Dalia Smagurauskaitė

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko tarptautinės organizacijos AO Trauma kartu su Respublikine Vilniaus universitetine ligonine (RVUL) organizuotas seminaras „Mūšio lauko sužalojimai: Ukrainos patirtis“. Vienas iš šio seminaro iniciatorių – gydytojas ortopedas traumatologas dr. Oleksandr Rikhter, tiesiogiai dalyvaujantis gydant sužeistus Ukrainos karius ir besidalinantis sukaupta patirtimi užsienio šalyse. „Specifinių žinių ir įgūdžių trūkumas buvo vienas didžiausių iššūkių, todėl mokytis pradėjome nuo pirmos karo dienos. Dabar norime sukauptas žinias perduoti kitų šalių gydytojams“, – sako gydytojas iš Ukrainos. Jis plačiau papasakojo apie didžiausius iššūkius, su kuriais susidūrė prasidėjus karui Ukrainoje.

Praktinis seminaras

Dr. O. Rikhter baigė Vinycios medicinos universitetą Ukrainoje, savo profesines žinias gilino JAV, Kanadoje. Vėliau tapau AO Trauma – pasaulinės gydytojų ortopedų traumatologų organizacijos padalinio Ukrainoje prezidentu. Prieš kelias dienas jis kartu su AO Trauma komanda dalinosi patirtimi su kolegomis iš septynių užsienio šalių gydant kovinius sužeidimus.

„Labai džiaugiuosi, kad organizavome dviejų dienų seminarą gydytojams ortopedams traumatologams, kuris buvo sudarytas iš paskaitų, vaizdinės medžiagos aptarimo ir praktinių diskusijų grupėse. Pirmąją dieną aptarėme pagrindinius kovos sužalojimų gydymo principus. Antrąją dieną – konkrečius atvejus, galūnių traumų lokalizaciją, gydymo indikacijas ir kontraindikacijas. Be to, jis labai priklauso nuo daugybės kitų specialybių gydytojų. Taigi, kalbėjome apie multidisciplininį požiūrį į šių labai sudėtingų traumų gydymą“, – sako dr. O. Rikhter.

Paklaustas, kas paskatino organizuoti šį seminarą Vilniuje, dr. O. Rikhter pabrėžia, kad stengiasi dalytis sukaupta patirtimi, kad kitos šalys galėtų įsivertinti savo pasirengimą ekstremalioms situacijoms: „Mes mokytis pradėjome nuo pirmos karo dienos – tobulinti savo žinias, įgūdžius ir techniką, nes kovinių sužalojimų ir civilių sužalojimų gydymas labai skiriasi. Todėl tomis žiniomis norėjome pasidalinti su žmonėmis, kurie mums padeda, mus palaiko nuo pirmos karo dienos. Norime, kad būtumėte pasirengę išgelbėti daugiau žmonių gyvybių arba padėti daugiau žmonių grįžti į įprastą gyvenimą.“

Susidūrė su žinių trūkumu

Paklaustas, ar jo nuomone, įmanoma pilnai pasirengti karui, dr. O. Rikhter sako, kad šis klausimas turi būti keliamas nacionaliniu lygmeniu. „Ukrainoje nuo pat pradžių susidūrėme su daugybe iššūkių. Jie buvo susiję su žmogiškaisiais ištekliais, medicinos įranga ir priemonėmis bei su lankstumu priimant sprendimus. Be to, prisimenu, kad pirmąją karo dieną aš savęs paklausiau ar mes žinome, kaip gydyti karo sužalojimus? Ar yra kokia nors literatūra, kurią galėtume paskaityti? Žinoma, kad niekas tokios patirties neturėjo. Taigi specifinių žinių ir įgūdžių trūkumas taip pat buvo vienas didžiausių iššūkių. Todėl pradėjome mokytis iš kiekvieno atvejo, o dabar šiomis žiniomis dalinamės su užsienio kolegomis“, – pasakoja dr. O. Rikhter

Gydytojas sako, kad situacija buvo nepavydėtina, tačiau greitai buvo pradėta ieškoti sprendimų. Jau pirmąją karo naktį jis surengė vebinarų maratoną: „Ištisą naktį ieškojome specialistų visame pasaulyje, kurie žinotų, ką daryti su koviniais sužalojimais, kaip juos gydyti. Jau kitą dieną turėjome parengtas programos gaires. Ši informacija yra AO Trauma oficialioje svetainėje, ir kiekvienas gali ją peržiūrėti ir naudotis.“

Sprendžiant specialistų trūkumą dr. O. Rikhter su kolegomis įgyvendino švietimo programą nacionaliniu lygmeniu – pradėjo rengti seminarus apie kovines traumas. Taip buvo parengti daugiau nei 700 gydytojų ortopedų traumatologų. Jis akcentuoja, kad paprastai medicinos specialistų skaičius yra ruošiamas taikos laikotarpiu ir yra mažesnis nei reikalauja karo sąlygos.

„Taip pat, nuo pradžių siekėme apsirūpinti ir pakankamu medicininių išteklių, vaistų, įrangos kiekiu, nes karo metu pacientų skaičius padidėja 4 ar 5 kartus. Be to, kaip minėjau, jų patirti sužalojimai yra daug sudėtingesni nei civiliniai, taigi, priemonių reikia daug daugiau. Ir, žinoma, būtina turėti planą, kaip viskas veiks, kaip dirbs medicinos personalas“, – pabrėžia gydytojas.

Medicinos personalo nuovargis

Viena iš didžiausių problemų nuo karos pradžios praėjus daugiau nei trejiems metams – medicinos personalo nuovargis. Dr. O. Rikhter sako, kad žmonės yra psichologiškai pavargę, tačiau jis nemato daug galimybių, kaip jiems padėti.

„Ukrainos medicinos darbuotojai yra visiškai išsekę. Viena iš priežasčių yra ta, kad  karo metu dauguma sužalojimų yra tikrai sudėtingi, o gydymo rezultatai nėra puikūs. Pacientų gydymas trunka ilgai, reikia daug operacijų siekiant išgelbėti gyvybę arba grąžinti į normalų gyvenimą. O galiausiai gydytojas rezultato dažnai net nesužino, todėl nebelieka motyvacijos. Tai nėra tokie pacientai, kurie po operacijos jaučia palengvėjimą, padėkoja ir išvažiuoja namo, kaip būdavo prieš karą. Taip pat turime labai didelį, niekada nenutrūkstantį sunkių pacientų srautą. Todėl dirbame dieną ir naktį, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Nepaisant nieko, bandote daryti viską, kas įmanoma“, – sako gydytojas.

Dr. O. Rikhter pasakoja, kad medikai yra taip įsitraukę į gydymo procesą, kad turėdami laisvadienį, jaučiasi pasimetę, negali žiūrėti televizijos, negali skaityti knygų, nekreipia dėmesio į aplinką: „Jie važiuoja  iš vieno miesto į kitą, iš ligoninės į ligoninę, bet nepastebi saulės, gėlių, upės, žmonių. Gavę laisvadienį jie nežino, ką daryti, nes aplink vyksta karas, o jų viduje tvyro tuštuma.“

Paklaustas, kokią pagrindinę žinią Lietuvos medikų bendruomenei nori perduoti, dr. O. Rikhter sako, kad pirmiausia nori padėkoti už pagalbą. „Būdamas Lietuvoje matau daugybę mėlynų–geltonų vėliavų. Tai yra fantastika, tai yra tikras palaikymas. Mes tai labai vertiname ir branginame. Ir kartu norime atsilyginti jums savo patirtimi, žiniomis. Norėčiau, kad būtumėte pasirengę, kad išvengtumėte katastrofos, kokią patyrėme Ukrainoje. Kad išgelbėtumėte kuo daugiau žmonių gyvybių, nes žmonių gyvybės yra didžiausia kiekvienos šalies vertybė. Todėl geriau būti pasirengus“, – dėkoja dr. O. Rikhter.

Tema – labai aktuali

Seminaro dalyvius pasveikinusi RVUL vadovė dr. Jelena Kutkauskienė išreiškė nuoširdžią padėką kolegoms ir draugams iš Ukrainos, kurie sutiko pasidalinti neįkainojama patirtimi. „Labai vertiname jūsų pastangas, ypač žinodami, kad kelionė autobusu į Vilnių truko beveik 20 valandų. Jūsų buvimas čia yra priminimas apie tai, koks svarbus yra bendradarbiavimas ir atsparumas krizinėms situacijoms medicinoje. Mokykimės vieni iš kitų, remkime vieni kitus ir siekime geriausių pacientų gydymo rezultatų mūsų šalyse“, – sakė ji.

RVUL Traumatologijos skyriuje dirbanti gydytoja ortopedė traumatologė Evelina Kondrusevičienė, prisidėjusi prie dviejų dienų renginio organizavimo, džiaugiasi, kad dalyviams skirtos seminaro vietos buvo labai greitai užpildytos, o tai rodo, kad tema yra iš tikrųjų aktuali.

„Buvo dalyvių iš Norvegijos, Italijos, Graikijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, žinoma, ir Lietuvos. Manau, kad šio renginio metu dalyviai ne tik įgijo pagrindų, kaip gydyti karo metu patirtus sužalojimus, bet ir užmezgė naudingų kontaktų, į kuriuos esant reikalui, visada galės kreiptis. Visgi nuoširdžiai tikiuosi, kad šių įgytų žinių nereikės panaudoti kasdieninėje veikloje, bet geriausias būdas išvengti karo, būti jam pasiruošus.

Na o savo žiniomis pasidalinę ukrainiečiai – Oleksandr Rikhter, Vasyl Makhovskyi, dr. Oleksdandr Zarytskyi, Dr. Vasyl Parii, Oleksandr Tsybulskyi, Andrey Volna, Petro Nikitin, Konstiantyn Romanenko, kurie karo sąlygomis, su ribotais ištekliais ir didele pacientų apkrova, įgijo itin vertingą klinikinę patirtį, yra žmonės, tikrai puikiai atliekantys savo darbą, turintys didelę patirtį ir tikrai atsidavę savo profesijai. Šeimoms išvykus iš Ukrainos, jie liko savo šalyje ir toliau teikia puikios kokybės medicininę pagalbą bei organizuoja mokymus savo kolegoms Ukrainoje“, – sako RVUL gydytoja.

Šiandien vyko oficialus Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubiosios pagalbos skyriaus atidarymas, kuriame dalyvavo sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Darius Trijonis, Seimo ir Vyriausybės, respublikinių ligoninių ir Vilniaus miesto poliklinikų atstovai. Svečiai apžiūrėjo atnaujintą skyriaus infrastruktūrą, susipažino su įdiegtomis informacinėmis technologijomis, pacientų priėmimo algoritmais ir kitomis naujovėmis.

Svečius RVUL Skubiosios pagalbos skyriuje pasitikusi įstaigos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė pabrėžė, kad šio skyriaus renovacija yra vienas svarbiausių pastarųjų metų sveikatos sistemos infrastruktūros atnaujinimų sostinėje. „Noriu pasidžiaugti kryptinga valstybės investicija, kuri padėjo užtikrinti tiek greitesnį ir kokybiškesnį pacientų aptarnavimą, tiek pagerinti regiono sveikatos sistemos atsparumą ir parengtį įvairioms ekstremalioms situacijoms. Šiuolaikinė infrastruktūra, skaitmeniniai pacientų srautų valdymo sprendimai, išplėstos pirminio būklės įvertinimo (triažo) ir diagnostikos galimybės leidžia veikti pagal aukščiausius standartus ir užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų teikimą net esant padidintam pacientų srautui“, – sakė vadovė.

