Plastinės chirurgijos operacijos, galinčios ženkliai pagerinti moterų sveikatą ir gyvenimo kokybę

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Rauba sako, kad plastinė chirurgija dažniausiai siejama su estetine išvaizda. Toks įsivaizdavimas yra per siauras, nes plastinės operacijos gali pagerinti moterų sveikatą, gyvenimo kokybę, padėti išvengti įvairių gretutinių negalavimų, suteikti psichologinio komforto ir pasitikėjimo savimi. „Į konsultaciją atėjusios moterys skundžiasi per didelėmis krūtimis ir skuba vardinti jų sukeliamas problemas, norėdamos mane įtikinti operacijos būtinumu, bet joms to daryti nereikia – apie problemas puikiai žinau ir padarau viską, kad pacientėms padėčiau“, – pabrėžia gydytojas.

Krūtų mažinimui ryžtasi dažniau

Didelę patirtį turintis RVUL plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas G. Rauba prisimena, kad pačioje XX a. pab. tik išvykęs į JAV sužinojo apie ten labai dažnai atliekamas krūtų mažinimo operacijas, kurias rinkdavosi tiek jaunos, tiek vyresnio amžiaus moterys. Gydytojas sako, kad pastaraisiais metais šių operacijų gerokai dažniau pasitaiko ir Lietuvoje, nes pamažu keičiasi žmonių suvokimas: „Plastinė ir estetinė chirurgijos susijusios, o mūsų ligoninėje atliekamos plastinės operacijos žmonėms pagerina fizinę savijautą. Pavyzdžiui, per didelės krūtys blogina moters gyvenimo kokybę ir daro įtaką sveikatai – jai sunku sportuoti, bėgioti, didelis papildomas krūtų svoris apkrauna stuburą ir kaklo sritį ir sukelia skausmą, pakeičia laikyseną, gali atsirasti pašutimai po krūtimis. Galiausiai, moteris susiduria ir su sunkumais rinkdamasi patinkančią aprangą, patiria psichologinį diskomfortą. Tačiau mąstymas keičiasi, vis didesnė visuomenės dalis supranta, kad plastinė chirurgija gali ne tik pagražinti kūną, bet ir spręsti sveikatos problemas.“

G. Rauba pasakoja, kad plastinė krūtų mažinimo operacija atliekama esant bendrinei nejautrai ir trunka apie tris valandas. Jos metu pašalinamas riebalinių audinių perteklius, kartais krūtį reikia pakelti, ypač vyresnio amžiaus pacientėms. Taip pat stengiamasi išlaikyti krūties estetinį vaizdą. Po operacijos apie mėnesį reikia nešioti krūtis prilaikančią ir formuojančią liemenėlę. Į darbą moteris gali grįžti po poros savaičių, o fizine veikla užsiimti praėjus dviem mėnesiams po operacijos.

„Amžiaus iki kurio nerekomenduojama daryti krūtų mažinimo operacijos – nėra. Pavyzdžiui, esame operavę abiturientę, turėjusią gigantines krūtis. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai jaunos pacientės dvejoja dėl operacijos – ateityje planuoja pastoti ir nėra tikros, ar galės vaikelį maitinti krūtimi. Noriu jas nuraminti, nes operacijos metu perkeliamas visas areolos kompleksas (spenelis, pieno liaukos ir kt.), jis išlieka funkcionalus. Tad po tokio tipo krūtų mažinimo operacijos moteris gali kūdikį maitinti krūtimi“, – paaiškina RVUL plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas G. Rauba.

Užkritę vokai – didelis trukdis

Dermatochalazė arba užkritę viršutiniai akių vokai yra dažna estetinė ir sveikatos problema, dažniausiai pasireiškianti vyresnio amžiaus žmonėms. Vokai dažniausiai užkrenta dėl natūralaus senėjimo proceso – silpnėja raumenys, sumažėja odos elastingumas, todėl nusileidžia akių vokų oda. Užkritusius vokus gali lemti ir paveldimumas, stresas, traumos ir kitos priežastys.

„Viena vertus, tai yra estetinė problema, kita vertus – užkritę vokai prastina regėjimą, riboja akiratį, trukdo vairuoti, dirbti kompiuteriu ar žiūrėti televizorių. Dėl apriboto matymo gali kamuoti galvos skausmai. Taip pat akys ašaroja, gali būti sunku mirksėti, akių vokų oda būna drėgna, todėl klostėse gali atsirasti infekcija. Šios problemos išsprendžiamos sumažinant odos perteklių ir pakeliant voką. Įdomu tai, kad nors problema būdinga tiek vyrams, tiek moterims, profesionalios pagalbos dėl užkritusių akių vokų dažniausiai kreipiasi pastarosios – apie 90 proc.“, – sako gydytojas G. Rauba.

Akių vokų plastinės operacijos atliekamos naudojant vietinę nejautrą ir paprastai užtrunka iki vienos valandos. Po operacijos ant akių dedamas vėsinantis kompresas, jei pacientė jaučia skausmą – jis malšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Moteris tą pačią dieną gali grįžti namo, o siūlai pašalinami praėjus savaitei. Po akių vokų operacijos reikia laikytis tausojančio režimo, nesilankstyti, nepersitempti, o visas gijimo procesas užtrunka apie tris savaites.

Pilvukas po gimdymo – dėl diastazės

Po gimdymo ar numetus labai daug svorio moteris gali kamuoti fizinė ir estetinė problema – pilvo raumenų diastazė, kitaip tariant, prasiskyrę tiesieji pilvo raumenys. Paskutinįjį nėštumo trimestrą pilvo raumenys prasiskiria beveik visoms moterims, tai yra normalu. Deja, daliai moterų po gimdymo į buvusią padėtį jie nebegrįžta net prabėgus metams ar daugiau laiko, todėl jos gali atrodyti lyg besilaukiančios, o korseto nešiojimas ar sportas dažnu atveju tik nežymiai sumažina problemą. Efektyviausiai ji sprendžiama pasitelkiant plastinę chirurgiją.

„Estetinės pilvo raumenų diastazės problemos – nudribęs pilvas, pilvo apačioje atsiradusios kabančios odos klostės, vizualiai matoma raumenų prasiskyrimo linija. Kalbant apie sveikatos problemas, pilvo raumenų diastazė gali būti susijusi su iššutimais, nugaros skausmu, raumenų silpnumu, netaisyklinga laikysena. Kartais pasireiškia šlapimo nelaikymas, išvaržos. Taip pat suprastėja lytinis gyvenimas, moteris patiria ir psichologinį diskomfortą, – vardija G. Rauba. – Todėl pilvo sienos plastikos (abdominoplastikos) metu susiuvame prasiskyrusius raumenis ir, jei reikia, pašaliname minkštųjų audinių perteklių. Operacija paprastai trunka apie tris valandas, hospitalizacijos laikotarpis neilgas. Po operacijos maždaug mėnesį reikia nešioti korsetą, o prie fizinio aktyvumo grįžti iš lėto. Tokią operaciją gali tekti pakartoti tik tuo atveju, jei moteris dar kartą pastoja ir raumenys vėl prasiskiria.“

RVUL gydytojas pastebi, kad sunku atskirti, kada ryškus pilvas po nėštumo yra mažo fizinio aktyvumo ir nesubalansuotos mitybos pasekmė, o kada – pilvo raumenų diastazė. Dažnu atveju priežastis būna pastaroji, tačiau tikslią diagnozę nustatyti gali tik gydytojas. Rekomenduojama pilvo raumenų patikrinimą atlikti praėjus maždaug  dviem mėnesiams po gimdymo – kuo anksčiau nustatoma diagnozė, tuo lengvesnis ir greitesnis gydymas laukia. Tačiau G. Rauba pabrėžia, kad pilvo raumenų diastazę chirurginiu būdu galima gydyti praėjus ir keleriems, ir net keliolikai metų po raumenų prasiskyrimo: „Kęsti fizinio ir psichologinio diskomforto nereikia tiek diastazės, tiek kitais atvejais – verčiau pasikonsultuokite su gydytoju ir gaukite profesionalią pagalbą“.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje pirmą kartą lankėsi ministras A. Dulkys

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) lankėsi LR sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė. Vieno iš įstaigos steigėjų – LR Sveikatos apsaugos ministerijos, – atstovai susitiko su ligoninės administracija ir klinikinių centrų vadovais, susipažino su bendruomene, aptarė ligoninei svarbius strateginius klausimus ir ateities viziją.

Pirmą kartą RVUL apsilankiusio ministro A. Dulkio ir viceministrės D. Jankauskienės vizitas prasidėjo susitikimu su įstaigos administracija ir klinikinių centrų vadovais, kurie pristatė pagrindines centrų veiklos kryptis ir rodiklius, didžiausius pasiekimus ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Didelis dėmesys susitikimo metu buvo skirtas sunkios traumos klasteriui. Šio centro vadovas profesorius Valentinas Uvarovas džiaugėsi, kad RVUL yra sukurta puiki studijų bazė rezidentams ir doktorantams, kurie noriai renkasi šią ligoninę ir joje gauna labai platų praktinių žinių spektrą, nuo traumatologijos iki toksikologijos.

RVUL Skubios pagalbos skyriaus veiklą ir jos viziją pristatęs skyriaus vedėjas Paulius Uksas pabrėžė, kad į įstaigą atvyksta maždaug 50 proc. visų GMP automobilių Vilniaus regione, t. y., greitosios pagalbos automobilis pacientą atgabena kas 15 min. Iš viso per parą Skubios pagalbos skyriuje priimama iki 300 pacientų.

„Mūsų skyriaus tikslas yra teikti medicinos paslaugas kuo greičiau ir kokybiškiau, todėl nuolat ieškome galimybių plėstis ir prisitaikyti prie augančių pacientų srautų. Atsižvelgdami į vykstančias sveikatos apsaugos sferos reformas, siekiame didinti skubiosios medicinos paslaugų prieinamumą bendradarbiaudami tiek su GMP tarnyba, tiek su kitomis ligoninėmis. Be to, reaguodami į dabartinę geopolitinę situaciją, ieškome efektyvių sprendimų potencialioms grėsmėms ir krizėms valdyti. Remdamiesi geriausiomis užsienio šalių praktikomis, turime parengę strategiją, kaip galėtų plėstis ir modernizuotis Skubios pagalbos skyrius“, – sakė P. Uksas.

Susipažinęs su esama įstaigos situacija, pasiekimais ir ateities planais, ministras A. Dulkys pažymėjo, kad yra pasiruošęs įsiklausyti į ligoninės poreikius ir drauge ieškoti sprendimų. Anot jo, ligoninei atnaujinti ir padidėjusiems poreikiams patenkinti reikia pasinaudoti visais galimais finansavimo šaltiniais – valstybės biudžeto, Europos Sąjungos fondų, Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemone. „Lėšų sveikatos apsaugos sistemai kiekis yra ribotas. Be to, jos turi būti skirstomos, tolygiai atsižvelgiant į visų regionų poreikius. Dėl to labai svarbu kuo tiksliau susitarti dėl bendros šios svarbios ligoninės vizijos, numatyti visas galimybes ir grėsmes, kad pinigai būtų panaudoti racionaliai – būtent ten, kur reikia ir kiek reikia“, – teigė ministras.

