Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje pirmą kartą lankėsi ministras A. Dulkys

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) lankėsi LR sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė. Vieno iš įstaigos steigėjų – LR Sveikatos apsaugos ministerijos, – atstovai susitiko su ligoninės administracija ir klinikinių centrų vadovais, susipažino su bendruomene, aptarė ligoninei svarbius strateginius klausimus ir ateities viziją.

Pirmą kartą RVUL apsilankiusio ministro A. Dulkio ir viceministrės D. Jankauskienės vizitas prasidėjo susitikimu su įstaigos administracija ir klinikinių centrų vadovais, kurie pristatė pagrindines centrų veiklos kryptis ir rodiklius, didžiausius pasiekimus ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Didelis dėmesys susitikimo metu buvo skirtas sunkios traumos klasteriui. Šio centro vadovas profesorius Valentinas Uvarovas džiaugėsi, kad RVUL yra sukurta puiki studijų bazė rezidentams ir doktorantams, kurie noriai renkasi šią ligoninę ir joje gauna labai platų praktinių žinių spektrą, nuo traumatologijos iki toksikologijos.

RVUL Skubios pagalbos skyriaus veiklą ir jos viziją pristatęs skyriaus vedėjas Paulius Uksas pabrėžė, kad į įstaigą atvyksta maždaug 50 proc. visų GMP automobilių Vilniaus regione, t. y., greitosios pagalbos automobilis pacientą atgabena kas 15 min. Iš viso per parą Skubios pagalbos skyriuje priimama iki 300 pacientų.

„Mūsų skyriaus tikslas yra teikti medicinos paslaugas kuo greičiau ir kokybiškiau, todėl nuolat ieškome galimybių plėstis ir prisitaikyti prie augančių pacientų srautų. Atsižvelgdami į vykstančias sveikatos apsaugos sferos reformas, siekiame didinti skubiosios medicinos paslaugų prieinamumą bendradarbiaudami tiek su GMP tarnyba, tiek su kitomis ligoninėmis. Be to, reaguodami į dabartinę geopolitinę situaciją, ieškome efektyvių sprendimų potencialioms grėsmėms ir krizėms valdyti. Remdamiesi geriausiomis užsienio šalių praktikomis, turime parengę strategiją, kaip galėtų plėstis ir modernizuotis Skubios pagalbos skyrius“, – sakė P. Uksas.

Susipažinęs su esama įstaigos situacija, pasiekimais ir ateities planais, ministras A. Dulkys pažymėjo, kad yra pasiruošęs įsiklausyti į ligoninės poreikius ir drauge ieškoti sprendimų. Anot jo, ligoninei atnaujinti ir padidėjusiems poreikiams patenkinti reikia pasinaudoti visais galimais finansavimo šaltiniais – valstybės biudžeto, Europos Sąjungos fondų, Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemone. „Lėšų sveikatos apsaugos sistemai kiekis yra ribotas. Be to, jos turi būti skirstomos, tolygiai atsižvelgiant į visų regionų poreikius. Dėl to labai svarbu kuo tiksliau susitarti dėl bendros šios svarbios ligoninės vizijos, numatyti visas galimybes ir grėsmes, kad pinigai būtų panaudoti racionaliai – būtent ten, kur reikia ir kiek reikia“, – teigė ministras.

Po pristatymo ministras A. Dulkys ir viceministrė D. Jankauskienė turėjo progą apsilankyti ligoninės klinikiniuose centruose, iš arčiau pamatyti jų veiklą ir susipažinti su komanda, įvertinti infrastruktūros skirtumus modernizuotuose ir renovacijos dar laukiančiuose ligoninės padaliniuose. Tęsdamas skubiosios medicinos paslaugų pristatymą P. Uksas Skubios pagalbos skyriuje papasakojo apie praktinius darbo ypatumus. Toliau kartu su prof. dr. Sauliumi Vosyliumi ir vedėja Liucija Saltanavičiene svečiai aplankė Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių, kuriame gydomi ypač sunkios būklės pacientai.

Operacinio anesteziologijos skyriaus vedėjas dr. Darius Činčikas papasakojo apie didžiausio įstaigos skyriaus veiklą ir dalies operacinių infrastruktūros atnaujinimo poreikį – ministras aplankė renovuotas ir nuo ligoninės atidarymo nepasikeitusias operacinio bloko patalpas. Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Audrius Širvinskas supažindino su moderniu aneurizmų, insultų ir kitų sudėtingų patologijų gydymo metodu ir naudojama pažangia įranga. Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus vedėjas Aurelijus Grigaliūnas pristatė jų skyriui priklausančią operacinę.

Pažintį su RVUL ministras A. Dulkys ir viceministrė D. Jankauskienė pabaigė I Chirurgijos skyriuje – susipažino su vedėju dr. Sauliumi Jurevičiumi, pabendravo su pacientais, darbuotojais ir rezidentais, įvertino prieš pusę metų po remonto duris atvėrusio II Chirurgijos skyriaus aplinką.

Baigiantis vizitui sveikatos apsaugos viceministrė D. Jankauskienė padėkojo administracijai už aktyvų įstaigos strategijos kūrimą ir pokyčius, kuriuos išvydo: „Labai džiaugiuosi, kad dabartinė įstaigos ateities vizija yra ambicinga, prioritetai sudėlioti tikslingai. Akivaizdžiai matyti pozityvus RVUL pokytis, darnus komandos darbas ir pažanga. Todėl neabejoju, kad įstaigos teikiamų paslaugų prieinamumas ir kokybė ateityje augs.“

Apibendrindami susitikimo rezultatus ministerijos ir ligoninės atstovai pasidžiaugė bendru požiūriu į platesnes bendradarbiavimo galimybes šalies gyventojams teikiant sveikatos gerinimo paslaugas.

Reabilitacijos centrui „Pušyno kelias“ nutraukus veiklą, darbuotojai ir pacientai nenukentės

17 Geg 2022 Naujienos

VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) po įvykusio susirinkimo su steigėjais – Vilniaus universitetu ir Sveikatos apsaugos ministerija – praneša apie sprendimą nutraukti įstaigai priklausančio padalinio – reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ veiklą.

Vilniuje įsikūręs reabilitacijos centras „Pušyno kelias“ RVUL padaliniu tapo 2018 m. pradžioje, tačiau ligoninei kartu su 195 tūkst. eurų siekiančiais įsiskolinimais perduoti 9 pastatai buvo prastos būklės, reikalaujantys remonto, patalpos neatitiko sveikatos priežiūros paslaugoms teikti nustatytų reikalavimų. Nuo to laiko iš jokių šaltinių nebuvo skirtas finansavimas reabilitacijos centro statinių būklei pagerinti, o paslaugos pacientams šiuo metu teikiamos tik viename – centriniame pastate.

Ligoninės direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė teigia, kad praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje pastatyto komplekso visapusiškam ir kokybiškam atnaujinimui, įtraukiant ir patalpų vidaus apdailą, RVUL nuosavų lėšų neturi: „Tiek veikiant kaip savarankiškai įstaigai, tiek tapus RVUL dalimi, reabilitacijos centro „Pušyno kelio“ veikla metai iš metų buvo nuostolinga – nepaisant įgyvendintų organizacinių pokyčių, sanatorija kas mėnesį generuoja per 100 tūkst. eurų sąnaudų, o nuostolis siekia beveik 0,5 mln. eurų per metus. Ilgainiui tai tapo sunkiai pakeliama našta įstaigai.“

RVUL vadovės teigimu, nuo pat reabilitacijos centro perėjimo ligoninės žinion buvo aktyviai ieškoma išorinių finansavimo šaltinių. Viešųjų investicijų plėtros agentūrai buvo pateiktos paraiškos 5-iems reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ pastatams atnaujinti, pasinaudojant paskola ir grąžinamąja subsidija pagal energinio efektyvumo didinimo programas. Tačiau kompleksiniam renovacijos sprendimui, kuris apimtų ne tik pastatų energetinių charakteristikų pagerinimą, bet ir patalpų pritaikymą sveikatos priežiūros paslaugoms, būtinos milžiniškos investicijos – papildomų lėšų poreikis sudaro daugiau nei 10 mln. eurų.

„Dėl papildomo finansavimo buvo ne kartą kreiptasi į Sveikatos apsaugos ministeriją bei kitas institucijas, svarstant visas įmanomas sanatorijos renovavimo alternatyvas, deja, nė vienas iš siūlomų variantų nebuvo įvertintas kaip rentabilus. Todėl balandžio pabaigoje vykusiame dalininkų susirinkime kartu su steigėjais teko svarstyti klausimą dėl reabilitacijos centro tolesnio likimo, o gegužės 16 d. gavome oficialų dalininkų pritarimą padalinio veiklos nutraukimui“, – sako doc. dr. J. Kutkauskienė.

Planuojama sanatorijos uždarymo data yra 2022 m. birželio 1 d. Šiuo metu „Pušyno kelyje“ dirba 55 darbuotojai (gydytojai, kineziterapeutai, bendrosios praktikos slaugytojai ir jų padėjėjai, kitų profilių darbuotojai). „Nė vienas darbuotojas nebus atleistas – visos darbo vietos bus išsaugotos jas perkeliant į ligoninę. Dėl sprendimo nutraukti reabilitacijos centro veiklą nenukentės ir pacientai, nes stacionarinės reabilitacijos paslaugos bus plečiamos RVUL – čia ir dabar sėkmingai funkcionuoja Stacionarinės reabilitacijos skyrius, kurio veiklos apimtis numatyta padidinti keliomis dešimtimis lovų, ligoninėje taip pat veikia baseinas, teikiamos įvairios ambulatorinės reabilitacijos procedūros“, – sako doc. dr. J. Kutkauskienė.

