Dalia Smagurauskaitė

„Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti vyresnioji radiologijos technologė Erika Kontautienė. Specialistė papasakojo apie savo darbą, radiologinius tyrimus ir kokių asmeninių savybių reikia norint sėkmingai dirbti radiologijos technologu.

Visuomenė turbūt dar ne taip gerai žino, ką daro radiologijos technologas – jų įsivaizdavimas baigiasi tuo, kad paspaudžiate tyrimo mygtuką?

Kartais pacientai mus palaiko gydytojais, kartais slaugytojais. Radiologijos technologas atlieka radiologinius tyrimus ir dalyvauja radiologinių tyrimu metu atliekamose procedūrose drauge su gydytojais radiologais, neurochirurgais, ortopedais traumatologais, urologais, chirurgais, dalyvauja intervencinės radiologijos procedūrose. Mūsų įstaigoje radiologijos technologas atlieka rentgeno, kaulų mineralų tankio, kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimus. Radiologijos technologo kokybiškai atliktas tyrimas labai svarbus gydytojui radiologui ar kitos profesijos specialistui, vertinant radiologinius vaizdus ir teisingai nustatant paciento diagnozę. Radiologijos technologas yra labai svarbus komandos narys, be kurio gydytojai ir įstaiga negalėtų funkcionuoti.

Koks yra jūsų kontaktas su pacientais?

Pacientą mes sutinkame, paaiškiname jam procedūros eigą, pozicionuojame tyrimui pagal reikiamą atlikti tyrimo protokolą, įvedame intraveninį kateterį, jeigu to reikalauja numatoma procedūra, dalyvaujame viso tyrimo metu ir stebime paciento būklę, nuraminame (ypač magnetinio rezonanso tomografijos metu). Taigi, su pacientais bendraujame nemažai, ypač jei tai ilgiau trunkantis  ar sudėtingas tyrimas.

Taip pat turite glaudžiai bendradarbiauti su gydytojais.

Gydytojui specialistui užsakius tyrimą, radiologijos technologas įvertina tyrimo paskyrimo tikslą (kokius patologinius pakitimus gydytojas specialistas tikisi pamatyti), konsultuojasi su gydytoju radiologu dėl tyrimo atlikimo eigos, kad galėtų parinkti reikiamą protokolą. Daugiau patirties sukaupę radiologijos technologai puikiai žino, koks gydytojas kokių vaizdų pageidauja.

Kartais pasitaiko situacijų, kai procedūros eigoje tyrimą koreguojame ar modifikuojame, nes nepasitvirtina įtariama gydytojo specialisto diagnozė. Pavyzdžiui, jei atliekama galvos smegenų KT ar MRT įtariant insultą, bet radiologijos technologas pamato darinį ar kraujavimo požymius, nedelsiant informuojamas gydytojas radiologas ir yra keičiamas tyrimo protokolas. Arba, jei atliekant rentgeno tyrimą pamatomas lūžis ne tik siuntime nurodytoje vietoje, tyrimo apimtis praplečiama pasitarus su gydytoju. Tad pirminis įvertinimas labai priklauso nuo technologo patirties, atidumo, ir tai yra didelė pagalba gydytojams.

Be to, neretai tenka kartoti kitose įstaigose nekokybiškai atliktus  tyrimus, kad jie atitiktų gydytojų ir pacientų poreikius.

Ar tai reiškia, kad galite vertinti situaciją ir savarankiškai priimti sprendimus?

Taip, tam tikrais  atvejais galime, bet labai džiaugiamės, kai šalia turime gydytoją radiologą. Noriu pasidžiaugti, kad mūsų įstaigoje gydytojas radiologas dirba visą parą ne nuotoliu ir visuomet turime galimybę pasitarti. Radiologijos technologe dirbu virš 20 metų ir dalį vaizdų galiu įvertinti, bet tikrai ne viską. Reikalinga patirtis, atidumas ir kantrybė norint sukaupti kuo daugiau žinių, kurios padeda užtikrintai jaustis kasdieniniame darbe.

Kokių žinių privalo turėti radiologijos technologas, kad galėtų kokybiškai atlikti savo darbą?

Pirmiausia privalo turėti  daug anatomijos žinių, kad galėtų tinkamai pozicionuoti pacientą tyrimui, t. y., apimti tinkamas sritis, kuriose siunčiantis gydytojas specialistas įtaria pakitimus. Radiologijos technologas turi žinoti klinikinius atvejus, kad galėtų pritaikyti reikiamus protokolus atliekant KT ir MRT tyrimus. Kuo sudėtingesnis tyrimas, tuo daugiau reikia žinių.

Būna atvejų, kai švenčių dienomis ar ne darbo valandomis technologas skubos tvarka kviečiamas atlikti MRT tyrimą. Žinodamas tyrimo tikslą, jis turi parinkti tyrimo protokolus ir atlikti tyrimą savarankiškai, kad gydytojas radiologas turėtų kuo informatyvesnius ir kokybiškesnius vaizdus vertinimui. Labai svarbu išmanyti technologijas, kurios vis tobulėja ir tampa progresyvesnės.

Kokių asmeninių savybių reikia, norint būti geru technologu?

Esame Radiologijos skyriaus veidas, todėl pirmiausia turime būti empatiški, supratingi ir kolegiški, nes bendraujame ne tik su pacientais, jų artimaisiais, gydytojais radiologais, bet ir kitų specialybių gydytojais. Kartais atliekant radiologinį tyrimą, tenka pacientą nuraminti, paaiškinti tyrimo eigą, reikalingumą.

Taip pat reikia kantrybės ir tolerancijos, nes neretai tenka dirbti su agresyviais, apsvaigusiais nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, asocialiais pacientais. Reikia nuolat mokytis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, būti kūrybiškiems ir nenuleisti rankų, kai nepasiseka iš pirmo karto.

Ar kiekvienas radiologijos technologas gali atlikti visus tyrimus, o gal specializuojatės?

Paprastai specializuojamės, nes tyrimų specifika yra labai įvairi ir skirtinga. Specializacija leidžia įvaldyti technologijas ir kokybiškai atlikti tyrimus. Tačiau yra technologų, kurie įvaldę keletą tyrimo metodikų: pavyzdžiui, KT ir MRT, rentgeną ir KT.

Radiologijos technologe dirbate jau dvidešimt metų. Kokius pokyčius matote šioje srityje?

Pirmiausia pasikeitė pačių prietaisų technologinės galimybės, atsirado daugybė palengvinimų juos valdant ir išgaunant kokybiškus vaizdus. Nauji informacinių technologijų sprendimai, radiologinių vaizdų skaitmenizavimas ir archyvavimas, dirbtinio intelekto naudojimas, automatiniai injektoriai KT ir MRT tyrimuose palengvina, pagreitina ir supaprastina darbą. Rodos dar taip nesenai buvo ryškinamos ir spausdinamos rentgeno ir kompiuterinės tomografijos nuotraukos, o jau daugiau nei dešimt metų mūsų įstaigoje nėra nė vieno neskaitmeninio įrenginio.

Šiais laikais yra įvairių pagalbinių priemonių, labai svarbių kasdieniame darbe: pozicionavimo priemonių, pagalvėlių, nejudančių ar viršsvorį turinčių pacientų perkėlimo lentų ar diržų, kad galėtume tinkamai atlikti tyrimus, sumažindami skausmą pacientams, patyrusiems sunkias traumas. Turime prijuostes, apykakles, lytinių organų apsaugas, kuriomis pagal galimybę  pridengiame pacientus, kad būtų gaunama kuo mažesnė rentgeno apšvita.

Ar jūsų darbui įtakos padarė dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas ir vis platesnis panaudojimas medicinoje?

Turime naują kompiuterinės tomografijos įrenginį su DI funkcija, kuri padeda technologui pozicionuoti pacientą, pagal numatomą atlikti tyrimo sritį. Tikimės ir ateityje įsigyti ar atnaujinti įrangą su DI funkcija.

Ar būna, kad nepavyksta padaryti tyrimo?

Žinoma, tokių atvejų pasitaiko. Tuomet pasiūlome tyrimui atvykti kitą dieną (jei planinis) arba atlikti alternatyvų tyrimą, pasitarus su gydytoju radiologu ar kitu specialistu.

Ar darbe pasitaiko kokių nors kuriozinių situacijų?

Aš dažniausiai atlieku magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus, prieš kuriuos pacientas turi užpildyti klausimyną:  ar neturi  metalinių implantų, širdies stimuliatoriaus, svetimkūnių ir pan. Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Paprastai neinformuoja apie kūne esančias kulkas, metalines skeveldras. Toks nutylėjimas gali pakenkti tiek pacientui, tiek įrangai, pavyzdžiui, aplink metalinę skeveldrą gali pradėti gangrenuoti audiniai, skeveldra gali pajudėti ir nukeliauti į aplinkines struktūras, pažeisti kraujagysles.  Nutylėtus radinius pamatome, jei atliekame  tos srities tyrimą, kurioje tas svetimkūnis yra – tuomet būname priversti nedelsiant tyrimą nutraukti.

Kartą, atliekant peties MRT tyrimą, paguldžiau pacientą, tačiau niekaip negalėjau įjungti įrangos, o galiausiai įjungus, ji veikė ne taip, kaip turėtų. Tuomet pacientas prisipažino, kad ir kitoje įstaigoje buvo panašiai. Galiausiai paklausė, ar gali užsidėti koją ant kojos, nes „labai traukia ir kelia protezą“. Pasirodo, jis buvo su metaliniu kojos protezu, apie kurį nieko nepasakė. Teko jį tuoj pat nukelti nuo MRT stalo. Kilo rizika tiek paciento sveikatai, tiek brangiai įrangai.  Kitą kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku, nes protezo svoris „padidėja“ keliasdešimt kartų.

Kodėl pasirinkote radiologijos technologo profesiją?

Mano pirmoji specialybė – laboratorinė diagnostika. Bet radiologijos technologo profesija atrodė  dinamiškesnė, įdomesnė, patrauklesnė, su didesne galimybe tobulėti. Viliojo galimybė įvaldyti naujas, kasmet tobulėjančias technologijas, išmokti pažangias tyrimo atlikimo metodikas ir įsilieti į gydytojų specialistų, radiologų komandą. Esu bendraujantis žmogus, todėl man labai svarbu betarpiškas bendravimas, pokalbis tiek su pacientais, tiek su kolegomis.

Kodėl pasirinkote  KT ir MRT tyrimus?

