Dalia Smagurauskaitė

Cukrinis diabetas (CD) yra lėtinė medžiagų apykaitos liga, kuri paliečia vieną iš dešimties žmonių visame pasaulyje ir yra viena didžiausių mūsų laikų visuomenės sveikatos problemų, bloginanti ne tik sergančiųjų fizinę sveikatą ir gyvenimo kokybę, bet veikianti ir visą visuomenę bei sveikatos priežiūros sistemą. Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, 2021 m. 536,6 mln. žmonių sirgo CD, ir numatoma, kad 2045 m. sergančiųjų skaičius pasieks apie 783,7 mln. visame pasaulyje.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja endokrinologė ir Vilniaus universiteto docentė dr. Lina Zabulienė sako, kad sergant diabetu pacientams ir jų artimiesiems kyla nemažai iššūkių – nuo reguliaraus vaistų vartojimo ir nuolatinio gliukozės rodiklių stebėjimo iki mitybos ir fizinio aktyvumo sustygavimo bei gebėjimo laiku priimti tinkamus sprendimus, ūmiai pasikeitus sveikatos būklei. Situaciją apsunkina ir tai, kad sergantieji diabetu dažnai serga ir keliomis gretutinėmis lėtinėmis ligomis, todėl reikia derinti visų jų gydymą ir užtikrinti dar uolesnę savirūpą.

Gydymo sėkmė nemaža dalimi yra paciento rankose

„Cukrinis diabetas yra daugialypė liga, todėl siekiant tinkamai valdyti ligą ir laiku išvengti komplikacijų, reikia veiksmingų inovatyvių savirūpos ir gydymo strategijų, individualizuotos priežiūros ir nuolatinio budrumo, – teigia gydytoja endokrinologė dr. L. Zabulienė. – Pagrindinis diabeto gydymo tikslas – optimali gliukozės kiekio kraujyje kontrolė, nes gliukozės kiekio svyravimai gali lemti ūmias ir lėtines komplikacijas. Dėl ūmių komplikacijų žmogų gali ištikti hipoglikemija, kai gliukozės kiekis nukrenta iki 3,9 mmol/l ir mažiau, arba priešingai – esant labai aukštam gliukozės kiekiui gali išsivysti diabetinė ketoacidozė ar kitos būklės, nulemiančios poreikį skubiai hospitalizacijai. Dėl nepakankamai veiksmingo gydymo ir ilgalaikio gliukozės kiekio padidėjimo gali vystytis diabetinė retinopatija (pažeidžiamos akys ir blogėja regėjimas), diabetinė nefropatija (pakenkiami inkstai, blogėja inkstų veikla ir vystosi lėtinė inkstų liga), diabetinė polineuropatija (daugiausia pažeidžiami kojų nervai, sutrinka pėdų jautrumas, atsiranda jų skausmai, deginimo pojūtis). Dažnai diabetu sergantį žmogų tarsi neprašytas duetas lydi širdies ir kraujagyslių ligos, jį gali ištikti miokardo infarktas, insultas ar gali būti pažeistos kojų arterijos, todėl vystosi periferinė arterijų liga“.

Pasak gydytojos endokrinologės, sėkmingam diabeto gydymui nemažai įtakos turi ir paties paciento motyvacija bei įsitraukimas į gydymą, pastangos laikytis gydytojo rekomendacijų, pasirengimas mokytis ir bendradarbiauti, o taip pat drąsa kreiptis pagalbos, susidūrus su netikėtomis situacijomis. Ji išskiria keletą svarbių aspektų, padedančių „priimti ir susigyventi“ su diabeto diagnoze ir sėkmingai valdyti šią ligą, išlaikant gyvenimo kokybę bei galimybę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar:

• aktyvus domėjimasis ir patikima informacija apie sveikatą, savirūpą bei vaistų vartojimą;
• reguliarus visų vaistų vartojimas, juos vartojant nustatytu laiku ir rekomenduota doze;
• nuolatinis savo savijautos stebėjimas, reguliari savirūpa;
• rizikos veiksnių mažinimas ir sveika gyvensena;
• artimųjų įtraukimas į ligos pažinimą;
• bendradarbiavimas su gydančiu gydytoju ir slaugytoja diabetologe.

 Ką svarbu aptarti su specialistu konsultacijos metu

Gydytoja dr. Lina Zabulienė pataria kiekvieno pokalbio su gydančiu gydytoju ar slaugytoja diabetologe metu būtinai aptarti 3 dalykus – ką ir kada pacientas turi matuoti ir registruoti, į kokias būkles reikia reaguoti nedelsiant ir kokius, kaip ir kada vartoti vaistus.

„Namuose matuoti rekomenduojama įvairius sveikatos ar gyvensenos rodiklius: gliukozės kiekį, arterinį kraujospūdį, svorį, ketonų kiekį šlapime, išgeriamų skysčių ir suvalgomo maisto kiekį, nueitų žingsnių skaičių ar aktyvaus judėjimo laiką, taip pat stebėti pėdų ir vaistų švirkštimo vietų būklę ir kt., – vardija gydytoja endokrinologė. – Pacientas turėtų žinoti, kokiems rodikliams esant (pvz., hipoglikemija ar hiperglikemija, pakilęs arterinis kraujospūdis, svorio pokyčiai ar pan.) ir kokiems simptomams pasireiškus būtina laiku kreiptis pagalbos į gydytoją arba skambinti Bendrajam pagalbos centrui 112, o taip pat – kokius vaistus vartoti, tarkime, pakilus temperatūrai, kaip keisti vartojamų vaistų nuo diabeto dozę susirgus ūmia liga ar pablogėjus kitų lėtinių ligų būklei.“

Sveika gyvensena – privalomas gydymo recepto ingredientas

Susirgus diabetu, o ypač pradėjus vartoti insuliną, daugumai pacientų tenka kurti naują mitybos ir fizinės veiklos rutiną. „Keisti gyvenseną tikrai nėra lengva, tam reikia ne tik išmanymo, bet ir valios, kasdienių pastangų, o svarbiausia – tikėjimo, kad pavyks. Tačiau kasdien sąmoningai ugdomi naujos gyvensenos ir savirūpos įgūdžiai ilgainiui duoda išties puikių rezultatų – gerą savijautą, didesnį produktyvumą, pozityvią nuotaiką,“ – aiškina gydytoja dr. L. Zabulienė.

Kalbant apie sergančiųjų diabetu mitybą, specialistė pataria pacientams į lėkštę žvelgti ne „alkano vilko“, bet maisto kritiko akimis ir suvalgytus kąsnius registruoti mitybos dienyne. „Detali mitybos „inventorizacija“ gali atskleisti daug taisytinų įpročių, – tikina gydytoja endokrinologė dr. L. Zabulienė. – Nustatyta, kad sumažinus greitai įsisavinamų angliavandenių ir aukštą glikeminį indeksą turinčių produktų kiekį, ribojant perdirbtus maisto gaminius, teikiant pirmenybę namie gaminamam ir subalansuotos sudėties maistui, kiekvieną valgį pradėjus nuo skaidulų turinčių daržovių, tęsiant baltymingais maisto produktais ir tik vėliau valgant angliavandenių turintį maistą, galima reikšmingai pagerinti visus diabeto kontrolės rodiklius ir ypač gliukozės kiekį po valgio. Kylant klausimams ar prireikus patarimo, nuo ko ir kaip pradėti pokyčius – būtina pasikonsultuoti su gydytoju dietologu, slaugytoju diabetologu ar gydytoju endokrinologu.“

Neatsiejama diabeto gydymo plano dalimi tampa fizinis aktyvumas. Struktūruota fizinė veikla, pasivaikščiojimai ir kitos laisvalaikio veiklos gerina savijautą, mažina arterinį kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje, teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos būklę. Kartu su fizine sveikata gerėja ir psichologinė savijauta, plečiasi interesų laukas, draugų ratas, patiriamas bendravimo malonumas ir motyvacija tęsti tokią veiklą.

15–15 taisyklė ir kitos svarbios rekomendacijos

Dr. L. Zabulienė atkreipia dėmesį, kad planuojant fizinį aktyvumą, svarbu įvertinti, ar pakaks suvalgyto maisto ar suvartota pakankama vaistų dozė, kitaip gali netikėtai sumažėti gliukozės kiekis kraujyje ir ištikti hipoglikemijos priepuolis (kai gliukozės kiekis mažesnis nei 4 mmol/l). Jei ištinka hipoglikemija ir gliukozės kiekis tampa mažesnis nei 4 mmol/l, reikia skubiai veikti, pritaikant „15–15 taisyklę“: t. y., nedelsiant suvartoti 15 g greitai įsisavinamų angliavandenių ir po 15 min. pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje. Jei jis ir toliau išlieka mažesnis nei 4 mmol/l, būtina vėl suvartoti 15 g greitai įsisavinamų angliavandenių turinčio maisto produktų. Jei per 3 kartus suvartojus 45 g gliukozės po 45 min. gliukozės kiekis kraujyje nepadidėja – būtina kuo skubiau kviesti pagalbą, nes šiuo atveju galimai padėti gali tik gliukozės tirpalo įšvirkštimas į veną ar gliukagono po oda.