Pasak įstaigos direktorės, nutraukus veiklą, bus organizuojamas nekilnojamojo turto pardavimas laikantis teisės aktų reikalavimų – viešosios įstaigos nekilnojamasis turtas bus parduodamas viešo aukciono būdu, sudarant sąlygas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti su didžiausią kainą aukcione pasiūliusiu viešo aukciono dalyviu. Apie tai bus pranešta ligoninės interneto svetainėje.

 

Pacientas ir lankytojas

Pacientų lankymo tvarkos pasikeitimai atšaukus COVID-19 ekstremaliąją situaciją

12 Geg 2022 Naujienos

Lietuvoje atšaukus ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19 ligos, iš esmės keičiasi pandemijos valdymo strategija nacionaliniu lygmeniu, o taip pat ir mūsų ligoninėje. Nors neteko galios dauguma iki šiol taikytų reikalavimų, tačiau gydymo įstaigoms palikta teisė taikyti griežtesnius infekcijų kontrolės reikalavimus reguliuojant pacientų ir lankytojų srautus, be to, išlieka prievolė lankant pacientus stacionarinėse gydymo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nuo gegužės 13 d. pacientų lankymas leidžiamas kasdien, tačiau pagrindinis įėjimas į ligoninę bus atidaromas tik lankymo valandomis.

1. RVUL stacionarinėms paslaugoms hospitalizuoti pacientai gali būti lankomi laikantis šių reikalavimų:

  • Lankymas vyksta antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 11:00 val. iki 14:00 val., pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais – nuo 17:00 val. iki 19:00 val.
  • Lankytojai atvyksta per ligoninės pagrindinį įėjimą;
  • Rekomenduojama vieno paciento lankymo trukmė – iki 30 min;
  • Vieną pacientą vienu metu lankyti rekomenduojama vienam lankytojui.
  • Lankymas vyksta paciento palatoje;
  • Lankytojai privalo dėvėti respiratorių arba medicininę kaukę viso buvimo ligoninėje metu, prieš įeinant į skyrių ir išeinant iš jo dezinfekuoti rankas. Lankymo metu rekomenduojamas kuo mažesnis paciento fizinis kontaktas su lankančiais asmenimis (rekomenduojama laikytis ne mažiau kaip 1 metro atstumo);
  • Lankyti pacientus gali tik asmenys, neturintys ūmių kvėpavimo takų infekcijų simptomų (pvz., karščiavimas, sloga, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas).

2. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (RITS) hospitalizuoti pacientai gali būti lankomi laikantis šių reikalavimų:

  • RITS lankymas vyksta antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 13:00 val. iki 14:00 val., pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais – nuo 18:00 val. iki 19:00 val.
  • Lankytojai atvyksta per Ligoninės pagrindinį įėjimą;
  • Rekomenduojama vieno paciento lankymo trukmė – iki 30 min;
  • Vieną pacientą vienu metu lankyti leidžiama tik vienam lankytojui;
  • Lankytojai privalo dėvėti respiratorių arba medicininę kaukę viso buvimo ligoninėje metu, prieš įeinant į skyrių ir išeinant iš jo dezinfekuoti rankas. Lankymo metu rekomenduojamas kuo mažesnis paciento fizinis kontaktas su lankančiais asmenimis (rekomenduojama laikytis ne mažiau kaip 1 metro atstumo);
  • Lankyti pacientus gali tik asmenys, neturintys ūmių kvėpavimo takų infekcijų simptomų (pvz., karščiavimas, sloga, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas).

3. Izoliuotų pacientų lankymas draudžiamas (išskyrus terminalinės būklės pacientus).

4. Terminalinės būklės, t. y., nepagydomos ir progresuojančios ligos eigos, pacientų lankymas derinamas su pacientą gydančiu gydytoju arba skyriaus vedėju, jei pacientas lankomas ne bendrojo lankymo laiku.

5. Iš pacientų artimųjų priimami tik siuntiniai, skirti skyriuose izoliuotiems pacientams, kurių lankymas draudžiamas. Siuntiniai priimami bendrojo lankymo laiku, daiktus paliekant skyriaus slaugytojų poste, ant siuntinio nurodžius paciento pavardę, skyrių ir palatos Nr.

6. Lankytojai, atsisakantys laikytis aukščiau išdėstytų pacientų lankymo taisyklių, į Ligoninę neįleidžiami.

Iš Ukrainos grįžę RVUL medikai: nė vienas iš mūsų nesijaučiame didvyriais

Į Lietuvą iš dviejų savaičių trukmės misijos Ukrainoje grįžo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) vyresnioji slaugytoja Daiva Jociunskienė, vyriausiojo slaugos administratoriaus pavaduotoja Violeta Nomeikienė ir gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika. Medikai sako tikėjęsi patekti į karo veiksmų sūkurį, tačiau dėl saugumo pagalbą Ukrainos žmonėms teikė prie Moldovos sienos esančioje ligoninėje. Joje gydytojai konsultavo pacientus, atliko kelias mokomąsias operacijas ir į namus išsivežė suvokimą, koks pažangus ir geras gyvenimas yra Lietuvoje.

Jei prašo pagalbos – reikia padėti

„Jei būčiau diskutavusi su šeima, ar važiuoti į Ukrainą, būtų atsiradę šimtas priežasčių to nedaryti, – apie apsisprendimą dalyvauti medikų misijoje pasakoja Traumatologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja D. Jociunskienė. – Paskelbus kvietimą registruotis nesuabejojau – jei žmogus prašo pagalbos, negaliu jam atsakyti, o čia jos prašo daugybė žmonių. Vadinasi, reikia padėti.“ Kartu vykusi slaugytoja V. Nomeikienė jai antrina sakydama, kad jos motyvacija buvo labai panaši – noras padėti tiems, kurie kenčia.

Apie tai, kad buvo atrinktos į misiją slaugytojos sužinojo pirmosiomis kovo dienomis, tačiau į Ukrainą išvyko tik po pusantro mėnesio. D. Jociunskienė sako, kad iš pradžių buvo neramu – viskas vyksta iš tikrųjų, o karo apimtoje šalyje tykos pavojai. Tačiau, laukiant išvykimo, misijos dalyviams vyko pasiruošimo paskaitos, po kurių jos pasijuto užtikrintai ir buvo pasiruošusios netikėtoms situacijoms.

Misijos dalyviai pirmiausiai pasiekė Ukrainos sostinę. Slaugytoja V. Nomeikienė pasakoja, kad Kyjivas jai priminė gerai įrengtą tvirtovę – įvažiavimus į miestą saugo postai iš didžiulių gelžbetonio blokų ir ginkluotų karių. Sostinės priemiesčiai paliko slogų įspūdį: susprogdintos degalinės, keliai apgadinti, sudegusi karinė technika, sugriauti tiltai, sunaikinti gyvenamieji namai ir vaikų darželiai. Pirmąją Kyjive praleistą naktį krito bombos, todėl medikams kuriam laikui teko persikelti į slėptuvę: „Kadangi slėpėmės, bombų sprogimų negirdėjome, tačiau juos puikiai girdėjo mus atvežę autobuso vairuotojai.“ Pasigirdus sirenoms anksčiau buvo privaloma slėptis, o gydymo įstaigose – pacientus nugabenti į rūsį. Bet vietos gyventojai jau įpratę prie dažnai kaukiančių sirenų ir į jas reaguoja mažiau.

D. Jociunskienė pripažįsta, kad Kyjive taip pat jautėsi nejaukiai. „Čia pamačiau, kokie baisūs gali būti sprogimų padariniai. Bet ukrainiečiai sparčiai tvarkosi – grįždama iš misijos nė pusės nuolaužų gatvėse nepamačiau. Žmonės gyvena toliau, tik tas gyvenimas kitoks. Apima neįprastas jausmas pamačius, pavyzdžiui, degalinėje kavą geriančius vyrus su automatiniais ginklais rankose“, – pasakoja ji.

Prasidėjus karui iš Kyjivo pasitraukė apie pusė jo gyventojų, čia darbo gydytojams sumažėjo, taip pat buvo nutrauktos planinės operacijos. Todėl medikai iš Lietuvos pasidalino į dvi komandas ir išvyko į skirtingas ligonines kituose šalies regionuose. Visi trys RVUL medikai atsidūrė maždaug 30 tūkstančių gyventojų turinčiame Podolės Mogiliove (Mohyliv-Podilskyi), šalia sienos su Moldova. V. Nomeikienė sako, kad girdėti oro pavojaus sirenas nedideliame mieste jai buvo dar nejaukiau nei Kyjive: „Kyjivas didelis, todėl galvojau, kad tikimybė bombai sprogti netoliese yra žymiai mažesnė.  Podolės Mogiliove atrodė, kad viskas arti, gali ir mus „užkliudyti“. O sirenos kaukė beveik kasdien.“

„Inozemni likari“ arba gydytojai iš užsienio

Dvylikos lietuvių medikų komanda prisijungė prie Podolės Mogiliovo rajoninės intensyvaus gydymo ligoninės, kuriai vadovauja Oleksandras Onofričiukas, kolektyvo. Anot D. Jociunskienės, iš pradžių žvelgę kiek šalčiau, visai netrukus kolegos ukrainiečiai ėmė šypsotis, prašyti pagalbos ir dalintis asmeninėmis istorijomis, rodyti artimųjų nuotraukas: „Mus priėmė šiltai, o išvykstant nuoširdžiai dėkojo už pagalbą. Nė nespėjome grįžti į Lietuvą, o jau skambino klausdami kaip sekasi. Vaišino ukrainietiškais patiekalais, lauktuvėms ir prisiminimui įteikė rankdarbių.

