Karė savanorė I. Petraitytė: noriu, kad žmonės aktyviai dalyvautų savo šalies gyvenime ir didintų atsparumą grėsmėms

„Pritariu supratimui ir modeliui, kad kovinę užduotį privalo įvykdyti karys, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra vyriškos, ar moteriškos lyties. Tarnyboje visi tikisi, kad stengsiesi ir dėl savęs, ir dėl kito. Visiems, manau, norisi pasitikėti šalia esančiais žmonėmis, nes klaidų kaina gali būti labai didelė“, – sako krašto apsaugos savanorė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) infekcijų kontrolės specialistė Iveta Petraitytė. Karė savanorė I. Petraitytė prieš aštuonerius metus lapkričio 23 d. prisiekė tarnauti Lietuvai, o interviu papasakojo apie tarnybą, įsimintiniausias pratybas ir ko linkėtų kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Papasakokite, kas yra Krašto apsaugos savanorių pajėgos (toliau – KASP), kada tapote jų dalimi?

KASP yra integruota Lietuvos kariuomenės dalis. Jose tarnaujantys savanoriai yra kariai, kuriems suteikiamas kovinis parengimas, galioja tos taisyklės, kurios galioja ir būnant profesinės karinės tarnybos kariu – tenka atsakomybė ginti savo šalį ginklu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Krašto apsaugos savanore tapau 2017 metais ir prisiekiau tarnauti Lietuvai lapkričio 23 d. – per Kariuomenės dieną. Ta diena buvo dvigubai išskirtinė, nes buvau išrinkta geriausia kurso kare ir man teko garbė skaityti priesaiką savo šaliai, o mano kurso bendražygiai prisiekė kartu, atkartodami mano skaitomus priesaikos žodžius. Tai tikrai buvo jaudinanti akimirka, kuri įsiminė visam gyvenimui.

Kaip tampama KASP dalimi? Ar reikia atitikti reikalavimus, išlaikyti testą, įvykdyti užduotis?

Kad taptum krašto apsaugos savanoriu, pirmiausiai turi gauti medicininę pažymą, o tada turi praeiti bazinį kario savanorio kursą arba baigti jaunesniųjų karininkų vadų kursą. Pasirinkau bazinį kario savanorio kursą, kuris buvo turbūt vienas geriausių sprendimų gyvenime. Prieš 8 metus jis truko tris savaites, vyko kariniame dalinyje, visą tą laiką į namus grįžti negalėjome.

Pirmą kartą atsidūrus karinėje struktūroje tikrai buvo daug streso – turi viską daryti greitai, dienos režimas aiškus ir griežtas nuo pirmos minutės, įsakymai skamba kaip tikri įsakymai – įsakmiai ir garsiai. Bet jeigu suvoki, kur atėjai, stresas netrukus praeina. Buvo žmonių, kurie paliko kursą ir pirmą dieną, ir vėliau. Manau, kad jei žmonės supranta, kad atsirado ne savo vietoje, svarbu nebijoti priimti tokio sprendimo.

Kurso metu mokėmės pradinių kario individualiųjų įgūdžių: naudotis ginklais, budėti, atiduoti pagarbą, rikiuotės, orientavimosi, kreipimosi į vyresniuosius, tvarkos – net kaip pasikloti lovą. Ėjome į paros trukmės žygį miške. Buvo ir šaudymo pratybų, kurios iš pradžių man kėlė stresą, nes bijojau suklysti.

Kas vyko po trijų savaičių pasibaigus baziniam kursui?

Po trijų savaičių visi pilnai baigę kursą prisiekėme Lietuvai. Paprastai būna iškilminga rikiuotė, dažniausiai joje dalyvauja KASP vadas, kurso vadai. O tada prasideda tarnyba savaitgaliais – kiekvienas savanoris priskiriamas kuriai nors iš kuopų. Aš šiuo metu tarnauju Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės vienoje iš kuopų.

Paminėjote, kad tarnyba KASP vyksta savaitgaliais. Ką tuo metu veikiate?

Metų pradžioje yra pateikiamas karinio rengimo planas su metiniu pratybų tvarkaraščiu, taigi iš anksto žinome, kas kada vyks, todėl tai gerokai palengvina civilinio darbo ir karinės tarnybos derinimą. Pratybos savaitgaliais vyksta bent kartą per mėnesį, kartais ir dažniau. Jos trunka abi savaitgalio dienas. Taip pat būna mokymų, pratybų, kurios tęsiasi savaitę, dvi ar tris.

Savaitgalio pratybose privalo dalyvauti visi kariai savanoriai, nedalyvauti galima tik dėl aiškiai įvardintų pateisinamų priežasčių. Manau, kad taip ir turi būti, nes kaip kariai savanoriai turime stengtis sudalyvauti visose numatytose pratybose, kadangi įgūdžiams ir žinioms įgyti turime tik tuos savaitgalius. Dalyvavimas ilgosiose pratybose – pagal kiekvieno galimybes, derinamas su darbu. Džiugu, kai darbdaviai supranta ir išleidžia ilgesniam laikui.

