Blog

Prasidėjusi vasara vilioja aktyviu ar pasyviu poilsiu, naujais potyriais ir pramogomis. Tačiau net ir pačias ramiausias atostogas gali sugadinti tinkamai neparuošta kelionių vaistinėlė. „Nors viskam pasiruošti ir negalime, visgi pasiimti priemonių nuo dažniausiai pasitaikančių negalavimų reikėtų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Vaistinės vedėja Eglė Morozovienė. Ji primena pasiimti receptinių vaistų ir pataria, ką daryti, jei jų reikia įsigyti užsienyje.

Receptiniai vaistai

„Svarbiausia ruošiantis atostogoms – nepamiršti įsigyti ir kartu pasiimti gydytojo paskirtų receptinių vaistų, kuriuos žmogus turi vartoti kasdien, pavyzdžiui, sergant širdies ligomis. Taip pat būtina pasiimti tiek vaistų, kad jų užtektų visai kelionei ar net keliomis dienomis ilgiau – kartais kelionės užsitęsia dėl nukeltų skydžių, o pasiėmus daugiau bus išvengta papildomo rūpesčio“, – sako E. Morozovienė. Vaistininkė rekomenduoja medikamentus laikyti originaliose paženklintose pakuotėse.

Visgi keliaujant gali pasitaikyti įvairių situacijų, todėl E. Morozovienė pataria prieš kelionę atsispausdinti e.sveikatos sistemoje esantį receptą: „Jeigu keliaujate Europos Sąjungos šalyje, galite atsisiųsti ir atsispausdinti elektroninį receptą, nes vienos ES šalies gydytojo išrašytas receptas galioja visose kitose ES šalyse. Tačiau reikia prisiminti ir tai, kad ne visose šalyse prekiaujama tais pačiais vaistais arba gali skirtis jų pavadinimai. Taip pat  kiekviena ES šalis vaisus išduoda pagal savo šalies taisykles.“ Keliaujant į Latviją ir Lenkiją recepto spausdinti nereikia, nes Lietuvos piliečiai gali naudotis tarpvalstybinėmis skaitmeninio recepto ir sveikatos įrašų paslaugomis pateikus asmens tapatybės kortelę arba pasą. Planuojama, kad ateityje tokia pati galimybė plėsis ir kitose ES šalyse.

Skausmą malšinantys vaistai

Tiek namuose, tiek ir kelionėje gali užklupti įvairūs skausmai – galvos, danties, raumenų ar kt. Juolab atostogaujant dažnas užsiima intensyvesne nei įprastai veikla, patiria daugiau emocijų. E. Morozovienė rekomenduoja kelionių vaistinėlėje turėti paracetamolio ar ibuprofeno, kurie padeda malšinti nedidelį ar vidutinį skausmą.

Vaistai nuo peršalimo

Anot RVUL Vaistinės vedėjos, peršalti per vasaros atostogas – nieko keista: „Atostogaudami, ypač pietų Europoje, žmonės dažnai iš karštyje tvyrančių gatvių atsiduria stipriai kondicionuojamose patalpose ar transporto priemonėse ir peršąla. Todėl pravartu su savimi turėti vaistų nuo peršalimo, taip pat čiulpiamų  mėgstamo skonio pastilių nuo gerklės skausmo.“

Virškinimą gerinantys vaistai

Dar vienas itin dažnas negalavimas per atostogas – virškinimo sutrikimai. Skrandžiui mažiau įprastas maistas, higienos trūkumas ruošiant maistą, vanduo iš čiaupo ir kitos priežastys gali sukelti pykinimą, pilvo pūtimą, skrandžio dieglius, viduriavimą ar apsinuodijimą, vėmimą. „Pirmiausia, rekomenduoju laikytis higienos taisyklių, dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas. Kelionėse labai praverčia drėgnos servetėlės. Jei keliaujama į egzotines šalis, reikėtų atidžiau rinktis maitinimo įstaigą, vengti gatvės maisto, nevalgyti gatvėje pirktų vaisių pirmiausiai jų nenuplovus. O kelionių vaistinėlėje reikėtų turėti  vaistų nuo viduriavimo, rėmens. Taip pat elektrolitų, kurių gali prireikti, kad vemiant ar viduriuojant neištiktų dehidratacija ir mineralų trūkumas“, – sako E. Morozovienė.

Vaistai nuo alergijos

Alergiški žmonės kelionių vaistinėlėje privalo turėti jiems įprastus antihistamininius vaistus. Tačiau vaistininkė sako, kad pasikeitus aplinkai net ir nealergiškas maistui, augalams ar vabzdžiams žmogus gali pajusti alergijos simptomus. „Niekada negalime žinoti, kaip į nepažįstamas žiedadulkes ar vabzdį sureaguos žmogaus kūnas. Gali būti, kad prasidės čiaudulys, atsiras bėrimas ar tinimas, todėl vaistinėlėje patogu turėti antihistamininių tablečių ar tepalo“, – rekomenduoja E. Morozovienė. Ji taip pat primena, kad reikėtų pasiimti ir apsauginių purškalų nuo vabzdžių – tiek keliaujant Lietuvoje, tiek užsienyje.

Sumušimams ir žaizdoms

Atostogas leidžiant aktyviai išvengti nuospaudų, sumušimų, nubrozdinimų ar net didesnių žaizdų pavyksta tikrai ne kiekvienam. Todėl, anot RVUL Vaistinės vedėjos, kelionių vaistinėlėje turėtų būti ne tik jau minėtų skausmą malšinančių vaistų: „Reikėtų turėti ir pleistrų, elastinio binto, dezinfekcinio skysčio, šaldomojo aerozolio, tepalo sumušimams. Visgi svarbu prisiminti, kad jei galūnę sunku judinti ar žaizda nesiliauja kraujuoti, pagalbos būtina kreiptis į medikus.“

Apsauga nuo saulės

Saulė ir vasaros atostogos beveik neatskiriami, o kartu su jais – ir nudegimai. Todėl pirmiausiai E. Morozovienė rekomenduoja naudoti apsauginius kremus nuo saulės ir vengti saulėje būti karščiausiomis dienos valandomis, taip pat turėti galvos apdangalą. Teptis apsauginiu kremu nuo saulės reikia kas kelias valandas.

Kiti patarimai

„Nors kelionių vaistinėlė yra būtina, visgi pirmiausiai reikėtų daryti viską, kad jos turinio neprireiktų. Todėl keliaudami gerkite daug skysčių, dažnai plaukite rankas su muilu ir vandeniu, atkreipkite dėmesį, kokį maistą valgote ir kokius gėrimus vartojate, ypač tose vietovėse, kur sanitarinės sąlygos prastesnės. Atsisakykite gėrimų su ledukais. Turėkite sveikų užkandžių. Renkitės natūralių medžiagų, lengvais drabužiais, nepamirškite kepurės, o karščiausias dienos valandas praleiskite uždarose patalpose ar pavėsyje. Užsiimdami aktyvia veikla elkitės „protingai“, kad išvengtumėte sužeidimų. Apskritai, leiskite sau atsipalaiduoti ir pailsėti“, – apibendrina E. Morozovienė.

Sąrašas:

• Įprastai vartojami receptiniai vaistai
• Skausmą malšinantys vaistai
• Vaistai nuo peršalimo
• Pastilės nuo gerklės skausmo
• Vaistai nuo viduriavimo, rėmens
• Tabletės ar tepalas nuo alergijos
• Elektrolitai
• Drėgnos servetėlės ir dezinfekcinis skystis
• Pleistrai, elastinis bintas, tepalas sumušimams
• Kremas nuo saulės su SPF ir vėsinantis kremas nudegusiai odai

„Aš tuo netikiu. Ne ta vieta“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus neurochirurgas prof. dr. Gytis Šustickas, paklaustas, ar kada nors gali ateiti laikas, kai medikai galės tai, kas neįmanoma – pakeisti galvos ir stuburo smegenis. Taip, kaip pakeičiami inkstai, kepenys aš širdis. Medikas atlieka vienas iš sudėtingiausių galvos operacijų, tad kartais į ligoninę jam tenka važiuoti vėlų vakarą ar naktį. Vis tik darbo krūvio G.Šustickas nesureikšmina. „Mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, kalbu perkeltine prasme“, – šypteli jis. G. Šustickas sako, kad sunku papasakoti, kokia yra jo darbo diena, nes ji dažniausiai nenuspėjama. Į ligoninę atvyksta pacientai ne tik planuotoms operacijoms ar konsultacijoms, tačiau ir tie, kuriems plyšo aneurizma, ištiko insultas, patyrė galvos ar stuburo traumas.

Kalbino Jurgita Lieponė, 15min / Nuotrauka Luko Balandžio, BNS

„Darbo diena nesibaigia, nes tai yra ne darbas, o gyvenimas, gyvenimo būdas. Jei žiūrėtume formaliai, mes turime grafikėlį. Bet visada nuteikiu ir jaunus kolegas, kad tai – darbas be laikrodžių, kad mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, perkeltine prasme. Darbo diena baigiasi, kai padarai visus darbus, kurie kartais užtrunka net iki sutemų. Būna, kad ir po paros budėjimo iš ryto neskubame namo, nes dar yra darbo.

Viena grupė pacientų – patyrę traumas, kritę iš aukščio, po autoavarijos, „nardytojai“, insultai, plyšusios aneurizmos, galiausiai – smurtiniai įvykiai. Kita grupė pacientų, kurie atvyksta kai nustatomas galvos smegenų auglys, atsiranda problemos dėl stuburo“, – kalba medikas.

– Gydytojau, paminėjote „nardytojus“. Tai yra žmonės, kurie šiltuoju metu neatsargiai elgiasi vandenyje, šoka į jį ir taip patiria stuburo traumas. Būtent dabar ir yra šis metas, prasidėjo šiltasis sezonas? Ar tai – daugiausiai jauni žmonės?

– Taip. Nors kasmet kalbame, šaukiame per televizijas, per spaudą, bet vos tik prasideda šiltasis sezonas – šios traumos neišvengiamos. Kartais jų būna daugiau, kartais – mažiau, tačiau kasmet tikrai būna. Dažniausiai tai jauni žmonės, maždaug iki 25 metų, kartais – ir vyresni.

– Tai – savo jėgų pervertinimas?

– Gal greičiau vėjavaikiškumas: nersiu. Daugiausiai nardymo traumos nutinka nežinomuose vandens telkiniuose. Pavyzdžiui, vakarėlis prie vandens telkinio ir po prities prasideda nardymai nežinant dugno, gylio, kranto. Nepagalvoja.

– Teko žmogui pasakyti: deja, bet tu daugiau nevaikščiosi?

– Teko. Žmonės, kurie patyrę tokias traumas, nenori pripažinti, kad nevaikščios. Dažniausiai mes tik užsimename apie tokią galimą prognozę, nors paprastai matome, jei žmogus daugiau nevaikščios.