Anot jos, skyriaus renovacija nėra vien estetinis atnaujinimas – tai investicija į greitesnį ir efektyvesnį gydymą bei geresnius rezultatus. Pacientams renovacija reiškia trumpesnį laukimo laiką, aiškesnę priėmimo tvarką ir paciento kelią, tikslesnę diagnostiką, patogesnę aplinką. Darbuotojams pasiūlytos ergonomiškos darbo vietos, optimizuoti procesai, sukurtos galimybės ugdyti kompetencijas ir didinti emocinį atsparumą. Tai kuria motyvuotą ir vieningą komandą, teikiančią aukštesnės kokybės paslaugas, sklandžiai dirbančią tiek kasdienėse, tiek kritinėse situacijose ir greitai reaguojančią į naujus sveikatos sistemos iššūkius.

„Esame pagrindinis suaugusiųjų skubiosios medicinos centras Vilniaus regione, todėl šį projektą įgyvendinome kaip atsakingą investiciją, kuri sujungia pažangią medicinos įrangą, infrastruktūros atnaujinimą ir duomenimis grįstą valdymą – visa tai garantuoja kokybę ir tvarų išteklių panaudojimą. Dėkoju visai ligoninės komandai ir institucijoms už konstruktyvų darbą: kartu sukūrėme skubios pagalbos paslaugų aplinką, atitinkančią šių dienų iššūkius ir rytojaus lūkesčius, bei atveriančią naują kokybinį etapą Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje“, – džiaugėsi dr. J. Kutkauskienė.

Sveikino žodį tarusi ir simbolinę juostelę perkirpusi sveikatos apsaugos ministrė M. Jakubauskienė pabrėžė modernizavimo svarbą ir naudą tiek pacientams, tiek skyriaus komandai. „Atnaujintas Skubiosios pagalbos skyrius leis dar geriau užtikrinti pacientų saugumą, greitesnį reagavimą ir kokybiškesnes paslaugas. Tai svarbus žingsnis stiprinant visos šalies skubiosios pagalbos sistemą ir gerinant sąlygas tiek pacientams, tiek medikams“, – sakė ministrė.

Atidaryme dalyvavęs Vilniaus universiteto rektorius prof. R. Petrauskas sakė besidžiaugiantis modernizacija: „Vilniaus universitetas kaip ligoninės dalininkas džiaugiasi vykstančia plėtra. Ligoninės projektai gerai parengti ir sėkmingai realizuojami. Svarbiausia, kad siekiama naujų standartų ir sudaromos vis geresnės sąlygos darbuotojams bei pacientams. Tai investicija į kiekvieno iš mūsų ramybę kritiniu momentu ir žinojimą, kad gausime kokybišką pagalbą“, – sakė jis.

Planuojant Skubiosios pagalbos skyriaus pokyčius, galvota ne tik apie fizinį atsinaujinimą, bet ir apie organizacinio proceso peržiūrėjimą, remiantis užsienio šalių – JAV, Vokietijos, Skandinavijos – patirtimi. O siekiant valdyti streso rizikos veiksnius, nemažai investuojama ir į personalo kompetencijas – RVUL Skubiosios pagalbos skyriaus darbuotojai yra mokomi pagal specialią JAV ir JK įsikūrusio Krizių prevencijos instituto (CPI) metodiką, leidžiančią saugiai ir konstruktyviai reaguoti į distresą patiriančius asmenis.

Šis infrastruktūros modernizavimo projektas finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis, dalį lėšų skyrė ir pati įstaiga. Bendra investicijų į Skubiosios pagalbos skyriaus infrastruktūros atnaujinimą suma siekia 4,96 mln. Eur.

„Lėtinį pankreatitą iki 90 proc. atvejų sukelia alkoholis. Dėl pažeisto kasos audinio sutrinka kasos fermentų gamyba maistui skaidyti ir hormonų gamyba gliukozės apykaitos reguliavimui. Deja, pasakyti, kad nustojus vartoti alkoholį situacija pagerėja – negaliu, nes liga sukelia negrįžtamus kasos pakitimus“, – teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės  II Chirurgijos skyriaus vedėjas, abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Saulius Jurevičius. Jis plačiau papasakojo apie šią ligą, jos sukeliamas komplikacijas ir gydymo būdus, gerinančius pacientų gyvenimo kokybę.

Pradėkime nuo to, kas yra kasa ir kam ji reikalinga?

Žmogaus virškinimo sistema, paprastai kalbant, susideda iš „vamzdžių“: stemplės, skrandžio, žarnų ir dviejų parechiminių organų, t. y., kepenų ir kasos. Taigi, kasa yra virškinimo sistemos dalis – virškinimo liauka. Kasos funkcija yra dvejopa: egzokrininė ir endokrininė. Egzokrininės funkcijos dėka kasa gamina virškinimo fermentus, kurie nuteka į dvylikapirštę žarną ir pradeda maisto medžiagų skaidymą. Endokrininės funkcijos dėka kasos salelės (kasos ląstelių grupės) gamina insuliną ir gliukagoną, kurie reguliuoja gliukozės apykaitą organizme.

Kas yra lėtinis kasos uždegimas?

Lėtinis kasos uždegimas arba lėtinis pankreatitas yra ilgalaikė, progresuojanti liga, kuriai vystantis kasos uždegimas negrįžtamai pažeidžia kasos audinį, pakeičia jo struktūrą ir sukelia kasos funkcijų sutrikimą. Dėl to sutrinka kasos fermentų gamyba maistui skaidyti ir hormonų gamyba gliukozės reguliavimui.

Esant lėtiniam uždegimui, kasos latakai kai kuriose vietose susiaurėja, juos užkemša akmenys, panašiai kaip sergant inkstų akmenlige. Akmenukai gali būti nuo 0,5 mm iki 1–3 cm dydžio. Jie sukelia kasos latakų sistemos obstrukciją, kai nebenuteka kasos sultys. Ligai progresuojant kasa atrofuojasi, gamina mažiau kasos sulčių, o pagaminamos sultys negali normaliai nutekėti į dvylikapirštę žarną. Dėl to sutrinka virškinimas, o ypatingai blogai virškinami riebalai, nes joks kitas organas negamina riebalus virškinančių fermentų. Taip pat dėl sutrikusios endokrininės funkcijos žmogui vystosi vadinamasis trečiojo tipo diabetas.

Virškinimo sutrikimai ir diabetas – kas dar gali grėsti sutrikus kasos funkcijai?

Lėtinį kasos uždegimą dažnai lydi komplikacijos. Pavyzdžiui, kai kuriose kasos vietose gali susiformuoti fibrozinio audinio išvešėjimas, vadinamas pseudotumoru. Šis uždegiminis audinys gali spausti bendrą tulžies lataką ir sukelti mechaninę geltą. Išvešėjęs audinys gali suspausti dvylikapirštę žarną, dėl to pablogėja maisto patekimas iš skrandžio į žarnyną. Pseudotumoras gali užspausti aplink esančias venas, kurios dalinai trombuojasi ir sukelia kitus negalavimus.

Taip pat gali atsirasti problemų, susijusių su kasos latakų sistemos vientisumu, nes jis būna pažeidžiamas. Pavyzdžiui, prakiurus latakėliui kasos sultys teka į laisvą pilvo ertmę, o tai pacientui sukelia pilvo pūtimą ar skausmą. Taip pat gali susiformuoti pseudocista, kuri gali infekuotis – tada susidaro pūlinys, o pseudocistai plyšus – peritonitas. Kasos sultims pažeidus greta esančios kraujagyslės sienelę prasideda kraujavimas į pseudocistos ertmę.

Kokias pagrindines lėtinio pankreatito priežastis galite išskirti?

Kalbant apie ūminį kasos uždegimą – pankreatitą – dažniausios ir lygiavertės priežastys yra tulžies akmenligė ir alkoholio vartojimas. Lėtinį pankreatitą iki 90 proc. atvejų sukelia alkoholis, todėl tipinis mūsų pacientas yra maždaug 45 metų vyras, ilgą laiką vartojantis alkoholį. Yra maža dalis atvejų, kai liga gali atsirasti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, kasos latakų defektų, medikamentinių kasos audinio pakenkimų, tam tikrų ligų kombinacijų. Pavyzdžiui, mano praktikoje buvo atvejis, kai jaunas vyras nuo vaikystės skundėsi skrandžio negalavimais, kol galiausiai atlikus magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą paaiškėjo, kad jis serga lėtiniu kasos uždegimu.

Kiek laiko ir kokį kiekį alkoholio vartojantis žmogus jau rizikuoja susirgti lėtiniu kasos uždegimu?

Aštuoniasdešimt gramų gryno alkoholio kasdien kelerius metus. Palyginimui, tai galėtų būti bent viena stiklinė degtinės. Žinoma, ne visi alkoholį nuolat vartojantys žmonės neišvengiamai suserga lėtiniu kasos uždegimu – kitiems gali išsivystyti, pavyzdžiui, kepenų cirozė.

Kokiais simptomais pasireiškia lėtinis kasos uždegimas?

Dažniausiai pasitaikantis pacientų skundas yra lėtinis pilvo skausmas, paūmėjantis pavalgius. Taip pat dėl nepakankamos virškinimo fermentų gamybos gali atsirasti viduriavimas riebalingomis išmatomis, apetito stoka, krentantis svoris. Išsivysčius diabetui kasa pagamina mažiau insulino, todėl padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Esant komplikacijoms žmogus gali pagelsti, gali pasireikšti organų kompresijos, vidiniai kraujavimai, infekcijos.

Kada kreipiasi į abdominalinį (pilvo) chirurgą?

Puikiai žinome, kad esant ūminiam pankreatitui būtina kreiptis skubios pagalbos. Tačiau lėtinis kasos uždegimas vystosi palaipsniui, pasitaiko tiek paūmėjimų, tiek ir lengvesnių periodų. Paprastai pacientai pas chirurgą patenka tada, kai uždegimas yra pažengęs. Kodėl? Nes žmogui tiesiog skauda pilvą, jis kreipiasi į šeimos gydytoją, pas kitus specialistus, pavyzdžiui, gastroenterologą, ieško priežasčių. Ir tik pastebėjus ryškesnius kasos pakitimus, jis patenka į mūsų rankas.

Kokie tyrimai reikalingi lėtinio kasos uždegimo diagnozei nustatyti?

Tikrai efektyvus tyrimas yra šiuolaikinė echoskopija, pirminei lėtinio pankreatito diagnostikai jo visiškai pakanka. Jeigu svarstoma chirurginė operacija, būtinai atliekama kompiuterinė tomografija. Jokių specifinių kraujo tyrimų, indikuojančių lėtinį pankreatitą, nėra, nebent būtų ligos paūmėjimas – tada tyrimas parodytų kasos fermentų ir uždegiminių rodiklių padidėjimą.

Koks gydymas gali būti taikomas pacientams?  O gal nustojus vartoti alkoholį situacija pagerėja?

