Dalia Smagurauskaitė

„Netaisyklingai po lūžio sugijęs stipinkaulis žmogui sukelia skausmą ir atima galimybę pilnai naudotis riešu, tad žymiai pablogėja gyvenimo kokybė. Laimė, savo pacientams galime pasiūlyti ne tik koreguojančias operacijas, bet nuo šiol – vieninteliai Lietuvoje siūlome ir moderniausią šiuo metu egzistuojančią plokštelę, kurios dėka operacija  atliekama greičiau, tiksliau ir kokybiškiau“, – džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika.

„Pacientas sausio mėnesį paslydo, griūdamas smūgį bandė sušvelninti ranka ir susilaužė stipinkaulį, kitaip tariant, riešą. Mūsų ligoninės Skubios pagalbos skyriuje lūžis buvo atstatytas. Deja, dėl karantino vėliau pakliūti į polikliniką apžiūroms buvo sudėtinga, stipinkaulis sugijo kreivai. Pacientas kentė skausmą, ranka prarado dalį funkcionalumo, jis negalėjo sportuoti. Būtent šis pacientas praėjusią savaitę tapo pirmuoju, kuriam stipinkaulį koreguojančios operacijos metu pirmą kartą Lietuvoje implantavome ypač modernią plokštelę“, – pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika.

Gydytojas pastebi, kad stipinkaulio lūžiai yra vieni iš dažniausiai pasitaikančių traumų ir yra gan „klastingi“. Neretai lūžis gydomas atstačius kaulą ir sugipsavus ranką, tačiau atidžiai neprižiūrint gijimo proceso yra didelė tikimybė, kad kaulas pasislinks ir sugis netaisyklingai, stipinkaulis sutrumpės, atsiras komplikacijų grėsmė. Tokiu atveju pacientui padėti gali tik žymiai sudėtingesnė koreguojanti operacija, atliekama vos keliose Lietuvos ligoninėse.

Nauja plokštelė skirta būtent kaulo korekcijos operacijoms, kurių per metus ligoninėje būna apie 20–30. Tame pačiame rinkinyje yra ir specialiai sukurta sistema, padedanti kokybiškiau atlikti kitą operaciją po riešo lūžio – patyrus traumą yra tikimybė, kad alkūnkaulis liks ilgesnis ir sukels skausmus, todėl galimybe padėti pacientams džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas Andrius Šimkus: „Mūsų užduotis – sutrumpinti pailgėjusį kaulą. Tokia operacija yra sudėtinga, esame bene vienintelė šalyje gydymo įstaiga, kurioje ji atliekama. Nuo šiol naudodami naują konstrukciją, tai padaryti galime ypatingai tiksliai. Pacientai tiek stipinkaulio korekcijai, tiek alkūnkaulio trumpinimui pas mus atvyksta iš visos Lietuvos, todėl labai džiugu, kad galime pasiūlyti naujausią ir kokybiškiausią gydymą.“

Naujos kartos kaulų lūžių korekcijoms skirtos plokštelės pasaulyje nėra naujovė, tačiau Lietuvoje iki šiol jos nebuvo naudojamos dėl aukštos kainos. „Nauja konstrukcija – tai labai didelis kokybinis šuolis tiek chirurgams, tiek pacientams. Anksčiau atlikdami stipinkaulio korekcijos operacijas naudojome plonas plokšteles, todėl likusią tuščią ertmę turėdavome užpildyti kaulu, paimtu iš paciento klubo. Vadinasi, darydavome papildomą pjūvį, sukeldavome daugiau streso, užtrukdavome ilgiau. Dabar kreivą stipinkaulį perpjauname, įdedame naujos kartos plokštelę ir jį išlyginame. Tai palengvina chirurgo darbą, operacija atliekama žymiai tiksliau, pacientui daromas tik vienas pjūvis, yra daugiau garantijų, kad rezultatas bus geras“, – privalumus vardija gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika.

Naujos kartos konstrukcijos pagamintos iš titano lydinio ir lieka paciento rieše visam laikui, operacija nuo 2 val. sutrumpėja iki 1,5 val. ar dar trumpiau. Tiesa, S. Sereika primena, kad kaulą koreguojanti operacija yra sudėtingesnė už įprastą stipinkaulio lūžio operaciją, todėl gijimo ir reabilitacijos procesas yra ilgesnis ir sudėtingesnis. Tačiau tikslas – pašalinti skausmą ir atstatyti riešo funkciją – pasiekiamas greičiau ir kokybiškiau.

„Aštrus skausmas šone, nugaros juosmens srityje, besitęsiantis net iki kirkšnies. Jei staiga užklupo toks simptomas, tikėtina, kad inkstuose buvo susidariusių akmenų, kurie pradėjo leistis šlapimtakiu ir jame užstrigo“, – sako gydytojas urologas Ignas Lukošius. Anot jo, anksčiau inkstų akmenys dažniausiai būdavo šalinami atliekant atvirą operaciją, tačiau medicinos pažangos dėka dabar tai daroma minimaliai invaziniu būdu. Taip pat gydytojas primena – norint sumažinti akmenligės riziką, būtina gerti daug skysčių, ypač šią karštą vasarą.

Inkstų akmenligė – išsivysčiusių šalių liga

Statistiniai duomenys rodo, kad inkstų akmenlige dažniausiai serga išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai, pavyzdžiui, JAV sergančiųjų inkstų akmenlige yra daugiau  nei 10 proc., o Lietuvoje šis skaičius siekia apie 5 proc. Akmenlige dažniau serga 30–50 m. amžiaus grupei priklausantys vyrai, tačiau liga gali išsivystyti moterims ir net vaikams. Per paskutinį dešimtmetį pastebima tendencija, kad inkstų akmenligės atvejų daugėja, ypač moterims. Šia liga sergančių žmonių inkstuose, šlapimo takuose ar šlapimo pūslėje formuojasi akmenys iš su šlapimu išsiskiriančių rugščių ir mineralų kristalų pertekliaus. Jie gali ilgai „tūnoti“ ir nesukelti jokių simptomų, o negalavimai prasideda jiems pajudėjus šlapimo takais.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis vyresnysis gydytojas urologas Sergejus Gaižauskas, turintis daugiau nei 40 metų darbo patirtį, teigia, kad inkstų akmenys gali susiformuoti dėl įgimtų ligų, pavyzdžiui, šlapimtakių susiaurėjimo. Tačiau dažniausiai inkstų akmenų susidarymą lemia įgimti arba įgyti medžiagų apykaitos sutrikimai: „Gali būti, kad žmogus suvartoja per mažai skysčių ir per daug kieto, baltymingo, gyvulinės kilmės maisto. Taip pat, tai gali priklausyti ir nuo geografinės platumos, kurioje jis gyvena – kuo karščiau, tuo daugiau prakaituoja, o nevartojant pakankamai skysčių akmenys formuojasi dažniau.“

Pastebėjus pirmuosius inkstų akmenligės simptomus – skausmą šone, šlapinimosi sutrikimus, –  nereikėtų delsti ir pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją. Jei šlapime atsiranda kraujo, žmogų pykina, jis vemia, karščiuoja, tuomet reikia kreiptis skubios medicininės pagalbos. Visgi gydytojas S. Gaižauskas džiaugiasi, kad tiek ūmaus inkstų akmenligės negalavimo atveju, tiek pajutę pirmuosius simptomus pacientai nedelsia ir kreipiasi pagalbos. Anot jo, plačiai naudojamų echoskopinių tyrimų dėka galima aptikti vis mažesnius inkstų akmenis, todėl atsiranda galimybė pritaikyti mažiau invazinį gydymo metodą.

Vyresnysis gydytojas urologas S. Gaižauskas

Atviros chirurginės operacijos grimzta į praeitį

Inkstų akmenligės gydymas tiesiogiai priklauso nuo akmenų dydžio. Inkstų akmenys, kurių skersmuo siekia iki 4–6 mm, gali pasišalinti savaime. Tai priklauso ir nuo jų padėties šlapimtakyje. Jei akmuo didesnis, prireiks specialistų pagalbos, tačiau gydytojas urologas I. Lukošius sako, kad šiuolaikinėje urologijoje technologijos nuolat tobulėja, todėl atsiveria vis platesnės galimybės pacientus gydyti endoskopinėmis procedūromis, o atviros operacijos Lietuvoje neatliekamos jau apie dvidešimt metų.

„Pas mus patekusio paciento nepuolame operuoti, nebent tai tam tikrų profesijų atstovai, kurie su inkstų akmenimis dirbti negali – pavyzdžiui, vairuotojai, orlaivių pilotai. Paprastai stebime paciento būklę, atliekame visus būtinus tyrimus, ir jei matome, kad akmenys maži, skiriame vaistų ir išleidžiame namo. Jei akmenys visgi yra didesni ir tikimybės, kad pasišalins patys nėra, taikome ureterorenoskopiją, kai akmenys ištraukiami pro natūralius šlapimo takus, jei reikia, prieš tai suskaldomi lazeriu, arba nefrolitotripsiją – padarius dūrį per odą į inkstą įkišame instrumentą nefroskopą, suskaldome akmenis ultragarsu, lazeriu ar kita energija, ir fragmentus ištraukiame. Šioms operacijoms atlikti naudojame endoskopinius instrumentus, pažangios vaizdo sistemos užtikrina gerą matomumą, todėl akmenis pašaliname visiškai“, – pasakoja gydytojas S. Gaižauskas.

Pooperacinis periodas po minimaliai invazinių operacijų, per kurį pacientas grįžtą į įprastą gyvenimą, varijuoja. Gydytojas paaiškina, kad tai priklauso nuo pasirinkto gydymo metodo ir inkstų akmenų dydžio. Po nedidelių akmenų šalinimo pacientas į visavertį gyvenimą gali maždaug grįžti po savaitės. Didelių akmenų šalinimas kartais suskaidomas į kelis etapus ir gali užtrukti mėnesį ir net ilgiau. Bet kuriuo atveju, taikant modernius gydymo būdus pooperacinis periodas būna žymiai lengvesnis, ženkliai sumažėja komplikacijų tikimybė, sutrumpėja hospitalizavimo laikas.