Kadangi po tokių traumų laukia kelių mėnesių reabilitacija, o nervinio audinio atsistatymas irgi trunka nuo metų iki dviejų – neskubame nuvilti žmogaus, nes per kelis mėnesius jis pats adaptuojasi prie esamos situacijos. Supratęs, kad nevaikščios, ima kelti tam tikrus tikslus, galvoti, kaip jam reikės gyventi su esamais simptomais. Per laiką žmogus labiau prisitaiko prie situacijos, prie savo nejudumo ir tada lengviau priima informaciją, jog reikės išmokti gyventi su neįgaliojo vežimėliu.

– Sunki žinia.

– Abipusiai sunki: ir pacientui, ir gydytojui. Sunku ją pranešti, nes ligonis yra sąmoningas, jis viską supranta. Nėra lengvi pokalbiai ir su tų pacientų artimaisiais, kuriuos po galvos smegenų traumos ar plyšus aneurizmai ištiko koma arba nustačius galvos smegenų piktybinio auglio diagnozę. Be abejo, tokie pokalbiai nelengvi. Prie jų neįprantama.

– Galbūt ir pabodęs klausimas, tačiau kokie atvejai yra įsiminę jums pačiam?

– Sudėtinga išskirti, jų yra įvairių. Jei tai sudėtinga planinė operacija, prieš ją visą savaitę galvoji, kaip reikės prieiti prie giliai esančio auglio ir kaip reikės jį pašalinti po operacijos sukeliant kuo mažiau simptomų. Tokia operacija irgi yra tam tikra trauma smegenims, nes kai kurios smegenų struktūros prie smegenų auglių būna labai tampriai prikibusios.

Prieš rimtą galvos smegenų operaciją tu žinai, kad tavęs laukia rimti reikalai. Būna, kad nutinka nelabai tikėtų dalykų. Nors jie yra žinomi, bet labai reti. Kartais pasitaiko, kad po sunkių galvos smegenų operacijų pooperaciniai simptomai pagrubėja.

– Tačiau pacientas žino apie galimas komplikacijas, simptomus?

– Taip, mes jį turime supažindinti, bet žmogus nelabai nori tikėti, kad gali būti infekcinės komplikacijos, krešulių susidarymo rizika, pooperacinis pakraujavimas. Su viskuo supažindiname, bet žmogus nenori tikėti, kad tai nutiks būtent jam. Išties procentai yra pakankamai maži, tarkime vieno ar pusantro procento rizika, nemažai komplikacijų būna apie 5 proc. rizika. Kadangi procentai maži, maža  tikimybė – žmogus ir nenori suprasti, kad taip gali nutikti būtent jam.

– Daug ką žmogaus kūne galima pakeisti, tačiau jūs dirbate su tomis žmogaus kūno dalimis, kurios nepakeičiamos: stuburu ir smegenimis.

– Centrinė nugaros nervų sistema, galvos ir nugaros smegenys yra nekeičiami dalykai. Vienkartiniai.

– Kaip galvojote, praeis 20 ar daugiau metų, gal bus pokytis, proveržis medicinoje?

– Aš tuo netikiu. Tiesa, daug yra optimizmo, daug įvairių naujovių, iššūkių, bet aš tuo netikiu. Ne ta vieta.

– Apie jus po sudėtingos operacijos rašė filosofė Nida Vasiliauskaitė, teigdama, kad, kalbant apie jos operaciją, atlikote šedevrą. Jūs atliekate ypatingai retas operacijas?

– Taip, aš labiau specializuojuosi galvos smegenų chirurgijoje. Be abejo, atlieku ir stuburo, bet jų mažiau. Kai neurochirurgijoje esi jau 30 metų, o iš jų 25 dirbi aktyviai, pačiam sunku pasakyti, kas yra ta sudėtinga operacija. Tai – mano gyvenimo dalis, darbo dalis, dalykai, kuriuos turi padaryti. Kartais užtrunki ilgiau.

Turėjau ilgas studijas, taip pat ir podiplomines, vyko mokymai įvairiose Europos ligoninėse, paskyriau tam laiką dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, susipažindamas iš vidaus su tuo, kaip dirba kitų, labiau išsivysčiusių šalių, medikai. Tai man leido suprasti, kad mes esame gana aukštame lygyje. Iki darbo Didžiojoje Britanijoje atrodė, kad mes tarsi antrarūšiai, bet pamačiau, kad esame aukščiausios rūšies, darome tas operacijas, kurios atliekamos ir pasaulyje.

– Ar buvo atvejų, kada žmogus atsisakė operacijos?

– Be abejo. Gal man labiau įsimena tie atvejai, kai pacientai atsisako galvos smegenų auglio operacijos. Tada, kai akivaizdu: jis tikrai į ligoninę bus atvežtas vėl pakartotinai. Taip ir nutinka, neretai – skubiai. Mes, gydytojai, suprantame, kad galvos smegenų auglys augo ir augs, jis didės, jis niekur neišnyks.

Pavyzdžiui, stuburo disko išvarža gali sumažėti, nes kai kurias ligas laikas gydo, tad kuo mažiau skubėsime operuoti – problema gali išsispręsti ir be operacijos. Tačiau kalbant apie galvos smegenis, laukimas nėra gerai.

Žmonės operacijos atsisako dėl perdėtų baimių, informacijos stokos, galbūt savo patologijos nesupratimo ir net nenorėjimo klausyti specialistų. Žmonių yra įvairių, tokių, kurie pripažįsta tik savo tiesas – irgi. Bet vėliau jie atvyksta, tik jau pablogėjus būklei, galimai ir su blogesne prognoze.

– Gydytojau, o kada jums nustojo drebėti rankos operuojant smegenis? Juk liečiatės ne prie žmogaus ausies, ne prie kojos ar rankos, bet prie smegenų.

– Sudėtingas operacijas pradėjau daryti 1999 metais. Atrodo, buvo jaunatviškas maksimalizmas, jausmas, kad viską žinai. Bet taip, klausimas teisingas. Tik gal ne rankos dreba, bet judesiai sulėtinti, nes kai tu operuoji smegenis – vienas milimetras į šalį yra daug. Mes naudojame mikroskopus, kurie išdidina vaizdą, šešis–aštuonis, o reikalui esant ir dešimt kartų. Kitaip tariant, operuodamas žiūri į mikroskopą, o rankos dirba operaciniame lauke – galvos smegenyse, nugaros smegenyse.

Mes matome išdidintą plonyčių 0,1 milimetro kraujagyslių vaizdą, smegenų struktūras, kurių geriau nepažeisti. Judesiai turi būti labai tikslūs. Jei drebės ranka – mikrochirurginė operacija nebus kokybiška. Neurochirurgija yra išskirtinai mikrochirurgija. Mikroskopas chirurgijoje buvo sukurtas Ciuriche, Šveicarijoje. Jį sukūrė vienas neurochirurgas ir tada mikroskopas plačiąja prasme imtas naudoti chirurgijoje.

Tad apibendrintai: pradžioje buvo daugiau vidinio jaudulio, lėtesni judesiai – kol įsivažiuoji.

– Ilgas kelias, kol tampi geru specialistu.

– Neurochirurgas baigia šešerių metų studijas ir dar tiek pat metų trunka rezidentūra. Kol baigia visas studijas, medikas tampa brandžiu žmogumi, įžengusiu į ketvirtą dešimtį.

Kaip ir švarkelį pasiūti – tam, kad jis būtų kokybiškas, reikia jų pasiūti labai daug. Medicinoje taip pat reikia tam tikro kiekio operacijų. Medicininių knygų skaitymas, vaizdo medžiagos žiūrėjimas gali supažindinti su teoriniais dalykais, su galimomis komplikacijomis ir ko vengti, bet kai imi daryti savomis rankomis – reikia daug praktikos, daug valandų, kurias reikia išdirbti. Tačiau jei gydytojas dirbs tik darbo valandomis, per rezidentūrą po darbo dienos skubės namo – aukštų rezultatų tikėtis negalime. Tada medicinoje turėsime vidutiniokus, kurie atėjo į darbą, atidirbo valandas, pažiūrėjo į laikrodį ir išėjo namo. Norint tapti geru specialistu valandos, dieną ir naktį praleistos operacinėje, yra nesuskaičiuojamos.

– Kiek laiko trunka sudėtinga operacija?

– Sulig metais jos greitėja. Smegenų aneurizmos operacijas Vilniaus krašte pradėjau daryti 1999 metais, nes iki tol jos buvo neatliekamos. Operacijos trukdavo keturias valandas, aštuonias ar net keturiolika valandų. Kitos kraujagyslių operacijos – irgi apie dešimt valandų. Galvos smegenų auglių – nuo aštuonių iki dvylikos. Bet su laiku greitėja ir technika, ir įpratimas, ir žinojimas. Išmoksi greičiau daryti. Dabar aneurizmos operacija gali trukti ir vieną–dvi valandas.

– Operuojate plyšusias aneurizmas?

– Nebūtinai. Ji gali būti ir neplyšusi, jei žmogus dėl galvos skausmų išsitiria, atliekamas magnetinis rezonansas ir ji randama. Tokie magnetiniu rezonansu atliekami tyrimai dabar yra kompensuojami ir tai didelis pasiekimas. Aneurizmos kartais nustatomos kaip atsitiktiniai radiniai,  nes galvos skausmo priežasčių yra apie du šimtai. Kai išoperuoji neplyšusią aneurizmą – rezultatai ganėtinai geresni.

– Kokie požymiai leidžia įtarti, kad aneurizma plyšo?

– Labai staigus ir stiprus galvos skausmas – kaip kirviu per galvą. Tą jaučia praktiškai visi, o kas antras žmogus netenka sąmonės. Dalis po kelių minučių atsigauna, deja apie 10–15 procentų pacientų miršta vietoje, likę atvežami į ligoninę. Nepastebėti tų simptomų neįmanoma.

Pasirinkus teisingus metodus mirštamumą po plyšusių aneurizmų sumažinome du kartus, mūsų statistika ir pasaulio kontekste yra gera.

– Tačiau plyšus aneurizmai yra svarbus laikas, kaip greitai bus atlikta operacija?

– Be abejo. Nutinka visko, pavyzdžiui, po darbo važiuoji namo, bet tenka grįžti. Arba atsiguli miegoti, o tada reikia keltis.

– Jūs apie tai, kad reikia dirbti ir neskaičiuojant laiko, jau kalbėjote, bet ar nepikta, kad reikia į darbą važiuoti vėlų vakarą ar naktį?

– Jei rimta liga – nepikta. Bet jei pagalbos reikia girtam triukšmadariui, kuris susimušė ir susidaužė – tada viduje pikta, bet vis tiek turi daryti.

– Kalbant apie galvos smegenų auglius: pradėję operuoti ir pamatę auglį jūs galite pasakyti, ar jis – piktybinis? Ar vizualiai skiriasi piktybinis nuo nepiktybinio?

– Iš esmės skiriasi. Maždaug 95 procentais atvejų galima tą pasakyti. Augliai skiriasi išplitimo ribomis, konsistencija. Gerybinio auglio ribos paprastai būna aiškios, o piktybinio – netenka ribų. Yra kelių procentų paklaida, kai operacijos metu galime būti neteisūs. Tačiau jau operuojant per 15 minučių mes gauname skubų histologinio tyrimo atsakymą, koks tai auglys. Tokio atsakymo tikslumas – 99 procentai. Galutinė diagnozė nustatoma po operacijos praėjus maždaug savaitei, gavus planinį atsakymą. Tada numatoma tolimesnė gydymo eiga.