Gydytoja pastebi, kad sergant diabetu kiekvienas pacientas tampa tikru savo ligos ekspertu ir dažnu atveju geriausiai išmano, kaip padėti sau kai kuriose situacijose. Tačiau labai svarbu, kad ir paciento artimieji mokėtų atpažinti ir kuo anksčiau pastebėti „raudonas vėliavėles“ – t. y. pirmuosius blogėjančios būklės požymius.

Išmokite mylėti save ir gyvenimą

Gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė sako, kad pacientų pasitikėjimas savo gydytoju ar slaugytoja, įsitraukimas į gydymą, atidumas net ir menkiausiems simptomams, noras mokytis naujų dalykų ir dalintis savo patirtimi padeda ilgiau išlikti sveikiems, savarankiškiems ir jaustis reikalingiems.

„Net ir nuolatinis savo rodiklių stebėjimas gali tapti įtraukiančia veikla – būna smagu palyginti savo kasdienius pasiekimus, pamatuoti „save šiandien“ ir palyginti su „savimi vakar“, suprasti, ką galima padaryti dar geriau, – teigia docentė dr. Lina Zabulienė. – Iš kitos pusės, žinojimas kaip elgtis tam tikrose situacijose irgi skatina saugumo jausmą bei pasitikėjimą savimi. Anglų rašytojo J. Swift‘o žodžius „Geriausi pasaulio gydytojai yra Dieta, Ramybė ir Linksmybė“ – patvirtina ir moksliniai tyrimai, įrodę, kad emocinė pusiausvyra, kokybiškas miegas ir streso prevencija padeda lengviau suvaldyti lėtines ligas“.

Dr. L. Zabulienė sergantiesiems diabetu pataria mokytis sąmoningo dėmesingumo ir atidos, atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimų, meditacijos technikų, įsitraukti į bendraminčių būrį ar sergančiųjų diabetu bendruomenes, lavinti pozityvų požiūrį ir visose situacijose stengtis įžvelgti gerąsias puses bei naujas patirtis. Savanorystė, pagalba kitiems, dalinimasis ne tik savo rūpesčiais, bet ir džiaugsmu bei dėkingumu taip pat gerina savijautą ir padeda gyventi nejaučiant ligos sunkumo.

Rugsėjo 19-ąją pasaulyje minima Pasaulinė aortos diena, skirta priminti visuomenei apie „tyliąja žudike“ vadinamą ligą. Labai dažnai aortos aneurizma nepasireiškia jokiais simptomais, o jai plyšus pusė pacientų miršta dar pakeliui į gydymo įstaigą. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas kraujagyslių chirurgas Artūras Mackevičius sako, kad laiku diagnozavus ligą to galima išvengti, ir kviečia dėl aortos aneurizmos nemokamai ir be registracijos pasitikrinti rugsėjo 23-ą dieną šalia MO muziejaus Vilniuje.

Aorta yra stambiausia žmogaus organizmo kraujagyslė, kuria kraujas iš širdies keliauja į visą kūną. Papasakokite, kad yra aortos aneurizma ir kada ji atsiranda?

Aneurizma – tai kraujagyslės išsiplėtimas, kai jos skersmuo viršija savo normalų skersmenį pusantro karto. Pavyzdžiui, įprastas aortos skersmuo yra 1,8–2 cm. Kai aorta vyrams padidėja iki 5,5 cm, moterims – 5 cm, tuomet galima sakyti, kad susiformavo aneurizma ir kyla plyšimo rizika. Mano praktikoje yra pasitaikę 9 cm ir didesnio skersmens siekusių aortos aneurizmų. Štai net ir praėjusią savaitę teko skubiai operuoti pacientą su 10 cm skersmens aneurizma. Jos vadinamos gigantinėmis, užima didelę erdvę krūtinės ir pilvo srityje ir spaudžia vidaus organus, o plyšusios yra ypač pavojingos.

Aneurizma atsiranda, kai aortos sienelė praranda savo natūralų tamprumą, suplonėja ir veikiama kraujo spaudimo ima pūstis. Kuo didesnė aneurizma, tuo didesnė rizika, kad ji gali plyšti, sukeldama sunkų vidinį kraujavimą ir mirtį.

Dažnai aortos aneurizma vadinama „tyliąja žudike“. Paaiškinkite, kodėl?

Aortos aneurizma dažnai neturi jokių simptomų, todėl aptinkama atsitiktinai atliekant medicininius tyrimus, tokius kaip ultragarsas arba kompiuterinė tomografija. Spėjame, kad Lietuvoje šiuo metu galėtų būti daugiau nei 5 tūkst. žmonių, turinčių pilvo aortos aneurizmą, tačiau apie 70 proc. apie ją nežino, gyvena nuolatiniame pavojuje ir laiku negauna reikalingo gydymo.

Visgi, į kokius simptomus nereikėtų numoti ranka?

Jei simptomų yra, neatlikus tyrimo jie dažnai gali būti priskiriami kitiems negalavimams. Pavyzdžiui, tai gali būti aukštas kraujo spaudimas, skausmas krūtinėje, ilgai besitęsiantys nugaros, juosmens ar pilvo skausmai, dusulys, švilpiantis alsavimas, užkimęs balsas ir kt. O plyšusi aortos aneurizma sukelia staigų ir aštrų skausmą, pila šaltas prakaitas, staiga nukrenta kraujo spaudimas, žmogus gali prarasti sąmonę. Tada kiekviena minutė yra be galo svarbi ir gali kainuoti gyvybę – negali būti jokios kalbos apie „palauksiu, gal praeis“.

Delfi.lt ir RVUL nuotraukos

Gal galite pasidalinti statistika, kiek procentų pacientų išgyvena plyšus aortos aneurizmai?

Jei kalbame apie jau plyšusią aortos aneurizmą, deja, apie 50 proc. pacientų miršta net nespėję pasiekti ligoninės. Tų, kurie patenka į gydymo įstaigą ir būna skubiai operuojami, mirtingumas siekia apie 60 proc. Taigi, akivaizdu, kad tikimybė išgyventi plyšus aortos aneurizmai nėra didelė. Skaičiuojama, kad dėl to Lietuvoje kasmet miršta apie 4500 žmonių. Tačiau jei kalbame apie neplyšusią aortos aneurizmą, skaičiai yra žymiai optimistiškesni – laiku diagnozuotos neplyšusios aneurizmos gydymas 99 proc. atvejų būna sėkmingas.

Koks gydymas gali būti taikomas esant aortos aneurizmai?

Aortos aneurizmos gydymas gali būti skirtingas priklausomai nuo jos dydžio, formos, vietos ir paciento sveikatos būklės. Aneurizmos iki 5,5 cm skersmens dažnai tik stebimos atliekant reguliarius tyrimus kas 6–12 mėnesių, gali būti skiriami kraujotaką reguliuojantys vaistai. Tokie pacientai turi nuolat stebėti arterinį kraujo spaudimą, vengti žalingų įpročių, nepersitempti sportuodami.

Didesnėms aneurizmoms gali reikėti chirurginio gydymo. Operacijos tipas paprastai  priklauso nuo aortos aneurizmos dydžio, formos, vietos ir kitų savybių, todėl gydytojas sprendžia, ar bus atliekama atvira chirurginė operacija, ar pasirenkama minimaliai invazinė endovaskulinė procedūra. Atliekant atvirą chirurginę operaciją pašalinama aneurizma, įsiuvami kraujagyslių protezai. Endovaskulinės procedūros metu aortos aneurizma stentuojama per klubo arteriją įvedant specialų stentą ir sustiprinant kraujagyslės sieneles. Abi operacijos yra efektyvios.

Kokius pagrindinius rizikos faktorius galite išskirti?

Pagrindiniai aortos aneurizma rizikos faktoriai  yra aukštas kraujospūdis, rūkymas ir vyriška lytis. Vyresnio amžiaus žmonės aortos aneurizma serga žymiai dažniau, vyrams ši liga diagnozuojama dažniau nei moterims. Vienas iš pagrindinių riziką didinančių veiksnių yra rūkymas, nes tabakas gali sumažinti kraujagyslių elastingumą ir prisidėti prie aneurizmos vystymosi. Ilgalaikis aukštas kraujospūdis taip pat gali smarkiai padidinti aortos sienelės plyšimo riziką. Aortos aneurizma gali būti ir paveldima. Taip pat didesnę riziką susirgti aortos aneurizma turi sergantys ateroskleroze, įvairiomis infekcijomis, kitomis kraujagyslių ligomis, patyrę traumas krūtinės ir pilvo srityje.

Efektyviausias būdas išvengti aortos aneurizmos plyšimo – profilaktiniai tyrimai. Kas ir kada juos turėtų atlikti?