Po pristatymo ministras A. Dulkys ir viceministrė D. Jankauskienė turėjo progą apsilankyti ligoninės klinikiniuose centruose, iš arčiau pamatyti jų veiklą ir susipažinti su komanda, įvertinti infrastruktūros skirtumus modernizuotuose ir renovacijos dar laukiančiuose ligoninės padaliniuose. Tęsdamas skubiosios medicinos paslaugų pristatymą P. Uksas Skubios pagalbos skyriuje papasakojo apie praktinius darbo ypatumus. Toliau kartu su prof. dr. Sauliumi Vosyliumi ir vedėja Liucija Saltanavičiene svečiai aplankė Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių, kuriame gydomi ypač sunkios būklės pacientai.

Operacinio anesteziologijos skyriaus vedėjas dr. Darius Činčikas papasakojo apie didžiausio įstaigos skyriaus veiklą ir dalies operacinių infrastruktūros atnaujinimo poreikį – ministras aplankė renovuotas ir nuo ligoninės atidarymo nepasikeitusias operacinio bloko patalpas. Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Audrius Širvinskas supažindino su moderniu aneurizmų, insultų ir kitų sudėtingų patologijų gydymo metodu ir naudojama pažangia įranga. Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus vedėjas Aurelijus Grigaliūnas pristatė jų skyriui priklausančią operacinę.

Pažintį su RVUL ministras A. Dulkys ir viceministrė D. Jankauskienė pabaigė I Chirurgijos skyriuje – susipažino su vedėju dr. Sauliumi Jurevičiumi, pabendravo su pacientais, darbuotojais ir rezidentais, įvertino prieš pusę metų po remonto duris atvėrusio II Chirurgijos skyriaus aplinką.

Baigiantis vizitui sveikatos apsaugos viceministrė D. Jankauskienė padėkojo administracijai už aktyvų įstaigos strategijos kūrimą ir pokyčius, kuriuos išvydo: „Labai džiaugiuosi, kad dabartinė įstaigos ateities vizija yra ambicinga, prioritetai sudėlioti tikslingai. Akivaizdžiai matyti pozityvus RVUL pokytis, darnus komandos darbas ir pažanga. Todėl neabejoju, kad įstaigos teikiamų paslaugų prieinamumas ir kokybė ateityje augs.“

Apibendrindami susitikimo rezultatus ministerijos ir ligoninės atstovai pasidžiaugė bendru požiūriu į platesnes bendradarbiavimo galimybes šalies gyventojams teikiant sveikatos gerinimo paslaugas.

Iš Ukrainos grįžę RVUL medikai: nė vienas iš mūsų nesijaučiame didvyriais

Į Lietuvą iš dviejų savaičių trukmės misijos Ukrainoje grįžo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) vyresnioji slaugytoja Daiva Jociunskienė, vyriausiojo slaugos administratoriaus pavaduotoja Violeta Nomeikienė ir gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika. Medikai sako tikėjęsi patekti į karo veiksmų sūkurį, tačiau dėl saugumo pagalbą Ukrainos žmonėms teikė prie Moldovos sienos esančioje ligoninėje. Joje gydytojai konsultavo pacientus, atliko kelias mokomąsias operacijas ir į namus išsivežė suvokimą, koks pažangus ir geras gyvenimas yra Lietuvoje.

Jei prašo pagalbos – reikia padėti

„Jei būčiau diskutavusi su šeima, ar važiuoti į Ukrainą, būtų atsiradę šimtas priežasčių to nedaryti, – apie apsisprendimą dalyvauti medikų misijoje pasakoja Traumatologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja D. Jociunskienė. – Paskelbus kvietimą registruotis nesuabejojau – jei žmogus prašo pagalbos, negaliu jam atsakyti, o čia jos prašo daugybė žmonių. Vadinasi, reikia padėti.“ Kartu vykusi slaugytoja V. Nomeikienė jai antrina sakydama, kad jos motyvacija buvo labai panaši – noras padėti tiems, kurie kenčia.

Apie tai, kad buvo atrinktos į misiją slaugytojos sužinojo pirmosiomis kovo dienomis, tačiau į Ukrainą išvyko tik po pusantro mėnesio. D. Jociunskienė sako, kad iš pradžių buvo neramu – viskas vyksta iš tikrųjų, o karo apimtoje šalyje tykos pavojai. Tačiau, laukiant išvykimo, misijos dalyviams vyko pasiruošimo paskaitos, po kurių jos pasijuto užtikrintai ir buvo pasiruošusios netikėtoms situacijoms.

Misijos dalyviai pirmiausiai pasiekė Ukrainos sostinę. Slaugytoja V. Nomeikienė pasakoja, kad Kyjivas jai priminė gerai įrengtą tvirtovę – įvažiavimus į miestą saugo postai iš didžiulių gelžbetonio blokų ir ginkluotų karių. Sostinės priemiesčiai paliko slogų įspūdį: susprogdintos degalinės, keliai apgadinti, sudegusi karinė technika, sugriauti tiltai, sunaikinti gyvenamieji namai ir vaikų darželiai. Pirmąją Kyjive praleistą naktį krito bombos, todėl medikams kuriam laikui teko persikelti į slėptuvę: „Kadangi slėpėmės, bombų sprogimų negirdėjome, tačiau juos puikiai girdėjo mus atvežę autobuso vairuotojai.“ Pasigirdus sirenoms anksčiau buvo privaloma slėptis, o gydymo įstaigose – pacientus nugabenti į rūsį. Bet vietos gyventojai jau įpratę prie dažnai kaukiančių sirenų ir į jas reaguoja mažiau.

D. Jociunskienė pripažįsta, kad Kyjive taip pat jautėsi nejaukiai. „Čia pamačiau, kokie baisūs gali būti sprogimų padariniai. Bet ukrainiečiai sparčiai tvarkosi – grįždama iš misijos nė pusės nuolaužų gatvėse nepamačiau. Žmonės gyvena toliau, tik tas gyvenimas kitoks. Apima neįprastas jausmas pamačius, pavyzdžiui, degalinėje kavą geriančius vyrus su automatiniais ginklais rankose“, – pasakoja ji.

Prasidėjus karui iš Kyjivo pasitraukė apie pusė jo gyventojų, čia darbo gydytojams sumažėjo, taip pat buvo nutrauktos planinės operacijos. Todėl medikai iš Lietuvos pasidalino į dvi komandas ir išvyko į skirtingas ligonines kituose šalies regionuose. Visi trys RVUL medikai atsidūrė maždaug 30 tūkstančių gyventojų turinčiame Podolės Mogiliove (Mohyliv-Podilskyi), šalia sienos su Moldova. V. Nomeikienė sako, kad girdėti oro pavojaus sirenas nedideliame mieste jai buvo dar nejaukiau nei Kyjive: „Kyjivas didelis, todėl galvojau, kad tikimybė bombai sprogti netoliese yra žymiai mažesnė.  Podolės Mogiliove atrodė, kad viskas arti, gali ir mus „užkliudyti“. O sirenos kaukė beveik kasdien.“

„Inozemni likari“ arba gydytojai iš užsienio

Dvylikos lietuvių medikų komanda prisijungė prie Podolės Mogiliovo rajoninės intensyvaus gydymo ligoninės, kuriai vadovauja Oleksandras Onofričiukas, kolektyvo. Anot D. Jociunskienės, iš pradžių žvelgę kiek šalčiau, visai netrukus kolegos ukrainiečiai ėmė šypsotis, prašyti pagalbos ir dalintis asmeninėmis istorijomis, rodyti artimųjų nuotraukas: „Mus priėmė šiltai, o išvykstant nuoširdžiai dėkojo už pagalbą. Nė nespėjome grįžti į Lietuvą, o jau skambino klausdami kaip sekasi. Vaišino ukrainietiškais patiekalais, lauktuvėms ir prisiminimui įteikė rankdarbių.

V. Nomeikienė prisimena, kad iš pradžių stebėjo ukrainiečių darbą, pažindinosi su kitos šalies sveikatos įstaigos specifika ir karts nuo karto prašė kokių nors užduočių. „Trečią dieną gydytojai jau siuntė pacientus mums į tvarstomąjį. Pacientai žinojo, kad atvykome kaip savanoriai, todėl „sukosi“ aplinkui ir taikėsi pakalbinti. Bet ten visi kalba ukrainietiškai, rusiškai dauguma nemoka, o mokantieji nelabai nori šią kalbą vartoti“. Ji sako pastebėjusi skirtumų ne tik darbo procesuose, pavyzdžiui, infekcijų kontrolė, į kurią Lietuvoje žiūrima griežčiau, bet ir bendravime tarp gydytojo ir paciento – Ukrainoje jis pasirodė paprastesnis, šiltesnis, gydytojai į pacientus dažnai kreipiasi vardais.

Po to, kai apie atvykusius medikus iš užsienio paskelbė vietos žiniasklaida, mūsų gydytojai turėjo nemenką iššūkį – dviese konsultuodavo 60 pacientų per dieną. Jie buvo ne tik Podolės Mogiliovo gyventojai, bet ir pasitraukusieji iš karo zonų. Nemažai buvo tokių, kurie ateidavo pasipasakoti, nuotraukas parodyti, išgirsti „gydytojo iš užsienio“ nuomonę.

Viena iš labiausiai į atmintį įstrigusių istorijų iš ligoninės D. Jociunskienei susijusi su jaunu pacientu iš Vinycios (Vinica) miesto, nutolusio per 120 km. „Iš šio miesto specialiai pas mus atvyko gydytojas dėl savo 15-mečio sūnaus, kuris kenčia nuo avaskulinės sąnario nekrozės. Vienintelis būdas jam padėti išsaugoti sąnarį – tiesiai į jį leisti medikamentus. Tačiau tėvas su ašaromis akyse papasakojo, kad šiuo metu to padaryti neįmanoma, nes vyksta karas, trūksta priemonių, šalies prioritetai kiti. Jis prašė mūsų pagalbos.

Kitiems pacientams taip pat nelengva, ypač kalbant apie endoprotezavimą, kurio valstybė nekompensuoja. Tad įsivaizduokite, kad pacientas iš kelių šimtų eurų algos turi pats nusipirkti tris tūkstančius eurų kainuojantį protezą, apmokėti operacijai skirtas priemones, net tokias, kaip vienkartinės pirštinės chirurgui, tvarsčiai, nuskausminamieji vaistai ir kita. Net ateidami į perrišimą, jie turi atsinešti savo priemones. Todėl ukrainietės slaugytojos, pamačiusios mūsų atsivežtas vienkartines priemones, negalėjo patikėti. Ligoninės personalas labai džiaugėsi atvežta labdara.“

Pacientai tikėjosi stebuklingų sprendimų

Misijoje dalyvavęs RVUL gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika tikėjosi padėti kare sužeistiems kariams ir civiliams, tačiau dėl saugumo tokios galimybės nebuvo. Todėl pabuvusi Kyjive komanda išvyko į Podolės Mogiliove esančią ligoninę: „Tiesioginiai karo veiksmai toje Ukrainos dalyje nevyksta, tačiau ten yra labai daug karo pabėgėlių. Ligoninės ortopedijos skyriaus vedėjas išvykęs į karo ligoninę, planinės operacijos praktiškai nevyksta, o žmonių sveikatos bėgos niekur nedingsta.  Na o kalbant apie medicinos išsivystymo lygį, sakyčiau, kad jie nuo mūsų atsilieka 15–20 metų. Kaip minėjo mano kolegės, paskelbus apie mūsų atvykimą vietinėje žiniasklaidoje, ėmė plūsti konsultacijų norėję pacientai – jie iš mūsų tikėjosi kitos nuomonės ir „stebuklingų“ sprendimų. Kita vertus, už viską, ką mūsų pacientai Lietuvoje gauna nemokamai – protezus ir konstrukcijas, – ukrainiečiai turi mokėti, todėl ir ieško kitokių sprendimų. Deja, dėl ribotų galimybių, operavome tik tuos, kuriems reikėjo ypač skubios pagalbos.“

Gydytojas sako, kad ukrainiečiai gydytojai lietuvius sutiko draugiškai, džiaugėsi demonstracinėmis operacijomis. „Norėčiau mūsų misiją pratęsti ir Lietuvoje, t. y. Podolės Mogiliovo medikus pakviesti į stažuotę mūsų ligoninėje. Jie labai noriai atvažiuotų“, – idėjomis apie projekto tąsą dalinasi S. Sereika.

