Blog

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) sėkmingai pradėta naudoti pažangi robotinė chirurginė sistema ir atliekamos robotinės operacijos. Šis pasiekimas žymi naują minimaliai invazinės chirurgijos etapą, teikiant aukščiausio lygio medicinos paslaugas. „Robotinės sistemos atsiradimas RVUL yra svarbus žingsnis diegiant ir vystant robotinę chirurgiją ne tik mūsų ligoninėje, bet ir Lietuvoje. Tai yra galimybė sujungti patyrusio chirurgo įgūdžius ir šios sistemos tikslumą, užtikrinant saugesnį ir komfortiškesnį gydymą pacientams“, – džiaugiasi robotinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje, RVUL Bendrosios chirurgijos centro profesorius dr. Narimantas Samalavičius.

Pirmąją robotinę operaciją RVUL atlikęs abdominalinis chirurgas prof. dr. N. Samalavičius sako, kad robotinės chirurginės sistemos integracija į kasdienį gydymo įstaigos darbą reiškia ne tik technologinį atsinaujinimą, bet ir pacientams teikiamų paslaugų kokybės pagerėjimą.

„Robotinės chirurgijos privalumai pacientui yra labai gerai žinomi. Robotinė chirurgija siejama su mažesne infekcijų ir kitų komplikacijų rizika, nes mažesni pjūviai ir tikslesnis chirurgo darbas sumažina audinių pažeidimą, kraujavimą ir „stresą“ organizmui. Pooperacinis skausmas būna silpnesnis, todėl prireikia mažiau nuskausminamųjų. Dėl tausojančios chirurgijos, pacientai greičiau atsigauna lyginant su kito tipo operacijomis – jiems lengviau judėti jau pirmąsias dienas po operacijos, jie gali anksčiau išvykti iš ligoninės į namus, atsistatyti ir grįžti į įprastą gyvenimą. Be to, svarbus ir geresnis estetinis rezultatas, nes chirurginiai pjūveliai būna itin maži“, – naudą pabrėžia profesorius.

Profesorius teigia, kad ypatingai greitai robotinė chirurgija įsitvirtino atliekant prostatos vėžio operacijas, nes onkologiniai rezultatai ir funkciniai rezultatai pranoko tiek atviros, tiek laparoskopinės chirurgijos rezultatus. Taikant robotinę chirurgiją onkologiniams pacientams, greitesnis atsistatymas leidžia anksčiau pradėti specifinį gydymą, pavyzdžiui, chemoterapiją.

Prof. N. Samalavičius pasakoja, kad RVUL naudojama robotinė chirurginė sistema turi tris robotines rankas, kurios naudoja chirurginius instrumentus. Operuojantis chirurgas robotines rankas valdo nuotoliniu per kompiuterinę valdymo konsolę. Sistema leidžia chirurgui matyti didelės raiškos, padidintus 3D operacinio lauko vaizdus per specialius akinius. Puikus erdvinis vaizdas bei tikslūs roboto rankomis atkartojami chirurgo judesiai leidžia operacijas atlikti ženkliai preciziškiau, nes naudojant robotines rankas sumažinama bet kokia chirurgo rankų pašalinio judesio įtaka pagrindiniam judesiui atlikti.

„Ši įranga turi kelias labai svarbias technologines inovacijas: akies obuolio judesiu valdoma kamera  pagerina operacijos tikslumą bei palengvina darbą ir chirurgui, ir jo asistentui. Be to, operuojantis chirurgas, nors ir nesiliečia prie operuojamo paciento, specialios pažangios technologijos dėka gali jausti prisilietimą prie audinių. Tai daro operavimo pojūtį labai panašų į įprastos chirurgijos, todėl sutrumpėja naujos technologijos įsisavinimo laikas. Galiausiai, operacijos metu chirurgas sėdi specialioje ergonominėje kėdėje, dėl to sumažėja nuovargis, o tai ypač svarbu atliekant sudėtingas ir ilgas operacijas“, – privalumus vardija prof. N. Samalavičius.

Šiuo metu RVUL atliekamos pilvo chirurginės robotinės operacijos, jas atlieka specialius mokymus Milane, Italijoje baigę keturi chirurgai – prof. N. Samalavičius, dr. Saulius Jurevičius, dr. Gintaras Varanauskas ir dr. Algimantas Stašinskas. Abdominalinėje chirurgijoje sistemą planuojama naudoti tiek sudėtingoms, tiek dažnai pasitaikančioms operacijoms – nuo storosios žarnos operacijų iki kirkšnies išvaržos ar tulžies pūslės pašalinimo operacijų ir kt.

Robotinė chirurgija bus taikoma ir plačiam spektrui urologinių bei ginekologinių operacijų. Profesorius pabrėžia, kad jau 2026 metais bus apmokyti ir robotines operacijas atlikti galės net 10 įvairių specialybių RVUL chirurgų.

Profesorius dr. N. Samalavičius yra robotinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje ir Baltijos šalyse – pirmąją tokią operaciją jis atliko 2018 m. Į robotinės chirurgijos sritį besigilinantis profesorius pasakoja, kad robotinės technologijos ir virtuali realybė į mediciną atėjo jau 1980 metais, kai NASA su Stenfordo mokslinio tyrimo instituto mokslininkais ėmė jomis domėtis, o netrukus JAV gynybos departamentas ėmė kurti telechirurgijos sistemas, kurios leistų sužeistus karius operuoti per atstumą.

Visgi „tikroji“ robotinė chirurgija pasaulyje atsirado prieš beveik 25 metus. Iš pradžių jos vystymąsi labai ribojo ne tik itin aukšta įrangos kaina, bet ir pirmosios įrangos trūkumai bei robotinės chirurgijos sertifikavimo įvairiose pasaulio šalyse nebuvimas.

„Šiuo metu jau nėra abejonių, kad robotinė chirurgija yra mūsų laikų chirurgijos auksinis standartas ir ateityje pakeis kitą dabar itin paplitusią chirurgijos rūšį – laparoskopinę chirurgiją. Šiuolaikinėje medicininėje literatūroje galima rasti vis daugiau įrodymais paremtos medicinos duomenų apie šios chirurgijos rūšies privalumus“, – pabrėžia dr. N. Samalavičius.

Profesorius džiaugiasi, kad robotinė chirurgija, be akivaizdžios naudos pacientams, didins RVUL konkurencingumą ir prestižą, padės pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų, kels medicinos paslaugų kokybės kartelę ir skatins inovacijas bei medicinos mokslo pažangą regione.

„Pritariu supratimui ir modeliui, kad kovinę užduotį privalo įvykdyti karys, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra vyriškos, ar moteriškos lyties. Tarnyboje visi tikisi, kad stengsiesi ir dėl savęs, ir dėl kito. Visiems, manau, norisi pasitikėti šalia esančiais žmonėmis, nes klaidų kaina gali būti labai didelė“, – sako krašto apsaugos savanorė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) infekcijų kontrolės specialistė Iveta Petraitytė. Karė savanorė I. Petraitytė prieš aštuonerius metus lapkričio 23 d. prisiekė tarnauti Lietuvai, o interviu papasakojo apie tarnybą, įsimintiniausias pratybas ir ko linkėtų kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Papasakokite, kas yra Krašto apsaugos savanorių pajėgos (toliau – KASP), kada tapote jų dalimi?

KASP yra integruota Lietuvos kariuomenės dalis. Jose tarnaujantys savanoriai yra kariai, kuriems suteikiamas kovinis parengimas, galioja tos taisyklės, kurios galioja ir būnant profesinės karinės tarnybos kariu – tenka atsakomybė ginti savo šalį ginklu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Krašto apsaugos savanore tapau 2017 metais ir prisiekiau tarnauti Lietuvai lapkričio 23 d. – per Kariuomenės dieną. Ta diena buvo dvigubai išskirtinė, nes buvau išrinkta geriausia kurso kare ir man teko garbė skaityti priesaiką savo šaliai, o mano kurso bendražygiai prisiekė kartu, atkartodami mano skaitomus priesaikos žodžius. Tai tikrai buvo jaudinanti akimirka, kuri įsiminė visam gyvenimui.

