Gydytoja dietologė išvardino penkis pamatinius ilgaamžiškumo dietos elementus

Pasaulyje populiarėjant longevity (liet. ilgaamžiškumo) sąvokai, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad ilgaamžiškumui įtakos turi penki veiksniai, vienas kurių – pagal tam tikrus principus subalansuota mityba. Gydytoja pasidalino penkiais pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementais ir kitomis įžvalgomis.

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vis dažniau girdimas terminas longevity (liet. ilgaamžiškumas). Ar tai nauja sąvoka?

Noras ilgai gyventi žinomas nuo seniausių laikų – senovėje žmonės gyvenimą ilginti bandė dietomis, vaistažolėmis ar net stebuklingais eliksyrais. Dabar ilgaamžiškumo siekis – ne tik nugyventi daugiau metų, bet ir nugyventi juos kokybiškai, nesergant lėtinėmis ligomis, judant ir protaujant. Todėl ilgaamžiškumas vis dažniau tyrinėjamas sistemingai, t. y., kaip biologinių mechanizmų, darančių įtaką gyvenimo trukmei ir sveikam senėjimui veiksnių visuma, taip pat aplinkos poveikis ilgaamžiškumui.

Su ilgaamžiškumu siejami pasaulio regionai, vadinami Blue Zones (liet. Mėlynosios zonos). Kodėl jie tokie išskirtiniai?

Mėlynosios zonos (angl. Blue Zones) – tai pasaulio regionai, kuriuose žmonės pasižymi itin ilga gyvenimo trukme ir išlieka sveiki iki itin senyvo amžiaus. Mėlynųjų zonų sąvoka atsirado tyrinėtojui Danui Buettneriui kartu su mokslininkų komanda išanalizavus duomenis iš įvairių pasaulio vietų ir nustačius penkis regionus, kuriuose žmonės gyvena ypač ilgai. Šiuos regionus žemėlapyje jis pažymėjo mėlynu rašikliu.

Šie regionai yra – Okinava Japonijoje, Nuoro provincija Sardinijos saloje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje, Ikarija Graikijoje, Loma Linda Kalifornijoje. D. Buettneris nustatė, kad Mėlynosioms zonoms būdingi keli bendri veiksniai, lemiantys tų vietovių gyventojų ilgaamžiškumą.

Kokie yra šie veiksniai?

Tai yra mityba, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai, streso kontrolė ir gyvenimo tikslo turėjimas. Visi šie veiksniai yra kontroliuojami ir priklauso nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimų ir pasirinkimų.

Žinoma, yra ir dalis veiksnių, kuriuos kontroliuoti yra sunkiau ar net neįmanoma. Tai – paveldimos ar lėtinės ligos, kurios gali daryti įtaką žmogaus gyvenimo trukmei ir gyvenimo kokybei. Tačiau ir šiuo atveju, kai kuriais atvejais gali padėti profilaktiniai vizitai pas gydytoją bei jo paskirtų nurodymų laikymasis.

Ar galima teigti, kad vienas svarbiausių veiksnių, siekiant ilgo ir sveiko gyvenimo – subalansuota mityba?

Taip, maistas aprūpina organizmą maistinėmis medžiagomis – vitaminais, mineralais, baltymais, angliavandeniais ir riebalais, kurių reikia tinkamai visų organų sistemų veiklai. Sveikatai palankus maitinimasis padeda palaikyti tinkamą svorį, stiprinti imuninę sistemą ir pagerinti bendrą savijautą. Taip pat gali padėti sumažinti lėtinių ligų riziką: širdies ligos, 2 tipo diabetas ir kai kurios vėžio rūšys. Tačiau, kaip jau minėjau, vien tik teisingo maitinimosi neužteks – reikia rūpintis visais gyvenimui įtaką darančiais veiksniais.

Kuo ypatinga ar išskirtinė ilgaamžiškumo dieta (angl. longevity diet)?

Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad penki pamatiniai ilgaamžiškumo dietos elementai yra neskaldyti grūdai, žalumynai, bulvės ir batatai, riešutai, ankštinės daržovės. Ilgaamžiškumo dietai būdingas vidutinis arba didelis suvartojamų angliavandenių kiekis ir mažas, bet organizmui pakankamas baltymų kiekis.

Šie baltymai turi būti daugiausiai augalinės kilmės, tačiau dieta numato ir pesketariškos (pesketarai – vegetarai, valgantys jūrų gėrybes) kilmės baltymus iš žuvies, kiaušinių ir kt.. Pavyzdžiui, Okinavos apylinkių gyventojų, kurių vidutinis amžius bene didžiausias pasaulyje, mėsa sudaro vos 1 proc. maisto raciono. Panašų kiekį mėsos valgo ir Sardinijoje bei Loma Linda mieste JAV gyvenantys ilgaamžiai.

Riebalų vartojimas, kai apie 30 proc. energijos gaunama iš augalinių šaltinių, taip pat yra ilgaamžiškumo dietos dalis. Tai reiškia, kad didžioji dalis raciono riebalų turėtų būti gaunama iš augalinio nesočiaisias riebalais turtingo aliejaus, alyvuogių, avokadų, riešutų ir sėklų.

Svarbus ilgaamžiškumo dietos aspektas – pakankamas maisto kiekis, ypač vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms. Per daug ribojant maisto kiekį gali sumažėti kaulų ir raumenų masė, kraujo ląstelių kiekis. Be to, tarp valgymų reikėtų daryti 12–13 valandų pertrauką, pavyzdžiui, nevalgyti nuo 19 val. vakaro iki 8 val. ryto.

Kokie yra pagrindiniai ilgaamžiškumo dietai priskiriami produktai?

Ilgaamžiškumo dietos „žvaigždės“ – ankštinės daržovės. Atliekant ilgaamžių tyrimus pastebėta, kad nemažą jų dienos maisto raciono dalį sudaro įvairių rūšių pupos ir pupelės, lęšiai, avinžirniai. Ankštinės daržovės yra baltymų ir skaidulų šaltinis, taip pat gera mėsos alternatyva užtikrinanti sotumo jausmą.

Iš grūdų ir kruopų reikėtų rinktis pilno grūdo duoną, ruduosius ryžius, kukurūzus, kurie suteikia ilgalaikės energijos ir ilgesnį sotumo jausmą. Įvairūs riešutai ir sėklos turi daug riebalų, baltymų ir skaidulų. Vieni vertingiausių – migdolai, graikiniai riešutai, lazdyno riešutai, kanapių, lino, moliūgų sėklos. Visgi, riešutai ir sėklos yra kaloringi, todėl juos reikėtų valgyti saikingai.

Kalbant apie daržoves, ypač rekomenduojama valgyti lapinius žalumynus, pavyzdžiui, špinatus, lapinius kopūstus, burokėlių lapus ir kt. Taip pat prisiminkite, kad kuo daugiau spalvų, tuo daugiau naudos, nes skirtingų spalvų daržovės turi skirtingų vitaminų ir mineralų. Svarbu valgyti sezonines daržoves, rinktis ūkininkų produkciją, kurioje mažiau pesticidų.

Kokių produktų neturėtų būti?

Pirmiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip maistas ar maisto produktai buvo pagaminti. JAV egzistuoja terminas „ultra-processed foods“ (liet. ultra-perdirbtas maistas) – tai ypač stipriai perdirbtas maistas, pavyzdžiui, margarinas, rūkyta dešra, pusryčių dribsniai, bulvių traškučiai, balta duona, energetiniai gėrimai ir kt. Toks maistas suteikia trumpalaikį sotumo jausmą, todėl po kelių valandų vėl norisi valgyti. Jis neaprūpina organizmo reikalingomis medžiagomis. Be to, gali didinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių bei kitomis ligomis. Perdirbto maisto ant mūsų stalo turėtų būti kuo mažiau.

Gyvūninės kilmės produktai, ypač raudona mėsa, turėtų sudaryti tik nedidelę raciono dalį. Pavyzdžiui, jau minėtos Okinavos šimtamečių dieta atrodo taip: daržovės 58–60 proc. (ypač saldžiosios bulvės), grūdai 33 proc. (soros, kviečiai, ryžiai ir makaronai), sojų produktai 5 proc. (tofu, miso), mėsa ir jūros gėrybės 1–2 proc. (daugiausiai balta žuvis, jūros gėrybės), kita 1 proc. (alkoholis, arbata, prieskoniai). Beje, Okinavos šimtamečiai atsisako ne tik mėsos, bet ir pieno produktų, daugumos vaisių, rafinuoto cukraus ir pan. Žinoma, nereikėtų visiškai „aklai“ sekti tokios dietos, o sau prisitaikyti jos principus.

Ar pradėjus rūpintis subalansuota mityba jau vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, sulaukus šešiasdešimties, dar galima padaryti teigiamą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei?

Taip, pradėjus rūpintis subalansuota mityba vyresniame amžiuje, galima padaryti reikšmingą įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei ir jo kokybei. Net ir senatvėje sveikatai palankesnis maitinimasis gali turėti daug teigiamų efektų: gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, išvengti osteoporozės ir kaulų lūžių, palaikyti sveiką kūno masę, kuri yra svarbi siekiant išvengti daugelio lėtinių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas ar sąnarių problemos. Gali padėti išlaikyti kognityvinę funkciją ir sumažinti demencijos riziką, padidinti energijos lygį, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą. Subalansuota mityba prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės, padeda palaikyti sveiką virškinimo sistemą ir išvengti vidurių užkietėjimo.

Ar ilgaamžiškumo dieta yra tinkama visiems? Ar reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju dietologu?

Svarbu atkreipti dėmesį į individualius mitybos poreikius ir esamus sveikatos sutrikimus, ligas. Patartina konsultuotis su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu, kurie suteiks maitinimosi rekomendacijų, atitinkančių individualius poreikius ir sveikatos būklę.

Jau galite skaityti naują žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numerį!

Populiariausius 2024 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir įvykius ligoninėje galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje.

Pirmasis 2024 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, netrūko renginių, apdovanojimų, projektų pradžios ir pabaigos. Kaip ir anksčiau, daug bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

Žurnalo viršelis

Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis: žmonių žinios apie insultą pasikeitė, bet prevencijai skiriama per mažai dėmesio

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis neseniai gavo „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje ir tapo naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Gydytojas neurologas sako, kad jo tikslas – pasiekti pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Plačiau apie insulto gydymo problematiką, reikalingas naujoves, mokymus užsienio šalių gydytojams ir ateities planus – interviu su doc. dr. A. Vilionskiu.

Jūsų vadovaujamas RVUL Insulto centras ne vienerius metus iš eilės gauna tarptautinį „ESO Angels Status“ apdovanojimą už pasiekimus insulto gydymo srityje. Už kokius rezultatus skiriamas šis apdovanojimas ir kaip jų pasiekiate?

2019 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje RVUL Insulto centras už ūminio insulto gydymo kokybės rodiklius buvo įvertintas auksiniu apdovanojimu, o šiemet, jau antrus metus iš eilės, jo veiklai suteiktas aukščiausias, deimantinis statusas. Apdovanojimas skiriamas įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę, pavyzdžiui, laikas, per kurį insultą patyrę pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas ir kt.

