnos vėžio? Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus simptomus?

Deja, pati programa negali visiškai išspręsti storosios žarnos vėžio problemos. Kiekvienas žmogus turi įsiklausyti į savo organizmą, kad esant abejonėms dėl sveikatos galėtų laiku kreiptis į specialistą ir gauti reikiamą pagalbą. Šį procesą sudėtingesniu paverčia tai, kad storosios žarnos vėžys specifinių, tik šiai ligai būdingų simptomų neturi.

Visgi į kai ką verta atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, vienas iš pirminių simptomų galėtų būti tuštinimosi funkcijos pasikeitimas: žmogus, pripratęs prie savo žarnyno ritmo, pamažu pastebi, jog jis keičiasi, kai jokių žinomų priežasčių tam nėra. Vidurių pūtimas, protarpiais nepaaiškinamas viduriavimas ar progresuojantis vidurių užkietėjimas yra būdingi simptomai. Kuomet vėžys yra kairėje gaubtinės storosios žarnos pusėje ar tiesiojoje žarnoje, išmatose dažnai būna kraujo, kartais su padažnėjusiu neproduktyviu tuštinimusi (tenezmais).

Dešinės storosios gaubtinės žarnos dalies vėžys neretai yra „slaptesnės“ eigos ir gali pasireikšti mažakraujyste (atsiranda bendras silpnumas). Kartais nesant jokių kitų simptomų, pacientas gali užčiuopti darinį dešinėje pilvo pusėje – tai būdingiau vyresnio amžiaus pacientams be žymesnio viršsvorio. Ligai progresuojant gali atsirasti skausmų pilvo srityje.

Vadinasi, vien nedideli, bet be aiškios priežasties atsiradę žarnyno funkcijos sutrikimai, jau yra signalas, kad reikėtų pasitarti su savo šeimos gydytoju. Jau nekalbant apie mano išvardintus rimtesnius ligos požymius, dėl kurių reikėtų skubiai kreiptis į specialistus.

Ko tikėtis žmogui, jei jam kolonoskopijos metu vis dėlto aplinkamas storosios žarnos vėžys?

Visų pirma, kolonoskopijos tyrimo metu atliekama biopsija (paimamas mėginys iš surasto auglio), ir tik gavus biopsinės medžiagos histologinio ištyrimo išvadą, patvirtinančią, jog tai yra storosios žarnos vėžys, diagnozė tampa neabejotina. Tuomet būtinas ištyrimas tiek dėl vietinio naviko išplitimo, tiek dėl galimų jo metastazių atokiuose organuose.

Būtinai atliekama pilvo ir krūtinės kompiuterinė tomografija, o sergantiems tiesiosios žarnos vėžiu – dar ir mažojo dubens magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas. Papildomai gali būti imamas kraujo mėginys vėžio žymeniui nustatyti.

Kuomet visi tyrimai būna atlikti, paciento būklę aptaria multidisciplininė komanda, kurią sudaro abdominalinis chirurgas, onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas, radiologas, patologas ir kiti specialistai (pačio paciento dalyvavimas dažniausiai nėra reikalingas). Aptarus paciento gydymo eiliškumą, jis siunčiamas šios ligos gydymui. Svarbu paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra pagydomas, bet kuo vėlyvesnė stadija, tuo sunkiau tai padaryti. Žymiai lengviau pagydomas ankstyvas vėžys ar priešvėžiniai susirgimai.

Kokie galimi storosios žarnos vėžio gydymo būdai?

Pagrindinis ir svarbiausias storosios žarnos vėžio gydymas šiandien, kaip ir anksčiau, yra chirurginis. Operacijos atliekamos minimaliai invaziniu būdu (laparoskopiškai ar su robotine įranga), o atviros operacijos reikalingos tik tam tikrais atvejais. Ankstyvo storosios žarnos vėžio operacijos tam tikrai pacientų grupei gali būti atliekamos endoskopiškai – net nedarant jokių pjūvelių pilvo sienoje, o operaciją atliekant per išeinamąją angą su specialia endoskopine įranga.

Tiesiosios žarnos vėžį pradėjus gydyti chemoterapija su spinduliniu gydymu ir vėžiui dėl šio gydymo pilnai išnykus, galima siūlyti ne operaciją, o stebėjimą. Vis dėlto tokių pacientų skaičius nėra didelis, o ir pilnai navikui išnykus, jei iki gydymo pradžios vėžys buvo vietiškai gerokai išplitęs, atsinaujinimo tikimybė gali siekti iki 30 proc. Taip pat labai nedidelė dalis sergančiųjų storosios žarnos vėžiu gali būti gydoma taikinių terapija, t. y., medikamentais.

Tiesa, medicinos mokslui judant į priekį ir matant tendencijas, panašu, kad ateityje ši liga nebus gydoma chirurgiškai. Bet iki tol, ko gero, dar pasikeis ne viena medikų karta.

