Blog

Rugpjūčio pabaigoje iš Ukrainos grįžo dviejų savaičių stažuotėje dalyvavę 7 Lietuvos medikai, kurie kartu su ukrainiečiais medikais teikė pagalbą sužeistiems kariams ir civiliams Dnipropetrovsko apskrityje. Tarp jų – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojai ortopedai traumatologai Raminta Martinaitytė ir dr. Giedrius Kvederas, skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis, gydytojas anesteziologas reanimatologas Gintas Balaišis. Misijos metu jie visi turėjo galimybę iš arti stebėti ir dalyvauti įvairiuose pacientų evakuacijos, gydymo bei slaugos etapuose. Apie tai, kai atrodo medikų darbas realiomis karo sąlygomis, kalbamės su RVUL gydytoja ortopede traumatologe Raminta Martinaityte.

Kas jus paskatino dalyvauti šioje misijoje?

Mums buvo pasiūlyta savanoriškai vykti į Ukrainą ir ten nukeliavus pamatyti, kaip vyksta darbas ligoninėse karo metu. Iš kolegų, jau buvusių tenai, kažkiek buvau girdėjusi pastebėjimų, kaip ten viskas atrodo, bet buvo įdomu pamatyti ir patirti viską pačiai. Suprantama, kad norime pamatyti, kaip dirba ukrainiečiai, nes jei mums patiems to prireiktų, norisi būti bent kažkiek pasirengus ir perėmus patirtį iš pirmų rankų. Žinojau, kad galiu, niekas tuo metu manęs nevaržė, datos buvo tinkamos, todėl nusprendžiau, kad reikia pabandyti.

Kur jūs važiavote?

Pagrindinė mūsų stažuotė buvo suderinta Dnipre, Mečnikovo ligoninėje, bet teko pabūti ir arčiau fronto esančiose ligoninėse, kur iš pirminio stabilizacinio punkto pervežami pacientai, kuriems reikia labiau stabilizuoti būklę, prireikus atliekama operacija, ir tada jie jau vežami kuo toliau į vakarus. Tokios ligoninės ir vadinamos pirmosios operacijos ligoninėmis, kadangi tai dažniausiai būna viena iš pirmųjų vietų, kur atvykęs kareivis yra įvertinamas ir stabilizuojama jo būklė. Taip pat teko pasivažinėti su savanoriška organizacija, kuri atlieka evakuacijas, padeda nugabenti pacientus iš pirmosios operacijos ligoninių toliau į Dniprą, pervežimo metu stebi būklę, kad sužeistas kareivis būtų saugiai nugabentas ten, kur juo bus pasirūpinta. Tokiu būdu galėjau pamatyti situaciją iš kelių skirtingų pozicijų, iš arti stebėti, kaip atrodo paciento įvertinimas, kaip jis iš pirminių punktų keliauja toliau į ligonines, kurios specializuojasi būtent tokių kareivių priėmime.

Iš mūsų ligoninės misijoje dalyvavote keli skirtingų specializacijų gydytojai. Ar jūs visi kartu dirbote kaip komanda, ar buvote padalinti po skirtingas vietas?

Nors oficialiai mes turėjome būti vienoje ligoninėje, tačiau misijos organizatoriai – nevyriausybinė organizacija „Blue/Yellow“  ir Sveikatos apsaugos ministerija –  yra užmezgę gerus santykius su keliomis vietomis,  todėl leido mums pasidalinti ir vykti į skirtingus taškus, kad kuo daugiau galėtume pamatyti ir kiekvienas galėtume nukeliauti ten, kur mums profesiškai yra naudingiausia ir įdomiausia. Todėl mes buvome pasiskirstę per kelias vietas ir rotavomės vieni su kitais, kad visi kuo daugiau pamatytume ir visur pabuvotume.

Ar tai, ką matėte, skiriasi nuo to, su kuo įprastai susiduriate savo darbe Lietuvoje?

Traumų specifika ten visiškai kitokia. Su kažkuriuo kolega net liūdnai pajuokavome, kad jeigu mes gautume bent vieną tokį pacientą, iš karto kviestume konsiliumą ir galvotume, ką su juo daryti, o ten atvyksta dvidešimt tokių per dieną. Pagrindinės traumos yra skeveldriniai kūno sužalojimai, kuomet yra daug paviršinių žaizdų, kurias visas reikia sužiūrėti, išvalyti, taip pat labai daug galūnių traumų. Viena iš šiuo metu keliamų problemų yra ne tik tai, kad galūnės yra pažeidžiamos ir dėl to reikalinga amputacija, bet ir turniketų naudojimas. Ir mes, ir kareiviai esame mokomi, kad įtariant kraujavimą, reikia dėti turniketą, tačiau problema yra tame, kad tik medicinos personalas geba pakeisti turniketą tvarsčiu – kareiviai to nemoka, ir turniketai būna per ilgai laikomi. Todėl, deja, tenka amputuoti galūnę, nors kartais ji būna ganėtinai sveika arba net visiškai be žaizdų. Kaip pasakoja tenai dirbantys gydytojai, skaudžiausia būna, kai nuėmus keliolika valandų uždėtą turniketą, galiausiai paaiškėja, kad ten tiesiog kruvini rūbai, o žaizdos net nebuvo, bet niekas rankovės ar klešnės nenukirpo, nenurengė ir nepasižiūrėjo, kad galūnę buvo galima išsaugoti. Juk turniketai uždedami aukščiausiose pozicijose, ne ant piršto ar pėdos, todėl tokiais atvejais tenka amputuoti visą galūnę.

Tad viena iš pamokų, kurią parsivežate, yra tai, kad reikia mokėti taisyklingai uždėti turniketą?

Taisyklingai uždėti mes jau mokame, kitas svarbus momentas – laiku nuimti, prieš dedant peržiūrėti žaizdą ir įvertinti, kad galbūt ne visada tas turniketas yra reikalingas. Tokiu atveju galima išsaugoti galūnę.

Ar misijos dalyviai labiau yra kaip stebėtojai, ar ir savo kažkokia patirtimi galėjote pasidalinti?

Mes dalyvavome ir priimant pacientus, ir jų apžiūrose, teko dalyvauti ir operacijose bei perrišimuose. Net ir budėjimuose visiems teko pabūti, kad matytume, kaip darbas vyksta ne tik dienos, bet ir nakties metu. Visur mums leido prisidėti, kiek norime. Iš pradžių, aišku, pažiūrėjo, ką galime, bet vėliau jau ėjome visur, kur tik galėjome padėti, nes visi ukrainiečiai jau yra pavargę, o darbo rankos reikalingos daug kur. Matydami, kad mes tikrai geranoriškai padedame, jie priima tą pagalbą. Žinoma, labiausiai siekėme mokytis – žiūrėjome, kaip jie dirba, mokėmės, kaip taisyklingai ir kaip greitai viską padaryti, į ką reikėtų koncentruotis, į ką atkreipti dėmesį tiek apžiūros, tiek operacijos metu.

Ar teko pasikalbėti su pacientais, kuriems teikėte pagalbą?

Kažkiek teko. Man galbūt buvo sunkiau dėl kalbos barjero, nes jie daugiausia kalba ukrainietiškai. Nors didesnė dalis supranta rusų kalbą, bet mano rusų kalbos žinios yra ribotos. Įdomu tai, kad nemaža dalis pacientų, jeigu bandydavai kažką jiems sakyti rusiškai, iš principo nenori šia kalba kalbėti – geriau pasirenka laužyti liežuvį ir atsakinėti angliškai. Bet buvo tokių, su kuriais pavyko ir angliškai susikalbėti, pabendrauti. Kiti kolegos, kurie šiek tiek moka ukrainietiškai, galėjo daugiau pakalbėti su pačiais pacientais, pasidomėti jų istorija. Kareivių istorijos yra vienokios, o fronte gyvenančių žmonių, kurie nenorėjo pasitraukti iš fronto linijos ir nukentėję atsidūrė ligoninėje, yra galbūt netgi dar graudesnės, nes tai yra civiliai žmonės, kurie kenčia nuo karo.