Atlikti profilaktinį aortos tyrimą reikėtų žmonėms virš 65 metų amžiaus. Aortos aneurizma diagnozuojama maždaug 10 proc. tyrimą atlikusių vyrų. Jei po pirmojo patikrinimo aneurizma neaptikta, daugiau tikrintis nereikia. Aortos tyrimas echoskopu yra neinvazinis, trunka vos kelias minutes ir yra neskausmingas. O svarbiausia – jis gali išgelbėti gyvybę. Jei atliekant echoskopiją nustatoma aortos patologija, gydytojas nedelsiant informuoja pacientą apie tolesnę tyrimų ir gydymo eigą.

Taip pat noriu priminti, kad rugsėjo 23-ąją, šeštadienį, echoskopinis aortos tyrimas visiems norintiems bus atliekamas nemokamai Vilniuje, šalia MO muziejaus (Pylimo g. 17) nuo 10 val. iki 17 val. Atvykusiųjų patikra bus atliekama be išankstinės registracijos, o tyrimo rezultatai pateikiami iš karto po procedūros.

Tokia akcija rengiama jau 5 kartą, ir galiu pasidžiaugti, kad išgelbėjome ne vieno žmogaus gyvybę. Pavyzdžiui, pernai ištyrėme 555 žmones ir 22 diagnozavome aortos aneurizmą, apie kurią jie nieko neįtarė. Todėl tiek aš, tiek kolegos labai raginame rūpintis savo sveikata ir profilaktiškai pasitikrinti, o taip pat paraginti tai padaryti ir vyresnio amžiaus artimuosius.

ATSISIŲSKITE AORTOS ANEURIZMOS ATMINTINĘ (PDF). 

Senatvine osteoporoze serga vyresnio amžiaus žmonės, liga pasireiškia vienai iš trijų moterų ir vienam iš penkių vyrų, vyresnių nei 60 metų. Ši liga ir dėl jos atsiradę kaulų lūžiai yra viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų, turinčių didelę įtaką gyvenimo kokybei. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas neurochirurgas dr. Saulius Čepkus sako, kad dažniausiai dėl osteoporozės lūžta stuburo slanksteliai, tačiau nuo šiol jiems gydyti ligoninėje taikoma nauja, saugi ir efektyvi kifoplastikos operacija.

Osteoporozės „epidemija“

Osteoporozė yra viena labiausiai paplitusių kaulų ligų ir viena didžiausių globalių visuomenės sveikatos problemų, turinti didelę įtaką gyvenimo kokybei. Sergant osteoporoze mažėja kaulinio audinio tankis, todėl kaulai tampa trapesni ir greičiau lūžta. Be to, pastebima, kad pasaulyje osteoporozės atvejų nuolat  daugėja. Ši tendencija pastebima ir Lietuvoje – Higienos instituto duomenimis, mūsų šalyje prieš dešimtmetį buvo 19 tūkst. osteoporoze sergančių gyventojų, o praėjusiais metais jų skaičiuota apie 28 tūkst. Toks ženklus skaičiaus didėjimas siejamas su visuomenės senėjimu,  tobulėjančiomis diagnostikos priemonėmis, kylančia gydytojų kvalifikacija, profilaktinėmis programomis.

Osteoporozė gali būti dviejų rūšių – senatvinė ir pomenopauzinė arba atsiradusi dėl įvairių ligų, pvz., lėtinių sąnarių, plaučių, inkstų, hipertirozės ir kt. Osteoporozei būdingas kaulų tankio retėjimas ir kaulų lūžiai, juosmens ir apatinės kūno dalies skausmas, stuburo iškrypimas, raumenų silpnumas.

Senatvine osteoporoze serga vyresnio amžiaus žmonės, moterys ja serga gerokai dažniau – liga pasireiškia vienai iš trijų moterų ir vienam iš penkių vyrų, vyresnių nei 60 metų. Taigi pagrindiniai rizikos veiksniai yra lytis ir amžius, taip pat genetika, mažas fizinis aktyvumas, vitamino D trūkumas, žalingi įpročiai. Labai dažnai dėl osteoporozės lūžta šlaunikauliai ir riešai, o dažniausiai pasitaiko stuburo slankstelių lūžiai.

Kifoplastika – saugi ir efektyvi operacija

Gydytojas neurochirurgas dr. S. Čepkus sako, kad osteoporozės pažeistų stuburo slankstelių gydymui jau du dešimtmečius pasitelkiama perkutaninė vertebroplastikos operacija, kai speciali adata įvedama į stuburo slankstelį ir jis sutvirtinamas užpildant vertebroplastiniu cementu. Pirmasis šią operaciją 2003 m. Lietuvoje ir atliko dr. S. Čepkus.

„Vertebroplastikos operacija yra efektyvi, tačiau turi ir trūkumų, pavyzdžiui, didesnę komplikacijų tikimybę, nes leidžiant cementą dideliu spaudimu jį sunkiau kontroliuoti. Labai džiugu, kad neseniai metodika buvo patobulinta, operacija pavadinta kifoplastika. Pavienės kifoplastikos operacijos jau atliekamos keliose Lietuvos gydymo įstaigose. Mes prieš keletą mėnesių taip pat įsigijome specialių priemonių rinkinių, su komanda sėkmingai atlikome pirmąją operaciją ir jau galime pasiūlyti kifoplastiką RVUL.

Šios operacijos metu osteoporozės paveiktas ir lūžęs slankstelis taip pat sutvirtinamas cementu, tačiau skirtumas tas, kad į slankstelį įvedame specialų balioną, jį išpučiame, atstatome lūžusį slankstelį ir nedideliu spaudimu užpildome ertmę cementu. Taigi kifoplastika yra žymiai saugesnė procedūra už savo pirmtakę vertebroplastiką – tai didelis žingsni į priekį pacientų labui“, – pasakoja dr. S. Čepkus.

Gydytojas neurochirurgas pabrėžia, kad kifoplastikos operacija dažniausiai atliekama taikant bendrą nejautrą, bet esant kontraindikacijoms tokią operaciją galima daryti ir taikant vietinę nejautrą. Operacija yra minimaliai invazinė, atliekama per 3–4 mm dydžio pjūvius, užtrunka apie vieną valandą. Po operacijos atliekama kompiuterinė tomografija, gydytojas neurochirurgas įvertina rezultatą. Jei nėra komplikacijų, pacientas praėjus dviem dienoms po operacijos išleidžiamas į namus. Jam nereikia reabilitacijos, netaikomas joks specialus režimas, taigi galima iš karto grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo.

Kokių rezultatų tikėtis?

Dr. S. Čepkus vardina operacijos privalumus: „Intervencija nedidelė, todėl maža infekcijos rizika. Operacija rekomenduojama vyresnio amžiaus žmonėms, nes esant būtinybei galima atlikti ir taikant vietinę nejautrą. Kifoplastika nereikalauja daug laiko sąnaudų ir ilgo stacionarinio gydymo. O svarbiausia – iš karto po operacijos pastebimas ženklus sveikatos ir gyvenimo kokybė pagerėjimas, nes sutvirtinamas slankstelis ir sumažinamas skausmas.“

Gydytojas sako, kad remdamasis išanalizuotais vertebroplastikos operacijų duomenimis, gali prognozuoti ir kifoplastikos operacijų rezultatus. „Pavyzdžiui, iš 40 analizuotų pacientų, kurie atvyko vertebroplastikai, 20 jų buvo nevaikštantys arba vaikštantys labai sunkiai. Po operacijos vaikštančių pacientų padaugėjo iki 35. Be to, vidutiniškai po operacijos skausmas nuo 8 balų dešimtbalėje VAS skausmo skalėje sumažėjo iki 2. Vertebroplastika yra efektyvi operacija, todėl neabejoju, kad kifoplastikos rezultatai bus dar geresni, – džiaugiasi jis.

Anot gydytojo neurochirurgo, operacija turėtų būti paklausi, nes problema yra labai dažna. Visgi jis pastebi, kad atsižvelgiant į bendrą sergančiųjų  osteoporoze skaičių, į gydytojus neurochirurgus kreipiasi tik nedidelė dalis žmonių. Dr. S. Čepkus svarsto, kad greičiausiai taip yra dėl informacijos trūkumo – dažniausiai kreipiasi tie pacientai, kurie apie operaciją sužino vienas iš kito: „Todėl noriu padrąsinti pacientus kreiptis į mūsų ligoninę gydytojo neurochirurgo konsultacijos, kuris nuspręs dėl kifoplastikos operacijos.“

„Sepsiu serga visų amžiaus grupių žmonės nepriklausomai nuo lyties, rasės, socialinės padėties visuomenėje. Tačiau apie sepsį daugiau išgirstame tik tada, kai nuo jo miršta visuomenei žinomi arba jauni ir sveiki žmonės“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas profesorius Saulius Vosylius. Rugsėjo 13-ąją minimos Pasaulinės sepsio dienos proga jis primena, kad būtina kuo daugiau kalbėti apie šią gyvybei pavojingą būklę, nes net ir kelios valandos gali lemti visiškai sveiko žmogaus mirtį.