Gydytojas urologas I. Lukošius

Laiku negydant gali grėsti komplikacijos

Laiku negydoma inkstų akmenligė gali sukelti įvairių komplikacijų – akmuo gali užkimšti šlapimtakį, dėl to gali prasidėti inkstų funkcijos sutrikimai, infekcijos, atsiranda ir sepsio pavojus. O kartais inkstų akmenys išauga tokie dideli, kad sunyksta inkstas – tokiu atveju šalinant akmenį, pašalinamas ir pažeistas organas. Medicinos praktikoje žinomi atvejai, kai inkstų akmenys užaugo net iki dviejų kilogramų svorio.

Vyresnysis gydytojas urologas prisimena, kad per ilgus darbo metus turėjo ne vieną sudėtingą atvejį: „Vos pradėjus daryti pirmąsias endourologines operacijas, ligonius mums atsiųsdavo iš kitų gydymo įstaigų, kurių specialistai neturėjo reikiamos įrangos ar patirties. Tad mums teko patys sudėtingiausi atvejai, pacientai su vienu inkstu ar pacientai su dideliais akmenimis. Pasitaikė atvejų, kai koraliniais vadinami inkstų akmenys buvo užpildę visą kolektorinę inkstų sistemą (taureles, geldeles, šlapimtakį, šlapimo pūslę).“

Gydytojas I. Lukošius teigia, kad riziką susirgti akmenlige galima sumažinti sureguliavus mitybą. Jis pataria vartoti mažiau baltyminio maisto ir nepamiršti skysčių. Per dieną reikėtų išgerti 1,5–2 litrus: vandens, arbatos, kavos, sriubos ir kt. Turintiems viršsvorį, sportuojantiems ar daug prakaituojantiems žmonėms skysčių patariama išgerti dar daugiau. Galima gerti tiek gazuotą, tiek negazuotą vandenį. „Nuo to, kokio tipo inkstų akmenligė buvo nustatyta, priklauso ir tam tikrų maisto produktų vartojimas ar jų ribojimas. Pavyzdžiui, diagnozavus uratinę akmenligę, rekomenduojama vartoti mažiau druskos, gyvulinės kilmės baltymų. Esant kalcio oksalatinės akmenligės rizikai, reikėtų vengti saldžių šviežių vaisių, riešutų, kviečių sėlenų, arbatos, kavos, o labiausiai – rabarbarų, špinatų, burokėlių lapų, brokolių, šparaginių pupelių, sojos, šokolado, džiovintų ir konservuotų vaisių. Askorbo rūgštis virsta oksalatu, todėl reikėtų vengti ir didelių vitamino C kiekių.

Tačiau savarankiškai nutraukti produktų vartojimo nereikėtų – išsamią informaciją apie dietos pobūdį ir daugiau patarimų suteikti gali tik gydytojas“, – vardija I. Lukošius ir primena, kad pacientai, turintys šeimos gydytojo siuntimą gali registruotis konsultacijai pas specialistą. Šiuo metu laukti reikia 2–4 savaites.

„Net mano močiutė nežinojo, ką aš dirbu, ir kartais paklausdavo – „tai ką ten veiki operacinėje?“, – šypsosi anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Valerija Popova ir pripažįsta, kad tikrai ne visi supranta, kokias funkcijas operacinės komandoje ji atlieka. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbanti anestezistė pasakoja, kad ji yra ne tik gydytojo anesteziologo  akys, ausys ir rankos, tačiau ir lygiavertis visos komandos narys.

Prieš operaciją pacientas dažniausiai bendrauja su chirurgu ir gydytoju anesteziologu reanimatologu, bet operacinėje galima sutikti žymiai daugiau komandos narių, pavyzdžiui, jus – anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoją, kitaip tariant, anestezistę. Papasakokite apie šią mažiau žinomą specialybę.

Tiesa, tikrai nedaug kas žino apie anestezistų darbą. Net mano močiutė, ne kartą buvusi operacinėje,  nežinojo, ką aš dirbu (juokiasi) ir kartais paklausdavo „tai ką ten veiki?“. Tai suprantama, iš jaudulio pacientai nepastebi, kad operacinėje dirba ne tik chirurgas ir gydytojas anesteziologas, bet ir, pavyzdžiui, anestezistė, kurios darbas – kaip visų operacinės komandos narių – labai atsakingas, nes dėl neapgalvoto ar paskubomis atlikto veiksmo gali nukentėti paciento gerovė.

Anestezistė yra pagrindinė gydytojo anesteziologo partnerė. Pavyzdžiui, mes fiksuojame viską, kas vyksta operacinėje – kada, kiek ir kokių vaistų suleista, kokius veiksmus atliko operacinės komandos nariai. Tačiau dirbant anesteziste svarbu ne tik nuolat stebėti laiką, dokumentuoti operacijos eigą ir atlikti gydytojo anesteziologo paliepimus, bet ir „turėti galvą ant pečių“ – suprasti, kas vyksta ir esant nenumatytai situacijai sugebėti veikti greitai ir savarankiškai, vadovautis šaltu protu, nepasiduoti stresui.

Ar galite papasakoti, kaip ruošiatės operacijai ir kas vyksta pacientą atvežus į operacinę?

Pasiruošimas operacijai labai skiriasi priklausomai nuo jos pobūdžio. Žinoma, yra tam tikra veiksmų seka, kurios laikomės. Pavyzdžiui, ryte, su gydytoju anesteziologu reanimatologu aptariame anestezijos planą – rūšį ir eigą, o prieš operaciją jį dar kartą peržvelgiame, įsitikiname, kad nebuvo kokių nors pasikeitimų, paruošiame ir patikriname būtiniausius vaistus ir įvairius paciento anestezijai ir stebėjimui naudojamus prietaisus: dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, laringoskopą, defibriliatorių – operacinėje esame pasiruošę viskam.

Prieš pacientą atvežant į operacinę, gydytojas anesteziologas jį apklausia ir surenka informaciją apie vartojamus vaistus, anksčiau atliktas operacijas. To paties jau operacinėje klausiu ir aš – dar kartą įsitikiname, kad viskas taip, kaip turi būti. Taip pat pasitikslinu, pavyzdžiui, kuri galūnė bus operuojama, apžiūriu, ar pacientas nepamiršo nusiimti žiedo, auskarų ar laikrodžio. Mūsų darbe svarbu viską patikrinti kelis kartus. Tada punktuojame periferinę veną, prijungiame gyvybinių funkcijų stebėjimo įrangą ir ruošiamės anestezijai.

Operacijos metu stebiu paciento būklę monitoriuose, jei pacientas sąmoningas – bendraujame. Operacijai pasibaigus, jei buvo atlikta bendroji nejautra, pacientas pažadinamas vaistais ir išgabenamas į pooperacinę palatą, kurioje jį toliau stebi medicinos personalas. Prieš perduodama jį į pooperacinės palatos slaugytojų rankas visada įsitikinu, kad pacientas jaučiasi gerai.

Turite glaudžiai dirbti su anesteziologu veikdami išvien – kartais atrodo, kad jūs skaitote vieni kitų mintis. Kaip Jums tai pavyksta?

Anesteziologas su anesteziste turi „susidirbti“, tapti komanda, o tam reikia laiko. Pavyzdžiui, operuojant planinius ligonius dažniausiai dirba tas pats anesteziologijos specialistų tandemas. Jie vienas kitą gerai pažįsta, žino vienas kito įpročius, supranta iš pusės žodžio, prisimena dažniausiai naudojamus vaistus ir kitas smulkmenas – būtent tada anesteziologo ir anestezistės komanda veikia kaip suderinti krumpliaračiai. Toks „susidirbimas“ atsiranda ne per mėnesį ar pusmetį, o per žymiai ilgesnį laiką. Be to, kaip jau minėjau, vienas kitą puikiai suprantame dar ir todėl, kad aš, kaip anestezistė, žinau kas vyksta operacinėje. Darniam darbui labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas.

Žinoma, visada vadovaujamės algoritmais – skirtingoms operacijų rūšims taikomos skirtingos veiksmų sekos. Be to, tai pačiai operacijai irgi gali būti taikomi skirtingi algoritmai – tai jau priklauso nuo operuojančio chirurgo. Jei anestezistė ne tik gerai išmano algoritmus, bet žino ir chirurgo įpročius, visiems dirbti būna žymiai lengviau.

Kokių asmeninių savybių reikia anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams?

Kaip ir bet kuriam medicinos srityje dirbančiam žmogui, labai svarbu empatija. Vienas iš svarbiausių principų, kuriais aš vadovaujuosi operacinėje – elgtis su pacientu taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi ar mano artimaisiais.

Didžiąją laiko dalį ligoninėje ir operacinėje pacientas bendrauja su mumis, todėl labai svarbu ne tik kalbėtis ir paaiškinti būsimas procedūras, bet ir mokėti išklausyti. Pacientai atvažiuoja išsigandę, bijo operacijų, todėl geras žodis juos nuramina. Bendraudama stengiuosi atiduoti visą save, todėl labai smagu iš jų išgirsti „ačiū“.  Žinoma, šioje profesijoje taip pat svarbus atidumas ir pastabumas, gebėjimas prisiimti atsakomybę, mokėjimas dirbti komandoje. Svarbu nebijoti naujovių, mokytis – kiekviena bendrosios praktikos slaugytoja turėtų nuolat tobulintis, kelti profesinę kvalifikaciją, plėsti žinias ir kompetencijas, kad būtų ne tik „sesutė“, bet lygiavertė komandos narė.

Taip pat ne mažiau svarbi kuo įvairesnė praktinė patirtis. Kiekviena operacinėje dirbanti slaugytoja turėtų įgyti patirties tiek su planiniais pacientais, tiek su pacientais, kuriems reikia skubios medicinos pagalbos, nes pasirengimas jų operacijoms kardinaliai skiriasi.

