Naujienos

Šių metų liepos pabaigoje Vilniaus respublikinės universitetinės ligoninės (RVUL) chirurgai atliko 100-ąją operaciją, pasitelkę robotą. „Svarbu paminėti, kad pradėjome taikyti robotines operacijas ne tik planiniams, bet ir ūmiomis chirurginėmis ligomis sergantiems pacientams – šiuo metu tai yra naujausia robotinės chirurgijos vystymosi kryptis pasaulyje. Todėl džiaugiamės, kad esame priekyje, o ne tik atkartojame jau esamus pasiekimus“, – sako prof. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius.

Robotinė chirurgija RVUL prasidėjo ne taip senai – tik 2025 m. gruodžio mėnesį.  Ligoninė tapo trečiąja gydymo įstaiga Lietuvoje (po Klaipėdos universiteto ligoninės ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros Klinikų), kurioje buvo įdiegta ši technologiškai pranašesnė chirurgijos rūšis.

RVUL Bendrosios chirurgijos centro vadovas prof. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius pabrėžia, kad pirmiausia robotinė chirurgija RVUL buvo įdiegta bendrosios chirurgijos srityje, o šiandien ji jau taikoma ir urologijoje bei ginekologijoje. Prieš pradedant robotines operacijas, RVUL darbuotojai (chirurgai, urologai, ginekologai bei slaugytojos) vyko į specialius mokymus Italijoje, o pirmąsias operacijas Vilniuje atlikti padėjo didelę patirtį šioje srityje turintis chirurgas bei robotinės įrangos technologas.

„Robotinės technologijos chirurgijoje privalumai prasideda nuo puikus operacinio lauko vaizdo, kuris yra atvaizduojamas erdviškai 3D formatu, yra padidintas bei turi ypatingai aukštą raišką. Taip pat labai svarbūs robotiniai instrumentai, pritvirtinti prie roboto rankų ir valdomi nuotoliniu būdu iš valdymo konsolės – jie leidžia labai kokybiškai ir tiksliai atlikti sudėtingiausias chirurgines manipuliacijas net ir labai nedidelėse žmogaus kūno ertmėse. Dar vienas privalumas – robotinės sistemos preciziškai atkartojami chirurgo judesiai sumažina bet kokią pašalinio rankų judesio įtaką pagrindiniam judesiui atlikti“, – privalumus vardina prof. dr. N. E. Samalavičius.

Jis pabrėžia, kad nors tokia chirurgija yra brangesnė, medicinos pasaulyje lieka vis mažiau abejonių, kad robotinė chirurgija yra naudinga tiek chirurgui, tiek pacientui. Pacientui ji padidina tikimybę po operacijos pasveikti, greičiau grįžti į įprastinį gyvenimą, o kartu sumažina galimų negrįžtamų funkcinių sutrikimų tikimybę, kurių ne visada galima išvengti, atliekant didesnės apimties, tarp jų ir įvairių organų šalinimo, operacijas. Be to, RVUL naudojama robotinė įranga suteikia galimybę operacijos metu pasitelkti dirbtinio intelekto pagalbą – tai yra ateities chirurgijos raidos dalis. Taip pat svarbus aspektas yra ir chirurgo nuovargis, kuris ženkliai sumažėja naudojant robotinę sistemą, nes dirbama ergonominėmis sąlygomis. Tai daro chirurgo darbą efektyvesnį, kokybiškesnį, o kartu gali padėti pratęsti patyrusių specialistų chirurginę karjerą.

Jau 1980 m. NASA su Stenfordo mokslinio tyrimo instituto mokslininkais ėmė domėtis robotinėmis technologijomis ir virtualia realybe, o neužilgo JAV gynybos departamentas ėmė investuoti į robotinių sistemų vystymą. Įvairiapusių pastangų dėka pasaulyje robotinė chirurgija prasidėjo 1999 m., kuomet JAV kompanija sukūrė ir rinkai pristatė savo pirmąją „Da Vinci“ robotinę chirurginę sistemą. Nors pirmasis robotas žvelgiant šiandienos akimis buvo gerokai netobulas, po keleto šios sistemos kartų buvo sukurtas visavertis modelis, šiuo metu plačiausiai paplitęs pasaulyje.

Bendrosios chirurgijos centro vadovas pasakoja, kad RVUL naudojama robotinė sistema tapo antrąja robotine chirurgine sistema, sukurta prieš dešimtį metų. Šiandien, po kiek daugiau nei ketvirčio amžiaus nuo robotikos starto, Europos sąjungoje ir visame pasaulyje yra ne viena robotinė sistema. Konkurencijai augant, robotinės sistemos tobulėja, įdiegiamos vis naujesnės ir sudėtingesnės technologijos, robotinės chirurgijos galimybės sparčiai plečiasi, o dėl to laimi pacientas, sako profesorius.

„Galime pasidžiaugti, kad robotinės chirurgijos įdiegimas RVUL buvo spartus ir sklandus. Esame patenkinti atliktų operacijų skaičiumi ir įvairove, bei tuo, kad ši chirurgijos rūšis prieinama įvairiomis ligomis sergantiems pacientams. Svarbu paminėti, kad pradėjome taikyti robotines operacijas ne tik planiniams, bet ir ūmiomis chirurginėmis ligomis sergantiems pacientams – šiuo metu tai yra naujausia robotinės chirurgijos vystymosi kryptis pasaulyje. Todėl džiaugiamės, kad esame priekyje, o ne tik atkartojame jau esamus pasiekimus.

Žengę šiuos žingsnius supratome, kad robotinė chirurgija yra ir bus neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Atidžiai sekame robotinės technologijos vystymosi tendencijas pasaulyje ir, remdamiesi įrodymais pagrįstos medicinos duomenimis, siekiame savo darbe naudoti  pačias pažangiausias robotines sistemas”, – pabrėžia Bendrosios chirurgijos centro vadovas, robotinės chirurgijos programos RVUL koordinatorius prof. N. E. Samalavičius.

Naujame žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje galite skaityti populiariausius 2026 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus, sužinoti apie aktualius ligoninės ir jos komandos gyvenimo įvykius bei pasiekimus.

Pirmasis 2026 m. pusmetį mūsų ligoninėje virė darbas – gydėme dar daugiau pacientų, atidarėme renovuotus Reanimacijos ir intensyviosios terapijos bei Chirurginių instrumentinių tyrimų skyrius, tęsiame kitų patarpų remontus, kolegos gavo net kelis garbingus apdovanojimus. Kaip ir anksčiau, bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Gero skaitymo!

„Kasdien konsultacijose sutinku žmonių, kurie skundžiasi energijos stoka, sunkumu atsikelti ryte, mieguistumu dienos metu ar suprastėjusia koncentracija. Dažnai jie jau būna išbandę įvairius vitaminus, atlikę kraujo tyrimus, tačiau atsakymo, kodėl nuolat jaučiasi pavargę, taip ir neranda. Kartais priežastis slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi – sutrikusiame kvėpavime per nosį“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja otorinolaringologė Ernesta Morozaitė. Ji pabrėžia, kad kai nosis nekvėpuoja taip, kaip turėtų, nukenčia ne tik ji, bet ir visas organizmas.

Įtaka nervų sistemai

Visiems žinoma, kad žmogaus kvėpavimo sistema natūraliai pritaikyta kvėpuoti per nosį – ji praleidžia orą į plaučius, jį sušildo ir sudrėkina, išvalo jame esančias dulkes ir kitas daleles. Tačiau gydytoja E. Morozaitė sako, kad nosies funkcija yra kur kas platesnė nei vien oro praleidimas: „Kvėpavimas per nosį padeda palaikyti normalią nervų sistemos veiklą, užtikrina efektyvesnį deguonies pasisavinimą ir yra svarbus kokybiškam miegui. Kai nosis nuolat užgulta arba kvėpuoti per ją sunku, organizmas prisitaiko – žmogus pradeda kvėpuoti per burną. Dažniausiai tai vyksta nepastebimai, ypač naktį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nieko blogo nenutinka – juk oras vis tiek patenka į plaučius. Tačiau ilgainiui toks kvėpavimo būdas gali turėti neigiamų pasekmių.“

Pastaraisiais metais vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo, kad kvėpavimo būdas turi įtakos nervų sistemos veiklai. Gydytoja pabrėžia, kad nuolatinis kvėpavimas per burną organizmui siunčia signalą, panašų į stresinę situaciją. „Tokiu atveju aktyviau veikia simpatinė nervų sistema – ta pati sistema, kuri atsakinga už reakciją „kovok arba bėk“. Dėl to gali didėti streso hormonų, ypač kortizolio, išsiskyrimas. Kitaip tariant, organizmas lieka tarsi lengvoje budrumo būsenoje net tada, kai turėtų ilsėtis“, – teigia ji.

