Dalia Smagurauskaitė

Antrasis 2023 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, netrūko renginių, bedravome su žiniasklaidos atstovais ir daug pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Kaip jau tapo tradicija, populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Populiariausius 2023 m. antrojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje. Šio numerio naujiena – dalinamės RVUL ambasadoriais žiniasklaidoje – tais ligoninės darbuotojais, kurie daugiausiai bendravo su žurnalistais ir atstovavo mūsų ligoninei.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

„Kartais būna liūdna skaityti pašiepiančius komentarus apie išplėstinės praktikos slaugytojus – neva, dėl mūsų pas gydytojus visai nebus įmanoma patekti. Noriu pabrėžti, kad kiekvienas slaugos specialistas yra kompetentingas savo srityje ir gali pasirūpinti paciento slaugos poreikiais“, – teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriuje dirbanti išplėstinės praktikos slaugytoja Miglė Didbalytė. Ji papasakojo apie šios srities studijas, darbo specifiką ir problemas, su kuriomis susiduria ne vienas išplėstinės praktikos slaugytojas.

Prieš kelerius metus baigėte magistro studijas Vilniaus universitete ir įgijote išplėstinės praktikos slaugytojo specialybę. Papasakokite apie šias studijas, kokių papildomų teorinių ir praktinių įgūdžių įgavote?

Pradėkime nuo to, kad baigusi mokyklą pasirinkau slaugos bakalauro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), kurios truko ketverius metus. Iš karto po to įstojau į išplėstinės praktikos slaugos magistro studijas Vilniaus universitete (VU). Baigusi studijas įgijau sveikatos mokslų magistro laipsnį ir išplėstinės praktikos slaugytojo kvalifikaciją.

Išplėstinės praktikos slaugos studijos yra skirtos gilintis į slaugos mokslą ir skatinti slaugytojo savarankiškumą. Studijos paremtos amerikietišku išplėstinės praktikos slaugos modeliu, kuris atveria platesnes galimybes slaugytojui su pacientu dirbti savarankiškai pagal nustatytas kompetencijų ribas. Tai reiškia, kad studijuodama gavau naujausiais mokslo tyrimais ir praktika pagrįstų žinių, plačiau gilinausi į žmogaus anatomiją, klinikinę farmakologiją, genetiką, klinikinius laboratorinius tyrimus tam, kad turėčiau platesnį supratimą apie žmogaus organų sistemų veiklą. Po teorinės studijų dalies atlikome praktiką, mano atveju – skubios pagalbos skyriuje ir greitosios medicinos pagalbos stotyje.

Magistro studijos taip pat suteikė galimybę gilintis į dar siauresnę išplėstinės praktikos slaugos specializaciją. Kurią ir kodėl jūs pasirinkote?

Išplėstinės praktikos slaugą pradėjau studijuoti 2020 metais, tuo metu buvo galima rinktis vieną iš trijų specializacijų: anestezijos ir intensyviosios terapijos, pirminės sveikatos priežiūros arba skubiosios medicinos pagalbos išplėstinės praktikos slaugą.

Dar bakalauro studijų metais gavau tikrai labai daug praktikos ir slaugos namuose, ir įvairių profilių skyriuose ligoninėse: terapinio, chirurginio, operacinio, reanimacinio ir kt. O prieš pat pirmą pandemijos bangą turėjau galimybę atlikti praktiką priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, kuri labai sužavėjo. Nuo tada žinojau, jog ateityje savo karjerą noriu sieti su skubiosios medicinos šaka.

Skubioji medicina sužavėjo, nes tai yra pirmoji grandis, kurioje susiduriame su pacientu, kuriam pablogėjo sveikata ar ištiko ūminė būklė. Kiekvienas šioje srityje dirbantis specialistas turi būti pasiruošęs įvairaus sudėtingumo situacijoms, todėl norint pacientui suteikti geriausią pagalbą visada privalo būti budrus, išlaikyti šaltą protą ir situaciją vertinti kritiškai. Galimybė dirbti su neeilinėmis, ekstrinėmis situacijomis, kuriose turi panaudoti įgytą praktiką ir žinias, labiausiai paskatino pasirinkti šią sritį.

Kaip vertinate magistrantūros studijas?

Studijuodami gilinomės į pagrindines kritines klinikines būkles ir traumatologiją. Taip pat aiškinomės, kaip galime padėti pacientui, kuris kreipiasi į priėmimo skyrių turėdamas daug nusiskundimų – kaip įvertinti ir atrinkti, kuris nusiskundimas tuo metu yra svarbiausias ir kiek mes jam galime padėti savo savarankiškumo ir kompetencijos ribose.  Be to, daug dėmesio buvo skiriama ugdyti lyderio ir mentoriaus savybes.

Studijos buvo tikrai labai įdomios ir suteikė naujų žinių, paremtų moksliniais tyrimais ir praktiniais įrodymais. Vienintelis minusas, bet tai aplinkybės, kurių universitetas niekaip negalėjo pakeisti, – mano studijų metais buvo pandemija ir karantinas, todėl per praktiką ne visada galėjome būti šalia gydytojo ir stebėti jo darbą. Visa kita buvo puiku, kiekvienas iš mūsų turėjome tikrai gerus mentorius tiek RVUL, tiek kitose gydymo įstaigose. Žinoma, norėjosi šiek tiek daugiau laiko, nes ne kiekvieną dieną galime susidurti į įvairiomis situacijomis praktiškai, iš kurių galėtume mokytis ir vėliau įgytas žinias pritaikyti praktiškai.

Išplėstinės praktikos slaugytojas gali su pacientu dirbti savarankiškai. Paaiškinkite plačiau, ką tai reiškia praktiškai?

Pagal išplėstinės praktikos slaugos medicinos normą, yra bendrosios ir kiekvienai šakai priskirtos kompetencijos. Kadangi skubiosios medicinos šaka yra ganėtinai plati, mes turime galimybę savarankiškai suteikti pagalbą pacientams, kuriems pasireiškė įvairūs simptomai, pavyzdžiui, esant karščiavimui dėl įvairių ligų; esant sąmonės sutrikimams dėl hipo / hiperglikemijos, alkoholio vartojimo ar apsinuodijimo kitomis medžiagomis; teikti pagalbą esant organizmo intoksikacijai maistu; valdyti dėl patirtų traumų sukeliamus skausmus ar kraujavimą; esant epileptinei būklei ir daug kitų.

Pagal nustatytas kompetencijas galime savarankiškai atlikti analgezijos ir sedacijos procedūras, infuzoterapijos ir kraujo komponentų lašinimo paskyrimą, interpretuoti gautų laboratorinių tyrimų rezultatus, atlikti galūnių bei stuburo imobilizacijas, užtikrinti kvėpavimo takų praeinamumą panaudojant laringinę kaukę, viršgerklines priemones ir kt. Taigi kompetencija yra išties plati.

Kokias kliūtis pastebite sveikatos apsaugos sistemoje, trukdančias pilnai pritaikyti išplėstinės praktikos slaugos įgūdžius darbe?

Manau, kad šiuo metu dėl įvairių priežasčių išplėstinės praktikos slauga visoje šalyje dar nepakankamai išvystyta – sukurta per mažai darbo vietų šiai specialybei, neparuošti pareigybių aprašai ir kt. Visgi labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje galėsime peržiūrėti pareigas ir apsvarstyti, ką aš galiu duoti Skubios pagalbos skyriui kaip išplėstinės praktikos slaugytoja. Galimybių yra įvairių – galėtume priimti būtinosios medicinos pagalbos 4 kategorijos pacientus, traumas patyrusius pacientus ir taip sumažinti gydytojų krūvį, galbūt koncentruotis į administracinį darbą ir padėti organizuoti priėmimo darbo valdymą, prisidėti prie mokslinių tyrimų ar komunikacijos su kitais ligoninės skyriais ir įstaigomis ir kt.

Šiuo metu esate vienintelė išplėstinės praktikos slaugytoja RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Ar matote perspektyvas plačiau realizuoti savo kompetencijas?