Kaip tampama KASP dalimi? Ar reikia atitikti reikalavimus, išlaikyti testą, įvykdyti užduotis?

Kad taptum krašto apsaugos savanoriu, pirmiausiai turi gauti medicininę pažymą, o tada turi praeiti bazinį kario savanorio kursą arba baigti jaunesniųjų karininkų vadų kursą. Pasirinkau bazinį kario savanorio kursą, kuris buvo turbūt vienas geriausių sprendimų gyvenime. Prieš 8 metus jis truko tris savaites, vyko kariniame dalinyje, visą tą laiką į namus grįžti negalėjome.

Pirmą kartą atsidūrus karinėje struktūroje tikrai buvo daug streso – turi viską daryti greitai, dienos režimas aiškus ir griežtas nuo pirmos minutės, įsakymai skamba kaip tikri įsakymai – įsakmiai ir garsiai. Bet jeigu suvoki, kur atėjai, stresas netrukus praeina. Buvo žmonių, kurie paliko kursą ir pirmą dieną, ir vėliau. Manau, kad jei žmonės supranta, kad atsirado ne savo vietoje, svarbu nebijoti priimti tokio sprendimo.

Kurso metu mokėmės pradinių kario individualiųjų įgūdžių: naudotis ginklais, budėti, atiduoti pagarbą, rikiuotės, orientavimosi, kreipimosi į vyresniuosius, tvarkos – net kaip pasikloti lovą. Ėjome į paros trukmės žygį miške. Buvo ir šaudymo pratybų, kurios iš pradžių man kėlė stresą, nes bijojau suklysti.

Kas vyko po trijų savaičių pasibaigus baziniam kursui?

Po trijų savaičių visi pilnai baigę kursą prisiekėme Lietuvai. Paprastai būna iškilminga rikiuotė, dažniausiai joje dalyvauja KASP vadas, kurso vadai. O tada prasideda tarnyba savaitgaliais – kiekvienas savanoris priskiriamas kuriai nors iš kuopų. Aš šiuo metu tarnauju Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės vienoje iš kuopų.

Paminėjote, kad tarnyba KASP vyksta savaitgaliais. Ką tuo metu veikiate?

Metų pradžioje yra pateikiamas karinio rengimo planas su metiniu pratybų tvarkaraščiu, taigi iš anksto žinome, kas kada vyks, todėl tai gerokai palengvina civilinio darbo ir karinės tarnybos derinimą. Pratybos savaitgaliais vyksta bent kartą per mėnesį, kartais ir dažniau. Jos trunka abi savaitgalio dienas. Taip pat būna mokymų, pratybų, kurios tęsiasi savaitę, dvi ar tris.

Savaitgalio pratybose privalo dalyvauti visi kariai savanoriai, nedalyvauti galima tik dėl aiškiai įvardintų pateisinamų priežasčių. Manau, kad taip ir turi būti, nes kaip kariai savanoriai turime stengtis sudalyvauti visose numatytose pratybose, kadangi įgūdžiams ir žinioms įgyti turime tik tuos savaitgalius. Dalyvavimas ilgosiose pratybose – pagal kiekvieno galimybes, derinamas su darbu. Džiugu, kai darbdaviai supranta ir išleidžia ilgesniam laikui.

Savaitgalis gali atrodyti įvairiai – teorinės paskaitos, tada įgūdžių formavimas praktikoje, gali būti pratybos su kitais daliniais ir pan. Savo patirtimi, žiniomis dalijasi ir sąjungininkai – amerikiečiai, vokiečiai. Pratybos dažnai vyksta tokiomis oro sąlygomis, kurios prideda papildomų iššūkių – vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį. Po tokių pratybų bent jau man smagiausia suprasti, kokie geri išradimai yra šiltas dušas ir minkšta lova.

Kokie žmonės ir kodėl renkasi tarnybą KASP?

Prisijungti prie KASP paskatino mano tuometis bėgimo treneris, Šaulių sąjungos narys. Aš tarnybą pasirinkau norėdama fizinių ir psichologinių iššūkių bei manydama, kad galiu prisitaikyti prie šios sistemos ir jos taisyklių. Viską, ko tikėjausi rasti, radau arba atrandu tam tikrose situacijose. Manau, kad žmonės prisijungia dėl įvairių motyvų – vedini patriotizmo, ieškodami iššūkių, tikėdamiesi įgyti naudingų įgūdžių.

Taip pat manau, kad renkantis tarnybą KASP svarbiausia suprasti, ko iš tavęs čia bus tikimasi – nebijoti, nepavykus bandyti dar kartą, atrasti savyje stiprybės pasiekti iškeltą tikslą, įgyvendinti užduotį, gebėti priimti įsakymus, mokėti dirbti komandoje, būti disciplinuotam. Tam tikro charakterio žmonėms tai gali būti iššūkis.

Tarnyboje daug atsakomybės, nes esi atsakingas ir už save, ir už savo bendražygius. Jei kažko nenorėsi arba nemokėsi daryti, tikėtina, kad tau ir tavo tarnybos draugui, ir visiems kitiems aplinkui bus blogai. O jei visai nieko nemokėsi, tiesiog būsi našta kitiems. Tarnyboje visi tikisi, kad stengsiesi ir dėl savęs, ir dėl kito. Visiems, manau, norisi pasitikėti šalia esančiais žmonėmis, nes klaidų kaina gali būti labai didelė.

Kalbant apie profesijas, susirenka labai daug skirtingų žmonių iš įvairiausių sričių, todėl gauname ne tik karinių įgūdžių, bet ir gyvenimiškos patirties iš civilinio gyvenimo. Užmezgame ryšius, susirandame draugų, kartu praleidžiame savaitgalius. Kuo sunkesnes situacijas įveiki su grupe žmonių, tuo artimesni ryšiai užsimezga, lieka prisiminimai – iššūkiai apjungia žmones.

Ar tarnybą KASP renkasi daug moterų?

Mūsų kuopoje yra virš šimto žmonių, manau apie 15–20 proc. – moterys, kitose kuopose šis procentas gal kiek mažesnis. Bet aš laikausi principo, kad lyties kariuomenėje nėra, yra tiesiog karys, nepaisant to, kad vyrų ir moterų karinio fizinio parengtumo testo normatyvai skiriasi. Pritariu supratimui ir modeliui, kad kovinę užduotį privalo įvykdyti karys, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra vyriškos, ar moteriškos lyties. Kare tikrai gali būti situacijų, kai reikės ištraukti savo bendražygį, jį nešti, bėgti. Taigi, karys prisiima atsakomybę pasiekti reikalingą pasirengimą, kad galėtų pilnavertiškai tarnauti.

Kokios situacijos buvo įsimintiniausios ar sunkiausios?

Tikrai įsimintina buvo, kai žiemą šokome į eketę su uniforma, batais ir kuprine. Man tai buvo tam tikras iššūkis, nes aš, nors ir moku plaukti, nemėgstu gylio. Įšokus reikėjo iškilti, nusiimti kuprinę ir užmesti ją ant ledo, tada pačiai „išsitraukti“ ant ledo. Esant eketėje, įsikabinus į ledą dar buvo tikrinama kaip veikia protas stresinėje situacijoje: klausė, kiek man metų, kelinta šiandien diena, kiek yra 5+8 ir pan. Tokioje treniruotėje galima pamatyti, ar karys panikuoja, kaip elgiasi stresinėje situacijoje. Suteikiamos žinios ir formuojami įgūdžiai, kad ištikus panašiai situacijai nebūtų panikos arba ji būtų kiek mažesnė.  Be to, instruktuojama, ką daryti, kad nebūtum įtrauktas po ledu.

Įsimintina būna ir orientaciniuose žygiuose, einant ilgus atstumus, vykdant užduotis. Man labiausiai į atmintį įstringa tos užduotys, kurioms atlikti reikia įdėti papildomų fizinių ir psichologinių pastangų, išeiti iš komforto zonos.