KT ir MRT tyrimai  yra  sudėtingi, tačiau labai įdomūs bei svarbūs ligų diagnostikoje. Vilioja iššūkiai, netipiški, sunkūs atvejai, kurių mūsų įstaigoje netrūksta. Sukaupta patirtis ir sudėtingų atvejų kiekis leidžia mėgautis darbu ir pasidalinti patirtimi su jaunaisiais kolegomis, kolegijos studentais. Džiaugiuosi galėdama dirbti labai draugiškame kolektyve, kur galiu sulaukti ir pagalbos, ir palaikymo, ir įvertinimo. Vieni kitus gerbiame ir padedame, todėl neabejoju, kad nauji darbuotojai pas mus jaučiasi gerai.

Kaip manote, kodėl radiologijos technologai turėtų apsvarstyti galimybę dirbti RVUL?

Mūsų ligoninėje radiologijos technologai turi labai geras sąlygas augti ir tobulėti. Čia jie turi galimybę išmokti ir dirbti su plataus radiologinių tyrimų spektro įranga, atlikti tyrimus Skubios pagalbos, stacionaro, ambulatoriniams pacientams. Mūsų įstaiga teikia daugiaprofilines paslaugas, todėl radiologijos technologas gali įgyti praktikinių įgūdžius ir tobulėti susidurdamas su įvairiais klinikiniais atvejais kasdieniniame darbe. Sukaupti tokius praktikinius įgūdžius privačioje gydymo įstaigoje būtų labai sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

„Jei jums lūžtų koja ar būtų operuota akis, jūs tikrai „rastumėte“ šešias savaites gijimui. Panašiai turėtų būti ir su psichine sveikata. Mūsų vidiniams sužeidimams sugyti taip pat reikia laiko“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriuje dirbanti medicinos psichologė-psichoterapeutė Audronė Bakšienė. Ji papasakojo apie skyriuje teikiamą psichiatrijos dienos stacionaro paslaugą – kaip ji veikia ir kam yra skirta.

RVUL teikiama psichiatrijos dienos stacionaro paslauga. Visgi viešojoje erdvėje apie tokio pobūdžio paslaugas bendrojo pobūdžio gydymo įstaigose informacijos nėra itin daug. Papasakokite, kokia tai paslauga?

Psichiatrijos dienos stacionaras skirtas pacientams, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar susiduriantiems su įvairiais psichologiniais sunkumais, kuomet vien tik psichologinės pagalbos ar ambulatorinio gydymosi jiems įveikti nepakanka.

Gydant įvairius psichikos sutrikimus vaistai yra svarbus komponentas, be kurio nemaža dalimi atvejų pasveikti nepavyksta, todėl dalis besilankančiųjų dienos stacionare gydosi ir nemedikamentiniu būdu –  psichoterapija. Tokiu būdu žmogus tampa aktyviu dalyviu savo sveikimo procese – analizuoja savo sunkumų priežastis, emocinio reagavimo būdus, drauge su specialistais ieško savo vidinių resursų.

Pagrindinis gydymosi dienos stacionare bruožas – žmogus iškilusius sunkumus spręsti gali gyvendamas savo įprastinėje aplinkoje, t. y., jis nėra hospitalizuojamas, bet kasdien ateina į užsiėmimus.

Kaip veikia psichiatrijos dienos stacionaro paslauga?

Įprasta gydymosi trukmė psichiatrijos dienos stacionare yra šešios savaitės, atvykstant į gydymo įstaigą kiekvieną darbo dieną. Užsiėmimai vyksta apie 6 valandas – nuo ryto iki 14.00–15.00 val. Nemokamai psichiatrijos dienos stacionaro paslauga galima naudotis du kartus per metus, priklausomai nuo to, kiek žmogus turi neišnaudotų nedarbingumo dienų. Pasitaiko atvejų, kai žmogui pasiūlome iš karto po pirmo gydymosi kurso pasinaudoti ir antru, kad gydymas nenutrūktų, būtų užtvirtinti pokyčiai ir gydymas taptų  efektyvesnis. Pasitaiko, kai šis poreikis išryškėja vėliau, tuomet antrasis gydymosi kursas galimas ir po pertraukos.

Pacientui sudaromas individualus gydymosi planas su įvairia grupine, individualia psichologine ir psichoterapine pagalba bei kitomis sveikatos intervencijomis, orientuotomis į sveikatos atsistatymą, atkryčio prevenciją, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualius poreikius ir galimybes.

Kasdienis lankymasis ligoninėje šešias savaites iš eilės yra nemenkas įsipareigojimas.

Taip, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempas yra labai greitas, esame labai užimti ir niekam neturime laiko, tad iš pirmo žvilgsnio tai tikrai gali pasirodyti kaip labai ilgas laikotarpis. Bet mes esame gamtos dalis, kur viskas vyksta pagal tam tikrus dėsnius, nepriklausomai nuo to, ar mums tai patinka ar ne. Mūsų organizmas funkcionuoja savo ritmu, mes tegalime jam padėti sudarydami kuo geresnes sąlygas sveikti. Pasitelkime augalo metaforą – galime augalą palaistyti, papildyti dirvožemį trąšomis, apsaugoti nuo kaitrios saulės ar vėjo, bet negalime jo „patempti“, kad augtų greičiau. Taip ir su mūsų sveikata, tiek fizine, tiek psichologine – laiko pasveikti reikia tiek, kiek reikia.

Jei jums lūžtų koja ar būtų operuota akis, jūs tikrai „rastumėte“ šešias savaites gijimui. Mūsų vidiniams sužeidimams sugyti taip pat reikia laiko. Juo labiau, kad emocinės sveikatos sutrikimai turi ilgą vystymosi istoriją – kaip klostėsi mūsų gyvenimas iki sunkumų atsiradimo, kaip įveikdavome sunkumus, kokie mūsų gyvensenos įpročiai, nuostatos.

Žinoma, nusprendus gydytis, kasdienį gyvenimą teks perorganizuoti, perskirstyti prioritetus. Suprantame, kad kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, tačiau skirti laiko ir pastangų sau tikrai įmanoma. Lankantis dienos stacionare iš dalies įmanoma yra tęsti įprastas veiklas – mokytis, dirbti, t. y., „neiškristi“ iš įprasto gyvenimo, vis tik rekomenduojame koncentruotis į sveikimą, o tam būtina peržiūrėti gyvenimo rutiną, įvardinti daugiausiai sunkumų ar įtampų keliančias sritis.

Kokius užsiėmimus gauna pacientas jūsų skyriuje, kaip atrodo jo diena psichiatrijos dienos stacionare?

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gydant emocinius ar psichikos sveikatos sutrikimus, labai svarbi sveikatos priemonių stiprinimo visuma. Vien tik prarijus tabletę stebuklingas pagerėjimas neįvyks. Pagrindinis gydantis veiksnys dienos stacionare yra psichologinės intervencijos, ypač grupinės. Pacientams teikiamos individualios psichiatro konsultacijos bei individualios psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo sesijos – vieną arba du kartus per savaitę. Taip pat kasdien vyksta grupiniai užsiėmimai – psichodinaminė grupinė psichoterapija. Grupinėse intervencijose taikome ir kognityvinės, geštalto terapijos metodus.

Svarbi paciento dienotvarkės dalis yra atsipalaidavimo įgūdžių mokymasis – vyksta video ir audio relaksacijos. Deja, šiuolaikiniai žmonės dažnai nemoka atsipalaiduoti, būti „čia ir dabar“, nurimti. Tikrai daugeliui iš pradžių tai sekasi sunkiai, galvoje nuolat zuja mintys, bet kartu su mumis praktikuodami pacientai išmoksta atsipalaiduoti. Šį įgūdį vėliau jie gali taikyti savo kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui vakare prieš miegą.

Mūsų psichika – jausmai, mintys, pojūčiai „gyvena“ mūsų kūne, todėl ir pagalba turi būti orientuota į žmogų kaip visumą, o ne į atskiras jo dalis. Todėl į gydymosi planą yra įtrauktas ir fizinis aktyvumas, t. y., pacientams siūlome kineziterapiją salėje ir baseine. Žmogus lankydamasis mūsų dienos stacionare turi galimybę išjudinti savo kūną, sužadinti vidinį gyvybingumą, todėl nuoseklus fizinis aktyvumas kiekvieną dieną yra išties efektyvus ir rekomenduojamas gydant nerimo, nuotaikų, depresinius sutrikimus.

Paminėjote psichiatro, psichoterapeuto, medicinos psichologo konsultacijas – dažnai kyla klausimų, kuo šie specialistai skiriasi ir kodėl konsultacijos vyksta su visais?

Pirmiausia, turime žinoti, jog ligą ar sutrikimą diagnozuoti bei taikyti medikamentinį gydymą gali tik gydytojas psichiatras. Psichologas ir psichoterapeutas taiko įvairias konsultavimo technikas, metodus, stiprina asmenybę, moko naujų įgūdžių, padedančių susitvarkyti su iškilusia problema.

Labai svarbu atsirinkti tinkamą specialistą. Vienas svarbiausių dalykų renkantis specialistą – patikrinti jo išsilavinimą. Pagal įgytą specialybę išskiriami psichologas, psichiatras, psichoterapeutas. Gydytojas psichiatras  yra medicinos, o ne psichologijos studijas baigęs, ir psichiatrijos rezidentūrą baigęs gydytojas. Jis konsultuoja pacientą, įvertina paciento psichikos būseną, diagnozuoja psichikos sutrikimus, sudaro gydymo programą, esant poreikiui paskiria vaistus psichikos sutrikimams gydyti, esant poreikiui gali nukreipti pacientą pas kitus reikiamus specialistus.

Viešumoje galbūt dažniausiai girdimas būtent psichologas – tai psichologijos bakalauro ir psichologijos magistro studijas universitete baigęs asmuo. Sveikatos sistemoje dirbantis psichologas būna įgijęs medicinos psichologo profesinę kvalifikaciją. Jis teikia psichologines konsultacijas tiek žmonėms, patiriantiems psichologinių sunkumų, tiek turintiems psichikos sutrikimų, veda psichologines grupes, psichoedukacinius užsiėmimus, relaksacijas, atlieka psichologinį įvertinimą. Tačiau medicinos psichologas neturi teisės diagnozuoti psichikos sutrikimų ar išrašyti psichiką veikiančių vaistų.

