Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis: žmonių žinios apie insultą pasikeitė, bet prevencijai skiriama per mažai dėmesio

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis neseniai gavo „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje ir tapo naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Gydytojas neurologas sako, kad jo tikslas – pasiekti pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Plačiau apie insulto gydymo problematiką, reikalingas naujoves, mokymus užsienio šalių gydytojams ir ateities planus – interviu su doc. dr. A. Vilionskiu.

Jūsų vadovaujamas RVUL Insulto centras ne vienerius metus iš eilės gauna tarptautinį „ESO Angels Status“ apdovanojimą už pasiekimus insulto gydymo srityje. Už kokius rezultatus skiriamas šis apdovanojimas ir kaip jų pasiekiate?

2019 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje RVUL Insulto centras už ūminio insulto gydymo kokybės rodiklius buvo įvertintas auksiniu apdovanojimu, o šiemet, jau antrus metus iš eilės, jo veiklai suteiktas aukščiausias, deimantinis statusas. Apdovanojimas skiriamas įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę, pavyzdžiui, laikas, per kurį insultą patyrę pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas ir kt.

Noriu pabrėžti, kad vertinamas ne tik Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrius, bet visa įstaiga – Skubios pagalbos skyrius ir jame dirbantis personalas, įskaitant slaugytojus ir jų padėjėjus, Radiologijos skyrius ir jame dirbantys radiologijos technologai ir kt. Taigi apdovojimas rodo, kad visos tarnybos dirba taip, kad būtų galima suteikti aukštos kokybės pagalbą ūminį insultą patyrusiems pacientams. Tokiems rezultatams pasiekti reikėjo  ne vienerių metų darbo.

Taip pat būtina paminėti, kad COVID-19 pandemijos metu, nepaisant visų apribojimų, mūsų ligoninėje gydytų insulto pacientų skaičius bei laikas nuo atvykimo į ligoninę iki gydymo pradžios ženkliai nepakito. Tai rodo mūsų centro komandos profesionalumą, gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų ir teikti kokybišką pagalbą.

Kokie yra jūsų minėti keliami tikslai? Ar tai „auksinio laiko“ taisyklė?

Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti kokybišką ir visapusę insultu sergančio paciento priežiūrą. Šis apdovanojimas atspindi ne tik ūminio insulto gydymą, bet visą procesą – pacientų ištyrimą, gydymą, priežiūrą ir antrinės profilaktikos taikymą, rekomendacijas pacientą išrašant iš ligoninės. Deja, reperfuzinis gydymas (intraveninė trombolizė ir / arba mechaninė  trombektomija) dėl objektyvių priežasčių gali būti taikomas tik 20–30 proc. pacientų, kurie patiria insultą. Tad laikas yra tik vienas iš tikslų, bet nėra vienintelis reikalavimas gydant insultą. Labai svarbus greitas ir pilnas paciento ištyrimas, ankstyvas reabilitacinis gydymas ir pakartotinio insulto prevencijos inicijavimas. Todėl siekiame, kad kuo daugiau pacientų liktų toje gydymo įstaigoje, kurioje gali gauti aukščiausio lygio pagalbą, net jei jiems ir netaikomas reperfuzinis gydymas. Visa tai įeina į insulto gydymo kokybę.

Gydytojas neurologas doc.dr. A. Vilionskis

Prieš kelis mėnesius su kolegomis iš kitų gydymo įstaigų gavote „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje, šviečiamąją veiklą, išskirtinį indėlį keliant gydymo standartus sveikatos priežiūros įstaigose.

Šį apdovanojimą gavau kartu su LSMU Kauno klinikų Neurologijos skyriaus vadovu prof. dr. Antanu Vaitkumi ir Neurologijos skyriaus Insulto sektoriaus vadovu prof. Vaidu Matijošaičiu bei VUL Santaros klinikų Neurologijos centro gydytoju neurologu, VU Medicinos fakulteto dekanu prof. Daliumi Jatužiu.

Prieš maždaug 8 metus mes pirmieji Lietuvoje nuvykome į Vokietijoje „Angels“ organizuojamus mokymus, kurių tikslas – paruošti gydytojus specialistus, kurie galėtų mokyti medicinos personalą ūminio insulto gydymo. Juos pabaigus mums kilo mintis sukurti ir organizuoti mokymus Lietuvoje. Pasinaudoję LSMU baze sudarėme teorinių mokymų programą ir sukūrėme simuliacijas. Iš pradžių simuliacijų kursas buvo skirtas neurologijos ir skubios medicinos gydytojams rezidentams. Laikui bėgant pristatėme savo veiklą tarptautiniuose renginiuose – ji sulaukė susidomėjimo, gavome pasiūlymų rengti stimuliacijas ir kitų šalių neurologams.