Deja, pasakyti, kad nustojus vartoti alkoholį situacija pagerėja – negaliu, nes liga sukelia negrįžtamus kasos pakitimus. Skirtingai nuo kepenų, kurios gana gerai regeneruojasi, kasa atsistatyti negali. Tačiau atsisakius alkoholio situacija bent jau neblogėja.

Taip pat ir jokio specifinio gydymo ar vaisto nuo lėtinio kasos uždegimo nėra. Paprastai gydymas vaistais susijęs su simptomatika – gydytojas gali paskirti skausmą malšinančių vaistų, kasos fermentinių preparatų, insulino, skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų ir kt. Tikrai nereikėtų gydyti antibiotikais, nes tai nėra infekcija.

Visgi galimos įvairios chirurginės operacijos. Kam jos reikalingos?

RVUL II chirurgijos skyriuje atliekame kelis operacijų tipus, pagrindinės – drenavimo ir rezekcinės. Drenavimo operacijos reikalingos jei, pavyzdžiui, yra užsikimšę kasos latakai ir skystis nenuteka ten, kur turėtų, operacijos metu galime atlaisvinanti latakus, sukurti naują jungtį ir nukreipti kasos sultis į žarnyną. Tai padarius sumažėja skausmas, pagerėja virškinimas.

Kitas operacijų tipas – rezekcinės operacijos, kai pašalinama dalis kasos audinio. Pavyzdžiui, jei pakenkta kasos uodega, ją pašaliname taip sumažindami komplikacijų tikimybę.

Jei kasos galvoje yra uždegiminis pseudotumoras, tokiu atveju daromos įvairaus tipo operacijos, pavyzdžiui, pankreatoduodeninė rezekcija. Operacijos metu šalinama ir kasos galva, ir dvylikapirštė žarna, ir bendro tulžies latako dalis. Vėliau virškinamasis traktas sujungiamas taip, kad būtų atstatytas sulčių tekėjimas. Ši operacija yra didelės apimties ir gan traumuojanti žmogaus organizmą, tačiau gali pagerėti virškinimas, sumažėti skausmas. Visgi, jei įmanoma, rekomenduoju dvylikapirštę žarną išsaugančią kasos galvos rezekciją, kai pašalinama ne visa kasos galva, o didžioji išvešėjusio uždegiminio audinio dalis.

Ar žmogus gali gyventi be kasos? O gal galima kasos transplantacija, kaip, pavyzdžiui, inkstų ar kepenų?

Norint gyventi be kasos, būtina išspręsti dvi problemas – virškinimo fermentų gamybą ir atsparumą insulinui. Virškinimo trūkstamų fermentų kompensavimui galima naudoti specialius vaistus, o štai insulino problemą dar 1979 m. ėmėsi spęsti JAV specialistai. Minesotos universiteto ligoninės profesorius Davidas E. R. Sutherlandas, vadovavęs transplantologijos klinikai, atliko pirmą visišką kasos pašalinimą su kasos salelių autotransplantacija. Jis pašalino kasą, laboratorijoje iš pašalintos kasos išskyrė saleles, kurios gamina hormonus ir jas sušvikštė į to paties paciento vartų veną, kuri įteka į kepenis. Salelės ten prigijo ir tęsė insulino gamybą.

Pirmoji pasaulyje inksto ir kasos komplekso transplantacija atlikta 1966 m. Minesotos (JAV) universiteto ligoninėje. 2008 metais stažavausi toje pačioje ligoninėje – čia  vykau stebėti kasos transplantacijos ir mokytis ją atlikti. Stažuotėje įgytos žinios padėjo prisidėti prie Santaros klinikose atliktos pirmosios Lietuvoje ir Baltijos šalyse kasos ir inksto komplekso transplantacijos.

Susidaro įspūdis, kad kartą sutrikus kasos funkcijai dėl lėtinio pankreatito, žmogus negali tikėtis ryškaus sveikatos pagerėjimo. Visgi, kokių rezultatų galima tikėtis po chirurginio gydymo?

Gydymas vaistais paprastai gali palengvinti simptomus: sumažėja skausmas, pagerėja virškinimas, kontroliuojamas gliukozės kiekis. Chirurginis gydymas gali suteikti ilgalaikį pagerėjimą, esant ypač stipriam skausmui ir komplikacijoms. Prieš kelerius metus atlikome tyrimą – pacientų prašėme užpildyti klausimyną ir įvertinti savo būklę įvairiais aspektais, pavyzdžiui, fizinis aktyvumas, skausmas, energingumas, socialinės funkcijos ir kt. Klausimyną pacientai pildė prieš operaciją ir praėjus metams po jos. Rezultatai parodė reikšmingus pagerėjimus visose srityse. Tai reiškia, kad chirurginis gydymas daugeliu atvejų buvo sėkmingas ir veiksmingas. Žinoma, operacijos efektas tikrai nebus geras, jei pacientas grįš prie žalingų įpročių, alkoholio, netaisyklingos mitybos.

Taip pat noriu pabrėžti, kad kiekvieno paciento atvejį vertiname ir taikome individualizuotus sprendimus. Skyriuje turime keliolika specialistų, kurie gali pasiūlyti sprendimus tiek lėtiniam pankreatitui, tiek kitoms ligoms gydyti. Be to, skyrius neseniai buvo renovuotas, todėl užtikriname ne tik aukšto lygio paslaugas, bet ir galime pasidžiaugti modernia aplinka.

„Patys sunkiausi pacientai – su politraumomis, be sąmonės, kuriuos reikia gaivinti, taip pat patenka į reanimacijos palatą. Bet tada laiko aiškinti nėra, reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Šioje palatoje vyksta intensyvi ir nenutrūkstanti paciento priežiūra, kurią su kolegomis turime užtikrinti“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubiosios pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Julė Misiūnienė. Dvidešimt metų su sunkiais pacientais dirbanti slaugytoja sako, kad tokių situacijų, kurios sukeltų stresą jau nebėra, bet kartais ji pergyvena dėl to, kaip pacientui padėti greičiau, geriau, kokybiškiau.

Papasakokite, kaip atrodė jūsų paskutinis budėjimas Skubiosios pagalbos skyriuje?

Paskutinis budėjimas buvo labai intensyvus ir sunkus – kreipėsi kone rekordinis pacientų skaičius šią vasarą, daug insultus, traumas patyrusių žmonių. Kadangi dirbu reanimacijos palatoje su sunkiais ligoniais, taip jau būna – kol yra pacientų, tol dirbi, laiko atsipūsti nėra. Kažkuriuo metu iškišau galvą apsidairyti – viskas dūzgė kaip avilyje, intensyviai dirbo visas skyrius. Bet vasarą eidama į budėjimą visada nusiteikiu, kad bus daugiau pacientų.

Kodėl taip būna?

Vasarą žmonės išvažiuoja prie ežero, jūros ar į sodybą. Jie krypteli koją, įsiduria, persipjauna, nukrenta ar kitaip susižeidžia, bet iš karto į medikus pagalbos nesikreipia, galvoja, kad gal praeis. Tada sekmadienio vakarą arba pirmadienį anksti ryte supranta, kad negali eiti į darbą ir atvyksta pagalbos pas mus, nors dažnu atveju jiems reikėtų kreiptis į polikliniką.

Be to, vasarą žmonės išsitraukia visus turimus įrankius ir priemones – grėblį, kirvį, pjūklą, paspirtuką, riedlentę, dviratį, – neįvertina savo galimybių ir susižeidžia. Taip pat vyresnio amžiaus žmonės lipa skinti vaisių, nors vaikai ar anūkai ir labai prašo palaukti, kol patys atvažiuos ir padės. Bet jie lipa ir nukrenta. Gaila, nes kartais tokių traumų pasekmės būna labai liūdnos. Todėl į darbą einu su mintimi, kad turiu kaip įmanoma geriau padėti pacientui ir kartu su manimi dirbantiems kolegoms.

Kokias funkcijas atliekate Skubiosios pagalbos skyriaus reanimacijos ir intensyviosios terapijos palatoje?

Pasitinkame ir perkeliame pacientą, imame kraujo tyrimams, statome lašinę, matuojame gyvybinius parametrus ir nuolat stebime būklę. Jei reikia, lydime į operacinę, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių ar kitą ligoninės padalinį. Jei keičiasi būklė, iš karto informuoju gydytoją.

Jei pacientas yra sąmoningas, stengiuosi jam papasakoti viską, kas su juo vyksta, ką darysime toliau. Ne visi pacientai gali suprasti, ką jiems sakau dėl sveikatos būklės – demencijos, insulto ar kt. –  bet girdint paaiškinimus jiems galbūt būna ramiau.

Patys sunkiausi pacientai – su politraumomis, be sąmonės, kuriuos reikia gaivinti, taip pat patenka į reanimacijos palatą. Bet tada laiko aiškinti nėra, reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Šioje palatoje vyksta intensyvi ir nenutrūkstanti paciento priežiūra, kurią su kolegomis turime užtikrinti.

Teko girdėti pasakymų, kad mums, slaugytojoms, čia lengva. Bet taip nėra. Jau pradedant nuo pacientų rūšiavimo reikia galvoti bei spręsti čia ir dabar. Kartais būtent triažo slaugytoja pirmiausia ir pamato, kad paciento būklė pasikeitė ar pagalbos jam reikia nedelsiant. O esant reikalui slaugytoja, be jokios abejonės, pirmoji pradeda gaivinimo veiksmus.

Ar reanimacijos ir intensyviosios terapijos palata yra ta Skubiosios pagalbos skyriaus vieta, kurioje patiriate didžiausią stresą?

Skubiosios pagalbos skyriuje dirbu beveik 20 metų ir tokių situacijų, kurios man sukeltų stresą, kad ir kiek žmonių bebūtų skyriuje, jau nebėra. Bet kartais pergyvenu dėl to, kaip pacientui padėti greičiau, geriau, kokybiškiau.

Pergyvenate, jeigu nepavyksta padėti pacientui?

Kai kurie pacientai atmintyje lieka ilgiau, dažniausiai tai būna jauni žmonės. Kartais jie miršta ne pas mus, o jau perkelti į kitą ligoninės skyrių. Tu juos nuveži, o paskui sužinai, kad mirė, ir galvoji „kaip, kodėl?“.

O kartais iš patirties žinai, kad nors žmogus dar šneka, bet iš tam tikrų požymių, tyrimų jau matai, kad yra didelė tikimybė, jog jis neišgyvens. Tokiems žmonėms nesakau, kad jie turėtų paskambinti ir atsisveikinti su artimaisiais, bet pasiūlau tiesiog paskambinti ir su jais pasikalbėti.

Jeigu artimieji yra ligoninėje, tuomet bent labai trumpam stengiuosi juos įleisti – tai labai sudėtinga, nes reanimacijos palatoje dažniausiai būna kitų pacientų, vyksta intensyvus darbas su jais. Bet visada ieškau išeities, jei tik yra galimybė nepakenkiant kitiems pacientams.

Ar nepavykus išgelbėti paciento dar galvojate, kad kažką galėjote padaryti kitaip, daugiau?

Tokių minčių kyla retai. Pavyzdžiui, vienas paskutinių atvejų, kai turėjome jauną sušalusią moterį: visi skyriuje darėme viską, ką tik galėjome. Kažkas gaivino, kažkas bėgo šildančios lempos, atliko skrandžio plovimą kaip šildančią priemonę. Tiek skyriaus vedėjas, tiek gydytojai siūlė variantus, rezidentai tuo pačiu metu ieškojo ir skaitė naujausius mokslinius straipsnius. Gaivinimas vyko ilgiau nei tris valandas, padarėme viską, ką galėjome. Buvo labai gaila, kad nepavyko. Bet mes visada darome viską, ką galime, kad išgelbėtume pacientą.