Miegate, bet nepailsite?

Iš pacientų gydytoja otorinolaringologė dažnai išgirsta daug panašių nusiskundimų: „miegu aštuonias valandas, bet atsikeliu pavargęs“; „ryte jaučiuosi taip, lyg būčiau visą naktį dirbęs“; „po pietų akys pačios merkiasi“. E. Morozaitė paaiškina, kad jei kvėpavimas nosimi sutrikęs, miegas tampa mažiau kokybiškas. Žmogus gali knarkti, kvėpuoti per burną, dažniau vartytis ar patirti daugybę mikroprabudimų, kurių pats net neprisimena.

„Tyrimai rodo, kad aktyvesnė simpatinė nervų sistema nakties metu siejama su padidėjusiu kraujospūdžiu miegant, dažnesniais prabudimais ir sumažėjusia gilaus miego trukme. Būtent gilusis miegas yra viena svarbiausių organizmo atsistatymo fazių. Todėl žmogus gali miegoti pakankamai valandų, tačiau smegenys ir organizmas negauna tokio poilsio, kokio jiems reikia. Rezultatas – rytinis nuovargis, energijos stoka ir jausmas, kad miegas nebuvo visavertis“, – sako gydytoja.

Kvėpavimas per burną dieną

Kvėpavimo būdas svarbus ne tik naktį. Kvėpuojant per nosį aktyviau dirba diafragma, kvėpavimas tampa lėtesnis ir gilesnis, organizme vyrauja parasimpatinės nervų sistemos aktyvumas. Tai būsena, susijusi su ramybe, energijos tausojimu ir efektyvesniu organizmo darbu.

„Tuo tarpu kvėpavimas per burną dažnai tampa greitesnis ir paviršutiniškesnis. Organizmas lieka tarsi pasiruošęs reaguoti į grėsmę, nors realios grėsmės nėra. Dėl to gali atsirasti didesnis nerimas, vidinė įtampa, sunkiau susikaupti, greičiau pavargstama.

Be to, moksliniai tyrimai rodo ryšį tarp nosies kvėpavimo ir smegenų veiklos. Pastebėta, kad žmonės geriau atpažįsta emocijas, tiksliau interpretuoja kitų žmonių veido išraiškas ir efektyviau įsimena informaciją kvėpuodami per nosį, o ne per burną. Tai reiškia, kad kvėpavimas per nosį svarbus ne tik plaučiams. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų koncentracija, atmintimi, emocine būsena ir gebėjimu efektyviai funkcionuoti“, – pasakoja otorinolaringologė E. Morozaitė.

Į ką atkreipti dėmesį?

Paklausta, kada vertėtų pagalvoti apie nosies kvėpavimo įvertinimą, gydytoja ragina atkreipti dėmesį į tokius simptomus: dažnai jaučiate užgulusią nosį, viena šnervė beveik visada kvėpuoja blogiau, miegate išsižioję, rytais džiūsta burna, knarkiate, dažnai jaučiatės nepailsėję, sportuojant greitai pritrūksta oro, nuolat naudojate nosies lašus. „Deja, daugelis žmonių prie tokių simptomų pripranta. Po kelių ar keliolikos metų jie net nebeprisimena, ką reiškia laisvai kvėpuoti per nosį“, – sako ji.

Viena dažniausių priežasčių, dėl kurių pacientai blogai kvėpuoja per nosį, yra nosies pertvaros iškrypimas. Jis gali būti įgimtas, susiformuoti augant arba atsirasti po traumos. Taip pat blogą kvėpavimą nosimi lemia padidėjusios apatinės nosies kriauklės, kurios susiaurina kvėpavimo takus. Kvėpavimą gali bloginti ir alergija, lėtinis nosies gleivinės uždegimas, polipai ar kiti anatominiai pakitimai.

Gydymo galimybės

E. Morozaitė žmonėms, kuriems pasunkėjęs kvėpavimas per nosį, siūlo su šeimos gydytojo siuntimu kreiptis į RVUL dėl išsamaus nosies ištyrimo ir individualiai parinkto gydymo. „Pirmiausia otorinolaringologo konsultacijos metu įvertiname nosies ertmę – Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje turime modernią darbo vietą su endoskopu, kuris padeda tiksliai nustatyti kvėpavimo sutrikimo priežastį. Esant būtinybei, galime skirti ir papildomų tyrimų, pavyzdžiui, alergologinį ištyrimą ar radiologinius tyrimus.

Atsižvelgiant į diagnozę, taikome konservatyvų arba chirurginį gydymą. Pavyzdžiui, esant gleivinės paburkimui, alergijai ar lėtiniam nosies gleivinės uždegimui, skiriamas medikamentinis gydymas – nosies gleivinę veikiantys purškalai, nosies plovimai, alergijos kontrolė ir kitos individualiai parinktos priemonės.

Jei nustatomas nosies pertvaros iškrypimas ar padidėjusios apatinės nosies kriauklės, gali būti rekomenduojamos chirurginės procedūros – septoplastika, apatinių nosies kriauklių mažinimas arba šių procedūrų derinys. Esant polipams ar lėtiniam prienosinių ančių uždegimui, gali būti svarstomas šiuolaikiškas endoskopinis chirurginis gydymas. Gydymo tikslas – ne tik „atverti“ nosį, bet ir atkurti kuo natūralesnį, kokybiškesnį kvėpavimą per nosį bei grąžinti pacientams gyvenimo kokybę“, – sako gydytoja E. Morozaitė.

Nors vasara daugeliui asocijuojasi su atostogomis ir aktyvesniu poilsiu, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubiosios pagalbos skyriuje tai – vienas intensyviausių laikotarpių metuose, kai pacientų skaičiai pasiekia rekordines apimtis. Nuo pat birželio pradžios Skubiosios pagalbos skyriuje kasdien apsilanko vidutiniškai apie 320 pacientų per parą, būna dienų, kai paros pacientų srautas siekia beveik 400. Esant tokiam krūviui, tenka įvertinti ir suteikti pagalbą šimtams skirtingo sudėtingumo pacientų – nuo gyvybei pavojingų būklių iki sveikatos klausimų, kuriuos galima spręsti pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje arba planine tvarka.

Medikai primena, kad Skubiosios pagalbos skyrius skirtas situacijoms, kai reikalinga neatidėliotina pagalba, o tinkamas paslaugos pasirinkimas padeda užtikrinti greitesnę pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

„Skubiosios pagalbos skyriuje kasdien susiduriame su labai skirtingomis situacijomis. Vieni pacientai atvyksta dėl sunkių traumų, ūmių ligų ar būklių, kai kiekviena minutė yra svarbi. Kiti kreipiasi dėl sveikatos problemų, kurios nėra skubios ir galėtų būti išspręstos pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Mūsų tikslas – kad kiekvienas žmogus gautų reikalingą pagalbą kuo greičiau, tačiau labai svarbu, kad skubios pagalbos ištekliai pirmiausia būtų prieinami tiems, kuriems jų reikia nedelsiant“, – sako Skubiosios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas.

Šiuo metu ypač didelis krūvis tenka traumatologijos, terapijos ir chirurgijos grandims. Pasitaiko pamainų, kai traumatologai per parą priima daugiau kaip 170 pacientų, terapijos profilio gydytojai – iki 100 pacientų, o chirurgo apžiūros laukia beveik 70 žmonių. Intensyviausiomis dienomis Skubiosios pagalbos skyriuje po naują pacientą registruojama kas 3-4 minutes. Didžiajai daliai pacientų atliekami diagnostiniai tyrimai, todėl darbo apimtys išauga ir ligoninės radiologijos specialistams, kurie per parą atlieka vidutiniškai po 320 rentgenologinių tyrimų ir 120 kompiuterinės tomografijos tyrimų.

