Dalia Smagurauskaitė

„Ši klubo endoprotezavimo technika yra sudėtingesnė, ją sunkiau įsisavinti. Be to, būtini specialūs chirurginiai instrumentai, specifinė nejautra ir visos operacinės komandos pasiruošimas“, – sako gydytojas ortopedas traumatologas Donatas Ulevičius, dirbantis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL). Jis papasakojo apie klubo sąnario endoprotezavimą – kada reikėtų kreiptis į specialistus, kaip vyksta operacija ir kodėl pasirinko JAV populiarią operacijos techniką.

Klubo sąnarys – vienas didžiausių žmogaus sąnarių, dalyvaujantis kiekviename žmogaus žingsnyje ir laikantis kūno svorį. Kai jo funkcija dėl įvairių priežasčių sutrinka, gyvenimo kokybė ima prastėti. Kokie simptomai rodo, kad jau būtina svarstyti apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją?

Paprastai operaciją rekomenduojame tada, kai pastebimai sumažėja gyvenimo kokybė ir komfortas. Pavyzdžiui, kai žmogus kenčia skausmą, o vaistai nebepadeda. Dėl blogos klubo sąnario funkcijos pasikeičia eisena ir laikysena, blogėja miego kokybė, nes skausmas sustiprėja naktį ar pažadina verčiantis. Be to, esant blogai klubo sąnario funkcijai, kenčia ir gretimi sąnariai – kitas klubas, keliai, stuburas, nes turi prisitaikyti, patiria perkrovas. Sutrinka ir kasdienė veikla, pavyzdžiui, tampa sudėtinga dirbti. Pacientai dažnai sako: „neinu į parduotuvę, nes žinau, kad negrįšiu; nežvejoju, nes sunku įlipti į valtį; atostogaujant visi eina į ekskursiją, o aš einu į kavinę“. Mėgstamas sportas – krepšinis ar futbolas – provokuoja didesnius skausmus.

Tokiais atvejais tikrai galima galvoti apie operaciją. Visada sakau, kad sąnario endoprotezavimas dažniausiai yra ne gyvybę gelbstinti, o gyvenimo komfortą ir džiaugsmą sugrąžinanti operacija, todėl sprendžiame kiekvienu atveju individualiai.

Atrodytų, kad klubo sąnario endoprotezavimas aktualus tik vyresnio amžiaus pacientams. Ką rodo Jūsų praktika?

Griežtų amžiaus ribų tikrai nėra. Pasitaiko pacientų, tik perkopusių 18 metų amžių, kuriems dėl klubo sąnario ligų ar vaikystėje patirtų traumų tenka atlikti endoprotezavimą. Iš kitos pusės, esame operavę ir labai garbingo amžiaus pacientų, virš 90 metų. Bet tai yra žmonės be rimtesnių gretutinių ligų, aktyvūs, sąmoningi, turintys vienintelę problemą – klubo skausmą, todėl jiems svarbu net ir paskutinius gyvenimo metus nugyventi be jo. Džiugu jiems tokią galimybę suteikti.

Jūsų nurodyti atvejai – išskirtiniai, o kaip apibūdintumėte savo tipinį pacientą?

Juos galiu skirstyti pagal priežastį, dėl kurios reikalingas planinis klubo endoprotezavimas – artrozė (natūralus sąnario nusidėvėjimas) arba įgimtos patologijos. Pacientų su artroze amžius paprastai būna apie 60–70 metų. Žinoma, tokį nusidėvėjimą gali paspartinti nutukimas, dideli fiziniai krūviai, pavyzdžiui, baletas ar profesionalus sportas, sisteminės sąnarių ligos – tokių pacientų amžius dažnai tesiekia apie 40–50 metų. Jei žmogus turi įgimtų sąnario pakitimų, pavyzdžiui, displaziją ar įgimtą klubo sąnario išnirimą, tokiems pacientams dažnai būna apie 40 metų.

Kita vertus, mūsų ligoninėje kone kasdien atliekamos ir skubios endoprotezavimo operacijos. Skubiai atliekame endoprotezavimo operacijas garbingo amžiaus pacientams, dažnai vyresniems nei 80 m. patyrusiems šlaunikaulio kaklo lūžius – jiems endoprotezavimas yra gyvybę gelbstinti operacija. Dėl osteoporozės ir būtinumo minimalizuoti operacijos apimtis, naudojami specialūs daliniai endoprotezai. Skubus endoprotezavimas gali būti reikalingas ir dėl avaskulinės šlaunikaulio galvos nekrozės, kuri dažnai pasitaiko gana jaunų, darbingo amžiaus pacientų grupėje.

Kaip atliekate diagnostiką ir įvertinate operacijos poreikį?

Diagnostiką dažniausiai pradedame išklausydami paciento nusiskundimų, vėliau vertiname jo judesių amplitudę, skausmo lokalizaciją ir intensyvumą, eiseną ir laikyseną. Pagrindinis vaizdinis tyrimas yra rentgenograma. Papildomai būna įvertinama bendra paciento sveikatos būklė, kūno masės indeksas, gretutinės ligos. Sprendimą operuoti lemia ne vienas tyrimas, bet kelių veiksnių visuma, o galimą riziką turi nusverti galima nauda.

Tiesa, diagnostika ne visada yra lengva ir greita, nes klubas gali būti „apgaulingas“. Dėl klubo sąnario patologijos, skausmas kartais jaučiamas kelyje, nugaroje ar kitoje kūno vietoje. Todėl pasitaiko atvejų, kai gydytojai ne iš karto tiksliai nustato klubo sąnario artrozę ar kitą klubo sąnario patologiją.

Kaip vyksta Jūsų pasiruošimas operacijai?

RVUL jau daug metų turime galimybę atlikti rentgeno nuotraukas, kurios yra skirtos ne tik diagnostikai, bet ir operacijos planavimui. Tai yra vadinamasis „templeitavimas“, arba operacijos projektavimas kompiuterine programa. Tokiu būdu matome realius anatominius mastelius, kaulinio audinio kokybę ir galime iš anksto suplanuoti, kokių komponentų reikės, koks endoprotezo modelis tinkamiausias.

„Templeitavimas“ naudojamas ir planuojant operacijas esant įgimtoms patologijoms, pavyzdžiui, displazijai, kai chirurgui reikia sukurti tai, ko nebuvo anatomiškai – suformuoti gūžduobę naujoje vietoje. Planavimas yra kritiškai svarbus operacijos kokybei, ir mes tai galime padaryti per kelias minutes. Tokią galimybę turi ne visos Lietuvos ligoninės.

Esate turbūt vienintelis gydytojas ortopedas traumatologas Lietuvoje, naudojantis tiesioginį priekinį pjūvį klubo endoprotezavimo operacijose. Papasakokite apie tai plačiau.

Pasaulyje klubo endoprotezavimo operacijose paprastai naudojami trys standartiniai pjūviai – užpakalinis, šoninis ir tiesioginis priekinis. Lietuvoje dominuoja užpakalinis pjūvis, o tiesioginis priekinis yra žymiai populiaresnis JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Savo įkvėpėju laikau JAV endoprotezavimo žvaigždę, vieną iš tiesioginio priekinio pjūvio pradininkų – Yale’io universiteto profesorių Kristaps’ą Keggi’į, pas kurį stažavausi 2008 m. Jis šiuo pjūviu operavo daugiau nei 50 metų. RVUL tiesioginį priekinį pjūvį pradėjome naudoti prieš maždaug 10 metų, šiuo metu esu vienintelis taip reguliariai operuojantis chirurgas ligoninėje.

Šio pjūvio mokytis labiausiai paskatino operacijų rezultatai ir didesnis pacientų pasitenkinimas. Bet operacijos technika chirurgine prasme yra sudėtingesnė, ją sunkiau įsisavinti. Patyrusiam endoprotezuotojui reikia išoperuoti bent 100 pacientų, kad susiformuotų reikiami įgūdžiai. Be to, būtini specialūs chirurginiai instrumentai, specifinė nejautra. Tai reiškia, kad visa operacinės komanda – gydytojas ortopedas traumatologas, gydytojas anesteziologas reanimatologas, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja ir slaugytojos padėjėja, – privalo turėti specifinių žinių. Be tinkamos komandos tokias operacijas atlikti būtų labai sunku.

Galima sakyti, kad dėl paciento pasirinkote sau sunkesnį kelią. Kuo tiesioginis priekinis pjūvis palankesnis pacientui?

Ankstyvajame pooperaciniame laikotarpyje paciento atsistatymas yra greitesnis ir lengvesnis: jis gali drąsiau sėstis, tūptis, lenktis. Mažesnis ir pats pjūvis, mažesnis invazyvus poveikis audiniams. Būtent tai mane įkvėpė – nors įvaldant šį metodą operacinėje teko paprakaituoti, bet matau, kad pacientas  po operacijos jaučiasi geriau, sparčiau sveiksta. Matau tame prasmę ir džiaugiuosi, kad yra jaunų chirurgų, kurie iš manęs mokosi šios technikos.

Tačiau nereikėtų galvoti, kad po tiesioginio priekinio pjūvio pacientui nereikės įdėti pastangų – apribojimų yra mažiau, bet pastangų reabilituojantis reikės tiek pat, kaip ir po užpakalinio pjūvio operacijos. O praėjus maždaug metams po operacijos, abiejų pjūvių rezultatai išsilygina – žmonių pasitenkinimas endoprotezu būna panašus. Svarbu prisiminti ir tai, kad šis pjūvis rekomenduojamas ne visiems – tai sprendžia operuojantis gydytojas ortopedas traumatologas, įvertinęs paciento būklę.

Sakote, kad ir pacientas bet kuriuo atveju turi stengtis, kad endoprotezavimo operacija būtų sėkminga. Koks yra jo indėlis, kokie jūsų patarimai?

Chirurgas gali kontroliuoti veiksmą operacinėje, bet iš jos išėjus sąnarys priklauso pacientui ir nuo paciento priklauso, kaip jis jausis po pusės metų ir vėliau. Todėl reikia glaudaus kontakto su žmogumi, kad jis suprastų, ko tikėtis ir kaip elgtis pooperaciniu periodu, kad rezultatai būtų geri. Taip pat, kaip išvengti dviejų pagrindinių, nors ir retai pasitaikančių, komplikacijų – infekcijos ir šlaunikaulio lūžio.

Dvi pirmąsias savaites pooperacinė žaizda gyja, todėl žmogus turi laikytis tausojančio režimo, nešlapinti žaizdos, laiku ir tinkamai ją perrišti. Vėliau labai svarbus kaulinio audinio įaugimas į endoprotezą – tada jau galima mankštintis, bet reikia save saugoti, stengtis nepaslysti, nenugriūti. Tikrai pasitaiko atvejų, kad žmogus namuose nesilaiko rekomendacijų, vos po savaitės ar kelių lipa kopėčiomis atlikti įvairių darbų, nukrenta ir susilaužo šlaunikaulį. Kartais prasidėjus uždegimui žmonės ne kreipiasi į šeimos gydytoją, o gydosi liaudiškomis priemonėmis. Todėl visada stengiuosi komunikuoti su pacientu, įsitikinti, kad jis tikrai suprato rekomendacijas. Be to, žmonės prisiklauso kitų pacientų istorijų, kurios neretai klaidina, todėl tenka ir psichologu pabūti, paaiškinti.

Na, o maždaug po pusės metų turėtų atsirasti vadinamasis „užmirštas sąnarys“. Ką tai reiškia? Pirmaisiais mėnesiais po operacijos paciento mintys visą laiką sukasi aplink klubo sąnarį – jis išgyvena, fiksuoja kiekvieną garselį, domisi, kaip buvo kitiems pacientams. Praėjus maždaug pusei metų žmogus pradeda pamiršti sąnarį, ir tada mes sakome, kad jau galima džiaugtis rezultatu. Žinoma, kūnas ir toliau keičiasi, kartais po didesnių, kompleksinių operacijų pokyčius matome ir praėjus dvejiems metams po operacijos.

Kokių klubo sąnario endoprotezavimo operacijos rezultatų gali tikėtis pacientai?

Tinkamai parinkus ir implantavus dirbtinį sąnarį ir esant sėkmingam pooperaciniam periodui, galima tikėtis ilgalaikio gero rezultato. Daugumos pacientų gyvenimo kokybė pagerėja – lėtinis skausmas sumažėja arba išnyksta. Atsistačius judėjimo funkcijai, pacientai grįžta prie įprastinės veiklos, buities darbų, kelionių ir laisvalaikio, sporto, kurių buvo priversti atsisakyti. Galų gale jie gali išsimiegoti, sugrįžta gyvenimo džiaugsmas. Svarbiausi veiksniai norint padidinti protezo ilgaamžiškumą – reguliari mankšta, kūno svorio reguliavimas, tinkamas lėtinių ir ūmių infekcijų gydymas (dantų, kvėpavimo, šlapimo takų ir pan.).

