Dalia Smagurauskaitė

„Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl gana riboto ir trumpalaikio efekto ir galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I chirurgijos skyriaus vedėjas Gintaras Varanauskas. Gydytojas chirurgas plačiau papasakojo, kodėl tulžies pūslėje susidaro akmenys, kokie simptomai jiems būdingi ir kodėl reikėtų ryžtis planinei tulžies pūslės akmenų šalinimo operacijai.

Kas gi yra ta tulžies pūslės akmenligė ir kaip ji pasireiškia?

Tai liga, kai tulžies pūslėje formuojasi akmenys. Akmenų dydis gali būti labai įvairus, nuo kelių milimetrų iki 2 cm ar daugiau. Vieniems ji pasireiškia skausmų priepuoliais, ypač pavalgius riebaus maisto, kitiems ji gali būti nebyli, ir žmogus apie akmenis gali taip ir nesužinoti arba apie tai išgirsti tik atlikus echoskopinį pilvo organų tyrimą (pilvo organų echoskopija yra paprasčiausias tyrimas tulžies pūslės akmenligei nustatyti).

Problema atsiranda, kai pasireiškia tulžies pūslės akmenligės komplikacijos: tulžies pūslės uždegimas, tulžies latakų akmenligė, gelta ar kasos uždegimas. Tada gydymas tampa sudėtingesnis ir pavojingesnis gyvybei.

Kokie simptomai gali pranešti apie tulžies pūslės akmenligę? Nuo ko priklauso, ar žmogus šiuos simptomus jaus, ar ne?

Apie tulžies pūslės akmenis gali pranešti maudimas arba skausmas dešiniajame šone, po šonkaulių lanku. Paprastai skausmas prasideda staiga ir trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Taip pat gali pasireikšti pilvo pūtimas ir pykinimas, rėmuo ar sunkumo jausmas. Vieni žmonės simptomus gali jausti, kiti ne – aiškias priežastis išskirti sunku.

Kokius galite išskirti pagrindinius tulžies pūslės akmenligės rizikos veiksnius?

Tulžies pūslės akmenligė yra liga, kurią nulemia bilirubino ir cholesterolio apykaitos organizme sutrikimas. Šios medžiagos tulžies pūslėje „sukrenta į nuosėdas“, iš kurių ir formuojasi akmenys. Jie būna skirtingo dydžio, formos ir spalvos. Akmenų formavimuisi turi įtakos ir tulžies pūslės motorikos sutrikimai. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra viršsvoris ir nesubalansuota mityba, kai žmogus vartoja daug riebaus, kaloringo ir cholesterolio turinčio maisto. Greitas svorio netekimas irgi gali paskatinti tulžies akmenų formavimąsi. Lytis ir amžius – dažniau suserga moterys, ypač vyresnės nei 40 metų. Akmenys nesukelia didelės grėsmės, kol nepradeda „keliauti“ ir neužstringa tulžies pūslės kaklelyje ar latakuose.

Ar tulžies pūslės akmenligę reikia nedelsiant operuoti? O gal galima palaukti?

Kartą teko nugirsti dviejų moterų pokalbį: „Pas mane tulžyje yra akmenys, bet gydytoja sakė, kad nereikia skubėti, operuoti reikia tik tada, kai bus blogai…“, – sakė viena jų. Šiame teiginyje viskas skambėtų logiškai, jeigu mes galėtume sutarti, kada jau yra „blogai“. Gaila, bet nėra blogos savijautos matavimo skalės, tai yra subjektyvūs mūsų jutimai, nebent atsiranda grėsmingos ligos komplikacijos požymių (stiprūs skausmai, pageltimas, pykinimas, vėmimas). Taigi turime ligą, dėl kurios galime rinktis: operuotis ar laukti likimo „siurprizų“, kitaip tariant, komplikacijų.

Mūsų ligoninės I chirurgijos skyriuje gydomi ligoniai, sergantys tiek nekomplikuota tulžies pūslės akmenlige, tiek turintys šios ligos komplikacijų. Skirtumas yra tas, kad pirmiesiems atliekamos planinės operacijos, kai galima planuoti operacijos laiką, savo emocinį nusiteikimą, taip pat ir pati operacija ir jos pooperacinis periodas būna lengvesni. Šie pacientai pirmiausiai konsultuojami Konsultacijų skyriuje, ten yra suderinamas operacijos laikas, su gydytoju chirurgu aptariami rūpimi klausimai. Antruoju atveju operacijos atliekamos skubos tvarka, neretai ne vienu etapu, kai susiduriama su rimtesnėmis komplikacijomis.

Papasakokite plačiau apie gydymą – kaip atliekama tulžies pūslės šalinimo operacija?

Pirmiausiai norėčiau paneigti vieną mitą. Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl riboto veiksmingumo ir trumpalaikio poveikio bei dėl galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo. Rekomenduojamas gydymas – operacinis tulžies pūslės šalinimas.

Neretai pacientai labai bijo, jiems sunku pasiryžti planinei operacijai. Noriu juos nuraminti, kad tulžies pūslės šalinimo operacija yra viena iš dažniausiai atliekamų operacijų RVUL Bendrosios chirurgijos centre. Jos atliekamos naudojant pacientų taip vadinamąjį „lazerį“ – visa operacija atliekama per nedidelius 1–2 cm dydžio pjūvelius laparoskopu. Operacijos metu pašalinama tulžies pūslė ir joje esantys akmenys. Tai yra šiuolaikiškas, minimaliai invazinis metodas, tausojantis paciento sveikatą.

Pooperacinis tokios chirurginės procedūros periodas trunka neilgai, nesant kontraindikacijų namo pacientai važiuoja tą patį vakarą, o fizine veikla gali užsiimti po poros savaičių. Todėl rekomenduoju problemą išspręsti, kol viskas yra kontroliuojama, o ne laukti grėsmingų komplikacijų.

Paminėjote, kad pašalinami ne tik akmenys, bet ir pati tulžies pūslė. Ar tai sukelia kokių nors pasekmių tolesniam žmogaus gyvenimui ir sveikatai?

Tulžies pūslė yra svarbus, bet ne gyvybiškai būtinas organas, todėl žmogus gali gyventi ir be jos, bet po pašalinimo kuriam laikui tenka imtis tam tikrų gyvenimo būdo ir mitybos korekcijų. Reikėtų vengti keptų, riebių ir labai kaloringų produktų, nes po tulžies pūslės pašalinimo organizmui sunkiau suvirškinti riebalus. Reikėtų valgyti dažniau ir mažomis porcijomis, nes tai padeda lengviau virškinti maistą ir sumažina virškinimo sistemos apkrovą. Taip pat gerti užtektinai vandens, apie 2 l per parą, priklausomai nuo individualių indikacijų.

Šventiniu laikotarpiu į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyrių paprastai kreipiasi didesnis karščiuojančių, patyrusių traumas, kenčiančių pilvo skausmus pacientų srautas. „Per šventes padidėja rizika susirgti pankreatitu, kurį gali išprovokuoti alkoholio ir labai sotaus maisto vartojimas. Ši būklė yra pavojinga gyvybei, todėl nedelsiant kreiptis skubios pagalbos yra būtina“, – sako skyriuje dirbanti gydytoja chirurgė Marija Vitkauskienė. Gydytoja papasakojo, kada įvairius negalavimus galima gydyti namuose, kada kreiptis skubios pagalbos ir ką daryti šeimos gydytojo nedarbo laiku.

Kalėdos neatsiejamos nuo gausaus vaišių stalo. Ar sulaukiate daug pacientų, besiskundžiančių pilvo skausmais?

Tokių pacientų tikrai pasitaiko. Didžiosios jų daugumos pilvo skausmai šventiniu laikotarpiu yra sietini su persivalgymu ir pertekliniu alkoholio vartojimu. Ar jiems reikia kreiptis skubios pagalbos, priklauso nuo skausmo pobūdžio ir trukmės. Jei pilvo skausmas, raižymas truko kelias valandas, galbūt žmogus ir vėmė, bet po kelių valandų šie simptomai praėjo – greičiausiai tai buvo funkcinis sutrikimas, dėl kurio nereikia kreiptis skubios pagalbos.

Kada jau reikėtų sunerimti ir pagalvoti apie gydytojo apžiūrą skaudant pilvui?

Jei pilvo skausmas nesiliauja ilgiau nei parą, yra įkyrus, būklė negerėja, tuomet galima kreiptis į gydytoją, tačiau tai nebūtinai turėtų būti Skubios pagalbos skyrius – galima kreiptis ir į polikliniką. Šeimos gydytojas, matydamas poreikį, išrašys siuntimą chirurgo apžiūrai.

Jei prasidėjo ūmus, sunkiai pakeliamas pilvo srities skausmas, kuris nepraeina pavartojus  nuskausminamųjų vaistų, praėjus kelioms valandoms jau galima važiuoti į gydymo įstaigą. Jei skausmas keičia savo vietą, pavyzdžiui, iš pradžių skaudėjo visą pilvą, o per 24 valandas susikoncentravo dešinėje apatinėje pilvo dalyje, tai galėtų būti apendicito požymiai, dėl kurio būtina kreiptis tiesiai į Skubios pagalbos skyrių.

Jeigu skausmas panašesnis į peilio dūrį, atsirado staiga, dažniausiai viršutinėje pilvo dalyje, ir yra tikrai labai intensyvus, žmogui sunku pajudėti, jam kyla noras „saugoti“ pilvą, tai gali būti opos perforacija (prakiurimas). Tokiu atveju  irgi reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą.

Labai svarbu prisiminti, kad mūsų taip vadinamo „chirurginio skausmo“, t. y., skausmo, kuris kyla ne dėl persivalgymo ir sutrikusio virškinimo, įprastais nereceptiniais vaistais (ibuprofenu, paracetamoliu) numalšinti nepavyksta. Tai irgi yra ženklas, kad skausmo priežastis gali būti kitokia ir reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos į medikus.

Ką būtina žinoti apie pykinimą, vėmimą ir viduriavimą?

Žiema yra žarnyno virusinių infekcijų laikas, o didelei daliai virusinių žarnyno ligų yra būdingi ir skausmai. Šie skausmai yra spazminio pobūdžio ir sušvelnėja išsituštinus. Skausmą gali lydėti pykinimas ir vėmimas, tačiau ne visada. Dėl tokios žarnyno infekcijos važiuoti į ligoninę tikrai nereikia, nes ji praeina savaime. Vienintelis dalykas, kurį reikia žinoti – negalima stabdyti viduriavo, t. y., vartoti viduriavimą stabdančių vaistų. Infekcinių ligų gydytojai nerekomenduoja ir „smektos“, nes šis vaistas gali sulaikyti virusų toksinus. Pagrindinė pagalba yra skysčių vartojimas – 2,5–3 l vandens per parą, švelnių arbatėlių su nedaug cukraus. Į rekomenduojamą skysčių kiekį neįskaičiuojami gazuoti gėrimai, limonadas, sultys, kava ir, aišku, alkoholis.

Visada rekomenduojame tausojančią dietą: nieko kepto, riebaus, aštraus, rūkyto ar saldaus. Reikėtų valgyti sriubas, košes, švelnų garuose pagamintą arba troškintą maistą. Jei įtariama virusinė žarnyno liga gastroenterokolitas, nereikėtų vartoti ir pieno (tinka tik jogurtas) bei šviežių vaisių ir daržovių bei jų sulčių (vienintelė išimtis yra bananas). Tai pat tinka gerosios bakterijos, kurių galima įsigyti vaistinėje be recepto.

Jei vėmimas ar viduriavimas gausus – ar reikia vykti į Skubios pagalbos skyrių?

Jeigu vėmimas labai stiprus ir žmogus jaučia, kad išvemia viską, ką sugėrė ar suvalgė, ar net daugiau, jam gali grėsti dehidratacija, tuomet reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių. Čia bus numalšintas itin stiprus vėmimas, atstatytas skysčių ir elektrolitų disbalansas. Beje, gausus vėmimas yra toks, kai žmogus vemia 10 ir daugiau kartų per parą. Taip pat ir viduriavimas: 2 kartai dar nelaikomi viduriavimu, nuo 5 iki 10 kartų per parą yra toleruotinas viduriavimas, kurį galima stebėti namuose. Jei viduriuojama dažniau, išmatose atsiranda gleivių arba kraujo, išmatos tampa žalios spalvos – reikėtų kreiptis į Infekcinių ligų centrą, kuriame taip pat yra teikiama skubi pagalba.

