Dalia Smagurauskaitė

Operacinio anesteziologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Diana Bislienė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirba beveik 27 metus. Karjerą pradėjo kaip pooperacinės palatos slaugytoja, vėliau dirbo anestezijos slaugytoja operacinėje, o dabar pagrindinės jos pareigos – vyresnioji slaugytoja. Ji pasakoja, kad anestezijos slaugytoja yra dešinioji gydytojo anesteziologo reanimatologo ranka ir vienas be kito nelabai gali dirbti. „Kalbant apie išskirtines situacijas galiu paminėti politraumą patyrusius pacientus, nes tuomet būna labai daug skirtingų užduočių, kurių viena anestezijos slaugytoja padaryti tiesiog nespėtų – ruošti vaistus, monitoruoti, fiksuoti duomenis ir kt. Tokiais atvejais kviečiame į pagalbą dar vieną kolegę. O būna ir tokių sudėtingų operacijų, kad gali prireikti net trijų anestezijos slaugytojų“, – atskleidžia D. Bislienė.

Kiek laiko dirbate RVUL, nuo ko pradėjote?

Iš viso šioje ligoninėje dirbu jau daugiau nei dvidešimt šešerius metus. Pabaigusi mokslus – beje, mano specialybė tuomet buvo medicinos  felčerė – ieškojau darbo greitosios pagalbos stotyje. Tačiau Vilniaus nepažinojau, o žmonės nurodė kelią į būtent šią ligoninę – tada ji dar vadinosi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligonine. Kreipiausi į ligoninės vyriausiąją slaugytoją ir pasakiau, kad nebijau sunkumų ir norėčiau atsakingo, įdomaus ir iššūkių pilno darbo. Vos po savaitės jau dirbau Operaciniame skyriuje, pooperacinėje palatoje.

Dirbdama pastebėjau, kad yra ne tik pooperacinė palata, bet ir operacinės, kuriose taip pat vyksta įdomūs dalykai. Taigi, vyresniajai slaugytojai pasakiau, kad labai noriu pamatyti operacinės darbą. Ji pasiūlė išbandyti laisvesniu laiku, kai dar nėra pacientų – jei patiks tai, ką pamatysiu, galėsiu eiti dirbti. Taip pradėjau domėtis, stebėdavau, kas vyksta operacinėje. Atėjus vasarai ėmė trūkti anestezijos slaugytojų, tad buvau paskirta dirbti tiesiai į operacinę.

Beje, dabar slaugytojos, norinčios dirbti anestezijos slaugytojomis, privalo  specializuotis ir mokytis šio darbo specifikos, o anuomet atėjau dirbti be specializacijos – skyriuje buvo organizuojamos paskaitos, kurias skaitė gydytojai, taip pat buvo laikomas egzaminas. Išlaikiau egzaminą ir taip įgijau anestezijos specializaciją jau dirbdama šiame skyriuje. Esu labai dėkinga slaugytojoms ir gydytojams, kurie mane mokė, aiškindavo klaidas, buvo labai geranoriški. Ypatingai dėkoju tuo metu skyriui vadovavusiam gydytojui anesteziologui reanimatologui Algirdui Antanui Ručinskui, kuris buvo gydytojas iš didžiosios raidės.

Žmonės daugiau ar mažiau įsivaizduoja, ką atlieka anesteziologas. O koks vaidmuo operacinėje tenka anestezijos slaugytojai?

Anestezijos slaugytoja yra dešinioji gydytojo anesteziologo reanimatologo ranka. Esame komanda ir vienas be kito nelabai galime dirbti. Gydytojas yra anesteziologinės komandos vadovas – pasako, kokių vaistų reikės, kaip bus atliekama anestezija, duoda kitus nurodymus. Slaugytoja viską paruošia. Kai gydytojo anesteziologo ir anestezijos slaugytojos komanda dažnai dirba kartu, pažįsta vienas kitą, atsiranda ryšys – kartais užtenka judesio ar žvilgsnio, kad būtų aišku, ką daryti, ko ir kiek bus leidžiama pacientui. Tai yra labai gražus šio darbo aspektas – dažniausiai jie vienas kitą pažįsta daug metų, puikiai dirba, eina kartu pietauti, kartu baigia darbą, pasidalina ne tik darbiniais reikalais, bet ir pasišneka apie asmeninį gyvenimą.

Bet  perprasti gydytojo norus ir prie jų prisitaikyti reikia laiko ir nemažai operacijų?

Reikia dirbti su tuo pačiu gydytoju ilgesnį laiką. Yra slaugytojų, dirbančių su tuo pačiu gydytoju šešerius, aštuonerius metus. Be to, susigyvena ir visa komanda – gydytojas anesteziologas, anestezijos slaugytoja, operacinės slaugytoja, slaugytojos padėjėja  – jiems nesinori, kad keistųsi komandos nariai, nes jų veiksmai yra darnūs. Čia yra mūsų antri namai, todėl atėję į darbą jie žino, kas jų laukia ir ramiai dirba.

Papasakokite plačiau, ką anestezijos slaugytoja atlieka kiekvienu operacijos etapu?

Anestezijos slaugytoja kiekvieną rytą turi patikrinti anestezijos aparatą – jis turi atitikti visus saugios anestezijos reikalavimus. Jei kažkas neveikia, ji turi informuoti apie aparatūros gedimus. Šiuo atveju anestezijos slaugytojos informuoja mane ir gydantį gydytoją, kad laikinai negalime priimti paciento, iki kol įranga veiks nepriekaištingai. Mano darbas pakviesti medicinos įrangos technikus.

Anestezijos slaugytoja su gydytoju anesteziologu reanimatologu aptaria paciento būklę, kokia numatoma anestezija, įvertina turimų priemonių kiekį, atsižvelgdama į tai paruošia vaistus. Tuomet prasideda darbas su pacientu – anestezijos slaugytoja pasitinka pacientą prie skyriaus ribos, pasisveikina, jį identifikuoja ir kartu su slaugytojos  padėjėja atveža į operacinę. Tuomet kartu su padėjėja saugiai pozicionuoja pacientą, punktuoja periferinę veną, įveda kateterį ir prijungia lašelinę. Kartu su gydytoju anesteziologu prijungia aparatūrą, pradeda gydytojo anesteziologo nurodymu leisti vaistus.

Operacijos metu reikia stebėti įvairius paciento gyvybinius rodiklius ir juos fiksuoti anestezijos lape. Skirtingai anestezijos rūšiai reikia pasiruošti skirtingas priemones ir medikamentus, leisti įvairius vaistus, priklausomai nuo operacijos etapo ir paciento būklės. Taip pat reikia labai tiksliai užfiksuoti, kada ir kokie vaistai buvo suleisti, jų kiekį.

Pabudęs pacientas yra vežamas į pooperacinę palatą tolesniam stebėjimui. Jeigu buvo atlikta sudėtingesnė operacija arba paciento būklė reikalauja intensyvios priežiūros, pacientas perkeliamas į RITS skyrių. Anestezijos slaugytoja grįžta į operacinę: utilizuoja panaudotus švirkštus, nuima vienkartines panaudotas priemones nuo anestezijos įrangos, atlieka paviršių valymą ir dezinfekciją. Prieš atvykstant naujam pacientui, paruošiamos naujos priemonės ir  vaistai. Taigi, tuos pačius veiksmus ji kasdien pakartoja 3–5 kartus, priklausomai nuo operacijų skaičiaus. O darbo dienai baigiantis sutvarko savo darbo vietą, jei reikia, papildo dienos sąnaudų atsargas.

Kiek tenka tiesiogiai bendrauti su pacientu, gal tenka juos raminti?

Tiesiogiai su pacientu bendraujame nedaug – pasisveikiname, paklausiame apie savijautą, kartais pajuokaujame, jei reikia šiek tiek nuimti įtampą. Taip pat, trumpai paaiškiname savo veiksmus ir jų tikslą pacientui, kad žinotų, kas su juo vyksta ir jaustųsi ramiau. Pažadinę vėl klausiame, ar viskas gerai, ar nesunku kvėpuoti, neskauda. Dažniausiai pacientai to neprisimena. Jei pacientui yra daroma regioninė nejautra, pabendraujame daugiau – pacientas nemiega, tad dažniau paklausiame kaip jaučiasi, ar patogu, ar gerai viskas, neskauda. Būna, pacientai į operacinę atvežami su ašaromis, tada stengiamės juos nuraminti, paguosti.

Kokių ekstremalių situacijų gali būti, su kuriomis teko susidurti operacinėje?

Labai sunku įvertinti, kas yra ta ekstremali situacija. Galbūt galiu paminėti politraumą patyrusius pacientus, nes tuomet būna labai daug skirtingų užduočių, kurių viena anestezijos slaugytoja padaryti tiesiog nespėtų – rūpintis vaistais, monitoruoti, fiksuoti duomenis ir kt. Tokiais atvejais kviečiame į pagalbą dar vieną kolegę – tada viena anestezijos slaugytoja dirba su anesteziologu ir vykdo jo nurodymus, o kita fiksuoja informaciją, kas kokiu metu įvyko. Kartais tikrai neužtenka dviejų rankų, o būna ir tokių sudėtingų operacijų, kad gali prireikti net trijų anestezijos slaugytojų.

Kalbate apie skubias operacijas. Ar dirbate ir su planiniais, ir su ekstriniais pacientais?

Taip, esu dirbusi visur – ir pooperacinėje palatoje, ir prie planinių operacijų, ir budėjimuose skubiems pacientams skirtose operacinėse. Darbas su ekstriniais įdomus tuo, kad tenka matyti tokių įvykių, kokių kitur turbūt nepamatyčiau, nes į planinę operaciją neatveš paciento su šautine ar durtine žaizda, sutraiškyta ranka ar koja, nutrauktomis galūnėmis, žmonių po sunkių automobilio avarijų.

Vienas įsimintiniausių atvejų – žirgo sužalotos merginos operacija. Dirbo kelios komandos, papildomai atvažiavo Žalgirio klinikos specialistai. Vienu metu buvo atliktos kelios operacijos. Visi gelbėjome tą merginą ir išgelbėjome. Po to apie pacientę teko skaityti spaudoje – kad po operacijos  ji neatsisakė savo mėgstamos veiklos ir toliau dirbo su žirgais. Smagu buvo tai sužinoti. Bet viską prisiminti sunku, o turbūt ir nebūtina.

Atrodo, anestezijos slaugytojos darbe reikia labai daug koncentracijos, greitos reakcijos. Kokias dar savybes galėtumėte išskirti?

Reikia išlaikyti šaltus nervus – mes nesame robotai, irgi jaučiame stresą, tačiau jeigu pradėtume nesivaldyti, negalėtume padėti pacientui. Bet iš tikrųjų mes dažniausiai taip susikoncentruojame, kad pamirštame savo poreikius – ar valgėme, ar nuėjome į tualetą. Dirbame tol, kol pacientui reikia. Ir tik tada, kai viskas baigiasi, būna, prisimename, kad šiandien dar nebuvome nuėję pavalgyti.

Streso medicinos srityje netrūksta. Kaip jūs įveikiate stresą?

Turbūt kiekvienas turim savo būdą, hobį. Aš mėgstu eiti pasivaikščioti, labiausiai nusiraminu gamtoje. Turiu sodybą, į kurią dažnai nuvažiuoju pailsėti , pasikrauti geros energijos. Namie turiu augintinių, kurie pasitinka po darbo ir pasidalina gera energija. Kolegės lanko šokius, eina į sporto salę.

Ar visos slaugytojos galėtų būti anestezijos slaugytojomis?

Manau, kad ne. Kaip sakydavo buvęs vedėjas A. A. Ručinskas – ne kiekvienam duota dirbti operacinėje. Ir, manau, žmogus pats tą labai greitai pajaučia. Pavyzdžiui, man niekada nebuvo baisu dirbti operacinėje, nesidarė silpna. Šis darbas nuo pat pradžių buvo įdomus, ir būtent tai mane stūmė į priekį. Jei ko nemokėjau – mokiausi, nes patirtis ateina dirbant. Manau, net ir dabar gali būti situacijų, kai aš kažko nežinosiu, visko gali gyvenime būti. Bet tai bus dar viena pamoka ir ateityje jau mokėsiu panašioje situacijoje elgtis.

Dabar daugiausiai dirbate administracinį darbą. Papasakokite, kokias užduotis jis apima?