Plačiau papasakokite apie chirurginio gydymo ypatumus ir užduotis.

Kadangi chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis ir nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad ir operacijai bei jos atlikimo technikai reikalavimai yra labai dideli. Labai svarbi operuojančio chirurgo patirtis, jo visapusiškas pasirengimas, gebėjimas taikyti visus įmanomus chirurginius metodus, atlikti įvairaus sudėtingumo operacijas.

Pirmoji ir svarbiausia chirurginio gydymo užduotis – operaciją atlikti taip, kad būtų pašalintas ne tik pats auglys, bet ir atitinkama žarnos dalis su augliu, bei auglį drenuojantis kraujagyslinis ir limfinis baseinas, kuriame yra tikimybė rasti šalia auglio plintančius ligos židinius (jei tokių yra). Šiam tikslui pasiekti yra įvairių operacijų tipų bei metodikų, kurios neretai turėtų būti individualizuojamos konkrečiam pacientui. Tik teisingai parinkta konkrečiam pacientui tinkamiausia operacija bei jos teisinga apimtis yra patikimas kelias į pasveikimą.

Kokių rezultatų gali tikėtis pacientas ir kaip chirurginis gydymas gali paveikti jo tolesnio gyvenimo kokybę?

Paciento gyvenimo kokybės po operacijos užtikrinimas yra antrasis ir ne mažiau svarbus chirurginio gydymo tikslas. Storosios žarnos vėžio operacijos metu šalinamos anatominės struktūros yra netoli nervinių rezginių, kuriuos chirurgas turi identifikuoti, nepažeisti ir išsaugoti. Tai svarbu operuojant ir gaubtinės storosios žarnos, ir tiesiosios žarnos vėžį.

Tiesiosios žarnos chirurgija ypač susijusi su galima įtaka paciento gyvenimo kokybei. Neretai po tiesiosios žarnos vėžio operacijų pakinta tuštinimosi funkcija, galimas ir dalinis išmatų nelaikymas. Tam tikros operacinės metodikos leidžia sumažinti šių problemų mastą. Kitas iš galimų tiesiosios žarnos vėžio chirurgijos „palydovų“ – sutrikusi šlapinimosi ar lytinė funkcija, tad preciziška operacija sumažinti tokio pažeidimo grėsmei yra būtina.

Jei tiesiosios žarnos vėžys yra arti išeinamosios angos, operacija gali baigtis nuolatinės stomos suformavimu, todėl natūralus tuštinimosi kelias po operacijos tampa neįmanomu. Vėlgi, egzistuoja selektyvios operacinės metodikos, kurios padeda šios negalią lemiančios operacijos išvengti ir išsaugo natūralią tuštinimosi funkciją net ir iš pirmo žvilgsnio beviltišku atveju. Tai, kaip minėjau, didele dalimi priklauso ir nuo turimos operuojančio chirurgo patirties.

„Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl gana riboto ir trumpalaikio efekto ir galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I chirurgijos skyriaus vedėjas Gintaras Varanauskas. Gydytojas chirurgas plačiau papasakojo, kodėl tulžies pūslėje susidaro akmenys, kokie simptomai jiems būdingi ir kodėl reikėtų ryžtis planinei tulžies pūslės akmenų šalinimo operacijai.

Kas gi yra ta tulžies pūslės akmenligė ir kaip ji pasireiškia?

Tai liga, kai tulžies pūslėje formuojasi akmenys. Akmenų dydis gali būti labai įvairus, nuo kelių milimetrų iki 2 cm ar daugiau. Vieniems ji pasireiškia skausmų priepuoliais, ypač pavalgius riebaus maisto, kitiems ji gali būti nebyli, ir žmogus apie akmenis gali taip ir nesužinoti arba apie tai išgirsti tik atlikus echoskopinį pilvo organų tyrimą (pilvo organų echoskopija yra paprasčiausias tyrimas tulžies pūslės akmenligei nustatyti).

Problema atsiranda, kai pasireiškia tulžies pūslės akmenligės komplikacijos: tulžies pūslės uždegimas, tulžies latakų akmenligė, gelta ar kasos uždegimas. Tada gydymas tampa sudėtingesnis ir pavojingesnis gyvybei.

Kokie simptomai gali pranešti apie tulžies pūslės akmenligę? Nuo ko priklauso, ar žmogus šiuos simptomus jaus, ar ne?

Apie tulžies pūslės akmenis gali pranešti maudimas arba skausmas dešiniajame šone, po šonkaulių lanku. Paprastai skausmas prasideda staiga ir trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Taip pat gali pasireikšti pilvo pūtimas ir pykinimas, rėmuo ar sunkumo jausmas. Vieni žmonės simptomus gali jausti, kiti ne – aiškias priežastis išskirti sunku.

