Rokas Bobina, Paulius Sausdravas, Valentinas Uvarovas

Gydytojų rezidentų patirtis Nepale: nuo dviejų pacientų vienoje operacinėje iki dalyvavimo tradicinėse vestuvėse

„Nepale nėra valstybinio socialinio draudimo, kuris kompensuotų medicinos paslaugas, net skubios pagalbos besikreipiantis žmogus už ją turi mokėti, bet toli gražu ne visi pacientai gali sau leisti chirurginį gydymą“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas rezidentas Rokas Bobina. Jis, kartu su RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovu prof. Valentinu Uvarovu, gydytoju ortopedu traumatologu doc. dr. Manviliumi Kociumi ir gydytoju rezidentu Pauliumi Sausdravu, tris savaites praleido Madhešo provincijos ligoninėje ir dalinosi žiniomis su vietos medikais.

Didžiuojasi galėdami mokyti

RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. V. Uvarovas primena, kad bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Nepalo gydytojų ortopedų traumatologų užsimezgė 2010-aisiais, kai grupė RVUL gydytojų – prof. V. Uvarovas, dr. Igoris Šatkauskas ir dr. Tomas Sveikata, – nuvyko į Nepalo sostinėje Katmandu esančią T.U. Teaching Hospital ligoninę, kurioje praleido kelias savaites konsultuodami jos komandą ir operuodami pacientus. Nuo tada kasmet į RVUL stažuotis atvyksta 2–3 jauni gydytojai iš Nepalo, o į Nepalą vyksta RVUL dirbantys gydytojai rezidentai. „Dešimtmetį dalijomės patirtimi su Nepalo gydytojais, o pernai Madhešo Sveikatos mokslų instituto profesorius dr. Ramas Kewalis Shahas mums pristatė naują išsikeltą tikslą – skurdžiausios Nepalo provincijos sostinėje Džanakpure įkurti universitetinio lygio ligoninę. Profesorius tikisi mūsų bei kelių kitų Vakarų Europos ligoninių ir universitetų pagalbos“, – pasakoja prof. V. Uvarovas.

gydytojai sėdi prie stalo

Anot RVUL profesoriaus, užduotis sudėtinga ir kupina iššūkių. Madhešo provincijoje gyvena 6 milijonai gyventojų, ortopedijos ir traumatologijos paslaugas teikia vos viena gydymo įstaiga, o ligoninė, kurią prof. dr. R. K. Shahas norėtų modernizuoti, dabar yra labai prastos būklės, patalpos neatitinka ligoninėms keliamų higienos reikalavimų, trūksta infrastruktūros. Visgi prof. V. Uvarovas sako, kad suformuotai komandai mokslinių žinių ir ambicijų nestinga: „Mieste yra nauja gydymo įstaiga, kuri per pandemiją buvo paversta COVID-19 ligonine. Jei prof. dr. R. K. Shahui ir jo komandai pavyktų įsikurti naujesniame pastate, galėtume plėsti RVUL įsitraukimą – ženkliai prisidėtume prie vietos studentų, rezidentų, bendrosios praktikos slaugytojų ir gydytojų profesinio tobulinimo. Tai ypač aktualu kalbant apie slaugytojų higienos, antiseptikos, bendros tvarkos įgūdžių kėlimą.“

Prof. V. Uvarovas pabrėžia, kad stažuotės Nepale suteikia vertingos patirties ir Lietuvos jauniesiems medikams. „Tai yra nemenkas iššūkis, o įgyta patirtis tikrai labai įdomi ir vertinga tiek profesiniu, tiek kultūriniu ir socialiniu atžvilgiu. Gyvename savame „burbule“, todėl pažvelgus į pasaulį plačiau, atsiranda žymiai pozityvesnis požiūris į Lietuvą, gimsta naujų projektų idėjų. Beje, Nepalas nėra vienintelė šalis, su kuria buvome užmezgę ryšius – dirbome, operavome, vežėme įvairių priemonių į Keniją, Kambodžą, Mongoliją ir kt. Toks bendradarbiavimas yra ženklas, kad mes ne tik mokomės iš Vakarų Europos lyderių, bet esame pasiekę tokį lygį ortopedijos ir traumatologijos srityje, kad savo patirtį ir žinias galime perduoti tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiuolaikinės medicinos link. Į mūsų ligoninę semtis žinių atvyksta kolegos iš Nepalo, kitų šalių, dėl to labai džiugu“, – sako profesorius.

Doc. dr. Manvilius Kocius su slaugytojomis

Nemokamos medicinos nėra

Į Nepalą vykęs RVUL dirbantis gydytojas rezidentas R. Bobina prisimena didžiausius stažuotėje pastebėtus gydymo įstaigų skirtumus. Anot jo, Nepale egzistuoja valstybinės ir privačios ligoninės – tiek vienose, tiek kitose už konsultacijas, tyrimus ir gydymą privalo susimokėti visi. „Šalyje nėra valstybinio socialinio draudimo, kuris kompensuotų medicinos paslaugas, todėl net skubios pagalbos besikreipiantis žmogus už ją turi mokėti. Pavyzdžiui, gydytojo ortopedo traumatologo konsultacija valstybinėje ligoninėje kainuoja apie 50 Nepalo rupijų, t. y., apie 35 euro centus, o privačiame kabinete – 700 rupijų arba apie 5 eurus. Visgi vietiniams net 35 centai yra daug, nes didelė dalis žmonių Madhešo provincijoje gyvena už mažiau nei 1 eurą per dieną. Be to, į konsultacijos kainą neįtraukti tyrimai, tad, jei paskiriamas rentgenas, reikia mokėti papildomai, įtvaras, gipsas ar kitos priemonės taip pat kainuoja“, – sako gydytojas rezidentas R. Bobina ir apgailestauja, kad toli gražu ne visi pacientai gali sau leisti chirurginį gydymą, kainuojantį apie 50 eurų.

Tiesa, bene kiekvienas gydytojas Džanakpure turi ir privatų kabinetą, kuriame konsultuoja laisvu nuo darbo valstybinėje ligoninėje laiku. Privačios konsultacijos Nepalo gydytojams suteikia galimybę užsidirbti papildomai, nes valstybės mokamas atlyginimas siekia apie 400 eurų per mėnesį.

gydytojo konsultacija Džanakpuro ligoninėje

Kalbėdami apie skirtumus, gydytojai rezidentai pabrėžia, kad per tris stažuotės savaitės ligoninėje nepastebėjo nė vieno kompiuterio. Registracija pas gydytoją vykdoma rytais, laukiant eilėje. „Galimybės užsirašyti pas gydytoją iš anksto nėra – pacientai ryte susirenka prie registracijos langelio ir iki tam tikros valandos registruojasi, tada gauna popierines korteles – „ligos istorijas“, skuba gydytojo link ir bando jam įbrukti savo kortelę. Trys gydytojai viename kabinete, konsultuojantys tris skirtingus, artimųjų lydimus pacientus – įprasta praktika, todėl apie asmens duomenų apsaugą ten galvoti būtų sunku. Po konsultacijos gydytojas pacientą arba išleidžia ambulatoriniam gydymui, arba hospitalizuoja“, – pasakoja gydytojas rezidentas P. Sausdravas.

Ligoninės palatos didelės – vienoje guldoma 10 pacientų, kartu moterys, vyrai ir vaikai. Aplink kiekvieną lovą būriuojasi po kelis giminaičius, visi aplinkui zuja, garsiai kalbasi, valgo atsineštą maistą. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad taupant resursus dažnai vienoje operacinėje tuo pačiu metu gali vykti dvi skirtingos chirurginės operacijos, o vienas anesteziologas rūpinasi dviejų pacientų nejautra.

Operacinė Džanakpuro ligoninėje

Traumų daug, eilės ilgos

Ortopedijos ir traumatologijos specializacijos rezidentūrą pasirinkę R. Bobina ir P. Sausdravas sako, kad Džanakpure dėl traumų besikreipiančių pacientų skaičiai dideli, o laukimo eilės ilgos. „Didelį traumų skaičių lemia dažnai naudojami motociklai ir motoroleriai, prasta kelių kokybė bei chaotiškas eismas, taip pat daug kritimų iš aukščio, nes statybose darbų sauga nėra prioritetas. Traumas lemia ir gyvenimo būdo ypatumai, pavyzdžiui, kaklo ir stuburo problemos dažnai susijusios su įpročiu įvairius nešulius gabenti ant galvos. Taigi, jei pas mus dažnai stuburo skausmą lemia sėdimas darbas, Nepale – fizinis darbas. Fizinį darbą dirbantys lietuviai taip pat su jomis susiduria, tačiau proporcija yra žymiai mažesnė lyginant su Nepalu“, – vardija R. Bobina.

P. Sausdravas sako, kad įvairios kaulų ir sąnarių ligos – panašios kaip ir kitose šalyse: „Tai ir klubo bei kelio sąnarių artrozė, ir kelio sąnario meniskų plyšimai. Tai pat, be būdingų vakariečiams kaulų ir sąnarių ligų, yra nemažai kitų susirgimų, pvz., tuberkuliozė, kitos infekcinės arba genetinės kaulų bei sąnarių ligos, skeleto deformacijos. Infrastruktūra nėra išvystyta, bet ligoninei padeda partneriai iš JAV ir Europos, atsiunčia implantų ir instrumentų, operacinėje yra rentgeno aparatas. Pastebėjome, kad teorinių chirurginių žinių vietos gydytojai turi, tačiau labai trūksta praktinių antiseptikos įgūdžių, todėl pooperacinių infekcijų skaičius siekia apie 30 proc., palyginimui, Lietuvoje – iki kelių proc. Taigi tobulėti yra kur, bet žinių ir noro netrūksta.“

Profesorius R. K. Shahas prie stalo

Džanakpuro ligoninėje dirbantys gydytojai noriai klausė patarimų, domėjosi ortopedijos ir traumatologijos aktualijomis Lietuvoje ir Vakarų Europoje. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad turėjo progą ne tik pasidalinti savo žiniomis, bet ir sužinoti šį tą naujo ir įdomaus iš Nepalo kolegų. „Pavyzdžiui, sužinojome, kad operuojant blauzdikaulio lūžį, į blauzdikaulio kanalą įvedamos vinies ilgį nesunkiai galima išmatuoti pasitelkus paciento ranką – blauzdikaulio ilgis bus labai panašus į atstumą nuo rankos alkūnės iki penkto delnakaulio galvos. Taip pat pamatėme efektyvių osteosintezei naudojamų plokštelių prispaudimo būdų, kuriuos irgi galime pritaikyti praktikoje“, – prisimena R. Bobina.