Kaip Jūsų ir Jūsų kolegų darbą vertina pacientai?

Ortopedijoje esame lyderiai, mūsų ligoninės endoprotezuotojai operuoja labai daug – per metus atliekame 2,5 tūkst. sąnarių endoprotezavimo operacijų, net 1,5 tūkst. iš jų yra klubo sąnario. Jauni specialistai gali mokytis iš vyresnių kolegų, atmosfera yra labai gera.

Be to, RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre atliekamos ne tik įprastos, bet ir tokios operacijos, kokių kitur Lietuvoje niekas nedaro arba daro itin retai – tai ir dubens osteotomijos, klubo artroskopijos, kojų kaulų ilginimas, judamo aparato onkologinės, dubens ir stuburo lūžių fiksacijos. Tarpdisciplininės komandos sprendžia kompleksines pacientų problemas esant negyjantiems lūžiams, infekcijoms, gydomi kare sužeisti kovotojai iš Ukrainos. Be to, ligoninėje turime ir aukštos kvalifikacijos reabilitacijos komandą – gydytojus ir kineziterapeutus, be kurių būtų sunku pasiekti norimų rezultatų.

Todėl pacientai pasitiki mūsų specialistais ir gydymui atvyksta iš visos Lietuvos, o mes džiaugiamės, galėdami prisidėti prie geresnės jų sveikatos ir komfortiškesnio gyvenimo.

„Mūsų praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet chirurginis gydymas dėl paciento būklės tampa nebeįmanomas. Būtent mūsų skyriuje yra taikomos minimaliai invazyvios procedūros, todėl galime išgelbėti gyvybę be jokio pjūvio“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus vedėjas Aurelijus Grigaliūnas. Jis džiaugiasi skyriaus renovacija ir galimybe suteikti dar daugiau paslaugų pacientams, pavyzdžiui, net trimis ypač moderniomis hiperbarinės oksigenacijos kameromis.

Papasakokite, koks yra Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus (CHITS) vaidmuo ligoninės struktūroje?

Mūsų skyrius – tai ligoninės diagnostikos stuburas. Kadangi esame chirurginė ligoninė, greita ir tiksli diagnostika tiesiogiai lemia, ar pacientas laiku pateks ant operacinio stalo, ar bus pasirinktas tinkamas gydymo kelias. CHITS dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir aptarnauja visą ligoninę – Skubiosios pagalbos skyrių, klinikinius skyrius, o šį pavasarį perėmėme ir dalį Konsultacijų skyriaus funkcijų. Taigi, glaudžiai bendradarbiaujame su visa ligoninės komanda. Pagrindinės CHITS funkcijos – skubi ir suplanuota specializuota endoskopinė pagalba, ultragarsiniai tyrimai ir intervencijos derinant ultragarsinius, rentgenologinius ir endoskopinius tyrimus. Platus tyrimų spektras, sutelktas viename skyriuje, yra mūsų stiprybė.

Kokiu principu šis skyrius veikia?

Klinikinių skyrių gydytojai skiria tyrimus ar intervencijas, kurių reikia paciento diagnozei nustatyti arba gydymui, o mes juos atliekame. Parinktos procedūros turi kuo tiksliau atitikti konkretaus paciento būklę ir klinikinę situaciją, todėl turime bendrauti su kitų skyrių gydytojais ir operatyviai reaguoti esant skubioms situacijoms.

Kokia komanda dirba skyriuje ir kokius pagrindinius tyrimus šiuo metu atliekate?

Kadangi esame tretinio lygio įstaiga ir pagrindinė skubiąją pagalbą teikianti įstaiga Vilniaus regione, todėl komanda sudaryta iš specialistų, galinčių ne tik atlikti diagnostinius ultragarsinius ar endoskopinius tyrimus, bet ir specializuotas endoskopines ir ultragarsines intervencijas. Taip pat, kasdien konsultuoja kardiologas, atliekami specializuoti kraujagyslių ultragarsiniai tyrimai, elektroneurografiniai, miografiniai ir encefalografiniai tyrimai. Darbo apimtys didelės: pavyzdžiui, per metus atliekame 30 tūkst. funkcinės diagnostikos tyrimų, daugiau nei 17 tūkst. ultragarsinių tyrimų, apie 3 tūkst. endoskopinių tyrimų.

Skyrius neseniai pasikeitė neatpažįstamai – buvo renovuotas.

Skyrius veikia nuo ligoninės atidarymo 1991 m., jam vadovauju visus 35 metus. Per tą laiką pasitaikė tik minimalių remontų, todėl natūralu, kad patalpos nusidėvėjo. Dar svarbiau, kad per dešimtmečius iš esmės pasikeitė medicinos galimybės: atsirado naujų procedūrų, modernesnės įrangos, kitokių darbo organizavimo principų. Todėl remontas buvo ne tik estetinis, bet funkcinis atsinaujinimas – erdvės pritaikytos šiuolaikiniam personalo darbui, pacientų saugumui ir patogumui, moderniai medicinos įrangai.

Gal galite plačiau papasakoti, kokie tie pokyčiai?

Patalpos tapo šviesios, modernios, funkcionalios. Įrengti oro kondicionieriai, kurių anksčiau nebuvo, tad karštos vasaros dienos nebebus išbandymas nei darbuotojams, nei pacientams. Buvo atnaujinta medicininė įranga, pavyzdžiui, įsigyta endoskopinė sistema su dviem gastroskopais ir vienu kolonoskopu, elektrokardiografai, echoskopas, rentgenodiagnostinė įranga (C-lankas), narkozės aparatas ir kt. Įrengti du endoskopiniai kabinetai intervencinėms procedūroms su moderniomis konsolėmis, dvi stebėjimo palatos, procedūrinis kabinetas, instrumentų plovykla ir kt.

Kalbant apie funkcionalumą, skyrius tapo koncentruotesnis: visi tyrimai dabar atliekami vienoje vietoje. Tai reiškia sklandesnį darbų organizavimą. Skyriuje pradėta teikti planinė pagalba ambulatoriniams pacientams – pacientai gali iš anksto registruotis, atvykti į mūsų skyrių tyrimams ir tą pačią dieną grįžti namo. Ypač džiaugiamės, kad turime tris naujas hiperbarinės oksigenacijos kameras vietoj vienos senos. Šios kameros yra visiškai naujos, vienos moderniausių pasaulyje, todėl galėsime aptarnauti ženkliai daugiau ligonių nei iki šiol.

Taigi, su renovacija atsirado ir galimybė suteikti daugiau paslaugų pacientams?

Ligoninės pacientų srautas kasmet auga, o kartu su juo didėja ir mūsų skyriuje teikiamų paslaugų skaičiai. Taip pat, dėl didesnio hiperbarinės oksigenacijos kamerų skaičiaus bei planinės ambulatorinės endoskopinės pagalbos, tikimės, kad dar daugiau pacientų galės gauti jiems reikalingą pagalbą. Visgi, reikia nepamiršti, kad tyrimus atlieka darbuotojai, todėl teikti aukščiausios kokybės paslaugas greitai ir visą parą galime jų atsidavimo, darbštumo ir atkaklumo dėka.

Jau paminėjote, kad viena svarbiausių skyriaus naujienų – net trys naujos hiperbarinės oksigenacijos kameros. Papasakokite plačiau.

Nuo ligoninės atidarymo teikiame hiperbarinės oksigenoterapijos paslaugas. Iki šiol šią paslaugą teikia vos kelios Lietuvos ligoninės, todėl džiugu, kad po renovacijos pacientams galime pasiūlyti net tris modernias hiperbarinės oksigenacijos kameras, vietoje vienos. Esame tretinio lygio ligoninė, kurioje gydomi ypač sunkios būklės pacientai su nudegimais, apsinuodiję smalkėmis, dėl įvairių žaizdų, lūžių ir kitų kompleksinio gydymo reikalaujančių būklių. Jų gydymui užtikrinti reikalinga hiperbarinė oksigenoterapija. Vos atvėrę duris po renovacijos pastebėjome didelį tiek ligoninės gydytojų, tiek ambulatorinių pacientų susidomėjimą šia terapija – tai rodo labai didelį šių paslaugų poreikį.

Infekcijų kontrolė yra kritiškai svarbi pacientų saugumui. Kokių sprendimų buvo imtasi remonto metu?

Pirmiausia, skyrius atitinka visus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms keliamus infekcijų kontrolės reikalavimus. Kalbant apie įvestas naujoves, būtina paminėti modernias endoskopų džiovinimo ir laikymo spintas, kurios užtikrina, kad endoskopai būtų saugomi higieniškoje, kontroliuojamoje aplinkoje ir būtų paruošti kitai procedūrai bet kuriuo paros metu. Be to, šiose spintose yra integruota spalvinė šviesos diodų sistema, kuri realiu laiku rodo kiekvieno endoskopo būseną. Higieną ir infekcijų kontrolę užtikrina ir patalpų išplanavimas, pavyzdžiui, buvo atskirti ambulatorinių ir stacionarinių pacientų srautai, prie procedūrinių kabinetų įrengtos sanitarinės patalpos, pacientų persirengimo patalpos ir kt.

Vis dažniau kalbama apie individualizuotą, minimaliai invazyvią mediciną. Kaip jūsų skyrius atliepia šias pasaulines tendencijas?

Į RVUL patenka nemažai sunkių būklių pacientų, kurių efektyviam gydymui reikalingas individualus požiūris. Mūsų praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet chirurginis gydymas dėl paciento būklės tampa nebeįmanomas ir tokiu atveju tik minimaliai invazyvios priemonės gali išgelbėti ligonį. Prieš procedūras visuomet gilinamės į konkretų atvejį, atliekame papildomas apžiūras ar tyrimus, tariamės su gydančiais gydytojais, dalyvaujame konsiliumuose siekdami parinkti geriausią, mokslu pagrįstą ir tinkamiausią individualiam pacientui gydymo taktiką.

Būtent mūsų skyriuje yra taikomos minimaliai invazyvios procedūros. Endoskopiniai tyrimai ir endoskopinės intervencinės procedūros atliekamos per natūralias angas, todėl galime išgelbėti pacientui gyvybę be jokio pjūvio, kas anksčiau būtų pareikalavę didelės apimties operacijos su didele pooperacinių komplikacijų rizika.

Senstant visuomenei vis dažniau ligoninėje gydomi garbaus amžiaus pacientai su sunkiomis gretutinėmis patologijomis, kuriems įprastos chirurginės operacijos būtų sunkiai pakeliamos. Endoskopinės intervencinės procedūros (kraujavimo iš virškinimo trakto stabdymas, gerybinių auglių, svetmkūnių šalinimas ir kt.), endoskopinės intervencinės procedūros rentgeno kontrolėje (pavyzdžiui, ERCP procedūra, skirta tulžies bei kasos latakų ligoms diagnozuoti), konkrementų iš tulžies, kasos latakų šalinimas, tulžies, kasos latakų, virškinimo trakto stentavimas ir kt.), intervencinės procedūros ultragarso, rentgeno kontrolėje (pūlinių, skysčio sankaupų, hematomų, tulžies pūslės ir kepenų latakų perkutaninis drenavimas ir kt) yra saugūs būdai šiuos pacientus gydyti.

CHITS buvo tas skyrius, kuriame įvairios procedūros buvo atliktos pirmą kartą Lietuvoje. Kokios jos buvo ir ko tikitės ateityje?

Mūsų ligoninė ir CHITS buvo viena iš gydymo įstaigų, kurioje prasidėjo videolaparoskopinės chirurgijos plėtra Lietuvoje. 1992-ųjų metų vasarą, naudodamas videolaparoskopinę įrangą, atlikau pirmąją šalyje videolaparoskopinę cholecistostomiją.

Ligoninėje lankėsi ir mus mokė žymūs laparoskopinės chirurgijos puoselėtojai – tokie kaip profesorius Roberto Bargamaschi, profesorius Kurt Karl Stephan Semm – vokiečių ginekologas ir minimaliai invazinės chirurgijos pradininkas, vadintas laparoskopijos „tėvu“. Gydytoja Sigita Burneikienė viena iš pirmųjų Lietuvoje atliko kompiuterinę elektroencefalografiją. Taip pat mes vieni iš pirmų Lietuvoje atlikome endoskopines gastrostomijas, kasos pseudocistų transmuralinius drenavimus, ekstrahepatinių latakų, stemplės, piloroduodeninio segmento stentavimus metaliniais savaime išsiplečiančiais stentais. Kartu su neurochirurgais vieni pirmųjų šalyje atlikome galvos smegenų ultragarsinį tyrimą atviros operacijos metu.