Pernai kartu su kitais keturiais RVUL kolegomis tapote pirmaisiais sertifikuotais Krizių prevencijos instituto instruktoriais sveikatos priežiūros sektoriui ne tik ligoninėje, bet ir visoje Lietuvoje. Koks šių kursų tikslas?

Jungtinėje Karalystėje ir JAV įkurto Krizių prevencijos instituto (angl. Crisis Prevention Institute, CPI) parengti mokymai grindžiami naujausiais standartais ir suteikia teorinių žinių bei praktinių įgūdžių, kaip atpažinti galimas rizikas, užkirsti kelią konfliktams su pacientais bei tinkamai reaguoti krizių atvejais. Jame išmokome pastebėti pačius pirmus pacientų nerimo ženklus ir panaudoti tam tikras technikas iš karto, kad nerimas neišaugtų ir nevirstų konfliktu ar fiziniu smurtu.

Kursuose įgytas žinias jau išbandžiau praktiškai. Pavyzdžiui, vienai pacientei pradėjus agresyviai kalbėti, pasivedėme ją atokiau ir leidome išsikalbėti nepertraukinėdami, uždavėme kelis su jos pykčiu nesusijusius klausimus – būtent toks yra vienas iš išmoktų būdų. Ji daug šnekėjo, jos raumenys atsipalaidavo, ir galiausiai pacientė pasakė, kad esame labai geri medikai. Tapusi instruktore įgijau teisę kursą vesti ir ligoninėje dirbantiems kolegoms – dėstydama jiems teorinę dalį visada pasitelkiu jau praktiškai išbandytus pavyzdžius kaip įrodymą ir motyvaciją, kad technika veikia.

Kurso metu kalbėjome ir apie veiksmus, kurių reikia imtis, jei pacientas ima smurtauti fiziškai – kaip išsivaduoti, neutralizuoti agresiją nepažeidžiant jo teisių ir orumo, kad jam neskaudėtų ir kt. Labai džiaugiuosi, kad ligoninė nusprendė įsigyti šiuos mokymus – jie tikrai labai pakeitė mano mąstymą ir požiūrį, ypač į komunikaciją.

Papasakokite plačiau.

Išklausiusi kursą supratau, kad per mažai komunikuodavau su pacientais. Būdavo, atveža pacientą, pasikalbame su GMP darbuotojais, bet pacientui nieko nesakome. Dabar stengiuosi prieš atlikdama bet kokį veiksmą pacientui paaiškinti, kas ir kodėl daroma. Juk žmogus į mūsų skyrių atvyksta ne dėl malonumo, jis būna išsigandęs ir nesupranta kas vyksta, o tai kelia stresą, kurį galiu sumažinti kalbėdama su juo. Naudoju metodą „pakartok, ką aš pasakiau“, kai paciento reikia perklausti, ką jis suprato iš to, ką išgirdo ir pakartotų. Tai padeda išvengti nesusipratimų, nes stresą jaučiantis žmogus gali iš karto pamiršti slaugytojos ar gydytojo nurodymus, kabineto numerį ir pan.

Mūsų skyriaus komanda savo darbą puikiai galėtų atlikti ir visiškoje tyloje – mes puikiai žinome, kas, ką ir kada turi padaryti, aiškiai paskirstytos visos funkcijos. Galime vienas kitą suprasti iš žvilgsnio, bet reikia nepamiršti paciento įtraukti į komandinį darbą. Taip pat reikia priimti tai, kad žmonės yra labai skirtingi, skiriasi jų poreikiai ir baimės. Nereikia jiems klijuoti etikečių.

Liepos mėnesį grįžote į renovuotas Skubiosios pagalbos skyriaus patalpas. Ar dirbti tapo patogiau?

Neseniai turėjau studentę, kuri skyriuje atliko praktiką. Iš pradžių labai pergyveno, nes girdėjo neigiamų atsiliepimų. Po praktikos ji atsisveikino su Skubiosios pagalbos skyriumi labai laiminga ir kartu apgailestaudama, kad kažkas uždėjo niūrią etiketę. Taip, savo pobūdžiu tai yra sudėtingas skyrius, tačiau mokomės ir tobulėjame, o dabar turime ir renovuotas patalpas, kurios prisideda tiek prie pacientų, tiek prie skyriaus darbuotojų komforto.

Dabar patalpos šviesios, žymiai daugiau informacijos pacientui, yra eilių valdymo ekranai, laukimo zonos pacientams, uždari triažo kabinetai, kad būtų užtikrintas privatumas, atsirado bevielis internetas ir kavos bei užkandžių aparatai. Kadangi į mūsų skyrių kreipiasi ypač daug traumas patyrusių pacientų, buvo įrengtas dar vienas gydytojo ortopedo traumatologo kabinetas. Atsirado ir daugiau vietų pacientams tiek stebėjimo, tiek reanimacijos palatose. Dirbti tapo tikrai patogiau, o tai irgi motyvuoja.

Papasakokite daugiau apie motyvaciją darbe – kas motyvuoja ir džiugina jus?

Prisimenu, kartą atvežė pacientą iš baro. Mačiau, kad jo būklė bloga, todėl ėmiausi iniciatyvos – iškviečiau neurologą ir paruošiau vaistą trombolitiką, skirtą insulto gydymui. Buvau įsitikinusi, kad šiam žmogui insultas ir norėjau kuo greičiau padėti. Neurologas iš tiesų jam diagnozavo insultą ir pradėjo skubiai teikti pagalbą. Vėliau sužinojau, kad vos po paros pacientas buvo išleistas į namus – jam net nereikėjo reabilitacijos, nes laiku gavo pagalbą. Po tokių atvejų apima jausmas, lyg truputį pakilčiau nuo žemės iš džiaugsmo. Ateinu čia dėl paciento, ne dėl savo poreikių – tai labai motyvuoja.

Taip pat motyvuoja kolegos ir  darbo specifika – kasdien galiu susidurti su netikėtu, įdomiu atveju. Dažnai galvoju, kad jau mačiau viską, bet ima atsiranda dar kas nors nematyta, nuo tikrai sudėtingų atvejų iki žmonių, kurie kreipiasi dėl pūkelių bamboje.

Manau, kad Skubiosios pagalbos skyrius yra mano pašaukimas – dirbti ligoninėje norėjau nuo vaikystės ir to kryptingai siekiau. Niekur kitur savęs nematau ir noriu dirbti su pačiais sunkiausiais pacientais – daryti viską, kad jiems padėčiau.

Jaunas ir jėgų kupinas būsimas kariškis Mantas greičiausiai neįtarė, kad vieną dieną užklupęs ausies uždegimas žaibiškais komplikuosis ir virs pūlingu meningitu, jį ištiks išeminis insultas, dalinai praras klausą. „Liga progresavo žaibiškai: ryte pacientas dar buvo sąmoningas, bendravo, o vos po kelių valandų jau nebeatsakinėjo į klausimus“, – prisimena Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja otorinolaringologė, Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkė dr. Irina Arechvo. Tačiau ir pacientas, ir gydytoja džiaugiasi laiminga šios istorijos pabaiga – RVUL komandos pastangomis Mantas grįžta į jam įprastą gyvenimą.

Prisiminkite, kada prasidėjo šio paciento istorija? Ar niekuo neišskiriantis ausies uždegimas kėlė įtarimų, kad liga gali baigtis žymiai sunkiau?

Paciento istorija prasidėjo 2024 metų balandį, kai jis atvyko į mūsų ligoninės Skubios pagalbos skyrių dėl, atrodytų, paprasto ūminio ausies uždegimo – jį vargino ausies skausmas, užgulimo jausmas, iš ausies tekėjo sekretas. Anksčiau ausų ligomis jis nesirgo. Jam buvo paskirtas gydymas antibiotikais, tačiau netrukus atsirado neįprasti simptomai – pradėjo tirpti viena veido pusė, nusilpo tos pačios pusės veido raumenys.

Pacientą  skubiai hospitalizavome, atlikome galvos vaizdinius tyrimus, bet tuo metu jokių pavojingų pokyčių smegenyse nesimatė. Pradėjome gydymą antibiotikais, leidžiamais į veną. Mano kolegė, gydytoja otorinolaringologė Ernesta Morozaitė, atliko įprastinę tokiais atvejais procedūrą – būgnelio paracentezę – padarė pjūvį ausies būgnelyje, kad pūliai galėtų laisviau nutekėti ir sumažėtų spaudimas į veidinį nervą.

Nepaisant tinkamai parinkto gydymo ir trumpo pagerėjimo, netrukus situacija tapo kritine. Kas tai lėmė?

Iš pradžių gydymas buvo veiksmingas – ausies skausmas sumažėjo, paciento būklė ėmė gerėti. Tačiau netrukus viskas pasikeitė. Staiga ėmė stipriai skaudėti galvą – skausmas buvo pulsuojantis, lydimas pykinimo, sustingo sprandas. Šie simptomai kėlė rimtą įtarimą, kad infekcija ėmė plisti į smegenų dangalus bei centrinę nervų sistemą.

RVUL kolegos gydytojai neurologai skubiai atliko tyrimą, kuris parodė pūlingą meningitą. Liga progresavo žaibiškai: ryte pacientas dar buvo sąmoningas, bendravo, o vos po kelių valandų jau nebeatsakinėjo į klausimus. Skubiai atlikome pakartotinę kompiuterinę tomografiją ir magnetinio rezonanso tomografiją, kurios atskleidė retą ir labai pavojingą komplikaciją: infekcija išplito ir sukėlė hidrocefaliją – būklę, kai smegenyse ima kauptis skystis, spaudžiantis gyvybiškai svarbias struktūras.

Situacijai grėsmingai progresuojant, RVUL neurochirurgas dr. Gunaras Terbetas skubiai į smegenų skilvelį įvedė kateterį, kad būtų sumažintas smegenų skysčio spaudimas. Vėliau aš chirurginiu būdu pašalinau infekcijos židinį iš užausio kaulo ir į būgnelį įstačiau ventiliacinį vamzdelį.

Atlikote net kelias ausies operacijas – papasakokite plačiau apie jas, ar jos sudėtingos?

Operuojant ausį dėl komplikuotų otitų dažnai susiduriame su stipriai pakitusia vidurinės ausies anatomija. Tokios operacijos reikalauja didelės patirties ir ypatingo atidumo, nes dėl paburkusių gleivinės raukšlių, pūlingo sekreto ir granuliacijų pagrindiniai anatominiai orientyrai tampa sunkiau atpažįstami. Kadangi paciento būklė buvo kritinė, operaciją reikėjo atlikti greitai ir maksimaliai tiksliai – taip, kad sumažintume papildomos operacinės traumos riziką. Man pavyko išsaugoti ne tik svarbiausias struktūras, bet ir visą klausos kauliukų grandinę.

Po operacijos liko tik nedidelė skylutė būgnelyje, todėl iš anksto suplanavome ir operaciją klausai atkurti. Šį planą įgyvendinome praėjus lygiai metams nuo ligos pradžios. Pasirinkau minimaliai invazyvią endoskopinę metodiką – per natūralią ausies landą, be pjūvių už ausies. Naudodama paties paciento audinius suformavau naują būgnelį, kuris sėkmingai prigijo ir klausa pagerėjo.