Turiu aprūpinti visą operacinį bloką medicinos priemonėmis, medikamentais ir užtikrinti, kad visa anestezijos įranga veiktų. Natūralu, kad įranga genda, todėl reikia rūpintis, kad ji būtų greitai pataisyta. Taip pat prisidedu prie įrangos atnaujinimo. Todėl turiu nuolat domėtis naujovėmis, tiek prietaisų, tiek naujų rinkoje atsiradusių vaistų.

Man pavaldūs 60 darbuotojų, todėl tenka nuolat su jais bendrauti ir spręsti kasdienius klausimus, išklausyti, aptarti operacijas ir kt. Kartu su kolegomis planuoju metinę skyriaus veiklą, atsižvelgdama į žmogiškuosius resursus. Planuoju darbuotojų atostogas, sudarau darbo grafikus. Užtikrinu sklandų skyriaus darbą personalo ligos atveju, tobulinimosi laikotarpiu. Bendradarbiauju su buhalterijos skyriumi, dėl įrangos gedimų bendrauju su Medicinos technikos priežiūros skyriumi, dėl medicinos priemonių ir vaistų užsakymų bendradarbiauju su Vaistine.

Taip pat viena iš mano pareigų – išduoti narkotinius vaistinius preparatus. Tai didžiulė atsakomybė. Rūpinuosi  darbuotojų profilaktiniais sveikatos pasitikrinimais. Taip pat turiu budėjimus, nes vyresniosios slaugytojos darbas yra administracinis, o operacinė  iki šiol yra mano pašaukimas. Man ten gera, patinka.

Kas paskatino tapti vyresniąja slaugytoja?

Dirbti vyresniąja nesvajojau, bet man du kartus pasiūlė šią poziciją. Susimąsčiau. Buvau šiek tiek „pasimatavusi“ darbą pavaduodama anksčiau dirbusias vyresniąsias slaugytojas. Turbūt nugalėjo smalsumas, ar man pavyks, ar sugebėsiu suvaldyti visus procesus, atsakomybes – tai juk didžiulis operacinis blokas, sudėtingas mechanizmas, kuris turi veikti puikiai, viskas turi būti padaryta laiku. Tai buvo iššūkis sau.

Bet pasakiau sau, kad ateinu laikinai – metams. Laikinai išbuvau dvejus metus, tada vyko konkursas šiai pozicijai užimti. Sudalyvavau jame ir laimėjau. Nuo to laiko praėjo jau aštuoneri metai. Pirmieji metai buvo labai sunkūs, labai daug įtampos, supratau, kiek daug nežinau, nemoku, nesuprantu. Paskui viskas ėmė dėliotis į „stalčiukus“, maždaug po metų jau pradėjau suprasti, kaip viskas turi veikti. Dabar galiu patvirtinti, kad į sau iškeltą klausimą, ar sugebėsiu, jau atsakiau – taip.

Dirbate jau tikrai daug metų, kaip pasikeitė anestezija per tuos kelis dešimtmečius?

Visų pirma, anestezija tapo žymiai saugesnė lyginant su ankstesniais laikais – turime daugiau monitoravimo prietaisų, medikamentų pasirinkimo. Dabar turime labai daug vienkartinių priemonių, todėl darbas lengvėja, tempas auga. Medikamentų ir medicinos priemonių laikymas visose operacinėse ir pooperacinėje palatoje yra standartizuotas.

Skyriuje yra taikomas intraveninių vaistų žymėjimas pagal tarptautinius medikamentų ir švirkštų žymėjimo standartus. Kai kurių darbų atlikti nebereikia, nes juos atlieka pagalbiniai darbuotojai. Anksčiau apskritai buvo didelis priemonių trūkumas, trūko net pirštinių. Niekada niekam nelinkėčiau grįžti į tuos laikus.

Ką patartumėt jauniems žmonėms, kurie galvoja apie anestezijos slaugytojos profesiją?

Apibendrinant, slauga yra pašaukimas – čia žmonėms prieš operacijas skauda, jie blogai jaučiasi, todėl reikia būti empatišku. Jeigu nejauti empatijos kitam žmogui, nereikėtų rinktis šios profesijos. Bet jeigu nori padėti, esi geranoriškas, tai tikrai siūlau studijuoti slaugą. Specializaciją paprastai studentai pasirenka per praktiką – išbando, kas jiems labiau patinka. Bet visur reikia kantrybės, atjautos, tolerantiškumo ir didžiulės atsakomybės už savo veiksmus.

Prieš kelias savaites Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) pirmą kartą buvo atlikta dubens venų embolizacija. Šią procedūrą pacientei atliko Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, intervencinės radiologijos gydytojas Andrejus Afanasjevas su operacinės komanda. „Skirtingai nei tradiciniai chirurginiai metodai, embolizacija laikoma kone „auksiniu standartu“ gydant būtent šią ligą – ji nesukelia didelės audinių traumos, nėra intensyvaus kraujavimo ar ilgo atsigavimo laikotarpio, nes atliekama per mažą, vos 3 mm dūrį į veną rentgeno kontrolėje. Dauguma pacienčių jau praėjus vienam mėnesiui po procedūros jaučia reikšmingą pagerėjimą, o komplikacijų tikimybė yra minimali“, – atskleidžia gydytojas.

Dubens pilnakraujystės sindromas (DPS) yra lėtinė liga, kai dėl venų vožtuvų nepakankamumo kraujas užsistovi dubens venose, jas išplečia ir sukelia skausmą bei diskomfortą. A. Afanasjevas sako, kad šią ligą gali sąlygoti keli skirtingi veiksniai: „DPS dažniausiai serga moterys, ypač tos, kurios yra gimdžiusios kelis kartus, nes nėštumo metu padidėja spaudimas į dubens venas, o tai gali paskatinti jų išsiplėtimą. Taip pat didesnę riziką turi moterys, kurių šeimoje pasitaikė venų varikozės atvejų, nes ši būklė gali būti paveldima. Hormoniniai pokyčiai, ypač padidėjęs estrogeno kiekis, silpnina kraujagyslių sieneles, todėl jos lengviau išsiplečia. Mažas fizinis aktyvumas ir sėdimas gyvenimo būdas taip pat blogina kraujotaką ir didina ligos atsiradimo tikimybę.“

Sergančios moterys dažnai jaučia maudžiantį skausmą pilvo apačioje, kuris stiprėja ilgiau stovint ar sėdint, skausmą lytinių santykių metu arba po jų, prieš menstruacijas arba jų metu, taip pat gali varginti nugaros, klubų ar kirkšnių skausmas. Kai kuriais atvejais pastebimos patinusios, išsiplėtusios venos kirkšnyse ar ant šlaunų, gali atsirasti ir dažnesnis noras šlapintis ir kt. Šiam sindromui būdinga, kad skausmas dažnai sumažėja atsigulus ar ilsintis.

„Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei skausmas vargina ilgiau nei šešis mėnesius ir nėra aiškios jo priežasties, pavyzdžiui, jis nesusijęs su menstruaciniu ciklu ar kitomis ginekologinėmis ligomis. Ypač svarbu nelaukti ir kreiptis į gydytoją, jei šie simptomai progresuoja, nes negydomas dubens pilnakraujystės sindromas gali sukelti rimtesnių komplikacijų. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo lengviau ją gydyti ir išvengti ilgalaikio diskomforto“, – pasakoja intervencinės radiologijos gydytojas.

Gydytojas patikslina, kad pirmiausiai reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins simptomus ir, jei reikės, nukreips pas specialistą, dažniausiai – gydytoją ginekologą, kartais kraujagyslių chirurgą. Vertinant minimaliai invazinio gydymo galimybę būtina ir intervencinio radiologo konsultacija. DPS diagnozei patvirtinti dažniausiai atliekami ultragarso tyrimas, kompiuterinės tomografijos angiografija arba magnetinio rezonanso tomografija.

DPS gali būti gydomas pasitelkiant minimaliai invazinę procedūrą – dubens venų embolizaciją. Gydytojas A. Afanasjevas sako, kad ši procedūra yra moderni, saugi ir tausojanti moters organizmą: „Skirtingai nei tradiciniai chirurginiai metodai, embolizacija laikoma kone „auksiniu standartu“ gydant būtent šią ligą – ji nesukelia didelės audinių traumos, nėra intensyvaus kraujavimo ar ilgo atsigavimo laikotarpio, nes atliekama per mažą, vos 3 mm dūrį į veną rentgeno kontrolėje. Dauguma pacienčių jau praėjus vienam mėnesiui po procedūros jaučia reikšmingą pagerėjimą, o komplikacijų tikimybė yra minimali.“

Procedūrą atlieka intervencinės radiologijos gydytojas, dažniausiai vietinėje nejautroje arba su lengva sedacija, todėl pacientė nejaučia skausmo. Per dūrio vietą į šlaunies ar rankos veną įvedamas plonas kateteris, kuriuo pasiekiamos pažeistos dubens venos. Tada per kateterį į venas suleidžiama speciali medžiaga, blokuojanti nenormalią kraujotaką. Tai padeda sumažinti veninį spaudimą, pašalinti kraujo sąstovį ir sumažinti skausmą.

Po procedūros pacientė namo išleidžiama tą pačią arba kitą dieną. Per pirmąsias kelias dienas gali būti jaučiamas nedidelis maudimas ar diskomfortas, kuris palaipsniui praeina. Įprastai į kasdienę veiklą moteris grįžta per kelias dienas, o visiškas atsistatymas trunka kelias savaites. Po procedūros rekomenduojama vengti intensyvaus fizinio krūvio, tačiau lengvas aktyvumas, pavyzdžiui, vaikščiojimas, yra netgi naudingas. Apie 70–90 proc. pacienčių simptomai ženkliai sumažėja, jos jaučia ilgalaikį būklės pagerėjimą.

„Ilgą laiką apskritai moters sveikatai, ypač lėtiniams skausmams, buvo skiriama per mažai dėmesio, daugelis moterų tiesiog susitaikydavo su nuolatiniu skausmu. Todėl džiaugiuosi, kad RVUL galime pasiūlyti dubens venų embolizaciją, leidžiančią atsikratyti varginančių simptomų ir pagerinti gyvenimo kokybę be sudėtingų operacijų. Taip pat atliekame ir gimdos miomų embolizaciją – dar vieną minimaliai invazinę procedūrą, leidžiančią moterims išvengti sudėtingų operacijų ir dažnu atveju išsaugoti gimdą.

Kartu noriu pasidžiaugti nuolat gerėjančiu intervencinės radiologijos gydytojų ir gydytojų ginekologų bendradarbiavimu. Komandinio darbo dėka galime pasiūlyti aukščiausios kokybės medicinos paslaugas moterims. Dirbdami su kolegomis iš kitų skyrių pacientėms užtikriname profesionalias konsultacijas, išsamią diagnostiką ir jų individualią būklę atitinkantį gydymą“, – pabrėžia RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas A. Afanasjevas.

Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius nuo pernai paslaugas pradėjo teikti renovuotose patalpose, šiuo metu turi 24 lovas. Kviečiame trumpai susipažinti su kai kuriomis skyriuje įdiegtomis naujovėmis ir tausojančiomis gydymo technikomis.

Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius buvo įkurtas 1958 m. II Vilniaus miesto ligoninėje, o į RVUL perkeltas 2005 m. Nuo 1992 m. skyriuje pradėtos taikyti sudėtingos endoskopinės endonazalinės nosies ir prienosinių ančių chirurginės operacijos – skyrius buvo šios chirurgijos pradininkas Baltijos šalyse. 2024 m. Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius paslaugas pradėjo teikti renovuotose patalpose, šiuo metu turi 24 lovas.

Nuo 2009 m. skyriui vadovaujantis gydytojas otorinolaringologas dr. Svajūnas Balseris pasakoja, kad nuo šių metų skyriaus pacientai priimami dviejuose naujuose pacientų apžiūros kabinetuose ir naujoje operacinėje: „Kabinetai turi šiuolaikinius standartus atitinkančias darbo vietas, kurios užtikrina efektyvią ausų, nosies ir gerklės ligų diagnostiką ir gydymą. Labai džiaugiamės, kad skyriuje įrengta ir moderni operacinė su chirurginėmis ir anesteziologinėmis konsolėmis, centriniu vakumo, deguonies padavimo, siurbimo sistemomis.