Kas jus paskatino rinktis anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos profesiją?

Manau, šiam darbui reikalingas įgimtas polinkis. Atsimenu, kai pirmą kartą patekau į operacinę, aplinka ir žmonės paliko didžiulį įspūdį – tą akimirką supratau, kad noriu tapti anesteziste. Pasiryžau ir iškart po mokslų pabaigiau specializacijos kursus. Šilti tarpusavio santykiai kolektyve ir darbo sąlygos paskatino likti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Rudenį sukaks penkeri metai, kai dirbu operacinėje. Viena vertus, gali pasirodyti daug, bet kita vertus – labai mažai, nes nuolat domiuosi naujovėmis ir mokausi, todėl niekada neužklumpa rutina, laikas tarsi praskrieja. Atėjusi į darbą niekada nežinau, kaip pasibaigs mano diena ir su kokiais iššūkiais teks susidurti.  Galbūt po 20–30 metų sakysiu, kad nusibodo, bet dabar galiu pasakyti viena – mano darbas labai įdomus.

Beje, pabaigusi kursus sakiau sau, kad daugiau nestudijuosiu, bet padariau pertrauką ir vėl pajutau norą mokytis – svarstau stoti į universitetą ir baigti bendrosios praktikos slaugytojos magistro studijas. Kodėl? Nes kai myli savo darbą, nori būti vertinama,  atsiranda daugybė galimybių, o ir gydytojai labai džiaugiasi  ir pasitiki  komandoje turėdami kompetentingą anestezistę, kuriai gali ne tik duoti nurodymus, bet ir pasitarti.

Pacientas Jums yra…

Pacientas man yra labai svarbus. Šią specialybę iš dalies ir pasirinkau todėl, kad vienu metu turėčiau tik vieną pacientą, kuriuo galėčiau rūpintis ir skirti visą savo dėmesį. Noriu ne tik ateiti, atidirbti paskirtas valandas ir joms pasibaigus uždaryti duris. Man patinka visą savo dėmesį skirti žmogui, išsamiai juo domėtis ir padaryti viską, kad jis gautų profesionalią medicininę pagalbą, namo grįžtų geresnės sveikatos.

Ne kartą teko girdėti, kad Lietuvoje slaugytojų ir kito medicinos personalo trūksta, jauni specialistai išvažiuoja į užsienį. Kodėl Jūs nusprendėte pasilikti ir kodėl rekomenduojate šią specialybę?

Anksčiau tikrai buvo minčių išvykti į užsienį, tačiau laikinai, ne visam laikui. Didesnės algos vilioja, bet užsienyje visada būsi svetimas. Mano prioritetai buvo kitokie, norėjau sukurti šeimą, likti gyventi Lietuvoje ir būti naudinga savo šaliai. Nesvarbu, kur dirbsi – Lietuvoje ar Norvegijoje, – svarbu jaustis savo vietoje. Tiems, kurie nebijo iššūkių, pabandyti verta, tačiau derėtų prisiminti, kad ir čia mūsų labai reikia, ir tik mes galime nuspręsti, kokia Lietuva bus rytoj!

Gydytoja nefrologė Kastė Mateikaitė domisi kelionių medicina, yra baigusi tarptautinius kalnų medicinos kursus ir keliautojus konsultuoja įvairiais kelionių, kalnų medicinos ir asmeninės vaistinėlės klausimais, veda pirmosios medicininės pagalbos kalnuose mokymus. Atėjus atostogų sezonui gydytoja papasakojo, kokie negalavimai dažniausiai užklumpa atostogauti į gamtą, miestus ar tolimus kraštus išsiruošusius žmones.

Saulė, traumos ir pavojai gamtoje

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja nefrologė K. Mateikaitė teigia, kad posakis „nėra saulės“ vasarą nevisiškai teisingas. Net ir debesuotą dieną atostogaujant tiek Lietuvoje, tiek užsienyje saulės reikėtų saugotis – nepamiršti kepurės, apsauginio kremo, tinkamos aprangos. Svarbus ir lūpų balzamas, turintis SPF apsaugą, nes nudegus lūpas „aktyvuojasi“ virusai ir labai dažnai prasideda pūslelinė. Gydytoja pabrėžia, kad saulė ne tik sukelia odos nudegimus, bet ir perkaitimą, dehidrataciją, suaktyvėja hipertenzinės ligos: „Karščiausiomis valandomis reikėtų likti namuose arba pavėsyje, nuolat gerti mineralinių medžiagų turintį vandenį. Ar vanduo gazuotas, ar ne – neturi reikšmės, žymiai svarbiau, kad jame būtų kuo mažiau cukraus ar saldiklių.“

Keliaujantį žmogų tiek gamtoje, tiek miestuose gali ištikti įvairios traumos. „Ypač dažna bėda – pūslė ant pėdos. Ją reikėtų dezinfekuoti ir užklijuoti, kad nepatektų infekcija. Poilsiaudami gamtoje galite įsipjauti stiklo šuke, įsidrėksti medžio šaka, užkliūti už šaknies ir susižeisti, gali įgelti vabzdys. Kaip padėti tokiais atvejais? Pirmiausia, sumuštą vietą reikėtų atšaldyti. Tam skirti specialūs vienkartiniai ledo maišeliai, kurie akimirksniu atšąla suspaudus maišelio viduje esančią kapsulę. Atšaldžius galima aprišti elastiniu tvarsčiu, sužalotą galūnę laikyti pakeltą. Jei žaizda kraujuoja, reikėtų dezinfekuoti ir sutvarstyti ar užklijuoti pleistrą. Jei kraujavimas yra gausus – būtina kreiptis skubios pagalbos, o jos laukiant kraujavimą stabdyti didesniu tvarsčiu, marškinėliais ar skarele užveržiant galūnę aukščiau žaizdos. Įtariant galūnių kaulų lūžį ar išnirimą – žmogus jaus stiprų skausmą, patinimą, deformaciją, funkcijos sutrikimą – reikėtų galūnę imobilizuoti ir kreiptis skubios pagalbos“, – apie dažniausiai pasitaikančias situacijas pasakoja gydytoja K. Mateikaitė.

Nemažai atostogaujančių Lietuvos gamtoje baiminasi gyvatės įkandimo. K. Mateikaitė sako, kad Lietuvoje gyvenančios angies įkandimas nėra mirtinas, tačiau gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų – patinimą, uždegimą, pykinimą ar net ūminę alerginę reakciją – anafilaksiją: „Labai svarbu įkąstos galūnės neužspausti, nebandyti dantimis ar kitais būdais pašalinti nuodų, nes taip padarysite daugiau žalos. Pažeistą galūnę reikėtų imobilizuoti, panašiai kaip lūžus, šaldyti, kad sulėtėtų kraujotaka ir nedelsiant kreiptis į medikus.“

Keliautojų diarėja sunkiai išvengiama

Vienas iš dažniausių negalavimų keliaujant – apsinuodijimai maistu ir vandeniu. Jie dažniausiai ištinka dėl neteisingai laikomo maisto stovyklaujant ar išsiruošus į žygius, taip pat keliaujant po tolimus kraštus, kuriuose higienos sąlygos skiriasi nuo mums įprastų. Pagrindiniai apsinuodijimo maistu požymiai – pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, silpnumas. Jie rodo, kad maiste arba vandenyje buvo toksinių medžiagų, į kurias organizmas iš karto sureagavo. Paprastas apsinuodijimas maistu praeina savaime po kelių dienų, o pagrindinis gydymas – gerti daug skysčių. Ypač dažnas tuštinimasis gali kelti problemų keliaujant, todėl gydytoja rekomenduoja vartoti loperamido preparatus.

„Yra ir kitokio pobūdžio apsinuodijimas, kai suvalgome maisto ar atsigeriame vandens, kuriame yra bakterijų arba virusų. Tokiu atveju simptomai atsiranda po 2–3 dienų ar net savaitės, temperatūra gali pakilti iki 39-40 laipsnių, prasideda intensyvus viduriavimas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai – netenkama daug skysčių, mineralinių medžiagų, žmogus silpnėja, jam prireikia lašelinės ir antibiotikų, o kartais ir gydymo infekcinių ligų ligoninėje“, – pasakoja gydytoja ir priduria, kad apsinuodijimams gydyti niekada nenaudoja aktyviosios anglies, nes vienu kartu reikėtų suvartoti bent 10–20 tablečių, priklausomai nuo žmogaus svorio.

Paklausta, ar yra būdų išvengti apsinuodijimo maistu ar vandeniu Egipte, Maroke, Pietryčių Azijos šalyse ar Indijoje, kalnų medicinos gydytoja sako, kad šiose šalyse 60–70 procentų keliautojų suserga „keliautojų diarėja“. Ji dažniausiai trunka 2–3 dienas. „Tokiais atvejais rekomenduojama turėti antibiotikų, jų reikėtų atsivežti iš Lietuvos, nes dažnai šiose šalyse medicinos paslaugos nėra lengvai prieinamos, o vaistinėse parduodami vaistai gali būti ne tokie veiksmingi. Ir, žinoma, būtina dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas, vandenį gerti tik iš sandariai uždarytų buteliukų, nedėti ledo kubelių į gėrimus, atkreipti dėmesį į maisto ruošimo sąlygas, maisto produktai turi būti gerai apdoroti, taip pat nerekomenduoju pirkti jau nuluptų vaisių“, – pataria gydytoja.

500 metrų per dieną

Žiemą lietuviai dažnai traukia slidinėti, o vasarą leidžiasi į žygius Slovakijos, Italijos, Prancūzijos, Nepalo, Kirgizijos ar Pietų Amerikos kalnuose. Gydytoja sako, kad bene pats svarbiausias dalykas, kuriuo keliautojai turi pasirūpinti dar prieš išvykdami – tai specialus kelionių draudimas, atitinkantis numatytus kelionės planus, kalnų aukštį ir sudėtingumą. Be įvairių jau aptartų negalavimų, aukštesniuose nei 2500 m kalnuose gali ištikti kalnų liga. Tiesa, jos galima išvengti laikantis tam tikrų taisyklių ir leidžiant organizmui pamažu prisitaikyti prie mažesnio atmosferos slėgio ir mažesnio deguonies kiekio organizme.

