Pavasaris – slogos metas: ką turite žinoti apie gydymą, kad nepakenktumėte sau

„Užsikimšusiai nosiai galima naudoti simpatomimetinius nosies purškalus, bet gydymas jais neturėtų tęstis ilgiau nei 3–5 dienas. Ilgiau naudojami pacientų ypač mėgstami nosies purškalai gali sukelti medikamentinę slogą. Deja, tenka išgirsti, kad jie nosies purškalus ar lašus naudoja net 3 ar 5 metus“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėjas dr. Svajūnas Balseris. Jis pažymi, kad būklei po 10 dienų nepagerėjus, nereikėtų pulti vartoti antibiotikų, bet kreiptis į gydytoją.

Nors kalendoriuje ir pavasaris, nemažai žmonių kamuoja rinitas, arba kitaip tariant, sloga. Tačiau tikrai ne visais atvejais rinitą sukelia peršalimas. Papasakokite, su kokių rūšių rinitu galima susidurti?

Visų pirma, reikėtų žinoti, kad rinitas yra nosies ertmėje esančios gleivinės uždegimas, kurį sukelia virusai ir bakterijos. Pagrindiniai jam būdingi simptomai – išskyros iš nosies, nosies užgulimas ir niežulys, čiaudulys, susilpnėjusi uoslė. Tačiau, nors simptomai būna panašūs, visgi yra ne viena rinito forma, todėl prieš imantis gydymo būtina ją išsiaiškinti.

Pirmoji ir lengviausiai gydoma forma – ūminis rinitas, kuris dažniausiai pasireiškia sušalus ar perkaitus, kai yra susilpnėjęs organizmo imunitetas. Jis dažniausiai pasibaigia per 5–7 dienas. Be anksčiau minėtų bendrų simptomų, pasireiškia ir kiti – kosulys, gerklės ar galvos skausmas. Jei būklė po 10 dienų negerėja ar komplikuojasi, reikėtų kreiptis pas gydytoją.

Antroji forma – lėtinis rinitas, kurį gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, netinkamas medikamentų vartojimas, nėštumas, hormonų pokyčiai, kenksmingos darbo sąlygos, kitos ligos, taip pat negydomas arba netinkamai gydomas ūminis rinitas. Net ir individualūs kiekvieno žmogaus nosies anatominiai ypatumai gali lemti lėtinį ritiną ir jo komplikacijas. Lėtinį rinitą taip pat reikėtų gydyti tik pasikonsultavus su gydytoju.

Trečioji forma – sezoninis arba nuolatinis alerginis rinitas, kuriam būdinga paburkusi nosies gleivinė ir apsunkintas kvėpavimas, gausios vandeningos išskyros iš nosies, ašarojimas ir akių niežulys, čiaudulys. Dažniausiai dėl sezoninio rinito žmonės kenčia pavasarį, kai į orą patenka daugiausiai alergenų, t. y., žiedadulkių ir dulkių. O nuolatinis alerginis rinitas žmogų gali varginti ištisus metus.

Pavasarį ypač aktualu atskirti ūminį rinitą nuo alerginio rinito. Kaip tai padaryti?

Jau nuo kovo mėnesio, Lietuvoje paūmėja sezoninis alerginis rinitas, žinomas kaip šienligė. Nuo jos kenčiantys žmonės dažniausiai skundžiasi nosies gleivinės paburkimu, čiauduliu, nosies ir akių niežuliu, vandeningomis išskyromis iš nosies. Jį gali lemti genetinis paveldimumas, aiški reakcija į dirgiklius – žiedadulkes, dulkes, pelėsius, gyvūnų pleiskanas ir kita. Alerginis rinitas diagnozuojamas nustačius įsijautrinimą konkretiems alergenams. Tam reikia atlikti alerginius tyrimus, kurių metu aiškinamasi, ar organizme yra specifinių alergenams antikūnų.

Reikia pabrėžti, kad negydomas alerginis rinitas turi įtakos ne tik žmogaus gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, miegui, sportui ar darbui, bet gali išsivystyti į nuolatinį nosies gleivinės uždegimą ar kitas komplikacijas. Todėl nereikėtų numoti ranka, kad „taip jau yra“ ir kreiptis į gydytoją, kuris paskirs tinkamą gydymą, pavyzdžiui, hormoninius nosies purškalus (intranazalinius gliukokortikoidus), kuriuos galima saugiai naudoti ilgesnį laiką, apie 4–5 savaites. Vėliau, atsižvelgiant į ligos eigą ir sudėtingumą, šie vaistai gali būti skiriami ir iki pusės metų. Svarbu pabrėžti, kad pacientas visada turi tartis su gydytoju dėl vaistų, ypač ilgalaikio, vartojimo.

Kiekvienu atveju – rinitas turėtų būti gydomas skirtingai. Kaip šią ligą gydyti namuose ir kada kreiptis į gydytojus?

Kalbant apie ūminio rinito gydymą namuose, užsikimšusiai nosiai gydyti galima naudoti simpatomimetinius nosies purškalus, bet gydymas jais neturėtų tęstis ilgiau nei 3–5 dienas. Jei sloga užsitęsia, 7–10 parą prisideda bakterinė infekcija ir komplikuojasi į ūminį rinosinusitą.

Kokie yra slogos komplikacijos požymiai ir gydymas?

Rinosinusitas – tai nosies gleivinės ir prienosinių ančių uždegimas, kuriam būdingi keli klinikiniai simptomai: nosies užgulimas, pasunkėjęs kvėpavimas pro nosį, išskyros iš nosies arba į nosiaryklę, spaudimo jausmas arba skausmas veide prienosinių ančių srityje, neretai nukenčia uoslė. Simptomai mažai kuo skiriasi nuo įprastos slogos, tik jie užsitęsę.

Tokiu atveju reikia kreiptis į šeimos gydytoją ar gydytoją otorinolaringologą, kuris atliks tyrimus ligos kilmei nustatyti ir paskirs gydymą. Gali būti skiriami hormoniniai purškalai į nosį, kurie mažina nosies paburkimą ir palengvina kvėpavimą, probiotikai, įvairūs augaliniai preparatai, turintys ir priešvirusinį poveikį, ir neleidžiantys sutirštėti gleivėms, ir stiprinantys imuninę sistemą.

Lėtiniai rinosinusitai negydomi sinusų plovimais ar vaistais, reikalinga operacija. RVUL Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje galime kasmet atliekame 300–400 šiuolaikiškų tausojančių, minimaliai invazyvių endoskopinių nosies ir sinusų operacijų. Turime daugiau nei 30 metų patirtį šioje srityje.

Kas nutinka nosies purškalus naudojant ilgiau nei 3–5 dienas?

Pacientų ypač mėgstami ir ilgai naudojami nosies purškalai gali sukelti medikamentinę slogą. Ši problema labai aktuali – į konsultaciją atėję pacientai skundžiasi nosies užgulimu ir išskyromis iš nosies, įtaria rinosinusitą. Bet atlikus tyrimus paaiškėja, kad tai – medikamentinė sloga, atsiradusi ilgą laiką naudojant nosies purškalus. Šie vaistai stimuliuoja kraujagyslių susitraukimą nosies gleivinėje, todėl kvėpavimas palengvėja. Bet praėjus kiek laiko kraujagyslė nebeišlaiko „įtampos“, dar labiau išsiplečia, todėl nosis dar labiau užgula. Tada pacientas vėl lašina lašus.

Deja, iš pacientų tenka išgirsti, kad jie nosies purškalus ar lašus naudoja 3 ar 5 metus. Pirmaisiais metai tai daro tik prieš miegą, vėliau – dažniau, o dabar – po buteliuką per savaitę, o kartais jį pabaigia ir per 3 dienas. Buteliukai visur – prie lovos, darbo vietoje, automobilyje, rankinėje ir visur kitur. Tai yra labai didelė problema, todėl būtina šviesti žmones ir raginti ne besaikį vaistų vartojimą, o laiku kreiptis į gydytoją.

Ar, turint omenyje, nuolat augantį antibiotikų suvartojimą, gydymas jais yra daugiau žalos ar naudos duodantis gydymo būdas?

Gydymas antibiotikais Lietuvoje nuo seno labai populiarus. Vos tik pakyla temperatūra – o tai yra normali imuninės sistemos reakcija kovoje su virusais, – pacientai griebiasi antibiotikų. Deja, nepaisant antibiotikų suteikiamos naudos, perdėtas jų vartojimas prisideda prie atsparumo antibiotikams didinimo.

Nei ūminė sloga, vadinamasis peršalimas, nei po 7–10 dienų galimai prasidėjęs ūminis povirusinis rinosinusitas  antibiotikais negydomas. Statistiškai tik 5–15 proc. visų atvejų 10–14 slogavimo dieną išsivysto bakterinis rinosinusitas, kurį reikia gydyti antibiotikais.

Antibiotikoterapija turi būti racionali ir atsakinga. Nepagrįstas jų vartojimas skatina bakterijų atsparumą vaistams. Vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai išties prireikus antibiotikų – jie būna neveiksmingi. Tenka bandyti kitus, stipresnius, ypač plataus spektro antibiotikus.

Pastaraisiais metais susilpnėjusi ar dingusi uoslė, rodos, reiškė tik viena – žmogus susirgo COVID-19 virusine infekcija. Visgi turbūt nereikia pamiršti, kad šis simptomas būdingas ir rinitui, ir kitoms ligoms.