Noriu pabrėžti, kad vertinamas ne tik Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrius, bet visa įstaiga – Skubios pagalbos skyrius ir jame dirbantis personalas, įskaitant slaugytojus ir jų padėjėjus, Radiologijos skyrius ir jame dirbantys radiologijos technologai ir kt. Taigi apdovojimas rodo, kad visos tarnybos dirba taip, kad būtų galima suteikti aukštos kokybės pagalbą ūminį insultą patyrusiems pacientams. Tokiems rezultatams pasiekti reikėjo  ne vienerių metų darbo.

Taip pat būtina paminėti, kad COVID-19 pandemijos metu, nepaisant visų apribojimų, mūsų ligoninėje gydytų insulto pacientų skaičius bei laikas nuo atvykimo į ligoninę iki gydymo pradžios ženkliai nepakito. Tai rodo mūsų centro komandos profesionalumą, gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų ir teikti kokybišką pagalbą.

Kokie yra jūsų minėti keliami tikslai? Ar tai „auksinio laiko“ taisyklė?

Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti kokybišką ir visapusę insultu sergančio paciento priežiūrą. Šis apdovanojimas atspindi ne tik ūminio insulto gydymą, bet visą procesą – pacientų ištyrimą, gydymą, priežiūrą ir antrinės profilaktikos taikymą, rekomendacijas pacientą išrašant iš ligoninės. Deja, reperfuzinis gydymas (intraveninė trombolizė ir / arba mechaninė  trombektomija) dėl objektyvių priežasčių gali būti taikomas tik 20–30 proc. pacientų, kurie patiria insultą. Tad laikas yra tik vienas iš tikslų, bet nėra vienintelis reikalavimas gydant insultą. Labai svarbus greitas ir pilnas paciento ištyrimas, ankstyvas reabilitacinis gydymas ir pakartotinio insulto prevencijos inicijavimas. Todėl siekiame, kad kuo daugiau pacientų liktų toje gydymo įstaigoje, kurioje gali gauti aukščiausio lygio pagalbą, net jei jiems ir netaikomas reperfuzinis gydymas. Visa tai įeina į insulto gydymo kokybę.

Gydytojas neurologas doc.dr. A. Vilionskis

Prieš kelis mėnesius su kolegomis iš kitų gydymo įstaigų gavote „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje, šviečiamąją veiklą, išskirtinį indėlį keliant gydymo standartus sveikatos priežiūros įstaigose.

Šį apdovanojimą gavau kartu su LSMU Kauno klinikų Neurologijos skyriaus vadovu prof. dr. Antanu Vaitkumi ir Neurologijos skyriaus Insulto sektoriaus vadovu prof. Vaidu Matijošaičiu bei VUL Santaros klinikų Neurologijos centro gydytoju neurologu, VU Medicinos fakulteto dekanu prof. Daliumi Jatužiu.

Prieš maždaug 8 metus mes pirmieji Lietuvoje nuvykome į Vokietijoje „Angels“ organizuojamus mokymus, kurių tikslas – paruošti gydytojus specialistus, kurie galėtų mokyti medicinos personalą ūminio insulto gydymo. Juos pabaigus mums kilo mintis sukurti ir organizuoti mokymus Lietuvoje. Pasinaudoję LSMU baze sudarėme teorinių mokymų programą ir sukūrėme simuliacijas. Iš pradžių simuliacijų kursas buvo skirtas neurologijos ir skubios medicinos gydytojams rezidentams. Laikui bėgant pristatėme savo veiklą tarptautiniuose renginiuose – ji sulaukė susidomėjimo, gavome pasiūlymų rengti stimuliacijas ir kitų šalių neurologams.

Po pirmųjų mokymų sulaukėme labai palankių atsiliepimų, tai suteigė galimybę plėsti savo veiklą. Mokymai tapo reguliarūs ir vyksta 2–3 kartus per metus. Juose dalyvavo grupės iš Ukrainos,  Sakartvelio, Armėnijos, Bulgarijos, Graikijos ir kitų šalių. Taip pat tęsiami mokymai ir Lietuvos gydytojams. O pataruoju metu gauname kvietimų vesti kursus ir kitose šalyse. „Angels“ dėka pavyko įgyvendinti ir specialiai insulto centrų bei tarpinių pagalbos ligoninių slaugytojoms skirtas dviejų dienų trukmės konferencijas. Tai yra vienas iš labai gerų pavyzdžių, kai kelių įstaigų bendradarbiavimas leidžia pasiekti gerų rezultatų.

Paskutinis mūsų projektas – simuliacijų centro atidarymas Kazachstane. Esame pakviesti įvertinti jų naujai atidaromą insulto centrą, kurio bazėje kuriamas simuliacijų centras, pravesti mokymus ir pasidalinti savo patirtimi organizuojant ir vedant insulto simuliacijas. Tai jau antra užsienio šalis, kuriai teikiame tokias konsultacijas. Pirmoji buvo Moldova, o rudenį atvyks Kroatijos delegacija. Taigi mokiniais buvome labai trumpai – labai greitai tapome ypatingai populiariais mokytojais.

Nuolat lankotės įvairiose pasaulio šalyse, dalyvaujate konferencijose. Kaip RVUL Insulto centras atrodo lyginant su Vakarų Europa, Azija ar Amerika?

Bendrame kontekste gydymo galimybėmis ir įranga mes tikrai nenusileidžiame. Tačiau vienas iš esminių dalykų, kuriuo skiriamės nuo Vakarų Europos, yra žmogiškieji ištekliai ir apmokėjimas ligoninei už suteiktas paslaugas. Kiekybiškai jie yra visai kito lygio.

Nemažai problemų, su kuriomis susiduriame Lietuvoje, yra gerai žinomos ir Vakarų Europoje. Daugiausiai tai yra ne ligoninių, bet nacionalinio lygmens problemos. Pavyzdžiui, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ne visada tinkamai užtikrinama ligonių priežiūra po insulto („life after stroke“) ir reabilitacija. Kita problema yra duomenų rinkimas, kaupimas ir sisteminimas, nacionalinių registrų nebuvimas, nors visa tai yra būtina. Čia kalbame apie įstatyminės bazės ir žmogiškųjų išteklių trūkumą.

Kuo svarbus nacionalinis pacientų registras?

Jeigu nežinome realios situacijos, nematome plataus vaizdo – negalime pasakyti, ką reikėtų keisti ir tobulinti šalies mastu. Šią problemą ir išspręstų nacionalinis pacientų registras. Tam tikrus duomenis renkame ligoninėje, tačiau norėdami turėti išsamų visos šalies statistinį vaizdą, turėtume rinkti žymiai daugiau duomenų iš visų su insulto gydymu susijusių įstaigų.

Pirmoji problema – tokiam darbui atlikti, be abejo, reikia nemažai žmogiškųjų išteklių. Nors dalį duomenų galime gauti iš skaitmeninių ligos istorijų, visgi yra nemažai rankinio darbo – tai reikalauja didelių laiko sąnaudų. Kalbant nacionaliniu lygmeniu, kyla klausimas, kiek ligoninių apskritai teikia duomenis, kaip jie renkami, kur saugomi ir kt. Kita su registru susijusi problema yra įstatyminė bazė, kuri ne visada sudaro sąlygas stebėti tolesnį iš ligoninės išrašyto ligonio kelią.

Insulto atmintinė

Susirgus insultu gali būti taikomas reperfuzinis gydymas. Ar pasaulyje kalbama apie galimus naujus gydymo metodus? Kaip manote, ar netolimoje ateityje laukia pokyčiai?

Proveržis insulto gydyme buvo 2002 m. įdiegus intraveninę trombolizę, o 2014–2016 m. – mechaninę trombektomiją. Todėl revoliucijos greitu metu, manau, nebus. Šiuo metu daugiausiai diskusijų vyksta apie tai, kaip išplėsti ligonių ratą, kuriems būtų galima taikyti reperfuzinį gydymą. Prieš trejus metus Europos insulto organizacija (ESO) patvirtino rekomendacijas, kuriomis remiantis intraveninė trombolizė tam tikrais atvejais galėtų būti taikoma iki 9 val. nuo susirgimo insultu pradžios.

Kol kas Lietuvoje ši rekomendacija negalioja, mes reperfuzinį gydymą taikome 4,5 val. nuo susirgimo pradžios. Apie rekomendacijų suvienodinimą šiuo metu diskutuojame, tačiau kyla problemų teisiniame lygmenyje dėl vaistų kompensavimo. Šis klausimas yra viena iš prioritetinių Lietuvos insulto asociacijos veiklos sričių.

Kita naujovė, apie kurią galime kalbėti insulto gydyme – tai vaistinio preparato tenekteplazės naudojimas (šis vaistas kardiologijoje naudojamas infarktui gydyti). Visai neseniai jis buvo patvirtintas Europos vaistų agentūros (EMA), tačiau Lietuvoje tenekteplazė dar nepatvirtinta. Todėl tai yra dar vienas darbas, kuris laukia Lietuvos insulto asociacijos – pasiekti, kad gydymas šiuo vaistu būtų galimas ir Lietuvoje.

Užsiimate šviečiamąja veikla. Kaip manote, ar žmonių supratimas apie insultą prasiplėtė?

Kad žmonių žinios pasikeitė, pastebime dirbdami su Skubios pagalbos skyriumi – pagalbos besikreipusiems žmonės ir jų artimiesiems vis rečiau reikia aiškinti, kas yra insultas ir kokios gali būti jo pasekmės. Be to, jei prieš keliolika metų intraveninė trombolizė Lietuvoje buvo taikoma vos 1–2 proc. visų insultą patyrusių pacientų, tai šiandien šis skaičius jau siekia 15 proc. Tai yra labai aukštas rodiklis, atitinkantis Europos insulto organizacijų iškeltus tikslus, kurie turi būti pasiekti iki 2030 m. Iškeltą tikslą mes jau pasiekėme anksčiau nei numatyta. Tą patį galima pasakyti ir apie mechaninę trombektomiją. Tai rodo, kad žymiai daugiau žmonių atpažįsta insulto simptomus ir nedelsdami kreipiasi pagalbos.

PSO teigia, kad pasitelkus pirminės prevencijos priemones, būtų galima išvengti net 2 milijonų insultų per metus. Ar užtenka informacijos apie prevencijos priemones?

Prevencija yra dar vienas opus klausimas, aktualus visame pasaulyje. Pirminė prevencija – insulto rizikos veiksnių identifikavimas, įvertinimas ir jų adekvatus koregavimas – yra šeimos gydytojo sfera. Tai nebūtinai medikamentinis gydymas, bet dažniau gyvenimo būdo koregavimas – sveika mityba, judėjimas, žalingų įpročių atsisakymas, lėtinių ligų kontrolė. Rodydami iniciatyvą šiais metais su kolegomis RVUL parengėme insulto atmintinę, kurioje daug dėmesio skyrėme ir pirminei bei antrinei prevencijai. Ši atmintinė pasiekiama tiek elektroniniu, tiek popieriniu formatu.

Gegužės mėnesį buvote išrinktas naujuoju Lietuvos insulto asociacijos prezidentu. Kokie artimiausi Jūsų ir asociacijos planai?