Galbūt kažkokia istorija labiausiai įstrigo?

Man pačiai įsiminė pasakota istorija apie vyresnio amžiaus pacientę, kuri iš fronto srities buvo atvežta dėl rankos amputacijos. Ji gyveno mažame kaimelyje, iš kurio nenorėjo trauktis ir palikti savo namų. Vieną dieną išgirdo sprogimus bei šaudymus, suprato, kad reikia bėgti bent jau į slėptuvę, bet staiga pamatė blyksnį ir po akimirkos liko be rankos. Gerai, kad šalia buvo jos anūkas, kuris ją išgelbėjo, nes uždėjo turniketą ir kažkokiu būdu nugabeno iki medikų. Moteriškės gyvybė buvo išsaugota, bet rankos, deja, ji jau nebeturi. Ir tai tik viena istorija, kaip karas neišvengiamai paveikia ir civilius žmones. Dar labai užsifiksavo vienas momentas iš paskutinės dienos, kurią praleidome misijoje. Iš pat ryto teko sudalyvauti operacijoje, kuri, deja, nebuvo sėkminga ir pacientas mirė. Bet mane labai palietė tai, kad kol sužeisto kareivio širdis dar plakė, buvo naudojamos visos priemonės, daroma viskas, kas tik galėjo kažkaip pagerinti jo būklę. Net ir prastos prognozės atvejais operacija toliau tęsiama, stengiantis atlikti kuo daugiau, prieš galutinai diagnozuojant mirtį. Ukrainiečiai sakė, kad tiesiog negali nuleisti rankų ir privalo kovoti už kiekvieno kareivio gyvybę iki pat paskutinės akimirkos.

Kaip karas pakeitė pačius medikus ukrainiečius?

Visose ligoninėse, kur buvome, į akis pirmiausia krenta nuovargis. Kalbantis su medikais matai, kad jie nieko nebeplanuoja. Kažkokios savo ateities nelabai ir gali planuoti, nes realybė, deja, tokia, kad nors ir ką bandytum susiplanuoti, vis tiek turėsi būti ten, kur tavęs reikia, ir dirbti. Gydytojai pasakoja, kad naktimis girdi sprogimus. Kartais tie garsai net ne per langus girdisi, bet aidi galvoje, neleisdami užmigti. Labai sunku – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat su gydytojais ortopedais, dirbančiais ligoninėje, kalbėjome apie dar vieną karo pasekmę profesijai. Pas juos yra 2 metų internatūra, kuri pas mus prilyginama rezidentūrai, ir per tuos 2 metus internai matė tiktai amputacijas ir traumas, kitokios patirties nelabai ir įgijo. Jaunieji kolegos patys pripažįsta, kad išmoko tik amputuoti ir dėti įvairius fiksacijos aparatus, o daugiau ortopedijos ir traumatologijos srityje ne kažką išmano. Karas, tikėtina, kažkada baigsis, o ką tada reikės daryti? Visko teks mokytis iš naujo.

Kaip manote, ar galima pasiruošti tai dienai X? Ar tai, ką jūs pamatėte, padėjo jums kažkaip susidėlioti mintis, išsigryninti esminius dalykus?

Manau, kad ruoštis reikia bet kokiu atveju, ypač stiprinti komandinį darbą ir bendradarbiavimą. Jei tai nutiktų pas mus, vis tiek tuo metu visiems būtų šokas ir pirmosiomis akimirkomis neišvengtume šiokio tokio chaoso. Bet kuo didesnis būtų mūsų visų įdirbis, tuo greičiau mes prisitaikytume prie padėties. Aišku, galbūt mūsų sąlygomis tai būtų šiek tiek lengviau nei Ukrainoje, nes mes turime daugiau įvairių resursų ir priemonių. Ukraina yra labai didelė, todėl sunku ją visą aprūpinti, o mūsų ligoninių turimas inventorius yra geresnis. Tai, manyčiau, mums ir padėtų geriau bei greičiau prisitaikyti. Bet Ukrainoje matėme tikrai gražų darbą, kaip jie yra pasiruošę priimti pacientą. Viskas yra komunikuojama žinutėmis. Jeigu gaunama žinutė, kad iš vienos vietos į kitą vietą atvyksta pacientas, visa komanda jau yra pasiruošusi jį priimti. Ir jeigu atkeliauja žinutė, kad po 10-15 minučių bus atvežtas kitas pacientas, antroji komanda, kuri turi priimti ir apžiūrėti šį pacientą, jau laukia, patikrinę visus aparatus. Todėl iš karto, kai tik išvažiuoja pirmasis pacientas, gydytojai ir medicinos personalas, kurie yra nepavargę, sutelkia visą dėmesį į kitą sužeistąjį. Patys jie sakė, kad prireikė apie pusantrų metų, kol pavyko viską taip gražiai sustyguoti. Manau, kad tai ir yra pagrindinis dalykas, kurio ir mums reikėtų pasimokyti – tas bendradarbiavimas, komandinis darbas visose disciplinose. Nėra vieno žmogaus, kuris viską žiūri, nėra vieno pagrindinio žmogaus, o visa komanda eina kartu. Be abejo, labai svarbu, kad kiekvienas žinotų savo rolę, ką kas turi daryti, nes tik tada darbas vyksta sklandžiai.

Ar teko slėptis nuo oro pavojaus?

Oro pavojaus sirenų girdėjome, bet tiek pagrindinėje ligoninėje, tiek kitose vietose mums buvo pasakyta, kad jeigu tikrai kils didelė grėsmė, mums apie tai bus pranešta. Mums galbūt ir pasisekė, nes tuo metu buvo kiek ramesnis periodas dėl planuojamų derybų, galbūt dėl to didesnių atakų ten, kur mes buvome, nepasitaikė. Nors žinau, kad man dirbant kitoje vietoje, Dnipre buvusiems kolegoms teko slėptis, nes apšaudytas objektas buvo vos už 4 km nuo jų. Aišku, naktimis grįžtant iš pervežimo misijų, tolumoje tu matai ir girdi sprogimus, bet tikiesi, kad tai yra pakankamai toli nuo tavęs ir tiesiog stengiesi grįžti į saugesnę vietą.

Ar dar kartą važiuotumėte ten?

Taip, būtinai. Matau prasmę dar kažko išmokti bei būti papildoma pagalba. Norėčiau pasimokyti, kaip jie atlieka tam tikras procedūras, kaip įvertina paciento būklę, ir tuo pačiu padėti, nes pagrindinis dalykas, kuris matosi, yra nuovargis ir darbo rankų trūkumas. Ir kolegoms, kuriuos sutinkame, visada rekomenduojame, jeigu tik nori ir gali – važiuoti. Mūsų stažuotės koordinatorė pasakojo, kad nemažai žmonių, dalyvavusių tokiose misijose, po to grįžta savanoriškai į kažkurį iš punktų pabūti per savo atostogas bent porai savaičių, kad galėtų pagelbėti, nes darbo rankų tikrai reikia visur.

Galbūt užmezgėte kažkokių profesinių draugysčių, kurias būtų galima tęsti ir po karo, ukrainiečiams pas mus atvykstant įgyti platesnės patirties?