Uoslės ir skonio susilpnėjimas ar visiškas išnykimas būdingas ne tik COVID-19. Bet kuri ūmi virusinė arba bakterinė infekcija gali turėti įtakos uoslei. Ūmi sloga, lėtinė sloga, lėtinis rinosinusitas, medikamentinė sloga, hormoninė sloga, odontogeniniai sinusitai gali laikinai užblokuoti uoslę. Labai paprastas pavyzdys – smarkiai užgulus nosį gleivinė paburksta, oras eidamas parabole nepatenka į uoslinę sritį ir viskas – žmogus neužuodžia. Taip pat gali būti kitų patologijų, nuo neurologinės iki onkologinės. Jei dingusi uoslė neatsistato, vargina pastovus nosies užsikimšimas – tai yra ženklas pacientui, kad reikėtų ieškoti tikrosios priežasties.

Kai žmogus dėl sutrikusios uoslės kreipiasi į mus, tikriname imuninę sistemą, aiškinamės žmogaus gyvenimo būdą, įpročius ir pan. Naudodami modernią endoskopinę techniką, nosies ertmėse ieškome struktūrinių pakitimų, veiksnių, kurie sukelia  žmogui pasikartojančias slogas ir rinosinusitus. Tokiais atvejais dažniausiai nustatomos šoninės nosies sienelės anatominės variacijos, polipai, blokuojantys natūralias sinusų angas, nosies pertvaros iškrypimus, defektus ar kitokius struktūrinius pakitimus, kurie predisponuoja ligą. Net jei priežasties nustatyti nepavyksta, galime eiti diagnozių atmetimo keliu.

Ką patartumėte pacientams, kuriems sloga nepraeina per savaitę?

Labai svarbu ankstyva diagnostika – kuo anksčiau pradėsime gydyti ligą, tuo mažesnė komplikacijų tikimybė. Anksti diagnozavę ir pradėję gydyti lėtinius rinitus – medikamentais arba minimaliai invazinėmis chirurginėmis procedūromis, – galime pasiekti tikrai labai gerų rezultatų. Todėl stebėkite simptomus, nepiktnaudžiaukite nosies purškalais ir laiku kreipkitės į gydytoją. Žinoma, neretai diagnostika nebūna lengva, reikia eiti ir atmetimo keliu, žvelgti į žmogų kaip į visumą, o ne vieną dalį – nosį. Sėkmės raktas – ankstyva diagnostika ir profesionaliai parinkta gydymo taktika.

Pacientų dėmesiui: dienos chirurgijos paslaugų teikimo tvarkos pasikeitimai

2022 m. kovo 2 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-449 „ Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. V-668 „Dėl Dienos chirurgijos paslaugų teikimo reikalavimų ir dienos chirurgijos paslaugų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ įsigaliojo nauja dienos chirurgijos paslaugų teikimo tvarka, kuri taikoma ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

Dienos chirurgija – vienos dienos paslauga

Dienos chirurgijos paslauga – planinė asmens sveikatos priežiūros paslauga, suteikiama paciento atvykimo į ligoninę dieną. Pacientui atvykus į ligoninę jam atliekama gydomoji ar diagnostinė intervencinė procedūra. Kai po atliktos procedūros pacientas atgauna sąmonę, apsauginius refleksus ir stabilizuojasi jo organizmo gyvybinės funkcijos, jis tą pačią dieną išrašomas iš ligoninės.

Jeigu dienos chirurgijos paslaugos teikimo metu buvo taikoma sritinė periferinių nervų blokada, spinalinė (nugaros nervų) arba bendroji nejautra, po intervencinės procedūros pacientas perkeliamas į pooperacinę palatą arba į palatą skyriuje, kur jo būklę iki gyvybinių funkcijų atgavimo stebės kvalifikuotas medicinos personalas.

Sprendimą, ar po operacijos pacientas gali būti išrašomas į namus, priims dienos chirurgijos paslaugą suteikęs gydytojas ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, įvertinę paciento būklę. Jeigu pacientas dėl sveikatos būklės negalės išvykti iš ligoninės, jis bus gydomas stacionare, kol būklė stabilizuosis.

Už nakvynę – papildomas mokestis

Jei suteikus dienos chirurgijos paslaugą paciento sveikatos būklė leidžia jį išrašyti į namus, tačiau pacientas pageidauja likti ligoninėje, jam gali būti suteikta mokama nakvynės paslauga. Pacientai, norintys pasilikti nakčiai (pvz., gyvenantys atokiau nuo ligoninės arba operacijos dieną išaiškėjus, kad pacientu negali pasirūpinti artimieji), galės pasirinkti nakvynės paslaugą be maitinimo, kuri kainuos 5 Eur, arba nakvynę su maitinimu pagal ligoninės nustatytą grafiką už 10 Eur. Išvykimas privalomas iki kitos dienos 12 val.

Kalio tyrimas ir kitas pasiruošimas operacijai

Pasikeitus dienos chirurgijos paslaugų teikimo tvarkai, prieš operaciją būtinų atlikti tyrimų sąrašą papildė kalio tyrimas, kaip ir iki šiol privaloma turėti bendrojo kraujo tyrimo, kraujo krešėjimo rodiklių, gliukozės kiekio tyrimo rezultatus, kardiogramą, siuntimą operacijai. Atvykstant operacijai taip pat reikėtų nepamiršti elektroninių laikmenų su ambulatoriškai atliktų radiologinių tyrimų (magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos, rentgenografijos) vaizdais, turėti asmens dokumentą, pasiimti nuolat vartojamus vaistus.

Operacijos dieną svarbu atvykti nurodytu laiku, būti nevalgius ir negėrus. Patartina vilkėti kasdienius laisvus rūbus, kuriuos lengva nusirengti ir apsirengti. Nesivežkite į ligoninę papuošalų, nenaudokite gausaus makiažo ir nagų lako.

Pasirūpinkite iš anksto, kad po operacijos būtų kam jus saugiai parvežti arba palydėti į namus. Būtina, kad dar vieną parą po operacijos namie būtų asmuo, kuris padėtų atlikti kasdienius buitinius darbus.


Viskas apie dienos chirurgijos paslaugą Ortopedijos ir traumatologijos centre

Sužinokite, kaip pasiruošti dienos chirurgijos operacijai, kas laukia po jos, kaip pasirūpinti savimi namuose ir pan. PLAČIAU

Profesorius V. Uvarovas: stuburo išvarža – ne galutinis nuosprendis

„Stuburo išvarža ypač didele staigmena tampa jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus juos užklumpa staigus skausmas nugaroje, nusitęsiantis į sėdmenis ir kojas“, – sako profesorius Valentinas Uvarovas. Jis pabrėžia, kad ankstyvose stadijose išvaržos tikrai nereikia operuoti – pilnai baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti ir kantrybe.

Kas yra stuburo išvarža?

Kiekvieno suaugusio žmogaus stuburas sudarytas iš 33–34 slankstelių, tarp kurių yra 23 tarpslanksteliniai diskai, veikiantys kaip savotiški stuburo amortizatoriai. Dėl įvairių priežasčių diskai gali būti pažeidžiami, todėl suplyšta disko skaidulinis žiedas, o iš jo dalinai arba visiškai išsiveržia minkštasis branduolys, kuris užspaudžia šalia esantį nervą, todėl pasilenkus žmogui sukelia skausmą. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas profesorius V. Uvarovas sako, kad šis negalavimas – tarpslankstelinio disko išvarža, – yra viena dažniausių nugaros skausmą sukeliančių priežasčių, o dėl jos daugiausiai kenčia jauni, 30–50 metų amžiaus žmonės.

Anot profesoriaus, stuburo išvarža gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. „Taip gali nutikti dėl patirtos traumos ar atliekant sunkų fizinį veiksmą. Bet bene dažniausiai stuburo išvarža atsiranda palaipsniui dėl stubure vykstančių pakitimų. Šiuos pakitimus gali lemti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, nuolatinis sėdimas darbas ir mažas fizinis aktyvumas. Pastebima, kad vis daugiau jaunų žmonių kenčia stuburo išvaržos sukeltus skausmus.

Žmogaus judamasis atramos aparatas suformuotas vaikščiojimui, buvimui vertikalioje padėtyje, o jei nusikeltume į priešistorinius laikus – rankiojimui ir medžiojimui. Dabar mūsų visuomenės gyvenimo būdas ir žmogaus biomechaninė sistema pasikeitė – labai daug laiko, kartais net po 8 ar daugiau valandų per parą, praleidžiame sėdėdami. Tai labai neigiamai veikia stuburą ir lemia išvaržos atsiradimą“, – pastebi profesorius V. Uvarovas.

Išvaržos stadijos ir simptomai

Išvaržą išduodantys simptomai priklauso nuo jos stadijos, pastarųjų yra keturios – protruzija, prolapsas, ekstruzija ir sekvestras. Profesorius V. Uvarovas pasakoja, kad lengviausia stuburo išvaržos stadija yra protruzija, kai minkštasis branduolys tik šiek tiek pasistūmėjęs prie nervinio audinio, todėl simptomų žmogus beveik ar visai nejaučia.  Esant prolapsui minkštasis branduolys remiasi į disko kraštą, todėl žmogus gali jausti skausmą nugaroje, kartais nusitęsiantį į kojas.

Trečioji išvaržos stadija – ekstruzija, – pasižymi tuo, kad skaidulinis žiedas būna įplyšęs, o minkštasis branduolys prasiveržia į stuburo kanalą ir spaudžia stuburo nervus. Šioje stadijoje žmogus kenčia nugaros skausmą, pereinantį į kojas ir sėdmenis, sutrinka jutimai kojose, sukrypsta laikysena. Skausmas gali išplisti net iki pėdų. Paskutinėje išvaržos stadijoje atsiranda didelis skaidulinio žiedo plyšimas, per kurį minkštasis branduolys išsiveržia į stuburo kanalą. Dėl to jaučiamas stiprus, veriantis skausmas juosmenyje, atsiranda judėjimo sutrikimų, raumenų silpnumas. Retais atvejais žmogus negali pakelti vienos arba abiejų pėdų, nelaiko šlapimo, gali nutirpti tarpvietė. Ši ūmi ir grėsminga patologija vadinama „arklio uodegos“ sindromu ir reikalauja skubios operacijos.