– Kada jūs džiaugiatės? Turiu mintyse dėl darbo.

– Pirmasis džiaugsmas – kai po operacijos pabendrauji su pabudusiu pacientu, matai, kad jis viską supranta, judina kūną. Antrasis džiaugsmas – kai jis savomis kojomis išvyksta iš stacionaro į namus. Trečiasis – kai po metų-kitų liga neatsinaujina.

– Kas jums pačiam darbe padeda susikaupti?

– Susikaupimas yra operacijos suplanavimas: ką tu darysi, kodėl darysi ir kaip. Sudėtingoms operacijoms ruošiesi ir namuose, skaitydamas įvairią literatūrą.

Kalbant apie pačias operacijos valandas – nėra taip, kad visą dieną sėdi prie kompiuterio ir po tokios darbo dienos jautiesi pavargęs. Operacinėje darbo valandas reiktų dauginti iš trijų, keturių ar net penkių kartų. Tai –  stresas, adrenalinas, tegul to ir nejaučia aplinkiniai. Psichologinis nuovargis būna po kiekvienos operacijos.

Tam, kad jį pašalintum, reikia turėti gerą fizinę formą, o kad ją turėtumei – svarbu ją palaikyti, laisvalaikiu būti fiziškai aktyviam, sportuoti, turistauti. Kiekvienam – pagal jo pomėgius.

Bet turbūt svarbiausia yra mikroklimatas ligoninėje ir savo skyriuje. To reikia, kad ramiai ir gerai dirbtum. Tada tu gali eiti į operacinę neturėdamas neigiamų, pašalinių dirgiklių. Svarbi ir materialinė bazė, nes turi turėti su kuo dirbti. Todėl noriu, kad žinotumėte: ši ligoninė yra pati geriausia.

Kadangi esu ir dėstytojas, jaunimui sakau: kai renkatės darbo vietą, būtinai turi būti du iš trijų dalykų: mikroklimatas darbe, pasitenkinimas darbu ir finansai.

– Kartą vienas medikas sakė: jei pamesčiau savo telefoną, o jį radęs žmogus atsidarytų foto galeriją, kaip reikiant nustebtų. Jūsų telefono foto galerijoje irgi yra darbinių nuotraukų?

– Yra. Jos reikalingos ir kaip mokomoji medžiaga, yra operacinės vaizdų, nes kartais jų reikia moksliniams pranešimams. Tad taip, rastume įdomybių.

– Gal galit parodyti?

– Ką?

– Telefone esančią nuotraukų galeriją.

– Galiu. Čia operacijos metu, čia mikroskopas, kolegos. O štai čia po smegenų dangalu radome kaulą ir jį traukiu.

– Iš kur kaulas smegenyse?

– Tai yra nesuvokiama. Mes nežinome.

– Kaip apskritai pats pasirinkote neurochirurgiją?

– Kaip ir sakiau, šie organai yra vieninteliai, kurie nepakeičiami. Nei prieš 30 metų, kai atėjau į neurochirurgiją, nei dabar – niekas iš esmės nepasikeitė. Kalbant apie smegenų atsistatymo galimybes – neatsirado nei medikamentinės, nei technologinės galimybės. Galvos smegenys – tai sritis, kuri visada buvo šiek tiek mistinė. Man patiko, kad toje mistikoje tu gali kažką išspręsti ir gana neblogai žmogui padėti.

– Tuomet kyla dar vienas klausimas, kuris, matyt, užduotas jau ne kartą: tai kas yra tos žmogaus smegenys, kurių mokslas dar toli gražu neištyrinėjo?

– Apie tai yra daug diskusijų. Tai yra pati juodžiausia dėžutė žmogaus organizme. Atrodo, kad žinome jų struktūrą, iš kokių ląstelių sudarytos, kokias ataugas jos turi, kaip jos jungiasi viena su kita – žinome nervinio pralaidumo pusę.

Bet ką slepia aukštoji nervinė veikla? Kas lemia žmogaus mąstymą, mintis? Smegenys yra įdomi struktūra, kuri nėra nei kaip skrandis, nei kaip tulžis, širdis ir kitkas, kur viskas aišku. Čia – neaišku. Bet aš labiau linkęs šį klausimą palikti neatsakytą. Kaip juodąją dėžutę.

„Laisvės TV X“ YouTube kanale startavo audiovizualinis projektas, skirtas psichoaktyvių medžiagų prevencijai ir žalos mažinimui. Laidų ciklo turinys kuriamas kartu su Respublikine Vilniaus universitetine ligonine, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu bei Vilniaus miesto savivaldybe.

Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro atliktas tyrimas atskleidė, kad 2021 m. narkotikus vartojo kas 17 pasaulio gyventojas, o per pastarąjį dešimtmetį narkotikų vartojimas išaugo 23 proc. Lietuvos jaunimo gretose narkotikų vartojimas yra plačiai paplitęs – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) išskyrė 20-29 metų amžiaus studentus kaip didžiausią grupę, kuri per pastaruosius metus bent kartą vartojo narkotikus. Tyrimas parodė, kad 25 proc. jaunuolių pabando narkotikų jau sulaukę pilnametystės ir pradėję studijuoti.

Narkotikų tema – vis dar tabu

Siekiant atkreipti dėmesį į jaunimo psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemą bei šviesti visuomenę, balandžio mėn. pabaigoje „Laisvės TV X“ YouTube kanale startavo epizodų ciklas „Nebesvaik”, kurio vedėjas – jaunimo tarpe populiarus tinklaraštininkas ir rašytojas Benas Lastauskas. Kiekviename laidos epizode žiūrovui pasakojama apie vis kitą svaiginimosi priemonę, jos sudėtį ir vartojimo padarinius fizinei bei emocinei sveikatai.

B. Lastausko nuomone, psichoaktyvių medžiagų vartojimo problema Lietuvoje, ypač jaunų žmonių tarpe, yra itin opi.

„Narkotikai yra ta tema, kuri skelia Lietuvą į dvi dalis. Vieniems tai yra nesuprantama ir negirdėta, o kitiems – kasdienybė. Blogai yra tai, kad nuo narkotikų bando atgrasyti tie, kurie jų nesupranta. Tokių žmonių vartojantys negerbia ir neklauso, nes jie narkotikus demonizuoja ir generalizuoja. Mano kūryba ir veikla sudomina labai skirtingo amžiaus ar net socialinio statuso auditorijas, todėl sutikau prisijungti prie šio projekto tikėdamas, kad galiu padėti kalbėtis tema, kuri daug kam tebėra tabu.“

Pasak vienos iš „Nebesvaik” kūrėjų, Laisvės TV X prodiuserės Ilonos Morozaitės, projekto idėja gimė jau seniai, tačiau nemažas iššūkis buvo ją realizuoti – finansinių rėmėjų paieškos užtruko beveik metus, kol galiausiai projekto pagrindiniu rėmėju tapo prekybos tinklas „Maxima”, jau daugelį metų investuojantis į įvairias iniciatyvas, skirtas vaikų bei jaunimo švietimui ir sveikatai. Prodiuserė pabrėžia, kad viena iš pagrindinių priežasčių laidų ciklo atsiradimui yra gana asmeninė. Projekto kūrybinė komanda, būdama jauna ir matydama psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įpročius savo socialinėje aplinkoje, nusprendė sukūrti laidą draugams, dėl kurių vartojimo įpročių nerimauja, ir jų artimiesiems.

„Patinka mums tai ar ne, bet ateities pasaulis be narkotikų nebegali egzistuoti, tad su projekto kūrybine komanda išsikėlėme sau nemenką tikslą – rasti būdą aiškiai ir paprastai kalbėti apie priklausomybę keliančias medžiagas, – sako I. Morozaitė. – Mums svarbu, jog žiūrovas nejaustų pamokslavimo ar grūmojimo pirštu, nes tai atgraso. Laidų tikslas yra padėti ir informuoti, kur kreiptis nelaimės atveju, kaip elgtis, kai artimoje aplinkoje yra vartojančių žmonių, ir padėti identifikuoti, o vėliau bent minimaliai sukontroliuoti savo priklausomybes.“

Projektą konsultuoja ekspertai

Projekto kūrybinė komanda kurdama turinį konsultuojasi su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL), Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento bei Vilniaus miesto savivaldybės ekspertais, kurie dalinasi savo patirtimi psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos ir žalos mažinimo srityse.

Laidų ciklui nuo moksliniais faktais grįsto objektyvumo padeda nenukrypti RVUL klinikinės toksikologijos gydytoja, gydytoja anesteziologė reanimatologė, Ūminių apsinuodijimų skyriaus ir Toksikologijos RITS vedėja Gabija Laubner-Sakalauskienė. Ekspertė teigia, kad būtų naivu galvoti, jog įmanoma visiškai išspręsti psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemą.

„Visais laikais buvo ir bus tų, kurie nori pabėgti nuo savęs, savo išgyvenimų ir jausmų. Psichoaktyvios medžiagos iškreipia realybę, ko dažniausiai ir yra siekiama. Kaip gydytoja, aš pastebiu, kad jauni žmonės kalbėdami apie narkotikus vienašališkai pasisako apie jų sukeliamus malonumus, tačiau neturi ar nepriima informacijos apie žalą. Visgi, žinojimas keičia. Mūsų užduotis yra suteikti informaciją tiems, kurie nori ir gali girdėti. Galbūt tie, kurie niekada nevartojo jokios psichoaktyvios medžiagos, galimai ir nepradės, o tie, kurie vienu metu vartojo kelias medžiagas – kitą kartą vartos viena mažiau.“

Gydytojos teigimu, neretai narkotikų prevencija nėra tokia efektyvi dėl daromų komunikacijos klaidų, tokių kaip nukrypimas į kraštutinimus ir vartojančių asmenų stigmatizavimas. Duomenų analizės startuolis ir vienas iš „Nebesvaik” projekto partnerių „Repsense“ atliko tyrimą apie lietuviškoje žiniasklaidoje vyraujančias komunikacijos tendencijas psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos ir žalos mažinimo srityse. Rezultatai parodė, kad narkotikų tema šviečiamojo turinio yra itin mažai, o dažniausiai vyrauja bauginantis naratyvas.

„Jauniems žmonėms neveikia pasakymas „vartodami narkotikus susirgsite ar numirsite“, nes jei jie atėjus rytojui nesusirgo ir nenumirė, vadinasi mes meluojame. Jaunimas nori žinoti tiesą – suvokti balansą tarp naudos ir žalos yra labai svarbu. Kita problema yra vyraujantys stereotipai apie vartojančius asmenis. Dabar žmonės, kurie vartoja svaiginančias medžiagas nebėra benamiai, o dirbantys, įsipareigojimus ir socialinį statusą turintys asmenys ir jie gali būti labai arti mūsų ar net mūsų šeimoje. Reikėtų įsisąmoninti, kad priklausomybė, kad ir kokia ji bebūtų, nėra stigma, o liga, kurią reikia gydyti“, – sakė G. Laubner-Sakalauskienė

---

TV laidų „Nebesvaik“ epizodai

„Vykdomi ligoninės renovacijos darbai mums yra itin svarbūs tiek dėl pacientų gerovės, tiek dėl darbuotojų psichoemocinės būsenos, kuriai neišvengiamai didelę įtaką daro darbo sąlygos ir fizinė aplinka“, – per renovuotų Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) patalpų atidarymą sakė įstaigos direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė. Renginyje dalyvavęs sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys akcentavo, kad ligoninė yra viena svarbiausių Lietuvos gydymo įstaigų, tad atnaujinimas prisidės prie visos šalies gydymo paslaugų gerinimo.