Tam mums reikia daugiau išplėstinės praktikos slaugos specialistų. Todėl labai norėčiau paskatinti išplėstinės praktikos slaugytojus ateiti dirbti į RVUL. Slauga yra komandinis darbas, todėl kartu galėtume siekti pokyčio. Kol skyriuje yra tik vienas specialistas, tol yra ganėtinai sunku organizuoti darbą. Taip pat, reikia pelnyti tiek gydytojų, tiek pacientų pasitikėjimą. Tačiau atsiradus daugiau išplėstinės praktikos slaugytojų, manau, procesai ir darbo organizavimas būtų peržiūrėti ir vyktų žymiai sklandžiau bei paprasčiau.

Kalbant šalies mastu, ar daug studentų renkasi išplėstinės praktikos slaugos studijas?

Mūsų skubiosios medicinos pagalbos specializacijos grupėje buvo 9 žmonės, bet negalėčiau pasakyti, kad mūsų – išplėstinės praktikos slaugytojų – yra mažai. Atvirkščiai, kiekvienais metais studijas baigia vis daugiau specialistų. Pirmąsias laidas maždaug nuo 2015 m. paruošė LSMU, vėliau specialistus ruošti pradėjo VU ir Klaipėdos universitetas. Tačiau, kaip minėjau, kuriamos pirmosios specializuotos darbo vietos, todėl ir atrodo, kad šių specialistų nėra ar jie kažkur „dingsta“. Dažniausiai jie dirba kaip bendrosios praktikos slaugytojai ir laukia tiek teisinės bazės korekcijų, tiek pačių sveikatos priežiūros įstaigų susidomėjimo jais. Didėjantis išplėstinės praktikos slaugytojų skaičius paskatintų ir pagreitintų slaugytojų persiskirstymą įstaigoje, darbo apimtis ir pobūdį.

Ar visuomenė žino ir supranta, kad yra skirtingos slaugytojų kategorijos, o joms priskiriamos kompetencijos gali ženkliai skirtis?

Tai gan opus klausimas. Manau, kad visuomenė vis dar gan susiskirsčiusi į senesnio ir naujesnio mąstymo kartas. Pavyzdžiui, kai įstojau į šias studijas, artimoje aplinkoje buvo nepatenkintų vyresnio amžiaus žmonių, kurie sakė, kad tik keisiu sauskelnes ir prižiūrėsiu vyresnio amžiaus pacientus. Stengiausi jiems paaiškinti, kad slaugytojas gali būti savarankiškas specialistas ir rūpintis visų paciento slaugos poreikių užtikrinimu.

Manau, kad žinių apie slaugytojų specializacijas ir išplėstinės praktikos slaugytojų atsiradimą dar tikrai trūksta. O juk šalia bendrosios praktikos slaugytojos yra ir skubiosios medicinos, ir psichikos sveikatos, ir intensyviosios terapijos slaugytojas, ir kt. Mažai kas įsivaizduoja, kad pabaigus studijas ir toliau savo kvalifikaciją turime nuolat tobulinti seminaruose, mokymuose, praktiniuose užsiėmimuose.

Kalbant apie išplėstinės praktikos slaugą, informacijos trūksta bene labiausiai. Straipsnių antraštėse dažnai parašoma, kad plečiamos slaugytojų darbo kompetencijos, tačiau retai kada paaiškinama, kad ne visi slaugytojai gali perimti dalį darbo iš gydytojų ir padėti sumažinti jiems tenkantį krūvį bei sutrumpinti pacientų laukimo eiles – tai daro būtent išplėstinės praktikos slaugytojai, turintys platesnį ir gilesnį žinių bagažą konkrečioje medicinos srityje.

Ką pakeistų platesnis visuomenės informavimas?

Kartais būna liūdna skaityti pašiepiančius komentarus apie išplėstinės praktikos slaugytojus – neva, dėl jų pas gydytojus visai nebus įmanoma patekti. Noriu pabrėžti, kad kiekvienas slaugos specialistas yra kompetentingas savo srityje ir gali pasirūpinti pacientu. Lygiai taip pat ir išplėstinės praktikos slaugytojas baigia mokslus ir įgyja reikiamų žinių ir įgūdžių, kad galėtų padėti gydytojui – perimtų iš jo dalį pacientų. Visa tai reikalauja laiko, resursų ir motyvacijos, todėl pacientams prieš reaguojant neigiamai, derėtų prisiminti, kad esame kvalifikuoti specialistai, pasiruošę kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą.

Be to, pasaulinė praktika rodo, kad slaugytos vaidmuo sveikatos priežiūros sektoriuje ateityje tik augs, ir Lietuva nebus išimtis, todėl neturėtų būti kalbama apie sveikatos paslaugų suprastėjimą. Tikiuosi, kad jau netrukus atsiras abipusis pasitikėjimas. Be to, būtų puiku, jei sulauktume grįžtamojo ryšio apie mūsų darbą, apie suteiktą paslaugą – tai padėtų ir mums tobulėti. Mums reikia ir komandos palaikymo, nes kartais jaučiamės, kad esame „nematomi“ specialistai, nors esame motyvuoti ir norime prisidėti kuriant teigiamus pokyčius sveikatos priežiūros sistemoje.

„Kaip reikės gyventi toliau?“ – tokį nerimo kupiną klausimą neretai išgirsta Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Konsultacijų skyriuje dirbanti gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė. Tulžies pūslės akmenlige susirgę ir tulžies pūslės po operacijos netekę pacientai kreipiasi norėdami suprasti, kaip pasikeis jų mitybos rutina, kokių maisto produktų turėtų vengti.

Tulžies pūslės akmenligė – tai liga, kai tulžies pūslėje ar tulžies bei kepenų latakuose susidaro įvairaus dydžio akmenys. Gydytoja dietologė sako, kad daugiau nei pusė akmenis turinčių žmonių apie tai nežino, iki kol pasireiškia simptomai. Tačiau yra dalis žmonių, kurie apie tulžies pūslės akmenis nesužino visą gyvenimą arba juos gydytojas aptinka atsitiktinai, atlikdamas tyrimus dėl kitų nusiskundimų.

Visgi, jei tulžies akmenys sparčiai auga arba pajuda ir užkemša latakus, atsiranda tokie simptomai kaip dešiniojo šono skausmas ir diegliai, pilvo pūtimas, pykinimas, šlapimas įgauna tamsų atspalvį, o išmatos – šviesų. Taip pat gali atsirasti odos niežulys ar net pasireikšti gelta. D. Pipiraitė-Lazarevičienė pabrėžia, kad skausmas labai dažnai prasideda gausiau pavalgius.

Tulžies pūslės akmenų susidarymą skatina keli veiksniai. „Šiuos veiksnius galima skirstyti į kontroliuojamus ir nekontroliuojamus. Kontroliuojami rizikos veiksniai, pirmiausia, yra netinkama mityba – tai gali būti ir per riebus, per daug cholesterolio turintis maistas, ir dažnas badavimas. Taip pat padidėjęs svoris, cukrinis diabetas, įvairios kepenų ir tulžies pūslės ligos. Prie nekontroliuojamų veiksnių priskiriamas amžius – vyresni žmonės dažniau suserga akmenlige, taip pat genetika, moteriška lytis (vaisingo amžiaus ar nėščioms moterims)“, – vardija gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė.

Tulžies pūslės akmenligei diagnozuoti atliekamas echoskopinis tyrimas. RVUL akmenligė dažniausiai gydoma minimaliai invazinės chirurgijos būdu – gydymą taiko gydytojas abdominalinis chirurgas. Po planinės operacijos, jei nepasireiškia komplikacijų, pacientas grįžti namo gali net ir tą pačią dieną. Tuomet prasideda naujas gyvenimo etapas, kai reikia labiau susirūpinti savo mityba.