„Kylant į kalnus, kurių aukštis siekia daugiau nei 3000 m, per parą rekomenduojama pakilti ne daugiau nei 500 m. Tai reiškia, kad galite palypėti ir daugiau, bet miegoti turėsite nusileisti į tokį aukštį, kuris yra 500 m didesnis už prieš tai buvusios nakvynės aukštį. Po dviejų trijų dienų daroma pertrauka, nakvoti reikia likti tame pačiame aukštyje. Pagrindiniai kalnų ligos požymiai – galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, dideliame aukštyje gali pradėti vystytis smegenų ar plaučių edema, kai atsiranda dusulys, drėgnas kosulys, koordinacijos ir sąmonės sutrikimai. Tokio žmogaus jokiu būdu negalima palikti vieno, jį reikia skubiai gabenti žemyn, nes ligai progresuojant ištinka koma ir mirtis. Būna ir tokių turistų, kurie į didelį aukštį pasikelia keltuvu ir tą pačią dieną nusileidžia – tada organizmas reaguoja gan gerai, nors negalavimų irgi gali pasitaikyti“,  – pasakoja ne kartą kalnuose buvusi gydytoja.

Kelionės ir lėtinės ligos

Nemažai žmonių privengia kelionių bijodami lėtinių ligų paūmėjimo. Gydytoja K. Mateikaitė  sako, kad galima keliauti ir sergant cukriniu diabetu, ir esant širdies ir kraujagyslių ligoms. Žinoma, tam reikia pasiruošti – su savimi visada turėti įprastai vartojamus vaistus. Kelionėje reikia pasirūpinti vaistų laikymo sąlygomis, jie negali sušlapti, įkaisti, sušalti.

Paklausta apie tai, ar sergant lėtinėmis ligomis galima leistis į kalnus, gydytoja K. Mateikaitė sako, kad tai priklauso nuo konkrečios ligos. „Pavyzdžiui, aukštis nerekomenduojamas sergantiems tam tikromis plaučių arterijų ligomis ar anomalijomis, pavyzdžiui, kai nėra vienos iš plaučių arterijų. O aukštas kraujospūdis, cukrinis diabetas, bronchinė astma – tai ligos, kurias galima kontroliuoti tiek namuose, tiek ir kalnuose. Kai kam nerimą gali kelti kojų venų ligos dėl galimų trombozių, tačiau rizika yra panaši į tą, kurią patiriame tiesiog skrisdami lėktuvu.“

Alergiški žmonės turėtų pagalvoti apie galimas įvairių alergenų rizikas ir keliaudami turėti adrenalino arba epipeno – greitojo veikimo adrenalino. Taip pat galima su savimi pasiimti antihistamininių vaistų, kurie padės lengvesnės alergijos atvejais, kaip alerginis rinitas, konjunktyvitas ar dilgėlinė. Sergantys bronchine astma turėtų su savimi vežtis ir salbutamolio.

„Kelionės yra vienas didesnių gyvenimo džiaugsmų ir turtingiausių patirčių, – įsitikinusi gydytoja K. Mateikaitė. – Tačiau norint, kad jos vyktų sklandžiai ir teiktų tik gerus prisiminimus, būtina pasiruošti iš anksto, apgalvojant ne tik reikalingiausius daiktus ar drabužius, bet ir pasirūpinant sveikata“.  Pati būdama aistringa keliautoja K. Mateikaitė savo sukaupta kelionių patirtimi, žiniomis ir naudingais patarimais laisvalaikiu dalinasi ir su kitais žmonėmis, rašydama asmeninį tinklaraštį www.kalnugydytojosuzrasai.lt.

Asmeninė kelionės vaistinėlė

Kiekviena kelionė yra kitokia, todėl ir asmeninės kelionių vaistinėlės sudėtis gali skirtis. Rekomenduojama turėti šiuos pagrindinius vaistus ir priemones:

• vaistai nuo skausmo
• vaistai nuo peršalimo
• vaistai virškinamojo trakto ligoms gydyti (pvz., keliautojų diarėjai, vidurių užkietėjimui)
• vaistai, kuriuos vartojate įprastai (pvz., nuo migrenos, bronchinės astmos, sąnarių skausmo, nemigos, rėmens ir t. t.)
• vaistai nuo alergijos
• antibiotikai (rekomenduojama turėti, kai kelionės metu sudėtinga pasiekti gydymo įstaigą)
• pleistrai ir tvarsčiai
• keliaujant į aukštesnius nei 2500 m kalnus – acetazolamidas, skirtas kalnų ligos profilaktikai ir gydymui
• kremas nuo saulės, lūpų balzamas su SPF, purškalas nuo vabzdžių

Lietuvą pagaliau pasiekę šiltesni orai į lauką išviliojo daugybę aktyviai laiką mėgstančių leisti žmonių. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriuje dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas Giedrius Vaitukaitis nori perspėti neatsargius dviratininkus ir motociklininkus – greitis ir neatsakingas požiūris gali baigtis rimtomis traumomis arba mirtimi, kurių, deja, jų pastarosiomis dienomis išvengti nepavyko.

Kokias pastarųjų dienų tendencijas pastebite Skubios pagalbos skyriuje?

Šiomis dienomis matome staigų traumų šuolį – matyt, žmonės bando atsigriebti už prarastą laiką per karantiną, už šaltą pavasarį, skuba pasidžiaugti paspirtukais, riedlentėmis, riedučiais, dviračiais, motociklais. Paprastai traumų pagausėja jau gegužės mėnesį, tačiau šiais metais jis buvo gan vėsus ir lietingas, todėl traumų padaugėjo dabar. Jei oras, tikėtina, ir toliau išliks šiltas, traumų skaičius toliau augs. Ypač skaudžios nelaimės susijusios su dviratininkais ir motociklininkais, kurių šiltuoju sezonu pasitaiko tikrai daug.

Kokios dažniausios dviratininkų ir motociklininkų patiriamos traumos?

Jei kalbame apie dviratininkus, traumos priklauso nuo to, kokia danga dviratininkas važiuoja. Važiuojant plentu greitis yra didesnis, tad ir traumos būna nuo didelių nubrozdinimų iki pėdos, čiurnos lūžių. Nedėvint šalmo, gali būti ir galvos traumų. Jei dviratininkas važiuoja nelygiu paviršiumi ar šlaitais, jis gali nuslysti, griūti, verstis. Tada jo patiriamos traumos panašios į tas, kurios ištinka nuo kalno besileidžiančius slidininkus – daugybiniai lūžiai, sudėtingi sąnarių lūžiai, galvos, stuburo traumos.

Motociklininkus traumos ištinka nesuvaldžius motociklo dėl didelio greičio ar susidūrus su kita transporto priemone. Motociklą vairavęs žmogus slysta, verčiasi, griūva ant šono, jį gali prispausti ir pats motociklas. Galimi atviri lūžiai, sunkios galvos ir kaklo, stuburo traumos, gali grėsti dalinės amputacijos, paralyžius. Bet kokia motociklo avarija sukelia sveikatos sutrikimų ir pasekmių, dažnai visam gyvenimui. Įsivaizduokite, juk patekus į avariją automobiliu, didžiąją smūgio energijos dalį sugeria automobilis, dviratininkų ir motociklininkų atveju – ta energija tenka žmogaus kūnui.

Galiu pateikti kelis pavyzdžius. Jaunas vyras motociklu keliavo per Lietuvą, susidūrė su automobiliu. Motociklininkui lūžo abi čiurnos, vienas lūžis buvo atviras, tad su negrįžtamais sąnario pakitimais. Kitas pavyzdys, motociklu važiavusi pora pateko į avariją. Vairuotojui, nors ir buvo su apsaugos priemonėmis, buvo sužalotas petys, nutraukti nervai – jis nebevaldys rankos. O bene naujausias atvejis – motociklininkas patyrė abiejų kojų atvirus kaulų lūžius su rimtais audinių ir kraujagyslių pažeidimais, dėl kurių gali grėsti amputacija.

Kodėl, jūsų nuomone, turime tiek daug dviratininkų ir motociklininkų traumų? Kokios priežastys jas lemia?

Pirmoji ir turbūt didžiausia problema yra greitis. Transporto priemonės nuolat tobulėja, pavyzdžiui, dviratininkai gali važiuoti net 40–50 km per valandą greičiu. Jie turėtų pasirūpinti apsaugomis ir šalmu, tačiau tikrai ne visi tai daro.

Dar opesnė greičio problema yra kalbant apie motociklininkus. Nemažai žmonių nusiperka motociklus, tačiau nemoka tinkamai valdyti, ypač atlikdami posūkius. Taip pat labai svarbi kokybiška motociklininko apranga, galinti apsaugoti nuo sužalojimų slystant, mažesnių stuburo traumų. Tačiau tokia apranga yra labai brangi, neretas taupo ir jos paprasčiausiai neperka. Žinoma, apranga nėra visagalė ir patekus į rimtą avariją tikrai nepadės.

Kita problema – kelių kokybė. Vilniuje ji prasta, daug šulinių, dangčių, todėl važiuojant dideliu greičiu gali „sumėtyti“ – motociklininkas nesuvaldys transporto priemonės ir sukels avariją. Taip pat ant kelio gali būti smėlio, dulkių sąnašų, vandens ir kitų kliūčių, kurios tikrai nesuteikia saugumo.

Galiausiai, neatsakingas požiūris, neatsargumas – jie nepagalvoja apie pasekmes. Labai daug žmonių nepaiso ženklinimo ir vaikšto dviračių takais, dviratininkai dažnai nesustoja prie perėjų, staigiai įvažiuoja į pėstiesiems skirtus šaligatvius. Buvo atvejų, kai dviratininkui atsitrenkus į pėsčiąjį, pastarasis žuvo. Be to, šiais laikais žmonės galvoja, kad medicina yra visagalė: jei kas lūžo – nieko tokio, ligoninėje pagydys. Deja, tenka pripažinti, kad traumų pasekmės gali lydėti ir visą gyvenimą.