„Svarbu pabrėžti, kad trečioji ar ketvirtoji stadija žmogų gali ištikti netikėtai. Ypač didelė „staigmena“ tai būna jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus užklumpa staigus skausmas nugaroje“, – pastebi profesorius V. Uvarovas ir ragina kreiptis profesionalios pagalbos į medikus, atlikti tyrimus ir pradėti gydymą.

Išvarža nėra nuosprendis

Labai dažnai išgirdę stuburo išvaržos diagnozę pacientai išsigąsta, kad tai – nuosprendis visam gyvenimui, nes išvarža neišgydoma, o operacija – neišvengiama. Profesorius šią nuostatą paneigia: „Taip tikrai nėra, nes operuojamos toli gražu ne visos išvaržos. Esant stuburo išvaržai rekomenduojame pasikonsultuoti su kineziterapeutais, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais. Individualios konsultacijos metu specialistas įvertina paciento fizinę būklę, parenka ir detaliai paaiškina stuburo stiprinimui skirtus pratimus. Nors ir esame chirurgai, bet aiškiname pacientams, kad operacija pašalina ligos pasekmę, bet ne priežastį. Todėl norint išvengti operacijos, reikia laiku taikyti kompleksinį konservatyvų gydymą. Daugeliu atveju stuburo išvaržos gydymas pradedamas pasitelkiant uždegimą mažinančius medikamentus, kineziterapiją ar reabilitaciją.

Pilnai baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti ir kantrybe. Pratimus namuose daryti reikės kasdien – tik tada po kelių mėnesių reguliarių mankštų jau bus galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Taip pat reikės sureguliuoti mitybą, miego režimą. Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, taikomos selektyvios stuburo blokados, atliekamos skausmo klinikose“, – aiškina profesorius V. Uvarovas ir priduria, kad negydoma išvarža gali pereiti į sunkesnę stadiją, todėl tenka imtis operacijos.

Stuburo išvaržos operacija atliekama esant tik ryškiai simptomatikai – labai stipriam skausmui, galūnių nejautrumui ir mobilumo sutrikimui, šlapimo nelaikymui ir pan. Ar reikia operacijos, sprendžia pacientą konsultuojantis chirurgas. Paprastai išvaržos operacijos metu atliekamas nedidelis pjūvis nugaroje ties stuburu ir pašalinama išsiveržusio disko dalis. Operacijos atliekamos naudojant mikroskopą arba viedeoskopinę techniką. Po tokios operacijos pacientui reikalinga reabilitacija, trunkanti apie 3 savaites, o jai pasibaigus – savarankiška kineziterapija, nuolatinis subalansuotas fizinis aktyvumas.

Profilaktika ir savigydos pavojai

Stuburo išvaržos galima išvengti arba ją atitolinti laikantis kelių nesudėtingų taisyklių. Pirmiausia, kaip ne kartą pabrėžė RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas, svarbus subalansuotas fizinis aktyvumas – plaukiojimas, bėgiojimas, joga, įvairūs pratimai, net ir 10 tūkstančių žingsnių per dieną iššūkis: „Svarbu kuo daugiau laiko būti vertikalioje padėtyje ir nuolat gerinti raumenų tonusą. Negalima pamiršti sveikos mitybos ir atsisakyti žalingų įpročių, koreguoti svorį, sunkius daiktus kelti tiesia nugara ir sulenktais keliais. Jei darbe esate priversti praleisti daug laiko sėdėdami, stenkitės išlaikyti taisyklingą stuburo padėtį“.

Galiausiai, profesorius V. Uvarovas perspėja nesiimti savigydos – pajutus skausmą nugaroje būtina kreiptis į specialistą, atlikti būtinus stuburo tyrimus, suprasti, kurie judesiai ar kūno padėtys sukelia skausmą. Be to, nereikėtų per daug žavėtis manualine terapija, nes tai nėra panacėja. Profesorius primena, kad manualinės terapijos negalima taikyti neatlikus stuburo radiologinio tyrimo. Taip pat manualinės terapijos negalima taikyti esant infekcijai, cukriniam diabetui, osteoporozei, metaboliniams sutrikimams, esant segmentiniam nestabilumui stubure, kardiovaskulinės problemoms.

RVUL atnaujinamas pacientų lankymas

9 Kov 2022 Naujienos

Šalies mastu laisvinant dėl pandemijos sugriežtintus reikalavimus, nuo kovo 10 d. atnaujinamas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje stacionarizuotų pacientų lankymas. Lankyti pacientus bus galima antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, tam skirtomis valandomis. Svarbi detalė – visi lankytojai privalo dėvėti respiratorius!

Stacionarinėms paslaugoms hospitalizuoti pacientai gali būti lankomi laikantis šių reikalavimų:

  • Bendrasis lankymas vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 17:00 val. iki 19:00 val., šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 12:00 val. iki 14:00 val.
  • Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje pacientai lankomi antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 18:00 val. iki 19:00 val., šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 13:00 val. iki 14:00 val.
  • Lankytojai atvyksta per ligoninės pagrindinį įėjimą;
  • Vieno paciento lankymo trukmė – iki 30 min;
  • Vieną pacientą vienu metu lankyti leidžiama tik vienam lankytojui.
  • Lankymas vyksta paciento palatoje;
  • Lankytojai privalo dėvėti respiratorių arba medicininę kaukę viso buvimo ligoninėje metu, prieš įeinant į skyrių ir išeinant iš jo dezinfekuoti rankas. Lankymo metu rekomenduojamas kuo mažesnis paciento fizinis kontaktas su lankančiais asmenimis (rekomenduojama laikytis ne mažiau kaip 1 metro atstumo).
  • COVID-19 skyriuje ir Izoliaciniame skyriuje hospitalizuotų pacientų lankymas draudžiamas (išskyrus terminalinės būklės pacientus).
  • Siuntiniai („lauknešėliai“) priimami tik COVID-19 ir Izoliaciniame skyriuje hospitalizuotiems pacientams, kurių lankymas draudžiamas. SVARBU: siuntiniai priimami bendrojo lankymo laiku prie pagrindinio įėjimo. Siuntinį perduokite atsakingam personalui, o nepalikite tiesiog prie COVID-19 skyriaus durų.

Terminalinės būklės, t. y. nepagydomos ir progresuojančios ligos eigos, pacientai lankomi laikantis šių reikalavimų:

  • Paciento lankymas iš anksto suderinamas ir lankytojai užregistruojami paskambinus skyriaus, kuriame pacientas gydomas, posto telefonu. Užsiregistravę lankytojai atvyksta suderintu laiku per Skubios pagalbos skyriaus (PRIĖMIMO) registratūrą.
  • Vieno paciento lankymo trukmė – iki 30 min.;
  • Vienoje palatoje vienu metu leidžiama būti tik vieno paciento lankytojams;
  • Lankytojai privalo dėvėti respiratorių, o lankantys terminalinės būklės pacientus COVID-19 skyriuje ar Izoliaciniame skyriuje – reikiamo lygio asmens apsaugos priemones, prieš įeinant į skyrių ir išeinant iš jo dezinfekuoti rankas.
Ligoninė

Pavojingai aneurizmai gydyti – modernios priemonės ir nesudėtinga operacija

„Įsivaizduokite, operavo kraujagyslę smegenyse, o kitą dieną jau vaikščiojau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ar gali būti kas nors geriau už modernias technologijas medicinoje?“, – stebisi pacientas Romas, kuriam Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) viena moderniausių angiografijos sistemų Lietuvoje buvo atlikta aneurizmos uždarymo operacija endovaskuliniu būdu, t. y., per kraujagysles, atliekant tik nedidelį pjūvį kirkšnyje ir panaudojant pačią naujausią ir moderniausią intramaišinę aneurizmos uždarymo priemonę.

Po operacijos – lyg nieko nebūtų nutikę

Pacientas Romas pasakoja, kad kentė galvos skausmo priepuolius, o vieno jų metu buvo priverstas kviesti skubiąją medicinos pagalbą. Nors tada nieko, išskyrus labai didelį kraujo spaudimą, gydytojai nenustatė, Romas užsiregistravo konsultacijai pas neurologą: „Neurologas paskyrė įvairius tyrimus, o paskutinis jų buvo galvos magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas (MRT). Tada ir paaiškėjo, kad turiu smegenų aneurizmą. Patikslinus jos vietą – pakaušyje, netoli kaklo, – ir pasikonsultavus su kelių ligoninių specialistais, buvo nutarta, kad operaciją atliks RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, gydytojas Audrius Širvinskas, kuris pasiūlė naudoti tinkamiausią mano atvejui aneurizmos uždarymo priemonę. Pasak mane konsultavusių gydytojų, daryti atvirą operaciją toje smegenų vietoje būtų labai sudėtinga ir pavojinga.“

Po minimaliai invazyvios operacijos, trukusios mažiau valandą, Romas pooperaciniam stebėjimui buvo nuvežtas į reanimacijos ir intensyviosios terapijos palatą, tačiau jaunas vyras juokiasi, kad jautėsi gerai ir joje paprasčiausiai nuobodžiavo. „Praėjus dienai po operacijos jau būčiau galėjęs važiuoti namo, nejaučiu jokių skausmų. Nežinau, kas gali būti geriau už šiuolaikines modernias technologijas medicinoje. Įsivaizduokite, juk man operavo kraujagyslę smegenyse, o kitą dieną jau buvau visiškai atsigavęs, vaikščiojau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ar gali būti puikiau?“, – džiaugiasi jis.