Išskirtinis dėmesys

Apie patirtį Nepale pasakodami gydytojai rezidentai pabrėžia, kad nepaliečiai labai geranoriški žmonės, visada pasiruošę padėti ištikus sunkumams, tačiau pripažįsta, kad lengvo kultūrinio šoko išvengti nepavyko – ypač pasiekus vargingiausią Nepalo provinciją, kurioje ir yra Džanakpuro provincijos ligoninė. Gatvėse nustebino įvairios transporto priemonės, karvės, šunys, didelis triukšmas, kitokios tradicijos, religija ir maistas. „Gatvės maisto nevalgėme, nes buvome prigąsdinti. Maistas gan aštrus ir skiriasi priklausomai nuo regiono. Vienas iš populiariausių patiekalų yra tradicinė dalba (nep. dal bhat), arba daržovių, ryžių ir lęšių troškinys. Vandens iš čiaupo gerti negalima, net ir juo valytis dantų. Bet pastarąjį dalyką sužinojome viešnagei jau įsibėgėjus“, – juokiasi R. Bobina.

Gydytojai rezidentai lankėsi keliose įspūdingose šventyklose, o bene įdomiausia kultūrinė patirtis stažuotėje laukė užmiesčio viešbutyje, kuriame buvo apsistoję – čia vyko indiško stiliaus vestuvės (Madhešo regionas ribojasi su Indija, tad pastarosios šalies įtaka labai stipri). „Vestuvės truko parą – šventė prasidėjo ryte, o naktį įvyko tuoktuvių ceremonija. Vestuvėse dalyvavo 500 svečių, patalpos buvo papuoštos dekoracijomis ir specialiu apšvietimu, svečius linksmino vedėjai ir muzikantai, buvo daug maisto. Bet smagiausia buvo tai, kad svečiams labiau rūpėjo ne jaunavedžiai, o mes su Roku. Visi svečiai norėjo su mumis nusifotografuoti, padarė šimtus nuotraukų. Pabandžius užsiminti, kad nuotaka ir jaunikis yra svarbesni už mus, sulaukėme atsakymo, kad jaunavedžius jie matys kiekvieną dieną, o mus – pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą. Nepaliečiams didžiulį įspūdį padarė mūsų išvaizda, ūgis. Vietiniai dėmesį mums rodė ne tik vestuvėse, bet ir viešose vietose“, – šypsosi gydytojas rezidentas P. Sausdravas.

Gydytojai rezidentai su vestuvių svečiais

Iš užmiesčio į ligoninę Džanakpure gydytojus rezidentus vietiniai veždavo automobiliu. Ir nors darbas oficialiai prasideda apie 9 valandą ryto, vairuotojas juos pasiimdavo tarp 9 ir 11 val. Kelis kartus pabandę savarankiškai pasiekti miestą, gydytojai rezidentai pasidavė – eiti greitkeliu, kurio pirmoji juosta padengta žvyru ir skirta pėstiesiems ir mašinoms stovėti, antra juosta – automobiliams, trečia – karvėms, buvo per daug pavojinga.

„Svarbiausia mintis, su kuria grįžome iš Nepalo – Lietuvoje gyvename labai gerai, nors kartais iškyla įvairių sunkumų, kartais pasiskundžiame, bet nepaisant to, mūsų šalyje viskas yra gerai. Na o kalbant apie kolegas nepaliečius, jie yra labai protingi žmonės, norintys daryti modernias operacijas, vytis europietiškus standartus, tačiau neturintys visų reikalingų resursų ir įgūdžių.  Tikimės, kad mūsų jiems perduotos žinios ir galimybė atvykti į stažuotę RVUL prisidės prie greitesnio medicinos progreso Nepale“, – viliasi R. Bobina.

Kviečiame sveikatą tirtis RVUL – laboratoriniai kraujo tyrimai ir tyrimų programos

Rūpintis sveikata reikia visada, nes kartais net paprastas profilaktinis kraujo tyrimas gali padėti užbėgti už akių įvairiems negalavimams. Norėdami paskatinti rūpintis didžiausiu turtu – sveikata – siūlome atlikti laboratorinius kraujo tyrimus Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje už patrauklias kainas.  Pacientų patogumui siūlome tiek pavienius tyrimus, tiek iš anksto sudarytas tyrimų programas.

Dėl mokamų laboratorinių kraujo tyrimų galima kreiptis į RVUL Konsultacijų centre esantį Mokamų tyrimų kabinetą (nr. 34), darbo dienomis nuo 7.00 val. iki 10.30 val.

Atvykę į B registratūrą pasirinkite mygtuką „Guldymas / mokamos paslaugos“ ir laukite savo eilės užsiregistruoti.

Gydytojo siuntimas ar išankstinė registracija nereikalingi.

Su savimi turėkite asmens dokumentą.

Tyrimų rezultatus gausite el. paštu arba dar kartą atvykę į Mokamų tyrimų kabinetą jo darbo laiku.

Laboratorinių tyrimų ir tyrimų programų kainynus rasite mūsų interneto svetainėje, Konsultacijų centro registratūroje ir Mokamų tyrimų kabinete.

Daugiau informacijos rasite šioje nuorodoje: LABORATORINIŲ TYRIMŲ PROGRAMOS 

Atsisiųsti mokamų laboratorinių tyrimų kainyną.

Atsisiųsti mokamų laboratorinių tyrimų programų kainyną.

Gydytoja stovi ligoninės koridoriuje

Fizinė reabilitacija prieš ir po ortopedinės operacijos: tikslai, didžiausios pacientų klaidos ir gydytojos patarimai

„Dėl skausmo, tinimo ar riboto mobilumo kartais pacientai net nenori pagalvoti apie reabilitaciją prieš operacinį gydymą. Po operacijos pacientai nori pailsėti, o „padirbėti“ jau tik gydymo įstaigoje reabilitacijos procedūrose“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Rūta Beigaitė. Anot jos, toks požiūris yra klaidingas, nes priešoperacinė reabilitacija gali net padėti išvengti operacijos, o laiku pradėta pooperacinė reabilitacija – greičiau grįžti į aktyvų gyvenimą.

Reabilitaciją galima skirstyti į priešoperacinę ir pooperacinę, pastaroji dažniausiai būna pamiršta. Kodėl pacientai, ruošdamiesi planinei ortopedinei operacijai, visgi turėtų atlikti priešoperacinę fizinę reabilitaciją? Kokia jos nauda?

Paprastai žmogus pažeistą galūnę linkęs ypač saugoti ir jos nejudinti, todėl priešoperacinė reabilitacija padeda tokią galūnę ar sąnarį paruošia operacijai. Pagrindiniai priešoperacinės reabilitacijos tikslai – pagerinti raumenų aktyvaciją ir didinti sąnario mobilumą, atkurti judesio amplitudę, mažinti skausmą, uždegimą ir tinimą. Priešoperacinė reabilitacija skirta ir komplikacijų profilaktikai, pavyzdžiui, ji mažina giliųjų venų trombozės tikimybę po operacijos, padeda sutrumpinti atsistatymo po operacijos laiką.

Taip pat, žmogus operacijai pasiruošia ne tik fiziškai, bet psichologiškai, pooperaciniu periodu jis jau būna susipažinęs su reabilitacijos tvarka, kai kuriomis kineziterapijos ar fizioterapijos procedūromis, todėl jaučiasi užtikrinčiau. Be to, pasitaiko atvejų, kai atlikus priešoperacinę reabilitaciją, operacijos nebereikia arba ją galima atidėti ilgesniam laikui. Tokiu atveju pacientas dar kartą konsultuojasi su chirurgu dėl tolimesnės gydymo taktikos.

Kiek laiko prieš numatytą planinę operaciją rekomenduojama atlikti fizinę reabilitaciją?

Apie priešoperacinę reabilitaciją reiktų pagalvoti likus mažiausiai 4–8 savaitėms iki operacinio gydymo. Dėl skausmo, tinimo, ar riboto mobilumo kartais pacientai net nenori pagalvoti apie reabilitaciją prieš operacinį gydymą, tačiau tam skirti laiko ir jėgų yra tikrai verta.

Dėl pooperacinės reabilitacijos pacientai kreipiasi žymiai dažniau. Kiek laiko po atliktos chirurginės operacijos jau galima atlikti fizinę reabilitaciją?

Pacientas siuntimą bei rekomendacijas reabilitacijai gauna po operacijos – paprastai ligoninėje jį apžiūri fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas ir, atsižvelgdamas į paciento diagnozę, operacijos pobūdį, funkcinę būklę nustato, stacionari ar ambulatorinė reabilitacija reikalinga pacientui. Taip pat, remiantis operavusio gydytojo rekomendacijomis, aptariama, kada galima ją pradėti. Priklausomai nuo operacijos pobūdžio, operacijos sėkmingumo, pooperacinės eigos, terminas iki numatomo reabilitacinio gydymo gali būti nuo poros savaičių iki kelių mėnesių po taikyto chirurginio gydymo. Šio laiko reikia operacijos žaizdai, minkštiesiems audiniams sugyti, kaulinėms struktūroms sutvirtėti. Po bet kokios chirurginės intervencijos turi nurimti uždegimas, sumažėti operuotos srities tinimas.

Gydytoja tikrina paciento kojos mobilumą

Ar svarbu fizinę reabilitaciją pradėti gydytojo nurodyti laiku – gal ją galima atidėti?

Nesant komplikacijų ir esant sklandžiam pooperaciniam laikotarpiui labai svarbu pooperacinę reabilitaciją pradėti gydytojo rekomenduotu laiku. Paprastai kalbant, už kiekvieną pradelstą reabilitacijos dieną reikia pridėti tris papildomas dienas, reikalingas atsistatymui. Uždelsus didėja tikimybė, kad turėsite ilgiau trunkantį, sudėtingesnį reabilitacijos laikotarpį ir operuotos srities funkcija bus prastesnė, lėčiau atsistatinės raumenų jėga, gilės raumenyno disbalansas ar nepavyks pilnai atstatyti sąnarių judesių amplitudės.

Kokių pagrindinių taisyklių pacientai turėtų laikytis laukdami pooperacinės reabilitacijos?

Pacientai turėtų prisiminti kelis paprastus patarimus. Pavyzdžiui, operuotą vietą šaldyti ne tik pirmą dieną po operacijos, bet bent dvi–tris savaites ar net ilgiau. Šaldyti reikėtų maždaug 6 kartus per dieną po 20 minučių, ant odos dėti rankšluostį ar kitą audinį ir tik tada šalčio šaltinį. Galima šaldyti bet kuo, kas yra šaldymo kameroje, arba įsigyti specialių šaldančių gelių.

Kitas patarimas – operuotą galūnę stengtis laikyti pakeltą, kad atslėgtų tinimas. Tinimas po operacijos gali varginti labai ilgai, riboti sąnario funkciją, pavyzdžiui, po čiurnos operacijos tinimas gali išlikti net ir iki pusės metų. Tinimui mažinti gali būti rekomenduojamos kompresinės kojinės, bet reikia išsiaiškinti, kuri kompresinė kojinių klasė reikalinga, vienai kojai ar abiem, kiek laiko kojines nešioti ir kt.