Ką reikėtų daryti, jei šalia mūsų įvyko nelaimė ir buvo sužeistas žmogus?

Pirmiausia, žinoma, reikia skambinti pagalbos telefonu 112 ir kviesti pagalbą. Jei tai motociklo avarija, traumos greičiausiai bus labai rimtos, todėl reikėtų stengtis žmogui dar labiau nepakenkti. Jei sužeistasis guli ant važiuojamosios kelio dalies, jį iš ten patraukti arba tą dalį atitverti, pažymėti. Bet būtina saugoti gyvybinius organus, netampyti žmogaus. Esant lūžiams ir deformacijoms nereikia bandyti jų atstatinėti.

Reikia prisiminti, kad Greitosios medicinos pagalbos automobilis atvažiuoja greitai, todėl esminis dalykas ir yra – nepraeiti pro šalį, sustoti, kviesti pagalbą ir pažymėti įvykio vietą. Tai atlikus galima bandyti žmogų nuraminti, būti šalia jo.

Ką daryti, kad traumų būtų mažiau?

Pradėti reikėtų nuo apsaugos priemonių – specialios aprangos, šalmų, dviratininkai turėtų pasirūpinti šviesomis ir atšvaitais, kad tamsiuoju paros metu būti matomi kelyje. Nuo mažų dienų būtina diegti požiūrį, kad dėvėti apsaugos priemones būtina – vaikai net ir kieme važinėdami dviračiais ar riedučiais turėtų dėvėtų šalmą.

Žinoma, būtinas žmonių švietimas: būtina garsiai kalbėti apie tai, kokios būna neatsakingo vairavimo, greičio sukeltos pasekmės. Apie jas turėtų pasakoti tas pasekmes jaučiantys žmonės.

Nereikėtų pamiršti ir empatijos – elgtis atsakingai ir saugoti ne tik save, bet kitus.

„Mūsų komandos užduotis – kovoti su klastinga aneurizmos diagnoze. Pacientės Jolantos atveju, šiai kovai pasirinkome pasirinkome patį šiuolaikiškiausią, moksliniais įrodymais pagrįstą ir pacientei tinkamiausią gydymo būdą, – sako intervencinės radiologijos gydytojas Andrejus Afanasjevas, prieš mėnesį į pacientės smegenų kraujagyslę implantavęs stentą per itin mažą mikrokateterį – pirmą tokio tipo stentą Lietuvoje. Į pilnavertį gyvenimą sėkmingai grįžusi moteris šią minimaliai invazyvią intervencinės radiologijos operaciją vadina stebuklu.

Gydymą prilygina stebuklui

„Buvo sekmadienis. Užsukau pas kaimynę, po keliolikos minučių grįžau namo ir bum – tarsi kas būtų stipriai smogęs į galvą, – prisimena Jolanta, kuriai 2017-ųjų pavasarį plyšo smegenų aneurizma. – Buvo labai netikėta, nes iki tol jaučiausi gerai. Po „smūgio“ vos nuėjau iki lovos ir atsiguliau, sąmonė tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo, pykino, vėmiau. Laimė, namuose buvo vyras, jis iškvietė pagalbą. Atvažiavę paramedikai kaip galėdami greičiau mane nugabeno į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Prisimenu tiek, kad prieš operaciją gydytojas A. Afanasjevas man pasakė: „Jolanta, mes tau padėsime.“

Praėjus trims savaitėms po sėkmingai atliktos smegenų aneurizmos embolizacijos Jolanta išvyko namo, vėliau atliko reabilitaciją ir grįžo į darbą. „Po metų turėjau pasidaryti tyrimus, jų rezultatai buvo geri. Bet šių metų pradžioje pradėjau kažką įtarti – nieko neskaudėjo, tik nuolat lydėjo keistas, sunkiai apibūdinamas pojūtis galvoje, todėl vėl kreipiausi į gydytoją A. Afanasjevą. Paaiškėjo, kad prieš du metus embolizuota aneurizma vėl pradėjo augti. Balandžio pabaigoje gydytojas į pažeistą galvos kraujagyslę implantavo stentą (mažą tinklinį vamzdelį). Praėjus vos 3 savaitėms po operacijos jau galėjau grįžti į darbą“, – toliau pasakoja Jolanta.

Paklausta, kaip jaučiasi, moteris šypsodamasi sako, kad gydytojas jai padovanojo gyvenimą ir išsaugojo darbingumą: „Nors ir pati dirbu ligoninėje, man tai prilygsta stebuklui, esu be galo dėkinga talentingam gydytojui A. Afanasjevui ir jokiais žodžiais negaliu to išreikšti.“

Per kirkšnį iki smegenų

Pacientės Jolantos istoriją RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjevas vadina ne stebuklu, o medicinos pažanga – nuolat tobulėjanti intervencinė radiologija suteikia galimybę gydyti pacientus su plyšusia aneurizma greitai, efektyviai ir minimaliai invazyviai. „Jolanta buvo atvežta į Skubios pagalbos skyrių. Padarę galvos smegenų kompiuterinės tomografijos angiografiją pamatėme, kad plyšo aneurizma. Tokiais atvejais Lietuvoje gali būti taikomi du gydymo būdai – atvira operacija pasiekiant kraujagyslę per angą kaukolėje arba minimaliai invazyvi operacija, vadinama aneurizmos embolizacija. Pasirinkome pastarąją.

Operacija atliekama per kirkšnį – pasitelkę rentgeno spindulius ir kontrastinę medžiagą arterijomis galime nukeliauti iki pažeistos kraujagyslės vietos ir ją, paprastai tariant, užkimšti. Operaciją reikia atlikti kuo skubiau, nes bėgant laikui didėja rizika, kad aneurizma plyš dar kartą, taip ženkliai padidindama ir mirties tikimybę. Būtent intervencinėje radiologijoje naudojami gydymo metodai leidžia veikti greitai ir tiksliai: įvertinę kompiuterinės tomografijos tyrimą ir nustatę aneurizmos vietą, sudėliojame gydymo planą ir nedelsdami pradedame dirbti – operacinėje po dūrio į kirkšnį vos po kelių minučių jau būname smegenų kraujagyslėse ir galime pradėti gydymą. Be to, intervencinės radiologijos metodus aneurizmų gydymui galima taikyti beveik visiems pacientams“, – sako gydytojas A. Afanasjevas.

Jis priduria, kad neurointervencinė radiologija turi ir daugiau privalumų – operacija trunka trumpiau, pacientas išrašomas iš ligoninės vos po kelių dienų ir greičiau grįžta į pilnavertį gyvenimą. Be to, anot gydytojo, šioje medicinos srityje vyksta savotiškos varžybos – intervencinės radiologijos prietaisai ir priemonės tobulėja kone kasmet, tad pacientus galima gydyti vis efektyviau ir greičiau.

Lietuvoje panaudotas pirmą kartą

Aneurizma yra kraujagyslių liga, o tai reiškia, kad visas kraujagyslės segmentas, kuriame ji yra, gali būti silpnesnis, pažeistas. Dėl to pacientai ir po aneurizmos embolizacijos yra stebimi, tikrinami kas metus ar dažniau. „Sekdami Jolantos būklę, šiais metais pastebėjome pakitimus kraujagyslėje, kurie ateityje galėjo išsivystyti į aneurizmą, ir nusprendėme implantuoti stentą – srovės nukreipėją, sujungiantį du nepažeistus kraujagyslės segmentus ir sutvirtinantį pažeistą kraujagyslės dalį tarp jų“, – paaiškina gydytojas.

Jis pabrėžia, kad visai neseniai buvo sukurtas ypatingai mažas stentas, kurį į smegenis galima „nugabenti“ per itin siaurą, apie pusės milimetro skersmens mikrokateterį: „Šį naujo tipo stentą Lietuvoje pirmą kartą panaudojo būtent mūsų komanda Jolantos operacijos metu. Stentas labai patogus, nes lengvai naviguojamas – prisiminkite, kad nuo kirkšnies per įvestą mikrokateterį jį turime „nugabenti“ iki pažeistos kraujagyslės vietos smegenyse. Kraujagyslės žmogaus kūnu išvedžiotos ne kaip tiesūs vamzdžiai, jos yra vingiuotos, tad mums tenka tuos vingius įveikti – kuo stentas mažesnis, plonesnis ir lengviau implantuojamas, tuo patogiau ir saugiau šią procedūrą atlikti. Pasiekęs reikiamą vietą stentas išsiplečia, apgaubia pažeistą kraujagyslės segmentą ir apsaugo nuo kraujo srovės spaudimo ir naujos aneurizmos susidarymo. Iš šalies gali atrodyti, kad milimetro dalys nieko nereiškia, bet mūsų darbe jos labai svarbios.“

Paklaustas, ar Jolantos problema buvo visiškai išspęsta, gydytojas A. Afanasjevas sako, kad moteris po 6–12 mėnesių turės atlikti tyrimus, tačiau patikina, kad srovės nukreipėjai yra vienas efektyviausių aneurizmų gydymo būdų – jų veiksmingumas siekia 90 proc., jie ženkliai sumažina aneurizmų plyšimo riziką ir prailgina pacientų, turinčių smegenų aneurizmą, gyvenimą. Operacija yra minimaliai invazyvi, todėl žmogus iš ligoninės gali būti išrašomas vos kelių dienų ir neužilgo grįžti į pilnavertį gyvenimą.