Pavojinga aneurizma, bet nesudėtinga operacija

Romo atvejį išskiria ir intervencinės radiologijos gydytojas A. Širvinskas. Jis pasakoja, kad pacientas skundėsi labai stipriais galvos skausmais, kurie nepraeidavo be vaistų. „Pirmiausia, turiu pasakyti, kad aneurizma galvos skausmo nesukelia, todėl ir šiuo atveju jų negalime sugretinti. Tačiau jauniems žmonėms aneurizmos progresuoja greitai, todėl yra tikimybė skausmą jausti dėl šios priežasties. Kalbant apie paciento atvejį, atlikus MRT tyrimą buvo aptikta 7 mm skersmens aneurizma. Nors pagal klasifikaciją ji yra vidutinio dydžio, tačiau pacientas – jaunas ir tikimybė, kad aneurizma dar augs ir plyš – labai didelė.

Aneurizmos lokacija buvo sudėtinga, pacientas turėjo vertebro-baziliarinės smegenų arterijos aneurizmą (vertebro-baziliarinė arterija aprūpina krauju smegenų kamieną, smegenėles, pakaušio ir vidurines smilkinių skiltis) pakaušyje, šalia gyvybinių centrų – tokia aneurizma laikoma labai pavojinga, o tradicinė neurochirurginė operacija būtų ypač sudėtinga. Dar viena šios aneurizmos ypatumas – aneurizmos kaklas, iš kurio aneurizma išsivystė aplink kraujagyslės išsišakojimą. Tai reiškia, kad naudojant įprastą stentą, jis uždarytų tik pusę kaklo, o naudoti dviejų stentų ant kraujagyslės išsišakojimo neįmanoma“, – paaiškina gydytojas.

Šioje sudėtingoje situacijoje buvo pasirinkta nauja ir ypač moderni intramaišinė aneurizmos uždarymo priemonė, savo forma primenanti apverstą skėtį arba taurę ir uždaranti aneurizmos kaklą iš aneurizmos vidaus. Priemonė iki aneurizmos nuvedama mikrokateteriu, kuris į kraujagyslę patenka per nedidelį pjūvį kirkšnyje, o naviguojama kontrastinio skysčio ir rentgeno pagalba, tad pati operacija techniškai buvo nesudėtinga. Operacijoje dalyvavo ne tik RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Širvinskas, Operacinio anesteziologijos skyriaus vedėjas dr. D. Činčikas, operacinės komanda, bet ir iš Miuncheno (Vokietija) atvykęs Europos neurointervencinės radiologijos ekspertas, profesorius Thomas Liebigas. Po sėkmingai atliktos operacijos pacientas iš ligoninės buvo išrašytas praėjus 3 dienoms.

Inovatyvus gydymas vis pasiekiamesnis

„Prieš kelis mėnesius pirmieji Baltijos šalyse jau buvome panaudoję šią, vieną naujausių ir pažangiausių priemonių, skirtų smegenų aneurizmos uždarymui. Labai džiaugiuosi, kad tokių priemonių ir technologijų naudojimas pasiteisina, jos tampa plačiau pritaikomos ir prieinamos tiems pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. „Skėtukas“ ypatingai tinka tokiais atvejais kaip Romo, nes kitokį gydymą pasiūlyti sunku. Reikia prisiminti, kad aneurizmos yra skirtingos, bet technologijoms tobulėjant skirtingoms aneurizmų anatominėms grupėms jau galime pritaikyti tinkamiausią sprendimą“, – galimybe padėti net ypač sudėtingiems pacientas džiaugiasi RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas A. Širvinskas.

Gydytojas primena, kad inovatyvus intervencinės radiologijos metodas leidžia atlikti minimaliai invazines intervencijas, todėl sumažėja infekcijų, kraujavimo ar sveikų kūno dalių pažeidimo rizika, sukeliama mažiau skausmo procedūrų metu ir po jų, nelieka didelių randų, o pacientas į normalų gyvenimą grįžta itin greitai.

Gydytojas A. Černauskas: kartais nespėjame atsikvėpti, o gelbėti reikia jau kitą pacientą

Skubios pagalbos skyrius – tai vieta, kurioje niekas nenori atsidurti, tačiau vien į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyrių per metus į kreipiasi daugiau nei 100 tūkstančių pacientų. Dalies gyvybei gresia pavojus arba kyla reali grėsmė sveikatai, todėl jiems pagalba suteikiama nedelsiant, kitiems besikreipiantiems gydytojų apžiūros tenka palaukti kiek ilgiau. Apie tai, kaip vyksta darbas Skubios pagalbos skyriuje, kas jame turi pirmenybę ir kokių kuriozų pasitaiko, pasakoja RVUL vyresnysis skubiosios medicinos gydytojas, knygos „Pragaro ambulatorija“ autorius Andrius Černauskas.

Pirmenybė – sunkiausiems

Kalbėdamas apie Skubios pagalbos skyrių gydytojas A. Černauskas pirmiausiai išskiria kelias nedelsiant medicininę pagalbą gaunančių pacientų kategorijas – tai politrauma, insultas, apsinuodijimas ar kitos gyvybei pavojingos medicininės būklės. „Gavę pranešimą apie atvykstantį pacientą ruošiamės – pasikviečiame skirtingų sričių gydytojus, perspėjame kompiuterinės tomografijos kabineto darbuotojus. Ypač kalbant apie insultą, kiekviena minutė yra „auksinė“, todėl stengiamės viską optimizuoti. Prioritetas skiriamas ir intoksikuotiems pacientams. Dažniausiai tai būna suicidinių ketinimų turintys žmonės, išgėrę daug vaistinių preparatų ar kitų gyvybei pavojingų medžiagų.

Prie skubiausių pacientų priskiriami ir tie, kuriems, pavyzdžiui, prasidėjo sepsis ir sutriko net kelių organų sistemų veikla. Taip pat jaučiantys stiprų skausmą krūtinėje, panašų į infarktą, ar stiprų skausmą kitose kūno vietose, taip pat nukraujavę pacientai, pirmą kartą patyrę traukulius, su sutrikusia sąmone. Pandemija išryškino ir su kvėpavimo nepakankamumu susijusias ūmines būkles – jei į Skubios pagalbos skyrių atvežtas žmogus dūsta, jis irgi nedelsiant patenka į mūsų komandos rankas“, – vardija gydytojas.

Paklaustas, ar tai reiškia, kad atvykus į Skubios pagalbos skyrių su galūnės trauma, teks palaukti ilgiau, A. Černauskas ramina, kad jei trauma sunki – atviras lūžis ar stiprus kraujavimas, – tokiam pacientui tikrai nereikės ilgai laukti. Kitais atvejais nustatyti, ar galūnė lūžusi, padės rentgeno tyrimas, tačiau tokia būklė nekelia pavojaus gyvybei, todėl pacientui gali tekti palaukti kiek ilgiau. Gydytojas pabrėžia, kad būtent todėl pacientas gali pasirinkti: važiuoti į Skubios pagalbos skyrių (jei po traumos galūnės funkcija blogėja, skausmas didėja) ar kreiptis į polikliniką pas budintį gydytoją arba pas šeimos gydytoją.

„Aktyvuoti komandą“

Apie atvykstančius politraumą patyrusius pacientus Skubios pagalbos skyriaus personalą greitosios medicinos pagalbos (GMP) dispečeriai informuoja dar pakeliui. Tada skyriuje galima išgirsti kodinę frazę „aktyvuoti komandą“. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas aiškina, kad vos gavus informacijos apie atvežamą sunkios būklės pacientą, pagal matomus ir įtariamus sužalojimus aktyvuojama politraumos komanda. „Standartinę komandą sudaro skubiosios medicinos gydytojas, chirurgas, dvi slaugytojos, radiologijos technologas, laboratorijos darbuotojas, slaugytojo padėjėjas. Jei įtariame, kad bus kitokių sužeidimų, kviečiame ortopedą traumatologą, urologą, ginekologą, neurochirurgą, kraujagyslių chirurgą, kitus specialistus. Gavę tyrimų rezultatus dėliojame operacijos planą – kuri patologija bus operuojama pirmiausiai. Jei, pavyzdžiui, lūžusi galūnė ir yra vidinis kraujavimas pilvo srityje, tuomet pradedame nuo tos patologijos, kuri kelia didžiausią pavojų žmogaus gyvybei – šiuo atveju, vidinio kraujavimo.“

Paklaustas, ar darbas Skubios pagalbos skyriuje primena filmų scenas, kuriose gydytojų komanda bėgte veža pacientą į reanimacinę palatą ar operacinę, A. Černauskas pripažįsta, kad tokių situacijų kasdieniame darbe netrūksta – dažniausiai esant jau minėtoms sunkioms politraumoms. Taip pat, kai į pagrindinę jo darbo vietą – reanimacinę palatą, – vienu metu įvežami keli sunkios būklės pacientai. Tada reikia nedelsiant sudėlioti planą, kokia procedūra kuriam pacientui bus atliekama pirmiau, kokį pacientą galima perduoti kolegoms į operacinę. „Kartais išvažiavus iš palatos su stabilios būklės pacientu, transportavimo metu situacija pablogėja, tada renkamės į kurią pusę bėgti – atgal ar į reanimacijos skyrių. Taip sprendžiamas net ir gyvybės ar mirties klausimas. Būna, kad nespėjame atsikvėpti, o gelbėti reikia jau kitą sunkios būklės pacientą. Laimė, tokios situacijos nebūna labai dažnos“, – pasakoja A. Černauskas.