Po operacijos dažniausiai rekomenduojami izometriniai pratimai, t. y., tokie pratimai, kuriuos atliekant raumuo susitraukia, bet aktyvaus sąnarių judesio nėra, raumuo dirba nekeisdamas savo ilgio. Po daugelio standartinių ortopedinių operacijų izometriniai pratimai galimi jau tą pačią ar kitą dieną. Jei pacientas atliko ir priešoperacinę reabilitaciją, jau bus apmokytas tokių pratimų ir galės juos atlikti namuose savarankiškai, laukdamas reabilitacijos.

Jei po kojos (klubo, kelio ar čiurnos) operacijos tenka naudotis laiptais, reikia prisiminti, kad lipimas į viršų ir žemyn skiriasi – lipdami į viršų pirmiausia statome sveiką koją, o operuotą pristatome. Lipant žemyn, atvirkščiai – pirma statome operuotą koją, sveiką koją pristatome.

Dažnam pacientui kyla klausimas, ar jis gali vairuoti. Vieningo atsakymo nėra, todėl reikėtų atsižvelgti ar operuotoje kojoje / rankoje užtenka jėgos, ar pacientas pasitiki savo jėgomis, vairuodamas jaučiasi saugiai. Galiausiai, būtina perskaityti visas gydytojo rekomendacijas ir nurodymus, pateiktus išraše ir elektroninėje ligos istorijoje. Deja, iš praktikos žinau, kad pacientai labai dažnai to nedaro, todėl vėluoja užsirašyti pakartotinai konsultacijai, atlikti reikiamus tyrimus ir kt.

Po kojos operacijų dažnam tenka naudoti ramentus. Kaip juos išsirinkti ir naudoti taisyklingai?

Kiekvienas pacientas nori greičiau pasveikti ir atsistoti ant kojų, bet per greitai ar ne laiku atsisakius pagalbinių priemonių koja ima tinti, ją skauda, kyla uždegimas, kuriam reikia medikamentinio gydymo. Ramentų tipas – alkūniniai ar pažastiniai, – dažniausiai priklauso nuo žmogaus fizinio pasirengimo, gretutinių susirgimų ir traumos pobūdžio, todėl reikėtų iš karto pasikonsultuoti su gydytoju. Svarbu ir teisingai sureguliuoti ramentus: pečiai neturi būti labai pakilę, o žmogus susikūprinęs, eisena turi būti kuo panašesnė į natūralią. Nuleidus pečius tarpas tarp pažasties ir ramento atramos turėtų būti apie 2–3 cm, o uždėjus plaštaką ant ramento rankenos ranka per alkūnę turėtų būti sulenkta maždaug 30 laipsnių kampu.

Gydytoja tikrina pacientės rankos judesių amplitudę

Kokias klaidas dažniausiai daro pacientai, laukdami pooperacinės fizinės reabilitacijos?

Viena dažniausiai pacientų daromų klaidų – noras po operacijos nieko nedaryti ir pailsėti, o „padirbėti“ jau tik gydymo įstaigoje reabilitacijos procedūrose. Tačiau laikotarpis nuo operacijos iki paskirtos reabilitacijos yra labai svarbus galūnės sąnarių judesių amplitudės gerinimui, raumenyno jėgos palaikymu, uždegimo mažinimui ir tinimo profilaktikai. Tačiau būna ir priešingų situacijų, kai pacientai persistengia, mankština galūnę per jėgą ir taip kenkia gijimo procesui.

Kita dažna klaida susijusi su įtvaru ar elastinio tvarsčio dėvėjimu. Jei gydytojas vieną ar kitą rekomendavo naudoti po operacijos, pacientai labai dažnai juos per stipriai suveržia. Prisiminkite, kad galūnė neturi nei pakeisti spalvos, neturite jausti tirpimo ir veržimo dėvit įtvarą ar elastinį tvarstį. Taip pat reikia išsiaiškinti, ar tvarstį / įtvarą reikia dėvėti ir nakties metu. Pavyzdžiui, po kelio kryžminių raiščių operacijos pirmomis savaitėmis įtvaras gali būti rekomenduojamas dėvėti ir naktį. Jei rekomenduotas įtvaras turi reguliuojamą lenkimo kampą, būtina laikytis rekomendacijų ir keisti lenkimo kampą laiku, pagal pateiktas rekomendacijas. Po peties operacijos kartais ranką reikia laikyti įtvare, kartais užtenka tik elastinio tvarsčio ar skarelės. Taigi, po operacijos nereikia savarankiškai eksperimentuoti, o laikytis pateiktų rekomendacijų.

Ar pacientų lūkesčiai reabilitacijai atitinka realybę?

Labai dažnai pacientai viliasi, kad po kelių savaičių fizinės reabilitacijos kurso jų sveikata visiškai atsistatys, o metus ar kelerius turėta problema išnyks. Deja, taip tikrai nebūna. Po nesudėtingų operacijų gali prireikti net 2,5 mėnesio pilnam galūnės funkcijos atsistatymui, bet, pavyzdžiui, po kryžminių raiščių operacijos gali reikėti ir 6–9 mėnesių tam, kad žmogus grįžtų į aktyvią fizinę ar sportinę veiklą.

Ar tai reiškia, kad pabaigę reabilitacijos kursą ligoninėje, toliau turi mankštintis namuose? Ar galima mankštintis pagal internete rastus fizinių pratimų vaizdo įrašus?

Jeigu žmogus lankė reabilitaciją ir atsimena, kokius pratimus darė, kažkiek pasiremti vaizdo įrašais gali, bet dažniausiai jis nežino, kokia yra logiška apkrovos didinimo seka, nes tiek per didelis krūvis, tiek per mažas krūvis nėra gerai. Fizinis krūvis kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo amžiaus, gretutinių ligų, fizinio pasirengimo. O Youtube randami fiziniai pratimai dažniausiai yra bendro pobūdžio, todėl geriau pabaigus reabilitaciją grįžti pas FMR gydytoją ir pasitarti dėl tolimesnės eigos. Taip pat sugrįžti po kelių savaičių ar mėnesių, kad fizin4s medicinos ir reabilitacijos gydytojas įvertintų progresą, rezultatus.

Visgi aš pacientus raginu „pasiimti“ iš reabilitacijos kiek įmanoma daugiau tol, kol jie yra su specialistu ligoninėje, kad vėliau žinotų, kaip taisyklingai atlikti pratimus namuose. Pacientams rekomenduoju likus 2–3 procedūroms, atsinešti telefoną ir nusifilmuoti, kaip reikia daryti pratimus. Žinoma, pasibaigus reabilitacijai, jeigu matome, kad galūnės funkcija neatsistatė, rekomenduojame užsirašyti į reabilitaciją dar kartą, o jos laukiant namuose daryti išmoktus pratimus.

Pilvo aortos aneurizmai gydyti implantuotas pirmasis tokio tipo individualiai sukurtas stentas Baltijos šalyse

„Pirmą kartą Baltijos šalyse, taikant būtent šios ypatingos technologijos privalumus, pilvo aortos aneurizmos gydymui skirtas stentas buvo pagamintas pagal individualius paciento poreikius – išmatavimus, su specialia išėjimo anga inkstinei arterijai. Būtent dėl ypatingos aneurizmos kaklo padėties – jis apėmė dešinio inksto arteriją, – negalėjome naudoti įprastų priemonių, o atvira chirurginė operacija buvo neįmanoma“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) intervencinės radiologijos gydytojas Andrej Afanasjev ir džiaugiasi atsivėrusiomis naujomis galimybėmis pacientams.

Apie aneurizmą sužinojo atsitiktinai

Pacientas Antanas (vardas pakeistas) apie pilvo aortos aneurizmą sužinojo atsitiktinai, kai dėl kitų sveikatos nusiskundimų jam buvo paskirtas echoskopinis tyrimas. Vėliau atlikus reikalingus diagnostinius tyrimus buvo nustatyta, kad pilvo aortos aneurizma didelė – 63 mm skersmens, be to,  atvejis sudėtingas nes aneurizmos kaklas apėmė ir inkstinę arteriją. Gydyti tokią aneurizmą atviros chirurgijos būtų labai sudėtinga, todėl buvo pasirinkta minimaliai invazinė pilvo aortos aneurizmos stentavimo operacija, kurią atliko RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev su komanda.

„Nors įvairias aneurizmas stentuojame dažnai, šis atvejis buvo išskirtinis – reikėjo pagaminti specialiai pacientui pritaikytą stentą, kuris ne tik „uždarytų“ pilvo aortos aneurizmą bei apsaugotų nuo plyšimo ir nukraujavimo, bet ir išsaugotų inkstinę arteriją. Stentą užsakėme pagal individualius paciento poreikius – išmatavimus, su specialia išėjimo anga inkstinei arterijai.  Jo gamyba ir pristatymas užtruko apie 1,5 mėn. Džiugu, kad turėjome galimybę tokį individualizuotą, ypač aukštos kokybės stentą panaudoti pirmieji Baltijos šalyse“, – pasakoja operaciją atlikęs A. Afanasjev.

Intervencinės radiologijos gydytojas pabrėžia, kad stentas buvo pagamintas ypač tiksliai, todėl operacija praėjo sklandžiai, o pacientas jaučiasi gerai – nesant kontraindikacijų, po 2–4 dienų jis jau galės grįžti namo. Operacijoje dalyvavusi komanda – gydytojas kraujagyslių chirurgas Artūras Mackevičius ir instrumentatorė Edita Visockaitė – džiaugėsi, kad individualus stentas buvo implantuotas greitai ir lengvai, nes tai – didelis privalumas tiek pacientui, tiek operuojančiam gydytojui, tiek visai operacinės komandai. Be to, šią operaciją per specialiai operacinėje įrengtą modernią vaizdo ir garso sistemą stebėjo kolegos Lenkijoje.

operacinės komanda

Stentuoja net plyšusias aneurizmas

Intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev sako, kad paprastai, priklausomai nuo pilvo aortos aneurizmos dydžio, formos, vietos ir kitų savybių, sprendžiama, ar bus atliekama atvira chirurginė operacija, ar pasirenkama minimaliai invazinė endovaskulinė procedūra: „Endovaskulinę procedūrą atlieka intervencinės radiologijos gydytojas per du nedidelius pjūvius abiejų kirkšnių srityje ir naudodamas stentgrafą – dengtą implantą, kurį įveda į pilvo aortą, perdengdamas aneurizmos vietą. Žinoma, toks paaiškinimas labai supaprastintas, tačiau nesumenkina procedūros privalumų – ji gan greita, nedaromas atviras pjūvis, pacientas sveiksta žymiai greičiau.