Gydytojai otorinolaringologai gali naudotis moderniausia aparatūra, pavyzdžiui, operaciniu mikroskopu ausų, nosies ir gerklų mikro operacijoms, jėgos instrumentais, „šeiverio-skustuvo“ įranga su įvairaus diametro ir kampų priedais sudėtingoms prienosinių ančių ir kaukolės pamato operacijoms, radiodažnumine nosies kriauklių, minkštojo gomurio chirurgine aparatūra, koabliatoriumi knarkimo, lėtinio tonzilito tausojančiam gydymui ir daugeliu kitų.“

Anot dr. S. Balserio, pokyčius pastebi ir pacientai, kuriems atliekamos tiek skubios, tiek multiprofilinės planinės operacijos. „Dažnai gauname padėkų tiek žodžiu, tiek raštu – pacientai vertina puikias sąlygas, gydytojų profesionalumą, inovatoriškumą, viso skyriaus personalo dėmesingumą. Tenka išgirsti, kad esame pasiruošę geriau už privačias gydymo įstaigas“, – sako gydytojas.

Atliekant patalpų renovaciją buvo įrengta kondicionavimo sistema, kompiuterizuotos gydytojų darbo vietos,  poilsio kambarys su virtuvėle, televizoriumi. Puikios darbo sąlygos prisidėjo prie geros darbo atmosferos, komandos nuotaikos. „Naujos, modernios, šiuolaikinius pasaulinius standartus atitinkančios aparatūros ir instrumentų įsigijimas motyvuoja visą medicinos personalą tobulėti, kelti kvalifikaciją, diegti medicinos naujoves skyriuje. Todėl visi gydytojai nuosekliai gilina žinias tarptautinėse konferencijose, mokymo kursuose, seminaruose ir nori dalintis savo patirtimi viešojoje erdvėje. Taip gimė mintis parengti istorijų ciklą apie Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje įdiegtas naujoves, tausojančias gydymo technikas, realią pagalbą pacientams“, – paaiškina skyriaus vedėjas dr. S. Balseris.

Lėtinis tonzilitas

Lėtinis tonzilitas – tai 3–5 ir daugiau kartų per metus ir bent kelis metus iš eilės pasikartojantis bakterinis gomurinių migdolų uždegimas. Efektyviausias lėtinio tonzilito gydymo būdas yra chirurginis – tonzilektomija. RVUL tonzilektomijos operacijas galima atlikti moderniu kobliacijos metodu.

„Kobliacija – tai minimaliai invazinė procedūra, kurioje naudojamas ne įprastas šilumos, o cheminis procesas. Todėl kobliatoriumi operuoti pacientai jaučia mažesnį skausmą pooperaciniu periodu, sumažėja pooperacinio kraujavimo, aplinkinių audinių patinimo rizika, gijimas yra greitesnis ir lengvesnis. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad pacientai beveik 3 dienomis greičiau gali grįžti prie jiems įprasto fizinio krūvio ir normalios mitybos, skausmas jaučiamas 4 dienomis trumpiau, vartojamų nuskausminamųjų dozės taip pat būna mažesnės“, – privalumus vardija gydytoja otorinolaringologė Sigita Padvariškytė-Brusokė.

Ausies būgnelio perforacija

„Timpanoplastikos operacijos metu atkuriamas ausies būgnelio vientisumas. Šios procedūros gali prireikti, kuomet ausies būgnelyje dėl uždegimo ar traumos susiformuoja perforacija (skylė), kuri nesugyja savaime. Pacientus vargina suprastėjusi klausa, pasikartojanti sekrecija iš ausies, ausies skausmas ir uždegimai“, – sako gydytoja otorinolaringologė Justina Dapkutė.

Dažniausiai operacijos metu būgnelis atkuriamas panaudojant paties paciento audinius. Priklausomai nuo perforacijos dydžio, lokalizacijos bei gretutinės patologijos, operacija gali būti atliekama mikroskopine ar endoskopine technika per užausinį (atliekamas pjūvis už ausies), endauralinį (pjūvis ausyje) ar transkanalinį (per ausies landą) priėjimą. Timpanoplastika RVUL atliekama moderniu TIVATO 700 mikroskopu, kuris pasižymi itin aukštos kokybės optika ir padeda maksimaliai gerai vizualizuoti operacinį lauką.

Knarkimas

Obstrukcinė miego apnėja – tai būklė, kai miego metu viršutiniai kvėpavimo takai subliūkšta ar dalinai susiaurėja, neleisdami orui patekti į plaučius. Dažniausiai pastebimas miego apnėjos požymis – knarkimas. Jei pacientui diagnozuojama obstrukcinė miego apnėja, knarkimas, parenkame maksimaliai individualizuotą gydymo planą. Kartais pradedame nuo nosies operacijos ar atliekame keletą operacijų etapų trijuose ryklės aukštuose. Operacijoms atlikti naudojami kobliatorius ir radiodažnuminis dezintegratorius.

,,Jei reikia, atliekame retai kurioje kitoje ligoninėje taikomą miego endoskopiją. Šio tyrimo metu operacinėje otorinolaringologų ir anesteziologų komanda „primigdo“ pacientą iki natūralaus miego gylio, vertindami, kokia forma siaurinami kvėpavimo takai, kuri dalis knarkia. Taip galime dar tiksliau nustatyti, kurį gydymo metodą ligoniui pasiūlyti“, – aiškina gydytoja otorinolaringologė Lina Jurgaitienė.

Gerklų ligos

Gerklų ligų diagnozei ir gydymui skirta minimaliai invazinė procedūra – mikroskopinė gerklų chirurgija. Ši operacija RVUL atliekama naudojant specialų šiuolaikinį mikroskopą, kuris leidžia chirurgui itin tiksliai apžiūrėti ir gydyti smulkesnes gerklų struktūras.

,,Viena dažniausių priežasčių, dėl kurių atliekama gerklų operacija, yra balso klosčių mazgeliai, polipai ar cistos. Taip pat – nuolatiniai balso pokyčiai ar užkimimas, kurie nepraeina taikant konservatyvų gydymą. Mikroskopinė gerklų chirurgija padeda pašalinti šias kliūtis ar pakoreguoti pažeistus audinius, kad pacientai galėtų lengviau kvėpuoti ir ryti“, – pasakoja gydytojas otorinolaringologas Evaldas Kateiva. Aukštos raiškos mikroskopas leidžia chirurgui itin tiksliai pašalinti mazgelius, polipus ar kitus pažeidimus, išsaugant sveikus audinius, todėl pooperacinis gijimas yra greitesnis, pacientas lengviau atsigauna.

Rinitas

Rinitas – nosies liga, pasireiškianti nosies užgulimu, apsunkintu kvėpavimu per nosį bei vandeninga sekrecija, čiauduliu. „Rinitui gydyti labai dažnai naudojama konchoplastika – chirurginis gydymo metodas. Tačiau vis dažniau taikomi alternatyvūs minimaliai invazyvios pogleivio konchoplastikos metodai: apatinių nosies kriauklių radiodažnuminė abliacija bei koabliacija. Šie metodai gali būti taikomi ir mūsų skyriaus pacientams“, – sako gydytojas otorinolaringologas Andrius Savanevičius.

Šiems minimaliai invazyviems metodams nereikalingi gleivinės pjūviai, todėl sukeliamas mažesnis pooperacinis nosies užgulimas, sekrecija. Operaciją galima atlikti vietinėje nejautroje, operuojant kraujavimas paprastai būna nežymus, todėl nosies tamponavimas dažniausiai nėra būtinas arba būna minimalus.

„Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos lopus. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami nekrozės pažeisti audiniai, tada pragula uždengiama to paties žmogaus šalia esančiais sveikais raumenimis, paodžiu ir oda“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Terminių traumų skyriaus vedėjas, gydytojas ortopedas traumatologas Vytautas Vaitkus. Gydytojas pragulomis ir jų chirurginiu gydymu domisi du dešimtmečius. Jis atskleidžia, kad tai paskatino artimojo liga – prieš 20 metų Lietuvoje pragulų gydymas dar tik žengė pirmuosius žingsnius, tad teorinės ir praktinės informacijos jam teko ieškoti Vakarų Europos ligoninėse. Dabar jis yra vienas iš vos kelių specialistų šalyje, chirurgiškai gydančių sunkias pragulas.

Pragulos – nejudrumo pasekmė

Pragulos – tai odos, paodžio, raumenų, kaulų pažeidimai ir nekrozės, išsivystančios bet kurioje kūno vietoje, kurioje arti paodžio yra kaulas. Gydytojas V. Vaitkus sako, kad pragula yra ilgalaikio spaudimo pasekmė: „Dažniausiai pragulos formuojasi gulintiems ar nevaikštantiems pacientams. Ši būklė ne tik lemia stiprų skausmą ir diskomfortą, bet ir gali sukelti rimtų komplikacijų. Pragula gali būti ir gretutine mirties priežastimi, nes į ją gali patekti infekcija, prasidėti sepsis – netgi išgydžius visas pagrindines ligas, žmogus gali mirti dėl pragulų sukeltų komplikacijų.“

Pagrindinės pragulų susidarymo priežastys – kraujotakos sutrikimai, sumažėjęs judrumas, sumažėję jutimai, drėgmė, bloga mityba, amžius ir kūno sudėjimas, patiriamas kūno vietų spaudimas ir trintis.

Gydytojas išskiria keturis pragulų laipsnius. Pirmojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai tam tikros vietos oda paraudusi, pamėlynavusi. Tai yra lengviausios kategorijos pragula, kuriai užtenka specialaus tvarsčio, o žmogui pradėjus judėti ji išnyksta. Esant antrojo laipsnio pragulai gali atsirasti pūslė, atsiverti žaizda. Tokia pragula yra pavojingesnė, jai reikia daugiau priežiūros, kad būtų išvengta infekcijų.

„Trečiojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai oda ir audiniai „numiršta“ iki raumenų, atsiveria raumuo. Tokiu atveju reikia dar daugiau priežiūros, specialių tvarsčių, reguliarių perrišimų. Kartais, jei pragulos būna labai masyvios (daugiau nei delno dydžio), galima svarstyti chirurginį gydymą. Ketvirtojo laipsnio pragula – pati sunkiausia, nes pasiekia kaulą ir be chirurginio gydymo neužgyja arba gyja kelis metus“, – pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas V. Vaitkus.

Chirurginis gydymas

RVUL Terminių traumų skyriuje gydomos būtent ketvirtojo laipsnio pragulos. „Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos-raumenų lopus. Tai yra speciali plastinės chirurgijos technika, kai panaudojami sveiki šalia pragulos esantys audiniai. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami visi nekrozės pažeisti audiniai, o tada pragula uždengiama to paties žmogaus sveikais raumenimis, paodžiu ir oda. Tokia technika reikalinga todėl, kad ant „pliko“ kaulo oda užaugti negali.

Operacija yra sudėtinga, todėl esame vieni iš nedaugelio Lietuvoje, galintys ją atlikti. Visgi jei pragula yra tikrai didelė, apie 50 cm ilgio ir pločio, net ir mes galime mažai kuo padėti – nėra galimybės tokio dydžio pragulos uždengti sveikais paciento audiniais. Be to, tokių pragulų gydymą apsunkina ir gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, autoimuninės ligos, kraujotakos nepakankamumas ir kt.“, – sako V. Vaitkus.

Tačiau gydytojas pabrėžia, kad net ir ketvirtojo laipsnio pragulas chirurgiškai gydo ne visada. Anot jo, jei žmogus yra visai nejudantis, nemotyvuotas sveikti – gydyti jį chirurgiškai nėra prasmės: „Padarius operaciją labai didelė tikimybė, kad pragula vėl atsiras, o antrą kartą padaryti operaciją toje pačioje vietoje yra jau ženkliai sunkiau. Esu daręs operaciją toje pačioje vietoje net tris kartus, o pragula vis tiek atsinaujino – ketvirtos operacijos paprasčiausiai atsisakiau, nes nebebuvo likę sveikų audinių, kuriuos galėčiau panaudoti gydymui.“

Išvengti neįmanoma

Pragulos gali atsirasti tiek jaunesniems, tiek vyresniems žmonėms (pastariesiems dažniau, nes jie dažniau kenčia nuo mitybos nepakankamumo, dėl kurio krenta svoris ir nyksta raumenų masė, todėl „išlenda“ kaulai, o tose vietose didesnė tikimybė formuotis praguloms). Jei žmogus guli ant nugaros, pragulos formuojasi ant menčių, pečių, kryžkaulio, kulno, po didelių stuburo ar galvos operacijų ar traumų – ant pakaušio. Ypač liesiems žmonėms pragulos gali susidaryti net ant stuburo slankstelių. Gulint ant šono pragulos atsiranda ant klubo, peties, alkūnės, ties kulkšnimis.

