Dalia Smagurauskaitė

Neseniai Edinburge vykusiame Europos pėdos ir čiurnos chirurgų kongrese Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Aleksas Makulavičius buvo išrinktas į Europos pėdos ir čiurnos draugijos (EFAS) valdybą. Lietuvos pėdos chirurgijos draugijos prezidentas ir Asociacijos AO Trauma LT valdybos pirmininkas dr. A. Makulavičius papasakojo apie atsivėrusias naujas galimybes Lietuvai ir ligoninei, pokyčius pėdos chirurgijoje ir perspektyvas pacientams.

Pirmą kartą istorijoje

Dvi dešimtis metų skaičiuojančiai Europos pėdos ir čiurnos draugijai, skatinančiai pėdos ir čiurnos problemų tyrimus bei šiuolaikinio gydymo mokymus, priklauso 6 tūkstančiai chirurgų iš visos Europos ir pasaulio. Prieš kelias savaites šios draugijos valdybos nariu išrinktas dr. A. Makulavičius tapo pirmuoju Lietuvos mediku, EFAS užėmusiu šias garbingas pareigas.

Gydytojas džiaugiasi, kad tiek ligoninei, tiek Lietuvai atsirado unikali galimybė prisidėti prie europinio lygio sprendimų priėmimo pėdos ir čiurnos chirurgijos srityje: „EFAS draugijoje sprendžiami klausimai dėl konferencijų ir mokymų organizavimo, nagrinėjamų temų atrankos. Labai tikimės, kad 2024 m. turėsime galimybę tarptautinę EFAS konferenciją organizuoti Lietuvoje. Atsivėrus papildomoms galimybėms, galvojame ir apie lokalius renginius tiek Baltijos šalims, tiek kitiems Rytų Europos regionams.“

Anot gydytojo, tarptautinės konferencijos ir mokymai populiarina specializaciją pėdos ir čiurnos srityje bei skatina jaunąją kartą giliau domėtis sudėtinga patologija. „Jei chirurgo rezultatai geri, bet niekas to nemato, jo pasiekimai liks beveik nežinomi. Mūsų ligoninė turi jaunųjų gydytojų kartą, besidominčią pėdos ir čiurnos patologija: Giedrių Mazarevičių, Dmitrij Gorbačiov, Eveliną Kondrusevičienę, Matą Urmanavičių. Tikėtina, kad jie pėdos chirurgija susidomėjo todėl, kad buvo organizuota nemažai įdomių tarptautinių renginių, o Lietuvoje lankėsi žymūs Europos pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistai. Kitas tarptautinių renginių organizavimo privalumas – Lietuvos ir RVUL ligoninės vardas matomas tarptautiniame kontekste“, – sako dr. A. Makulavičius.

Proveržis pėdos chirurgijoje

Gydytojas pastebi, kad požiūris į pėdos ir čiurnos chirurgiją smarkiai keičiasi – daugėja mokslinių tyrimų, gilėja žinios, tobulėja gydymo metodai, diegiamos modernios technologijos, daugėja mokymų ir konferencijų.

Paklaustas, kodėl iki šiol pėda buvo likusi savotiškame ortopedijos paribyje, dr. A. Makulavičius sako, kad tai lėmė ypač sudėtinga jos sandara, žinių trūkumas ir dėl to ne visada lūkesčius pateisinantys chirurgijos rezultatai: „Net ir ne medikas, pažvelgęs į pėdos kaulų modelį, pastebės, kokia tai sudėtinga struktūra – apie 30 didesnių ir mažesnių kaulų. Palyginkite – blauzdą sudaro du kaulai, blauzdikaulis ir šeivikaulis. Pėda biomechanine prasme yra unikali platforma tiek savo struktūra, tiek ir funkcija. Viena vertus, ji yra stabili ir išlaiko visą žmogaus svorį, kita vertus – mobili. Dėl to atsiradus deformacijoms, reikia labai gerai išmanyti tiek anatomiją, tiek biomechaniką, nes planuojant rekonstrukciją būtina suvokti, kaip pėda veikia ir kuriuos jos elementus reikia koreguoti.“

Dėl sudėtingos pėdos sandaros ir nesuskaičiuojamo galimų patologinių variantų kiekio, mažai kas imdavosi kokybiškų mokslinių tyrimų, pėda ir čiurna ilgai buvo menkai pažįstama, todėl ji ilgai nebuvo patraukli nei medikams, nei medicinos priemonių gamintojams. Visgi pastarieji dešimtmečiai rodo, kad situacija iš esmės keičiasi.

„Pėdos chirurgijos iškilimą rodo tai, kad medicinos technologijų kompanijos atsigręžė į pėdą ir ėmė kurti modernius implantus, nukreipėjus, instrumentariumą. Kitas labai svarbus ženklas – atsiranda vis daugiau ortopedų traumatologų, tyrinėjančių pėdą, gilinančių žinias apie ją, atrandančių naujų gydymo metodų, daugėja mokslo publikacijų prestižiniuose leidiniuose. Visa tai sukelia „sniego gniūžtės“ efektą – kuo daugiau kalbama ir daroma, tuo daugiau susidomėjimo sritis sulaukia ir vystosi, o tai rodo, kad pėdos chirurgijos specialybė šiandien yra labai perspektyvi“, – proveržiu džiaugiasi dr. A. Makulavičius.

Pėdos chirurgija RVUL

Įvairios pėdos ir čiurnos operacijos RVUL atliekamos daugiau nei du dešimtmečius – pirmąsias pėdos pirštų deformacijų operacijas atliko gydytojas Jurgis Gavelis. Gydytojas dr. A. Makulavičius prisimena, kad tuo metu dar buvo rezidentas ir pėdos chirurgijos mokėsi ne tik mūsų ligoninėje, bet ir stažuotėse užsienyje, tobulindamas chirurgijos techniką specialiose anatomijos laboratorijose.

„Nepaisant pėdos operacijų ir proveržio klubo bei kelio sąnario endoprotezavime, prieš kelis dešimtmečius daugelis ortopedų manė, kad čiurnos sąnarys yra neprotezuojamas. Vis tik mūsų ligonėje tai vyko – 2005 metais iš Danijos atvažiavo čiurnos endoprotezo kūrėjas Hakon‘as Kofoed‘as ir atliko ligoninėje dvi parodomąsias čiurnos endoprotezavimo operacijas. Jam padedant, įstojome į EFAS. Toliau daug mokėmės ir galime drąsiai sakyti, kad po šio vizito RVUL buvo pradėtas tikrasis pėdos chirurgijos mokyklos pagrindas. Vėliau „atradome“ čiurnos sąnarį išsaugančią rekonstrukcinę chirurgiją. Įdomu tai, kad endoprotezavimo operacijos mums padėjo gilinti žinias apie pėdos bei čiurnos biomechaniką apskritai“, – prisimena gydytojas.

Tai suteikė postūmį kitoms pėdos ir čiurnos operacijoms, jų skaičius didėjo, todėl prieš porą metų RVUL buvo sukurtas Pėdos chirurgijos centras. Kadangi pacientų srautas didelis – per metus ligoninėje atliekama apie 1400 pėdos ir čiurnos operacijų, čia dirbantys chirurgai turi ne tik teorinių žinių, bet ir daug praktinės patirties.

Dr. A. Makulavičius mano, kad didelis operacijų skaičius bei tarptautiniai ryšiai leidžia išlaikyti pėdos ir čiurnos chirurgijos lyderių poziciją. „Mūsų stiprybė – platus pėdos ir čiurnos patologijos bei operacijų spektras. Galime pasiūlyti daugumą pasaulyje atliekamų operacijų – turbūt yra labai mažai pėdos ir čiurnos segmento patologijų, kurių mes nesiimtume gydyti. Pavyzdžiui, visai neseniai po kelių konsultacijų su užsienio orto-onkologais, kartu su mūsų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju Juozu Ravinsku operavome piktybinį naviką pėdoje. Tokių atvejų tikrai retai pasitaiko – todėl mūsų ligoninė yra tinkama  vieta pacientams ir būsimiems medikams įgyti praktikos“, – džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas.

Pėdos ligų tik daugės

Žmonėms judant vis mažiau, daugėja judamojo-atramos aparato ligų, o pėdos ir čiurnos patologija – ne  išimtis. Dr. A. Makulavičius pastebi, kad pacientai dažniausiai kreipiasi dėl pėdos pirštų deformacijų, įgaubtos arba plokščios pėdos, čiurnos artrozės. Taip pat daugėja traumų – kulkšnių,  kulnų, padikaulių lūžių, kitų retesnių traumų. Pastaruoju metu vis dažniau pasitelkiamos minimalios invazijos procedūros, tokios  kaip artroskopinis sąnarių valymas. Daugėja ir tradicinių operacijų – koreguojančių osteotomijų ir įvairių kompleksinių rekonstrukcinių operacijų.

Gydytojas sako, kad pėdos ligų ateityje tik daugės. Žmonės žymiai daugiau laiko praleidžia sėdėdami, priauga svorio, raumenys standėja. Dėl perkrovos laikui bėgant paveikiama visa pėdos ir čiurnos sistema – deformuojasi pirštai, pėda dažnai suplokštėja, nukenčia Achilo sausgyslė, čiurnos sąnarys ir kiti pėdos elementai. Dėl viršsvorio ir nereguliaraus sporto, ypač po pandemijos, padaugėjo Achilo sausgyslės plyšimų ir ligų. Dar viena pėdos patologijos  priežastis – senstanti visuomenė ir ilgėjanti gyvenimo trukmė, dėl kurios atsirado daugiau laiko ligų progresavimui.

„Kadangi esame sukaupę nemažai žinių ir chirurginės patirties, šiandien  galime pacientams pasiūlyti platų pėdos ir čiurnos operacijų spektrą bei individualizuotą sprendimą, kaip to reikalauja šiuolaikinės medicinos principai. Augantis pacientų skaičius didina ir medikų poreikį – apie tai  galvojame jau dabar ir ruošiame pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistus. Norėtųsi artimoje ateityje pagerinti ir infrastruktūrą. Todėl labai tikiuosi, kad dalyvavimas EFAS valdybos veikloje teigiamai įtakos Lietuvos pėdos ir čiurnos chirurgijos vystymąsi“, – viliasi dr. A. Makulavičius.

„Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį, kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis, galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Laimi visi“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis. Šiais metais studijas baigęs jaunasis medikas pasidalino mintimis apie skubiosios medicinos ypatumus, panašumus su karo medicina ir komandinio darbo svarbą.

Šiais metais baigėte skubiosios medicinos rezidentūros studijas ir dirbate RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Kas paskatino rinktis tokią specializaciją?

Dar būdamas studentu atlikau praktiką įvairiuose ligoninės skyriuose, kartu ir Skubios pagalbos skyriuje. Patiko RVUL personalas ir darbo pobūdis, daug įvairovės ir pacientų – vienodų darbo dienų čia paprasčiausiai nebūna. Viena diena prabėga lengvai, o kitą dieną tenka bėgti nuo paciento prie paciento, sunku rasti laisvą akimirką pailsėti.

Mūsų skyriui tenka didžiausias pacientų srautas Vilniaus regione. Įsivaizduokite, kad kas maždaug 5 minutes visą parą atvyksta – savarankiškai arba GMP automobiliu, – naujas pacientas. Bene kasdien sulaukiame sunkios būklės pacientų, kuriems pagalbą reikia teikti čia ir dabar, gelbėti jų gyvybes – tai ir sunki trauma, insultas, stiprus nudegimas ir apsinuodijimas, kraujavimas, sepsis, sąmonės praradimas ir kt. Neretai tokių pacientų būna daugiau nei vienas tuo pačiu metu.

Tokia darbo aplinka yra labai įdomi, suteikia galimybę nuolat tobulėti, lavinti įgūdžius ir gilinti žinias. Žinoma, netrūksta įtampos ir nenuspėjamumo, todėl šią specialybę pasirinkęs gydytojas turi būti drąsus, užsispyręs ir turėti tvirtą charakterį. Jis turi mokėti suktis iš sudėtingų situacijų, nes taip, kaip aprašyta medicinos vadovėliuose, beveik niekada nebūna – jos būna sudėtingesnės. Reikia gebėti nepasimesti greitai kintančioje aplinkoje ir labai greitai mąstyti, kaip geriausiai suteikti žmogui būtiną pagalbą.