Per ligoninėje praleistą savaitę gydytojas ortopedas traumatologas kalbėjosi su daugybe pacientų ir prisimena vieną ypatingai sukrėtusią istoriją: „Prasidėjus karo veiksmams, okupuotose teritorijose žmonės buvo atskirti, sutriko medicinos priemonių tiekimas. Pavyzdžiui, sirgusieji cukriniu diabetu negalėjo gauti insulino. Gydytojas iš Kyjivo papasakojo, kad jo giminaičių dukra sirgo cukriniu diabetu, jai buvo transplantuotas inkstas. Deja, laiku negavusi insulino ji mirė. Tai priverčia pagalvoti, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje.“ Jis nepamirš, kaip  atsisveikindami pacientai linkėjo sveikatos ir taikos, buvo labai dėkingi, kad gydytojai neišsigando ir atvažiavo.

Kalbėdamas apie ore tvyrantį nerimą, gydytojas sako, kad nors Podolės Mogiliovas toli nuo karo veiksmų zonos, įtampa jaučiama ir čia – kaukia apie pavojų pranešančios sirenos, o žmonės sako, kad gyvenimą gali planuoti vos vieną dieną į priekį, nes situacija nuolat keičiasi. Tuo gydytojas galėjo įsitikinti pats, nes vieną dieną ligoninės direktorius pasakė, kad 80 km nuo miesto buvo bombarduojama geležinkelio infrastruktūra. „O keli šimtai metrų nuo ligoninės, ant bėgių stovėjo 40 cisternų sąstatas su kuru. Ligoninės direktorius nerimavo, kad subombardavus sąstatą nei ligoninės, nei miesto neliks. Įtampa atslūgo tik po dviejų dienų sąstatui išvažiavus“, –  prisimena S. Sereika.

Iš Ukrainos – suvokimas, kaip gerai gyvename

„Mano motyvacija vykti į Ukrainą – pagalba. Žinoma, galima aukoti pinigus, bet aš manau, kad jei kiekvienas prisidės tuo, ką moka geriausiai, tai bus labai daug. Mano sugebėjimas yra gydyti, todėl norėjau padėti Ukrainos gydytojams. Šioje misijoje tapome medikų visuomenės ambasadoriais – ukrainiečiai mus mato ir labai vertina mūsų pastangas. Kita vertus, daugeliui misija atrodo kaip didelis žygdarbis, bet tiesa ta, kad taip nėra, nė vienas iš mūsų nesijaučiame didvyriais“, – sako gydytojas S. Sereika. Paklaustas, ką pats gavo Ukrainoje, gydytojas pabrėžia, kad misija privertė suvokti, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje, kokį ilgą kelią nuėjome ir kokie pažangūs dabar esame.

RVUL vyriausiojo slaugos administratoriaus pavaduotoja V. Nomeikienė pritaria kolegos mintims: „Su savimi iš Ukrainos parsivežiau pojūtį, kad mes labai gerai ir saugiai gyvename. Štai grįžusi iš misijos susitikau su dukra, ėjome Gedimino prospektu, švietė saulė, virš galvos plytėjo mėlynas dangus. Ir staiga atėjo mintis – kokia laimė turėti taikų dangų virš galvos, nejausti nerimo, kad pasigirs pavojaus sirena, reikės slėptis ar sprogs bomba.“

Vyresnioji slaugytoja D. Jociunskienė sako ilgai nepamiršianti iš arti pamatyto karo ir jo pasekmių. Anot jos, ukrainiečiai šypsosi, nors jų akyse visada matyti nerimas. Bet įkvepia jų pasitikėjimas prezidentu ir savo šalimi – jie sako, kad tai jų žemė. „Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas atkreipė dėmesį, kad daugybė oficialių valstybės pareigūnų bijo įvažiuoti į Ukrainos teritoriją, o štai mes ne tik atvažiavome, bet ir pradirbome dvi savaites. Mūsų palaikymas jiems yra labai svarbus“, – pabrėžia slaugytoja.

Operacinės slaugytoja D. Gasytė: turiu būti dėmesinga ir tiksli kaip šveicariškas laikrodis

„Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, nematydamas kas vyksta aplink jį. Todėl neurochirurginės operacinės slaugytoja privalo būti jo akimis, rankomis, o kartais net ir kojomis“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) tris dešimtmečius dirbanti operacinės slaugytoja Danguolė Gasytė. Pasak jos, operacinės slaugytoja privalo būti ypač tiksli, greita ir susikaupusi, o žinių bagažu nenusileisti pačiam neurochirurgui. Kitu atveju, pasiekti geriausių rezultatų operacinėje būtų labai sunku.

Kokie jūsų prisiminimai apie slaugytojos darbo pradžią?

RVUL atvėrus duris 1991 m. dirbau Priėmimo skyriuje, pasitikau patį pirmą ligonį. Tai buvo neurologinės pakraipos pacientė su smegenų kraujotakos sutrikimu. Prisimenu, kad tąkart buvome išsigandę kone labiau nei ji. Kiekviena pradžia dažniausiai būna sunki, o Priėmimo skyriuje niekada nežinai, kas laukia, kolektyve visi buvome naujokai ir prireikė laiko, kol pradėjome veikti kaip komanda.

Priėmimo skyriuje dirbote trejus metus, o tada ėmėte dirbti su traumatologais bei plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojais operacinėje. Kaip atrodė Jūsų darbas operacinėje?

Po 1991 m. traumatologijoje įvyko lūžis, iš sovietinės ji tapo vakarietiška. Kartu tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, nes norėjome dirbti šiuolaikiškai, o instrumentai buvo sovietiniai. Žinoma, turėjome ir europietiškų, gautų iš labdaros. Net neįsivaizduojate, kaip juos branginome ir saugojome – tol neidavome namo, kol instrumentas vėl nebūdavo paruoštas naujai operacijai. Už visą instrumentų priežiūrą nuo plovimo iki sterilaus instrumento paruošimo darbui buvo atsakinga operacinės slaugytoja. Dar ir šiandien naudojame kai kuriuos instrumentus, kurie kartu su ligonine švęs trisdešimtmetį.

Be to, mes, jaunos slaugytojos, tuo metu turėjome labai daug idėjų, buvome iniciatyvios, labai daug domėjomės traumatologija, mūsų iniciatyva buvo įkurta Traumatologijos ir ortopedijos operacinių slaugytojų draugija, vėliau išaugusi į Lietuvos operacinės slaugytojų draugiją. Buvo slaugytojų, kurios kartu su chirurgais važiuodavo į profesines konferencijas. Priežastis paprasta – apie operacijos eigą privalai žinoti tiek, kiek žino gydytojas chirurgas, kitaip negalėsi dirbti komandoje su juo. Operacinės slaugytoja turi būti chirurgo akys, ausys, rankos.

Su gydytojais traumatologais operacinėje dirbote dvidešimt metų. Kas nutiko toliau?

Vėl pakeičiau profilį ir jau dešimt metų dirbu su neurochirurgais. Vienu metu pritrūkus operacinės slaugytojų, buvo nuspręsta, kad mane galima perkelti į neurochirurginę operacinę. Maniau, kad metams, bet jiems prabėgus manęs atgal kolegos jau nebeišleido.

Gal galite palyginti darbą traumatologinėje ir neurochirurginėje operacinėje?

Skiriasi operacijų specifika, medicininė įranga, instrumentai. Taip pat skiriasi net ir būdas, kuriuo chirurgui paduodamas instrumentas. Tai supratau tik pradėjusi dirbti – iš pradžių instrumentus jiems paduodavau per kietai ir iš neurochirurgų išgirsdavau pastabą – „Nesimušk!“. Teko gerokai sušvelninti savo judesius ir pakeisti padavimo kampą.

Kodėl net tokios detalės yra svarbios?

Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, žiūrėdamas per mikroskopą. Jis nemato, ką veikia operacinės slaugytoja, todėl pati turiu vieną instrumentą iš jo rankos išimti, kitą į ranką įduoti. Kartais turiu įstatyti neurochirurgo pirštą į instrumento rankeną, nes jis negali nukreipti žvilgsnio ir pamesti iš akių vietos, ties kuria tuo momentu dirba. Būna, net ir instrumentą po mikroskopu naviguoju, kad „nepasiklystų“.

Operacinėje chirurgas ir slaugytoja dalinasi 4 prietaisų pedalus – chirurgas valdo mikroskopą ir gręžimo įrangą, o slaugytoja – pjovimo koaguliacijos ir ultragarso aparatūrą. Tokiomis akimirkomis suprantu, kokia didelė atsakomybė man tenka – pavyzdžiui, dėl mano klaidos daktaras gali nespėti laiku sustabdyti kraujavimo. Daug kas įsivaizduoja, kad operacinės slaugytoja nuobodžiauja ir tik paprašyta paduoda instrumentą, tačiau tai labai toli nuo tiesos.

Asistuodama neurochirurginio profilio operacijose turėjau išmokti nesiliesti prie operacinės stalų, nes net ir menkiausias krustelėjimas gali išprovokuoti neurochirurgo rankos mikrojudesį, dėl kurio pacientui galėtų būti pažeistos gyvybiškai svarbios mikrostruktūros.

Kokių charakterio savybių reikia norint būti gera operacinės slaugytoja?

Pirma, operacinės slaugytoja turi būti labai dėmesinga, antra – šis darbas turi patikti. Gera operacinės slaugytoja privalo apskaičiuoti kiekvieną judesį ir viską turėti po ranka patogiai, kad nereikėtų papildomų judesių paduodant instrumentą. Pavyzdžiui, aš mėgstu instrumentus ant stalo susidėti taip, kad juos paimant nereikėtų pasukti rankos – paėmiau ir padaviau, nes kiekvienas papildomas judesys užima sekundės dalį, iš kurių susideda minutės. O operacinėje laikas yra itin brangus, pavyzdžiui, esant smarkiam kraujavimui viena minutė gali kainuoti gyvybę.