V. Nomeikienė prisimena, kad iš pradžių stebėjo ukrainiečių darbą, pažindinosi su kitos šalies sveikatos įstaigos specifika ir karts nuo karto prašė kokių nors užduočių. „Trečią dieną gydytojai jau siuntė pacientus mums į tvarstomąjį. Pacientai žinojo, kad atvykome kaip savanoriai, todėl „sukosi“ aplinkui ir taikėsi pakalbinti. Bet ten visi kalba ukrainietiškai, rusiškai dauguma nemoka, o mokantieji nelabai nori šią kalbą vartoti“. Ji sako pastebėjusi skirtumų ne tik darbo procesuose, pavyzdžiui, infekcijų kontrolė, į kurią Lietuvoje žiūrima griežčiau, bet ir bendravime tarp gydytojo ir paciento – Ukrainoje jis pasirodė paprastesnis, šiltesnis, gydytojai į pacientus dažnai kreipiasi vardais.

Po to, kai apie atvykusius medikus iš užsienio paskelbė vietos žiniasklaida, mūsų gydytojai turėjo nemenką iššūkį – dviese konsultuodavo 60 pacientų per dieną. Jie buvo ne tik Podolės Mogiliovo gyventojai, bet ir pasitraukusieji iš karo zonų. Nemažai buvo tokių, kurie ateidavo pasipasakoti, nuotraukas parodyti, išgirsti „gydytojo iš užsienio“ nuomonę.

Viena iš labiausiai į atmintį įstrigusių istorijų iš ligoninės D. Jociunskienei susijusi su jaunu pacientu iš Vinycios (Vinica) miesto, nutolusio per 120 km. „Iš šio miesto specialiai pas mus atvyko gydytojas dėl savo 15-mečio sūnaus, kuris kenčia nuo avaskulinės sąnario nekrozės. Vienintelis būdas jam padėti išsaugoti sąnarį – tiesiai į jį leisti medikamentus. Tačiau tėvas su ašaromis akyse papasakojo, kad šiuo metu to padaryti neįmanoma, nes vyksta karas, trūksta priemonių, šalies prioritetai kiti. Jis prašė mūsų pagalbos.

Kitiems pacientams taip pat nelengva, ypač kalbant apie endoprotezavimą, kurio valstybė nekompensuoja. Tad įsivaizduokite, kad pacientas iš kelių šimtų eurų algos turi pats nusipirkti tris tūkstančius eurų kainuojantį protezą, apmokėti operacijai skirtas priemones, net tokias, kaip vienkartinės pirštinės chirurgui, tvarsčiai, nuskausminamieji vaistai ir kita. Net ateidami į perrišimą, jie turi atsinešti savo priemones. Todėl ukrainietės slaugytojos, pamačiusios mūsų atsivežtas vienkartines priemones, negalėjo patikėti. Ligoninės personalas labai džiaugėsi atvežta labdara.“

Pacientai tikėjosi stebuklingų sprendimų

Misijoje dalyvavęs RVUL gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika tikėjosi padėti kare sužeistiems kariams ir civiliams, tačiau dėl saugumo tokios galimybės nebuvo. Todėl pabuvusi Kyjive komanda išvyko į Podolės Mogiliove esančią ligoninę: „Tiesioginiai karo veiksmai toje Ukrainos dalyje nevyksta, tačiau ten yra labai daug karo pabėgėlių. Ligoninės ortopedijos skyriaus vedėjas išvykęs į karo ligoninę, planinės operacijos praktiškai nevyksta, o žmonių sveikatos bėgos niekur nedingsta.  Na o kalbant apie medicinos išsivystymo lygį, sakyčiau, kad jie nuo mūsų atsilieka 15–20 metų. Kaip minėjo mano kolegės, paskelbus apie mūsų atvykimą vietinėje žiniasklaidoje, ėmė plūsti konsultacijų norėję pacientai – jie iš mūsų tikėjosi kitos nuomonės ir „stebuklingų“ sprendimų. Kita vertus, už viską, ką mūsų pacientai Lietuvoje gauna nemokamai – protezus ir konstrukcijas, – ukrainiečiai turi mokėti, todėl ir ieško kitokių sprendimų. Deja, dėl ribotų galimybių, operavome tik tuos, kuriems reikėjo ypač skubios pagalbos.“

Gydytojas sako, kad ukrainiečiai gydytojai lietuvius sutiko draugiškai, džiaugėsi demonstracinėmis operacijomis. „Norėčiau mūsų misiją pratęsti ir Lietuvoje, t. y. Podolės Mogiliovo medikus pakviesti į stažuotę mūsų ligoninėje. Jie labai noriai atvažiuotų“, – idėjomis apie projekto tąsą dalinasi S. Sereika.

Per ligoninėje praleistą savaitę gydytojas ortopedas traumatologas kalbėjosi su daugybe pacientų ir prisimena vieną ypatingai sukrėtusią istoriją: „Prasidėjus karo veiksmams, okupuotose teritorijose žmonės buvo atskirti, sutriko medicinos priemonių tiekimas. Pavyzdžiui, sirgusieji cukriniu diabetu negalėjo gauti insulino. Gydytojas iš Kyjivo papasakojo, kad jo giminaičių dukra sirgo cukriniu diabetu, jai buvo transplantuotas inkstas. Deja, laiku negavusi insulino ji mirė. Tai priverčia pagalvoti, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje.“ Jis nepamirš, kaip  atsisveikindami pacientai linkėjo sveikatos ir taikos, buvo labai dėkingi, kad gydytojai neišsigando ir atvažiavo.

Kalbėdamas apie ore tvyrantį nerimą, gydytojas sako, kad nors Podolės Mogiliovas toli nuo karo veiksmų zonos, įtampa jaučiama ir čia – kaukia apie pavojų pranešančios sirenos, o žmonės sako, kad gyvenimą gali planuoti vos vieną dieną į priekį, nes situacija nuolat keičiasi. Tuo gydytojas galėjo įsitikinti pats, nes vieną dieną ligoninės direktorius pasakė, kad 80 km nuo miesto buvo bombarduojama geležinkelio infrastruktūra. „O keli šimtai metrų nuo ligoninės, ant bėgių stovėjo 40 cisternų sąstatas su kuru. Ligoninės direktorius nerimavo, kad subombardavus sąstatą nei ligoninės, nei miesto neliks. Įtampa atslūgo tik po dviejų dienų sąstatui išvažiavus“, –  prisimena S. Sereika.

Iš Ukrainos – suvokimas, kaip gerai gyvename

„Mano motyvacija vykti į Ukrainą – pagalba. Žinoma, galima aukoti pinigus, bet aš manau, kad jei kiekvienas prisidės tuo, ką moka geriausiai, tai bus labai daug. Mano sugebėjimas yra gydyti, todėl norėjau padėti Ukrainos gydytojams. Šioje misijoje tapome medikų visuomenės ambasadoriais – ukrainiečiai mus mato ir labai vertina mūsų pastangas. Kita vertus, daugeliui misija atrodo kaip didelis žygdarbis, bet tiesa ta, kad taip nėra, nė vienas iš mūsų nesijaučiame didvyriais“, – sako gydytojas S. Sereika. Paklaustas, ką pats gavo Ukrainoje, gydytojas pabrėžia, kad misija privertė suvokti, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje, kokį ilgą kelią nuėjome ir kokie pažangūs dabar esame.

RVUL vyriausiojo slaugos administratoriaus pavaduotoja V. Nomeikienė pritaria kolegos mintims: „Su savimi iš Ukrainos parsivežiau pojūtį, kad mes labai gerai ir saugiai gyvename. Štai grįžusi iš misijos susitikau su dukra, ėjome Gedimino prospektu, švietė saulė, virš galvos plytėjo mėlynas dangus. Ir staiga atėjo mintis – kokia laimė turėti taikų dangų virš galvos, nejausti nerimo, kad pasigirs pavojaus sirena, reikės slėptis ar sprogs bomba.“

Vyresnioji slaugytoja D. Jociunskienė sako ilgai nepamiršianti iš arti pamatyto karo ir jo pasekmių. Anot jos, ukrainiečiai šypsosi, nors jų akyse visada matyti nerimas. Bet įkvepia jų pasitikėjimas prezidentu ir savo šalimi – jie sako, kad tai jų žemė. „Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas atkreipė dėmesį, kad daugybė oficialių valstybės pareigūnų bijo įvažiuoti į Ukrainos teritoriją, o štai mes ne tik atvažiavome, bet ir pradirbome dvi savaites. Mūsų palaikymas jiems yra labai svarbus“, – pabrėžia slaugytoja.

IKS_vedeja_Ieva_Sliogeryte

Kiekviena hospitalizacijos diena didina paciento riziką, todėl griežta infekcijų kontrolė ligoninėse – būtina

4 Geg 2022 Naujienos

Nematomo fronto kariai, kurių misija – pacientų saugumas. Taip galima apibūdinti infekcijų kontrolės specialistus, užsiimančius įvairių infekcijų prevencija ir valdymu ligoninėse. Nors medikų priežiūroje atsidūręs žmogus pagrįstai tikisi išsivaduoti nuo vienokio ar kitokio sveikatos sutrikimo, kartais nutinka, kad būtent gydymo įstaigoje pacientas įgyja papildomą ligą dėl ligoninės aplinkoje cirkuliuojančių bakterijų, virusų ar kitų mikroorganizmų. Apie hospitalinių infekcijų keliamus iššūkius ir kitus pacientų saugumo aspektus kalbamės su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vedėja Ieva Šliogeryte.

Kas yra tos hospitalinės infekcijos ir kokį pavojų jos kelia?