Skubiosios medicinos gydytojo specialybė reikalauja daug žinių – privalote išmanyti visas žmogaus organų sistemas, nes negali iš anksto žinoti, koks pacientas su kokiomis patologijomis bus atvežtas į Skubios pagalbos skyrių.

Skubiosios medicinos gydytojas privalo išmanyti chirurgijos, traumatologijos, terapijos, kardiologijos ir kitas sritis. Reikia prisiminti, kad skubiosios medicinos gydytojas suteikia pirminę arba skubią pagalbą priėmime, stabilizuoja paciento būklę. Žinoma, priimamajame pasitaiko situacijų, kai mums reikia ypatingos, specializuotos pagalbos – tada skambiname kolegoms ir tariamės. Na, o jei paciento būklė stabili, jo sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, specifinis gydymas ligoninėje nereikalingas, jį nukreipiame tolesniam gydymui ambulatoriškai.

Turbūt nemažai žmonių įsivaizduoja, kad darbas Skubios pagalbos skyriuje yra toks, kokį rodo populiariuose amerikietiškuose serialuose – visi bėga, skuba, tvyro chaosas.

Dalis į skyrių besikreipiančių pacientų dažnu atveju galėjo kreiptis pagalbos ir į savo polikliniką ar budinčią įstaigą poliklinikos nedarbo metu. Tačiau tikrai būna atvejų, kai į skyrių atvežami pacientai, kuriems pagalbą reikia teikti neatidėliotinai – kitu atveju jiems grėstų mirtis arba pasekmės sveikatai būtų labai sunkios. Tada kviečiame komandą: į reanimacinę palatą atskuba konkrečiai situacijai reikalingi gydytojai – neurologai, įvairių sričių chirurgai, ortopedai traumatologai. Aišku, gydymo procesas neįsivaizduojamas be slaugytojų, bei slaugytojų padėjėjų. Mūsų komanda didelė ir kiekvienas jos narys prisideda prie teikiamos pagalbos pacientui.

Komandinis darbas Skubios pagalbos skyriuje labai svarbus, juk vienas lauke – ne karys. Svarbus viso personalo darbas, nuo gydytojo ir slaugytojo padėjėjo iki ūkvedžio ir valytojo. Pavyzdžiui, nuo slaugytojų priklauso sklandus tyrimų paėmimas ar vaistų suleidimas. Nuo slaugytojo padėjėjų – ar pacientai palydimi ir greitai randa reikiamą kabinetą skyriuje.

Esate ne tik skubiosios, bet ir karo medicinos gydytojas, priklausantis aktyviam kariuomenės rezervui, turite leitenanto laipsnį. Ar įžvelgiate panašumų tarp skubiosios ir karo medicinos?

Kariai, kaip ir civiliai, yra žmonės ir gali sirgti. Tačiau didžiausias skirtumas tas, kad kariuomenėje didžioji personalo dalis yra jauni, sveiki žmonės, todėl karo medikas labiausiai yra ruošiamas gydyti kovinius sužalojimus. Tai gali būti šautinės žaizdos, sprogimo sukelti sužeidimai, pavyzdžiui, plėštinės žaizdos, nutrauktos galūnės, skeveldros, terminės traumos. Gali būti radiacijos, cheminio, biologinio ginklo sukelti sužalojimai. Taip pat durtinės ar pjautinės žaizdos, uždari ar atviri kaulų lūžiai. Didžioji dalis minėtų sužeidimų civilinėse ligoninėse nepasitaiko arba pasitaiko labai retai.

Ką praktiškai reiškia būti aktyviame rezerve?

Tai reiškia, kad ligoninėje dirbu kaip civilis gydytojas, bet kai kariuomenėje vyksta pratybos, esu kviečiamas jose dalyvauti. Pavyzdžiui, kasmet vyksta didelio masto pratybos „Geležinis Vilkas“. Kariai turi savo specifines užduotis, mes – savo. Susitinkame tada, kai treniruojamės teikti medicinos pagalbą. Pavyzdžiui, kariai mūšio lauke imituoja kovinius sužeidimus, mes treniruojamės kaip juos geriausiai gydyti. Būname pasiskirstę rolėmis – „rolė 1“ yra civilio pasaulio greitosios pagalbos atitikmuo, „rolė 2“ – ligoninės atitikmuo. Dažniausiai užimu „rolės 2“ poziciją.

„Rolė 1“ paima sužeistus kareivius, suteikia pirminę pagalbą ir „išrūšiuoja“ – tuos, kuriems reikia tolesnės pagalbos, atveža į karo lauko ligoninę. Aš priimu pacientą, apžiūriu traumas, nustatau diagnozę ir su komanda sprendžiame, ką daryti toliau. Paprastai karo lauko ligoninėje turime operacinę, todėl priklausomai nuo sužalojimo, chirurgas gali operuoti, jei operacinė užimta – svarstome, kaip elgtis, pavyzdžiui, galbūt pacientą galime evakuoti į civilinę ligoninę. Jei operacijos nereikia, užtenka tik sutvarkyti žaizdas, tada sprendžiame, ar galima grąžinti kareivį į karinius veiksmus. Čia, kaip ir įprastoje ligoninėje, svarbi komanda ir kiekvieno jos nario indėlis.

Skubiosios medicinos gydytojo darbas vienoje didžiausių šalies ligoninių ir nenuolatinė tarnyba kariuomenėje – suderinama?

Tikrai taip, pratybos vyksta pagal iš anksto paskelbtą metinį grafiką, būna įvairios trukmės, su tos pačios specializacijos gydytojais galime derinti dalyvavimą. Be to, tiek kariuomenei, tiek ligoninei toks visapusiškai pasiruošęs gydytojas – tik į naudą. Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Taip įgaunu visapusiškos patirties, tad laimi visi. Be to, priklausydamas aktyviam kariuomenės rezervui ir dalyvaudamas pratybose turiu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie susirenka į pratybas iš visos Lietuvos. Visų mūsų pažiūros yra panašios, visi esame patriotai, suinteresuoti dirbti savo tėvynės labui. Tai labai svarbu ir motyvuoja.

Pateikite pavyzdį, ką iš karo medicinos galėtumėte pritaikyti civilinėje medicinoje?

Turbūt pats paprasčiausias pavyzdys – turniketas, kuris nuo ateinančių metų vasaros turėtų tapti privalomu automobilio vaistinėlėje. Karo lauke ir karo medicinoje šis prietaisas yra nepamainomas gelbėjant gyvybes. Tam naudoti jį galima ir įprastame gyvenime. Turniketu naudotis nėra sudėtinga, bet naudotis reikia mokėti, nes jį blogai uždėjus sužeistam žmogui galima padaryti daugiau žalos nei naudos.

Manau, kad kiekvienas turėtų baigti pirmosios pagalbos kursus ir bent teoriškai turėtų mokėti naudotis turniketu ir suteikti pirmąją pagalbą. Visi vairuojantys žmonės taip pat bent jau teoriškai turėtų mokėti teikti pagalbą, bet klausimas, kiek iš tikrųjų moka ją suteikti. Galbūt žmonėms gali atrodyti sudėtinga, bet iš tiesų – taip nėra ir tikrai gali išgelbėti gyvybę.

Žinoma, kiekvienas žmogus į ekstremalią situaciją reaguoja skirtingai ir dalis tikrai bijos kažką daryti, bet visada geriau bandyti daryti nei nieko nedaryti. Todėl baigti pirmosios pagalbos kursus yra prasminga – net jei žinios pravers vos kartą gyvenime, bet išgelbės gyvybę, bus verta įdėto laiko ir pastangų.

Pasaulio insulto organizacijos duomenimis, kiekvienais metais 12 milijonų žmonių pasaulyje patiria insultą, maždaug pusė jų miršta. Tačiau medicinos pagalbą suteikus laiku, pacientas turi didelę galimybę išgyventi ir išvengti negalios. „Būtent todėl labai svarbu, kad artimieji ir kiti šalia esantys žmonės gebėtų greitai atpažinti insulto simptomus ir nedelsdami imtųsi veiksmų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas, gydytojas neurologas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Gydytojas primena, į kokius simptomus atkreipti dėmesį ir ką daryti, kad tikimybė susirgti insultu sumažėtų.

Kaip atpažinti insultą?

RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad pastaraisiais metais apie insulto simptomus buvo kalbama nemažai ir tai davė teigiamų rezultatų. Visgi, anot jo, informaciją visada pravartu pasikartoti. „Insultas jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų neturi, bet jau įvykusį insultą atpažinti galima iš labai konkrečių simptomų. Jei pastebėjote, kad žmogui sutriko kalba, atsirado veido asimetrija, nusilpo ar nutirpo viena kūno pusė, sutriko pusiausvyra, jis negali pakelti rankos, sutriko vienos akies rega – tuoj pat skambinkite pagalbos telefonu 112 ir pasakykite, kad įtariate insultą. Tą reikia daryti pasireiškus bent vienam iš išvardytų simptomų, nereikia laukti, kol galbūt atsiras visi“, – ragina gydytojas.

Doc. dr. A. Vilionskis sako, kad aplinkinių dėmesys ir įsikišimas yra gyvybiškai svarbus, nes neretai insulto ištiktas žmogus pats negali įvertinti savo būklės, išsikviesti pagalbos arba tiesiog nepripažįsta insulto ir jį ignoruoja, tikisi, kad simptomai išnyks savaime: „Aplinkinių žmonių pagalba yra fundamentali – medicinos pagalbą suteikus pavėluotai prarandama galimybė taikyti specializuotą gydymą, kuris galimas per keturias su puse–šešias valandas nuo simptomų pradžios. Šios valandos vadinamos „auksiniu laiku“ – kuo anksčiau bus pradėtas taikyti specializuotas gydymas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis, ir tuo didesnė tikimybė, kad ligonis pasveiks ir nejaus jokių insulto pasekmių sveikatai.“

Vaikų švietimas

Kalbėdamas apie laiku suteiktą pagalbą sergantiems insultu, doc. dr. A. Vilionskis ragina prisiminti vaikus: „Vaikų ir paauglių vaidmuo atpažįstant insulto simptomus ir iškviečiant pagalbą yra labai svarbus, tačiau iki šiol jam Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Būtina pasitelkti edukacines priemones bei didinti vaikų supratimą apie insultą ir mokyti imtis veiksmų. Jau darželinukas turėtų suvokti, kad, pavyzdžiui, su juo esantiems seneliui ar senelei atsitiko kažkas negero ir surinkti pagalbos numerį 112. O galbūt eidamas iš mokyklos vaikas pastebės insulto ištiktą žmogų ir vienu skambučiu išgelbės jam gyvybę. Čekijoje prieš kelerius metus  to buvo mokomi tūkstančiai vaikų. Todėl raginu namuose apie tai pasikalbėti su vaikais.“

Gydytojas neurologas prisimena ir kitą pavyzdį: Makedonijos universitetas (Graikija) su partneriais parengė, o Pasaulinė insulto organizacija patvirtino „FAST Herojų“ kampaniją, kuria siekiama šviesti mažiausius visuomenės narius ir jų senelius. Anot kampanijos kūrėjų, vidutinis insultu sergančių žmonių amžius yra apie 70 m., o viena dažniausių priežasčių, dėl kurios anūkai praranda senelius, yra insultas. Todėl linksma, įtraukianti ir interaktyvi edukacinė programa yra skirta 5–9 metų amžiaus vaikams. Kampanija akcentuoja artimą senelių ir anūkų ryšį ir perteikia lengvai suprantamą informaciją apie insulto simptomus ir veiksmus – vaikai ne tik įgauna labai svarbių ir reikalingų žinių, bet kartu ugdo savo senelius.