Jau ankstesnėje misijoje dalyvavę mūsų kolegos ortopedai traumatologai iš Kauno buvo užmezgę gerus ryšius su keliais gydytojais traumatologais, dėl to mums buvo daug lengviau – jie žinojo, kas mes esame, kad mes atvažiuojame ir kad tikrai padėsime. Su jais daugiau ir pabendravome, ir kontaktą toliau palaikome. Planuojame juos pasikviesti pas mus, kad pabūtų, pažiūrėtų, kokias traumas mes gydome, nes jie ir patys tuo domisi. Kontaktuojame dėl galimybės atvykti, kad ne tik pasimokytų pas mus atvažiavę, bet tuo pačiu ir kažkiek pailsėtų nuo karo zonos, nuo viso vargo, kurį jiems ten tenka patirti.

Gydytojai pastebi, kad daugelis 60-metį atšventusių pacientų susiduria ne tik su įvairiais fizinės sveikatos iššūkiais, bet ir su didėjančiu nerimastingumu, nuolat juntama įtampa, nemiga bei ankstyvaisiais kognityvinių funkcijų silpnėjimo požymiais. Negydomi psichinės sveikatos sutrikimai ilgainiui tampa vis aštresne problema, tačiau dauguma žmonių vengia kreiptis pagalbos į gydytojus psichiatrus, o juo labiau – į specializuotas psichiatrines įstaigas dėl visuomenėje vis dar gyvos stigmos. Retas kuris žino, kad visapusišką pagalbą galima gauti ir daugiaprofilinėse ligoninėse veikiančiuose skyriuose, kuriuose teikiamos psichinės sveikatos priežiūros paslaugos – nuo medicininių tyrimų iki psichoterapijos bei psichologinio palaikymo. Apie savo patirtį pasakoja planinio stacionarinio gydymo kursą Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriuje ką tik užbaigusi pacientė Aldona (vardas pakeistas), sutikusi atvirai pasidalinti, kaip šis gydymas pakeitė jos fizinę ir emocinę būklę.

Kas Jus labiausiai vargino prieš atvykstant į ligoninę?

– Jau kelerius metus gyvenau nuolatinės įtampos būsenoje: niekaip nesisekė sureguliuoti aukšto kraujospūdžio, vargino dažni galvos skausmai, bemiegės naktys. Darbe tapo sunku susikoncentruoti, užmiršdavau smulkmenas, dėl to kilo konfliktų su jaunesniais kolegomis. Labai slėgė jausmas, kad nebepajėgiu funkcionuoti taip kaip anksčiau, vis dažniau aplankydavo depresinė nuotaika, rytais iš lovos lipdama jau jausdavausi pavargusi, pradėjau vengti bendrauti net su šeimos nariais, pristigdavau energijos žaisti su anūkais.

Ar buvo sunku ryžtis stacionariniam gydymui?

– Iš pradžių labai dvejojau. Tiesą sakant, pati mintis apie psichiatrinį gydymą gąsdino – juk vis dar egzistuoja tas neigiamas aplinkinių požiūris, bijojau replikų apie „nučiuožusį stogą“. Bet kai šeimos gydytoja užsiminė apie galimybes gydytis įprastinėje ligoninėje, tai nuskambėjo normaliai, priimtinai, todėl savijautai vis negerėjant, pamažu prisijaukinau šią mintį ir galiausiai ryžausi čia atvykti.

Kaip pasikeitė Jūsų kasdienė savijauta čia, ligoninėje?

– Pirmiausia nustebino tyrimų gausa. Buvo atlikti įvairūs tyrimai, kompiuterinė tomografija, net vitaminų trūkumo ieškojo. Labai padėjo psichologės konsultacijos, pokalbiai su kitais pacientais. Pamačiau, kad nesu viena su savo problemomis. Relaksacijos užsiėmimuose išmokau atsipalaiduoti, patyriau, kad aktyvesnis fizinis judėjimas padeda „išvaikščioti“ kylantį nerimą.

Kaip palygintumėte šią patirtį su tuo, ką iki tol siūlė šeimos gydytojas?

– Savo šeimos gydytoja negaliu skųstis – ji tikrai rūpestinga, stengėsi parinkti vaistus nuo kraujospūdžio, teikė patarimus ir rekomendacijas, kaip pagerinti psichinę būklę. Bet tabletės nepadėjo, o pačiam vienam tvarkytis su savo vidine savijauta nėra paprasta. Tuo tarpu ligoninėje pajutau, kad mane mato kaip visumą. Dirbo visa specialistų komanda, kartu sprendė ir fizines, ir psichologines problemas. Tas kompleksiškumas man atrodo pats svarbiausias dalykas.

Kokius pokyčius jaučiate po šių dviejų savaičių?

– Pirmiausia, miegu daug geriau, galvos skausmai sumažėjo, esu kur kas ramesnė. Išėjus iš ligoninės, dar laukia darbas su gydytoju ambulatoriškai, bet jau žinau, ką daryti, ir pagaliau atsirado viltis, kad galiu gyventi jausdamasi geriau. Jei kažkas vėl pablogėtų, galėsiu grįžti pas tuos pačius specialistus, kurie mane jau kažkiek pažįsta. Tai suteikia didžiulį saugumo jausmą.

RVUL Psichosomatinių susirgimų skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė Elvyra Baumilienė pastebi, kad Aldonos istorija yra gana tipinis vadinamosios „dvigubos diagnozės“ atvejis – kuomet šalia somatinių ligų prisideda ir psichikos sveikatos problemos. Ji sako, kad tai būdinga ne vien tik vyresnio amžiaus žmonėms. Kita pacientų grupė yra daug dirbantys, intensyvų laisvalaikį kultivuojantys, bet tinkamo darbo ir poilsio balanso niekaip nerandantys jauni žmonės, kuriems pasireiškia įvairūs psichogeninės kilmės skausmai, virškinimo funkcijos sutrikimai. Dėl to jie pradeda vartoti vis daugiau vaistų ir taip pamažu išsivysto priklausomybė nuo medikamentų, o savijauta tik prastėja.

„Apie planinio stacionarinio gydymosi galimybę siūlyčiau labai rimtai pasvarstyti visiems, išgyvenantiems emocines krizes, depresijos epizodus, varginamiems lėtinio nuovargio, nerimo, nemigos ir psichosomatinio pobūdžio sutrikimų, kai juntami funkcinio pobūdžio skausmai, bet nenustatoma skausmo priežastis, – pataria RVUL gydytoja psichiatrė E. Baumilienė. – Jei atrodo, kad „skauda visur“, be aiškios priežasties jaučiate įvairių organų ar jų sistemų negalavimus, atsirado svorio, apetito sutrikimų, jums jau būtų tikslinga ieškoti profesionalios pagalbos.“

RVUL Psichosomatinių susirgimų skyriuje yra taikomas medikamentinis ir psichoterapinis psichikos ligų ir sutrikimų gydymas, užtikrinamas bei tęsiamas somatinių ligų gydymas, esant poreikiui, organizuojamos įvairių ligoninėje dirbančių specialistų konsultacijos. Čia nuolat dirba ne tik gydytojai psichiatrai, bet ir medicinos psichologai, medicinos psichologas-psichoterapeutas, dailės terapeutas. Atsižvelgiant į kiekvieno paciento poreikius bei patiriamus sunkumus, plačiai taikomas individualus konsultavimas. Taip pat pacientams siūlomos įvairios relaksacijos procedūros ir terapinės veiklos, diskusijų bei užduočių grupės, kineziterapija ir kitos procedūros pagal poreikį. Atliekamas paciento psichodiagnostinis ištyrimas, gydymo efektyvumo tyrimas, taikoma palaikomoji psichoterapija, aptariami konkretūs sunkumai bei prisitaikymo galimybės. Gydymas ir psichoterapinės pagalbos planas koreguojamas nuolat vykstančiuose komandiniuose susirinkimuose.