Kaip įvertinti būklę?

Apie 20 proc. į RVUL Skubios pagalbos skyrių besikreipiančių pacientų būna hospitalizuojami, o 80 proc. po gydytojo apžiūros išleidžiami ambulatoriniam gydymui. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas sako, kad dalis jų atvyksta su minimaliais simptomais ar besiskųsdami lėtinėmis ligomis – jie turėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Kita vertus, medikas pastebi ir priešingą tendenciją – žmonės delsia kreiptis skubios pagalbos bijodami, kad jų priims, todėl atvyksta jau būdami kritinės būklės.

Paklaustas, kaip medicininio išsilavinimo neturinčiam žmogui įvertinti savo būklės rimtumą ir ar apskritai jis tai turėtų daryti, A. Černauskas sako, kad abejojantys dėl būtinybės vykti į Skubios pagalbos skyrių turėtų sau atsakyti į kelis klausimus. „Mes tikrai nesitikime, kad žmonės įvertins savo būklę profesionaliai, kaip tą daro gydytojas. Visgi jie gali palyginti pojūčius su anksčiau patirtomis panašiomis būklėmis. Pavyzdžiui, jei skauda galvą ir skausmas „pažįstamas“, galbūt pritrūko laiku išgertos ar papildomos tabletės. Tačiau jeigu skausmo pobūdis pasikeitė, pavyzdžiui, šį kartą skauda ne kairę galvos pusę, o visą galvą, skausmas „aštrus“, dingsta sąmonė, tuomet tikrai reikėtų kreiptis pagalbos. Gali nuskambėti nejautriai, tačiau jei pacientą ištiko kokia nors medicininė „bėdelė“ ir kyla mintis „tik pasitikrinti“, tai dažniausiai bus atvejis, kai į Skubios pagalbos skyrių kreiptis nereikia.

Jei visgi žmogus atvažiavo į Skubios pagalbos skyrių, laukia ir mato, kad vėliau atvažiavę pacientai pas gydytojus pakliūna anksčiau už jį – reiškia, kad jo būklė nereikalauja skubios pagalbos. Skubios pagalbos skyrius pirmiausiai skirtas tiems žmonėms, kuriems reikia skubios pagalbos. Jie yra mūsų prioritetas, esame pasiruošę jiems padėti, gelbėti jų gyvybes. Visus kitus taip pat priimame ir atidžiai apžiūrime, bet tik tada, kai mūsų pagalbos nelaukia skubūs pacientai. Neretai pasitaiko komentarų, kad net asocialūs ar neblaivūs asmenys pas gydytoją patenka pirmiau. Bet jie patenka pirmiau, nes dažniausiai turi sudėtingesnę patologiją“, – pasakoja gydytojas. Jis pataria važiuojant į Skubios pagalbos skyrių nepamiršti kartu pasiimti asmens tapatybės dokumento, prisiminti vartojamų vaistų pavadinimus ar bent nuo kokių ligų jie vartojami. Taip pat pravartu pasiimti knygą ar žurnalą, mobilųjį telefoną ir pakrovėją – jei tektų ilgiau palaukti.

Skyriaus kuriozai

Gydytojas A. Černauskas pasakoja, kad Skubios pagalbos skyriuje jam tenka susidurti ir su kuriozinėmis situacijomis. Jis prisimena, kad kartą nuodugniai apžiūrėjus pacientą, atlikus visus įmanomus reikalingus tyrimus ir rekomendavus kreiptis į šeimos gydytoją, pacientas nuvažiavo tiesiai į kitos ligoninės Skubios pagalbos skyrių. Į atmintį įstrigo ir kitas pacientas – įėjęs į kabinetą jis atsisėdo, šalia ant stalo pasidėjo spragėsių dėžę ir pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją.

„Dar vienas pacientas atvyko į Skubios pagalbos skyrių dėl skausmo krūtinėje, patekęs pas mane į kabinetą atsisėdo priešais ir rodydamas pirštu į vieną tašką krūtinėje pasakė, kad jam šį tašką skauda 10 metų. Jis nejuokavo – nuoširdžiai norėjo čia ir dabar išsiaiškinti to skausmo priežastį. O štai kolegos pasakojo apie tikrą atvejį, kai iš slaugos ligoninės su gydytojo siuntimu buvo atvežta pacientė dėl alopecijos, t. y., plaukų slinkimo. Kolegos taip ir nesugalvojo, kaip būtų galima skubiai padėti šiai pacientei“, – šypsosi A. Černauskas.

Nepaisant didžiulio krūvio ir kartais pasitaikančių kuriozinių situacijų, skubiosios medicinos gydytojas sako norintis padėkoti pacientams ir jų artimiesiems už kantrybę, kurios kartais prireikia dėl Skubios pagalbos skyriaus darbo ypatumų, o taip pat ir ligoninės komandai: „Labai noriu padėkoti visų RVUL skyrių kolegoms. Tiems, kurie daugybę metų dirba šioje ligoninėje ir nė dienai nepamiršta, kokioje ligoninėje dirba (skubios pagalbos), nepavargsta, nenumoja ranka, neatsisako padėti ir labai profesionaliai sureaguoja į mūsų pagalbos prašymus. Kai guldome dar, ir dar, ir dar vieną pacientą, kai tenka perkelti, pergrupuoti pacientus į kitas palatas, „paskolinti“ lovą kito profilio pacientui, rasti vietos naujiems sunkios būklės pacientams ar atvykti iš namų sudėtingai operacijai.“

Ligoninė

Apsilankymas Skubios pagalbos skyriuje: ką svarbu žinoti?

15 Vas 2022 Naujienos

Ūmus sveikatos būklės pablogėjimas, traumos ir kiti nelaimingi atsitikimai dažniausiai ištinka staiga ir netikėtai. Net jei Jums iki šiol dar neteko apsilankyti Skubios pagalbos skyriuje, nuo to nėra apsaugotas nė vienas žmogus. Todėl nors ir nuoširdžiai linkime išvengti nelaimių, visiems pravartu iš anksto žinoti, kas laukia atvykus į ligoninės priimamąjį, kaip veikia skubios pagalbos „šviesoforas“ ir kada derėtų kreiptis į budintį gydytoją savo poliklinikoje.

Kaip vyksta darbas Skubios pagalbos skyriuje?

  • Skubios pagalbos skyriuje pacientai apžiūrai kviečiami ne pagal kreipimosi laiką, o pagal būklės sunkumą.
  • Pagalbos poreikis ir skubumo kategorija nustatoma po pirminio būklės įvertinimo pacientui užsiregistravus (esant 1 kategorijai pagalba pradedama teikti nedelsiant, esant 4 kategorijai – teks palaukti ilgiau).
  • Gydytojo apžiūrai kviečiama pagal Jums registratūroje suteiktą numerį eilių valdymo sistemoje (jam užsidegus švieslentėje). Iš I registratūros Jus palydės slaugytojo padėjėja, tuo pačiu pristatydama Jūsų ambulatorinę paciento kortelę (be šios kortelės negalės vykti gydytojo konsultacija).
  • Jus apžiūrėjęs ir gavęs pagal poreikį skirtų tyrimų* atsakymus, gydytojas spręs dėl tolesnio gydymo, hospitalizuojant Jus į RVUL ar kitą gydymo įstaigą arba tęsiant gydymą ambulatoriškai, prižiūrint Jūsų šeimos gydytojui (priklausomai nuo sveikatos sutrikimo).

*Kai kurios ligos ar tam tikros klinikinės būklės niekaip neatsispindi tyrimuose, todėl tyrimai visada skiriami tik gydytojo sprendimu, jei jie reikalingi diagnozei nustatyti ar patvirtinti.

Ar reikalingas siuntimas ir ar teks mokėti?

  • Kreipiantis dėl būtinosios medicinos pagalbos, gydytojo siuntimas neprivalomas.
  • Būtinoji pagalba teikiama nemokamai visiems nuolatiniams šalies gyventojams, neatsižvelgiant į jų draustumą, laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantiems ir teisėtai dirbantiems užsieniečiams, ES/EEB šalių piliečiams, laikinai viešintiems mūsų šalyje, pateikus jų draustumą patvirtinančius dokumentus (galiojančią E kortelę arba E 111, E 106, E 121 pažymą).
  • Jei paciento būklė neatitinka būtinosios pagalbos kriterijų ir jis atvyko be siuntimo, sveikatos priežiūros paslaugos yra mokamos. Apie tai Jus informuos po pirminio Jūsų būklės įvertinimo.

Kiek laiko užtruksite?

  • Pagalba teikiama nedelsiant sunkiausiems, 1-2 kategorijų pacientams, o 3-4 kategorijų pacientams gydytojo apžiūros reikės palaukti nuo 30 min. iki 1 val. Būtinosios pagalbos kriterijų neatitinkantys pacientai priimami tik baigus teikti pagalbą kitiems pacientams.
  • Paciento apžiūros metu gydytojas gali skirti tyrimus, kurių atlikimui gali prireikti iki kelių valandų:

    • Kraujo tyrimų atsakymai gaunami per 0,5-2 val. (priklausomai nuo tyrimų pobūdžio ir apimties)
    • Rentgeno nuotraukos padarymas ir aprašymas užtrunka iki 1 val.
    • Kompiuterinės tomografijos tyrimo atlikimui vidutiniškai prireikia apie 1,5 val.