Kalbant apie asociacijos tikslus, tikimės pasiekti anksčiau minėtų pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti insultą patyrusiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Tam planuojme aktyviau bendrabiauti su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, įskaitant Sveikatos apsaugos ministeriją ir Seimą. Sieksime, kad į Asociacijos veiklą aktyviai įsitrauktų ne tik neurologai, bet it kitų specialybių gydytojai, taip pat ir slaugytojos.

Visai neseniai dalyvavau  projekte Moldovoje, kurio tikslas buvo sukurti nacionalinį insulto centrų tinklą. Ši šalis labai daug elementų savo sveikatos apsaugos sistemai pasiėmė iš Lietuvos, insultų centrų tinklo kūrimas taip pat ne išimtis. Mano vizitų Moldovoje tikslas buvo įvertinti esamą padėtį ir pateikti rekomendacijas dėl procedūrų standartizavimo, GMP darbo, insultų centrų ir pirminių centrų veiklos koordinavimo, gydytojų mokymo. Iš tiesų yra labai malonu,  kai Lietuvos patirtis yra vertinama ir galima ja pasidalinti ir įgyvendinti kitose šalyse. Dar maloniau matyti, kad situacija keičiasi, duoti patarimai įgyvendinami ir atneša vaisių.

ligoninės vaizdas

Kviečiame dalyvauti konkursuose RVUL skyrių vedėjų pareigoms užimti

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia konkursus 7 klinikinių skyrių ir Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjų pareigoms užimti. Tai – puiki galimybė savo srities profesionalams išbandyti jėgas ir įsilieti į modernios, inovatyvios ir vienos iš lyderiaujančių gydymo įstaigų Baltijos regione komandą.

Šiuo metu paskelbti konkursai šioms pareigoms užimti:

  • II chirurgijos skyriaus vedėjas;
  • Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjas;
  • Konsultacijų skyriaus vedėjas;
  • Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas;
  • Terminių traumų skyriaus vedėjas;
  • Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas;
  • Traumatologijos skyriaus vedėjas;
  • Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėjas.

IKI KADA TEIKTI KANDIDATŪRĄ: iki 2024 m. rugpjūčio 6 d. imtinai.

KAIP TEIKTI KANDIDATŪRĄ: per VATIS sistemą arba privalomus pateikti dokumentus siunčiant el. paštu [email protected].

KAIP VYKS ATRANKA: pokalbis (interviu) su kandidatu ir padalinio veiklos programos / gairių pristatymas laisva forma.

Į klinikinių skyrių vedėjų poziciją kviečiami pretenduoti kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją ir klinikinio padalinio, kuriam siekiama vadovauti, srities licenciją. Taip pat turintys ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį su padaliniu susijusioje srityje.

Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjo pozicijai reikalingas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas medicinos ar visuomenės sveikatos krypties magistro kvalifikacinis laipsnis; ne mažesnė kaip 3 metų vadovavimo komandai patirtis, iš jų – ne mažesnė kaip 2 metų patirtis infekcijų kontrolės ir/ar su ja susijusiose srityse.

Įstaigos vadovė doc. dr. Jelena Kutkauskienė iš kandidatų tikisi komunikabilumo, iniciatyvumo, domėjimosi naujovėmis ir tendencijomis, kurios prisidės prie sėkmingos gydymo įstaigos veiklos. Taip pat labai svarbus noras bendradarbiauti su kitais skyriais, ligoninės administracija ir akademine bendruomene.

Informacija ir visi konkursai čia:  https://bit.ly/3EJ9NV7

Antrajai penkerių metų kadencijai RVUL paskirta doc. dr. J. Kutkauskienė

Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus universiteto skelbtą konkursą laimėjo ir į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas antrajai penkerių metų kadencijai skiriama docentė, teisės mokslų daktarė Jelena Kutkauskienė.

Kaip teigia sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, per pirmąją penkerių metų kadenciją vadovei pavyko pasiekti pastebimų pokyčių, kuriuos pajautė tiek kolektyvas, tiek pacientai, todėl svarbu užtikrinti darbų tąsą.

„Per penkerius metus Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė tapo moderni, inovatyvi ir viena lyderiaujančių gydymo įstaigų Baltijos regione. Į ligoninę pritraukta daugiau  nei 40 mln. Eur investicijų, buvo diegiamos IT programos ir inovatyvūs sprendimai, įgyvendinti infrastruktūros projektai, kurių didžiausias – atnaujintas A korpuso 4-9 aukštai. Svarbiausia, kad savo darbu ir pastangomis vadovei pavyko konsoliduoti kolektyvą, padėjo ligoninei tapti medikų traukos vieta. Džiaugiuosi, kad J. Kutkauskienė pasiryžo tęsti pradėtus darbus, atnešant teigiamus pokyčius medikams ir pacientams“, – sako A. Dulkys.

„Iš perrinktosios vadovės tikimės ligoninės ir Universiteto ryšių stiprinimo, skaidraus ir atviro bendravimo. Savaime suprantama, kad svarbus ir jau pradėtų darbų tęstinumas bei nuolatinis sąlygų gerinimas“, –  teigia Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

„Suteiktas pasitikėjimas ir galimybė toliau vadovauti didžiausiam Lietuvoje būtinosios pagalbos ir ortopedinės pagalbos centrui verčia kokybės kartelę sau ir komandai kelti dar aukščiau. Todėl antrosios kadencijos metu ir toliau sieksiu, kad įstaiga būtų valdoma efektyviai, jos veikla būtų orientuota į aukščiausius rezultatus, būtų patenkinti pacientų ir darbuotojų lūkesčiai, pasiekti sveikatos politikos tikslai, stiprinamos mokslo ir mokymo bazės. Tvirtai tikiu, kad įstaigos atnaujinimas prisidės ne tik prie Vilniaus regiono, bet prie visos šalies gydymo paslaugų gerinimo. Džiaugiuosi komandos vienybe ir bendra vizija, todėl neabejoju, kad kartu pavyks siekti puikių rezultatų ir kurti įstaigą, kurią vertina ir pacientai, ir darbuotojai “, – teigia doc. dr. Jelena Kutkauskienė.

Doc. dr. J. Kutkauskienė RVUL direktorės pareigas eina nuo 2019 m., o iki tol dešimtmetį vadovavo sostinės Karoliniškių poliklinikai. Turėdama medicinos ir teisės srities aukštąjį išsilavinimą ir daktaro laipsnį, parašė ne vieną mokslinę publikaciją sveikatos teisės temomis ir tęsia pedagoginę bei mokslinę veiklą Vilniaus universitete.

RVUL jau daugiau nei 30 metų vienija didelę kompetencijų įvairovę, derindama mokslo bei technologijų inovacijas specializuojasi ūmių būklių, sunkių traumų ir plataus profilio klinikinės chirurgijos srityse. Ligoninė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokymo bazė, kurioje vyksta ikidiplominės ir podiplominės studijos, žinių semiasi ne tik būsimieji gydytojai, bet ir slaugytojai, kineziterapeutai, įvairiuose mokymo renginiuose kvalifikaciją kelia kiti sveikatos priežiūros specialistai.

Ligoninės stacionare kasmet gydoma daugiau nei 30 tūkst. pacientų, per metus atliekama daugiau kaip 24 tūkst. operacijų, suteikiama per 305 tūkst. konsultacijų.

SAM Komunikacijos skyriaus pranešimas

Atostogų vaistinėlė: vaistai ir priemonės, kurias privaloma pasiimti kartu

Prasidėjusi vasara vilioja aktyviu ar pasyviu poilsiu, naujais potyriais ir pramogomis. Tačiau net ir pačias ramiausias atostogas gali sugadinti tinkamai neparuošta kelionių vaistinėlė. „Nors viskam pasiruošti ir negalime, visgi pasiimti priemonių nuo dažniausiai pasitaikančių negalavimų reikėtų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Vaistinės vedėja Eglė Morozovienė. Ji primena pasiimti receptinių vaistų ir pataria, ką daryti, jei jų reikia įsigyti užsienyje.

Receptiniai vaistai

„Svarbiausia ruošiantis atostogoms – nepamiršti įsigyti ir kartu pasiimti gydytojo paskirtų receptinių vaistų, kuriuos žmogus turi vartoti kasdien, pavyzdžiui, sergant širdies ligomis. Taip pat būtina pasiimti tiek vaistų, kad jų užtektų visai kelionei ar net keliomis dienomis ilgiau – kartais kelionės užsitęsia dėl nukeltų skydžių, o pasiėmus daugiau bus išvengta papildomo rūpesčio“, – sako E. Morozovienė. Vaistininkė rekomenduoja medikamentus laikyti originaliose paženklintose pakuotėse.

Visgi keliaujant gali pasitaikyti įvairių situacijų, todėl E. Morozovienė pataria prieš kelionę atsispausdinti e.sveikatos sistemoje esantį receptą: „Jeigu keliaujate Europos Sąjungos šalyje, galite atsisiųsti ir atsispausdinti elektroninį receptą, nes vienos ES šalies gydytojo išrašytas receptas galioja visose kitose ES šalyse. Tačiau reikia prisiminti ir tai, kad ne visose šalyse prekiaujama tais pačiais vaistais arba gali skirtis jų pavadinimai. Taip pat  kiekviena ES šalis vaisus išduoda pagal savo šalies taisykles.“ Keliaujant į Latviją ir Lenkiją recepto spausdinti nereikia, nes Lietuvos piliečiai gali naudotis tarpvalstybinėmis skaitmeninio recepto ir sveikatos įrašų paslaugomis pateikus asmens tapatybės kortelę arba pasą. Planuojama, kad ateityje tokia pati galimybė plėsis ir kitose ES šalyse.

Skausmą malšinantys vaistai

Tiek namuose, tiek ir kelionėje gali užklupti įvairūs skausmai – galvos, danties, raumenų ar kt. Juolab atostogaujant dažnas užsiima intensyvesne nei įprastai veikla, patiria daugiau emocijų. E. Morozovienė rekomenduoja kelionių vaistinėlėje turėti paracetamolio ar ibuprofeno, kurie padeda malšinti nedidelį ar vidutinį skausmą.

Vaistai nuo peršalimo

Anot RVUL Vaistinės vedėjos, peršalti per vasaros atostogas – nieko keista: „Atostogaudami, ypač pietų Europoje, žmonės dažnai iš karštyje tvyrančių gatvių atsiduria stipriai kondicionuojamose patalpose ar transporto priemonėse ir peršąla. Todėl pravartu su savimi turėti vaistų nuo peršalimo, taip pat čiulpiamų  mėgstamo skonio pastilių nuo gerklės skausmo.“

Virškinimą gerinantys vaistai

Dar vienas itin dažnas negalavimas per atostogas – virškinimo sutrikimai. Skrandžiui mažiau įprastas maistas, higienos trūkumas ruošiant maistą, vanduo iš čiaupo ir kitos priežastys gali sukelti pykinimą, pilvo pūtimą, skrandžio dieglius, viduriavimą ar apsinuodijimą, vėmimą. „Pirmiausia, rekomenduoju laikytis higienos taisyklių, dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas. Kelionėse labai praverčia drėgnos servetėlės. Jei keliaujama į egzotines šalis, reikėtų atidžiau rinktis maitinimo įstaigą, vengti gatvės maisto, nevalgyti gatvėje pirktų vaisių pirmiausiai jų nenuplovus. O kelionių vaistinėlėje reikėtų turėti  vaistų nuo viduriavimo, rėmens. Taip pat elektrolitų, kurių gali prireikti, kad vemiant ar viduriuojant neištiktų dehidratacija ir mineralų trūkumas“, – sako E. Morozovienė.