Nemažai painiavos dažnai įneša apibūdinimas „psichoterapeutas“. Vertėtų žinoti, jog juo gali būti ne tik psichologas, bet ir gydytojas ar kitas specialistas, kuris po aukštojo mokslo studijų pabaigė ne mažiau kaip 3 metus trunkančias kurios nors psichoterapijos krypties studijas. Todėl sutinkame ir psichologų-psichoterapeutų, psichiatrų-psichoterapeutų. Psichoterapeutas  gydo pokalbiu, tačiau problemas analizuoja ženkliai giliau negu psichologinių konsultacijų metu, remiasi tam tikra psichoterapine paradigma (pavyzdžiui, kognityvine-elgesio, egzistencine, psichodinamine, geštalto ar jungiškąja).

Užsiėmimai vyksta grupėse. Kokio dydžio jos būna?

Mūsų skyriaus privalumas – nedidelis pacientų skaičius grupėse. Mūsų dienos stacionare gali gydytis iki 10 pacientų, tad atmosfera yra jauki. Esame lankstūs organizuodami grupines intervencijas taip, kad užsiėmimai geriausiai atlieptų konkrečius pacientų poreikius.

Intensyvus grupinis darbas vyksta kiekvieną dieną, pacientai susipažįsta, turi galimybę pabendrauti, todėl laikas neprailgsta. Pabaigę gydymąsi dienos stacionare pacientai dažnai sako, kad iš pradžių šešios savaitės jiems skambėjo kaip labai ilgas ar net neįmanomas laikotarpis. Bet pabaigę stebisi, kaip greitai šis laikas prabėgo ir džiaugiasi savo sprendimu gydytis tokiu būdu.

Ar visas šešias savaites užsiėmimai vyksta su tais pačiais grupės nariais?

Ne, grupės nariai keičiasi, tačiau gana dažnai bent jau kurį laiką grupės sąstatas būna tas pats. Tai, be abejo, turi teigiamos įtakos gydymo rezultatams. Ne kartą su kolegomis esame pastebėję, kad laikui bėgant tarp grupės narių atsiranda bendrystė, susikuria ryšys ir tarpusavio palaikymas. Tokioje grupėje atsidūręs žmogus pasijaučia „priimtu“, savu – kaip bjaurusis ančiukas iš pasakos – nebegalvoja, kad tik jis vienas yra ne toks, turintis problemų. Jis pamato, kad ir kiti susiduria su įvairiais sunkumais, kad sunkumai užklumpa nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, profesijos ar socialinio statuso. Pacientai patiria, kad kreiptis pagalbos pas gydytoją psichiatrą ar psichoterapeutą nėra gėdinga. Jie stebi kitų daromą pažangą, sveikimo procesą ir atranda viltį, norą gyventi, pradeda kurti ateities planus, namuose situacija taip pat ima gerėti.

Žinome ir tokių atvejų, kai pabaigę gydymąsi dienos stacionare, dalis grupės žmonių palaiko užsimezgusius ryšius ir toliau. Jie pasikalba, dalinasi rūpesčiais ir mintimis su tais, kurie patiria panašius sunkumus – natūraliai susiformuoja tarsi tarpusavio pagalbos grupė – jie tęsia bendrystę, draugystę.

Kas gali paskirti psichiatrijos dienos stacionaro paslaugą?

Pagal galiojančią tvarką, pacientai atvyksta turintys poliklinikos gydytojo psichiatro nukreipimą, esant poreikiui, gali būti konsultuojami mūsų gydytojo psichiatro.

Ar pasitaiko atvejų, kai pacientai nebaigia gydymo kurso?

Žinoma, visaip gali nutikti. Tai nėra dažni atvejai, bet pasitaiko kad pacientas kurso nebaigia dėl asmeninių priežasčių – sunkumų derinant rutiną su mažais vaikais, savo netikėtos ligos, dėl situacijų darbe. Gyvenimas yra dinamiškas ir neįmanoma visko numatyti.

Sąvoka „psichikos sveikatos sutrikimas ar liga“ vis dar gąsdina, todėl žmonės vengia kreiptis pagalbos. Kaip manote, ar psichiatrijos dienos stacionaro paslauga gali šią baimę išsklaidyti ar bent sumažinti?

Remdamasi savo kaip psichoterapeutės praktika, drįsčiau teigti, jog visuomenėje psichikos sveikatos stigma ženkliai sumažėjusi – žmonės aktyviai domisi psichologija, savo psichika, būsenomis, įvairiais pagalbos būdais, atviriau kalbasi su draugais apie psichoterapijos poreikį.

Tačiau nepaisant augančio susidomėjimo, įvairių socialinių ir edukacinių projektų, mes dar nepakankamai išmokome pasirūpinti ne tik fizine, bet ir psichine sveikata – tebeegzistuoja stipri stigma kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos sferoje dirbančius specialistus. Susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais prireikia drąsos kreiptis į medikus. Todėl dienos stacionaras, kaip ambulatorinė paslauga, daugeliui labiau priimtinesnė nei hospitalizacija. Patys pacientai dažnai psichiatrijos dienos stacionaro kursą vadina reabilitacija, atsistatymu, jiems patiems tai suteikia daugiau komforto kalbant apie savo gydymąsi su artimaisiais, pažįstamais.

Nė vienas savo gyvenime neišvengsime susidūrimo su stresiniais įvykiais, pokyčiais. Natūralu, kad neretai sutrinkame, pasimetame, nebesusigaudome savo mintyse, emocijose, pojūčiuose ar kūno reakcijose – juk esame tik žmonės. Todėl norime padrąsinti ir kviečiame kreiptis pagalbos ilgai nelaukiant.

„Apie ligą įspėja pagrindiniai simptomai – peties skausmas ir apriboti judesiai. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta“, – apie peties sąnario artrozę sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, Vilniaus universiteto docentas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Sigitas Ryliškis. Gydytojas pasakoja, kad vienas iš veiksmingiausių peties sąnario artrozės gydymo būdų yra endoprotezavimo operacija, apie kurią nemažai pacientų net nežino.

Papasakokite, kas yra peties sąnario artrozė ir kam gresia ja susirgti?

Peties sąnario artrozė – tai degeneracinė peties sąnario liga, visuomenėje dažnai vadinama tiesiog sąnario nusidėvėjimu. Peties sąnarys yra trečias pagal dažnumą artrozės pažeidžiamas didysis sąnarys, po klubo ir kelio sąnarių. Liga pažeidžia sąnarinę kremzlę ir po ja esantį subchondrinį kaulą, todėl žmogus jaučia skausmą, peties judesiai tampa apriboti. Peties sąnario artrozė yra gana dažna liga, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau gali pasitaikyti ir jaunesniems pacientams dėl traumų, itin intensyvaus sporto, uždegiminių ar įgimtų ligų.  Moterys šia liga serga dažniau.

Paties sąnario artrozė skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė artrozė neturi aiškių priežasčių, bet sąnario kremzlė iš lėto degeneruoja, nyksta apsauginis kremzlės sluoksnis, dėvisi ir deformuojasi aplik esantis kaulas, degeneruoja sąnario kapsulė, sausgyslės. Antrinė artrozė turi aiškią priežastį – sausgyslių plyšimas ar peties sąnarį sudarančių kaulų lūžiai, lėtinis peties sąnario nestabilumas, lėtinės uždegiminės ligos, taip pat ir kraujotakos sutrikimai žastikaulio galvoje ar kt.

Kada žmogus gali įtarti, kad serga peties sąnario artroze – į kokius simptomus reikia atkreipti dėmesį?

Apie ligą įspėja pagrindiniai jau paminėti simptomai – peties skausmas, apriboti judesiai ir susilpnėję peties raumenys. Kompensuodami sutrikusią peties funkciją, perkraunami greta esantys nugaros ir kaklo raumenys, todėl gali paūmėti su stuburo degeneracine liga susiję skausmai. Paprastai kalbant, pacientui sunku atlikti įprastus, kasdieniam gyvenimui reikalingus judesius, pavyzdžiui, užsisegti liemenėlę ar pasiekti už nugaros esantį daiktą. Vėlesnėse stadijose skausmas kamuoja net ramybės būsenoje ir naktį, todėl suprastėja miego kokybė ir bendra savijauta.

Noriu pabrėžti, kad uždelsta ar visai negydoma artrozė gali sukelti komplikacijų. Dėl progresuojančio kremzlės nusidėvėjimo sąnarys gali sustingti ir tapti visiškai nejudriu (ankilozė), o tai labai apribos rankos funkciją. Negydoma artrozė gali sukelti nuolatinį, stiprėjantį skausmą. Dėl skausmo ir judesių ribotumo aplinkiniai raumenys susilpnėja ir sunyksta, dar labiau apsunkindami judesius. Retais atvejais, kai pažeidžiami abu peties sąnariai, gali išsivystyti negalia, stipriai apribojanti kasdienines veiklas. Svarbu pažymėti, kad kiekvieno žmogaus atvejis yra individualus, o komplikacijų sunkumas priklauso nuo daugelio veiksnių – artrozės stadijos, bendros paciento sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir kt.

Dažnas žmogus linkęs pakentėti skausmą ar nepatogumą, ir pagalbos ieškoti pradeda tik būklei pablogėjus. Kada reikėtų kreiptis į gydytoją, kad būtų laiku pradėtas sąnario artrozės gydymas?

Jei žmogui skauda petį, jis pastebėjo sumažėjusią judesių amplitudę – tai yra rimti signalai, kad reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijos poreikį. Be to, minėti simptomai gali reikšti ne tik peties sąnario artrozę, bet ir kitas sąnario ligas.

Jeigu laikui bėgant skausmas nepraeina ar net stiprėja, skausmas kankina naktį nepavyksta atlikti įprastų judesių, ranka tampa silpnesnė, peties sąnarys patinsta ar net parausta, pacientas pradeda karščiuoti – tai yra tikrai rimti simptomai, ir pas specialistą reikia kreiptis kuo greičiau. Savigyda gali tik laikinai palengvinti simptomus, tačiau nepašalins pagrindinės problemos, o nustatyti tikslią diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą gali tik gydytojas. Delsimas kreiptis į gydytoją gali pabloginti situaciją, padidinti komplikacijų riziką ir apsunkinti gydymą.

Kaip nustatoma peties sąnario artrozės diagnozė, kokie tyrimai gali būti atliekami?