Šiandien po renovacijos oficialiai atidaryti RVUL A korpuso 5–9 aukštai ir juose esančios operacinės, į kurių atidarymą susirinko svečiai, tarp kurių – Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai, vyskupas Darius Trijonis ir kunigas Ričardas Doveika, respublikinių ligoninių atstovai, ligoninės bendruomenė. Svečiai apžiūrėjo atnaujintas įstaigos patalpas, susipažino su įdiegtomis informacinėmis technologijomis, plečiamu paslaugų spektru.

Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys akcentavo, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra didžiausias Lietuvoje būtinosios pagalbos ir ortopedinės pagalbos centras, kurio atnaujinimas prisidės prie šalies gydymo paslaugų gerinimo. „Tai vienas reikšmingiausių ir didžiausių ligoninės atnaujinimų nuo pat jos įkūrimo – įvertinus ligoninę reikšmę ne tik sostinei, bet ir visai Lietuvai, tai neabejotinai turės poveikį gydymo paslaugų kokybei. Svarbu, kad projektuojant ir įgyvendinant atnaujinimą buvo atsižvelgta į visų poreikius – pacientų, rezidentų, personalo. Tai leidžia tikėtis, kad atnaujinimas suteiks realią pridėtinę vertę visai Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės bendruomenei“, – teigė ministras.

Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas taip pat pabrėžė infrastruktūros atnaujinimo svarbą. „Medicina yra ypač dinamiška sritis, kuriai būtinas nuolatinis infrastruktūrinės aplinkos atnaujinimas. Geros sąlygos pacientams ir šiuolaikiškos darbo ir praktikos vietos medikams bei studentams – renovuotas ligoninės korpusas atitinka aukštus standartus. Tikimės, kad tai stiprins darbuotojų motyvaciją ir sudarys galimybes gydymo ir mokslo pažangos plėtrai universitetinėje ligoninėje“, – sakė jis.

Įstaigos vadovė doc. dr. J. Kutkauskienė per atidarymą pabrėžė, kad ligoninės renovacijos darbai buvo būtini norint teikti kokybiškas ir šiuolaikinius standartus atitinkančias paslaugas pacientams. „Ligoninės infrastruktūros atnaujinimo projektas vykdomas 3 etapais, todėl šiandien visi labai džiaugiamės sėkmingai užbaigtu antruoju etapu ir viliamės toliau išlikti valstybės dėmesio centre kaip didžiausia suaugusiųjų skubiosios chirurginės pagalbos teikėja Lietuvoje bei sėkmingai tęsti atsinaujinimo darbus.

Šiame etape suremontuota apie 3500 kv. m. patalpų, pakeista santechnika, durys, grindys, renovuota šildymo sistema, įdiegtos šiuolaikiškos vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, būtinos pertvarkytų 5 operacinių veiklai. A korpuso patalpos buvo nerenovuotos nuo ligoninės atidarymo 1991 metais. Į atnaujintus postus jau persikėlė Terminių traumų, Akių ligų, Urologijos, Ausų, nosies, gerklės ligų, Traumatologijos ir II Neurologijos skyriai“, – sakė ligoninės direktorė.

Atlikti darbai užtikrina atitikimą griežčiausius infekcijų kontrolės reikalavimus, pacientams teikiamų paslaugų kokybę ir darbuotojų gerbūvį. Lengvai valdomos pacientų lovos ir vežimėliai, efektyvi oro vėdinimo sistema, nauji ir funkcionalūs baldai, gydytojų darbo kabinetai su kompiuterizuotomis darbo vietomis, patogūs poilsio kambariai darbuotojams ir rezidentams, taip pat nauja darbo apranga ir jai išduoti įrengtos išmaniosios spintos ženkliai prisideda prie komandos emocinio klimato ir motyvacijos.

„Be renovacijos darbų, pasipildėme medicininės įrangos ir slaugos priemonių arsenalą, kad galėtume geriau išnaudoti mūsų gydytojų profesinį potencialą, o pacientams pasiūlyti pažangesnes diagnostikos, gydymo bei slaugos galimybes. Darbai čia nesustoja – šiuo metu renovuojamos Skubios pagalbos skyriaus patalpos, pradėti Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių bei Chirurginių instrumentinių tyrimų skyrių atnaujinimo projektai“, – atskleidė doc. dr. Jelena Kutkauskienė.

Atidarymo metu svečiai turėjo progą aplankyti renovuotus skyrius. Operacinio anesteziologijos skyriaus vyriausioji slaugytoja Renata Lesniak-Viršilienė pristatė inovatyvią operacijų valdymo sistemą, leidžiančią visas įstaigoje vykstančias operacijas stebėti realiu laiku, automatiškai išsiunčiančią SMS žinutes operacinių komandoms apie pradedamus darbus ar pasikeitimus tvarkaraštyje. Taip pat buvo pristatyta stacionariniuose skyriuose naudojama sistema, padedanti stebėti pacientų srautus ir efektyviai organizuoti jų ištyrimą ir gydymą, pagalbos pacientui iškvietimo sistema, leidžianti stebėti atsako į paciento iškvietimą laiką.

Į modernias patalpas persikėlusio Urologijos skyriaus vedėjas dr. Andrius Gaižauskas džiaugėsi ženkliai pagerėjusiomis skyriaus personalo darbo sąlygomis, įdiegtais informaciniais sprendimais, kurie palengvina kasdienį klinikinį darbą, erdviomis ir jaukiomis pacientų palatomis ir išsiplėtusiomis diagnostikos ir gydymo galimybėmis: „Esame endourologijos lyderiai Lietuvoje, net ir sudėtingiausioms prostatos patologijoms ir šlapimo takų akmenligei gydyti naudojame minimaliai invazinius chirurginius metodus, pasitelkdami lazerius. Renovuotose patalpose turime atnaujintą diagnostikos kabinetą su šiuolaikine įranga, modernią ir erdvę operacinę. Daug dėmesio skiriame inovacijoms ir mokymui, todėl į gydytojų darbo kabinetą tiesiogiai transliuojame endoskopinius ir radiologinius vaizdus iš atliekamų operacijų. Didžioji dauguma mūsų skyriaus gydytojų dirba ir RVUL Konsultacijų skyriuje. Į juos pacientai kreipiasi ne tik iš Vilniaus regiono, bet ir visos Lietuvos – dabar galime jiems suteikti dar kokybiškesnes paslaugas.”

Jam antrino Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus gydytojas otorinolaringologas Giedrius Strazdas. Anot jo, po patalpų renovacijos dar labiau išsiplėtė tarpdisciplininio gydymo galimybės. „Atliekame šiuolaikinę LOR ligų diagnostiką, paremtą audiologiniais, videoendoskopiniais, mikroskopiniais, kompiuterinės tomografijos, polisonografijos tyrimų duomenimis. Vis didesnį dėmesį skiriame endoskopinei endonazalinei chirurgijai, kurios pritaikymo galimybės sparčiai plečiasi pasaulyje, atliekame kompleksines operacijas bendradarbiaudami su neurologais, neurochirurgais bei veido ir žandikaulio chirurgais.

Skyriaus gydytojai reguliariai stažuojasi lyderiaujančiose pasaulio LOR klinikose ir naujausius gydymo metodus pritaiko RVUL. Renovuotose patalpose įrengėme modernias gydytojų darbo vietas su didelės raiškos mikroskopu, šiuolaikiška endoskopine įranga. Kartu su atnaujintomis patalpomis ir diagnostine bei operacine įranga galime žengti koja kojon su vakarų šalių otorinolaringologais ir siūlyti analogiškas paslaugas pacientams Lietuvoje“, – pabrėžė G. Strazdas.

Traumatologijos skyriaus vedėjas doc. dr. Igoris Šatkauskas svečiams papasakojo, kad skyrius patalpos buvo nerenovuotos nuo pat ligoninės atidarymo 1991-aisiais, todėl teigiamas pokytis  gydomiems pacientams ir personalui yra labai reikšmingas. „Esame didžiausias traumų ir ortopedijos centras Lietuvoje. Savo ilgamete veikla pelnėme kolegų profesinį pripažinimą ir pacientų pasitikėjimą – čia suplaukia pačių sudėtingiausių pacientų srautas iš visos Lietuvos.

Traumatologijos skyriuje gydome kaulų, raumenų, sąnarių ir raiščių traumas bei ligas, esame svarbiausias centras, gydantis dubens traumas. Per metus hospitalizuojame ir operuojame apie 2,5 tūkst. pacientų – maždaug pusė jų yra pacientai, kuriems reikia skubios pagalbos. Teikdami planines ir ekstrines paslaugas taikome inovatyvias priemones operaciniam planavimui, chirurginiam gydymui naudojame naujausius implantus. Skyriaus daugiaprofiliškumas ir naujausi diagnostikos bei gydymo metodai suteikia puikias galimybes gilinti žinias ir tobulėti jauniems kolegoms rezidentams“,  – džiaugėsi dr. I. Šatkauskas.

Baigiantis atidarymui doc. dr. J. Kutkauskienė sakė neabejojanti, kad įdėtos pastangos atsipirks su kaupu – įgyvendinti projektai leis reikšmingai pagerinti įstaigos infrastruktūrą, ligoninės personalui suteiks šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią darbo aplinką bei priemones, o teigiamus pokyčių rezultatus pajus ne tik darbuotojai, bet ir pacientai.

„Operacinės slaugytojas privalo suskaičiuoti instrumentus, tvarsliavą, adatas prieš prasidedant operacijai ir prieš užsiuvant pjūvį, todėl baigiamasis operacijos etapas pradedamas tik jam leidus”, – apie savo darbo specifiką pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Operacinio anesteziologijos skyriaus vyriausioji slaugytoja Renata Lesniak-Viršilienė. Ji atskleidžia, kodėl pasirinko šią profesiją, kokių savybių reikia norint dirbti operacinės slaugytoja ir su kokiais iššūkiais susiduria.

Kelerius metus dirbote šv. Jokūbo ligoninėje, o nuo 1998 m. dirbate Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Papasakokite plačiau, koks buvo kelias iki dabartinės pozicijos?

Visada svajojau dirbti kardiochirurgijos arba neurochirurgijos srityse. Dar studijuodama antrame kurse pradėjau dirbti slaugytoja šv. Jokūbo ligoninės Neurochirurgijos skyriuje. Operacinės slaugytoja tapau susiklosčius aplinkybėms: skyriaus operacinėje dirbusios slaugytojos nutarė pakeisti darbą, todėl teko skubiai užimti jų vietą – aš ir kita kolegė praėjome intensyvų kelių dienų operacinio meno „kursą”, mus mokė tiek išeinančios darbuotojos, tiek chirurgai.