Hospitaline infekcija laikomas bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės ar grybelinės kilmės susirgimas, kurio pacientas neturėjo atvykdamas į ligoninę ir kuris hospitalizavimo metu nebuvo inkubaciniame periode. Kadangi daugelio infekcijų inkubacinis periodas tiksliai neapibrėžtas, dažniausiai infekcijos, pasireiškusios praėjus 48 val. nuo patekimo į ligoninę, laikomos hospitalinėmis.

Reiktų pažymėti, kad hospitalinės infekcijos iš tikrųjų turėtų būti vadinamos su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis, nes jos gali pasireikšti ne tik ligoninių pacientams, bet ir apsilankius ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose (pvz., po dantų implantavimo, įvairių injekcijų, kitų invazinių sveikatos priežiūros paslaugų).
Remiantis Higienos instituto kasmet atliekamo hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo duomenimis, Lietuvos ligoninėse daugiausia pasitaiko pneumonijų, šlapimo organų ir operacinių žaizdų hospitalinių infekcijų. Yra pastebėta, kad aukštesnio pragyvenimo lygio šalyse labiau paplitusios šlapimo takų infekcijos ir pneumonijos, o žemesnio pragyvenimo lygio šalyse vyrauja operacinių žaidų infekcijos.

COVID-19 infekcija, gripas ir kitos visuomenei žinomos užkrečiamos ligos taip pat gali būti priskiriamos hospitalinėms infekcijoms, jeigu jos įgyjamos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kokia hospitalinių infekcijų situacija Lietuvoje?

Lietuvoje hospitalines infekcijas įgyja vidutiniškai apie 4 proc. stacionariai besigydančių pacientų. Tačiau stebimi gana reikšmingi dažnio skirtumai tarp skirtingo profilio gydymo staigų, atskirų stacionarų bei skyrių, o taip pat tarp skirtingų pacientų grupių.

Didžiausią hospitalinių infekcijų riziką turi pacientai, gydomi reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose. Mūsų šalyje šiuose skyriuose hospitalinių infekcijų paplitimas siekia 18 proc., chirurginio profilio skyriuose – 2–5 proc., terapinio – 2–4 proc.

Turbūt natūraliai kyla klausimas – tokius hospitalinių infekcijų rodiklius traktuoti kaip didelius ar mažus? Iš tiesų, šie rodikliai yra žemesni nei kai kurių šalių, kuriose infekcijų kontrolės užtikrinimo lygis laikytinas aukštesniu (pvz., Švedijos). Todėl manytina, kad dalis hospitalinių infekcijų lieka tiesiog „nematomos“ ir nėra registruojamos.

Remiantis hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo duomenimis, kai kurios ligoninės metai iš metų pateikia nulį hospitalinių infekcijų. Ar taip tikrai yra – sunku atsakyti, nes kasmet nėra atliekami hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo validacijos tyrimai.

RVUL infekciju kontroles skyrius

Ar labai skiriamės nuo kitų šalių?

Vertinant tik hospitalinių infekcijų skaičius, Lietuvoje situacija nėra kažkuo išskirtinė, tačiau tam tikrų „ypatumų“ galima įžvelgti. Pas mus gana įprasta sveikatos problemas, kurias galėtų pagydyti šeimos gydytojai ar ambulatorinės grandies specialistai, spręsti ligoninėse. Tai yra ydinga praktika, nes kiekviena ligoninėje praleista diena didina hospitalinių infekcijų riziką. Taip jau yra, kad dėl neišvengiamo antimikrobinių preparatų ir dezinfekcinių medžiagų naudojimo ligoninėse jų aplinkoje vyrauja visai kitokie mikroorganizmai negu mūsų kasdieninėje aplinkoje – jie pasižymi didesniu atsparumu antimikrobiniams preparatams, sukelia sudėtingiau ir ilgiau gydomas infekcijas. Kasdienes, greitai suteikiamas sveikatos paslaugas pacientai turėtų gauti pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, o stacionare reikėtų gydyti tik sudėtingesnius, aukštos kvalifikacijos medikų reikalaujančius atvejus. Tuo tarpu iki 15 proc. pacientų šiuo metu į ligonines yra guldomi netikslingai.

Tarp skirtingų įstaigų labai varijuoja supratimas apie infekcijų rizikas bei jų valdymą, taip pat netolygiai išspręsti ir materialinio apsirūpinimo klausimai. Ne taip seniai teko skaityti, kad kažkurioje rajono ligoninėje chirurginiai instrumentai jau kelis dešimtmečius plaunami vien tik rankomis, ar slaugytojos iš marlės gamina savadarbius tvarsčius, nors jau seniai aišku, kad instrumentų apruošimas automatiniuose plautuvuose yra ir kokybiškesnis, ir lengviau kontroliuojamas procesas. Tokia aplinka tikrai nėra saugi nei pacientams, nei darbuotojams.

Kaip vertinate Lietuvos ligoninėse vykdomą infekcijų kontrolę – ar visi pacientai gali būti ramūs?

Ligoninėse infekcijų kontrolė turėtų būti viena iš prioritetinių sričių, tačiau realybėje daug kas priklauso nuo įstaigos vadovybės ir paties medicinos personalo požiūrio, finansinių galimybių ir žmogiškųjų išteklių. Toli gražu ne kiekviena rajono ligoninė turi specialistų, kurie atliktų ne formalią funkciją, o iš tiesų užsiimtų infekcijų kontrole ir prevencija.

Tarkime, mūsų ligoninėje vykdomos visos rekomenduojamos hospitalinių infekcijų priežiūros rūšys – hospitalinių infekcijų priežiūra reanimacijos skyriuose, operacinių žaizdų infekcijų priežiūra, Clostridium difficile infekcijos priežiūra, atliekamas hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimas, stebimi kliniškai ir epidemiologiškai svarbūs mikroorganizmai, taikomos izoliavimo priemonės, vykdoma infekcijų kontrolės reikalavimų laikymosi visuose skyriuose kontrolė. Taip pat reguliariai rengiami jau dirbančių ir naujai įsidarbinančių darbuotojų mokymai, nuolat teikiamos konsultacijos įvairiais infekcijų prevencijos ir valdymo klausimais sveikatos priežiūros specialistams, analizuojami ir su administracija bei antimikrobinio atsparumo komitetu aptariami ligoninės hospitalinių infekcijų rodikliai, nuolat stebimi naujausi mokslo įrodymai infekcijų prevencijai ir valdymui, diskutuojama dėl jų diegimo tikslingumo. Tai yra labai intensyvus kasdienis darbas. Kad pacientai būtų saugūs, reikalingos didžiulės ir nuolatinės pastangos, kurių, deja, ne kiekviena įstaiga nori ar pajėgia imtis.

RVUL infekciju kontroles skyrius

Kodėl reikia turėti atskirus specialiai infekcijų kontrolei dedikuotus darbuotojus?

Infekcijų valdymas yra specifinė sritis, reikalaujanti ne tik profesinių žinių, bet ir ganėtinai imli laikui. Padidintos rizikos padaliniuose (tokiuose, kaip reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, kuriame gydomi pacientai reikalauja ypatingo dėmesio dėl atliekamos dirbtinės plaučių ventiliacijos, įvestų šlapimo pūslės, kraujagyslių kateterių) hospitalinių infekcijų priežiūra turi vykti nuolat. Tai reiškia, kad infekcijų kontrolės specialistai kone kasdien turi lankytis tokiuose skyriuose, rinkti duomenis apie rizikos veiksnius, paskirtą antimikrobinį gydymą, įtariamas ar patvirtintas infekcijas, patarti, kada ir kokias izoliavimo priemones taikyti, konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą infekcijų prevencijos klausimais. Tokia pat apimtimi, tik gal kiek mažesniu periodiškumu darbas turėtų vykti ir kituose ligoninės padaliniuose. Glaudus abipusis infekcijų kontrolės ir klinikinių skyrių bendradarbiavimas užtikrina geresnę infekcijų prevenciją ir valdymą, tačiau pirmoji ir būtina sąlyga – kad infekcijų kontrolės specialistai fiziškai egzistuotų ir dirbtų realų savo darbą ligoninėje.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje tam skiriama pakankamai dėmesio?

Deja, kai kuriose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose tiesiog nėra aktyviai dirbančių infekcijų kontrolės specialistų, jų funkcijas atlieka slaugytojos ir gydytojai, kuriems papildomai priskirta hospitalinių infekcijų priežiūros funkcija, todėl resursų bei žinių infekcijų kontrolės srityje trūkumas galėtų būtų viena iš hospitalinių infekcijų „nebuvimo“ įstaigose priežasčių. Nepagražinta realybė yra tokia, kad Higienos instituto duomenimis, 2020 m. Lietuvoje tik trečdalis ligoninių galėjo užtikrinti rekomenduojamą infekcijų kontrolės specialistų skaičių, o daugiau kaip 42 proc. ligoninių tokio specialisto neturėjo visai.

Esant tokiai situacijai, sunku tikėtis, kad įstaigoje bus vadovaujamasi naujausiais mokslo įrodymais pagrįstomis hospitalinių infekcijų prevencijos rekomendacijomis, o tai „užprogramuoja“ neefektyvią ir ne į esminius infekcijų prevencijos reikalavimus orientuotą kontrolę įstaigoje arba išvis jos nebuvimą, negebėjimą kritiškai vertinti ir diegti infekcijų kontrolės inovacijas, kompetentingai suteikti žinių, mokyti sveikatos priežiūros darbuotojus. Taip pat, neturint reikiamų išteklių, neįmanoma kokybiškai rinkti, analizuoti ir interpretuoti hospitalinių infekcijų paplitimo, infekcijų kontrolės reikalavimų užtikrinimo duomenų, remiantis analizių rezultatais nusimatyti prioritetus situacijai gerinti.