Operacinės slaugytoja turi numatyti ir kelis veiksmus į priekį, nuolat sekti chirurgo rankas. Mes net juokaujame, kad chirurgas visas priklauso savo sutuoktiniui, išskyrus rankas. Operacinėje rankos priklauso slaugytojai, todėl nepaleidžiame jų iš akių. Pavyzdžiui, vos tik pasirodo kraujo lašiukas operuojant, esame pasiruošusios paduoti bipoliarinį koaguliatorių, nes kraujagyslę reikės staigiai uždeginti. Ir, kaip minėjau, žinau, kokį instrumentą paduoti, nes apie operacijos eigą nusimanau tiek pat, kiek gydytojas. Negali instrumentuoti, jei nesupranti, ką daro chirurgas.

Ar labai svarbu vieningas gydytojo chirurgo ir visos operacinės komandos darbas?

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad nerasite kitos tokios ligoninės kaip mūsų, nes čia nuo pat įstaigos atidarymo komandos narių tarpusavio santykiai buvo ypatingai draugiški. Mes visi buvome tarsi šeima. Gydytojai buvo slaugytojų globėjai, visada ateidavo į pagalbą. Bendravimas su jais buvo glaudus – kartu iš anksto aptardavome operacijas, konsultuodavomės. Todėl neabejodama patvirtinsiu, kad be komandinio operacinės darbo negalėtume žengti nė žingsnio, nuo jo priklauso operacijos rezultatai.

Ar yra ypatingų, jums atmintyje išlikusių operacijų?

Ko gero, vienos operacijos nepamiršiu niekada. Buvau atidirbusi maždaug dvidešimt šešerius metus, tad buvau labai patyrusi instrumentatorė, kai pirmą kartą teko dalyvauti smegenų ventrikuloendoskopijos operacijoje. Net turint tokią patirtį man prieš operaciją drebėjo rankos – nesupratau, kaip reikia teisingai surinkti endoskopinį instrumentą. Paėmiau jį į rankas ir žiūrėjau, kol profesorius Saulius Ročka pradėjo iš manęs juoktis ir padėjo sumontuoti prietaisą. Tada sėkmingai atlikome pirmąją ventrikuloendoskopijos operaciją mūsų ligoninėje. Dabar šis prisiminimas kelia šypseną, o tuomet tikrai buvo nejuokinga.

Pavasaris – slogos metas: ką turite žinoti apie gydymą, kad nepakenktumėte sau

„Užsikimšusiai nosiai galima naudoti simpatomimetinius nosies purškalus, bet gydymas jais neturėtų tęstis ilgiau nei 3–5 dienas. Ilgiau naudojami pacientų ypač mėgstami nosies purškalai gali sukelti medikamentinę slogą. Deja, tenka išgirsti, kad jie nosies purškalus ar lašus naudoja net 3 ar 5 metus“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėjas dr. Svajūnas Balseris. Jis pažymi, kad būklei po 10 dienų nepagerėjus, nereikėtų pulti vartoti antibiotikų, bet kreiptis į gydytoją.

Nors kalendoriuje ir pavasaris, nemažai žmonių kamuoja rinitas, arba kitaip tariant, sloga. Tačiau tikrai ne visais atvejais rinitą sukelia peršalimas. Papasakokite, su kokių rūšių rinitu galima susidurti?

Visų pirma, reikėtų žinoti, kad rinitas yra nosies ertmėje esančios gleivinės uždegimas, kurį sukelia virusai ir bakterijos. Pagrindiniai jam būdingi simptomai – išskyros iš nosies, nosies užgulimas ir niežulys, čiaudulys, susilpnėjusi uoslė. Tačiau, nors simptomai būna panašūs, visgi yra ne viena rinito forma, todėl prieš imantis gydymo būtina ją išsiaiškinti.

Pirmoji ir lengviausiai gydoma forma – ūminis rinitas, kuris dažniausiai pasireiškia sušalus ar perkaitus, kai yra susilpnėjęs organizmo imunitetas. Jis dažniausiai pasibaigia per 5–7 dienas. Be anksčiau minėtų bendrų simptomų, pasireiškia ir kiti – kosulys, gerklės ar galvos skausmas. Jei būklė po 10 dienų negerėja ar komplikuojasi, reikėtų kreiptis pas gydytoją.

Antroji forma – lėtinis rinitas, kurį gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, netinkamas medikamentų vartojimas, nėštumas, hormonų pokyčiai, kenksmingos darbo sąlygos, kitos ligos, taip pat negydomas arba netinkamai gydomas ūminis rinitas. Net ir individualūs kiekvieno žmogaus nosies anatominiai ypatumai gali lemti lėtinį ritiną ir jo komplikacijas. Lėtinį rinitą taip pat reikėtų gydyti tik pasikonsultavus su gydytoju.

Trečioji forma – sezoninis arba nuolatinis alerginis rinitas, kuriam būdinga paburkusi nosies gleivinė ir apsunkintas kvėpavimas, gausios vandeningos išskyros iš nosies, ašarojimas ir akių niežulys, čiaudulys. Dažniausiai dėl sezoninio rinito žmonės kenčia pavasarį, kai į orą patenka daugiausiai alergenų, t. y., žiedadulkių ir dulkių. O nuolatinis alerginis rinitas žmogų gali varginti ištisus metus.

Pavasarį ypač aktualu atskirti ūminį rinitą nuo alerginio rinito. Kaip tai padaryti?

Jau nuo kovo mėnesio, Lietuvoje paūmėja sezoninis alerginis rinitas, žinomas kaip šienligė. Nuo jos kenčiantys žmonės dažniausiai skundžiasi nosies gleivinės paburkimu, čiauduliu, nosies ir akių niežuliu, vandeningomis išskyromis iš nosies. Jį gali lemti genetinis paveldimumas, aiški reakcija į dirgiklius – žiedadulkes, dulkes, pelėsius, gyvūnų pleiskanas ir kita. Alerginis rinitas diagnozuojamas nustačius įsijautrinimą konkretiems alergenams. Tam reikia atlikti alerginius tyrimus, kurių metu aiškinamasi, ar organizme yra specifinių alergenams antikūnų.

Reikia pabrėžti, kad negydomas alerginis rinitas turi įtakos ne tik žmogaus gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, miegui, sportui ar darbui, bet gali išsivystyti į nuolatinį nosies gleivinės uždegimą ar kitas komplikacijas. Todėl nereikėtų numoti ranka, kad „taip jau yra“ ir kreiptis į gydytoją, kuris paskirs tinkamą gydymą, pavyzdžiui, hormoninius nosies purškalus (intranazalinius gliukokortikoidus), kuriuos galima saugiai naudoti ilgesnį laiką, apie 4–5 savaites. Vėliau, atsižvelgiant į ligos eigą ir sudėtingumą, šie vaistai gali būti skiriami ir iki pusės metų. Svarbu pabrėžti, kad pacientas visada turi tartis su gydytoju dėl vaistų, ypač ilgalaikio, vartojimo.

Kiekvienu atveju – rinitas turėtų būti gydomas skirtingai. Kaip šią ligą gydyti namuose ir kada kreiptis į gydytojus?

Kalbant apie ūminio rinito gydymą namuose, užsikimšusiai nosiai gydyti galima naudoti simpatomimetinius nosies purškalus, bet gydymas jais neturėtų tęstis ilgiau nei 3–5 dienas. Jei sloga užsitęsia, 7–10 parą prisideda bakterinė infekcija ir komplikuojasi į ūminį rinosinusitą.

Kokie yra slogos komplikacijos požymiai ir gydymas?

Rinosinusitas – tai nosies gleivinės ir prienosinių ančių uždegimas, kuriam būdingi keli klinikiniai simptomai: nosies užgulimas, pasunkėjęs kvėpavimas pro nosį, išskyros iš nosies arba į nosiaryklę, spaudimo jausmas arba skausmas veide prienosinių ančių srityje, neretai nukenčia uoslė. Simptomai mažai kuo skiriasi nuo įprastos slogos, tik jie užsitęsę.

Tokiu atveju reikia kreiptis į šeimos gydytoją ar gydytoją otorinolaringologą, kuris atliks tyrimus ligos kilmei nustatyti ir paskirs gydymą. Gali būti skiriami hormoniniai purškalai į nosį, kurie mažina nosies paburkimą ir palengvina kvėpavimą, probiotikai, įvairūs augaliniai preparatai, turintys ir priešvirusinį poveikį, ir neleidžiantys sutirštėti gleivėms, ir stiprinantys imuninę sistemą.

Lėtiniai rinosinusitai negydomi sinusų plovimais ar vaistais, reikalinga operacija. RVUL Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje galime kasmet atliekame 300–400 šiuolaikiškų tausojančių, minimaliai invazyvių endoskopinių nosies ir sinusų operacijų. Turime daugiau nei 30 metų patirtį šioje srityje.

Kas nutinka nosies purškalus naudojant ilgiau nei 3–5 dienas?

Pacientų ypač mėgstami ir ilgai naudojami nosies purškalai gali sukelti medikamentinę slogą. Ši problema labai aktuali – į konsultaciją atėję pacientai skundžiasi nosies užgulimu ir išskyromis iš nosies, įtaria rinosinusitą. Bet atlikus tyrimus paaiškėja, kad tai – medikamentinė sloga, atsiradusi ilgą laiką naudojant nosies purškalus. Šie vaistai stimuliuoja kraujagyslių susitraukimą nosies gleivinėje, todėl kvėpavimas palengvėja. Bet praėjus kiek laiko kraujagyslė nebeišlaiko „įtampos“, dar labiau išsiplečia, todėl nosis dar labiau užgula. Tada pacientas vėl lašina lašus.

Deja, iš pacientų tenka išgirsti, kad jie nosies purškalus ar lašus naudoja 3 ar 5 metus. Pirmaisiais metai tai daro tik prieš miegą, vėliau – dažniau, o dabar – po buteliuką per savaitę, o kartais jį pabaigia ir per 3 dienas. Buteliukai visur – prie lovos, darbo vietoje, automobilyje, rankinėje ir visur kitur. Tai yra labai didelė problema, todėl būtina šviesti žmones ir raginti ne besaikį vaistų vartojimą, o laiku kreiptis į gydytoją.

Ar, turint omenyje, nuolat augantį antibiotikų suvartojimą, gydymas jais yra daugiau žalos ar naudos duodantis gydymo būdas?

Gydymas antibiotikais Lietuvoje nuo seno labai populiarus. Vos tik pakyla temperatūra – o tai yra normali imuninės sistemos reakcija kovoje su virusais, – pacientai griebiasi antibiotikų. Deja, nepaisant antibiotikų suteikiamos naudos, perdėtas jų vartojimas prisideda prie atsparumo antibiotikams didinimo.

Nei ūminė sloga, vadinamasis peršalimas, nei po 7–10 dienų galimai prasidėjęs ūminis povirusinis rinosinusitas  antibiotikais negydomas. Statistiškai tik 5–15 proc. visų atvejų 10–14 slogavimo dieną išsivysto bakterinis rinosinusitas, kurį reikia gydyti antibiotikais.

Antibiotikoterapija turi būti racionali ir atsakinga. Nepagrįstas jų vartojimas skatina bakterijų atsparumą vaistams. Vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai išties prireikus antibiotikų – jie būna neveiksmingi. Tenka bandyti kitus, stipresnius, ypač plataus spektro antibiotikus.

Pastaraisiais metais susilpnėjusi ar dingusi uoslė, rodos, reiškė tik viena – žmogus susirgo COVID-19 virusine infekcija. Visgi turbūt nereikia pamiršti, kad šis simptomas būdingas ir rinitui, ir kitoms ligoms.