Kaip manote, ar žinias ir įgūdžius, kuriuos gaunate KASP, galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime?

Tarnyboje įgyjama išgyvenimo, pirmosios pagalbos, taktinės medicinos, vadybos, orientavimosi ir kitų įgūdžių. Kaip sakoma, ko išmokstame, ant pečių nenešiojame – įgūdžiai ar žinios gali praversti netikėčiausiose situacijose. Be to, išmoksti nepasimesti. Žinoma, sunku numatyti, kaip protas veiks ekstremalioje situacijoje, bet turint tam tikrų žinių ir jas pavertus įgūdžiais, panikos, tikėtina, bus mažiau.

Taip pat iš kariuomenės atsinešiau bendravimo principus, lyderystę, supratimą, kad turiu atitikti nustatytus reikalavimus, laikytis taisyklių, suprasdama, kad pati pasirinkau čia būti. Panašiai, kaip ir ligoninėje, kai medicinos personalas užsideda chalatą ir žino, kad privalo laikytis tam tikrų taisyklių, ko iš jų tikisi kolegos, pacientai ar jų artimieji.

Kokius lyderystės principus galite išskirti?

Kariuomenėje daug griežtos struktūros, procedūrų, komunikacijos. Vadas turi gebėti aiškiai iškomunikuoti užduotį, jeigu nori, kad kariai ją suprastų ir atliktų. Žinoma, ir vadas turi suprasti, kokia užduotis jam skirta, todėl turi nebijoti išsiaiškinti, ko nesupranta. Taip pat gebėti suprasti savo karius, norėti mokytis ir tobulėti, rodyti pavyzdį, suprasti atsakomybę, kurią prisiima planuojant užduotį ir ją vykdant. Lyderis turi gebėti savo idėja įtikinti komandą, gebėti suburti žmones.

Labai vertinu tai, kad kariuomenėje yra situacijų, kai pasireiškia principas „lead by example“ (liet. vadovauti pavyzdžiu). Kiekvienas turi įgyti pagarbą ne tik medaliais ir laipsniais, bet ir rodydamas pavyzdį, rūpestį. Labai džiaugiuosi, kad yra vadų ir instruktorių, kurie pirmi parodo pavyzdį, tada visi kiti atlieka užduotį. Šį principą galima taikyti ne tik kariuomenėje, bet ir kasdieniame gyvenime, ir darbe.

Gal bazinio kario kurso reikėtų visiems Lietuvos piliečiams?

Manau, kad visi turi suvokti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Ypač jei kalbame apie visuotinę gynybą, visuomenės atsparumą išorės grėsmėms, karių ir civilių bendradarbiavimą. Tikrai galiu patvirtinti, kad suvokiant kontekstą yra lengviau – ištikus krizei žinosi, kas vyksta, kaip tam tikri dalykai veikia, kaip turi elgtis, galėsi suvaldyti paniką. Taigi, ar visiems reikėtų bent minimalaus kurso – manau, kad taip, o būdai gali būti įvairūs.

Aišku, kartais tenka išgirsti nusiskundimų, kad niekas neapmoko – žmonės laukia, kol kažkas jiems viską atneš ant lėkštutės. Bet aš visada sakau, kad kiekvienas yra atsakingas pats už save ir už savo šalį. Turi pats norėti sužinoti, dalyvauti, domėtis. Net ir mažas žengtas žingsnis kartais gali suteikti neįtikėtiną pagreitį.

Ar tai reiškia, kad kiekvienas tam tikra prasme esame lyderis?

Dabartiniame geopolitiniame kontekste turime suprasti, kad už savo valstybę esame atsakingi tik mes patys. Kuo daugiau žmonių tą suvoks, tuo mums visiems bus lengviau. Patys turime norėti kažką daryti, ir būdų tai daryti yra įvairių – ne tik stoti į KASP, profesinę karo tarnybą, Šaulių sąjungą. Galima dalyvauti pilietinėse akcijose, pinti tinklus Ukrainoje kovojantiems kariams, remti Blue/Yellow ar kitas organizacijas, savanoriauti ir pan.

Galima savarankiškai pasidomėti, kaip kas veikia, kodėl taip suformuota, kas yra civilinis mobilizacinis personalo rezervas ir kodėl jame galbūt esu, ir pan. Patiems žmonėms proaktyviai domėtis, ką turėti namuose, kuprinėje, koks yra miesto evakuacinis planas ir pan. Todėl mano noras ir palinkėjimas, kad žmonės aktyviai įsitrauktų į jiems priimtinas veiklas, aktyviai dalyvautų savo šalies gyvenime, domėtųsi ir didintų savo atsparumą įvairioms grėsmėms.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) yra pirmoji ir vienintelė ligoninė Lietuvoje, galinti pasiūlyti pačią moderniausią cirkumcizijos technologiją inovatyviu prietaisu. „Cirkumcizija gali suteikti ilgalaikę naudą, pagerinti higieną ir sumažinti varpos vėžio išsivystymo riziką. O modernus prietaisas leidžia atlikti operaciją žymiai sparčiau, tiksliau ir saugiau“, – sako RVUL Urologijos skyriuje dirbantis gydytojas urologas Jonas Purvaneckas. Jis papasakojo, kada ir kam atliekamas apipjaustymas, taip pat paneigė net tris su šia procedūra susijusius mitus.

Kas yra cirkumcizija, paprastai vadinama apipjaustymu, ir kokiu tikslu ši procedūra atliekama?

Apipjaustymas, mediciniškai vadinamas cirkumcizija, yra chirurginė procedūra, kurios metu dalinai arba visiškai pašalinama apyvarpė – oda, dengianti varpos galvutę. Apipjaustymas dažniausiai atliekamas dėl medicininių priežasčių, taip pat dėl higienos, asmeninių, kultūrinių, ritualinių ar religinių priežasčių (pavyzdžiui, žydų, musulmonų ir tradicinėse Afrikos kultūrose). Beje, apipjaustymas yra viena seniausiai ir dažniausiai vyrams atliekamų chirurginių procedūrų, kuri buvo užfiksuoti jau Egipte 2300 m. pr. Kr.

Su kokiomis dažniausiomis ligomis susiduriama?

Dažniausiai apipjaustymas atliekamas, kai pacientui diagnozuojama fimozė ar parafimozė. Fimozė pasireiškia negalėjimu visiškai atitraukti apyvarpės ir atidengti galvutės dėl įgimto arba įgyto apyvarpės susiaurėjimo. Parafimozė, atvirkščiai, pasireiškia tada, kai pacientas negali atgal ant varpos užsismaukti galvutės ir sukelia varpos galvutės tinimą.

Taip pat apipjaustymas atliekamas, kai pacientas skundžiasi skausminga erekcija dėl odos tempimo, grybeline infekcija kandidoze, odos infekcijomis ir kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis. Dėl šių būklių gali didėti rizika susirgti varpos vėžiu. Kalbant apie higieną, pašalinus apyvarpę, nelieka vietos, kurioje galėtų kauptis natūralios riebalinės išskyros ir bakterijos, todėl sumažėja uždegimų riziką.

Dėl kokių priežasčių – medicininių ar estetinių – į jus kreipiasi daugiau pacientų?

Didžioji dalis pacientų atvyksta konsultacijai dėl medicininių priežasčių. Pacientų, kurie norėtų tokios operacijos dėl estetinių priežasčių yra ženkliai mažiau. Tokiems pacientams suteikiame informaciją apie pooperacinės žaizdos gijimą, galimas komplikacijas. Visgi estetinė medicina savo vietą yra radusi privačiose klinikose, o valstybiniame sektoriuje šiuo metu atliekamos tik tos operacijos, kurios turi aiškių medicininių indikacijų.

Kaip vyksta pati procedūra, kiek laiko ji trunka?

RVUL Urologijos skyriuje atliekame dviejų tipų apipjaustymo operacijas. Operacijos tipą parenka operuojantis chirurgas, atsižvelgdamas į individualią kiekvieno paciento situaciją. Vienos operacijos metu naudojamas skalpelis: pašaliname apyvarpę, kraujuojančius plotus „prideginame“ specialiu prietaisu, vadinamu elektrokauteriu. Pjūvis susiuvamas savaime ištirpstančiais siūlais.