RVUL_infekciju_kontroles_skyrius

Kokių priemonių galima imtis didesnio pacientų saugumo labui?

Tarptautinė infekcijų kontrolės praktika rodo, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ne hospitalinių infekcijų dažniui, o sveikatos priežiūros pasirengimui užtikrinti infekcijų prevenciją ir valdymą – tai yra, vertinti, ar įstaiga turi reikalingus žmogiškuosius išteklius, žinias, įrangą, dokumentus, laikosi naujausių rekomendacijų, užtikrinančių pakankamą infekcijų kontrolės lygį.

Prie didesnio pacientų saugumo prisideda visa medicinos pažanga, nukreipta į tai, kad pacientas kuo mažiau laiko praleistų ligoninėje. Tam plėtojamos dienos chirurgijos paslaugos, minimaliai invazinės, pacientų sveikatą tausojančios operacijos. Iš savo profesinės – infekcijų valdymo mokslo bei praktikos – pusės tikrai pritarčiau idėjai, kad aktyvus chirurginis gydymas vyktų didesnėse ligoninėse, kurios gali užtikrinti visapusišką pacientų saugą, o mažesnėse įstaigose pagalba pacientams būtų teikiama dienos stacionaro sąlygomis ar ambulatoriškai.

Vakarų Europos šalyse jau senokai mažėja stacionare besigydančių lėtinėmis ligomis sergančių pacientų skaičius, šiuo keliu turi judėti ir Lietuvos sveikatos sistema. Mokslo pasiekimai medicinoje leidžia vis labiau sutrumpinti hospitalizacijos trukmę, daugiau paslaugų teikti negulint ligoninėje. Taip ne tik patogiau ir saugiau pacientui, bet ir taupomos valstybės lėšos bei medicinos personalo darbo laikas.

Taip pat svarbu užtikrinti ligoninėje naudojamų priemonių ir aplinkos sterilumą. Tai ir kruopštus medicininių instrumentų plovimas bei dezinfekavimas tam skirta įranga, jų sterilizavimas, taisyklinga patalynės ir patalpų dezinfekcija bei kitos procedūros, kurių plika akimi nepamatysi, tačiau visos jos leidžia minimizuoti infekcijų riziką. Be abejo, nereikėtų pamiršti ir jau šimtmečius veikiančių tradicinių dalykų. Pati paprasčiausia, bet labai efektyvi priemonė yra rankų higiena, kuria turėtume rūpintis nuolat.

RVUL infekciju kontroles skyrius

Moteris_nusiima_medicinine_kauke

Šalies mastu keičiamas COVID-19 infekcijos valdymas

2 Geg 2022 Naujienos

Nuo gegužės 1 d. šalyje atšaukus ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19 ligos, keičiama COVID-19 ligos valdymo strategija. Testavimas dėl COVID-19 ir vakcinacija bus vykdomi šalies gydymo įstaigose, nebelieka mobiliųjų punktų, tyrimai bus atliekami tik simptomus jaučiantiems asmenims šeimos gydytojo sprendimu, o dėl tyrimų poreikio prieš hospitalizuojant spręs gydymo įstaigų vadovai.

Testavimas dėl COVID-19 ligos iš mobilių punktų perkeliamas į asmens sveikatos priežiūros įstaigas, todėl asmenys, jaučiantys COVID-19 ligos simptomus, turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Šeimos gydytojo sprendimu COVID-19 ligai nustatyti bus naudojami greitieji antigeno testai. Patys pacientai registruotis tyrimui negalės, registraciją vykdys gydymo įstaigos. Kadangi mobilieji punktai šalies savivaldybėse bus naikinami, pacientų registracijos į mobiliuosius punktus nuo gegužės 1 d. bus atšauktos.

Dar vienas pakeitimas palies asmenis, kuriems patvirtina COVID-19 liga – privaloma izoliacija jiems nebebus taikoma. Žmogus bus laikomas pasveikusiu gydytojo sprendimu jei per 24 val. nebekarščiuos ir susilpnės kiti simptomai. Simptomus jaučiantiems žmonėms nerekomenduojama vykti į darbą, ugdymo įstaigą, kitas viešas žmonių susibūrimo vietas. Izoliuotis, kaip ir dabar, neturės nei keliautojai, nei sąlytį turėję asmenys.

Keliautojams, atvykstantiems į Lietuvą iš bet kurios pasaulio šalies, nebebus taikomi jokie su COVID-19 valdymu susiję reikalavimai: nebereikės prieš kelionę atlikti COVID-19 testo, net jei asmuo nėra persirgęs ar vakcinuotas, nereikės pildyti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro anketos, taip pat nebus ribojamas atvykimas užsieniečiams.

Svarbūs pakeitimai laukia gydymo įstaigų pacientų – prieš hospitalizaciją į gydymo įstaigą žmonėms nebereikės atlikti PGR tyrimo, tačiau įstaigos galės skirti COVID-19 patvirtinančius tyrimus asmenims, jaučiantiems ligos simptomus ar kitais atvejais, įstaigos nustatyta tvarka.

Pacientų ir darbuotojų nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimo, srautų atskyrimo tvarką turės nustatyti kiekvienos gydymo įstaigos vadovas atskirai. Tačiau stacionarinėse gydymo įstaigose pacientus lankyti bus galima tik dėvint nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, kurių galės nedėvėti negalią turintys asmenys, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas galėtų pakenkti sveikatos būklei. Gydymo įstaigoms taip pat paliekama teisė taikyti griežtesnius infekcijų kontrolės reikalavimus, todėl prieš vykstant į gydymo įstaigą reikėtų pasidomėti ten galiojančia tvarka.

Kitose viešose uždarose vietose, taip pat ir viešajame transporte nebelieka privalomo reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių. Rekomenduojama kaukes dėvėti viešose uždarose vietose, kurios yra prastai vėdinamos, kur yra didelis žmonių skaičius ir neįmanoma išlaikyti saugaus atstumo nuo kitų žmonių, taip pat viešajame transporte rytinio ir vakarinio piko metu.

Pasibaigus ekstremaliajai situacijai šalies gyventojai ir toliau turės daugiau laiko užsiregistruoti konsultacijai pas gydytojus specialistus. Iš savo šeimos gydytojų gavus siuntimą konsultacijai pas gydytoją specialistą, užsiregistruoti konsultacijai galima per 60 dienų.

Registracija vakcinacijai toliau vyks internetu www.koronastop.lt, taip pat kreipiantis tiesiogiai į savo šeimos gydytoją. Vakcinacija ir toliau rekomenduojama vyresniems nei 5 metų amžiaus vaikams, sustiprinančioji dozė – nuo 12 metų amžiaus.

Operacinės slaugytoja D. Gasytė: turiu būti dėmesinga ir tiksli kaip šveicariškas laikrodis

„Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, nematydamas kas vyksta aplink jį. Todėl neurochirurginės operacinės slaugytoja privalo būti jo akimis, rankomis, o kartais net ir kojomis“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) tris dešimtmečius dirbanti operacinės slaugytoja Danguolė Gasytė. Pasak jos, operacinės slaugytoja privalo būti ypač tiksli, greita ir susikaupusi, o žinių bagažu nenusileisti pačiam neurochirurgui. Kitu atveju, pasiekti geriausių rezultatų operacinėje būtų labai sunku.

Kokie jūsų prisiminimai apie slaugytojos darbo pradžią?

RVUL atvėrus duris 1991 m. dirbau Priėmimo skyriuje, pasitikau patį pirmą ligonį. Tai buvo neurologinės pakraipos pacientė su smegenų kraujotakos sutrikimu. Prisimenu, kad tąkart buvome išsigandę kone labiau nei ji. Kiekviena pradžia dažniausiai būna sunki, o Priėmimo skyriuje niekada nežinai, kas laukia, kolektyve visi buvome naujokai ir prireikė laiko, kol pradėjome veikti kaip komanda.

Priėmimo skyriuje dirbote trejus metus, o tada ėmėte dirbti su traumatologais bei plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojais operacinėje. Kaip atrodė Jūsų darbas operacinėje?

Po 1991 m. traumatologijoje įvyko lūžis, iš sovietinės ji tapo vakarietiška. Kartu tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, nes norėjome dirbti šiuolaikiškai, o instrumentai buvo sovietiniai. Žinoma, turėjome ir europietiškų, gautų iš labdaros. Net neįsivaizduojate, kaip juos branginome ir saugojome – tol neidavome namo, kol instrumentas vėl nebūdavo paruoštas naujai operacijai. Už visą instrumentų priežiūrą nuo plovimo iki sterilaus instrumento paruošimo darbui buvo atsakinga operacinės slaugytoja. Dar ir šiandien naudojame kai kuriuos instrumentus, kurie kartu su ligonine švęs trisdešimtmetį.

Be to, mes, jaunos slaugytojos, tuo metu turėjome labai daug idėjų, buvome iniciatyvios, labai daug domėjomės traumatologija, mūsų iniciatyva buvo įkurta Traumatologijos ir ortopedijos operacinių slaugytojų draugija, vėliau išaugusi į Lietuvos operacinės slaugytojų draugiją. Buvo slaugytojų, kurios kartu su chirurgais važiuodavo į profesines konferencijas. Priežastis paprasta – apie operacijos eigą privalai žinoti tiek, kiek žino gydytojas chirurgas, kitaip negalėsi dirbti komandoje su juo. Operacinės slaugytoja turi būti chirurgo akys, ausys, rankos.

Su gydytojais traumatologais operacinėje dirbote dvidešimt metų. Kas nutiko toliau?

Vėl pakeičiau profilį ir jau dešimt metų dirbu su neurochirurgais. Vienu metu pritrūkus operacinės slaugytojų, buvo nuspręsta, kad mane galima perkelti į neurochirurginę operacinę. Maniau, kad metams, bet jiems prabėgus manęs atgal kolegos jau nebeišleido.