Uoslės ir skonio susilpnėjimas ar visiškas išnykimas būdingas ne tik COVID-19. Bet kuri ūmi virusinė arba bakterinė infekcija gali turėti įtakos uoslei. Ūmi sloga, lėtinė sloga, lėtinis rinosinusitas, medikamentinė sloga, hormoninė sloga, odontogeniniai sinusitai gali laikinai užblokuoti uoslę. Labai paprastas pavyzdys – smarkiai užgulus nosį gleivinė paburksta, oras eidamas parabole nepatenka į uoslinę sritį ir viskas – žmogus neužuodžia. Taip pat gali būti kitų patologijų, nuo neurologinės iki onkologinės. Jei dingusi uoslė neatsistato, vargina pastovus nosies užsikimšimas – tai yra ženklas pacientui, kad reikėtų ieškoti tikrosios priežasties.

Kai žmogus dėl sutrikusios uoslės kreipiasi į mus, tikriname imuninę sistemą, aiškinamės žmogaus gyvenimo būdą, įpročius ir pan. Naudodami modernią endoskopinę techniką, nosies ertmėse ieškome struktūrinių pakitimų, veiksnių, kurie sukelia  žmogui pasikartojančias slogas ir rinosinusitus. Tokiais atvejais dažniausiai nustatomos šoninės nosies sienelės anatominės variacijos, polipai, blokuojantys natūralias sinusų angas, nosies pertvaros iškrypimus, defektus ar kitokius struktūrinius pakitimus, kurie predisponuoja ligą. Net jei priežasties nustatyti nepavyksta, galime eiti diagnozių atmetimo keliu.

Ką patartumėte pacientams, kuriems sloga nepraeina per savaitę?

Labai svarbu ankstyva diagnostika – kuo anksčiau pradėsime gydyti ligą, tuo mažesnė komplikacijų tikimybė. Anksti diagnozavę ir pradėję gydyti lėtinius rinitus – medikamentais arba minimaliai invazinėmis chirurginėmis procedūromis, – galime pasiekti tikrai labai gerų rezultatų. Todėl stebėkite simptomus, nepiktnaudžiaukite nosies purškalais ir laiku kreipkitės į gydytoją. Žinoma, neretai diagnostika nebūna lengva, reikia eiti ir atmetimo keliu, žvelgti į žmogų kaip į visumą, o ne vieną dalį – nosį. Sėkmės raktas – ankstyva diagnostika ir profesionaliai parinkta gydymo taktika.

Profesorius V. Uvarovas: stuburo išvarža – ne galutinis nuosprendis

„Stuburo išvarža ypač didele staigmena tampa jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus juos užklumpa staigus skausmas nugaroje, nusitęsiantis į sėdmenis ir kojas“, – sako profesorius Valentinas Uvarovas. Jis pabrėžia, kad ankstyvose stadijose išvaržos tikrai nereikia operuoti – pilnai baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti ir kantrybe.

Kas yra stuburo išvarža?

Kiekvieno suaugusio žmogaus stuburas sudarytas iš 33–34 slankstelių, tarp kurių yra 23 tarpslanksteliniai diskai, veikiantys kaip savotiški stuburo amortizatoriai. Dėl įvairių priežasčių diskai gali būti pažeidžiami, todėl suplyšta disko skaidulinis žiedas, o iš jo dalinai arba visiškai išsiveržia minkštasis branduolys, kuris užspaudžia šalia esantį nervą, todėl pasilenkus žmogui sukelia skausmą. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas profesorius V. Uvarovas sako, kad šis negalavimas – tarpslankstelinio disko išvarža, – yra viena dažniausių nugaros skausmą sukeliančių priežasčių, o dėl jos daugiausiai kenčia jauni, 30–50 metų amžiaus žmonės.

Anot profesoriaus, stuburo išvarža gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. „Taip gali nutikti dėl patirtos traumos ar atliekant sunkų fizinį veiksmą. Bet bene dažniausiai stuburo išvarža atsiranda palaipsniui dėl stubure vykstančių pakitimų. Šiuos pakitimus gali lemti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, nuolatinis sėdimas darbas ir mažas fizinis aktyvumas. Pastebima, kad vis daugiau jaunų žmonių kenčia stuburo išvaržos sukeltus skausmus.

Žmogaus judamasis atramos aparatas suformuotas vaikščiojimui, buvimui vertikalioje padėtyje, o jei nusikeltume į priešistorinius laikus – rankiojimui ir medžiojimui. Dabar mūsų visuomenės gyvenimo būdas ir žmogaus biomechaninė sistema pasikeitė – labai daug laiko, kartais net po 8 ar daugiau valandų per parą, praleidžiame sėdėdami. Tai labai neigiamai veikia stuburą ir lemia išvaržos atsiradimą“, – pastebi profesorius V. Uvarovas.

Išvaržos stadijos ir simptomai

Išvaržą išduodantys simptomai priklauso nuo jos stadijos, pastarųjų yra keturios – protruzija, prolapsas, ekstruzija ir sekvestras. Profesorius V. Uvarovas pasakoja, kad lengviausia stuburo išvaržos stadija yra protruzija, kai minkštasis branduolys tik šiek tiek pasistūmėjęs prie nervinio audinio, todėl simptomų žmogus beveik ar visai nejaučia.  Esant prolapsui minkštasis branduolys remiasi į disko kraštą, todėl žmogus gali jausti skausmą nugaroje, kartais nusitęsiantį į kojas.

Trečioji išvaržos stadija – ekstruzija, – pasižymi tuo, kad skaidulinis žiedas būna įplyšęs, o minkštasis branduolys prasiveržia į stuburo kanalą ir spaudžia stuburo nervus. Šioje stadijoje žmogus kenčia nugaros skausmą, pereinantį į kojas ir sėdmenis, sutrinka jutimai kojose, sukrypsta laikysena. Skausmas gali išplisti net iki pėdų. Paskutinėje išvaržos stadijoje atsiranda didelis skaidulinio žiedo plyšimas, per kurį minkštasis branduolys išsiveržia į stuburo kanalą. Dėl to jaučiamas stiprus, veriantis skausmas juosmenyje, atsiranda judėjimo sutrikimų, raumenų silpnumas. Retais atvejais žmogus negali pakelti vienos arba abiejų pėdų, nelaiko šlapimo, gali nutirpti tarpvietė. Ši ūmi ir grėsminga patologija vadinama „arklio uodegos“ sindromu ir reikalauja skubios operacijos.

„Svarbu pabrėžti, kad trečioji ar ketvirtoji stadija žmogų gali ištikti netikėtai. Ypač didelė „staigmena“ tai būna jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus užklumpa staigus skausmas nugaroje“, – pastebi profesorius V. Uvarovas ir ragina kreiptis profesionalios pagalbos į medikus, atlikti tyrimus ir pradėti gydymą.

Išvarža nėra nuosprendis

Labai dažnai išgirdę stuburo išvaržos diagnozę pacientai išsigąsta, kad tai – nuosprendis visam gyvenimui, nes išvarža neišgydoma, o operacija – neišvengiama. Profesorius šią nuostatą paneigia: „Taip tikrai nėra, nes operuojamos toli gražu ne visos išvaržos. Esant stuburo išvaržai rekomenduojame pasikonsultuoti su kineziterapeutais, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais. Individualios konsultacijos metu specialistas įvertina paciento fizinę būklę, parenka ir detaliai paaiškina stuburo stiprinimui skirtus pratimus. Nors ir esame chirurgai, bet aiškiname pacientams, kad operacija pašalina ligos pasekmę, bet ne priežastį. Todėl norint išvengti operacijos, reikia laiku taikyti kompleksinį konservatyvų gydymą. Daugeliu atveju stuburo išvaržos gydymas pradedamas pasitelkiant uždegimą mažinančius medikamentus, kineziterapiją ar reabilitaciją.

Pilnai baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti ir kantrybe. Pratimus namuose daryti reikės kasdien – tik tada po kelių mėnesių reguliarių mankštų jau bus galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Taip pat reikės sureguliuoti mitybą, miego režimą. Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, taikomos selektyvios stuburo blokados, atliekamos skausmo klinikose“, – aiškina profesorius V. Uvarovas ir priduria, kad negydoma išvarža gali pereiti į sunkesnę stadiją, todėl tenka imtis operacijos.

Stuburo išvaržos operacija atliekama esant tik ryškiai simptomatikai – labai stipriam skausmui, galūnių nejautrumui ir mobilumo sutrikimui, šlapimo nelaikymui ir pan. Ar reikia operacijos, sprendžia pacientą konsultuojantis chirurgas. Paprastai išvaržos operacijos metu atliekamas nedidelis pjūvis nugaroje ties stuburu ir pašalinama išsiveržusio disko dalis. Operacijos atliekamos naudojant mikroskopą arba viedeoskopinę techniką. Po tokios operacijos pacientui reikalinga reabilitacija, trunkanti apie 3 savaites, o jai pasibaigus – savarankiška kineziterapija, nuolatinis subalansuotas fizinis aktyvumas.

Profilaktika ir savigydos pavojai

Stuburo išvaržos galima išvengti arba ją atitolinti laikantis kelių nesudėtingų taisyklių. Pirmiausia, kaip ne kartą pabrėžė RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas, svarbus subalansuotas fizinis aktyvumas – plaukiojimas, bėgiojimas, joga, įvairūs pratimai, net ir 10 tūkstančių žingsnių per dieną iššūkis: „Svarbu kuo daugiau laiko būti vertikalioje padėtyje ir nuolat gerinti raumenų tonusą. Negalima pamiršti sveikos mitybos ir atsisakyti žalingų įpročių, koreguoti svorį, sunkius daiktus kelti tiesia nugara ir sulenktais keliais. Jei darbe esate priversti praleisti daug laiko sėdėdami, stenkitės išlaikyti taisyklingą stuburo padėtį“.

Galiausiai, profesorius V. Uvarovas perspėja nesiimti savigydos – pajutus skausmą nugaroje būtina kreiptis į specialistą, atlikti būtinus stuburo tyrimus, suprasti, kurie judesiai ar kūno padėtys sukelia skausmą. Be to, nereikėtų per daug žavėtis manualine terapija, nes tai nėra panacėja. Profesorius primena, kad manualinės terapijos negalima taikyti neatlikus stuburo radiologinio tyrimo. Taip pat manualinės terapijos negalima taikyti esant infekcijai, cukriniam diabetui, osteoporozei, metaboliniams sutrikimams, esant segmentiniam nestabilumui stubure, kardiovaskulinės problemoms.

Ligoninė

Pavojingai aneurizmai gydyti – modernios priemonės ir nesudėtinga operacija

„Įsivaizduokite, operavo kraujagyslę smegenyse, o kitą dieną jau vaikščiojau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ar gali būti kas nors geriau už modernias technologijas medicinoje?“, – stebisi pacientas Romas, kuriam Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) viena moderniausių angiografijos sistemų Lietuvoje buvo atlikta aneurizmos uždarymo operacija endovaskuliniu būdu, t. y., per kraujagysles, atliekant tik nedidelį pjūvį kirkšnyje ir panaudojant pačią naujausią ir moderniausią intramaišinę aneurizmos uždarymo priemonę.