Paciento istorija tuo nesibaigė, nes ištiko insultas. Ar jį taip pat lėmė ausies uždegimas?

Smegenėlių išeminis insultas taip pat buvo bakterinės infekcijos pasekmė. Žaibiškai į smegenis išplitusi infekcija pažeidė ir kraujagysles – tai ir sukėlė smegenėlių infarktą. Laiku chirurgiškai pašalinus infekcijos židinį ir taikant intensyvų gydymą stipriais antibiotikais, pavyko sustabdyti smegenų infekcijos plitimą. Labai svarbų vaidmenį šiame etape suvaidino reanimacijoje dirbančios kolegės – jų dėka pacientas išliko stabilus ir galėjo toliau sveikti. Dar kurį laiką praleidęs Neurochirurgijos skyriuje, Mantas pradėjo ankstyvą reabilitaciją. Tai buvo labai svarbus žingsnis norint sėkmingai pasveikti ir atgauti jėgas.

Kiek laiko truko visas gydymas ir reabilitacija?

Aktyvus gydymas ligoninėje truko beveik mėnesį, o reabilitacija – žymiai ilgiau. Sveikimas po tokios sunkios ligos reikalauja ne tik medicinos personalo, bet ir didžiulių paties paciento pastangų. Džiaugiamės, kad šiuo atveju viskas baigėsi sėkmingai – pacientas žingsnis po žingsnio atgauna fizines jėgas ir grįžta į įprastą gyvenimo ritmą.

Ar tokie atvejai dažni Jūsų praktikoje, ar tai – išskirtinė istorija?

Praėjusio amžiaus pradžioje, dar iki antibiotikų eros, pūlingos ūminio vidurinio otito komplikacijos – mastoiditai, meningitai – buvo gana dažnos. Tačiau po penicilino atradimo komplikacijų skaičius ženkliai sumažėjo. Šiandien atvejai, kaip šis, pasitaiko vos kelis kartus per metus, net jei gydymas antibiotikais pradėtas laiku ir tinkamais vaistais, nes komplikacijų atsiradimą gali lemti ir individualūs anatomijos bei fiziologijos ypatumai.

Šie atvejai būna labai sudėtingi ir reikalauja greitos, tikslios diagnostikos bei chirurginio gydymo. Kiekvienas toks pacientas – iššūkis net patyrusiam chirurgui, nes skubios operacijos metu dažnai tenka susidurti su kelių komplikacijų kombinacija: gali prireikti atlikti veidinio nervo dekompresiją, užlopyti pažeistą labirintą ar atkurti smegenų kietojo dangalo vientisumą.

Be to, dėl atvejų retumo nėra vieningo gydymo algoritmo – gydymas parenkamas individualiai. Todėl šie išskirtiniai atvejai yra nuodugniai aptariami net ir tarptautiniuose medicinos kongresuose, o diskusijose dalyvauja įvairių specialybių kolegos – gydytojai otorinolaringologai, neurologai, neurochirurgai, radiologai, klinikiniai farmakologai. Iš patirties galiu patvirtinti, kad labai didelė dalis sėkmingo gydymo priklauso nuo visos gydytojų komandos įsitraukimo, atidumo ir laiku atliktų veiksmų.

Paminėjote komandinio darbo svarbą – kuo jis svarbus?

Šiuolaikinėje medicinoje, ypač skubiosios medicinos srityje, sprendimai dažnai turi būti priimami čia ir dabar. Tai tas momentas, kai akimirksniu susijungia visa tavo sukaupta patirtis, visi mokslai, praktika, išgyventos situacijos. Reikia ne tik žinių, bet ir drąsos, atsakomybės, pasitikėjimo savo sprendimais. Tokiose situacijose jaučiu didžiulį džiaugsmą ir profesinį pasitenkinimą, kai šalia matau tokios pat aukštos kompetencijos ir atsidavimo kitų sričių kolegas. Tikras komandinis darbas – kai kiekvienas specialistas įneša savo esminį indėlį, kad išgelbėtų pacientą ir prisidėtų prie jo atsigavimo.

Ką Jums, kaip gydytojai, reiškia matyti šį pacientą dabar, praėjus daugiau nei metams ir jau atsistojusį ant kojų?

Man tai – didžiulis, nuoširdus džiaugsmas. Jaučiu didelį norą, kad visi ligos padariniai visiškai išnyktų – kad jis galėtų gyventi taip, tarsi nieko nė nebūtų nutikę. Geriausias rezultatas mano, kaip gydytojos, praktikoje – kai žmogus, kurį operavau, visiškai pamiršta apie mane. Tai reiškia, kad viskas pavyko ir daugiau nebeprireikia nei operacijų, nei gydymo – tik gyvenimo.

Ką patartumėte žmonėms, kurie linkę gydytis patys arba delsti su „nekaltu“ ausies skausmu?

Ūmių ausų uždegimų diagnostika ir gydymas įeina į šeimos gydytojų kompetenciją, todėl pirmiausia patarčiau kreiptis į savo šeimos gydytoją – dažniausiai pirminėje grandyje didžioji dalis ūmių otitų gali būti efektyviai diagnozuota ir gydoma. Bet jei nepaisant paskirto gydymo, skausmas nepraeina arba stiprėja, jei atsiranda galvos skausmas, karščiavimas ar neįprasti simptomai, pavyzdžiui, galvos svaigimas ar vienos veido pusės raumenų silpnumas, tuomet būtina nedelsti ir kuo skubiau kreiptis į gydytojus otorinolaringologus.

Naujame žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje galite skaityti populiariausius 2025 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus, sužinoti apie aktualius ligoninės ir jos komandos gyvenimo įvykius bei pasiekimus.

Pirmasis 2025 m. pusmetį mūsų ligoninėje virė darbas – gydėme pacientus, vykdėme projektus, remontavome patalpas, gavome apdovanojimų. Kaip ir anksčiau, bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Gero skaitymo!

Nacionalinis kraujo centras (NKC) 2024 metais šalies gydymo įstaigoms pristatė daugiau nei 75 tūkst. kraujo komponentų maišelių, iš kurių daugiau nei 5200 buvo kraujo plazma. Ji yra itin svarbi, nes padeda gydyti traumų sukeltus sužalojimus ar kraujavimą, įvykstantį sudėtingų operacijų metu. Vien Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) pernai jos prireikė keliems šimtams pacientų. Kaip pastebi gydytojai, nors šiuolaikinėje praktikoje vis plačiau naudojami farmacijos kompanijų gaminami vaistai, daugeliu atvejų tinkamas gydymas be šviežiai šaldytos plazmos būtų neįmanomas.

NKC duomenimis, per 2024 metus iš donorų paaukoto kraujo iš viso buvo atskirta virš 70 tūkst. maišelių kraujo plazmos. Gydymo įstaigoms pristatyta 1440 litrų kraujo plazmos, o 28 tūkst. litrų, kuri nepanaudota Lietuvos pacientų gydymui, buvo parduota tarptautinėms farmacijos bendrovėms bei gautos pajamos sėkmingai investuotos į kraujo donorytės skatinimą šalyje.

NKC direktoriaus Daumanto Gutausko teigimu, traumų ir lūžių gydymas medicinoje, panaudojant kraujo plazmą, yra vienas iš produktyviausių šio kraujo komponento panaudojimo būdų, šalia medikamentų gamybos, plastinės chirurgijos.

Pasak jo, kraujo komponentų poreikis šalies gydymo įstaigose išlieka didelis nepriklausomai nuo metų laiko. Tiesioginis kraujo komponentų tokių kaip kraujo plazmos panaudojimas yra labai svarbus, nes padeda gydyti sudėtingas ligas.

„Pirmiausia norime padėkoti esamiems kraujo donorams už jų geraširdiškumą ir aktyvumą. Taip pat skatiname ir visus kitus nelikti abejingais bei užsukti į artimiausią kraujo donorystės padalinį paaukoti kraujo. Atvykdami paaukoti kraujo užtruksite vos keliasdešimt minučių, bet padarysite didžiulį darbą. Mat, pavyzdžiui, kraujo plazma padeda sklandžiai gydyti kraujo krešėjimo faktorių trūkumą, įvairius kraujo krešumo sutrikimus, gausų kraujavimą ir kitas sudėtingas būkles“, – pabrėžia NKC direktorius.

Viena iš gydymo įstaigų, kuriai NKC tiekia kraujo plazmą bei kitus kraujo komponentus yra Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL).

RVUL skaičiuoja, kad 2024 metais, ligoninėje buvo atlikta 700 vienetų šviežiai šaldytos plazmos transfuzijų – tai medicininės procedūros, kurių metu žmogui per veną suleidžiama kraujo plazma.
Pasak RVUL anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovo prof. dr. Sauliaus Vosyliaus, šviežiai šaldytos plazmos transfuzijoms naudojimas per pastarąjį dešimtmetį kiek sumažėjo, nes klinikinėje praktikoje pradėti naudoti farmacijos kompanijų gaminami kraujo krešėjimo faktorių koncentratai.

Vis tik, kaip akcentuoja S. Vosylius, ateityje šviežiai šaldytos plazmos poreikis ir toliau išliks.

„Kraujo krešėjimo faktorių koncentratus galima greičiau ir lengviau paruošti skyrimui, jie turi ilgesnį galiojimo terminą, patogiau saugomi ir naudojami. Kita vertus, šviežiai šaldytos plazmos poreikis klinikinėje praktikoje ateityje vis tiek išliks nemažas, nes kai yra įvykęs ar vyksta masyvus kraujavimas ir būtina atstatyti netenkamą kraujo tūrį, neužtenka papildyti vien tik atskirais krešėjimo faktoriais“, – pasakoja jis.

S. Vosylius taip pat pabrėžia, kad visiškai neturint šviežiai šaldytos plazmos, tinkamas gydymas daugeliui pacientų būtų labai sudėtingas.

„Kraujo plazmos poreikį dalinai būtų galima sumažinti skiriant krešėjimo faktorių koncentratus – protrombino komplekso, fibrinogeno, o netektą kraujo tūrį papildant kitais infuzuojamais tirpalais. Vis tik, dėl tokios neoptimalios taktikos, tikėtina, atsirastų kitų sunkių komplikacijų rizika“, – sako RVUL gydytojas.

Kaip po kraujo plazmos transfuzijų dažniausiai jaučiasi pacientai ir ar visais atvejais visiems ji yra tinkama?

„Šviežiai šaldyta plazma transfuzijai pacientui parenkama pagal jo ir donorinio kraujo grupių (ABO) suderinamumą. Pacientui transfuzuota plazma įprastai tiesiogiai nedaro įtakos savijautai, retai gali pasitaikyti alerginių reakcijų. Paciento būklė ir jos sunkumas prieš transfuziją, priežastys dėl ko reikėjo plazmos transfuzijos nulemia tiesiogiai plazmos transfuzijos veiksmingumą“, – pasakoja S. Vosylius bei priduria, kad specialių rekomendacijų po plazmos transfuzijos nėra, tačiau pagal numatytas bendrąsias taisykles yra stebimi paciento gyvybinių funkcijų rodikliai.