Žinoma, jei atsiranda vėmimas be pilvo skausmų, pykinimas nepraeina net ir po kelių vėmimų, jei šalia to pasireiškia galvos skausmas ir svaigimas, karščiavimas, tai gali būti susijęs su centrine nervų sistema. Tokiu atveju būtina nedelsiant kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Taip pat noriu paminėti kraujavimą į virškinamąjį traktą. Tai yra ūminė būklė, dėl kurios reikėtų kreiptis į ligoninę, nes poliklinikoje vargu ar bus galimybė skubiai atlikti endoskopiją. Kraujavimas pasireiškia juodomis, skystomis, labai specifinio kvapo išmatomis. Tik šiuo atveju reikia prisiminti, kad ir tam tikras maistas (burokėliai, mėlynės, šilauogės ir kt.) dažo išmatas, todėl reikėtų įvertinti ir konsistenciją bei kvapą.

Apie sveikatai ir gyvybei pavojingą būklę pankreatitą kalbėta ne kartą. Visgi gal galite priminti, kas tai ir kaip pankreatito išvengti?

Pankreatitas yra ūminis kasos uždegimas, kurį gali išprovokuoti alkoholio ir labai riebaus maisto vartojimas, nes kasa turi dirbti dvigubu pajėgumu. Susirgti ūmiu pankreatitu gali net ir sveiki žmonės. Tiems, kurie jau yra sirgę pankreatitu – ši rizika dar didesnė net ir nuo mažo alkoholio bei riebaus maisto kiekio.

Pankreatito pagrindiniai simptomai – intensyvus viršutinės pilvo dalies skausmas, apimantis dažniausiai visą viršutinę dalį, gali būti „juosiantis“ ir plisti į nugarą. Kartu dažnai pasireiškia pykinimas, vėmimas. Skausmai nepagerėja nuo įprastų nereceptinių vaistų nuo skausmo. Jeigu panašūs požymiai trunka ilgiau nei parą, būtina kreiptis į Skubiosios pagalbos skyrių. Aišku, jeigu skausmas nepakeliamas, labai intensyvus, reikia kreiptis kuo skubiau – rekomenduoju išsikviesti GMP, ir dar neatvykus į ligoninę gauti stipresnių vaistų nuo skausmo.

Gydomi tik pankreatito simptomai – pacientui statomos lašinės, nuskausminamieji, taikoma antikoaguliacinė terapija, kad nesusidarytų trombų. Deja, ūmus kasos uždegimas gali pasibaigti net ir paciento mirtimi.

Šaltuoju metų laiku nesunku užsikrėsti viršutinių kvėpavimo takų ligomis, tikėtina, kad pakils temperatūra ar užklups kosulys. Kokiais atvejais gydytis namie, kokiais – jau kreiptis skubios pagalbos?

Paprastai, jei temperatūra neviršija +38,5, net rekomenduojama temperatūros vaistais nemalšinti. Bet ne visi tokią temperatūrą lengvai iškenčia, todėl tikrai galima išgerti paracetamolio arba ibuprofeno. Svarbiausia, neviršyti saugaus paracetamolio kiekio per parą – tai yra 4 g. Paracetamolio tabletės poveikis išlieka 4–6 valandas, ibuprofeno poveikis išlieka 6–8 valandas, tačiau geriant 400 mg turinčias tabletes, jų per parą galima išgerti ne daugiau nei 3 vnt. Skausmą malšinančius vaistus galima derinti tarpusavyje, todėl bijant viršyti paracetamolio paros dozę, galima gerti paracetamolį ir ibuprofeną.

Jei žmogaus temperatūra siekia +39, bet išgėrus vaistų jis 4–6 valandas jaučiasi geriau, gali atsikelti, išgerti skysčių, į gydytoją kreiptis nebūtina, o savimi pasirūpinti galima namie – gerti daug skysčių, laikytis tausojančios dietos, ilsėtis. Jei po trijų parų būklė nepasikeičia, reikėtų kreiptis į polikliniką ir atlikti kraujo tyrimus.

Jei karščiavimas po kelių dienų praeina, po savaitės vėl grįžta, žmogus visiškai nepasveiksta, reikia užsirašyti pas šeimos gydytoją, kuris nustatys, ar infekcija nesikomplikavo ir galbūt reikia antibiotikų.

Kada dėl aukštos temperatūros jau reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių?

Jei temperatūra nuolat kyla, išgėrus vaistą jo poveikis būna labai trumpas, o temperatūra vėl šauna į viršų, jau galima svarstyti apie apsilankymą gydymo įstaigoje, nepriklausomai nuo to, kiek laiko karščiuojate – parą, dvi ar tris. Taip pat, jei net ir numušus temperatūrą bendras silpnumas nepraeina, žmogui sunku atsikelti iš lovos, skauda galvą, galbūt prasideda vėmimas, reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Jei karščiuojant atsirado ir dusulys, į Skubios pagalbos skyrių reikia kreiptis nedelsiant, nes net ir virusinė infekcija, tokia kaip gripas ar COVID-19, gali sukelti plaučių uždegimą, kuriam reikalingas gydymas stacionare.

Šventinės dienos – kupinos ruošos, judėjimo namuose, todėl yra didelė traumų tikimybė. Kaip elgtis tokiais atvejais?

Jeigu žmogus nugriuvo, susimušė galūnę, pirmiausia reikėtų įvertinti jos būklę ir prisiminti, kad skausmas – natūralus organizmo atsakas į traumą. Taigi, jei žmogus susimušė koją, jaučia skausmą, bet gali priminti ir eiti – tuoj pat važiuoti į Skubios pagalbos skyrių greičiausiai nėra reikalo. Galima uždėti ledo, išgerti nuskausminamųjų vaistų. Jei neramu ar būklė blogėja, kitą dieną – kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Į ką rekomenduoju atkreipti dėmesį? Jei žmogus visiškai negali pajudinti galūnės, ji smarkiai tinsta, yra deformuota, jos funkcija sutrikusi, kankina nepakeliamas skausmas – reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Kokių patarimų ar pastebėjimų turite žmonėms, kurie kreipiasi į Skubios pagalbos skyrių?

Su kolegomis kartais pajuokaujame apie „trečios valandos nakties pacientus“. Tai yra žmonės, kurie serga lėtinėmis ligomis arba kažkokiu negalavimu skundžiasi jau ne vieną dieną ar savaitę, tačiau vietoj šeimos gydytojo konsultacijos renkasi atvykti į mūsų skyrių viduryje nakties. Todėl noriu dar kartą priminti, kad Skubios pagalbos skyriuje teikiama būtinoji medicinos pagalba. Tai yra tokia pagalba, kuri teikiama, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus arba jam kyla reali grėsmė nepradėjus teikti pagalbos per trumpą laiką.

Taip pat svarbu prisiminti, kad pacientai gydytojo specialisto konsultacijai priimami ne pagal atvykimo laiką, o pagal būklės sunkumą. Raudona – sunkiausi pacientai, kurie pas gydytoją patenka iš karto (insultai, politraumos ir kitos gyvybei pavojingos būklės), oranžinė – sunkūs pacientai, geltona ir žalia – pacientai su mažesniais nusiskundimais, kuriems teks palaukti ilgiau. Taip pat pačių sunkiausių pacientų prie registratūros kiti laukiantieji greičiausiai išvysti nepavyks – jie gabenami tiesiai į reanimacijos palatą, o į pagalbą gali būti pakviesti kitus pacientus konsultuojantys gydytojai. Tuščias kabinetas dar nereiškia, kad gydytojas poilsiauja.

Puikiai suprantame, kad kiekvienam žmogui jo problema ir skausmas yra didžiausi, kamuoja nerimas ir nežinia – apsilankymas gydymo įstaigoje niekada nėra malonus. Juolab sudėtinga laukti, neturint tiksliai paskirto priėmimo laiko, nes Skubios pagalbos skyriaus darbo principas yra kitoks. Todėl pacientų prašome supratimo ir kantrybės.

Kur dar galima kreiptis, jei naktį ar nedarbo dieną sutriko sveikata?

Dėl gyvybei pavojaus nekeliančių negalavimų žmonės turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, o jo ne darbo metu – į tą gydymo įstaigą, su kuria įstaiga, kurioje šeimos gydytojas dirba, yra sudarusi sutartį dėl nebūtinosios pagalbos teikimo jam nedirbant. Tokios informacijos iš anksto galima pasiteirauti savo šeimos gydytojo ar registratūros darbuotojų, ji privalo būti skelbiama ir gydymo įstaigų interneto svetainėse ar skelbimų lentose. Vilniaus gydymo įstaigų sąrašą galima rasti Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje.

„Jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o otochirurgas veiksmus gali atlikti dar tiksliau, todėl gydymas tampa efektyvesnis“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja otorinolaringologė, Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkė dr. Irina Arechvo. Ji papasakojo apie endoskopinės technikos privalumus pacientams ir skyriuje vykdomą veiklą.

Šie metai RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriaus gydytojai otorinolaringologei dr. I. Arechvo buvo ypač darbingi. Gydytoja pradėjo atlikti pilnai endoskopines ausų operacijas, buvo tarptautinio renginio „Inovate the ENT“ 2024 m. viena iš organizatorių. Jos ir RVUL kolegų pastangos plėtoti endoskopinę ausų chirurgiją Lietuvoje buvo įvertintos tarptautiniu mastu – gydytoja tapo į Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės (IWGEES) nare. Bendradarbiavimas šioje grupėje leis dar efektyviau teikti otochirurginę pagalbą RVUL.

Šių metų naujovė RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriuje – pilnai endoskopinė ausų chirurgija. Kokie šios chirurgijos rūšies privalumai?

Ausų chirurgija, kaip ir kitos otorinolaringologijos sritys, vystosi neįprastai greitai, todėl mes atidžiai sekame pasaulines tendencijas ir naujoves. Šiuo metu pilnai endoskopinės ausų operacijos yra viena pagrindinių kongresuose vyraujančių ir aptarinėjamų otologinių temų. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon su tendencijomis ir jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas, pavyzdžiui, rekonstruojame būgnelį, klausos kauliukų grandinę per išorinę ausies landą. Mūsų skyrius nuo seno garsėja endoskopinės nosies chirurgijos tradicijomis, todėl tai buvo natūrali terpė pilnai endoskopinei ausų chirurgijai vystytis.

Endoskopinė ausų operacijų technika yra minimaliai invazyvi ir suteikia galimybę matyti žymiai aiškesnį ir detalesnį vaizdą – galime pamatyti tai, kas yra „už kampo“ (priešingai mikroskopinės technikos suteikia taip vadinamą „tunelinį“ vaizdą), padidina mūsų supratimą apie sudėtingą erdvinę ausies anatomiją. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o gydytojas otorinolaringologas veiksmus gali atlikti dar tiksliau. Endoskopinės technikos privalumus vertina ir operacinės komanda, nes sutrumpėja priešoperacinis pasiruošimas. Endoskopiniai vaizdai gali būti lengvai naudojami pacientų konsultacijų metu, aiškinant diagnozę ir operacijos eigą. Pacientui svarbu žinoti, ką chirurgas atliko būtent jo ligos atveju, todėl jam paprašius kartais parodau operacijos įrašą.

Ar pilnai endoskopinė ausų chirurgija visada tinkamas pasirinkimas?

Šiemet daugumą ausų operacijų atlikau endoskopiškai per ausies kanalą net ir tais atvejais, kai landa buvo siaura ar lenkta. Visada stengiuosi išvengti užausio pjūvio, nes jį atlikus pacientai po operacijos dažnai skundžiasi ausies kaušelio aptirpimu. Atliekant operaciją per landą pacientai greičiau grįžta į įprastą gyvenimą. Endoskopinės ausų chirurgijos indikacijos plečiasi, ir jei anksčiau atrodė, kad ausies kanale pakanka vietos tik endoskopui ir mikroinstrumentams, šių metų patirtis rodo, kad jame telpa ir grąžtas. Todėl galime be papildomų pjūvių praplatinti kaulinę landos dalį ir gydyti landos susiaurėjimus.