D.Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad sėkmingai gyventi be tulžies pūslės tikrai galima, tačiau reikia laikytis bendrų mitybos rekomendacijų: „Pradėkime nuo valgio režimo – reikėtų valgyti 3 kartus per dieną (pusryčius, pietus ir vakarienę), taip pat nepamiršti 2–3 užkandžių tarp pagrindinių valgymų (priešpiečių, pavakarių, priešnakčių). Maistą rekomenduojama virti vandenyje, garuose ar troškinti vandenyje, nerekomenduojama gaminant maistą naudoti riebalų, riebių padažų. Valgomas maistas turėtų būti šiltas arba kambario temperatūros, reikėtų vengti labai šalto arba karšto maisto. Valgyti reikėtų lėtai. Praėjus 2–3 mėnesiams po operacijos, rekomenduojamas maistas, turintis daug skaidulinių medžiagų, pavyzdžiui, pilno grūdo duona, avižos, brokoliai, bananai ir kt. Taip pat būtinas fizinis aktyvumas.“

Gydytoja dietologė rekomenduoja nevalgyti kepto, rūkyto, konservuoto maisto, vengti riebaus, turinčio daug cholesterolio maisto. Tiesa, ji pabrėžia, kad nedidelis kiekis riebalų racione reikalingas, juos galima gauti valgant riebią žuvį ar naudojant augalinių riebalų turintį maistą (avokadus, aliejų, alyvuoges). Nereikėtų valgyti daržovių, turinčių eterinių aliejų, pavyzdžiui, česnakų, svogūnų, ridikėlių, ridikų. Kalbant apie gėrimus, gydytoja ragina vengti alkoholio, negerti šaltų gėrimų, gerti tik silpną kavą. Taip pat, nekramtyti kramtomos gumos, nevartoti čiulpiamų saldainių, burnos gaiviklių. Labai svarbu netekus tulžies pūslės nesiimti drastiško svorio metimo, nebadauti – svoris kristi turėtų ne daugiau kaip 10 proc. kūno masės per 6 mėn. (pavyzdžiui, jei sveriate 100 kg, per 6 mėn. galite numesti 10 kg svorio).

„Panašūs patarimai galioja ir norint išvengti tulžies pūslės akmenligės. Pirmiausia reikėtų subalansuoti mitybą – valgyti daugiau augalinio maisto. Valgyti pusryčius ir iš viso valgyti 3–5  kartus per dieną, gerti užtektinai vandens. Taip pat svarbu reguliarus fizinis aktyvumas“, – apibendrina gydytoja.

Pateikiame mitybos lentelę su rekomenduojamais ir vengtinais produktais bei patiekalais (atsisiųskite pdf formatu):

Ilgametė patirtis, didelė kompetencijų įvairovė, mokslo bei technologijų inovacijos padėjo mums tapti viena lyderiaujančių gydymo įstaigų Lietuvoje ir labai svarbia nacionalinės sveikatos sistemos dalimi. Bet už visų šių pasiekimų, žinoma, stovi žmonės – RVUL darbuotojai.

Beveik 2 tūkst. profesionalų, kurie dieną naktį pasiruošę gelbėti gyvybes ir teikti skubią pagalbą kam jos labiausiai reikia, kurie diagnozuoja ir gydo ligas, išsiaiškina jų priežastis, slaugo ir globoja palatose, padeda greičiau atsistoti ant kojų, ruošia maistą, rūpinasi švara ir tvarka. Dar daugybė specialistų dirba „už kadro“, kad ligoninė galėtų veikti kaip darnus mechanizmas.

Apie tai ir yra naujasis RVUL įvaizdinis video. Kviečiame pasižiūrėti!

Dėkojame visiems kolegoms ir GMP tarnybos Vilniaus filialui, prisidėjusiems prie idėjos įgyvendinimo įamžinant mūsų ligoninės darbo akimirkas.

Šventiniai stalai jau netrukus bus nukrauti ne visada lengvai virškinamais ar sveikais patiekalais. Prisėdęs prie tokio stalo retas kuris pagalvoja apie saiką ir pasijunta blogai. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Konsultacijų centre dirbanti gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad pirmiausia reikia daryti viską, kad apsinuodijimo būtų išvengta: tinkamai laikyti ir ruošti maistą, valgant jausti saiką, valgyti mažomis porcijomis, vengti sunkiai virškinamo maisto, nepiktnaudžiauti alkoholiu, nepamiršti judėti. Taip pat gydytoja dalinasi patarimais, ką daryti, jei apsinuodijimo išvengti nepavyko.

Rinkitės sveikus produktus

Įvairios salotos su majonezu, kiaušiniai, kepsniai, riebūs padažai, tortai ir daug kitų kaloringų bei ne itin sveikų patiekalų yra įprasta didžiausių metų švenčių stalo dalis. Tačiau gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad kiekviena šeima gali susikurti naujų – sveikesnių – patiekalų tradicijas, kurios leis kalėdiniu laikotarpiu džiaugtis lengvu skrandžiu, be virškinimui palengvinti skirtų vaistų ar net apsilankymo gydymo įstaigoje.

„Pavyzdžiui, užkandžiams galima patiekti keptų daržovių, šviežių vaisių, įdarytų džiovintų vaisių. Vietoj raudonos mėsos rinktis vištieną, kalakutieną ar žuvį. Garnyrui gaminti salotas iš šviežių daržovių ir pagardinti jas aukščiausios kokybės alyvuogių aliejumi ir prieskoninėmis žolelėmis, o ne majonezu. Reikėtų vengti riebių padažų. Desertui puikiai tinka vaisiai ir nedidelis gabalėlis torto“, – vardija gydytoja.

Neprisikraukite pilnos lėkštės

Per gausios kalėdinės vaišės gali baigtis virškinamojo trakto negalavimais – rėmeniu, viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, kasos uždegimu, apsinuodijimu maistu. D. Pipiraitė-Lazarevičienė ragina valgyti saikingai ir ne būtinai ragauti visko iš eilės ir iš karto: „Pradėkime nuo Kūčių. Paragauti visų 12 patiekalų iš karto tikrai nebūtina – mėgaukitės po kelis patiekalus per valandą, tarp valgymų darykite pertraukas, per kurias pajudėkite. Taip virškinimo sistema bus mažiau apkrauta. Prisiminkite, kad šventės prasmė – buvimas kartu ir bendravimas, o ne valgymas. Tas pats principas galioja ir kalėdiniam susibūrimui – nedidelės porcijos, pasivaikščiojimai lauke, pokalbiai, žaidimai. Įvairios veiklos padės išvengti nuolatinio užkandžiavimo ir pagerins virškinimą. Taip pat nepamirškite gerti vandens.“

Gydytoja primena, kad pagrindiniai apsinuodijimo maistu simptomai yra pykinimas, pilvo skausmas, vėmimas ir viduriavimas, karščiavimas. Šie simptomai paprastai praeina per 1–2 paras. Jei viduriuojama ar vemiama ilgiau nei dvi paras, organizmas gali dehidratuoti, sutrinka elektrolitų pusiausvyra, todėl būklė gali būti pavojinga. Tokiu atveju jau reikia kreiptis į medikus.

Tikrinkite, ar maistas šviežias

Pagamintą, bet nesuvalgytą maistą būtina saugoti tinkamoje temperatūroje, o prieš dar kartą jį patiekiant ant stalo būtina atkreipti dėmesį į šviežumą. Termiškai apdorojant maistą vidinė temperatūra turi pasiekti ne mažesnę kaip +75°C  temperatūrą. Pagaminto maisto kambario temperatūroje nereikėtų laikyti ilgiau nei dvi valandas.  Greitai gendančius maisto produktus, pagamintą nesuvartotą maistą būtina laikyti šaldytuve nuo 0 °C iki +6 °C temperatūroje. Šaldytuve turi būti pakankamai vietos maistui laikyti. „Neperpildykite šaldytuvo ar šaldiklio lentynų, kad užtikrintumėte tinkamą temperatūrą. Pagamintą maistą šaldytuve laikykite kuo trumpiau, ypač žuvies, silkės patiekalus reiktų suvartokite tą pačią dieną. Per Kūčias mėgstami grybai yra sunkiai virškinamas maistas, todėl juos reikėtų valgyti itin saikingai ir tik įsitikinus, kad jie tinkami vartoti. Taip pat prieš patiekdami vakarykštį maistą patikrinkite, ar nepakito jo išvaizda, kvapas, ar konservuotų produktų talpos dangtelis neišsipūtęs, nėra burbuliukų. Kilus bent menkiausiai abejonei – nevalgykite ir tikrai nebandykite „neutralizuoti“ alkoholiu, nes tik dar labiau pakenksite sau“, – sako D. Pipiraitė-Lazarevičienė.