„Kai per parą sulaukiame kelių šimtų pacientų, kiekvienas papildomas apsilankymas prisideda prie bendro laukimo laiko, todėl jis neišvengiamai ilgėja. Norime pacientų paprašyti supratingumo – atvykus į Skubiosios pagalbos skyrių tenka palaukti ne todėl, kad medikai nedirba, o todėl, kad pirmiausia pagalba teikiama tiems pacientams, kurių būklė yra sudėtingesnė“, – teigia skyriaus vadovas.

Skubiosios pagalbos skyriuje pacientai vertinami pagal būklės sunkumą, o ne pagal atvykimo ar laukimo laiką. Tai reiškia, kad pacientas, atvykęs vėliau, gali būti apžiūrėtas anksčiau, jei jo sveikatos sutrikimas yra pavojingesnis. Sudėtingiausios būklės pacientai, atitinkantys 1-ąją būtinosios pagalbos teikimo kategoriją, priimami nedelsiant, 2-osios kategorijos pacientai – per 10 min, 3-osios kategorijos – per 1 val., 4-osios – per 2 val., o ne dėl būtinosios pagalbos atvykę 5-osios kategorijos pacientai turi būti apžiūrėti per 24 val.

P. Uksas taip pat atkreipia dėmesį, kad augant pacientų srautams ir darbo intensyvumui, didėja ir emocinė įtampa.

„Suprantame, kad laukti, kai žmogus nerimauja dėl savo arba artimojo sveikatos, nėra lengva. Tačiau tuo metu mūsų darbuotojai dirba itin intensyviai, priima sudėtingus sprendimus ir deda visas pastangas, kad kiekvienam pacientui būtų suteikta reikiama pagalba. Todėl tikimės pacientų ir jų artimųjų kantrybės, pagarbaus ir konstruktyvaus bendravimo, kuris padeda mums išlaikyti susikaupimą ir užtikrinti saugią pagalbą“, – pabrėžia RVUL Skubiosios pagalbos skyriaus vedėjas.

Pasak jo, pacientų pasirinkimą vykti tiesiai į ligoninės Skubiosios pagalbos skyrių dažnai lemia ir platesnės sveikatos sistemos aplinkybės – ne visada pavyksta greitai patekti pas šeimos gydytoją ar specialistą, nes poliklinikose taip pat prasideda atostogų metas arba nėra reikiamų gydytojų.

„Nesiekiame atgrasyti žmones nuo kreipimosi pagalbos. Priešingai – norime padėti suprasti, kurioje vietoje konkrečioje situacijoje pagalba bus suteikta tinkamiausiai ir greičiausiai, nes mūsų Skubiosios pagalbos skyrius pats vienas negali išspręsti paslaugų prieinamumo klausimų visame regione, – sako P. Uksas. – Nuoširdžiai apmaudu matyti pacientus, kurie dėl didžiulių srautų priimamajame priversti laukti ne vieną valandą. Žmogus reikiamą pagalbą turėtų gautų laiku ir ten, kur ji gali būti suteikta efektyviausiai.“

Esant ne gyvybei pavojingiems sveikatos sutrikimams pirmiausia rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją. Ne darbo metu galima kreiptis į budinčias pirminės sveikatos priežiūros įstaigas arba konsultuotis telefonu su Greitosios medicinos pagalbos tarnybos specialistais numeriu 113, kurie padės įvertinti situaciją ir patars, kur kreiptis.

Skubiosios pagalbos skyrius nėra skirtas lėtinių ligų diagnostikai, planiniam ištyrimui ar ilgalaikio gydymo plano sudarymui. Šie klausimai sprendžiami šeimos gydytojo ar gydytojo specialisto konsultacijų metu. Skubiosios pagalbos skyriuje pirmiausia vertinamos ir gydomos ūmios, neatidėliotinos būklės, todėl atvykus dėl planinio pobūdžio sveikatos problemų nebus galima gauti tokios konsultacijos, kokia teikiama poliklinikoje. Kitaip tariant, kreipimasis į Skubiosios pagalbos skyrių nepakeičia planinės konsultacijos ir nesutrumpina laukimo eilės pas gydytoją specialistą.

Į Skubiosios pagalbos skyrių rekomenduojama kreiptis, kai:

• staiga smarkiai pablogėja sveikatos būklė;
• kyla grėsmė gyvybei ar svarbioms organizmo funkcijoms;
• patiriama sunki trauma;
• atsiranda stiprus krūtinės skausmas, dusulys, sąmonės sutrikimas, gausus kraujavimas ar kiti ūmūs simptomai.

„Mūsų žinutė paprasta – mes visada pasirengę padėti. Tačiau kiekvienam pacientui svarbu pasirinkti efektyviausią pagalbos kelią. Tinkama pagalba tinkamu laiku reiškia, kad skubiosios medicinos ištekliai turi būti naudojami ten, kur jų labiausiai reikia. Taip mes galime greičiau padėti tiems, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar“, – pabrėžia Skubiosios pagalbos skyriaus vedėjas P. Uksas.

Tris dešimtmečius gyvavęs policistinių kiaušidžių sindromas (PKS) nuo šiol vadinamas poliendokrininiu metaboliniu kiaušidžių sindromu – PMKS (angl. Polyendocrine Metabolic Ovary Syndrome – PMOS). 2026 m. gegužės 12 d. Europos endokrinologų kongrese Prahoje tarptautinė ekspertų bendruomenė paskelbė žinią, kuri keičia ne tik sindromo pavadinimą, bet ir požiūrį į vieną dažniausių moterų endokrininių sutrikimų.

„Klinikinėje praktikoje ligų pavadinimai kinta labai retai. Dar rečiau tai nutinka tuomet, kai keičiasi ne tik medicininis terminas, bet ir pati samprata apie būklę. Šįkart įvyko būtent toks istorinis lūžis – šiandien aiškiai suprantame, kad tai nėra vien kiaušidžių problema. Tai – viso organizmo neuroendokrininių ir metabolinių pokyčių nulemta būklė, galinti paveikti moters sveikatą įvairiais jos gyvenimo etapais“, – teigia VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja endokrinologė, Vilniaus universiteto docentė, Europos endokrinologų draugijos Klinikinio komiteto narė dr. Lina Zabulienė.

Gydytoja dr. L. Zabulienė dalyvavo šiame išskirtiniame Europos endokrinologų kongreso simpoziume Prahoje. Ji ne tik viena pirmųjų išgirdo apie tarptautinį sutarimą, bet ir turėjo ypatingą galimybę nuoširdžiai pasveikinti šio pokyčio lyderę – Monash universiteto (Australija) profesorę Heleną J. Teede ir jos komandą.

„Būti ten, jausti neįtikėtiną auditorijos palaikymą ir savo akimis matyti šį istorinį virsmą buvo nepaprasta patirtis. Šis žingsnis svarbus ne tik gydytojams, bet ir moterims visame pasaulyje. Jam pasiruošti prireikė net 14 intensyvaus darbo metų, veiklose dalyvavo 56 tarptautinės organizacijos ir daugiau nei 22 000 pacienčių ir įvairių sričių ekspertų iš viso pasaulio. Tai rodo, kokią didelę galią turi pačių moterų vienybė ir noras būti išgirstoms“, – prisimena dr. L. Zabulienė.

Kodėl senasis pavadinimas klaidino ir glumino moteris?

Iki šiol naudotas policistinių kiaušidžių sindromo pavadinimas ilgainiui tapo klaidinantis. Moksliniai tyrimai parodė, kad ultragarsinio tyrimo metu matomas „perlų vėrinio“ vaizdas kiaušidėse nėra cistos – tai tiesiog nesubrendę folikulai. Be to, tokia kiaušidžių struktūra būdinga ne visoms šį sindromą turinčioms moterims, o kartais ji pastebima ir visiškai sveikoms jaunoms merginoms.

„Senasis pavadinimas palaikė klaidingą nuostatą, kad moterys serga cistine kiaušidžių liga, kėlė nerimą dėl nevaisingumo ir, svarbiausia, dažnai lėmė nepagrįstą kaltės jausmą dėl augančio svorio ir kitų sveikatos problemų. Pasaulinė apklausa atskleidė, kad net 86 proc. pacienčių troško šio pokyčio. Jos norėjo visuomenei ir gydytojams parodyti, kad ši būklė – ne vien reprodukcinės sistemos sutrikimas. Tai sudėtinga, sisteminė būklė, kai persipina įvairių hormonų ir medžiagų apykaitos pokyčiai, veikiantys širdies ir kraujagyslių sistemą, odos būklę ir emocinę gerovę. Naujasis pavadinimas kur kas tiksliau atspindi tai, ką šiandien žinome apie šią būklę ir padeda visapusiškai suprasti, kas vyksta moters organizme“, – pabrėžia doc. dr. L. Zabulienė.