„Svarbiausia, kad pacientai čia jaučiasi saugiau ir priimtiniau nei psichiatrinėje ligoninėje, o kompleksinė specialistų pagalba padeda spręsti tiek fizines, tiek psichologines problemas, – apibendrina E. Baumilienė. – Psichikos ligų diagnozavimas yra sudėtingas, nes simptomai dažnai persipina su somatinėmis ligomis ar jas imituoja. Todėl svarbus nuodugnus ištyrimas, įvairių sričių gydytojų konsultacijos ir tyrimai, kurie padeda nustatyti ne tik psichikos sutrikimus, bet ir kitas būkles (pvz., skydliaukės veiklos sutrikimus ar vitaminų trūkumą). Gydant pacientą derinami medikamentai ir psichoterapija, dirba skirtingi specialistai, padedantys pacientui suvokti savo jausmus, rizikos veiksnius bei išmokti įveikos strategijų. Mūsų patirtis rodo, jog integruotas požiūris į sveikatą bei individualiai pritaikytas kompleksinis gydymas veikia efektyviausiai.“

Gydytoja kviečia neignoruoti psichikos sveikatos problemų ir neužsiimti savigyda. E. Baumilienė pabrėžia, kad nėra gėdinga ieškoti pagalbos kreipiantis į kvalifikuotus specialistus, o motyvuotam ir norinčiam pasveikti žmogui tikrai galima padėti.

Dėl laisvų vietų Psichosomatinių susirgimų skyriuje ar kitais hospitalizacijos klausimais galima teirautis darbo dienomis tel. (+370 5) 265 8199, 265 8188, 265 8182. Paciento gydymui stacionare reikalingas gydytojo psichiatro nukreipimas. Turint šeimos gydytojo siuntimą, rekomenduojama gydytojo psichiatro konsultacija dėl planinės hospitalizacijos, kuriai galima registruotis internetu ipr.esveikata.lt arba tel. (+370 5) 265 8199, 216 9455.

„Patys sunkiausi pacientai – su politraumomis, be sąmonės, kuriuos reikia gaivinti, taip pat patenka į reanimacijos palatą. Bet tada laiko aiškinti nėra, reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Šioje palatoje vyksta intensyvi ir nenutrūkstanti paciento priežiūra, kurią su kolegomis turime užtikrinti“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubiosios pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Julė Misiūnienė. Dvidešimt metų su sunkiais pacientais dirbanti slaugytoja sako, kad tokių situacijų, kurios sukeltų stresą jau nebėra, bet kartais ji pergyvena dėl to, kaip pacientui padėti greičiau, geriau, kokybiškiau.

Papasakokite, kaip atrodė jūsų paskutinis budėjimas Skubiosios pagalbos skyriuje?

Paskutinis budėjimas buvo labai intensyvus ir sunkus – kreipėsi kone rekordinis pacientų skaičius šią vasarą, daug insultus, traumas patyrusių žmonių. Kadangi dirbu reanimacijos palatoje su sunkiais ligoniais, taip jau būna – kol yra pacientų, tol dirbi, laiko atsipūsti nėra. Kažkuriuo metu iškišau galvą apsidairyti – viskas dūzgė kaip avilyje, intensyviai dirbo visas skyrius. Bet vasarą eidama į budėjimą visada nusiteikiu, kad bus daugiau pacientų.

Kodėl taip būna?

Vasarą žmonės išvažiuoja prie ežero, jūros ar į sodybą. Jie krypteli koją, įsiduria, persipjauna, nukrenta ar kitaip susižeidžia, bet iš karto į medikus pagalbos nesikreipia, galvoja, kad gal praeis. Tada sekmadienio vakarą arba pirmadienį anksti ryte supranta, kad negali eiti į darbą ir atvyksta pagalbos pas mus, nors dažnu atveju jiems reikėtų kreiptis į polikliniką.

Be to, vasarą žmonės išsitraukia visus turimus įrankius ir priemones – grėblį, kirvį, pjūklą, paspirtuką, riedlentę, dviratį, – neįvertina savo galimybių ir susižeidžia. Taip pat vyresnio amžiaus žmonės lipa skinti vaisių, nors vaikai ar anūkai ir labai prašo palaukti, kol patys atvažiuos ir padės. Bet jie lipa ir nukrenta. Gaila, nes kartais tokių traumų pasekmės būna labai liūdnos. Todėl į darbą einu su mintimi, kad turiu kaip įmanoma geriau padėti pacientui ir kartu su manimi dirbantiems kolegoms.

Kokias funkcijas atliekate Skubiosios pagalbos skyriaus reanimacijos ir intensyviosios terapijos palatoje?

Pasitinkame ir perkeliame pacientą, imame kraujo tyrimams, statome lašinę, matuojame gyvybinius parametrus ir nuolat stebime būklę. Jei reikia, lydime į operacinę, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių ar kitą ligoninės padalinį. Jei keičiasi būklė, iš karto informuoju gydytoją.

Jei pacientas yra sąmoningas, stengiuosi jam papasakoti viską, kas su juo vyksta, ką darysime toliau. Ne visi pacientai gali suprasti, ką jiems sakau dėl sveikatos būklės – demencijos, insulto ar kt. –  bet girdint paaiškinimus jiems galbūt būna ramiau.

Patys sunkiausi pacientai – su politraumomis, be sąmonės, kuriuos reikia gaivinti, taip pat patenka į reanimacijos palatą. Bet tada laiko aiškinti nėra, reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Šioje palatoje vyksta intensyvi ir nenutrūkstanti paciento priežiūra, kurią su kolegomis turime užtikrinti.

Teko girdėti pasakymų, kad mums, slaugytojoms, čia lengva. Bet taip nėra. Jau pradedant nuo pacientų rūšiavimo reikia galvoti bei spręsti čia ir dabar. Kartais būtent triažo slaugytoja pirmiausia ir pamato, kad paciento būklė pasikeitė ar pagalbos jam reikia nedelsiant. O esant reikalui slaugytoja, be jokios abejonės, pirmoji pradeda gaivinimo veiksmus.

Ar reanimacijos ir intensyviosios terapijos palata yra ta Skubiosios pagalbos skyriaus vieta, kurioje patiriate didžiausią stresą?

Skubiosios pagalbos skyriuje dirbu beveik 20 metų ir tokių situacijų, kurios man sukeltų stresą, kad ir kiek žmonių bebūtų skyriuje, jau nebėra. Bet kartais pergyvenu dėl to, kaip pacientui padėti greičiau, geriau, kokybiškiau.

Pergyvenate, jeigu nepavyksta padėti pacientui?

Kai kurie pacientai atmintyje lieka ilgiau, dažniausiai tai būna jauni žmonės. Kartais jie miršta ne pas mus, o jau perkelti į kitą ligoninės skyrių. Tu juos nuveži, o paskui sužinai, kad mirė, ir galvoji „kaip, kodėl?“.

O kartais iš patirties žinai, kad nors žmogus dar šneka, bet iš tam tikrų požymių, tyrimų jau matai, kad yra didelė tikimybė, jog jis neišgyvens. Tokiems žmonėms nesakau, kad jie turėtų paskambinti ir atsisveikinti su artimaisiais, bet pasiūlau tiesiog paskambinti ir su jais pasikalbėti.

Jeigu artimieji yra ligoninėje, tuomet bent labai trumpam stengiuosi juos įleisti – tai labai sudėtinga, nes reanimacijos palatoje dažniausiai būna kitų pacientų, vyksta intensyvus darbas su jais. Bet visada ieškau išeities, jei tik yra galimybė nepakenkiant kitiems pacientams.

Ar nepavykus išgelbėti paciento dar galvojate, kad kažką galėjote padaryti kitaip, daugiau?