Be to, gydytoja dietologė primena, kad atidiems reikėtų būti ir gaminant maistą – laikytis pagrindinių higienos taisyklių. Pavyzdžiui, termiškai neapdorotus produktus, tokius kaip šviežia mėsa ar žuvis, laikyti atskirai nuo iš karto vartoti skirtų produktų, naudoti atskirus peilius ir pjaustymo lenteles. Šaldytuve neapdorotus produktus reikia laikyti sandariuose induose.

Riebus maistas ir „burbuliukai“

Vienas didžiausių šventinio stalo pavojų – su riebiais patiekalais vartojamas alkoholis, ypač „burbuliukai“, nes toks derinys gali sukelti pankreatitą (kasos uždegimą). Ūmus pankreatitas yra vienas pagrindinių virškinimo sutrikimų, dėl kurio žmonės atsiduria gydymo įstaigoje. Gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė pabrėžia, kad šventiniu laikotarpiu tokių atvejų ypač padažnėja.

„Ūmus kasos uždegimas prasideda staiga, jam būdingi simptomai – stiprus juosiantis skausmas viršutinėje pilvo dalyje, pykinimas, nevirškinimo jausmas, vėmimas, viduriavimas, karščiavimas. Pankreatitas gydomas gydymo įstaigoje, todėl jaučiant minėtus simptomus būtina kreiptis į SPS. Apie 10–30 proc. sunkaus ūminio pankreatito atvejų, priklausomai nuo kasos pažeidimo, gali baigtis mirtimi“, – perspėja gydytoja.

Apsinuodijimas alkoholiu

„Tiek valgant, tiek geriant didžiausia rizika yra saiko neturėjimas. Tad viena taurė vyno greičiausiai žalos nepadarys, tačiau kelios dienos besaikio alkoholio vartojimo gali baigtis įvairaus spektro sveikatos sutrikimais – nuo sąmonės netekimo, gausaus vėmimo iki traumų, paspringimo esant komoje, sunkaus nekrotinio kasos uždegimo, sunkaus ir negrįžtamo smegenų ir kepenų pakenkimo ir mirties. Todėl raginu prie stalo elgtis atsakingai“, – sako gydytoja dietologė.

Per didelis suvartoto alkoholio kiekis sukelia pykinimą ir vėmimą, o apsinuodijus rimčiau – pasireiškia tokie simptomai kaip sutrikusi koordinacija, traukuliai, netolygus ir sulėtėjęs kvėpavimas, žema kūno temperatūra, pamėlusi oda, sąmonės praradimas. Tokiu atveju būtina kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Kaip padėti sau apsinuodijus?

Gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad pirmiausia reikia daryti viską, kad apsinuodijimo būtų išvengta: tinkamai laikyti ir ruošti maistą, valgant jausti saiką, valgyti mažomis porcijomis, vengti sunkiai virškinamo maisto, nepiktnaudžiauti alkoholiu, nepamiršti judėti ir kt.

„Jei visgi apsinuodijimo išvengti nepavyko, o vėmimas ir viduriavimas yra neintensyvūs, žmogus turėtų gerti daug skysčių – šilto vandens arba virškinamo trakto sutrikimus lengvinančias arbatas (kmynų, ramunėlių ir pan.). Geriausia skysčius gurkšnoti po nedaug, bet visą dieną, o ne kartais ir dideliais kiekiais. Nerekomenduojama gerti alkoholio, cukraus ir kofeino turinčių gėrimų. Taip pat galima vartoti medikamentus, gerinančius  virškinimo sistemos darbą, stabdančius viduriavimą, slopinančius nemalonius simptomus. Jei šiek tiek pakilo temperatūra, galima išgerti paracetamolio ar ibuprofeno. Vėmimui ir pykinimui praėjus, žmogus gali užkąsti lengvai virškinamo maisto, pavyzdžiui, liesos mėsos, ryžių, virtos vištienos. Jei simptomai nepraeina per dvi paras, kaip minėjau, būtina kreiptis profesionalios pagalbos“, – vardija gydytoja.

„Galvos traumas, atviras smegenų operacijas, smegenų dekompresijos procedūras ar kitą gydymą patyrusiems pacientams neretai reikalinga kranioplastika – sudėtinga neurochirurginė procedūra, kurią atliekant atkuriama trūkstama kaukolės kaulo dalis. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) galime pasiūlyti 3D modeliavimu paremtų personalizuotų kranialinių implantų. Klinikiniai tyrimai rodo, kad jie yra žymiai pranašesni yra tradicinius“, – sako RVUL dirbantys gydytojai neurochirurgai. Jie papasakojo apie vieno iš pacientų patirtį ir naujos technologijos privalumus tiek pacientams, tiek gydytojams.

Galvos trauma baigėsi kaukolės implantu

Šiais metais kelių RVUL Neurochirurgijos skyriaus pacientų gydymui buvo pradėti naudoti naujos kartos kranialiniai implantai. Ligoninėje dirbantis gydytojas neurochirurgas Artūras Rožukas pasakoja, kad vienas  tokių pacientų buvo Antanas (vardas pakeistas). Į ligoninę jis pateko patyręs galvos traumą: „Pacientas į gydymo įstaigą kreipėsi praėjus maždaug parai nuo patirtos traumos, prasidėjus epilepsijos priepuoliui. Atlikę kompiuterinės tomografijos tyrimą pastebėjome 12 mm dydžio subdurinę hematomą, t. y., kraujavimą. Subdurinė hematoma yra potencialiai pavojinga būklė, nes dėl jos gali atsirasti smegenų spaudimas, ji gali sukelti tokius simptomus, kaip galvos skausmas, sąmonės netekimas, neurologiniai sutrikimai ir kt., todėl pacientas buvo operuotas.

Praėjus kelioms dienoms po hematomos pašalinimo operacijos dar kartą atlikus kompiuterinės tomografijos tyrimą, po kauliniu lopu pastebėjime pūlingų skysčių sankaupą. Prireikė dar vienos operacijos, kurios metu pašalinome kaulinį lopą, kad infekcija nesivystytų ir būtų pašalintas pavojus sveikatai. Laikydamiesi medicininių rekomendacijų, kaulinio lopo į jo vietą jau negrąžinome, nes jis ir toliau skatintų uždegiminį procesą.“

Neurochirurgas A. Rožukas paaiškina, kad tais atvejais, kai pacientai dalinai ar visiškai praranda kaukolės kaulą, reikalinga kranioplastika – sudėtinga chirurginė procedūra, kurią atliekant yra atkuriamas kaukolės vientisumas. Dažniausiai kranioplastika reikalinga pacientams, patyrusiems galvos traumas, taip pat po galvos smegenų insultų gydymo chirurginiu būdu, po galvos smegenų dekompresijos procedūrų, smegenų navikų šalinimo ar atliekant revizines operacijas dėl infekcijos ir kt. Tokia operacija buvo atlikta ir pacientui Antanui, tačiau vietoj įprastai naudojamo kraniocemento kaului atkurti, buvo pasitelktos šiuolaikinės technologijos – 3D modeliavimas ir individualus implantas.

Personalizuoti kranialiniai implantai

Operaciją pacientui atliko RVUL Neurochirurgijos skyriuje dirbantis gydytojas neurochirurgas Artūras Tamulis. Anot jo, taikant įprastą techniką, kai trūkstamas kaukolės kaulo elementas formuojamas iš kraniocemento, išlieka didesnė uždegiminio proceso rizika. Be to, kraniocemento implantą reikia suformuoti rankomis per itin trumpą laiką jau vykstant operacijai.