Būtina mažinti riziką

RVUL Insulto centro vadovas primena, kad tikimybė patirti insultą priklauso nuo amžiaus bei genetikos – to pakeisti neįmanoma, tačiau žmogus didele dalimi yra pats atsakingas už savo sveikatą ir gali žymiai sumažinti insulto riziką iš savo kasdienybės eliminuodamas rizikos faktorius. „Didžiausi smegenų insulto rizikos veiksniai yra padidėjęs arterinis kraujospūdis, nesveika mityba ir per didelis kūno masės indeksas, padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, rūkymas ir užterštas oras, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, nesaikingas alkoholio vartojimas ir per mažas fizinis aktyvumas. Taip pat prie rizikos veiksnių priskiriamos širdies ligos, cukrinis diabetas, miego apnėja“, – vardija doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas išskiria kelis veiksmus, kurie gali sumažinti insulto riziką. Visų pirma, reikėtų sureguliuoti kraujospūdį – tą padaryti padės bendrosios praktikos gydytojas, taip pat reikėtų mažinti suvartojamos druskos kiekį, reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Būtina palaikyti aktyvų gyvenimo būdą ir sveikai maitintis, visiškai nerūkyti ir labai saikingai gerti alkoholinius gėrimus, o turint viršsvorio – stengtis jo atsikratyti. Turintys prieširdžių virpėjimą žmonės turėtų pasikonsultuoti su gydytoju ir galbūt vartoti antikoaguliantus (kraują skystinančius vaistus). Būtina reguliariai tikrinti cukraus kiekį kraujyje ir jam padidėjus laikytis gydytojo rekomendacijų. Be to, rūpintis sveikata būtina visada, nes insultu serga ne tik vyresnio amžiaus žmonės – kasmet RVUL Insulto centre gydomi 3–4 ligoniai, kuriems nėra nė 30-ies metų.

Tarptautinius standartus atitinkantis gydymas

Gydytojas neurologas doc. dr. A. Vilionskis džiaugiasi, kad šiais metais RVUL Insulto centras įvertintas aukščiausiu, deimantiniu „ESO Angels Diamond Status“ apdovanojimu. Nominacija skiriama įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę. Pagrindiniai jų – tai laikas, per kurį pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų įvairių diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas.

„Džiugu, kad insulto profilaktikos, gydymo, palaikymo ir priežiūros paslaugų kokybė Lietuvoje nenusileidžia tarptautiniams standartams. Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga smogia netikėtai, negailestingai ir paveikia visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto. O taip pat – skleisti informaciją ir edukuoti visuomenę“,  – sako doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas taip pat pabrėžia, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape.

Daugiau apie insulto simptomus ir FAST atmintinę (FAST – tai trumpinys anglų kalba, sudarytas iš žodžių, apibūdinančių insultui būdingus simptomus, pirmųjų raidžių), rizikos faktorius, insulto profilaktiką ir kitos naudingos informacijos galima rasti naujoje Lietuvos insulto asociacijos inicijuotoje informacinėje svetainėje www.insultuistop.lt.

Statistikos duomenimis, net apie 30 proc. pacientų kolonoskopijos tyrimui atvyksta netinkamai pasiruošę. „Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius. Labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL)  gydytoja endoskopuotoja Agnė Šiatkienė. Ji ragina tyrimui ruoštis atsakingai ir dalinasi patarimais.

Kolonoskopija – bene vienas labiausiai pacientus gąsdinančių ir nemalonias asociacijas keliančių tyrimų. Kokiais atvejais gydytojai gali paskirti kolonoskopiją?

Kolonoskopija yra endoskopinis storosios žarnos ligų diagnostikos ir gydymo būdas. Visų pirma, šis tyrimas reikalingas tada, kai pacientui įtariama storosios žarnos patologija, reikia pašalinti polipus, atlikti naviko biopsiją, sustabdyti staigų kraujavimą iš apatinės virškinamojo trakto dalies ir kt. Taip pat labai svarbu paminėti, kad kolonoskopija atliekama storosios žarnos (kolorektalinio) vėžio profilaktikai asmenims nuo 50 metų iki 74 metų. Jei tėvams ar seneliams buvo nustatytas vėžys, tuomet atlikti kolonoskopiją reikėtų ir anksčiau.

Kaip atliekama storosios žarnos kolonoskopija?

Kolonoskopija yra endoskopinis tyrimas, kurio dėka storasis žarnynas gali būti apžiūrimas iš vidaus. Tyrimas atliekamas bendrinėje nejautroje, todėl pacientas nieko nejaučia, procedūra vidutiniškai užtrunka apie 20–30 min. Paprastai gydytojas endoskopuotojas naudoja lankstų prietaisą – endoskopą su optine sistema ir šviesos šaltiniu – kurio dėka ekrane gali matyti storojo žarnyno vaizdą, esant reikalui atlikti procedūras, tokias kaip biopsija ar polipo šalinimas. Tam, kad vaizdas būtų aiškus, tyrimo metu į žarnyną yra pučiamas oras, taip pat reikalingas labai kruopštus išankstinis paciento pasiruošimas. Deja, net apie 30 proc. pacientų būna pasiruošę netinkamai.

Kokias neigiamas pasekmes sukelia prastas pasiruošimas kolonoskopijos eigai ir tyrimo rezultatams?

Visų pirma, būtina paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių vėžio rūšių Europoje, o dauguma atvejų išsivysto iš nepiktybinių polipų ar adenomų. Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius, todėl labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą. Be to, geriausi onkologinių susirgimų gydymo rezultatai pasiekiami pirmosiomis ligos stadijomis, todėl gydytojų endoskopuotojų tikslas – kuo anksčiau aptikti polipus ir adenomas bei juos pašalinti. Kuo dažniau juos randame, tuo dažniau pašaliname ir padedame pacientams išvengti rimtų susirgimų. O tam reikia tinkamo pacientų pasiruošimo.

Patikslinkite, kas yra tinkamas ir netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai ir kokios priežastys tai lemia?

Geras pasiruošimas yra tada, kai matome pilną storosios žarnos gleivinės vaizdą. Blogas pasiruošimas – kai storojoje žarnoje yra išmatų. Jei jos skystos, galime bandyti išsiurbti, jei kietos – nieko padaryti negalime. Tai sumažina tyrimo efektyvumą, nes tose vietose, kuriose yra išmatos, gali slėptis polipai ar adenomos, ir mes jų paprasčiausiai nepastebėsime.

Labai dažnai pacientai ateina blogai pasiruošę todėl, kad nesuprato instrukcijų, kurias gavo iš tyrimui siunčiančio specialisto, pavyzdžiui, šeimos gydytojo ar bendrosios praktikos slaugytojo. Žinoma, pasitaiko ir tokių pacientų, kurie suprato, bet nesilaikė instrukcijų, nes, pavyzdžiui, jiems nepatiko vaisto skonis, netoleravo preparato – atsirado pykinimas, vidurių pūtimas, vėmimas ir kt. Priklausomai nuo paskirto tyrimo laiko, kartais tenka keltis ankstyvą rytą ir išgerti paskutinę vaistų dozę – žmonės tingi tai daryti.

Papasakokite, kaip taisyklingai pasiruošti kolonoskopijai, kad jos nereikėtų kartoti, o tyrimo rezultatai būtų tikslūs?

Pasiruošimas kolonoskopijai vyksta keliais etapais. Likus 5–10 parų iki tyrimo, reikia nutraukti peroralinių geležies preparatų, kraujo krešėjimą veikiančių vaistų vartojimą, nors naujos kartos antikoaguliantus galima nutraukti likus ir vienai dienai iki procedūros. Aspiriną vartoti galima. Tikslią informaciją apie vaistų vartojimą turi suteikti šeimos gydytojas, atsižvelgdamas į paciento ligos istoriją. Vaistų nuo kraujo spaudimo nutraukti nereikia, nes priešingu atveju atvykus kolonoskopijai gydytojui anesteziologui gali tekti pirmiausia reguliuoti spaudimą, ir tyrimas užtruks.

Likus trims paroms iki kolonoskopijos, pacientas turėtų valgyti lengvai virškinamą maistą, racione turėtų būti kuo mažiau skaidulų, patiekalų su grūdais, riešutais, įvairiomis sėklomis, sėlenomis, nes pastarosios kenkia endoskopui. Nereikėtų valgyti sunkiai virškinamo maisto, pavyzdžiui, grybų, svogūnų, pomidorų. Racione neturėtų būti spalvotų ir neskaidrių gėrimų. Ar skystis tinkamas vartoti, labai lengva patikrinti atlikus testą: supilkite jį į skaidrią stiklinę, padėkite ant laikraščio ir jei galite perskaityti tekstą – skystis skaidrus. Jei raidžių nesimato – neskaidrus ir jo gerti negalima.

Viena para prieš procedūrą yra pati svarbiausia – per ją reikia suvartoti 4 litrus skysčio ir paskirtus vaistus. Paros prieš procedūrą rytą pacientas gali valgyti lengvus pusryčius, pavyzdžiui, jogurtą be priedų. Vėliau nieko valgyti negalima, galima gerti tik specialius vaistus, padėsiančius išvalyti žarnyną, ir skaidrius skysčius – vandenį, sultinį be priedų, žolelių arbatą su medumi.

Vaistus išgerti reikia būtent taip, kaip paskyrė gydytojas, pavyzdžiui: jei paskirtas kolonoskopijos laikas yra iki 12 val., tuomet dieną prieš pacientas papusryčiauja, pirmąją vaistų dozę išgeria 16 val., antrąją dozę – 21 val.,  jei tyrimas nuo 12 val. iki 16 val., tada pirmoji dozė 21 val. (iš vakaro), o antroji – 5 val. ryte. Papildomų laisvinančių vaistų vartoti nereikia.

Labai svarbu nutraukti bet kokių skysčių vartojimą likus 4 valandoms iki procedūros – ar skrandyje yra vandens ypač svarbu gydytojui anesteziologui, kuris gali atsisakyti atlikti bendrinę nejautrą dėl padidėjusios rizikos.

Minėjote, kad kai kurie pacientai blogai toleruoja vaistus, kurie būna paskirti prieš kolonoskopiją. Ką daryti tokiu atveju?

Tokių atvejų pasitaiko. Jei pacientas vaistus išvėmė, geriausia būtų vėl nueiti į vaistinę ir pasikonsultuoti su vaistininku. Dažniausiai jis pasiūlo papildomą dozę ir kartu paskiria vaistų nuo pykinimo. Tačiau dabar turime nemažai naujos kartos preparatų, kuriuos suvartoti yra lengviau, nes jie paprasčiausiai yra skanesni. Be to, jei anksčiau visi 4 litrai skysčių buvo su vaistais, tai dabar santykis yra visiškai kitoks – 2 stiklinės vaistų ir 4 litrai pasirinktų skaidrių skysčių.

Be to, dažnai su pacientais pasidalinu keliomis gudrybėmis, kaip sau padėti: vandenį galima pasiskaninti citrinos sultimis, įsidėti cukraus, gerti elektrolitų papildų, sultinio. Šios nedidelės smulkmenos padeda ir tiems, kurie negali išbūti visą parą nevalgę, pavyzdžiui, sergantys diabetu.

Jei visgi pacientas atvyko netinkamai pasiruošęs, ar kolonoskopijos tyrimas jam vis tiek atliekamas?

Kai kuriose ligoninėse dėl netinkamo pasiruošimo kolonoskopijai tyrimas yra nutraukiamas ir siūloma atvykti kitą kartą. Jeigu tyrimas visgi tęsiamas, jis turi daug minusų: mažesnė tikimybė aptikti polipus ir adenomas, ilgesnis procedūros laikas, nes reikia plauti ir siurbti, mažesnis patekimas į akląją žarną (kolonoskopijos tikslas – „pereiti“ visą storąjį žarnyną ir patekti į plonąją žarną). Jei į ją nepatenkame, traktuojame, kad kolonoskopija iš esmės neatliko savo funkcijos. Taip pat padidėja perforacijos rizika. Jei kolonoskopija atlikta netinkamai, kita kolonoskopija turi būti atlikta per metus nuo pirmosios, o pasiruošimas jai turi būti itin kruopštus.

Jei kolonoskopijos metu randamas polipas, ar jį iš karto ir išoperuojate?