Po operacijos – lyg nieko nebūtų nutikę

Pacientas Romas pasakoja, kad kentė galvos skausmo priepuolius, o vieno jų metu buvo priverstas kviesti skubiąją medicinos pagalbą. Nors tada nieko, išskyrus labai didelį kraujo spaudimą, gydytojai nenustatė, Romas užsiregistravo konsultacijai pas neurologą: „Neurologas paskyrė įvairius tyrimus, o paskutinis jų buvo galvos magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas (MRT). Tada ir paaiškėjo, kad turiu smegenų aneurizmą. Patikslinus jos vietą – pakaušyje, netoli kaklo, – ir pasikonsultavus su kelių ligoninių specialistais, buvo nutarta, kad operaciją atliks RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, gydytojas Audrius Širvinskas, kuris pasiūlė naudoti tinkamiausią mano atvejui aneurizmos uždarymo priemonę. Pasak mane konsultavusių gydytojų, daryti atvirą operaciją toje smegenų vietoje būtų labai sudėtinga ir pavojinga.“

Po minimaliai invazyvios operacijos, trukusios mažiau valandą, Romas pooperaciniam stebėjimui buvo nuvežtas į reanimacijos ir intensyviosios terapijos palatą, tačiau jaunas vyras juokiasi, kad jautėsi gerai ir joje paprasčiausiai nuobodžiavo. „Praėjus dienai po operacijos jau būčiau galėjęs važiuoti namo, nejaučiu jokių skausmų. Nežinau, kas gali būti geriau už šiuolaikines modernias technologijas medicinoje. Įsivaizduokite, juk man operavo kraujagyslę smegenyse, o kitą dieną jau buvau visiškai atsigavęs, vaikščiojau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ar gali būti puikiau?“, – džiaugiasi jis.

Pavojinga aneurizma, bet nesudėtinga operacija

Romo atvejį išskiria ir intervencinės radiologijos gydytojas A. Širvinskas. Jis pasakoja, kad pacientas skundėsi labai stipriais galvos skausmais, kurie nepraeidavo be vaistų. „Pirmiausia, turiu pasakyti, kad aneurizma galvos skausmo nesukelia, todėl ir šiuo atveju jų negalime sugretinti. Tačiau jauniems žmonėms aneurizmos progresuoja greitai, todėl yra tikimybė skausmą jausti dėl šios priežasties. Kalbant apie paciento atvejį, atlikus MRT tyrimą buvo aptikta 7 mm skersmens aneurizma. Nors pagal klasifikaciją ji yra vidutinio dydžio, tačiau pacientas – jaunas ir tikimybė, kad aneurizma dar augs ir plyš – labai didelė.

Aneurizmos lokacija buvo sudėtinga, pacientas turėjo vertebro-baziliarinės smegenų arterijos aneurizmą (vertebro-baziliarinė arterija aprūpina krauju smegenų kamieną, smegenėles, pakaušio ir vidurines smilkinių skiltis) pakaušyje, šalia gyvybinių centrų – tokia aneurizma laikoma labai pavojinga, o tradicinė neurochirurginė operacija būtų ypač sudėtinga. Dar viena šios aneurizmos ypatumas – aneurizmos kaklas, iš kurio aneurizma išsivystė aplink kraujagyslės išsišakojimą. Tai reiškia, kad naudojant įprastą stentą, jis uždarytų tik pusę kaklo, o naudoti dviejų stentų ant kraujagyslės išsišakojimo neįmanoma“, – paaiškina gydytojas.

Šioje sudėtingoje situacijoje buvo pasirinkta nauja ir ypač moderni intramaišinė aneurizmos uždarymo priemonė, savo forma primenanti apverstą skėtį arba taurę ir uždaranti aneurizmos kaklą iš aneurizmos vidaus. Priemonė iki aneurizmos nuvedama mikrokateteriu, kuris į kraujagyslę patenka per nedidelį pjūvį kirkšnyje, o naviguojama kontrastinio skysčio ir rentgeno pagalba, tad pati operacija techniškai buvo nesudėtinga. Operacijoje dalyvavo ne tik RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Širvinskas, Operacinio anesteziologijos skyriaus vedėjas dr. D. Činčikas, operacinės komanda, bet ir iš Miuncheno (Vokietija) atvykęs Europos neurointervencinės radiologijos ekspertas, profesorius Thomas Liebigas. Po sėkmingai atliktos operacijos pacientas iš ligoninės buvo išrašytas praėjus 3 dienoms.

Inovatyvus gydymas vis pasiekiamesnis

„Prieš kelis mėnesius pirmieji Baltijos šalyse jau buvome panaudoję šią, vieną naujausių ir pažangiausių priemonių, skirtų smegenų aneurizmos uždarymui. Labai džiaugiuosi, kad tokių priemonių ir technologijų naudojimas pasiteisina, jos tampa plačiau pritaikomos ir prieinamos tiems pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. „Skėtukas“ ypatingai tinka tokiais atvejais kaip Romo, nes kitokį gydymą pasiūlyti sunku. Reikia prisiminti, kad aneurizmos yra skirtingos, bet technologijoms tobulėjant skirtingoms aneurizmų anatominėms grupėms jau galime pritaikyti tinkamiausią sprendimą“, – galimybe padėti net ypač sudėtingiems pacientas džiaugiasi RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas A. Širvinskas.

Gydytojas primena, kad inovatyvus intervencinės radiologijos metodas leidžia atlikti minimaliai invazines intervencijas, todėl sumažėja infekcijų, kraujavimo ar sveikų kūno dalių pažeidimo rizika, sukeliama mažiau skausmo procedūrų metu ir po jų, nelieka didelių randų, o pacientas į normalų gyvenimą grįžta itin greitai.

Gydytojas A. Černauskas: kartais nespėjame atsikvėpti, o gelbėti reikia jau kitą pacientą

Skubios pagalbos skyrius – tai vieta, kurioje niekas nenori atsidurti, tačiau vien į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyrių per metus į kreipiasi daugiau nei 100 tūkstančių pacientų. Dalies gyvybei gresia pavojus arba kyla reali grėsmė sveikatai, todėl jiems pagalba suteikiama nedelsiant, kitiems besikreipiantiems gydytojų apžiūros tenka palaukti kiek ilgiau. Apie tai, kaip vyksta darbas Skubios pagalbos skyriuje, kas jame turi pirmenybę ir kokių kuriozų pasitaiko, pasakoja RVUL vyresnysis skubiosios medicinos gydytojas, knygos „Pragaro ambulatorija“ autorius Andrius Černauskas.

Pirmenybė – sunkiausiems

Kalbėdamas apie Skubios pagalbos skyrių gydytojas A. Černauskas pirmiausiai išskiria kelias nedelsiant medicininę pagalbą gaunančių pacientų kategorijas – tai politrauma, insultas, apsinuodijimas ar kitos gyvybei pavojingos medicininės būklės. „Gavę pranešimą apie atvykstantį pacientą ruošiamės – pasikviečiame skirtingų sričių gydytojus, perspėjame kompiuterinės tomografijos kabineto darbuotojus. Ypač kalbant apie insultą, kiekviena minutė yra „auksinė“, todėl stengiamės viską optimizuoti. Prioritetas skiriamas ir intoksikuotiems pacientams. Dažniausiai tai būna suicidinių ketinimų turintys žmonės, išgėrę daug vaistinių preparatų ar kitų gyvybei pavojingų medžiagų.

Prie skubiausių pacientų priskiriami ir tie, kuriems, pavyzdžiui, prasidėjo sepsis ir sutriko net kelių organų sistemų veikla. Taip pat jaučiantys stiprų skausmą krūtinėje, panašų į infarktą, ar stiprų skausmą kitose kūno vietose, taip pat nukraujavę pacientai, pirmą kartą patyrę traukulius, su sutrikusia sąmone. Pandemija išryškino ir su kvėpavimo nepakankamumu susijusias ūmines būkles – jei į Skubios pagalbos skyrių atvežtas žmogus dūsta, jis irgi nedelsiant patenka į mūsų komandos rankas“, – vardija gydytojas.

Paklaustas, ar tai reiškia, kad atvykus į Skubios pagalbos skyrių su galūnės trauma, teks palaukti ilgiau, A. Černauskas ramina, kad jei trauma sunki – atviras lūžis ar stiprus kraujavimas, – tokiam pacientui tikrai nereikės ilgai laukti. Kitais atvejais nustatyti, ar galūnė lūžusi, padės rentgeno tyrimas, tačiau tokia būklė nekelia pavojaus gyvybei, todėl pacientui gali tekti palaukti kiek ilgiau. Gydytojas pabrėžia, kad būtent todėl pacientas gali pasirinkti: važiuoti į Skubios pagalbos skyrių (jei po traumos galūnės funkcija blogėja, skausmas didėja) ar kreiptis į polikliniką pas budintį gydytoją arba pas šeimos gydytoją.

„Aktyvuoti komandą“

Apie atvykstančius politraumą patyrusius pacientus Skubios pagalbos skyriaus personalą greitosios medicinos pagalbos (GMP) dispečeriai informuoja dar pakeliui. Tada skyriuje galima išgirsti kodinę frazę „aktyvuoti komandą“. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas aiškina, kad vos gavus informacijos apie atvežamą sunkios būklės pacientą, pagal matomus ir įtariamus sužalojimus aktyvuojama politraumos komanda. „Standartinę komandą sudaro skubiosios medicinos gydytojas, chirurgas, dvi slaugytojos, radiologijos technologas, laboratorijos darbuotojas, slaugytojo padėjėjas. Jei įtariame, kad bus kitokių sužeidimų, kviečiame ortopedą traumatologą, urologą, ginekologą, neurochirurgą, kraujagyslių chirurgą, kitus specialistus. Gavę tyrimų rezultatus dėliojame operacijos planą – kuri patologija bus operuojama pirmiausiai. Jei, pavyzdžiui, lūžusi galūnė ir yra vidinis kraujavimas pilvo srityje, tuomet pradedame nuo tos patologijos, kuri kelia didžiausią pavojų žmogaus gyvybei – šiuo atveju, vidinio kraujavimo.“

Paklaustas, ar darbas Skubios pagalbos skyriuje primena filmų scenas, kuriose gydytojų komanda bėgte veža pacientą į reanimacinę palatą ar operacinę, A. Černauskas pripažįsta, kad tokių situacijų kasdieniame darbe netrūksta – dažniausiai esant jau minėtoms sunkioms politraumoms. Taip pat, kai į pagrindinę jo darbo vietą – reanimacinę palatą, – vienu metu įvežami keli sunkios būklės pacientai. Tada reikia nedelsiant sudėlioti planą, kokia procedūra kuriam pacientui bus atliekama pirmiau, kokį pacientą galima perduoti kolegoms į operacinę. „Kartais išvažiavus iš palatos su stabilios būklės pacientu, transportavimo metu situacija pablogėja, tada renkamės į kurią pusę bėgti – atgal ar į reanimacijos skyrių. Taip sprendžiamas net ir gyvybės ar mirties klausimas. Būna, kad nespėjame atsikvėpti, o gelbėti reikia jau kitą sunkios būklės pacientą. Laimė, tokios situacijos nebūna labai dažnos“, – pasakoja A. Černauskas.

Kaip įvertinti būklę?