Tokių minčių kyla retai. Pavyzdžiui, vienas paskutinių atvejų, kai turėjome jauną sušalusią moterį: visi skyriuje darėme viską, ką tik galėjome. Kažkas gaivino, kažkas bėgo šildančios lempos, atliko skrandžio plovimą kaip šildančią priemonę. Tiek skyriaus vedėjas, tiek gydytojai siūlė variantus, rezidentai tuo pačiu metu ieškojo ir skaitė naujausius mokslinius straipsnius. Gaivinimas vyko ilgiau nei tris valandas, padarėme viską, ką galėjome. Buvo labai gaila, kad nepavyko. Bet mes visada darome viską, ką galime, kad išgelbėtume pacientą.

Pernai kartu su kitais keturiais RVUL kolegomis tapote pirmaisiais sertifikuotais Krizių prevencijos instituto instruktoriais sveikatos priežiūros sektoriui ne tik ligoninėje, bet ir visoje Lietuvoje. Koks šių kursų tikslas?

Jungtinėje Karalystėje ir JAV įkurto Krizių prevencijos instituto (angl. Crisis Prevention Institute, CPI) parengti mokymai grindžiami naujausiais standartais ir suteikia teorinių žinių bei praktinių įgūdžių, kaip atpažinti galimas rizikas, užkirsti kelią konfliktams su pacientais bei tinkamai reaguoti krizių atvejais. Jame išmokome pastebėti pačius pirmus pacientų nerimo ženklus ir panaudoti tam tikras technikas iš karto, kad nerimas neišaugtų ir nevirstų konfliktu ar fiziniu smurtu.

Kursuose įgytas žinias jau išbandžiau praktiškai. Pavyzdžiui, vienai pacientei pradėjus agresyviai kalbėti, pasivedėme ją atokiau ir leidome išsikalbėti nepertraukinėdami, uždavėme kelis su jos pykčiu nesusijusius klausimus – būtent toks yra vienas iš išmoktų būdų. Ji daug šnekėjo, jos raumenys atsipalaidavo, ir galiausiai pacientė pasakė, kad esame labai geri medikai. Tapusi instruktore įgijau teisę kursą vesti ir ligoninėje dirbantiems kolegoms – dėstydama jiems teorinę dalį visada pasitelkiu jau praktiškai išbandytus pavyzdžius kaip įrodymą ir motyvaciją, kad technika veikia.

Kurso metu kalbėjome ir apie veiksmus, kurių reikia imtis, jei pacientas ima smurtauti fiziškai – kaip išsivaduoti, neutralizuoti agresiją nepažeidžiant jo teisių ir orumo, kad jam neskaudėtų ir kt. Labai džiaugiuosi, kad ligoninė nusprendė įsigyti šiuos mokymus – jie tikrai labai pakeitė mano mąstymą ir požiūrį, ypač į komunikaciją.

Papasakokite plačiau.

Išklausiusi kursą supratau, kad per mažai komunikuodavau su pacientais. Būdavo, atveža pacientą, pasikalbame su GMP darbuotojais, bet pacientui nieko nesakome. Dabar stengiuosi prieš atlikdama bet kokį veiksmą pacientui paaiškinti, kas ir kodėl daroma. Juk žmogus į mūsų skyrių atvyksta ne dėl malonumo, jis būna išsigandęs ir nesupranta kas vyksta, o tai kelia stresą, kurį galiu sumažinti kalbėdama su juo. Naudoju metodą „pakartok, ką aš pasakiau“, kai paciento reikia perklausti, ką jis suprato iš to, ką išgirdo ir pakartotų. Tai padeda išvengti nesusipratimų, nes stresą jaučiantis žmogus gali iš karto pamiršti slaugytojos ar gydytojo nurodymus, kabineto numerį ir pan.

Mūsų skyriaus komanda savo darbą puikiai galėtų atlikti ir visiškoje tyloje – mes puikiai žinome, kas, ką ir kada turi padaryti, aiškiai paskirstytos visos funkcijos. Galime vienas kitą suprasti iš žvilgsnio, bet reikia nepamiršti paciento įtraukti į komandinį darbą. Taip pat reikia priimti tai, kad žmonės yra labai skirtingi, skiriasi jų poreikiai ir baimės. Nereikia jiems klijuoti etikečių.

Liepos mėnesį grįžote į renovuotas Skubiosios pagalbos skyriaus patalpas. Ar dirbti tapo patogiau?

Neseniai turėjau studentę, kuri skyriuje atliko praktiką. Iš pradžių labai pergyveno, nes girdėjo neigiamų atsiliepimų. Po praktikos ji atsisveikino su Skubiosios pagalbos skyriumi labai laiminga ir kartu apgailestaudama, kad kažkas uždėjo niūrią etiketę. Taip, savo pobūdžiu tai yra sudėtingas skyrius, tačiau mokomės ir tobulėjame, o dabar turime ir renovuotas patalpas, kurios prisideda tiek prie pacientų, tiek prie skyriaus darbuotojų komforto.

Dabar patalpos šviesios, žymiai daugiau informacijos pacientui, yra eilių valdymo ekranai, laukimo zonos pacientams, uždari triažo kabinetai, kad būtų užtikrintas privatumas, atsirado bevielis internetas ir kavos bei užkandžių aparatai. Kadangi į mūsų skyrių kreipiasi ypač daug traumas patyrusių pacientų, buvo įrengtas dar vienas gydytojo ortopedo traumatologo kabinetas. Atsirado ir daugiau vietų pacientams tiek stebėjimo, tiek reanimacijos palatose. Dirbti tapo tikrai patogiau, o tai irgi motyvuoja.

Papasakokite daugiau apie motyvaciją darbe – kas motyvuoja ir džiugina jus?

Prisimenu, kartą atvežė pacientą iš baro. Mačiau, kad jo būklė bloga, todėl ėmiausi iniciatyvos – iškviečiau neurologą ir paruošiau vaistą trombolitiką, skirtą insulto gydymui. Buvau įsitikinusi, kad šiam žmogui insultas ir norėjau kuo greičiau padėti. Neurologas iš tiesų jam diagnozavo insultą ir pradėjo skubiai teikti pagalbą. Vėliau sužinojau, kad vos po paros pacientas buvo išleistas į namus – jam net nereikėjo reabilitacijos, nes laiku gavo pagalbą. Po tokių atvejų apima jausmas, lyg truputį pakilčiau nuo žemės iš džiaugsmo. Ateinu čia dėl paciento, ne dėl savo poreikių – tai labai motyvuoja.

Taip pat motyvuoja kolegos ir  darbo specifika – kasdien galiu susidurti su netikėtu, įdomiu atveju. Dažnai galvoju, kad jau mačiau viską, bet ima atsiranda dar kas nors nematyta, nuo tikrai sudėtingų atvejų iki žmonių, kurie kreipiasi dėl pūkelių bamboje.

Manau, kad Skubiosios pagalbos skyrius yra mano pašaukimas – dirbti ligoninėje norėjau nuo vaikystės ir to kryptingai siekiau. Niekur kitur savęs nematau ir noriu dirbti su pačiais sunkiausiais pacientais – daryti viską, kad jiems padėčiau.

Jaunas ir jėgų kupinas būsimas kariškis Mantas greičiausiai neįtarė, kad vieną dieną užklupęs ausies uždegimas žaibiškais komplikuosis ir virs pūlingu meningitu, jį ištiks išeminis insultas, dalinai praras klausą. „Liga progresavo žaibiškai: ryte pacientas dar buvo sąmoningas, bendravo, o vos po kelių valandų jau nebeatsakinėjo į klausimus“, – prisimena Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja otorinolaringologė, Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkė dr. Irina Arechvo. Tačiau ir pacientas, ir gydytoja džiaugiasi laiminga šios istorijos pabaiga – RVUL komandos pastangomis Mantas grįžta į jam įprastą gyvenimą.