Gydytoja endokrinologė skatina atsisakyti ir kitų visuomenėje vis dar gajų mitų, su kuriais susiduria moterys: „PMKS nėra netinkamo gyvenimo būdo, persivalgymo, tingumo ar valios stokos pasekmė. Tai – daugiaveiksnė būklė, kurios raidą lemia genetinių, epigenetinių, neuroendokrininių, metabolinių ir aplinkos veiksnių sąveika. Būtent dėl šių biologinių ypatybių moterims yra nepalyginamai sunkiau valdyti svorį. Kai moteris supranta, kad ji dėl to nėra kalta, nuo jos pečių nukrenta didelė emocinė našta“.

Naujas vardas PMKS – ką atskleidžia keturi svarbūs žodžiai?

Gydytoja dr. L. Zabulienė detaliai paaiškina, kodėl naujasis terminas PMKS yra kur kas tikslesnis:

• „Poliendokrininis“ parodo, kad sindromo raidą lemia sudėtingi neuroendokrininiai sutrikimai, kai persipina įvairių organų ir sistemų – pogumburio, hipofizės, antinksčių, kiaušidžių, kasos, riebalinio audinio ir kepenų – tarpusavio sąveika.
• „Metabolinis“ patvirtina, kad medžiagų apykaitos pokyčiai, tokie kaip atsparumas insulinui, yra ne ligos pasekmė ar valios trūkumo rezultatas, o įgimta, neatsiejama šios būklės dalis.
• „Kiaušidžių“ primena apie kiaušidžių funkcijos, o ne anatominės struktūros sutrikimą – pakitusią hormonų pusiausvyrą ir nereguliarų menstruacijų ciklą.
• „Sindromas“ pabrėžia, kad būklė yra itin nevienalytė. Nėra dviejų vienodų moterų istorijų – klinikinė raiška, galimų komplikacijų rizika ir gydymo poreikiai kiekvienu atveju yra labai individualūs.

Viena dažniausių reprodukcinio amžiaus moterų būklių

Pasaulyje PMKS vargina maždaug vieną iš aštuonių vaisingo amžiaus moterų – tai daugiau nei 170 milijonų realių gyvenimo istorijų. Vis dėlto net apie 70 proc. šį sutrikimą turinčių moterų apie savo būklę vis dar nežino.

Pasak gydytojos endokrinologės, šis sindromas lydi moterį visą gyvenimą, keisdamas savo veidą. Pirmieji sindromo požymiai dažniausiai pasireiškia dar paauglystėje – nereguliariomis menstruacijomis, jaunatviniais spuogais ar padidėjusiu plaukuotumu. Vėliau, reprodukciniu laikotarpiu, dažniausiai iškyla pastojimo ir vaisingumo klausimai, o vyresniame amžiuje sindromo raišką papildo augantis svoris, medžiagų apykaitos pokyčiai ir didėjanti širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

„Ši būklė kiekvienos moters gyvenime pasireiškia labai skirtingai. Vienoms pirmiausia sutrinka menstruacijų ciklas, kitas vargina sunkiai gydomi odos bėrimai ar padidėjęs plaukuotumas, trečiosios apie šią būklę sužino tik pradėjusi planuoti nėštumą. Dar kitoms pirmaisiais sindromo ženklais tampa augantis svoris, gliukozės apykaitos sutrikimai ar padidėjęs kraujospūdis. Štai kodėl pagalba moteriai turi būti visapusiška ir pritaikyta asmeniškai jai“, – atkreipia dėmesį gydytoja dr. Lina Zabulienė

Kada laikas kreiptis pagalbos?

Gydytoja doc. dr. L. Zabulienė rekomenduoja nedelsti, kol simptomai taps varginantys, ir pasikonsultuoti su specialistais pastebėjus bent kelis iš šių ženklų:

• nereguliarias arba ilgiau nei tris mėnesius išnykusias menstruacijas;
• ryškų ar sparčiai didėjantį plaukuotumą veido ar kūno srityse;
• įsisenėjusius odos bėrimus, kurių nepavyksta įveikti įprastoms kosmetikos ar gydymo priemonėms;
• be aiškios priežasties augantį ar sunkiai mažinamą kūno svorį;
• sunkumus pastoti ilgiau nei vienus metus (arba ilgiau nei šešis mėnesius, jei esate vyresnė nei 35 metų).
• Laiku nustatyta diagnozė leidžia ne tik veiksmingiau valdyti simptomus, bet ir sumažinti ilgalaikę antrojo tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų ir kitų komplikacijų riziką.

Šiuolaikinio PMKS gydymo principas – matyti moterį, o ne tik tyrimų skaičius

„PMKS nėra nauja liga. Naujas yra mūsų supratimas apie ją. Šiandien žinome, kad moters patiriami simptomai nėra atsitiktiniai ar tarpusavyje nesusiję. Jie atspindi vieną sudėtingą sisteminę būklę, kurią galima atpažinti, stebėti ir veiksmingai valdyti,“ – sako dr. L. Zabulienė.

Nors iki 2028 metų klinikinėje praktikoje pereinamuoju laikotarpiu bus naudojami abu terminai (PKS ir PMKS) ir diagnostikos principai išlieka tie patys, požiūris į gydymą ir priežiūrą jau dabar keičiasi iš esmės.

„Mūsų tikslas nėra vien sureguliuoti laboratorinių tyrimų rodiklius. Siekiame padėti moteriai išsaugoti gerą savijautą, gyvenimo kokybę, sumažinti ilgalaikių komplikacijų riziką ir suteikti aiškų supratimą apie savo būklę. Gydymas visada yra individualus – vienoms padeda sveikatai palanki gyvensena (pvz., Viduržemio jūros mityba, aerobinės ir jėgos treniruotės), kitoms prireikia sudėtinių kontraceptinių vaistų, metformino ar naujos kartos svorį reguliuojančių vaistų. Tačiau svarbiausia – visapusis palaikymas, apimantis ir emocinę sveikatą, nes nerimas, gilus liūdesys ar valgymo sutrikimai yra tiesiogiai susiję su tais pačiais neuroendokrininiais mechanizmais, kaip ir pats sindromas“, – aiškina dr. L. Zabulienė.

Pasak gydytojos, šiuolaikinė PMKS priežiūra – tai ne vien griežti nurodymai, o emociškai saugi, pasitikėjimu grįsta gydytojo ir pacientės partnerystė, kurioje matomas ne tik sindromas, bet ir pati moteris – jos gyvenimo istorija, patirtis ir lūkesčiai. Tai erdvė, kurioje gerbiamas ir girdimas jos balsas.

„Šiandien mes turime daugiau įrankių padėti nei bet kada anksčiau, o svarbiausia – žinias, kurios išsklaido baimes, sugrąžina pasitikėjimą savimi ir laisvę drąsiai kurti savo ateitį“, – pokalbį šiltai baigia doc. dr. L. Zabulienė.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL)  ir Lietuvos Raudonasis Kryžius (LRK) pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria siekiama stiprinti ryšius tarp gydymo įstaigos ir savanorių, bei didinti pasirengimą kartu veikti ekstremaliųjų situacijų metu.

LRK generalinė sekretorė Ingrida Damulienė pabrėžė, kad bendradarbiavimas su RVUL ir kitomis gydymo įstaigomis yra nuoseklus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žingsnis stiprinant organizacijos ir savanorių pasirengimą atlikti pagalbininko rolę tiek žmogui, tiek valstybei to prireikus krizės akivaizdoje.

„Stipri visuomenė kuriama kasdien, bendradarbiaujant ir ruošiantis iš anksto. Su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės bendruomene mus vienija požiūris ir atsakomybės jausmas bendromis jėgomis stiprinti mūsų visuomenės pasirengimą ir gebėjimą veikti ekstremaliųjų situacijų metu. Dirbant išvien mūsų savanoriai turės galimybę įgyti naujų kompetencijų, kurios jiems padės būti ta reikalinga atrama ligoninės gydytojams ir personalui, kai to labiausiai reikės“, – teigė I. Damulienė.