Per daugiau nei tris dešimtmečius CHITS augo kartu su medicina ir ligonine. Kas atrodė neįmanoma 1992-aisiais – šiandien yra rutina. Tikiu, kad po dar dešimties ar dvidešimties metų galėsime sakyti tą patį – medicina juda į priekį, o mes – kartu su ja.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia patalpų nuomos konkursą karšto maisto pardavimo aparatui įrengti.

Išnuomojamų patalpų apžiūra vyks 2026 m. balandžio 17, 20 ir 21 dienomis, nuo 9 val. iki 15 val. Apžiūros laiką prašome derinti iš anksto. Kontaktinis asmuo – RVUL Turto valdymo skyriaus inžinierius Saulius Preidys, tel. +370 5 2362023, mob. tel. +370 685 33323.

Konkurso dalyviai pasiūlymus turi pateikti nuo 2026 m. balandžio 27 d. iki 2026 m. balandžio 29 d. (imtinai) adresu Šiltnamių g. 29, 04129 Vilnius (C23 kab.) nuo 8 val. iki 12 val., ir nuo 13 val. iki 16 val. Pasiūlymų pristatymo būdas paštu registruotu ar neregistruotu laišku nenumatytas.

Visas konkurso sąlygas ir konkurso dokumentus rasite žemiau esančiose nuorodose.

Konkurso dokumentai:

• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygos
• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygų priedas Nr. 1
• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygų priedas Nr. 2
• Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Šiltnamių g. 29, Vilnius, nuomos viešojo konkurso sąlygų priedai Nr. 3, 4, 5
• Nuomojamų patalpų planas

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius (RITS) po renovacijos tapo vienu moderniausių tokio profilio skyrių Lietuvoje. Erdvios palatos, naujausios kartos medicininė įranga ir geresnės  darbo sąlygos medicinos personalui leidžia užtikrinti aukščiausio lygio intensyviąją terapiją sudėtingų būklių pacientams. „Esame šalia pacientų ir jų artimųjų sunkiausiomis minutėmis. Dabar pagalbą suteikti galime saugiau, efektyviau ir patogiau“, – pabrėžia prof. dr. Saulius Vosylius.

Mažesnės palatos ir daugiau privatumo

RVUL Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas prof. S. Vosylius  sako, kad po beveik dvejus metus trukusios RITS renovacijos, pasikeitė skyriaus patalpų išplanavimas, lovų skaičius padidėjo iki 34, buvo įsigyta moderniausia medicininė įranga, o sunkios būklės pacientų priežiūra tapo tikslesnė ir efektyvesnė.

„Šiuolaikinėje intensyviojoje terapijoje ypatingai svarbus privatumas ir individualizuotas dėmesys. Todėl vietoje didelių bendrų salių, sunkiausios būklės pacientams įrengėme erdvias 1–2 vietų palatas su šalia esančiais medicinos personalo postais, kuriose pacientams užtikrinama nenutrūkstama priežiūra, ramybė ir miego režimas.

Vienvietėse palatose pacientui tenka ne mažiau kaip 25 kv. m, dvivietėse ne mažiau kaip 20 kv. m. kiekvienam pacientui – patalpos išties didelės, tokias turi vos kelios Lietuvos gydymo įstaigos. Pacientams, kurių būklė yra lengvesnė, skirtos dvi keturvietės ir viena penkiavietė palata su personalo postais. Tai suteikia daugiau saugumo ir komforto pacientams, jų artimiesiems bei užtikrina patogesnes darbo sąlygas personalui.

Kitas svarbus pokytis – įrengtos 8 vienvietės izoliacinės palatos su neigiamu slėgiu, skirtos pacientams, sergantiems sunkiomis infekcijomis, todėl bus daugiau galimybių užtikrinti kitų pacientų ir personalo saugumą. Tokių palatų iki šiol neturėjome. Po renovacijos skyrius atitinka ir naujausius intensyviosios terapijos paslaugų teikimo reikalavimus Lietuvoje, ir tarptautinius standartus“, – akcentuoja centro vadovas prof. S. Vosylius.

Šiuolaikinė medicininė įranga

Kiekvieno sunkios būklės paciento gyvybinius parametrus stebinti įranga tvirtinama prie lubinių medicininių konsolių – tai suteikia daugiau lankstumo prižiūrint ligonį, palengvina patalpų valymą, personalui patogiau ir lengviau prieiti prie paciento iš skirtingų pusių, atlikti procedūras.

Moderniuose monitoriuose prie lovų rodomi kiekvieno paciento baziniai ir išplėstiniai kraujotakos ir kvėpavimo funkcijų rodikliai. Centrinės stoties monitorius ir juos dubliuojantys ekranai leidžia medicinos personalui stebėti pacientų gyvybinius parametrus ne tik būnant šalia lovos, bet ir slaugos postuose, gydytojų kabinetuose ar net poilsio kambariuose.

Profesorius S. Vosylius pabrėžia, kad visa įsigyta medicininė įranga yra naujausios kartos ir ženkliai prisideda prie efektyvesnės sunkiausių pacientų priežiūros: „Pavyzdžiui, turime dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus su unikaliomis funkcijomis. Pasitelkiant pažangiausius sprendimus įranga stebi paciento kvėpavimo sistemos rodiklius ir, atsižvelgdama į paciento individualius nuolat kintančius duomenis ir kvėpavimo sutrikimo pobūdį, automatiškai koreguoja ventiliacijos parametrus.

Taip pat naudojame inkstų pakaitinės terapijos aparatus, kurie gali laikinai pakeisti inkstų funkciją, ultragarso prietaisus, žmogaus kūno temperatūros reguliavimo įrangą sušalusiems ar smarkiai karščiuojantiems pacientams, automatinius švirkštus ypač tiksliam medikamentų dozavimui ir kt.“

Moderni darbo aplinka

RITS vadovaujanti gydytoja anesteziologė reanimatologė Lucija Saltanavičienė pabrėžia, kad pasikeitė ne tik pacientų palatos, bet ir medicinos personalo darbo vietos bei bendrosios patalpos: „Stebėjimo postai tapo atskirtomis, funkcionaliai suplanuotomis erdvėmis, kuriose darbuotojai gali stebėti pacientus. Tokia sistema užtikrina sklandesnį komandos darbą, leidžia greičiau reaguoti į pokyčius, o pacientams bei juos lankantiems artimiesiems suteikia daugiau ramybės ir privatumo.

Gydytojų darbo vietos taip pat kompiuterizuotos ir aprūpintos programine įranga, suteikia galimybę greitai pasiekti elektroninę ligos istoriją, tyrimų rezultatus ir kitą reikalingą informaciją. Po renovacijos buvo įrengtos procedūrinės ir kitos pagalbinės patalpos, patogi susirinkimų salė, personalo poilsio kambariai, persirengimo kambariai, įrengtas vakuuminis paštas, kuriuo mėginiai greitai ir saugiai siunčiami į laboratoriją, ir kt.“

Skyriaus vedėja pastebi, kad šiuolaikinė įranga ir moderniai įrengtos darbo vietos keičia komandos kasdienybę. „Kiekvieną rytą susitinkame estetiškoje susirinkimų salėje, kurioje stovi apvalus stalas – visi jaučiamės vienos komandos nariais, galinčiais išsakyti savo nuomonę. Be to, kaip minėjo prof. S. Vosylius, net dalyvaudami susirinkime matome palatose esančių pacientų gyvybinių funkcijų rodiklius.

Visa tai prisideda prie darbuotojų gerovės – didina pasitikėjimą, mažina įtampą, stiprina komandiškumo jausmą ir padeda susitelkti į svarbiausią tikslą – sunkių būklių ligonių priežiūrą ir gydymą“, – pastebi L. Saltanavičienė.

Pokyčiai slaugytojos akimis

Nuo 2009 metų RITS dirbanti slaugytoja Sjuzana Dudinskaja sako, kad šis skyrius per 17 metų jai tapo antrais namais. „Po studijų iškart atėjau dirbti čia – kitų vietų net nesvarsčiau. Esu atsidavusi šitam darbui, labai jį myliu“, – šypsosi ji.

Kalbėdama apie skyriaus modernizaciją, slaugytoja pabrėžia, kad skirtumas akivaizdus: „Pirmiausia, džiaugiamės nauja aparatūra ir moderniomis lubinėmis konsolėmis prie pacientų lovų, kurios labai palengvina darbą su pacientu. Esame tie žmonės, kurie yra arčiausiai paciento, matome jį visą darbo laiką – suleidžiame gydytojo paskirtus vaistus ir infuzinius tirpalus, pacientus maitiname, vartome, tvarstome, atliekame kitas procedūras ir asistuojame gydytojui. Todėl erdvesnės palatos ir prietaisų išdėstymas suteikia daugiau patogumo ir lankstumo.

Taip pat noriu pabrėžti, kad niekada nedirbame vienos. Gydytojas, slaugytoja, slaugytojo padėjėja yra viena komanda – situacijas sprendžiame kartu, čia ir dabar, o sudėtingose situacijose net be žodžių suprantame, kas ką turi daryti“, – sako S. Dudinskaja.

Slaugytoja priduria, kad stebėjimo postuose įrengtos kompiuterizuotos darbo vietos padeda greitai sekti paskyrimus, pildyti medicininę dokumentaciją. „Žinoma, nei gydytojo, nei slaugytojo ar slaugytojo padėjėjo įranga nepakeitė ir nepakeis, bet palengvinimas tikrai yra. Be to, anksčiau neturėjome estetiškų patalpų, kondicionierių, vėdinimo. Dabar skyriuje šviesu ir erdvu“, – džiaugiasi ji.

Mokslas ir tyrimai

RVUL yra Vilniaus universiteto mokymo bazė, todėl klinikiniuose centruose vyksta intensyvus pedagoginis procesas. „Čia praktikuojasi 1, 3, 5 kursų medicinos, odontologijos ir kitų studijų programų studentai, išplėstinės praktikos slaugytojai.

Centras taip pat yra VU Medicinos fakulteto rezidentūros bazė. Šiuo metu čia mokosi 11 anesteziologijos reanimatologijos specialybės rezidentų, taip pat skubiosios medicinos, bendrosios chirurgijos ir kitų specialybių rezidentai praeina intensyviosios terapijos ciklus“, – sako prof. dr. S. Vosylius.

Jis pastebi, kad nemažai jų sugrįžta į RVUL. „Manau, kad esame patrauklūs jauniems specialistams, kurie yra žingeidūs ir nori dirbti aukščiausio lygio gydymo įstaigoje. Tikrai jų laukiame ir galime suteikti geras darbo sąlygas“, – į komandą kviečia Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas.

Be to, turint moderniausią įrangą ir labai platų kritinių būklių spektrą, skyriuje yra daug galimybių atlikti mokslinius klinikinius tyrimus. Tyrimai šiuo metu vystomi kartu su kitų specializacijų gydytojais – neurologais, chirurgais, toksikologais.

Rezultatas – vienas moderniausių skyrių Lietuvoje

Centro vadovas prof. dr. S. Vosylius pabrėžia, kad modernizuotas RITS skyrius sudėtingiausių būklių pacientams teikia aukščiausio lygio intensyviosios terapijos paslaugas, atitinkančias naujausius reikalavimus. Erdvios palatos, šiuolaikinė įranga, pagerintos darbo sąlygos ir stipri, motyvuota komanda sukuria sąlygas personalizuotai, saugiai ir inovatyviai intensyviajai terapijai.

„Džiugu, kad tapome vienu iš moderniausių Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių Lietuvoje, kuriame per metus gydoma daugiau nei 2000 sunkios būklės pacientų. Renovacija leis suteikti pagalbą daugiau pacientų dar saugiau ir efektyviau, rengti specialistus aukščiausio lygio pacientų priežiūrai, įgyvendinti mokslinius tyrimus“, – apibendrina skyriaus vedėja L. Saltanavičienė.