Tiesa, pilvo artos aneurizmos stentavimas, lyginant su, pavyzdžiui, smegenų aneurizmos stentavimu, yra didesnės apimties, naudojami stambesni prietaisai ir priemonės, pjūviai kirkšnyse kiek didesni. Taip pat implantuojamas didesnis stentas ar jų sistema, todėl prieš procedūrą pacientui reikalinga antibiotikų terapija, skiriamas aspirinas, kad sumažėtų tokių rizikos veiksnių, kaip infekcija, trombozė ir kt., tikimybė. Jei nėra komplikacijų, pacientas ligoninėje praleidžia 3–5 dienas, o į įprastą gyvenimo ritmą grįžta po maždaug 10 dienų.“

Anot intervencinės radiologijos gydytojo, stentuoti įmanoma ir jau plyšusią pilvo aortos aneurizmą.  „Plyšusios pilvo artos aneurizmos stentavimą RVUL pirmą kartą atlikome dar 2014 m. – tai buvo pirmoji tokia procedūra Baltijos šalyse. Nuo tada turėjome ne vieną sudėtingą atvejį, kai reikėjo galvoti, kaip efektyviausiai gelbėti paciento gyvybę, į vieną sistemą jungti daugiau stentų, kartais į operacinę skubėti ir 4 val. ryto, nes laikas labai svarbus, delsti negalima“, – prisimena gydytojas.

gydytojai prie operacinio stalo

Tikrintis profilaktiškai – būtina

Intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev primena, kad aorta yra pagrindinė žmogaus kraujagyslė, kuria kraujas iš širdies keliauja į visą kūną, todėl plyšusi pilvo aortos aneurizma sukelia gyvybei pavojingą kraujavimą. Deja, pacientai vis dar vengia reguliarių profilaktinių tyrimų, todėl apie pilvo aortos aneurizmą sužino atsitiktinai, pavyzdžiui, atlikdami su kitais negalavimais susijusius tyrimus, taip pat pradėję jausti simptomus arba aneurizmai jau plyšus. Dažniausiai šia liga serga vyresnio amžiaus žmonės, vyrai – dažniau nei moterys.

Pagrindiniai pilno aortos aneurizmą išduodantys simptomai: ilgai besitęsiantis nugaros, pilvo arba kirkšnies skausmas, kurio nenumalšina įprasti vaistai, gali kamuoti dusulys, prikimti balsas. Visgi dauguma pilvo aortos aneurizmą turinčių žmonių apie ją neįtaria, nes dažniausiai nejaučia jokių simptomų iki kol aneurizma plyšta, todėl ypatingai svarbi profilaktinė patikra.

Vieni pagrindinių pilvo aortos aneurizmos rizikos faktorių – aukštas kraujospūdis ir rūkymas. Taip pat įtakos aneurizmos atsiradimui turi tokios ligos kaip diabetas, aukštas cholesterolio lygis, traumos, infekcijos, įgimti aortos defektai, paveldimumas. „Sumažinti pilvo aortos aneurizmos riziką galima metus rūkyti, vartojant gydytojo paskirtus vaistus nuo aukšto arterinio kraujospūdžio, puoselėjant sveiką gyvenimo būdą ir reguliariai tikrinantis. Jei visgi buvo diagnozuota pilvo aortos aneurizma, kviečiame nedelsti ir atvykti konsultacijos pas intervencinės radiologijos gydytoją, su kuriuo aptarsite tinkamiausią individualų gydymo būdą“, – ragina A. Afanasjev.

gydytojas sėdi prie kompiuterio

Dr. A. Makulavičius: pėdos ligų ateityje tik daugės, nes vis rečiau pakylame nuo sofos

Neseniai Edinburge vykusiame Europos pėdos ir čiurnos chirurgų kongrese Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Aleksas Makulavičius buvo išrinktas į Europos pėdos ir čiurnos draugijos (EFAS) valdybą. Lietuvos pėdos chirurgijos draugijos prezidentas ir Asociacijos AO Trauma LT valdybos pirmininkas dr. A. Makulavičius papasakojo apie atsivėrusias naujas galimybes Lietuvai ir ligoninei, pokyčius pėdos chirurgijoje ir perspektyvas pacientams.

Pirmą kartą istorijoje

Dvi dešimtis metų skaičiuojančiai Europos pėdos ir čiurnos draugijai, skatinančiai pėdos ir čiurnos problemų tyrimus bei šiuolaikinio gydymo mokymus, priklauso 6 tūkstančiai chirurgų iš visos Europos ir pasaulio. Prieš kelias savaites šios draugijos valdybos nariu išrinktas dr. A. Makulavičius tapo pirmuoju Lietuvos mediku, EFAS užėmusiu šias garbingas pareigas.

Gydytojas džiaugiasi, kad tiek ligoninei, tiek Lietuvai atsirado unikali galimybė prisidėti prie europinio lygio sprendimų priėmimo pėdos ir čiurnos chirurgijos srityje: „EFAS draugijoje sprendžiami klausimai dėl konferencijų ir mokymų organizavimo, nagrinėjamų temų atrankos. Labai tikimės, kad 2024 m. turėsime galimybę tarptautinę EFAS konferenciją organizuoti Lietuvoje. Atsivėrus papildomoms galimybėms, galvojame ir apie lokalius renginius tiek Baltijos šalims, tiek kitiems Rytų Europos regionams.“

Anot gydytojo, tarptautinės konferencijos ir mokymai populiarina specializaciją pėdos ir čiurnos srityje bei skatina jaunąją kartą giliau domėtis sudėtinga patologija. „Jei chirurgo rezultatai geri, bet niekas to nemato, jo pasiekimai liks beveik nežinomi. Mūsų ligoninė turi jaunųjų gydytojų kartą, besidominčią pėdos ir čiurnos patologija: Giedrių Mazarevičių, Dmitrij Gorbačiov, Eveliną Kondrusevičienę, Matą Urmanavičių. Tikėtina, kad jie pėdos chirurgija susidomėjo todėl, kad buvo organizuota nemažai įdomių tarptautinių renginių, o Lietuvoje lankėsi žymūs Europos pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistai. Kitas tarptautinių renginių organizavimo privalumas – Lietuvos ir RVUL ligoninės vardas matomas tarptautiniame kontekste“, – sako dr. A. Makulavičius.

gydytojas sėdi prie kompiuterio

Proveržis pėdos chirurgijoje

Gydytojas pastebi, kad požiūris į pėdos ir čiurnos chirurgiją smarkiai keičiasi – daugėja mokslinių tyrimų, gilėja žinios, tobulėja gydymo metodai, diegiamos modernios technologijos, daugėja mokymų ir konferencijų.

Paklaustas, kodėl iki šiol pėda buvo likusi savotiškame ortopedijos paribyje, dr. A. Makulavičius sako, kad tai lėmė ypač sudėtinga jos sandara, žinių trūkumas ir dėl to ne visada lūkesčius pateisinantys chirurgijos rezultatai: „Net ir ne medikas, pažvelgęs į pėdos kaulų modelį, pastebės, kokia tai sudėtinga struktūra – apie 30 didesnių ir mažesnių kaulų. Palyginkite – blauzdą sudaro du kaulai, blauzdikaulis ir šeivikaulis. Pėda biomechanine prasme yra unikali platforma tiek savo struktūra, tiek ir funkcija. Viena vertus, ji yra stabili ir išlaiko visą žmogaus svorį, kita vertus – mobili. Dėl to atsiradus deformacijoms, reikia labai gerai išmanyti tiek anatomiją, tiek biomechaniką, nes planuojant rekonstrukciją būtina suvokti, kaip pėda veikia ir kuriuos jos elementus reikia koreguoti.“

Dėl sudėtingos pėdos sandaros ir nesuskaičiuojamo galimų patologinių variantų kiekio, mažai kas imdavosi kokybiškų mokslinių tyrimų, pėda ir čiurna ilgai buvo menkai pažįstama, todėl ji ilgai nebuvo patraukli nei medikams, nei medicinos priemonių gamintojams. Visgi pastarieji dešimtmečiai rodo, kad situacija iš esmės keičiasi.

„Pėdos chirurgijos iškilimą rodo tai, kad medicinos technologijų kompanijos atsigręžė į pėdą ir ėmė kurti modernius implantus, nukreipėjus, instrumentariumą. Kitas labai svarbus ženklas – atsiranda vis daugiau ortopedų traumatologų, tyrinėjančių pėdą, gilinančių žinias apie ją, atrandančių naujų gydymo metodų, daugėja mokslo publikacijų prestižiniuose leidiniuose. Visa tai sukelia „sniego gniūžtės“ efektą – kuo daugiau kalbama ir daroma, tuo daugiau susidomėjimo sritis sulaukia ir vystosi, o tai rodo, kad pėdos chirurgijos specialybė šiandien yra labai perspektyvi“, – proveržiu džiaugiasi dr. A. Makulavičius.

Gydytojas su komanda operuoja pėdą

Pėdos chirurgija RVUL

Įvairios pėdos ir čiurnos operacijos RVUL atliekamos daugiau nei du dešimtmečius – pirmąsias pėdos pirštų deformacijų operacijas atliko gydytojas Jurgis Gavelis. Gydytojas dr. A. Makulavičius prisimena, kad tuo metu dar buvo rezidentas ir pėdos chirurgijos mokėsi ne tik mūsų ligoninėje, bet ir stažuotėse užsienyje, tobulindamas chirurgijos techniką specialiose anatomijos laboratorijose.

„Nepaisant pėdos operacijų ir proveržio klubo bei kelio sąnario endoprotezavime, prieš kelis dešimtmečius daugelis ortopedų manė, kad čiurnos sąnarys yra neprotezuojamas. Vis tik mūsų ligonėje tai vyko – 2005 metais iš Danijos atvažiavo čiurnos endoprotezo kūrėjas Hakon‘as Kofoed‘as ir atliko ligoninėje dvi parodomąsias čiurnos endoprotezavimo operacijas. Jam padedant, įstojome į EFAS. Toliau daug mokėmės ir galime drąsiai sakyti, kad po šio vizito RVUL buvo pradėtas tikrasis pėdos chirurgijos mokyklos pagrindas. Vėliau „atradome“ čiurnos sąnarį išsaugančią rekonstrukcinę chirurgiją. Įdomu tai, kad endoprotezavimo operacijos mums padėjo gilinti žinias apie pėdos bei čiurnos biomechaniką apskritai“, – prisimena gydytojas.

Tai suteikė postūmį kitoms pėdos ir čiurnos operacijoms, jų skaičius didėjo, todėl prieš porą metų RVUL buvo sukurtas Pėdos chirurgijos centras. Kadangi pacientų srautas didelis – per metus ligoninėje atliekama apie 1400 pėdos ir čiurnos operacijų, čia dirbantys chirurgai turi ne tik teorinių žinių, bet ir daug praktinės patirties.

Dr. A. Makulavičius mano, kad didelis operacijų skaičius bei tarptautiniai ryšiai leidžia išlaikyti pėdos ir čiurnos chirurgijos lyderių poziciją. „Mūsų stiprybė – platus pėdos ir čiurnos patologijos bei operacijų spektras. Galime pasiūlyti daugumą pasaulyje atliekamų operacijų – turbūt yra labai mažai pėdos ir čiurnos segmento patologijų, kurių mes nesiimtume gydyti. Pavyzdžiui, visai neseniai po kelių konsultacijų su užsienio orto-onkologais, kartu su mūsų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju Juozu Ravinsku operavome piktybinį naviką pėdoje. Tokių atvejų tikrai retai pasitaiko – todėl mūsų ligoninė yra tinkama  vieta pacientams ir būsimiems medikams įgyti praktikos“, – džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas.