Po pirmųjų mokymų sulaukėme labai palankių atsiliepimų, tai suteigė galimybę plėsti savo veiklą. Mokymai tapo reguliarūs ir vyksta 2–3 kartus per metus. Juose dalyvavo grupės iš Ukrainos,  Sakartvelio, Armėnijos, Bulgarijos, Graikijos ir kitų šalių. Taip pat tęsiami mokymai ir Lietuvos gydytojams. O pataruoju metu gauname kvietimų vesti kursus ir kitose šalyse. „Angels“ dėka pavyko įgyvendinti ir specialiai insulto centrų bei tarpinių pagalbos ligoninių slaugytojoms skirtas dviejų dienų trukmės konferencijas. Tai yra vienas iš labai gerų pavyzdžių, kai kelių įstaigų bendradarbiavimas leidžia pasiekti gerų rezultatų.

Paskutinis mūsų projektas – simuliacijų centro atidarymas Kazachstane. Esame pakviesti įvertinti jų naujai atidaromą insulto centrą, kurio bazėje kuriamas simuliacijų centras, pravesti mokymus ir pasidalinti savo patirtimi organizuojant ir vedant insulto simuliacijas. Tai jau antra užsienio šalis, kuriai teikiame tokias konsultacijas. Pirmoji buvo Moldova, o rudenį atvyks Kroatijos delegacija. Taigi mokiniais buvome labai trumpai – labai greitai tapome ypatingai populiariais mokytojais.

Nuolat lankotės įvairiose pasaulio šalyse, dalyvaujate konferencijose. Kaip RVUL Insulto centras atrodo lyginant su Vakarų Europa, Azija ar Amerika?

Bendrame kontekste gydymo galimybėmis ir įranga mes tikrai nenusileidžiame. Tačiau vienas iš esminių dalykų, kuriuo skiriamės nuo Vakarų Europos, yra žmogiškieji ištekliai ir apmokėjimas ligoninei už suteiktas paslaugas. Kiekybiškai jie yra visai kito lygio.

Nemažai problemų, su kuriomis susiduriame Lietuvoje, yra gerai žinomos ir Vakarų Europoje. Daugiausiai tai yra ne ligoninių, bet nacionalinio lygmens problemos. Pavyzdžiui, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ne visada tinkamai užtikrinama ligonių priežiūra po insulto („life after stroke“) ir reabilitacija. Kita problema yra duomenų rinkimas, kaupimas ir sisteminimas, nacionalinių registrų nebuvimas, nors visa tai yra būtina. Čia kalbame apie įstatyminės bazės ir žmogiškųjų išteklių trūkumą.

Kuo svarbus nacionalinis pacientų registras?

Jeigu nežinome realios situacijos, nematome plataus vaizdo – negalime pasakyti, ką reikėtų keisti ir tobulinti šalies mastu. Šią problemą ir išspręstų nacionalinis pacientų registras. Tam tikrus duomenis renkame ligoninėje, tačiau norėdami turėti išsamų visos šalies statistinį vaizdą, turėtume rinkti žymiai daugiau duomenų iš visų su insulto gydymu susijusių įstaigų.

Pirmoji problema – tokiam darbui atlikti, be abejo, reikia nemažai žmogiškųjų išteklių. Nors dalį duomenų galime gauti iš skaitmeninių ligos istorijų, visgi yra nemažai rankinio darbo – tai reikalauja didelių laiko sąnaudų. Kalbant nacionaliniu lygmeniu, kyla klausimas, kiek ligoninių apskritai teikia duomenis, kaip jie renkami, kur saugomi ir kt. Kita su registru susijusi problema yra įstatyminė bazė, kuri ne visada sudaro sąlygas stebėti tolesnį iš ligoninės išrašyto ligonio kelią.

Insulto atmintinė

Susirgus insultu gali būti taikomas reperfuzinis gydymas. Ar pasaulyje kalbama apie galimus naujus gydymo metodus? Kaip manote, ar netolimoje ateityje laukia pokyčiai?

Proveržis insulto gydyme buvo 2002 m. įdiegus intraveninę trombolizę, o 2014–2016 m. – mechaninę trombektomiją. Todėl revoliucijos greitu metu, manau, nebus. Šiuo metu daugiausiai diskusijų vyksta apie tai, kaip išplėsti ligonių ratą, kuriems būtų galima taikyti reperfuzinį gydymą. Prieš trejus metus Europos insulto organizacija (ESO) patvirtino rekomendacijas, kuriomis remiantis intraveninė trombolizė tam tikrais atvejais galėtų būti taikoma iki 9 val. nuo susirgimo insultu pradžios.