Vienas iš didžiausių iššūkių ausų chirurgijoje iki šiol yra cholesteatoma. Ar endoskopinė ausų chirurgija tinkama ir palengvina šios ligos gydymą?

Cholesteatoma – tai liga, kai ausies būgnelyje susidaro kišenės ir jose ima kauptis oda. Dažnai ši būklė atsiranda vaikystėje, po serozinių vidurinių otitų, kai vidurinėje ausyje formuojasi sąaugos ir randai. Mažos cholesteatomos ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų arba simptomai būna minimalūs. Kartais pacientai į ligoninę patenka jau su komplikacijomis – galvos svaigimu (dėl pusiausvyros organo pažeidimo), veido paralyžiumi ar net smegenų pūliniais. Dažniausiai cholesteatoma gydoma chirurginiu būdu.

Ankstyva cholesteatomos diagnozė leidžia atlikti retrakcinių kišenių operaciją ir sustabdyti ligos progresavimą. Endoskopinė technika ypač veiksminga ankstyvose cholesteatomos stadijose, nes suteikia platų operacinio lauko matymą, leidžia įvertinti visas vidurinės ausies kišenes ir atkurti ausies ventiliacijos takus. Jau pasirodė mokslinių duomenų, kad endoskopinės technikos potencialiai gali sumažinti ligos atsinaujinimo dažnį ir galimai išvengti pakartotinų operacijų.

Cholesteatoma dažnai pažeidžia klausos kauliukus, ir, jei ankstyvose endoskopinės chirurgijos vystymosi stadijose buvo abejojama dėl osikuloplastikos galimybių, mūsų patirtis rodo, kad net biomechaniškai sudėtingi protezai gali būti lengvai ir sėkmingai implantuoti endoskopo kontrolėje. Malonu, kad RVUL suteikia galimybę dirbti su pažangiausiais protezų tipais. Kai prieš daug metų Drezdeno technikos universitete studijavau vidurinės ausies biomechanikos principus, buvo sunku patikėti, kad implantus galėsiu įdėti viena ranka per ausies kanalą, tačiau tai tapo rutina.

Endoskopinių ausų operacijų privalumus gali pajusti ne tik Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus, bet ir kitų skyrių pacientai?

Būdami didžiausiu traumų centru Lietuvoje dažnai gydome pacientus su kaukolės pamato ir smilkinkaulio lūžiais. Kolegos neurochirurgai išgelbsti gyvybę, o mes vėliau atkuriame klausą tiems pacientams, kuriems dėl stiprios mechaninės jėgos nutrūko klausos kauliukų grandinė. Tai vienos iš mano mėgstamiausių operacijų, nes sveikoje ausyje pavyksta tiksliai atkurti garso perdavimo mechanizmą.

Glaudžiai bendradarbiaujame su aukščiausios kvalifikacijos RVUL radiologų komanda. Jų dėka dar prieš operaciją galime tiksliai nustatyti, kokią techniką naudosime – endoskopinę ar mikroskopinę. Šiuolaikinis otochirurgas turi valdyti abi šias technikas. Sudėtingus atvejus visada aptariu su puikiais gydytojais radiologais – Martynu Kučinsku ir Eleonora Kvaščevičiene. Jų dėka optimizavome sudėtingos anatomijos smilkinkaulio ir šoninio kaukolės pamato tyrimų algoritmus. Manau, šiuo metu esame pranašesni už dirbtinį intelektą.

Ar tai reiškia, kad užsiimate ir moksline veikla?

RVUL Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje nuolat vykdome ir mokslinę veiklą. Pavyzdžiui, šiemet kartu su gydytoju radiologu M. Kučinsku sukūrėme originalų protokolą cholesteatomos išplitimo vertinimui, naudodami vadinamąją „fusion“ (liet. sujungimo) techniką, kai sujungiamos dvi magnetinio rezonanso tomografijos sekos, ir cholesteatoma matoma spalvotai tarp kitų anatominių struktūrų. Tai dažnai leidžia išvengti pakartotinių kompiuterinės tomografijos tyrimų ir papildomos apšvitos.

Savo darbo rezultatus pristatėme Europos otologijos ir otoneurologijos draugijos kongrese Nijmegene, Olandijoje. Pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo. Po endoskopinės ausų chirurgijos rezultatų pristatymo Politzer draugijos konferencijoje Romoje gavome kvietimą tyrimo rezultatus publikuoti prestižiniame žurnale „Otology and Neurotology“.

Šiemet su kolegomis publikavome labai svarbų mokslinį straipsnį apie simuliuotus klausos kauliukų pažeidimus avies modelyje ir jų koreliacijomis su radiologiniais vaizdais. Šiuolaikinis chirurgas turi būti labai kūrybinga asmenybe. Esu dirbusi ne tik su avies modeliu, bet ir su stručio vidurine ausimi. Gamta labai įkvepia, nes būtent gamtoje galima atrasti geriausių techninių problemų sprendimo būdų. Man labai patinka bionika (tarpdisciplininė sritis, jungiantį biologiją ir technologijas), kai kartu dirbantys biologai, inžinieriai, dizaineriai, programuotojai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcionuojančius mechanizmus.

Tapote Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės nare. Gal pasidalinsite, ko galime tikėtis otochirurgijoje artimiausiais metais?

Darbo grupė jungia aktyvius, entuziastingus chirurgus, mokslininkus, kurie yra pasiruošę prisidėti prie endoskopinės ausų chirurgijos vystymosi. Šių kolegų požiūris man yra labai artimas: pažangių technologijų efektyvumas ir saugumas yra kruopščiai patikrinamas laboratorijose, gyvūnų modeliuose ir tik pačios saugiausios iš jų pasiekia pacientus.

Kalbant apie ateities technologijas, artimiausiais metais, manau, sulauksime dar didesnės raiškos endoskopinių sistemų. O ausų chirurgijoje, kai dirbame su mažiausiais kūno kauliukais, vizualizacijos raiškos niekada nebūna per daug. Viskas, kas ją gerina, gerina chirurginio gydymo kokybę ir išeitis. Technologijos vystosi neįtikėtinu greičiu. Manau visai greitai sulauksime dirbtinio intelekto asistuojamų programų, galinčiu suteikti atgalinį atsaką realiu laiku, padėti priimti sudėtingą sprendimą operacijos metu. O su sudėtingais sprendimais susiduriame kasdien.

„Slaugytoja dirbu jau daugiau nei 40 metų ir savo darbą vis dar myliu, pacientus ir be medicinos savęs neįsivaizduoju“, – sako bendrosios praktikos slaugytoja Olga Semezenko, dirbanti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Konsultacijų skyriuje. Slaugytoja rūpinosi Sausio 13-iosios sužeistaisiais, matė pokyčius medicinoje ir džiaugiasi galėdama eiti koja kojon su pažanga. Anot jos, didžiausia pacientų baimė – skausmas, tačiau kartais užtenka šypsenos ir gero žodžio, kad pacientas nusiramintų.

Kiek metų esate slaugytoja ir kiek laiko dirbate RVUL?

Slaugytoja dirbu jau 43 metus. Pradėjau Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje, vadinamame „traumpunkte“ – traumatoginių pacientų priėmime. Kai ligoninę perorganizavo ir Traumatologijos skyrius buvo perkeltas į RVUL (tada ji vadinosi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė), kartu 1991 m. persikėliau ir aš, dirbau Priėmimo-Skubios pagalbos skyriuje. O nuo 2016 m. slaugytoja dirbu Konsultacijų skyriuje. Pakeičiau skyrių, nes vyresniame amžiuje jau norėjosi šiek tiek lengvesnio darbo.

Darbas šiame skyriuje šiek tiek lengvesnis, bet nepasakyčiau, kad lėtesnis. Aišku, nėra tokių pacientų, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar – kai reikia viską mesti ir bėgti  į pagalbą, nes teikiant skubią pagalbą kiekviena sekundė yra labai svarbi. Bet aš stengiuosi, kad ir Konsultacijų skyriuje žmonės ilgai nelauktų.

Papasakokite apie slaugytojos darbą Konsultacijų skyriuje – kokios yra jūsų funkcijos, kokias užduotis atliekate?

Dirbu skyriaus tvarstomajame. Tai reiškia, kad čia kreipiasi pacientai, atvykę į konsultacijas pas gydytojus specialistus. Jiems neretai reikia atlikti procedūras, pavyzdžiui, perrišimus, siūlų šalinimus, smulkias ambulatorines operacijas, tokias kaip ateromų ar lipomų šalinimas, injekcijas, blokadas ir pan.

Paprastai pacientas konsultuojasi su gydytoju jo kabinete, o jei reikia – būna atsiunčiamas į tvarstomąjį. Aš pacientą pasitinku, parodau kur ir kaip atsisėsti ar atsigulti, dezinfekuoju procedūros vietą. Paruošiu priemones gydytojui ir jam asistuoju. Viskas priklauso nuo procedūros.

Svarbi mano darbo dalis yra tvarstomojo švara ir dezinfekcija. Juolab ir pacientų pasitaiko su hepatitu, AIDS, kitomis ligomis, todėl švara privalo atitikti visus infekcijų kontrolės reikalavimus. Švara rūpinuosi kartu su slaugytojo padėjėja. Tai svarbu ir dėl pacientų, ir dėl mūsų pačių – medicinos personalo – gerovės.

Labai dažnai pacientus dar ir nuraminu. Didžioji jų dalis čia atėję jaučia baimę. Tai suprantama, nes jiems bus atliekama didesnė ar mažesnė intervencija. Didžiausia jų baimė – ar skaudės.

Kaip nuraminate jautrius pacientus?

Priklauso nuo paciento. Paprastai stengiuosi jiems padėti atsipalaiduoti pasitelkdama humorą, stengiuosi nukreipti jų dėmesį kitur. Dažniausiai tai puikiai suveikia – pacientai ateina išsigandę, o išeina su šypsena.

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Darbą pradedu 8 valandą ryto. Atėjusi paruošiu tvarstomąjį: patikrinu, ar užtenka priemonių, paruošiu skiedinius, skirtus instrumentų paruošimui ir aplinkos paviršių valymui, įjungiu pagalbines priemones (kompiuterį, planšetę) ir laukiu pacientų. Įdomu tai, kad nors skyriuje yra teikiama planinė pagalba, t. y., pacientai gydytojų konsultacijoms registruojasi prieš kelias savaites ar mėnesį, aš niekada iš anksto nežinau, kokie pacientai ir kada užsuks į tvarstomąjį. Darbo diena baigiasi 17 val. Prieš išeidama pilnai sutvarkau kabinetą ir nuvalau visus paviršius.

Ar prabėgus daugiau nei 40 metų Jums vis dar patinka Jūsų darbas?

Ne tik patinka – aš myliu savo darbą. Dirbu jau daugiau nei 40 metų ir vis tiek myliu darbą, pacientus ir be medicinos savęs aš neįsivaizduoju. Mama sako, kad būdama maža lėlėms jau leisdavau vaistus. Kai mokiausi mokykloje, buvo „Pirmosios pagalbos“ būrelis, kurį su malonumu lankiau. Todėl baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir po kelių metų tapau medicinos seserimi.

Kas Jums patinka medicinoje, kas taip patraukė, kad iki šiol neužklupo rutina?

Sunku keliais žodžiais atsakyti. Turbūt labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis ir, svarbiausia, galimybė padėti žmogui, kad jam neskaudėtų. Turime šiuolaikinių medicinos priemonių ir procedūrų, kurios efektyviai gydo. O kartais žmogui užtenka tik paprasto patarimo, nuraminimo, šypsenos, gero žodžio.

Kiek Jūsų darbe yra komandiškumo, bendradarbiavimo su gydytojais?

Per ilgus darbo metus ir praktiką puikiai pažinau mūsų ligoninės gydytojus, todėl išmanau, kaip paruošti pacientą ir priemones. Kiekvienas gydytojas turi ir savo įpročius, metodus, ir charakterį, kuriuos žinau, ir tai labai padeda darbe. Pavyzdžiui, vienam reikia didesnio švirkšto, kitam mažesnio, žinau, su kuo galima pajuokauti ir su kuo geriau tyliai dirbti. Aišku, visada atsižvelgiu ir į pacientą.

Apskritai, stengiuosi, kad būtų gerai ir pacientui, ir gydytojui, ir man. Kad visi būtų patenkinti, o paslauga suteikta kokybiškai. Tai yra komandinis darbas, be kurio skyriuje būtų neįmanoma – jei tik reikia, visada skubu kolegoms į pagalbą.