Kiekvienas atvejis individualus ir tyrimai skiriami atsižvelgiant į surinktą anamnezę ir fizinę paciento apžiūrą. Paprastai įvertinama peties bei šalia esančių raumenų būklė, galimi uždegimo požymiai, skausmingi taškai, deformacijos. Matuojama peties sąnario aktyvių ir pasyvių judesių amplitudė ir judesių skausmingumas, raumenų jėga. Peties sąnario artrozei diagnozuoti dažniausiai pasirenkamas rentgenologinis ištyrimas. Išsamesni tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija, atliekami tada, kai pacientui planuojamas chirurginis gydymas – peties sąnario endoprotezavimo operacija.

Kokias gydymo galimybes galite pasiūlyti pacientui, kuriam buvo diagnozuota peties sąnario artrozė?

Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į objektyvius klinikinio ištyrimo duomenis, bendrą paciento sveikatos būklę, nusiskundimus ir paciento lūkesčius. Konsultacijos metu gydytojas ortopedas traumatologas paaiškina ligos eigą ir gydymo galimybes. Peties sąnario artrozei gydyti taikomas konservatyvus ir chirurginis gydymas. Esant pradinei artrozės stadijai visų pirma skiriamas nemedikamentinis gydymas – fizioterapija, judesių amplitudės palaikymas ar kitos procedūros. Jeigu reikia, gali būti paskirti vaistai nuo uždegimo.

Internete galima rasti informacijos apie injekcijas ar maisto papildus peties skausmui gydyti. Ar jie veiksmingi ir rekomenduojami?

Peties sąnario artrozei gydyti priešuždegiminių vaistų injekcijos į peties sąnarį naudojamos retai. Jos tinkamesnės sisteminių uždegiminių ligų, pavyzdžiui, reumatoidinio artrito sukeltam sinovitui, bursitui arba kapsulitui gydyti. Be to, jeigu pacientui reikalingas operacinis gydymas, vaistų injekcijos į peties sąnarį nerekomenduojamos dėl infekcinių komplikacijų rizikos. Kalbant apie maisto papildus, šiuo metu nėra patikimų mokslinių tyrimų, kurie būtų įrodę maisto papildų veiksmingumą gydant peties sąnario artrozę.

Ką daryti, jei konservatyvus gydymas neveiksmingas? Ar tada siūloma operacija?

Jei konservatyvus gydymas neveiksmingas, pacientas kenčia stiprų skausmą ir negali judinti rankos, pilnavertiškai atlikti darbo, jo gyvenimo kokybė prasta, tada siūlome radikalų chirurginį gydymą – peties sąnario endoprotezavimą. Tai reiškia, kad operacijos metu paciento sąnarys pakeičiamas dirbtiniu, t. y., endoprotezu. Pažengusiai peties sąnario artrozei gydyti kitokio pobūdžio chirurginės operacijos nerekomenduojame, kadangi jų gydomasis poveikis yra ribotas ir trumpalaikis. Jeigu liga užsitęsia, gali susiformuoti dideli kaulo defektai ir deformacijos, todėl net endoprotezavimo operacija tampa negalima. Nuolatinis neveiksmingų vaistų vartojimas gali sukelti vidaus organų (inkstų, kepenų, skrandžio) negrįžtamus pažeidimus. Todėl delsimas operuoti yra svarbus konservatyvaus gydymo trūkumas.

Endoprotezavimo operacija dažniausiai atliekama kombinuotoje nejautroje (regioninė ir bendrinė nejautra). Operacijos trukmė priklauso nuo sąnario pažeidimo lygio. Paprastu ir standartiniu atveju gali prireikti vos vienos valandos. Tuo tarpu, jeigu reikalinga didesnės apimties rekonstrukcija dėl kaulo defektų po buvusios traumos ar buvusio chirurginio gydymo, operacija gali tęstis 2 ar 3 valandas. Po operacijos pacientas kelias valandas praleidžia pooperacinėje palatoje, kurioje stebima jo bendra būklė ir gyvybiniai rodikliai. Esant stabiliai būklei pacientas vėliau perkeliamas į stacionarinį skyrių ir jame gydomas 1–2 dienas.

Kiek laiko trunka gijimas ir reabilitacija, kada pacientas gali grįžti į pilnavertį gyvenimą?

Ankstyvoji reabilitacija gali būti pradėta jau kitą dieną po operacijos.  Pacientą konsultuoja fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistai. Pirmąsias 6 savaites nerekomenduojama remtis operuota ranka ir miegoti ant operuoto peties. Vėliau pradedama aktyvesnė reabilitacija, o lengvą fizinį darbą pacientas gali pradėti dirbti praėjus 2–3 mėn. po operacijos.

Paprastai po endoprotezavimo operacijos skausmas išnyksta arba reikšmingai sumažėja, todėl nebereikia vartoti vaistų nuo skausmo, pagerėja sąnario funkcija, o kartu ir paciento gyvenimo kokybė. Žinoma, operacijos sėkmė priklauso ne tik nuo chirurgo ir fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų patirties, bet ir nuo tokių faktorių, kaip peties sąnario būklės prieš operaciją, paciento fizinio aktyvumo, gretutinių ligų, amžiaus ir nuo paciento motyvacijos pasveikti.

„Dažnai žmonės dirbtinį intelektą įsivaizduoja kaip kažką labai sudėtingo. Bet taivaniečiai dirbtinį naudoja kaip pagalbininką, padedantį greičiau analizuoti, diagnozuoti, sutaupyti laiką ir resursus“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Andrej Afanasjev. Jis dalyvavo dviejų savaičių trukmės stažuotėje Taivane ir susipažino su šalies gydymo įstaigose naudojamomis inovacijomis.

Dalyvavote Taivano Tarptautinio bendradarbiavimo ir plėtros fondo (Taiwan ICDF) organizuojamoje stipendijų programoje ir dvi savaites praleidote šioje šalyje. Koks buvo stažuotės tikslas?

Taivanas kelis kartus per metus organizuoja dviejų savaičių trukmės stažuotes, kurių temos labai skirtingos – nuo žemės ūkio iki meno ir sporto. Aš vykau į stažuotę, kurios tema buvo dirbtinio intelekto panaudojimas medicinoje. Dalyvavo 33 medicinos sektoriaus specialistai iš 22 šalių.

Didžiąją laiko dalį praleidome Taipėjuje ir Taičiunge, tvarkaraštis buvo intensyvus – kasdien startuodavome maždaug 8–9 ryte, baigdavome 17 val. Buvo organizuotos teorinės ir praktinės paskaitos, išvykos. Sužinojome kaip veikia Taivano sveikatos apsaugos sistema, į ką yra investuojama, aplankėme Veterans General Hospital ligoninių tinklą, onkologinę ligoninę, kraujo centrą. Susipažinome su medicinoje naudojama robotika, programine įranga ir dirbtiniu intelektu (toliau – DI).

Kokios DI panaudojimo galimybės yra radiologijos ar intervencinės radiologijos srityje?

Radiologija yra viena tinkamiausių sričių DI naudojimui – dirbame su radiologiniais vaizdais, todėl DI gali padėti juos analizuoti ir diagnozuoti ligą. Puikus pavyzdys – Taivano sukurta DI programa „Pancreas saver“ (liet. kasos gelbėtojas). Taivano mokslininkai, išanalizavę daugybę atvejų pastebėjo, kad daugiausiai klaidų vertinant radiologinius vaizdus yra susiję būtent su kasa, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apie 40 proc. atvejų kasos radiologinių vaizdų vertinimas gali būti neteisingas. Tačiau laiku nepastebėjus pokyčių kasoje gali grėsti vėžiniai susirgimai, komplikacijos ar net mirtis.

Taigi, Taivano mokslininkai sukūrė programą, į kurią įkėlė labai didelį kiekį jau išanalizuotų kasos vaizdų su aprašymais ir teisingomis išvadomis. Tai buvo bazė, iš kurios dirbtinis intelektas mokėsi atpažinti pakitimus. Vėliau buvo nustatyta, kad DI kasos vaizdų vertinimo tikslumas siekė net 95 proc. Tai suprantama – DI „matė“ šimtus tūkstančių pilvo organų kompiuterinės tomografijos vaizdų su tikslia diagnoze, todėl galėjo išvadas pateikti greičiau ir tiksliau už gydytoją.

Panašių programų taivaniečiai naudoja ir daugiau, pavyzdžiui, DI analizuoja kaulų lūžių radiologinius vaizdus. Beje, ir Lietuvoje turime startuolį, kuriantį DI programą krūtinės ląstos rentgeno vaizdų analizei.

Kokias kitas DI praktinio panaudojimo galimybes matėte Taivano gydymo įstaigose?

Dažnai žmonės DI įsivaizduoja kaip kažką labai sudėtingo. Bet Taivano gydymo įstaigose jis naudojamas kaip pagalbininkas medicinos personalui, kad būtų daroma kuo mažiau klaidų, taip pat DI skirtas rutininiams darbams palengvinti, techniniams veiksmams atlikti, taupyti laikui ir resursams. Pavyzdžiui, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, pooperacinėse palatose naudojami išmanieji čiužiniai su detektoriais, padedančiais išvengti pragulų. Visų lovų informacija matoma ekrane, kurį stebi slaugytoja – jei pacientas per ilgai guli toje pačioje pozicijoje, ekrane užsidega pranešimas. Todėl slaugytojai nereikia vaikščioti po palatas ir tikrinti kiekvieno paciento, jų priežiūra tampa lengvesnė ir efektyvesnė.

Kitas pavyzdys, prie paciento kūno pritvirtinti mikro davikliai, kurie nuolat matuoja kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, širdies veiklą (EKG), deguonies saturaciją ir kitus parametrus. Visi parametrai automatiškai matomi kompiuterio ekrane, juos seka slaugytoja. Patogu tai, kad kiekvieną daviklį galima personalizuoti atsižvelgiant į paciento būklę, pavyzdžiui, reaguoti į pakilusią temperatūrą tik nuo tam tikros ribos ir kt. Vėl kalbame apie slaugytojos darbo palengvinimą. Taivaniečiai į tai daug investuoja.

Įdomi detalė, kad šalia lašelinių yra naudojami maždaug banko kortelės dydžio daugkartiniai išmanieji elektroninio popieriaus (angl. e-paper) ekranai, kuriuose galima pažymėti pastabas apie lašinamus vaistus, jų kiekius ir pan. Kita įdomi detalė – Taičiungo Veterans General Hospital ligoninėje važinėjantys robotai, kuriems pavesta atlikti labai paprastas užduotis, pavyzdžiui, nuvežti patalynę į palatas.

Ar DI išnaudojamas ir medicinos studijose?