Prisiminkite, kada prasidėjo šio paciento istorija? Ar niekuo neišskiriantis ausies uždegimas kėlė įtarimų, kad liga gali baigtis žymiai sunkiau?

Paciento istorija prasidėjo 2024 metų balandį, kai jis atvyko į mūsų ligoninės Skubios pagalbos skyrių dėl, atrodytų, paprasto ūminio ausies uždegimo – jį vargino ausies skausmas, užgulimo jausmas, iš ausies tekėjo sekretas. Anksčiau ausų ligomis jis nesirgo. Jam buvo paskirtas gydymas antibiotikais, tačiau netrukus atsirado neįprasti simptomai – pradėjo tirpti viena veido pusė, nusilpo tos pačios pusės veido raumenys.

Pacientą  skubiai hospitalizavome, atlikome galvos vaizdinius tyrimus, bet tuo metu jokių pavojingų pokyčių smegenyse nesimatė. Pradėjome gydymą antibiotikais, leidžiamais į veną. Mano kolegė, gydytoja otorinolaringologė Ernesta Morozaitė, atliko įprastinę tokiais atvejais procedūrą – būgnelio paracentezę – padarė pjūvį ausies būgnelyje, kad pūliai galėtų laisviau nutekėti ir sumažėtų spaudimas į veidinį nervą.

Nepaisant tinkamai parinkto gydymo ir trumpo pagerėjimo, netrukus situacija tapo kritine. Kas tai lėmė?

Iš pradžių gydymas buvo veiksmingas – ausies skausmas sumažėjo, paciento būklė ėmė gerėti. Tačiau netrukus viskas pasikeitė. Staiga ėmė stipriai skaudėti galvą – skausmas buvo pulsuojantis, lydimas pykinimo, sustingo sprandas. Šie simptomai kėlė rimtą įtarimą, kad infekcija ėmė plisti į smegenų dangalus bei centrinę nervų sistemą.

RVUL kolegos gydytojai neurologai skubiai atliko tyrimą, kuris parodė pūlingą meningitą. Liga progresavo žaibiškai: ryte pacientas dar buvo sąmoningas, bendravo, o vos po kelių valandų jau nebeatsakinėjo į klausimus. Skubiai atlikome pakartotinę kompiuterinę tomografiją ir magnetinio rezonanso tomografiją, kurios atskleidė retą ir labai pavojingą komplikaciją: infekcija išplito ir sukėlė hidrocefaliją – būklę, kai smegenyse ima kauptis skystis, spaudžiantis gyvybiškai svarbias struktūras.

Situacijai grėsmingai progresuojant, RVUL neurochirurgas dr. Gunaras Terbetas skubiai į smegenų skilvelį įvedė kateterį, kad būtų sumažintas smegenų skysčio spaudimas. Vėliau aš chirurginiu būdu pašalinau infekcijos židinį iš užausio kaulo ir į būgnelį įstačiau ventiliacinį vamzdelį.

Atlikote net kelias ausies operacijas – papasakokite plačiau apie jas, ar jos sudėtingos?

Operuojant ausį dėl komplikuotų otitų dažnai susiduriame su stipriai pakitusia vidurinės ausies anatomija. Tokios operacijos reikalauja didelės patirties ir ypatingo atidumo, nes dėl paburkusių gleivinės raukšlių, pūlingo sekreto ir granuliacijų pagrindiniai anatominiai orientyrai tampa sunkiau atpažįstami. Kadangi paciento būklė buvo kritinė, operaciją reikėjo atlikti greitai ir maksimaliai tiksliai – taip, kad sumažintume papildomos operacinės traumos riziką. Man pavyko išsaugoti ne tik svarbiausias struktūras, bet ir visą klausos kauliukų grandinę.

Po operacijos liko tik nedidelė skylutė būgnelyje, todėl iš anksto suplanavome ir operaciją klausai atkurti. Šį planą įgyvendinome praėjus lygiai metams nuo ligos pradžios. Pasirinkau minimaliai invazyvią endoskopinę metodiką – per natūralią ausies landą, be pjūvių už ausies. Naudodama paties paciento audinius suformavau naują būgnelį, kuris sėkmingai prigijo ir klausa pagerėjo.

Paciento istorija tuo nesibaigė, nes ištiko insultas. Ar jį taip pat lėmė ausies uždegimas?

Smegenėlių išeminis insultas taip pat buvo bakterinės infekcijos pasekmė. Žaibiškai į smegenis išplitusi infekcija pažeidė ir kraujagysles – tai ir sukėlė smegenėlių infarktą. Laiku chirurgiškai pašalinus infekcijos židinį ir taikant intensyvų gydymą stipriais antibiotikais, pavyko sustabdyti smegenų infekcijos plitimą. Labai svarbų vaidmenį šiame etape suvaidino reanimacijoje dirbančios kolegės – jų dėka pacientas išliko stabilus ir galėjo toliau sveikti. Dar kurį laiką praleidęs Neurochirurgijos skyriuje, Mantas pradėjo ankstyvą reabilitaciją. Tai buvo labai svarbus žingsnis norint sėkmingai pasveikti ir atgauti jėgas.

Kiek laiko truko visas gydymas ir reabilitacija?

Aktyvus gydymas ligoninėje truko beveik mėnesį, o reabilitacija – žymiai ilgiau. Sveikimas po tokios sunkios ligos reikalauja ne tik medicinos personalo, bet ir didžiulių paties paciento pastangų. Džiaugiamės, kad šiuo atveju viskas baigėsi sėkmingai – pacientas žingsnis po žingsnio atgauna fizines jėgas ir grįžta į įprastą gyvenimo ritmą.

Ar tokie atvejai dažni Jūsų praktikoje, ar tai – išskirtinė istorija?

Praėjusio amžiaus pradžioje, dar iki antibiotikų eros, pūlingos ūminio vidurinio otito komplikacijos – mastoiditai, meningitai – buvo gana dažnos. Tačiau po penicilino atradimo komplikacijų skaičius ženkliai sumažėjo. Šiandien atvejai, kaip šis, pasitaiko vos kelis kartus per metus, net jei gydymas antibiotikais pradėtas laiku ir tinkamais vaistais, nes komplikacijų atsiradimą gali lemti ir individualūs anatomijos bei fiziologijos ypatumai.

Šie atvejai būna labai sudėtingi ir reikalauja greitos, tikslios diagnostikos bei chirurginio gydymo. Kiekvienas toks pacientas – iššūkis net patyrusiam chirurgui, nes skubios operacijos metu dažnai tenka susidurti su kelių komplikacijų kombinacija: gali prireikti atlikti veidinio nervo dekompresiją, užlopyti pažeistą labirintą ar atkurti smegenų kietojo dangalo vientisumą.

Be to, dėl atvejų retumo nėra vieningo gydymo algoritmo – gydymas parenkamas individualiai. Todėl šie išskirtiniai atvejai yra nuodugniai aptariami net ir tarptautiniuose medicinos kongresuose, o diskusijose dalyvauja įvairių specialybių kolegos – gydytojai otorinolaringologai, neurologai, neurochirurgai, radiologai, klinikiniai farmakologai. Iš patirties galiu patvirtinti, kad labai didelė dalis sėkmingo gydymo priklauso nuo visos gydytojų komandos įsitraukimo, atidumo ir laiku atliktų veiksmų.

Paminėjote komandinio darbo svarbą – kuo jis svarbus?