Vaistai nuo alergijos

Alergiški žmonės kelionių vaistinėlėje privalo turėti jiems įprastus antihistamininius vaistus. Tačiau vaistininkė sako, kad pasikeitus aplinkai net ir nealergiškas maistui, augalams ar vabzdžiams žmogus gali pajusti alergijos simptomus. „Niekada negalime žinoti, kaip į nepažįstamas žiedadulkes ar vabzdį sureaguos žmogaus kūnas. Gali būti, kad prasidės čiaudulys, atsiras bėrimas ar tinimas, todėl vaistinėlėje patogu turėti antihistamininių tablečių ar tepalo“, – rekomenduoja E. Morozovienė. Ji taip pat primena, kad reikėtų pasiimti ir apsauginių purškalų nuo vabzdžių – tiek keliaujant Lietuvoje, tiek užsienyje.

Sumušimams ir žaizdoms

Atostogas leidžiant aktyviai išvengti nuospaudų, sumušimų, nubrozdinimų ar net didesnių žaizdų pavyksta tikrai ne kiekvienam. Todėl, anot RVUL Vaistinės vedėjos, kelionių vaistinėlėje turėtų būti ne tik jau minėtų skausmą malšinančių vaistų: „Reikėtų turėti ir pleistrų, elastinio binto, dezinfekcinio skysčio, šaldomojo aerozolio, tepalo sumušimams. Visgi svarbu prisiminti, kad jei galūnę sunku judinti ar žaizda nesiliauja kraujuoti, pagalbos būtina kreiptis į medikus.“

Apsauga nuo saulės

Saulė ir vasaros atostogos beveik neatskiriami, o kartu su jais – ir nudegimai. Todėl pirmiausiai E. Morozovienė rekomenduoja naudoti apsauginius kremus nuo saulės ir vengti saulėje būti karščiausiomis dienos valandomis, taip pat turėti galvos apdangalą. Teptis apsauginiu kremu nuo saulės reikia kas kelias valandas.

Kiti patarimai

„Nors kelionių vaistinėlė yra būtina, visgi pirmiausiai reikėtų daryti viską, kad jos turinio neprireiktų. Todėl keliaudami gerkite daug skysčių, dažnai plaukite rankas su muilu ir vandeniu, atkreipkite dėmesį, kokį maistą valgote ir kokius gėrimus vartojate, ypač tose vietovėse, kur sanitarinės sąlygos prastesnės. Atsisakykite gėrimų su ledukais. Turėkite sveikų užkandžių. Renkitės natūralių medžiagų, lengvais drabužiais, nepamirškite kepurės, o karščiausias dienos valandas praleiskite uždarose patalpose ar pavėsyje. Užsiimdami aktyvia veikla elkitės „protingai“, kad išvengtumėte sužeidimų. Apskritai, leiskite sau atsipalaiduoti ir pailsėti“, – apibendrina E. Morozovienė.

Sąrašas:

  • Įprastai vartojami receptiniai vaistai
  • Skausmą malšinantys vaistai
  • Vaistai nuo peršalimo
  • Pastilės nuo gerklės skausmo
  • Vaistai nuo viduriavimo, rėmens
  • Tabletės ar tepalas nuo alergijos
  • Elektrolitai
  • Drėgnos servetėlės ir dezinfekcinis skystis
  • Pleistrai, elastinis bintas, tepalas sumušimams
  • Kremas nuo saulės su SPF ir vėsinantis kremas nudegusiai odai

Neurochirurgas G. Šustickas: kai operuoji smegenis – vienas milimetras į šalį yra daug

„Aš tuo netikiu. Ne ta vieta“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus neurochirurgas prof. dr. Gytis Šustickas, paklaustas, ar kada nors gali ateiti laikas, kai medikai galės tai, kas neįmanoma – pakeisti galvos ir stuburo smegenis. Taip, kaip pakeičiami inkstai, kepenys aš širdis. Medikas atlieka vienas iš sudėtingiausių galvos operacijų, tad kartais į ligoninę jam tenka važiuoti vėlų vakarą ar naktį. Vis tik darbo krūvio G.Šustickas nesureikšmina. „Mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, kalbu perkeltine prasme“, – šypteli jis. G. Šustickas sako, kad sunku papasakoti, kokia yra jo darbo diena, nes ji dažniausiai nenuspėjama. Į ligoninę atvyksta pacientai ne tik planuotoms operacijoms ar konsultacijoms, tačiau ir tie, kuriems plyšo aneurizma, ištiko insultas, patyrė galvos ar stuburo traumas.

Kalbino Jurgita Lieponė, 15min / Nuotrauka Luko Balandžio, BNS

„Darbo diena nesibaigia, nes tai yra ne darbas, o gyvenimas, gyvenimo būdas. Jei žiūrėtume formaliai, mes turime grafikėlį. Bet visada nuteikiu ir jaunus kolegas, kad tai – darbas be laikrodžių, kad mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, perkeltine prasme. Darbo diena baigiasi, kai padarai visus darbus, kurie kartais užtrunka net iki sutemų. Būna, kad ir po paros budėjimo iš ryto neskubame namo, nes dar yra darbo.

Viena grupė pacientų – patyrę traumas, kritę iš aukščio, po autoavarijos, „nardytojai“, insultai, plyšusios aneurizmos, galiausiai – smurtiniai įvykiai. Kita grupė pacientų, kurie atvyksta kai nustatomas galvos smegenų auglys, atsiranda problemos dėl stuburo“, – kalba medikas.

– Gydytojau, paminėjote „nardytojus“. Tai yra žmonės, kurie šiltuoju metu neatsargiai elgiasi vandenyje, šoka į jį ir taip patiria stuburo traumas. Būtent dabar ir yra šis metas, prasidėjo šiltasis sezonas? Ar tai – daugiausiai jauni žmonės?

– Taip. Nors kasmet kalbame, šaukiame per televizijas, per spaudą, bet vos tik prasideda šiltasis sezonas – šios traumos neišvengiamos. Kartais jų būna daugiau, kartais – mažiau, tačiau kasmet tikrai būna. Dažniausiai tai jauni žmonės, maždaug iki 25 metų, kartais – ir vyresni.

– Tai – savo jėgų pervertinimas?

– Gal greičiau vėjavaikiškumas: nersiu. Daugiausiai nardymo traumos nutinka nežinomuose vandens telkiniuose. Pavyzdžiui, vakarėlis prie vandens telkinio ir po prities prasideda nardymai nežinant dugno, gylio, kranto. Nepagalvoja.

– Teko žmogui pasakyti: deja, bet tu daugiau nevaikščiosi?

– Teko. Žmonės, kurie patyrę tokias traumas, nenori pripažinti, kad nevaikščios. Dažniausiai mes tik užsimename apie tokią galimą prognozę, nors paprastai matome, jei žmogus daugiau nevaikščios.

Kadangi po tokių traumų laukia kelių mėnesių reabilitacija, o nervinio audinio atsistatymas irgi trunka nuo metų iki dviejų – neskubame nuvilti žmogaus, nes per kelis mėnesius jis pats adaptuojasi prie esamos situacijos. Supratęs, kad nevaikščios, ima kelti tam tikrus tikslus, galvoti, kaip jam reikės gyventi su esamais simptomais. Per laiką žmogus labiau prisitaiko prie situacijos, prie savo nejudumo ir tada lengviau priima informaciją, jog reikės išmokti gyventi su neįgaliojo vežimėliu.

– Sunki žinia.

– Abipusiai sunki: ir pacientui, ir gydytojui. Sunku ją pranešti, nes ligonis yra sąmoningas, jis viską supranta. Nėra lengvi pokalbiai ir su tų pacientų artimaisiais, kuriuos po galvos smegenų traumos ar plyšus aneurizmai ištiko koma arba nustačius galvos smegenų piktybinio auglio diagnozę. Be abejo, tokie pokalbiai nelengvi. Prie jų neįprantama.

– Galbūt ir pabodęs klausimas, tačiau kokie atvejai yra įsiminę jums pačiam?

– Sudėtinga išskirti, jų yra įvairių. Jei tai sudėtinga planinė operacija, prieš ją visą savaitę galvoji, kaip reikės prieiti prie giliai esančio auglio ir kaip reikės jį pašalinti po operacijos sukeliant kuo mažiau simptomų. Tokia operacija irgi yra tam tikra trauma smegenims, nes kai kurios smegenų struktūros prie smegenų auglių būna labai tampriai prikibusios.

Prieš rimtą galvos smegenų operaciją tu žinai, kad tavęs laukia rimti reikalai. Būna, kad nutinka nelabai tikėtų dalykų. Nors jie yra žinomi, bet labai reti. Kartais pasitaiko, kad po sunkių galvos smegenų operacijų pooperaciniai simptomai pagrubėja.

– Tačiau pacientas žino apie galimas komplikacijas, simptomus?

– Taip, mes jį turime supažindinti, bet žmogus nelabai nori tikėti, kad gali būti infekcinės komplikacijos, krešulių susidarymo rizika, pooperacinis pakraujavimas. Su viskuo supažindiname, bet žmogus nenori tikėti, kad tai nutiks būtent jam. Išties procentai yra pakankamai maži, tarkime vieno ar pusantro procento rizika, nemažai komplikacijų būna apie 5 proc. rizika. Kadangi procentai maži, maža  tikimybė – žmogus ir nenori suprasti, kad taip gali nutikti būtent jam.

– Daug ką žmogaus kūne galima pakeisti, tačiau jūs dirbate su tomis žmogaus kūno dalimis, kurios nepakeičiamos: stuburu ir smegenimis.

– Centrinė nugaros nervų sistema, galvos ir nugaros smegenys yra nekeičiami dalykai. Vienkartiniai.

– Kaip galvojote, praeis 20 ar daugiau metų, gal bus pokytis, proveržis medicinoje?

– Aš tuo netikiu. Tiesa, daug yra optimizmo, daug įvairių naujovių, iššūkių, bet aš tuo netikiu. Ne ta vieta.

– Apie jus po sudėtingos operacijos rašė filosofė Nida Vasiliauskaitė, teigdama, kad, kalbant apie jos operaciją, atlikote šedevrą. Jūs atliekate ypatingai retas operacijas?

– Taip, aš labiau specializuojuosi galvos smegenų chirurgijoje. Be abejo, atlieku ir stuburo, bet jų mažiau. Kai neurochirurgijoje esi jau 30 metų, o iš jų 25 dirbi aktyviai, pačiam sunku pasakyti, kas yra ta sudėtinga operacija. Tai – mano gyvenimo dalis, darbo dalis, dalykai, kuriuos turi padaryti. Kartais užtrunki ilgiau.