DI kartu su robotizuota įranga naudojama ruošiant rezidentus. Pavyzdžiui, naudojama laparoskopinė įranga su 3D vizualizacijomis, kurių dėka galima pasirinkti konkrečią operaciją ir ją atlikti realiais įrankiais, tačiau 3D erdvėje. Taip lavinami būsimųjų chirurgų rankų įgūdžiai. Man irgi buvo įdomu juos išbandyti, nes intervencinis radiologas prie, pavyzdžiui, pilvo chirurgo įrankių gali prisiliesti tik tokiu būdu.

Minėjote apsilankymą kraujo centre. Kokį įspūdį paliko ši vieta?

Lankantis kraujo centre buvo labai įdomu pamatyti maksimalaus lygio automatizavimą. Duoti kraujo atėjęs žmogus prideda prie skaitytuvo savo ID kortelę, į specialų prietaisą įkiša ranką, kuriame paimamas kraujas, ėminiui priskiriamas kodas. Tada jis automatiškai išvažiuoja į laboratoriją, kurios patalpos primena ištisą mėgintuvėlių „miestą“, per kurį ėminys keliauja. Įdomiausia tai, kad  laboratorijos specialistas procese nuo kraujo paėmimo iki rezultatų pateikimo nedalyvauja. O tyrimų rezultatus pacientas gauna į mobiliąją programėlę.

Ar sveikatos apsaugos sistemoje dažnai naudojamos mobiliosios programėlės, kokie duomenys jose pateikiami?

Taivane labai didelė dalis asmens duomenų, taip pat ir susijusių su sveikata, pasiekiami mobiliosiose programėlėse, informacija saugoma duomenų debesyse. Visgi turėjome ilgą diskusiją apie duomenų saugumą virtualioje erdvėje ir galimybę dirbti tuo atveju, jei nutrūksta prieiga prie tų duomenų. Pavyzdžiui, Malaizijoje neseniai buvo įsilaužta į šalies sveikatos apsaugos duomenų debesį ir pavogta asmeninė pacientų informacija. Todėl buvo įdomu, kad visiškos paperless (liet. be popieriaus) veiklos siekiantis Taivanas sugeba užtikrinti duomenų saugumą virtualioje erdvėje. Anot taivaniečių, šalis investuoja milžiniškas sumas į kibernetinį saugumą ir tai duoda rezultatų.

RVUL, kaip ir kitose didžiosiose Lietuvos ligoninėse, veikia telemedicinos centrai, teikiantys konsultacijas priskirtoms mažesnėms gydymo įstaigoms. Ar telemedicina vystoma ir Taivane?

Telemedicina Taivane išsivysčiusi ir labai dažnai naudojama greitosios medicinos pagalbos specialistų. Pas pacientą vykstantys paramedikai ant savęs turi vaizdo kamerą, kuria fiksuoja pacientą. Esant reikalui, per ligoninėje esančius monitorius gydytojai gali prisijungti prie GMP ir duoti patarimų. Neretai telemedicinos pagalba nustatomos diagnozės ir priimamas sprendimas dėl paciento hospitalizacijos.

Beje, į akis krito ir tai, kad eilių nėra nei skubios, nei planinės pagalbos skyriuose. Labai efektyviai veikia pacientų rūšiavimo sistema, paciento kelias ligoninėje sudėliotas organiškai, viskas vyksta tiksliai ir punktualiai, nei gydytojas, nei pacientas nėra apkrauti papildomais veiksmais, lėtinančiais procesą.

Koks apskritai jūsų įspūdis apie Taivaną?

Azijoje lankiausi ne vieną kartą, tačiau šį kelionė į Taivaną man pirma. Tikrai didelis skirtumas lyginant su Tailandu ar Filipinais – Taivaną turbūt galėčiau pavadinti Azijos Vokietija. Tai labai išsivysčiusi, tvarkinga šalis, kurioje jaučiasi prabanga, kainos aukštesnės nei kaimyninėse šalyse. Stebino tai, kad viešose miestų erdvėse nėra šiukšliadėžių – šiukšles turi neštis su savimi. Metro negalima kramtyti gumos. Rūkyti viešose vietose taip pat draudžiama, tai galima daryti tik tam specialiai įrengtose erdvėse. Elektroninės cigaretės uždraustos, jų negalima ir įsivežti.

Taivano žmonės labai draugiški ir paslaugūs, bet labai kuklūs. Be to, ypatingai punktualūs ir griežtai laikosi taisyklių, tvarkaraščių. Kalbant apskritai apie Taivaną, įspūdį padarė šalies siekis kurti glaudžius santykius su kitomis valstybėmis – per investicijas, IT sprendimus, įrangą ir „know how“ (angl. žinias).

Kokių minčių parsivežėte iš Taivano?

Priešpaskutinę stažuotės dieną turėjome apibendrinti savo patirtį. Tiesą sakant, padariau išvadą, kad Lietuvoje esame tikrai labai pažengę į priekį medicinos srityje – turiu omenyje, gydymo metodus, vaistus, technikas. Todėl ateityje turėtume semtis pavyzdžio ir kasdieniame darbe naudoti daugiau DI įrankių tiek rutininiams darbams atlikti, tiek įvairių duomenų analizei, kuri palengvintų ir suefektyvintų diagnostiką.  Apskritai, manau, Taivanas gali būti puiki šalis tiek stažuotis ir pasisemti žinių bei idėjų, tiek bendradarbiauti.

Pasaulyje populiarėjant longevity (liet. ilgaamžiškumo) sąvokai, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad ilgaamžiškumui įtakos turi penki veiksniai, vienas kurių – pagal tam tikrus principus subalansuota mityba. Gydytoja pasidalino penkiais pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementais ir kitomis įžvalgomis.

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vis dažniau girdimas terminas longevity (liet. ilgaamžiškumas). Ar tai nauja sąvoka?

Noras ilgai gyventi žinomas nuo seniausių laikų – senovėje žmonės gyvenimą ilginti bandė dietomis, vaistažolėmis ar net stebuklingais eliksyrais. Dabar ilgaamžiškumo siekis – ne tik nugyventi daugiau metų, bet ir nugyventi juos kokybiškai, nesergant lėtinėmis ligomis, judant ir protaujant. Todėl ilgaamžiškumas vis dažniau tyrinėjamas sistemingai, t. y., kaip biologinių mechanizmų, darančių įtaką gyvenimo trukmei ir sveikam senėjimui veiksnių visuma, taip pat aplinkos poveikis ilgaamžiškumui.

Su ilgaamžiškumu siejami pasaulio regionai, vadinami Blue Zones (liet. Mėlynosios zonos). Kodėl jie tokie išskirtiniai?

Mėlynosios zonos (angl. Blue Zones) – tai pasaulio regionai, kuriuose žmonės pasižymi itin ilga gyvenimo trukme ir išlieka sveiki iki itin senyvo amžiaus. Mėlynųjų zonų sąvoka atsirado tyrinėtojui Danui Buettneriui kartu su mokslininkų komanda išanalizavus duomenis iš įvairių pasaulio vietų ir nustačius penkis regionus, kuriuose žmonės gyvena ypač ilgai. Šiuos regionus žemėlapyje jis pažymėjo mėlynu rašikliu.

Šie regionai yra – Okinava Japonijoje, Nuoro provincija Sardinijos saloje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje, Ikarija Graikijoje, Loma Linda Kalifornijoje. D. Buettneris nustatė, kad Mėlynosioms zonoms būdingi keli bendri veiksniai, lemiantys tų vietovių gyventojų ilgaamžiškumą.

Kokie yra šie veiksniai?

Tai yra mityba, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai, streso kontrolė ir gyvenimo tikslo turėjimas. Visi šie veiksniai yra kontroliuojami ir priklauso nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimų ir pasirinkimų.

Žinoma, yra ir dalis veiksnių, kuriuos kontroliuoti yra sunkiau ar net neįmanoma. Tai – paveldimos ar lėtinės ligos, kurios gali daryti įtaką žmogaus gyvenimo trukmei ir gyvenimo kokybei. Tačiau ir šiuo atveju, kai kuriais atvejais gali padėti profilaktiniai vizitai pas gydytoją bei jo paskirtų nurodymų laikymasis.

Ar galima teigti, kad vienas svarbiausių veiksnių, siekiant ilgo ir sveiko gyvenimo – subalansuota mityba?

Taip, maistas aprūpina organizmą maistinėmis medžiagomis – vitaminais, mineralais, baltymais, angliavandeniais ir riebalais, kurių reikia tinkamai visų organų sistemų veiklai. Sveikatai palankus maitinimasis padeda palaikyti tinkamą svorį, stiprinti imuninę sistemą ir pagerinti bendrą savijautą. Taip pat gali padėti sumažinti lėtinių ligų riziką: širdies ligos, 2 tipo diabetas ir kai kurios vėžio rūšys. Tačiau, kaip jau minėjau, vien tik teisingo maitinimosi neužteks – reikia rūpintis visais gyvenimui įtaką darančiais veiksniais.

Kuo ypatinga ar išskirtinė ilgaamžiškumo dieta (angl. longevity diet)?

Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad penki pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementai yra neskaldyti grūdai, žalumynai, bulvės ir batatai, riešutai, ankštinės daržovės. Ilgaamžiškumo dietai būdingas vidutinis arba didelis suvartojamų angliavandenių kiekis ir mažas, bet organizmui pakankamas baltymų kiekis.

Šie baltymai turi būti daugiausiai augalinės kilmės, tačiau dieta numato ir pesketariškos (pesketarai – vegetarai, valgantys jūrų gėrybes) kilmės baltymus iš žuvies, kiaušinių ir kt.. Pavyzdžiui, Okinavos apylinkių gyventojų, kurių vidutinis amžius bene didžiausias pasaulyje, mėsa sudaro vos 1 proc. maisto raciono. Panašų kiekį mėsos valgo ir Sardinijoje bei Loma Linda mieste JAV gyvenantys ilgaamžiai.

Riebalų vartojimas, kai apie 30 proc. energijos gaunama iš augalinių šaltinių, taip pat yra ilgaamžiškumo dietos dalis. Tai reiškia, kad didžioji dalis raciono riebalų turėtų būti gaunama iš augalinio nesočiaisias riebalais turtingo aliejaus, alyvuogių, avokadų, riešutų ir sėklų.