RVUL direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė sakė, kad bendradarbiavimo sutartis prisidės prie aktyvaus ir nuoseklaus pasirengimo krizėms. „Šios bendradarbiavimo sutarties pasirašymas yra svarbus žingsnis stiprinant ryšį tarp gydymo įstaigos ir savanorių bendruomenės. Ekstremaliųjų situacijų metu itin svarbu, kad institucijos ir nevyriausybinės organizacijos veiktų koordinuotai, aiškiai pasidalydamos atsakomybėmis ir remdamosi viena kitos patirtimi.

LRK savanoriai yra žmonės, kurie prisideda ne tik savo laiku ir geranoriškumu, bet ir realia pagalba, todėl bendradarbiavimas padės mums dar geriau pasirengti ekstremalioms situacijoms, stiprinti darbuotojų ir savanorių kompetencijas bei užtikrinti dar efektyvesnę pagalbą pacientams ir visuomenei“, – pabrėžė doc. dr. J. Kutkauskienė.

Planuojama, kad LRK Pasirengimo ir ekstremaliųjų situacijų savanoriai veiklą RVUL pradės rugpjūčio pabaigoje. Numatyta, kad jie įsitrauks į Skubiosios pagalbos skyriaus veiklą pagal iš anksto suderintą grafiką, o esant poreikiui – ir kituose įstaigos padaliniuose.

RVUL yra jau ketvirtoji gydymo įstaiga, su kuria LRK pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kartu su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikomis, Respublikine Klaipėdos ligonine ir LSMU Kauno ligonine.

„Pirmiausia būtina iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Toliau reikia užtikrinti nukentėjusiojo saugumą, kad neįvyktų didesnė trauma – nereikėtų jo kelti ar sodinti, jei tai nėra būtina“, – apie pagalbą nardant susižeidusiems žmonėms sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas. Sužalojimai gali būti įvairūs, tačiau rimčiausias ir skaudžiausias pasekmes gali sukelti stuburo traumos. Apie jas papasakojo Neurochirurgijos skyriaus vedėjas Vladas Kieda.

Traumos – įvairios

Kylant vandens temperatūrai prasideda maudynių ir šuolių į vandenį sezonas. Deja, tokia vasariška pramoga gali baigtis įvairiomis traumomis. Gydytojas A. Černauskas sako, kad dažniausiai Skubiosios pagalbos skyriuje po nardymo atviruose vandens telkiniuose sutinka pacientus su galvos ir kaklinės stuburo dalies sužalojimais. Tokie sužalojimai dažniausiai įvyksta nėrus į nepakankamo gylio vandenį ir galva atsitrenkus į dugną, akmenį ar kitą kliūtį.

Kitos pasitaikančios traumos – galūnių lūžiai, minkštųjų audinių sužalojimai, nubrozdinimai, galvos smegenų sukrėtimai, rečiau – skendimo sukeltos komplikacijos. „Pavyzdžiui, vienas paskutinių pacientų, kurio būklę teko vertinti skyriuje, buvo žmogus, bandęs dalgiu nušienauti tvenkinio pakrantę. Jis įkrito, panėrė, ir vandens pateko į plaučius. Jo būklė sparčiai blogėjo, todėl teko hospitalizuoti į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių“, – pasakoja A. Černauskas. Jis pabrėžia, kad šuolių į vandenį pasekmės gali būti įvairios – nuo nesudėtingo gydymosi ambulatoriškai, chirurginės operacijos ir ilgo nedarbingumo iki neįgalumo ar net mirties.

Gydytojas išskiria ir dažniausiai traumas patiriančių žmonių grupę: „Dažniausiai tai jaunesni vyrai, šiltuoju metų laiku besiilsintys prie ežero, upės ar karjero. Neretai nelaimės įvyksta spontaniškai, pramogaujant su draugais, neįvertinus vandens telkinio ypatumų. Riziką didina alkoholis, nepažįstama maudymosi vieta, tamsus paros metas ar siekis pademonstruoti drąsą.“

Stuburo ir nugaros smegenų pažeidimai

Rimčiausias ir skaudžiausias pasekmes gali sukelti stuburo traumos.  RVUL Neurochirurgijos skyriaus vedėjas V. Kieda pasakoja, kad stuburo trauma gali būti izoliuota, kai sužalojami raiščiai, raumenys ir kaulai, tačiau nugaros smegenys ir nervai išlieka sveiki. Tokiu atveju žmogų vargina stiprūs galvos ir sprando skausmai, judesiai būna labai riboti, tačiau neįgalumo galima išvengti.

Visgi, jei traumos metu yra pažeidžiamos nugaros smegenys arba nugarinių nervų šaknelės, žmogus gali tapti neįgalus. „Tokio pobūdžio traumos vadinamos neurokomplikuotomis ir yra vienos sunkiausių apskritai, nes nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo esančiomis organų sistemomis. Žemiau pažeidimo vietos visiškai išnyksta jutimai ir judesiai, sutrinka dubens organų veikla, audinių mityba“, – sako neurochirurgas.

Žmogaus būklę apsunkina ir tai, kad kai nugaros smegenys pažeidžiamos vandenyje, akimirksniu išsivysto paralyžius ir jis ima skęsti. Jei nelaimės vietoje yra daugiau žmonių, jie skęstantįjį spėja išgelbėti, jei ne – žmogus, deja, nuskęsta. Išgelbėtas žmogus yra gabenamas į ligoninę, kur jis gydomas ne tik dėl nugaros smegenų pažeidimo, bet ir dėl plaučių aspiracinės pneumonijos, kurią sukelia į plaučius patekęs nešvarus telkinio vanduo.

Stuburo traumų požymiai

Gydytojas V. Kieda sako, kad stuburo traumą patyręs žmogus gali patirti labai įvairių simptomų, jie priklauso nuo to, ar yra pažeistas anatominis slankstelių ryšys, ar sužaloti aplink stuburo slankstelius esantys audiniai, ar sutriko atramos ir judėjimo funkcija, ar trauma paveikė nugaros smegenis, ar tik šakneles.

„Traumos metu pacientas gali pajusti trakštelėjimą sprando srityje, matyti žiežirbas, gali patamsėti akyse, svaigti galva. Simptomai trunka kelias sekundes ar minutes. Jei pažeidžiamos nugaros smegenys, žmogus gali pajusti į elektros smūgį panašią iškrovą galūnėse arba galvoje, viso kūno nutirpimą arba gali visai nejausti kūno, nebegali pajudinti rankų ir kojų.

Lūžus pirmajam ir antrajam kaklo slanksteliams bei nutrūkus raiščiams gali deformuotis stuburas ir pasikeisti jo ašis, galva gali tapti nestabili, refleksiškai įsitempti kaklo raumenys, varginti labai stiprūs sprando skausmai. Tačiau noriu pabrėžti, kad po traumos kūne jaučiamas skausmas yra geras ženklas – tai reiškia, kad nugaros smegenys nėra negrįžtamai pažeistos“, – pabrėžia V. Kieda.

Ką daryti esantiems šalia?

Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas sako, kad jeigu žmogus nesėkmingai nėrė ir patyrė traumą, aplinkiniai žmonės turėtų elgtis itin atsargiai: „Pirmiausia būtina iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Toliau reikia užtikrinti nukentėjusiojo saugumą, kad trauma dar nepasunkėtų – nereikėtų jo kelti ar sodinti, jei tai nėra būtina. Jei žmogus yra vandenyje, reikėtų stengtis išlaikyti jo galvą ir kaklą vienoje linijoje su kūnu ir kuo mažiau judinti, apsaugoti, kad nenuskęstų ar vandens nepatektų į plaučius.

Savarankiškai vežti nukentėjusįjį į Skubiosios pagalbos skyrių nerekomenduojama, ypač jei įtariamas kaklinės stuburo dalies pažeidimas, nes netinkamas transportavimas gali reikšmingai pabloginti neurologinę būklę. Svarbiausia tokiam pacientui užtikrinti gyvybines funkcijas – kvėpavimą, širdies veiklą, įsitikinti, kad kvėpavimo takai yra laisvi, jei yra kraujuojanti žaizda – sustabdyti kraujavimą. Jei žmogus nekvėpuoja, būtina pradėti gaivinimą pagal pradinio gaivinimo rekomendacijas.“

Taip pat, dažnai traumą patyrę žmonės būna neblaivūs ir gali vemti, todėl paguldžius žmogų ant šono galima sumažinti užspringimo riziką. Galva ir kaklas turi kuo mažiau judėti.