 Papasakokite, kas yra sepsis ir kokį pavojų žmonių sveikatai ši būklė kelia?

Sepsis suprantamas kaip infekcijos sukelti gyvybei pavojingi organų funkcijų sutrikimai, lemiantys sunkias, ilgalaikes sveikatos komplikacijas, dažnai pasibaigiančias mirtimi. Paprastai tariant, tai yra labai pavojinga būklė, kurios metu organizmo imuninė sistema pernelyg suaktyvėja, bandydama kovoti su infekcija, tuo pačiu metu sukeldama didelį uždegimą. Sepsis gali vystytis labai greitai, o jei nesuteikiamas reikiamas gydymas – gali būti mirtinas.

Ar sepsis yra dažnai pasitaikanti liga?

Nors apie sepsį nekalbama taip dažnai ir plačiai kaip apie kitus pavojingus sveikatos sutrikimus, visgi sepsiu sergama vis dažniau ir daug jo aukų neišgyvena dėl pavėluoto gydymo. Sepsiu serga visų amžiaus grupių žmonės nepriklausomai nuo lyties, rasės, socialinės padėties visuomenėje. Apie sepsį daugiau išgirstame tik tada, kai nuo jo miršta visuomenei žinomi arba jauni ir sveiki žmonės, pavyzdžiui, susirgę meningokokų sukelta infekcija. Laimė, tobulėjant technologijoms ir gerėjant sveikatos priežiūros priemonėms, gydymas tampa vis sėkmingesnis.

Kodėl apie sepsį turėtų žinoti ne tik medicinos personalas, bet ir visuomenė?

Sepsio gydymo sėkmė labai priklauso nuo kuo greičiau pradėto gydymo – net ir kelios valandos gali lemti visiškai sveiko žmogaus mirtį. Todėl apie sepsį daugiau turėtų žinoti ne tik medikai, bet ir visa visuomenė. 70 proc. sepsio atvejų prasideda dar prieš ligoniui patenkant į gydymo įstaigą, todėl susirgusiems sunkesne infekcija medicininės pagalbos reikėtų ieškoti skubiai – kuo anksčiau gydymas pradedamas, tuo jis būna efektyvesnis. Jei susirgusieji, jų artimieji ir medikai dažniau keltų klausimą „Ar tai jau sepsis?“, tai padėtų išgelbėti milijonus gyvybių pasaulyje.

Kaip susergama infekcijomis, kurios vėliau gali komplikuotis į sepsį?

Mūsų aplinkoje gyvena daugybė infekcijas galinčių sukelti mikrobų – bakterijų, virusų, grybelių, parazitų. Į mūsų kūną iš aplinkos jie gali patekti per odą, žaizdas, juos galime įkvėpti ar nuryti su užterštu maistu ar gėrimais. Kartais mūsų kūne pavyzdžiui, žarnyne, esantys naudingi mikrobai, gali prasiskverbti į kitus greta esančius sveikus sterilius audinius ir ten sukelti infekciją.

Paprastai mūsų imuninė sistema turėtų mus saugoti nuo infekcijos išsivystymo, identifikuodama mikrobus ir kovodama su jais. Į gausių ir agresyvių mikrobų prasiskverbimą imuninė sistema dažniausiai sureaguoja labai kovingai, kartais priešingai – imuninis atsakas būna per silpnas. Mikrobai išplinta, prasideda infekcija, susirgusio žmogaus kūne prasideda stiprus uždegimas, sukeliantis ląstelių, audinių ir organų pažeidimą bei sutrikdantis jų funkcijas – taip pasireiškia sepsis.

Kas atsitinka prasidėjus sepsiui?

Dėl mikrobų sukelto uždegimo išsiplečia smulkiosios kraujagyslės, skysčiai iš kraujo skverbiasi į aplinkinius audinius, sukelia jų brinkimą, sumažėja arterinis kraujo spaudimas, kraujo patekimas į gyvybei svarbius organus. Kraujagyslėse susidaro smulkūs krešuliai, kraujo ląstelės sulimpa, sulėtėja kraujo tėkmė, sumažėja deguonies ir maisto medžiagų patekimas į ląsteles, prasideda svarbių organų veiklos sutrikimai, galintys pasibaigti mirtimi.

Ar galima sepsį atpažinti anksčiau nei prasideda svarbių organų veiklos sutrikimai?

Bet kuri infekcija gali komplikuotis sepsiu, o jo pradinius požymius galima supainioti su kitų ligų simptomais, todėl sepsį yra nelengva nustatyti. Dėmesį reikėtų atkreipti į tokius pradinius sepsio požymius: karščiavimą, šaltkrėtį; šaltą, drėgną, prakaituotą, pasikeitusios spalvos odą; padažnėjusį kvėpavimą, sunkumą kvėpuoti; padažnėjusį pulsą, sumažėjusį kraujo spaudimą; sumišimą, nerimą, orientacijos sutrikimus. Pastebėjus tokius simptomus reikia nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.

Koks gydymas reikalingas susirgus sepsiu ir kiek jis veiksmingas?

Sergančių sepsiu gydymas priklauso nuo skirtingų faktorių, tokių kaip, infekcijos rūšis, organų funkcijų sutrikimų sunkumas. Sudėtingos būklės ligoniams būtinas nuolatinis, atidus stebėjimas, visapusiškas organizmo veiklos ištyrimas ir gydymas ligoninėje, dažniausiai – Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Įprastai tokių ligonių gydymas pradedamas skysčių infuzija į veną, skiriamas deguonis, infekcijos sukėlėjus naikinantys vaistai, atveriamas ir išvalomas infekcijos židinys. Jei reikia, gyvybei svarbių organų veiklos užtikrinimui skiriami kraujo spaudimą didinantys vaistai, gali prireikti dirbtinio kvėpavimo aparato, „dirbtinio inksto“ bei kitų vaistų ir gydymo priemonių. Deja, apie 20 proc. pacientų, kuriems diagnozuojamas sepsis, išgelbėti nepavyksta.

Ar sepsis turi liekamųjų reiškinių, kurie pastebimi po gydymo?

Sepsis gali turėti liekamųjų reiškinių arba komplikacijų, kurios pasireiškia po gydymo. Šios komplikacijos priklauso nuo sepsio sunkumo, paciento amžiaus, buvusių sveikatos problemų ir kitų veiksnių. Nuo sepsio pasveikę pacientai gali jausti nuolatinį nuovargį, silpnumą, raumenų ir sąnarių skausmus bei kitus fizinius simptomus. Kai kurie pacientai po sepsio patiria psichologinių problemų, pavyzdžiui, jiems pasireiškia depresija, potrauminis stresas ir kt. Be to, ilgalaikių pažeidimų gali turėti širdis, plaučiai, inkstai ar kepenys. Todėl jiems reikalinga ilgalaikė medicininė priežiūra ir reabilitacija.

Ar egzistuoja sepsio prevencija? Jei taip, kokia ji?

Išvengti sepsio gali padėti vakcinacija nuo tam tikrų infekcijų, tinkamai atliekama rankų higiena, sanitarinės sąlygos, hospitalinių infekcijų prevencija.

Rugsėjo 13-ąją minima Pasaulinė sepsio diena. Koks jos tikslas?

Kiekvienais metais Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, vyksta renginiai, skirti Pasaulinei sepsio dienai. Šios dienos tikslas yra didinti supratimą ir sąmoningumą apie sepsį, jo poveikį žmonėms ir sveikatos priežiūros sistemoms visame pasaulyje. Pasaulinės sepsio dienos renginiai ir informacinės kampanijos padeda šviesti žmones apie sepsį, jo simptomus, rizikos veiksnius ir svarbą laiku diagnozuoti ir gydyti. Kartu ši diena atkreipia sveikatos sektoriaus darbuotojų dėmesį ir padeda geriau suprasti sepsio diagnostikos ir gydymo galimybes.

„Palikus reanimaciją paciento gydymas nesibaigia, o liekamieji reiškiniai jį lydi ir grįžus namo. Todėl vis garsiau kalbama apie išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą ir potrauminio streso sindromą, kuriuos patiria daugelis ilgai sunkia liga sirgusių pacientų“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė Julita Meškauskienė. Ji papasakojo, kaip atrodo Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, kokius sunkumus patiria jame gydyti pacientai bei jų artimieji ir kaip palengvinti reanimacijos sukeliamą išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą.