Kompleksinė RITS renovacija užbaigė RVUL įgyvendinamą investicinį projektą „Skubios pagalbos skyriaus ir Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus infrastruktūros modernizavimas“, kuris finansuojamas ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis“. Skubiosios pagalbos skyriaus ir RITS infrastruktūros modernizavimui bendrai skirtos investicijos siekia 18,4 mln. eurų.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) veikiančios Skausmo klinikos komandą papildė du gydytojai anesteziologai reanimatologai, todėl nuo šiol lėtinio skausmo mažinimo procedūromis galės pasinaudoti daugiau pacientų. „Būna, kad į kliniką pacientai atvežami vežimėliais, ateina su ramentais. Bet po procedūros pastebime, kad išeina be ramentų arba atsistoja iš vežimėlio ir jau gali eiti pasiremdami“, – džiaugiasi RVUL gydytojas anesteziologas reanimatologas Rapolas Pelanis. Kartu su gydytoja anesteziologe reanimatologe Migle Kalinauskaite jie papasakojo apie lėtinio skausmo gydymo tikslus, galimybes ir pacientų baimes.

Dažniausi – nugaros ir sąnarių skausmai

RVUL Skausmo klinikoje paslaugos teikiamos pacientams, kurie jaučia lėtinį skausmą. Vienas iš klinikoje dirbančių gydytojų, anesteziologas reanimatologas R. Pelanis patikslina, kad pagalbos tikslinga kreiptis tiems pacientams, kuriems skausmas trunka tris mėnesius ar ilgiau ir jo nepavyko numalšinti vartojant medikamentus, taikant reabilitaciją. Gydytojas pastebi, kad lėtinio skausmo priežastys gali būti įvairios, tačiau į RVUL dažniausiai kreipiasi pacientai, kenčiantys nuo nugaros ir sąnarių patologijų skausmų. Pacientų amžius įvairus – nuo 18 metų iki 90-ies ar net vyresnių. Neretai pasitaiko pacientų, kurie skausmą kenčia jau daug metų.

Kaip užsiregistruoti konsultacijai ir ko tikėtis?

Gydytoja anesteziologė reanimatologė M. Kalinauskaitė pasakoja, kad į konsultaciją pacientas turėtų atvykti pasiruošęs: „Pirmiausia reikalingas siuntimas gydytojo anesteziologo reanimatologo konsultacijai, kurį gali išrašyti šeimos gydytojas ar kitas specialistas. Būtų puiku, jei pacientas turėtų ir gydytojo neurologo ar ortopedo traumatologo konsultacijos išvadas, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų vaizdus ir aprašymus, nes tai padeda tiksliau įvertinti galimą skausmo priežastį ir parinkti individualų gydymą. Skausmo klinika nėra pirmoji grandis, nuo kurios pradedamas lėtinio skausmo gydymas – prieš tai turėtų būti taikomas įprastas medikamentinis, reabilitacinis, kartais chirurginis gydymas, tik tada į procesą įsitraukiame mes.“

R. Pelanis pabrėžia, kad lėtinio skausmo gydymas yra kompleksinis ir parenkamas kiekvienam pacientui individualiai, atsižvelgiant į skausmo tipą, intensyvumą bei sveikatos būklę: „Pacientams gali būti taikomas medikamentinis gydymas ir intervencinės procedūros. Medikamentinis gydymas apima įvairių grupių vaistų vartojimą – nuo nereceptinių analgetikų iki stipresnių, receptinių skausmą malšinančių vaistų.

Intervencinės procedūros dažniau taikomos tada, kai sisteminis medikamentinis gydymas yra nepakankamai efektyvus ar sukelia nepageidaujamą šalutinį poveikį. Naudojamos nervų blokados, kurių metu šalia skausmo signalą perduodančio nervo suleidžiami nuskausminantys ir uždegimą mažinantys vaistai. Be to, gali būti taikomos ir ilgiau veikiančios procedūros, pavyzdžiui, krioterapinės (šalčio) blokados. Mūsų atliekamos procedūros skausmą bent jau kuriam laikui sumažina, tada žmogus gali atlikti fizinę reabilitaciją ir, tikėtina, skausmai ilgalaikėje perspektyvoje turėtų sumažėti.“

Kaip vyksta procedūra?

Paprašyta papasakoti, kaip vyksta procedūra, gydytoja M. Kalinauskaitė sako, kad konsultacija prasideda nuo pokalbio su pacientu: „Renkame informaciją apie skausmą – kur skauda, kada skausmas atsirado, kas jį sustiprina ar sumažina, kokius vaistus pacientas vartoja, kokiomis gretutinėmis ligomis serga ir kt. Analizuojame kitų specialistų išvadas ir vaizdinius tyrimus, atliekame fizinį paciento ištyrimą ir tuomet sprendžiame, ar intervencinė procedūra yra reikalinga ir kokia būtų tinkamiausia.

Jei nusprendžiame atlikti intervenciją ir nėra kontraindikacijų, dažniausiai ją atliekame tos pačios konsultacijos metu. Kartais procedūra atidedama, jei, pavyzdžiui, pacientas vartoja kraujo krešėjimą veikiančius vaistus ar yra kitų medicininių aplinkybių, dėl kurių reikalingas papildomas pasiruošimas. Po kai kurių intervencijų rekomenduojama kelias dienas vengti intensyvaus fizinio krūvio, reabilitacijos procedūrų. Po procedūros pacientai tam tikrą laiką stebimi klinikoje, kad įvertintume jų savijautą ir galimas ankstyvas nepageidaujamas reakcijas, tokias kaip alergija, kraujospūdžio pokyčiai ar laikini jutimo sutrikimai. Ankstyvuoju laikotarpiu galima įvertinti ir pirminį poveikį, tačiau galutinis efektas dažniausiai pasireiškia vėliau.“

Gydytojos teigimu, intervenciniam skausmo malšinimui dažniausiai naudojami vietinių anestetikų ir gliukokortikosteroidų mišiniai – šie vaistai mažina uždegimą ir gali padėti sumažinti skausmą. Vietiniai anestetikai pradeda veikti gana greitai, todėl trumpalaikis poveikis gali būti juntamas netrukus po procedūros. Jei naudojami gliukokortikoidai, jų poveikis paprastai išryškėja per kelias dienas ar savaites.

Kokių rezultatų tikėtis?

Gydytojas anesteziologas reanimatologas R. Pelanis pabrėžia, kad Skausmo klinikoje dirbantys gydytojai siekia, jog pacientui pagerėtų jau po pirmos procedūros. Visgi, kiek laiko truks vaistų poveikis – yra individualu ir priklauso nuo paciento patologijos ir procedūros tipo.

„Pirmiausiai labai svarbu pabrėžti, kad tai yra laikinas sprendimas ir tikrosios skausmo priežasties jis dažniausiai nepašalina. Mes sumažiname arba panaikiname skausmą ir suteikiame žmogui didesnį komfortą – todėl jis gali grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, atlikti fizinę reabilitaciją. Be to, yra tokių situacijų, kai reabilitacija ar operacinis gydymas yra neįmanomi, todėl žmogui liekame vienintele pagalba.

Nors ilgalaikis poveikis atsiranda vėliau, tačiau iš RVUL pacientas jau gali išeiti su sumažėjusiu skausmu. Būna, kad į pacientai atvežami vežimėliais, ateina su ramentais. Bet po procedūros pastebime, kad išeina be ramentų arba atsistoja iš vežimėlio ir jau gali eiti pasiremdami.

Procedūros poveikis gali trukti nuo kelių dienų iki trijų mėnesių, metų ar net ilgiau. Procedūrų kiekis nėra ribojamas, o saugus jų dažnis priklauso nuo vaistų dozavimo. Kiekvieną pacientą vertiname individualiai. Bet jei procedūros poveikis yra trumpalaikis, pavyzdžiui, išlieka tik mėnesį, rekomenduojama registruotis pakartotinei konsultacijai, kurios metu keičiama gydymo taktika. Taip pat visada pabrėžiame, kad ilgalaikio poveikio reikia palaukti ir tik tada vertinti gydymo efektyvumą“, – sako R. Pelanis.

Pacientų baimės

Gydytojai pastebi, kad kai kurie pacientai delsia kreiptis pagalbos į dėl baimės priprasti prie skausmą malšinančių vaistų. „Kiekvieno paciento situaciją vertiname individualiai, o jei neopioidiniai vaistai nuo skausmo nėra pakankamai veiksmingi, tam tikrais atvejais gali būti skiriami ir opioidiniai analgetikai. Jie parenkami atsakingai, įvertinus naudą ir galimą riziką, paprastai pradedant nuo mažesnės dozės, kuri koreguojama pagal paciento poreikius pakartotinių vizitų metu“, – sako gydytoja M. Kalinauskaitė.

Ji pabrėžia, kad priklausomybės rizika vartojant opioidinius vaistus egzistuoja, todėl jų skyrimas visada yra apgalvotas ir pagrįstas medicininėmis indikacijomis. Tinkamai parinkus preparatus, laikantis gydytojo nurodymų ir užtikrinant stebėseną, ši rizika gali būti reikšmingai sumažinta.

„Pastebiu nemažai pacientų baimės, dėl kurios jie apskritai vengia vartoti paskirtus vaistus ar savavališkai nutraukia gydymą, todėl norimas rezultatas nepasiekiamas. Pasitaiko, kad pacientai, pasitarę su artimaisiais ar remdamiesi nepatikima informacija, nusprendžia nevartoti paskirtų medikamentų. Svarbu suprasti, kad dalis vaistų, skirtų lėtiniam skausmui gydyti, veikia palaipsniui ir terapinis poveikis pasireiškia tik juos vartojant reguliariai bei nustatytą laiką. Todėl laikantis gydytojo rekomendacijų, derinant medikamentinį gydymą su reabilitacija ir vengiant skausmą provokuojančių veiksnių, galima pasiekti geresnių rezultatų. Lėtinio skausmo gydymas yra kompleksinis procesas, kuriame svarbus aktyvus ir sąmoningas paciento dalyvavimas“, – pabrėžia gydytoja M. Kalinauskaitė.

Trumpa atmintinė: ką daryti?

• Skausmas tęsiasi 3 mėnesius ar ilgiau, ir įprastos priemonės nepadėjo.
• Gaukite siuntimą pas gydytoją anesteziologą reanimatologą – jį gali išrašyti šeimos gydytojas arba kitas gydantis specialistas.
• Atsineškite dokumentus: turimus tyrimus ir išvadas (pvz., KT, MRT vaizdus ir aprašymus, gydytojo neurologo ar ortopedo traumatologo konsultacijų išvadas).
• Laikykitės rekomendacijų po konsultacijos/procedūros ir, jei reikia, suplanuokite pakartotinį vizitą pagal gydytojo nurodymus.

„Lęšiuko senėjimas arba katarakta yra natūralus su amžėjimu susijęs procesas, dėl kurio suprastėja regėjimas ir kartu gyvenimo kokybė. Šiuolaikinėmis priemonėmis galime šį procesą sėkmingai sustabdyti“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Akių ligų skyriaus vedėja, Jūratė Sveikatienė. Gydytoja oftalmologė paaiškino, kaip atliekama kataraktos operaciją, išsamiai papasakojo apie šiuolaikinių lęšiukų savybes ir paneigė mitus apie pooperacinį laikotarpį.

Pradėkime nuo to, koks vaidmuo tenka lęšiukui regėjimo funkcijoje?

Akis yra labai sudėtinga optinė sistema, o lęšiukas yra viena iš jos sudedamųjų dalių, esanti už rainelės ir vyzdžio. Jo pagrindinė užduotis yra laužti šviesos spindulius, kurie patenka pro vyzdį, ir sufokusuoti juos tiesiai ant tinklainės. Lęšiukas gali keisti savo formą (išsitempti arba susitraukti) tam, kad aiškiai matytume daiktus tiek iš arti, tiek iš toli.

Žmogui gimus akies lęšiukas įprastai būna skaidrus, bet su kiekviena mūsų gyvenimo diena vyksta baltymų denatūracija, todėl lęšiukas po truputį kietėja, drumstėja ir jau apie 40–45-uosius gyvenimo metus  pradedame pastebėti, kad mums reikia akinių. Būtent akinių poreikis ir rodo, kad prasidėjo amžėjimas ir lęšis nėra toks elastingas.

Ar galima sakyti, kad katarakta nėra liga savo tradicine prasme?

Taip, galima teigti, kad katarakta yra ne liga, o senatvinė būsena, kai natūralus akies lęšiukas palaipsniui drumstėja, sukeldamas miglotą ar neryškų regėjimą. Dėl kataraktos, priklausomai nuo individualių paciento savybių, žmogus gali tapti jautrus šviesai, spalvos gali atrodyti blankesnės ir kt.

Kaip katarakta gali būti gydoma?