Kokius pacientus sutinkate?

Mūsų ligoninėje gydomi tik suaugusieji, todėl sutinku pacientus nuo 18 metų iki žymiai vyresnio amžiaus, o kai kuriems jau ir arti šimto metų būna. Jų negalavimai labai įvairūs, nes Konsultacijų centre konsultuoja apie dvidešimt skirtingų profilių medikų, apie šimtas keturiasdešimt specialistų.

Be to, ir patys žmonės labai skirtingi – vieni labai daug kalba, kiti tyli, ne su visais galima juokauti. Jiems užėjus į kabinetą aš iš karto tai matau. Kartais pacientą reikia ir sudrausminti, nes skundžiasi skausmu, bet gydytojo ar slaugytojos prašymų ir patarimų girdėti nenori. Kartais reikia ir du, ir tris kartus pakartoti informaciją. O būna tų, kurie ateina ir jiems atrodo, kad žino geriau už medicinos personalą.

Kreipiasi ir daug sunkių pacientų, neįgaliojo vežimėlyje, nevaikštančių, be galūnių. Tada, aišku, jau nelabai pajuokausi.

Atrodo, kad jūs pacientams esate ir kaip psichologė, juos pamatote ir iškart perprantate, bandote padrąsinti, išklausyti.

Aš myliu savo pacientus, todėl jais rūpinuosi. O sugebėjimas juos perprasti ateina su patirtimi. Būna, kad ir sąmonę praranda pacientai. Tokiais atvejais aš jau matau, kad išblyškęs, todėl reikia paguldyti, pakalbinti. Dabar labai daug jautraus jaunimo, su jais irgi reikia mokėti bendrauti.

Ar yra pasitaikę pacientų arba atvejų, kurie ilgam įstrigo į atmintį?

Vienareikšmiškai 1991 m. sausio 13-osios nakties pacientai. Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninės „traumpunkte“ – atvažiavau kaip savanorė į pagalbą kolegoms. Išbuvau naktinę pamainą, paskui keitėmės. Pas mus vežė ligonius su lengvomis šautinėmis žaizdomis, įvairiais sumušimais, suspaudimais. Mano pagrindinis darbas buvo tvarstyti žaizdas, gipsuoti ir asistuoti gydytojams siuvant žaizdas. Bet sunkiausia buvo ne sužeistųjų gydymas, o matyti, kaip tėvai atėję ieško savo vaikų. Buvome sudarę ir ant kabineto durų iškabinę nukentėjusių, hospitalizuotų ir žuvusių sąrašą.

Per daugiau nei 40 metų  medicina ir slauga pasikeitė. Ar nesunku spėti su pokyčiais, prie jų prisitaikyti?

Aš atsimenu tų laikų mediciną, kai švirkštai buvo stikliniai, o pirštines ir adatas virindavome tam, kad būtų sterilūs, nes vienkartinių priemonių nebuvo. Adatos buvo dviejų dydžių – maža ir didelė. Dabar priemonių pasirinkimas didžiulis, daugkartinės priemonės dezinfekuojamos automatiškai, turime modernių prietaisų ir t. t. Neatskiriama darbo priemone tapo kompiuteris, pacientai pasirašo elektroninius sutikimus planšetėse.

Viskas greitai keičiasi, reikia žingsniuoti į priekį. Kartais susimąstau, kad kitais metais jau galėčiau eiti į pensiją. Bet aš toks žmogus, kuris nori dirbti, todėl einu su visomis naujovėmis į priekį. Aš niekada nesirinkau dirbti lengvo darbo. Dabar su amžium jau sunkoka, bet aš savęs be darbo neįsivaizduoju. Svarbu tik, kad mano pačios sveikata būtų gera ir leistų dirbti. Aišku, nukenčia šeima, nes visą save atiduodu darbui. Bet pailsiu savaitgaliais, o šeima mane pažįsta ir palaiko.

Kokių savybių reikia norint dirbti slaugytoja?

Manau, kad svarbiausia yra profesionalumas, nes jei nesi profesionalas, neišmanai savo darbo, negalėsi padėti žmogui.

Reikia žmogiškumo ir supratimo, nes pacientai jaučia stresą, bijo. Kiti galbūt yra vieniši ir jiems norisi bendravimo, bet neturi su kuo. Tokių būna labai dažnai. Stengiuosi juos palaikyti, užjausti. Jei žmogus nori pabendrauti – visada pabendrauju.

Taip pat reikia ir kantrybės, nes kartais pacientai į kabinetą įžengia su neigiamomis emocijomis, kurias išlieja ligoninėje.

Todėl manau, kad į mediciną žmonės turi stoti turintys pašaukimą ir norą padėti žmogui, bei pasižymėti tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip gailestingumas, kantrybė ir empatija.

„Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti vyresnioji radiologijos technologė Erika Kontautienė. Specialistė papasakojo apie savo darbą, radiologinius tyrimus ir kokių asmeninių savybių reikia norint sėkmingai dirbti radiologijos technologu.

Visuomenė turbūt dar ne taip gerai žino, ką daro radiologijos technologas – jų įsivaizdavimas baigiasi tuo, kad paspaudžiate tyrimo mygtuką?

Kartais pacientai mus palaiko gydytojais, kartais slaugytojais. Radiologijos technologas atlieka radiologinius tyrimus ir dalyvauja radiologinių tyrimu metu atliekamose procedūrose drauge su gydytojais radiologais, neurochirurgais, ortopedais traumatologais, urologais, chirurgais, dalyvauja intervencinės radiologijos procedūrose. Mūsų įstaigoje radiologijos technologas atlieka rentgeno, kaulų mineralų tankio, kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimus. Radiologijos technologo kokybiškai atliktas tyrimas labai svarbus gydytojui radiologui ar kitos profesijos specialistui, vertinant radiologinius vaizdus ir teisingai nustatant paciento diagnozę. Radiologijos technologas yra labai svarbus komandos narys, be kurio gydytojai ir įstaiga negalėtų funkcionuoti.

Koks yra jūsų kontaktas su pacientais?

Pacientą mes sutinkame, paaiškiname jam procedūros eigą, pozicionuojame tyrimui pagal reikiamą atlikti tyrimo protokolą, įvedame intraveninį kateterį, jeigu to reikalauja numatoma procedūra, dalyvaujame viso tyrimo metu ir stebime paciento būklę, nuraminame (ypač magnetinio rezonanso tomografijos metu). Taigi, su pacientais bendraujame nemažai, ypač jei tai ilgiau trunkantis  ar sudėtingas tyrimas.

Taip pat turite glaudžiai bendradarbiauti su gydytojais.

Gydytojui specialistui užsakius tyrimą, radiologijos technologas įvertina tyrimo paskyrimo tikslą (kokius patologinius pakitimus gydytojas specialistas tikisi pamatyti), konsultuojasi su gydytoju radiologu dėl tyrimo atlikimo eigos, kad galėtų parinkti reikiamą protokolą. Daugiau patirties sukaupę radiologijos technologai puikiai žino, koks gydytojas kokių vaizdų pageidauja.

Kartais pasitaiko situacijų, kai procedūros eigoje tyrimą koreguojame ar modifikuojame, nes nepasitvirtina įtariama gydytojo specialisto diagnozė. Pavyzdžiui, jei atliekama galvos smegenų KT ar MRT įtariant insultą, bet radiologijos technologas pamato darinį ar kraujavimo požymius, nedelsiant informuojamas gydytojas radiologas ir yra keičiamas tyrimo protokolas. Arba, jei atliekant rentgeno tyrimą pamatomas lūžis ne tik siuntime nurodytoje vietoje, tyrimo apimtis praplečiama pasitarus su gydytoju. Tad pirminis įvertinimas labai priklauso nuo technologo patirties, atidumo, ir tai yra didelė pagalba gydytojams.

Be to, neretai tenka kartoti kitose įstaigose nekokybiškai atliktus  tyrimus, kad jie atitiktų gydytojų ir pacientų poreikius.

Ar tai reiškia, kad galite vertinti situaciją ir savarankiškai priimti sprendimus?

Taip, tam tikrais  atvejais galime, bet labai džiaugiamės, kai šalia turime gydytoją radiologą. Noriu pasidžiaugti, kad mūsų įstaigoje gydytojas radiologas dirba visą parą ne nuotoliu ir visuomet turime galimybę pasitarti. Radiologijos technologe dirbu virš 20 metų ir dalį vaizdų galiu įvertinti, bet tikrai ne viską. Reikalinga patirtis, atidumas ir kantrybė norint sukaupti kuo daugiau žinių, kurios padeda užtikrintai jaustis kasdieniniame darbe.

Kokių žinių privalo turėti radiologijos technologas, kad galėtų kokybiškai atlikti savo darbą?

Pirmiausia privalo turėti  daug anatomijos žinių, kad galėtų tinkamai pozicionuoti pacientą tyrimui, t. y., apimti tinkamas sritis, kuriose siunčiantis gydytojas specialistas įtaria pakitimus. Radiologijos technologas turi žinoti klinikinius atvejus, kad galėtų pritaikyti reikiamus protokolus atliekant KT ir MRT tyrimus. Kuo sudėtingesnis tyrimas, tuo daugiau reikia žinių.

Būna atvejų, kai švenčių dienomis ar ne darbo valandomis technologas skubos tvarka kviečiamas atlikti MRT tyrimą. Žinodamas tyrimo tikslą, jis turi parinkti tyrimo protokolus ir atlikti tyrimą savarankiškai, kad gydytojas radiologas turėtų kuo informatyvesnius ir kokybiškesnius vaizdus vertinimui. Labai svarbu išmanyti technologijas, kurios vis tobulėja ir tampa progresyvesnės.

Kokių asmeninių savybių reikia, norint būti geru technologu?

Esame Radiologijos skyriaus veidas, todėl pirmiausia turime būti empatiški, supratingi ir kolegiški, nes bendraujame ne tik su pacientais, jų artimaisiais, gydytojais radiologais, bet ir kitų specialybių gydytojais. Kartais atliekant radiologinį tyrimą, tenka pacientą nuraminti, paaiškinti tyrimo eigą, reikalingumą.

Taip pat reikia kantrybės ir tolerancijos, nes neretai tenka dirbti su agresyviais, apsvaigusiais nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, asocialiais pacientais. Reikia nuolat mokytis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, būti kūrybiškiems ir nenuleisti rankų, kai nepasiseka iš pirmo karto.

Ar kiekvienas radiologijos technologas gali atlikti visus tyrimus, o gal specializuojatės?

Paprastai specializuojamės, nes tyrimų specifika yra labai įvairi ir skirtinga. Specializacija leidžia įvaldyti technologijas ir kokybiškai atlikti tyrimus. Tačiau yra technologų, kurie įvaldę keletą tyrimo metodikų: pavyzdžiui, KT ir MRT, rentgeną ir KT.

Radiologijos technologe dirbate jau dvidešimt metų. Kokius pokyčius matote šioje srityje?

Pirmiausia pasikeitė pačių prietaisų technologinės galimybės, atsirado daugybė palengvinimų juos valdant ir išgaunant kokybiškus vaizdus. Nauji informacinių technologijų sprendimai, radiologinių vaizdų skaitmenizavimas ir archyvavimas, dirbtinio intelekto naudojimas, automatiniai injektoriai KT ir MRT tyrimuose palengvina, pagreitina ir supaprastina darbą. Rodos dar taip nesenai buvo ryškinamos ir spausdinamos rentgeno ir kompiuterinės tomografijos nuotraukos, o jau daugiau nei dešimt metų mūsų įstaigoje nėra nė vieno neskaitmeninio įrenginio.

Šiais laikais yra įvairių pagalbinių priemonių, labai svarbių kasdieniame darbe: pozicionavimo priemonių, pagalvėlių, nejudančių ar viršsvorį turinčių pacientų perkėlimo lentų ar diržų, kad galėtume tinkamai atlikti tyrimus, sumažindami skausmą pacientams, patyrusiems sunkias traumas. Turime prijuostes, apykakles, lytinių organų apsaugas, kuriomis pagal galimybę  pridengiame pacientus, kad būtų gaunama kuo mažesnė rentgeno apšvita.