Už raudonos linijos

Neretai gydymas Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius yra vienintelė galimybė išsaugoti žmogaus gyvybę. Ligoniai čia patenka ūmiai susirgę gyvybei pavojinga liga, paūmėjus lėtiniam susirgimui, po didelių ir sudėtingų operacijų ar po nelaimingų atsitikimų, sutrikus gyvybiškai svarbių organų veiklai. Gydant ligonį šiame skyriuje pagrindinis tikslas yra ūminių, grėsmę gyvybei keliančių būklių valdymas. Pašalinių – tiek kito ligoninės personalo, tiek artimųjų – patekimas į skyrių yra griežtai ribojamas siekiant išvengti infekcijų, kurios gali sukelti dar didesnę grėsmę pacientams.

Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė pasakoja, kad jame naudojama moderni aparatūra privalo užtikrinti nepertraukiamą ligonio gydymą, gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymą ir stebėjimą visą parą. Pavyzdžiui, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas užtikrina kvėpavimo funkciją, kai pacientas pats kvėpuoti nesugeba, pakaitinė inkstų terapija atlieka sutrikusių inkstų funkciją ir padeda šalinti toksines medžiagas iš organizmo, automatinės vaistų pompos užtikrina nuolatinį gyvybiškai svarbių vaistų skyrimą ir kt. Be to, pabrėžia gydytoja, skyriuje dirba specialiai parengtas medicinos personalas, mokantis anksti atpažinti ūmines, gyvybei pavojingas būkles ir jas valdyti.

„Žinoma, vien tik aparatūros neužtenka, pacientą prižiūri specialiai paruoštas personalas – nuo specializaciją baigusių bendrosios praktikos slaugytojų, papildomai apmokytų padėjėjų iki gydytojų anesteziologų reanimatologų ir kitų specialistų. Darbas organizuojamas pamainomis: skirtingos komandos užtikrina paciento priežiūrą dieną ir naktį, tad paciento gydyme dalyvauja daug žmonių. Taip užtikrinamas nepertraukiamas paciento būklės sekimas ir efektyviausias gydymas. Kiekvieną rytą pacientų sveikata aptariama vizitacijos metu, kurioje dalyvauja gydytojai, skyriaus vedėja ir centro vadovas, priimami svarbiausi sprendimai dėl gydymo taktikos“, – sako J. Meškauskienė.

Patalpų erdvė, baldai ir medicininė įranga išdėstyti taip, kad prireikus būtų lengvai pasiekiama nedelsiant suteikti būtinąją pagalbą. Skyriaus ligoniai dažniausiai gydomi bendrose palatose, rečiau – po vieną. Sudėtingų būklių ligoniai būna be drabužių, fiziologinius poreikius, tokius kaip tuštinimasis ar šlapinimasis, atlieka lovos ribose. Anot gydytojos, monitorių ir aplinkos keliamas triukšmas, šviesa gali padidinti ligų sukeltą sąmonės sumišimą ir orientacijos sutrikimą, miegas tampa fragmentuotas ir nekokybiškas – ligoniui tokia aplinka yra psichologiškai sunki.

Išgyvenusių kritinę būklę sindromas

Suvaldžius grėsmingą gyvybei būklę ir palikus Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių tiek pacientui, tiek jo artimiesiems, rodos, teliktų džiaugtis. Visgi paciento gydymas nesibaigia, o liekamieji reiškiniai jį lydi ir grįžus namo. Todėl vis garsiau kalbama apie išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą ir potrauminio streso sindromą, kuriuos patiria daugelis ilgai sunkia liga sirgusių pacientų.

Gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė sako, kad sveikstant po kritinės ligos gali pasireikšti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, bendras fizinis negalavimas, minčių, jausmų ir mąstymo pokyčiai. Šie sutrikimai gali prasidėti dar Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje ir tęstis kitame ligoninės skyriuje bei baigus gydymą ligoninėje ir išvykus namo ar į kitą sveikatos priežiūros įstaigą.

„Dažniausiai pastebime tris pagrindines sveikatos problemas – kritinės būklės metu išsivysčiusį raumenų silpnumą, pažintinius ir psichikos sutrikimus. Pati dažniausia problema yra raumenų silpnumas, pasireiškiantis kas trečiam ligoniui, kuriam buvo reikalinga ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija, kas antram, sirgusiam sunkia infekcija, ar kai gydymas reanimacijos skyriuje trunka ilgiau nei vieną savaitę. Ligoniui būna sunku atlikti kasdieninius buitinius darbus, apsirengti, pavalgyti, nusiprausti ir vaikščioti. Kadangi raumenys yra nusilpę, sumažėjusi jų apimtis, anksčiau įprastinė veikla reikalauja ypatingų pastangų, daugelis ligonių vengia savarankiškai juos atlikti. Tokiems pacientams pilnam raumenų jėgos atstatymui reikalinga ilgalaikė reabilitacija arba slauga“, – teigia J. Meškauskienė.

Anot gydytojos, pažintinių funkcijų sutrikimus – atminties, dėmesio koncentracijos, kritinio mąstymo, sudėtingų, kompleksinių užduočių atlikimą – patiria 30–80 proc. ligonių, baigusių gydymą Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Daugumos ligonių būklė per pirmuosius metus gerėja, tačiau dažnai pilnai neatsistato, todėl jiems sunkiau grįžti į įprastą darbinę ir kasdienę veiklą.

Trečioji grupė – psichikos problemos dažniausiai pasireiškia miego sutrikimais. Juos patiriantis ligonis sunkiau užmiega, trumpėja miego trukmė, gali kankinti košmarai, prisiminimai apie nemalonius išgyvenimus ligoninėje. Nemažai pacientų patiria nerimą, depresiją, potrauminio streso sindromą. Panašiai kaip pažintinių funkcijų sutrikimai, psichikos sutrikimai daugumai ligonių lengvėja per pirmuosius metus, bet gali pilnai ir neišnykti.

Patarimai artimiesiems

Gydytoja pastebi, kad paciento artimieji gali jam reikšmingai pagelbėti sudėtingame gyvenimo etape, dalyvaudami ligonio priežiūroje, padėdami orientuotis kasdieninėje aplinkoje. Be to, jie tai gali daryti net tuomet, kai ligonis dar gydomas Reanimacijos ir intensyvios terapijos ar kitame ligoninės skyriuje.

„Pacientų artimiesiems patariame su ligoniu kalbėti apie jam pažįstamus dalykus, žmones ir įvykius, paaiškinti kuri šiandien diena, mėnuo, koks laikas. Galima parodyti pažįstamų žmonių nuotraukų, vaizdo įrašų. Sąmoningiems ligoniams galima paskaityti mėgstamos knygos ištrauką arba palikti mėgstamiausią knygą skaityti pačiam. Siekiant geresnės miego kokybės galima pacientui pasiūlyti miego kaukę akims, ausų kamštukus. Jeigu ligoniui po kritinės ligos išsivystė raumenų silpnumas, galima rankų raumenų mankštinimui naudoti minkštus kamuoliukus, prieš tai pasitarus su gydančiu gydytoju. Jeigu pacientui buvo atlikta tracheostomija, jis yra sąmoningas ir gebantis palaikyti kontaktą – galima pasiūlyti rašymo priemonių, pvz., piešimo lentelę ar popieriaus lapų, rašiklių“, – pataria gydytoja anesteziologė reanimatologė.

Kita vertus, J. Meškauskienė ragina nepamiršti, kad šią sudėtingą būklę išgyvena ir pacientų artimieji: „Ligonio artimuosius taip pat gali paveikti buvusi ligonio išgyventa kritinė būklė, matyti vaizdai ligoninėje, nerimas dėl savo artimojo, užsitęsęs būklės pagerėjimo laukimas. Ligoniui sugrįžus namo šeimos nariai neretai patiria panašų į potrauminio streso sindromą: nepaaiškinamą nerimo jausmą, dirglumą arba perdėtą jautrumą, miego sutrikimus, nemalonius praeities prisiminimus, išsekimą. Visi šie sutrikimai gali pasireikšti atskirai ar kartu, todėl svarbu laiku nustatyti šias psichologines problemas ir pradėti jas spręsti padedant profesionalams.“

Gydytoja anesteziologė reanimatologė apibendrina, kad gydymas Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje yra kompleksinis, moderniausiomis technologijomis ir specializuotu medicinos personalu paremtas procesas. Kartu tai yra ir traumuojanti patirtis tiek buvusiems pacientams, tiek jų artimiesiems, todėl pastaruosius ji ragina kreiptis į RVUL medicinos personalą ir aptarti kylančius klausimus.

Atsisiųskite ATMINTINĘ (spauskite čia).

Sekmadienį Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje lankėsi Taivano sveikatos viceministras Pi-Sheng Wang, Taivano Sveikatos ir gerovės ministerijos, Taivaniečių atstovybės Lietuvoje atstovai bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktorius Vytautas Mockus.

Svečius priėmė įstaigos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė, direktoriaus pavaduotoja klinikiniam darbui Margarita Batūrienė, Toksikologijos centro vadovas dr. Robertas Badaras, Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis ir Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. Jie  pristatė įstaigos veiklą ir aptarė įvairias bendradarbiavimo galimybes  biomedicininių tyrimų, studijų, institucijų valdysenos srityse.