Kito tipo operacijai naudojame vadinamąjį staplerį arba cirkumcizinį segiklį. Tai yra vienkartinis apipjaustymui skirtas instrumentas, kuris vienu metu nupjauna apyvarpę ir automatiškai susiuva žaizdą smulkiais chirurginiais kabliukais, taip pakeisdamas tradicines siūles. Noriu pasidžiaugti, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra pirmoji ir vienintelė ligoninė Lietuvoje, galinti pasiūlyti šią – pačią moderniausią operacijos technologiją.

Šis inovatyvus prietaisas leidžia atlikti operaciją žymiai sparčiau ir tiksliau – operacijos laikas sutrumpėja maždaug 17–20 min., todėl sumažėja komplikuotų situacijų ir kraujavimo rizika. Pacientai gali jausti mažesnį pooperacinį skausmą per pirmąsias 24 valandas. Be to, ši technologija padeda sumažinti infekcijos riziką, užtikrinant higienišką ir saugią procedūrą. Taip pat pastebima, kad pacientai, kuriems atlikta operacija naudojant staplerį, jaučia didesnį psichologinį pasitenkinimą dėl estetikos.

Kokio tipo anestezija dažniausiai taikoma?

Pacientams gali būti siūloma kelių tipų nejautra, priklausomai nuo individualių indikacijų. Bendroji, kuomet pacientas yra užmigdomas. Spinalinė nejautra – jos metu į stuburo smegenis įšvirkščiama anestetikų, kurie blokuoja nervinius signalus iš apatinės kūno dalies. Spinalinė nejautra leidžia pacientui būti sąmoningam, bet tuo pačiu nejausti skausmo ar diskomforto operacijos metu. Vietinė – kuomet operuojantis gydytojas vietiškai suleidžia anestetikų. Pacientas lieka sąmoningas, tačiau nejaučia skausmo ar diskomforto būtent toje vietoje, kurioje taikoma nejautra. Dėl nejautros tipo sprendžia anesteziologas ir gydantis urologas.

Kiek laiko trunka atsistatymo po operacijos periodas?

Po operacijos pacientams ligoninėje dažniausiai tenka praleisti iki kelių valandų. Žinoma, hospitalizacijos trukmė priklauso nuo daugelio faktorių ir sprendžiama individualiai po operacijos, įvertinus bendrą paciento būklę. Pilnas gijimas trunka kiek ilgiau. Aktyvusis gijimo periodas, kurio metu pacientas gali jausti skausmą, patinimą ir diskomfortą, paprastai trunka apie 1–2 savaites. Per šį laiką patinimas ir bet koks nedidelis kraujavimas iš pjūvio vietos turėtų visiškai išnykti.

Kokių nurodymų privalo laikytis pacientas po operacijos?

Grįžęs į namus pacientas privalo laikytis kelių svarbių nurodymų. Pirmiausia, labai svarbu rūpintis pjūvio švara ir sausumu, reguliariai atlikti perrišimus naudojant dezinfekuojančias priemones. Antra, po operacijos keletą dienų rekomenduojama vartoti paskirtus skausmą malšinančius vaistus ir, esant reikalui, priešuždegiminius preparatus, kad būtų sumažintas patinimas ir diskomfortas. Trečia, mažiausiai 4 savaites būtina vengti bet kokios fizinės ir lytinės veiklos, kuri gali sudirginti gyjančią vietą. Taip pat patariama dėvėti laisvesnį, natūralaus audinio apatinį trikotažą, kuris sumažintų trintį ir dirginimą.

Kokia yra dabartinė tendencija Lietuvoje – ar pacientų, besikreipiančių dėl apipjaustymo, skaičius didėja, mažėja, ar išlieka stabilus?

Kalbant tik apie suaugusius vyrus, pastaruoju metu stebimas jų cirkumcizijų dažnio sumažėjimas. Europos šalyse, nors anksčiau cirkumcizijos dažnis siekė daugiau nei 50 proc., dabar jis sumažėjo iki 20–30 proc. ar mažiau. Pagrindinė sumažėjimo priežastis – padidėjęs dėmesys higienai ir be operacijos įgyjamos galimybės palaikyti švarią ir sveiką lytinių organų būklę. Šiuolaikinės higienos priemonės ir įpročiai, pavyzdžiui, reguliarus plovimas ir tinkama odos priežiūra, leidžia vyrams efektyviai kontroliuoti su sveikata susijusias problemas, tokias kaip balanitas ar fimozė, išvengiant operacijos.

Mintis apie apipjaustymą gali gerokai gąsdinti. Ką galite pasakyti pacientams, kurie jai dar nepasiryžo?

Pacientams visada pabrėžiu, kad sprendimas dėl cirkumcizijos yra asmeniškas ir svarbus žingsnis sveikatai. Ši procedūra gali suteikti ilgalaikę naudą, pagerinti higieną ir sumažinti varpos vėžio išsivystymo riziką. Procedūra yra saugi ir atliekama pagal aukščiausius medicinos standartus, o mūsų ligoninės specialistai pasirūpina, kad viskas vyktų sklandžiai ir komfortiškai. Vyrų sprendimas gali būti naudinga investicija į jų sveikatą ir gerovę, tad kviečiu apgalvoti galimas naudas ir pasitarti su RVUL Urologijos skyriaus urologais – kartu priimsime tinkamiausią sprendimą, o vėliau suteiksime patarimus ir informaciją, reikalingą pooperacinei priežiūrai.

Kokie yra dažniausiai pasitaikantys mitai ar klaidingi įsitikinimai apie apipjaustymą, kuriuos tenka paneigti savo pacientams?

Iš daugybės girdėtų mitų, dažniausiai pasitaiko įsitikinimas, kad po operacijos sumažėja ar visai dingsta varpos jautrumas, todėl lytinių santykių metu patiriamas mažesnis malonumas. Tai mitas, nes, jei operacija atlikta sėkmingai ir nėra komplikacijų, apipjaustymas vyrų lytinio gyvenimo ar pasitenkinimo nepablogina. Priešingai, sėkmingai išsprendus tokias medicinines problemas kaip fimozė, lytinis gyvenimas dažnai pagerėja, nes pašalinamas skausmas ir diskomfortas, buvęs iki operacijos.

Dar vienas mitas, kad po apipjaustymo varpa sutrumpėja. Tiesa ta, kad operacijos metu pašalinama tik oda, o varpos kūnas nėra liečiamas. Todėl varpa nei sutrumpėja, nei pailgėja. Varpos sutrumpėjimą galima būtų paaiškinti kaip optinę iliuziją.

Taip pat neretai tenka išgirsti, kad apipjaustymas sukelia erekcijos disfunkciją ir kenkia lytinei funkcijai. Realybėje, daugelis vyrų susiduria su erektiline disfunkcija nepaisant to, ar jie buvo apipjaustyti, ar ne. Atlikus ne vieną mokslinį tyrimą nustatyta, kad apipjaustymas neturi sąsajų su lytinės funkcijos blogėjimu. Atvirkščiai, tyrimai atskleidė lytinės funkcijos pagerėjimą.

„Miego arterijos susiaurėjimas lemia apie 20 proc. visų insultų. Svarbu pabrėžti, kad aterosklerozės procesas dažniausiai vyksta ne vienerius metus, o žmogus nejaučia jokių simptomų – deja, pirmasis aterosklerozės simptomas gali būti insultas“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas Artūras Mackevičius. Kraujagyslių chirurgas plačiau papasakojo, kaip gydoma ši klastinga liga ir kokiais būdais galima sumažinti riziką ja susirgti.

Papasakokite, kas yra miego arterija ir ar ji iš tiesų susijusi su miegu?