Ar jūsų darbui įtakos padarė dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas ir vis platesnis panaudojimas medicinoje?

Turime naują kompiuterinės tomografijos įrenginį su DI funkcija, kuri padeda technologui pozicionuoti pacientą, pagal numatomą atlikti tyrimo sritį. Tikimės ir ateityje įsigyti ar atnaujinti įrangą su DI funkcija.

Ar būna, kad nepavyksta padaryti tyrimo?

Žinoma, tokių atvejų pasitaiko. Tuomet pasiūlome tyrimui atvykti kitą dieną (jei planinis) arba atlikti alternatyvų tyrimą, pasitarus su gydytoju radiologu ar kitu specialistu.

Ar darbe pasitaiko kokių nors kuriozinių situacijų?

Aš dažniausiai atlieku magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus, prieš kuriuos pacientas turi užpildyti klausimyną:  ar neturi  metalinių implantų, širdies stimuliatoriaus, svetimkūnių ir pan. Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Paprastai neinformuoja apie kūne esančias kulkas, metalines skeveldras. Toks nutylėjimas gali pakenkti tiek pacientui, tiek įrangai, pavyzdžiui, aplink metalinę skeveldrą gali pradėti gangrenuoti audiniai, skeveldra gali pajudėti ir nukeliauti į aplinkines struktūras, pažeisti kraujagysles.  Nutylėtus radinius pamatome, jei atliekame  tos srities tyrimą, kurioje tas svetimkūnis yra – tuomet būname priversti nedelsiant tyrimą nutraukti.

Kartą, atliekant peties MRT tyrimą, paguldžiau pacientą, tačiau niekaip negalėjau įjungti įrangos, o galiausiai įjungus, ji veikė ne taip, kaip turėtų. Tuomet pacientas prisipažino, kad ir kitoje įstaigoje buvo panašiai. Galiausiai paklausė, ar gali užsidėti koją ant kojos, nes „labai traukia ir kelia protezą“. Pasirodo, jis buvo su metaliniu kojos protezu, apie kurį nieko nepasakė. Teko jį tuoj pat nukelti nuo MRT stalo. Kilo rizika tiek paciento sveikatai, tiek brangiai įrangai.  Kitą kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku, nes protezo svoris „padidėja“ keliasdešimt kartų.

Kodėl pasirinkote radiologijos technologo profesiją?

Mano pirmoji specialybė – laboratorinė diagnostika. Bet radiologijos technologo profesija atrodė  dinamiškesnė, įdomesnė, patrauklesnė, su didesne galimybe tobulėti. Viliojo galimybė įvaldyti naujas, kasmet tobulėjančias technologijas, išmokti pažangias tyrimo atlikimo metodikas ir įsilieti į gydytojų specialistų, radiologų komandą. Esu bendraujantis žmogus, todėl man labai svarbu betarpiškas bendravimas, pokalbis tiek su pacientais, tiek su kolegomis.

Kodėl pasirinkote  KT ir MRT tyrimus?

KT ir MRT tyrimai  yra  sudėtingi, tačiau labai įdomūs bei svarbūs ligų diagnostikoje. Vilioja iššūkiai, netipiški, sunkūs atvejai, kurių mūsų įstaigoje netrūksta. Sukaupta patirtis ir sudėtingų atvejų kiekis leidžia mėgautis darbu ir pasidalinti patirtimi su jaunaisiais kolegomis, kolegijos studentais. Džiaugiuosi galėdama dirbti labai draugiškame kolektyve, kur galiu sulaukti ir pagalbos, ir palaikymo, ir įvertinimo. Vieni kitus gerbiame ir padedame, todėl neabejoju, kad nauji darbuotojai pas mus jaučiasi gerai.

Kaip manote, kodėl radiologijos technologai turėtų apsvarstyti galimybę dirbti RVUL?

Mūsų ligoninėje radiologijos technologai turi labai geras sąlygas augti ir tobulėti. Čia jie turi galimybę išmokti ir dirbti su plataus radiologinių tyrimų spektro įranga, atlikti tyrimus Skubios pagalbos, stacionaro, ambulatoriniams pacientams. Mūsų įstaiga teikia daugiaprofilines paslaugas, todėl radiologijos technologas gali įgyti praktikinių įgūdžius ir tobulėti susidurdamas su įvairiais klinikiniais atvejais kasdieniniame darbe. Sukaupti tokius praktikinius įgūdžius privačioje gydymo įstaigoje būtų labai sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

„Jei jums lūžtų koja ar būtų operuota akis, jūs tikrai „rastumėte“ šešias savaites gijimui. Panašiai turėtų būti ir su psichine sveikata. Mūsų vidiniams sužeidimams sugyti taip pat reikia laiko“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriuje dirbanti medicinos psichologė-psichoterapeutė Audronė Bakšienė. Ji papasakojo apie skyriuje teikiamą psichiatrijos dienos stacionaro paslaugą – kaip ji veikia ir kam yra skirta.

RVUL teikiama psichiatrijos dienos stacionaro paslauga. Visgi viešojoje erdvėje apie tokio pobūdžio paslaugas bendrojo pobūdžio gydymo įstaigose informacijos nėra itin daug. Papasakokite, kokia tai paslauga?

Psichiatrijos dienos stacionaras skirtas pacientams, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar susiduriantiems su įvairiais psichologiniais sunkumais, kuomet vien tik psichologinės pagalbos ar ambulatorinio gydymosi jiems įveikti nepakanka.

Gydant įvairius psichikos sutrikimus vaistai yra svarbus komponentas, be kurio nemaža dalimi atvejų pasveikti nepavyksta, todėl dalis besilankančiųjų dienos stacionare gydosi ir nemedikamentiniu būdu –  psichoterapija. Tokiu būdu žmogus tampa aktyviu dalyviu savo sveikimo procese – analizuoja savo sunkumų priežastis, emocinio reagavimo būdus, drauge su specialistais ieško savo vidinių resursų.

Pagrindinis gydymosi dienos stacionare bruožas – žmogus iškilusius sunkumus spręsti gali gyvendamas savo įprastinėje aplinkoje, t. y., jis nėra hospitalizuojamas, bet kasdien ateina į užsiėmimus.

Kaip veikia psichiatrijos dienos stacionaro paslauga?

Įprasta gydymosi trukmė psichiatrijos dienos stacionare yra šešios savaitės, atvykstant į gydymo įstaigą kiekvieną darbo dieną. Užsiėmimai vyksta apie 6 valandas – nuo ryto iki 14.00–15.00 val. Nemokamai psichiatrijos dienos stacionaro paslauga galima naudotis du kartus per metus, priklausomai nuo to, kiek žmogus turi neišnaudotų nedarbingumo dienų. Pasitaiko atvejų, kai žmogui pasiūlome iš karto po pirmo gydymosi kurso pasinaudoti ir antru, kad gydymas nenutrūktų, būtų užtvirtinti pokyčiai ir gydymas taptų  efektyvesnis. Pasitaiko, kai šis poreikis išryškėja vėliau, tuomet antrasis gydymosi kursas galimas ir po pertraukos.

Pacientui sudaromas individualus gydymosi planas su įvairia grupine, individualia psichologine ir psichoterapine pagalba bei kitomis sveikatos intervencijomis, orientuotomis į sveikatos atsistatymą, atkryčio prevenciją, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualius poreikius ir galimybes.

Kasdienis lankymasis ligoninėje šešias savaites iš eilės yra nemenkas įsipareigojimas.

Taip, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempas yra labai greitas, esame labai užimti ir niekam neturime laiko, tad iš pirmo žvilgsnio tai tikrai gali pasirodyti kaip labai ilgas laikotarpis. Bet mes esame gamtos dalis, kur viskas vyksta pagal tam tikrus dėsnius, nepriklausomai nuo to, ar mums tai patinka ar ne. Mūsų organizmas funkcionuoja savo ritmu, mes tegalime jam padėti sudarydami kuo geresnes sąlygas sveikti. Pasitelkime augalo metaforą – galime augalą palaistyti, papildyti dirvožemį trąšomis, apsaugoti nuo kaitrios saulės ar vėjo, bet negalime jo „patempti“, kad augtų greičiau. Taip ir su mūsų sveikata, tiek fizine, tiek psichologine – laiko pasveikti reikia tiek, kiek reikia.

Jei jums lūžtų koja ar būtų operuota akis, jūs tikrai „rastumėte“ šešias savaites gijimui. Mūsų vidiniams sužeidimams sugyti taip pat reikia laiko. Juo labiau, kad emocinės sveikatos sutrikimai turi ilgą vystymosi istoriją – kaip klostėsi mūsų gyvenimas iki sunkumų atsiradimo, kaip įveikdavome sunkumus, kokie mūsų gyvensenos įpročiai, nuostatos.

Žinoma, nusprendus gydytis, kasdienį gyvenimą teks perorganizuoti, perskirstyti prioritetus. Suprantame, kad kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, tačiau skirti laiko ir pastangų sau tikrai įmanoma. Lankantis dienos stacionare iš dalies įmanoma yra tęsti įprastas veiklas – mokytis, dirbti, t. y., „neiškristi“ iš įprasto gyvenimo, vis tik rekomenduojame koncentruotis į sveikimą, o tam būtina peržiūrėti gyvenimo rutiną, įvardinti daugiausiai sunkumų ar įtampų keliančias sritis.

Kokius užsiėmimus gauna pacientas jūsų skyriuje, kaip atrodo jo diena psichiatrijos dienos stacionare?

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gydant emocinius ar psichikos sveikatos sutrikimus, labai svarbi sveikatos priemonių stiprinimo visuma. Vien tik prarijus tabletę stebuklingas pagerėjimas neįvyks. Pagrindinis gydantis veiksnys dienos stacionare yra psichologinės intervencijos, ypač grupinės. Pacientams teikiamos individualios psichiatro konsultacijos bei individualios psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo sesijos – vieną arba du kartus per savaitę. Taip pat kasdien vyksta grupiniai užsiėmimai – psichodinaminė grupinė psichoterapija. Grupinėse intervencijose taikome ir kognityvinės, geštalto terapijos metodus.

Svarbi paciento dienotvarkės dalis yra atsipalaidavimo įgūdžių mokymasis – vyksta video ir audio relaksacijos. Deja, šiuolaikiniai žmonės dažnai nemoka atsipalaiduoti, būti „čia ir dabar“, nurimti. Tikrai daugeliui iš pradžių tai sekasi sunkiai, galvoje nuolat zuja mintys, bet kartu su mumis praktikuodami pacientai išmoksta atsipalaiduoti. Šį įgūdį vėliau jie gali taikyti savo kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui vakare prieš miegą.

Mūsų psichika – jausmai, mintys, pojūčiai „gyvena“ mūsų kūne, todėl ir pagalba turi būti orientuota į žmogų kaip visumą, o ne į atskiras jo dalis. Todėl į gydymosi planą yra įtrauktas ir fizinis aktyvumas, t. y., pacientams siūlome kineziterapiją salėje ir baseine. Žmogus lankydamasis mūsų dienos stacionare turi galimybę išjudinti savo kūną, sužadinti vidinį gyvybingumą, todėl nuoseklus fizinis aktyvumas kiekvieną dieną yra išties efektyvus ir rekomenduojamas gydant nerimo, nuotaikų, depresinius sutrikimus.

Paminėjote psichiatro, psichoterapeuto, medicinos psichologo konsultacijas – dažnai kyla klausimų, kuo šie specialistai skiriasi ir kodėl konsultacijos vyksta su visais?

Pirmiausia, turime žinoti, jog ligą ar sutrikimą diagnozuoti bei taikyti medikamentinį gydymą gali tik gydytojas psichiatras. Psichologas ir psichoterapeutas taiko įvairias konsultavimo technikas, metodus, stiprina asmenybę, moko naujų įgūdžių, padedančių susitvarkyti su iškilusia problema.

Labai svarbu atsirinkti tinkamą specialistą. Vienas svarbiausių dalykų renkantis specialistą – patikrinti jo išsilavinimą. Pagal įgytą specialybę išskiriami psichologas, psichiatras, psichoterapeutas. Gydytojas psichiatras  yra medicinos, o ne psichologijos studijas baigęs, ir psichiatrijos rezidentūrą baigęs gydytojas. Jis konsultuoja pacientą, įvertina paciento psichikos būseną, diagnozuoja psichikos sutrikimus, sudaro gydymo programą, esant poreikiui paskiria vaistus psichikos sutrikimams gydyti, esant poreikiui gali nukreipti pacientą pas kitus reikiamus specialistus.