Gal galite palyginti darbą traumatologinėje ir neurochirurginėje operacinėje?

Skiriasi operacijų specifika, medicininė įranga, instrumentai. Taip pat skiriasi net ir būdas, kuriuo chirurgui paduodamas instrumentas. Tai supratau tik pradėjusi dirbti – iš pradžių instrumentus jiems paduodavau per kietai ir iš neurochirurgų išgirsdavau pastabą – „Nesimušk!“. Teko gerokai sušvelninti savo judesius ir pakeisti padavimo kampą.

Kodėl net tokios detalės yra svarbios?

Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, žiūrėdamas per mikroskopą. Jis nemato, ką veikia operacinės slaugytoja, todėl pati turiu vieną instrumentą iš jo rankos išimti, kitą į ranką įduoti. Kartais turiu įstatyti neurochirurgo pirštą į instrumento rankeną, nes jis negali nukreipti žvilgsnio ir pamesti iš akių vietos, ties kuria tuo momentu dirba. Būna, net ir instrumentą po mikroskopu naviguoju, kad „nepasiklystų“.

Operacinėje chirurgas ir slaugytoja dalinasi 4 prietaisų pedalus – chirurgas valdo mikroskopą ir gręžimo įrangą, o slaugytoja – pjovimo koaguliacijos ir ultragarso aparatūrą. Tokiomis akimirkomis suprantu, kokia didelė atsakomybė man tenka – pavyzdžiui, dėl mano klaidos daktaras gali nespėti laiku sustabdyti kraujavimo. Daug kas įsivaizduoja, kad operacinės slaugytoja nuobodžiauja ir tik paprašyta paduoda instrumentą, tačiau tai labai toli nuo tiesos.

Asistuodama neurochirurginio profilio operacijose turėjau išmokti nesiliesti prie operacinės stalų, nes net ir menkiausias krustelėjimas gali išprovokuoti neurochirurgo rankos mikrojudesį, dėl kurio pacientui galėtų būti pažeistos gyvybiškai svarbios mikrostruktūros.

Kokių charakterio savybių reikia norint būti gera operacinės slaugytoja?

Pirma, operacinės slaugytoja turi būti labai dėmesinga, antra – šis darbas turi patikti. Gera operacinės slaugytoja privalo apskaičiuoti kiekvieną judesį ir viską turėti po ranka patogiai, kad nereikėtų papildomų judesių paduodant instrumentą. Pavyzdžiui, aš mėgstu instrumentus ant stalo susidėti taip, kad juos paimant nereikėtų pasukti rankos – paėmiau ir padaviau, nes kiekvienas papildomas judesys užima sekundės dalį, iš kurių susideda minutės. O operacinėje laikas yra itin brangus, pavyzdžiui, esant smarkiam kraujavimui viena minutė gali kainuoti gyvybę.

Operacinės slaugytoja turi numatyti ir kelis veiksmus į priekį, nuolat sekti chirurgo rankas. Mes net juokaujame, kad chirurgas visas priklauso savo sutuoktiniui, išskyrus rankas. Operacinėje rankos priklauso slaugytojai, todėl nepaleidžiame jų iš akių. Pavyzdžiui, vos tik pasirodo kraujo lašiukas operuojant, esame pasiruošusios paduoti bipoliarinį koaguliatorių, nes kraujagyslę reikės staigiai uždeginti. Ir, kaip minėjau, žinau, kokį instrumentą paduoti, nes apie operacijos eigą nusimanau tiek pat, kiek gydytojas. Negali instrumentuoti, jei nesupranti, ką daro chirurgas.

Ar labai svarbu vieningas gydytojo chirurgo ir visos operacinės komandos darbas?

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad nerasite kitos tokios ligoninės kaip mūsų, nes čia nuo pat įstaigos atidarymo komandos narių tarpusavio santykiai buvo ypatingai draugiški. Mes visi buvome tarsi šeima. Gydytojai buvo slaugytojų globėjai, visada ateidavo į pagalbą. Bendravimas su jais buvo glaudus – kartu iš anksto aptardavome operacijas, konsultuodavomės. Todėl neabejodama patvirtinsiu, kad be komandinio operacinės darbo negalėtume žengti nė žingsnio, nuo jo priklauso operacijos rezultatai.

Ar yra ypatingų, jums atmintyje išlikusių operacijų?

Ko gero, vienos operacijos nepamiršiu niekada. Buvau atidirbusi maždaug dvidešimt šešerius metus, tad buvau labai patyrusi instrumentatorė, kai pirmą kartą teko dalyvauti smegenų ventrikuloendoskopijos operacijoje. Net turint tokią patirtį man prieš operaciją drebėjo rankos – nesupratau, kaip reikia teisingai surinkti endoskopinį instrumentą. Paėmiau jį į rankas ir žiūrėjau, kol profesorius Saulius Ročka pradėjo iš manęs juoktis ir padėjo sumontuoti prietaisą. Tada sėkmingai atlikome pirmąją ventrikuloendoskopijos operaciją mūsų ligoninėje. Dabar šis prisiminimas kelia šypseną, o tuomet tikrai buvo nejuokinga.

Pavasaris – slogos metas: ką turite žinoti apie gydymą, kad nepakenktumėte sau

„Užsikimšusiai nosiai galima naudoti simpatomimetinius nosies purškalus, bet gydymas jais neturėtų tęstis ilgiau nei 3–5 dienas. Ilgiau naudojami pacientų ypač mėgstami nosies purškalai gali sukelti medikamentinę slogą. Deja, tenka išgirsti, kad jie nosies purškalus ar lašus naudoja net 3 ar 5 metus“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėjas dr. Svajūnas Balseris. Jis pažymi, kad būklei po 10 dienų nepagerėjus, nereikėtų pulti vartoti antibiotikų, bet kreiptis į gydytoją.

Nors kalendoriuje ir pavasaris, nemažai žmonių kamuoja rinitas, arba kitaip tariant, sloga. Tačiau tikrai ne visais atvejais rinitą sukelia peršalimas. Papasakokite, su kokių rūšių rinitu galima susidurti?

Visų pirma, reikėtų žinoti, kad rinitas yra nosies ertmėje esančios gleivinės uždegimas, kurį sukelia virusai ir bakterijos. Pagrindiniai jam būdingi simptomai – išskyros iš nosies, nosies užgulimas ir niežulys, čiaudulys, susilpnėjusi uoslė. Tačiau, nors simptomai būna panašūs, visgi yra ne viena rinito forma, todėl prieš imantis gydymo būtina ją išsiaiškinti.

Pirmoji ir lengviausiai gydoma forma – ūminis rinitas, kuris dažniausiai pasireiškia sušalus ar perkaitus, kai yra susilpnėjęs organizmo imunitetas. Jis dažniausiai pasibaigia per 5–7 dienas. Be anksčiau minėtų bendrų simptomų, pasireiškia ir kiti – kosulys, gerklės ar galvos skausmas. Jei būklė po 10 dienų negerėja ar komplikuojasi, reikėtų kreiptis pas gydytoją.

Antroji forma – lėtinis rinitas, kurį gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, netinkamas medikamentų vartojimas, nėštumas, hormonų pokyčiai, kenksmingos darbo sąlygos, kitos ligos, taip pat negydomas arba netinkamai gydomas ūminis rinitas. Net ir individualūs kiekvieno žmogaus nosies anatominiai ypatumai gali lemti lėtinį ritiną ir jo komplikacijas. Lėtinį rinitą taip pat reikėtų gydyti tik pasikonsultavus su gydytoju.

Trečioji forma – sezoninis arba nuolatinis alerginis rinitas, kuriam būdinga paburkusi nosies gleivinė ir apsunkintas kvėpavimas, gausios vandeningos išskyros iš nosies, ašarojimas ir akių niežulys, čiaudulys. Dažniausiai dėl sezoninio rinito žmonės kenčia pavasarį, kai į orą patenka daugiausiai alergenų, t. y., žiedadulkių ir dulkių. O nuolatinis alerginis rinitas žmogų gali varginti ištisus metus.

Pavasarį ypač aktualu atskirti ūminį rinitą nuo alerginio rinito. Kaip tai padaryti?

Jau nuo kovo mėnesio, Lietuvoje paūmėja sezoninis alerginis rinitas, žinomas kaip šienligė. Nuo jos kenčiantys žmonės dažniausiai skundžiasi nosies gleivinės paburkimu, čiauduliu, nosies ir akių niežuliu, vandeningomis išskyromis iš nosies. Jį gali lemti genetinis paveldimumas, aiški reakcija į dirgiklius – žiedadulkes, dulkes, pelėsius, gyvūnų pleiskanas ir kita. Alerginis rinitas diagnozuojamas nustačius įsijautrinimą konkretiems alergenams. Tam reikia atlikti alerginius tyrimus, kurių metu aiškinamasi, ar organizme yra specifinių alergenams antikūnų.

Reikia pabrėžti, kad negydomas alerginis rinitas turi įtakos ne tik žmogaus gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, miegui, sportui ar darbui, bet gali išsivystyti į nuolatinį nosies gleivinės uždegimą ar kitas komplikacijas. Todėl nereikėtų numoti ranka, kad „taip jau yra“ ir kreiptis į gydytoją, kuris paskirs tinkamą gydymą, pavyzdžiui, hormoninius nosies purškalus (intranazalinius gliukokortikoidus), kuriuos galima saugiai naudoti ilgesnį laiką, apie 4–5 savaites. Vėliau, atsižvelgiant į ligos eigą ir sudėtingumą, šie vaistai gali būti skiriami ir iki pusės metų. Svarbu pabrėžti, kad pacientas visada turi tartis su gydytoju dėl vaistų, ypač ilgalaikio, vartojimo.