„Gydytojui neurochirurgui tenka „sumaišyti“ specialų cementą ir iš gautos masės vos per 4–8 minutes suformuoti kaukolės kaulo defekto vietą kaukolės kaulo lopinį – išgauti reikiamą formą, pritaikyti kraštus, stengiantis kuo labiau atstatyti kaukolės kaulo vientisumą ir formą. Tačiau dabar geresniems klinikiniams ir estetiniams rezultatams pasiekti RVUL pacientams jau galime pasiūlyti individualius kranialinius implantus, kurie, kaip rodo klinikiniai tyrimai, yra žymiai pranašesni“, – sako gydytojas neurochirurgas.

Šie individualūs implantai gali būti gaminami iš medicininio titano lydinio arba iš polieter-eter-ketono (PEEK –aukštos kokybės inžinerinio aukštatemperatūrinio plastiko). Jie pasižymi tvirtumu, yra lengvi ir biologiškai suderinami su žmogaus organizmu.

Naudojant individualius implantus sumažėja operacinių ir pooperacinių komplikacijų rizika, sutrumpėja operacijos laikas, o pati operacija yra mažiau invazinė – tausojami sveikieji audiniai, pacientas praranda mažiau kraujo. O svarbiausia, kad kiekvienas implantas yra projektuojamas pagal konkretų kaukolės kaulo defektą, todėl yra pilnai atkuriama galvos kaukolės anatomija ir funkcionalumas (apsauginė smegenų funkcija), užkertamas kelias antrinei galvos smegenų traumai, infekcijoms ir komplikacijoms, atkuriama paciento estetinė išvaizda. To rezultatas – geresnė paciento sveikata ir gyvenimo kokybė. Pacientas Antanas po sėkmingai atliktos kranioplastikos operacijos ir nepasireiškus jokioms komplikacijoms buvo išleistas į namus ir vėliau neturėjo jokių nusiskundimų.

3D technologijos neurochirurgijoje

3D modeliavimu paremtų personalizuotų kranialinių implantų technologija kaukolės kaulo defektų gydymui yra gan nauja ir naudojama tik didžiosiose šalies gydymo įstaigose. Gydytojas neurochirurgas A. Tamulis pasakoja, kad personalizuoti kranialiniai implantai projektuojami ant konkretaus paciento kaukolės 3D anatominio modelio. Šis modelis sukuriamas iš kompiuterinės tomografijos tyrimo vaizdų, todėl tiksliai atitinka paciento kaukolės anatomiją ir pasitarnauja užpildant defektą.

„Priešoperacinis planavimas yra neatsiejama sėkmingos operacijos dalis, todėl papildomi įrankiai virtualioje aplinkoje yra labai vertingi. Turėdamas 3D vaizdą kompiuterio ekrane galiu detaliai apžiūrėti ir įvertinti paciento kaukolės kaulo defektą, planuoti operacijos eigą, sukurti tikslų implanto dizainą, planuoti implanto tvirtinimo prie kaukolės vietas. Taip pat, prireikus, planavimo metu galima patikslinti ar pakeisti personalizuoto implanto savybes“, – sako A. Tamulis.

Dar vienas 3D technologijos privalumas – priešoperacinio planavimo metu gydytojai turi galimybę analizuojamą implanto 3D modelį turėti savo rankose. Pasak gydytojo neurochirurgo A. Tamulio, papildomai rankose laikant anatominius modelius, galima susipažinti su esamu kaukolės kaulo defektu, praktiškai patikrinti ar implantas idealiai tinka pacientui. Privalumų yra ir daugiau – operuojantis gydytojas neurochirurgas gauna jau pagamintą, idealiai tinkantį implantą, jo nereikia formuoti patiems operacijos metu, todėl palengvinamas ir chirurgo darbas. „Būtent todėl tiek aš, tiek mano kolegos gydytojai neurochirurgai esant galimybei pacientų gydymui taikome šiuolaikines 3D technologijas“, – džiaugiasi A. Tamulis.

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad antibiotikais gydomas maždaug vienas iš trijų ligoninėse besigydančių pacientų, tačiau apie 50 proc. atvejų antibiotikai yra skiriami neracionaliai. Lapkričio 18–24 dienomis minint Pasaulinę supratimo apie antimikrobinį atsparumą savaitę Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Laboratorinės diagnostikos skyriaus vedėja, laboratorinės medicinos gydytoja dr. Greta Vizujė pasidalino įžvalgomis apie perteklinį antibiotikų vartojimą ir įvardijo dažniausiai žmonių daromas klaidas vartojant šiuos vaistus.

Atsparumas antibiotikams – pavojingas

Antibiotikai arba antimikrobiniai vaistai, yra vaistai, naikinantys bakterijas arba slopinantys jų augimą ir dauginimąsi, skirti infekcijoms gydyti. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad antibiotikais gydomas maždaug vienas iš trijų ligoninėse besigydančių pacientų, tačiau apie 50 proc. atvejų antibiotikai yra skiriami neracionaliai.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) ESAC-net stebėsenos duomenimis, 2020 m. Lietuvos ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose antibiotikų suvartojimas buvo didžiausias Europos Sąjungoje. 2021 m. antibiotikų suvartojimas Lietuvos ligoninėse buvo trečias tarp Europos sąjungos stacionarinių gydymo įstaigų. „Neracionalus antibiotikų vartojimas lemia, kad dėl genetinių pokyčių atsiranda antibiotikams atsparių bakterijų. Tokios bakterijos ilgiau išgyvena, lyginant su jautriomis bakterijomis, ir toliau dauginasi, sukeldamos ilgesnes, sunkesnės eigos ligas ar net mirtį. Pastaraisiais metais vis daugiau šalių praneša išskyrę net ir visiems antibiotikams atsparių bakterijų“, – pasakoja dr. G. Vizujė.

ECDC Europos antimikrobinio atsparumo tinklo EARS-Net duomenimis, Lietuvoje antimikrobinis atsparumas taip pat didėja ir tampa vis opesne problema. Pavyzdžiui, nuolat daugėja karbapenemams atsparių Acinetobacter baumannii, atsparių trečios kartos cefalosporinams, karbapenemams Klebsiella pneumoniae, vankomicininui atsparių Enterococcus faecium bakterijų. Daugiau kaip 70 proc. šių atsparių bakterijų sukelia ligoninėje įgytas, t. y., hospitalines infekcijas. Net ir išgydžius pacientą, kuriam infekciją sukėlė atsparios bakterijos, jis gali išlikti jų nešiotoju iki 12 mėn. Todėl šios bakterijos plinta ne tik stacionarinėse gydymo įstaigose, bet ir visuomenėje. Gana dažnai pasitaiko, kai visuomenėje įgytą infekciją sukelia meticilinui atsparus S.aureus – MRSA.