Kaip išvengti traumos?

Daugumos nėrimo sukeltų traumų ir dar skaudesnių pasekmių galima nesunkiai išvengti. „Svarbiausias patarimas – niekada nenerti galva į nepažįstamą vandens telkinį. Prieš tai reikėtų įsitikinti, kad vandens gylio užtenka ir dugne nėra kliūčių. Be to, net ir neriant į pažįstamą vandens telkinį, po stipraus lietaus ar sausros vandens kiekis ir dugno reljefas gali pasikeisti, srovė gali atnešti rąstą, akmenį – todėl rizika susižeisti yra visada.

Pastaraisiais metais pastebime ir kitą tendenciją – žmonės susižeidžia netvarkingose maudyklose, kur traumų priežastimi tampa po vandeniu paliktos senų lieptų konstrukcijos. Žinoma, nerekomenduojama nerti apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų. Tėvai turėtų kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie tokio elgesio riziką, o poilsiautojai – rinktis saugias, prižiūrimas maudymosi vietas“, – pataria A. Černauskas.

Skubiosios medicinos gydytojas primena, kad vos viena sekundė neapdairumo gali pakeisti žmogaus gyvenimą visiems laikams, o atsakingas elgesys prie vandens leidžia išvengti skaudžių pasekmių ir saugiai mėgautis vasaros pramogomis.

„Hiperbarinės oksigenacijos terapija taikoma įvairioms medicininėms būklėms gydyti, taip pat vis dažniau pasitelkiama ir bendrai žmogaus sveikatai stiprinti. Klinikinėje praktikoje reguliariai stebime teigiamus terapijos rezultatus, ypač tais atvejais, kai svarbus audinių aprūpinimas deguonimi, gijimo procesų skatinimas ir organizmo atsistatymas“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Rūta Beigaitė. Ji papasakojo, kaip veikia hiperbarinė oksigenoterapija, kaip pasiruošti procedūrai ir kokių pojūčių gali tikėtis pacientai seanso metu.

Paaiškinkite, kas yra hiperbarinės oksigenacijos terapija ir kaip ji veikia žmogaus organizmą?

Hiperbarinės oksigenacijos terapija (HBO) yra gydymas padidinto slėgio deguonimi. Jam reikalinga speciali barokamera, kurioje oras pakeičiamas deguonimi ir suslegiamas, todėl kvėpuojant organizmas gauna gerokai daugiau deguonies molekulių nei įprastinėmis sąlygomis.

HBO procedūros metu organizmo skysčiuose – kraujo plazmoje, limfoje, tarp audinių esančiame skystyje – susikaupia daugiau deguonies ir ima skverbtis į kūno audinius. Dėl to suaktyvėja medžiagų apykaita ir kraujotaka, sužadinami įvairūs gynybiniai bei regeneracijos procesai, todėl greičiau atsistato pažeisti nervai, slopinamas anaerobinių bakterijų augimas, skatinama angiogenezė ir gijimo procesai.

Kokiomis ligomis ar būklėmis sergantiems pacientams ši terapija skiriama?

Hiperbarinės oksigenacijos terapija gali būti skiriama tiek skubios pagalbos atvejais, tiek gydant ilgiau trunkančias ar sunkiau gyjančias būkles. Dažniausiai ji taikoma tada, kai organizmui reikia geresnio audinių aprūpinimo deguonimi – pavyzdžiui, apsinuodijus anglies monoksidu, sergant dekompresine liga, gydant sunkiai gyjančias, diabetines ar po spindulinio gydymo atsiradusias žaizdas.

Ši terapija taip pat gali būti pasitelkiama esant tam tikroms infekcijoms, audinių nekrozei, gangrenai, po kai kurių operacijų ar transplantacijų, taip pat gydant neurologines, kraujagyslines ar onkologinio gydymo sukeltas komplikacijas. Kitaip tariant, HBO terapija dažniausiai svarstoma tais atvejais, kai įprastam gijimui ar atsistatymui reikia papildomos pagalbos.

Pradėjus gydymą laiku ir derinant jį su kitais gydymo metodais, dažnu atveju galima pasiekti gerų rezultatų. Klinikinėje praktikoje teigiamą HBO terapijos poveikį ypač pastebime tada, kai svarbu paskatinti gijimo procesus ir padėti organizmui atsistatyti.

Ar yra kontraindikacijų – kam ši terapija netinka arba gali būti pavojinga?

Vienintelė ir absoliuti kontraindikacija – nedrenuotas pneumotoraksas (būklė, kai tarp plaučių ir krūtinės ląstos sienelės susikaupia oras). Procedūros taip pat gali būti nerekomenduojamos arba taikomos ribotai esant ūmiai kvėpavimo takų infekcijai, sinusitui, nėštumui, ypač pirmaisiais mėnesiais. Pacientams, kuriems yra nustatyti ir negydomi onkologiniai susirgimai, esant epilepsijai, nestabiliam ir aukštam kraujospūdžiui. Taip pat pacientams, kenčiantiems dėl klaustrofobijos. 

Kaip atrodo tipinė procedūra – ar reikia specialaus pasiruošimo, kiek ji trunka, kiek seansų reikia?

Specialaus pasiruošimo HBO procedūrai nereikia. Atvykus į procedūrą reikia persirengti specialiais drabužiais, kuriuos suteikia ligoninė. Būtina nusiimti visus papuošalus, laikrodį, telefoną ir kitus elektroninius prietaisus palikti saugoti spintelėje. Taip pat prieš HBO terapijos seansą nerekomenduojama naudoti riebių kremų, tepalų ir kosmetikos priemonių.

Pacientui pasiruošus procedūrai, jam ant riešo uždedama įžeminimo apyrankė, slaugytoja pacientui padeda atsigulti ant specialaus vežimėlio ir įstumia jį į barokamerą. Pacientas su personalu visos procedūros metu palaiko ryšį, taip pat gali žiūrėti ekranuose rodomus atpalaiduojančius vaizdo įrašus.

Procedūrų trukmė ir jų kiekis priklauso nuo to, kokia liga ar būklė yra gydoma. Dažniausiai vienas seansas trunka apie 60–90 minučių. Gydymo kursą paprastai sudaro 5–10 procedūrų, tačiau kai kurioms būklėms jų gali reikėti daugiau. Apie tai sprendžia gydytojas, įvertinęs individualią paciento būklę.

Kokių pojūčių pacientai gali tikėtis seanso metu? Ar terapija įmanoma, jei pacientas kenčia nuo klaustrofobijos?

Procedūros metu dauguma žmonių skausmo nejaučia. Seanso pradžioje ir pabaigoje, kai didinamas arba mažinamas slėgis barokameroje, gali jaustis užgulimas, spaudimas ausyse – panašus į tą, kurį jaučiame  kylant ar leidžiantis lėktuvui. Tai dažniausias pasitaikantis pojūtis. Paprastai jį sumažinti padeda seilių rijimas, žiovulys arba nosies „prapūtimas“. Taip pat gali girdėtis slėgio pokyčių sukelti „spragsėjimai“ ausyse. Kai kurie pacientai jaučia lengvą nuovargį ar mieguistumą, todėl seanso metu net užsnūsta.

Pacientams, kenčiantiems nuo klaustrofobijos, procedūra gali kelti diskomfortą, tačiau daugeliu atvejų HBO terapija vis tiek gali būti taikoma.

Ar yra kažkokių ribojimų po procedūros?

Po procedūros galima vykti namo, jokių apribojimų nėra. Jei pacientas gydomas ligoninėje, po procedūros jis gali grįžti į savo palatą.

Kas gali paskirti HBO terapiją?

Pirmiausiai pacientas turi gauti šeimos gydytojo arba kito specialisto siuntimą hiperbarinės oksigenoterapijos specialisto konsultacijai. Konsultacijos metu įvertiname paciento būklę, aptariame procedūros tikslingumą, indikacijas ir kontraindikacijas, galimas rizikas. Tada sudarome individualų gydymo planą, paaiškiname procedūros eigą ir rekomendacijas prieš gydymą.

RVUL po renovacijos dabar veikia trys barokameros – kuo jos skiriasi nuo ankstesnės?