Viešumoje galbūt dažniausiai girdimas būtent psichologas – tai psichologijos bakalauro ir psichologijos magistro studijas universitete baigęs asmuo. Sveikatos sistemoje dirbantis psichologas būna įgijęs medicinos psichologo profesinę kvalifikaciją. Jis teikia psichologines konsultacijas tiek žmonėms, patiriantiems psichologinių sunkumų, tiek turintiems psichikos sutrikimų, veda psichologines grupes, psichoedukacinius užsiėmimus, relaksacijas, atlieka psichologinį įvertinimą. Tačiau medicinos psichologas neturi teisės diagnozuoti psichikos sutrikimų ar išrašyti psichiką veikiančių vaistų.

Nemažai painiavos dažnai įneša apibūdinimas „psichoterapeutas“. Vertėtų žinoti, jog juo gali būti ne tik psichologas, bet ir gydytojas ar kitas specialistas, kuris po aukštojo mokslo studijų pabaigė ne mažiau kaip 3 metus trunkančias kurios nors psichoterapijos krypties studijas. Todėl sutinkame ir psichologų-psichoterapeutų, psichiatrų-psichoterapeutų. Psichoterapeutas  gydo pokalbiu, tačiau problemas analizuoja ženkliai giliau negu psichologinių konsultacijų metu, remiasi tam tikra psichoterapine paradigma (pavyzdžiui, kognityvine-elgesio, egzistencine, psichodinamine, geštalto ar jungiškąja).

Užsiėmimai vyksta grupėse. Kokio dydžio jos būna?

Mūsų skyriaus privalumas – nedidelis pacientų skaičius grupėse. Mūsų dienos stacionare gali gydytis iki 10 pacientų, tad atmosfera yra jauki. Esame lankstūs organizuodami grupines intervencijas taip, kad užsiėmimai geriausiai atlieptų konkrečius pacientų poreikius.

Intensyvus grupinis darbas vyksta kiekvieną dieną, pacientai susipažįsta, turi galimybę pabendrauti, todėl laikas neprailgsta. Pabaigę gydymąsi dienos stacionare pacientai dažnai sako, kad iš pradžių šešios savaitės jiems skambėjo kaip labai ilgas ar net neįmanomas laikotarpis. Bet pabaigę stebisi, kaip greitai šis laikas prabėgo ir džiaugiasi savo sprendimu gydytis tokiu būdu.

Ar visas šešias savaites užsiėmimai vyksta su tais pačiais grupės nariais?

Ne, grupės nariai keičiasi, tačiau gana dažnai bent jau kurį laiką grupės sąstatas būna tas pats. Tai, be abejo, turi teigiamos įtakos gydymo rezultatams. Ne kartą su kolegomis esame pastebėję, kad laikui bėgant tarp grupės narių atsiranda bendrystė, susikuria ryšys ir tarpusavio palaikymas. Tokioje grupėje atsidūręs žmogus pasijaučia „priimtu“, savu – kaip bjaurusis ančiukas iš pasakos – nebegalvoja, kad tik jis vienas yra ne toks, turintis problemų. Jis pamato, kad ir kiti susiduria su įvairiais sunkumais, kad sunkumai užklumpa nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, profesijos ar socialinio statuso. Pacientai patiria, kad kreiptis pagalbos pas gydytoją psichiatrą ar psichoterapeutą nėra gėdinga. Jie stebi kitų daromą pažangą, sveikimo procesą ir atranda viltį, norą gyventi, pradeda kurti ateities planus, namuose situacija taip pat ima gerėti.

Žinome ir tokių atvejų, kai pabaigę gydymąsi dienos stacionare, dalis grupės žmonių palaiko užsimezgusius ryšius ir toliau. Jie pasikalba, dalinasi rūpesčiais ir mintimis su tais, kurie patiria panašius sunkumus – natūraliai susiformuoja tarsi tarpusavio pagalbos grupė – jie tęsia bendrystę, draugystę.

Kas gali paskirti psichiatrijos dienos stacionaro paslaugą?

Pagal galiojančią tvarką, pacientai atvyksta turintys poliklinikos gydytojo psichiatro nukreipimą, esant poreikiui, gali būti konsultuojami mūsų gydytojo psichiatro.

Ar pasitaiko atvejų, kai pacientai nebaigia gydymo kurso?

Žinoma, visaip gali nutikti. Tai nėra dažni atvejai, bet pasitaiko kad pacientas kurso nebaigia dėl asmeninių priežasčių – sunkumų derinant rutiną su mažais vaikais, savo netikėtos ligos, dėl situacijų darbe. Gyvenimas yra dinamiškas ir neįmanoma visko numatyti.

Sąvoka „psichikos sveikatos sutrikimas ar liga“ vis dar gąsdina, todėl žmonės vengia kreiptis pagalbos. Kaip manote, ar psichiatrijos dienos stacionaro paslauga gali šią baimę išsklaidyti ar bent sumažinti?

Remdamasi savo kaip psichoterapeutės praktika, drįsčiau teigti, jog visuomenėje psichikos sveikatos stigma ženkliai sumažėjusi – žmonės aktyviai domisi psichologija, savo psichika, būsenomis, įvairiais pagalbos būdais, atviriau kalbasi su draugais apie psichoterapijos poreikį.

Tačiau nepaisant augančio susidomėjimo, įvairių socialinių ir edukacinių projektų, mes dar nepakankamai išmokome pasirūpinti ne tik fizine, bet ir psichine sveikata – tebeegzistuoja stipri stigma kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos sferoje dirbančius specialistus. Susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais prireikia drąsos kreiptis į medikus. Todėl dienos stacionaras, kaip ambulatorinė paslauga, daugeliui labiau priimtinesnė nei hospitalizacija. Patys pacientai dažnai psichiatrijos dienos stacionaro kursą vadina reabilitacija, atsistatymu, jiems patiems tai suteikia daugiau komforto kalbant apie savo gydymąsi su artimaisiais, pažįstamais.

Nė vienas savo gyvenime neišvengsime susidūrimo su stresiniais įvykiais, pokyčiais. Natūralu, kad neretai sutrinkame, pasimetame, nebesusigaudome savo mintyse, emocijose, pojūčiuose ar kūno reakcijose – juk esame tik žmonės. Todėl norime padrąsinti ir kviečiame kreiptis pagalbos ilgai nelaukiant.

„Apie ligą įspėja pagrindiniai simptomai – peties skausmas ir apriboti judesiai. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta“, – apie peties sąnario artrozę sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, Vilniaus universiteto docentas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Sigitas Ryliškis. Gydytojas pasakoja, kad vienas iš veiksmingiausių peties sąnario artrozės gydymo būdų yra endoprotezavimo operacija, apie kurią nemažai pacientų net nežino.

Papasakokite, kas yra peties sąnario artrozė ir kam gresia ja susirgti?

Peties sąnario artrozė – tai degeneracinė peties sąnario liga, visuomenėje dažnai vadinama tiesiog sąnario nusidėvėjimu. Peties sąnarys yra trečias pagal dažnumą artrozės pažeidžiamas didysis sąnarys, po klubo ir kelio sąnarių. Liga pažeidžia sąnarinę kremzlę ir po ja esantį subchondrinį kaulą, todėl žmogus jaučia skausmą, peties judesiai tampa apriboti. Peties sąnario artrozė yra gana dažna liga, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau gali pasitaikyti ir jaunesniems pacientams dėl traumų, itin intensyvaus sporto, uždegiminių ar įgimtų ligų.  Moterys šia liga serga dažniau.

Paties sąnario artrozė skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė artrozė neturi aiškių priežasčių, bet sąnario kremzlė iš lėto degeneruoja, nyksta apsauginis kremzlės sluoksnis, dėvisi ir deformuojasi aplik esantis kaulas, degeneruoja sąnario kapsulė, sausgyslės. Antrinė artrozė turi aiškią priežastį – sausgyslių plyšimas ar peties sąnarį sudarančių kaulų lūžiai, lėtinis peties sąnario nestabilumas, lėtinės uždegiminės ligos, taip pat ir kraujotakos sutrikimai žastikaulio galvoje ar kt.

Kada žmogus gali įtarti, kad serga peties sąnario artroze – į kokius simptomus reikia atkreipti dėmesį?

Apie ligą įspėja pagrindiniai jau paminėti simptomai – peties skausmas, apriboti judesiai ir susilpnėję peties raumenys. Kompensuodami sutrikusią peties funkciją, perkraunami greta esantys nugaros ir kaklo raumenys, todėl gali paūmėti su stuburo degeneracine liga susiję skausmai. Paprastai kalbant, pacientui sunku atlikti įprastus, kasdieniam gyvenimui reikalingus judesius, pavyzdžiui, užsisegti liemenėlę ar pasiekti už nugaros esantį daiktą. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta.

Noriu pabrėžti, kad uždelsta ar visai negydoma artrozė gali sukelti komplikacijų. Dėl progresuojančio kremzlės nusidėvėjimo sąnarys gali sustingti ir tapti visiškai nejudriu (ankilozė), o tai labai apribos rankos funkciją. Negydoma artrozė gali sukelti nuolatinį, stiprėjantį skausmą. Dėl skausmo ir judesių ribotumo aplinkiniai raumenys susilpnėja ir sunyksta, dar labiau apsunkindami judesius. Retais atvejais, kai pažeidžiami abu peties sąnariai, gali išsivystyti negalia, stipriai apribojanti kasdienines veiklas. Svarbu pažymėti, kad kiekvieno žmogaus atvejis yra individualus, o komplikacijų sunkumas priklauso nuo daugelio veiksnių – artrozės stadijos, bendros paciento sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir kt.

Dažnas žmogus linkęs pakentėti skausmą ar nepatogumą, ir pagalbos ieškoti pradeda tik būklei pablogėjus. Kada reikėtų kreiptis į gydytoją, kad būtų laiku pradėtas sąnario artrozės gydymas?

Jei žmogui skauda petį, jis pastebėjo sumažėjusią judesių amplitudę – tai yra rimti signalai, kad reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijos poreikį. Be to, minėti simptomai gali reikšti ne tik peties sąnario artrozę, bet ir kitas sąnario ligas.

Jeigu laikui bėgant skausmas nepraeina ar net stiprėja, skausmas kankina naktį nepavyksta atlikti įprastų judesių, ranka tampa silpnesnė, peties sąnarys patinsta ar net parausta, pacientas pradeda karščiuoti – tai yra tikrai rimti simptomai, ir pas specialistą reikia kreiptis kuo greičiau. Savigyda gali tik laikinai palengvinti simptomus, tačiau nepašalins pagrindinės problemos, o nustatyti tikslią diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą gali tik gydytojas. Delsimas kreiptis į gydytoją gali pabloginti situaciją, padidinti komplikacijų riziką ir apsunkinti gydymą.

Kaip nustatoma peties sąnario artrozės diagnozė, kokie tyrimai gali būti atliekami?

Kiekvienas atvejis individualus ir tyrimai skiriami atsižvelgiant į surinktą anamnezę ir fizinę paciento apžiūrą. Paprastai įvertinama peties bei šalia esančių raumenų būklė, galimi uždegimo požymiai, skausmingi taškai, deformacijos. Matuojama peties sąnario aktyvių ir pasyvių judesių amplitudė ir judesių skausmingumas, raumenų jėga. Peties sąnario artrozei diagnozuoti dažniausiai pasirenkamas rentgenologinis ištyrimas. Išsamesni tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija, atliekami tada, kai pacientui planuojamas chirurginis gydymas – peties sąnario endoprotezavimo operacija.

Kokias gydymo galimybes galite pasiūlyti pacientui, kuriam buvo diagnozuota peties sąnario artrozė?

Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į objektyvius klinikinio ištyrimo duomenis, bendrą paciento sveikatos būklę, nusiskundimus ir paciento lūkesčius. Konsultacijos metu gydytojas ortopedas traumatologas paaiškina ligos eigą ir gydymo galimybes. Peties sąnario artrozei gydyti taikomas konservatyvus ir chirurginis gydymas. Esant pradinei artrozės stadijai visų pirma skiriamas nemedikamentinis gydymas – fizioterapija, judesių amplitudės palaikymas ar kitos procedūros. Jeigu reikia, gali būti paskirti vaistai nuo uždegimo.