Jei polipas yra mažas, iki 10 mm diametro, tokiu atveju jį pašaliname iš karto. Jei darinys didesnis nei 10 mm – yra rizika, kad tai jau yra piktybinis auglys, todėl jo niekada nešaliname, pirmiausia paimame mėginį biopsijai ir laukiame rezultatų. Juos gavus atliekama antroji kolonoskopija ir darinys pašalinamas.

Ar Lietuvos gyventojai aktyviai naudojasi storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa?

Deja, Lietuvoje žmonės šia prevencijos programa naudojasi vangiai ir tikrintis vengia. Visgi aš norėčiau paraginti programoje dalyvauti – geriau vieną dieną patirti nedidelius nepatogumus nei apie ligą sužinoti tada, kai ji jau būna pažengusi. Tyrimo bijoti nereikia, tačiau svarbu jam tinkamai pasiruošti ir taip pasirūpinti savo sveikata.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) intervencinės radiologijos operacinėje pradėjo veikti ypač inovatyvi vaizdo kamera, skirta nuotoliniam jaunųjų neurointervencinių radiologų mokymui. Ligoninėje dirbantis intervencinės radiologijos gydytojas Andrej Afanasjev tapo vieninteliu mentoriumi Baltijos šalyse, šalia žymiausių pasaulinio garso neurointervencinės radiologijos specialistų.

RVUL Intervencinės radiologijos operacinėje buvo įrengta ir jau veikia vienintelė Lietuvoje ir Baltijos šalyse ESMINT (The European Society of Minimally Invasive Neurological Therapy) e-fellowship mokymo programos vaizdo kamera ir programinė įranga, skirta nuotoliniam jaunųjų neurointervencinių radiologų mokymui. Programoje kaip mentorius dalyvaujantis RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev sako, kad tai – šiuolaikiškas, interaktyvus ir efektyvus nuotolinio mokymosi būdas, suteikiantis galimybę būsimiems gydytojams patirties semtis iš garsiausių neurointervencinės radiologijos srities gydytojų.

„Projekto idėja gimė ESMINT prasidėjus COVID-19 viruso pandemijai, kai dėl griežtų ribojimų neurointervenciniai radiologai negalėjo keliauti, apmokyti jaunų gydytojų ar dalyvauti gydant sudėtingus atvejus. Norint išspręsti šią problemą ESMINT sukūrė nuotolinio mokymo e-fellowship programą, kurioje dalyvauja 18 atrinktų ypač patyrusių gydytojų-mentorių ir apie 60 jaunųjų gydytojų. Specialiai šiai programai Vokietijoje buvo sukurta ypač aukštos raiškos ir parametrų vaizdo kamera, saugus duomenų siuntimo kanalas ir vaizdo peržiūros platforma. Ši programa skirta norintiems gilinti žinias būtent neurointervencinės radiologijos srityje – gydant išeminius ir hemoraginius insultus, smegenų aneurizmas ir arteriovenines malformacijas“, – sako A. Afanasjev.

Gydytojas pasakoja, kad intervencinės radiologijos operacinėje vykstančią operaciją tiesiogiai transliuoja 360 laipsnių ypač aukštos vaizdo kokybės kamera, kurią valdo prie programinės įrangos prisijungęs ir operaciją nuotoliu stebintis besimokantis gydytojas – jis keliais kompiuterio pelės judesiais gali pakreipti vaizdą, jį priartinti arba patolinti. Pavyzdžiui, ekrane išsididinti ir apžiūrėti vos 4 mm diametro kraujagyslę. Vaizdo kamera yra mobili, jai reikia interneto prieigos bei elektros energijos. Studentas su mentoriumi operacijos metu bendrauti ir užduoti klausimus gali per ausines su mikrofonu. Prisijungimas yra saugus, o operacijos įrašo nelieka dėl asmens duomenų apsaugos. Be to, įrangą galima naudoti ir atvirkščiai – mažiau patirties turintis gydytojas operacijos metu gali konsultuotis su daugiau patirties turinčiu kolega nuotoliniu būdu.

Anot A. Afanasjevo, prisijungti ir stebėti operaciją galima tik iš mentoriaus gavus specialią nuorodą konkrečiai operacijai, kuri paprastai išsiunčiama el. paštu: „Žinoma, planinių operacijų transliacijas suplanuoti lengviau. Tačiau net ir atvykstant „ekstriniam“ pacientui, kurį, pavyzdžiui, ištiko insultas, studentams galiu siųsti nuorodą, kad jau netrukus pacientas bus operacinėje, bus galima stebėti jo gydymo procesą. Man buvo paskirti du studentai iš Jungtinės Karalystės ir vienas studentas iš Lenkijos. Visi trys turės galimybę stebėti mano atliekamas operacijas ir mokytis. Rotacijos būdu vienas iš jų bus aktyvus stebėtojas, t. y., galės valdyti vaizdo kamerą ir uždavinėti klausimus per ausinę, kiti du galės stebėti ir klausimus užduoti raštu pokalbių lange.“

Neurointervencinės radiologijos gydytojų poreikis kasmet vis auga, procedūrų kiekis didėja, šios specializacijos mokytis norinčių jaunų medikų yra daug, tačiau trūksta ypač didelę patirtį turinčių mentorių. ESMINT nuotolinio mokymo programa skirta spręsti ir šią problemą: ji padeda apmokyti daugiau studentų iš skirtingų šalių vienu metu ir sutaupo laiko – mentoriui arba studentui nereikia keliauti į kitą valstybę.

RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev yra vienintelis mentorius iš Baltijos šalių, šalia tokių pasaulinio garso neurointervencinės radiologijos vardų kaip prof. Rene Chapot, prof. Christoph Cognard, prof. Laurent Pierot ir kt.

„Šiuolaikinės technologijos ir ši programa suteikia galimybę būti pastebėtiems. Noriu pasidžiaugti, kad RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus darbas duoda puikių vaisių, esame minimi kartu su pasaulinėmis neurointervencinės radiologijos žvaigždėmis – iš mokinių tapome mokytojais. Tai yra didelis žingsnis tiek man, tiek skyriui ir visai ligoninei. Dabar per metus vidutiniškai atliekame 230 neurointervencijų, šis skaičius stabiliai auga. Tai reiškia, kad Lietuvoje daugėja galimybių gydytis moderniu, minimaliai invaziniu ir mažiausiai traumuojančiu būdu, – pabrėžia A. Afanasjev ir primena, kad šiuo metu pasaulyje intervencinė radiologija yra ypač populiarus minimaliai invazinis gydymo būdas, kurio dėka išgelbėjama milijonai pacientų. – Norime, kad ir Lietuvoje intervencinės radiologijos gydytojai taptų labiau girdimi – pacientai drąsiai ateitų į konsultacijas, kurios vyksta nuo šio rudens, ir gautų naujausiomis technologijomis pagrįstą ir efektyvią pagalbą. Todėl ypač svarbu visuomenėje skleisti žinią apie smegenų aneurizmą, galimus rizikos veiksnius ir gydymo būdus.“

Gydytojas primena, kad konsultuotis dėl smegenų aneurizmos turėtų žmonės, žinantys, jog turi aneurizmą, taip pat priklausantys rizikos grupei, pavyzdžiui, vyresnės nei 30 metų moterys, rūkantys ir dėl hipertenzijos arba didelių galvos skausmų kenčiantys asmenys, bei įvairių kraujagyslinių patologijų turintys asmenys, taip pat tie žmonės, kurių šeimoje jau buvo plyšusių aneurizmų arba įvykusių insultų. Intervencinės radiologijos gydytojai taip pat konsultuoja dėl kitų kraujagyslinių patologijų, tokių, kaip susiaurėjimai kaklo bei kojų arterijose, gimdos miomų ir kt.

Radiologiniai tyrimai suteikia galimybę pamatyti tai, kas nematoma plika akimi – kaulus, kraujagysles, minkštuosius audinius, vidaus organus. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Radiologijos skyriaus vedėja Raminta Šydeikienė sako, kad be gydytojų radiologų ir technologų ligoninės veikla ir pacientų gydymas neįsivaizduojamas. O štai pacientai dažnai painioja įvairius radiologinius tyrimus, jų vengia dėl apšvitos ar nežino kaip pasiruošti. Gydytoja radiologė papasakojo svarbiausią informaciją, kurią pravartu žinoti prieš skirtingus radiologinius tyrimus.

Populiariausias – rentgenas

Radiologijos skyriaus vedėja R. Šydeikienė sako, kad geriausiai žinomas ir vienas dažniausiai atliekamų radiologinių tyrimų yra rentgenas: „Rentgeno tyrimas yra patikimas jonizuojančios spinduliuotės tyrimas, dažniausiai naudojamas tirti kaulams, ypač patyrus traumas. Taip pat įtariant krūtinės ląstos, pilvo, dubens organų ligas, ieškant laisvo oro pleuros ertmėse, įtariant skrandžio, dvylikapirštės žarnos ar kito tuščiavidurio organo perforaciją, žarnų nepraeinamumą, inkstų akmenligę ir pan. Tačiau šis tyrimo metodas turi ir trūkumų, pavyzdžiui, juo negalima matyti minkštųjų  audinių, parenchiminių organų (kepenų, kasos) ar erdvinio organo vaizdo.“

Tyrimas atliekamas per kelias sekundes, o pasiruošimas jam paprastas – kaip ir prieš bet kurį radiologinį tyrimą pacientas turi nusiimti papuošalus, drabužius su plastiko ar metalo detalėmis ir pan., persirengti paprastai nereikia.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių pacientų baimių – apšvita. Gydytoja radiologė paaiškina, kad apšvita priklauso nuo radiologinio tyrimo rūšies, jo trukmės, tiriamos srities, paciento kūno ypatumų. „Rentgeno tyrimo metu gaunama apšvita labai nedidelė, todėl tyrimo nereikia bijoti. Pavyzdžiui, atliekant krūtinės ląstos ar galūnių rentgeno tyrimą, pacientai patiria apšvitą, panašią į per kelias dienas gautą iš gamtinio jonizuojančios spinduliuotės fono, kosminės spinduliuotės, statybinių medžiagų, maisto ir pan. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, o nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms“, – ramina R. Šydeikienė.

Kompiuterinė tomografija

Kompiuterinė tomografija (KT) – radiologinės diagnostikos metodas, kurį atliekant taip pat naudojama jonizuojanti spinduliuotė. Tiriant kompiuteriniu tomografu, tiriamoji sritis skenuojama plonais sluoksniais, iš jų kompiuteryje sukuriamas organo erdvinis vaizdas, todėl galima atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas. Tokiu būdu įvertinami smegenų, vidaus organų, kaulų, minkštųjų audinių, kraujagyslių pakitimai, patvirtinama arba paneigiama diagnozė.

„Vaizdžiai sakoma, kad kompiuterinė tomografija pacientą gali „supjaustyti“ iki 1 mm storio sluoksniais, o siekiant ryškesnio vaizdo, gali būti suleista intraveninė kontrastinė medžiaga. Dėl trumpos tyrimo trukmės jis taikomas politraumas ir galvos traumas patyrusiems pacientams, taip pat pacientams, kuriems įtariamas ūmus žarnų kraujotakos sutrikimas ir kt. Dėl greičio, kompiuterinė tomografija neatskiriama ir nuo insulto diagnostikos ir gydymo, kurio sėkmei ypač svarbus koordinuotas neurologo, radiologo, radiologijos technologo ir slaugytojo komandinis darbas,“ – pasakoja gydytoja radiologė  R. Šydeikienė.

Pasiruošimas šiam tyrimui yra šiek tiek sudėtingesnis. Prieš KT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Jis reikalingas norint įsitikinti, kad nesutrikusi paciento inkstų funkcija, nes intraveninė kontrastinė medžiaga pasišalina per inkstus ir gali dar labiau sutrikdyti jų veiklą. Jei bus tiriami pilvo ar dubens organai, rekomenduojama nevalgyti 4–6 val. iki tyrimo.