Gydytojas su komanda operuoja pėdą

Pėdos ligų tik daugės

Žmonėms judant vis mažiau, daugėja judamojo-atramos aparato ligų, o pėdos ir čiurnos patologija – ne  išimtis. Dr. A. Makulavičius pastebi, kad pacientai dažniausiai kreipiasi dėl pėdos pirštų deformacijų, įgaubtos arba plokščios pėdos, čiurnos artrozės. Taip pat daugėja traumų – kulkšnių,  kulnų, padikaulių lūžių, kitų retesnių traumų. Pastaruoju metu vis dažniau pasitelkiamos minimalios invazijos procedūros, tokios  kaip artroskopinis sąnarių valymas. Daugėja ir tradicinių operacijų – koreguojančių osteotomijų ir įvairių kompleksinių rekonstrukcinių operacijų.

Gydytojas sako, kad pėdos ligų ateityje tik daugės. Žmonės žymiai daugiau laiko praleidžia sėdėdami, priauga svorio, raumenys standėja. Dėl perkrovos laikui bėgant paveikiama visa pėdos ir čiurnos sistema – deformuojasi pirštai, pėda dažnai suplokštėja, nukenčia Achilo sausgyslė, čiurnos sąnarys ir kiti pėdos elementai. Dėl viršsvorio ir nereguliaraus sporto, ypač po pandemijos, padaugėjo Achilo sausgyslės plyšimų ir ligų. Dar viena pėdos patologijos  priežastis – senstanti visuomenė ir ilgėjanti gyvenimo trukmė, dėl kurios atsirado daugiau laiko ligų progresavimui.

„Kadangi esame sukaupę nemažai žinių ir chirurginės patirties, šiandien  galime pacientams pasiūlyti platų pėdos ir čiurnos operacijų spektrą bei individualizuotą sprendimą, kaip to reikalauja šiuolaikinės medicinos principai. Augantis pacientų skaičius didina ir medikų poreikį – apie tai  galvojame jau dabar ir ruošiame pėdos ir čiurnos chirurgijos specialistus. Norėtųsi artimoje ateityje pagerinti ir infrastruktūrą. Todėl labai tikiuosi, kad dalyvavimas EFAS valdybos veikloje teigiamai įtakos Lietuvos pėdos ir čiurnos chirurgijos vystymąsi“, – viliasi dr. A. Makulavičius.

Sigitas Ryliskis

„Sustingęs petys“: laukti, kol praeis, ar kreiptis į gydytoją?

16 Lap 2022 Naujienos

Jeigu nepatyrėte jokios peties traumos, tačiau jūsų peties sąnario judesiai tapo riboti ir skausmingi, jums sunku pakelti ranką, pasiekti kelnių užpakalinę kišenę, užsisegti liemenėlę ar saugos diržą automobilyje, – gali būti, kad sergate peties sąnario adhezyviniu kapsulitu, dar žinomu kaip „sustingęs“ arba „užšalęs“ petys (angl. frozen shoulder). Apie šią ligą kalbamės su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėju, gydytoju ortopedu traumatologu dr. Sigitu Ryliškiu.

Dėl kokių priežasčių gali „sustingti“ peties sąnarys?

Šios patologijos priežastys nėra žinomos, todėl liga vadinama idiopatiniu adhezyviniu kapsulitu, t. y. neaiškios kilmės sąnarinės kapsulės uždegimu. Dėl vykstančio uždegiminio proceso sąnarinė kapsulė paburksta, randėja, storėja ir susitraukia. Sumažėjus sąnario ertmei, peties sąnario judesiai tampa riboti ir skausmingi. Tokia būklė, kuomet sumažėja judesių amplitudė, vadinama sąnario kontraktūra (lot. contractus – apribotas, ankštas, sustingęs).

Dažniausiai šia liga suserga 40-65 metų amžiaus žmonės, pastebima, kad moterys serga dažniau. Adhezyviniu kapsulitu gali sirgti ir jaunesni negu 40 metų amžiaus pacientai, neturintys jokių rizikos faktorių. Maždaug trečdaliui pacientų liga pažeidžia abu pečius.

Pagrindiniai rizikos veiksniai yra cukrinis diabetas, skydliaukės patologija, autoimuninės ar onkologinės ligos; kai kurie vaistai, vartojami onkologinėms ligoms gydyti. Peties sąnario kapsulės uždegimas gali kilti po rankos imobilizacijos dėl riešo ir alkūnės traumos arba kitų ligų, krūtinės ląstos operacijos (pvz., krūties biopsijos, širdies stimuliatoriaus implantavimo) ar patirtos traumos – sumušimo, šonkaulių lūžių. Kapsulitą taip pat gali išprovokuoti bet kokia nežymi peties trauma – net ir menkas patempimas, kurį tuoj pat užmiršote, – arba peties sąnario invazinės procedūros – sąnario punkcija, operacija.

Kokie yra pagrindiniai šios ligos simptomai?

Adhezyvinis kapsulitas pasireiškia netikėtu, palaipsniui stiprėjančiu peties ir žasto srities skausmu, skausmingais ir ribotais judesiais. Simptomai keičiasi priklausomai nuo ligos stadijos.

Pirmosios stadijos metu pacientą kamuoja nuolatinis skausmas, sustiprėjantis nakties metu. Sukamieji peties judesiai (pvz., siekiant užpakalinės kelnių kišenės, šukuojantis, segantis saugos diržą automobilyje) greitai tampa riboti ir skausmingi, todėl pacientas stengiasi kuo mažiau judinti skaudantį petį. Standartiniai vaistai nuo skausmo ir uždegimo (Paracetamolum, Ibuprofenum) mažai veiksmingi. Sąnario būklė blogėja, petį skauda, jis tampa mažai judrus, todėl pradinė ligos stadija vadinama „stingimo“ stadija.

Antrosios – „sąstingio“ – stadijos metu petį nustoja skaudėti naktį ir ramybės būsenoje. Pacientas jaučia palengvėjimą, tačiau judesiai išlieka riboti. Staigus skausmas atsiranda stengiantis atlikti judesius, kuriems reikia didesnės amplitudės, bet jis nurimsta per 2-3 minutes.

Simptomams silpstant, pamažu atsistatant peties sąnario judrumui, prasideda paskutinė, „atšilimo“ stadija.

Kiekviena iš išvardintų stadijų vidutiniškai trunka apie 4 mėnesius, todėl paprastai liga praeina per metus. Tačiau jeigu negydant ligos peties sąnario būklė blogėja, negalavimas gali varginti ir ilgiau nei du metus. Bandymai gydytis savarankiškai dažniausiai nepadeda, todėl jau pajutus pirmuosius simptomus rekomenduojama kreiptis į gydytoją, nes vėliau gali prireikti ir operacijos.

Peties operacija

Kaip gydytojai nustato šią ligą?

Liga diagnozuojama pagal paciento nusiskundimus, ligos anamnezę, įvertinus galimus rizikos veiksnius, klinikinį vaizdą ir radiologinius tyrimus. Pagrindinis klinikinis ligos požymis yra peties sąnario kontraktūra (riboti judesiai), todėl konsultacijos metu atidžiai įvertinama pasyvių ir aktyvių judesių amplitudė. Tačiau dėl peties sąnario kontraktūros atlikti standartinių klinikinių testų gali ir nepavykti, todėl diferencinei diagnostikai dažniausiai daromos peties sąnario dviejų krypčių rentgenogramos. Šio tyrimo pagrindinė užduotis – atmesti kitas peties ligas, kurioms būdinga peties sąnario kontraktūra (peties sąnario artrozė, kalkėjanti tendinozė, navikai). Peties sąnario kontraktūra ir rentgenogramos be pakitimų yra gana patikimas adhezyvinio kapsulito diagnostinis kriterijus. Tačiau norint atskirti ir kitas galimas peties sąnario ortopedines ligas – subakromialinio tarpo ankštumą, rotatorių sausgyslių plyšimą, bursitą, akromioklavikulinio sąnario artrozę – atliekamas ir magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas, kuris parodo sustorėjusią ir edemišką sąnarinę kapsulę.

Kokiomis priemonėmis gydomas adhezyvinis kapsulitas?

Gydymo taktika priklauso nuo ligos stadijos ir peties sąnario būklės. Konservatyvus gydymas yra labai veiksmingas pradinių stadijų metu, kuomet siekiama nuslopinti skausmą, ypač naktinį, ir išsaugoti normalią peties sąnario judesių amplitudę. Skausmui malšinti pasirenkami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo arba gliukokortikosteroidų (Triamcinolon) ir vietinių anestetikų injekcija. Taip pat galima taikyti ir fizioterapines priemones, tačiau jų veiksmingumas nėra moksliškai įrodytas. Adhezyvinio kapsulito ir susidariusios kontraktūros nepavyks išgydyti vien tiktai vaistais ir fizioterapinėmis priemonėmis. Pacientui reikalinga individuali reabilitacija (kineziterapija, ergoterapija), kurios tikslas – grąžinti prarastą peties sąnario judrumą. Susitraukusią sąnario kapsulę ir sąaugas galima išlaisvinti tiktai atliekant tempimo pratimus. Juos pagal sudarytą reabilitacijos planą būtina daryti ne tik gydymo įstaigoje, bet ir namuose.

Peties operacija

Kada gali prireikti operacijos?

Operacinis gydymas taikomas gana retai. Tačiau jeigu konservatyvus gydymas neduoda efekto, liga yra užsitęsusi, judesių amplitudė sumažėjusi daugiau kaip 50 proc. – galima svarstyti chirurginio gydymo alternatyvą. Operacijos tikslas – pašalinti sąaugas, atlaisvinti surandėjusią ir sustorėjusią kapsulę. Ši procedūra (angl. capsular release) atliekama artroskopiškai, padarant nedidelius pjūvius odoje ir naudojant specialią įrangą. Atlaisvinus kapsulę, chirurgas patikrina, ar pasyvių judesių amplitudė pagerėjo. Operacijos metu atliekami peties tempimo judesiai visomis sąnario judėjimo kryptimis (angl. manipulation under anesthesia), tokiu būdu siekiant visiškai atlaisvinti sąnarį nuo sąaugų, galinčių riboti sąnario judrumą. Po operacijos būtina tikslinga reabilitacija, kurios metu atliekami tempimo pratimai, speciali mankšta derinant pasyvius ir aktyvius judesius. Atlikus artroskopinę peties sąnario operaciją, sudaromos sąlygos iš karto pradėti aktyvią reabilitaciją, o pooperacinė reabilitacija gali užtrukti ilgiau negu 3 mėnesius.

Kokius galėtumėte išskirti operacijos „už“ ir „prieš“?