Kol kas Lietuvoje ši rekomendacija negalioja, mes reperfuzinį gydymą taikome 4,5 val. nuo susirgimo pradžios. Apie rekomendacijų suvienodinimą šiuo metu diskutuojame, tačiau kyla problemų teisiniame lygmenyje dėl vaistų kompensavimo. Šis klausimas yra viena iš prioritetinių Lietuvos insulto asociacijos veiklos sričių.

Kita naujovė, apie kurią galime kalbėti insulto gydyme – tai vaistinio preparato tenekteplazės naudojimas (šis vaistas kardiologijoje naudojamas infarktui gydyti). Visai neseniai jis buvo patvirtintas Europos vaistų agentūros (EMA), tačiau Lietuvoje tenekteplazė dar nepatvirtinta. Todėl tai yra dar vienas darbas, kuris laukia Lietuvos insulto asociacijos – pasiekti, kad gydymas šiuo vaistu būtų galimas ir Lietuvoje.

Užsiimate šviečiamąja veikla. Kaip manote, ar žmonių supratimas apie insultą prasiplėtė?

Kad žmonių žinios pasikeitė, pastebime dirbdami su Skubios pagalbos skyriumi – pagalbos besikreipusiems žmonės ir jų artimiesiems vis rečiau reikia aiškinti, kas yra insultas ir kokios gali būti jo pasekmės. Be to, jei prieš keliolika metų intraveninė trombolizė Lietuvoje buvo taikoma vos 1–2 proc. visų insultą patyrusių pacientų, tai šiandien šis skaičius jau siekia 15 proc. Tai yra labai aukštas rodiklis, atitinkantis Europos insulto organizacijų iškeltus tikslus, kurie turi būti pasiekti iki 2030 m. Iškeltą tikslą mes jau pasiekėme anksčiau nei numatyta. Tą patį galima pasakyti ir apie mechaninę trombektomiją. Tai rodo, kad žymiai daugiau žmonių atpažįsta insulto simptomus ir nedelsdami kreipiasi pagalbos.

PSO teigia, kad pasitelkus pirminės prevencijos priemones, būtų galima išvengti net 2 milijonų insultų per metus. Ar užtenka informacijos apie prevencijos priemones?

Prevencija yra dar vienas opus klausimas, aktualus visame pasaulyje. Pirminė prevencija – insulto rizikos veiksnių identifikavimas, įvertinimas ir jų adekvatus koregavimas – yra šeimos gydytojo sfera. Tai nebūtinai medikamentinis gydymas, bet dažniau gyvenimo būdo koregavimas – sveika mityba, judėjimas, žalingų įpročių atsisakymas, lėtinių ligų kontrolė. Rodydami iniciatyvą šiais metais su kolegomis RVUL parengėme insulto atmintinę, kurioje daug dėmesio skyrėme ir pirminei bei antrinei prevencijai. Ši atmintinė pasiekiama tiek elektroniniu, tiek popieriniu formatu.

Gegužės mėnesį buvote išrinktas naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Kokie artimiausi Jūsų ir asociacijos planai?

Kalbant apie asociacijos tikslus, tikimės pasiekti anksčiau minėtų pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Tam planuojme aktyviau bendrabiauti su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, įskaitant Sveikatos apsaugos ministeriją ir Seimą. Sieksime, kad į Asociacijos veiklą aktyviai įsitrauktų ne tik neurologai, bet it kitų specialybių gydytojai, taip pat ir slaugytojos.

Visai neseniai dalyvavau  projekte Moldovoje, kurio tikslas buvo sukurti nacionalinį insulto centrų tinklą. Ši šalis labai daug elementų savo sveikatos apsaugos sistemai pasiėmė iš Lietuvos, insultų centrų tinklo kūrimas taip pat ne išimtis. Mano vizitų Moldovoje tikslas buvo įvertinti esamą padėtį ir pateikti rekomendacijas dėl procedūrų standartizavimo, GMP darbo, insultų centrų ir pirminių centrų veiklos koordinavimo, gydytojų mokymo. Iš tiesų yra labai malonu,  kai Lietuvos patirtis yra vertinama ir galima ja pasidalinti ir įgyvendinti kitose šalyse. Dar maloniau matyti, kad situacija keičiasi, duoti patarimai įgyvendinami ir atneša vaisių.

PAIEŠKA

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com