Vienintelis veiksmingas kataraktos gydymo būdas yra chirurginė operacija. Ši procedūra yra viena dažniausiai atliekamų ir saugiausių pasaulyje. Kataraktos operacijos metu ragenoje padaromas 2 mm dydžio ar net dar mažesnis pjūvis, sudrumstėjęs lęšiukas pašalinamas, o į jo vietą yra implantuojamas skaidrus dirbtinis lęšiukas, pagerinantis regėjimą.

Pakalbėkime apie lęšiukus – ar visi lęšiukai vienodi ir kokius lęšiukus siūlote RVUL pacientams?

Šiuo metu ligoninėje implantuojame pagal naujausias technologijas sukurtus asferinius, hidrofobinius ir vieno židinio lęšius, kuriuos pilnai kompensuoja Valstybinė ligonių kasa. Asferiniai lęšiai atitinka natūralią žmogaus akies optiką. Jie pagerina vaizdo kontrastą, ypač blogesnio apšvietimo sąlygomis, mažiau išsklaido šviesos spindulius, todėl vaizdas lęšiuko kraštuose neišsikraipo.

Hidrofobiniai lęšiai mažina antrinių kataraktų tikimybę. Be to, šie lęšiai pasižymi išskirtiniu optiniu skaidrumu ir ilgaamžiškumu, todėl užtikrina stabilų regėjimą ilgą laiką. Vieno židinio lęšiai yra bene dažniausiai naudojami ir užtikrina maksimalų vaizdo ryškumą ir kontrastą pasirinktu atstumu. Tai reiškia, kad pasirinkus geriau matyti tolimesniu atstumu, skaitymui ar darbui kompiuteriu bus reikalingi akiniai, ir atvirkščiai.

Galime pasiūlyti ir nestandartinių lęšių, pavyzdžiui, prailginto židinio. Jie leidžia žmogui matyti ir toli, ir vidutiniu atstumu be akinių. Tai labai svarbu vairuotojams ar prie kompiuterio dirbantiems žmonėms. Taip pat pradėjome implantuoti torinius lęšius, kurie kartu pakoreguoja ir ragenos kreivumą, t. y., astigmatizmą. Po operacijos žmonės su astigmatizmu gali matyti į tolį ryškiai ir be iškraipymų be papildomų akinių. Už nestandartinius lęšiukus, jei pacientas jų pageidauja, turi pats primokėti nustatytą sumą.

Pasirinkimas nemažas, tad kaip parenkate tinkamiausius lęšius?

Šiuo atveju labai svarbi gydytojo ir paciento komunikacija. Konsultacijos metu viena svarbiausių gydytojo oftalmologo užduočių yra išsiaiškinti kuo daugiau informacijos apie pacientą: kokia jo veikla, kaip jis įsivaizduoja savo gyvenimą po operacijos, kokie lūkesčiai. Taip pat įvertiname visą paciento akies būklę, t. y., ir gretutines ligas, ir tokias būkles, kurios neleistų implantuoti vieno ar kito lęšio. Tik tada gydytojas priima galutinį sprendimą, koks būtų tinkamiausias lęšiukas kiekvienu individualiu atveju.

Kaip vyksta operacija?

Akių ligų skyrius RVUL veikia jau 20 metų, per kuriuos padarėme apie 20 tūkstančių kataraktos operacijų, taigi turime sukaupę didžiulę ilgametę patirtį, dirba patyrę akių chirurgai, turime modernią operacinę. Pacientas į mūsų skyrių atvykta ryte ir operacijos laukia komfortiškoje patalpoje. Moderni operacinė įrengta pačiame Akių ligų skyriuje, todėl nereikia niekur papildomai eiti. Kataraktos operacija trunka apie 20 min., ji atliekama vietinėje nejautroje. Po operacijos, gydytojui įvertinus paciento būklę ir išsamiai paaiškinus tolesnę priežiūrą, pacientas paprastai gali vykti namo.

Kiek trunka pooperacinis periodas, kokių rekomendacijų turi laikytis pacientai?

Kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau dauguma pacientų ryškesniu regėjimu džiaugiasi jau kitą dieną ar po kelių parų. Pirmosiomis dienomis akis gali būti jautresnė, šiek tiek ašaroti ar jaustis „smėlio“ pojūtis, tačiau tai yra natūrali gijimo dalis, kuri palaipsniui praeina. Galutinis operacijos rezultatas išryškėja maždaug po mėnesio, kai pilnai užgyja visos ragenos žaizdos.

Po operacijos būtina reguliariai lašinti gydytojo paskirtus akių lašus, nes jie apsaugo nuo infekcijų ir slopina uždegimą. Akies negalima trinti, nerekomenduojama apie mėnesį eiti į baseiną ar pirtį. Visą detalią informaciją individuliai suteikia operavęs gydytojas.

Į darbą grįžti galima priklausomai nuo darbo pobūdžio, pavyzdžiui, dirbant prie kompiuterio – nusiklijavus tvarstį ir lašinant paskirtus lašus – jau kitą dieną. Žinoma, prie kompiuterio akys vargsta, todėl pirmosiomis dienomis reikia stebėti savo būklę ir daryti daugiau pertraukėlių arba sumažinti krūvį. Beje, anksčiau žmonės galvojo, po operacijos negalima pasisukti, palenkti galvos, kelti svorių. Bet medicina tikrai pažengė į priekį, technologijos patobulėjo, todėl šie įsitikinimai yra mitai.

Ar operuojamos abi akys iš karto, ar operacijos atliekamos etapais?

RVUL Akių ligų skyriuje antrą akį operuojame praėjus maždaug 1–2 savaitėm po pirmos operacijos ir įvertinę bendrą žmogaus organizmo būklę, gretutines ligas.

Teigiama, kad kataraktos operacijų daugėja. Kokias tendencijas matote Jūs, kokios to priežastys?

Pirmiausiai noriu akcentuoti ir pasidžiaugti, kad Lietuvoje žmonių kokybiško gyvenimo trukmė ilgėja. Mes, gydytojai, matome, kad žmonės planuoja savo ateitį net ir būdami 80 ar 90 metų amžiaus, o svarbiausia, kad jie nori gyventi kokybiškai. Operavau pacientę, kuriai buvo 103 metai. Ji buvo nusiteikusi labai optimistiškai ir iš karto norėjo planuoti antrą operaciją.

Be to, galime kalbėti ne tik apie amžių. Anksčiau, jei lęšis būdavo dar gan skaidrus, žmonės nesioperuodavo. Dabar kataraktos operacija iš dalies yra refrakcinė operacija – siekiama, kad po operacijos pacientas matytų ne tik skaidriai, bet ir ryškiai nenešiodamas akinių. Pavyzdžiui, jei lęšis dar gan skaidrus, bet pacientas turi labai aukšto laipsnio toliaregystę arba trumparegystę, tokiais atvejais taip pat operuojame.

Todėl kartais tenka išgirsti, kad kataraktos atvejų daugėja – iš tiesų tiesiog daugiau žmonių pradėjo ieškoti geresnės gyvenimo kokybės ir ryžtasi operacijai. Pasikeitė ir  operacijos technika, ir lęšiukų pasiūla, o kartu auga ir mūsų pacientų žinios bei poreikiai. Džiugu, kad Lietuvoje tai pasiekėme, ir kad RVUL Akių ligų skyrius gali atsiliepti į pacientų lūkesčius ir prisidėti prie kokybiškesnio jų gyvenimo.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) sėkmingai pradėta naudoti pažangi robotinė chirurginė sistema ir atliekamos robotinės operacijos. Šis pasiekimas žymi naują minimaliai invazinės chirurgijos etapą, teikiant aukščiausio lygio medicinos paslaugas. „Robotinės sistemos atsiradimas RVUL yra svarbus žingsnis diegiant ir vystant robotinę chirurgiją ne tik mūsų ligoninėje, bet ir Lietuvoje. Tai yra galimybė sujungti patyrusio chirurgo įgūdžius ir šios sistemos tikslumą, užtikrinant saugesnį ir komfortiškesnį gydymą pacientams“, – džiaugiasi robotinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje, RVUL Bendrosios chirurgijos centro profesorius dr. Narimantas Samalavičius.

Pirmąją robotinę operaciją RVUL atlikęs abdominalinis chirurgas prof. dr. N. Samalavičius sako, kad robotinės chirurginės sistemos integracija į kasdienį gydymo įstaigos darbą reiškia ne tik technologinį atsinaujinimą, bet ir pacientams teikiamų paslaugų kokybės pagerėjimą.

„Robotinės chirurgijos privalumai pacientui yra labai gerai žinomi. Robotinė chirurgija siejama su mažesne infekcijų ir kitų komplikacijų rizika, nes mažesni pjūviai ir tikslesnis chirurgo darbas sumažina audinių pažeidimą, kraujavimą ir „stresą“ organizmui. Pooperacinis skausmas būna silpnesnis, todėl prireikia mažiau nuskausminamųjų. Dėl tausojančios chirurgijos, pacientai greičiau atsigauna lyginant su kito tipo operacijomis – jiems lengviau judėti jau pirmąsias dienas po operacijos, jie gali anksčiau išvykti iš ligoninės į namus, atsistatyti ir grįžti į įprastą gyvenimą. Be to, svarbus ir geresnis estetinis rezultatas, nes chirurginiai pjūveliai būna itin maži“, – naudą pabrėžia profesorius.

Profesorius teigia, kad ypatingai greitai robotinė chirurgija įsitvirtino atliekant prostatos vėžio operacijas, nes onkologiniai rezultatai ir funkciniai rezultatai pranoko tiek atviros, tiek laparoskopinės chirurgijos rezultatus. Taikant robotinę chirurgiją onkologiniams pacientams, greitesnis atsistatymas leidžia anksčiau pradėti specifinį gydymą, pavyzdžiui, chemoterapiją.

Prof. N. Samalavičius pasakoja, kad RVUL naudojama robotinė chirurginė sistema turi tris robotines rankas, kurios naudoja chirurginius instrumentus. Operuojantis chirurgas robotines rankas valdo nuotoliniu per kompiuterinę valdymo konsolę. Sistema leidžia chirurgui matyti didelės raiškos, padidintus 3D operacinio lauko vaizdus per specialius akinius. Puikus erdvinis vaizdas bei tikslūs roboto rankomis atkartojami chirurgo judesiai leidžia operacijas atlikti ženkliai preciziškiau, nes naudojant robotines rankas sumažinama bet kokia chirurgo rankų pašalinio judesio įtaka pagrindiniam judesiui atlikti.

„Ši įranga turi kelias labai svarbias technologines inovacijas: akies obuolio judesiu valdoma kamera  pagerina operacijos tikslumą bei palengvina darbą ir chirurgui, ir jo asistentui. Be to, operuojantis chirurgas, nors ir nesiliečia prie operuojamo paciento, specialios pažangios technologijos dėka gali jausti prisilietimą prie audinių. Tai daro operavimo pojūtį labai panašų į įprastos chirurgijos, todėl sutrumpėja naujos technologijos įsisavinimo laikas. Galiausiai, operacijos metu chirurgas sėdi specialioje ergonominėje kėdėje, dėl to sumažėja nuovargis, o tai ypač svarbu atliekant sudėtingas ir ilgas operacijas“, – privalumus vardija prof. N. Samalavičius.

Šiuo metu RVUL atliekamos pilvo chirurginės robotinės operacijos, jas atlieka specialius mokymus Milane, Italijoje baigę keturi chirurgai – prof. N. Samalavičius, dr. Saulius Jurevičius, dr. Gintaras Varanauskas ir dr. Algimantas Stašinskas. Abdominalinėje chirurgijoje sistemą planuojama naudoti tiek sudėtingoms, tiek dažnai pasitaikančioms operacijoms – nuo storosios žarnos operacijų iki kirkšnies išvaržos ar tulžies pūslės pašalinimo operacijų ir kt.

Robotinė chirurgija bus taikoma ir plačiam spektrui urologinių bei ginekologinių operacijų. Profesorius pabrėžia, kad jau 2026 metais bus apmokyti ir robotines operacijas atlikti galės net 10 įvairių specialybių RVUL chirurgų.

Profesorius dr. N. Samalavičius yra robotinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje ir Baltijos šalyse – pirmąją tokią operaciją jis atliko 2018 m. Į robotinės chirurgijos sritį besigilinantis profesorius pasakoja, kad robotinės technologijos ir virtuali realybė į mediciną atėjo jau 1980 metais, kai NASA su Stenfordo mokslinio tyrimo instituto mokslininkais ėmė jomis domėtis, o netrukus JAV gynybos departamentas ėmė kurti telechirurgijos sistemas, kurios leistų sužeistus karius operuoti per atstumą.