Operacijos sėkmė priklauso nuo peties sąnario pradinės būklės, paciento motyvacijos pasveikti, reabilitacijos ir chirurgo patirties. Po gydymo visiems pacientams peties būklė pagerėja. Didžioji dauguma pacientų visiškai pasveiksta, todėl vėl gali ramiai miegoti ir dirbti kasdienius darbus. Visgi kai kuriems pacientams, ypač turintiems rizikos faktorių, normali judesių amplitudė sugrįžta labai lėtai arba išlieka nežymiai ribota visą laiką.

Žinoma, kaip ir visų chirurginių intervencijų atvejais, operacija yra susijusi su tam tikra rizika. Literatūroje aprašytos šios galimos operacinio gydymo komplikacijos: infekcija, skausmas, išlikusi sąnario kontraktūra, pakartotinos operacijos, nervų arba kraujagyslių pažeidimas, su anestezija susijusios komplikacijos. Labai retai pasitaikančios komplikacijos (susijusios su tempimo judesiais, atliekamais operacijos metu): žastikaulio išnirimas, sąnarinės lūpos ar rotatorių plyšimas, žastikaulio kaklo lūžis, sąnarinės duobės krašto lūžis.

Nors komplikacijų pasitaiko labai retai, o patyrusi specialistų komanda taiko visas priemones, kad sumažintų komplikacijų riziką iki minimalios, tačiau šimtaprocentinių garantijų medicinoje, deja, nėra.

Peties operacija

Kuo gali baigtis negydoma liga?

Netaikant jokio gydymo (nei konservatyvaus, nei operacinio), galima ligos eiga yra neprognozuojama. Neretai pacientai neskuba pas gydytoją, tikėdamiesi, kad skausmas praeis savaime. Tačiau labai svarbu atvykti į konsultaciją pas specialistą, kuris diagnozuos ligą, paaiškins jos eigą, nustatys susirgimą išprovokavusius veiksnius ir paskirs tinkamą gydymą.

Natūraliai liga gali tęstis kelis mėnesius, bet gali trukti ir keletą metų. Sumažėjusi peties sąnario judesių amplitudė gali išlikti visam gyvenimui. Pablogėjusi peties sąnario būklė riboja kasdienę veiklą, sukelia skausmą, mažina darbingumą ir pablogina gyvenimo kokybę.

Skubiosios medicinos ir karo gydytojas: tiek ligoninei, tiek kariuomenei visapusiškai pasiruošęs gydytojas – tik į naudą

„Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį, kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis, galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Laimi visi“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis. Šiais metais studijas baigęs jaunasis medikas pasidalino mintimis apie skubiosios medicinos ypatumus, panašumus su karo medicina ir komandinio darbo svarbą.

Šiais metais baigėte skubiosios medicinos rezidentūros studijas ir dirbate RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Kas paskatino rinktis tokią specializaciją?

Dar būdamas studentu atlikau praktiką įvairiuose ligoninės skyriuose, kartu ir Skubios pagalbos skyriuje. Patiko RVUL personalas ir darbo pobūdis, daug įvairovės ir pacientų – vienodų darbo dienų čia paprasčiausiai nebūna. Viena diena prabėga lengvai, o kitą dieną tenka bėgti nuo paciento prie paciento, sunku rasti laisvą akimirką pailsėti.

Mūsų skyriui tenka didžiausias pacientų srautas Vilniaus regione. Įsivaizduokite, kad kas maždaug 5 minutes visą parą atvyksta – savarankiškai arba GMP automobiliu, – naujas pacientas. Bene kasdien sulaukiame sunkios būklės pacientų, kuriems pagalbą reikia teikti čia ir dabar, gelbėti jų gyvybes – tai ir sunki trauma, insultas, stiprus nudegimas ir apsinuodijimas, kraujavimas, sepsis, sąmonės praradimas ir kt. Neretai tokių pacientų būna daugiau nei vienas tuo pačiu metu.

Tokia darbo aplinka yra labai įdomi, suteikia galimybę nuolat tobulėti, lavinti įgūdžius ir gilinti žinias. Žinoma, netrūksta įtampos ir nenuspėjamumo, todėl šią specialybę pasirinkęs gydytojas turi būti drąsus, užsispyręs ir turėti tvirtą charakterį. Jis turi mokėti suktis iš sudėtingų situacijų, nes taip, kaip aprašyta medicinos vadovėliuose, beveik niekada nebūna – jos būna sudėtingesnės. Reikia gebėti nepasimesti greitai kintančioje aplinkoje ir labai greitai mąstyti, kaip geriausiai suteikti žmogui būtiną pagalbą.

Skubiosios medicinos gydytojo specialybė reikalauja daug žinių – privalote išmanyti visas žmogaus organų sistemas, nes negali iš anksto žinoti, koks pacientas su kokiomis patologijomis bus atvežtas į Skubios pagalbos skyrių.

Skubiosios medicinos gydytojas privalo išmanyti chirurgijos, traumatologijos, terapijos, kardiologijos ir kitas sritis. Reikia prisiminti, kad skubiosios medicinos gydytojas suteikia pirminę arba skubią pagalbą priėmime, stabilizuoja paciento būklę. Žinoma, priimamajame pasitaiko situacijų, kai mums reikia ypatingos, specializuotos pagalbos – tada skambiname kolegoms ir tariamės. Na, o jei paciento būklė stabili, jo sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, specifinis gydymas ligoninėje nereikalingas, jį nukreipiame tolesniam gydymui ambulatoriškai.

gydytojas ir medicinos prietaisai

Turbūt nemažai žmonių įsivaizduoja, kad darbas Skubios pagalbos skyriuje yra toks, kokį rodo populiariuose amerikietiškuose serialuose – visi bėga, skuba, tvyro chaosas.

Dalis į skyrių besikreipiančių pacientų dažnu atveju galėjo kreiptis pagalbos ir į savo polikliniką ar budinčią įstaigą poliklinikos nedarbo metu. Tačiau tikrai būna atvejų, kai į skyrių atvežami pacientai, kuriems pagalbą reikia teikti neatidėliotinai – kitu atveju jiems grėstų mirtis arba pasekmės sveikatai būtų labai sunkios. Tada kviečiame komandą: į reanimacinę palatą atskuba konkrečiai situacijai reikalingi gydytojai – neurologai, įvairių sričių chirurgai, ortopedai traumatologai. Aišku, gydymo procesas neįsivaizduojamas be slaugytojų, bei slaugytojų padėjėjų. Mūsų komanda didelė ir kiekvienas jos narys prisideda prie teikiamos pagalbos pacientui.

Komandinis darbas Skubios pagalbos skyriuje labai svarbus, juk vienas lauke – ne karys. Svarbus viso personalo darbas, nuo gydytojo ir slaugytojo padėjėjo iki ūkvedžio ir valytojo. Pavyzdžiui, nuo slaugytojų priklauso sklandus tyrimų paėmimas ar vaistų suleidimas. Nuo slaugytojo padėjėjų – ar pacientai palydimi ir greitai randa reikiamą kabinetą skyriuje.

Esate ne tik skubiosios, bet ir karo medicinos gydytojas, priklausantis aktyviam kariuomenės rezervui, turite leitenanto laipsnį. Ar įžvelgiate panašumų tarp skubiosios ir karo medicinos?

Kariai, kaip ir civiliai, yra žmonės ir gali sirgti. Tačiau didžiausias skirtumas tas, kad kariuomenėje didžioji personalo dalis yra jauni, sveiki žmonės, todėl karo medikas labiausiai yra ruošiamas gydyti kovinius sužalojimus. Tai gali būti šautinės žaizdos, sprogimo sukelti sužeidimai, pavyzdžiui, plėštinės žaizdos, nutrauktos galūnės, skeveldros, terminės traumos. Gali būti radiacijos, cheminio, biologinio ginklo sukelti sužalojimai. Taip pat durtinės ar pjautinės žaizdos, uždari ar atviri kaulų lūžiai. Didžioji dalis minėtų sužeidimų civilinėse ligoninėse nepasitaiko arba pasitaiko labai retai.

Ką praktiškai reiškia būti aktyviame rezerve?

Tai reiškia, kad ligoninėje dirbu kaip civilis gydytojas, bet kai kariuomenėje vyksta pratybos, esu kviečiamas jose dalyvauti. Pavyzdžiui, kasmet vyksta didelio masto pratybos „Geležinis Vilkas“. Kariai turi savo specifines užduotis, mes – savo. Susitinkame tada, kai treniruojamės teikti medicinos pagalbą. Pavyzdžiui, kariai mūšio lauke imituoja kovinius sužeidimus, mes treniruojamės kaip juos geriausiai gydyti. Būname pasiskirstę rolėmis – „rolė 1“ yra civilio pasaulio greitosios pagalbos atitikmuo, „rolė 2“ – ligoninės atitikmuo. Dažniausiai užimu „rolės 2“ poziciją.

„Rolė 1“ paima sužeistus kareivius, suteikia pirminę pagalbą ir „išrūšiuoja“ – tuos, kuriems reikia tolesnės pagalbos, atveža į karo lauko ligoninę. Aš priimu pacientą, apžiūriu traumas, nustatau diagnozę ir su komanda sprendžiame, ką daryti toliau. Paprastai karo lauko ligoninėje turime operacinę, todėl priklausomai nuo sužalojimo, chirurgas gali operuoti, jei operacinė užimta – svarstome, kaip elgtis, pavyzdžiui, galbūt pacientą galime evakuoti į civilinę ligoninę. Jei operacijos nereikia, užtenka tik sutvarkyti žaizdas, tada sprendžiame, ar galima grąžinti kareivį į karinius veiksmus. Čia, kaip ir įprastoje ligoninėje, svarbi komanda ir kiekvieno jos nario indėlis.

gydytojas

Skubiosios medicinos gydytojo darbas vienoje didžiausių šalies ligoninių ir nenuolatinė tarnyba kariuomenėje – suderinama?

Tikrai taip, pratybos vyksta pagal iš anksto paskelbtą metinį grafiką, būna įvairios trukmės, su tos pačios specializacijos gydytojais galime derinti dalyvavimą. Be to, tiek kariuomenei, tiek ligoninei toks visapusiškai pasiruošęs gydytojas – tik į naudą. Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Taip įgaunu visapusiškos patirties, tad laimi visi. Be to, priklausydamas aktyviam kariuomenės rezervui ir dalyvaudamas pratybose turiu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie susirenka į pratybas iš visos Lietuvos. Visų mūsų pažiūros yra panašios, visi esame patriotai, suinteresuoti dirbti savo tėvynės labui. Tai labai svarbu ir motyvuoja.

Pateikite pavyzdį, ką iš karo medicinos galėtumėte pritaikyti civilinėje medicinoje?