Pradėsiu nuo mito – miego arterija su miegu visiškai nesusijusi, tiesiog taip istoriškai į lietuvių kalbą išverstas terminas „carotid artery“, reiškiantis šią arteriją. Žmogus turi dvi miego arterijas – stambias kraujagysles kairėje ir dešinėje kaklo pusėje. Šios kraujagyslės aprūpina krauju smegenis ir visą galvos sritį. Kartu su dviem slankstelinėmis arterijomis jos sudaro pagrindinę smegenų kraujotakos sistemą. Miego arterijos yra ypač svarbios, nes bet koks jų susiaurėjimas ar užsikimšimas gali sutrikdyti smegenų aprūpinimą krauju ir deguonimi.

Kokias pagrindines miego arterijų susiaurėjimo priežastis galite išskirti?

Arterijų susiaurėjimas dažniausiai atsiranda dėl aterosklerozės – sisteminės kraujagyslių sienelės ligos, kai kraujagyslės viduje formuojasi riebalinių medžiagų, kalcio ir jungiamojo audinio sankaupos, vadinamos aterosklerozinėmis plokštelėmis. Aterosklerozė yra generalizuota liga ir gali pažeisti įvairias arterijas: širdies, miego arterijas, kojų kraujagysles bei sukelti skirtingus negalavimus. Miego arterijos susiaurėjimas lemia net apie 20 proc. visų insultų.

Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje sukelia apie 50 proc. visų mirčių, bet antroji šios priežasties dalis – „kraujagyslių ligos“ – dažnai būna pamiršta. Todėl turbūt neperdėsiu sakydamas, kad pagrindinis kraujagyslių chirurgų darbas – kovoti su ateroskleroze.

Sakoma, kad miego arterija yra tarsi organizmo veidrodis. Ar tai tiesa?

Pagal miego arterijų būklę, galima spręsti apie viso organizmo aterosklerozės išplitimą. Jei turime didelio laipsnio stenozes kakle, tuomet yra iki 35 proc. tikimybė, kad rasime susiaurėjimus ir širdies kraujagyslėse. Ir atvirkščiai – jei susiaurėjimas diagnozuojamas širdies kraujagyslėse, tai didelė tikimybė, kad bus ateroskleroziniai pakitimai ir miego arterijose.

Kas vyksta su kraujagyslėmis, kai žmogus serga ateroskleroze?

Aterosklerozinės plokštelės palaipsniui siaurina arteriją ir trukdo normaliam kraujo tekėjimui. Kai aterosklerozinė plokštelė auga ir tampa nestabili, jos paviršius gali įplyšti. Tuomet nuo jos atskyla smulkūs gabaliukai, vadinami embolais, kurie gali nukeliauti į smegenis, užkimšti smulkesnes smegenų kraujagysles ir sukelti insultą. Svarbu pabrėžti, kad aterosklerozės procesas dažniausiai vyksta ne vienerius metus, o žmogus nejaučia jokių simptomų. Deja, pirmasis aterosklerozės simptomas gali būti insultas.

Kodėl taip yra?

Smegenys nėra tokia kūno dalis kaip koja ar ranka – jei kojai trūksta kraujo, ji siunčia signalą, skausmą. Bet jei embolas pataiko į nebylią smegenų zoną, gali nebūti visiškai jokios simptomatikos ir tik atlikus MRT tyrimą galima pamatyti, kad smegenyse jau yra pažeidimų.

Koks tyrimas reikalingas norint diagnozuoti aterosklerozę?

Pagrindinis tyrimas yra echoskopija – dvigubas kraujagyslių skenavimas ultragarsu. Tai yra pažangus neinvazinis tyrimas, leidžiantis labai greitai įvertinti arterijų būklę. Kadangi liga besimptomė, labai dažnai ji būna diagnozuota atsitiktinai, atliekant tyrimus dėl kitų sveikatos sutrikimų.

Kokie yra aterosklerozės gydymo būdai?

Gydymas priklauso nuo to, kiek yra susiaurėjusi arterija. Esant mažo (iki 50 proc.) ar vidutinio (50–70 proc.) laipsnio arterijos susiaurėjimui, skiriamas medikamentinis gydymas – kontroliuojamas spaudimas ir cholesterolis, skiriami kraują skystinantys vaistai,  atliekamas reguliarus arterijų stebėjimas. Ligonis kas pusę metų, o jei situacija stabili – kas metus, turi lankytis pas gydytoją. Jei aterosklerozės kontrolė yra sėkminga ir situacija išlieka stabili, ir toliau lieka stebėjimas. Jei liga progresuoja, tada reikia planuoti operaciją.

Operacijos gali būti dviejų tipų – atviros ir minimaliai invazinės (endovaskulinės). Atviros operacijos metu kraujagyslių chirurgas atveria kraujagyslę ir pašalina susiaurėjimą sukėlusias aterosklerozines plokšteles. Trumpai tariant – arterija „išvaloma“ iš vidaus, kad kraujas vėl galėtų laisvai tekėti į smegenis ir sumažėtų insulto rizika. Operuojant endovaskuliniu būdu per punkciją kirkšnyje specialiais prietaisais įvedamas stentas, praplatinama arterija ir aterosklerozinė plokštelė išjungiama iš kraujotakos.

RVUL Kraujagyslių chirurgijos skyriaus gydytojai, bendradarbiaudami su gydytojais intervenciniais radiologais, sprendžia ir kiekvienam pacientui parenka būtent jam tinkamiausią operacinį gydymo būdą. Operacinės technikos pasirinkimas priklauso nuo žmogaus anatominių ypatumų, funkcinės būklės ir gretutinės patologijos, tad iš esmės parenkamas individualiai. Galime pasidžiaugti, kad esame ypač patyrę šioje srityje ir atliekame didžiausią kiekį miego arterijų operacijų Lietuvoje – apie 100 atvirų ir 50 endovaskulinių operacijų per metus.

Ar tai sudėtinga operacija ir kiek trunka atsigavimas po jos?

Įprastai atvira operacija trunka apie 1,5–2 valandas, kartais ir trumpiau. Operuojama bendrinėje nejautroje. Po operacijos pacientas apie parą praleidžia Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje nuolat stebimas, kad būtų galima saugiai ir efektyviai kontroliuoti jo kraujospūdį. Tai yra ypatingai svarbu pacientams, kurie jau buvo patyrę išeminį smegenų insultą.

Kitą dieną pacientas grįžta į skyrių, o trečią dieną jį išleidžiame namo. Į pilnavertį gyvenimą žmogus sugrįžta per keletą savaičių. Po operacijos yra skiriami kraują skystinantys vaistai bei statinai, kuriuos rekomenduojame vartoti nuolat, nes, kaip ir minėjau anksčiau, šie vaistai mažina aterosklerozės progresavimo ir pakartotinio insulto riziką bei apsaugo nuo kitų širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų.

Kokie yra aterosklerozės rizikos veiksniai ir ar įmanoma sumažinti tikimybę šia liga susirgti?

Vieni rizikos veiksniai priklauso nuo žmonių įpročių ir gyvenimo būdo, kiti – nuo amžiaus ar paveldimumo. Svarbiausi kontroliuojami rizikos veiksniai yra padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, nesubalansuota mityba, antsvoris ir mažas fizinis aktyvumas, stresas ir miego trūkumas. Taigi, pirmiausiai pats žmogus, pasirinkdamas sveiką ir subalansuotą gyvenimo būdą, gali ženkliai sumažinti aterosklerozės ir insulto riziką. Ligą gali sąlygoti ir tokie nekontroliuojami rizikos veiksniai kaip amžius ir paveldimumas, pavyzdžiui, kuo žmogus vyresnis, tuo didesnė tikimybė, kad kraujagyslių sienelės bus pažeistos.

Lietuvoje veikia Širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa, skirta vyrams ir moterims nuo 40 iki 60 metų, kurie gali nemokamai periodiškai tikrintis dėl šių ligų. Tačiau mes pastebime, kad mūsų pacientai yra vyresni nei programos amžiaus rėžis, ir tik mažam skaičiui 40–50 metų amžiaus pacientų nustatoma miego arterijos patologija.