Visgi „tikroji“ robotinė chirurgija pasaulyje atsirado prieš beveik 25 metus. Iš pradžių jos vystymąsi labai ribojo ne tik itin aukšta įrangos kaina, bet ir pirmosios įrangos trūkumai bei robotinės chirurgijos sertifikavimo įvairiose pasaulio šalyse nebuvimas.

„Šiuo metu jau nėra abejonių, kad robotinė chirurgija yra mūsų laikų chirurgijos auksinis standartas ir ateityje pakeis kitą dabar itin paplitusią chirurgijos rūšį – laparoskopinę chirurgiją. Šiuolaikinėje medicininėje literatūroje galima rasti vis daugiau įrodymais paremtos medicinos duomenų apie šios chirurgijos rūšies privalumus“, – pabrėžia dr. N. Samalavičius.

Profesorius džiaugiasi, kad robotinė chirurgija, be akivaizdžios naudos pacientams, didins RVUL konkurencingumą ir prestižą, padės pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų, kels medicinos paslaugų kokybės kartelę ir skatins inovacijas bei medicinos mokslo pažangą regione.

„Pritariu supratimui ir modeliui, kad kovinę užduotį privalo įvykdyti karys, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra vyriškos, ar moteriškos lyties. Tarnyboje visi tikisi, kad stengsiesi ir dėl savęs, ir dėl kito. Visiems, manau, norisi pasitikėti šalia esančiais žmonėmis, nes klaidų kaina gali būti labai didelė“, – sako krašto apsaugos savanorė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) infekcijų kontrolės specialistė Iveta Petraitytė. Karė savanorė I. Petraitytė prieš aštuonerius metus lapkričio 23 d. prisiekė tarnauti Lietuvai, o interviu papasakojo apie tarnybą, įsimintiniausias pratybas ir ko linkėtų kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Papasakokite, kas yra Krašto apsaugos savanorių pajėgos (toliau – KASP), kada tapote jų dalimi?

KASP yra integruota Lietuvos kariuomenės dalis. Jose tarnaujantys savanoriai yra kariai, kuriems suteikiamas kovinis parengimas, galioja tos taisyklės, kurios galioja ir būnant profesinės karinės tarnybos kariu – tenka atsakomybė ginti savo šalį ginklu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Krašto apsaugos savanore tapau 2017 metais ir prisiekiau tarnauti Lietuvai lapkričio 23 d. – per Kariuomenės dieną. Ta diena buvo dvigubai išskirtinė, nes buvau išrinkta geriausia kurso kare ir man teko garbė skaityti priesaiką savo šaliai, o mano kurso bendražygiai prisiekė kartu, atkartodami mano skaitomus priesaikos žodžius. Tai tikrai buvo jaudinanti akimirka, kuri įsiminė visam gyvenimui.

Kaip tampama KASP dalimi? Ar reikia atitikti reikalavimus, išlaikyti testą, įvykdyti užduotis?

Kad taptum krašto apsaugos savanoriu, pirmiausiai turi gauti medicininę pažymą, o tada turi praeiti bazinį kario savanorio kursą arba baigti jaunesniųjų karininkų vadų kursą. Pasirinkau bazinį kario savanorio kursą, kuris buvo turbūt vienas geriausių sprendimų gyvenime. Prieš 8 metus jis truko tris savaites, vyko kariniame dalinyje, visą tą laiką į namus grįžti negalėjome.

Pirmą kartą atsidūrus karinėje struktūroje tikrai buvo daug streso – turi viską daryti greitai, dienos režimas aiškus ir griežtas nuo pirmos minutės, įsakymai skamba kaip tikri įsakymai – įsakmiai ir garsiai. Bet jeigu suvoki, kur atėjai, stresas netrukus praeina. Buvo žmonių, kurie paliko kursą ir pirmą dieną, ir vėliau. Manau, kad jei žmonės supranta, kad atsirado ne savo vietoje, svarbu nebijoti priimti tokio sprendimo.

Kurso metu mokėmės pradinių kario individualiųjų įgūdžių: naudotis ginklais, budėti, atiduoti pagarbą, rikiuotės, orientavimosi, kreipimosi į vyresniuosius, tvarkos – net kaip pasikloti lovą. Ėjome į paros trukmės žygį miške. Buvo ir šaudymo pratybų, kurios iš pradžių man kėlė stresą, nes bijojau suklysti.

Kas vyko po trijų savaičių pasibaigus baziniam kursui?

Po trijų savaičių visi pilnai baigę kursą prisiekėme Lietuvai. Paprastai būna iškilminga rikiuotė, dažniausiai joje dalyvauja KASP vadas, kurso vadai. O tada prasideda tarnyba savaitgaliais – kiekvienas savanoris priskiriamas kuriai nors iš kuopų. Aš šiuo metu tarnauju Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės vienoje iš kuopų.

Paminėjote, kad tarnyba KASP vyksta savaitgaliais. Ką tuo metu veikiate?

Metų pradžioje yra pateikiamas karinio rengimo planas su metiniu pratybų tvarkaraščiu, taigi iš anksto žinome, kas kada vyks, todėl tai gerokai palengvina civilinio darbo ir karinės tarnybos derinimą. Pratybos savaitgaliais vyksta bent kartą per mėnesį, kartais ir dažniau. Jos trunka abi savaitgalio dienas. Taip pat būna mokymų, pratybų, kurios tęsiasi savaitę, dvi ar tris.

Savaitgalio pratybose privalo dalyvauti visi kariai savanoriai, nedalyvauti galima tik dėl aiškiai įvardintų pateisinamų priežasčių. Manau, kad taip ir turi būti, nes kaip kariai savanoriai turime stengtis sudalyvauti visose numatytose pratybose, kadangi įgūdžiams ir žinioms įgyti turime tik tuos savaitgalius. Dalyvavimas ilgosiose pratybose – pagal kiekvieno galimybes, derinamas su darbu. Džiugu, kai darbdaviai supranta ir išleidžia ilgesniam laikui.

Savaitgalis gali atrodyti įvairiai – teorinės paskaitos, tada įgūdžių formavimas praktikoje, gali būti pratybos su kitais daliniais ir pan. Savo patirtimi, žiniomis dalijasi ir sąjungininkai – amerikiečiai, vokiečiai. Pratybos dažnai vyksta tokiomis oro sąlygomis, kurios prideda papildomų iššūkių – vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį. Po tokių pratybų bent jau man smagiausia suprasti, kokie geri išradimai yra šiltas dušas ir minkšta lova.

Kokie žmonės ir kodėl renkasi tarnybą KASP?

Prisijungti prie KASP paskatino mano tuometis bėgimo treneris, Šaulių sąjungos narys. Aš tarnybą pasirinkau norėdama fizinių ir psichologinių iššūkių bei manydama, kad galiu prisitaikyti prie šios sistemos ir jos taisyklių. Viską, ko tikėjausi rasti, radau arba atrandu tam tikrose situacijose. Manau, kad žmonės prisijungia dėl įvairių motyvų – vedini patriotizmo, ieškodami iššūkių, tikėdamiesi įgyti naudingų įgūdžių.

Taip pat manau, kad renkantis tarnybą KASP svarbiausia suprasti, ko iš tavęs čia bus tikimasi – nebijoti, nepavykus bandyti dar kartą, atrasti savyje stiprybės pasiekti iškeltą tikslą, įgyvendinti užduotį, gebėti priimti įsakymus, mokėti dirbti komandoje, būti disciplinuotam. Tam tikro charakterio žmonėms tai gali būti iššūkis.

Tarnyboje daug atsakomybės, nes esi atsakingas ir už save, ir už savo bendražygius. Jei kažko nenorėsi arba nemokėsi daryti, tikėtina, kad tau ir tavo tarnybos draugui, ir visiems kitiems aplinkui bus blogai. O jei visai nieko nemokėsi, tiesiog būsi našta kitiems. Tarnyboje visi tikisi, kad stengsiesi ir dėl savęs, ir dėl kito. Visiems, manau, norisi pasitikėti šalia esančiais žmonėmis, nes klaidų kaina gali būti labai didelė.

Kalbant apie profesijas, susirenka labai daug skirtingų žmonių iš įvairiausių sričių, todėl gauname ne tik karinių įgūdžių, bet ir gyvenimiškos patirties iš civilinio gyvenimo. Užmezgame ryšius, susirandame draugų, kartu praleidžiame savaitgalius. Kuo sunkesnes situacijas įveiki su grupe žmonių, tuo artimesni ryšiai užsimezga, lieka prisiminimai – iššūkiai apjungia žmones.

Ar tarnybą KASP renkasi daug moterų?

Mūsų kuopoje yra virš šimto žmonių, manau apie 15–20 proc. – moterys, kitose kuopose šis procentas gal kiek mažesnis. Bet aš laikausi principo, kad lyties kariuomenėje nėra, yra tiesiog karys, nepaisant to, kad vyrų ir moterų karinio fizinio parengtumo testo normatyvai skiriasi. Pritariu supratimui ir modeliui, kad kovinę užduotį privalo įvykdyti karys, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra vyriškos, ar moteriškos lyties. Kare tikrai gali būti situacijų, kai reikės ištraukti savo bendražygį, jį nešti, bėgti. Taigi, karys prisiima atsakomybę pasiekti reikalingą pasirengimą, kad galėtų pilnavertiškai tarnauti.

Kokios situacijos buvo įsimintiniausios ar sunkiausios?

Tikrai įsimintina buvo, kai žiemą šokome į eketę su uniforma, batais ir kuprine. Man tai buvo tam tikras iššūkis, nes aš, nors ir moku plaukti, nemėgstu gylio. Įšokus reikėjo iškilti, nusiimti kuprinę ir užmesti ją ant ledo, tada pačiai „išsitraukti“ ant ledo. Esant eketėje, įsikabinus į ledą dar buvo tikrinama kaip veikia protas stresinėje situacijoje: klausė, kiek man metų, kelinta šiandien diena, kiek yra 5+8 ir pan. Tokioje treniruotėje galima pamatyti, ar karys panikuoja, kaip elgiasi stresinėje situacijoje. Suteikiamos žinios ir formuojami įgūdžiai, kad ištikus panašiai situacijai nebūtų panikos arba ji būtų kiek mažesnė.  Be to, instruktuojama, ką daryti, kad nebūtum įtrauktas po ledu.

Įsimintina būna ir orientaciniuose žygiuose, einant ilgus atstumus, vykdant užduotis. Man labiausiai į atmintį įstringa tos užduotys, kurioms atlikti reikia įdėti papildomų fizinių ir psichologinių pastangų, išeiti iš komforto zonos.

Kaip manote, ar žinias ir įgūdžius, kuriuos gaunate KASP, galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime?

Tarnyboje įgyjama išgyvenimo, pirmosios pagalbos, taktinės medicinos, vadybos, orientavimosi ir kitų įgūdžių. Kaip sakoma, ko išmokstame, ant pečių nenešiojame – įgūdžiai ar žinios gali praversti netikėčiausiose situacijose. Be to, išmoksti nepasimesti. Žinoma, sunku numatyti, kaip protas veiks ekstremalioje situacijoje, bet turint tam tikrų žinių ir jas pavertus įgūdžiais, panikos, tikėtina, bus mažiau.

Taip pat iš kariuomenės atsinešiau bendravimo principus, lyderystę, supratimą, kad turiu atitikti nustatytus reikalavimus, laikytis taisyklių, suprasdama, kad pati pasirinkau čia būti. Panašiai, kaip ir ligoninėje, kai medicinos personalas užsideda chalatą ir žino, kad privalo laikytis tam tikrų taisyklių, ko iš jų tikisi kolegos, pacientai ar jų artimieji.

Kokius lyderystės principus galite išskirti?

Kariuomenėje daug griežtos struktūros, procedūrų, komunikacijos. Vadas turi gebėti aiškiai iškomunikuoti užduotį, jeigu nori, kad kariai ją suprastų ir atliktų. Žinoma, ir vadas turi suprasti, kokia užduotis jam skirta, todėl turi nebijoti išsiaiškinti, ko nesupranta. Taip pat gebėti suprasti savo karius, norėti mokytis ir tobulėti, rodyti pavyzdį, suprasti atsakomybę, kurią prisiima planuojant užduotį ir ją vykdant. Lyderis turi gebėti savo idėja įtikinti komandą, gebėti suburti žmones.

Labai vertinu tai, kad kariuomenėje yra situacijų, kai pasireiškia principas „lead by example“ (liet. vadovauti pavyzdžiu). Kiekvienas turi įgyti pagarbą ne tik medaliais ir laipsniais, bet ir rodydamas pavyzdį, rūpestį. Labai džiaugiuosi, kad yra vadų ir instruktorių, kurie pirmi parodo pavyzdį, tada visi kiti atlieka užduotį. Šį principą galima taikyti ne tik kariuomenėje, bet ir kasdieniame gyvenime, ir darbe.