Kokius galite išskirti pagrindinius tulžies pūslės akmenligės rizikos veiksnius?

Tulžies pūslės akmenligė yra liga, kurią nulemia bilirubino ir cholesterolio apykaitos organizme sutrikimas. Šios medžiagos tulžies pūslėje „sukrenta į nuosėdas“, iš kurių ir formuojasi akmenys. Jie būna skirtingo dydžio, formos ir spalvos. Akmenų formavimuisi turi įtakos ir tulžies pūslės motorikos sutrikimai. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra viršsvoris ir nesubalansuota mityba, kai žmogus vartoja daug riebaus, kaloringo ir cholesterolio turinčio maisto. Greitas svorio netekimas irgi gali paskatinti tulžies akmenų formavimąsi. Lytis ir amžius – dažniau suserga moterys, ypač vyresnės nei 40 metų. Akmenys nesukelia didelės grėsmės, kol nepradeda „keliauti“ ir neužstringa tulžies pūslės kaklelyje ar latakuose.

Ar tulžies pūslės akmenligę reikia nedelsiant operuoti? O gal galima palaukti?

Kartą teko nugirsti dviejų moterų pokalbį: „Pas mane tulžyje yra akmenys, bet gydytoja sakė, kad nereikia skubėti, operuoti reikia tik tada, kai bus blogai…“, – sakė viena jų. Šiame teiginyje viskas skambėtų logiškai, jeigu mes galėtume sutarti, kada jau yra „blogai“. Gaila, bet nėra blogos savijautos matavimo skalės, tai yra subjektyvūs mūsų jutimai, nebent atsiranda grėsmingos ligos komplikacijos požymių (stiprūs skausmai, pageltimas, pykinimas, vėmimas). Taigi turime ligą, dėl kurios galime rinktis: operuotis ar laukti likimo „siurprizų“, kitaip tariant, komplikacijų.

Mūsų ligoninės I chirurgijos skyriuje gydomi ligoniai, sergantys tiek nekomplikuota tulžies pūslės akmenlige, tiek turintys šios ligos komplikacijų. Skirtumas yra tas, kad pirmiesiems atliekamos planinės operacijos, kai galima planuoti operacijos laiką, savo emocinį nusiteikimą, taip pat ir pati operacija ir jos pooperacinis periodas būna lengvesni. Šie pacientai pirmiausiai konsultuojami Konsultacijų skyriuje, ten yra suderinamas operacijos laikas, su gydytoju chirurgu aptariami rūpimi klausimai. Antruoju atveju operacijos atliekamos skubos tvarka, neretai ne vienu etapu, kai susiduriama su rimtesnėmis komplikacijomis.

Papasakokite plačiau apie gydymą – kaip atliekama tulžies pūslės šalinimo operacija?

Pirmiausiai norėčiau paneigti vieną mitą. Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl riboto veiksmingumo ir trumpalaikio poveikio bei dėl galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo. Rekomenduojamas gydymas – operacinis tulžies pūslės šalinimas.

Neretai pacientai labai bijo, jiems sunku pasiryžti planinei operacijai. Noriu juos nuraminti, kad tulžies pūslės šalinimo operacija yra viena iš dažniausiai atliekamų operacijų RVUL Bendrosios chirurgijos centre. Jos atliekamos naudojant pacientų taip vadinamąjį „lazerį“ – visa operacija atliekama per nedidelius 1–2 cm dydžio pjūvelius laparoskopu. Operacijos metu pašalinama tulžies pūslė ir joje esantys akmenys. Tai yra šiuolaikiškas, minimaliai invazinis metodas, tausojantis paciento sveikatą.

Pooperacinis tokios chirurginės procedūros periodas trunka neilgai, nesant kontraindikacijų namo pacientai važiuoja tą patį vakarą, o fizine veikla gali užsiimti po poros savaičių. Todėl rekomenduoju problemą išspręsti, kol viskas yra kontroliuojama, o ne laukti grėsmingų komplikacijų.

Paminėjote, kad pašalinami ne tik akmenys, bet ir pati tulžies pūslė. Ar tai sukelia kokių nors pasekmių tolesniam žmogaus gyvenimui ir sveikatai?

Tulžies pūslė yra svarbus, bet ne gyvybiškai būtinas organas, todėl žmogus gali gyventi ir be jos, bet po pašalinimo kuriam laikui tenka imtis tam tikrų gyvenimo būdo ir mitybos korekcijų. Reikėtų vengti keptų, riebių ir labai kaloringų produktų, nes po tulžies pūslės pašalinimo organizmui sunkiau suvirškinti riebalus. Reikėtų valgyti dažniau ir mažomis porcijomis, nes tai padeda lengviau virškinti maistą ir sumažina virškinimo sistemos apkrovą. Taip pat gerti užtektinai vandens, apie 2 l per parą, priklausomai nuo individualių indikacijų.