Kiekvienu atveju – rinitas turėtų būti gydomas skirtingai. Kaip šią ligą gydyti namuose ir kada kreiptis į gydytojus?

Kalbant apie ūminio rinito gydymą namuose, užsikimšusiai nosiai gydyti galima naudoti simpatomimetinius nosies purškalus, bet gydymas jais neturėtų tęstis ilgiau nei 3–5 dienas. Jei sloga užsitęsia, 7–10 parą prisideda bakterinė infekcija ir komplikuojasi į ūminį rinosinusitą.

Kokie yra slogos komplikacijos požymiai ir gydymas?

Rinosinusitas – tai nosies gleivinės ir prienosinių ančių uždegimas, kuriam būdingi keli klinikiniai simptomai: nosies užgulimas, pasunkėjęs kvėpavimas pro nosį, išskyros iš nosies arba į nosiaryklę, spaudimo jausmas arba skausmas veide prienosinių ančių srityje, neretai nukenčia uoslė. Simptomai mažai kuo skiriasi nuo įprastos slogos, tik jie užsitęsę.

Tokiu atveju reikia kreiptis į šeimos gydytoją ar gydytoją otorinolaringologą, kuris atliks tyrimus ligos kilmei nustatyti ir paskirs gydymą. Gali būti skiriami hormoniniai purškalai į nosį, kurie mažina nosies paburkimą ir palengvina kvėpavimą, probiotikai, įvairūs augaliniai preparatai, turintys ir priešvirusinį poveikį, ir neleidžiantys sutirštėti gleivėms, ir stiprinantys imuninę sistemą.

Lėtiniai rinosinusitai negydomi sinusų plovimais ar vaistais, reikalinga operacija. RVUL Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje galime kasmet atliekame 300–400 šiuolaikiškų tausojančių, minimaliai invazyvių endoskopinių nosies ir sinusų operacijų. Turime daugiau nei 30 metų patirtį šioje srityje.

Kas nutinka nosies purškalus naudojant ilgiau nei 3–5 dienas?

Pacientų ypač mėgstami ir ilgai naudojami nosies purškalai gali sukelti medikamentinę slogą. Ši problema labai aktuali – į konsultaciją atėję pacientai skundžiasi nosies užgulimu ir išskyromis iš nosies, įtaria rinosinusitą. Bet atlikus tyrimus paaiškėja, kad tai – medikamentinė sloga, atsiradusi ilgą laiką naudojant nosies purškalus. Šie vaistai stimuliuoja kraujagyslių susitraukimą nosies gleivinėje, todėl kvėpavimas palengvėja. Bet praėjus kiek laiko kraujagyslė nebeišlaiko „įtampos“, dar labiau išsiplečia, todėl nosis dar labiau užgula. Tada pacientas vėl lašina lašus.

Deja, iš pacientų tenka išgirsti, kad jie nosies purškalus ar lašus naudoja 3 ar 5 metus. Pirmaisiais metai tai daro tik prieš miegą, vėliau – dažniau, o dabar – po buteliuką per savaitę, o kartais jį pabaigia ir per 3 dienas. Buteliukai visur – prie lovos, darbo vietoje, automobilyje, rankinėje ir visur kitur. Tai yra labai didelė problema, todėl būtina šviesti žmones ir raginti ne besaikį vaistų vartojimą, o laiku kreiptis į gydytoją.

Ar, turint omenyje, nuolat augantį antibiotikų suvartojimą, gydymas jais yra daugiau žalos ar naudos duodantis gydymo būdas?

Gydymas antibiotikais Lietuvoje nuo seno labai populiarus. Vos tik pakyla temperatūra – o tai yra normali imuninės sistemos reakcija kovoje su virusais, – pacientai griebiasi antibiotikų. Deja, nepaisant antibiotikų suteikiamos naudos, perdėtas jų vartojimas prisideda prie atsparumo antibiotikams didinimo.

Nei ūminė sloga, vadinamasis peršalimas, nei po 7–10 dienų galimai prasidėjęs ūminis povirusinis rinosinusitas  antibiotikais negydomas. Statistiškai tik 5–15 proc. visų atvejų 10–14 slogavimo dieną išsivysto bakterinis rinosinusitas, kurį reikia gydyti antibiotikais.

Antibiotikoterapija turi būti racionali ir atsakinga. Nepagrįstas jų vartojimas skatina bakterijų atsparumą vaistams. Vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai išties prireikus antibiotikų – jie būna neveiksmingi. Tenka bandyti kitus, stipresnius, ypač plataus spektro antibiotikus.

Pastaraisiais metais susilpnėjusi ar dingusi uoslė, rodos, reiškė tik viena – žmogus susirgo COVID-19 virusine infekcija. Visgi turbūt nereikia pamiršti, kad šis simptomas būdingas ir rinitui, ir kitoms ligoms.

Uoslės ir skonio susilpnėjimas ar visiškas išnykimas būdingas ne tik COVID-19. Bet kuri ūmi virusinė arba bakterinė infekcija gali turėti įtakos uoslei. Ūmi sloga, lėtinė sloga, lėtinis rinosinusitas, medikamentinė sloga, hormoninė sloga, odontogeniniai sinusitai gali laikinai užblokuoti uoslę. Labai paprastas pavyzdys – smarkiai užgulus nosį gleivinė paburksta, oras eidamas parabole nepatenka į uoslinę sritį ir viskas – žmogus neužuodžia. Taip pat gali būti kitų patologijų, nuo neurologinės iki onkologinės. Jei dingusi uoslė neatsistato, vargina pastovus nosies užsikimšimas – tai yra ženklas pacientui, kad reikėtų ieškoti tikrosios priežasties.

Kai žmogus dėl sutrikusios uoslės kreipiasi į mus, tikriname imuninę sistemą, aiškinamės žmogaus gyvenimo būdą, įpročius ir pan. Naudodami modernią endoskopinę techniką, nosies ertmėse ieškome struktūrinių pakitimų, veiksnių, kurie sukelia  žmogui pasikartojančias slogas ir rinosinusitus. Tokiais atvejais dažniausiai nustatomos šoninės nosies sienelės anatominės variacijos, polipai, blokuojantys natūralias sinusų angas, nosies pertvaros iškrypimus, defektus ar kitokius struktūrinius pakitimus, kurie predisponuoja ligą. Net jei priežasties nustatyti nepavyksta, galime eiti diagnozių atmetimo keliu.

Ką patartumėte pacientams, kuriems sloga nepraeina per savaitę?

Labai svarbu ankstyva diagnostika – kuo anksčiau pradėsime gydyti ligą, tuo mažesnė komplikacijų tikimybė. Anksti diagnozavę ir pradėję gydyti lėtinius rinitus – medikamentais arba minimaliai invazinėmis chirurginėmis procedūromis, – galime pasiekti tikrai labai gerų rezultatų. Todėl stebėkite simptomus, nepiktnaudžiaukite nosies purškalais ir laiku kreipkitės į gydytoją. Žinoma, neretai diagnostika nebūna lengva, reikia eiti ir atmetimo keliu, žvelgti į žmogų kaip į visumą, o ne vieną dalį – nosį. Sėkmės raktas – ankstyva diagnostika ir profesionaliai parinkta gydymo taktika.

Pacientų dėmesiui: dienos chirurgijos paslaugų teikimo tvarkos pasikeitimai

2022 m. kovo 2 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-449 „ Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. V-668 „Dėl Dienos chirurgijos paslaugų teikimo reikalavimų ir dienos chirurgijos paslaugų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ įsigaliojo nauja dienos chirurgijos paslaugų teikimo tvarka, kuri taikoma ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

Dienos chirurgija – vienos dienos paslauga

Dienos chirurgijos paslauga – planinė asmens sveikatos priežiūros paslauga, suteikiama paciento atvykimo į ligoninę dieną. Pacientui atvykus į ligoninę jam atliekama gydomoji ar diagnostinė intervencinė procedūra. Kai po atliktos procedūros pacientas atgauna sąmonę, apsauginius refleksus ir stabilizuojasi jo organizmo gyvybinės funkcijos, jis tą pačią dieną išrašomas iš ligoninės.

Jeigu dienos chirurgijos paslaugos teikimo metu buvo taikoma sritinė periferinių nervų blokada, spinalinė (nugaros nervų) arba bendroji nejautra, po intervencinės procedūros pacientas perkeliamas į pooperacinę palatą arba į palatą skyriuje, kur jo būklę iki gyvybinių funkcijų atgavimo stebės kvalifikuotas medicinos personalas.

Sprendimą, ar po operacijos pacientas gali būti išrašomas į namus, priims dienos chirurgijos paslaugą suteikęs gydytojas ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, įvertinę paciento būklę. Jeigu pacientas dėl sveikatos būklės negalės išvykti iš ligoninės, jis bus gydomas stacionare, kol būklė stabilizuosis.

Už nakvynę – papildomas mokestis

Jei suteikus dienos chirurgijos paslaugą paciento sveikatos būklė leidžia jį išrašyti į namus, tačiau pacientas pageidauja likti ligoninėje, jam gali būti suteikta mokama nakvynės paslauga. Pacientai, norintys pasilikti nakčiai (pvz., gyvenantys atokiau nuo ligoninės arba operacijos dieną išaiškėjus, kad pacientu negali pasirūpinti artimieji), galės pasirinkti nakvynės paslaugą be maitinimo, kuri kainuos 5 Eur, arba nakvynę su maitinimu pagal ligoninės nustatytą grafiką už 10 Eur. Išvykimas privalomas iki kitos dienos 12 val.