Vidutinis buvimo laikas Skubios pagalbos skyriuje yra 2,5-3,5 val., tačiau apžiūros ir tyrimų atsakymų laukimo trukmę gali koreguoti netikėtai atvežti kritinės būklės pacientai arba didelis pacientų srautas vienu metu.

Paciento judėjmo schema skubios pagalbos skyriuje

Kodėl vieni patenka greičiau už kitus?

Kai kurie pacientai Skubios pagalbos skyriuje gali būti priimti anksčiau, net jei jie atvyko po Jūsų. Kaip jau minėta, pagalba pacientams teikiama pagal būklės sunkumą, o ne pagal atvykimo eilę ar laukimo laiką. Suprantame, kad tai gali pailginti Jūsų vizito trukmę, ir dėkojame už kantrybę bei supratingumą. Jei Jūsų būklė laukiant pablogėtų, apie tai praneškite Skubios pagalbos skyriaus personalui.


Ar visada būtina vykti į ligoninę?

  • Jei sveikatos būklė yra sunki ir reikalinga būtinoji medicinos pagalba (pvz., patekus į autoįvykį, patyrus insultą ar infarktą, praradus sąmonę, ūmiai apsinuodijus, patyrus traumą, esant tokiai būklei, kuomet pacientas negali pats vykti į skubiosios pagalbos skyrių ar nebėra tam laiko), reikia nedelsiant vykti į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių arba skambinti tel. 112, kad atvyktų greitoji medicinos pagalba.
  • Būtinoji medicinos pagalba suteikiama nedelsiant, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku kelia sunkių komplikacijų grėsmę. Visais kitais atvejais pirmiausia turėtumėte kreiptis į savo šeimos gydytoją, o naktimis, savaitgaliais ar švenčių metu – į budintį gydytoją toje įstaigoje, prie kurios esate prisirašę.
  • Kiekviena poliklinika ar šeimos medicinos centras privalo užtikrinti prie jų prisirašiusiems pacientams nepertraukiamą (24 val.) šeimos medicinos paslaugų teikimą. Apie tai, kur kreiptis pagalbos įstaigų nedarbo metu, galima pasiteirauti savo šeimos gydytojo ar registratūros darbuotojų, ši informacija privalo būti skelbiama ir gydymo įstaigų interneto svetainėse ar skelbimų lentose.

Grįžimas į namus

Ligoninė pavėžėjimo paslaugų neteikia. Net ir atvykus greitosios pagalbos automobiliu, namo juo parvežami tik turintys specialiųjų poreikių, negalintys judėti pacientai, tačiau ir jų pervežimai į namus yra paskutinio skubumo kvietimai, todėl tikėtina, kad teks laukti išties ilgai. Pacientų grįžimu turėtų pasirūpinti lydintys asmenys arba namiškiai, taip pat galima pasinaudoti taksi, kurį iškviesti padės I registratūros darbuotojai.


Stebėjimo palata

Jei atvykusiam pacientui iš karto neįmanoma diagnozuoti ligos ar tuo metu yra iškilusi reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, reikalingas papildomas ištyrimas bei gydymas, tokiais atvejais skiriama stebėjimo paslauga, trunkanti nuo 4 iki 24 val. Tuo metu pacientui taikomas simptominis gydymas (jei toks reikalingas), stebimos gyvybinės funkcijos, prireikus atliekami papildomi tyrimai. Baigiantis numatytam stebėjimo laikui, vėl vertinama paciento sveikatos būklė ir priimamas sprendimas dėl tolesnio gydymo.


Svarbios detalės laukiant

Valgymas. Skubios pagalbos skyriuje gali tekti atlikti tyrimus, o kai kuriems iš jų reikia tuščio skrandžio, todėl laukiant geriau susilaikyti nuo užkandžiavimo.

Tualetas. Prireikus pasinaudoti tualetu, įspėkite šalia esančius pacientus ar skyriaus personalą, kad jei tuo metu Jūsų ieškos gydytojas, nepagalvotų, jog pasišalinote iš apžiūros.

Vaistai. Vaistai gali sukelti nepageidaujamų šalutinių poveikių ar iškreipti tyrimų rezultatus, todėl apžiūros laukiantiems pacientams paprastai jų neduodama iš karto. Tačiau jei jaučiate stiprų skausmą ar būklei blogėjant, būtinai pasakykite apie tai slaugytojai.


„Bagažas“ kelionei į Skubios pagalbos skyrių

Jei į Skubios pagalbos skyrių vykstate iš namų:

  • Pasiimkite asmens dokumentą;
  • Turėkite telefoną ir įkroviklį;
  • Palikite namie papuošalus ar kitus vertingus daiktus;
  • Įsimeskite knygą, žurnalą ar pan., kad neprailgtų laukimas;
  • Pravers buteliukas vandens.

 

Neurologas dr. R. Daukšys: negydoma miego apnėja gali baigtis insultu ar infarktu

Kokybiškas miegas žmogui bene toks pat svarbus kaip oras ar vanduo. Miegant nepakankamai arba nekokybiškai, ilgainiui nukenčia visas organizmas – medžiagų apykaitos, imuninė, endokrininė sistemos. Vienas iš dažnai pasitaikančių sutrikimų yra miego apnėja, ne tik pabloginanti gyvenimo kokybę, bet ir didinanti riziką susirgti kitomis ligomis. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas neurologas dr. Rytis Daukšys, besispecializuojantis miego sutrikimų srityje, sako, kad miego apnėjos atvejų ir šios ligos sukeliamų problemų ateityje tik daugės.

Ar miego sutrikimais žmonės skundžiasi dažnai ir kokių miego sutrikimų gali pasitaikyti?

Tyrimai rodo, kad maždaug 30 proc. Europos gyventojų skundžiasi įvairiais miego sutrikimais. Miego sutrikimai neapsiriboja tik daugeliui žinoma lėtine arba ūmine nemiga. Miego sutrikimams gali būti priskiriami įvairūs kvėpavimo ar judesių sutrikimai, pavyzdžiui, periodiniai kojų judesiai miegant arba neramių kojų sindromas, lėtojo ir greitojo miego parasomnijos, narkolepsija, ankstyvo arba vėlyvo užmigimo sindromas ir daug kitų. Iš viso priskaičiuojama apie 80 miego sutrikimų. Vienas dažniausių – miego apnėja, pasireiškianti 5 proc. normalaus kūno svorio žmonių ir 20 proc. nutukusių žmonių.

Papasakokite, kas yra miego apnėja, kas rizikuoja susirgti šia liga?

Miego apnėja yra sutrikimas, kai žmogui miegant sustoja kvėpavimas. Tokie nekvėpavimo epizodai dali būti įvairios trukmės – kvėpavimas gali sustoti kelioms ar keliolikai sekundžių. Savo praktikoje esu susidūręs su atveju, kai paciento kvėpavimas dėl miego apnėjos sustodavo net 65 sekundėms. Esant lengvai apnėjai, kvėpavimo pauzės gali kartotis kelis kartus per valandą, o sunkiai – net kas dvi minutes. Šios pauzės ištinka miego metu atsipalaidavus raumenims ir užsidarius viršutiniams kvėpavimo takams, o žmogus, negalėdamas įkvėpti oro, atsibunda. Šie prabudimai yra labai trumpi, žmogus jų paprastai net neprisimena, bet būtent jie suardo vientisą miego struktūrą, neleidžia kokybiškai išsimiegoti ir pailsėti.

Miego apnėja serga ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus žmonės, bet pastariesiems ji pasireiškia dažniau. Pastebėta, kad vyrai miego apnėja serga dažniau nei moterys. Labai svarbūs rizikos faktoriai, lemiantys miego apnėją yra viršsvoris, kaklo ir kvėpavimo takų anatomija, raminančiųjų vaistų vartojimas, alkoholio vartojimas ir rūkymas, taip pat Parkinsono liga ir kt. Deja, visuomenei senstant ir gerėjant gyvenimo sąlygoms, dėl kurių žmonės dažniau tunka, miego apnėjos atvejų ir šios ligos sukeliamų problemų ateityje tik daugės.

Kokie požymiai išduoda, kad žmogus gali sirgti miego apnėja?

Pagrindiniai miego apnėją išduodantys požymiai miegant yra knarkimas ir nekvėpavimo epizodai. Ryte nuo miego apnėjos kenčiančiam žmogui gali skaudėti galvą, varginti aukštas kraujo spaudimas, rėmuo. Dieną jis jaučiasi mieguistas ir nuolat pavargęs, gali būti sunku susikaupti, įsiminti ne tik smulkmenas, bet ir svarbius dalykus. Taip pat gali pasireikšti depresijos požymiai, sumažėti lytinis potraukis.

Kokios yra negydomos miego apnėjos pasekmės žmogaus sveikatai ir gyvenimo kokybei?

Kaip žinome, deguonis yra gyvybiškai svarbus mūsų organizmui. Dėl miego apnėjos susilpnėjus arba nutrūkus kvėpavimui vyksta desaturacija, t. y., deguonies įsisotinimas organizme sumažėja bent 3–4 proc., o kai kuriais atvejais apnėjos metu pasitaiko ir iki 60 proc. Smegenims ir širdžiai negaunant reikiamo kiekio deguonies, ilgainiui didėja insulto ir infarkto tikimybė. Negydoma miego apnėja taip pat didina kitų ligų, pavyzdžiui, hipertenzijos, II tipo diabeto, širdies nepakankamumo, depresijos riziką.