Turbūt pats paprasčiausias pavyzdys – turniketas, kuris nuo ateinančių metų vasaros turėtų tapti privalomu automobilio vaistinėlėje. Karo lauke ir karo medicinoje šis prietaisas yra nepamainomas gelbėjant gyvybes. Tam naudoti jį galima ir įprastame gyvenime. Turniketu naudotis nėra sudėtinga, bet naudotis reikia mokėti, nes jį blogai uždėjus sužeistam žmogui galima padaryti daugiau žalos nei naudos.

Manau, kad kiekvienas turėtų baigti pirmosios pagalbos kursus ir bent teoriškai turėtų mokėti naudotis turniketu ir suteikti pirmąją pagalbą. Visi vairuojantys žmonės taip pat bent jau teoriškai turėtų mokėti teikti pagalbą, bet klausimas, kiek iš tikrųjų moka ją suteikti. Galbūt žmonėms gali atrodyti sudėtinga, bet iš tiesų – taip nėra ir tikrai gali išgelbėti gyvybę.

Žinoma, kiekvienas žmogus į ekstremalią situaciją reaguoja skirtingai ir dalis tikrai bijos kažką daryti, bet visada geriau bandyti daryti nei nieko nedaryti. Todėl baigti pirmosios pagalbos kursus yra prasminga – net jei žinios pravers vos kartą gyvenime, bet išgelbės gyvybę, bus verta įdėto laiko ir pastangų.

Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis: insulto simptomus atpažinti bei iškviesti pagalbą privalo net vaikai

Pasaulio insulto organizacijos duomenimis, kiekvienais metais 12 milijonų žmonių pasaulyje patiria insultą, maždaug pusė jų miršta. Tačiau medicinos pagalbą suteikus laiku, pacientas turi didelę galimybę išgyventi ir išvengti negalios. „Būtent todėl labai svarbu, kad artimieji ir kiti šalia esantys žmonės gebėtų greitai atpažinti insulto simptomus ir nedelsdami imtųsi veiksmų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas, gydytojas neurologas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Gydytojas primena, į kokius simptomus atkreipti dėmesį ir ką daryti, kad tikimybė susirgti insultu sumažėtų.

Kaip atpažinti insultą?

RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad pastaraisiais metais apie insulto simptomus buvo kalbama nemažai ir tai davė teigiamų rezultatų. Visgi, anot jo, informaciją visada pravartu pasikartoti. „Insultas jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų neturi, bet jau įvykusį insultą atpažinti galima iš labai konkrečių simptomų. Jei pastebėjote, kad žmogui sutriko kalba, atsirado veido asimetrija, nusilpo ar nutirpo viena kūno pusė, sutriko pusiausvyra, jis negali pakelti rankos, sutriko vienos akies rega – tuoj pat skambinkite pagalbos telefonu 112 ir pasakykite, kad įtariate insultą. Tą reikia daryti pasireiškus bent vienam iš išvardytų simptomų, nereikia laukti, kol galbūt atsiras visi“, – ragina gydytojas.

Doc. dr. A. Vilionskis sako, kad aplinkinių dėmesys ir įsikišimas yra gyvybiškai svarbus, nes neretai insulto ištiktas žmogus pats negali įvertinti savo būklės, išsikviesti pagalbos arba tiesiog nepripažįsta insulto ir jį ignoruoja, tikisi, kad simptomai išnyks savaime: „Aplinkinių žmonių pagalba yra fundamentali – medicinos pagalbą suteikus pavėluotai prarandama galimybė taikyti specializuotą gydymą, kuris galimas per keturias su puse–šešias valandas nuo simptomų pradžios. Šios valandos vadinamos „auksiniu laiku“ – kuo anksčiau bus pradėtas taikyti specializuotas gydymas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis, ir tuo didesnė tikimybė, kad ligonis pasveiks ir nejaus jokių insulto pasekmių sveikatai.“

atmintinė

Vaikų švietimas

Kalbėdamas apie laiku suteiktą pagalbą sergantiems insultu, doc. dr. A. Vilionskis ragina prisiminti vaikus: „Vaikų ir paauglių vaidmuo atpažįstant insulto simptomus ir iškviečiant pagalbą yra labai svarbus, tačiau iki šiol jam Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Būtina pasitelkti edukacines priemones bei didinti vaikų supratimą apie insultą ir mokyti imtis veiksmų. Jau darželinukas turėtų suvokti, kad, pavyzdžiui, su juo esantiems seneliui ar senelei atsitiko kažkas negero ir surinkti pagalbos numerį 112. O galbūt eidamas iš mokyklos vaikas pastebės insulto ištiktą žmogų ir vienu skambučiu išgelbės jam gyvybę. Čekijoje prieš kelerius metus  to buvo mokomi tūkstančiai vaikų. Todėl raginu namuose apie tai pasikalbėti su vaikais.“

Gydytojas neurologas prisimena ir kitą pavyzdį: Makedonijos universitetas (Graikija) su partneriais parengė, o Pasaulinė insulto organizacija patvirtino „FAST Herojų“ kampaniją, kuria siekiama šviesti mažiausius visuomenės narius ir jų senelius. Anot kampanijos kūrėjų, vidutinis insultu sergančių žmonių amžius yra apie 70 m., o viena dažniausių priežasčių, dėl kurios anūkai praranda senelius, yra insultas. Todėl linksma, įtraukianti ir interaktyvi edukacinė programa yra skirta 5–9 metų amžiaus vaikams. Kampanija akcentuoja artimą senelių ir anūkų ryšį ir perteikia lengvai suprantamą informaciją apie insulto simptomus ir veiksmus – vaikai ne tik įgauna labai svarbių ir reikalingų žinių, bet kartu ugdo savo senelius.

Seneliai ir anūkai

Būtina mažinti riziką

RVUL Insulto centro vadovas primena, kad tikimybė patirti insultą priklauso nuo amžiaus bei genetikos – to pakeisti neįmanoma, tačiau žmogus didele dalimi yra pats atsakingas už savo sveikatą ir gali žymiai sumažinti insulto riziką iš savo kasdienybės eliminuodamas rizikos faktorius. „Didžiausi smegenų insulto rizikos veiksniai yra padidėjęs arterinis kraujospūdis, nesveika mityba ir per didelis kūno masės indeksas, padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, rūkymas ir užterštas oras, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, nesaikingas alkoholio vartojimas ir per mažas fizinis aktyvumas. Taip pat prie rizikos veiksnių priskiriamos širdies ligos, cukrinis diabetas, miego apnėja“, – vardija doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas išskiria kelis veiksmus, kurie gali sumažinti insulto riziką. Visų pirma, reikėtų sureguliuoti kraujospūdį – tą padaryti padės bendrosios praktikos gydytojas, taip pat reikėtų mažinti suvartojamos druskos kiekį, reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Būtina palaikyti aktyvų gyvenimo būdą ir sveikai maitintis, visiškai nerūkyti ir labai saikingai gerti alkoholinius gėrimus, o turint viršsvorio – stengtis jo atsikratyti. Turintys prieširdžių virpėjimą žmonės turėtų pasikonsultuoti su gydytoju ir galbūt vartoti antikoaguliantus (kraują skystinančius vaistus). Būtina reguliariai tikrinti cukraus kiekį kraujyje ir jam padidėjus laikytis gydytojo rekomendacijų. Be to, rūpintis sveikata būtina visada, nes insultu serga ne tik vyresnio amžiaus žmonės – kasmet RVUL Insulto centre gydomi 3–4 ligoniai, kuriems nėra nė 30-ies metų.

blogai besijaučiantis vyras

Tarptautinius standartus atitinkantis gydymas

Gydytojas neurologas doc. dr. A. Vilionskis džiaugiasi, kad šiais metais RVUL Insulto centras įvertintas aukščiausiu, deimantiniu „ESO Angels Diamond Status“ apdovanojimu. Nominacija skiriama įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę. Pagrindiniai jų – tai laikas, per kurį pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų įvairių diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas.

„Džiugu, kad insulto profilaktikos, gydymo, palaikymo ir priežiūros paslaugų kokybė Lietuvoje nenusileidžia tarptautiniams standartams. Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga smogia netikėtai, negailestingai ir paveikia visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto. O taip pat – skleisti informaciją ir edukuoti visuomenę“,  – sako doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas taip pat pabrėžia, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape.

Insulto centro apdovanojimas

Daugiau apie insulto simptomus ir FAST atmintinę (FAST – tai trumpinys anglų kalba, sudarytas iš žodžių, apibūdinančių insultui būdingus simptomus, pirmųjų raidžių), rizikos faktorius, insulto profilaktiką ir kitos naudingos informacijos galima rasti naujoje Lietuvos insulto asociacijos inicijuotoje informacinėje svetainėje www.insultuistop.lt.

Gydytoja endoskopuotoja A. Šiatkienė pataria, kaip teisingai pasiruošti kolonoskopijai

Statistikos duomenimis, net apie 30 proc. pacientų kolonoskopijos tyrimui atvyksta netinkamai pasiruošę. „Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius. Labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL)  gydytoja endoskopuotoja Agnė Šiatkienė. Ji ragina tyrimui ruoštis atsakingai ir dalinasi patarimais.

Kolonoskopija – bene vienas labiausiai pacientus gąsdinančių ir nemalonias asociacijas keliančių tyrimų. Kokiais atvejais gydytojai gali paskirti kolonoskopiją?

Kolonoskopija yra endoskopinis storosios žarnos ligų diagnostikos ir gydymo būdas. Visų pirma, šis tyrimas reikalingas tada, kai pacientui įtariama storosios žarnos patologija, reikia pašalinti polipus, atlikti naviko biopsiją, sustabdyti staigų kraujavimą iš apatinės virškinamojo trakto dalies ir kt. Taip pat labai svarbu paminėti, kad kolonoskopija atliekama storosios žarnos (kolorektalinio) vėžio profilaktikai asmenims nuo 50 metų iki 74 metų. Jei tėvams ar seneliams buvo nustatytas vėžys, tuomet atlikti kolonoskopiją reikėtų ir anksčiau.

Kaip atliekama storosios žarnos kolonoskopija?

Kolonoskopija yra endoskopinis tyrimas, kurio dėka storasis žarnynas gali būti apžiūrimas iš vidaus. Tyrimas atliekamas bendrinėje nejautroje, todėl pacientas nieko nejaučia, procedūra vidutiniškai užtrunka apie 20–30 min. Paprastai gydytojas endoskopuotojas naudoja lankstų prietaisą – endoskopą su optine sistema ir šviesos šaltiniu – kurio dėka ekrane gali matyti storojo žarnyno vaizdą, esant reikalui atlikti procedūras, tokias kaip biopsija ar polipo šalinimas. Tam, kad vaizdas būtų aiškus, tyrimo metu į žarnyną yra pučiamas oras, taip pat reikalingas labai kruopštus išankstinis paciento pasiruošimas. Deja, net apie 30 proc. pacientų būna pasiruošę netinkamai.

Kokias neigiamas pasekmes sukelia prastas pasiruošimas kolonoskopijos eigai ir tyrimo rezultatams?