Kalio tyrimas ir kitas pasiruošimas operacijai

Pasikeitus dienos chirurgijos paslaugų teikimo tvarkai, prieš operaciją būtinų atlikti tyrimų sąrašą papildė kalio tyrimas, kaip ir iki šiol privaloma turėti bendrojo kraujo tyrimo, kraujo krešėjimo rodiklių, gliukozės kiekio tyrimo rezultatus, kardiogramą, siuntimą operacijai. Atvykstant operacijai taip pat reikėtų nepamiršti elektroninių laikmenų su ambulatoriškai atliktų radiologinių tyrimų (magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos, rentgenografijos) vaizdais, turėti asmens dokumentą, pasiimti nuolat vartojamus vaistus.

Operacijos dieną svarbu atvykti nurodytu laiku, būti nevalgius ir negėrus. Patartina vilkėti kasdienius laisvus rūbus, kuriuos lengva nusirengti ir apsirengti. Nesivežkite į ligoninę papuošalų, nenaudokite gausaus makiažo ir nagų lako.

Pasirūpinkite iš anksto, kad po operacijos būtų kam jus saugiai parvežti arba palydėti į namus. Būtina, kad dar vieną parą po operacijos namie būtų asmuo, kuris padėtų atlikti kasdienius buitinius darbus.


Viskas apie dienos chirurgijos paslaugą Ortopedijos ir traumatologijos centre

Sužinokite, kaip pasiruošti dienos chirurgijos operacijai, kas laukia po jos, kaip pasirūpinti savimi namuose ir pan. PLAČIAU

Profesorius V. Uvarovas: stuburo išvarža – ne galutinis nuosprendis

„Stuburo išvarža ypač didele staigmena tampa jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus juos užklumpa staigus skausmas nugaroje, nusitęsiantis į sėdmenis ir kojas“, – sako profesorius Valentinas Uvarovas. Jis pabrėžia, kad ankstyvose stadijose išvaržos tikrai nereikia operuoti – pilnai baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti ir kantrybe.

Kas yra stuburo išvarža?

Kiekvieno suaugusio žmogaus stuburas sudarytas iš 33–34 slankstelių, tarp kurių yra 23 tarpslanksteliniai diskai, veikiantys kaip savotiški stuburo amortizatoriai. Dėl įvairių priežasčių diskai gali būti pažeidžiami, todėl suplyšta disko skaidulinis žiedas, o iš jo dalinai arba visiškai išsiveržia minkštasis branduolys, kuris užspaudžia šalia esantį nervą, todėl pasilenkus žmogui sukelia skausmą. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas profesorius V. Uvarovas sako, kad šis negalavimas – tarpslankstelinio disko išvarža, – yra viena dažniausių nugaros skausmą sukeliančių priežasčių, o dėl jos daugiausiai kenčia jauni, 30–50 metų amžiaus žmonės.

Anot profesoriaus, stuburo išvarža gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. „Taip gali nutikti dėl patirtos traumos ar atliekant sunkų fizinį veiksmą. Bet bene dažniausiai stuburo išvarža atsiranda palaipsniui dėl stubure vykstančių pakitimų. Šiuos pakitimus gali lemti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, nuolatinis sėdimas darbas ir mažas fizinis aktyvumas. Pastebima, kad vis daugiau jaunų žmonių kenčia stuburo išvaržos sukeltus skausmus.

Žmogaus judamasis atramos aparatas suformuotas vaikščiojimui, buvimui vertikalioje padėtyje, o jei nusikeltume į priešistorinius laikus – rankiojimui ir medžiojimui. Dabar mūsų visuomenės gyvenimo būdas ir žmogaus biomechaninė sistema pasikeitė – labai daug laiko, kartais net po 8 ar daugiau valandų per parą, praleidžiame sėdėdami. Tai labai neigiamai veikia stuburą ir lemia išvaržos atsiradimą“, – pastebi profesorius V. Uvarovas.

Išvaržos stadijos ir simptomai

Išvaržą išduodantys simptomai priklauso nuo jos stadijos, pastarųjų yra keturios – protruzija, prolapsas, ekstruzija ir sekvestras. Profesorius V. Uvarovas pasakoja, kad lengviausia stuburo išvaržos stadija yra protruzija, kai minkštasis branduolys tik šiek tiek pasistūmėjęs prie nervinio audinio, todėl simptomų žmogus beveik ar visai nejaučia.  Esant prolapsui minkštasis branduolys remiasi į disko kraštą, todėl žmogus gali jausti skausmą nugaroje, kartais nusitęsiantį į kojas.

Trečioji išvaržos stadija – ekstruzija, – pasižymi tuo, kad skaidulinis žiedas būna įplyšęs, o minkštasis branduolys prasiveržia į stuburo kanalą ir spaudžia stuburo nervus. Šioje stadijoje žmogus kenčia nugaros skausmą, pereinantį į kojas ir sėdmenis, sutrinka jutimai kojose, sukrypsta laikysena. Skausmas gali išplisti net iki pėdų. Paskutinėje išvaržos stadijoje atsiranda didelis skaidulinio žiedo plyšimas, per kurį minkštasis branduolys išsiveržia į stuburo kanalą. Dėl to jaučiamas stiprus, veriantis skausmas juosmenyje, atsiranda judėjimo sutrikimų, raumenų silpnumas. Retais atvejais žmogus negali pakelti vienos arba abiejų pėdų, nelaiko šlapimo, gali nutirpti tarpvietė. Ši ūmi ir grėsminga patologija vadinama „arklio uodegos“ sindromu ir reikalauja skubios operacijos.

„Svarbu pabrėžti, kad trečioji ar ketvirtoji stadija žmogų gali ištikti netikėtai. Ypač didelė „staigmena“ tai būna jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus užklumpa staigus skausmas nugaroje“, – pastebi profesorius V. Uvarovas ir ragina kreiptis profesionalios pagalbos į medikus, atlikti tyrimus ir pradėti gydymą.

Išvarža nėra nuosprendis

Labai dažnai išgirdę stuburo išvaržos diagnozę pacientai išsigąsta, kad tai – nuosprendis visam gyvenimui, nes išvarža neišgydoma, o operacija – neišvengiama. Profesorius šią nuostatą paneigia: „Taip tikrai nėra, nes operuojamos toli gražu ne visos išvaržos. Esant stuburo išvaržai rekomenduojame pasikonsultuoti su kineziterapeutais, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais. Individualios konsultacijos metu specialistas įvertina paciento fizinę būklę, parenka ir detaliai paaiškina stuburo stiprinimui skirtus pratimus. Nors ir esame chirurgai, bet aiškiname pacientams, kad operacija pašalina ligos pasekmę, bet ne priežastį. Todėl norint išvengti operacijos, reikia laiku taikyti kompleksinį konservatyvų gydymą. Daugeliu atveju stuburo išvaržos gydymas pradedamas pasitelkiant uždegimą mažinančius medikamentus, kineziterapiją ar reabilitaciją.

Pilnai baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti ir kantrybe. Pratimus namuose daryti reikės kasdien – tik tada po kelių mėnesių reguliarių mankštų jau bus galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Taip pat reikės sureguliuoti mitybą, miego režimą. Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, taikomos selektyvios stuburo blokados, atliekamos skausmo klinikose“, – aiškina profesorius V. Uvarovas ir priduria, kad negydoma išvarža gali pereiti į sunkesnę stadiją, todėl tenka imtis operacijos.

Stuburo išvaržos operacija atliekama esant tik ryškiai simptomatikai – labai stipriam skausmui, galūnių nejautrumui ir mobilumo sutrikimui, šlapimo nelaikymui ir pan. Ar reikia operacijos, sprendžia pacientą konsultuojantis chirurgas. Paprastai išvaržos operacijos metu atliekamas nedidelis pjūvis nugaroje ties stuburu ir pašalinama išsiveržusio disko dalis. Operacijos atliekamos naudojant mikroskopą arba viedeoskopinę techniką. Po tokios operacijos pacientui reikalinga reabilitacija, trunkanti apie 3 savaites, o jai pasibaigus – savarankiška kineziterapija, nuolatinis subalansuotas fizinis aktyvumas.

Profilaktika ir savigydos pavojai

Stuburo išvaržos galima išvengti arba ją atitolinti laikantis kelių nesudėtingų taisyklių. Pirmiausia, kaip ne kartą pabrėžė RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas, svarbus subalansuotas fizinis aktyvumas – plaukiojimas, bėgiojimas, joga, įvairūs pratimai, net ir 10 tūkstančių žingsnių per dieną iššūkis: „Svarbu kuo daugiau laiko būti vertikalioje padėtyje ir nuolat gerinti raumenų tonusą. Negalima pamiršti sveikos mitybos ir atsisakyti žalingų įpročių, koreguoti svorį, sunkius daiktus kelti tiesia nugara ir sulenktais keliais. Jei darbe esate priversti praleisti daug laiko sėdėdami, stenkitės išlaikyti taisyklingą stuburo padėtį“.

Galiausiai, profesorius V. Uvarovas perspėja nesiimti savigydos – pajutus skausmą nugaroje būtina kreiptis į specialistą, atlikti būtinus stuburo tyrimus, suprasti, kurie judesiai ar kūno padėtys sukelia skausmą. Be to, nereikėtų per daug žavėtis manualine terapija, nes tai nėra panacėja. Profesorius primena, kad manualinės terapijos negalima taikyti neatlikus stuburo radiologinio tyrimo. Taip pat manualinės terapijos negalima taikyti esant infekcijai, cukriniam diabetui, osteoporozei, metaboliniams sutrikimams, esant segmentiniam nestabilumui stubure, kardiovaskulinės problemoms.

1 2 3 9

PAIEŠKA

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com