Nereikia pamiršti ir žmogaus gyvenimo kokybės, socialinių ryšių. Miego apnėjos sukeltas nuovargis mažina darbingumą ir darbo kokybę, gali prisidėti prie blogėjančių santykių šeimoje ir trūkinėjančių socialinių ryšių, nes žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, jam pasireiškia nuotaikos svyravimai. Deja, didesnis išmiegotų valandų skaičius miego apnėjos atveju nieko nekeičia – net jei žmogus miegos daugiau valandų, vis tiek jaus nuovargį, nes naktį nustojęs kvėpuoti jis prabus, miegas taps fragmentišku ir nekokybišku.

Miego apnėjos pasekmė – padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė?

Tai visame pasaulyje ypač opi miego apnėjos sukeliama problema. Dėl miego apnėjos sukelto mieguistumo, žmonės neretai užmiega vairuodami. Ypač dažnai nuo miego apnėjos kenčia tolimųjų reisų vairuotojai, todėl kai kuriose užsienio šalyse prieš juos įdarbinant atliekami polisomnografijos tyrimai dėl miego apnėjos. Žinoma, padidėja ir kitų nelaimingų atsitikimų tikimybė, pavyzdžiui, darbininkai dėl sulėtėjusios reakcijos ar sumažėjusios dėmesio koncentracijos gali patirti įvairių sužeidimų.

Kokie tyrimai ar metodai taikomi miego apnėjos diagnostikoje?

Miego apnėjos diagnozavimas ir gydymas yra kompleksinis procesas, kuriame glaudžiai bendradarbiauja gydytojai otorinolaringologai, gydytojai neurologai ir gydytojai pulmonologai. Kalbant apibendrintai, įvertinamas paciento kūno masės indeksas, kvėpavimo takų ir gomurio struktūra bei kiti parametrai. Pacientas turi užpildyti Epwortho mieguistumo skalės klausimyną, pagal kurį nustatomas mieguistumo lygis balais. Jei surinktų balų skaičius viršija 10, tai jau yra susirūpinimą keliantis ženklas.

Be to, miego apnėjos diagnozei reikalingas ir polisomnagrafinis tyrimas. Tai yra viso miego ciklo nakties metu įrašas su kvėpavimo registravimu, kuris laikomas „auksiniu standartu“ diagnozuojant miego apnėją ir kitus miego sutrikimus. RVUL jau veikia miego tyrimų kabinetas su universalia naujos kartos polisomnografijos sistema, todėl dabar į mūsų ligoninę besikreipiantiems pacientams galime pasiūlyti pilną miego apnėjos ištyrimą ir gydymą. Be to, polisomnagrafiniai tyrimai atliekami vos keliose gydymo įstaigose Lietuvoje, todėl ši nauja paslauga mūsų ligoninei svarbi teikiant kompleksines paslaugas pacientams.

Kaip vyksta Jūsų minimas polisomnagrafinis tyrimas ir ką iš jo metu surinktų duomenų galima sužinoti apie paciento miegą?

Pacientas į mūsų ligoninę kviečiamas atvykti vakare, nes polisomnografinis miego tyrimas trunka visą naktį. Šiam tyrimui yra skirta palata su specialia įranga, registruojančia biofiziologinius pokyčius miegant. Paprastai tariant, pacientui skirtinguose galvos taškuose ir kūno vietose pritvirtinami davikliai. Polisomnografinio tyrimo metu registruojama elektroencefalograma ir elektrokardiograma, akių, kojų, kvėpavimo judesiai, kraujo įsotinimas deguonimi ir kiti duomenys. Taip pat polisomnografijos tyrimo metu pacientai yra filmuojami tam, kad būtų galima užfiksuoti neįprastus judesius. Gautus duomenis peržiūri, įvertina ir apibendrina gydytojas neurologas.

Kokie galimi miego apnėjos gydymo būdai, ar žmogus gali sau padėti ir savarankiškai?

Surinkus ir įvertinus anksčiau minėtų tyrimų duomenis vertinama, ar pacientui gali padėti chirurginė intervencija – pavyzdžiui, gomurio, liežuvėlio ar nosies pertvaros korekcija. Chirurginė intervencija taikoma esant lengvai arba vidutinio sunkumo miego apnėjai, ją galime atlikti RVUL. Jei miego apnėja yra sunki, reikia taikyti gydymą teigiamo oro slėgio aparatu. Šis aparatas skirtas naudoti namuose: einant miegoti žmogus užsideda kaukę, o aparatas nuolatos tiekia orą pagal individualius parametrus nustatytu slėgiu. Tai padeda išvengti kvėpavimo pauzių, prabudimų ir deguonies desaturacijos.

Kalbant apie profilaktiką, žmonės turėtų rūpintis savo svoriu ir subalansuota mityba, būti fiziškai aktyvūs, vengti alkoholio, nevartoti narkotinių medžiagų ir migdomųjų vaistų, nerūkyti.

Unikali operacija išvadavo pacientę iš skausmo ir atitolino klubo sąnario protezavimą

„Skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio, laikui bėgant stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pradeda vystytis ir sparčiai progresuoja artrozė“, – pagrindinius klubo sąnario displazijos simptomus vardija Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Petryla. Jis atliko unikalią operaciją, kuriai ruošėsi Estijoje, naudojo specialiai jai pagamintus medicininius įrankius. Operacijos rezultatas – pacientei sugrąžinta gyvenimo kokybė ir bent dešimtmečiu atitolintas klubo sąnario protezavimas.

Kas yra klubo sąnario displazija ir kas gali susirgti šia liga?

Klubo sąnario displazija – tai sutrikęs klubo sąnario gūžduobės ir šlaunikaulio galvutės formavimasis, galintis atsirasti vaisiui vystantis gimdoje ar kūdikystėje. Paprastais žodžiais tariant, klubo sąnario displazija būna tada, kai sutrinka klubo sąnario formavimasis, t. y., gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, o šlaunikaulis išnyra iš jos ir vaikštant sukelia skausmą.

Priežasčių, kodėl kai kuriems žmonėms gali išsivystyti displazija, yra ne viena. Pavyzdžiui, tai gali būti kaulų ir raumenų anomalijos, didelis naujagimio svoris, paveldimumas ir kita. Mergaitėms ši patologija diagnozuojama dažniau nei berniukams dėl gimimo metu padaugėjančių kraujyje cirkuliuojančių hormonų estrogenų ir relaksino. Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje yra klubo sąnario displaziją turinčių žmonių, nėra.

Kada ir kokiais metodais diagnozuojama klubo sąnario displazija?

Pirmiausia, dėl klubo sąnario displazijos yra apžiūrimas kiekvienas naujagimis – per apžiūrą gydytojas įvertina klubų atitraukimą, gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, Barlowo ir Ortolanio testai.  Visus naujagimius, įtariamus turint klubo displazijos klinikinius požymius ir rizikos veiksnius, apžiūri gydytojas ortopedas traumatologas ir su tėvais aptaria įvairias gydymo galimybes. Visgi dalis klubo sąnario displazijų nebūna diagnozuojamos, o pirmieji patologijos simptomai kartais pasireiškia net po kelių dešimtmečių. Pagrindinis jos simptomas – skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio. Laikui bėgant šis skausmas stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pacientams pradeda vystytis ir sparčiai progresuoti artrozė.

Iki šiol nuo klubo sąnario displazijos kenčiantys pacientai turėjo laukti klubo sąnario endoprotezavimo operacijos, tačiau Jūs prieš kelis mėnesius pacientei atlikote unikalią periacetabulinę osteotomiją. Papasakokite, kaip ruošėtės šiai operacijai?

Iki šiol Lietuvoje periacetabulinės osteotomijos suaugusiems atliekamos nebuvo. Šios operacijos technikos mokiausi iš estų chirurgo Andrey Smirnov – jis buvo atvykęs į mūsų ligoninę ir padarė dvi mokomąsias operacijas, vėliau žinių gilinti vykau į Estiją, kurioje per  savaitę vidutiniškai atliekamos trys tokios operacijos. Žinoma, papildomai skaičiau daug mokslinės literatūros ir analizavau operacijų vaizdo įrašus. Taip pat ruošdamiesi išsamiai aptarinėjome ir analizavome operacijos etapus ir eigą su visa operacinės komanda. Be to, didelės pagalbos, palaikymo ir patarimų tiek ruošiantis, tiek operacijos metu sulaukiau iš Traumatologijos skyriaus vedėjo dr. Igorio Šatkausko.

Šiai operacijai ligoninė privalėjo įsigyti specialių medicininių įrankių: operacijos nebūtume padarę be lenktų formų kaltų, kuriais galėjau apgaubti gaktikaulio šaką ir sėdinkaulį. Operacijos metu „judėti“ daugiausiai galėjome pasitelkdami rentgeno vaizdus. Reikėjo ir nemažai fizinės jėgos, todėl apie 3,5 valandos trukusi operacija gerokai išvargino tiek fiziškai, tiek emociškai.

Kuo unikali periacetabulinės osteotomijos operacija?

Kaip minėjau, esant klubo sąnario displazijai, gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, todėl į jos mažesnį plotą besiremdama šlaunikaulio galva pacientui sukelia skausmą. Šios operacijos tikslas – užversti gūžduobę ir pasukti ją tokiu kampu, kad šlaunikaulis turėtų kuo didesnį atraminį plotą, taip sumažinant skausmą, dėl kurio pacientai dažniausiai ir kreipiasi. Antrasis operacijos tikslas yra atitolinti klubo endoprotezavimo operaciją, o žmogus galėtų gyventi su savo sąnariu. Vidutiniškai endoprotezavimą galima nutolinti 10–15 metų.