Gal bazinio kario kurso reikėtų visiems Lietuvos piliečiams?

Manau, kad visi turi suvokti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Ypač jei kalbame apie visuotinę gynybą, visuomenės atsparumą išorės grėsmėms, karių ir civilių bendradarbiavimą. Tikrai galiu patvirtinti, kad suvokiant kontekstą yra lengviau – ištikus krizei žinosi, kas vyksta, kaip tam tikri dalykai veikia, kaip turi elgtis, galėsi suvaldyti paniką. Taigi, ar visiems reikėtų bent minimalaus kurso – manau, kad taip, o būdai gali būti įvairūs.

Aišku, kartais tenka išgirsti nusiskundimų, kad niekas neapmoko – žmonės laukia, kol kažkas jiems viską atneš ant lėkštutės. Bet aš visada sakau, kad kiekvienas yra atsakingas pats už save ir už savo šalį. Turi pats norėti sužinoti, dalyvauti, domėtis. Net ir mažas žengtas žingsnis kartais gali suteikti neįtikėtiną pagreitį.

Ar tai reiškia, kad kiekvienas tam tikra prasme esame lyderis?

Dabartiniame geopolitiniame kontekste turime suprasti, kad už savo valstybę esame atsakingi tik mes patys. Kuo daugiau žmonių tą suvoks, tuo mums visiems bus lengviau. Patys turime norėti kažką daryti, ir būdų tai daryti yra įvairių – ne tik stoti į KASP, profesinę karo tarnybą, Šaulių sąjungą. Galima dalyvauti pilietinėse akcijose, pinti tinklus Ukrainoje kovojantiems kariams, remti Blue/Yellow ar kitas organizacijas, savanoriauti ir pan.

Galima savarankiškai pasidomėti, kaip kas veikia, kodėl taip suformuota, kas yra civilinis mobilizacinis personalo rezervas ir kodėl jame galbūt esu, ir pan. Patiems žmonėms proaktyviai domėtis, ką turėti namuose, kuprinėje, koks yra miesto evakuacinis planas ir pan. Todėl mano noras ir palinkėjimas, kad žmonės aktyviai įsitrauktų į jiems priimtinas veiklas, aktyviai dalyvautų savo šalies gyvenime, domėtųsi ir didintų savo atsparumą įvairioms grėsmėms.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) yra pirmoji ir vienintelė ligoninė Lietuvoje, galinti pasiūlyti pačią moderniausią cirkumcizijos technologiją inovatyviu prietaisu. „Cirkumcizija gali suteikti ilgalaikę naudą, pagerinti higieną ir sumažinti varpos vėžio išsivystymo riziką. O modernus prietaisas leidžia atlikti operaciją žymiai sparčiau, tiksliau ir saugiau“, – sako RVUL Urologijos skyriuje dirbantis gydytojas urologas Jonas Purvaneckas. Jis papasakojo, kada ir kam atliekamas apipjaustymas, taip pat paneigė net tris su šia procedūra susijusius mitus.

Kas yra cirkumcizija, paprastai vadinama apipjaustymu, ir kokiu tikslu ši procedūra atliekama?

Apipjaustymas, mediciniškai vadinamas cirkumcizija, yra chirurginė procedūra, kurios metu dalinai arba visiškai pašalinama apyvarpė – oda, dengianti varpos galvutę. Apipjaustymas dažniausiai atliekamas dėl medicininių priežasčių, taip pat dėl higienos, asmeninių, kultūrinių, ritualinių ar religinių priežasčių (pavyzdžiui, žydų, musulmonų ir tradicinėse Afrikos kultūrose). Beje, apipjaustymas yra viena seniausiai ir dažniausiai vyrams atliekamų chirurginių procedūrų, kuri buvo užfiksuoti jau Egipte 2300 m. pr. Kr.

Su kokiomis dažniausiomis ligomis susiduriama?

Dažniausiai apipjaustymas atliekamas, kai pacientui diagnozuojama fimozė ar parafimozė. Fimozė pasireiškia negalėjimu visiškai atitraukti apyvarpės ir atidengti galvutės dėl įgimto arba įgyto apyvarpės susiaurėjimo. Parafimozė, atvirkščiai, pasireiškia tada, kai pacientas negali atgal ant varpos užsismaukti galvutės ir sukelia varpos galvutės tinimą.

Taip pat apipjaustymas atliekamas, kai pacientas skundžiasi skausminga erekcija dėl odos tempimo, grybeline infekcija kandidoze, odos infekcijomis ir kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis. Dėl šių būklių gali didėti rizika susirgti varpos vėžiu. Kalbant apie higieną, pašalinus apyvarpę, nelieka vietos, kurioje galėtų kauptis natūralios riebalinės išskyros ir bakterijos, todėl sumažėja uždegimų riziką.

Dėl kokių priežasčių – medicininių ar estetinių – į jus kreipiasi daugiau pacientų?

Didžioji dalis pacientų atvyksta konsultacijai dėl medicininių priežasčių. Pacientų, kurie norėtų tokios operacijos dėl estetinių priežasčių yra ženkliai mažiau. Tokiems pacientams suteikiame informaciją apie pooperacinės žaizdos gijimą, galimas komplikacijas. Visgi estetinė medicina savo vietą yra radusi privačiose klinikose, o valstybiniame sektoriuje šiuo metu atliekamos tik tos operacijos, kurios turi aiškių medicininių indikacijų.

Kaip vyksta pati procedūra, kiek laiko ji trunka?

RVUL Urologijos skyriuje atliekame dviejų tipų apipjaustymo operacijas. Operacijos tipą parenka operuojantis chirurgas, atsižvelgdamas į individualią kiekvieno paciento situaciją. Vienos operacijos metu naudojamas skalpelis: pašaliname apyvarpę, kraujuojančius plotus „prideginame“ specialiu prietaisu, vadinamu elektrokauteriu. Pjūvis susiuvamas savaime ištirpstančiais siūlais.

Kito tipo operacijai naudojame vadinamąjį staplerį arba cirkumcizinį segiklį. Tai yra vienkartinis apipjaustymui skirtas instrumentas, kuris vienu metu nupjauna apyvarpę ir automatiškai susiuva žaizdą smulkiais chirurginiais kabliukais, taip pakeisdamas tradicines siūles. Noriu pasidžiaugti, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra pirmoji ir vienintelė ligoninė Lietuvoje, galinti pasiūlyti šią – pačią moderniausią operacijos technologiją.

Šis inovatyvus prietaisas leidžia atlikti operaciją žymiai sparčiau ir tiksliau – operacijos laikas sutrumpėja maždaug 17–20 min., todėl sumažėja komplikuotų situacijų ir kraujavimo rizika. Pacientai gali jausti mažesnį pooperacinį skausmą per pirmąsias 24 valandas. Be to, ši technologija padeda sumažinti infekcijos riziką, užtikrinant higienišką ir saugią procedūrą. Taip pat pastebima, kad pacientai, kuriems atlikta operacija naudojant staplerį, jaučia didesnį psichologinį pasitenkinimą dėl estetikos.

Kokio tipo anestezija dažniausiai taikoma?

Pacientams gali būti siūloma kelių tipų nejautra, priklausomai nuo individualių indikacijų. Bendroji, kuomet pacientas yra užmigdomas. Spinalinė nejautra – jos metu į stuburo smegenis įšvirkščiama anestetikų, kurie blokuoja nervinius signalus iš apatinės kūno dalies. Spinalinė nejautra leidžia pacientui būti sąmoningam, bet tuo pačiu nejausti skausmo ar diskomforto operacijos metu. Vietinė – kuomet operuojantis gydytojas vietiškai suleidžia anestetikų. Pacientas lieka sąmoningas, tačiau nejaučia skausmo ar diskomforto būtent toje vietoje, kurioje taikoma nejautra. Dėl nejautros tipo sprendžia anesteziologas ir gydantis urologas.

Kiek laiko trunka atsistatymo po operacijos periodas?

Po operacijos pacientams ligoninėje dažniausiai tenka praleisti iki kelių valandų. Žinoma, hospitalizacijos trukmė priklauso nuo daugelio faktorių ir sprendžiama individualiai po operacijos, įvertinus bendrą paciento būklę. Pilnas gijimas trunka kiek ilgiau. Aktyvusis gijimo periodas, kurio metu pacientas gali jausti skausmą, patinimą ir diskomfortą, paprastai trunka apie 1–2 savaites. Per šį laiką patinimas ir bet koks nedidelis kraujavimas iš pjūvio vietos turėtų visiškai išnykti.

Kokių nurodymų privalo laikytis pacientas po operacijos?

Grįžęs į namus pacientas privalo laikytis kelių svarbių nurodymų. Pirmiausia, labai svarbu rūpintis pjūvio švara ir sausumu, reguliariai atlikti perrišimus naudojant dezinfekuojančias priemones. Antra, po operacijos keletą dienų rekomenduojama vartoti paskirtus skausmą malšinančius vaistus ir, esant reikalui, priešuždegiminius preparatus, kad būtų sumažintas patinimas ir diskomfortas. Trečia, mažiausiai 4 savaites būtina vengti bet kokios fizinės ir lytinės veiklos, kuri gali sudirginti gyjančią vietą. Taip pat patariama dėvėti laisvesnį, natūralaus audinio apatinį trikotažą, kuris sumažintų trintį ir dirginimą.

Kokia yra dabartinė tendencija Lietuvoje – ar pacientų, besikreipiančių dėl apipjaustymo, skaičius didėja, mažėja, ar išlieka stabilus?

Kalbant tik apie suaugusius vyrus, pastaruoju metu stebimas jų cirkumcizijų dažnio sumažėjimas. Europos šalyse, nors anksčiau cirkumcizijos dažnis siekė daugiau nei 50 proc., dabar jis sumažėjo iki 20–30 proc. ar mažiau. Pagrindinė sumažėjimo priežastis – padidėjęs dėmesys higienai ir be operacijos įgyjamos galimybės palaikyti švarią ir sveiką lytinių organų būklę. Šiuolaikinės higienos priemonės ir įpročiai, pavyzdžiui, reguliarus plovimas ir tinkama odos priežiūra, leidžia vyrams efektyviai kontroliuoti su sveikata susijusias problemas, tokias kaip balanitas ar fimozė, išvengiant operacijos.

Mintis apie apipjaustymą gali gerokai gąsdinti. Ką galite pasakyti pacientams, kurie jai dar nepasiryžo?

Pacientams visada pabrėžiu, kad sprendimas dėl cirkumcizijos yra asmeniškas ir svarbus žingsnis sveikatai. Ši procedūra gali suteikti ilgalaikę naudą, pagerinti higieną ir sumažinti varpos vėžio išsivystymo riziką. Procedūra yra saugi ir atliekama pagal aukščiausius medicinos standartus, o mūsų ligoninės specialistai pasirūpina, kad viskas vyktų sklandžiai ir komfortiškai. Vyrų sprendimas gali būti naudinga investicija į jų sveikatą ir gerovę, tad kviečiu apgalvoti galimas naudas ir pasitarti su RVUL Urologijos skyriaus urologais – kartu priimsime tinkamiausią sprendimą, o vėliau suteiksime patarimus ir informaciją, reikalingą pooperacinei priežiūrai.

Kokie yra dažniausiai pasitaikantys mitai ar klaidingi įsitikinimai apie apipjaustymą, kuriuos tenka paneigti savo pacientams?

Iš daugybės girdėtų mitų, dažniausiai pasitaiko įsitikinimas, kad po operacijos sumažėja ar visai dingsta varpos jautrumas, todėl lytinių santykių metu patiriamas mažesnis malonumas. Tai mitas, nes, jei operacija atlikta sėkmingai ir nėra komplikacijų, apipjaustymas vyrų lytinio gyvenimo ar pasitenkinimo nepablogina. Priešingai, sėkmingai išsprendus tokias medicinines problemas kaip fimozė, lytinis gyvenimas dažnai pagerėja, nes pašalinamas skausmas ir diskomfortas, buvęs iki operacijos.

Dar vienas mitas, kad po apipjaustymo varpa sutrumpėja. Tiesa ta, kad operacijos metu pašalinama tik oda, o varpos kūnas nėra liečiamas. Todėl varpa nei sutrumpėja, nei pailgėja. Varpos sutrumpėjimą galima būtų paaiškinti kaip optinę iliuziją.