NKC primena, kad kraują gali aukoti visi sveiki 18–65 metų gyventojai: vyrai – iki 6 kartų per metus, moterys – iki 4. Donorais negali būti žmonės, sirgę ar sergantys onkologinėmis ligomis, hepatitu B ar C, sifiliu, žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), bei kitomis sunkiomis lėtinėmis, pasikartojančiomis kraujotakos ar imuninės sistemos ligomis. Priešingu atveju kyla pavojus pacientui užsikrėsti.

NKC duomenimis, 2024 m. kraują dovanojo 41,2 tūkst. donorų, atlikta donacijų – 76,9 tūkst., o 2023 m. sulaukta 40,1 tūkst. donorų, atlikta donacijų – 72,3 tūkst.

Pranešimą parengė Nacionalinis kraujo centras (NKC).

„Neretai dėl įvykusios infekcijos ar komplikacijos būna apkaltinamas medicinos personalas. Visgi, žmonės retai pagalvoja, kad savo elgesiu gali arba apsaugoti, arba pakenkti patys sau arba artimajam“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėja Ieva Šliogerytė. Ji pasakoja, kad infekcijų kontrolės specialisto darbas yra labai sudėtingas, dinamiškas, kupinas nuolatinės kaitos, todėl netinka norintiems stabilumo ir nenorintiems nuolat mokytis. Be to, reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas vertinti ir interpretuoti socialinius, kultūrinius, ekonominius aspektus.

Pradėkime nuo paprasto klausimo – kas yra infekcijų kontrolė ir kodėl ji reikalinga ligoninėje?

Kalbant apie infekcijų kontrolę ligoninėje, būtina pradėti nuo hospitalinių infekcijų. Hospitalinės infekcijos – tai tokios infekcijos, kuriomis pacientai užsikrečia gydymo įstaigoje, būdami joje dėl kitų sveikatos problemų. Didžiausia hospitalinių infekcijų rizika po invazinių procedūrų, operacijų ir ilgalaikės hospitalizacijos. Hospitalinės infekcijos egzistuoja visose pasaulio ligoninėse, nepriklausomai nuo jų dydžio ar išsivystymo lygio, ir kelia grėsmę tiek pacientų, tiek medicinos personalo sveikatai. Būtent todėl svarbų vaidmenį atlieka infekcijų kontrolės specialistai – jų darbas yra stebėti, analizuoti, vertinti rizikas ir taikyti įvairias priemones, kad hospitalinių infekcijų skaičius ir jų rizikos būtų kuo mažiau.

Jei gydymo įstaigose egzistuoja tikimybė užsikrėsti hospitaline infekcija, ligoninės nėra visiškai sterilios vietos?

Taip, visiškas ligoninės sterilumas yra mitas. Žinoma, patalpos yra nuolat valomos ir dezinfekuojamos laikantis griežtų standartų. Tačiau ne visus mikroorganizmus įmanoma išnaikinti – ligoninėje dėl nuolatinio antimikrobinių preparatų vartojimo ir stiprių dezinfekcinių medžiagų susidaro palankios sąlygos vystytis atspariems mikroorganizmams, kurie gali labai ilgai išgyventi aplinkoje. Be to, juos iš vienos gydymo įstaigos į kitą gali pernešti pacientai, lankytojai ar medicinos personalas.

Kokias priemones taikote savo darbe, norėdami sumažinti hospitalinių infekcijų atsiradimą ir plitimą?

Mūsų skyriaus specialistai moko medicinos personalą tinkamų higienos bei infekcijų valdymo standartų – rankų ir aplinkos higienos, tinkamo medicinos prietaisų paruošimo, tinkamo skalbinių, medicininių atliekų tvarkymo, ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi. Taip pat taikome ir nemažai netiesioginių priemonių, pavyzdžiui, dalyvaujame rengiant ligoninės projektus ir įvertiname patalpų tinkamumą bei kiekį pacientų izoliacijai siekiant išvengti infekcijų plitimo. Parenkame dezinfekcines medžiagas, asmens apsaugos priemones, organizuojame mokymus, prevencinius renginius, net memų konkursus ar rankų higienos olimpiadas ir didiname darbuotojų informuotumą bei sąmoningumą.

Taip pat reaguojame į visus pokyčius visuomenėje, keliančius infekcijų riziką ir inicijuojame naujas tvarkas. Pavyzdžiui, patvirtinome tvarką, pagal kurią visi iš užsienio gydymo įstaigų atvykstantys pacientai izoliuojami. Įvertinę epidemiologinę situaciją ir rizikas šalyje, iš kurios jie atvyko, sprendžiame dėl tolimesnių veiksmų. Reikia suprasti, kad skirtingų šalių ligoninės turi skirtingas infekcijų kontrolės praktikas, o grėsmės kyla ne tik Azijos ar Afrikos ligoninėse, bet tokiose pamėgtose šalyse kaip Italija, Ispanija, Graikija, jau nekalbant apie Turkiją ar Egiptą. Tokiu būdu siekiame apsaugoti visus pacientus ir darbuotojus nuo naujų hospitalinių infekcijų ar jų sukėlėjų plitimo.

Infekcijų kontrolės specialisto vaidmuo labai platus. Kas Jums pačiai, kaip Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjai, yra artimiausia, įdomiausia?

Kaip vedėja, turiu labai platų žinių spektrą. Mano „arkliukas“ yra aplinkos higiena. Labai domiuosi aplinkos paviršių dezinfekcinėmis medžiagomis, jų parinkimu ir poveikiu. O mano, kaip vadovės darbas, yra orientuotas į inovatyvų infekcijų kontrolės valdymą. Didelę savo darbo laiko dalį skiriu naujausių metodų paieškai ir taikymui praktikoje: aiškinuosi, kaip turėtų dirbti infekcijų kontrolės skyriai, kokie turėtų būti siekiami rezultatai, koks specialistų skaičius reikalingas efektyviai veiklai, koks turėtų būti jų veiklos pobūdis – duomenų analizė ar kontaktinis darbas klinikiniuose skyriuose. Tačiau nuolatinio tobulėjimo poreikis duoda didelį pasitenkinimą ir stimulą.

Be teorinių žinių, kokių dar gebėjimų reikia infekcijų kontrolės specialistui?

Epidemiologijos srityje sėkmingai dirbti gali tik tie žmonės, kurie turi epidemiologinio mąstymo logiką. Ką tai reiškia? Geras specialistas privalo turėti ne tik teorinių žinių apie sukėlėjų plitimą ir valdymą, bet ir pagalvoti apie daugybę aplinkybių, taip pat numatyti, kokią įtaką šie sprendimai turės individui ar visai ligoninei. Kartais net paprasti sprendimai gali turėti didesnę žalą negu naudą, o kartais rizikingesni sprendimai ateityje gali duoti didesnę naudą. Mano dėstytojas profesorius Kęstutis Žagminas pasižymėjo labai stipria logika ir racionaliais infekcijų plitimo skaičiavimais. Būtent jis man padėjo galutinai apsispręsti dėl studijų krypties.

Kita vertus, ligoninėje infekcijų kontrolės specialistui reikalingos ne tik epidemiologijos žinios. Jam reikia bendrauti su labai skirtingomis žmonių grupėmis: pavyzdžiui, mokėti profesoriui priminti, kad nusiimtų laikrodį, valytojai paaiškinti, kaip taisyklingai skalauti šluostes, o administracijai mokėti pristatyti savo viziją. Todėl reikalingas stiprus charakteris, atsparumas stresui, gebėjimas suprasti žmonių skirtumus, bendravimo ir psichologijos žinios. Darbas yra labai sudėtingas, labai dinamiškas, viskas labai greitai keičiasi, todėl šis darbas netinka tiems, kurie nori stabilumo, nenori mokytis.

Jūsų skyriaus specialistai moko ne tik RVUL, bet ir kitų įstaigų darbuotojus.

Visiškai teisingai. Labai džiaugiuosi, kad mūsų skyriaus darbuotojai ne tik atlieka savo tiesioginį darbą RVUL, bet ir esame lektoriai bei infekcijų kontrolės programų rengėjai, mokome ir medikus, ir infekcijų kontrolės specialistus kitose gydymo įstaigose. Nevengiame papildomų sudėtingų užduočių. Tai padeda tobulėti ir mums patiems, megzti ryšius, prisidėti prie visos šalies epidemiologinės situacijos gerinimo. Todėl labai didžiuojuosi savo komanda, kuri turi energijos ir noro daryti ir sau patiems kelti kartelę vis aukščiau.

Kokius iššūkius infekcijų kontrolės specialistams numatote artimiausioje ateityje?

Išskirčiau tris didžiausius iššūkius – antimikrobinis atsparumas, klimato kaita ir globalizacija. Vis dažniau hospitalines infekcijas sukeliantys mikroorganizmai tampa atsparūs antibiotikams. Tai reiškia, kad infekcijas darosi vis sunkiau išgydyti, nes įprasti vaistai nebeveikia.

Klimato kaita keičia įvairias ribas, todėl laikui bėgant mūsų šalyje žymiai lengviau plis ar net vystysis tropinės infekcijos. Pavyzdžiui, esant tam tikrai drėgmei ir temperatūrai uodas galėtų išsiauginti maliarijos sukėlėją ir Lietuvoje. Jau dabar matome, kaip Dengės ar Vakarų Nilo karštinės dabar nėra retenybė pietų Europos šalyse. Tai atneš naujų iššūkių valdant infekcijų plitimą.

Na o globalizacija susijusi su labai intensyviu žmonių judėjimu ir infekcijų parsivežimu iš tokių šalių kaip Indija ar Turkija. Imigracijos procesas taip pat prisideda prie naujų infekcijų ir naujų antimikrobinio atsparumo mechanizmų atsiradimo. Tai reikalauja naujų prevencijos priemonių. Matome, kad kartais dezinfekcinių medžiagų veiksmingumas nepakankamas, todėl reikia keisti taktiką, nuolat prisitaikyti.

Girdint apie tokią sparčią kaitą ir iššūkius kyla klausimas, ar metodologijos ir technologijos spėja paskui infekcijas?

Tikrai nespėja, ir COVID-19 pandemija buvo to pavyzdys. Žinoma, užkrečiamųjų ligų protrūkių valdymo principai yra panašūs, priklausomai nuo ligos plitimo kelio. Tačiau, kaip jau minėjau, jų valdymui ir užkardymui reikalingas integruotas mąstymas, nes rekomendacijos, reikalavimai nespėja su realybe.

Kalbant apie priemones, nuolat kuriami nauji antimikrobiniai preparatai, bet jiems reikalingos ilgos trukmės klinikinės studijos, tyrimai. O antimikrobinis atsparumas vystosi greitai, todėl neretai apima jausmas, kad inovacijos žingsniu atsilieka nuo realybės, ir tai neramina. Dezinfekcinės medžiagos taip pat tobulinamos, tačiau kardinalių pokyčių ar visiškai naujų medžiagų, universalių priemonių kol kas nėra išrasta.

Viena populiariausių pastarųjų metų temų – dirbtinis intelektas ir jo panaudojimas medicinoje. Ar jis būtų naudingas, veiksmingas infekcijų kontrolėje?