Svarbus ilgaamžiškumo dietos aspektas – pakankamas maisto kiekis, ypač vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms. Per daug ribojant maisto kiekį gali sumažėti kaulų ir raumenų masė, kraujo ląstelių kiekis. Be to, tarp valgymų reikėtų daryti 12–13 valandų pertrauką, pavyzdžiui, nevalgyti nuo 19 val. vakaro iki 8 val. ryto.

Kokie yra pagrindiniai ilgaamžiškumo dietai priskiriami produktai?

Ilgaamžiškumo dietos „žvaigždės“ – ankštinės daržovės. Atliekant ilgaamžių tyrimus pastebėta, kad nemažą jų dienos maisto raciono dalį sudaro įvairių rūšių pupos ir pupelės, lęšiai, avinžirniai. Ankštinės daržovės yra baltymų ir skaidulų šaltinis, taip pat gera mėsos alternatyva užtikrinanti sotumo jausmą.

Iš grūdų ir kruopų reikėtų rinktis pilno grūdo duoną, ruduosius ryžius, kukurūzus, kurie suteikia ilgalaikės energijos ir ilgesnį sotumo jausmą. Įvairūs riešutai ir sėklos turi daug riebalų, baltymų ir skaidulų. Vieni vertingiausių – migdolai, graikiniai riešutai, lazdyno riešutai, kanapių, lino, moliūgų sėklos. Visgi, riešutai ir sėklos yra kaloringi, todėl juos reikėtų valgyti saikingai.

Kalbant apie daržoves, ypač rekomenduojama valgyti lapinius žalumynus, pavyzdžiui, špinatus, lapinius kopūstus, burokėlių lapus ir kt. Taip pat prisiminkite, kad kuo daugiau spalvų, tuo daugiau naudos, nes skirtingų spalvų daržovės turi skirtingų vitaminų ir mineralų. Svarbu valgyti sezonines daržoves, rinktis ūkininkų produkciją, kurioje mažiau pesticidų.

Kokių produktų neturėtų būti?

Pirmiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip maistas ar maisto produktai buvo pagaminti. JAV egzistuoja terminas „ultra-processed foods“ (liet. ultra-perdirbtas maistas) – tai ypač stipriai perdirbtas maistas, pavyzdžiui, margarinas, rūkyta dešra, pusryčių dribsniai, bulvių traškučiai, balta duona, energetiniai gėrimai ir kt. Toks maistas suteikia trumpalaikį sotumo jausmą, todėl po kelių valandų vėl norisi valgyti. Jis neaprūpina organizmo reikalingomis medžiagomis. Be to, gali didinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių bei kitomis ligomis. Perdirbto maisto ant mūsų stalo turėtų būti kuo mažiau.

Gyvūninės kilmės produktai, ypač raudona mėsa, turėtų sudaryti tik nedidelę raciono dalį. Pavyzdžiui, jau minėtos Okinavos šimtamečių dieta atrodo taip: daržovės 58–60 proc. (ypač saldžiosios bulvės), grūdai 33 proc. (soros, kviečiai, ryžiai ir makaronai), sojų produktai 5 proc. (tofu, miso), mėsa ir jūros gėrybės 1–2 proc. (daugiausiai balta žuvis, jūros gėrybės), kita 1 proc. (alkoholis, arbata, prieskoniai). Beje, Okinavos šimtamečiai atsisako ne tik mėsos, bet ir pieno produktų, daugumos vaisių, rafinuoto cukraus ir pan. Žinoma, nereikėtų visiškai „aklai“ sekti tokios dietos, o sau prisitaikyti jos principus.

Ar pradėjus rūpintis subalansuota mityba jau vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, sulaukus šešiasdešimties, dar galima padaryti teigiamą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei?

Taip, pradėjus rūpintis subalansuota mityba vyresniame amžiuje, galima padaryti reikšmingą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei. Net ir senatvėje sveikatai palankesnis maitinimasis gali turėti daug teigiamų efektų: gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, išvengti osteoporozės ir kaulų lūžių, palaikyti sveiką kūno masę, kuri yra svarbi siekiant išvengti daugelio lėtinių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas ar sąnarių problemos. Gali padėti išlaikyti kognityvinę funkciją ir sumažinti demencijos riziką, padidinti energijos lygį, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą. Subalansuota mityba prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės, padeda palaikyti sveiką virškinimo sistemą ir išvengti vidurių užkietėjimo.

Ar ilgaamžiškumo dieta yra tinkama visiems? Ar reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju dietologu?

Svarbu atkreipti dėmesį į individualius mitybos poreikius ir esamus sveikatos sutrikimus, ligas. Patartina konsultuotis su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu, kurie suteiks maitinimosi rekomendacijų, atitinkančių individualius poreikius ir sveikatos būklę.

Populiariausius 2024 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir įvykius ligoninėje galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje.

Pirmasis 2024 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, netrūko renginių, apdovanojimų, projektų pradžios ir pabaigos. Kaip ir anksčiau, daug bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis neseniai gavo „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje ir tapo naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Gydytojas neurologas sako, kad jo tikslas – pasiekti pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Plačiau apie insulto gydymo problematiką, reikalingas naujoves, mokymus užsienio šalių gydytojams ir ateities planus – interviu su doc. dr. A. Vilionskiu.

Jūsų vadovaujamas RVUL Insulto centras ne vienerius metus iš eilės gauna tarptautinį „ESO Angels Status“ apdovanojimą už pasiekimus insulto gydymo srityje. Už kokius rezultatus skiriamas šis apdovanojimas ir kaip jų pasiekiate?

2019 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje RVUL Insulto centras už ūminio insulto gydymo kokybės rodiklius buvo įvertintas auksiniu apdovanojimu, o šiemet, jau antrus metus iš eilės, jo veiklai suteiktas aukščiausias, deimantinis statusas. Apdovanojimas skiriamas įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę, pavyzdžiui, laikas, per kurį insultą patyrę pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas ir kt.

Noriu pabrėžti, kad vertinamas ne tik Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrius, bet visa įstaiga – Skubios pagalbos skyrius ir jame dirbantis personalas, įskaitant slaugytojus ir jų padėjėjus, Radiologijos skyrius ir jame dirbantys radiologijos technologai ir kt. Taigi apdovojimas rodo, kad visos tarnybos dirba taip, kad būtų galima suteikti aukštos kokybės pagalbą ūminį insultą patyrusiems pacientams. Tokiems rezultatams pasiekti reikėjo  ne vienerių metų darbo.

Taip pat būtina paminėti, kad COVID-19 pandemijos metu, nepaisant visų apribojimų, mūsų ligoninėje gydytų insulto pacientų skaičius bei laikas nuo atvykimo į ligoninę iki gydymo pradžios ženkliai nepakito. Tai rodo mūsų centro komandos profesionalumą, gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų ir teikti kokybišką pagalbą.

Kokie yra jūsų minėti keliami tikslai? Ar tai „auksinio laiko“ taisyklė?

Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti kokybišką ir visapusę insultu sergančio paciento priežiūrą. Šis apdovanojimas atspindi ne tik ūminio insulto gydymą, bet visą procesą – pacientų ištyrimą, gydymą, priežiūrą ir antrinės profilaktikos taikymą, rekomendacijas pacientą išrašant iš ligoninės. Deja, reperfuzinis gydymas (intraveninė trombolizė ir / arba mechaninė  trombektomija) dėl objektyvių priežasčių gali būti taikomas tik 20–30 proc. pacientų, kurie patiria insultą. Tad laikas yra tik vienas iš tikslų, bet nėra vienintelis reikalavimas gydant insultą. Labai svarbus greitas ir pilnas paciento ištyrimas, ankstyvas reabilitacinis gydymas ir pakartotinio insulto prevencijos inicijavimas. Todėl siekiame, kad kuo daugiau pacientų liktų toje gydymo įstaigoje, kurioje gali gauti aukščiausio lygio pagalbą, net jei jiems ir netaikomas reperfuzinis gydymas. Visa tai įeina į insulto gydymo kokybę.

Prieš kelis mėnesius su kolegomis iš kitų gydymo įstaigų gavote „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje, šviečiamąją veiklą, išskirtinį indėlį keliant gydymo standartus sveikatos priežiūros įstaigose.

Šį apdovanojimą gavau kartu su LSMU Kauno klinikų Neurologijos skyriaus vadovu prof. dr. Antanu Vaitkumi ir Neurologijos skyriaus Insulto sektoriaus vadovu prof. Vaidu Matijošaičiu bei VUL Santaros klinikų Neurologijos centro gydytoju neurologu, VU Medicinos fakulteto dekanu prof. Daliumi Jatužiu.

Prieš maždaug 8 metus mes pirmieji Lietuvoje nuvykome į Vokietijoje „Angels“ organizuojamus mokymus, kurių tikslas – paruošti gydytojus specialistus, kurie galėtų mokyti medicinos personalą ūminio insulto gydymo. Juos pabaigus mums kilo mintis sukurti ir organizuoti mokymus Lietuvoje. Pasinaudoję LSMU baze sudarėme teorinių mokymų programą ir sukūrėme simuliacijas. Iš pradžių simuliacijų kursas buvo skirtas neurologijos ir skubios medicinos gydytojams rezidentams. Laikui bėgant pristatėme savo veiklą tarptautiniuose renginiuose – ji sulaukė susidomėjimo, gavome pasiūlymų rengti stimuliacijas ir kitų šalių neurologams.

Po pirmųjų mokymų sulaukėme labai palankių atsiliepimų, tai suteigė galimybę plėsti savo veiklą. Mokymai tapo reguliarūs ir vyksta 2–3 kartus per metus. Juose dalyvavo grupės iš Ukrainos,  Sakartvelio, Armėnijos, Bulgarijos, Graikijos ir kitų šalių. Taip pat tęsiami mokymai ir Lietuvos gydytojams. O pataruoju metu gauname kvietimų vesti kursus ir kitose šalyse. „Angels“ dėka pavyko įgyvendinti ir specialiai insulto centrų bei tarpinių pagalbos ligoninių slaugytojoms skirtas dviejų dienų trukmės konferencijas. Tai yra vienas iš labai gerų pavyzdžių, kai kelių įstaigų bendradarbiavimas leidžia pasiekti gerų rezultatų.

Paskutinis mūsų projektas – simuliacijų centro atidarymas Kazachstane. Esame pakviesti įvertinti jų naujai atidaromą insulto centrą, kurio bazėje kuriamas simuliacijų centras, pravesti mokymus ir pasidalinti savo patirtimi organizuojant ir vedant insulto simuliacijas. Tai jau antra užsienio šalis, kuriai teikiame tokias konsultacijas. Pirmoji buvo Moldova, o rudenį atvyks Kroatijos delegacija. Taigi mokiniais buvome labai trumpai – labai greitai tapome ypatingai populiariais mokytojais.