Taip pat neretai tenka išgirsti, kad apipjaustymas sukelia erekcijos disfunkciją ir kenkia lytinei funkcijai. Realybėje, daugelis vyrų susiduria su erektiline disfunkcija nepaisant to, ar jie buvo apipjaustyti, ar ne. Atlikus ne vieną mokslinį tyrimą nustatyta, kad apipjaustymas neturi sąsajų su lytinės funkcijos blogėjimu. Atvirkščiai, tyrimai atskleidė lytinės funkcijos pagerėjimą.

„Miego arterijos susiaurėjimas lemia apie 20 proc. visų insultų. Svarbu pabrėžti, kad aterosklerozės procesas dažniausiai vyksta ne vienerius metus, o žmogus nejaučia jokių simptomų – deja, pirmasis aterosklerozės simptomas gali būti insultas“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas Artūras Mackevičius. Kraujagyslių chirurgas plačiau papasakojo, kaip gydoma ši klastinga liga ir kokiais būdais galima sumažinti riziką ja susirgti.

Papasakokite, kas yra miego arterija ir ar ji iš tiesų susijusi su miegu?

Pradėsiu nuo mito – miego arterija su miegu visiškai nesusijusi, tiesiog taip istoriškai į lietuvių kalbą išverstas terminas „carotid artery“, reiškiantis šią arteriją. Žmogus turi dvi miego arterijas – stambias kraujagysles kairėje ir dešinėje kaklo pusėje. Šios kraujagyslės aprūpina krauju smegenis ir visą galvos sritį. Kartu su dviem slankstelinėmis arterijomis jos sudaro pagrindinę smegenų kraujotakos sistemą. Miego arterijos yra ypač svarbios, nes bet koks jų susiaurėjimas ar užsikimšimas gali sutrikdyti smegenų aprūpinimą krauju ir deguonimi.

Kokias pagrindines miego arterijų susiaurėjimo priežastis galite išskirti?

Arterijų susiaurėjimas dažniausiai atsiranda dėl aterosklerozės – sisteminės kraujagyslių sienelės ligos, kai kraujagyslės viduje formuojasi riebalinių medžiagų, kalcio ir jungiamojo audinio sankaupos, vadinamos aterosklerozinėmis plokštelėmis. Aterosklerozė yra generalizuota liga ir gali pažeisti įvairias arterijas: širdies, miego arterijas, kojų kraujagysles bei sukelti skirtingus negalavimus. Miego arterijos susiaurėjimas lemia net apie 20 proc. visų insultų.

Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje sukelia apie 50 proc. visų mirčių, bet antroji šios priežasties dalis – „kraujagyslių ligos“ – dažnai būna pamiršta. Todėl turbūt neperdėsiu sakydamas, kad pagrindinis kraujagyslių chirurgų darbas – kovoti su ateroskleroze.

Sakoma, kad miego arterija yra tarsi organizmo veidrodis. Ar tai tiesa?

Pagal miego arterijų būklę, galima spręsti apie viso organizmo aterosklerozės išplitimą. Jei turime didelio laipsnio stenozes kakle, tuomet yra iki 35 proc. tikimybė, kad rasime susiaurėjimus ir širdies kraujagyslėse. Ir atvirkščiai – jei susiaurėjimas diagnozuojamas širdies kraujagyslėse, tai didelė tikimybė, kad bus ateroskleroziniai pakitimai ir miego arterijose.

Kas vyksta su kraujagyslėmis, kai žmogus serga ateroskleroze?

Aterosklerozinės plokštelės palaipsniui siaurina arteriją ir trukdo normaliam kraujo tekėjimui. Kai aterosklerozinė plokštelė auga ir tampa nestabili, jos paviršius gali įplyšti. Tuomet nuo jos atskyla smulkūs gabaliukai, vadinami embolais, kurie gali nukeliauti į smegenis, užkimšti smulkesnes smegenų kraujagysles ir sukelti insultą. Svarbu pabrėžti, kad aterosklerozės procesas dažniausiai vyksta ne vienerius metus, o žmogus nejaučia jokių simptomų. Deja, pirmasis aterosklerozės simptomas gali būti insultas.

Kodėl taip yra?

Smegenys nėra tokia kūno dalis kaip koja ar ranka – jei kojai trūksta kraujo, ji siunčia signalą, skausmą. Bet jei embolas pataiko į nebylią smegenų zoną, gali nebūti visiškai jokios simptomatikos ir tik atlikus MRT tyrimą galima pamatyti, kad smegenyse jau yra pažeidimų.

Koks tyrimas reikalingas norint diagnozuoti aterosklerozę?

Pagrindinis tyrimas yra echoskopija – dvigubas kraujagyslių skenavimas ultragarsu. Tai yra pažangus neinvazinis tyrimas, leidžiantis labai greitai įvertinti arterijų būklę. Kadangi liga besimptomė, labai dažnai ji būna diagnozuota atsitiktinai, atliekant tyrimus dėl kitų sveikatos sutrikimų.

Kokie yra aterosklerozės gydymo būdai?

Gydymas priklauso nuo to, kiek yra susiaurėjusi arterija. Esant mažo (iki 50 proc.) ar vidutinio (50–70 proc.) laipsnio arterijos susiaurėjimui, skiriamas medikamentinis gydymas – kontroliuojamas spaudimas ir cholesterolis, skiriami kraują skystinantys vaistai,  atliekamas reguliarus arterijų stebėjimas. Ligonis kas pusę metų, o jei situacija stabili – kas metus, turi lankytis pas gydytoją. Jei aterosklerozės kontrolė yra sėkminga ir situacija išlieka stabili, ir toliau lieka stebėjimas. Jei liga progresuoja, tada reikia planuoti operaciją.

Operacijos gali būti dviejų tipų – atviros ir minimaliai invazinės (endovaskulinės). Atviros operacijos metu kraujagyslių chirurgas atveria kraujagyslę ir pašalina susiaurėjimą sukėlusias aterosklerozines plokšteles. Trumpai tariant – arterija „išvaloma“ iš vidaus, kad kraujas vėl galėtų laisvai tekėti į smegenis ir sumažėtų insulto rizika. Operuojant endovaskuliniu būdu per punkciją kirkšnyje specialiais prietaisais įvedamas stentas, praplatinama arterija ir aterosklerozinė plokštelė išjungiama iš kraujotakos.

RVUL Kraujagyslių chirurgijos skyriaus gydytojai, bendradarbiaudami su gydytojais intervenciniais radiologais, sprendžia ir kiekvienam pacientui parenka būtent jam tinkamiausią operacinį gydymo būdą. Operacinės technikos pasirinkimas priklauso nuo žmogaus anatominių ypatumų, funkcinės būklės ir gretutinės patologijos, tad iš esmės parenkamas individualiai. Galime pasidžiaugti, kad esame ypač patyrę šioje srityje ir atliekame didžiausią kiekį miego arterijų operacijų Lietuvoje – apie 100 atvirų ir 50 endovaskulinių operacijų per metus.

Ar tai sudėtinga operacija ir kiek trunka atsigavimas po jos?

Įprastai atvira operacija trunka apie 1,5–2 valandas, kartais ir trumpiau. Operuojama bendrinėje nejautroje. Po operacijos pacientas apie parą praleidžia Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje nuolat stebimas, kad būtų galima saugiai ir efektyviai kontroliuoti jo kraujospūdį. Tai yra ypatingai svarbu pacientams, kurie jau buvo patyrę išeminį smegenų insultą.

Kitą dieną pacientas grįžta į skyrių, o trečią dieną jį išleidžiame namo. Į pilnavertį gyvenimą žmogus sugrįžta per keletą savaičių. Po operacijos yra skiriami kraują skystinantys vaistai bei statinai, kuriuos rekomenduojame vartoti nuolat, nes, kaip ir minėjau anksčiau, šie vaistai mažina aterosklerozės progresavimo ir pakartotinio insulto riziką bei apsaugo nuo kitų širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų.

Kokie yra aterosklerozės rizikos veiksniai ir ar įmanoma sumažinti tikimybę šia liga susirgti?

Vieni rizikos veiksniai priklauso nuo žmonių įpročių ir gyvenimo būdo, kiti – nuo amžiaus ar paveldimumo. Svarbiausi kontroliuojami rizikos veiksniai yra padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, nesubalansuota mityba, antsvoris ir mažas fizinis aktyvumas, stresas ir miego trūkumas. Taigi, pirmiausiai pats žmogus, pasirinkdamas sveiką ir subalansuotą gyvenimo būdą, gali ženkliai sumažinti aterosklerozės ir insulto riziką. Ligą gali sąlygoti ir tokie nekontroliuojami rizikos veiksniai kaip amžius ir paveldimumas, pavyzdžiui, kuo žmogus vyresnis, tuo didesnė tikimybė, kad kraujagyslių sienelės bus pažeistos.

Lietuvoje veikia Širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa, skirta vyrams ir moterims nuo 40 iki 60 metų, kurie gali nemokamai periodiškai tikrintis dėl šių ligų. Tačiau mes pastebime, kad mūsų pacientai yra vyresni nei programos amžiaus rėžis, ir tik mažam skaičiui 40–50 metų amžiaus pacientų nustatoma miego arterijos patologija.

Kaip apskritai vertintumėte Lietuvos gyventojų kraujagyslių sveikatą – ji gerėja ar blogėja?

Neseniai grįžau iš konferencijos Turkijoje ir galiu pasidžiaugti, kad mūsų šalyje žmonės rūko žymiai mažiau – rūkymas yra tarsi įžeidimas kraujagyslių chirurgui. Kartais tarpusavyje net pajuokaujame, kad mažėjant rūkančių žmonių mums nebeliks darbo. Visgi tai tik juokas, nes realybėje kol kas aterosklerozės atvejų yra daug, tai lemia visuomenės senėjimas ir gyvenimo būdas. Be to, pasikeitus rūkymo įpročiams ir atsiradus elektroninėms cigaretėms ir panašiems prietaisams, dar nėra iki galo aišku, kaip tai ateityje paveiks kraujagyslių ir širdies ligas.

Kalbant apskritai apie kraujagyslių ligas, nors statistiniai rodikliai šiek tiek gerėja, bet širdies ir kraujagyslių ligos vis dar išlieka pagrindine mirties priežastimi Lietuvoje. Taip pat pastebime pacientų amžiaus mažėjimą – į mus kreipiasi vis jaunesni pacientai. Taip nutiko dėl šiuolaikinio sėslaus gyvenimo būdo, suvartojamo maisto kiekio, kuriame gausu angliavandenių ir lipidų.

Tačiau dirbdamas gydytoju vis dažniau įsitikinu, kad amžius – tik skaičius, o galimybė padėti žmogui ir sugrąžinti jam gyvenimo kokybę visada suteikia vilties bei prasmės tiek pacientui, tiek gydytojui. Kartą teko susidurti su 85 metų pacientu, kurį jau buvo ištikęs insultas, todėl nutarėme atlikti planinę profilaktinę operaciją. Atvėręs arteriją prie arterosklerozinės plokštelės aptikau du naujus embolus, kurie galėjo bet kada atitrūkti, nukeliauti į smegenis ir dar kartą užkimšti smegenų kraujagyslę. Operaciją atlikome sėkmingai, pacientas pasveiko. Taip dar kartą įsitikinome, kad nors medicina atrodo kaip matematika ir remiasi skaičiais – taip nėra, medicina yra įdomi, nes ji yra menas.

Minėjote, kad RVUL Kraujagyslių chirurgijos skyrius pirmauja Lietuvoje pagal miegos arterijos chirurgijos skaičių. Kas tai lemia?

Atsakant į šį klausimą reikėtų grįžti prie pačios ligoninės ir Neuroangiochirurgijos centro įkūrimo 1991 m. Pirmasis centro vadovas buvo profesorius  Egidijus Vytautas Barkauskas, būtent jis pirmasis Lietuvoje ir atliko miego arterijos operaciją – endarterektomiją, taip pat kitas chirurgines kraujagyslių intervencijas. Be to, prie sėkmingos kraujagyslių chirurgijos prisidėjo ir tai, kad iš pradžių egzistavo vienas jungtinis neurologijos ir kraujagyslių chirurgijos skyrius. Tai gydytojams davė daug naudos – kraujagyslių chirurgai patobulėjo neurologijoje, neurologai – kraujagyslių chirurgijoje, nes abi sritys yra glaudžiai susijusios. Nors dabar skyriai yra atskiri, glaudus bendradarbiavimas tarp neurologų ir kraujagyslių chirurgų tęsiasi iki šiol. Dėl to didžiausią naudą jaučia pacientai, gaunantys multidisciplininį individualizuotą gydymą.