Dirbtinio intelekto (DI) panaudojimas infekcijų kontrolei užsienio gydymo įstaigose jau yra realybė. DI atlieka techninį darbą – didelių apimčių duomenų analizę ir padeda įvertinti, ar pacientas užsikrėtė hospitaline infekcija. Tokiu būdu gydymo įstaiga turi galimybę realiu laiku sekti hospitalinių infekcijų paplitimo įstaigoje statistiką, dinamiką, greičiau reaguoti ir užkardyti protrūkius. Nelikus poreikio analizuoti duomenų, infekcijų kontrolės specialistai žymiai daugiau laiko galėtų skirti  praktiniam darbui klinikiniuose skyriuose – ne tik kontroliuoti, bet ir diskutuoti apie trūkumus, suteikti papildomų žinių, duoti patarimų.

Labai tikiuosi, kad Lietuvoje DI diegsime ir taikysime sparčiau. Tiesa, mūsų skyrius jį naudoja kiekvieną dieną – DI mums padeda susisteminti informaciją, naujausias žinias, užduodamus personalo klausimus, suformuluoti atsakymus, parengti pranešimus ar net personalo mėgstamas humoristines rankų higienos kampanijas. Kartu esu rami, kad DI nepakeis infekcijų kontrolės specialisto, nes, kaip minėjau, reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas vertinti ir interpretuoti socialinius, kultūrinius, ekonominius aspektus.

Kokia yra pačių pacientų ir jų artimųjų atsakomybė prisidedant prie infekcijų kontrolės ir plitimo mažinimo?

Neretai dėl įvykusios infekcijos ar komplikacijos būna apkaltinamas medicinos personalas. Visgi, žmonės retai pagalvoja, kad savo elgesiu gali arba apsaugoti, arba pakenkti patys sau arba artimajam. Pirmiausia kalbame apie asmeninę higieną – jei pacientui nebuvo atlikta invazinė procedūra, jis turėtų  kasdien praustis po dušu su muilu ir atlikti burnos higieną. Jei buvo atlikta invazinė procedūra (operacija, kateteris ar kt.) – kaip praustis būtina aptarti su slaugytoja arba gydančiu gydytoju. Nereikia gėdytis tokio klausimo. Mokslo įrodyta, kad jau per 48 valandas ant mūsų kūno, patenka ligoninės mikroorganizmai ir pradeda daugintis, tad higieną palaikyti yra būtina.

Lygiai tas pats galioja ir artimiesiems, ypač jei jie lanko silpnesnius pacientus. Negalima pamiršti asmeninės higienos ir rankų antiseptikos prieš įeinant į palatą ir išėjus iš jos. Prieš apsilankymą – kad neperneštumėte infekcijų paspaudę lifto mygtuką ar paėmę už rankenos. Po apsilankymo – kad infekcijos neparneštumėte sau ar artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Artimieji turėtų suprasti, kad reikia kuo mažiau liestis prie paviršių ir paciento, nes su kiekvienu prisilietimu rizikuojate perduoti mikroorganizmą, kuris gali baigtis rimta hospitaline infekcija.

Izoliuotų pacientų lankymas nėra draudžiamas, tačiau labai svarbu laikytis personalo nurodymų. Be to, ant izoliuotų pacientų palatų visada yra pakabinama informacinė lentelė. Lankydami tokį žmogų, stenkitės kuo mažiau liesti paviršius ir pacientą, kad infekcijos neperneštumėte į ligoninės ar net savo namų aplinką.

„Pacientai privalo įdėti daug pastangų, sunkiai dirbti fiziškai, o mes dirbame juos motyvuodami ir įtikindami, paaiškindami, kodėl konkrečiam pacientui reikia būtent tų procedūrų, kurios buvo paskirtos“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ambulatorinės reabilitacijos skyriaus vedėjas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Karolis Kulakauskas. Anot jo, kiekvienas pacientas yra unikalus ir jo atsakas į procedūras gali kardinaliai skirtis, todėl reabilitacija yra individualizuojama. Gydytojas pabrėžia, kad norint išlaikyti gerą fizinę būklę būtinas kasdienis judėjimas ir balansas.

Kada ir kodėl pasirinkote studijuoti fizinę mediciną ir reabilitaciją, kas šioje srityje sudomino, motyvavo?

Dar mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti mediciną, o kai dauguma grupiokų universitete dvejojo, kokią specializaciją rinktis, aš jau žinojau, kad noriu gilintis į fizinę reabilitaciją. Tai yra labai platus ir įdomus mokslas, nes reikia išmanyti tiek žmogaus organų sistemas, tiek biomechanikos principus, tiek operacijų specifiką. Be to, yra ir ne viena reabilitacijos sritis, pavyzdžiui, ambulatorinė reabilitacija skiriasi nuo stacionarinės. Tad kiekvieno fizinės medicinos ir reabilitacijos (toliau – FMR) gydytojo žinios turi būti labai plačios.

Man įdomiausia judamojo atramos aparato reabilitacija, nes būtent čia yra greičiau pasiekiamas teigiamas rezultatas, o ir pacientai yra motyvuotesni už kitus. Palyginimui, insultą patyrę ar kitomis neurologinėmis ligomis sergantys ar net dėl nugaros skausmų besikreipiantys pacientai būna ženkliai mažiau motyvuoti siekti tikslo. Šis skirtumas egzistuoja greičiausiai todėl, kad judamojo atramos aparato reabilitacijos rezultatai matyti greičiau – štai pacientui lūžo koja, reabilitacijos pradžioje jis juda su ramentais, po reabilitacijos – be pagalbinių priemonių. Toks rezultatas motyvuoja tiek pacientą, tiek gydytoją.

Kokia yra pagrindinė FMR gydytojo darbo užduotis?

FMR gydytojo darbas – įvertinti paciento būklę, suburti komandą ir parinkti optimaliausią reabilitacijos programą būtent jo atvejui, stebėti reabilitacijos eigą ir koreguoti jos taktiką, jei reikia. Tai nėra lengva. Nesame burtininkai ir nežinome, kaip į tam tikras procedūras reaguos paciento kūnas – kiekvienas yra unikalus ir jo atsakas į procedūras gali kardinaliai skirtis. Pavyzdžiui, mūsų naudojama interferencinių srovių terapija identiško negalavimo atveju vienam pacientui gali veikti puikiai, kitam nedaryti jokio poveikio. Taip nutinka dėl skirtingų fiziologinių niuansų.

Be to, turime atsižvelgti ne tik į fizinę paciento būklę. Galbūt vienas pacientas patiria didelę psichologinę įtampą ar išgyvena krizę, todėl procedūra neveikia taip efektyviai kaip pacientui, kuris ateina atsipalaidavęs, dalinasi gera emocija. Todėl fizinė reabilitacija yra ypatingai individualizuota.

Kiek reabilitacijoje yra FMR gydytojo ir kitų specialistų indėlio, o kiek – paties paciento pastangų?

Reabilitacija yra juodas darbas, bet jis išlaisvina iš skausmo. Pacientai privalo įdėti daug pastangų, sunkiai dirbti fiziškai, o mes dirbame juos motyvuodami ir įtikindami, paaiškindami, kodėl konkrečiam pacientui reikia būtent tų procedūrų, kurios buvo paskirtos. Žinoma, ne su visais pacientais būna paprasta.

Nemotyvuotų pacientų nėra itin daug, bet būna atvejų, kai žmogus tiesiog tikisi, kad mes už jį viską padarysime, kad esame tiesiogiai atsakingi už jo pasveikimą. Taip, FMR gydytojas tikrai atsako už paciento sveikatą, bet ta atsakomybė susideda iš vertinimo, konsultacijų, reabilitacijos taktikos parinkimo, net motyvavimo. Bet žmogus pats turi dėti kuo daugiau pastangų, kad jam pagerėtų.

Paminėjote, kad pacientams tenka aiškinti apie jų reabilitacijos programą, eigą.

Pacientai pasišneka, pasilygina, kam kokios procedūros paskirtos. Tada jiems ir kyla klausimų, kodėl, rodos, panašioms bėdoms spręsti parenkami skirtingi metodai, prietaisai. Suprantame, kad pacientams gali trūkti specifinių žinių ir stengiamės jiems viską suprantamai paaiškinti, nuraminti. Kitaip tariant, atliekame ir nemažai edukacinio darbo. Abu mano tėvai yra pradinių klasių mokytojai ir kartais man sako – „tu irgi esi truputį mokytojas, mokai pacientus“. Taip ir yra – iš visų specialybių esame vieni daugiausiai pacientus mokančių gydytojų. Be to, ir namų darbus patikriname, t. y., ar daroma mankšta, kaip ji daroma.

Ar Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje jaučiate sezoniškumą?

Sezoniškumą tikrai jaučiame. Pavyzdžiui, dabar baigiasi šių metų sausio 14-osios pacientų, kurie susižalojo dėl apledėjusių šaligatvių, reabilitacija. Taip pat – gruodžio švenčių ir vakarėlių „aukų“, kurioms plyšo raiščiai ar ištiko kitos traumos, reabilitacija. Šiuo metu sulaukiame ir krepšininkų-mėgėjų, kurie nemėgsta daryti apšilimų ar tempimų ir patiria traumas žaidimo aikštelėse. Laukiame pasirodant pasibaigusio sezono slidininkų.

Vasarą daugiausiai kreipiasi futbolininkai, tenisininkai, paspirtukininkai, nors pastarųjų jau mažėja. Balandį ir gegužę ateina daržininkyste ir sodininkyste užsiimantys pacientai, kad pagerintų fizinę būklę. Neretai jie sugrįžta ir rudenį, nes darbuose persistengė. Ir, žinoma, visus metus turime pacientų, kuriems buvo atliktos planinės ar skubios ortopedinės operacijos.

Ar pastebite, kad vis dažniau pasitaiko žmonių, kurie sportuoja mėgėjiškai, bet gana intensyviai – pavyzdžiui, žaidžia padelį ar tenisą, – tačiau jų fizinis pasiruošimas netinkamas, todėl patiria traumas?

Tokią tendenciją pastebime. Dauguma šių žmonių dirba sėdimus darbus, o sportuoti ima tinkamai fiziškai nepasiruošę, galbūt nemokėdami taisyklingų judesių ir padėčių. Minėtose sporto šakose aktyviai dalyvauja viršutinė kūno dalis, ypač alkūnė, taip pat pečiai. Jie gauna daug krūvio ir monotoniškų, pasikartojančių judesių.

Problema išryškėja ne iš karto, nes kūnas įjungia kompensacinius mechanizmus, tačiau ilgainiui jie išsenka, ir prasideda skausmai, traumos. Šiems žmonėms padėtų fizinės treniruotės, apšilimai, tempimai. Sporte, kaip ir gyvenime apskritai, reikia balanso, nes persistengus problema anksčiau ar vėliau atsiras.

Ką galite pasakyti apie pacientų amžių – ar reabilitacija reikalinga tik kažkuriai amžiaus grupei?

Mūsų skyriuje besigydančių žmonių amžius tikrai labai įvairus, nuo 18 iki 90 metų ir net daugiau. Kartą turėjau 90-etį pacientą, kurio judesių amplitudės, lengvumas mane nustebino gerąja prasme. Šis pacientas turėjo tik vieną skundą – kad skauda nugarą. Kaip jis išliko geros fizinės būklės? Kiekvieną dieną bent 5 minutes skirdamas sportui. Žvelgiant apskritai, 5 minutės gal ir yra mažai, bet 0 yra dar mažiau.