Apie 20 proc. į RVUL Skubios pagalbos skyrių besikreipiančių pacientų būna hospitalizuojami, o 80 proc. po gydytojo apžiūros išleidžiami ambulatoriniam gydymui. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas sako, kad dalis jų atvyksta su minimaliais simptomais ar besiskųsdami lėtinėmis ligomis – jie turėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Kita vertus, medikas pastebi ir priešingą tendenciją – žmonės delsia kreiptis skubios pagalbos bijodami, kad jų priims, todėl atvyksta jau būdami kritinės būklės.

Paklaustas, kaip medicininio išsilavinimo neturinčiam žmogui įvertinti savo būklės rimtumą ir ar apskritai jis tai turėtų daryti, A. Černauskas sako, kad abejojantys dėl būtinybės vykti į Skubios pagalbos skyrių turėtų sau atsakyti į kelis klausimus. „Mes tikrai nesitikime, kad žmonės įvertins savo būklę profesionaliai, kaip tą daro gydytojas. Visgi jie gali palyginti pojūčius su anksčiau patirtomis panašiomis būklėmis. Pavyzdžiui, jei skauda galvą ir skausmas „pažįstamas“, galbūt pritrūko laiku išgertos ar papildomos tabletės. Tačiau jeigu skausmo pobūdis pasikeitė, pavyzdžiui, šį kartą skauda ne kairę galvos pusę, o visą galvą, skausmas „aštrus“, dingsta sąmonė, tuomet tikrai reikėtų kreiptis pagalbos. Gali nuskambėti nejautriai, tačiau jei pacientą ištiko kokia nors medicininė „bėdelė“ ir kyla mintis „tik pasitikrinti“, tai dažniausiai bus atvejis, kai į Skubios pagalbos skyrių kreiptis nereikia.

Jei visgi žmogus atvažiavo į Skubios pagalbos skyrių, laukia ir mato, kad vėliau atvažiavę pacientai pas gydytojus pakliūna anksčiau už jį – reiškia, kad jo būklė nereikalauja skubios pagalbos. Skubios pagalbos skyrius pirmiausiai skirtas tiems žmonėms, kuriems reikia skubios pagalbos. Jie yra mūsų prioritetas, esame pasiruošę jiems padėti, gelbėti jų gyvybes. Visus kitus taip pat priimame ir atidžiai apžiūrime, bet tik tada, kai mūsų pagalbos nelaukia skubūs pacientai. Neretai pasitaiko komentarų, kad net asocialūs ar neblaivūs asmenys pas gydytoją patenka pirmiau. Bet jie patenka pirmiau, nes dažniausiai turi sudėtingesnę patologiją“, – pasakoja gydytojas. Jis pataria važiuojant į Skubios pagalbos skyrių nepamiršti kartu pasiimti asmens tapatybės dokumento, prisiminti vartojamų vaistų pavadinimus ar bent nuo kokių ligų jie vartojami. Taip pat pravartu pasiimti knygą ar žurnalą, mobilųjį telefoną ir pakrovėją – jei tektų ilgiau palaukti.

Skyriaus kuriozai

Gydytojas A. Černauskas pasakoja, kad Skubios pagalbos skyriuje jam tenka susidurti ir su kuriozinėmis situacijomis. Jis prisimena, kad kartą nuodugniai apžiūrėjus pacientą, atlikus visus įmanomus reikalingus tyrimus ir rekomendavus kreiptis į šeimos gydytoją, pacientas nuvažiavo tiesiai į kitos ligoninės Skubios pagalbos skyrių. Į atmintį įstrigo ir kitas pacientas – įėjęs į kabinetą jis atsisėdo, šalia ant stalo pasidėjo spragėsių dėžę ir pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją.

„Dar vienas pacientas atvyko į Skubios pagalbos skyrių dėl skausmo krūtinėje, patekęs pas mane į kabinetą atsisėdo priešais ir rodydamas pirštu į vieną tašką krūtinėje pasakė, kad jam šį tašką skauda 10 metų. Jis nejuokavo – nuoširdžiai norėjo čia ir dabar išsiaiškinti to skausmo priežastį. O štai kolegos pasakojo apie tikrą atvejį, kai iš slaugos ligoninės su gydytojo siuntimu buvo atvežta pacientė dėl alopecijos, t. y., plaukų slinkimo. Kolegos taip ir nesugalvojo, kaip būtų galima skubiai padėti šiai pacientei“, – šypsosi A. Černauskas.

Nepaisant didžiulio krūvio ir kartais pasitaikančių kuriozinių situacijų, skubiosios medicinos gydytojas sako norintis padėkoti pacientams ir jų artimiesiems už kantrybę, kurios kartais prireikia dėl Skubios pagalbos skyriaus darbo ypatumų, o taip pat ir ligoninės komandai: „Labai noriu padėkoti visų RVUL skyrių kolegoms. Tiems, kurie daugybę metų dirba šioje ligoninėje ir nė dienai nepamiršta, kokioje ligoninėje dirba (skubios pagalbos), nepavargsta, nenumoja ranka, neatsisako padėti ir labai profesionaliai sureaguoja į mūsų pagalbos prašymus. Kai guldome dar, ir dar, ir dar vieną pacientą, kai tenka perkelti, pergrupuoti pacientus į kitas palatas, „paskolinti“ lovą kito profilio pacientui, rasti vietos naujiems sunkios būklės pacientams ar atvykti iš namų sudėtingai operacijai.“

Neurologas dr. R. Daukšys: negydoma miego apnėja gali baigtis insultu ar infarktu

Kokybiškas miegas žmogui bene toks pat svarbus kaip oras ar vanduo. Miegant nepakankamai arba nekokybiškai, ilgainiui nukenčia visas organizmas – medžiagų apykaitos, imuninė, endokrininė sistemos. Vienas iš dažnai pasitaikančių sutrikimų yra miego apnėja, ne tik pabloginanti gyvenimo kokybę, bet ir didinanti riziką susirgti kitomis ligomis. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas neurologas dr. Rytis Daukšys, besispecializuojantis miego sutrikimų srityje, sako, kad miego apnėjos atvejų ir šios ligos sukeliamų problemų ateityje tik daugės.

Ar miego sutrikimais žmonės skundžiasi dažnai ir kokių miego sutrikimų gali pasitaikyti?

Tyrimai rodo, kad maždaug 30 proc. Europos gyventojų skundžiasi įvairiais miego sutrikimais. Miego sutrikimai neapsiriboja tik daugeliui žinoma lėtine arba ūmine nemiga. Miego sutrikimams gali būti priskiriami įvairūs kvėpavimo ar judesių sutrikimai, pavyzdžiui, periodiniai kojų judesiai miegant arba neramių kojų sindromas, lėtojo ir greitojo miego parasomnijos, narkolepsija, ankstyvo arba vėlyvo užmigimo sindromas ir daug kitų. Iš viso priskaičiuojama apie 80 miego sutrikimų. Vienas dažniausių – miego apnėja, pasireiškianti 5 proc. normalaus kūno svorio žmonių ir 20 proc. nutukusių žmonių.

Papasakokite, kas yra miego apnėja, kas rizikuoja susirgti šia liga?

Miego apnėja yra sutrikimas, kai žmogui miegant sustoja kvėpavimas. Tokie nekvėpavimo epizodai dali būti įvairios trukmės – kvėpavimas gali sustoti kelioms ar keliolikai sekundžių. Savo praktikoje esu susidūręs su atveju, kai paciento kvėpavimas dėl miego apnėjos sustodavo net 65 sekundėms. Esant lengvai apnėjai, kvėpavimo pauzės gali kartotis kelis kartus per valandą, o sunkiai – net kas dvi minutes. Šios pauzės ištinka miego metu atsipalaidavus raumenims ir užsidarius viršutiniams kvėpavimo takams, o žmogus, negalėdamas įkvėpti oro, atsibunda. Šie prabudimai yra labai trumpi, žmogus jų paprastai net neprisimena, bet būtent jie suardo vientisą miego struktūrą, neleidžia kokybiškai išsimiegoti ir pailsėti.

Miego apnėja serga ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus žmonės, bet pastariesiems ji pasireiškia dažniau. Pastebėta, kad vyrai miego apnėja serga dažniau nei moterys. Labai svarbūs rizikos faktoriai, lemiantys miego apnėją yra viršsvoris, kaklo ir kvėpavimo takų anatomija, raminančiųjų vaistų vartojimas, alkoholio vartojimas ir rūkymas, taip pat Parkinsono liga ir kt. Deja, visuomenei senstant ir gerėjant gyvenimo sąlygoms, dėl kurių žmonės dažniau tunka, miego apnėjos atvejų ir šios ligos sukeliamų problemų ateityje tik daugės.

Kokie požymiai išduoda, kad žmogus gali sirgti miego apnėja?

Pagrindiniai miego apnėją išduodantys požymiai miegant yra knarkimas ir nekvėpavimo epizodai. Ryte nuo miego apnėjos kenčiančiam žmogui gali skaudėti galvą, varginti aukštas kraujo spaudimas, rėmuo. Dieną jis jaučiasi mieguistas ir nuolat pavargęs, gali būti sunku susikaupti, įsiminti ne tik smulkmenas, bet ir svarbius dalykus. Taip pat gali pasireikšti depresijos požymiai, sumažėti lytinis potraukis.

Kokios yra negydomos miego apnėjos pasekmės žmogaus sveikatai ir gyvenimo kokybei?

Kaip žinome, deguonis yra gyvybiškai svarbus mūsų organizmui. Dėl miego apnėjos susilpnėjus arba nutrūkus kvėpavimui vyksta desaturacija, t. y., deguonies įsisotinimas organizme sumažėja bent 3–4 proc., o kai kuriais atvejais apnėjos metu pasitaiko ir iki 60 proc. Smegenims ir širdžiai negaunant reikiamo kiekio deguonies, ilgainiui didėja insulto ir infarkto tikimybė. Negydoma miego apnėja taip pat didina kitų ligų, pavyzdžiui, hipertenzijos, II tipo diabeto, širdies nepakankamumo, depresijos riziką.

Nereikia pamiršti ir žmogaus gyvenimo kokybės, socialinių ryšių. Miego apnėjos sukeltas nuovargis mažina darbingumą ir darbo kokybę, gali prisidėti prie blogėjančių santykių šeimoje ir trūkinėjančių socialinių ryšių, nes žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, jam pasireiškia nuotaikos svyravimai. Deja, didesnis išmiegotų valandų skaičius miego apnėjos atveju nieko nekeičia – net jei žmogus miegos daugiau valandų, vis tiek jaus nuovargį, nes naktį nustojęs kvėpuoti jis prabus, miegas taps fragmentišku ir nekokybišku.

Miego apnėjos pasekmė – padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė?

Tai visame pasaulyje ypač opi miego apnėjos sukeliama problema. Dėl miego apnėjos sukelto mieguistumo, žmonės neretai užmiega vairuodami. Ypač dažnai nuo miego apnėjos kenčia tolimųjų reisų vairuotojai, todėl kai kuriose užsienio šalyse prieš juos įdarbinant atliekami polisomnografijos tyrimai dėl miego apnėjos. Žinoma, padidėja ir kitų nelaimingų atsitikimų tikimybė, pavyzdžiui, darbininkai dėl sulėtėjusios reakcijos ar sumažėjusios dėmesio koncentracijos gali patirti įvairių sužeidimų.