Kaip apskritai vertintumėte Lietuvos gyventojų kraujagyslių sveikatą – ji gerėja ar blogėja?

Neseniai grįžau iš konferencijos Turkijoje ir galiu pasidžiaugti, kad mūsų šalyje žmonės rūko žymiai mažiau – rūkymas yra tarsi įžeidimas kraujagyslių chirurgui. Kartais tarpusavyje net pajuokaujame, kad mažėjant rūkančių žmonių mums nebeliks darbo. Visgi tai tik juokas, nes realybėje kol kas aterosklerozės atvejų yra daug, tai lemia visuomenės senėjimas ir gyvenimo būdas. Be to, pasikeitus rūkymo įpročiams ir atsiradus elektroninėms cigaretėms ir panašiems prietaisams, dar nėra iki galo aišku, kaip tai ateityje paveiks kraujagyslių ir širdies ligas.

Kalbant apskritai apie kraujagyslių ligas, nors statistiniai rodikliai šiek tiek gerėja, bet širdies ir kraujagyslių ligos vis dar išlieka pagrindine mirties priežastimi Lietuvoje. Taip pat pastebime pacientų amžiaus mažėjimą – į mus kreipiasi vis jaunesni pacientai. Taip nutiko dėl šiuolaikinio sėslaus gyvenimo būdo, suvartojamo maisto kiekio, kuriame gausu angliavandenių ir lipidų.

Tačiau dirbdamas gydytoju vis dažniau įsitikinu, kad amžius – tik skaičius, o galimybė padėti žmogui ir sugrąžinti jam gyvenimo kokybę visada suteikia vilties bei prasmės tiek pacientui, tiek gydytojui. Kartą teko susidurti su 85 metų pacientu, kurį jau buvo ištikęs insultas, todėl nutarėme atlikti planinę profilaktinę operaciją. Atvėręs arteriją prie arterosklerozinės plokštelės aptikau du naujus embolus, kurie galėjo bet kada atitrūkti, nukeliauti į smegenis ir dar kartą užkimšti smegenų kraujagyslę. Operaciją atlikome sėkmingai, pacientas pasveiko. Taip dar kartą įsitikinome, kad nors medicina atrodo kaip matematika ir remiasi skaičiais – taip nėra, medicina yra įdomi, nes ji yra menas.

Minėjote, kad RVUL Kraujagyslių chirurgijos skyrius pirmauja Lietuvoje pagal miegos arterijos chirurgijos skaičių. Kas tai lemia?

Atsakant į šį klausimą reikėtų grįžti prie pačios ligoninės ir Neuroangiochirurgijos centro įkūrimo 1991 m. Pirmasis centro vadovas buvo profesorius  Egidijus Vytautas Barkauskas, būtent jis pirmasis Lietuvoje ir atliko miego arterijos operaciją – endarterektomiją, taip pat kitas chirurgines kraujagyslių intervencijas. Be to, prie sėkmingos kraujagyslių chirurgijos prisidėjo ir tai, kad iš pradžių egzistavo vienas jungtinis neurologijos ir kraujagyslių chirurgijos skyrius. Tai gydytojams davė daug naudos – kraujagyslių chirurgai patobulėjo neurologijoje, neurologai – kraujagyslių chirurgijoje, nes abi sritys yra glaudžiai susijusios. Nors dabar skyriai yra atskiri, glaudus bendradarbiavimas tarp neurologų ir kraujagyslių chirurgų tęsiasi iki šiol. Dėl to didžiausią naudą jaučia pacientai, gaunantys multidisciplininį individualizuotą gydymą.

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko tarptautinės organizacijos AO Trauma kartu su Respublikine Vilniaus universitetine ligonine (RVUL) organizuotas seminaras „Mūšio lauko sužalojimai: Ukrainos patirtis“. Vienas iš šio seminaro iniciatorių – gydytojas ortopedas traumatologas dr. Oleksandr Rikhter, tiesiogiai dalyvaujantis gydant sužeistus Ukrainos karius ir besidalinantis sukaupta patirtimi užsienio šalyse. „Specifinių žinių ir įgūdžių trūkumas buvo vienas didžiausių iššūkių, todėl mokytis pradėjome nuo pirmos karo dienos. Dabar norime sukauptas žinias perduoti kitų šalių gydytojams“, – sako gydytojas iš Ukrainos. Jis plačiau papasakojo apie didžiausius iššūkius, su kuriais susidūrė prasidėjus karui Ukrainoje.

Praktinis seminaras

Dr. O. Rikhter baigė Vinycios medicinos universitetą Ukrainoje, savo profesines žinias gilino JAV, Kanadoje. Vėliau tapau AO Trauma – pasaulinės gydytojų ortopedų traumatologų organizacijos padalinio Ukrainoje prezidentu. Prieš kelias dienas jis kartu su AO Trauma komanda dalinosi patirtimi su kolegomis iš septynių užsienio šalių gydant kovinius sužeidimus.

„Labai džiaugiuosi, kad organizavome dviejų dienų seminarą gydytojams ortopedams traumatologams, kuris buvo sudarytas iš paskaitų, vaizdinės medžiagos aptarimo ir praktinių diskusijų grupėse. Pirmąją dieną aptarėme pagrindinius kovos sužalojimų gydymo principus. Antrąją dieną – konkrečius atvejus, galūnių traumų lokalizaciją, gydymo indikacijas ir kontraindikacijas. Be to, jis labai priklauso nuo daugybės kitų specialybių gydytojų. Taigi, kalbėjome apie multidisciplininį požiūrį į šių labai sudėtingų traumų gydymą“, – sako dr. O. Rikhter.

Paklaustas, kas paskatino organizuoti šį seminarą Vilniuje, dr. O. Rikhter pabrėžia, kad stengiasi dalytis sukaupta patirtimi, kad kitos šalys galėtų įsivertinti savo pasirengimą ekstremalioms situacijoms: „Mes mokytis pradėjome nuo pirmos karo dienos – tobulinti savo žinias, įgūdžius ir techniką, nes kovinių sužalojimų ir civilių sužalojimų gydymas labai skiriasi. Todėl tomis žiniomis norėjome pasidalinti su žmonėmis, kurie mums padeda, mus palaiko nuo pirmos karo dienos. Norime, kad būtumėte pasirengę išgelbėti daugiau žmonių gyvybių arba padėti daugiau žmonių grįžti į įprastą gyvenimą.“

Susidūrė su žinių trūkumu

Paklaustas, ar jo nuomone, įmanoma pilnai pasirengti karui, dr. O. Rikhter sako, kad šis klausimas turi būti keliamas nacionaliniu lygmeniu. „Ukrainoje nuo pat pradžių susidūrėme su daugybe iššūkių. Jie buvo susiję su žmogiškaisiais ištekliais, medicinos įranga ir priemonėmis bei su lankstumu priimant sprendimus. Be to, prisimenu, kad pirmąją karo dieną aš savęs paklausiau ar mes žinome, kaip gydyti karo sužalojimus? Ar yra kokia nors literatūra, kurią galėtume paskaityti? Žinoma, kad niekas tokios patirties neturėjo. Taigi specifinių žinių ir įgūdžių trūkumas taip pat buvo vienas didžiausių iššūkių. Todėl pradėjome mokytis iš kiekvieno atvejo, o dabar šiomis žiniomis dalinamės su užsienio kolegomis“, – pasakoja dr. O. Rikhter

Gydytojas sako, kad situacija buvo nepavydėtina, tačiau greitai buvo pradėta ieškoti sprendimų. Jau pirmąją karo naktį jis surengė vebinarų maratoną: „Ištisą naktį ieškojome specialistų visame pasaulyje, kurie žinotų, ką daryti su koviniais sužalojimais, kaip juos gydyti. Jau kitą dieną turėjome parengtas programos gaires. Ši informacija yra AO Trauma oficialioje svetainėje, ir kiekvienas gali ją peržiūrėti ir naudotis.“

Sprendžiant specialistų trūkumą dr. O. Rikhter su kolegomis įgyvendino švietimo programą nacionaliniu lygmeniu – pradėjo rengti seminarus apie kovines traumas. Taip buvo parengti daugiau nei 700 gydytojų ortopedų traumatologų. Jis akcentuoja, kad paprastai medicinos specialistų skaičius yra ruošiamas taikos laikotarpiu ir yra mažesnis nei reikalauja karo sąlygos.