„Vien pagalvojus apie buvimą tarp kolegų ar draugų, apimdavo siaubas“, – prisimena pacientė Daiva, kelerius metus kentusi po gimdymo atsiradusį šlapimo nelaikymą. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbantis gydytojas urologas Donatas Šlaitas teigia, kad tokių istorijų pasitaiko neretai, nes pacientės kreiptis gėdijasi arba paprasčiausiai klaidingai galvoja, kad gydymo šiai ligai nėra. Toks įsitikinimas neteisingas, nes moterų šlapimo nelaikymą galima gydyti medikamentais, fizioterapija arba inovatyviomis operacijomis.

Grėsė net depresija

„Po antrojo gimdymo susidūriau su šlapimo nelaikymu, tačiau pagalbos į gydytojus nesikreipiau, paprasčiausiai užsidariau namuose. Man buvo gėda – jauna ir nelaikau šlapimo. Nenorėjau su niekuo apie tai kalbėti – nei su vyru, nei su draugėmis, nei su gydytoju. Draugai ir artimieji manė, kad jų vengiu, nes esu pavargusi, neišsimiegojusi dėl pagausėjusios šeimos“, – pasakoja pacientė Daiva. Dabar ji svarsto, kad tokį klaidingą įsitikinimą lėmė moters artimoje aplinkoje nuo seno vyravęs požiūris, jog šlapimo nelaikymas nėra liga, todėl lieka su tuo tik susitaikyti.

Moteris prisimena, kad artinantis laikui grįžti į darbą po motinystės atostogų, ją buvo apėmęs didžiulis nerimas: „Vien pagalvojus apie buvimą tarp žmonių, apimdavo siaubas. Neištvėrusi įtampos pradėjau ieškoti informacijos ir sužinojau, kad šlapimo nelaikymą galima gydyti, apsilankiau pas gydytoją, kuris nuramino ir patikino, kad tikrai nesu tokia vienintelė, bei pasiūlė kelias išeitis.“

Gydytojas urologas Donatas Šlaitas patvirtina – šlapimo nelaikymas Lietuvoje kamuoja apie 30 proc. įvairaus amžiaus moterų. „Tai nėra tik medicininė, bet ir psichologinė, socialinė, net ekonominė problema. Šlapimo nelaikymas sumažina moters fizinį aktyvumą, darbingumą, pasikeičia moters elgesys, pavyzdžiui, ji pradeda vengti bendravimo su žmonėmis ir pasmerkia save visuomeninei atskirčiai. Su amžiumi ši problema tampa dar opesnė. Deja, klaidingai tikima, kad nelaikyti šlapimo, ypač vyresniame amžiuje, tarsi „priklauso“ natūraliai. Noriu paraginti atsikratyti šio mito – nevalingas šlapimo išsiskyrimas atsiranda dėl įvairių priežasčių, kurias nustatę galime pritaikyti individualų kompleksinį gydymą ir grąžinti moteriai kokybišką gyvenimą, nesvarbu, kokio amžiaus ji būtų“, – sako gydytojas.

Priežasčių – ne viena

Gydytojas urologas D. Šlaitas pasakoja, kad šlapimo nelaikymą gali sukelti įvairios priežastys, kurias jis skirsto į dvi pagrindines grupes. Pirmoji, kai šlapimo nelaikymas atsiranda dėl įvairių nervų sistemos ligų, pavyzdžiui, išsėtinės sklerozės, Parkinsono ligos, stuburo, galvos smegenų traumos, uždegimų, infekcijų. Antroji – dėl šlapimo pūslės organų ligų, pavyzdžiui, įvairių lėtinės kilmės šlapimo pūslės uždegimų, radiacinių pakitimų po švitinimų, po ginekologinių operacijų.

Ypač dažnai šlapimo nelaiko pagimdžiusios ir vyresnio amžiaus moterys. Po nėštumo, ypatingai jei jis buvo sunkesnis, moterims gali pasireikšti įtampos šlapimo nelaikymas, t. y., šlapimas gali nevalingai išsiskirti juokiantis, čiaudėjant, kosint, keliant sunkius daiktus, staiga atsiradus stipriam norui šlapintis, persipildžius šlapimo pūslei.

Labai dažnai šlapimo nelaiko vyresnės, į pomenopauzinį tarpsnį įžengusios moterys. Šiuo gyvenimo laikotarpiu pradeda mažėti estrogeno hormono, dubens raumenys silpsta ir tampa ne tokie elastingi, todėl nusileidžia šlapimo pūslė ir atsiranda nevalingas šlapimo nutekėjimas. Vienoms moterims šlapimo kiekis būna labai mažas, vos keli lašai, kitoms – išteka daugiau.

Sintetinio raiščio implantacija

„Negydomas šlapimo nelaikymas sukelia įvairių nepatogumų, o kartais gali baigtis komplikacijomis. Pirma, gali išsivystyti šlapimo takų infekcija. Antra, nevalingai išsiskiriantis šlapimas patenka ant audinių ar į makštį ir gali sukelti įvairių odos ir makšties susirgimų, sudirginimų. Norint išvengti negalavimų, reikia kreiptis pagalbos į profesionalus ir kartu rasti tinkamiausią gydymo strategiją“, – kviečia gydytojas urologas.

Šlapimo nelaikymą galima gydyti keliais būdais, dažniausiai pradedama nuo medikamentų, fizioterapijos ir mankštų. Jei toks gydymas neefektyvus, tuomet rekomenduojama minimaliai invazinė operacija.  Gydytojas urologas D. Šlaitas sako, kad RVUL Urologijos skyriuje ypač dažnai atliekama transobturatorinė pouretrinio raiščio implantacija (TOT operacija): „Operacijos metu padarome du mažus, 15–20 mm pjūvius kirkšnyse ir makštyje arba tik vieną mažą pjūvį makštyje ir po šlaple implantuojame sintetinį tinklelį, kuris pakelia šlaplės vidurinę dalį, sustiprina tarpvietės audinius ir pagerina šlapimo sulaikymo funkciją.“

Gydytojas urologas pabrėžia, kad pouretrinio tinklelio implantacijos operacija turi daug privalumų. Ji yra minimaliai invazinė ir užtrunka vos 15–30 min., tad ir hospitalizacijos laikas yra trumpas. Pacientės operaciją lengvai ištveria, nes nebūtina atlikti bendrosios nejautros, darbingumas atsistato po 2–4 savaičių, komplikacijų pasitaiko retai, gydymo veiksmingumas yra apie 80–90 proc., o rezultatas – ilgalaikis. Atviros operacijos irgi galimos, tačiau jų metu būtina atlikti didesnį pjūvį, todėl gijimas būna ilgesnis, darbingumas atsistato vėliau.

Prevencijos būdas – Kėgelio pratimai

Vienas iš šlapimo nelaikymo prevencijos būdų yra pratimai, stiprinantys dubens dugno raumenis, kurių funkcija labai svarbi – prilaikyti dubens dugno organus, o kartu ir šlapimo pūslę. Jei dubens dugno raumenys tvirti – šlapimo nelaikymo tikimybė gerokai sumažėja.

„Amerikietis ginekologas Arnoldas Kėgelis prieš daugiau nei 70 metų atkreipė dėmesį į dubens raumenis stiprinančių pratimų naudą siekiant sumažinti šlapimo nelaikymo tikimybę po gimdymo ir tonizuoti ištemptus makšties raumenis, kontroliuoti tuštinimosi procesą, sumažinti apatinių nugaros ir pilvo dalių skausmą, taip pat gerinti seksualinę funkciją. Pratimams pakanka vos kelių minučių per dieną, juos nesunkiai galima atlikti namuose. Kad Kėgelio pratimai būtų efektyvūs, juos atlikti reikia reguliariai, o pirmieji rezultatai juntami po 1–3 mėnesių nuo treniruočių pradžios“, – teigia gydytojas urologas D. Šlaitas.

Kaip sako specialistas, šie pratimai tikrai nėra naujiena ar madinga trumpalaikė tendencija, o laiko patikrintas, paprastas ir nemokamas būdas stiprinti dubens raumenis.

Kėgelio pratimų pavyzdžiai:

Atsigulkite ant nugaros, sulenkite kelius, pėdomis remkitės į grindis, rankas laikykite pečių plotyje. Šiek tiek pakelkite dubenį ir įtraukite dubens raumenis. Skaičiuokite iki 5 ir nuleiskite dubenį, pratimą pakartokite 5 kartus.

Šį pratimą galite daryti ir „greituoju“ būdu – pakelkite dubenį ir staigiai įtraukite dubens raumenis. Pratimą daryti pakaitomis su „lėtuoju“ būdu.

Nepamirškite įtempti dubens dugno raumenų ir tada, kai čiaudėjate, kosėjate, juokiatės ar keliate nešulį, kai stojatės ar sėdatės.

Dar vienas paprastas pratimas: sutraukti ir atpalaiduoti išeinamosios angos raumenis. Šį pratimą galima atlikti bet kuriuo metu, kelis kartus per dieną.

„Anesteziologas yra ir gydytojas, ir inžinierius, vaistais ir aparatais gebantis kontroliuoti žmogaus miego gylį bei kitas gyvybines funkcijas“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė Gabrielė Ledinauskienė. Ji prasitaria, kad kartais šios specialybės gydytojai jaučiasi neįvertinti ar pamiršti, bet tokius jausmus nusveria pasitenkinimas pasiektais rezultatais ir stebinantys pacientų pasakojimai apie malonius sapnus.

Įgijusi medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją pasirinkote Anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentūros studijas, dabar dirbate gydytoja anesteziologe reanimatologe. Kas lėmė jūsų pasirinkimą?

Studijų metais neturėjau vienos mane dominusios srities, todėl ir patiko anesteziologija – joje reikia išmanyti ir gebėti vertinti visą organizmą – kvėpavimo, širdies, inkstų ir kitas sistemas. Narkozės ir operacijos metu yra veikiamos visas žmogaus organizmas, o gydytojas anesteziologas visų pirma atsako už paciento būklę chirurginės intervencijos metu.