Negaliu sakyti, kad buvo sunku – tiesiog buvo kitaip nei dirbant stacionariniame skyriuje. Atsirado teritorinis apribojimas – darbas tik operacinėje, susiaurėjo bendravimo ratas – tik su operacinėje dirbančia komanda, pasikeitė pasitenkinimas dėl atliekamo darbo rezultato – operacinėje nesimato visų paciento sveikatos pokyčių nuo jo atvykimo iki pasveikimo. Atsirado tik „čia ir dabar”, kol pacientas yra operacinėje.

Po trejų metų šv. Jokūbo ligoninėje, 1998 m. pradėjau dirbti RVUL pradėjau neurochirurgijos operacinės slaugytoja, o pastaruosius aštuonerius metus esu šios ligoninės Operacinio anesteziologijos skyriaus vyriausioji slaugytoja.

Dirbote su pacientais palatose, net 21 metus operacinėje asistavote neurochirurgams, o dabar vadovaujate vieno didžiausių skyrių slaugos personalui. Ar realizuojate save?

Operacinės slaugytojo specializacijos niekada nekeisčiau į jokią kitą ir nenorėčiau grįžti į stacionarinį skyrių. Mes, operacinės slaugytojai, esame šiek tiek paslaptingi, nuo kitų atsiriboję „stop” linijomis. Turime daug griežtų taisyklių ir aukštus higienos standartus. Į operacinę įleidžiame tik su operacija susijusį personalą. Visa tai reikalinga, kad užtikrintume saugias sąlygas operacijoms. Toks uždaras darbo pobūdis man labai patinka.

Be to, kaip operacinės slaugytoja asistavau tiek planinėms, tiek skubioms operacijose. Pasirinkimo dirbti su skubiais pacientais irgi niekada nekeisčiau. Mane labai žavi greitis ir netikėtumas. Tai yra savarankiškumo reikalaujantis darbas, reikia labai greitos reakcijos, koordinacijos, reikia mokėti labai ilgai išlaikyti dėmesį. Nesakau, kad planinių operacijų metu to nereikia, bet asistuojant skubiai operacijai, viską reikia daryti daug greičiau.

Tuo tarpu vyriausiojo slaugytojo pareigos reikalauja plataus žinių ir įgūdžių spektro: teisinių, buhalterinių, susijusių įranga, medicininėmis priemonėmis. Taip pat reikia gebėjimų planuoti, analizuoti, organizuoti, koreguoti, formuoti skyriaus poreikius bei turėti psichologinių, bendravimo, bendradarbiavimo, mentorystės įgūdžių.  Tobulėti visada yra smagu.

Turbūt dėl minėto uždarumo apie jūsų darbo specifiką mažai žino ne tik kolegos ligoninėje, bet ir pacientai?

Nors mūsų darbas yra labai įdomus, visuomenei jis yra nematomas. Mažai kas žino, kad operacinės slaugytojas operacijai pradeda ruoštis daug anksčiau nei pacientas atvyksta į operacinę: papildo priemones, paruošia instrumentų ir apklotų rinkinius, papildomus instrumentus, tvarsliavą, prietaisus, patikrina kaip paruošta operacinė, aptaria su slaugytojo padėjėju, kokių priemonių gali prireikti ir iš kur jas reikėtų atnešti, paruošia dokumentus.

Į operacinę įžengiame, kai paciento dėmesį nuo instrumentinių stalų atitraukia anesteziologijos komanda. Turime nerašytą taisyklę instrumentus ir kitas priemones ruošti pacientui nematant, kad nesukeltume papildomo streso. Aišku, pasitaiko ir smalsių pacientų, kurie paklausia, kam bus naudojamas vienas ar kitas instrumentas. Po operacijos operacinės slaugytojas surenka ir veža instrumentus sterilizuoti, todėl pabudęs pacientas jo jau nebepamato.

Kokių žinių ir asmeninių, psichologinių savybių reikia operacinės slaugytojui?

Būtinos žmogaus anatomijos ir fiziologijos žinios. Privalome išmanyti operacijos etapus ir eigą, instrumentus ir specialią įrangą. Vienos operacijos metu paruošiame nuo 50 iki 300 ar net daugiau skirtingos paskirties instrumentų. Kartais pasiruošimas operacijai trunka net ilgiau nei pati operacija.

Kalbant apie asmenines savybes, manau, kad operacinės slaugytojas turi būti ambicingas ir ištvermingas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, galintis ilgai išlaikyti dėmesį ir koncentruotis į skirtingas užduotis vienu metu, gebantis numatyti įvairias situacijas ir greitai adaptuotis prie pokyčių, turintis ryžto, galintis savarankiškai priimti sprendimus, puikiai bendraujantis ir bendradarbiaujantis. Pavyzdžiui, jei endoskopiškai atliekama operacija turi būti tęsiama atviru būdu, operacinės slaugytojas turi greitai, laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų surinkti nereikalingus instrumentus ir pakeisti kitais. Toks pokytis neturi paveikti  komandos darbo kokybės.

Beje, jeigu iš šalies stebėtumėte personalo darbą operacinėje, iš pradžių atrodytų, kad komandinės veiklos nėra, o komandos nariai vykdo individualias užduotis. Tačiau baigus paruošiamuosius darbus personalas susirenka prie operacinio stalo – tada galite matyti bendrą veiklą, suderintus veiksmus, aktyvią akių ir gestų kalbą. Akimis galima perteikti visas emocijas, paklausti ir gauti, suprasti atsakymą. Beje, pradėjusi dirbti operacinėje turėjau išmokti ir šypsotis akimis, nes šypseną slėpė kaukė.

Kai kurios operacijos gali trukti ne valandą ar dvi. Kaip pavyksta išlaikyti dėmesį?

Tik pradėjusi dirbti operacinės slaugytoja turėjau priprasti stovėti vienoje vietoje. Ilgiausia operacija, kurioje asistavau, truko daugiau nei 10 val., buvo tik viena labai trumpa pertrauka.

Turime nuolat būti susikoncentravę, nes jei su kažkuo kalbėsime ar tiesiog užsisvajosime, galime pakenkti pacientui ir kolegoms. Manau, kad tokia savybė yra išugdoma, bet kartu reikia ir labai mėgti savo darbą. Tiesa, mums kartais reikia pailsėti nuo medicininės įrangos (atsiurbėjų, kaustikos, koaguliatorių, anestezijos aparato ir kt.) keliamo triukšmo, todėl įsijungiame muziką.

Kaip atrodo jūsų, kaip vyriausiosios slaugytojos, darbas?

Šis darbas yra labai įdomus ir taip pat yra mažai pastebimas – gali pasirodyti, kad tik sėdžiu prie kompiuterio ir planuoju. Grafikų sudarymas ir kasdienis koregavimas, atostogų planavimas, ataskaitų ruošimas, operacinių užimtumo nagrinėjimas ir naujų galimybių paieška, darbas su operacijų planavimo programa išties užima didesnę darbo dalį. Darbas operacinėse vyksta kasdien, personalo skaičius yra didelis, tad ir nenumatytų pokyčių būna nemažai. Matau skyriaus darbo visumą ir atsitikus nenumatytam įvykiui – ar tai darbuotojo liga, ar skubus pacientas – peržiūriu visas galimybes ir greitai randu sprendimą. Dažnai skambučiai ir žinutės prasideda jau 6.30 ryto, tad važiuodama į darbą žinau, kad sudėliotas dienos planas sugriuvo kaip domino kaladėlės, bet per keliolika minučių sudėlioju viską iš naujo.

Žinoma, darbas su žmonėmis visada sudėtingas, kiekvienas komandos narys yra kitoks, skiriasi jo poreikiai, kartais – galimybės, nuotaika, todėl turiu pasirinkti tinkamą būdą kalbėtis su žmogumi, deleguoti jam užduotis. Labai dažnai darbe praverčia humoro jausmas. Niekada nekeliu balso, o iškilus problemoms visada su darbuotoju kalbu akis į akį.  Tam, kad mane išgirstų, nebūtina kalbėti daug ir garsiai.

Į dabartinę poziciją atėjau iš operacinės slaugytojų rato, todėl tarp mūsų turėjo atsirasti tam tikra riba, kad personalas mane girdėtų ir darytų tai, ką reikia daryti vardan sklandaus skyriaus darbo. Kaip vyriausioji slaugytoja turiu nuolat stebėti, kontroliuoti, organizuoti ir koordinuoti, tačiau to nedarau demonstratyviai, ir toks būdas veikia. Galiu tik pasidžiaugti, kad kolektyvas yra profesionalus, darnus, komandiškas ir žinantis savo darbo svarbą, esant reikalui, visada sutinka pasilikti ilgiau, kad būtų pabaigtas dienos darbas.

Į Operacinį anesteziologijos skyrių kasdien patenka 15–20 skubių pacientų. Kaip ruošiatės jų priėmimui?

Kiekviena operacijų diena yra planuojama išvakarėse. Žinome, koks planinis pacientas, kurioje operacinėje ir kurio chirurgo bus operuojamas, paskirstome operacinio personalo komandas. Taip pat esame pasiruošę skubiems atvejams, kurių numatyti iš anksto negalime. Žinoma, pasitaiko, kai jų būna daugiau, o visos operacinės – užimtos. Paprastai turime daugiausiai 10 minučių pasiruošti, dažnai į pagalbą turi susirinkti net kelios komandos. Tokiais atvejais turiu labai greitai koordinuoti visus mūsų veiksmus, kad tokį pacientą priimtume. O pacientui patekus į operacinę, operacinės slaugytojas lyg „dirigentas“: sustyguoja personalo veiksmus, laiku paruošia instrumentus, įrangą, priemones, duoda nurodymus ir akylai stebi komandą bei pacientą.

Ligoninėje dirbate nuo 1998 m. Kaip per tą laiką keitėsi RVUL – į kokią ligoninę atėjote ir kokia ji yra dabar?

Atėjus čia iš šv. Jokūbo ligoninės, jau anais laikais atrodė didelis pokytis. O lyginant RVUL prieš, pavyzdžiui, dešimt metų ir dabar – pokyčiai tiek infrastruktūroje ir informacinėse technologijose, tiek socialinėse garantijose ryškūs. Labai džiugu, kad mūsų slaugytojos gali kelti kvalifikaciją, pietauti už 1 eurą, pasimankštinti darbuotojų sporto salėje, dėvėti naują, gražią aprangą, pasinaudoti dviem apmokamomis sveikatinimo dienomis per metus, laisvadieniu per gimtadienį.

Džiaugiamės naujausiu darbo įrankiu – operacijų planavimo programa. Prieš septynerius metus apie tokią galėjome tik pasvajoti. Anuomet operacijas bandėme planuoti rankiniu būdu ant lentos, sulaukdavau dešimčių skambučių iš chirurgų per dieną. Dabar jau galime naudotis inovatyviu įrankiu ir matyti situaciją operacinėse realiu laiku, planavimas tapo žymiai efektyvesnis.