Turėjau ilgas studijas, taip pat ir podiplomines, vyko mokymai įvairiose Europos ligoninėse, paskyriau tam laiką dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, susipažindamas iš vidaus su tuo, kaip dirba kitų, labiau išsivysčiusių šalių, medikai. Tai man leido suprasti, kad mes esame gana aukštame lygyje. Iki darbo Didžiojoje Britanijoje atrodė, kad mes tarsi antrarūšiai, bet pamačiau, kad esame aukščiausios rūšies, darome tas operacijas, kurios atliekamos ir pasaulyje.

– Ar buvo atvejų, kada žmogus atsisakė operacijos?

– Be abejo. Gal man labiau įsimena tie atvejai, kai pacientai atsisako galvos smegenų auglio operacijos. Tada, kai akivaizdu: jis tikrai į ligoninę bus atvežtas vėl pakartotinai. Taip ir nutinka, neretai – skubiai. Mes, gydytojai, suprantame, kad galvos smegenų auglys augo ir augs, jis didės, jis niekur neišnyks.

Pavyzdžiui, stuburo disko išvarža gali sumažėti, nes kai kurias ligas laikas gydo, tad kuo mažiau skubėsime operuoti – problema gali išsispręsti ir be operacijos. Tačiau kalbant apie galvos smegenis, laukimas nėra gerai.

Žmonės operacijos atsisako dėl perdėtų baimių, informacijos stokos, galbūt savo patologijos nesupratimo ir net nenorėjimo klausyti specialistų. Žmonių yra įvairių, tokių, kurie pripažįsta tik savo tiesas – irgi. Bet vėliau jie atvyksta, tik jau pablogėjus būklei, galimai ir su blogesne prognoze.

– Gydytojau, o kada jums nustojo drebėti rankos operuojant smegenis? Juk liečiatės ne prie žmogaus ausies, ne prie kojos ar rankos, bet prie smegenų.

– Sudėtingas operacijas pradėjau daryti 1999 metais. Atrodo, buvo jaunatviškas maksimalizmas, jausmas, kad viską žinai. Bet taip, klausimas teisingas. Tik gal ne rankos dreba, bet judesiai sulėtinti, nes kai tu operuoji smegenis – vienas milimetras į šalį yra daug. Mes naudojame mikroskopus, kurie išdidina vaizdą, šešis–aštuonis, o reikalui esant ir dešimt kartų. Kitaip tariant, operuodamas žiūri į mikroskopą, o rankos dirba operaciniame lauke – galvos smegenyse, nugaros smegenyse.

Mes matome išdidintą plonyčių 0,1 milimetro kraujagyslių vaizdą, smegenų struktūras, kurių geriau nepažeisti. Judesiai turi būti labai tikslūs. Jei drebės ranka – mikrochirurginė operacija nebus kokybiška. Neurochirurgija yra išskirtinai mikrochirurgija. Mikroskopas chirurgijoje buvo sukurtas Ciuriche, Šveicarijoje. Jį sukūrė vienas neurochirurgas ir tada mikroskopas plačiąja prasme imtas naudoti chirurgijoje.

Tad apibendrintai: pradžioje buvo daugiau vidinio jaudulio, lėtesni judesiai – kol įsivažiuoji.

– Ilgas kelias, kol tampi geru specialistu.

– Neurochirurgas baigia šešerių metų studijas ir dar tiek pat metų trunka rezidentūra. Kol baigia visas studijas, medikas tampa brandžiu žmogumi, įžengusiu į ketvirtą dešimtį.

Kaip ir švarkelį pasiūti – tam, kad jis būtų kokybiškas, reikia jų pasiūti labai daug. Medicinoje taip pat reikia tam tikro kiekio operacijų. Medicininių knygų skaitymas, vaizdo medžiagos žiūrėjimas gali supažindinti su teoriniais dalykais, su galimomis komplikacijomis ir ko vengti, bet kai imi daryti savomis rankomis – reikia daug praktikos, daug valandų, kurias reikia išdirbti. Tačiau jei gydytojas dirbs tik darbo valandomis, per rezidentūrą po darbo dienos skubės namo – aukštų rezultatų tikėtis negalime. Tada medicinoje turėsime vidutiniokus, kurie atėjo į darbą, atidirbo valandas, pažiūrėjo į laikrodį ir išėjo namo. Norint tapti geru specialistu valandos, dieną ir naktį praleistos operacinėje, yra nesuskaičiuojamos.

– Kiek laiko trunka sudėtinga operacija?

– Sulig metais jos greitėja. Smegenų aneurizmos operacijas Vilniaus krašte pradėjau daryti 1999 metais, nes iki tol jos buvo neatliekamos. Operacijos trukdavo keturias valandas, aštuonias ar net keturiolika valandų. Kitos kraujagyslių operacijos – irgi apie dešimt valandų. Galvos smegenų auglių – nuo aštuonių iki dvylikos. Bet su laiku greitėja ir technika, ir įpratimas, ir žinojimas. Išmoksi greičiau daryti. Dabar aneurizmos operacija gali trukti ir vieną–dvi valandas.

– Operuojate plyšusias aneurizmas?

– Nebūtinai. Ji gali būti ir neplyšusi, jei žmogus dėl galvos skausmų išsitiria, atliekamas magnetinis rezonansas ir ji randama. Tokie magnetiniu rezonansu atliekami tyrimai dabar yra kompensuojami ir tai didelis pasiekimas. Aneurizmos kartais nustatomos kaip atsitiktiniai radiniai,  nes galvos skausmo priežasčių yra apie du šimtai. Kai išoperuoji neplyšusią aneurizmą – rezultatai ganėtinai geresni.

– Kokie požymiai leidžia įtarti, kad aneurizma plyšo?

– Labai staigus ir stiprus galvos skausmas – kaip kirviu per galvą. Tą jaučia praktiškai visi, o kas antras žmogus netenka sąmonės. Dalis po kelių minučių atsigauna, deja apie 10–15 procentų pacientų miršta vietoje, likę atvežami į ligoninę. Nepastebėti tų simptomų neįmanoma.

Pasirinkus teisingus metodus mirštamumą po plyšusių aneurizmų sumažinome du kartus, mūsų statistika ir pasaulio kontekste yra gera.

– Tačiau plyšus aneurizmai yra svarbus laikas, kaip greitai bus atlikta operacija?

– Be abejo. Nutinka visko, pavyzdžiui, po darbo važiuoji namo, bet tenka grįžti. Arba atsiguli miegoti, o tada reikia keltis.

– Jūs apie tai, kad reikia dirbti ir neskaičiuojant laiko, jau kalbėjote, bet ar nepikta, kad reikia į darbą važiuoti vėlų vakarą ar naktį?

– Jei rimta liga – nepikta. Bet jei pagalbos reikia girtam triukšmadariui, kuris susimušė ir susidaužė – tada viduje pikta, bet vis tiek turi daryti.

– Kalbant apie galvos smegenų auglius: pradėję operuoti ir pamatę auglį jūs galite pasakyti, ar jis – piktybinis? Ar vizualiai skiriasi piktybinis nuo nepiktybinio?

– Iš esmės skiriasi. Maždaug 95 procentais atvejų galima tą pasakyti. Augliai skiriasi išplitimo ribomis, konsistencija. Gerybinio auglio ribos paprastai būna aiškios, o piktybinio – netenka ribų. Yra kelių procentų paklaida, kai operacijos metu galime būti neteisūs. Tačiau jau operuojant per 15 minučių mes gauname skubų histologinio tyrimo atsakymą, koks tai auglys. Tokio atsakymo tikslumas – 99 procentai. Galutinė diagnozė nustatoma po operacijos praėjus maždaug savaitei, gavus planinį atsakymą. Tada numatoma tolimesnė gydymo eiga.

– Kada jūs džiaugiatės? Turiu mintyse dėl darbo.

– Pirmasis džiaugsmas – kai po operacijos pabendrauji su pabudusiu pacientu, matai, kad jis viską supranta, judina kūną. Antrasis džiaugsmas – kai jis savomis kojomis išvyksta iš stacionaro į namus. Trečiasis – kai po metų-kitų liga neatsinaujina.

– Kas jums pačiam darbe padeda susikaupti?

– Susikaupimas yra operacijos suplanavimas: ką tu darysi, kodėl darysi ir kaip. Sudėtingoms operacijoms ruošiesi ir namuose, skaitydamas įvairią literatūrą.

Kalbant apie pačias operacijos valandas – nėra taip, kad visą dieną sėdi prie kompiuterio ir po tokios darbo dienos jautiesi pavargęs. Operacinėje darbo valandas reiktų dauginti iš trijų, keturių ar net penkių kartų. Tai –  stresas, adrenalinas, tegul to ir nejaučia aplinkiniai. Psichologinis nuovargis būna po kiekvienos operacijos.

Tam, kad jį pašalintum, reikia turėti gerą fizinę formą, o kad ją turėtumei – svarbu ją palaikyti, laisvalaikiu būti fiziškai aktyviam, sportuoti, turistauti. Kiekvienam – pagal jo pomėgius.

Bet turbūt svarbiausia yra mikroklimatas ligoninėje ir savo skyriuje. To reikia, kad ramiai ir gerai dirbtum. Tada tu gali eiti į operacinę neturėdamas neigiamų, pašalinių dirgiklių. Svarbi ir materialinė bazė, nes turi turėti su kuo dirbti. Todėl noriu, kad žinotumėte: ši ligoninė yra pati geriausia.

Kadangi esu ir dėstytojas, jaunimui sakau: kai renkatės darbo vietą, būtinai turi būti du iš trijų dalykų: mikroklimatas darbe, pasitenkinimas darbu ir finansai.

– Kartą vienas medikas sakė: jei pamesčiau savo telefoną, o jį radęs žmogus atsidarytų foto galeriją, kaip reikiant nustebtų. Jūsų telefono foto galerijoje irgi yra darbinių nuotraukų?

– Yra. Jos reikalingos ir kaip mokomoji medžiaga, yra operacinės vaizdų, nes kartais jų reikia moksliniams pranešimams. Tad taip, rastume įdomybių.

– Gal galit parodyti?

– Ką?

– Telefone esančią nuotraukų galeriją.

– Galiu. Čia operacijos metu, čia mikroskopas, kolegos. O štai čia po smegenų dangalu radome kaulą ir jį traukiu.

– Iš kur kaulas smegenyse?

– Tai yra nesuvokiama. Mes nežinome.

– Kaip apskritai pats pasirinkote neurochirurgiją?

– Kaip ir sakiau, šie organai yra vieninteliai, kurie nepakeičiami. Nei prieš 30 metų, kai atėjau į neurochirurgiją, nei dabar – niekas iš esmės nepasikeitė. Kalbant apie smegenų atsistatymo galimybes – neatsirado nei medikamentinės, nei technologinės galimybės. Galvos smegenys – tai sritis, kuri visada buvo šiek tiek mistinė. Man patiko, kad toje mistikoje tu gali kažką išspręsti ir gana neblogai žmogui padėti.

– Tuomet kyla dar vienas klausimas, kuris, matyt, užduotas jau ne kartą: tai kas yra tos žmogaus smegenys, kurių mokslas dar toli gražu neištyrinėjo?