Kiek pacientų reabilitacijai svarbus skyriaus komandinis darbas?

Kiekvienoje medicinos srityje komandiškumas yra būtinas elementas, bet reabilitacijoje, manau, jis yra ypatingai svarbus. Jei aš, kaip FMR gydytojas, paskirsiu pacientui gydymo taktiką, sužymėsiu kaip kokią procedūrą atlikti, o kolegos to nepaisys – gero rezultato neturėsime. Kita vertus, visada galime vienas kitą papildyti, pakoreguoti, patarti.

Mūsų skyriuje svarbūs visi, nuo registratūros darbuotojų, FMR gydytojų, kineziterapeutų, masažuotojų, ergoterapeutų iki patalpas prižiūrinčių pagalbinių darbuotojų ir baseinų prižiūrėtojų. Komandoje kiekvienas atliekame savo rolę, įnešame savo indėlį, kuris svarbus galutiniam tikslui – padėti pacientui.

Jūsų skyrius garsėja ne tik puikiais pacientų reabilitacijos rezultatais, bet gera atmosfera. Kaip pavyksta tai pasiekti?

Kaip skyriaus vedėjas kolegų visada klausiu, kokių svajonių jie turi, pavyzdžiui, naujų patalpų, dviračių į baseiną ir kt. Pasikalbame, kaip tai galėtume įgyvendinti. Svarbu klausti kitų nuomonės, idėjų, nes pats ne visada apie viską pagalvosi. Skyriaus darbuotojai daro labai svarbų darbą, todėl noriu ir siekiu, kad tą darbą darydami jie turėtų užtektinai darbo priemonių, patogias darbo vietas, galėtų pacientams pasiūlyti naujovių – tai yra geriausias būdas pacientams suteikti kokybiškas paslaugas, o darbuotojams motyvaciją, pasitenkinimą savo darbu ir gerą atmosferą. Savo skyriaus komandai visada sakau, kad pokyčiai niekada nesibaigs – visada rasime, ką dar galima patobulinti, kad būtų patogiau ir pacientams, ir darbuotojams.

Reabilitacija ir dirbtinis intelektas – esate už ar prieš?

Yra žmonių, kurie skeptiškai žvelgia į dirbtinį intelektą (toliau – DI), ypatingai medicinoje, tačiau aš manau, kad DI gali bent iš dalies palengvinti ir pagreitinti mūsų darbą. Medicinoje tai galėtų būti statistika, duomenų analizė. Žinoma, DI turi ribas ir mūsų, kaip reabilitacijos specialistų, neišstums, nes žmogiškasis kontaktas ir toliau bus reikalingas.

Naujienų portaluose neretai pasirodo pranešimai apie medicinos pasiekimus ir naujoves. Ar tą pačią tendenciją pastebite ir reabilitacijos srityje?

Manau, kad pastaruosius 10 metų reabilitacijos kaip medicinos srities pažanga yra sulėtėjusi. Prietaisai tobulinami, pavyzdžiui, prieš penkerius metus atsirado ypač modernus ir efektyvus aukšto dažnio elektroterapijos prietaisas HiToP touch, raumenų ir nervų stimuliacijai. Iš viso, mano žiniomis, tokių prietaisų Lietuvoje yra keturi – vienas yra mūsų skyriuje.

Tobulėja ir lazeriai, atliekami vis nauji moksliniai tyrimai. Beje, mūsų turimas lazeris yra ypač inovatyvus: prietaisas sufokusuoja silpną lazerio srautą ir per specialią lanksčią optiką nukreipia spinduliuotę tiesiai į tikslą, be to, jį galima naudoti  virš metalo implantų, jis neturi jokio neigiamo poveikio pacientui. Tačiau apskritai revoliucinių pasikeitimų ar išradimų pastarąjį dešimtmetį, manau, nebuvo.

Koks būtų jūsų vienas patarimas žmonėms, norintiems išvengti vizito pas FMR gydytoją arba jį atitolinti?

Judėti, eiti.

Ar eiti rekomenduojate net tada, kai kažką jau skauda?

Jei pradeda skaudėti nugarą – pradėkite vaikščioti. Žinoma, ėjimo krūvis, greitis, atstumas priklauso nuo žmogaus galimybių – kaip jau sakiau, būtinas balansas, nereikia persistengti, – tačiau svarbiausia yra judėti, krūvį didinti pamažu. Jei einant reikia stabtelėti ir pailsėti – tikrai galima tai ir padaryti, nes net ir taip sustiprės raumenų tonusas, padidės judesių amplitudės, pagerės psichoemocinis fonas. O juk dažnu atveju net nugarą skauda dėl streso.

Žinoma, jei skauda kažkurį sąnarį, pavyzdžiui, kelį, žmogus daug nenueis. Bet tokiu atveju jis gali kreiptis į mūsų skyrių: padėsime sumažinti skausmą, o gal ir visai jo atsikratyti, išmokysime tinkamų pratimų, kurie neleis taip greitai atrofuotis raumenims. Be to, fiziškai aktyvūs pacientai gali pasiekti geresnių pooperacinių rezultatų, nes jų raumenų jėga, tonusas yra geresni, judesių amplitudės didesnės.

Kiek reikia nueiti kasdien – 10 tūkstančių žingsnių?

Tiesą sakant, 10 tūkstančių yra tarsi marketingo triukas, gražus skaičius, nes nėra jokio aiškaus motyvo, kodėl nueiti reikėtų būtent tiek. Bet visgi bent 7 tūkstančius žingsnių kasdien nueiti privaloma visiems. Jei nueisite 10 tūkstančių – geriau, 15 tūkstančių – puiku. Bet jei nueisite 30 tūkstančių – tada vėl grįžtame prie balanso klausimo.

Žmonės mėgsta pasigirti, kad darbe nuėjo 10 tūkstančių žingsnių. Deja, žingsniai darbe nesuteikia tiek daug naudos, kaip vaikščiojimas laisvalaikiu. Vaikščiodamas darbe žmogus neatsipalaiduoja, toliau galvoja apie darbą, rūpesčius. Visai kas kita, jei tie žingsniai nueinami lauke – tada žmogus pradeda domėtis aplinka, atsipalaiduoja jo pečių juosta, pagerėja ne tik fizinė, bet ir psichoemocinė būsena, įvyksta hormoniniai pokyčiai. Šešerius metus dirbau kurortologijos srityje, tad galiu nedvejodamas pasakyti, kad mums reikia gamtos – saulės, vėjo, miško. Į lauką eiti būtina kasdien, nepaisant oro sąlygų.

Visi sėdime tikrai daug, mūsų kūnas po truputį evoliucionuoja, todėl kažkada galbūt tapsime sėdinčiomis būtybėmis ir judėsime su pagalbinėmis priemonėmis. Bet šiandieninis mūsų kūnas vis dar pritaikytas judėjimui, todėl būtent tai ir reikia daryti, kad jaustumės gerai.

„Gyvenimas su Parkinsono liga gali būti pilnas kasdienių iššūkių, susijusių ne tik su judėjimo sunkumais, bet ir su mąstymo, emocijų pokyčiais ar apribotomis kasdienėmis veiklomis. Nors vaistai Parkinsono ligos gydyme vaidina labai svarbų vaidmenį, yra ir kitų, nemedikamentinių, gydymo būdų, galinčių padėti geriau jaustis ir užsiimti kasdiene veikla“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbantis gydytojas neurologas Donatas Zailskas. Balandžio 11-ąją minint Pasaulinę sergančiųjų Parkinsono liga dieną, gydytojas pateikė praktinių patarimų, kaip pagerinti gyvenimo kokybę nemedikamentiniais būdais.

Fizinė veikla

Mankšta yra viena efektyviausių priemonių, galinčių prisidėti prie Parkinsono ligos suvaldymo. Moksliniai tyrimai aiškiai rodo, kad mankšta padeda sulėtinti judėjimo funkcijos blogėjimą, palengvina kai kurias antrines ortopedines problemas, atsiradusias dėl raumenų sukaustymo, pavyzdžiui, pečių, klubų ar nugaros skausmus. Taip pat pagerina su judėjimu nesusijusius simptomus ir gyvenimo kokybę.

Didžiausiu teigiamu poveikiu pasižymi šokiai, pavyzdžiui, tango, įvairios vandens mankštos, ir eisenos bei pusiausvyros lavinimas. Teigiamu poveikiu pasižymi ir joga bei Tai Chi. Planuojant mankštas, vienas iš tikslų galėtų būti apie 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinių pratimų per savaitę. Svarbu nepamiršti, kad konkretus mankštos būdas yra mažiau aktualus – daug svarbiau atrasti tą, kuris patinka ir kurio bus galima sėkmingai laikytis.

Terapija, meditacija

Kita pagalbos priemonė yra kognityvinė elgesio terapija – viena iš psichoterapijos rūšių, pokalbiu mokanti, kaip geriau susidoroti su neigiamomis mintimis ir emocijomis. Šie įgūdžiai sergantiesiems Parkinsono liga suteikia daugiau kasdienio stabilumo ir pagerina gyvenimo kokybę, ypač esant depresijai ar nerimo sutrikimams. Kognityvinei elgesio terapijai artimos dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) praktika bei meditacija moko sutelkti dėmesį į esamą laiko momentą, kūno pojūčius, aplinką. Šios praktikos gali sumažinti nerimą, pagerinti miegą, sumažinti skausmą ir suteikti ramybės. Svarbu paminėti, kad naudingos gali būti net trumpos kasdienės sesijos.

Ergoterapija

Ergoterapija padeda kasdienėse veiklose išlikti nepriklausomiems, pavyzdžiui, rengiantis drabužius, gaminant maistą ar atliekant kitus darbus, kuriems reikalingos rankos. Ergoterapeutai sergančiuosius Parkinsono liga gali išmokyti naujų būdų, kaip atlikti anksčiau buvusius įprastus kasdienius darbus bei pateikti rekomendacijų, kaip pritaikyti namų aplinką, kad judėjimas juose taptų saugesnis.

Mityba

Maistas, kuriame yra daug skaidulų, gausus skysčių vartojimas gali palengvinti su Parkinsono liga susijusį vidurių užkietėjimą. Sklandesnė virškinamojo trakto veikla sudaro sąlygas tinkamam Parkinsono ligos vaistų įsisavinimui, taip prisidedant prie judėjimo funkcijos gerinimo. Tuo pačiu, veikliosios medžiagos levodopos turinčių vaistų vartojimas su maistu, ypač turinčiu daug baltymų, gali bloginti vaisto pasisavinimą ir judėjimo funkciją. Vengtinos ir didelės, daug riebalų turinčios maisto porcijos, sulėtinančios skrandžio ištuštėjimą ir taip trukdančios įsisavinti vaistus.

Apibendrinimas

Kartu visos šios priemonės padeda visapusiškai palaikyti sergančiųjų gerovę, kuri apima tiek fizinę sveikatą, tiek jų emocijas bei mintis. Kiekvieno žmogaus patirtis sergant Parkinsono liga yra individuali, ir ne visų minėtų priemonių gali prireikti, todėl svarbu nuodugniai stebėti save, savo artimuosius, ir savo pastebėjimais, nuogąstavimais pasidalinti su sergančiuosius Parkinsono liga konsultuojančiais gydytojais. Tik tada bus galima atrasti jiems tinkamiausią gydymo būdų derinį.