Paklaustas, ar pragulų galima išvengti, gydytojas sako, kad jų išvengti beveik neįmanoma, todėl pagrindinė tiek gydymo įstaigos, tiek pacientu besirūpinančių artimųjų užduotis – neleisti praguloms formuotis ir plėstis. „Vos tik atsiranda pragulos požymiai, toje vietoje reikia naudoti specialius tvarsčius, užkertančius kelią pragulos gilėjimui. Pagrindinė profilaktikos priemonė vis dar yra judėjimas, to neišvengsime. Be to, svarbu iš karto išsiaiškinti priežastį, kodėl pragula atsirado pirmą ar antrą kartą. Pavyzdžiui, jei žmogus nevaikšto, galbūt jam į vežimėlį reikia dėti specialų įdėklą, kad vėl nesiformuotų pragula ant sėdmenų.

Net ir ilgesnės, 5–6 valandas trunkančios operacijos metu pacientui gali formuotis pragulos, pavyzdžiui, neurochirurginėse ar kardiochirurginėse operacijose pacientas ilgai guli nejudinamas dėl medicininių priežasčių. Žinoma, dabar operacinės stalai modernėja, gaminami operacinio stalo apklotai iš silikono, tačiau tobulo stalo dar niekas neišrado“, – pasakoja V. Vaitkus.

Čiužinys – ne panacėja

Gydytojas pastebi, kad su pragulomis susijęs ir ne vienas mitas. Turbūt dažniausiai pasitaikantis klaidingas įsitikinimas – jei žmogus turi čiužinį nuo pragulų, jų tikrai neatsiras. Tai yra netiesa. Specialus čiužinys gali sulėtinti pragulų susidarymą, bet jis negali padėti jų išvengti. Jeigu pacientas ilgiau guli vienoje padėtyje, nėra judinamas ar jo laikinai nerekomenduojama judinti dėl medicininių priežasčių – susidarys pragulos. Tiesa, būklių, kai judinti nerekomenduojama nėra daug, pavyzdžiui, esant nestabiliam stuburo lūžiui, sunkiai politraumai, po galvos smegenų dekompresijos ir kt.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas, su kuriuo susiduria gydytojas V. Vaitkus ir visas skyriaus personalas – artimųjų įsitikinimas, kad pacientą reikia palikti ramybėje, jo nejudinti. „Žinoma, žmogui skauda, jis nenori judėti, bet tokiu atveju iš karto susidaro rizika formuotis praguloms. O artimieji dažnai pyksta, kad mes vartome gulinčius pacientus, skatiname pacientus keltis ir sėdėti. Tradicinės jų frazės – „palikite ramybėje, leiskite ramiai pagulėti, geriau duokite vaistų, kad greičiau pasveiktų“. Taip jie tikrai nepadeda savo artimiesiems.

Beje, kai tik pacientas pradeda pats judėti, mes jo daiktus padedame kiek toliau, ar kitoje pusėje nei jam įprasta. Tai darome ne dėl jautrumo trūkumo, o tam, kad pacientas pats stengtųsi judėti. Pavyzdžiui, jei paralyžiuota kairė paciento pusė, rekomenduojama daiktus dėti ne prie sveikos pusės, o prie paralyžiuotos, kad pacientas bandytų siekti, judėtų, vartytųsi. Tai yra profilaktika, mes stengiamės žmogų kuo greičiau aktyvuoti“, – pasakoja gydytojas.

Pragulos ir slauga

RVUL Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja Jolanta Lištvan taip pat pabrėžia, kad ligonis turėtų kuo trumpiau gulėti ar sėdėti vienoje padėtyje, reikia ypač stengtis sumažinti spaudimą ten, kur atsikišę kaulai. Ji sako, kad visuose RVUL skyriuose odos spaudimui mažinti naudojamos įvairios pagalbinės slaugos priemonės: „Turime naujas funkcionalias, mobilias lovas, kurios padeda žymiai lengviau pakeisti ligonio kūno padėtį. Naudojame profilaktinius čiužinius, kurie lėtina pragulų formavimąsi. Turime ir kompresinių oro čiužinių, kurie naudojami esant didelei pragulų rizikai ar kai pragulos jau yra. Taip pat naudojame tokias papildomas priemones, kaip kulnų, dubens, alkūnių pagalvėles. Ir, žinoma, skatiname pacientų judrumą, padedame jiems keisti padėtį.“

J. Lištvan priduria, kad RVUL naudojamas pragulų rizikos vertinimo aprašas, pagal kurį kiekvienas hospitalizuojamas pacientas apžiūrimas ir yra įvertinama jo individuali pragulų rizika: „Jeigu rizikos nėra, jokios priemonės netaikomos. Tačiau pažymima, kada būklę reikės vertinti iš naujo, nes dauguma pacientų RVUL hospitalizuojami chirurginiam gydymui, po kurio rizika gali pasikeisti. Jei pragulų rizika yra ar pacientas jau atvyko su pragulomis, tai pažymima specialioje formoje ir parenkamos reikalingos priemonės, pavyzdžiui, kompresinis čiužinys, pleistrai, paskiriami perrišimai ir kt. Jei pacientą reikia vartyti, yra sudaromas grafikas“, – pasakoja vyresnioji slaugytoja.

RVUL laimėjo Inovacijų agentūros organizuotą konkursą ir gavo finansavimą mobiliajai programėlei „PRAGULOMS STOP“ sukurti. Šios programėlės tikslas – slaugytojoms ir jų padėjėjoms padėti vertinti, priminti, patarti, pasiūlyti pragulų gydymo priemones pagal algoritmus. Pragulos bus fotografuojamos, todėl  sukaupus vaizdų banką dirbtinis intelektas galės parinkti, pavyzdžiui, tvarsčius ir kitas reikalingas priemones pagal pragulos tipą. Kiek žinoma, tai bus pirmoji tokia programėlė Lietuvoje.

Patarimai artimiesiems

J. Lištvan sako, kad pragulų gydymas ir priežiūra nesibaigia gydymo įstaigoje. Net ir grįžus namo, sunkiai judantys ar nejudantys pacientai turėtų būti prižiūrimi laikantis pagrindinių slaugos principų. „Pirmiausiai reikia skatinti ligonį judėti, jei tik tai įmanoma. Lova, kėdė, vežimėlis ar kitos priemonės turi būti specializuotos – būtina vengti kietų paviršių. Taip pat reikėtų vengti tempimo ar trinties, pavyzdžiui, gulintį ligonį kelti specialia pakėlimo paklode arba lenta. Kai ligonis sodinamas į kėdę, pirmiausia jis pakeliamas, bet netraukiamas arba velkamas. Patalynės raukšlės turi būti išlygintos.

Didelį dėmesį reikėtų skirti odos priežiūrai – ji visą laiką turi būti sausa ir švari, prausiantis naudoti švelnų muilą, odą nusausinti ne trinant, o švelniai patapšnojant. Jei ligonis nelaiko šlapimo ar išmatų, odai apsaugoti reikia naudoti apsauginį kremą, dažnai maudyti. Jei lova užteršta, tuojau pat pašalinti išmatas, šlapimą, maisto likučius“, – vardina vyresnioji slaugytoja.

Be to, būtina stiprinti ligonio organizmo atsparumą ir užtikrinti pakankamą maisto medžiagų (baltymų), vitamino C ir skysčių kiekį bei sveiką paciento mitybą. Taip pat nepamiršti tinkamai parinkti ir naudoti pragulų gijimą skatinančius pleistrus, išsiaiškinti pakartotinio pragulų atsiradimo priežastis ir jas pašalinti. J. Lištvan primena, kad dauguma atvejų lengviau nuo pragulų apsisaugoti nei vėliau jas prižiūrėti ir gydyti.

Populiariausius 2024 m. antrojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir įvykius ligoninėje galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje.

Antrasis 2024 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, be to, dauguma darbuotojų aktyviai įsitraukė į kalėdinių dekoracijų konkursą, aukojo gyvūnams, dirbo prie įvairių projektų.

Kaip ir anksčiau, bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Taip pat sužinosite, kurie kolegos buvo RVUL ambasadoriai žiniasklaidoje 2024 m. – daugiausiai kartų davė interviu, komentavo įvairius su sveikata susijusius klausimus.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Gero skaitymo!

Lietuvoje kasmet nustatoma daugiau nei 1,5 tūkstančio naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet didėja. „Chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis, nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad reikalavimai operacijai yra labai dideli. Itin svarbi ir chirurgo patirtis bei visapusiškas pasirengimas bet kokio sudėtingumo operacijai”, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro abdominalinis chirurgas ir koloproktologas, profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius. Jis plačiau papasakojo apie storosios žarnos vėžį, ankstyvosios diagnostikos programą ir chirurginį ligos gydymą.

Ar storosios žarnos vėžys – dažnas onkologinis susirgimas ir kiek atvejų per metus nustatoma Lietuvoje?

Pasaulio mastu, storosios žarnos vėžys yra antra pagal dažnumą vėžio rūšis, kuria serga moterys, ir trečia, kuria serga vyrai. Be to, tai antra pagal dažnį mirties nuo vėžio priežastis pasaulyje tarp abiejų lyčių. Manoma, kad iki 2030 m. šių piktybinių susirgimų padaugės 60 proc., todėl per metus bus diagnozuojama 2,2 milijono naujų storosios žarnos vėžio atvejų, o apie 1,1 milijono žmonių dėl šios ligos mirs. Lietuvoje kasmet nustatome per 1600 naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet mūsų šalyje padidėja 4–6 proc.

Kas dažniau serga storosios žarnos vėžiu? Kokius rizikos veiksnius galite išskirti?

Pažymėtina, kad tiek vyrus, tiek ir moteris ši liga paliečia vienodai. Amžius, be abejo, yra svarbus faktorius, nes kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad jis gali susirgti storosios žarnos vėžiu. Neabejotinai neigiamą įtaką daro rūkymas, alkoholio vartojimas, gausus raudonos mėsos kiekis racione. Taip pat vėžio riziką didina menka fizinė veikla ir judrumas, vidurių užkietėjimas ir kt. Taigi pakoregavus gyvenseną galima sumažinti riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.

Ar storosios žarnos vėžys gali būti paveldimas?

Yra keli storosios žarnos vėžį genetiškai sąlygojantys sindromai, tokie kaip šeiminė adenominė polipozė bei paveldimas nepolipozinis storosios žarnos vėžys. Šiais atvejais autosominiu dominantiniu būdu (kai pakanka pakitusį geną paveldėti bent iš vieno iš tėvų) 50 proc. palikuonių paveldi patologiškai pakitusį šią ligą sąlygojantį geną.

Yra ir dar retesnių genetinių sindromų, apie kuriuos sužinojome per porą pastarųjų dešimtmečių, kai liga gali būti paveldima ir autosominiu recesyviniu būdu (pakitęs genas paveldimas iš abiejų tėvų). Šiai pacientų grupei taikoma žymiai ankstyvesnė ir visai kitokia patikra, ir net prevencinė stebėsena bei gydymas. Svarbu tai, kad netaikant šių priemonių, geną paveldėję asmenys storosios žarnos vėžiu suserga jauname amžiuje.

Tam tikrą procentą atvejų sudaro ir taip vadinamas šeiminis vėžys – tai padidinta rizika susirgti storosios žarnos vėžiu, nors aiškaus autosominio dominantinio paveldimumo nėra: jei asmuo storosios žarnos vėžiu ar ikivėžiniu susirgimu (polipu–adenoma) susirgo anksti, iki 55 metų amžiaus, jo palikuonims susirgti šia liga rizika yra didesnė.

Viena iš vėžio prevencijos priemonių – reguliarus sveikatos tikrinimas. Gal galite trumpai papasakoti apie storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą Lietuvoje?

Ši programa Lietuvoje pradėjo veikti 2009 m., iš pradžių keliuose regionuose, o ilgainiui apėmė ir visą šalį. Programa skirta asmenims nuo 50 m. iki 74 m. amžiaus, ja pasinaudoti galima vieną kartą per dvejus metus. Visus programos kaštus padengia Valstybinė ligonių kasa, todėl pacientams ji yra visiškai nemokama.

Programoje numatytas slapto kraujavimo testo išmatose atlikimas. Jeigu testas teigiamas, pacientas nukreipiamas kolonoskopijai – specialiam storosios žarnos ištyrimui lanksčiu endoskopu. Reikia paminėti, jog teigiamas slapto kraujo testas nereiškia, kad asmuo serga storosios žarnos vėžiu. Tik keletui procentų šių asimptominių žmonių, kuriems atliekame kolonoskopiją dėl programos metu nustatyto teigiamo slapto kraujo testo išmatose, iš tiesų diagnozuojame storosios žarnos vėžį.