Taip pat prieš ketverius metus perdavėme chirurginių instrumentų paruošimą Sterilizacijos poskyrio darbuotojams ir standartizavome instrumentų rinkinius. Turime katalogus su rinkinių pavyzdžiais ir įrankių sąrašais. Šie katalogai praverčia ir pas mus ateinantiems dirbti naujiems darbuotojams, studentams.

Daug teigiamų pokyčių įvyko aprūpinant operacines reikalingomis priemones ir organizuojant darbą. Atsižvelgiant į chirurgų poreikius, atnaujinamos bendrųjų, specialiųjų ir jėgos instrumentų atsargos. Visose operacinėse pakeisti operaciniai stalai ir lempos, visose traumatologų ir neurochirurgų operacinėse veikia rentgeno įrangą, neliko būtinybės šią įrangą transportuoti iš vienos operacinės į kitą. Instrumentų konteinerius į Sterilizacijos poskyrį, medicinines priemones į sandėliavimo vietą pristato kurjeriai. Netrukus turėsime vakuuminį paštą tyrimų išsiuntimui į laboratoriją.

Šie pokyčiai prisideda prie sklandesnio jūsų ir visos komandos darbo. Ar jie padeda pritraukti ir naujų darbuotojų?

Operacinė slauga kaip profesija šiuo metu nėra labai populiari sritis – manau, dėl darbo specifikos, – todėl labai džiugina, kad grįžta darbuotojai, dirbę čia prieš 10–15 metų ir išbandę darbą kitose įstaigose. Juos atgal pritraukia vykstantys pokyčiai, atlyginimas ir socialinės garantijos. Iš kitų įstaigų pas mus dirbti atėję slaugytojai džiaugiasi draugiškesniu ir atviresniu personalu.

Turime puikias galimybes studentams susipažinti su ligonine dar prieš pradedant dirbti. Kaip skyrius tampame šiek tiek atviresnis, matome mūsų kolegų iš kitų skyrių susidomėjimą mumis, net gauname prašymų pravesti apžvalginę ekskursiją po skyrių. Nesivedame jų į operacines, bet bendrą vaizdą visuomet parodome ir džiaugiamės dėmesiu. Taip pat tikiuosi, kad ir visuomenė vis daugiau domėsis ir sužinos apie mūsų, operacinės slaugytojų, atliekamą darbą.

 

Balandžio 30 d. Valdovų rūmuose pagerbti medicinos darbuotojai už nuopelnus Lietuvos sveikatos sistemai ir sulaukę daugiausia simpatijų naujienų portalo lrytas.lt projekte „Ačiū medikams“. Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys specialiais garbės ženklais apdovanojo daugiau nei 70 šalies gydytojų, slaugytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų. Tarp apdovanotųjų – ir keletas mūsų ligoninėje dirbančių kolegų: gydytoja anesteziologė reanimatologė Daiva Vilija Čičiškinienė, gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė, gydytojas radiologas Antanas Montvila, taip pat gydytoja akušerė ginekologė dr. Danguolė Vildaitė, kuri sulaukė didžiausio palaikymo specialiame projekte „Ačiū medikams“.

Sveikatos apsaugos ministerijos organizuojamuose Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimuose už atsidavimą profesijai, sunkų ir pasiaukojantį darbą bei išskirtinius nuopelnus sveikatos sistemai, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys garbės ženklus įteikė 26 šalies gydytojams, 27 slaugytojoms ir 22 sveikatos apsaugos darbuotojams. Nominantai šiems aukščiausiems medikų bendruomenės apdovanojimams atrinkti vertinant jų ilgametį ir nepriekaištingą darbą, atsižvelgiant į ypatingus nuopelnus Lietuvos sveikatos sistemai, diegiant inovatyvius technologinius ir tvarius vadybos sprendimus, taip pat už Lietuvos vardo garsinimą, tarpvalstybinių santykių puoselėjimą ir plėtrą, jaunosios medicinos profesionalų kartos ugdymą, pasiaukojimą ir drąsą gelbstint žmonių gyvybę bei kitus nuopelnus.

Gydytojoms D. Čičiškinienei ir dr. L. Zabulienei įteikti „Nusipelniusio Lietuvos gydytojo“, o gydytojui radiologui A. Montvilai – „Nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo“ garbės ženklai.

Antrus metus iš eilės įteikti ir naujienų portalo Lrytas.lt apdovanojimai mylimiausiems medikams, sulaukusiems daugiausia padėkų platformoje „Ačiū medikams“. Šiemet iš visos Lietuvos atskriejo daugiau nei tūkstantis padėkų: už sukurtą stebuklą virš operacinės stalo, už baimę nuvijusį pokštą ar už begalinę kantrybę ir rūpestį sveikata. Padėkų sulaukė daugiau nei 800 šalies medicinos darbuotojų, o palaikymą mylimiausiems pacientai ir kolegos atidavė išdalindami 11 tūkst. palaikymo balsų.

Tarp didžiausio palaikymo sulaukusių ir apdovanotų penkių specialistų pateko ir mūsų kolegė ‒ Ginekologijos skyriaus gydytoja akušerė ginekologė dr. Danguolė Vildaitė.

Nusipelniusių gydytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų vardai suteikiami nuo 2004 metų, nusipelniusių Lietuvos slaugytojų vardai – nuo 2015-ųjų. Per visą apdovanojimų istoriją garbingi Nusipelniusių Lietuvos medikų vardai kartu su šių metų nominantais suteikti 374 gydytojams, 137 slaugytojams ir 420 sveikatos apsaugos darbuotojams.

Daugiau informacijos apie renginį rasite šioje nuorodoje.

Šiandien mūsų ligoninės 1 aukšto ilgasis koridorius suskambo paukščių balsais. Čia atidaryta RVUL gydytojos anesteziologės-reanimatologės Irenos Ševcovos fotografijų paroda „Daina paukščiams“ – jau ketvirtoji šios gydytojos autorinių darbų ekspozicija, šįkart – lydima ir ypatingos gamtos garsų dermės.

„Daina paukščiams“ – tai bandymas pasidalinti meile gamtai, paukščiams, metų laikams ir daugiamečio fotografijos pomėgio rezultatas. Mūsų gyvenimas – ne tik unikali galimybė klausytis paukščių balsų, stebėti jų įvairovę, bet ir įsipareigojimas padėti išgyventi žiemą, atsargiai elgtis gamtoje ir saugoti jų buveines, – parodos idėją atskleidžia gyd. I. Ševcova. – Linkiu visiems sveikatos, pozityvių emocijų klausant nuostabios D. Pulausko muzikos, stebint paukščius su profesionalais – www.ornitostogos.lt –, dalyvaujant gamtos apsaugos veikloje.“

Parodoje skambanti muzika yra žinomo lietuvių džiazo pianisto, klavišininko, kompozitoriaus Dainiaus Pulausko kūrinys, išleistas solo albumu „Dainuojantys paukščiai“ (2012). Į džiazą įpintos natūralios, gamtoje užrašytos įvairių paukščių giesmės D. Pulausko kompozicijose išsilieja į netikėtų ir negirdėtų akustinių garsų harmoniją, kuriai apibūdinti tinka viskas, po ko pajunti lengvumą sieloje ir kūne: gydanti muzika, meditacija, išsivalymas, atsipalaidavimas ir pan. Nuoširdžiai dėkojame D. Pulauskui už geranorišką leidimą „įbalsinti“ parodoje eksponuojamas fotografijas savo sukurta muzika.

Kviečiame apsilankyti parodoje ir pasimėgauti orniterapijos seansu – ši patirtis gali būti labai meditatyvi. Tikimės, kad „Daina paukščiams“ mūsų ligoninės darbuotojams, pacientams ir lankytojams suteiks galimybę atsipalaiduoti, atrasti vidinę ramybę ir prisiminti mus supančios gamtos grožį bei įvairovę.

---

Daugiau gyd. I. Ševcovos darbų galite pamatyti:
• https://sevcova.photo/
• https://www.instagram.com/sevcova.photo/

„Kiekvienai endoprotezavimo operacijai ruošiamės iš anksto, apgalvojame jos strategiją, dirbame su keliomis kompiuterinėmis programomis. Kartais juokaujame, kad visus savo pacientus iš vakaro išoperuojame kompiuteryje“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos skyriaus vedėjas dr. Tomas Sveikata. Jis pasakoja, kad nors endoprotezavimo operacijos yra ilgos ir fiziškai sunkios, ši sritis jam suteikia daug džiaugsmo – čia daug galimybių nuolat mokytis ir mokyti, o operacijos rezultatai matomi jau kitą dieną.

Gydytoju ortopedu traumatologu dirbate daugiau nei 20 metų, kelio sąnario endoprotezavimo tema parašėte daktaro disertaciją. Kodėl pasirinkote būtent endoprotezavimo kryptį, nors ortopedijos ir traumatologijos sritis yra labai plati?

Taip jau susiklostė, kad rezidentūros metu, teko daug laiko praleisti operacinėje, asistuoti vyresniems kolegoms endoprotezuojant klubo ir kelio sąnarius. Ta sritis tapo artima, todėl nei trupučio nesigailiu dėl savo pasirinkimo. Nors operacijos kartais būna ilgos ir fiziškai sunkios, rezultatą matome jau sekančią dieną. O sugijus pooperacinei žaizdai bei praėjus reabilitacijos programą, pacientas grįžta į visavertį gyvenimą. Gera matyti laimingą pacientą ir žinoti, kad  ir aš prie to prisidėjau.

Kiek pacientų gali sugrįžti į visavertį gyvenimą po sąnario endoprotezavimo operacijos?

Net 95 proc. endoprotezavimo operacijų rezultatų būna puikūs. Tai nereiškia, kad likę 5 proc. yra blogi – rezultatas gali būti geras ar patenkinamas. Visgi, tai yra chirurgija, kiekvienas atvejis yra unikalus ir komplikacijų ne visada pavyksta išvengti – nedidelis jų procentas visada buvo ir visada bus. Apie tai kalbame su pacientu ir jų artimaisiais konsultacijų metu. Kiekvieną kartą pabrėžiu, kad jie turi pasitikėti gydytoju ir galvoti apie 95 proc. sėkmės.

Neveltui sakoma, kad klubo sąnario chirurgija yra antra sėkmingiausia 20 a. chirurgija po kataraktos chirurgijos – tai chirurgija, kurioje galima gauti ženklų efektą per trumpą laiką. Anglakalbėje literatūroje  naudojamas terminas „forgotten joint“ (liet. pamirštas sąnarys), kuris reiškia, kad pacientai net užmiršta, jog jų sąnarys pakeistas endoprotezu.

Kokiems pacientams sąnario endoprotezavimas yra tinkamiausias gydymo būdas?

Endoprotezavimas yra labai geras gydymo metodas jau vėlyvose osteoartrito stadijose, kai neefektyvūs kiti  gydymo būdai. O pradėti gydyti visada reikia nuo pačių paprasčiausių metodų, kurie turi mažiausią šalutinį poveikį pacientui. Atsiradus pirmiesiems osteoartrozės simptomams, pacientas turėtų kreiptis į šeimos gydytoją, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją, kineziterapeutą. Endoprotezavimo operacija yra pats paskutinis etapas.