„Su svečiais iš Taivano kalbėjome apie gydytojų rezidentų mainus tarp mūsų ir Taipėjaus „Tri-Service General Hospital“ ligoninės, kurioje esu lankęsis ir skaitęs pranešimą. Esame universitetinė ligoninė, jaunųjų gydytojų mokymo centras, kuriame šiuo metu daugiausiai sulaukiame studentų iš Europos. Užsimezgęs bendradarbiavimas su Taivanu ir „Tri-Service General Hospital“ atvertų kelią šios šalies rezidentams atvykti į Lietuvą, o mūsų – išvykti patirties pasisemti į vieną moderniausių Azijos valstybių ir vieną didžiausių ir moderniausių regiono ligoninių“, – džiaugiasi dr. Robertas Badaras.

Taivano delegacija taip pat apsilankė RVUL Insulto centre ir Skubios pagalbos skyriuje, domėjosi darbo metodika ir informacinėmis valdymo sistemomis, kurios yra įdiegtos įstaigoje. Susitikimo dalyviai sutarė dėl tolimesnio ryšio mezgimo.

„Jei žmogus motyvuotas, reabilitacijos rezultatai bus tikrai geresni. Mes, ergoterapeutai, esame tik įrankis, pasakome ir parodome, ką reikia daryti – galutinis rezultatas priklauso nuo paciento“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje dirbanti ergoterapeutė Giedrė Pociūnaitė. Specialistė papasakojo apie savo profesijos ypatumus, svarbius riešo reabilitacijos aspektus ir pasidalino patarimais, kaip rūpintis riešais net jei nepatyrėte traumos.

Kūrybiška medicinos sritis

Ergoterapeutas – tai sveikatos priežiūros specialistas, padedantis pacientams po įvairių traumų ar ligų sugrįžti į pilnavertį gyvenimą, gebėti pasirūpinti savimi, iš naujo išmokti kasdienių, darbo ir laisvalaikio veiksmų. Ergoterapeutės profesiją pasirinkusi ir RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje dirbanti G. Pociūnaitė sako padedanti pacientams lavinti ne tik motorinius, bet ir socialinius, emocinius, psichologinius,  bendravimo įgūdžius, taip pat galinti parinkti ortopedines ar technines priemones, patarti, kaip pritaikyti kasdienę aplinką ar darbo vietą, kaip nepakenkti sau.

„Rinktis šią medicinos kryptį paskatino keli dalykai. Visų pirma, mano močiutė buvo medikė, tad augau apsupta kalbų apie mediciną. Vaikystėje buvo įdomu ir aktualu padėti kitiems, pavyzdžiui, dar darželyje pagelbėdavau jaunesniems vaikams apsirengti. Be to, ergoterapija yra labai kūrybiška sritis, kurioje daugybė galimybių pasitelkti žinias ir fantaziją, kaip padėti atstatyti prarastą funkciją. Savo pasirinkimo niekada nesigailėjau, o didžiausias džiaugsmas darbe yra matytį progresą, kai žmonės reabilitacijos eigoje dalinasi pasiekimais, pavyzdžiui, pradeda abiem rankomis praustis veidą. Vieniems tai smulkmena, bet jiems – didelis pasiekimas“, – pasakoja G. Pociūnaitė.

Ji pabrėžia, kad šiame darbe reikia ne tik medicinos žinių, bet ir tam tikrų savybių, pavyzdžiui, empatijos, noro daug bendrauti ir stiprių socialinių įgūdžių, nes kiekvieną dieną tenka dirbti su labai skirtingais žmonėmis ir susidurti su įvairiomis situacijomis, kurias tenka suvaldyti.

Ergoterapeutė atskleidžia, kad didžiausi iššūkiai darbe  yra susiję su pacientų baimėmis po operacijų: „Jie dažniausiai bijo pradėti judinti galūnę, kuri ilgą laiką buvo imobilizuota ir saugota. Tačiau padrąsinus ir įveikus šį barjerą toliau vyksta tik progresas. Dar vienas dažnas iššūkis yra pacientų „netikėjimas“ mankštos nauda. Visada norisi eiti lengviausiu keliu, t. y., nieko nedaryti, tiesiog gauti tabletę ar masažą. Visgi efektyviausias yra kompleksinis gydymas, todėl mes ir dirbame komandoje su pacientu.“

Riešo reabilitacija – ne tik po operacijos

Ergoterapeutė G. Pociūnaitė ypač domisi riešo reabilitacija: „Riešas yra labai sudėtingas, jo judesiai ir funkcijos yra nepakeičiami pilnaverčiam gyvenimui. Todėl riešo reabilitacija labai svarbi, kad pacientas atkurtų gebėjimą atlikti kasdienes veiklas. Paprastai riešo reabilitacijos tikslai – atkurti judesių diapazoną ir lankstumą, stiprinti raumenis, mažinti skausmą, taip pat padėti išvengti galimų pooperacinių komplikacijų.“

Specialistė pasakoja, kad dauguma dėl riešo reabilitacijos į RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyrių besikreipiančių pacientų yra 40-mečiai ir vyresni žmonės, tačiau vis dažniau atsiranda aktyvaus jaunimo, kurį traumos ištinka nukritus nuo dviračio, paspirtuko, snieglentės ir kt. Jiems gali būti lūžę riešo, plaštakos kaulai, plyšusios riešo sausgyslės ar raiščiai. Tačiau ergoterapeutė pabrėžia, kad riešo reabilitacija gali būti reikalinga ir kitais atvejais, pavyzdžiui, esant trikampės skaidulinės kremzlės kompleksui (TSKK), kai žmogui gali skaudėti riešą be jokios aiškios priežasties. Taip pat dėl senos nenustatytos traumos ar per didelės apkrovos riešui (pavyzdžiui, pradėjus naują sporto šaką, tokią kaip tenisas, pilatesas ir pan.), riešo artrozės ar riešo kanalo sindromo.

„Paprastai riešo reabilitacija priklauso nuo buvusios patologijos, o reabilitacijos sėkmė – nuo gydymo, taip pat žmogaus amžiaus ir fizinės formos. Vyresnio amžiaus, prastesnės fizinės formos, rūkantiems pacientams reabilitacija gali užtrukti ilgiau (rūkant prastėja galūnių aprūpinimas krauju, todėl ilgėja gijimas). Žinoma, labai svarbu ir motyvacija. Jei žmogus motyvuotas, reabilitacijos rezultatai bus tikrai geresni. Mes, ergoterapeutai, esame tik įrankis, pasakome, parodome, ką reikia daryti – galutinis rezultatas priklauso nuo paciento“, – pabrėžia G. Pociūnaitė.

Patirties sėmėsi Švedijoje

Šiais metais G. Pociūnaitė stažavosi Švedijoje, Malmės mieste esančiame dideliame, išskirtinai plaštakos chirurgijai dedikuotame „Handkirurgimottagning“ centre. Egoterapeutė pasakoja, kad šioje ligoninėje taikomi reabilitacijos metodai nustebino ir įkvėpė: „Pirmiausiai, tiek kineziterapeutai, tiek ergoterapeutai glaudžiai bendradarbiauja su chirurgais ir tarpusavyje dalinasi informacija apie pacientą. Specialistai švelnių judesių mankštas pacientams pradeda taikyti praėjus vos 3–5 dienoms po operacijos – kuo greičiau pradedama reabilitacija, tuo greitesnis ir lengvesnis būna riešo, plaštakos ir pirštų funkcijų atsistatymas. Taip pat Švedijoje taikomos įvairios technikos plaštakos tinimo, odos jautrumo mažinimui. Lietuvoje taikomas kitoks modelis, todėl mes pacientų reabilitaciją pradedame po 6–8 savaičių, priklausomai nuo riešo traumos.“

G. Pociūnaitė pastebi, kad Švedijoje ergoterapeutai specializuojasi itin siaurose srityse, pavyzdžiui, dirba tik su riešo sąnario artroze, tik su plaštakos piršto lenkėjo ar tiesėjo sausgyslėmis. Be to, nėra pacientų skirstymo pagal amžiaus grupes – tas pats specialistas gali dirbti tiek su mažamečiais, tiek su vyresnio amžiaus pacientais.

„Dar viena ypatybė – ergoterapeutas arba kineziterapeutas pats gali pagaminti individualų įtvarą pacientui, o Lietuvoje jie užsakomi pas ortopedijos technikus. Pati išbandžiau ir galiu pasakyti, kad tai – puiki idėja, nes taip pacientui savo žiniomis galiu padėti maksimaliai. Pacientas gauna visą įmanomą pagalbą ir naudą vienoje vietoje, gydymas užtrunka trumpiau“, – pasakoja specialistė.