KT tyrimo metu gaunama apšvita, anot gydytojos, yra ženkliai didesnė nei atliekant rentgeno tyrimą, ypač tiriant krūtinės ląstą, pilvo ir dubens organus: „Priklausomai nuo tiriamos srities, tokią apšvitos dozę žmogus iš gamtinio fono gauna per 1–8 metus: vidutinė gamtinės apšvitos dozė Lietuvoje yra 2 mSv per metus, o atlikus pilvo ir dubens KT gaunama apie 10 mSv. Todėl jei 1–2 rentgeno nuotraukos per metus žalos nepadarys ir tyrimų nereikia bijoti, kompiuterinės tomografijos tyrimus skiriantis gydytojas turi įvertinti tyrimo naudos ir galimos žalos santykį“, – pabrėžia R. Šydeikienė.

Magnetinio rezonanso tyrimas

Prieš pusantrų metų RVUL pradėjęs veikti naujausios kartos magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) aparatas ypač reikalingas ir dažnai naudojamas neuroradiologijoje, pavyzdžiui, neurodegeneracinių ligų, stuburo išvaržų, nugaros smegenų patologinių pakitimų diagnostikai: „Tai „auksinio standarto“ tyrimas diagnozuojant išsėtinę sklerozę. Gydytojai ortopedai traumatologai turbūt neįsivaizduoja savo darbo be MRT tyrimo vertinant peties, kelio, klubo, riešo, čiurnos minkštuosius audinius. Šis tyrimas diferencinėje diagnostikoje yra pažangesnis ir informatyvesnis, be to, nedaro žalos organizmui, nes paremtas ne jonizuojančia spinduliuote, o magnetiniu lauku ir radijo dažnių bangomis.“

MRT tyrimo trukmė ilgesnė, apie 30–60 min., priklausomai nuo tiriamos srities, tad kai kuriems pacientams kyla sunkumų dėl klaustrofobijos – visą tyrimo laiką jie turi gulėti gan uždaroje erdvėje, su ant tiriamos vietos uždėta specialia rite, nejudėdami ir girdėdami įvairius, ne visuomet ausiai malonius garsus. Palengvinimui pacientas aplinką gali matyti per veidrodėlį, o rankoje laiko pagalbos mygtuką, kurį paspaudus radiologijos technologas gauna signalą ir gali sustabdyti tyrimą, nuraminti pacientą ar tyrimą nutraukti.

Prieš MRT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Magnetinio rezonanso tomografijai atvykęs pacientas turi apsirengti vienkartiniu kostiumu, nusiimti visus metalinius objektus, su savimi į tyrimo patalpą negali imti jokių daiktų. Dantų protezų išsiimti nereikia.

„Kaip ir kiekvienas radiologinis tyrimas, MRT turi tam tikrų apribojimų – jo negalima skirti, jei žmogaus kūne yra metalo skeveldrų, implantuotų elektroninių, įmagnetintų prietaisų. Anksčiau nebuvo galimybės MRT atlikti pacientams su kardiostimuliatoriumi, tačiau naujos kartos kardiostimuliatoriai tai leidžia padaryti prižiūrint elektrofiziologui. Taip pat ir dauguma šiuolaikinių medicininių metalinių implantų yra suderinami su tyrimu, tačiau dėl jų gautuose vaizduose gali būti artefaktų, sunkinančių vaizdų vertinimą. MRT tyrimas nerekomenduojamas iki  trečio nėštumo mėnesio“, – pastebi R. Šydeikienė.

DEXA – šiuolaikinės visuomenės problemai

Kaulų mineralų tankio matavimo (DEXA) tyrimas atliekamas pasitelkiant jonizuojančią spinduliuotę ir yra  skirtas labai dãžnai šiuolaikinės visuomenės problemai – osteoporozei – diagnozuoti. Taip pat jis naudojamas gydymo nuo osteoporozės ir kitų ligų, sukeliančių kaulų retėjimą, rezultatams stebėti. Dažniausiai tiriamas stuburas ir dubens kaulai.

„Nors osteoporozė neišgydoma, bet ankstyva diagnozė padeda ją kontroliuoti vaistais ir išvengti didesnių lūžių. Šis tyrimas reikalauja aukštos radiologijos technologo kompetencijos: technologas privalo išanalizuoti ir iš tyrimo pašalinti kiekvieną defektuotą elementą, pavyzdžiui, lūžusį slankstelį. To nepadarius tyrimo duomenys būna netikslūs“, – sako Radiologijos skyriaus vedėja.

DEXA tyrimas trunka apie 15 min. įskaitant pasiruošimą, o tiriamos vietos skenavimas – apie 2 min. Mažiausiai 24 valandas iki tyrimo nereikėtų vartoti kalcio priedų. Tyrimo metu gali reikėti nusirengti dalį ar visus drabužius ir apsirengti vienkartinę aprangą. Taip pat pacientai turi nusiimti papuošalus, akinius ir kitus metalinius objektus. Atliekant kaulų mineralų tankio matavimo tyrimą, gaunama apšvita būna tokia maža, kad radiologijos technologas tyrimo metu dirbta toje pačioje patalpoje, kurioje yra pacientas. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai  atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms.

Ultragarsas

Prie radiologinių priskiriamas ir ultragarso tyrimas, tačiau, anot R. Šydeikienės, šio tyrimo specifika daugeliu atžvilgių yra kitokia. „Echoskopijai arba ultragarso tyrimui naudojama ne jonizuojančioji spinduliuotė, o aukšto dažnio garso bangos, kurios atsimuša į tiriamą kūno dalį ir sukuria „aidą“ (angl. „echoe“), kuris realiu laiku matomas monitoriuje. Gydytojas, atliekantis ultragarsinį tyrimą, iš karto vertina matomą vaizdą. Tyrimas dažniausiai yra neinvazinis, visiškai nekenksmingas ir greitai atliekamas, jį galima kartoti daug kartų, tačiau jo rezultatas labai priklauso nuo tiriančio gydytojo patirties, be to, nelieka dokumentuotos medžiagos.

Nors daugumai ultragarso tyrimas asocijuojasi su nėštumu, tačiau jis skiriamas siekiant aptikti  pilvo, dubens organų, skydliaukės, krūtų, širdies ir kraujagyslių, minkštųjų audinių ligų diagnostikai. Mūsų ligoninėje ultragarsiniai tyrimai labai dažnai atliekami Skubios pagalbos skyriaus pacientams, patyrusiems traumas, atvykusiems su ūmiu pilvo skausmu“, – pasakoja gydytoja. Planiniam ultragarso tyrimui besiruošiantis pacientas neturėtų valgyti, gerti  apie 5–6 val. prieš tyrimą, o tyrimo išvakarėse valgyti lengvą vakarienę, vengti pilvo pūtimą skatinančių produktų. Prieš dubens organų  tyrimą nesišlapinti apie 5–6 val. ar būti išgėrus skysčių. Priklausomai nuo tiriamos kūno vietos, gydytojas detaliai informuoja apie specifinį pasiruošimą ultragarso tyrimui.

R.Šydeikienės priduria, kad ultragarso tyrimas – vienas nedaugelių, kai gydytojas radiologas tiesiogiai susiduria su pacientu: „Paprastai gydytojas radiologas yra tarsi „nematomas“, tamsioje patalpoje prie kompiuterio sėdintis ir tyrimo vaizdus peržiūrintis, vertinantis, aprašantis ir išvadą pateikiantis žmogus, tad su pacientu tiesiogiai susiduria gana retai. Nepaisant to, mes aktyviai dalyvaujame paciento gydymo kelyje, išmanome visas žmogaus organų sistemas, klinikinius ligos požymius, biocheminius procesus, gebame skaityti radiologinius vaizdus, naudotis vis tobulėjančiomis ir modernėjančiomis technologijomis ir programine įranga.“

„Pradėjusi dirbti išgyvendavau kiekvieną netektį, ilgai mąstydavau, ar viską padariau teisingai, ar užtektinai stengiausi, ar viską pastebėjau. Bėgant metams atėjo supratimas, kad ne visada žmogų pavyksta išgelbėti“, – savo sunkaus darbo patirtimi dalijasi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja, gydytoja anesteziologė reanimatologė Lucija Saltanavičienė. Anot jos, kiekvienas šio skyriaus darbuotojas pasitelkia visas įmanomas priemones ir turimas žinias, kad išsaugotų žmogaus gyvybę ir sveikatą. Todėl kiekvienas pasveikęs ir namo išvykęs ligonis yra didžiausias šio darbo teikiamas atlygis.

Gydytojos anesteziologės reanimatologės profesiją pasirinkote tikslingai. Papasakokite, kokie buvo Jūsų motyvai?

Profesiją pasirinkau labai anksti ir jau stodama studijuoti žinojau, kad noriu tapti plačios specializacijos gydytoja ir dirbti didelėje gydymo įstaigoje. Pabaigusi trečią medicinos studijų kursą Kaune, atlikau slaugytojo praktiką Kauno klinikų neurochirurgijos reanimacijoje. Būtent čia pamačiau, kad gydytojas anesteziologas reanimatologas turi išmanyti ir gebėti vertinti visą žmogaus organizmą – kvėpavimo, širdies, inkstų ir kitas sistemas. Tam reikia daug skaityti, domėtis, studijuoti, išmanyti ir techniką, įvairius medicinos prietaisus. Labai sužavėjo šiai specializacijai reikalingas platus žinių laukas – tai ir paskatino rinktis anesteziologės reanimatologės profesiją.

Gydytojo anesteziologo reanimatologo profesija – dviguba, o Jūs kelias pasuko reanimatologijos kryptimi. Kaip vertinate savo pasirinkimą dabar?

Manau, kad jis buvo teisingas, nors man puikiai sekėsi ir anesteziologija. Bet anesteziologijoje vienu metu dirbama su vienu, o reanimacijoje darbas intensyvus – reikia rūpintis daugiau pacientų vienu metu, būna iškvietimų į Skubios pagalbos ir kitus ligoninės skyrius. Toks tempas labiau tinka mano charakteriui, be to, kaip ir norėjau – reanimacija yra labai plati specializacija.

RVUL Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje per metus gydoma daugiau nei 2,5 tūkstančio pacientų, todėl darbo tempas išties įtemptas.

Daugiau nei pusė pacientų, kuriems reikia skubiosios medicinos pagalbos Vilniuje ir Vilniaus regione patenka į RVUL, o sunkias traumas ir daugybinius sužalojimus patyrę ligoniai patenka būtent į mūsų skyrių. Į mūsų rankas taip pat patenka ligoniai po skubių ir planinių neurochirurginių, abdominalinės ir torakalinės chirurgijos, ortopedinių, traumatologinių, angiochirurginių ir kitų operacijų.

Jų būklė būna labai sudėtinga, tačiau čia dirbantis medicinos personalas yra pasiruošęs suteikti visą įmanomą pagalbą, kad žmogus būtų išgelbėtas. Prie rezultato, žinoma, prisideda ir tobulėjanti įranga: skyriuje kiekviena intensyviosios terapijos lova aprūpinta gyvybinių funkcijų monitoriais, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais, dirbtiniais inkstais, infuziniais švirkštais ir kita sudėtingų būklių ligonių gydymui reikalinga medicinine aparatūra. Dalyvaujame ir inovatyviuose, su dirbtiniu intelektu susijusiuose projektuose, palengvinančiuose mūsų darbą ir pagerinančiuose jo kokybę. Kitaip tariant, čia pasitelkiame visas priemones ir žinias, kad išsaugotume žmogaus gyvybę ir sveikatą.

Rodos, kad kasdien Jūsų komanda eina į kovos lauką. Ar tokia darbo specifika vargina psichologiškai?

Sakoma, kad laikui bėgant galima prie visko priprasti, bet kartais mūsų darbe atsiriboti tikrai sudėtinga. Karjeros pradžioje išgyvendavau kiekvieną netektį, ilgai mąstydavau, ar viską padariau teisingai. Bėgant metams atėjo suvokimas, kad ne visada žmogų pavyksta išgelbėti. Tačiau mirties akivaizdoje abejingais išlikti visgi neįmanoma. Be to, tenka bendrauti ir su pacientų giminėmis, artimaisiais – jiems esame ne tik gydytojai, tampame ir jų psichologais, ir net savotiškais šeimos nariais. Tai irgi nėra lengva.