Mes esame paskutiniai eilėje, todėl norėtųsi, kad į konsultacijas patektų tiksliniai pacientai, kuriems reikia mūsų pagalbos. Tačiau dažnai girdime pacientų nusivylimą, kad jiems sunku užsiregistruoti konsultacijai dėl endoprotezavimo, kai tuo tarpu konsultuojame pacientus, kuriems diagnozuotos pradinės osteoartrozės stadijos. Dažnai apsiribojame rekomendacinio tipo patarimais, kaip subalansuoti mitybą, fizinį aktyvumą ar nukreipiame pacientus kolegų reabilitologų, neurologų, dietologų konsultacijoms.

Sakote, kad kiekvieno paciento atvejis yra unikalus. Ar būna tokių pacientų, kuriems visgi patariate nesioperuoti?

Net ir esant ženkliems sąnarių pakitimams, ne visada problemą sprendžiame chirurginiu būdu. Pacientas nėra automobilis, kuriam galima užsakyti detalę pagal amžių ir modelį ir žinoti, kad ji tikrai tiks ir tai bus problemos sprendimas. Kiekvienas pacientas yra unikalus. Mūsų pacientų amžiaus vidurkis yra apie 70 metų, be to, dauguma jų turi ir gretutinių susirgimų, kurie gali turėti neigiamos įtakos pooperaciniam rezultatui.

Įsivaizduokite pacientą, kuriam „neveikia“ abu keliai ir abu klubai, skauda nugarą, jis serga cukriniu diabetu, sutrikęs širdies ritmas, jam svaigsta galva, dėl ko dažnai griuvinėja – vieno iš sąnarių endoprotezavimas ženklaus jo savijautos pagerėjimo neduos, o galimų komplikacijų rizika milžiniška. Tokiu atveju po operacijos turėsime „gražius“ rentgeno vaizdus ir vis tiek nelaimingą pacientą, kuris bus priverstas toliau ieškoti pagalbos. Visada reikia kompleksiško požiūrio.

Dažnai pacientai sako – „padarykite taip, kaip padarėte kaimynei ar giminaičiui“. Tačiau viskas ne taip paprasta – nėra vienodų situacijų, vienodų pacientų ir vienodų problemos sprendimo būdų.

Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, kai ir ligas galima „diagnozuoti“ internete, ir pasikalbėti su dirbtiniu intelektu apie gydymą. Jums, kaip chirurgui, informacijos internete paskaitę pacientai palengvina ar apsunkina darbą?

Mano atsakymas – ir taip, ir ne. Gerai, kad pacientai rūpinasi savo sveikata, domisi problemos sprendimo galimybėmis. Tai yra natūralu. Tačiau medicinoje, kaip ir visose kitose srityse, pirminę nuomonę suformuoti yra lengviau, negu ją vėliau pakeisti. Jeigu pacientas atvyksta ir sako, kad jam reikia atlikti tokią operaciją, naudoti tokį implantą, nes kažkas jam patarė, pakeisti jo nuomonę būna nelengva, kartais tenka įdėti nemažai pastangų.

Tačiau būna ir priešingai, kai pacientas pirmą kartą išgirsta diagnozę ir sužino, kad jam rekomenduojama sąnario endoprotezavimo operacija. Natūralu, kad tokia žinia jį gąsdina, kelia nerimą. Visada pacientams stengiuosi paaiškinti apie galimus problemos sprendimo būdus, endoprotezavimo pliusus ir minusus.

Ar sąnario endoprotezavimo operaciją galite pavadinti bendradarbiavimu tarp paciento ir chirurgo? Kokie etapai laukia paciento?

Pirmasis ir vienas svarbiausių žingsnių pacientui – susirasti gydytoją, kuriuo jis pasitiki. Pasitikėjimas ženkliai prisideda prie gydymo sėkmės. Tokiu būdu, galima sakyti, gydytojas lyg ir pasiima pacientą į savo globą.

Paprastai pacientas ligoninėje praleidžia tris paras. Anksti ryte atvyksta į ligoninę, tą pačią dieną atliekama endoprotezavimo operacija. Kitą dieną pradedamas reabilitacinis etapas. Mūsų patirtis rodo, kad trečią pooperacinę parą yra saugu išleisti pacientus į namus ambulatoriniam gydymui ar tęsti reabilitacinį gydymą reabilitacijos skyriuje.

Tarpusavio pasitikėjimas – būtinas?

Tikrai susiduriame su situacijomis, kai pacientas nevisai pasitiki gydytojo rekomendacijomis, nori išgirsti antrą ar trečią nuomonę. Tačiau sprendimą reikia vis tiek priimti pačiam pacientui. Dažniausiai jie renkasi tą nuomonę, kuri labiau patinka. O medicinoje tikrai galima išgirsti labai daug skirtingų nuomonių, gydytojai gali pasiūlyti skirtingų problemos sprendimo būdų.

Štai viena neseniai mano operuota pacientė, išgirdusi mano ir kito chirurgo nuomonę, pasirinko mažesnės apimties operaciją kitoje ligoninėje. Tai natūralu, mažiau rizikos, mažiau laiko ligoninėje. Tačiau atitinkamai ir rezultatas buvo ženkliai mažesnis ir neatitiko jos lūkesčių. Ji grįžo pas mane ir paprašė problemą spręsti iš naujo. Todėl, kaip ir jau minėjau – būtinas pasitikėjimas chirurgu ir aiški komunikacija – išsamiai aptartas gydymo planas, paciento lūkesčiai ir tikėtini rezultatai. Pacientas ir chirurgas turi suprasti, kad jų tikslas yra bendras ir jie yra vienoje komandoje.

Kaip chirurgas ruošiasi sąnario endoprotezavimo operacijai? Ar turite atlikti namų darbus, o gal viskas taip įprasta ir pažįstama, kad papildomo pasiruošimo nereikia?

Kiekvienai endoprotezavimo operacijai ruošiamės iš anksto, apgalvojame jos strategiją, dirbame su keliomis kompiuterinėmis programomis, pasitelkdami rentgenografinius vaizdus galime modeliuoti operaciją, pamatuoti endoprotezų tinkamumą, dydžius. Kartais juokaujame, kad visus savo pacientus iš vakaro išoperuojame kompiuteryje, o kitą dieną tą pačią operaciją atkartojame jau pacientui.

Beje, džiaugiuosi RVUL turimomis ištyrimo galimybėmis. Galime atlikti kokybiškas įvairių projekcijų rentgenogramas, atlikti KT, MRT tyrimus. Manau, kad mažiau nei  30 proc. Vakarų Europos klinikų turi tokias plačias galimybes.

Prakalbote apie tobulėjimą. Ar endoprotezavimo srityje vyksta daug pokyčių, ar tenka nuolat mokytis?

Chirurgija yra kintanti sritis ir tai mane žavi. Chirurgija keičiasi, tobulėja implantai, techninės priemonės, todėl ir mūsų galimybės plečiasi. Gerėja implantų prieinamumas, o kartu – vyksta progresas, mokymai, kurie yra ir papildoma galimybė chirurgams bendrauti tiek su industrijos atstovais, tiek su gydytojais iš kitų pasaulio šalių ir mokytis vieniems iš kitų.

Ar chirurgijoje, o gal apskritai medicinoje yra laisvės „kūrybai“, interpretacijoms?

Medicina – ne matematika. Medicina įdomi tuo, kad joje nėra vienos absoliučios tiesos – yra ir aiškios taisyklės bei algoritmai, tačiau yra vietos ir filosofijai. Šie du elementai eina šalia. Daugeliu atvejų medicinoje galima pasirinkti kelis skirtingus kelius tam, kad būtų pasiektas rezultatas.

Ar Lietuvoje žengiame koja kojon su vakarų valstybėse vykstančiais pokyčiais endoprotezavimo chirurgijoje?

Manau, kad daugelyje sričių mes jau žengiam koja kojon su Vakarų Europos ir JAV kolegomis. O jeigu kažkur vejamės, tai gali būti naudinga mums ir mūsų pacientams. Man patiko vieno gydytojo iš Welso mintis. Anot jo, tai, kad mes šiek tiek atsiliekame, yra gerai mums patiems, nes nedarome klaidų su naujais implantais ir naujomis technologijomis, kurias padaro pirmieji jas bandantys chirurgai. Tai reiškia, kad mokomės iš geriausių praktikų ir galime savo pacientams pasiūlyti modernius ir jau išbandytus, patikimus gydymo būdus, kurie lemia puikius rezultatus.

 

„Ši liga savaime neišnyksta, todėl „gyventi su išvarža“ ir laukti likimo malonės ar bausmės nematau prasmės“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I chirurgijos skyriaus vedėjas, abdominalinės chirurgijos gydytojas Gintaras Varanauskas. Jis perspėja, kad uždelsus gali įvykti rimtų komplikacijų, o prireikus skubios operacijos net ir kelios valandos gali būti lemiamos. Gydytojas ragina rinktis planinę pilvo sienos išvaržos operaciją, kuri lemia geresnius operacijos rezultatus bei greitesnį atsistatymą po jos.

Papasakokite, kas yra pilvo sienos išvarža? Ar tai dažna liga?

Pilvo sienos išvarža – tai pilvo ertmę iš vidaus dengiančios plėvės ir pilvo ertmėje esančių organų išsiveržimas pro pilvo sienoje esančius ar susidariusius raumenų ir aponeurozės tarpus. Išvaržos gali būti įvairių lokalizacijų – kirkšnies, šlaunies, bambos, vidurinės pilvo linijos.

Pilvo sienos išvaržos yra gan dažna liga, įvairių literatūros šaltinių duomenimis, dažnis gali svyruoti iki 25 proc. Klinikinėje praktikoje su jomis susiduriame dažnai, per metus atliekame virš 350 pilvo sienos išvaržos operacijų. Išvaržos gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, o ypač asmenims, turintiems rizikos veiksnių, tokių kaip nutukimas, lėtinis kosulys, kitų šeimos narių turėtos išvaržos (paveldimumas).

Kodėl atsiranda pilvo sienos išvarža, kokie yra šią ligą išprovokuojantys veiksniai?

Pirminė išvaržos priežastis – plonas raumeninis sluoksnis pilvo sienoje, tose vietose, per kurias eina kraujagyslės, nervai. Esant vidiniam spaudimui pilvo ertmės organai per silpniausią pilvo sienos vietą išsiveržia į poodį. Tai gali sąlygoti įvairūs veiksniai: buvusios pilvo operacijos, sunkių neproporcingų svorių kilnojimas, staigūs judesiai, kosulys, apsunkintas šlapinimasis ar tuštinimasis ir kt. Vienos išvaržos atsiranda staiga, kitos formuojasi ilgesnį laiką.

Esant nekomplikuotai išvaržos formai, ji dažniausiai matoma tik kosėjant ar įtempiant pilvo presą.  Paspaudus pirštais ji grįžta į vidų. Taip tęsiantis ilgą laiką pilvaplėvė yra traumuojama, atsiradus uždegimui, išvarža priauga prie pilvo sienos ir gali nebegrįžti į pilvo ertmę.

Kokie simptomai būdingi pilvo sienos išvaržai?

Atsiradus pilvo sienos išvaržai žmogus gali apčiuopti guzą, jausti skausmą, spaudimo pojūtį, diskomfortą vaikščiojant, matyti neestetišką vaizdą ir kt.