Savaitgalis gali atrodyti įvairiai – teorinės paskaitos, tada įgūdžių formavimas praktikoje, gali būti pratybos su kitais daliniais ir pan. Savo patirtimi, žiniomis dalijasi ir sąjungininkai – amerikiečiai, vokiečiai. Pratybos dažnai vyksta tokiomis oro sąlygomis, kurios prideda papildomų iššūkių – vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį. Po tokių pratybų bent jau man smagiausia suprasti, kokie geri išradimai yra šiltas dušas ir minkšta lova.

Kokie žmonės ir kodėl renkasi tarnybą KASP?

Prisijungti prie KASP paskatino mano tuometis bėgimo treneris, Šaulių sąjungos narys. Aš tarnybą pasirinkau norėdama fizinių ir psichologinių iššūkių bei manydama, kad galiu prisitaikyti prie šios sistemos ir jos taisyklių. Viską, ko tikėjausi rasti, radau arba atrandu tam tikrose situacijose. Manau, kad žmonės prisijungia dėl įvairių motyvų – vedini patriotizmo, ieškodami iššūkių, tikėdamiesi įgyti naudingų įgūdžių.

Taip pat manau, kad renkantis tarnybą KASP svarbiausia suprasti, ko iš tavęs čia bus tikimasi – nebijoti, nepavykus bandyti dar kartą, atrasti savyje stiprybės pasiekti iškeltą tikslą, įgyvendinti užduotį, gebėti priimti įsakymus, mokėti dirbti komandoje, būti disciplinuotam. Tam tikro charakterio žmonėms tai gali būti iššūkis.

Tarnyboje daug atsakomybės, nes esi atsakingas ir už save, ir už savo bendražygius. Jei kažko nenorėsi arba nemokėsi daryti, tikėtina, kad tau ir tavo tarnybos draugui, ir visiems kitiems aplinkui bus blogai. O jei visai nieko nemokėsi, tiesiog būsi našta kitiems. Tarnyboje visi tikisi, kad stengsiesi ir dėl savęs, ir dėl kito. Visiems, manau, norisi pasitikėti šalia esančiais žmonėmis, nes klaidų kaina gali būti labai didelė.

Kalbant apie profesijas, susirenka labai daug skirtingų žmonių iš įvairiausių sričių, todėl gauname ne tik karinių įgūdžių, bet ir gyvenimiškos patirties iš civilinio gyvenimo. Užmezgame ryšius, susirandame draugų, kartu praleidžiame savaitgalius. Kuo sunkesnes situacijas įveiki su grupe žmonių, tuo artimesni ryšiai užsimezga, lieka prisiminimai – iššūkiai apjungia žmones.

Ar tarnybą KASP renkasi daug moterų?

Mūsų kuopoje yra virš šimto žmonių, manau apie 15–20 proc. – moterys, kitose kuopose šis procentas gal kiek mažesnis. Bet aš laikausi principo, kad lyties kariuomenėje nėra, yra tiesiog karys, nepaisant to, kad vyrų ir moterų karinio fizinio parengtumo testo normatyvai skiriasi. Pritariu supratimui ir modeliui, kad kovinę užduotį privalo įvykdyti karys, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra vyriškos, ar moteriškos lyties. Kare tikrai gali būti situacijų, kai reikės ištraukti savo bendražygį, jį nešti, bėgti. Taigi, karys prisiima atsakomybę pasiekti reikalingą pasirengimą, kad galėtų pilnavertiškai tarnauti.

Kokios situacijos buvo įsimintiniausios ar sunkiausios?

Tikrai įsimintina buvo, kai žiemą šokome į eketę su uniforma, batais ir kuprine. Man tai buvo tam tikras iššūkis, nes aš, nors ir moku plaukti, nemėgstu gylio. Įšokus reikėjo iškilti, nusiimti kuprinę ir užmesti ją ant ledo, tada pačiai „išsitraukti“ ant ledo. Esant eketėje, įsikabinus į ledą dar buvo tikrinama kaip veikia protas stresinėje situacijoje: klausė, kiek man metų, kelinta šiandien diena, kiek yra 5+8 ir pan. Tokioje treniruotėje galima pamatyti, ar karys panikuoja, kaip elgiasi stresinėje situacijoje. Suteikiamos žinios ir formuojami įgūdžiai, kad ištikus panašiai situacijai nebūtų panikos arba ji būtų kiek mažesnė.  Be to, instruktuojama, ką daryti, kad nebūtum įtrauktas po ledu.