Šiuolaikinėje medicinoje, ypač skubiosios medicinos srityje, sprendimai dažnai turi būti priimami čia ir dabar. Tai tas momentas, kai akimirksniu susijungia visa tavo sukaupta patirtis, visi mokslai, praktika, išgyventos situacijos. Reikia ne tik žinių, bet ir drąsos, atsakomybės, pasitikėjimo savo sprendimais. Tokiose situacijose jaučiu didžiulį džiaugsmą ir profesinį pasitenkinimą, kai šalia matau tokios pat aukštos kompetencijos ir atsidavimo kitų sričių kolegas. Tikras komandinis darbas – kai kiekvienas specialistas įneša savo esminį indėlį, kad išgelbėtų pacientą ir prisidėtų prie jo atsigavimo.

Ką Jums, kaip gydytojai, reiškia matyti šį pacientą dabar, praėjus daugiau nei metams ir jau atsistojusį ant kojų?

Man tai – didžiulis, nuoširdus džiaugsmas. Jaučiu didelį norą, kad visi ligos padariniai visiškai išnyktų – kad jis galėtų gyventi taip, tarsi nieko nė nebūtų nutikę. Geriausias rezultatas mano, kaip gydytojos, praktikoje – kai žmogus, kurį operavau, visiškai pamiršta apie mane. Tai reiškia, kad viskas pavyko ir daugiau nebeprireikia nei operacijų, nei gydymo – tik gyvenimo.

Ką patartumėte žmonėms, kurie linkę gydytis patys arba delsti su „nekaltu“ ausies skausmu?

Ūmių ausų uždegimų diagnostika ir gydymas įeina į šeimos gydytojų kompetenciją, todėl pirmiausia patarčiau kreiptis į savo šeimos gydytoją – dažniausiai pirminėje grandyje didžioji dalis ūmių otitų gali būti efektyviai diagnozuota ir gydoma. Bet jei nepaisant paskirto gydymo, skausmas nepraeina arba stiprėja, jei atsiranda galvos skausmas, karščiavimas ar neįprasti simptomai, pavyzdžiui, galvos svaigimas ar vienos veido pusės raumenų silpnumas, tuomet būtina nedelsti ir kuo skubiau kreiptis į gydytojus otorinolaringologus.

Naujame žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje galite skaityti populiariausius 2025 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus, sužinoti apie aktualius ligoninės ir jos komandos gyvenimo įvykius bei pasiekimus.

Pirmasis 2025 m. pusmetį mūsų ligoninėje virė darbas – gydėme pacientus, vykdėme projektus, remontavome patalpas, gavome apdovanojimų. Kaip ir anksčiau, bendravome su žiniasklaidos atstovais ir pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Gero skaitymo!

Nacionalinis kraujo centras (NKC) 2024 metais šalies gydymo įstaigoms pristatė daugiau nei 75 tūkst. kraujo komponentų maišelių, iš kurių daugiau nei 5200 buvo kraujo plazma. Ji yra itin svarbi, nes padeda gydyti traumų sukeltus sužalojimus ar kraujavimą, įvykstantį sudėtingų operacijų metu. Vien Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) pernai jos prireikė keliems šimtams pacientų. Kaip pastebi gydytojai, nors šiuolaikinėje praktikoje vis plačiau naudojami farmacijos kompanijų gaminami vaistai, daugeliu atvejų tinkamas gydymas be šviežiai šaldytos plazmos būtų neįmanomas.

NKC duomenimis, per 2024 metus iš donorų paaukoto kraujo iš viso buvo atskirta virš 70 tūkst. maišelių kraujo plazmos. Gydymo įstaigoms pristatyta 1440 litrų kraujo plazmos, o 28 tūkst. litrų, kuri nepanaudota Lietuvos pacientų gydymui, buvo parduota tarptautinėms farmacijos bendrovėms bei gautos pajamos sėkmingai investuotos į kraujo donorytės skatinimą šalyje.

NKC direktoriaus Daumanto Gutausko teigimu, traumų ir lūžių gydymas medicinoje, panaudojant kraujo plazmą, yra vienas iš produktyviausių šio kraujo komponento panaudojimo būdų, šalia medikamentų gamybos, plastinės chirurgijos.

Pasak jo, kraujo komponentų poreikis šalies gydymo įstaigose išlieka didelis nepriklausomai nuo metų laiko. Tiesioginis kraujo komponentų tokių kaip kraujo plazmos panaudojimas yra labai svarbus, nes padeda gydyti sudėtingas ligas.

„Pirmiausia norime padėkoti esamiems kraujo donorams už jų geraširdiškumą ir aktyvumą. Taip pat skatiname ir visus kitus nelikti abejingais bei užsukti į artimiausią kraujo donorystės padalinį paaukoti kraujo. Atvykdami paaukoti kraujo užtruksite vos keliasdešimt minučių, bet padarysite didžiulį darbą. Mat, pavyzdžiui, kraujo plazma padeda sklandžiai gydyti kraujo krešėjimo faktorių trūkumą, įvairius kraujo krešumo sutrikimus, gausų kraujavimą ir kitas sudėtingas būkles“, – pabrėžia NKC direktorius.

Viena iš gydymo įstaigų, kuriai NKC tiekia kraujo plazmą bei kitus kraujo komponentus yra Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL).

RVUL skaičiuoja, kad 2024 metais, ligoninėje buvo atlikta 700 vienetų šviežiai šaldytos plazmos transfuzijų – tai medicininės procedūros, kurių metu žmogui per veną suleidžiama kraujo plazma.
Pasak RVUL anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovo prof. dr. Sauliaus Vosyliaus, šviežiai šaldytos plazmos transfuzijoms naudojimas per pastarąjį dešimtmetį kiek sumažėjo, nes klinikinėje praktikoje pradėti naudoti farmacijos kompanijų gaminami kraujo krešėjimo faktorių koncentratai.

Vis tik, kaip akcentuoja S. Vosylius, ateityje šviežiai šaldytos plazmos poreikis ir toliau išliks.

„Kraujo krešėjimo faktorių koncentratus galima greičiau ir lengviau paruošti skyrimui, jie turi ilgesnį galiojimo terminą, patogiau saugomi ir naudojami. Kita vertus, šviežiai šaldytos plazmos poreikis klinikinėje praktikoje ateityje vis tiek išliks nemažas, nes kai yra įvykęs ar vyksta masyvus kraujavimas ir būtina atstatyti netenkamą kraujo tūrį, neužtenka papildyti vien tik atskirais krešėjimo faktoriais“, – pasakoja jis.

S. Vosylius taip pat pabrėžia, kad visiškai neturint šviežiai šaldytos plazmos, tinkamas gydymas daugeliui pacientų būtų labai sudėtingas.

„Kraujo plazmos poreikį dalinai būtų galima sumažinti skiriant krešėjimo faktorių koncentratus – protrombino komplekso, fibrinogeno, o netektą kraujo tūrį papildant kitais infuzuojamais tirpalais. Vis tik, dėl tokios neoptimalios taktikos, tikėtina, atsirastų kitų sunkių komplikacijų rizika“, – sako RVUL gydytojas.

Kaip po kraujo plazmos transfuzijų dažniausiai jaučiasi pacientai ir ar visais atvejais visiems ji yra tinkama?

„Šviežiai šaldyta plazma transfuzijai pacientui parenkama pagal jo ir donorinio kraujo grupių (ABO) suderinamumą. Pacientui transfuzuota plazma įprastai tiesiogiai nedaro įtakos savijautai, retai gali pasitaikyti alerginių reakcijų. Paciento būklė ir jos sunkumas prieš transfuziją, priežastys dėl ko reikėjo plazmos transfuzijos nulemia tiesiogiai plazmos transfuzijos veiksmingumą“, – pasakoja S. Vosylius bei priduria, kad specialių rekomendacijų po plazmos transfuzijos nėra, tačiau pagal numatytas bendrąsias taisykles yra stebimi paciento gyvybinių funkcijų rodikliai.