Darbe naudojame įvairius aparatus – gyvybinių funkcijų sekimo, anestezijos ir kvėpavimo, ultragarso ir kitus. Tad gydytojas anesteziologas privalo būti ir inžinierius, išmanantis šių prietaisų veikimo principus. Dar vienas mane patraukęs šios specialybės aspektas – tai procedūrų įvairovė: nuo kvėpavimo takų valdymo iki įvairių kraujagyslių punkcijų, nervų blokavimo. Anesteziologijos srityje nuolat atsiranda naujų vaistų ir metodų – man patinka šias naujoves sekti, domėtis ir pritaikyti praktikoje.

Be viso to, labai žavi idėja, kad vaistais ir aparatais galiu kontroliuoti žmogaus sąmonę ir apsaugoti jį nuo nemalonių pojūčių. Dažnai operacijos metu susimąstau – pacientas miega, chirurgas tuo metu operuoja, o atsibudęs žmogus pasako, kad labai maloniai pamiegojo. Mane iki šiol tai labai žavi ir stebina.

Kokios asmeninės savybės reikalingos gydytojui anesteziologui reanimatologui?

Šiame darbe labai svarbi greita orientacija ir reakcija į besikeičiančią situaciją. Jei operacija vyksta sklandžiai, galiu būti rami, tačiau jei kas nors nutinka – mąstyti ir priimti sprendimus turiu labai greitai, nes pasekmės gali būti neatitaisomos. Taip pat privalau prisiminti ir vienu metu apdoroti daug informacijos: planuodama operaciją, turiu įvertinti kiekvieną organų sistemos elementą bei suprasti kaip chirurginė intervencija paveiks paciento būklę.

Dažnai klaidingai manoma, kad gydytojas anesteziologas dalyvauja tik pačioje operacijos pradžioje. Tai yra netiesa – su pacientu būname visą laiką, todėl turime pasiruošti įvairiems scenarijams, pavyzdžiui, nukraujavimui, kraujospūdžio svyravimams, ilgos operacijos trukmės padariniams ir kt. Viskam turiu būti pasiruošusi iš anksto. Be to, labai svarbus ir gebėjimas komunikuoti tiek su kitais komandos nariais, tiek su pacientu.

Išsakėte labai intriguojančią mintį, kad gydytojas anesteziologas reanimatologas tarsi kontroliuoja žmogaus sąmonę. Gal galite papasakoti, kas vyksta bendrosios nejautros metu?

Bendrosios nejautros metu mes užmigdome ir paralyžiuojame pacientą. Pagrindinis anestezijos tikslas – suteikti galimybę chirurgui be trukdžių atlikti operaciją. Užmigdžius ir paralyžavus pacientą, jis pats kvėpuoti negali, todėl įvedame vamzdelį į kvėpavimo takus ir prijungiame prie aparato, kuris kvėpuoja už pacientą. Būtent kvėpavimo takų valdymas yra pats svarbiausias anesteziologo įgūdis. Nepavykus „pavaduoti“ kvėpavimo funkcijos, pacientas negauna deguonies, o jo stygius lemia smegenų žūtį. Tai labai atsakingas momentas, bet išsigąsti nereikia: šiais laikais turime galimybę sekti gyvybines funkcijas, taip pat turime įvairių prietaisų, kurie padeda esant sudėtingesnei situacijai.

Jau užmigdę pacientą ir prijungę jį prie anestezijos aparato, stebime jo įvairius parametrus, pavyzdžiui, kraujospūdį, pulsą, deguonies kiekį kraujyje, taip pat galime sekti ir valdyti miego gylį, koreguoti kraujospūdžio, pulso svyravimus ir kt. Po operacijos pažadiname pacientą ir, esant pakankamam sąmonės lygiui bei kvėpavimui, pašaliname vamzdelį. Dažnai pacientai prisimena tik tą momentą, kai uždėjome kaukę ir jie užmigo. Vienintelis nemalonus pojūtis, kad vyko „kažkas daugiau“ – tai gerklės skausmas dėl joje buvusio vamzdelio.

Kas Jūsų darbe sunkiausia?

Sunkiausia yra nepasimesti atsiradus netikėtoms komplikacijoms operacijos metu. Kadangi pacientas yra paralyžuotas ir negali kvėpuoti, būtina reaguoti greitai ir atlikti visus reikalingus veiksmus teisinga seka. Tokia situacija gali sukelti daug streso, o taip pat ir po jos dar ilgai iškylančių apmąstymų, kaip buvo galima to išvengti ir ar stabilizuojant situaciją viskas buvo padaryta teisingai.

Kalbant apie kasdienius dalykus, tai dažnai paruošti gerą operacijos planą pacientui tikrai nėra lengva. Pasitaiko gretutinių ligų, į kurias būtina atsižvelgti, o dabar situaciją apsunkina ir pandemija. Skubios pagalbos skyriuje dar spaudžia laikas. Pasitaiko situacijų, kai dėl labai didelio pacientų srauto privalome pasirinkti, kurį pacientą operuosime pirmą. Kartais net jau būnant operacinėje kažkurią operaciją tenka nukelti, nes atsirado kitas – sudėtingesnis atvejis, nebegalintis laukti nė minutės. Tada būna nemalonu, bet tokius sprendimus priimti reikia.

Ar operacinėje labai svarbus komandinis darbas?

Taip, jokia operacija apskritai negalėtų vykti be komandinio darbo. Į operuojančią komandą įeina daug narių – chirurgai, anestezistai, instrumentatoriai, operacinės padėjėjai, asistentai. Trūkstant bent vieno iš jų operacija vykti negali. Operacinėje labai svarbus susikalbėjimas tarp kolegų ir empatija. Taip pat svarbus supratimas, kas už ką atsakingas. Pavyzdžiui, chirurgai baigę operaciją išeina, o mes liekame žadinti paciento. Pacientą išvežus operacinės padėjėjai ir anestezistė tvarko, valo operacinę. Be to, mūsų darbe pasitaiko dienų, kai nelieka laiko pertraukėlei ar pietums, todėl turime vieni kitiems padėti, būti supratingais.

Į RVUL patenka tiek skubios pagalbos ieškantys, tiek ir planiniam gydymui atvykstantys pacientai. Kuo jums, kaip gydytojai anesteziologei reanimatologei, šios dvi kategorijos skiriasi?

Bene didžiausias skirtumas yra reagavimo į situaciją greitis ir nežinomybė – juk apie skubiai atgabentą pacientą dažniausiai mažai ką žinome. Tačiau nebūtinai su į skubios pagalbos skyrių patekusiu pacientu dirbti sunkiau. Vadinamieji „planiniai“ pacientai dažnai turi ypatingų ar retų ligų, tad ir jų paruošimas operacijai gali būti sudėtingas, reikalaujantis daugiau darbo, informacijos ir apmąstymų.

Dažnai pacientai, prieš kreipdamiesi į gydytoją, jau turi susidarę išankstinę nuomonę, kokio tipo nejautros norėtų. Ar visada atsižvelgiate į paciento nuomonę?

Pirmiausia, visada pacientui bandau paaiškinti, kokie yra regioninės nejautros ir bendrosios nejautros privalumai ir trūkumai, kokiais atvejais koks būdas yra taikomas ir kodėl. Dažnai operuojant galūnes dėl geresnio nuskausminimo pooperaciniu laikotarpiu taikome regioninę nejautrą. Tokios nejautros metu galime suleisti vaistų į nugaros smegenų kanalą ir žmogus kuriam laikui nejudins ir nejaus kojų, tačiau išliks sąmoningas, arba galime suleisti vaistų šalia nervo ir taip „atjungti“ ranką ar koją. O pacientai labai dažnai nori giliai miegoti ir nieko negirdėti. Puikiai suprantu jų nerimą ir norą. Jei žmogus yra jaunas ir sveikas, tuomet tikrai gali rinktis – regioninė ar bendroji nejautra, ar net jų kombinacija. Tačiau jei pacientas turi daug gretutinių ligų, bendrosios nejautros keliama rizika yra didesnė nei regioninės, todėl rekomenduojame pastarąją. Žinoma, norėdami suteikti daugiau komforto, galime skirti raminančių vaistų, kurie padeda jaustis geriau, tačiau nuo šių vaistų pacientas pilnai neužmiega – gali girdėti kas vyksta operacinėje.

Šiais laikais kiekvienas gali pasitarti ir su visagaliu „daktaru guglu“. Ar susiduriate su pacientais, tikinčiais įvairiais internete skleidžiamais mitais apie nejautrą? Kokie mitai pasitaiko dažniausiai?

Mitų tikrai pasitaiko, galbūt tai yra filmų įtaka. Paaiškinus, kaip veikia anestezija, dažnas nustemba – paprastai manoma, kad uždedame žmogui ant veido kaukę ir jis užmiega. Kai kurie pacientai nė neįsivaizduoja, kas vyksta iš tiesų, todėl papasakojus išsigąsta. Tokiais atvejais bandau paaiškinti nepagražindama, bet ir negąsdindama. Taip, egzistuoja tam tikra rizika, ir pacientas nuo bendrosios nejautros gali numirti ar likti neįgaliu, bet tai yra ypatingai reti atvejai.

Grįžtant prie mitų, žmonės tikrai labai dažnai baiminasi, kad pabus iš bendrosios nejautros operacijos metu. Manau, kad šis mitas kyla iš nesupratimo, kas apskritai yra bendroji nejautra. O juk taikydami šį būdą narkozės gylį visą laiką sekame ekrane ir reikalui esant galime koreguoti, tad pabusti tikrai neįmanoma. Regioninės nejautros atveju pasitaiko, kad paskyrus raminamųjų vaistų žmogus užmiega, o vėliau pabunda ir girdi operacijos eigą. Tačiau skausmo pacientas tikrai nejaučia.

Dar vienas mitas, kad bendroji nejautra kenkia smegenims ir atminčiai. Narkozė nei smegenims, nei atminčiai nekenkia, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus yra gerokai vyresnio amžiaus ir turi polinkį į demenciją arba Alzheimerio ligą. Bet net ir tokiais atvejais nebūna taip, kad žmogus iki operacijos turėjo atmintį ir ji staiga dingo.