Internete galima rasti informacijos apie injekcijas ar maisto papildus peties skausmui gydyti. Ar jie veiksmingi ir rekomenduojami?

Peties sąnario artrozei gydyti priešuždegiminių vaistų injekcijos į peties sąnarį naudojamos retai. Jos tinkamesnės sisteminių uždegiminių ligų, pavyzdžiui, reumatoidinio artrito sukeltam sinovitui, bursitui arba kapsulitui gydyti. Be to, jeigu pacientui reikalingas operacinis gydymas, vaistų injekcijos į peties sąnarį nerekomenduojamos dėl infekcinių komplikacijų rizikos. Kalbant apie maisto papildus, šiuo metu nėra patikimų mokslinių tyrimų, kurie būtų įrodę maisto papildų veiksmingumą gydant peties sąnario artrozę.

Ką daryti, jei konservatyvus gydymas neveiksmingas? Ar tada siūloma operacija?

Jei konservatyvus gydymas neveiksmingas, pacientas kenčia stiprų skausmą ir negali judinti rankos, pilnavertiškai atlikti darbo, jo gyvenimo kokybė prasta, tada siūlome radikalų chirurginį gydymą – peties sąnario endoprotezavimą. Tai reiškia, kad operacijos metu paciento sąnarys pakeičiamas dirbtiniu, t. y., endoprotezu. Pažengusiai peties sąnario artrozei gydyti kitokio pobūdžio chirurginės operacijos nerekomenduojame, kadangi jų gydomasis poveikis yra ribotas ir trumpalaikis. Jeigu liga užsitęsia, gali susiformuoti dideli kaulo defektai ir deformacijos, todėl net endoprotezavimo operacija tampa negalima. Nuolatinis neveiksmingų vaistų vartojimas gali sukelti vidaus organų (inkstų, kepenų, skrandžio) negrįžtamus pažeidimus. Todėl delsimas operuoti yra svarbus konservatyvaus gydymo trūkumas.

Endoprotezavimo operacija dažniausiai atliekama kombinuotoje nejautroje (regioninė ir bendrinė nejautra). Operacijos trukmė priklauso nuo sąnario pažeidimo lygio. Paprastu ir standartiniu atveju gali prireikti vos vienos valandos. Tuo tarpu, jeigu reikalinga didesnės apimties rekonstrukcija dėl kaulo defektų po buvusios traumos ar buvusio chirurginio gydymo, operacija gali tęstis 2 ar 3 valandas. Po operacijos pacientas kelias valandas praleidžia pooperacinėje palatoje, kurioje stebima jo bendra būklė ir gyvybiniai rodikliai. Esant stabiliai būklei pacientas vėliau perkeliamas į stacionarinį skyrių ir jame gydomas 1–2 dienas.

Kiek laiko trunka gijimas ir reabilitacija, kada pacientas gali grįžti į pilnavertį gyvenimą?

Ankstyvoji reabilitacija gali būti pradėta jau kitą dieną po operacijos.  Pacientą konsultuoja fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistai. Pirmąsias 6 savaites nerekomenduojama remtis operuota ranka ir miegoti ant operuoto peties. Vėliau pradedama aktyvesnė reabilitacija, o lengvą fizinį darbą pacientas gali pradėti dirbti praėjus 2–3 mėn. po operacijos.

Paprastai po endoprotezavimo operacijos skausmas išnyksta arba reikšmingai sumažėja, todėl nebereikia vartoti vaistų nuo skausmo, pagerėja sąnario funkcija, o kartu ir paciento gyvenimo kokybė. Žinoma, operacijos sėkmė priklauso ne tik nuo chirurgo ir fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų patirties, bet ir nuo tokių faktorių, kaip peties sąnario būklės prieš operaciją, paciento fizinio aktyvumo, gretutinių ligų, amžiaus ir nuo paciento motyvacijos pasveikti.

„Dažnai žmonės dirbtinį intelektą įsivaizduoja kaip kažką labai sudėtingo. Bet taivaniečiai dirbtinį naudoja kaip pagalbininką, padedantį greičiau analizuoti, diagnozuoti, sutaupyti laiką ir resursus“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Andrej Afanasjev. Jis dalyvavo dviejų savaičių trukmės stažuotėje Taivane ir susipažino su šalies gydymo įstaigose naudojamomis inovacijomis.

Dalyvavote Taivano Tarptautinio bendradarbiavimo ir plėtros fondo (Taiwan ICDF) organizuojamoje stipendijų programoje ir dvi savaites praleidote šioje šalyje. Koks buvo stažuotės tikslas?

Taivanas kelis kartus per metus organizuoja dviejų savaičių trukmės stažuotes, kurių temos labai skirtingos – nuo žemės ūkio iki meno ir sporto. Aš vykau į stažuotę, kurios tema buvo dirbtinio intelekto panaudojimas medicinoje. Dalyvavo 33 medicinos sektoriaus specialistai iš 22 šalių.

Didžiąją laiko dalį praleidome Taipėjuje ir Taičiunge, tvarkaraštis buvo intensyvus – kasdien startuodavome maždaug 8–9 ryte, baigdavome 17 val. Buvo organizuotos teorinės ir praktinės paskaitos, išvykos. Sužinojome kaip veikia Taivano sveikatos apsaugos sistema, į ką yra investuojama, aplankėme Veterans General Hospital ligoninių tinklą, onkologinę ligoninę, kraujo centrą. Susipažinome su medicinoje naudojama robotika, programine įranga ir dirbtiniu intelektu (toliau – DI).

Kokios DI panaudojimo galimybės yra radiologijos ar intervencinės radiologijos srityje?

Radiologija yra viena tinkamiausių sričių DI naudojimui – dirbame su radiologiniais vaizdais, todėl DI gali padėti juos analizuoti ir diagnozuoti ligą. Puikus pavyzdys – Taivano sukurta DI programa „Pancreas saver“ (liet. kasos gelbėtojas). Taivano mokslininkai, išanalizavę daugybę atvejų pastebėjo, kad daugiausiai klaidų vertinant radiologinius vaizdus yra susiję būtent su kasa, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apie 40 proc. atvejų kasos radiologinių vaizdų vertinimas gali būti neteisingas. Tačiau laiku nepastebėjus pokyčių kasoje gali grėsti vėžiniai susirgimai, komplikacijos ar net mirtis.

Taigi, Taivano mokslininkai sukūrė programą, į kurią įkėlė labai didelį kiekį jau išanalizuotų kasos vaizdų su aprašymais ir teisingomis išvadomis. Tai buvo bazė, iš kurios dirbtinis intelektas mokėsi atpažinti pakitimus. Vėliau buvo nustatyta, kad DI kasos vaizdų vertinimo tikslumas siekė net 95 proc. Tai suprantama – DI „matė“ šimtus tūkstančių pilvo organų kompiuterinės tomografijos vaizdų su tikslia diagnoze, todėl galėjo išvadas pateikti greičiau ir tiksliau už gydytoją.

Panašių programų taivaniečiai naudoja ir daugiau, pavyzdžiui, DI analizuoja kaulų lūžių radiologinius vaizdus. Beje, ir Lietuvoje turime startuolį, kuriantį DI programą krūtinės ląstos rentgeno vaizdų analizei.

Kokias kitas DI praktinio panaudojimo galimybes matėte Taivano gydymo įstaigose?

Dažnai žmonės DI įsivaizduoja kaip kažką labai sudėtingo. Bet Taivano gydymo įstaigose jis naudojamas kaip pagalbininkas medicinos personalui, kad būtų daroma kuo mažiau klaidų, taip pat DI skirtas rutininiams darbams palengvinti, techniniams veiksmams atlikti, taupyti laikui ir resursams. Pavyzdžiui, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, pooperacinėse palatose naudojami išmanieji čiužiniai su detektoriais, padedančiais išvengti pragulų. Visų lovų informacija matoma ekrane, kurį stebi slaugytoja – jei pacientas per ilgai guli toje pačioje pozicijoje, ekrane užsidega pranešimas. Todėl slaugytojai nereikia vaikščioti po palatas ir tikrinti kiekvieno paciento, jų priežiūra tampa lengvesnė ir efektyvesnė.

Kitas pavyzdys, prie paciento kūno pritvirtinti mikro davikliai, kurie nuolat matuoja kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, širdies veiklą (EKG), deguonies saturaciją ir kitus parametrus. Visi parametrai automatiškai matomi kompiuterio ekrane, juos seka slaugytoja. Patogu tai, kad kiekvieną daviklį galima personalizuoti atsižvelgiant į paciento būklę, pavyzdžiui, reaguoti į pakilusią temperatūrą tik nuo tam tikros ribos ir kt. Vėl kalbame apie slaugytojos darbo palengvinimą. Taivaniečiai į tai daug investuoja.

Įdomi detalė, kad šalia lašelinių yra naudojami maždaug banko kortelės dydžio daugkartiniai išmanieji elektroninio popieriaus (angl. e-paper) ekranai, kuriuose galima pažymėti pastabas apie lašinamus vaistus, jų kiekius ir pan. Kita įdomi detalė – Taičiungo Veterans General Hospital ligoninėje važinėjantys robotai, kuriems pavesta atlikti labai paprastas užduotis, pavyzdžiui, nuvežti patalynę į palatas.

Ar DI išnaudojamas ir medicinos studijose?

DI kartu su robotizuota įranga naudojama ruošiant rezidentus. Pavyzdžiui, naudojama laparoskopinė įranga su 3D vizualizacijomis, kurių dėka galima pasirinkti konkrečią operaciją ir ją atlikti realiais įrankiais, tačiau 3D erdvėje. Taip lavinami būsimųjų chirurgų rankų įgūdžiai. Man irgi buvo įdomu juos išbandyti, nes intervencinis radiologas prie, pavyzdžiui, pilvo chirurgo įrankių gali prisiliesti tik tokiu būdu.

Minėjote apsilankymą kraujo centre. Kokį įspūdį paliko ši vieta?

Lankantis kraujo centre buvo labai įdomu pamatyti maksimalaus lygio automatizavimą. Duoti kraujo atėjęs žmogus prideda prie skaitytuvo savo ID kortelę, į specialų prietaisą įkiša ranką, kuriame paimamas kraujas, ėminiui priskiriamas kodas. Tada jis automatiškai išvažiuoja į laboratoriją, kurios patalpos primena ištisą mėgintuvėlių „miestą“, per kurį ėminys keliauja. Įdomiausia tai, kad  laboratorijos specialistas procese nuo kraujo paėmimo iki rezultatų pateikimo nedalyvauja. O tyrimų rezultatus pacientas gauna į mobiliąją programėlę.

Ar sveikatos apsaugos sistemoje dažnai naudojamos mobiliosios programėlės, kokie duomenys jose pateikiami?

Taivane labai didelė dalis asmens duomenų, taip pat ir susijusių su sveikata, pasiekiami mobiliosiose programėlėse, informacija saugoma duomenų debesyse. Visgi turėjome ilgą diskusiją apie duomenų saugumą virtualioje erdvėje ir galimybę dirbti tuo atveju, jei nutrūksta prieiga prie tų duomenų. Pavyzdžiui, Malaizijoje neseniai buvo įsilaužta į šalies sveikatos apsaugos duomenų debesį ir pavogta asmeninė pacientų informacija. Todėl buvo įdomu, kad visiškos paperless (liet. be popieriaus) veiklos siekiantis Taivanas sugeba užtikrinti duomenų saugumą virtualioje erdvėje. Anot taivaniečių, šalis investuoja milžiniškas sumas į kibernetinį saugumą ir tai duoda rezultatų.

RVUL, kaip ir kitose didžiosiose Lietuvos ligoninėse, veikia telemedicinos centrai, teikiantys konsultacijas priskirtoms mažesnėms gydymo įstaigoms. Ar telemedicina vystoma ir Taivane?

Telemedicina Taivane išsivysčiusi ir labai dažnai naudojama greitosios medicinos pagalbos specialistų. Pas pacientą vykstantys paramedikai ant savęs turi vaizdo kamerą, kuria fiksuoja pacientą. Esant reikalui, per ligoninėje esančius monitorius gydytojai gali prisijungti prie GMP ir duoti patarimų. Neretai telemedicinos pagalba nustatomos diagnozės ir priimamas sprendimas dėl paciento hospitalizacijos.