Periacetabulinės osteotomijos operacija unikali tuo, kad nekeičiamas klubo sąnarys, nereikia implantuoti ilgų plokštelių, jos metu nepažeidžiamas dubens vientisumas, jis ir toliau išlieka stabilus, nors ir pašaliname gaktikaulio šakas, dalį sėdinkaulio ir klubakaulio. Pacientas, praėjus vos kelioms dienoms po operacijos, jau gali priminti operuotą koją.

Kokie šios operacijos rezultatai ir kodėl jais galėjote džiaugtis ne iš karto?

Kalbant apie rezultatus, pacientė po operacijos jautėsi gerai, kitą dieną jau galėjo atsistoti. Jos hospitalizacija truko 3 dienas, tada ji buvo išleista namo. Reabilitacija buvo atlikta praėjus 2 mėnesiams po operacijos. Tačiau galutiniai rezultatai ir sėkmė paaiškėjo ne iš karto – pacientė naudą pajuto praėjus maždaug 6 mėnesiams po operacijos ir po intensyvaus reabilitacinio gydymo.

Ar Jūsų atlikta operacija pacientei ateityje padės išvengti klubo sąnario endoprotezavimo?

Ši pacientė dabar yra maždaug trisdešimties metų amžiaus, jos būklę stebėsime apie 10 metų ir tada spręsime dėl protezavimo – tikrai yra tikimybė, kad pažeisto klubo sąnario endoprotezavimo operacijos po 10 metų dar neprireiks.

Ar yra amžiaus ribos ar kitų aspektų, dėl kurių negalima atlikti periacetabulinės osteotomijos?

Mokslinėje literatūroje rekomenduojama operaciją atlikti pacientams, kurių amžius siekia ne daugiau 48 metų, tačiau jaunesniems pacientams artrozė jau gali būti pažengusi, dažniausiai nebėra sąnario kremzlės, todėl šios operacijos nebeatliekame, nes operacija bus neefektyvi ir skausmas pacientui nesumažės. Taip pat ši operacija neatliekama, jeigu pacientas nesiskundžias klubo skausmu, nors rentgenogramose stebima klubo displazija.

Kodėl Lietuvoje iki šiol tokios operacijos atliekamos nebuvo?

Potencialūs pacientai yra jauni žmonės, todėl gali būti, kad jie tarsi „nurašomi“ laukti vyresnio amžiaus ir protezavimo operacijos. Visgi bendraujant su kolegomis iš kitų ligoninių aiškėja, kad pacientų yra ir juos tikrai būtų galima operuoti. Tačiau, iki šiol nebuvo ortopedų traumatologų, kurie tokias operacijas atliktų. Todėl dėl klubo sąnario displazijos kenčiančius jaunus norėčiau žmones paskatinti kreiptis dėl konsultacijos ir sužinoti, ar jiems gali būti atlikta periacetabulinės osteotomijos operacija, pagerinsianti jų gyvenimo kokybę ir atitolinsianti klubo sąnario keitimo operaciją.

Operacinės slaugytojo padėjėja: dažnai esu instrumentatorės rankomis ir kojomis

Operacinė – ypatinga vieta, kurioje kiekvieno operacinės komandos nario indėlis ir funkcijos yra svarbūs, o vieno iš narių trūkstant, operacija vykti negali. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje operacinės slaugytojo padėjėja dirbanti Gražina Kurec sako, kad jai, kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

Ne paslaptis, kad dažniausiai į ligoninę atvykę pacientai žino, kad operacijoje dalyvaus chirurgas ir gydytojas anesteziologas, o kas dar sudaro operacinės komandą – lieka „paslaptimi“. Jūs esate operacinės slaugytojo padėjėja – viena iš tų komandos narių, apie kuriuos pacientai paprastai nepagalvoja. Papasakokite apie savo darbą.

Be mūsų, kaip ir be bet kurio kito operacinės komandos nario, operacija paprasčiausiai neįvyktų. Pirmoji mano užduotis – paruošti operacinę darbui ir užtikrinti joje tvarką, švarą ir dezinfekciją. Taip pat, atsižvelgdama į kitų operacinės komandos narių poreikius, jiems padedu pasiruošti operacijai, pavyzdžiui, galiu įjungti ir sureguliuoti operacinėje esančius medicinos prietaisus ir įsitikinti, kad jie veikia. Kartu su operacinės slaugytoja išpakuojame pirštines ir instrumentus. Tai labai svarbus pasiruošimo operacijai etapas, nes atliekame dvigubą instrumentų sterilumo patikrinimą – atidžiai prieš šviesą apžiūrime pakuotes, ar jos nėra pažeistos, ar nėra mikroįtrūkimų ir skylučių. Taip pat kartu su kolegomis padedame chirurgui tinkamai apsirengti operacijai. Apibendrintai – padedu operacinės komandos nariams visapusiškai pasiruošti operacijai.

Ar dirbdama operacinės slaugytojo padėjėja turite artimą kontaktą su pacientu?

Taip, esu vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susitinka operacijai ruošiamas pacientas – dalyvauju perimant ligonį iš jį į Operacinį bloką atvežusių skyriaus slaugytojų, perkeliant ant operacinės vežimo, nugabenant į operacinę, pacientą paguldant į reikiamą poziciją ant operacinio stalo. Tenka su pacientais ir pasišnekėti – dauguma jaučia baimę ir stresą prieš operaciją, tai natūralu, todėl pabandau nuraminti, prablaškyti jų mintis.

Tačiau jūsų darbas pasiruošimu operacijai nesibaigia, jos metu taip pat turite įvairių užduočių.

Visiškai teisingai, vykstant operacijai turiu stebėti aplinką, pavyzdžiui, užtikrinti sterilumą. Jei pritrūksta kokių medicininių instrumentų, einame jų atnešti. Dažnai mus, operacinės slaugytojo padėjėjas, vadina instrumentatorės rankomis ir kojomis – juk pati instrumentatorė dėl griežtų sterilumo reikalavimų negali palikti savo darbo vietos tam, kad atsineštų papildomą instrumentą ar kitą chirurgui reikalingą darbo priemonę. Kartais pasitaiko, kad chirurgas paprašo pareguliuoti kokio nors prietaiso galingumą ar kitą rodiklį. Dirbame su rentgeno aparatu, vadinamuoju C-lanku – privežame prie paciento, pastatome į reikalingą padėtį, įjungiame.

Už ką dar esate atsakinga?

Viena iš užduočių, tenkanti operacinės slaugytojos padėjėjai – surinkti laboratorinius ėminius, tinkamai supakuoti ir saugiai pristatyti į Laboratorinės diagnostikos skyrių. Pavyzdžiui, jei pacientui būna atliekama biopsija. Taip pat turiu užpildyti kai kuriuos su operacijos eiga susijusius dokumentus. Kitaip tariant, kaip ir prieš operaciją, taip ir per ją – jei kolegai reikia pagalbos, aš – jei tik mano žinios ir kompetencija leidžia – stengiuosi visada padėti.

Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į stebėjimo palatą, o jūs liekate operacinėje. Kokie darbai jūsų laukia šiame etape?

Padedu išvežti ligonį, o tada po kiekvienos operacijos turiu išvalyti patalpą, supakuoti ir išgabenti naudotus skalbinius, pavyzdžiui, operacinio lauko ir paciento, instrumentų stalelio apklotus. Taip pat ir medicinines atliekas – tai gali būti vienkartiniai tvarsčiai, švirkštai ir kita. Iš patirties turiu pasakyti ir tai, kad po vienų operacijų tvarkytis būna lengviau, po kitų sunkiau. Jei, pavyzdžiui, operuojamas stuburas – žinau, kad bus sunkiau. Bet būna ir „švarių“ operacijų, kuriose kraujo pasitaiko mažai.

Atrodo, kad jūsų darbas įvairesnis nei galima įsivaizduoti.

Aš operacinės slaugytojo padėjėja dirbu nuo 2003 m. Pabandžiau ir patiko, darbas tikrai įvairus ir skirtingas, nors, kaip ir visur, tikrai būna dienų, kai pavargstu. Be to, tenka dirbti tiek planinėse operacijose, tiek su skubiai į ligoninę atvežtais pacientais, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar. Priklausomai nuo operacijos rūšies, skiriasi ir pasiruošimas. Pasitaiko įvairių situacijų, todėl kartais tenka į operacinę bėgte bėgti. Atvykus skubiam pacientui turime sužinoti, kokia jam operacija paskirta, kurioje operacinėje ir pasirūpinti, kad ji būtų tinkamai paruošta. Tad darbe būna ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų.

Kokių asmeninių savybių privalo turėti operacinės slaugytojo padėjėjo specialybę pasirinkęs žmogus?

Pirmiausia, manau, žmogus privalo būti labai atsakingas. Visgi kalbame apie žmonių sveikatą ir gyvybę, todėl išlygų čia būti paprasčiausiai negali. Kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, man svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

Taip pat žmogus turėtų norėti mokytis, nes privalome išmanyti ir chirurginių instrumentų rinkinius, ir medicininę techniką, ir higienos bei sterilumo reikalavimus. Taip pat nebijoti klausti, jei kažko nežinai, nes visada atsiras kolegų, kurie atsakys, patars, pagelbės. Beje, šią specialybę galima įgyti profesinio rengimo mokyklose. Anksčiau kursas trukdavo 9 savaites, bet dabar jis išplėstas į 6–9 mėnesius, pusę jo sudaro teorinė dalis, pusę – praktika. Taigi visi norintys gali mokytis, įgyti patirties ir dirbti šį darbą – nuobodu nebus.

1 2 3 4 10

PAIEŠKA

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com