– Apie tai yra daug diskusijų. Tai yra pati juodžiausia dėžutė žmogaus organizme. Atrodo, kad žinome jų struktūrą, iš kokių ląstelių sudarytos, kokias ataugas jos turi, kaip jos jungiasi viena su kita – žinome nervinio pralaidumo pusę.

Bet ką slepia aukštoji nervinė veikla? Kas lemia žmogaus mąstymą, mintis? Smegenys yra įdomi struktūra, kuri nėra nei kaip skrandis, nei kaip tulžis, širdis ir kitkas, kur viskas aišku. Čia – neaišku. Bet aš labiau linkęs šį klausimą palikti neatsakytą. Kaip juodąją dėžutę.

Projektas NEBESVAIK

Psichoaktyviųjų medžiagų prevencijai ir žalos mažinimui skirtas projektas „Nebesvaik“

22 Geg 2024 Naujienos

„Laisvės TV X“ YouTube kanale startavo audiovizualinis projektas, skirtas psichoaktyvių medžiagų prevencijai ir žalos mažinimui. Laidų ciklo turinys kuriamas kartu su Respublikine Vilniaus universitetine ligonine, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu bei Vilniaus miesto savivaldybe.

Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro atliktas tyrimas atskleidė, kad 2021 m. narkotikus vartojo kas 17 pasaulio gyventojas, o per pastarąjį dešimtmetį narkotikų vartojimas išaugo 23 proc. Lietuvos jaunimo gretose narkotikų vartojimas yra plačiai paplitęs – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) išskyrė 20-29 metų amžiaus studentus kaip didžiausią grupę, kuri per pastaruosius metus bent kartą vartojo narkotikus. Tyrimas parodė, kad 25 proc. jaunuolių pabando narkotikų jau sulaukę pilnametystės ir pradėję studijuoti.

Narkotikų tema – vis dar tabu

Siekiant atkreipti dėmesį į jaunimo psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemą bei šviesti visuomenę, balandžio mėn. pabaigoje „Laisvės TV X“ YouTube kanale startavo epizodų ciklas „Nebesvaik”, kurio vedėjas – jaunimo tarpe populiarus tinklaraštininkas ir rašytojas Benas Lastauskas. Kiekviename laidos epizode žiūrovui pasakojama apie vis kitą svaiginimosi priemonę, jos sudėtį ir vartojimo padarinius fizinei bei emocinei sveikatai.

B. Lastausko nuomone, psichoaktyvių medžiagų vartojimo problema Lietuvoje, ypač jaunų žmonių tarpe, yra itin opi.

„Narkotikai yra ta tema, kuri skelia Lietuvą į dvi dalis. Vieniems tai yra nesuprantama ir negirdėta, o kitiems – kasdienybė. Blogai yra tai, kad nuo narkotikų bando atgrasyti tie, kurie jų nesupranta. Tokių žmonių vartojantys negerbia ir neklauso, nes jie narkotikus demonizuoja ir generalizuoja. Mano kūryba ir veikla sudomina labai skirtingo amžiaus ar net socialinio statuso auditorijas, todėl sutikau prisijungti prie šio projekto tikėdamas, kad galiu padėti kalbėtis tema, kuri daug kam tebėra tabu.“

Projektas NEBESVAIK

Pasak vienos iš „Nebesvaik” kūrėjų, Laisvės TV X prodiuserės Ilonos Morozaitės, projekto idėja gimė jau seniai, tačiau nemažas iššūkis buvo ją realizuoti – finansinių rėmėjų paieškos užtruko beveik metus, kol galiausiai projekto pagrindiniu rėmėju tapo prekybos tinklas „Maxima”, jau daugelį metų investuojantis į įvairias iniciatyvas, skirtas vaikų bei jaunimo švietimui ir sveikatai. Prodiuserė pabrėžia, kad viena iš pagrindinių priežasčių laidų ciklo atsiradimui yra gana asmeninė. Projekto kūrybinė komanda, būdama jauna ir matydama psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įpročius savo socialinėje aplinkoje, nusprendė sukūrti laidą draugams, dėl kurių vartojimo įpročių nerimauja, ir jų artimiesiems.

„Patinka mums tai ar ne, bet ateities pasaulis be narkotikų nebegali egzistuoti, tad su projekto kūrybine komanda išsikėlėme sau nemenką tikslą – rasti būdą aiškiai ir paprastai kalbėti apie priklausomybę keliančias medžiagas, – sako I. Morozaitė. – Mums svarbu, jog žiūrovas nejaustų pamokslavimo ar grūmojimo pirštu, nes tai atgraso. Laidų tikslas yra padėti ir informuoti, kur kreiptis nelaimės atveju, kaip elgtis, kai artimoje aplinkoje yra vartojančių žmonių, ir padėti identifikuoti, o vėliau bent minimaliai sukontroliuoti savo priklausomybes.“

Projektą konsultuoja ekspertai

Projekto kūrybinė komanda kurdama turinį konsultuojasi su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL), Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento bei Vilniaus miesto savivaldybės ekspertais, kurie dalinasi savo patirtimi psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos ir žalos mažinimo srityse.

Laidų ciklui nuo moksliniais faktais grįsto objektyvumo padeda nenukrypti RVUL klinikinės toksikologijos gydytoja, gydytoja anesteziologė reanimatologė, Ūminių apsinuodijimų skyriaus ir Toksikologijos RITS vedėja Gabija Laubner-Sakalauskienė. Ekspertė teigia, kad būtų naivu galvoti, jog įmanoma visiškai išspręsti psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemą.

Projektas NEBESVAIK

„Visais laikais buvo ir bus tų, kurie nori pabėgti nuo savęs, savo išgyvenimų ir jausmų. Psichoaktyvios medžiagos iškreipia realybę, ko dažniausiai ir yra siekiama. Kaip gydytoja, aš pastebiu, kad jauni žmonės kalbėdami apie narkotikus vienašališkai pasisako apie jų sukeliamus malonumus, tačiau neturi ar nepriima informacijos apie žalą. Visgi, žinojimas keičia. Mūsų užduotis yra suteikti informaciją tiems, kurie nori ir gali girdėti. Galbūt tie, kurie niekada nevartojo jokios psichoaktyvios medžiagos, galimai ir nepradės, o tie, kurie vienu metu vartojo kelias medžiagas – kitą kartą vartos viena mažiau.“

Gydytojos teigimu, neretai narkotikų prevencija nėra tokia efektyvi dėl daromų komunikacijos klaidų, tokių kaip nukrypimas į kraštutinimus ir vartojančių asmenų stigmatizavimas. Duomenų analizės startuolis ir vienas iš „Nebesvaik” projekto partnerių „Repsense“ atliko tyrimą apie lietuviškoje žiniasklaidoje vyraujančias komunikacijos tendencijas psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos ir žalos mažinimo srityse. Rezultatai parodė, kad narkotikų tema šviečiamojo turinio yra itin mažai, o dažniausiai vyrauja bauginantis naratyvas.

„Jauniems žmonėms neveikia pasakymas „vartodami narkotikus susirgsite ar numirsite“, nes jei jie atėjus rytojui nesusirgo ir nenumirė, vadinasi mes meluojame. Jaunimas nori žinoti tiesą – suvokti balansą tarp naudos ir žalos yra labai svarbu. Kita problema yra vyraujantys stereotipai apie vartojančius asmenis. Dabar žmonės, kurie vartoja svaiginančias medžiagas nebėra benamiai, o dirbantys, įsipareigojimus ir socialinį statusą turintys asmenys ir jie gali būti labai arti mūsų ar net mūsų šeimoje. Reikėtų įsisąmoninti, kad priklausomybė, kad ir kokia ji bebūtų, nėra stigma, o liga, kurią reikia gydyti“, – sakė G. Laubner-Sakalauskienė


TV laidų „Nebesvaik“ epizodai

1️⃣ laida „Nebesvaik“ (epizodas apie psichoaktyvias medžiagas ir priklausomybę nuo jų): https://youtu.be/MxSFjPMZVbA?si=422Ns6C77EESZ2RU
2️⃣ laida „Nebesvaik“ (epizodas apie kokainą): https://youtube.com/watch?v=UuLCxmQRLRg&t=19s
3⃣ laida „Nebesvaik“ (epizodas apie nikotiną): https://www.youtube.com/watch?v=nzm9RxOa-VI&t=52s
4️⃣ laida „Nebesvaik“ (epizodas apie marihuaną): https://www.youtube.com/watch?v=z7hH92q92U0
5⃣ laida „Nebesvaik“ (epizodas apie alkoholį): https://www.youtube.com/watch?v=MPxvbsJc-ec
6️⃣ laida „Nebesvaik“ (epizodas apie haliucinogenus): https://www.youtube.com/watch?v=n75AG9hZ3yg&t=12s

RVUL baigti renovacijos darbai – atidaryme dalyvavo sveikatos apsaugos ministras ir Vilniaus universiteto rektorius

„Vykdomi ligoninės renovacijos darbai mums yra itin svarbūs tiek dėl pacientų gerovės, tiek dėl darbuotojų psichoemocinės būsenos, kuriai neišvengiamai didelę įtaką daro darbo sąlygos ir fizinė aplinka“, – per renovuotų Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) patalpų atidarymą sakė įstaigos direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė. Renginyje dalyvavęs sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys akcentavo, kad ligoninė yra viena svarbiausių Lietuvos gydymo įstaigų, tad atnaujinimas prisidės prie visos šalies gydymo paslaugų gerinimo.

Šiandien po renovacijos oficialiai atidaryti RVUL A korpuso 5–9 aukštai ir juose esančios operacinės, į kurių atidarymą susirinko svečiai, tarp kurių – Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai, vyskupas Darius Trijonis ir kunigas Ričardas Doveika, respublikinių ligoninių atstovai, ligoninės bendruomenė. Svečiai apžiūrėjo atnaujintas įstaigos patalpas, susipažino su įdiegtomis informacinėmis technologijomis, plečiamu paslaugų spektru.

Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys akcentavo, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra didžiausias Lietuvoje būtinosios pagalbos ir ortopedinės pagalbos centras, kurio atnaujinimas prisidės prie šalies gydymo paslaugų gerinimo. „Tai vienas reikšmingiausių ir didžiausių ligoninės atnaujinimų nuo pat jos įkūrimo – įvertinus ligoninę reikšmę ne tik sostinei, bet ir visai Lietuvai, tai neabejotinai turės poveikį gydymo paslaugų kokybei. Svarbu, kad projektuojant ir įgyvendinant atnaujinimą buvo atsižvelgta į visų poreikius – pacientų, rezidentų, personalo. Tai leidžia tikėtis, kad atnaujinimas suteiks realią pridėtinę vertę visai Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės bendruomenei“, – teigė ministras.

Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas taip pat pabrėžė infrastruktūros atnaujinimo svarbą. „Medicina yra ypač dinamiška sritis, kuriai būtinas nuolatinis infrastruktūrinės aplinkos atnaujinimas. Geros sąlygos pacientams ir šiuolaikiškos darbo ir praktikos vietos medikams bei studentams – renovuotas ligoninės korpusas atitinka aukštus standartus. Tikimės, kad tai stiprins darbuotojų motyvaciją ir sudarys galimybes gydymo ir mokslo pažangos plėtrai universitetinėje ligoninėje“, – sakė jis.

atidarymas

Įstaigos vadovė doc. dr. J. Kutkauskienė per atidarymą pabrėžė, kad ligoninės renovacijos darbai buvo būtini norint teikti kokybiškas ir šiuolaikinius standartus atitinkančias paslaugas pacientams. „Ligoninės infrastruktūros atnaujinimo projektas vykdomas 3 etapais, todėl šiandien visi labai džiaugiamės sėkmingai užbaigtu antruoju etapu ir viliamės toliau išlikti valstybės dėmesio centre kaip didžiausia suaugusiųjų skubiosios chirurginės pagalbos teikėja Lietuvoje bei sėkmingai tęsti atsinaujinimo darbus.

Šiame etape suremontuota apie 3500 kv. m. patalpų, pakeista santechnika, durys, grindys, renovuota šildymo sistema, įdiegtos šiuolaikiškos vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, būtinos pertvarkytų 5 operacinių veiklai. A korpuso patalpos buvo nerenovuotos nuo ligoninės atidarymo 1991 metais. Į atnaujintus postus jau persikėlė Terminių traumų, Akių ligų, Urologijos, Ausų, nosies, gerklės ligų, Traumatologijos ir II Neurologijos skyriai“, – sakė ligoninės direktorė.

Atlikti darbai užtikrina atitikimą griežčiausius infekcijų kontrolės reikalavimus, pacientams teikiamų paslaugų kokybę ir darbuotojų gerbūvį. Lengvai valdomos pacientų lovos ir vežimėliai, efektyvi oro vėdinimo sistema, nauji ir funkcionalūs baldai, gydytojų darbo kabinetai su kompiuterizuotomis darbo vietomis, patogūs poilsio kambariai darbuotojams ir rezidentams, taip pat nauja darbo apranga ir jai išduoti įrengtos išmaniosios spintos ženkliai prisideda prie komandos emocinio klimato ir motyvacijos.

Atidarymas

„Be renovacijos darbų, pasipildėme medicininės įrangos ir slaugos priemonių arsenalą, kad galėtume geriau išnaudoti mūsų gydytojų profesinį potencialą, o pacientams pasiūlyti pažangesnes diagnostikos, gydymo bei slaugos galimybes. Darbai čia nesustoja – šiuo metu renovuojamos Skubios pagalbos skyriaus patalpos, pradėti Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių bei Chirurginių instrumentinių tyrimų skyrių atnaujinimo projektai“, – atskleidė doc. dr. Jelena Kutkauskienė.

Atidarymo metu svečiai turėjo progą aplankyti renovuotus skyrius. Operacinio anesteziologijos skyriaus vyriausioji slaugytoja Renata Lesniak-Viršilienė pristatė inovatyvią operacijų valdymo sistemą, leidžiančią visas įstaigoje vykstančias operacijas stebėti realiu laiku, automatiškai išsiunčiančią SMS žinutes operacinių komandoms apie pradedamus darbus ar pasikeitimus tvarkaraštyje. Taip pat buvo pristatyta stacionariniuose skyriuose naudojama sistema, padedanti stebėti pacientų srautus ir efektyviai organizuoti jų ištyrimą ir gydymą, pagalbos pacientui iškvietimo sistema, leidžianti stebėti atsako į paciento iškvietimą laiką.

Į modernias patalpas persikėlusio Urologijos skyriaus vedėjas dr. Andrius Gaižauskas džiaugėsi ženkliai pagerėjusiomis skyriaus personalo darbo sąlygomis, įdiegtais informaciniais sprendimais, kurie palengvina kasdienį klinikinį darbą, erdviomis ir jaukiomis pacientų palatomis ir išsiplėtusiomis diagnostikos ir gydymo galimybėmis: „Esame endourologijos lyderiai Lietuvoje, net ir sudėtingiausioms prostatos patologijoms ir šlapimo takų akmenligei gydyti naudojame minimaliai invazinius chirurginius metodus, pasitelkdami lazerius. Renovuotose patalpose turime atnaujintą diagnostikos kabinetą su šiuolaikine įranga, modernią ir erdvę operacinę. Daug dėmesio skiriame inovacijoms ir mokymui, todėl į gydytojų darbo kabinetą tiesiogiai transliuojame endoskopinius ir radiologinius vaizdus iš atliekamų operacijų. Didžioji dauguma mūsų skyriaus gydytojų dirba ir RVUL Konsultacijų skyriuje. Į juos pacientai kreipiasi ne tik iš Vilniaus regiono, bet ir visos Lietuvos – dabar galime jiems suteikti dar kokybiškesnes paslaugas.”

Atidarymas

Jam antrino Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus gydytojas otorinolaringologas Giedrius Strazdas. Anot jo, po patalpų renovacijos dar labiau išsiplėtė tarpdisciplininio gydymo galimybės. „Atliekame šiuolaikinę LOR ligų diagnostiką, paremtą audiologiniais, videoendoskopiniais, mikroskopiniais, kompiuterinės tomografijos, polisonografijos tyrimų duomenimis. Vis didesnį dėmesį skiriame endoskopinei endonazalinei chirurgijai, kurios pritaikymo galimybės sparčiai plečiasi pasaulyje, atliekame kompleksines operacijas bendradarbiaudami su neurologais, neurochirurgais bei veido ir žandikaulio chirurgais.

Skyriaus gydytojai reguliariai stažuojasi lyderiaujančiose pasaulio LOR klinikose ir naujausius gydymo metodus pritaiko RVUL. Renovuotose patalpose įrengėme modernias gydytojų darbo vietas su didelės raiškos mikroskopu, šiuolaikiška endoskopine įranga. Kartu su atnaujintomis patalpomis ir diagnostine bei operacine įranga galime žengti koja kojon su vakarų šalių otorinolaringologais ir siūlyti analogiškas paslaugas pacientams Lietuvoje“, – pabrėžė G. Strazdas.

Traumatologijos skyriaus vedėjas doc. dr. Igoris Šatkauskas svečiams papasakojo, kad skyrius patalpos buvo nerenovuotos nuo pat ligoninės atidarymo 1991-aisiais, todėl teigiamas pokytis  gydomiems pacientams ir personalui yra labai reikšmingas. „Esame didžiausias traumų ir ortopedijos centras Lietuvoje. Savo ilgamete veikla pelnėme kolegų profesinį pripažinimą ir pacientų pasitikėjimą – čia suplaukia pačių sudėtingiausių pacientų srautas iš visos Lietuvos.

atidarymas

Traumatologijos skyriuje gydome kaulų, raumenų, sąnarių ir raiščių traumas bei ligas, esame svarbiausias centras, gydantis dubens traumas. Per metus hospitalizuojame ir operuojame apie 2,5 tūkst. pacientų – maždaug pusė jų yra pacientai, kuriems reikia skubios pagalbos. Teikdami planines ir ekstrines paslaugas taikome inovatyvias priemones operaciniam planavimui, chirurginiam gydymui naudojame naujausius implantus. Skyriaus daugiaprofiliškumas ir naujausi diagnostikos bei gydymo metodai suteikia puikias galimybes gilinti žinias ir tobulėti jauniems kolegoms rezidentams“,  – džiaugėsi dr. I. Šatkauskas.

Baigiantis atidarymui doc. dr. J. Kutkauskienė sakė neabejojanti, kad įdėtos pastangos atsipirks su kaupu – įgyvendinti projektai leis reikšmingai pagerinti įstaigos infrastruktūrą, ligoninės personalui suteiks šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią darbo aplinką bei priemones, o teigiamus pokyčių rezultatus pajus ne tik darbuotojai, bet ir pacientai.

Operacinės slaugytoja R. Lesniak-Viršilienė: esame šiek tiek paslaptingi ir atsiriboję „stop” linijomis

„Operacinės slaugytojas privalo suskaičiuoti instrumentus, tvarsliavą, adatas prieš prasidedant operacijai ir prieš užsiuvant pjūvį, todėl baigiamasis operacijos etapas pradedamas tik jam leidus”, – apie savo darbo specifiką pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Operacinio anesteziologijos skyriaus vyriausioji slaugytoja Renata Lesniak-Viršilienė. Ji atskleidžia, kodėl pasirinko šią profesiją, kokių savybių reikia norint dirbti operacinės slaugytoja ir su kokiais iššūkiais susiduria.

Kelerius metus dirbote šv. Jokūbo ligoninėje, o nuo 1998 m. dirbate Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Papasakokite plačiau, koks buvo kelias iki dabartinės pozicijos?

Visada svajojau dirbti kardiochirurgijos arba neurochirurgijos srityse. Dar studijuodama antrame kurse pradėjau dirbti slaugytoja šv. Jokūbo ligoninės Neurochirurgijos skyriuje. Operacinės slaugytoja tapau susiklosčius aplinkybėms: skyriaus operacinėje dirbusios slaugytojos nutarė pakeisti darbą, todėl teko skubiai užimti jų vietą – aš ir kita kolegė praėjome intensyvų kelių dienų operacinio meno „kursą”, mus mokė tiek išeinančios darbuotojos, tiek chirurgai.

Negaliu sakyti, kad buvo sunku – tiesiog buvo kitaip nei dirbant stacionariniame skyriuje. Atsirado teritorinis apribojimas – darbas tik operacinėje, susiaurėjo bendravimo ratas – tik su operacinėje dirbančia komanda, pasikeitė pasitenkinimas dėl atliekamo darbo rezultato – operacinėje nesimato visų paciento sveikatos pokyčių nuo jo atvykimo iki pasveikimo. Atsirado tik „čia ir dabar”, kol pacientas yra operacinėje.

Po trejų metų šv. Jokūbo ligoninėje, 1998 m. pradėjau dirbti RVUL pradėjau neurochirurgijos operacinės slaugytoja, o pastaruosius aštuonerius metus esu šios ligoninės Operacinio anesteziologijos skyriaus vyriausioji slaugytoja.

Dirbote su pacientais palatose, net 21 metus operacinėje asistavote neurochirurgams, o dabar vadovaujate vieno didžiausių skyrių slaugos personalui. Ar realizuojate save?

Operacinės slaugytojo specializacijos niekada nekeisčiau į jokią kitą ir nenorėčiau grįžti į stacionarinį skyrių. Mes, operacinės slaugytojai, esame šiek tiek paslaptingi, nuo kitų atsiriboję „stop” linijomis. Turime daug griežtų taisyklių ir aukštus higienos standartus. Į operacinę įleidžiame tik su operacija susijusį personalą. Visa tai reikalinga, kad užtikrintume saugias sąlygas operacijoms. Toks uždaras darbo pobūdis man labai patinka.

Be to, kaip operacinės slaugytoja asistavau tiek planinėms, tiek skubioms operacijose. Pasirinkimo dirbti su skubiais pacientais irgi niekada nekeisčiau. Mane labai žavi greitis ir netikėtumas. Tai yra savarankiškumo reikalaujantis darbas, reikia labai greitos reakcijos, koordinacijos, reikia mokėti labai ilgai išlaikyti dėmesį. Nesakau, kad planinių operacijų metu to nereikia, bet asistuojant skubiai operacijai, viską reikia daryti daug greičiau.