Svarbu tai, kad net ir diagnozavus storosios žarnos vėžį nesant jokių simptomų (kai žmogus tiesiog dalyvauja ankstyvosios diagnostikos programoje), neretai liga būna ankstyvos stadijos. Todėl jos gydymas būna žymiai lengvesnis ir efektyvesnis. Keletui procentų programoje dalyvaujančių žmonių aptinkame ikivėžinius susirgimus – polipus – kuriuos pašalinus užkertamas kelias vėžio išsivystymui. Dar vienas teigiamas programos aspektas yra tas, kad aptinkame ir kitų nepiktybinių ligų, kurios sąlygoja teigiamą testo rezultatą – tai hemorojus, išangės įplėša, storosios žarnos divertikuliozė, uždegiminės žarnų ligos ir kt., bei galime pasiūlyti aukščiausios kompetencijos konsultacijas ir efektyvų gydymą Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

Ar dalyvavimas tokioje ankstyvosios diagnostikos programoje gali padėti išvengti storosios žarnos vėžio? Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus simptomus?

Deja, pati programa negali visiškai išspręsti storosios žarnos vėžio problemos. Kiekvienas žmogus turi įsiklausyti į savo organizmą, kad esant abejonėms dėl sveikatos galėtų laiku kreiptis į specialistą ir gauti reikiamą pagalbą. Šį procesą sudėtingesniu paverčia tai, kad storosios žarnos vėžys specifinių, tik šiai ligai būdingų simptomų neturi.

Visgi į kai ką verta atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, vienas iš pirminių simptomų galėtų būti tuštinimosi funkcijos pasikeitimas: žmogus, pripratęs prie savo žarnyno ritmo, pamažu pastebi, jog jis keičiasi, kai jokių žinomų priežasčių tam nėra. Vidurių pūtimas, protarpiais nepaaiškinamas viduriavimas ar progresuojantis vidurių užkietėjimas yra būdingi simptomai. Kuomet vėžys yra kairėje gaubtinės storosios žarnos pusėje ar tiesiojoje žarnoje, išmatose dažnai būna kraujo, kartais su padažnėjusiu neproduktyviu tuštinimusi (tenezmais).

Dešinės storosios gaubtinės žarnos dalies vėžys neretai yra „slaptesnės“ eigos ir gali pasireikšti mažakraujyste (atsiranda bendras silpnumas). Kartais nesant jokių kitų simptomų, pacientas gali užčiuopti darinį dešinėje pilvo pusėje – tai būdingiau vyresnio amžiaus pacientams be žymesnio viršsvorio. Ligai progresuojant gali atsirasti skausmų pilvo srityje.

Vadinasi, vien nedideli, bet be aiškios priežasties atsiradę žarnyno funkcijos sutrikimai, jau yra signalas, kad reikėtų pasitarti su savo šeimos gydytoju. Jau nekalbant apie mano išvardintus rimtesnius ligos požymius, dėl kurių reikėtų skubiai kreiptis į specialistus.

Ko tikėtis žmogui, jei jam kolonoskopijos metu vis dėlto aplinkamas storosios žarnos vėžys?

Visų pirma, kolonoskopijos tyrimo metu atliekama biopsija (paimamas mėginys iš surasto auglio), ir tik gavus biopsinės medžiagos histologinio ištyrimo išvadą, patvirtinančią, jog tai yra storosios žarnos vėžys, diagnozė tampa neabejotina. Tuomet būtinas ištyrimas tiek dėl vietinio naviko išplitimo, tiek dėl galimų jo metastazių atokiuose organuose.

Būtinai atliekama pilvo ir krūtinės kompiuterinė tomografija, o sergantiems tiesiosios žarnos vėžiu – dar ir mažojo dubens magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas. Papildomai gali būti imamas kraujo mėginys vėžio žymeniui nustatyti.

Kuomet visi tyrimai būna atlikti, paciento būklę aptaria multidisciplininė komanda, kurią sudaro abdominalinis chirurgas, onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas, radiologas, patologas ir kiti specialistai (pačio paciento dalyvavimas dažniausiai nėra reikalingas). Aptarus paciento gydymo eiliškumą, jis siunčiamas šios ligos gydymui. Svarbu paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra pagydomas, bet kuo vėlyvesnė stadija, tuo sunkiau tai padaryti. Žymiai lengviau pagydomas ankstyvas vėžys ar priešvėžiniai susirgimai.

Kokie galimi storosios žarnos vėžio gydymo būdai?

Pagrindinis ir svarbiausias storosios žarnos vėžio gydymas šiandien, kaip ir anksčiau, yra chirurginis. Operacijos atliekamos minimaliai invaziniu būdu (laparoskopiškai ar su robotine įranga), o atviros operacijos reikalingos tik tam tikrais atvejais. Ankstyvo storosios žarnos vėžio operacijos tam tikrai pacientų grupei gali būti atliekamos endoskopiškai – net nedarant jokių pjūvelių pilvo sienoje, o operaciją atliekant per išeinamąją angą su specialia endoskopine įranga.

Tiesiosios žarnos vėžį pradėjus gydyti chemoterapija su spinduliniu gydymu ir vėžiui dėl šio gydymo pilnai išnykus, galima siūlyti ne operaciją, o stebėjimą. Vis dėlto tokių pacientų skaičius nėra didelis, o ir pilnai navikui išnykus, jei iki gydymo pradžios vėžys buvo vietiškai gerokai išplitęs, atsinaujinimo tikimybė gali siekti iki 30 proc. Taip pat labai nedidelė dalis sergančiųjų storosios žarnos vėžiu gali būti gydoma taikinių terapija, t. y., medikamentais.

Tiesa, medicinos mokslui judant į priekį ir matant tendencijas, panašu, kad ateityje ši liga nebus gydoma chirurgiškai. Bet iki tol, ko gero, dar pasikeis ne viena medikų karta.

Plačiau papasakokite apie chirurginio gydymo ypatumus ir užduotis.

Kadangi chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis ir nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad ir operacijai bei jos atlikimo technikai reikalavimai yra labai dideli. Labai svarbi operuojančio chirurgo patirtis, jo visapusiškas pasirengimas, gebėjimas taikyti visus įmanomus chirurginius metodus, atlikti įvairaus sudėtingumo operacijas.

Pirmoji ir svarbiausia chirurginio gydymo užduotis – operaciją atlikti taip, kad būtų pašalintas ne tik pats auglys, bet ir atitinkama žarnos dalis su augliu, bei auglį drenuojantis kraujagyslinis ir limfinis baseinas, kuriame yra tikimybė rasti šalia auglio plintančius ligos židinius (jei tokių yra). Šiam tikslui pasiekti yra įvairių operacijų tipų bei metodikų, kurios neretai turėtų būti individualizuojamos konkrečiam pacientui. Tik teisingai parinkta konkrečiam pacientui tinkamiausia operacija bei jos teisinga apimtis yra patikimas kelias į pasveikimą.

Kokių rezultatų gali tikėtis pacientas ir kaip chirurginis gydymas gali paveikti jo tolesnio gyvenimo kokybę?

Paciento gyvenimo kokybės po operacijos užtikrinimas yra antrasis ir ne mažiau svarbus chirurginio gydymo tikslas. Storosios žarnos vėžio operacijos metu šalinamos anatominės struktūros yra netoli nervinių rezginių, kuriuos chirurgas turi identifikuoti, nepažeisti ir išsaugoti. Tai svarbu operuojant ir gaubtinės storosios žarnos, ir tiesiosios žarnos vėžį.

Tiesiosios žarnos chirurgija ypač susijusi su galima įtaka paciento gyvenimo kokybei. Neretai po tiesiosios žarnos vėžio operacijų pakinta tuštinimosi funkcija, galimas ir dalinis išmatų nelaikymas. Tam tikros operacinės metodikos leidžia sumažinti šių problemų mastą. Kitas iš galimų tiesiosios žarnos vėžio chirurgijos „palydovų“ – sutrikusi šlapinimosi ar lytinė funkcija, tad preciziška operacija sumažinti tokio pažeidimo grėsmei yra būtina.

Jei tiesiosios žarnos vėžys yra arti išeinamosios angos, operacija gali baigtis nuolatinės stomos suformavimu, todėl natūralus tuštinimosi kelias po operacijos tampa neįmanomu. Vėlgi, egzistuoja selektyvios operacinės metodikos, kurios padeda šios negalią lemiančios operacijos išvengti ir išsaugo natūralią tuštinimosi funkciją net ir iš pirmo žvilgsnio beviltišku atveju. Tai, kaip minėjau, didele dalimi priklauso ir nuo turimos operuojančio chirurgo patirties.

„Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl gana riboto ir trumpalaikio efekto ir galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I chirurgijos skyriaus vedėjas Gintaras Varanauskas. Gydytojas chirurgas plačiau papasakojo, kodėl tulžies pūslėje susidaro akmenys, kokie simptomai jiems būdingi ir kodėl reikėtų ryžtis planinei tulžies pūslės akmenų šalinimo operacijai.

Kas gi yra ta tulžies pūslės akmenligė ir kaip ji pasireiškia?

Tai liga, kai tulžies pūslėje formuojasi akmenys. Akmenų dydis gali būti labai įvairus, nuo kelių milimetrų iki 2 cm ar daugiau. Vieniems ji pasireiškia skausmų priepuoliais, ypač pavalgius riebaus maisto, kitiems ji gali būti nebyli, ir žmogus apie akmenis gali taip ir nesužinoti arba apie tai išgirsti tik atlikus echoskopinį pilvo organų tyrimą (pilvo organų echoskopija yra paprasčiausias tyrimas tulžies pūslės akmenligei nustatyti).

Problema atsiranda, kai pasireiškia tulžies pūslės akmenligės komplikacijos: tulžies pūslės uždegimas, tulžies latakų akmenligė, gelta ar kasos uždegimas. Tada gydymas tampa sudėtingesnis ir pavojingesnis gyvybei.

Kokie simptomai gali pranešti apie tulžies pūslės akmenligę? Nuo ko priklauso, ar žmogus šiuos simptomus jaus, ar ne?

Apie tulžies pūslės akmenis gali pranešti maudimas arba skausmas dešiniajame šone, po šonkaulių lanku. Paprastai skausmas prasideda staiga ir trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Taip pat gali pasireikšti pilvo pūtimas ir pykinimas, rėmuo ar sunkumo jausmas. Vieni žmonės simptomus gali jausti, kiti ne – aiškias priežastis išskirti sunku.

Kokius galite išskirti pagrindinius tulžies pūslės akmenligės rizikos veiksnius?

Tulžies pūslės akmenligė yra liga, kurią nulemia bilirubino ir cholesterolio apykaitos organizme sutrikimas. Šios medžiagos tulžies pūslėje „sukrenta į nuosėdas“, iš kurių ir formuojasi akmenys. Jie būna skirtingo dydžio, formos ir spalvos. Akmenų formavimuisi turi įtakos ir tulžies pūslės motorikos sutrikimai. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra viršsvoris ir nesubalansuota mityba, kai žmogus vartoja daug riebaus, kaloringo ir cholesterolio turinčio maisto. Greitas svorio netekimas irgi gali paskatinti tulžies akmenų formavimąsi. Lytis ir amžius – dažniau suserga moterys, ypač vyresnės nei 40 metų. Akmenys nesukelia didelės grėsmės, kol nepradeda „keliauti“ ir neužstringa tulžies pūslės kaklelyje ar latakuose.

Ar tulžies pūslės akmenligę reikia nedelsiant operuoti? O gal galima palaukti?

Kartą teko nugirsti dviejų moterų pokalbį: „Pas mane tulžyje yra akmenys, bet gydytoja sakė, kad nereikia skubėti, operuoti reikia tik tada, kai bus blogai…“, – sakė viena jų. Šiame teiginyje viskas skambėtų logiškai, jeigu mes galėtume sutarti, kada jau yra „blogai“. Gaila, bet nėra blogos savijautos matavimo skalės, tai yra subjektyvūs mūsų jutimai, nebent atsiranda grėsmingos ligos komplikacijos požymių (stiprūs skausmai, pageltimas, pykinimas, vėmimas). Taigi turime ligą, dėl kurios galime rinktis: operuotis ar laukti likimo „siurprizų“, kitaip tariant, komplikacijų.