Neretai per rytinius susirinkimus pasidžiaugiate vienu ar kitu pacientu, kurio būklė pagerėjo. Būna išties ypatingų atvejų, kuriuos ilgai prisimenate?

Pavyzdžiui, pernai gydėme pacientę, gimusią tais pačiais metais, kaip ir aš. Ji į mūsų skyrių pateko, rodėsi, beviltiškos būklės – moteris sirgo COVID-19 viruso sukelta pneumonija, jos plaučiai buvo labai pažeisti. Ligonei ilgai taikėme dirbtinę plaučių ventiliaciją, kitus gydymo metodus ir grąžinome į gyvenimą. Atrodė, kad tą pacientę išgelbėti – misija neįmanoma, bet įdėjome daugybę pastangų, visas turimas žinias ir ji pasveiko.

Tokios sėkmės istorijos suteikia prasmės Jūsų darbui?

Kiekvienas pasveikęs ir namo išvykęs ligonis suteikia laimės, o išgelbėti labai sunkios būklės pacientai yra didžiausias šio darbo teikiamas džiaugsmas ir atlygis.

Į reanimaciją patekę pacientai būna nesąmoningi, o jų gyvybines funkcijas palaiko medicininė įranga. Ar jie ką nors prisimena iš periodo reanimacijoje?

Atgalinį ryšį gauname labai retai, nes paprastai pacientai iš buvimo reanimacijoje nieko neatsimena. Bet per 33 darbo metus pasitaikė ypatinga istorija, kurią iki šiol prisimenu. Skyriuje turėjome pacientę menininkę, kuri sirgo sunkiu pankreatitu (kasos uždegimu). Ji mūsų ligoninės reanimacijoje išgulėjo labai ilgai, buvo kelis kartus operuota, jos gyvybę kurį laiką palaikė aparatai. Tokiais atvejais taikoma sedacija, kad organizmas galėtų adaptuotis. Ji pasveiko, buvo išrašyta, o praėjus keliems mėnesiams sugrįžo į mūsų skyrių padėkoti. Ji papasakojo, kad atsimena buvusi prijungta prie aparatų, tvyrojusią prieblandą ir mano bei gydytojos rezidentės balsus. Tai vienintelė tokia man žinoma istorija.

Bet, kaip minėjau, dauguma jų net neatsimena, kad buvo reanimacijoje. Prisimenu pacientą, kuris nukrito iš didelio aukščio, patyrė daugybinius lūžius, kitas traumas ir komos būsenos buvo atvežtas į mūsų skyrių. Čia jis buvo ilgai gydytas, atgavo sąmonę ir galiausiai pasveiko. Tačiau kai su artimaisiais po pusmečio grįžo į mūsų skyrių padėkoti, žvelgė su nuostaba – nė vieno gydytojo ar slaugytojo jis neprisiminė, nors atgavęs sąmonę su jais bendravo.  Gal ir gerai, kad smegenys taip apsaugo žmogų nuo traumuojančių patirčių.

Kaip įsivaizduojate, kokia ateitis laukia reanimacijos ir intensyviosios terapijos, kaip medicinos srities?

Tai labai sudėtingas klausimas, todėl lengviau pasakyti, ko norėčiau. Norėčiau, kad Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius būtų ta vieta, į kurią ligonį paguldome, pagydome ir išleidžiame namo, į normalų gyvenimą, o ne bejėgiškai laukiame, kada jis išeis, nes kitos galimybės jis jau paprasčiausiai neturi – yra nepagydomos būklės. Tokius atvejus ištverti yra labai sunku.

Norėčiau, kad reanimacija būtų nebūtų suprantama kaip paliatyvioji slauga. Pokyčiai jau vyksta, užsienio įstaigose kuriama daugiau paliatyviosios slaugos skyrių, tačiau tam reikia keisti ir žmonių požiūrį, ir teisės nuostatas. Reikia ilgo specialistų darbo su visuomene. Tačiau tikiu, kad metams bėgant požiūris į reanimaciją ir intensyviąją terapiją pasikeis.

Įsibėgėjant vasarai ir kylant vandens telkinių temperatūrai, prasideda maudynių ir šuolių į vandenį sezonas. Deja, kasmet kelioms dešimtims žmonių vasariškos pramogos baigiasi stuburo ir nugaros smegenų traumomis. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Neurochirurgijos skyriaus vedėjas, gydytojas neurochirurgas Vladas Kieda sako, kad tokio pobūdžio traumos yra vienos sunkiausių: „Pažeidus nugaros smegenis, yra nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo vietos esančiais  organais, sutrikdomos visos organizmo funkcijos, tad pasekmės būna labai skaudžios ne tik pacientui, bet ir visai jo šeimai.“

Šuolius į vandenį mėgstantys žmonės dažnai argumentuoja, kad pažįsta vandens telkinį, todėl nerizikuoja susižaloti. Visgi Jūsų ir kitų neurochirurgų patirtis byloja priešingai.

Visiškai teisingai, žmonės dažniausiai sako, kad pažįsta vandens telkinį, kuriame maudosi: upę, ežerą ar tvenkinį. Tačiau po stipraus lietaus ar esant dideliam karščiui vandens telkinyje gali smarkiai pasikeisti vandens kiekis, dugno reljefas, srovė atnešti kokį nors objektą – akmenį ar rąstą, –  į kurį galva gali atsitrenkti žmogus. Todėl pažįstamas vandens telkinys nuo nelaimės tikrai neapsaugo.

Ar pastebite tendencijų, kokios lyties ir amžiaus žmonės dažniau patiria nugaros smegenų traumą nardydami?

Dažniausiai nardo jauni, darbingi, stiprūs, sportiški vyrai. Todėl įvykus kaklo traumai su labai skaudžiomis pasekmėmis – daliniu ar visišku neįgalumu, nukenčia ne tik pats pacientas – tai būna didelė psichologinė trauma ir jo šeimai, artimiesiems bei draugams. Taip pat tai yra netektis valstybei, nes jaunais, darbingo amžiaus žmonėmis reikės rūpintis visą jų gyvenimą.

Papasakokite, kokie stuburo ir nugaros smegenų pažeidimai gresia neriant galva į vandenį ir susidūrus su kliūtimi?

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad stuburo ar nugaros smegenų traumos gali įvykti ne tik neriant į vandenį, bet ir kitų nelaimingų atsitikimų metu, pavyzdžiui, automobilio ar motociklo avarijoje, paslydus ir nugriuvus vonioje, sportuojant, krentant iš aukščio, statybose ir kt. Traumos sunkumas priklauso nuo kinetinės energijos, t. y. greičio ir krypties, kuriais galva susiduria su kliūtimi (galva atlošta ar pritraukta prie krūtinės). Taip pat priklauso ir nuo žmogaus amžiaus, pavyzdžiui, vyresnių žmonių kaulai būna porotiški, sumažėjęs kaulų tankis, todėl jie greičiau lūžta, o traumos pobūdis būna kitoks. Taigi ir nėrimo į vandenį pasekmes nemaža dalimi nulemia minėtos aplinkybės.

Nesėkmingai nėręs žmogus gali patirti izoliuotą stuburo traumą, kai sužalojami raiščiai, raumenys ir kaulai, tačiau nugaros smegenys ir nervai išlieka sveiki. Tokiu atveju žmogų vargina stiprūs sprando skausmai, būna labai skausmingi ir riboti galvos-sprando judesiai, tačiau neįgalumo galima išvengti. Visgi, jei traumos metu yra pažeidžiamos nugaros smegenys arba nugarinių nervų šaknelės, žmogus gali tapti neįgalus. Tokio pobūdžio traumos vadinamos neurokomplikuotomis ir yra vienos sunkiausių apskritai, nes nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo esančiomis organų sistemomis. Žemiau pažeidimo vietos visiškai išnyksta jutimai, judesiai, sutrinka dubens organų funkcija, audinių trofika (audinių „funkcionalumas“ ir mityba).

Žmogaus būklę apsunkina ir tai, kad įvykus nugaros smegenų pažeidimui akimirksniu išsivysto paralyžius ir jis ima skęsti. Jei nelaimės vietoje yra daugiau žmonių, jie skęstantįjį spėja išgelbėti, jei ne – žmogus, deja, nuskęsta. Išgelbėtas žmogus yra gabenamas į ligoninę, kur jis gydomas ne tik dėl nugaros smegenų pažeidimo, bet ir dėl plaučių aspiracinės pneumonijos, kurią sukelia į plaučius patekęs nešvarus telkinio vanduo.

Kodėl patyrus kaklo traumą pasekmės gali būti tokios rimtos?

Stuburo smegenys yra vos 10 mm skersmens, tačiau jų funkcijos apima visą mūsų organizmą. Paprastai kalbant, visų organų veikla iš dalies priklauso nuo nugaros smegenų būklės – vidaus organai, kraujagyslių tonusas, rankų ir kojų judesiai, jutimai, audinių trofika. Nugaros smegenys yra tarsi labai tankus „laidų“ tinklas, kurį pažeidus žmogus savarankiškai nebegali funkcionuoti.

Kokius simptomus gali jausti stuburo traumą patyręs žmogus?

Simptomų gali būti labai įvairių, jie priklauso nuo to, ar yra pakenktas anatominis slankstelių ryšys, ar sužaloti aplink stuburo slankstelius esantys audiniai, ar sutriko atramos ir judėjimo funkcija, ar trauma paveikė nugaros smegenis ar tik šakneles.

Traumos metu pacientas gali pajusti trakštelėjimą sprando srityje, gali patamsėti akyse ar matytis žiežirbos, svaigti galva. Simptomai trunka kelias sekundes ar minutes. Jei pažeidžiamos nugaros smegenys, žmogus gali pajusti į elektros smūgį panašią iškrovą galūnėse arba galvoje, viso kūno nutirpimą arba visai nejaučia kūno, nebegali pajudinti rankų ir kojų.

Lūžus kaklo 1-ajam ir 2-ajam slanksteliams bei nutrūkus raiščiams gali deformuotis stuburas ir pasikeisti jo ašis, galva gali tapti nestabili (pacientas prilaiko galvą rankomis), refleksiškai įsitempti kaklo raumenys, vargina labai stiprūs sprando skausmai. Tačiau noriu pabrėžti, kad po traumos kūne jaučiamas skausmas yra geras ženklas – tai reiškia, kad nugaros smegenys nėra negrįžtamai pažeistos.

Paminėjote aplinkinius žmones ar draugus, kurie, atsitikus nelaimei, imasi gelbėjimo veiksmų. Kaip reikėtų elgtis, kad jų pagalba netaptų „meškos paslauga“ pacientui?

Traumos metu įvyksta pirminis nugaros smegenų pažeidimas. Tačiau egzistuoja ir antriniai stuburo bei nugaros smegenų pažeidimai, atsirandantys žmogų netinkamai transportuojant ar neatsargiai elgiantis iki atvažiuoja GMP automobilis. Deja, antriniai pažeidimai gali būti skaudesni nei pirminiai. Ne kartą pasitaikė atvejų, kai iš vandens ištrauktas žmogus dar jautė ir judino rankas bei kojas, bet transportuojant į ligoninę specialiai nepritaikyta transporto priemone, jutimai ir judesiai išnyko. Tai reiškia, kad iš noro kuo skubiau nugabenti susižalojusį žmogų į ligoninę ir jį netinkamai transportuojant, buvo sukeltas antrinis stuburo slankstelių poslinkis ir įvyko nugaros smegenų pažeidimas.

Todėl jokiu būdu traumą patyrusio žmogaus nereikia savarankiškai vežti į ligoninę. Labai dažnai panikos ištikti aplinkiniai galvoja, kad nukentėjusį žmogų reikia „įsodinti“ į automobilį ir kuo skubiau gabenti į gydymo įstaigą. Iš tiesų, tokiam pacientui pirmiausia reikia užtikrinti gyvybines funkcijas – kvėpavimą, širdies veiklą, įsitikinti ar kvėpavimo takai yra laisvi, jei yra kraujuojanti žaizda – sustabdyti kraujavimą, imobilizuoti kaklą, iškviesti GMP.