Nuolat lankotės įvairiose pasaulio šalyse, dalyvaujate konferencijose. Kaip RVUL Insulto centras atrodo lyginant su Vakarų Europa, Azija ar Amerika?

Bendrame kontekste gydymo galimybėmis ir įranga mes tikrai nenusileidžiame. Tačiau vienas iš esminių dalykų, kuriuo skiriamės nuo Vakarų Europos, yra žmogiškieji ištekliai ir apmokėjimas ligoninei už suteiktas paslaugas. Kiekybiškai jie yra visai kito lygio.

Nemažai problemų, su kuriomis susiduriame Lietuvoje, yra gerai žinomos ir Vakarų Europoje. Daugiausiai tai yra ne ligoninių, bet nacionalinio lygmens problemos. Pavyzdžiui, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ne visada tinkamai užtikrinama ligonių priežiūra po insulto („life after stroke“) ir reabilitacija. Kita problema yra duomenų rinkimas, kaupimas ir sisteminimas, nacionalinių registrų nebuvimas, nors visa tai yra būtina. Čia kalbame apie įstatyminės bazės ir žmogiškųjų išteklių trūkumą.

Kuo svarbus nacionalinis pacientų registras?

Jeigu nežinome realios situacijos, nematome plataus vaizdo – negalime pasakyti, ką reikėtų keisti ir tobulinti šalies mastu. Šią problemą ir išspręstų nacionalinis pacientų registras. Tam tikrus duomenis renkame ligoninėje, tačiau norėdami turėti išsamų visos šalies statistinį vaizdą, turėtume rinkti žymiai daugiau duomenų iš visų su insulto gydymu susijusių įstaigų.

Pirmoji problema – tokiam darbui atlikti, be abejo, reikia nemažai žmogiškųjų išteklių. Nors dalį duomenų galime gauti iš skaitmeninių ligos istorijų, visgi yra nemažai rankinio darbo – tai reikalauja didelių laiko sąnaudų. Kalbant nacionaliniu lygmeniu, kyla klausimas, kiek ligoninių apskritai teikia duomenis, kaip jie renkami, kur saugomi ir kt. Kita su registru susijusi problema yra įstatyminė bazė, kuri ne visada sudaro sąlygas stebėti tolesnį iš ligoninės išrašyto ligonio kelią.

Susirgus insultu gali būti taikomas reperfuzinis gydymas. Ar pasaulyje kalbama apie galimus naujus gydymo metodus? Kaip manote, ar netolimoje ateityje laukia pokyčiai?

Proveržis insulto gydyme buvo 2002 m. įdiegus intraveninę trombolizę, o 2014–2016 m. – mechaninę trombektomiją. Todėl revoliucijos greitu metu, manau, nebus. Šiuo metu daugiausiai diskusijų vyksta apie tai, kaip išplėsti ligonių ratą, kuriems būtų galima taikyti reperfuzinį gydymą. Prieš trejus metus Europos insulto organizacija (ESO) patvirtino rekomendacijas, kuriomis remiantis intraveninė trombolizė tam tikrais atvejais galėtų būti taikoma iki 9 val. nuo susirgimo insultu pradžios.

Kol kas Lietuvoje ši rekomendacija negalioja, mes reperfuzinį gydymą taikome 4,5 val. nuo susirgimo pradžios. Apie rekomendacijų suvienodinimą šiuo metu diskutuojame, tačiau kyla problemų teisiniame lygmenyje dėl vaistų kompensavimo. Šis klausimas yra viena iš prioritetinių Lietuvos insulto asociacijos veiklos sričių.

Kita naujovė, apie kurią galime kalbėti insulto gydyme – tai vaistinio preparato tenekteplazės naudojimas (šis vaistas kardiologijoje naudojamas infarktui gydyti). Visai neseniai jis buvo patvirtintas Europos vaistų agentūros (EMA), tačiau Lietuvoje tenekteplazė dar nepatvirtinta. Todėl tai yra dar vienas darbas, kuris laukia Lietuvos insulto asociacijos – pasiekti, kad gydymas šiuo vaistu būtų galimas ir Lietuvoje.

Užsiimate šviečiamąja veikla. Kaip manote, ar žmonių supratimas apie insultą prasiplėtė?

Kad žmonių žinios pasikeitė, pastebime dirbdami su Skubios pagalbos skyriumi – pagalbos besikreipusiems žmonės ir jų artimiesiems vis rečiau reikia aiškinti, kas yra insultas ir kokios gali būti jo pasekmės. Be to, jei prieš keliolika metų intraveninė trombolizė Lietuvoje buvo taikoma vos 1–2 proc. visų insultą patyrusių pacientų, tai šiandien šis skaičius jau siekia 15 proc. Tai yra labai aukštas rodiklis, atitinkantis Europos insulto organizacijų iškeltus tikslus, kurie turi būti pasiekti iki 2030 m. Iškeltą tikslą mes jau pasiekėme anksčiau nei numatyta. Tą patį galima pasakyti ir apie mechaninę trombektomiją. Tai rodo, kad žymiai daugiau žmonių atpažįsta insulto simptomus ir nedelsdami kreipiasi pagalbos.

PSO teigia, kad pasitelkus pirminės prevencijos priemones, būtų galima išvengti net 2 milijonų insultų per metus. Ar užtenka informacijos apie prevencijos priemones?

Prevencija yra dar vienas opus klausimas, aktualus visame pasaulyje. Pirminė prevencija – insulto rizikos veiksnių identifikavimas, įvertinimas ir jų adekvatus koregavimas – yra šeimos gydytojo sfera. Tai nebūtinai medikamentinis gydymas, bet dažniau gyvenimo būdo koregavimas – sveika mityba, judėjimas, žalingų įpročių atsisakymas, lėtinių ligų kontrolė. Rodydami iniciatyvą šiais metais su kolegomis RVUL parengėme insulto atmintinę, kurioje daug dėmesio skyrėme ir pirminei bei antrinei prevencijai. Ši atmintinė pasiekiama tiek elektroniniu, tiek popieriniu formatu.

Gegužės mėnesį buvote išrinktas naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Kokie artimiausi Jūsų ir asociacijos planai?

Kalbant apie asociacijos tikslus, tikimės pasiekti anksčiau minėtų pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Tam planuojme aktyviau bendrabiauti su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, įskaitant Sveikatos apsaugos ministeriją ir Seimą. Sieksime, kad į Asociacijos veiklą aktyviai įsitrauktų ne tik neurologai, bet it kitų specialybių gydytojai, taip pat ir slaugytojos.

Visai neseniai dalyvavau  projekte Moldovoje, kurio tikslas buvo sukurti nacionalinį insulto centrų tinklą. Ši šalis labai daug elementų savo sveikatos apsaugos sistemai pasiėmė iš Lietuvos, insultų centrų tinklo kūrimas taip pat ne išimtis. Mano vizitų Moldovoje tikslas buvo įvertinti esamą padėtį ir pateikti rekomendacijas dėl procedūrų standartizavimo, GMP darbo, insultų centrų ir pirminių centrų veiklos koordinavimo, gydytojų mokymo. Iš tiesų yra labai malonu,  kai Lietuvos patirtis yra vertinama ir galima ja pasidalinti ir įgyvendinti kitose šalyse. Dar maloniau matyti, kad situacija keičiasi, duoti patarimai įgyvendinami ir atneša vaisių.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia konkursus 7 klinikinių skyrių ir Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjų pareigoms užimti. Tai – puiki galimybė savo srities profesionalams išbandyti jėgas ir įsilieti į modernios, inovatyvios ir vienos iš lyderiaujančių gydymo įstaigų Baltijos regione komandą.

Šiuo metu paskelbti konkursai šioms pareigoms užimti:

• II chirurgijos skyriaus vedėjas;
• Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjas;
• Konsultacijų skyriaus vedėjas;
• Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas;
• Terminių traumų skyriaus vedėjas;
• Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas;
• Traumatologijos skyriaus vedėjas;
• Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėjas.

IKI KADA TEIKTI KANDIDATŪRĄ: iki 2024 m. rugpjūčio 6 d. imtinai.

KAIP TEIKTI KANDIDATŪRĄ: per VATIS sistemą arba privalomus pateikti dokumentus siunčiant el. paštu [email protected].

KAIP VYKS ATRANKA: pokalbis (interviu) su kandidatu ir padalinio veiklos programos / gairių pristatymas laisva forma.

Į klinikinių skyrių vedėjų poziciją kviečiami pretenduoti kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją ir klinikinio padalinio, kuriam siekiama vadovauti, srities licenciją. Taip pat turintys ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį su padaliniu susijusioje srityje.

Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjo pozicijai reikalingas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas medicinos ar visuomenės sveikatos krypties magistro kvalifikacinis laipsnis; ne mažesnė kaip 3 metų vadovavimo komandai patirtis, iš jų – ne mažesnė kaip 2 metų patirtis infekcijų kontrolės ir/ar su ja susijusiose srityse.

Įstaigos vadovė doc. dr. Jelena Kutkauskienė iš kandidatų tikisi komunikabilumo, iniciatyvumo, domėjimosi naujovėmis ir tendencijomis, kurios prisidės prie sėkmingos gydymo įstaigos veiklos. Taip pat labai svarbus noras bendradarbiauti su kitais skyriais, ligoninės administracija ir akademine bendruomene.

Informacija ir visi konkursai čia:  https://bit.ly/3EJ9NV7

Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus universiteto skelbtą konkursą laimėjo ir į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas antrajai penkerių metų kadencijai skiriama docentė, teisės mokslų daktarė Jelena Kutkauskienė.

Kaip teigia sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, per pirmąją penkerių metų kadenciją vadovei pavyko pasiekti pastebimų pokyčių, kuriuos pajautė tiek kolektyvas, tiek pacientai, todėl svarbu užtikrinti darbų tąsą.

„Per penkerius metus Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė tapo moderni, inovatyvi ir viena lyderiaujančių gydymo įstaigų Baltijos regione. Į ligoninę pritraukta daugiau  nei 40 mln. Eur investicijų, buvo diegiamos IT programos ir inovatyvūs sprendimai, įgyvendinti infrastruktūros projektai, kurių didžiausias – atnaujintas A korpuso 4-9 aukštai. Svarbiausia, kad savo darbu ir pastangomis vadovei pavyko konsoliduoti kolektyvą, padėjo ligoninei tapti medikų traukos vieta. Džiaugiuosi, kad J. Kutkauskienė pasiryžo tęsti pradėtus darbus, atnešant teigiamus pokyčius medikams ir pacientams“, – sako A. Dulkys.