Įsimintina būna ir orientaciniuose žygiuose, einant ilgus atstumus, vykdant užduotis. Man labiausiai į atmintį įstringa tos užduotys, kurioms atlikti reikia įdėti papildomų fizinių ir psichologinių pastangų, išeiti iš komforto zonos.

Kaip manote, ar žinias ir įgūdžius, kuriuos gaunate KASP, galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime?

Tarnyboje įgyjama išgyvenimo, pirmosios pagalbos, taktinės medicinos, vadybos, orientavimosi ir kitų įgūdžių. Kaip sakoma, ko išmokstame, ant pečių nenešiojame – įgūdžiai ar žinios gali praversti netikėčiausiose situacijose. Be to, išmoksti nepasimesti. Žinoma, sunku numatyti, kaip protas veiks ekstremalioje situacijoje, bet turint tam tikrų žinių ir jas pavertus įgūdžiais, panikos, tikėtina, bus mažiau.

Taip pat iš kariuomenės atsinešiau bendravimo principus, lyderystę, supratimą, kad turiu atitikti nustatytus reikalavimus, laikytis taisyklių, suprasdama, kad pati pasirinkau čia būti. Panašiai, kaip ir ligoninėje, kai medicinos personalas užsideda chalatą ir žino, kad privalo laikytis tam tikrų taisyklių, ko iš jų tikisi kolegos, pacientai ar jų artimieji.

Kokius lyderystės principus galite išskirti?

Kariuomenėje daug griežtos struktūros, procedūrų, komunikacijos. Vadas turi gebėti aiškiai iškomunikuoti užduotį, jeigu nori, kad kariai ją suprastų ir atliktų. Žinoma, ir vadas turi suprasti, kokia užduotis jam skirta, todėl turi nebijoti išsiaiškinti, ko nesupranta. Taip pat gebėti suprasti savo karius, norėti mokytis ir tobulėti, rodyti pavyzdį, suprasti atsakomybę, kurią prisiima planuojant užduotį ir ją vykdant. Lyderis turi gebėti savo idėja įtikinti komandą, gebėti suburti žmones.

Labai vertinu tai, kad kariuomenėje yra situacijų, kai pasireiškia principas „lead by example“ (liet. vadovauti pavyzdžiu). Kiekvienas turi įgyti pagarbą ne tik medaliais ir laipsniais, bet ir rodydamas pavyzdį, rūpestį. Labai džiaugiuosi, kad yra vadų ir instruktorių, kurie pirmi parodo pavyzdį, tada visi kiti atlieka užduotį. Šį principą galima taikyti ne tik kariuomenėje, bet ir kasdieniame gyvenime, ir darbe.

Gal bazinio kario kurso reikėtų visiems Lietuvos piliečiams?

Manau, kad visi turi suvokti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Ypač jei kalbame apie visuotinę gynybą, visuomenės atsparumą išorės grėsmėms, karių ir civilių bendradarbiavimą. Tikrai galiu patvirtinti, kad suvokiant kontekstą yra lengviau – ištikus krizei žinosi, kas vyksta, kaip tam tikri dalykai veikia, kaip turi elgtis, galėsi suvaldyti paniką. Taigi, ar visiems reikėtų bent minimalaus kurso – manau, kad taip, o būdai gali būti įvairūs.

Aišku, kartais tenka išgirsti nusiskundimų, kad niekas neapmoko – žmonės laukia, kol kažkas jiems viską atneš ant lėkštutės. Bet aš visada sakau, kad kiekvienas yra atsakingas pats už save ir už savo šalį. Turi pats norėti sužinoti, dalyvauti, domėtis. Net ir mažas žengtas žingsnis kartais gali suteikti neįtikėtiną pagreitį.

Ar tai reiškia, kad kiekvienas tam tikra prasme esame lyderis?

Dabartiniame geopolitiniame kontekste turime suprasti, kad už savo valstybę esame atsakingi tik mes patys. Kuo daugiau žmonių tą suvoks, tuo mums visiems bus lengviau. Patys turime norėti kažką daryti, ir būdų tai daryti yra įvairių – ne tik stoti į KASP, profesinę karo tarnybą, Šaulių sąjungą. Galima dalyvauti pilietinėse akcijose, pinti tinklus Ukrainoje kovojantiems kariams, remti Blue/Yellow ar kitas organizacijas, savanoriauti ir pan.

Galima savarankiškai pasidomėti, kaip kas veikia, kodėl taip suformuota, kas yra civilinis mobilizacinis personalo rezervas ir kodėl jame galbūt esu, ir pan. Patiems žmonėms proaktyviai domėtis, ką turėti namuose, kuprinėje, koks yra miesto evakuacinis planas ir pan. Todėl mano noras ir palinkėjimas, kad žmonės aktyviai įsitrauktų į jiems priimtinas veiklas, aktyviai dalyvautų savo šalies gyvenime, domėtųsi ir didintų savo atsparumą įvairioms grėsmėms.