Tuo tarpu vyriausiojo slaugytojo pareigos reikalauja plataus žinių ir įgūdžių spektro: teisinių, buhalterinių, susijusių įranga, medicininėmis priemonėmis. Taip pat reikia gebėjimų planuoti, analizuoti, organizuoti, koreguoti, formuoti skyriaus poreikius bei turėti psichologinių, bendravimo, bendradarbiavimo, mentorystės įgūdžių.  Tobulėti visada yra smagu.

Turbūt dėl minėto uždarumo apie jūsų darbo specifiką mažai žino ne tik kolegos ligoninėje, bet ir pacientai?

Nors mūsų darbas yra labai įdomus, visuomenei jis yra nematomas. Mažai kas žino, kad operacinės slaugytojas operacijai pradeda ruoštis daug anksčiau nei pacientas atvyksta į operacinę: papildo priemones, paruošia instrumentų ir apklotų rinkinius, papildomus instrumentus, tvarsliavą, prietaisus, patikrina kaip paruošta operacinė, aptaria su slaugytojo padėjėju, kokių priemonių gali prireikti ir iš kur jas reikėtų atnešti, paruošia dokumentus.

Į operacinę įžengiame, kai paciento dėmesį nuo instrumentinių stalų atitraukia anesteziologijos komanda. Turime nerašytą taisyklę instrumentus ir kitas priemones ruošti pacientui nematant, kad nesukeltume papildomo streso. Aišku, pasitaiko ir smalsių pacientų, kurie paklausia, kam bus naudojamas vienas ar kitas instrumentas. Po operacijos operacinės slaugytojas surenka ir veža instrumentus sterilizuoti, todėl pabudęs pacientas jo jau nebepamato.

Operacinės slaugytoja koridoriuje

Kokių žinių ir asmeninių, psichologinių savybių reikia operacinės slaugytojui?

Būtinos žmogaus anatomijos ir fiziologijos žinios. Privalome išmanyti operacijos etapus ir eigą, instrumentus ir specialią įrangą. Vienos operacijos metu paruošiame nuo 50 iki 300 ar net daugiau skirtingos paskirties instrumentų. Kartais pasiruošimas operacijai trunka net ilgiau nei pati operacija.

Kalbant apie asmenines savybes, manau, kad operacinės slaugytojas turi būti ambicingas ir ištvermingas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, galintis ilgai išlaikyti dėmesį ir koncentruotis į skirtingas užduotis vienu metu, gebantis numatyti įvairias situacijas ir greitai adaptuotis prie pokyčių, turintis ryžto, galintis savarankiškai priimti sprendimus, puikiai bendraujantis ir bendradarbiaujantis. Pavyzdžiui, jei endoskopiškai atliekama operacija turi būti tęsiama atviru būdu, operacinės slaugytojas turi greitai, laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų surinkti nereikalingus instrumentus ir pakeisti kitais. Toks pokytis neturi paveikti  komandos darbo kokybės.

Beje, jeigu iš šalies stebėtumėte personalo darbą operacinėje, iš pradžių atrodytų, kad komandinės veiklos nėra, o komandos nariai vykdo individualias užduotis. Tačiau baigus paruošiamuosius darbus personalas susirenka prie operacinio stalo – tada galite matyti bendrą veiklą, suderintus veiksmus, aktyvią akių ir gestų kalbą. Akimis galima perteikti visas emocijas, paklausti ir gauti, suprasti atsakymą. Beje, pradėjusi dirbti operacinėje turėjau išmokti ir šypsotis akimis, nes šypseną slėpė kaukė.

Kai kurios operacijos gali trukti ne valandą ar dvi. Kaip pavyksta išlaikyti dėmesį?

Tik pradėjusi dirbti operacinės slaugytoja turėjau priprasti stovėti vienoje vietoje. Ilgiausia operacija, kurioje asistavau, truko daugiau nei 10 val., buvo tik viena labai trumpa pertrauka.

Turime nuolat būti susikoncentravę, nes jei su kažkuo kalbėsime ar tiesiog užsisvajosime, galime pakenkti pacientui ir kolegoms. Manau, kad tokia savybė yra išugdoma, bet kartu reikia ir labai mėgti savo darbą. Tiesa, mums kartais reikia pailsėti nuo medicininės įrangos (atsiurbėjų, kaustikos, koaguliatorių, anestezijos aparato ir kt.) keliamo triukšmo, todėl įsijungiame muziką.

Kaip atrodo jūsų, kaip vyriausiosios slaugytojos, darbas?

Šis darbas yra labai įdomus ir taip pat yra mažai pastebimas – gali pasirodyti, kad tik sėdžiu prie kompiuterio ir planuoju. Grafikų sudarymas ir kasdienis koregavimas, atostogų planavimas, ataskaitų ruošimas, operacinių užimtumo nagrinėjimas ir naujų galimybių paieška, darbas su operacijų planavimo programa išties užima didesnę darbo dalį. Darbas operacinėse vyksta kasdien, personalo skaičius yra didelis, tad ir nenumatytų pokyčių būna nemažai. Matau skyriaus darbo visumą ir atsitikus nenumatytam įvykiui – ar tai darbuotojo liga, ar skubus pacientas – peržiūriu visas galimybes ir greitai randu sprendimą. Dažnai skambučiai ir žinutės prasideda jau 6.30 ryto, tad važiuodama į darbą žinau, kad sudėliotas dienos planas sugriuvo kaip domino kaladėlės, bet per keliolika minučių sudėlioju viską iš naujo.

Žinoma, darbas su žmonėmis visada sudėtingas, kiekvienas komandos narys yra kitoks, skiriasi jo poreikiai, kartais – galimybės, nuotaika, todėl turiu pasirinkti tinkamą būdą kalbėtis su žmogumi, deleguoti jam užduotis. Labai dažnai darbe praverčia humoro jausmas. Niekada nekeliu balso, o iškilus problemoms visada su darbuotoju kalbu akis į akį.  Tam, kad mane išgirstų, nebūtina kalbėti daug ir garsiai.

Į dabartinę poziciją atėjau iš operacinės slaugytojų rato, todėl tarp mūsų turėjo atsirasti tam tikra riba, kad personalas mane girdėtų ir darytų tai, ką reikia daryti vardan sklandaus skyriaus darbo. Kaip vyriausioji slaugytoja turiu nuolat stebėti, kontroliuoti, organizuoti ir koordinuoti, tačiau to nedarau demonstratyviai, ir toks būdas veikia. Galiu tik pasidžiaugti, kad kolektyvas yra profesionalus, darnus, komandiškas ir žinantis savo darbo svarbą, esant reikalui, visada sutinka pasilikti ilgiau, kad būtų pabaigtas dienos darbas.

Operacinės slaugytoja prie kompiuterio

Į Operacinį anesteziologijos skyrių kasdien patenka 15–20 skubių pacientų. Kaip ruošiatės jų priėmimui?

Kiekviena operacijų diena yra planuojama išvakarėse. Žinome, koks planinis pacientas, kurioje operacinėje ir kurio chirurgo bus operuojamas, paskirstome operacinio personalo komandas. Taip pat esame pasiruošę skubiems atvejams, kurių numatyti iš anksto negalime. Žinoma, pasitaiko, kai jų būna daugiau, o visos operacinės – užimtos. Paprastai turime daugiausiai 10 minučių pasiruošti, dažnai į pagalbą turi susirinkti net kelios komandos. Tokiais atvejais turiu labai greitai koordinuoti visus mūsų veiksmus, kad tokį pacientą priimtume. O pacientui patekus į operacinę, operacinės slaugytojas lyg „dirigentas“: sustyguoja personalo veiksmus, laiku paruošia instrumentus, įrangą, priemones, duoda nurodymus ir akylai stebi komandą bei pacientą.

Ligoninėje dirbate nuo 1998 m. Kaip per tą laiką keitėsi RVUL – į kokią ligoninę atėjote ir kokia ji yra dabar?

Atėjus čia iš šv. Jokūbo ligoninės, jau anais laikais atrodė didelis pokytis. O lyginant RVUL prieš, pavyzdžiui, dešimt metų ir dabar – pokyčiai tiek infrastruktūroje ir informacinėse technologijose, tiek socialinėse garantijose ryškūs. Labai džiugu, kad mūsų slaugytojos gali kelti kvalifikaciją, pietauti už 1 eurą, pasimankštinti darbuotojų sporto salėje, dėvėti naują, gražią aprangą, pasinaudoti dviem apmokamomis sveikatinimo dienomis per metus, laisvadieniu per gimtadienį.

Džiaugiamės naujausiu darbo įrankiu – operacijų planavimo programa. Prieš septynerius metus apie tokią galėjome tik pasvajoti. Anuomet operacijas bandėme planuoti rankiniu būdu ant lentos, sulaukdavau dešimčių skambučių iš chirurgų per dieną. Dabar jau galime naudotis inovatyviu įrankiu ir matyti situaciją operacinėse realiu laiku, planavimas tapo žymiai efektyvesnis.

Taip pat prieš ketverius metus perdavėme chirurginių instrumentų paruošimą Sterilizacijos poskyrio darbuotojams ir standartizavome instrumentų rinkinius. Turime katalogus su rinkinių pavyzdžiais ir įrankių sąrašais. Šie katalogai praverčia ir pas mus ateinantiems dirbti naujiems darbuotojams, studentams.

Daug teigiamų pokyčių įvyko aprūpinant operacines reikalingomis priemones ir organizuojant darbą. Atsižvelgiant į chirurgų poreikius, atnaujinamos bendrųjų, specialiųjų ir jėgos instrumentų atsargos. Visose operacinėse pakeisti operaciniai stalai ir lempos, visose traumatologų ir neurochirurgų operacinėse veikia rentgeno įrangą, neliko būtinybės šią įrangą transportuoti iš vienos operacinės į kitą. Instrumentų konteinerius į Sterilizacijos poskyrį, medicinines priemones į sandėliavimo vietą pristato kurjeriai. Netrukus turėsime vakuuminį paštą tyrimų išsiuntimui į laboratoriją.

Šie pokyčiai prisideda prie sklandesnio jūsų ir visos komandos darbo. Ar jie padeda pritraukti ir naujų darbuotojų?

Operacinė slauga kaip profesija šiuo metu nėra labai populiari sritis – manau, dėl darbo specifikos, – todėl labai džiugina, kad grįžta darbuotojai, dirbę čia prieš 10–15 metų ir išbandę darbą kitose įstaigose. Juos atgal pritraukia vykstantys pokyčiai, atlyginimas ir socialinės garantijos. Iš kitų įstaigų pas mus dirbti atėję slaugytojai džiaugiasi draugiškesniu ir atviresniu personalu.

Turime puikias galimybes studentams susipažinti su ligonine dar prieš pradedant dirbti. Kaip skyrius tampame šiek tiek atviresnis, matome mūsų kolegų iš kitų skyrių susidomėjimą mumis, net gauname prašymų pravesti apžvalginę ekskursiją po skyrių. Nesivedame jų į operacines, bet bendrą vaizdą visuomet parodome ir džiaugiamės dėmesiu. Taip pat tikiuosi, kad ir visuomenė vis daugiau domėsis ir sužinos apie mūsų, operacinės slaugytojų, atliekamą darbą.

 

1 2 3 4 5 28

Search

+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com