Gydymo principas išlieka tas pats, tačiau naujos barokameros yra ypač modernios: pasižymi tikslesne slėgio ir deguonies kontrole, didesniu pacientų komfortu, modernesnėmis saugumo sistemomis, ergonomiškesniu dizainu, geresne integracija su šiuolaikiniais medicinos standartais.

Džiaugiamės, kad renovuotame RVUL Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriuje buvo papildytas medicinos technikos arsenalas, todėl dabar turime net tris barokameras ir galime šį gydymo būdą pasiūlyti ženkliai didesniam pacientų skaičiui.

„Ši klubo endoprotezavimo technika yra sudėtingesnė, ją sunkiau įsisavinti. Be to, būtini specialūs chirurginiai instrumentai, specifinė nejautra ir visos operacinės komandos pasiruošimas“, – sako gydytojas ortopedas traumatologas Donatas Ulevičius, dirbantis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL). Jis papasakojo apie klubo sąnario endoprotezavimą – kada reikėtų kreiptis į specialistus, kaip vyksta operacija ir kodėl pasirinko JAV populiarią operacijos techniką.

Klubo sąnarys – vienas didžiausių žmogaus sąnarių, dalyvaujantis kiekviename žmogaus žingsnyje ir laikantis kūno svorį. Kai jo funkcija dėl įvairių priežasčių sutrinka, gyvenimo kokybė ima prastėti. Kokie simptomai rodo, kad jau būtina svarstyti apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją?

Paprastai operaciją rekomenduojame tada, kai pastebimai sumažėja gyvenimo kokybė ir komfortas. Pavyzdžiui, kai žmogus kenčia skausmą, o vaistai nebepadeda. Dėl blogos klubo sąnario funkcijos pasikeičia eisena ir laikysena, blogėja miego kokybė, nes skausmas sustiprėja naktį ar pažadina verčiantis. Be to, esant blogai klubo sąnario funkcijai, kenčia ir gretimi sąnariai – kitas klubas, keliai, stuburas, nes turi prisitaikyti, patiria perkrovas. Sutrinka ir kasdienė veikla, pavyzdžiui, tampa sudėtinga dirbti. Pacientai dažnai sako: „neinu į parduotuvę, nes žinau, kad negrįšiu; nežvejoju, nes sunku įlipti į valtį; atostogaujant visi eina į ekskursiją, o aš einu į kavinę“. Mėgstamas sportas – krepšinis ar futbolas – provokuoja didesnius skausmus.

Tokiais atvejais tikrai galima galvoti apie operaciją. Visada sakau, kad sąnario endoprotezavimas dažniausiai yra ne gyvybę gelbstinti, o gyvenimo komfortą ir džiaugsmą sugrąžinanti operacija, todėl sprendžiame kiekvienu atveju individualiai.

Atrodytų, kad klubo sąnario endoprotezavimas aktualus tik vyresnio amžiaus pacientams. Ką rodo Jūsų praktika?

Griežtų amžiaus ribų tikrai nėra. Pasitaiko pacientų, tik perkopusių 18 metų amžių, kuriems dėl klubo sąnario ligų ar vaikystėje patirtų traumų tenka atlikti endoprotezavimą. Iš kitos pusės, esame operavę ir labai garbingo amžiaus pacientų, virš 90 metų. Bet tai yra žmonės be rimtesnių gretutinių ligų, aktyvūs, sąmoningi, turintys vienintelę problemą – klubo skausmą, todėl jiems svarbu net ir paskutinius gyvenimo metus nugyventi be jo. Džiugu jiems tokią galimybę suteikti.

Jūsų nurodyti atvejai – išskirtiniai, o kaip apibūdintumėte savo tipinį pacientą?

Juos galiu skirstyti pagal priežastį, dėl kurios reikalingas planinis klubo endoprotezavimas – artrozė (natūralus sąnario nusidėvėjimas) arba įgimtos patologijos. Pacientų su artroze amžius paprastai būna apie 60–70 metų. Žinoma, tokį nusidėvėjimą gali paspartinti nutukimas, dideli fiziniai krūviai, pavyzdžiui, baletas ar profesionalus sportas, sisteminės sąnarių ligos – tokių pacientų amžius dažnai tesiekia apie 40–50 metų. Jei žmogus turi įgimtų sąnario pakitimų, pavyzdžiui, displaziją ar įgimtą klubo sąnario išnirimą, tokiems pacientams dažnai būna apie 40 metų.

Kita vertus, mūsų ligoninėje kone kasdien atliekamos ir skubios endoprotezavimo operacijos. Skubiai atliekame endoprotezavimo operacijas garbingo amžiaus pacientams, dažnai vyresniems nei 80 m. patyrusiems šlaunikaulio kaklo lūžius – jiems endoprotezavimas yra gyvybę gelbstinti operacija. Dėl osteoporozės ir būtinumo minimalizuoti operacijos apimtis, naudojami specialūs daliniai endoprotezai. Skubus endoprotezavimas gali būti reikalingas ir dėl avaskulinės šlaunikaulio galvos nekrozės, kuri dažnai pasitaiko gana jaunų, darbingo amžiaus pacientų grupėje.

Kaip atliekate diagnostiką ir įvertinate operacijos poreikį?

Diagnostiką dažniausiai pradedame išklausydami paciento nusiskundimų, vėliau vertiname jo judesių amplitudę, skausmo lokalizaciją ir intensyvumą, eiseną ir laikyseną. Pagrindinis vaizdinis tyrimas yra rentgenograma. Papildomai būna įvertinama bendra paciento sveikatos būklė, kūno masės indeksas, gretutinės ligos. Sprendimą operuoti lemia ne vienas tyrimas, bet kelių veiksnių visuma, o galimą riziką turi nusverti galima nauda.

Tiesa, diagnostika ne visada yra lengva ir greita, nes klubas gali būti „apgaulingas“. Dėl klubo sąnario patologijos, skausmas kartais jaučiamas kelyje, nugaroje ar kitoje kūno vietoje. Todėl pasitaiko atvejų, kai gydytojai ne iš karto tiksliai nustato klubo sąnario artrozę ar kitą klubo sąnario patologiją.

Kaip vyksta Jūsų pasiruošimas operacijai?

RVUL jau daug metų turime galimybę atlikti rentgeno nuotraukas, kurios yra skirtos ne tik diagnostikai, bet ir operacijos planavimui. Tai yra vadinamasis „templeitavimas“, arba operacijos projektavimas kompiuterine programa. Tokiu būdu matome realius anatominius mastelius, kaulinio audinio kokybę ir galime iš anksto suplanuoti, kokių komponentų reikės, koks endoprotezo modelis tinkamiausias.

„Templeitavimas“ naudojamas ir planuojant operacijas esant įgimtoms patologijoms, pavyzdžiui, displazijai, kai chirurgui reikia sukurti tai, ko nebuvo anatomiškai – suformuoti gūžduobę naujoje vietoje. Planavimas yra kritiškai svarbus operacijos kokybei, ir mes tai galime padaryti per kelias minutes. Tokią galimybę turi ne visos Lietuvos ligoninės.

Esate turbūt vienintelis gydytojas ortopedas traumatologas Lietuvoje, naudojantis tiesioginį priekinį pjūvį klubo endoprotezavimo operacijose. Papasakokite apie tai plačiau.

Pasaulyje klubo endoprotezavimo operacijose paprastai naudojami trys standartiniai pjūviai – užpakalinis, šoninis ir tiesioginis priekinis. Lietuvoje dominuoja užpakalinis pjūvis, o tiesioginis priekinis yra žymiai populiaresnis JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Savo įkvėpėju laikau JAV endoprotezavimo žvaigždę, vieną iš tiesioginio priekinio pjūvio pradininkų – Yale’io universiteto profesorių Kristaps’ą Keggi’į, pas kurį stažavausi 2008 m. Jis šiuo pjūviu operavo daugiau nei 50 metų. RVUL tiesioginį priekinį pjūvį pradėjome naudoti prieš maždaug 10 metų, šiuo metu esu vienintelis taip reguliariai operuojantis chirurgas ligoninėje.

Šio pjūvio mokytis labiausiai paskatino operacijų rezultatai ir didesnis pacientų pasitenkinimas. Bet operacijos technika chirurgine prasme yra sudėtingesnė, ją sunkiau įsisavinti. Patyrusiam endoprotezuotojui reikia išoperuoti bent 100 pacientų, kad susiformuotų reikiami įgūdžiai. Be to, būtini specialūs chirurginiai instrumentai, specifinė nejautra. Tai reiškia, kad visa operacinės komanda – gydytojas ortopedas traumatologas, gydytojas anesteziologas reanimatologas, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja ir slaugytojos padėjėja, – privalo turėti specifinių žinių. Be tinkamos komandos tokias operacijas atlikti būtų labai sunku.