„Iš perrinktosios vadovės tikimės ligoninės ir Universiteto ryšių stiprinimo, skaidraus ir atviro bendravimo. Savaime suprantama, kad svarbus ir jau pradėtų darbų tęstinumas bei nuolatinis sąlygų gerinimas“, –  teigia Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

„Suteiktas pasitikėjimas ir galimybė toliau vadovauti didžiausiam Lietuvoje būtinosios pagalbos ir ortopedinės pagalbos centrui verčia kokybės kartelę sau ir komandai kelti dar aukščiau. Todėl antrosios kadencijos metu ir toliau sieksiu, kad įstaiga būtų valdoma efektyviai, jos veikla būtų orientuota į aukščiausius rezultatus, būtų patenkinti pacientų ir darbuotojų lūkesčiai, pasiekti sveikatos politikos tikslai, stiprinamos mokslo ir mokymo bazės. Tvirtai tikiu, kad įstaigos atnaujinimas prisidės ne tik prie Vilniaus regiono, bet prie visos šalies gydymo paslaugų gerinimo. Džiaugiuosi komandos vienybe ir bendra vizija, todėl neabejoju, kad kartu pavyks siekti puikių rezultatų ir kurti įstaigą, kurią vertina ir pacientai, ir darbuotojai “, – teigia doc. dr. Jelena Kutkauskienė.

Doc. dr. J. Kutkauskienė RVUL direktorės pareigas eina nuo 2019 m., o iki tol dešimtmetį vadovavo sostinės Karoliniškių poliklinikai. Turėdama medicinos ir teisės srities aukštąjį išsilavinimą ir daktaro laipsnį, parašė ne vieną mokslinę publikaciją sveikatos teisės temomis ir tęsia pedagoginę bei mokslinę veiklą Vilniaus universitete.

RVUL jau daugiau nei 30 metų vienija didelę kompetencijų įvairovę, derindama mokslo bei technologijų inovacijas specializuojasi ūmių būklių, sunkių traumų ir plataus profilio klinikinės chirurgijos srityse. Ligoninė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokymo bazė, kurioje vyksta ikidiplominės ir podiplominės studijos, žinių semiasi ne tik būsimieji gydytojai, bet ir slaugytojai, kineziterapeutai, įvairiuose mokymo renginiuose kvalifikaciją kelia kiti sveikatos priežiūros specialistai.

Ligoninės stacionare kasmet gydoma daugiau nei 30 tūkst. pacientų, per metus atliekama daugiau kaip 24 tūkst. operacijų, suteikiama per 305 tūkst. konsultacijų.

SAM Komunikacijos skyriaus pranešimas

Prasidėjusi vasara vilioja aktyviu ar pasyviu poilsiu, naujais potyriais ir pramogomis. Tačiau net ir pačias ramiausias atostogas gali sugadinti tinkamai neparuošta kelionių vaistinėlė. „Nors viskam pasiruošti ir negalime, visgi pasiimti priemonių nuo dažniausiai pasitaikančių negalavimų reikėtų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Vaistinės vedėja Eglė Morozovienė. Ji primena pasiimti receptinių vaistų ir pataria, ką daryti, jei jų reikia įsigyti užsienyje.

Receptiniai vaistai

„Svarbiausia ruošiantis atostogoms – nepamiršti įsigyti ir kartu pasiimti gydytojo paskirtų receptinių vaistų, kuriuos žmogus turi vartoti kasdien, pavyzdžiui, sergant širdies ligomis. Taip pat būtina pasiimti tiek vaistų, kad jų užtektų visai kelionei ar net keliomis dienomis ilgiau – kartais kelionės užsitęsia dėl nukeltų skydžių, o pasiėmus daugiau bus išvengta papildomo rūpesčio“, – sako E. Morozovienė. Vaistininkė rekomenduoja medikamentus laikyti originaliose paženklintose pakuotėse.

Visgi keliaujant gali pasitaikyti įvairių situacijų, todėl E. Morozovienė pataria prieš kelionę atsispausdinti e.sveikatos sistemoje esantį receptą: „Jeigu keliaujate Europos Sąjungos šalyje, galite atsisiųsti ir atsispausdinti elektroninį receptą, nes vienos ES šalies gydytojo išrašytas receptas galioja visose kitose ES šalyse. Tačiau reikia prisiminti ir tai, kad ne visose šalyse prekiaujama tais pačiais vaistais arba gali skirtis jų pavadinimai. Taip pat  kiekviena ES šalis vaisus išduoda pagal savo šalies taisykles.“ Keliaujant į Latviją ir Lenkiją recepto spausdinti nereikia, nes Lietuvos piliečiai gali naudotis tarpvalstybinėmis skaitmeninio recepto ir sveikatos įrašų paslaugomis pateikus asmens tapatybės kortelę arba pasą. Planuojama, kad ateityje tokia pati galimybė plėsis ir kitose ES šalyse.

Skausmą malšinantys vaistai

Tiek namuose, tiek ir kelionėje gali užklupti įvairūs skausmai – galvos, danties, raumenų ar kt. Juolab atostogaujant dažnas užsiima intensyvesne nei įprastai veikla, patiria daugiau emocijų. E. Morozovienė rekomenduoja kelionių vaistinėlėje turėti paracetamolio ar ibuprofeno, kurie padeda malšinti nedidelį ar vidutinį skausmą.

Vaistai nuo peršalimo

Anot RVUL Vaistinės vedėjos, peršalti per vasaros atostogas – nieko keista: „Atostogaudami, ypač pietų Europoje, žmonės dažnai iš karštyje tvyrančių gatvių atsiduria stipriai kondicionuojamose patalpose ar transporto priemonėse ir peršąla. Todėl pravartu su savimi turėti vaistų nuo peršalimo, taip pat čiulpiamų  mėgstamo skonio pastilių nuo gerklės skausmo.“

Virškinimą gerinantys vaistai

Dar vienas itin dažnas negalavimas per atostogas – virškinimo sutrikimai. Skrandžiui mažiau įprastas maistas, higienos trūkumas ruošiant maistą, vanduo iš čiaupo ir kitos priežastys gali sukelti pykinimą, pilvo pūtimą, skrandžio dieglius, viduriavimą ar apsinuodijimą, vėmimą. „Pirmiausia, rekomenduoju laikytis higienos taisyklių, dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas. Kelionėse labai praverčia drėgnos servetėlės. Jei keliaujama į egzotines šalis, reikėtų atidžiau rinktis maitinimo įstaigą, vengti gatvės maisto, nevalgyti gatvėje pirktų vaisių pirmiausiai jų nenuplovus. O kelionių vaistinėlėje reikėtų turėti  vaistų nuo viduriavimo, rėmens. Taip pat elektrolitų, kurių gali prireikti, kad vemiant ar viduriuojant neištiktų dehidratacija ir mineralų trūkumas“, – sako E. Morozovienė.

Vaistai nuo alergijos

Alergiški žmonės kelionių vaistinėlėje privalo turėti jiems įprastus antihistamininius vaistus. Tačiau vaistininkė sako, kad pasikeitus aplinkai net ir nealergiškas maistui, augalams ar vabzdžiams žmogus gali pajusti alergijos simptomus. „Niekada negalime žinoti, kaip į nepažįstamas žiedadulkes ar vabzdį sureaguos žmogaus kūnas. Gali būti, kad prasidės čiaudulys, atsiras bėrimas ar tinimas, todėl vaistinėlėje patogu turėti antihistamininių tablečių ar tepalo“, – rekomenduoja E. Morozovienė. Ji taip pat primena, kad reikėtų pasiimti ir apsauginių purškalų nuo vabzdžių – tiek keliaujant Lietuvoje, tiek užsienyje.

Sumušimams ir žaizdoms

Atostogas leidžiant aktyviai išvengti nuospaudų, sumušimų, nubrozdinimų ar net didesnių žaizdų pavyksta tikrai ne kiekvienam. Todėl, anot RVUL Vaistinės vedėjos, kelionių vaistinėlėje turėtų būti ne tik jau minėtų skausmą malšinančių vaistų: „Reikėtų turėti ir pleistrų, elastinio binto, dezinfekcinio skysčio, šaldomojo aerozolio, tepalo sumušimams. Visgi svarbu prisiminti, kad jei galūnę sunku judinti ar žaizda nesiliauja kraujuoti, pagalbos būtina kreiptis į medikus.“

Apsauga nuo saulės

Saulė ir vasaros atostogos beveik neatskiriami, o kartu su jais – ir nudegimai. Todėl pirmiausiai E. Morozovienė rekomenduoja naudoti apsauginius kremus nuo saulės ir vengti saulėje būti karščiausiomis dienos valandomis, taip pat turėti galvos apdangalą. Teptis apsauginiu kremu nuo saulės reikia kas kelias valandas.

Kiti patarimai

„Nors kelionių vaistinėlė yra būtina, visgi pirmiausiai reikėtų daryti viską, kad jos turinio neprireiktų. Todėl keliaudami gerkite daug skysčių, dažnai plaukite rankas su muilu ir vandeniu, atkreipkite dėmesį, kokį maistą valgote ir kokius gėrimus vartojate, ypač tose vietovėse, kur sanitarinės sąlygos prastesnės. Atsisakykite gėrimų su ledukais. Turėkite sveikų užkandžių. Renkitės natūralių medžiagų, lengvais drabužiais, nepamirškite kepurės, o karščiausias dienos valandas praleiskite uždarose patalpose ar pavėsyje. Užsiimdami aktyvia veikla elkitės „protingai“, kad išvengtumėte sužeidimų. Apskritai, leiskite sau atsipalaiduoti ir pailsėti“, – apibendrina E. Morozovienė.

Sąrašas:

• Įprastai vartojami receptiniai vaistai
• Skausmą malšinantys vaistai
• Vaistai nuo peršalimo
• Pastilės nuo gerklės skausmo
• Vaistai nuo viduriavimo, rėmens
• Tabletės ar tepalas nuo alergijos
• Elektrolitai
• Drėgnos servetėlės ir dezinfekcinis skystis
• Pleistrai, elastinis bintas, tepalas sumušimams
• Kremas nuo saulės su SPF ir vėsinantis kremas nudegusiai odai