Nauji antibiotikai – ne visada veiksmingi

„Ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos aptarnauja didžiausią pacientų srautą, o jose paskiriama antibiotikų daug ir dažnai nebakterinės kilmės infekcijoms gydyti, remiantis vien klinikiniais požymiais. Todėl kyla dar viena problema – pacientui patekus į ligoninę, jam tenka skirti ženkliai platesnio veikimo spektro antibiotikus. Ligoninės aplinkoje dėl dažno ir plataus veikimo spektro antibiotikų vartojimo įsivyrauja dauginio atsparumo antibiotikams bakterijos. 2022 m. Europos Komisija kartu su valstybėmis narėmis konstatavo, kad atsparumas antibiotikams  yra viena iš trijų svarbiausių prioritetinių grėsmių sveikatos sistemai, – apie neraminančias tendencijas pasakoja dr. G. Vizujė. – Apskaičiuota, kad kasmet ES daugiau kaip 35 000 žmonių miršta dėl antibiotikams atsparių bakterijų sukeltos infekcijos. Tai lemia didelius iššūkius sveikatos priežiūros sistemoms, nes mažėja antibiotikų pasirinkimas, ypatingai pacientams, kurių imunitetas susilpnėjęs dėl amžiaus (naujagimiai, senyvi žmonės), kuriems dėl susirgimo taikomas imunosupresinis gydymas, pacientams su transplantuotais organais ir kt. Jiems tenka skirti alternatyvius, plataus veikimo spektro antibiotikus, kurie turi sunkesnį šalutinį poveikį.“

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo 2017 m. liepos mėn. patvirtinta 11 naujų antibiotikų. Anot laboratorinės medicinos gydytojos, išskyrus kai kurias išimtis, naujai patvirtinti antibiotikai neturi didelės klinikinės naudos, palyginti su jau egzistuojančiais antibiotikais, nes daugiau kaip 80 proc. jų priklauso esamoms antibiotikų grupėms, kurioms bakterijos jau yra atsparios. Todėl numatoma, kad atsparumas greitai atsiras ir naujai sukurtiems antibiotikams. „Šiuo metu kuriami 43 antibiotikai ar esamų antibiotikų deriniai su nauja veikliąja medžiaga. Tik keli iš jų atitinka bent vieną iš PSO inovacijų kriterijų (t. y., nėra žinomo kryžminio atsparumo, nauja prisijungimo bakterijoje vieta, veikimo mechanizmas ir / ar nauja grupė). Antibiotikų, su kuriais atliekami klinikiniai tyrimai, ar neseniai patvirtintų naujų antibiotikų nepakanka, kad būtų galima spręsti didėjančio atsparumo antibiotikams ir plitimo problemą“, – sako dr. G. Vizujė.

Kokias klaidas daro pacientai?

„2022 m. atliktos specialios „Eurobarometro“ apklausos metu nustatyta, kad ES šalių žmonėms vis dar trūksta žinių apie antibiotikus. Tik pusė apklaustųjų žinojo, kad antibiotikai yra neveiksmingi kovojant su  virusais. Be to, beveik kas dešimtas ES pilietis vartoja antibiotikus be recepto. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvos gyventojams taip pat būdingas klaidingas supratimas apie antibiotikus. Pavyzdžiui, žmonės nesilaiko gydytojų rekomendacijų ir savo nuožiūra nustoja vartoti antibiotikus pasijutę geriau, geria antibiotikus rečiau ar dažniau nei paskyrė gydytojas, dalinasi antibiotikais su artimaisiais ar draugais. Taip pat sirgdami virusine peršalimo liga pradeda gerti antibiotikus, kurie liko nuo ankstesnio gydymo. Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad „profilaktinis“ antibiotikų vartojimas neapsaugo nuo bakterinių komplikacijų, nes antibiotikai virusinės infekcijos metu naikina natūralią žmogaus gleivinių, žarnyno mikroflorą, kuri apsaugo nuo patogeninių bakterijų patekimo“, – klaidas vardija laboratorinės medicinos gydytoja.

Anot dr. G. Vizujės, perteklinį antibiotikų skyrimą ir vartojimą gali sumažinti racionalaus antibiotikų skyrimo rekomendacijos, mokymai gydytojams, nuolatinė antibiotikų skyrimo stebėsena sveikatos priežiūros įstaigose, ribojamų antibiotikų sąrašai, kvalifikuotų specialistų konsultacijos gydytojams dėl antibiotikų skyrimo. Ne mažiau svarbu stabdant atsparių antibiotikams bakterijų perdavimą, plitimą gydymo įstaigose yra tinkamas infekcijų kontrolės reikalavimų laikymasis. Taip pat svarbus ir visuomenės švietimas.

Prie racionalaus antibiotikų vartojimo, medicinos personalo ir visuomenės švietimo prisideda kasmet lapkričio mėnesį organizuojami renginiai. Europos supratimo apie antimikrobinį atsparumą diena (EAAD) vyksta lapkričio 18 d., lapkričio 18–24 dienomis minima Pasaulinė supratimo apie antimikrobinį atsparumą savaitė (WAAW). Jos metu siekiama didinti medicinos darbuotojų ir visuomenės informuotumą ir supratimą apie antimikrobinį atsparumą, siekiant sumažinti vaistams atsparių infekcijų atsiradimą ir plitimą, išsaugant antibiotikus infekcijų gydymui. Kaip ir praėjusiais metais, 2023 m. tema lieka ta pati – „Antimikrobinio atsparumo prevencija kartu“.

Daugiau informacijos:

https://www.ecdc.europa.eu/en/news-events/european-antibiotic-awareness-day-eaad-2023

https://www.who.int/campaigns/world-amr-awareness-week/2023

Cukrinis diabetas (CD) yra lėtinė medžiagų apykaitos liga, kuri paliečia vieną iš dešimties žmonių visame pasaulyje ir yra viena didžiausių mūsų laikų visuomenės sveikatos problemų, bloginanti ne tik sergančiųjų fizinę sveikatą ir gyvenimo kokybę, bet veikianti ir visą visuomenę bei sveikatos priežiūros sistemą. Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, 2021 m. 536,6 mln. žmonių sirgo CD, ir numatoma, kad 2045 m. sergančiųjų skaičius pasieks apie 783,7 mln. visame pasaulyje.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja endokrinologė ir Vilniaus universiteto docentė dr. Lina Zabulienė sako, kad sergant diabetu pacientams ir jų artimiesiems kyla nemažai iššūkių – nuo reguliaraus vaistų vartojimo ir nuolatinio gliukozės rodiklių stebėjimo iki mitybos ir fizinio aktyvumo sustygavimo bei gebėjimo laiku priimti tinkamus sprendimus, ūmiai pasikeitus sveikatos būklei. Situaciją apsunkina ir tai, kad sergantieji diabetu dažnai serga ir keliomis gretutinėmis lėtinėmis ligomis, todėl reikia derinti visų jų gydymą ir užtikrinti dar uolesnę savirūpą.

Gydymo sėkmė nemaža dalimi yra paciento rankose

„Cukrinis diabetas yra daugialypė liga, todėl siekiant tinkamai valdyti ligą ir laiku išvengti komplikacijų, reikia veiksmingų inovatyvių savirūpos ir gydymo strategijų, individualizuotos priežiūros ir nuolatinio budrumo, – teigia gydytoja endokrinologė dr. L. Zabulienė. – Pagrindinis diabeto gydymo tikslas – optimali gliukozės kiekio kraujyje kontrolė, nes gliukozės kiekio svyravimai gali lemti ūmias ir lėtines komplikacijas. Dėl ūmių komplikacijų žmogų gali ištikti hipoglikemija, kai gliukozės kiekis nukrenta iki 3,9 mmol/l ir mažiau, arba priešingai – esant labai aukštam gliukozės kiekiui gali išsivysti diabetinė ketoacidozė ar kitos būklės, nulemiančios poreikį skubiai hospitalizacijai. Dėl nepakankamai veiksmingo gydymo ir ilgalaikio gliukozės kiekio padidėjimo gali vystytis diabetinė retinopatija (pažeidžiamos akys ir blogėja regėjimas), diabetinė nefropatija (pakenkiami inkstai, blogėja inkstų veikla ir vystosi lėtinė inkstų liga), diabetinė polineuropatija (daugiausia pažeidžiami kojų nervai, sutrinka pėdų jautrumas, atsiranda jų skausmai, deginimo pojūtis). Dažnai diabetu sergantį žmogų tarsi neprašytas duetas lydi širdies ir kraujagyslių ligos, jį gali ištikti miokardo infarktas, insultas ar gali būti pažeistos kojų arterijos, todėl vystosi periferinė arterijų liga“.