G. Pociūnaitė sako, kad Švedijos specialistai ypač akcentuoja paciento mokymosi svarbą ir asmeninę atsakomybę. Paprastai pacientas daug kalbasi su ergoterapeutu, mokosi pratimų, gauna skrajučių su nuotraukomis ir aprašymais, kad vėliau pratimus galėtų reguliariai atlikti namuose. Jei reikia, grįžta po mėnesio ar pusantro dėl papildomų konsultacijų. Taip pacientas suvokia, kad sėkminga reabilitacija labiausiai priklauso nuo jo paties.

Patarimai

Neretai po operacijos riešo reabilitacijos laukiantys pacientai bijo judinti ranką. Ergoterapeutė sako, kad jų baimė suprantama, tačiau visiškai nejudinti rankos – klaida. „Pirštai būna patinę, skauda riešą, tačiau šiems simptomams lengvinti svarbu iš pradžių ranką laikyti pakėlus, dėti vėsinančius kompresus. Po to, kai atslūgsta patinimas ir mažiau skauda, jau galima švelniai judinti pirštus. Jei pacientas po riešo operacijos gavo pratimų, skirtų atlikti namuose dar iki reabilitacijos mūsų skyriuje, turėtų daryti juos nuoširdžiai ir atsakingai, kas kelias valandas, nes tik taip riešo atsistatymas bus lengvesnis“, – pabrėžia G. Pociūnaitė.

Specialistė sako, kad reabilitacija nesibaigia ją pabaigus ligoninėje – ji turi tęstis ir namuose. Ergoterapeutė ragina mankštintis kiekvieną dieną, naudoti namuose turimas priemones, pavyzdžiui, mėsai skirtus muštukus, kempinėles, rankšluosčius ir kitus namų apyvokos daiktus. Antistresiniai kamuoliukai puikiai tinka mankštinti plaštakoms, plaukų gumelės – pirštų tiesimui.

„Reabilitacijos netęsiant savarankiškai, rezultatas liks toks, koks buvo pasiektas per tas kelias savaites. Žinoma, gali būti, kad pacientas namie atlikdamas įvairius darbus (ravėdamas, užsiimdamas namų ruošos darbais, remontu ar pan.) toliau lavins riešą ir atstatys jo funkciją. Bet labiau tikėtina, kad, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, riešo judesiai liks riboti“, – sako G. Pociūnaitė ir ragina ranką kasdienybėje naudoti  įprastai ir makštintis.

Kita vertus, ergoterapeutė primena, kad net ir nepatyrus traumos, riešais reikėtų pasirūpinti, nes šiuolaikinis gyvenimo būdas ir nuolatinis darbas prie kompiuterio taip pat turi įtakos – riešą gali mausti, sumažėti jo lankstumas ir jėga. Plaštaka ir riešas, daug laiko būdami vienoje pozicijoje, stingsta, tad prevencijai labai tinka dilbio raumenų tempimas. Jį galite atlikti taip:  vieną ranką ištieskite priešais save, nuleistu delnu į save, kitos rankos delną uždėkite ant plaštakos ir stumkite į save taip, kad delno pozicija taptų lygiagreti kūnui. Tą patį veiksmą atlikite ranką ištiesę prieš save, delną atsukę į išorę.

Pirmieji šeši šių metų mėnesiai mūsų ligoninėje buvo intensyvūs ir prabėgo be galo greitai. Kartu su medicinos personalu aktyviai komunikavome viešojoje erdvėje – naujienų portaluose, žiniose, sveikatos laidose ir socialiniuose tinkluose.

Populiariausius 2023 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje. Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

Praėjusią savaitę Lietuvoje vykusiam NATO viršūnių susitikimui ruošėsi ne tik policija, kariuomenė ar kitos tarnybos, bet ir medikai. Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) buvo viena iš dviejų pagrindinių ligoninių Vilniaus mieste, turėjusių užtikrinti sveikatos paslaugas renginio dalyviams. „Žinojome, kad jei įvyktų incidentas, turėtume didžiulį iššūkį vos per vieną valandą perorganizuoti ligoninės darbą, tačiau būtent tam ir buvome pasiruošę“, – sako RVUL Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. Jis papasakojo, kaip ligoninė ruošėsi šiam ypatingam renginiui.

Buvote vienu pagrindinių RVUL atstovų bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis ir ruošiantis NATO viršūnių susitikimui Vilniuje. Kada ligoninė pradėjo ruoštis šiam renginiui?

Aktyvų pasiruošimą NATO viršūnių susitikimui Vilniuje pradėjome likus keliems mėnesiams, kai gavome informaciją apie renginio mastą ir modeliuojamus galimų incidentų scenarijus. Pagrindinės galimos situacijos, kurioms ruošėmės – nuo įvairaus pobūdžio daugybinių traumų iki cheminių pažeidimų, nuo pavienių paveiktų asmenų iki masinės nelaimės. Ruošėmės patiems įvairiausiems galimiems scenarijams.

Pasiruošimas istoriniam renginiui Vilniuje buvo ypač sudėtingas procesas, apėmęs ne vieną instituciją. Su kuo teko bendrauti ir derinti veiksmus?

Pirmiausiai, žinoma, bendradarbiavome su Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus bei Kauno miestų savivaldybėmis, kurios prisidėjo užtikrinant visapusišką ir nepertraukiamą medicinos paslaugų teikimą ir medicinos įstaigų darbo organizavimą joms pavaldžiose įstaigose. Taip pat veiksmus derinome su VUL Santaros klinikomis numatant pacientų srautų paskirstymą. Bendradarbiavome su Nacionaliniu kraujo centru, kuris, esant poreikiui, būtų užtikrinęs labai greitą įvairių kraujo komponentų pristatymą į RVUL.

Su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija tarėmės dėl įvairių biologinių medžiagų užterštumo aptikimo. Su Krašto apsaugos ministerijos medicinos daliniu kalbėjome apie CBRN (liet. cheminių, biologinių, radiacinių, atominių) medžiagų panaudojimo atvejus. Į tai įeina „Novičiok“, zarinas, fosforo organiniai junginiai, fentaniliniai opioidai ir kitos kovinės ir nekovinės cheminės medžiagos. Už dekontaminaciją Lietuvoje atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, ryšį palaikėme ir su šia tarnyba.

Taip pat pasiruošimo detales derinome su Lietuvos policija, Nacionaliniu krizių valdymo centru, privačiomis apsaugos tarnybomis, kurios rūpinosi svarbių asmenų saugumu renginio metu. Kontaktų tinklas buvo labai platus, bet jo reikėjo tam, kad galėtumėm užtikrinti prieinamas sveikatos paslaugas bet kurioje galimoje situacijoje.

Kaip pasiruošimas NATO viršūnių susitikimui vyko pačioje įstaigoje?

Ligoninėje pasiruošimas vyko trimis lygmenimis – administracijos, infrastruktūros ir personalo. Kalbant apie infrastruktūrą, pasiruošėme užtikrinti nenutrūkstantį vandens, elektros, medicininių dujų tiekimą, ryšių tinklo stabilumą, vyko pasiruošimas kibernetinėms atakoms ir kt., kad ligoninė tam tikrą laiką galėtų funkcionuoti savarankiškai.

Taip pat vyko personalo mokymai. Pirmiausiai, ankščiau minėtos tarnybos kartu treniravosi stalo žaidimo metodu, t. y., imituojant tam tikrus galimus scenarijus ir kiekvienoje situacijoje sprendžiant, pavyzdžiui, kaip nuo taško A iki taško B pristatyti pacientą, kaip užtikrinti jo saugumą. Ta pati situacija buvo kartojama ir esant keliems šimtams pacientų.

Turėdami įvairių situacijų modelius, žinodami kiek teoriškai turime laiko pasiruošimui ir suderinę išorinių veiksmų algoritmus, paruošėme veiksmų planą ligoninei. Jame numatėme, kokį menamą maksimalų – nes niekas nežino, kokio dydžio nelaimė gali įvykti – nukentėjusiųjų kiekį mes galėtume aptarnauti ligoninėje vienu metu, įsivertinome savo infrastruktūrą ir personalo galimybes.

Vėliau veiksmų planą stalo žaidimo forma „išbandėme“ su RVUL skyrių vedėjais ir vyresniosiomis slaugytojomis – ką kiekvienas skyrius tam tikru metu turėtų daryti, kas už ką atsakingas. Įsivertinome rezultatus, išsprendėme išaiškėjusias problemas ir padarėme pakartotinius mokymus.

Ar galite atskleisti, kokiems scenarijams ruošėtės?

Visų detalių atskleisti negaliu, bet, pavyzdžiui, standartiškai per dieną turime 1–2 ypatingai sunkias traumas patyrusius pacientus. O viena iš modeliuojamų situacijų numatė, kad per kelias valandas į mūsų ligoninę jų galėtų būti pristatyti keli šimtai. Tokiems pacientams paprastai reikia visos gydytojų komandos dėmesio ir didžiulių resursų, tad komandų reikėtų sukurti labai daug.