Mūsų ligoninės I chirurgijos skyriuje gydomi ligoniai, sergantys tiek nekomplikuota tulžies pūslės akmenlige, tiek turintys šios ligos komplikacijų. Skirtumas yra tas, kad pirmiesiems atliekamos planinės operacijos, kai galima planuoti operacijos laiką, savo emocinį nusiteikimą, taip pat ir pati operacija ir jos pooperacinis periodas būna lengvesni. Šie pacientai pirmiausiai konsultuojami Konsultacijų skyriuje, ten yra suderinamas operacijos laikas, su gydytoju chirurgu aptariami rūpimi klausimai. Antruoju atveju operacijos atliekamos skubos tvarka, neretai ne vienu etapu, kai susiduriama su rimtesnėmis komplikacijomis.

Papasakokite plačiau apie gydymą – kaip atliekama tulžies pūslės šalinimo operacija?

Pirmiausiai norėčiau paneigti vieną mitą. Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl riboto veiksmingumo ir trumpalaikio poveikio bei dėl galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo. Rekomenduojamas gydymas – operacinis tulžies pūslės šalinimas.

Neretai pacientai labai bijo, jiems sunku pasiryžti planinei operacijai. Noriu juos nuraminti, kad tulžies pūslės šalinimo operacija yra viena iš dažniausiai atliekamų operacijų RVUL Bendrosios chirurgijos centre. Jos atliekamos naudojant pacientų taip vadinamąjį „lazerį“ – visa operacija atliekama per nedidelius 1–2 cm dydžio pjūvelius laparoskopu. Operacijos metu pašalinama tulžies pūslė ir joje esantys akmenys. Tai yra šiuolaikiškas, minimaliai invazinis metodas, tausojantis paciento sveikatą.

Pooperacinis tokios chirurginės procedūros periodas trunka neilgai, nesant kontraindikacijų namo pacientai važiuoja tą patį vakarą, o fizine veikla gali užsiimti po poros savaičių. Todėl rekomenduoju problemą išspręsti, kol viskas yra kontroliuojama, o ne laukti grėsmingų komplikacijų.

Paminėjote, kad pašalinami ne tik akmenys, bet ir pati tulžies pūslė. Ar tai sukelia kokių nors pasekmių tolesniam žmogaus gyvenimui ir sveikatai?

Tulžies pūslė yra svarbus, bet ne gyvybiškai būtinas organas, todėl žmogus gali gyventi ir be jos, bet po pašalinimo kuriam laikui tenka imtis tam tikrų gyvenimo būdo ir mitybos korekcijų. Reikėtų vengti keptų, riebių ir labai kaloringų produktų, nes po tulžies pūslės pašalinimo organizmui sunkiau suvirškinti riebalus. Reikėtų valgyti dažniau ir mažomis porcijomis, nes tai padeda lengviau virškinti maistą ir sumažina virškinimo sistemos apkrovą. Taip pat gerti užtektinai vandens, apie 2 l per parą, priklausomai nuo individualių indikacijų.

Šventiniu laikotarpiu į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyrių paprastai kreipiasi didesnis karščiuojančių, patyrusių traumas, kenčiančių pilvo skausmus pacientų srautas. „Per šventes padidėja rizika susirgti pankreatitu, kurį gali išprovokuoti alkoholio ir labai sotaus maisto vartojimas. Ši būklė yra pavojinga gyvybei, todėl nedelsiant kreiptis skubios pagalbos yra būtina“, – sako skyriuje dirbanti gydytoja chirurgė Marija Vitkauskienė. Gydytoja papasakojo, kada įvairius negalavimus galima gydyti namuose, kada kreiptis skubios pagalbos ir ką daryti šeimos gydytojo nedarbo laiku.

Kalėdos neatsiejamos nuo gausaus vaišių stalo. Ar sulaukiate daug pacientų, besiskundžiančių pilvo skausmais?

Tokių pacientų tikrai pasitaiko. Didžiosios jų daugumos pilvo skausmai šventiniu laikotarpiu yra sietini su persivalgymu ir pertekliniu alkoholio vartojimu. Ar jiems reikia kreiptis skubios pagalbos, priklauso nuo skausmo pobūdžio ir trukmės. Jei pilvo skausmas, raižymas truko kelias valandas, galbūt žmogus ir vėmė, bet po kelių valandų šie simptomai praėjo – greičiausiai tai buvo funkcinis sutrikimas, dėl kurio nereikia kreiptis skubios pagalbos.

Kada jau reikėtų sunerimti ir pagalvoti apie gydytojo apžiūrą skaudant pilvui?

Jei pilvo skausmas nesiliauja ilgiau nei parą, yra įkyrus, būklė negerėja, tuomet galima kreiptis į gydytoją, tačiau tai nebūtinai turėtų būti Skubios pagalbos skyrius – galima kreiptis ir į polikliniką. Šeimos gydytojas, matydamas poreikį, išrašys siuntimą chirurgo apžiūrai.

Jei prasidėjo ūmus, sunkiai pakeliamas pilvo srities skausmas, kuris nepraeina pavartojus  nuskausminamųjų vaistų, praėjus kelioms valandoms jau galima važiuoti į gydymo įstaigą. Jei skausmas keičia savo vietą, pavyzdžiui, iš pradžių skaudėjo visą pilvą, o per 24 valandas susikoncentravo dešinėje apatinėje pilvo dalyje, tai galėtų būti apendicito požymiai, dėl kurio būtina kreiptis tiesiai į Skubios pagalbos skyrių.

Jeigu skausmas panašesnis į peilio dūrį, atsirado staiga, dažniausiai viršutinėje pilvo dalyje, ir yra tikrai labai intensyvus, žmogui sunku pajudėti, jam kyla noras „saugoti“ pilvą, tai gali būti opos perforacija (prakiurimas). Tokiu atveju  irgi reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą.

Labai svarbu prisiminti, kad mūsų taip vadinamo „chirurginio skausmo“, t. y., skausmo, kuris kyla ne dėl persivalgymo ir sutrikusio virškinimo, įprastais nereceptiniais vaistais (ibuprofenu, paracetamoliu) numalšinti nepavyksta. Tai irgi yra ženklas, kad skausmo priežastis gali būti kitokia ir reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos į medikus.

Ką būtina žinoti apie pykinimą, vėmimą ir viduriavimą?

Žiema yra žarnyno virusinių infekcijų laikas, o didelei daliai virusinių žarnyno ligų yra būdingi ir skausmai. Šie skausmai yra spazminio pobūdžio ir sušvelnėja išsituštinus. Skausmą gali lydėti pykinimas ir vėmimas, tačiau ne visada. Dėl tokios žarnyno infekcijos važiuoti į ligoninę tikrai nereikia, nes ji praeina savaime. Vienintelis dalykas, kurį reikia žinoti – negalima stabdyti viduriavo, t. y., vartoti viduriavimą stabdančių vaistų. Infekcinių ligų gydytojai nerekomenduoja ir „smektos“, nes šis vaistas gali sulaikyti virusų toksinus. Pagrindinė pagalba yra skysčių vartojimas – 2,5–3 l vandens per parą, švelnių arbatėlių su nedaug cukraus. Į rekomenduojamą skysčių kiekį neįskaičiuojami gazuoti gėrimai, limonadas, sultys, kava ir, aišku, alkoholis.

Visada rekomenduojame tausojančią dietą: nieko kepto, riebaus, aštraus, rūkyto ar saldaus. Reikėtų valgyti sriubas, košes, švelnų garuose pagamintą arba troškintą maistą. Jei įtariama virusinė žarnyno liga gastroenterokolitas, nereikėtų vartoti ir pieno (tinka tik jogurtas) bei šviežių vaisių ir daržovių bei jų sulčių (vienintelė išimtis yra bananas). Tai pat tinka gerosios bakterijos, kurių galima įsigyti vaistinėje be recepto.

Jei vėmimas ar viduriavimas gausus – ar reikia vykti į Skubios pagalbos skyrių?

Jeigu vėmimas labai stiprus ir žmogus jaučia, kad išvemia viską, ką sugėrė ar suvalgė, ar net daugiau, jam gali grėsti dehidratacija, tuomet reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių. Čia bus numalšintas itin stiprus vėmimas, atstatytas skysčių ir elektrolitų disbalansas. Beje, gausus vėmimas yra toks, kai žmogus vemia 10 ir daugiau kartų per parą. Taip pat ir viduriavimas: 2 kartai dar nelaikomi viduriavimu, nuo 5 iki 10 kartų per parą yra toleruotinas viduriavimas, kurį galima stebėti namuose. Jei viduriuojama dažniau, išmatose atsiranda gleivių arba kraujo, išmatos tampa žalios spalvos – reikėtų kreiptis į Infekcinių ligų centrą, kuriame taip pat yra teikiama skubi pagalba.

Žinoma, jei atsiranda vėmimas be pilvo skausmų, pykinimas nepraeina net ir po kelių vėmimų, jei šalia to pasireiškia galvos skausmas ir svaigimas, karščiavimas, tai gali būti susijęs su centrine nervų sistema. Tokiu atveju būtina nedelsiant kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Taip pat noriu paminėti kraujavimą į virškinamąjį traktą. Tai yra ūminė būklė, dėl kurios reikėtų kreiptis į ligoninę, nes poliklinikoje vargu ar bus galimybė skubiai atlikti endoskopiją. Kraujavimas pasireiškia juodomis, skystomis, labai specifinio kvapo išmatomis. Tik šiuo atveju reikia prisiminti, kad ir tam tikras maistas (burokėliai, mėlynės, šilauogės ir kt.) dažo išmatas, todėl reikėtų įvertinti ir konsistenciją bei kvapą.

Apie sveikatai ir gyvybei pavojingą būklę pankreatitą kalbėta ne kartą. Visgi gal galite priminti, kas tai ir kaip pankreatito išvengti?

Pankreatitas yra ūminis kasos uždegimas, kurį gali išprovokuoti alkoholio ir labai riebaus maisto vartojimas, nes kasa turi dirbti dvigubu pajėgumu. Susirgti ūmiu pankreatitu gali net ir sveiki žmonės. Tiems, kurie jau yra sirgę pankreatitu – ši rizika dar didesnė net ir nuo mažo alkoholio bei riebaus maisto kiekio.

Pankreatito pagrindiniai simptomai – intensyvus viršutinės pilvo dalies skausmas, apimantis dažniausiai visą viršutinę dalį, gali būti „juosiantis“ ir plisti į nugarą. Kartu dažnai pasireiškia pykinimas, vėmimas. Skausmai nepagerėja nuo įprastų nereceptinių vaistų nuo skausmo. Jeigu panašūs požymiai trunka ilgiau nei parą, būtina kreiptis į Skubiosios pagalbos skyrių. Aišku, jeigu skausmas nepakeliamas, labai intensyvus, reikia kreiptis kuo skubiau – rekomenduoju išsikviesti GMP, ir dar neatvykus į ligoninę gauti stipresnių vaistų nuo skausmo.

Gydomi tik pankreatito simptomai – pacientui statomos lašinės, nuskausminamieji, taikoma antikoaguliacinė terapija, kad nesusidarytų trombų. Deja, ūmus kasos uždegimas gali pasibaigti net ir paciento mirtimi.

Šaltuoju metų laiku nesunku užsikrėsti viršutinių kvėpavimo takų ligomis, tikėtina, kad pakils temperatūra ar užklups kosulys. Kokiais atvejais gydytis namie, kokiais – jau kreiptis skubios pagalbos?

Paprastai, jei temperatūra neviršija +38,5, net rekomenduojama temperatūros vaistais nemalšinti. Bet ne visi tokią temperatūrą lengvai iškenčia, todėl tikrai galima išgerti paracetamolio arba ibuprofeno. Svarbiausia, neviršyti saugaus paracetamolio kiekio per parą – tai yra 4 g. Paracetamolio tabletės poveikis išlieka 4–6 valandas, ibuprofeno poveikis išlieka 6–8 valandas, tačiau geriant 400 mg turinčias tabletes, jų per parą galima išgerti ne daugiau nei 3 vnt. Skausmą malšinančius vaistus galima derinti tarpusavyje, todėl bijant viršyti paracetamolio paros dozę, galima gerti paracetamolį ir ibuprofeną.

Jei žmogaus temperatūra siekia +39, bet išgėrus vaistų jis 4–6 valandas jaučiasi geriau, gali atsikelti, išgerti skysčių, į gydytoją kreiptis nebūtina, o savimi pasirūpinti galima namie – gerti daug skysčių, laikytis tausojančios dietos, ilsėtis. Jei po trijų parų būklė nepasikeičia, reikėtų kreiptis į polikliniką ir atlikti kraujo tyrimus.

Jei karščiavimas po kelių dienų praeina, po savaitės vėl grįžta, žmogus visiškai nepasveiksta, reikia užsirašyti pas šeimos gydytoją, kuris nustatys, ar infekcija nesikomplikavo ir galbūt reikia antibiotikų.