Pasak gydytojos endokrinologės, sėkmingam diabeto gydymui nemažai įtakos turi ir paties paciento motyvacija bei įsitraukimas į gydymą, pastangos laikytis gydytojo rekomendacijų, pasirengimas mokytis ir bendradarbiauti, o taip pat drąsa kreiptis pagalbos, susidūrus su netikėtomis situacijomis. Ji išskiria keletą svarbių aspektų, padedančių „priimti ir susigyventi“ su diabeto diagnoze ir sėkmingai valdyti šią ligą, išlaikant gyvenimo kokybę bei galimybę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar:

• aktyvus domėjimasis ir patikima informacija apie sveikatą, savirūpą bei vaistų vartojimą;
• reguliarus visų vaistų vartojimas, juos vartojant nustatytu laiku ir rekomenduota doze;
• nuolatinis savo savijautos stebėjimas, reguliari savirūpa;
• rizikos veiksnių mažinimas ir sveika gyvensena;
• artimųjų įtraukimas į ligos pažinimą;
• bendradarbiavimas su gydančiu gydytoju ir slaugytoja diabetologe.

 Ką svarbu aptarti su specialistu konsultacijos metu

Gydytoja dr. Lina Zabulienė pataria kiekvieno pokalbio su gydančiu gydytoju ar slaugytoja diabetologe metu būtinai aptarti 3 dalykus – ką ir kada pacientas turi matuoti ir registruoti, į kokias būkles reikia reaguoti nedelsiant ir kokius, kaip ir kada vartoti vaistus.

„Namuose matuoti rekomenduojama įvairius sveikatos ar gyvensenos rodiklius: gliukozės kiekį, arterinį kraujospūdį, svorį, ketonų kiekį šlapime, išgeriamų skysčių ir suvalgomo maisto kiekį, nueitų žingsnių skaičių ar aktyvaus judėjimo laiką, taip pat stebėti pėdų ir vaistų švirkštimo vietų būklę ir kt., – vardija gydytoja endokrinologė. – Pacientas turėtų žinoti, kokiems rodikliams esant (pvz., hipoglikemija ar hiperglikemija, pakilęs arterinis kraujospūdis, svorio pokyčiai ar pan.) ir kokiems simptomams pasireiškus būtina laiku kreiptis pagalbos į gydytoją arba skambinti Bendrajam pagalbos centrui 112, o taip pat – kokius vaistus vartoti, tarkime, pakilus temperatūrai, kaip keisti vartojamų vaistų nuo diabeto dozę susirgus ūmia liga ar pablogėjus kitų lėtinių ligų būklei.“

Sveika gyvensena – privalomas gydymo recepto ingredientas

Susirgus diabetu, o ypač pradėjus vartoti insuliną, daugumai pacientų tenka kurti naują mitybos ir fizinės veiklos rutiną. „Keisti gyvenseną tikrai nėra lengva, tam reikia ne tik išmanymo, bet ir valios, kasdienių pastangų, o svarbiausia – tikėjimo, kad pavyks. Tačiau kasdien sąmoningai ugdomi naujos gyvensenos ir savirūpos įgūdžiai ilgainiui duoda išties puikių rezultatų – gerą savijautą, didesnį produktyvumą, pozityvią nuotaiką,“ – aiškina gydytoja dr. L. Zabulienė.

Kalbant apie sergančiųjų diabetu mitybą, specialistė pataria pacientams į lėkštę žvelgti ne „alkano vilko“, bet maisto kritiko akimis ir suvalgytus kąsnius registruoti mitybos dienyne. „Detali mitybos „inventorizacija“ gali atskleisti daug taisytinų įpročių, – tikina gydytoja endokrinologė dr. L. Zabulienė. – Nustatyta, kad sumažinus greitai įsisavinamų angliavandenių ir aukštą glikeminį indeksą turinčių produktų kiekį, ribojant perdirbtus maisto gaminius, teikiant pirmenybę namie gaminamam ir subalansuotos sudėties maistui, kiekvieną valgį pradėjus nuo skaidulų turinčių daržovių, tęsiant baltymingais maisto produktais ir tik vėliau valgant angliavandenių turintį maistą, galima reikšmingai pagerinti visus diabeto kontrolės rodiklius ir ypač gliukozės kiekį po valgio. Kylant klausimams ar prireikus patarimo, nuo ko ir kaip pradėti pokyčius – būtina pasikonsultuoti su gydytoju dietologu, slaugytoju diabetologu ar gydytoju endokrinologu.“

Neatsiejama diabeto gydymo plano dalimi tampa fizinis aktyvumas. Struktūruota fizinė veikla, pasivaikščiojimai ir kitos laisvalaikio veiklos gerina savijautą, mažina arterinį kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje, teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos būklę. Kartu su fizine sveikata gerėja ir psichologinė savijauta, plečiasi interesų laukas, draugų ratas, patiriamas bendravimo malonumas ir motyvacija tęsti tokią veiklą.

15–15 taisyklė ir kitos svarbios rekomendacijos

Dr. L. Zabulienė atkreipia dėmesį, kad planuojant fizinį aktyvumą, svarbu įvertinti, ar pakaks suvalgyto maisto ar suvartota pakankama vaistų dozė, kitaip gali netikėtai sumažėti gliukozės kiekis kraujyje ir ištikti hipoglikemijos priepuolis (kai gliukozės kiekis mažesnis nei 4 mmol/l). Jei ištinka hipoglikemija ir gliukozės kiekis tampa mažesnis nei 4 mmol/l, reikia skubiai veikti, pritaikant „15–15 taisyklę“: t. y., nedelsiant suvartoti 15 g greitai įsisavinamų angliavandenių ir po 15 min. pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje. Jei jis ir toliau išlieka mažesnis nei 4 mmol/l, būtina vėl suvartoti 15 g greitai įsisavinamų angliavandenių turinčio maisto produktų. Jei per 3 kartus suvartojus 45 g gliukozės po 45 min. gliukozės kiekis kraujyje nepadidėja – būtina kuo skubiau kviesti pagalbą, nes šiuo atveju galimai padėti gali tik gliukozės tirpalo įšvirkštimas į veną ar gliukagono po oda.

Gydytoja pastebi, kad sergant diabetu kiekvienas pacientas tampa tikru savo ligos ekspertu ir dažnu atveju geriausiai išmano, kaip padėti sau kai kuriose situacijose. Tačiau labai svarbu, kad ir paciento artimieji mokėtų atpažinti ir kuo anksčiau pastebėti „raudonas vėliavėles“ – t. y. pirmuosius blogėjančios būklės požymius.

Išmokite mylėti save ir gyvenimą

Gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė sako, kad pacientų pasitikėjimas savo gydytoju ar slaugytoja, įsitraukimas į gydymą, atidumas net ir menkiausiems simptomams, noras mokytis naujų dalykų ir dalintis savo patirtimi padeda ilgiau išlikti sveikiems, savarankiškiems ir jaustis reikalingiems.

„Net ir nuolatinis savo rodiklių stebėjimas gali tapti įtraukiančia veikla – būna smagu palyginti savo kasdienius pasiekimus, pamatuoti „save šiandien“ ir palyginti su „savimi vakar“, suprasti, ką galima padaryti dar geriau, – teigia docentė dr. Lina Zabulienė. – Iš kitos pusės, žinojimas kaip elgtis tam tikrose situacijose irgi skatina saugumo jausmą bei pasitikėjimą savimi. Anglų rašytojo J. Swift‘o žodžius „Geriausi pasaulio gydytojai yra Dieta, Ramybė ir Linksmybė“ – patvirtina ir moksliniai tyrimai, įrodę, kad emocinė pusiausvyra, kokybiškas miegas ir streso prevencija padeda lengviau suvaldyti lėtines ligas“.

Dr. L. Zabulienė sergantiesiems diabetu pataria mokytis sąmoningo dėmesingumo ir atidos, atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimų, meditacijos technikų, įsitraukti į bendraminčių būrį ar sergančiųjų diabetu bendruomenes, lavinti pozityvų požiūrį ir visose situacijose stengtis įžvelgti gerąsias puses bei naujas patirtis. Savanorystė, pagalba kitiems, dalinimasis ne tik savo rūpesčiais, bet ir džiaugsmu bei dėkingumu taip pat gerina savijautą ir padeda gyventi nejaučiant ligos sunkumo.