Ar visais atvejais išvaržą reikia operuoti – galbūt nesant ryškių simptomų galima gyventi su išvarža?

Nekomplikuota pilvo sienos išvarža dažniausiai nesukelia didelių problemų, neskaitant „negražaus“ pilvo ar maudimo, todėl pacientas turi pasirinkimą – atlikti operaciją ar toliau gyventi su išvarža. Visgi pasirinkimas dingsta, kai išvarža komplikuojasi – tokiu atveju jos ertmėje užstringa žarnos ar kiti pilvo ertmės organai, prasideda uždegimas, gali išsivystyti žarnų nepraeinamumas, gangrena. Tokia situacija tampa pavojinga, žmogui reikalinga skubi pagalba – operacija, kurios neatlikus laiku liga gali baigtis paciento mirtimi. Komplikacijos atveju kelios valandos yra lemiamos sėkmingai operacijos baigčiai ir pasveikimui.

Kalbėdamas su pacientais visada pabrėžiu, kad žmogus pats gali pasirinkti, kada atlikti operaciją, bet labai svarbu žinoti, kad planinė pilvo sienos išvaržos operacija yra paprastesnė, nekalbant apie patogų operacijos laiko planavimą, geresnį fizinį ir emocinį pasiruošimą bei nusiteikimą. Tai lemia ir geresnius operacijos rezultatus ir atsistatymą po jos.

Taigi, į klausimą, ar reikia ir kada reikia operuoti pilvo sienos išvaržą, mano atsakymas būna paprastas – ši liga savaime neišnyksta, todėl gyventi su ja ir laukti likimo malonės ar bausmės nematau prasmės.

Kaip atliekama pilvo sienos išvaržos operacija, ar tai – sudėtinga procedūra?

RVUL Chirurgijos skyriuose atliekamos tiek planinės operacijos, kai pacientai pirmiausiai konsultuojami Konsultacijų skyriuje ir suderinamas operacijos laikas, tiek ir skubios operacijos, kai pacientai atvyksta per Skubios pagalbos skyrių ir reikia gydyti komplikuotas ligos formas.

Pilvo sienos išvarža gydoma chirurginiu atviru arba laparoskopiniu būdu. Planinės išvaržos operacijos mūsų ligoninėje dažniausiai atliekamos laparoskopiškai, t. y. minimaliai invaziniu būdu, naudojant specialias priemones per kelių mm dydžio pjūvelius. Operacijos metu pilvo siena sutvirtinama specialiu tinkleliu.

Po tokios operacijos pacientai atsigauna žymiai greičiau – iš ligoninės juos išrašome tą pačią ar kitą dieną, į įprastą gyvenimo ritmą žmogus gali grįžti po 3–4 savaičių. Specialių dietų po operacijos laikytis nereikia, pakanka tik vengti fizinio krūvio pilvo sienai.

Esant tam tikroms situacijoms atliekamos ir atviros pilvo sienos išvaržų operacijos, kurių metu pilvo siena taip pat sutvirtinama specialiu tinkleliu.

Kai išvarža yra komplikuota ir operuojama skubos tvarka, neretai tenka kartu šalinti ir dalį žarnų, dėl esančio uždegimo sienos sutvirtinimui ne visada galima naudoti tinklelį, dėl ko padidėja rizika pakartotinei operacijai ateityje.

Ar egzistuoja pilvo sienos išvaržos profilaktika – ką reikėtų daryti norint sumažinti išvaržos riziką ar jos visiškai išvengti?

Galima stiprinti pilvo preso raumenis, vengti sunkių daiktų kilnojimo arba tai daryti saugiai, pasitelkiant pagalbines priemones. Taip pat svarbu vengti viršsvorio ir gydyti lėtinį kosulį. Po didelių pilvo sienos operacijų rekomenduojama nešioti apsauginį pilvo diržą. Šios priemonės sumažins išvaržų atsiradimo tikimybę. Bet, kaip jau minėjau, jei visgi įtariate pilvo sienos išvaržą – nedelskite ir kreipkitės į gydymo įstaigą.

Netikėtai ir trumpam apsvaigusi galva, ilgesni svaigimo epizodai, lydimi pykinimo ar net vėmimo – vis dažniau pasitaikanti problema, dėl kurios kenčia įvairaus amžiaus žmonės. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbančios gydytojos otorinolaringologės Jevgenija Buinickaja ir Silvija Jočinskaitė-Butkienė pataria į šį negalavimą nenumoti ranka ir kreiptis į specialistą, nes galvos svaigimas gali būti ne tik savarankiška liga, bet ir kitų ligų ar būklių simptomas.

Galvos svaigimas – dažnas reiškinys

Didelės apimties tyrimuose, atliktuose įvairiose šalyse nustatyta, kad galvos svaigulys vargina 15–20 proc. suaugusiųjų. Šis negalavimas kenkia kasdienio žmogaus gyvenimo kokybei bei darbingumui, apsunkina net ir paprasčiausias užduotis, blogina žmogaus nuotaiką, norą ir galimybes socializuotis. RVUL dirbanti gydytoja otorinolaringologė S. Jočinskaitė-Butkienė sako, kad dažniausia svaigimas lydi vyresnio amžiaus ligonius, vartojančius daug vaistų, moteris, sergančias migrena, depresija, nerimu. Be to, galvos svaigimas gali būti ne tik savarankiška liga, bet ir kitų ligų ar būklių simptomas.

Gydytoja pasakoja, kad galvos svaigimą galima suskirstyti pagal epizodų trukmę, kurią lemia skirtingos priežastys. Pavyzdžiui, trumpas, pasikartojantis galvos svaigimas, trunkantis kelias sekundes ar minutę, svaigimas keičiant galvos padėtį gali būti sukeltas otolitų (otolitai – kristalai, esantys žmogaus pusiausvyros organuose) judėjimo vidinėje ausyje.

„Vidutinės trukmės galvos svaigimą, trunkantį nuo kelių minučių iki kelių valandų labai dažnai sukelia vestibulinė migrena ar psichogeninės priežastys. Jei galvos svaigimas trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių, labiausia tikėtina, kad jį sukėlė vestibulinis neuronitas, rečiau – kamieno ar smegenėlių insultas, išsėtinė sklerozė. Galiausiai, nuolatinis galvos svaigimas gali būti psichogeninės kilmės, sukeltas vaistų ar abipusės vestibulopatijos“, – vardina S. Jočinskaitė-Butkienė.

Šiuolaikiniai tyrimai

Šiuolaikinė medicina dažniausiai pajėgi nustatyti svaigimo priežastį ir padėti ligoniui grįžti į įprastą gyvenimą. RVUL Konsultacijų skyriuje neseniai pradėtas naudoti modernus, efektyvus ir neskausmingas tyrimo metodas – vaizdinis impulsogalvos pasukimo testas (vHIT), kurį atlieka gydytojos otorinolaringologės J. Buinickaja ir S. Butkienė.

„Šis tyrimas yra paremtas vestibuliniu akių refleksu (VOR) ir suteikia informacijos apie kiekvieno vidinės ausies pusratinio kanalo funkciją – tai padeda nustatyti vieno ar kelių kanalų pažeidimą. VOR yra refleksiniai akių judesiai, kurie stabilizuoja vaizdus akies tinklainėje galvos judesių metu, nukreipiant akis į priešingą pusę, nei juda galva taip yra išlaikomas vaizdas regėjimo lauko centre. Jei VOR yra pažeidžiamas, atsiranda sakadiniai akių judesiai, kurie paprasta akimi gali būti nematomi. Specialia programa visi duomenys apdorojami ir pateikiami grafiniai vaizdai“, – paaiškina J. Buinickaja.

Antrasis tyrimas – videonistagmografija, kurią atliekant akis apšviečiama infraraudonaisiais spinduliais, tačiau šviesos pojūčio tiriamasis nejaučia. Spinduliais apšviesta akis filmuojama, o vaizdas perduodamas į tyrėjo monitorių. Videonistagmografinis tyrimas yra patikimas, objektyvus, padedantis kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti vestibulinę funkciją. Šio tyrimo tikslas – įvertinti, ar svaigimo, pusiausvyros sutrikimo priežastis yra labirintų pažeidimas; nustatyti, kurioje pusėje yra pažeidimas ir įvertinti jį kiekybiškai; nustatyti kuo tikslesnę diagnozę naudojantis gautais duomenimis ir vertinant juos kartu su klinikiniais požymiais.

Abi gydytojos pabrėžia, kad svaigimu besiskundžiančio paciento diagnozės nustatymas remiasi ne tik vestibulinės sistemos tyrimo vineonistagmografijos duomenimis, bet ir detalia anamneze, simptomatika bei kitų tyrimų duomenimis (neurologo konsultacija, klausos ištyrimu, klausos ir regos sukeltų potencialų tyrimais, esant reikalui ir kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimais).

Gydymas ir profilaktika

Gydytojos otorinolaringologės J. Buinickaja ir S. Jočinskaitė-Butkienė pasakoja, kad  gydytojui nustačius periferinės kilmės galvos svaigimą, šalia medikamentinio gydymo daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama vestibulinės funkcijos reabilitacijai fiziniais pratimais: „Pacientas turi kuo anksčiau pradėti taikyti reabilitacijos pratimus, kurių tikslas – nuolat stimuliuoti centrinės nervų sistemos sritis, atsakingas už pagrindines vestibulines funkcijas: erdvinę orientaciją, stabilizaciją, akių judesius. Vaistus, slopinančius vestibulinę funkciją, rekomenduojama vartoti tik esant ypač ryškiems simptomams, tokiems kaip vėmimas ar pykinimas, ir ne ilgiau kaip pirmąsias  tris-keturias dienas nuo simptomų pradžios. Taip pat būtina kuo anksčiau pradėti gydymą vaistais, skatinančiais vestibulinės funkcijos normalizavimosi procesus.“

Su galvos svaigimu susiduriantiems ar jo išvengti norintiems žmonėms gydytojos otorinolaringologės pataria pirmiausiai pasirūpinti gera bendra organizmo sveikata – daugiau judėti ir atlikti gydytojo rekomenduotus vestibulinius pratimus, padedančius normalizuoti pusiausvyrą. Taip pat gali būti naudinga ir bedruskė dieta, nes druska provokuoja skysčių kaupimąsi vidinėje ausyje, o tai pablogina pusiausvyros suvokimą.

„Sudėtingesniais atvejais, kai žmogus neišlaiko pusiausvyros, jis turėtų vaikščioti su vaikštyne arba lazdele. Taip pat yra atvejų, kad kai kuriems žmonėms pusiausvyros suvokimas pablogėja tamsoje – tokiu atveju šviesos jungiklius būtina įrengti patogioje vietoje, kad naktį eidamas į tualetą ar virtuvę jis neužsigautų. Taip pat patariama stengtis lėtai keisti kūno poziciją iš gulimos padėties, kad neištiktų ortrostatinis svaigimas“, – pataria J. Buinickaja ir S. Jočinskaitė-Butkienė ir priduria, kad svaigstant galvai pirmiausiai reikėtų kreiptis į specialistą.