Kada dėl aukštos temperatūros jau reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių?

Jei temperatūra nuolat kyla, išgėrus vaistą jo poveikis būna labai trumpas, o temperatūra vėl šauna į viršų, jau galima svarstyti apie apsilankymą gydymo įstaigoje, nepriklausomai nuo to, kiek laiko karščiuojate – parą, dvi ar tris. Taip pat, jei net ir numušus temperatūrą bendras silpnumas nepraeina, žmogui sunku atsikelti iš lovos, skauda galvą, galbūt prasideda vėmimas, reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Jei karščiuojant atsirado ir dusulys, į Skubios pagalbos skyrių reikia kreiptis nedelsiant, nes net ir virusinė infekcija, tokia kaip gripas ar COVID-19, gali sukelti plaučių uždegimą, kuriam reikalingas gydymas stacionare.

Šventinės dienos – kupinos ruošos, judėjimo namuose, todėl yra didelė traumų tikimybė. Kaip elgtis tokiais atvejais?

Jeigu žmogus nugriuvo, susimušė galūnę, pirmiausia reikėtų įvertinti jos būklę ir prisiminti, kad skausmas – natūralus organizmo atsakas į traumą. Taigi, jei žmogus susimušė koją, jaučia skausmą, bet gali priminti ir eiti – tuoj pat važiuoti į Skubios pagalbos skyrių greičiausiai nėra reikalo. Galima uždėti ledo, išgerti nuskausminamųjų vaistų. Jei neramu ar būklė blogėja, kitą dieną – kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Į ką rekomenduoju atkreipti dėmesį? Jei žmogus visiškai negali pajudinti galūnės, ji smarkiai tinsta, yra deformuota, jos funkcija sutrikusi, kankina nepakeliamas skausmas – reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Kokių patarimų ar pastebėjimų turite žmonėms, kurie kreipiasi į Skubios pagalbos skyrių?

Su kolegomis kartais pajuokaujame apie „trečios valandos nakties pacientus“. Tai yra žmonės, kurie serga lėtinėmis ligomis arba kažkokiu negalavimu skundžiasi jau ne vieną dieną ar savaitę, tačiau vietoj šeimos gydytojo konsultacijos renkasi atvykti į mūsų skyrių viduryje nakties. Todėl noriu dar kartą priminti, kad Skubios pagalbos skyriuje teikiama būtinoji medicinos pagalba. Tai yra tokia pagalba, kuri teikiama, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus arba jam kyla reali grėsmė nepradėjus teikti pagalbos per trumpą laiką.

Taip pat svarbu prisiminti, kad pacientai gydytojo specialisto konsultacijai priimami ne pagal atvykimo laiką, o pagal būklės sunkumą. Raudona – sunkiausi pacientai, kurie pas gydytoją patenka iš karto (insultai, politraumos ir kitos gyvybei pavojingos būklės), oranžinė – sunkūs pacientai, geltona ir žalia – pacientai su mažesniais nusiskundimais, kuriems teks palaukti ilgiau. Taip pat pačių sunkiausių pacientų prie registratūros kiti laukiantieji greičiausiai išvysti nepavyks – jie gabenami tiesiai į reanimacijos palatą, o į pagalbą gali būti pakviesti kitus pacientus konsultuojantys gydytojai. Tuščias kabinetas dar nereiškia, kad gydytojas poilsiauja.

Puikiai suprantame, kad kiekvienam žmogui jo problema ir skausmas yra didžiausi, kamuoja nerimas ir nežinia – apsilankymas gydymo įstaigoje niekada nėra malonus. Juolab sudėtinga laukti, neturint tiksliai paskirto priėmimo laiko, nes Skubios pagalbos skyriaus darbo principas yra kitoks. Todėl pacientų prašome supratimo ir kantrybės.

Kur dar galima kreiptis, jei naktį ar nedarbo dieną sutriko sveikata?

Dėl gyvybei pavojaus nekeliančių negalavimų žmonės turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, o jo ne darbo metu – į tą gydymo įstaigą, su kuria įstaiga, kurioje šeimos gydytojas dirba, yra sudarusi sutartį dėl nebūtinosios pagalbos teikimo jam nedirbant. Tokios informacijos iš anksto galima pasiteirauti savo šeimos gydytojo ar registratūros darbuotojų, ji privalo būti skelbiama ir gydymo įstaigų interneto svetainėse ar skelbimų lentose. Vilniaus gydymo įstaigų sąrašą galima rasti Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje.

„Jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o otochirurgas veiksmus gali atlikti dar tiksliau, todėl gydymas tampa efektyvesnis“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja otorinolaringologė, Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkė dr. Irina Arechvo. Ji papasakojo apie endoskopinės technikos privalumus pacientams ir skyriuje vykdomą veiklą.

Šie metai RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriaus gydytojai otorinolaringologei dr. I. Arechvo buvo ypač darbingi. Gydytoja pradėjo atlikti pilnai endoskopines ausų operacijas, buvo tarptautinio renginio „Inovate the ENT“ 2024 m. viena iš organizatorių. Jos ir RVUL kolegų pastangos plėtoti endoskopinę ausų chirurgiją Lietuvoje buvo įvertintos tarptautiniu mastu – gydytoja tapo į Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės (IWGEES) nare. Bendradarbiavimas šioje grupėje leis dar efektyviau teikti otochirurginę pagalbą RVUL.

Šių metų naujovė RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriuje – pilnai endoskopinė ausų chirurgija. Kokie šios chirurgijos rūšies privalumai?

Ausų chirurgija, kaip ir kitos otorinolaringologijos sritys, vystosi neįprastai greitai, todėl mes atidžiai sekame pasaulines tendencijas ir naujoves. Šiuo metu pilnai endoskopinės ausų operacijos yra viena pagrindinių kongresuose vyraujančių ir aptarinėjamų otologinių temų. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon su tendencijomis ir jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas, pavyzdžiui, rekonstruojame būgnelį, klausos kauliukų grandinę per išorinę ausies landą. Mūsų skyrius nuo seno garsėja endoskopinės nosies chirurgijos tradicijomis, todėl tai buvo natūrali terpė pilnai endoskopinei ausų chirurgijai vystytis.

Endoskopinė ausų operacijų technika yra minimaliai invazyvi ir suteikia galimybę matyti žymiai aiškesnį ir detalesnį vaizdą – galime pamatyti tai, kas yra „už kampo“ (priešingai mikroskopinės technikos suteikia taip vadinamą „tunelinį“ vaizdą), padidina mūsų supratimą apie sudėtingą erdvinę ausies anatomiją. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o gydytojas otorinolaringologas veiksmus gali atlikti dar tiksliau. Endoskopinės technikos privalumus vertina ir operacinės komanda, nes sutrumpėja priešoperacinis pasiruošimas. Endoskopiniai vaizdai gali būti lengvai naudojami pacientų konsultacijų metu, aiškinant diagnozę ir operacijos eigą. Pacientui svarbu žinoti, ką chirurgas atliko būtent jo ligos atveju, todėl jam paprašius kartais parodau operacijos įrašą.

Ar pilnai endoskopinė ausų chirurgija visada tinkamas pasirinkimas?

Šiemet daugumą ausų operacijų atlikau endoskopiškai per ausies kanalą net ir tais atvejais, kai landa buvo siaura ar lenkta. Visada stengiuosi išvengti užausio pjūvio, nes jį atlikus pacientai po operacijos dažnai skundžiasi ausies kaušelio aptirpimu. Atliekant operaciją per landą pacientai greičiau grįžta į įprastą gyvenimą. Endoskopinės ausų chirurgijos indikacijos plečiasi, ir jei anksčiau atrodė, kad ausies kanale pakanka vietos tik endoskopui ir mikroinstrumentams, šių metų patirtis rodo, kad jame telpa ir grąžtas. Todėl galime be papildomų pjūvių praplatinti kaulinę landos dalį ir gydyti landos susiaurėjimus.

Vienas iš didžiausių iššūkių ausų chirurgijoje iki šiol yra cholesteatoma. Ar endoskopinė ausų chirurgija tinkama ir palengvina šios ligos gydymą?

Cholesteatoma – tai liga, kai ausies būgnelyje susidaro kišenės ir jose ima kauptis oda. Dažnai ši būklė atsiranda vaikystėje, po serozinių vidurinių otitų, kai vidurinėje ausyje formuojasi sąaugos ir randai. Mažos cholesteatomos ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų arba simptomai būna minimalūs. Kartais pacientai į ligoninę patenka jau su komplikacijomis – galvos svaigimu (dėl pusiausvyros organo pažeidimo), veido paralyžiumi ar net smegenų pūliniais. Dažniausiai cholesteatoma gydoma chirurginiu būdu.

Ankstyva cholesteatomos diagnozė leidžia atlikti retrakcinių kišenių operaciją ir sustabdyti ligos progresavimą. Endoskopinė technika ypač veiksminga ankstyvose cholesteatomos stadijose, nes suteikia platų operacinio lauko matymą, leidžia įvertinti visas vidurinės ausies kišenes ir atkurti ausies ventiliacijos takus. Jau pasirodė mokslinių duomenų, kad endoskopinės technikos potencialiai gali sumažinti ligos atsinaujinimo dažnį ir galimai išvengti pakartotinų operacijų.

Cholesteatoma dažnai pažeidžia klausos kauliukus, ir, jei ankstyvose endoskopinės chirurgijos vystymosi stadijose buvo abejojama dėl osikuloplastikos galimybių, mūsų patirtis rodo, kad net biomechaniškai sudėtingi protezai gali būti lengvai ir sėkmingai implantuoti endoskopo kontrolėje. Malonu, kad RVUL suteikia galimybę dirbti su pažangiausiais protezų tipais. Kai prieš daug metų Drezdeno technikos universitete studijavau vidurinės ausies biomechanikos principus, buvo sunku patikėti, kad implantus galėsiu įdėti viena ranka per ausies kanalą, tačiau tai tapo rutina.

Endoskopinių ausų operacijų privalumus gali pajusti ne tik Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus, bet ir kitų skyrių pacientai?

Būdami didžiausiu traumų centru Lietuvoje dažnai gydome pacientus su kaukolės pamato ir smilkinkaulio lūžiais. Kolegos neurochirurgai išgelbsti gyvybę, o mes vėliau atkuriame klausą tiems pacientams, kuriems dėl stiprios mechaninės jėgos nutrūko klausos kauliukų grandinė. Tai vienos iš mano mėgstamiausių operacijų, nes sveikoje ausyje pavyksta tiksliai atkurti garso perdavimo mechanizmą.

Glaudžiai bendradarbiaujame su aukščiausios kvalifikacijos RVUL radiologų komanda. Jų dėka dar prieš operaciją galime tiksliai nustatyti, kokią techniką naudosime – endoskopinę ar mikroskopinę. Šiuolaikinis otochirurgas turi valdyti abi šias technikas. Sudėtingus atvejus visada aptariu su puikiais gydytojais radiologais – Martynu Kučinsku ir Eleonora Kvaščevičiene. Jų dėka optimizavome sudėtingos anatomijos smilkinkaulio ir šoninio kaukolės pamato tyrimų algoritmus. Manau, šiuo metu esame pranašesni už dirbtinį intelektą.

Ar tai reiškia, kad užsiimate ir moksline veikla?

RVUL Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje nuolat vykdome ir mokslinę veiklą. Pavyzdžiui, šiemet kartu su gydytoju radiologu M. Kučinsku sukūrėme originalų protokolą cholesteatomos išplitimo vertinimui, naudodami vadinamąją „fusion“ (liet. sujungimo) techniką, kai sujungiamos dvi magnetinio rezonanso tomografijos sekos, ir cholesteatoma matoma spalvotai tarp kitų anatominių struktūrų. Tai dažnai leidžia išvengti pakartotinių kompiuterinės tomografijos tyrimų ir papildomos apšvitos.

Savo darbo rezultatus pristatėme Europos otologijos ir otoneurologijos draugijos kongrese Nijmegene, Olandijoje. Pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo. Po endoskopinės ausų chirurgijos rezultatų pristatymo Politzer draugijos konferencijoje Romoje gavome kvietimą tyrimo rezultatus publikuoti prestižiniame žurnale „Otology and Neurotology“.