Visų pirma, būtina paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių vėžio rūšių Europoje, o dauguma atvejų išsivysto iš nepiktybinių polipų ar adenomų. Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius, todėl labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą. Be to, geriausi onkologinių susirgimų gydymo rezultatai pasiekiami pirmosiomis ligos stadijomis, todėl gydytojų endoskopuotojų tikslas – kuo anksčiau aptikti polipus ir adenomas bei juos pašalinti. Kuo dažniau juos randame, tuo dažniau pašaliname ir padedame pacientams išvengti rimtų susirgimų. O tam reikia tinkamo pacientų pasiruošimo.

prietaisas kolonoskopijai atlikti

Patikslinkite, kas yra tinkamas ir netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai ir kokios priežastys tai lemia?

Geras pasiruošimas yra tada, kai matome pilną storosios žarnos gleivinės vaizdą. Blogas pasiruošimas – kai storojoje žarnoje yra išmatų. Jei jos skystos, galime bandyti išsiurbti, jei kietos – nieko padaryti negalime. Tai sumažina tyrimo efektyvumą, nes tose vietose, kuriose yra išmatos, gali slėptis polipai ar adenomos, ir mes jų paprasčiausiai nepastebėsime.

Labai dažnai pacientai ateina blogai pasiruošę todėl, kad nesuprato instrukcijų, kurias gavo iš tyrimui siunčiančio specialisto, pavyzdžiui, šeimos gydytojo ar bendrosios praktikos slaugytojo. Žinoma, pasitaiko ir tokių pacientų, kurie suprato, bet nesilaikė instrukcijų, nes, pavyzdžiui, jiems nepatiko vaisto skonis, netoleravo preparato – atsirado pykinimas, vidurių pūtimas, vėmimas ir kt. Priklausomai nuo paskirto tyrimo laiko, kartais tenka keltis ankstyvą rytą ir išgerti paskutinę vaistų dozę – žmonės tingi tai daryti.

Papasakokite, kaip taisyklingai pasiruošti kolonoskopijai, kad jos nereikėtų kartoti, o tyrimo rezultatai būtų tikslūs?

Pasiruošimas kolonoskopijai vyksta keliais etapais. Likus 5–10 parų iki tyrimo, reikia nutraukti peroralinių geležies preparatų, kraujo krešėjimą veikiančių vaistų vartojimą, nors naujos kartos antikoaguliantus galima nutraukti likus ir vienai dienai iki procedūros. Aspiriną vartoti galima. Tikslią informaciją apie vaistų vartojimą turi suteikti šeimos gydytojas, atsižvelgdamas į paciento ligos istoriją. Vaistų nuo kraujo spaudimo nutraukti nereikia, nes priešingu atveju atvykus kolonoskopijai gydytojui anesteziologui gali tekti pirmiausia reguliuoti spaudimą, ir tyrimas užtruks.

Likus trims paroms iki kolonoskopijos, pacientas turėtų valgyti lengvai virškinamą maistą, racione turėtų būti kuo mažiau skaidulų, patiekalų su grūdais, riešutais, įvairiomis sėklomis, sėlenomis, nes pastarosios kenkia endoskopui. Nereikėtų valgyti sunkiai virškinamo maisto, pavyzdžiui, grybų, svogūnų, pomidorų. Racione neturėtų būti spalvotų ir neskaidrių gėrimų. Ar skystis tinkamas vartoti, labai lengva patikrinti atlikus testą: supilkite jį į skaidrią stiklinę, padėkite ant laikraščio ir jei galite perskaityti tekstą – skystis skaidrus. Jei raidžių nesimato – neskaidrus ir jo gerti negalima.

Viena para prieš procedūrą yra pati svarbiausia – per ją reikia suvartoti 4 litrus skysčio ir paskirtus vaistus. Paros prieš procedūrą rytą pacientas gali valgyti lengvus pusryčius, pavyzdžiui, jogurtą be priedų. Vėliau nieko valgyti negalima, galima gerti tik specialius vaistus, padėsiančius išvalyti žarnyną, ir skaidrius skysčius – vandenį, sultinį be priedų, žolelių arbatą su medumi.

Vaistus išgerti reikia būtent taip, kaip paskyrė gydytojas, pavyzdžiui: jei paskirtas kolonoskopijos laikas yra iki 12 val., tuomet dieną prieš pacientas papusryčiauja, pirmąją vaistų dozę išgeria 16 val., antrąją dozę – 21 val.,  jei tyrimas nuo 12 val. iki 16 val., tada pirmoji dozė 21 val. (iš vakaro), o antroji – 5 val. ryte. Papildomų laisvinančių vaistų vartoti nereikia.

Labai svarbu nutraukti bet kokių skysčių vartojimą likus 4 valandoms iki procedūros – ar skrandyje yra vandens ypač svarbu gydytojui anesteziologui, kuris gali atsisakyti atlikti bendrinę nejautrą dėl padidėjusios rizikos.

pacientas procedūros metu

Minėjote, kad kai kurie pacientai blogai toleruoja vaistus, kurie būna paskirti prieš kolonoskopiją. Ką daryti tokiu atveju?

Tokių atvejų pasitaiko. Jei pacientas vaistus išvėmė, geriausia būtų vėl nueiti į vaistinę ir pasikonsultuoti su vaistininku. Dažniausiai jis pasiūlo papildomą dozę ir kartu paskiria vaistų nuo pykinimo. Tačiau dabar turime nemažai naujos kartos preparatų, kuriuos suvartoti yra lengviau, nes jie paprasčiausiai yra skanesni. Be to, jei anksčiau visi 4 litrai skysčių buvo su vaistais, tai dabar santykis yra visiškai kitoks – 2 stiklinės vaistų ir 4 litrai pasirinktų skaidrių skysčių.

Be to, dažnai su pacientais pasidalinu keliomis gudrybėmis, kaip sau padėti: vandenį galima pasiskaninti citrinos sultimis, įsidėti cukraus, gerti elektrolitų papildų, sultinio. Šios nedidelės smulkmenos padeda ir tiems, kurie negali išbūti visą parą nevalgę, pavyzdžiui, sergantys diabetu.

Jei visgi pacientas atvyko netinkamai pasiruošęs, ar kolonoskopijos tyrimas jam vis tiek atliekamas?

Kai kuriose ligoninėse dėl netinkamo pasiruošimo kolonoskopijai tyrimas yra nutraukiamas ir siūloma atvykti kitą kartą. Jeigu tyrimas visgi tęsiamas, jis turi daug minusų: mažesnė tikimybė aptikti polipus ir adenomas, ilgesnis procedūros laikas, nes reikia plauti ir siurbti, mažesnis patekimas į akląją žarną (kolonoskopijos tikslas – „pereiti“ visą storąjį žarnyną ir patekti į plonąją žarną). Jei į ją nepatenkame, traktuojame, kad kolonoskopija iš esmės neatliko savo funkcijos. Taip pat padidėja perforacijos rizika. Jei kolonoskopija atlikta netinkamai, kita kolonoskopija turi būti atlikta per metus nuo pirmosios, o pasiruošimas jai turi būti itin kruopštus.

Jei kolonoskopijos metu randamas polipas, ar jį iš karto ir išoperuojate?

Jei polipas yra mažas, iki 10 mm diametro, tokiu atveju jį pašaliname iš karto. Jei darinys didesnis nei 10 mm – yra rizika, kad tai jau yra piktybinis auglys, todėl jo niekada nešaliname, pirmiausia paimame mėginį biopsijai ir laukiame rezultatų. Juos gavus atliekama antroji kolonoskopija ir darinys pašalinamas.

Ar Lietuvos gyventojai aktyviai naudojasi storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa?

Deja, Lietuvoje žmonės šia prevencijos programa naudojasi vangiai ir tikrintis vengia. Visgi aš norėčiau paraginti programoje dalyvauti – geriau vieną dieną patirti nedidelius nepatogumus nei apie ligą sužinoti tada, kai ji jau būna pažengusi. Tyrimo bijoti nereikia, tačiau svarbu jam tinkamai pasiruošti ir taip pasirūpinti savo sveikata.

Fotovoltiniai moduliai

Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei dalį elektros gamina saulės energija

4 Spa 2022 Naujienos

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė šiemet tapo „žalesnė“ – ant vieno iš jos korpusų stogų įrengta ir jau veikia fotovoltinė elektrinė. Projektas „Atsinaujinančių energijos šaltinių diegimas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje“ įgyvendintas kartu su LR aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) pagal finansavimo priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių (saulės, vėjo, geoterminės energijos, biokuro ar kitų) panaudojimas visuomeninės ir gyvenamosios (įvairių socialinių grupių asmenims) paskirties pastatuose“, kuria siekiama švelninti klimato kaitos padarinius, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir aplinkos taršą.

158 559 Eur vertės projektas, finansuotas Klimato kaitos programos ir RVUL lėšomis, suteikia galimybę įstaigai savarankiškai gaminti elektros energiją savo reikmėms. Ant ligoninės stogo įrengtos saulės jėgainės galia yra 221,25 kW, o šviesos energiją elektra verčia 590 fotovoltinių modulių.

„Džiaugiamės, kad šį gamtą tausojantį ir veiklos išlaidas taupantį sprendimą pavyko įgyvendinti pačiu laiku, kaip tik prieš staigų elektros energijos kainų šuolį, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja valdymui Violeta Kanapeckienė. – Didelėje įstaigoje komunaliniai mokesčiai sudaro nemenką sąnaudų dalį, todėl visos priemonės, šiuolaikinių technologijų pagalba leidžiančios jas sumažinti, yra labai reikalingos. Tai ypač aktualu mūsų seniesiems korpusams, kurie buvo pastatyti prieš kelis dešimtmečius, kuomet tvarumas ir energetinis efektyvumas dar neturėjo tokios reikšmės.“

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje elektros suvartojimas per šiuos metus siekė beveik 2,3 tūkst. mWh, pinigine išraiška tai sudaro 225 tūkst. Eur. Prognozuojama, kad saulės elektrinė „šviesiuoju“ metų laiku – nuo kovo iki lapkričio mėn. – padengs apie 10 proc. viso ligoninės elektros poreikio.

Šis projektas nėra vienintelis, kuriuo siekiama įdiegti kompleksines energijos taupymo priemones Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. 2015-2017 m. įgyvendinus energetinio efektyvumo didinimo projektą, buvo apšiltintos ligoninės gydomųjų korpusų išorinės sienos, ant jų sumontuojant ventiliuojamus fasadus, pakeisti langai, balkonų ir lauko durys, atnaujinta šildymo sistema, įrengta nauja vėdinimo sistema su rekuperacija. Praėjusiais metais renovavus dalį paties seniausio korpuso patalpų, atnaujintuose skyriuose buvo įrengtas LED apšvietimas, kuris sunaudoja mažiau elektros energijos, išskiria mažiau šilumos, pasižymi ilgesniu tarnavimo laiku.

 

1 2 3 11

PAIEŠKA

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com