Galima sakyti, kad dėl paciento pasirinkote sau sunkesnį kelią. Kuo tiesioginis priekinis pjūvis palankesnis pacientui?

Ankstyvajame pooperaciniame laikotarpyje paciento atsistatymas yra greitesnis ir lengvesnis: jis gali drąsiau sėstis, tūptis, lenktis. Mažesnis ir pats pjūvis, mažesnis invazyvus poveikis audiniams. Būtent tai mane įkvėpė – nors įvaldant šį metodą operacinėje teko paprakaituoti, bet matau, kad pacientas  po operacijos jaučiasi geriau, sparčiau sveiksta. Matau tame prasmę ir džiaugiuosi, kad yra jaunų chirurgų, kurie iš manęs mokosi šios technikos.

Tačiau nereikėtų galvoti, kad po tiesioginio priekinio pjūvio pacientui nereikės įdėti pastangų – apribojimų yra mažiau, bet pastangų reabilituojantis reikės tiek pat, kaip ir po užpakalinio pjūvio operacijos. O praėjus maždaug metams po operacijos, abiejų pjūvių rezultatai išsilygina – žmonių pasitenkinimas endoprotezu būna panašus. Svarbu prisiminti ir tai, kad šis pjūvis rekomenduojamas ne visiems – tai sprendžia operuojantis gydytojas ortopedas traumatologas, įvertinęs paciento būklę.

Sakote, kad ir pacientas bet kuriuo atveju turi stengtis, kad endoprotezavimo operacija būtų sėkminga. Koks yra jo indėlis, kokie jūsų patarimai?

Chirurgas gali kontroliuoti veiksmą operacinėje, bet iš jos išėjus sąnarys priklauso pacientui ir nuo paciento priklauso, kaip jis jausis po pusės metų ir vėliau. Todėl reikia glaudaus kontakto su žmogumi, kad jis suprastų, ko tikėtis ir kaip elgtis pooperaciniu periodu, kad rezultatai būtų geri. Taip pat, kaip išvengti dviejų pagrindinių, nors ir retai pasitaikančių, komplikacijų – infekcijos ir šlaunikaulio lūžio.

Dvi pirmąsias savaites pooperacinė žaizda gyja, todėl žmogus turi laikytis tausojančio režimo, nešlapinti žaizdos, laiku ir tinkamai ją perrišti. Vėliau labai svarbus kaulinio audinio įaugimas į endoprotezą – tada jau galima mankštintis, bet reikia save saugoti, stengtis nepaslysti, nenugriūti. Tikrai pasitaiko atvejų, kad žmogus namuose nesilaiko rekomendacijų, vos po savaitės ar kelių lipa kopėčiomis atlikti įvairių darbų, nukrenta ir susilaužo šlaunikaulį. Kartais prasidėjus uždegimui žmonės ne kreipiasi į šeimos gydytoją, o gydosi liaudiškomis priemonėmis. Todėl visada stengiuosi komunikuoti su pacientu, įsitikinti, kad jis tikrai suprato rekomendacijas. Be to, žmonės prisiklauso kitų pacientų istorijų, kurios neretai klaidina, todėl tenka ir psichologu pabūti, paaiškinti.

Na, o maždaug po pusės metų turėtų atsirasti vadinamasis „užmirštas sąnarys“. Ką tai reiškia? Pirmaisiais mėnesiais po operacijos paciento mintys visą laiką sukasi aplink klubo sąnarį – jis išgyvena, fiksuoja kiekvieną garselį, domisi, kaip buvo kitiems pacientams. Praėjus maždaug pusei metų žmogus pradeda pamiršti sąnarį, ir tada mes sakome, kad jau galima džiaugtis rezultatu. Žinoma, kūnas ir toliau keičiasi, kartais po didesnių, kompleksinių operacijų pokyčius matome ir praėjus dvejiems metams po operacijos.

Kokių klubo sąnario endoprotezavimo operacijos rezultatų gali tikėtis pacientai?

Tinkamai parinkus ir implantavus dirbtinį sąnarį ir esant sėkmingam pooperaciniam periodui, galima tikėtis ilgalaikio gero rezultato. Daugumos pacientų gyvenimo kokybė pagerėja – lėtinis skausmas sumažėja arba išnyksta. Atsistačius judėjimo funkcijai, pacientai grįžta prie įprastinės veiklos, buities darbų, kelionių ir laisvalaikio, sporto, kurių buvo priversti atsisakyti. Galų gale jie gali išsimiegoti, sugrįžta gyvenimo džiaugsmas. Svarbiausi veiksniai norint padidinti protezo ilgaamžiškumą – reguliari mankšta, kūno svorio reguliavimas, tinkamas lėtinių ir ūmių infekcijų gydymas (dantų, kvėpavimo, šlapimo takų ir pan.).

Kaip Jūsų ir Jūsų kolegų darbą vertina pacientai?

Ortopedijoje esame lyderiai, mūsų ligoninės endoprotezuotojai operuoja labai daug – per metus atliekame 2,5 tūkst. sąnarių endoprotezavimo operacijų, net 1,5 tūkst. iš jų yra klubo sąnario. Jauni specialistai gali mokytis iš vyresnių kolegų, atmosfera yra labai gera.

Be to, RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre atliekamos ne tik įprastos, bet ir tokios operacijos, kokių kitur Lietuvoje niekas nedaro arba daro itin retai – tai ir dubens osteotomijos, klubo artroskopijos, kojų kaulų ilginimas, judamo aparato onkologinės, dubens ir stuburo lūžių fiksacijos. Tarpdisciplininės komandos sprendžia kompleksines pacientų problemas esant negyjantiems lūžiams, infekcijoms, gydomi kare sužeisti kovotojai iš Ukrainos. Be to, ligoninėje turime ir aukštos kvalifikacijos reabilitacijos komandą – gydytojus ir kineziterapeutus, be kurių būtų sunku pasiekti norimų rezultatų.

Todėl pacientai pasitiki mūsų specialistais ir gydymui atvyksta iš visos Lietuvos, o mes džiaugiamės, galėdami prisidėti prie geresnės jų sveikatos ir komfortiškesnio gyvenimo.

Šiandien gautas Lietuvos kariuomenės įspėjimas apie oro pavojų buvo rimtas iššūkis visoms šalies institucijoms, o ypač – gydymo įstaigoms. Užtikriname, kad visi mūsų ligoninės pacientai šiuo metu yra saugūs, įstaiga dirba įprastu režimu. Tačiau suprasdami visuomenės ir žiniasklaidos susirūpinimą, norime paaiškinti situaciją ir veiksmus, kurių buvo imtasi.

Gydymo įstaigos specifika skiriasi nuo tradicinių civilinės saugos objektų: mes negalime akimirksniu evakuoti reanimacijoje esančių pacientų ar nutraukti pradėtų chirurginių operacijų, nes tai keltų tiesioginę grėsmę pacientų gyvybei. Todėl gavus signalą, nedelsiant buvo sušaukta ligoninės Ekstremalių situacijų valdymo grupė situacijai įvertinti.

Buvo priimtas sprendimas tęsti darbą Skubiosios pagalbos skyriuje, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose ir operacinėse, nes šių paslaugų stabdymas sunkių būklių pacientams turi didžiulę riziką. Stacionarinių skyrių personalui buvo nurodyta pacientus išvesti iš palatų į saugesnes pastato vietas – vidinius koridorius, toliau nuo langų.

Nors oro pavojus buvo greitai atšauktas, šiandieninis incidentas mums yra rimta pamoka. Nuolat sistemingai dirbame ruošiantis ekstremalioms situacijoms ir jau šiandien inicijuojame vidinį algoritmų peržiūrėjimą, detaliai analizuojame situaciją ir rengiame konkrečias rekomendacijas, skirtas darbuotojams ir pacientams. Glaudžiai bendradarbiaujame su atsakingomis šalies institucijomis, kad bendromis pastangomis sukurtume ir ištobulintume specifinius, būtent ligoninių poreikiams pritaikytus civilinės saugos algoritmus.