Kartu aiškinomės, kur galėtų atsirasti vadinamasis „butelio kaklelis“ ir kaip jį pašalinti, kaip keisti infrastruktūrą, perskirstyti darbuotojus ir kt. Galiu pasidžiaugti, kad esant ekstremaliai situacijai per 1 valandą galėtume paruošti tikrai didelį kiekį vietų pacientams ir suteikti jiems medicininę pagalbą.

Ar buvo pasiruošimo elementų, kurie Jums ir ligoninės personalui buvo nauji?

Mums nauja buvo dekontaminacijos procedūra pacientams, kurie galėtų būti užteršti cheminėmis kovinėmis medžiagomis. Čia svarbu pabrėžti, kad tam tikros cheminės medžiagos yra ypatingai pavojingos ne tik pacientui, bet ir dekontaminaciją atliekančiam personalui. Todėl teko išbandyti aukščiausio lygio apsaugos kostiumus – su dujokaukėmis, neperšlampamus, sandarius, – kad nenukentėtų medicinos personalas, nes tokių istorijų būta. Pavyzdžiui, Tokijuje prieš kelis dešimtmečius paskleidus fosforo organinius junginius, nukentėjo ne tik 700 žmonių, bet ir tiek pat medicinos personalo. Todėl mes dekontaminacijos procedūrai ruošėmės labai atsakingai, kartu praėjome ir radiacinės saugos mokymus – kaip aptikti alfa, beta ir gama spinduliuotę, kaip naudotis dozimetrais.

Prieš renginį sklandė gandai, kad gydymo įstaigos neteiks planinių paslaugų.

Noriu pabrėžti, kad ruošiantis NATO viršūnių susitikimui, buvo nuspręsta jį pasitikti „pilna“ ligonine, t. y., veikiant įprastu režimu – nei planinių, nei skubios pagalbos paslaugų, nei konsultacijų nestabdėme, chirurginių operacijų neatšaukinėjome. Žinojome, kad jei įvyktų incidentas, turėtume didžiulį iššūkį vos per vieną valandą perorganizuoti ligoninės darbą, tačiau būtent tam ir buvome pasiruošę.

Dar viena pasiruošimo renginiui detalė – išankstiniai užsienio delegacijų atstovų vizitai ligoninėje. Ar jų buvo ir kuo domėjosi kitų šalių medikai?

Kreipėsi nemažai užsienio šalių delegacijų atstovų su standartiniu klausimynu, susijusiu su pagalbos teikimu sunkią traumą patyrusiems pacientams. Pavyzdžiui, delegacijų atstovai domėjosi sraigtasparnio leidimosi vieta, privažiavimu prie ligoninės, dekontaminacijos galimybėmis, reanimacine palata ir joje esančia įranga, laboratorija ir tyrimais, kraujo banku ir turimais kraujo komponentais, radiologinės diagnostikos galimybėmis, intervencinės radiologijos procedūromis, chirurginių paslaugų profiliais ir kt. Visų apsilankiusių delegacijų atstovai teigiamai įvertino mūsų įstaigos turimą infrastruktūrą ir pasirengimą.

Kokia situacija RVUL buvo NATO viršūnių susitikimo dienomis? Ar pagalbos prireikė delegacijų nariams, ar paslaugos buvo teikiamos įprastai?

Tiek Skubios pagalbos skyrius, tiek Konsultacijų centras, tiek Operacinis anesteziologijos skyrius dirbo kaip įprasta. Skubios pagalbos skyriuje budėjome pasitelkę savo didžiausią įprastą komandą, taip pat buvo medikų, kurie turėjo esant reikalui per 1 valandą atvykti į ligoninę. Kituose ligoninės skyriuose budėjo sustiprintos pajėgos – daugiau chirurgų, urologų, krūtinės chirurgų, anesteziologų ir kitų specialistų. Pacientų buvo kaip įprasta, o renginio svečiams mūsų pagalbos neprireikė. Todėl galime tik pasidžiaugti, kad istorinė Lietuvai savaitė praėjo itin sklandžiai ir realybėje neturėjome pritaikyti nė vieno sumodeliuoto scenarijaus.

Visgi toks pasiruošimas buvo naudingas ir žvelgiant į ateities perspektyvas?

Visi planai ir protokolai, kuriuos sukūrėme, puikiai veiktų esant bet kokio pobūdžio masinei nelaimei – cheminė tarša, sprogusi autocisterna su cheminėmis medžiagomis, didelio pastato griūtis, sprogimas ar kt. Džiugu ir dėl to, kad turime bendrą masinės nelaimės ar kito incidento valdymo viziją, žinome Vilniaus miesto įstaigų pajėgumus, galime pasitelkti kitas specialiąsias tarnybas, kurios mums reikalingos palaikyti viešąją tvarką ir sklandžiai valdyti situaciją. Su ligoninės komanda ir kitomis tarnybomis esame pasiruošę teikti pagalbą bet kokioje situacijoje.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia konkursus Toksikologijos centro vadovo, keturiolikos klinikinių skyrių ir Medicininės statistikos skyriaus vedėjų pareigoms užimti. „Tai – puiki galimybė savo srities profesionalams išbandyti jėgas ir įsilieti į vienos didžiausių ir svarbiausių šalies gydymo įstaigų komandą“, – sako jos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė.

RVUL veikia stambiausias šalyje Ortopedijos ir traumatologijos centras, aukščiausius tarptautinius apdovanojimus už gydymo rezultatus pelnantis Insulto centras, vienintelis Lietuvoje Toksikologijos centras, Bendrosios chirurgijos, Neuroangiochirurgijos bei Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centrai. Skubiosios medicinos centras aptarnauja daugiausiai pacientų šalyje – vidutiniškai 261 pacientą per parą, arba po vieną pacientą kas 6 minutes. Dirbti tokiame kolektyve yra didelis iššūkis net labai patyrusiems specialistams.

Įstaigos direktorė dr. J. Kutkauskienė pabrėžia, kad pastaraisiais metais ligoninėje įvyko daug teigiamų pokyčių: „Dėmesį sutelkėme ne tik į nudėvėtą infrastruktūrą ir medicininę įrangą, bet ir informacinių technologijų naudojimą ligoninėje, skaitmenizuojame procesus, kuriame monitoringo įrankius. Vadovaujamės principu, kad mūsų įstaiga – tai visų pirma žmonės, todėl geriname darbuotojų darbo sąlygas, didiname darbo užmokestį, siūlome pasinaudoti papildomų verčių paketo teikiamomis galimybėmis, investuojame į vadovų kompetencijų kėlimą ir darbuotojams patrauklias priemones. Tikime, kad minėti pokyčiai ženkliai prisideda tiek prie darbuotojų visapusio gerbūvio, tiek prie pacientų gydymo kokybės.“

Paskelbus viešus konkursus penkerių metų kadencijoms, ligoninės vadovė tikisi, kad galimybė vadovauti įvairiems skyriams ir klinikiniam centrui sudomins geriausius savo srities profesionalus, kurie bus pasiruošę greitai prisitaikyti prie globalių sveikatos priežiūros pokyčių, sieks technologinės pažangos ir inovacijų, imsis atsakomybės užtikrinant kuo aukštesnius sveikatos priežiūros paslaugų kokybės standartus, suburs ir įkvėps skyrių komandas sunkiam, tačiau labai svarbiam darbui.

„Sveikatos sektoriuje vyksta dideli pokyčiai ir struktūrinė reforma, sparčiai auga visuomenės lūkesčiai dėl paslaugų prieinamumo ir kokybės. Šioje aplinkoje, mums kaip įstaigai, skyrių vedėjų konkursai yra ne tik nemenkas administracinis iššūkis, bet ir puiki proga pritraukti į savo komandą naujų profesionalų bei pasidžiaugti esamais vedėjais, panorusiais dalyvauti konkurse ir tęsti darbus“, – sako dr. J. Kutkauskienė.

Į klinikinių skyrių vedėjų poziciją kviečiami pretenduoti kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją ir klinikinio padalinio, kuriam siekiama vadovauti, srities licenciją. Taip pat turintys ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį su padaliniu susijusioje srityje. Toksikologijos centro vadovui keliami reikalavimai – aukštojo mokslo kvalifikacija ir padalinio srities licencija, ne mažesnę kaip 1 metų vadovaujamo darbo patirtis.

Įstaigos direktorė įvardija ir pagrindinį lūkestį kandidatams: „Iš kandidatų tikimės ne tik profesinių žinių, bet ir gebėjimo vadovauti komandai, komunikabilumo, iniciatyvumo, domėjimosi naujovėmis ir tendencijomis. Labai svarbus noras bendradarbiauti su kitais skyriais, ligoninės administracija ir akademine bendruomene. Todėl pokalbio metu jų prašysime pristatyti penkerių metų savo veiklos viziją.“

Motyvuotų kandidatų, pasiryžusių prisidėti prie gydymo įstaigos veiklos ir pokyčių, paraiškos (gyvenimo aprašymas ir pretendento anketa) laukiamos iki rugpjūčio 8 dienos imtinai. Išsami informacija ČIA.