Rugsėjo 19-ąją pasaulyje minima Pasaulinė aortos diena, skirta priminti visuomenei apie „tyliąja žudike“ vadinamą ligą. Labai dažnai aortos aneurizma nepasireiškia jokiais simptomais, o jai plyšus pusė pacientų miršta dar pakeliui į gydymo įstaigą. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas kraujagyslių chirurgas Artūras Mackevičius sako, kad laiku diagnozavus ligą to galima išvengti, ir kviečia dėl aortos aneurizmos nemokamai ir be registracijos pasitikrinti rugsėjo 23-ą dieną šalia MO muziejaus Vilniuje.

Aorta yra stambiausia žmogaus organizmo kraujagyslė, kuria kraujas iš širdies keliauja į visą kūną. Papasakokite, kad yra aortos aneurizma ir kada ji atsiranda?

Aneurizma – tai kraujagyslės išsiplėtimas, kai jos skersmuo viršija savo normalų skersmenį pusantro karto. Pavyzdžiui, įprastas aortos skersmuo yra 1,8–2 cm. Kai aorta vyrams padidėja iki 5,5 cm, moterims – 5 cm, tuomet galima sakyti, kad susiformavo aneurizma ir kyla plyšimo rizika. Mano praktikoje yra pasitaikę 9 cm ir didesnio skersmens siekusių aortos aneurizmų. Štai net ir praėjusią savaitę teko skubiai operuoti pacientą su 10 cm skersmens aneurizma. Jos vadinamos gigantinėmis, užima didelę erdvę krūtinės ir pilvo srityje ir spaudžia vidaus organus, o plyšusios yra ypač pavojingos.

Aneurizma atsiranda, kai aortos sienelė praranda savo natūralų tamprumą, suplonėja ir veikiama kraujo spaudimo ima pūstis. Kuo didesnė aneurizma, tuo didesnė rizika, kad ji gali plyšti, sukeldama sunkų vidinį kraujavimą ir mirtį.

Dažnai aortos aneurizma vadinama „tyliąja žudike“. Paaiškinkite, kodėl?

Aortos aneurizma dažnai neturi jokių simptomų, todėl aptinkama atsitiktinai atliekant medicininius tyrimus, tokius kaip ultragarsas arba kompiuterinė tomografija. Spėjame, kad Lietuvoje šiuo metu galėtų būti daugiau nei 5 tūkst. žmonių, turinčių pilvo aortos aneurizmą, tačiau apie 70 proc. apie ją nežino, gyvena nuolatiniame pavojuje ir laiku negauna reikalingo gydymo.

Visgi, į kokius simptomus nereikėtų numoti ranka?

Jei simptomų yra, neatlikus tyrimo jie dažnai gali būti priskiriami kitiems negalavimams. Pavyzdžiui, tai gali būti aukštas kraujo spaudimas, skausmas krūtinėje, ilgai besitęsiantys nugaros, juosmens ar pilvo skausmai, dusulys, švilpiantis alsavimas, užkimęs balsas ir kt. O plyšusi aortos aneurizma sukelia staigų ir aštrų skausmą, pila šaltas prakaitas, staiga nukrenta kraujo spaudimas, žmogus gali prarasti sąmonę. Tada kiekviena minutė yra be galo svarbi ir gali kainuoti gyvybę – negali būti jokios kalbos apie „palauksiu, gal praeis“.

Delfi.lt ir RVUL nuotraukos

Gal galite pasidalinti statistika, kiek procentų pacientų išgyvena plyšus aortos aneurizmai?

Jei kalbame apie jau plyšusią aortos aneurizmą, deja, apie 50 proc. pacientų miršta net nespėję pasiekti ligoninės. Tų, kurie patenka į gydymo įstaigą ir būna skubiai operuojami, mirtingumas siekia apie 60 proc. Taigi, akivaizdu, kad tikimybė išgyventi plyšus aortos aneurizmai nėra didelė. Skaičiuojama, kad dėl to Lietuvoje kasmet miršta apie 4500 žmonių. Tačiau jei kalbame apie neplyšusią aortos aneurizmą, skaičiai yra žymiai optimistiškesni – laiku diagnozuotos neplyšusios aneurizmos gydymas 99 proc. atvejų būna sėkmingas.

Koks gydymas gali būti taikomas esant aortos aneurizmai?

Aortos aneurizmos gydymas gali būti skirtingas priklausomai nuo jos dydžio, formos, vietos ir paciento sveikatos būklės. Aneurizmos iki 5,5 cm skersmens dažnai tik stebimos atliekant reguliarius tyrimus kas 6–12 mėnesių, gali būti skiriami kraujotaką reguliuojantys vaistai. Tokie pacientai turi nuolat stebėti arterinį kraujo spaudimą, vengti žalingų įpročių, nepersitempti sportuodami.

Didesnėms aneurizmoms gali reikėti chirurginio gydymo. Operacijos tipas paprastai  priklauso nuo aortos aneurizmos dydžio, formos, vietos ir kitų savybių, todėl gydytojas sprendžia, ar bus atliekama atvira chirurginė operacija, ar pasirenkama minimaliai invazinė endovaskulinė procedūra. Atliekant atvirą chirurginę operaciją pašalinama aneurizma, įsiuvami kraujagyslių protezai. Endovaskulinės procedūros metu aortos aneurizma stentuojama per klubo arteriją įvedant specialų stentą ir sustiprinant kraujagyslės sieneles. Abi operacijos yra efektyvios.

Kokius pagrindinius rizikos faktorius galite išskirti?

Pagrindiniai aortos aneurizma rizikos faktoriai  yra aukštas kraujospūdis, rūkymas ir vyriška lytis. Vyresnio amžiaus žmonės aortos aneurizma serga žymiai dažniau, vyrams ši liga diagnozuojama dažniau nei moterims. Vienas iš pagrindinių riziką didinančių veiksnių yra rūkymas, nes tabakas gali sumažinti kraujagyslių elastingumą ir prisidėti prie aneurizmos vystymosi. Ilgalaikis aukštas kraujospūdis taip pat gali smarkiai padidinti aortos sienelės plyšimo riziką. Aortos aneurizma gali būti ir paveldima. Taip pat didesnę riziką susirgti aortos aneurizma turi sergantys ateroskleroze, įvairiomis infekcijomis, kitomis kraujagyslių ligomis, patyrę traumas krūtinės ir pilvo srityje.

Efektyviausias būdas išvengti aortos aneurizmos plyšimo – profilaktiniai tyrimai. Kas ir kada juos turėtų atlikti?

Atlikti profilaktinį aortos tyrimą reikėtų žmonėms virš 65 metų amžiaus. Aortos aneurizma diagnozuojama maždaug 10 proc. tyrimą atlikusių vyrų. Jei po pirmojo patikrinimo aneurizma neaptikta, daugiau tikrintis nereikia. Aortos tyrimas echoskopu yra neinvazinis, trunka vos kelias minutes ir yra neskausmingas. O svarbiausia – jis gali išgelbėti gyvybę. Jei atliekant echoskopiją nustatoma aortos patologija, gydytojas nedelsiant informuoja pacientą apie tolesnę tyrimų ir gydymo eigą.

Taip pat noriu priminti, kad rugsėjo 23-ąją, šeštadienį, echoskopinis aortos tyrimas visiems norintiems bus atliekamas nemokamai Vilniuje, šalia MO muziejaus (Pylimo g. 17) nuo 10 val. iki 17 val. Atvykusiųjų patikra bus atliekama be išankstinės registracijos, o tyrimo rezultatai pateikiami iš karto po procedūros.

Tokia akcija rengiama jau 5 kartą, ir galiu pasidžiaugti, kad išgelbėjome ne vieno žmogaus gyvybę. Pavyzdžiui, pernai ištyrėme 555 žmones ir 22 diagnozavome aortos aneurizmą, apie kurią jie nieko neįtarė. Todėl tiek aš, tiek kolegos labai raginame rūpintis savo sveikata ir profilaktiškai pasitikrinti, o taip pat paraginti tai padaryti ir vyresnio amžiaus artimuosius.

ATSISIŲSKITE AORTOS ANEURIZMOS ATMINTINĘ (PDF).