„Taip pat, nuo pradžių siekėme apsirūpinti ir pakankamu medicininių išteklių, vaistų, įrangos kiekiu, nes karo metu pacientų skaičius padidėja 4 ar 5 kartus. Be to, kaip minėjau, jų patirti sužalojimai yra daug sudėtingesni nei civiliniai, taigi, priemonių reikia daug daugiau. Ir, žinoma, būtina turėti planą, kaip viskas veiks, kaip dirbs medicinos personalas“, – pabrėžia gydytojas.

Medicinos personalo nuovargis

Viena iš didžiausių problemų nuo karos pradžios praėjus daugiau nei trejiems metams – medicinos personalo nuovargis. Dr. O. Rikhter sako, kad žmonės yra psichologiškai pavargę, tačiau jis nemato daug galimybių, kaip jiems padėti.

„Ukrainos medicinos darbuotojai yra visiškai išsekę. Viena iš priežasčių yra ta, kad  karo metu dauguma sužalojimų yra tikrai sudėtingi, o gydymo rezultatai nėra puikūs. Pacientų gydymas trunka ilgai, reikia daug operacijų siekiant išgelbėti gyvybę arba grąžinti į normalų gyvenimą. O galiausiai gydytojas rezultato dažnai net nesužino, todėl nebelieka motyvacijos. Tai nėra tokie pacientai, kurie po operacijos jaučia palengvėjimą, padėkoja ir išvažiuoja namo, kaip būdavo prieš karą. Taip pat turime labai didelį, niekada nenutrūkstantį sunkių pacientų srautą. Todėl dirbame dieną ir naktį, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Nepaisant nieko, bandote daryti viską, kas įmanoma“, – sako gydytojas.

Dr. O. Rikhter pasakoja, kad medikai yra taip įsitraukę į gydymo procesą, kad turėdami laisvadienį, jaučiasi pasimetę, negali žiūrėti televizijos, negali skaityti knygų, nekreipia dėmesio į aplinką: „Jie važiuoja  iš vieno miesto į kitą, iš ligoninės į ligoninę, bet nepastebi saulės, gėlių, upės, žmonių. Gavę laisvadienį jie nežino, ką daryti, nes aplink vyksta karas, o jų viduje tvyro tuštuma.“

Paklaustas, kokią pagrindinę žinią Lietuvos medikų bendruomenei nori perduoti, dr. O. Rikhter sako, kad pirmiausia nori padėkoti už pagalbą. „Būdamas Lietuvoje matau daugybę mėlynų–geltonų vėliavų. Tai yra fantastika, tai yra tikras palaikymas. Mes tai labai vertiname ir branginame. Ir kartu norime atsilyginti jums savo patirtimi, žiniomis. Norėčiau, kad būtumėte pasirengę, kad išvengtumėte katastrofos, kokią patyrėme Ukrainoje. Kad išgelbėtumėte kuo daugiau žmonių gyvybių, nes žmonių gyvybės yra didžiausia kiekvienos šalies vertybė. Todėl geriau būti pasirengus“, – dėkoja dr. O. Rikhter.

Tema – labai aktuali

Seminaro dalyvius pasveikinusi RVUL vadovė dr. Jelena Kutkauskienė išreiškė nuoširdžią padėką kolegoms ir draugams iš Ukrainos, kurie sutiko pasidalinti neįkainojama patirtimi. „Labai vertiname jūsų pastangas, ypač žinodami, kad kelionė autobusu į Vilnių truko beveik 20 valandų. Jūsų buvimas čia yra priminimas apie tai, koks svarbus yra bendradarbiavimas ir atsparumas krizinėms situacijoms medicinoje. Mokykimės vieni iš kitų, remkime vieni kitus ir siekime geriausių pacientų gydymo rezultatų mūsų šalyse“, – sakė ji.

RVUL Traumatologijos skyriuje dirbanti gydytoja ortopedė traumatologė Evelina Kondrusevičienė, prisidėjusi prie dviejų dienų renginio organizavimo, džiaugiasi, kad dalyviams skirtos seminaro vietos buvo labai greitai užpildytos, o tai rodo, kad tema yra iš tikrųjų aktuali.

„Buvo dalyvių iš Norvegijos, Italijos, Graikijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, žinoma, ir Lietuvos. Manau, kad šio renginio metu dalyviai ne tik įgijo pagrindų, kaip gydyti karo metu patirtus sužalojimus, bet ir užmezgė naudingų kontaktų, į kuriuos esant reikalui, visada galės kreiptis. Visgi nuoširdžiai tikiuosi, kad šių įgytų žinių nereikės panaudoti kasdieninėje veikloje, bet geriausias būdas išvengti karo, būti jam pasiruošus.

Na o savo žiniomis pasidalinę ukrainiečiai – Oleksandr Rikhter, Vasyl Makhovskyi, dr. Oleksdandr Zarytskyi, Dr. Vasyl Parii, Oleksandr Tsybulskyi, Andrey Volna, Petro Nikitin, Konstiantyn Romanenko, kurie karo sąlygomis, su ribotais ištekliais ir didele pacientų apkrova, įgijo itin vertingą klinikinę patirtį, yra žmonės, tikrai puikiai atliekantys savo darbą, turintys didelę patirtį ir tikrai atsidavę savo profesijai. Šeimoms išvykus iš Ukrainos, jie liko savo šalyje ir toliau teikia puikios kokybės medicininę pagalbą bei organizuoja mokymus savo kolegoms Ukrainoje“, – sako RVUL gydytoja.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje prasideda naujas didelis įstaigos infrastruktūros modernizavimo projektas – seniausiojo, dar 1991 m. pastatyto, C korpuso renovacija. Į suplanuotus rangos darbus įeina Operacinio anesteziologijos skyriaus senųjų operacinių bei C korpuso 1-ojo aukšto patalpų atnaujinimas. Kviečiame peržiūrėti svarbią informaciją apie pokyčius, susijusius su netrukus prasidėsiančiais statybos darbais!

Pasikeitimai RVUL C korpuso renovacijos metu

• Nuo 2025-10-21 (antradienio) uždaromas C korpuso 1-asis aukštas ir pagrindinis įėjimas į ligoninę. Pacientai ir lankytojai į ligoninę galės įeiti per Konsultacijų skyriaus įėjimą, kuris bus atviras kasdien nuo 6.00 iki 20.00 val. Kitu laiku į ligoninę pacientai ir lankytojai galės patekti tik per Skubiosios pagalbos skyrių.

• Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (RITS) gydomų pacientų lankytojai atvyksta per Konsultacijų skyriaus įėjimą arba per Skubiosios pagalbos skyrių (jei atvyksta ne lankymo metu, iš anksto tai suderinę su RITS personalu). Lankymo laikas RITS – kasdien nuo 14.00 iki 15.00 val. RITS lankytojai atvyksta į Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus holą 1 aukšte ir palaukia, kol RITS personalas nusileis iš 2-ojo aukšto per tarnybinę laiptinę jų pasitikti (personalas pakviečiamas paskambinus čia įrengta telefonspyne – vadinamuoju „domofonu“).
• 

• Renovacijos laikotarpiu neveiks prie pagrindinio įėjimo buvusi kavinė-bufetas. Ligoninėje užkandžių ir gėrimų lankytojai galės nusipirkti savitarnos krautuvėlėje (ji perkelta į Konsultacijų skyrių, šalia rūbinės) arba kiekviename aukšte prie liftų esančiuose šių produktų pardavimo automatuose.