Žmogų galima pabandyti paguldyti ant šono pusiau sulenkus vieną koją, kad būtų lengviau kvėpuoti. Dažnai traumą patyrę žmonės būna neblaivūs ir gali vemti, todėl paguldžius ant šono galima išvengti užspringimo. Po galva reikėtų padėti tvirtą pagrindą arba stabiliai laikyti sprando sritį, kad ji kuo mažiau judėtų. Jeigu pacientas nekvėpuoja, be abejo, reikia daryti išorinį širdies masažą bei dirbtinį kvėpavimą.

Jei visgi nutiko blogiausias scenarijus ir į RVUL Neurochirurgijos skyrių atvyksta pacientas, po traumos nejaučiantis galūnių, ar jų funkcijas dar įmanoma bent iš dalies atstatyti?

Tai priklauso, ar nugaros smegenų pažeidimas yra visiškas, ar dalinis, ir nuo to, kaip skubiai suteikiama profesionali pagalba. Laiko veiksnys yra svarbus, todėl RVUL Neurochirurgijos skyriuje tokie pacientai operuojami bet kuriuo paros metu – mes visada esame pasiruošę suteikti aukščiausio lygio pagalbą. Kai kuriems pacientams po operacijos dalis funkcijų atsistato, pavyzdžiui, grįžta jutimai, iš dalies pagerėja rankų, kojų judesiai.

Bet kuriuo atveju, neurokomplikuotas stuburo traumas patyrusių pacientų gydymas yra labai sudėtingas, jiems reikalinga kuo ankstyvesnė reabilitacija. Be to, esant visiškam nugaros smegenų pažeidimui, nepaisant intensyvios priežiūros, dėl kraujotakos, inervacijos ir audinių trofikos sutrikimo formuojasi pragulos. Apskritai, žmogus negali toliau gyventi be nuolatinės priežiūros. Todėl noriu paraginti žmones atsakingai rinktis vasaros pramogas ir saugoti savo sveikatą ir gyvybę.

Vasarą žmonės linkę valgyti mažiau, tačiau kartu pamiršta ir elementarias higienos taisykles, maistą laiko netinkamomis sąlygomis. Taip susidaro palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams, padidėja rizika apsinuodyti. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė primena pagrindinius mitybos vasarą principus ir dalijasi patarimais, padėsiančiais išvengti maisto sukeliamų negalavimų.

Pilnavertė mityba vasarą

Vasarą termometro stulpeliui šoktelėjus į viršų ne vienas numoja ranka į mitybą – neretai dienos racione vietos lieka tik greitiems ir ne visada sveikiems užkandžiams, ledams, gaivinantiems gėrimams ir vaisiams. RVUL dirbanti gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad tokia mityba nėra visavertė, todėl į ją reikėtų įtraukti daugiau įvairesnių produktų: „Vasarą galime rinktis daugybę šviežių vaisių, daržovių ir uogų, užaugintų čia pat Lietuvoje – kuo daugiau skirtingų spalvų, tuo geriau. Pietums vertėtų rinktis garuose keptą žuvį, vištieną, taip pat virtas ar konservuotas ankštines daržoves. Jei norisi užkandžiauti, galima orkaitėje išsikepti morkų ar burokėlių, kurie atstos parduotuvėje perkamus traškučius, prie jų galima pasigaminti užtepėlių iš džiovintų pomidorų. Vakarienei – galima rinktis šaltą sriubą, salotas su sūriu, žuvimi, ar neriebia mėsa, galima valgyti ir kruopų košę.“

Paklausta apie vasarą ypatingai lietuvių mėgstamus šaltibarščius, D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad tai iš tiesų geras, gaivinantis patiekalas, suteikiantis ne tik vertingų skaidulų, antioksidantų, skysčių, bet ir vertingų žarnynui mikroorganizmų.

Gydytoja dietologė primena, kad vasarą, kaip ir kitais metų laikais, nereikėtų valgyti sotaus kaloringo maisto, pavyzdžiui, keptų mėsos gaminių ar riebaluose keptų patiekalų, taip pat gėrimų su dirbtiniais saldikliais, alkoholio. Svarbiausia, anot jos, vengti kraštutinumų, pasirūpinti subalansuota, pilnaverte mityba, judėti.

Vasarą maistas gali kelti pavojų

Nors vasara ir yra palankus metas mėgautis sveiku maistu, tačiau nereikėtų pamiršti, kad jis gali sutrikdyti sveikatą – netinkamai laikomas ir ruošiamas gali sukelti virusinį arba bakterinį apsinuodijimą. Virusinio apsinuodijimo simptomai pasireiškia praėjus vos kelioms valandoms po užkrėsto maisto suvartojimo ir trunka neilgai, būna lengvesni, dažniausiai praeina savaime. Sunkesni būna bakterijų sukelti apsinuodijimai. Žarnyno infekcijas sukeliančių bakterijų gali atsirasti termiškai neapdorotoje mėsoje, paukštienoje, nepasterizuotuose pieno produktuose, taip pat kiaušiniuose, jūrų gėrybėse. Užterštos gali būti ir šviežios daržovės ar vaisiai: tai nutinka jas laistant nešvariu vandeniu, nuimant ar gabenant į pardavimo vietas nesilaikant higienos taisyklių. Į žmogaus organizmą su maistu patekusios bakterijos dauginasi, gamina toksinus ir sukelia žarnyno infekciją.

Paprastai žarnyno infekcija pasireiškia praėjus 6–48 valandoms po to, kai buvo suvalgytas netinkamai pagamintas maistas. Pagrindiniai infekcijos sukeliami simptomai: pykinimas, vėmimas, dažnas ir gausus viduriavimas, pilvo skausmai, karščiavimas, dingęs apetitas. Žmogus netenka daug skysčių, todėl jam gresia dehidratacija. Gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė pataria pasijutus prastai ir pasireiškus pirmiesiems negalavimo požymiams imtis veiksmų.

„Visų pirma, apsinuodijus svarbu atkurti elektrolitų pusiausvyrą ir skysčių kiekį, kurių neteko žmogaus organizmas – geriausia gerti negazuotą mineralinį vandenį ar vaistažolių arbatą (ramunėlių, medetkų, šalavijų, pelynų, kmynų), venkite saldžių limonadų, kavos. Svarbu prisiminti, kad viduriavimo ar vėmimo nereikia stabdyti vaistais ar savarankiškai gerti antibiotikų. Ar žmogus apsinuodijo bakterijomis užkrėstu maistu, nustatyti gali tik gydytojas, tad tik jis gali paskirti tinkamą gydymą. Be to, kartais vaistai tik pablogina situaciją – sustabdžius viduriavimą, ligos sukėlėjai nepasišalina iš žarnyno ir dauginasi toliau. Jei apsinuodijusio žmogaus būklė blogėja ar simptomai nepraeina per dvi paras, reikia nedelsiant kreiptis į medikus,“ – pataria D. Pipiraitė-Lazarevičienė. Savijautai gerėjant žmogus gali pradėti valgyti ryžių arba avižų košės, vištienos sultinio ar virtos vištienos, tačiau dar kurį laiką turėtų vengti daug skaidulų turinčio maisto, pavyzdžiui vaisių ir daržovių.

Geriausia profilaktika – higiena ir atidumas

Gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad išvengti žarnyno infekcijų padės asmeninė ir maisto higiena, griežta maisto produktų ir patiekalų kontrolė. Pirmiausia ji primena, rodos, elementarias, tačiau dažnai pamirštamas rankų higienos taisykles: „Nusiplauti rankas kiekvieną kartą pasinaudojus tualetu yra savaime suprantama – plaudami rankas muilu riziką susirgti infekcinėmis ligomis sumažinsite kone per pusę. Tą reikėtų daryti ir išsipūtus nosį, nusikosėjus ar nusičiaudėjus, parūkius, paglosčius šunį ar katę. Telefonai yra tikra mikrobų kaupykla, todėl pasinaudojus bendru telefonu taip pat reikėtų pasirūpinti higiena, nepamirškite periodiškai dezinfekuoti ir asmeninio mobiliojo telefono. Žinoma, rankas reikia nusiplauti tiek prieš maisto gaminimą, tiek prieš valgymą.“

Gydytoja ragina nepamiršti ir pagrindinių taisyklių: maisto produktus laikyti žemoje temperatūroje, prieš gaminant ar valgant kruopščiai nuplauti, termiškai apdoroti tinkamoje temperatūroje. „Greitai gendančius produktus – mėsą, pieną, žuvį ir kitus, – būtina laikyti žemoje temperatūroje. O juos termiškai apdorojant reikia prisiminti, kad pavyzdžiui, mikrobai mėsoje žūva temperatūrai pasiekus +78 laipsnius. Prieš gaminant, produktus būtina gerai nuplauti po tekančiu vandeniu. Labai dažnai žmonės kartu laiko termiškai apdorotus ir neapdorotus produktus – iš tiesų, juos reikėtų laikyti atskirai, naudoti atskirus įrankius. Galiausiai, būkite atidūs maisto produktus pirkdami turgavietėse, nes sunku žinoti, kokiomis sąlygomis jie buvo laikomi“, – vardija D. Pipiraitė-Lazarevičienė ir priduria, kad kilus abejonėms dėl produkto šviežumo, jo reikėtų paprasčiausiai atsisakyti.

Maisto laikymo ir gaminimo taisyklės

• Maisto produktus pirkite tik tose prekybos vietose, kuriose palaikoma tinkama jų laikymo temperatūra ir higienos sąlygos.
• Užtikrinkite, kad pirkinių krepšyje ar šaldytuve neapdoroti maisto produktai (pavyzdžiui, mėsa, žuvis, kiaušiniai) nesiliestų su produktais, kurie nebus termiškai apdorojami (pavyzdžiui, vaisiai, daržovės).
• Nenaudokite tos pačios pjaustymo lentelės ar įrankių neapdorotai mėsai, žuviai ir vaisiams, daržovėms, kurie nebus termiškai apdorojami.
• Vaisius, daržoves, mėsą, žuvį gerai nuplaukite po tekančiu vandeniu.
• Užšaldytus produktus atitirpinkite tik šaldytuve arba mikrobangų krosnelėje, antrą kartą neužšaldykite.
• Nepalikite maisto kambario temperatūroje ir tiesioginiuose saulės spinduliuose. Paruoštą maistą kambario temperatūroje galima laikyti 1–2 valandas.

Šiuolaikinė medicinos pažanga pasiekė tokį lygį, kai po intervencinės procedūros pacientas tą pačią dieną gali saugiai grįžti namo ir vėliau tęsti gydymą ambulatoriškai.  Trumpesnis hospitalizacijos laikas sumažina hospitalinių infekcijų riziką, be to, pacientas patogiau jaučiasi namie šalia artimųjų. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos ir traumatologijos centre kas antra planinė operacija atliekama dienos chirurgijos sąlygomis, o komandinio darbo dėka net ir po sudėtingesnių operacijų pacientas gali saugiai grįžti į namus jau tą pačią dieną. Apie dienos chirurgijos ypatumus kalbamės su RVUL Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriui vadovaujančiu gydytoju ortopedu traumatologu doc. dr. Sigitu Ryliškiu.

Prieš mėnesį Lietuvoje buvo atnaujinti ir praplėsti dienos chirurgijos paslaugų teikimo reikalavimai, sveikatos tinklo reformos kontekste skatinama dienos chirurgijos plėtra regionuose. Papasakokite apie dienos chirurgijos paslaugą ortopedijos traumatologijos profilio pacientams – kas tai ir kaip ji veikia?

Dienos chirurgijos paslauga yra planinė asmens sveikatos priežiūros paslauga – gydomoji ar diagnostinė intervencinė procedūra, – suteikiama tą pačią dieną, kai pacientas atvyksta į ligoninę. Kai po atliktos procedūros pacientas atgauna sąmonę, apsauginius refleksus ir stabilizuojasi jo organizmo gyvybinės funkcijos, jis tą pačią dieną išrašomas iš ligoninės.