Šiemet su kolegomis publikavome labai svarbų mokslinį straipsnį apie simuliuotus klausos kauliukų pažeidimus avies modelyje ir jų koreliacijomis su radiologiniais vaizdais. Šiuolaikinis chirurgas turi būti labai kūrybinga asmenybe. Esu dirbusi ne tik su avies modeliu, bet ir su stručio vidurine ausimi. Gamta labai įkvepia, nes būtent gamtoje galima atrasti geriausių techninių problemų sprendimo būdų. Man labai patinka bionika (tarpdisciplininė sritis, jungiantį biologiją ir technologijas), kai kartu dirbantys biologai, inžinieriai, dizaineriai, programuotojai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcionuojančius mechanizmus.

Tapote Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės nare. Gal pasidalinsite, ko galime tikėtis otochirurgijoje artimiausiais metais?

Darbo grupė jungia aktyvius, entuziastingus chirurgus, mokslininkus, kurie yra pasiruošę prisidėti prie endoskopinės ausų chirurgijos vystymosi. Šių kolegų požiūris man yra labai artimas: pažangių technologijų efektyvumas ir saugumas yra kruopščiai patikrinamas laboratorijose, gyvūnų modeliuose ir tik pačios saugiausios iš jų pasiekia pacientus.

Kalbant apie ateities technologijas, artimiausiais metais, manau, sulauksime dar didesnės raiškos endoskopinių sistemų. O ausų chirurgijoje, kai dirbame su mažiausiais kūno kauliukais, vizualizacijos raiškos niekada nebūna per daug. Viskas, kas ją gerina, gerina chirurginio gydymo kokybę ir išeitis. Technologijos vystosi neįtikėtinu greičiu. Manau visai greitai sulauksime dirbtinio intelekto asistuojamų programų, galinčiu suteikti atgalinį atsaką realiu laiku, padėti priimti sudėtingą sprendimą operacijos metu. O su sudėtingais sprendimais susiduriame kasdien.

„Slaugytoja dirbu jau daugiau nei 40 metų ir savo darbą vis dar myliu, pacientus ir be medicinos savęs neįsivaizduoju“, – sako bendrosios praktikos slaugytoja Olga Semezenko, dirbanti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Konsultacijų skyriuje. Slaugytoja rūpinosi Sausio 13-iosios sužeistaisiais, matė pokyčius medicinoje ir džiaugiasi galėdama eiti koja kojon su pažanga. Anot jos, didžiausia pacientų baimė – skausmas, tačiau kartais užtenka šypsenos ir gero žodžio, kad pacientas nusiramintų.

Kiek metų esate slaugytoja ir kiek laiko dirbate RVUL?

Slaugytoja dirbu jau 43 metus. Pradėjau Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje, vadinamame „traumpunkte“ – traumatoginių pacientų priėmime. Kai ligoninę perorganizavo ir Traumatologijos skyrius buvo perkeltas į RVUL (tada ji vadinosi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė), kartu 1991 m. persikėliau ir aš, dirbau Priėmimo-Skubios pagalbos skyriuje. O nuo 2016 m. slaugytoja dirbu Konsultacijų skyriuje. Pakeičiau skyrių, nes vyresniame amžiuje jau norėjosi šiek tiek lengvesnio darbo.

Darbas šiame skyriuje šiek tiek lengvesnis, bet nepasakyčiau, kad lėtesnis. Aišku, nėra tokių pacientų, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar – kai reikia viską mesti ir bėgti  į pagalbą, nes teikiant skubią pagalbą kiekviena sekundė yra labai svarbi. Bet aš stengiuosi, kad ir Konsultacijų skyriuje žmonės ilgai nelauktų.

Papasakokite apie slaugytojos darbą Konsultacijų skyriuje – kokios yra jūsų funkcijos, kokias užduotis atliekate?

Dirbu skyriaus tvarstomajame. Tai reiškia, kad čia kreipiasi pacientai, atvykę į konsultacijas pas gydytojus specialistus. Jiems neretai reikia atlikti procedūras, pavyzdžiui, perrišimus, siūlų šalinimus, smulkias ambulatorines operacijas, tokias kaip ateromų ar lipomų šalinimas, injekcijas, blokadas ir pan.

Paprastai pacientas konsultuojasi su gydytoju jo kabinete, o jei reikia – būna atsiunčiamas į tvarstomąjį. Aš pacientą pasitinku, parodau kur ir kaip atsisėsti ar atsigulti, dezinfekuoju procedūros vietą. Paruošiu priemones gydytojui ir jam asistuoju. Viskas priklauso nuo procedūros.

Svarbi mano darbo dalis yra tvarstomojo švara ir dezinfekcija. Juolab ir pacientų pasitaiko su hepatitu, AIDS, kitomis ligomis, todėl švara privalo atitikti visus infekcijų kontrolės reikalavimus. Švara rūpinuosi kartu su slaugytojo padėjėja. Tai svarbu ir dėl pacientų, ir dėl mūsų pačių – medicinos personalo – gerovės.

Labai dažnai pacientus dar ir nuraminu. Didžioji jų dalis čia atėję jaučia baimę. Tai suprantama, nes jiems bus atliekama didesnė ar mažesnė intervencija. Didžiausia jų baimė – ar skaudės.

Kaip nuraminate jautrius pacientus?

Priklauso nuo paciento. Paprastai stengiuosi jiems padėti atsipalaiduoti pasitelkdama humorą, stengiuosi nukreipti jų dėmesį kitur. Dažniausiai tai puikiai suveikia – pacientai ateina išsigandę, o išeina su šypsena.

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Darbą pradedu 8 valandą ryto. Atėjusi paruošiu tvarstomąjį: patikrinu, ar užtenka priemonių, paruošiu skiedinius, skirtus instrumentų paruošimui ir aplinkos paviršių valymui, įjungiu pagalbines priemones (kompiuterį, planšetę) ir laukiu pacientų. Įdomu tai, kad nors skyriuje yra teikiama planinė pagalba, t. y., pacientai gydytojų konsultacijoms registruojasi prieš kelias savaites ar mėnesį, aš niekada iš anksto nežinau, kokie pacientai ir kada užsuks į tvarstomąjį. Darbo diena baigiasi 17 val. Prieš išeidama pilnai sutvarkau kabinetą ir nuvalau visus paviršius.

Ar prabėgus daugiau nei 40 metų Jums vis dar patinka Jūsų darbas?

Ne tik patinka – aš myliu savo darbą. Dirbu jau daugiau nei 40 metų ir vis tiek myliu darbą, pacientus ir be medicinos savęs aš neįsivaizduoju. Mama sako, kad būdama maža lėlėms jau leisdavau vaistus. Kai mokiausi mokykloje, buvo „Pirmosios pagalbos“ būrelis, kurį su malonumu lankiau. Todėl baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir po kelių metų tapau medicinos seserimi.

Kas Jums patinka medicinoje, kas taip patraukė, kad iki šiol neužklupo rutina?

Sunku keliais žodžiais atsakyti. Turbūt labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis ir, svarbiausia, galimybė padėti žmogui, kad jam neskaudėtų. Turime šiuolaikinių medicinos priemonių ir procedūrų, kurios efektyviai gydo. O kartais žmogui užtenka tik paprasto patarimo, nuraminimo, šypsenos, gero žodžio.

Kiek Jūsų darbe yra komandiškumo, bendradarbiavimo su gydytojais?

Per ilgus darbo metus ir praktiką puikiai pažinau mūsų ligoninės gydytojus, todėl išmanau, kaip paruošti pacientą ir priemones. Kiekvienas gydytojas turi ir savo įpročius, metodus, ir charakterį, kuriuos žinau, ir tai labai padeda darbe. Pavyzdžiui, vienam reikia didesnio švirkšto, kitam mažesnio, žinau, su kuo galima pajuokauti ir su kuo geriau tyliai dirbti. Aišku, visada atsižvelgiu ir į pacientą.

Apskritai, stengiuosi, kad būtų gerai ir pacientui, ir gydytojui, ir man. Kad visi būtų patenkinti, o paslauga suteikta kokybiškai. Tai yra komandinis darbas, be kurio skyriuje būtų neįmanoma – jei tik reikia, visada skubu kolegoms į pagalbą.

Kokius pacientus sutinkate?

Mūsų ligoninėje gydomi tik suaugusieji, todėl sutinku pacientus nuo 18 metų iki žymiai vyresnio amžiaus, o kai kuriems jau ir arti šimto metų būna. Jų negalavimai labai įvairūs, nes Konsultacijų centre konsultuoja apie dvidešimt skirtingų profilių medikų, apie šimtas keturiasdešimt specialistų.

Be to, ir patys žmonės labai skirtingi – vieni labai daug kalba, kiti tyli, ne su visais galima juokauti. Jiems užėjus į kabinetą aš iš karto tai matau. Kartais pacientą reikia ir sudrausminti, nes skundžiasi skausmu, bet gydytojo ar slaugytojos prašymų ir patarimų girdėti nenori. Kartais reikia ir du, ir tris kartus pakartoti informaciją. O būna tų, kurie ateina ir jiems atrodo, kad žino geriau už medicinos personalą.

Kreipiasi ir daug sunkių pacientų, neįgaliojo vežimėlyje, nevaikštančių, be galūnių. Tada, aišku, jau nelabai pajuokausi.

Atrodo, kad jūs pacientams esate ir kaip psichologė, juos pamatote ir iškart perprantate, bandote padrąsinti, išklausyti.

Aš myliu savo pacientus, todėl jais rūpinuosi. O sugebėjimas juos perprasti ateina su patirtimi. Būna, kad ir sąmonę praranda pacientai. Tokiais atvejais aš jau matau, kad išblyškęs, todėl reikia paguldyti, pakalbinti. Dabar labai daug jautraus jaunimo, su jais irgi reikia mokėti bendrauti.

Ar yra pasitaikę pacientų arba atvejų, kurie ilgam įstrigo į atmintį?

Vienareikšmiškai 1991 m. sausio 13-osios nakties pacientai. Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninės „traumpunkte“ – atvažiavau kaip savanorė į pagalbą kolegoms. Išbuvau naktinę pamainą, paskui keitėmės. Pas mus vežė ligonius su lengvomis šautinėmis žaizdomis, įvairiais sumušimais, suspaudimais. Mano pagrindinis darbas buvo tvarstyti žaizdas, gipsuoti ir asistuoti gydytojams siuvant žaizdas. Bet sunkiausia buvo ne sužeistųjų gydymas, o matyti, kaip tėvai atėję ieško savo vaikų. Buvome sudarę ir ant kabineto durų iškabinę nukentėjusių, hospitalizuotų ir žuvusių sąrašą.

Per daugiau nei 40 metų  medicina ir slauga pasikeitė. Ar nesunku spėti su pokyčiais, prie jų prisitaikyti?

Aš atsimenu tų laikų mediciną, kai švirkštai buvo stikliniai, o pirštines ir adatas virindavome tam, kad būtų sterilūs, nes vienkartinių priemonių nebuvo. Adatos buvo dviejų dydžių – maža ir didelė. Dabar priemonių pasirinkimas didžiulis, daugkartinės priemonės dezinfekuojamos automatiškai, turime modernių prietaisų ir t. t. Neatskiriama darbo priemone tapo kompiuteris, pacientai pasirašo elektroninius sutikimus planšetėse.

Viskas greitai keičiasi, reikia žingsniuoti į priekį. Kartais susimąstau, kad kitais metais jau galėčiau eiti į pensiją. Bet aš toks žmogus, kuris nori dirbti, todėl einu su visomis naujovėmis į priekį. Aš niekada nesirinkau dirbti lengvo darbo. Dabar su amžium jau sunkoka, bet aš savęs be darbo neįsivaizduoju. Svarbu tik, kad mano pačios sveikata būtų gera ir leistų dirbti. Aišku, nukenčia šeima, nes visą save atiduodu darbui. Bet pailsiu savaitgaliais, o šeima mane pažįsta ir palaiko.

Kokių savybių reikia norint dirbti slaugytoja?

Manau, kad svarbiausia yra profesionalumas, nes jei nesi profesionalas, neišmanai savo darbo, negalėsi padėti žmogui.

Reikia žmogiškumo ir supratimo, nes pacientai jaučia stresą, bijo. Kiti galbūt yra vieniši ir jiems norisi bendravimo, bet neturi su kuo. Tokių būna labai dažnai. Stengiuosi juos palaikyti, užjausti. Jei žmogus nori pabendrauti – visada pabendrauju.

Taip pat reikia ir kantrybės, nes kartais pacientai į kabinetą įžengia su neigiamomis emocijomis, kurias išlieja ligoninėje.

Todėl manau, kad į mediciną žmonės turi stoti turintys pašaukimą ir norą padėti žmogui, bei pasižymėti tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip gailestingumas, kantrybė ir empatija.