NKC primena, kad kraują gali aukoti visi sveiki 18–65 metų gyventojai: vyrai – iki 6 kartų per metus, moterys – iki 4. Donorais negali būti žmonės, sirgę ar sergantys onkologinėmis ligomis, hepatitu B ar C, sifiliu, žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), bei kitomis sunkiomis lėtinėmis, pasikartojančiomis kraujotakos ar imuninės sistemos ligomis. Priešingu atveju kyla pavojus pacientui užsikrėsti.

NKC duomenimis, 2024 m. kraują dovanojo 41,2 tūkst. donorų, atlikta donacijų – 76,9 tūkst., o 2023 m. sulaukta 40,1 tūkst. donorų, atlikta donacijų – 72,3 tūkst.

Pranešimą parengė Nacionalinis kraujo centras (NKC).

Nuo liepos 9 d. į savo buvusias patalpas grįžta RVUL Skubiosios pagalbos skyrius. Tiesa, čia nedaug kas beprimena ankstesnį vaizdą. Po ilgiau nei metus trukusios renovacijos Skubiosios pagalbos skyrius pasikeitė iš pagrindų – jame atnaujintos visos darbo vietos bei pacientų zonos, suteikiant joms daugiau erdvės, komforto ir privatumo, renovuota korpuso vėdinimo bei kondicionavimo įranga, kiti inžineriniai tinklai. Atliekant remonto darbus nuo rūsio iki techninio aukšto, bendrai sutvarkyta apie 2,8 tūkst. kv. m. ploto. Šis infrastruktūros modernizavimo projektas finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis, dalį lėšų skyrė ir pati įstaiga. Bendra investicijų į Skubiosios pagalbos skyriaus atnaujinimą suma siekia 6,9 mln. Eur.

„Augant sveikatos paslaugų poreikiui, o kartu su juo – ir pacientų lūkesčiams dėl paslaugų kokybės bei teikimo sąlygų, akivaizdu, kad daugiau nei prieš 30 metų statytos ligoninės infrastruktūra nebepajėgia atitikti šiuolaikinių reikalavimų. Dėl to nuolat ieškome galimybių atsinaujinti iš įvairių finansavimo šaltinių, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktorė dr. Jelena Kutkauskienė. – Kita vertus, neseniai per visą pasaulį nuvilnijusi COVID-19 pandemija ir pastarojo laikotarpio geopolitinė padėtis Rytų Europoje verčia labai atsakingai įvertinti viešojo sektoriaus, o ypač sveikatos apsaugos sistemos, pasirengimą veikti ekstremaliomis sąlygomis. Šis aspektas buvo itin svarbus teikiant paraišką projekto „Skubios pagalbos skyriaus ir Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus infrastruktūros modernizavimas“ finansavimui, kurio tikslas – užtikrinti tolygų, saugų, nenutrūkstamą paslaugų teikimą ekstremalių situacijų metu, išlaikant paslaugų prieinamumą ir kokybę bei sudarant saugias sąlygas pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams.“

„Skubiosios pagalbos skyrius yra savotiška ligoninės vizitinė kortelė, nes daugelio pacientų kelias sveikatos priežiūros įstaigoje prasideda būtent čia. Džiaugiuosi, kad ši aplinka tapo kur kas patogesnė, šiuolaikiškesnė ir saugesnė, ji padės kurti teigiamą pacientų ir jų artimųjų patirtį ligoninėje bei geresnes darbo sąlygas mūsų personalui, – teigia RVUL vadovė dr. J. Kutkauskienė. – Norėčiau akcentuoti, kad Skubios pagalbos skyriaus modernizavimo sprendimai lems ne tik vizualiai matomus infrastruktūros pokyčius, bet ir taps ligoninėje diegiamos emocinio atsparumo didinimo programos dalimi.“

„Atnaujinta bei išplėsta infrastruktūra reikšmingai sustiprino mūsų galimybes teikti pagalbą masinių nelaimių, gamtos stichijų sukeltų krizių ar kitų ekstremalių situacijų atvejais, o tuo pačiu modernizavimo sprendimai smarkiai pakeitė ir kasdienes mūsų skyriaus pacientų priėmimo ir darbuotojų darbo sąlygas, – džiaugiasi Skubiosios pagalbos skyriaus vedėjas P. Uksas. – Esame pagrindinis skubiosios medicinos centras Vilniaus regione, todėl net ir remonto metu privalėjome užtikrinti visų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą pilna apimtimi. Šiuo laikotarpiu mums ir kolegoms teko „pagyventi“ susispaudus, netrūko įvairių logistinių ir veiklos organizavimo iššūkių, tačiau visiems susitelkus pavyko juos įveikti, ir dabar galime pasidžiaugti, kad nuo šiol Skubiosios pagalbos skyriuje dirbsime patogiau, efektyviau ir saugiau.“

Nors dailės terapija Lietuvoje gyvuoja jau keletą dešimtmečių, o jos nauda įrodyta moksliniais tyrimais, kaip psichinės ir fizinės sveikatos stiprinimo priemonė ji vis dar nepakankamai išnaudojama šalies gydymo įstaigose. Apie šios meno terapijos rūšies potencialą, dažniausius mitus bei vidinius atradimus kalbamės su RVUL Psichosomatinių susirgimų skyriaus dailės terapeute, Lietuvos dailės terapijos asociacijos pirmininke Remigija Gile.

Pradėkime nuo to, kas gi yra ta dailės terapija?

Dailės terapija – tai terapinis procesas, kurio metu naudojami meniniai išraiškos būdai (dažniausiai piešimas, tapyba, lipdymas) siekiant pagerinti žmogaus emocinę būklę, savęs pažinimą ir asmenybės vystymąsi. Dailės terapija nėra apie meno kūrimą kaip estetinį produktą, o apie saviraišką per kūrybą – juk keverzoti, taškytis dažais, lieti spalvas ar minkyti molį gebame kiekvienas. Taigi ir meniniai gabumai čia nėra būtini, svarbiau atvirumas ir noras pasinerti į terapinį santykį. Terapinio proceso metu gali būti išlaisvinami jausmai, integruojamos skausmingos patirtys, atrandami nauji sprendimai. O dailės terapeutas padeda eiti šiuo keliu – pamatyti, atpažinti, iškalbėti, įsisąmoninti tai, kas iškilo kūrybos procese.

Kame slypi dailės terapijos galia, kuo ji ypatinga?

Dailės terapijos metodai veda mus į nepažintą mūsų pasąmonės sritį, kur esame „nukišę“ daug savo skaudžių išgyvenimų. Čia dar vaikystėje išstumiame tai, ko nesinori prisiminti, kas verčia mus jaustis menkais, tačiau net ir užslėpti šie išgyvenimai kelia mums vidinį nerimą ar pasireiškia nepriimtinais būdais (pvz., netikėtais agresijos protrūkiais, valgymo priepuoliais, aštriomis nuoskaudomis, kaltės, savęs nepriėmimo jausmu ir kt.)
Dailės terapija padeda saugiai, per kūrybą iškelti savo vidinius „baubus“ ir juos pažinti. Nes tų „baubų“ slėpimas nuo savęs ir išstūmimas į pasąmonę, reikalauja iš mūsų daug energijos, todėl jaučiame nuovargį, nepaaiškinamą nerimą, kritiniais atvejais ištinka panikos atakos. Visa tai – simptomas, kad mūsų psichika nebesusitvarko. Pažindami savo baimes, integruodami trauminius patyrimus, mes galime atlaisvinti tą užgniaužimui skirtą energiją ir nukreipti ją konstruktyvia linkme – gyventi gyvenimą, o ne slėptis.