Kokie tyrimai ar metodai taikomi miego apnėjos diagnostikoje?

Miego apnėjos diagnozavimas ir gydymas yra kompleksinis procesas, kuriame glaudžiai bendradarbiauja gydytojai otorinolaringologai, gydytojai neurologai ir gydytojai pulmonologai. Kalbant apibendrintai, įvertinamas paciento kūno masės indeksas, kvėpavimo takų ir gomurio struktūra bei kiti parametrai. Pacientas turi užpildyti Epwortho mieguistumo skalės klausimyną, pagal kurį nustatomas mieguistumo lygis balais. Jei surinktų balų skaičius viršija 10, tai jau yra susirūpinimą keliantis ženklas.

Be to, miego apnėjos diagnozei reikalingas ir polisomnagrafinis tyrimas. Tai yra viso miego ciklo nakties metu įrašas su kvėpavimo registravimu, kuris laikomas „auksiniu standartu“ diagnozuojant miego apnėją ir kitus miego sutrikimus. RVUL jau veikia miego tyrimų kabinetas su universalia naujos kartos polisomnografijos sistema, todėl dabar į mūsų ligoninę besikreipiantiems pacientams galime pasiūlyti pilną miego apnėjos ištyrimą ir gydymą. Be to, polisomnagrafiniai tyrimai atliekami vos keliose gydymo įstaigose Lietuvoje, todėl ši nauja paslauga mūsų ligoninei svarbi teikiant kompleksines paslaugas pacientams.

Kaip vyksta Jūsų minimas polisomnagrafinis tyrimas ir ką iš jo metu surinktų duomenų galima sužinoti apie paciento miegą?

Pacientas į mūsų ligoninę kviečiamas atvykti vakare, nes polisomnografinis miego tyrimas trunka visą naktį. Šiam tyrimui yra skirta palata su specialia įranga, registruojančia biofiziologinius pokyčius miegant. Paprastai tariant, pacientui skirtinguose galvos taškuose ir kūno vietose pritvirtinami davikliai. Polisomnografinio tyrimo metu registruojama elektroencefalograma ir elektrokardiograma, akių, kojų, kvėpavimo judesiai, kraujo įsotinimas deguonimi ir kiti duomenys. Taip pat polisomnografijos tyrimo metu pacientai yra filmuojami tam, kad būtų galima užfiksuoti neįprastus judesius. Gautus duomenis peržiūri, įvertina ir apibendrina gydytojas neurologas.

Kokie galimi miego apnėjos gydymo būdai, ar žmogus gali sau padėti ir savarankiškai?

Surinkus ir įvertinus anksčiau minėtų tyrimų duomenis vertinama, ar pacientui gali padėti chirurginė intervencija – pavyzdžiui, gomurio, liežuvėlio ar nosies pertvaros korekcija. Chirurginė intervencija taikoma esant lengvai arba vidutinio sunkumo miego apnėjai, ją galime atlikti RVUL. Jei miego apnėja yra sunki, reikia taikyti gydymą teigiamo oro slėgio aparatu. Šis aparatas skirtas naudoti namuose: einant miegoti žmogus užsideda kaukę, o aparatas nuolatos tiekia orą pagal individualius parametrus nustatytu slėgiu. Tai padeda išvengti kvėpavimo pauzių, prabudimų ir deguonies desaturacijos.

Kalbant apie profilaktiką, žmonės turėtų rūpintis savo svoriu ir subalansuota mityba, būti fiziškai aktyvūs, vengti alkoholio, nevartoti narkotinių medžiagų ir migdomųjų vaistų, nerūkyti.

Unikali operacija išvadavo pacientę iš skausmo ir atitolino klubo sąnario protezavimą

„Skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio, laikui bėgant stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pradeda vystytis ir sparčiai progresuoja artrozė“, – pagrindinius klubo sąnario displazijos simptomus vardija Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Petryla. Jis atliko unikalią operaciją, kuriai ruošėsi Estijoje, naudojo specialiai jai pagamintus medicininius įrankius. Operacijos rezultatas – pacientei sugrąžinta gyvenimo kokybė ir bent dešimtmečiu atitolintas klubo sąnario protezavimas.

Kas yra klubo sąnario displazija ir kas gali susirgti šia liga?

Klubo sąnario displazija – tai sutrikęs klubo sąnario gūžduobės ir šlaunikaulio galvutės formavimasis, galintis atsirasti vaisiui vystantis gimdoje ar kūdikystėje. Paprastais žodžiais tariant, klubo sąnario displazija būna tada, kai sutrinka klubo sąnario formavimasis, t. y., gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, o šlaunikaulis išnyra iš jos ir vaikštant sukelia skausmą.

Priežasčių, kodėl kai kuriems žmonėms gali išsivystyti displazija, yra ne viena. Pavyzdžiui, tai gali būti kaulų ir raumenų anomalijos, didelis naujagimio svoris, paveldimumas ir kita. Mergaitėms ši patologija diagnozuojama dažniau nei berniukams dėl gimimo metu padaugėjančių kraujyje cirkuliuojančių hormonų estrogenų ir relaksino. Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje yra klubo sąnario displaziją turinčių žmonių, nėra.

Kada ir kokiais metodais diagnozuojama klubo sąnario displazija?

Pirmiausia, dėl klubo sąnario displazijos yra apžiūrimas kiekvienas naujagimis – per apžiūrą gydytojas įvertina klubų atitraukimą, gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, Barlowo ir Ortolanio testai.  Visus naujagimius, įtariamus turint klubo displazijos klinikinius požymius ir rizikos veiksnius, apžiūri gydytojas ortopedas traumatologas ir su tėvais aptaria įvairias gydymo galimybes. Visgi dalis klubo sąnario displazijų nebūna diagnozuojamos, o pirmieji patologijos simptomai kartais pasireiškia net po kelių dešimtmečių. Pagrindinis jos simptomas – skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio. Laikui bėgant šis skausmas stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pacientams pradeda vystytis ir sparčiai progresuoti artrozė.

Iki šiol nuo klubo sąnario displazijos kenčiantys pacientai turėjo laukti klubo sąnario endoprotezavimo operacijos, tačiau Jūs prieš kelis mėnesius pacientei atlikote unikalią periacetabulinę osteotomiją. Papasakokite, kaip ruošėtės šiai operacijai?

Iki šiol Lietuvoje periacetabulinės osteotomijos suaugusiems atliekamos nebuvo. Šios operacijos technikos mokiausi iš estų chirurgo Andrey Smirnov – jis buvo atvykęs į mūsų ligoninę ir padarė dvi mokomąsias operacijas, vėliau žinių gilinti vykau į Estiją, kurioje per  savaitę vidutiniškai atliekamos trys tokios operacijos. Žinoma, papildomai skaičiau daug mokslinės literatūros ir analizavau operacijų vaizdo įrašus. Taip pat ruošdamiesi išsamiai aptarinėjome ir analizavome operacijos etapus ir eigą su visa operacinės komanda. Be to, didelės pagalbos, palaikymo ir patarimų tiek ruošiantis, tiek operacijos metu sulaukiau iš Traumatologijos skyriaus vedėjo dr. Igorio Šatkausko.

Šiai operacijai ligoninė privalėjo įsigyti specialių medicininių įrankių: operacijos nebūtume padarę be lenktų formų kaltų, kuriais galėjau apgaubti gaktikaulio šaką ir sėdinkaulį. Operacijos metu „judėti“ daugiausiai galėjome pasitelkdami rentgeno vaizdus. Reikėjo ir nemažai fizinės jėgos, todėl apie 3,5 valandos trukusi operacija gerokai išvargino tiek fiziškai, tiek emociškai.

Kuo unikali periacetabulinės osteotomijos operacija?

Kaip minėjau, esant klubo sąnario displazijai, gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, todėl į jos mažesnį plotą besiremdama šlaunikaulio galva pacientui sukelia skausmą. Šios operacijos tikslas – užversti gūžduobę ir pasukti ją tokiu kampu, kad šlaunikaulis turėtų kuo didesnį atraminį plotą, taip sumažinant skausmą, dėl kurio pacientai dažniausiai ir kreipiasi. Antrasis operacijos tikslas yra atitolinti klubo endoprotezavimo operaciją, o žmogus galėtų gyventi su savo sąnariu. Vidutiniškai endoprotezavimą galima nutolinti 10–15 metų.

Periacetabulinės osteotomijos operacija unikali tuo, kad nekeičiamas klubo sąnarys, nereikia implantuoti ilgų plokštelių, jos metu nepažeidžiamas dubens vientisumas, jis ir toliau išlieka stabilus, nors ir pašaliname gaktikaulio šakas, dalį sėdinkaulio ir klubakaulio. Pacientas, praėjus vos kelioms dienoms po operacijos, jau gali priminti operuotą koją.

Kokie šios operacijos rezultatai ir kodėl jais galėjote džiaugtis ne iš karto?

Kalbant apie rezultatus, pacientė po operacijos jautėsi gerai, kitą dieną jau galėjo atsistoti. Jos hospitalizacija truko 3 dienas, tada ji buvo išleista namo. Reabilitacija buvo atlikta praėjus 2 mėnesiams po operacijos. Tačiau galutiniai rezultatai ir sėkmė paaiškėjo ne iš karto – pacientė naudą pajuto praėjus maždaug 6 mėnesiams po operacijos ir po intensyvaus reabilitacinio gydymo.

Ar Jūsų atlikta operacija pacientei ateityje padės išvengti klubo sąnario endoprotezavimo?

Ši pacientė dabar yra maždaug trisdešimties metų amžiaus, jos būklę stebėsime apie 10 metų ir tada spręsime dėl protezavimo – tikrai yra tikimybė, kad pažeisto klubo sąnario endoprotezavimo operacijos po 10 metų dar neprireiks.

Ar yra amžiaus ribos ar kitų aspektų, dėl kurių negalima atlikti periacetabulinės osteotomijos?

Mokslinėje literatūroje rekomenduojama operaciją atlikti pacientams, kurių amžius siekia ne daugiau 48 metų, tačiau jaunesniems pacientams artrozė jau gali būti pažengusi, dažniausiai nebėra sąnario kremzlės, todėl šios operacijos nebeatliekame, nes operacija bus neefektyvi ir skausmas pacientui nesumažės. Taip pat ši operacija neatliekama, jeigu pacientas nesiskundžias klubo skausmu, nors rentgenogramose stebima klubo displazija.

Kodėl Lietuvoje iki šiol tokios operacijos atliekamos nebuvo?

Potencialūs pacientai yra jauni žmonės, todėl gali būti, kad jie tarsi „nurašomi“ laukti vyresnio amžiaus ir protezavimo operacijos. Visgi bendraujant su kolegomis iš kitų ligoninių aiškėja, kad pacientų yra ir juos tikrai būtų galima operuoti. Tačiau, iki šiol nebuvo ortopedų traumatologų, kurie tokias operacijas atliktų. Todėl dėl klubo sąnario displazijos kenčiančius jaunus norėčiau žmones paskatinti kreiptis dėl konsultacijos ir sužinoti, ar jiems gali būti atlikta periacetabulinės osteotomijos operacija, pagerinsianti jų gyvenimo kokybę ir atitolinsianti klubo sąnario keitimo operaciją.

1 2 3 4

PAIEŠKA

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com