Norėčiau pabrėžti, kad dienos chirurgijos paslauga taikoma ne visiems žmonėms. Jeigu pacientas gydomas dėl įvairių vidaus ligų, anksčiau turėjo nejautros komplikacijų ar turi svarių rizikos veiksnių – net ir po mažai invazinės operacijos tokiam pacientui prireikia ilgesnės priežiūros ligoninėje. Paprastai tai įvertina gydytojas dar ambulatorinės konsultacijos metu ir iš anksto nusprendžia, ar konkrečiam pacientui tiks dienos chirurgijos paslauga.

Dienos chirurgijos paslauga iš pradžių apėmė dviejų parų hospitalizaciją, vėliau buvo sutrumpinta iki vienos paros, o dabar pacientas, nesant kontraindikacijų, iš ligoninės išrašomas tą pačią dieną. Kodėl taip trumpėja paciento hospitalizacijos laikas?

Hospitalizacijos trumpėjimo priežastys yra kelios. Visų pirma, vystantis dienos chirurgijai buvo pastebėta, kad pacientai žymiai efektyviau sveiksta savo namuose, sau įprastoje aplinkoje patiria mažiau streso. Antra, ilgas buvimas ligoninėje didina hospitalinės infekcijos riziką, todėl ankstyvesnis išrašymas padeda ją sumažinti. Trečias, bet ne mažiau svarbus aspektas – gydymo metodų vystymasis, pavyzdžiui, ištobulėjo minimaliai invazyvios chirurginės operacijos, naudojama moderni optinė įranga su HD kokybės vaizdu ir kt.

Be to, labai patobulėjo anestezijos metodai – tai yra ypač svarbus dienos chirurgijos evoliucijos elementas. Buvo sukurti mažiau toksiški vaistai, veikiantys tiksliau, trumpiau, darantys mažesnį neigiamą poveikį kitoms organų sistemoms.

Dienos chirurgijoje gali būti taikoma tiek bendroji, tiek regioninė anestezija arba vietinė nejautra. Mes siekiame daryti kuo mažiau bendrinių nejautrų ir paprastai taikome regioninę nejautrą su sedacija – pacientas nėra intubuojamas, jam nereikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija, jis greičiau atsibunda ir ima orientuotis aplinkoje. Todėl pacientą galime išrašyti tą pačią dieną ir pradėti taikyti reabilitaciją.

Nors dienos chirurgija yra veiksmingas ir šiuolaikiškas būdas spręsti sveikatos problemas, tačiau tą pačią dieną išrašomam pacientui gali susidaryti įspūdis, kad tai daroma skubotai.

Žinoma, pacientui taip gali pasirodyti, bet mes įvykdome aktyvaus gydymo planą per vieną dieną, todėl gydytojui įvertinus ir nenustačius kontraindikacijų, pacientui nebelieka prasmės ilgiau likti ligoninėje. Tačiau jei pacientas atvažiuoja iš toliau ir neturi galimybės tą pačią dieną grįžti į namus, jis turi galimybę pernakvoti ligoninėje, sumokėjęs simbolinį mokestį už nakvynės paslaugą. Noriu nuraminti, kad sprendimą, ar po operacijos pacientas gali būti išrašomas į namus, priims dienos chirurgijos paslaugą suteikęs gydytojas ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, įvertinę paciento būklę. Jeigu pacientui dėl sveikatos būklės nėra saugu išvykti iš ligoninės, jis bus toliau gydomas stacionare, kol būklė stabilizuosis.

Kaip atrodo paciento, gaunančio dienos chirurgijos paslaugą, diena RVUL Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriuje?

Dienos chirurgijos paslaugai į Ortopedijos ir traumatologijos centrą atvykęs pacientas įsikuria palatoje, užpildo medicininius dokumentus, yra apžiūrimas operuojančio gydytojo ir anesteziologo, ir, baigus pasiruošimą, nuvežamas į operacinę. Po operacijos, priklausomai nuo jo savijautos, gydytojas anesteziologas sprendžia, ar pacientui reikalinga priežiūra pooperacinėje palatoje, ar jis gali grįžti tiesiai į palatą skyriuje.

Po operacijos paciento būklė stabilizuojasi vidutiniškai po 6–8 valandų. Gydytojas įvertina paciento būklę pagal nustatytus kriterijus (pvz., po ortopedinio pobūdžio operacijų vertinama, ar pacientas gali atsistoti ir eiti nejausdamas stipraus silpnumo ar svaigimo, ar gali atsigerti ir nedaug pavalgyti, ar geba pasišlapinti pats, ar žaizdos nekraujuoja, tvarsčiai sausi, ar skausmas kontroliuojamas vaistais) ir nusprendžia, ar pacientas gali būti išrašomas į namus. Tačiau jeigu paciento būklė neatitinka aukščiau nurodytų kriterijų, jis liks ligoninėje, kol būklė stabilizuosis. Jeigu būklė stabilizuojasi anksčiau, pacientas gali būti išrašomas ir po 3–4 valandų.

Kokias traumas patyrę pacientai dažniausiai kreipiasi ortopedinių dienos chirurgijos paslaugų?

Apibendrintai, mūsų skyriuje atliekamas artroskopines ortopedines dienos chirurgijos operacijas galima skirstyti į traumų sukeltų pasekmių ir degeneracinių susirgimų gydymą.

Pirmajai grupei priklauso jaunesni aktyvūs žmonės, patyrę kelio sąnario, raiščių, sausgyslių, meniskų, peties sužalojimus. Bene tipiškiausias atvejis – kelio priekinio kryžminio raiščio plyšimas, kurį gydydami atliekame raiščio rekonstrukcinę operaciją. Nemažai atvejų susiję su peties sausgyslių sužalojimais, kuriems gydyti taip pat reikalinga rekonstrukcija. Žinoma, gydome ir alkūnės, čiurnos, pėdos ortopedines ligas. Kita grupė – vyresni žmonės, kuriems pasireiškia degeneraciniai susirgimai, pavyzdžiui, kelio sąnario kremzlių patologija, meniskų degeneraciniai plyšimai, peties sausgyslių degeneraciniai plyšimai.

Standartinė rekonstrukcinė operacija nuo pasiruošimo iki jos pabaigos trunka apie 2,5 val., chirurgo darbas – apie 1,5 val., nemažai laiko užima pasirengimas operacijai, nes jai naudojama sudėtinga įranga, kurią reikia tinkamai paruošti.

Ar dienos chirurgijos operacinės komanda skiriasi nuo kitose operacijose dalyvaujančių komandų? O galbūt bendradarbiaujate su kitų specializacijų gydytojais ir medicinos specialistais?

Jei atliekama bendrinė nejautra, operacinės komandos sudėtis niekuo nesiskiria nuo įprastos – kartu su operuojančiu gydytoju dalyvauja gydytojas anesteziologas reanimatologas, anestezistė, instrumentatorė, operacinės padėjėja. Prie pacientų slaugos skyriuje prisideda bendrosios praktikos slaugytojos ir jų padėjėjos.

Labai svarbu pabrėžti, kad dienos chirurgijos komanda glaudžiai bendradarbiauja su reabilitacijos specialistais, nes sėkmingi ortopedinės rekonstrukcinės operacijos rezultatai be reabilitacijos yra sunkiai įsivaizduojami – reabilitacija yra neatsiejama sėkmingos operacijos dalis. Ankstyva reabilitacija yra būtina, todėl pacientai ją pradeda iš karto po operacijos. Geras komandinis darbas yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.

Didžiajai daliai mūsų pacientų tinka ambulatorinė reabilitacija, ir tik nedaugeliui prireikia stacionarinės. Kaip mėgstame juokauti – paciento tikslas yra reabilituotis, o ne poilsiauti. Ortopedinio profilio pacientams  didžiausią poveikį funkcijų atstatymui turi individuali kineziterapija. Fizioterapinės priemonės, pavyzdžiui, masažai ar šildymai, yra tik papildomos. Be to, reabilitacija yra aktyvus savarankiškas paciento darbas – jis turi laikytis sudaryto plano, mokytis pratimų, kad vėliau juos galėtų atlikti ir namuose. Paciento motyvacija ir įsitraukimas yra labai svarbūs geram rezultatui pasiekti.

Viena iš pacientų baimių – skausmas į namus grįžus tą pačią dieną po operacijos. Ar ši baimė pagrįsta, ar visgi šiuolaikinės priemonės leidžia pooperacinį skausmą suvaldyti ir namuose?

Anksčiau ortopedinėje dienos chirurgijoje didžiausia rizika išrašant pacientą namo buvo skausmas. Tačiau galiu nuraminti pacientus, nes RVUL taikome su anesteziologais suderintą skausmo malšinimo taktiką ir jos trukmę, patvirtintas vaistų kombinacijas. Nuskausminimo schemos puikiai veikia – net ir tokie visiems įprasti vaistai kaip paracetamolis ar ibuprofenas numalšina skausmą. Tačiau juos gerti reikia tiksliai taip, kaip paskyrė gydytojas – nepraleisti vartojimo grafiko, nekeisti kiekio ir derinių. Uždelsus išgerti vaistus, numalšinti skausmą tampa žymiai sunkiau.

Kalbėdamas apie dienos chirurgiją, ne kartą paminėjote medicinos pažangą. Galbūt yra šalių-lyderių dienos chirurgijos srityje, kurių pavyzdžiu ir gerąja patirtimi galime pasinaudoti?

Žinoma, kiekvienas medicinos srities darbuotojas turi nuolat tobulintis ir atnaujinti žinias. Aš daugiausiai praktinės patirties semiuosi Austrijoje ir JAV. Pastaroji yra vienas iš artroskopinės dienos chirurgijos lyderių pasaulyje. Vos prieš kelias savaites jau trečią kartą teko pabuvoti Niujorke esančioje Hospital for Special Surgery ligoninėje – seniausioje JAV ortopedinio profilio ligoninėje, pastaruosius 12 metų išrenkamoje geriausia šalyje. Čia lankiausi pagrindinėje ligoninės būstinėje ir atskirai įkurtame dienos chirurgijos centre Manhattane, domėjausi tiek medicininėmis naujovėmis, tiek organizaciniais klausimais – kaip vyksta procesas nuo paciento atvykimo iki išrašymo. Labai įdomu tai, kad nepaisant tvirtos lyderių pozicijos, jie ir toliau ieško galimybių bei būdų tobulinti dienos chirurgijos paslaugas. Nuolatinis bendradarbiavimas su kolegomis iš JAV padeda sparčiai tobulėti.

Kokius pagrindinius skirtumas pastebite tarp Lietuvos ir JAV dienos chirurgijos paslaugų?

Bene pagrindinis skirtumas – viduriniojo personalo kiekis, JAV jo yra žymiai daugiau. Dienos chirurgijos paslaugas teikiančio skyriaus darbas yra intensyvus, per vieną dieną vienam pacientui turime suteikti daug paslaugų, užpildyti dokumentus, sekti jo būklę, todėl slaugytojų ir jų padėjėjų turėtų būti daugiau.

Skiriasi ir paciento ryšys su medicinos personalu – jis yra artimesnis. Pavyzdžiui, po operacijos pasikalbėti su pacientu telefonu yra normalu. Taip pat paskambinti ir pasikalbėti gali asistentas, rezidentas. Šią praktiką taikau ir aš, ir mano kolegos – po operacijos asmeniškai skambiname savo pacientams, norėdami įsitikinti, kad viskas klostosi gerai.

Skiriasi ir paciento informavimo apie numatomą operaciją forma ir kiekis. Elektroninės informavimo priemonės yra plačiai naudojamos ir patogios, todėl atvykę į ligoninę, pacientai aiškiai žino apie paslaugos suteikimo tvarką, jiems retai iškyla papildomų klausimų. Paciento informuotumas ir aktyvus dalyvavimas gydymo procese yra neatsiejama proceso dalis norint pasiekti paciento lūkesčius atitinkantį gydymo rezultatą.

Apibendrindamas savo kelionės patirtį galiu pasakyti, kad Lietuvoje nuo dienos chirurgijos tendencijų ortopedijoje neatsiliekame.