Beje, į akis krito ir tai, kad eilių nėra nei skubios, nei planinės pagalbos skyriuose. Labai efektyviai veikia pacientų rūšiavimo sistema, paciento kelias ligoninėje sudėliotas organiškai, viskas vyksta tiksliai ir punktualiai, nei gydytojas, nei pacientas nėra apkrauti papildomais veiksmais, lėtinančiais procesą.

Koks apskritai jūsų įspūdis apie Taivaną?

Azijoje lankiausi ne vieną kartą, tačiau šį kelionė į Taivaną man pirma. Tikrai didelis skirtumas lyginant su Tailandu ar Filipinais – Taivaną turbūt galėčiau pavadinti Azijos Vokietija. Tai labai išsivysčiusi, tvarkinga šalis, kurioje jaučiasi prabanga, kainos aukštesnės nei kaimyninėse šalyse. Stebino tai, kad viešose miestų erdvėse nėra šiukšliadėžių – šiukšles turi neštis su savimi. Metro negalima kramtyti gumos. Rūkyti viešose vietose taip pat draudžiama, tai galima daryti tik tam specialiai įrengtose erdvėse. Elektroninės cigaretės uždraustos, jų negalima ir įsivežti.

Taivano žmonės labai draugiški ir paslaugūs, bet labai kuklūs. Be to, ypatingai punktualūs ir griežtai laikosi taisyklių, tvarkaraščių. Kalbant apskritai apie Taivaną, įspūdį padarė šalies siekis kurti glaudžius santykius su kitomis valstybėmis – per investicijas, IT sprendimus, įrangą ir „know how“ (angl. žinias).

Kokių minčių parsivežėte iš Taivano?

Priešpaskutinę stažuotės dieną turėjome apibendrinti savo patirtį. Tiesą sakant, padariau išvadą, kad Lietuvoje esame tikrai labai pažengę į priekį medicinos srityje – turiu omenyje, gydymo metodus, vaistus, technikas. Todėl ateityje turėtume semtis pavyzdžio ir kasdieniame darbe naudoti daugiau DI įrankių tiek rutininiams darbams atlikti, tiek įvairių duomenų analizei, kuri palengvintų ir suefektyvintų diagnostiką.  Apskritai, manau, Taivanas gali būti puiki šalis tiek stažuotis ir pasisemti žinių bei idėjų, tiek bendradarbiauti.

Pasaulyje populiarėjant longevity (liet. ilgaamžiškumo) sąvokai, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad ilgaamžiškumui įtakos turi penki veiksniai, vienas kurių – pagal tam tikrus principus subalansuota mityba. Gydytoja pasidalino penkiais pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementais ir kitomis įžvalgomis.

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vis dažniau girdimas terminas longevity (liet. ilgaamžiškumas). Ar tai nauja sąvoka?

Noras ilgai gyventi žinomas nuo seniausių laikų – senovėje žmonės gyvenimą ilginti bandė dietomis, vaistažolėmis ar net stebuklingais eliksyrais. Dabar ilgaamžiškumo siekis – ne tik nugyventi daugiau metų, bet ir nugyventi juos kokybiškai, nesergant lėtinėmis ligomis, judant ir protaujant. Todėl ilgaamžiškumas vis dažniau tyrinėjamas sistemingai, t. y., kaip biologinių mechanizmų, darančių įtaką gyvenimo trukmei ir sveikam senėjimui veiksnių visuma, taip pat aplinkos poveikis ilgaamžiškumui.

Su ilgaamžiškumu siejami pasaulio regionai, vadinami Blue Zones (liet. Mėlynosios zonos). Kodėl jie tokie išskirtiniai?

Mėlynosios zonos (angl. Blue Zones) – tai pasaulio regionai, kuriuose žmonės pasižymi itin ilga gyvenimo trukme ir išlieka sveiki iki itin senyvo amžiaus. Mėlynųjų zonų sąvoka atsirado tyrinėtojui Danui Buettneriui kartu su mokslininkų komanda išanalizavus duomenis iš įvairių pasaulio vietų ir nustačius penkis regionus, kuriuose žmonės gyvena ypač ilgai. Šiuos regionus žemėlapyje jis pažymėjo mėlynu rašikliu.

Šie regionai yra – Okinava Japonijoje, Nuoro provincija Sardinijos saloje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje, Ikarija Graikijoje, Loma Linda Kalifornijoje. D. Buettneris nustatė, kad Mėlynosioms zonoms būdingi keli bendri veiksniai, lemiantys tų vietovių gyventojų ilgaamžiškumą.

Kokie yra šie veiksniai?

Tai yra mityba, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai, streso kontrolė ir gyvenimo tikslo turėjimas. Visi šie veiksniai yra kontroliuojami ir priklauso nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimų ir pasirinkimų.

Žinoma, yra ir dalis veiksnių, kuriuos kontroliuoti yra sunkiau ar net neįmanoma. Tai – paveldimos ar lėtinės ligos, kurios gali daryti įtaką žmogaus gyvenimo trukmei ir gyvenimo kokybei. Tačiau ir šiuo atveju, kai kuriais atvejais gali padėti profilaktiniai vizitai pas gydytoją bei jo paskirtų nurodymų laikymasis.

Ar galima teigti, kad vienas svarbiausių veiksnių, siekiant ilgo ir sveiko gyvenimo – subalansuota mityba?

Taip, maistas aprūpina organizmą maistinėmis medžiagomis – vitaminais, mineralais, baltymais, angliavandeniais ir riebalais, kurių reikia tinkamai visų organų sistemų veiklai. Sveikatai palankus maitinimasis padeda palaikyti tinkamą svorį, stiprinti imuninę sistemą ir pagerinti bendrą savijautą. Taip pat gali padėti sumažinti lėtinių ligų riziką: širdies ligos, 2 tipo diabetas ir kai kurios vėžio rūšys. Tačiau, kaip jau minėjau, vien tik teisingo maitinimosi neužteks – reikia rūpintis visais gyvenimui įtaką darančiais veiksniais.

Kuo ypatinga ar išskirtinė ilgaamžiškumo dieta (angl. longevity diet)?

Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad penki pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementai yra neskaldyti grūdai, žalumynai, bulvės ir batatai, riešutai, ankštinės daržovės. Ilgaamžiškumo dietai būdingas vidutinis arba didelis suvartojamų angliavandenių kiekis ir mažas, bet organizmui pakankamas baltymų kiekis.

Šie baltymai turi būti daugiausiai augalinės kilmės, tačiau dieta numato ir pesketariškos (pesketarai – vegetarai, valgantys jūrų gėrybes) kilmės baltymus iš žuvies, kiaušinių ir kt.. Pavyzdžiui, Okinavos apylinkių gyventojų, kurių vidutinis amžius bene didžiausias pasaulyje, mėsa sudaro vos 1 proc. maisto raciono. Panašų kiekį mėsos valgo ir Sardinijoje bei Loma Linda mieste JAV gyvenantys ilgaamžiai.

Riebalų vartojimas, kai apie 30 proc. energijos gaunama iš augalinių šaltinių, taip pat yra ilgaamžiškumo dietos dalis. Tai reiškia, kad didžioji dalis raciono riebalų turėtų būti gaunama iš augalinio nesočiaisias riebalais turtingo aliejaus, alyvuogių, avokadų, riešutų ir sėklų.

Svarbus ilgaamžiškumo dietos aspektas – pakankamas maisto kiekis, ypač vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms. Per daug ribojant maisto kiekį gali sumažėti kaulų ir raumenų masė, kraujo ląstelių kiekis. Be to, tarp valgymų reikėtų daryti 12–13 valandų pertrauką, pavyzdžiui, nevalgyti nuo 19 val. vakaro iki 8 val. ryto.

Kokie yra pagrindiniai ilgaamžiškumo dietai priskiriami produktai?

Ilgaamžiškumo dietos „žvaigždės“ – ankštinės daržovės. Atliekant ilgaamžių tyrimus pastebėta, kad nemažą jų dienos maisto raciono dalį sudaro įvairių rūšių pupos ir pupelės, lęšiai, avinžirniai. Ankštinės daržovės yra baltymų ir skaidulų šaltinis, taip pat gera mėsos alternatyva užtikrinanti sotumo jausmą.

Iš grūdų ir kruopų reikėtų rinktis pilno grūdo duoną, ruduosius ryžius, kukurūzus, kurie suteikia ilgalaikės energijos ir ilgesnį sotumo jausmą. Įvairūs riešutai ir sėklos turi daug riebalų, baltymų ir skaidulų. Vieni vertingiausių – migdolai, graikiniai riešutai, lazdyno riešutai, kanapių, lino, moliūgų sėklos. Visgi, riešutai ir sėklos yra kaloringi, todėl juos reikėtų valgyti saikingai.

Kalbant apie daržoves, ypač rekomenduojama valgyti lapinius žalumynus, pavyzdžiui, špinatus, lapinius kopūstus, burokėlių lapus ir kt. Taip pat prisiminkite, kad kuo daugiau spalvų, tuo daugiau naudos, nes skirtingų spalvų daržovės turi skirtingų vitaminų ir mineralų. Svarbu valgyti sezonines daržoves, rinktis ūkininkų produkciją, kurioje mažiau pesticidų.

Kokių produktų neturėtų būti?

Pirmiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip maistas ar maisto produktai buvo pagaminti. JAV egzistuoja terminas „ultra-processed foods“ (liet. ultra-perdirbtas maistas) – tai ypač stipriai perdirbtas maistas, pavyzdžiui, margarinas, rūkyta dešra, pusryčių dribsniai, bulvių traškučiai, balta duona, energetiniai gėrimai ir kt. Toks maistas suteikia trumpalaikį sotumo jausmą, todėl po kelių valandų vėl norisi valgyti. Jis neaprūpina organizmo reikalingomis medžiagomis. Be to, gali didinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių bei kitomis ligomis. Perdirbto maisto ant mūsų stalo turėtų būti kuo mažiau.

Gyvūninės kilmės produktai, ypač raudona mėsa, turėtų sudaryti tik nedidelę raciono dalį. Pavyzdžiui, jau minėtos Okinavos šimtamečių dieta atrodo taip: daržovės 58–60 proc. (ypač saldžiosios bulvės), grūdai 33 proc. (soros, kviečiai, ryžiai ir makaronai), sojų produktai 5 proc. (tofu, miso), mėsa ir jūros gėrybės 1–2 proc. (daugiausiai balta žuvis, jūros gėrybės), kita 1 proc. (alkoholis, arbata, prieskoniai). Beje, Okinavos šimtamečiai atsisako ne tik mėsos, bet ir pieno produktų, daugumos vaisių, rafinuoto cukraus ir pan. Žinoma, nereikėtų visiškai „aklai“ sekti tokios dietos, o sau prisitaikyti jos principus.

Ar pradėjus rūpintis subalansuota mityba jau vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, sulaukus šešiasdešimties, dar galima padaryti teigiamą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei?

Taip, pradėjus rūpintis subalansuota mityba vyresniame amžiuje, galima padaryti reikšmingą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei. Net ir senatvėje sveikatai palankesnis maitinimasis gali turėti daug teigiamų efektų: gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, išvengti osteoporozės ir kaulų lūžių, palaikyti sveiką kūno masę, kuri yra svarbi siekiant išvengti daugelio lėtinių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas ar sąnarių problemos. Gali padėti išlaikyti kognityvinę funkciją ir sumažinti demencijos riziką, padidinti energijos lygį, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą. Subalansuota mityba prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės, padeda palaikyti sveiką virškinimo sistemą ir išvengti vidurių užkietėjimo.

Ar ilgaamžiškumo dieta yra tinkama visiems? Ar reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju dietologu?

Svarbu atkreipti dėmesį į individualius mitybos poreikius ir esamus sveikatos sutrikimus, ligas. Patartina konsultuotis su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu, kurie suteiks maitinimosi rekomendacijų, atitinkančių individualius poreikius ir sveikatos būklę.

Populiariausius 2024 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir įvykius ligoninėje galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje.

Pirmasis 2024 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, netrūko renginių, apdovanojimų, projektų pradžios ir pabaigos. Kaip ir anksčiau, daug bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!