Pasitaiko ir baimė nevalingai kalbėti bendrosios nejautros metu. Bet pacientas būna prijungtas prie kvėpavimą palaikančio aparato su vamzdeliu burnoje ir pasakyti nieko negali. Be to, jis yra ir paralyžuotas, todėl negalėtų kalbėti net jei būtų sąmoningas. Kartais žmogui pasakome, kad mes jam tikrai neleisime kalbėti ir trukdyti chirurgui (juokiasi). O apibendrindama galiu tik priminti, kad jau daugybę metų kasdien visame pasaulyje vyksta milijonai operacijų – jei šiuolaikinė anestezija būtų tokia kenksminga kaip vaizduojama mituose, tikrai būtume tai pastebėję ir ieškoję kitokių sprendimų.

Esate jaunosios kartos gydytoja anesteziologė reanimatologė. Ar pastebite mokyklų skirtumų?

Anksčiau gydytojai anesteziologai labiau koncentruodavosi į tai, kas vyksta operacijos metu. Dabar anesteziologo dėmesio laukas išsiplėtė – mūsų darbas apima ir paciento paruošimą operacijai, ir pačią operaciją, ir pooperacinį periodą. Mokomės ir praktikoje pritaikome naujausius anesteziologijos metodus, siekiame išvengti komplikacijų ne tik operacijos metu, bet ir galimų komplikacijų praėjus net keliems mėnesiams po jos. Tai, manau, ir yra esminis skirtumas. Tačiau mūsų specialybės atstovus visada vienija bendras tikslas – padaryti viską, kad operacija praeitų sėkmingai.

Gerbiami kolegos,

atstovaudami profesijai, kurią renkasi tik nepaprastai drąsūs, ryžtingi ir savo pašaukimui atsidavę žmonės, kasdien susiduriate su iššūkiais ir netikėtomis situacijomis, o daugybė pacientų nedvejodami Jums patiki savo brangiausią turtą – sveikatą ir gyvybę.

Medicinos darbuotojų dienos proga nuoširdžiai dėkoju Jums už susitelkimą pačiu sunkiausiu – pandemijos metu, besąlygiškai vykdomą mediko pareigą, pacientams suteiktą viltį ir grąžintą sveikatą.

Tegul šiame atsakingame ir pasiaukojimo kupiname darbe Jus visada lydi neišsenkanti ištvermė ir optimizmas. Tegul Jūsų pastangos būna apdovanotos nuoširdžiomis pacientų šypsenomis ir širdis sušildančiais dėkingumo žodžiais ne tik šiandien, bet kiekvieną dieną.

Su Medicinos darbuotojų diena!

 

VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė

„Migrena yra rimta liga, todėl ja sergantieji neturėtų būti stigmatizuojami“, – sako RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis. Anot jo, migrenos savigyda gali nuvesti iki priklausomybės nuo nuskausminamųjų vaistų, todėl reikėtų kreiptis į gydytoją neurologą, kuris padės profesionaliai sukontroliuoti migrenos priepuolius ir parinks profilaktinį gydymą.

Savigyda kelia grėsmę

Galvos skausmai skirstomi į dvi grupes: pirminius ir simptominius. Simptominis galvos skausmas gali būti kitos ligos požymiu, o pirminis galvos skausmas neturi aiškios priežasties. Vienas tokių pirminių galvos skausmų ir yra migrena. Yra žinomi migrenos provokuojantys veiksniai: pavyzdžiui, emocinė įtampa, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, kai kurie maisto produktai. Šia liga dažniau serga jaunesnio amžiaus moterys. Migrenos priepuolių metu dažniausiai jaučiamas pulsuojantis galvos skausmas vienoje galvos pusėje, trunkantis nuo kelių valandų iki kelių dienų. Skausmą dažnai lydi pykinimas, vėmimas, padidintas jautrumas šviesai ir garsui. Priepuolio metu žmogus būna nedarbingas, o jam pasibaigus jaučiasi pavargęs, jam reikia poilsio. Deja, neegzistuoja ir vaistai migrenos priežasčiai gydyti ir pašalinti.

Šalia nedarbingumo ir suprastėjusios gyvenimo kokybės, doc. dr. A. Vilionskis išskiria dar vieną šios ligos sukeliamą problemą: „Nuo migrenos kenčiantys žmonės dažnai nesikreipia į gydytojus ir bando gydytis patys. Kiekvienam migrenos priepuoliui palengvinti jie suvartoja labai daug neefektyvių vaistų, ilgai juos vartojant atsiranda analgetikų sukeliamas galvos skausmas. Todėl žmogus vaistus nuo skausmo turi vartoti vis dažniau ir vis didesnėmis dozėmis. Tokio galvos skausmo gydymas yra didelis iššūkis tiek gydytojui, tiek pačiam pacientui, jis yra ilgas ir reikalauja kompleksinio gydymo. Savigyda tikrai nėra geriausias pasirinkimas, nes tik pas gydytoją neurologą galima gauti profesionalią pagalbą.“

Nepagydoma, bet kontroliuojama

Pasak doc. dr. A. Vilionskio, nors migrenos išgydyti ir neįmanoma, tačiau gydytojui neurologui padedant galima kontroliuoti priepuolius ir ženkliai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Nusprendus ieškoti profesionalios pagalbos, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir gauti siuntimą neurologo konsultacijai. „Būtų puiku, jei pas neurologą žmogus atvyktų jau turėdamas bendro ir biochemininio kraujo tyrimo rezultatus. Neurologas gali paskirti ir papildomus tyrimus, kurie padės atmesti ar patvirtinti kitų ligų, galinčių imituoti migrenos priepuolius, diagnozę, pavyzdžiui, galvos auglį arba kitą struktūrinį pažeidimą“, – pataria doc. dr. A. Vilionskis.

Nors tiksli pirminė migrenos priežastis nėra žinoma, tačiau kiekvienu atveju reikia stengtis išsiaiškinti migrenos priepuolį provokuojančius veiksnius. Anot gydytojo neurologo, migrenos kontrolei labai svarbu juos žinoti ir stengtis pašalinti, sumažinti jų įtaką: „Šie veiksniai yra individualūs, todėl kiekvienas migrena sergantis žmogus turi save stebėti ir stengtis juos identifikuoti. Tai gali būti emocinis stresas, elgesio sutrikimai, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, menstruacinis ciklas, tam tikri maisto produktai – alkoholis, šokoladas, citrusiniai vaisiai, sūris, kai kurie prieskoniai, maisto priedai ir konservantai. Vienas iš veiksnių gali būti ir ilgesnis miegas, sukeliantis vadinamąją „savaitgalio migreną“, kai anksti ryte keltis įpratęs žmogus savaitgalį nusprendžia pamiegoti ilgiau ir atsibunda su galvos skausmu. Labai intensyvus fizinis aktyvumas taip pat gali išprovokuoti migrenos priepuolį.“

Gydytojas neurologas pataria gydant migreną turėti „migrenos dienoraštį“, kuriame būtina žymėti datas, kada žmogus patyrė migrenos priepuolį, jo intensyvumą ir trukmę, kada vartojo vaistus nuo skausmo. Tai leidžia objektyviai vertinti migrenos priepuolių dažnį, vartojamų vaistų kiekį.

Patvirtinus migrenos diagnozę ir išsiaiškinus ją provokuojančius veiksnius galima parinkti efektyvų gydymą ir sėkmingai kontroliuoti ligą. Migrenos priepuolį efektyviai malšina specifiniai vaistai, kurie, skirtingai nuo įprastų nuskausminamųjų, ne tik efektyviai sumažina galvos skausmą, bet ir jį lydinčius simptomus, pavyzdžiui, šviesos baimę, pykinimą, vėmimą, grąžina darbingumą. Tačiau doc. dr. A. Vilionskis primena, kad šitie vaistai gali sukelti tam tikrus šalutinius poveikius, todėl jų negalima pradėti vartoti savo nuožiūra, būtina pasitarti su gydytoju.

Migrenos profilaktika

Jei migrenos priepuoliai reti, žmogus nedarbingas 1–2 dienas per mėnesį, profilaktinis medikamentinis gydymas nebūtinas. Jei priepuoliai kartojasi dažniau ir trunka po kelias dienas, žmogus dėl migrenos yra nedarbingas 5–6 dienas per mėnesį, kartu su gydytoju neurologu reikėtų apsvarstyti medikamentinės profilaktikos galimybę.

„Egzistuoja medikamentinė ir nemedikamentinė migrenos profilaktika. Nemedikamentinė profilaktika yra tada, kai pašalinami migrenos priepuolį provokuojantys veiksniai, žmogus stengiasi taisyklingai maitintis, yra fiziškai aktyvus, atsisako žalingų įpročių. Medikamentinei migrenos profilaktikai gydytojas neurologas skiria vaistus, kuriuos reikia gerti reguliariai, o jų paskirtis yra sumažinti migreninio skausmo stiprumą ir dažnį“, – sako doc. dr. A. Vilionskis.

Bene svarbiausias nuo migrenos kenčiantiems žmonėms kylantis klausimas – kokio rezultato gali tikėtis žmogus, pradėjęs medikamentinę profilaktiką ir vengiantis migreną išprovokuojančių veiksnių? Doc. dr. A. Vilionskis teigia, kad dažniausiai priepuolių skaičius sumažėja per pusę, o kartais migrena grįžta ir dar rečiau: „Tačiau reikia suprasti, kad profilaktinis gydymas yra gan ilgas procesas. Tikrai ne visada pavyksta iš pirmo karto pritaikyti individualius vaistus. Tam, kad pasijustų profilaktinio gydymo efektas, turi praeiti bent 1–2 mėnesiai nuo jo pradžios. Žmonės tikisi labai greito rezultato, tačiau taip nebūna.“

Gydytojas neurologas taip pat pastebi, kad migrenos simptomai laikui bėgant gali keistis, todėl pataria pas gydytoją neurologą lankytis reguliariai ir esant reikalui pakoreguoti migrenos kontrolę ir profilaktiką.