• C korpuse veikusi ligoninės kasa uždaroma. Už mokamas paslaugas atsiskaityti galima savitarnos mokėjimo terminale (jį rasite 1 aukšte prie liftų) arba Konsultacijų skyriaus registratūroje. Mokėjimui už endoprotezus rekomenduojame atlikti pinigų pervedimą į SEB banko sąskaitą LT21 7044 0600 0664 2377 (Mokėjimo paskirtis: Ligos istorijos Nr.: pvz., 25-PPS-1234).

Atsiprašome dėl remonto metu neišvengiamų nepatogumų! Atsinaujiname, kad galėtume užtikrinti dar geresnes ir saugesnes sveikatos priežiūros paslaugas.

Šiandien vyko oficialus Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubiosios pagalbos skyriaus atidarymas, kuriame dalyvavo sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Darius Trijonis, Seimo ir Vyriausybės, respublikinių ligoninių ir Vilniaus miesto poliklinikų atstovai. Svečiai apžiūrėjo atnaujintą skyriaus infrastruktūrą, susipažino su įdiegtomis informacinėmis technologijomis, pacientų priėmimo algoritmais ir kitomis naujovėmis.

Svečius RVUL Skubiosios pagalbos skyriuje pasitikusi įstaigos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė pabrėžė, kad šio skyriaus renovacija yra vienas svarbiausių pastarųjų metų sveikatos sistemos infrastruktūros atnaujinimų sostinėje. „Noriu pasidžiaugti kryptinga valstybės investicija, kuri padėjo užtikrinti tiek greitesnį ir kokybiškesnį pacientų aptarnavimą, tiek pagerinti regiono sveikatos sistemos atsparumą ir parengtį įvairioms ekstremalioms situacijoms. Šiuolaikinė infrastruktūra, skaitmeniniai pacientų srautų valdymo sprendimai, išplėstos pirminio būklės įvertinimo (triažo) ir diagnostikos galimybės leidžia veikti pagal aukščiausius standartus ir užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų teikimą net esant padidintam pacientų srautui“, – sakė vadovė.

Anot jos, skyriaus renovacija nėra vien estetinis atnaujinimas – tai investicija į greitesnį ir efektyvesnį gydymą bei geresnius rezultatus. Pacientams renovacija reiškia trumpesnį laukimo laiką, aiškesnę priėmimo tvarką ir paciento kelią, tikslesnę diagnostiką, patogesnę aplinką. Darbuotojams pasiūlytos ergonomiškos darbo vietos, optimizuoti procesai, sukurtos galimybės ugdyti kompetencijas ir didinti emocinį atsparumą. Tai kuria motyvuotą ir vieningą komandą, teikiančią aukštesnės kokybės paslaugas, sklandžiai dirbančią tiek kasdienėse, tiek kritinėse situacijose ir greitai reaguojančią į naujus sveikatos sistemos iššūkius.

„Esame pagrindinis suaugusiųjų skubiosios medicinos centras Vilniaus regione, todėl šį projektą įgyvendinome kaip atsakingą investiciją, kuri sujungia pažangią medicinos įrangą, infrastruktūros atnaujinimą ir duomenimis grįstą valdymą – visa tai garantuoja kokybę ir tvarų išteklių panaudojimą. Dėkoju visai ligoninės komandai ir institucijoms už konstruktyvų darbą: kartu sukūrėme skubios pagalbos paslaugų aplinką, atitinkančią šių dienų iššūkius ir rytojaus lūkesčius, bei atveriančią naują kokybinį etapą Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje“, – džiaugėsi dr. J. Kutkauskienė.

Sveikino žodį tarusi ir simbolinę juostelę perkirpusi sveikatos apsaugos ministrė M. Jakubauskienė pabrėžė modernizavimo svarbą ir naudą tiek pacientams, tiek skyriaus komandai. „Atnaujintas Skubiosios pagalbos skyrius leis dar geriau užtikrinti pacientų saugumą, greitesnį reagavimą ir kokybiškesnes paslaugas. Tai svarbus žingsnis stiprinant visos šalies skubiosios pagalbos sistemą ir gerinant sąlygas tiek pacientams, tiek medikams“, – sakė ministrė.

Atidaryme dalyvavęs Vilniaus universiteto rektorius prof. R. Petrauskas sakė besidžiaugiantis modernizacija: „Vilniaus universitetas kaip ligoninės dalininkas džiaugiasi vykstančia plėtra. Ligoninės projektai gerai parengti ir sėkmingai realizuojami. Svarbiausia, kad siekiama naujų standartų ir sudaromos vis geresnės sąlygos darbuotojams bei pacientams. Tai investicija į kiekvieno iš mūsų ramybę kritiniu momentu ir žinojimą, kad gausime kokybišką pagalbą“, – sakė jis.

Planuojant Skubiosios pagalbos skyriaus pokyčius, galvota ne tik apie fizinį atsinaujinimą, bet ir apie organizacinio proceso peržiūrėjimą, remiantis užsienio šalių – JAV, Vokietijos, Skandinavijos – patirtimi. O siekiant valdyti streso rizikos veiksnius, nemažai investuojama ir į personalo kompetencijas – RVUL Skubiosios pagalbos skyriaus darbuotojai yra mokomi pagal specialią JAV ir JK įsikūrusio Krizių prevencijos instituto (CPI) metodiką, leidžiančią saugiai ir konstruktyviai reaguoti į distresą patiriančius asmenis.

Šis infrastruktūros modernizavimo projektas finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis, dalį lėšų skyrė ir pati įstaiga. Bendra investicijų į Skubiosios pagalbos skyriaus infrastruktūros atnaujinimą suma siekia 4,96 mln. Eur.

Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena yra puiki proga prisiminti, kad rūpintis savo psichine sveikata privalu ne mažiau nei fizine. Kai kūnas signalizuoja skausmu, mes kreipiamės į gydytojus, dedame pastangas pasveikti. Psichikos sveikatos sutrikimai – tai tokios pat ligos kaip ir fizinės. Joms gydyti reikia laiko ir specialių metodų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gydant emocinius ar psichikos sveikatos sutrikimus, labai svarbi sveikatos priemonių stiprinimo visuma.

Psichiatrijos dienos stacionaras – tai psichikos sveikatos paslauga, skirta pacientams, kuriems nepakanka vien ambulatorinio gydymo ar psichologinės pagalbos. Čia gydoma ir vaistais, ir psichoterapija, akcentuojant paciento aktyvų dalyvavimą gydymo procese.  Pagrindinis privalumas – pacientas gali gyventi įprastoje aplinkoje, o ne gulėti ligoninėje. Dienos stacionaras yra alternatyva hospitalizacijai, daugeliu atvejų suvokiama kaip reabilitacija, todėl mažiau gąsdina.

Kviečiame susipažinti su RVUL Psichiatrijos dienos stacionaro specialistų komanda, jų teikiamomis paslaugomis ir nedvejoti ieškant profesionalios pagalbos – tai drąsos ir rūpesčio savimi požymis!

(Atsisiųsti PDF)

„Lėtinį pankreatitą iki 90 proc. atvejų sukelia alkoholis. Dėl pažeisto kasos audinio sutrinka kasos fermentų gamyba maistui skaidyti ir hormonų gamyba gliukozės apykaitos reguliavimui. Deja, pasakyti, kad nustojus vartoti alkoholį situacija pagerėja – negaliu, nes liga sukelia negrįžtamus kasos pakitimus“, – teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės  II Chirurgijos skyriaus vedėjas, abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Saulius Jurevičius. Jis plačiau papasakojo apie šią ligą, jos sukeliamas komplikacijas ir gydymo būdus, gerinančius pacientų gyvenimo kokybę.

Pradėkime nuo to, kas yra kasa ir kam ji reikalinga?

Žmogaus virškinimo sistema, paprastai kalbant, susideda iš „vamzdžių“: stemplės, skrandžio, žarnų ir dviejų parechiminių organų, t. y., kepenų ir kasos. Taigi, kasa yra virškinimo sistemos dalis – virškinimo liauka. Kasos funkcija yra dvejopa: egzokrininė ir endokrininė. Egzokrininės funkcijos dėka kasa gamina virškinimo fermentus, kurie nuteka į dvylikapirštę žarną ir pradeda maisto medžiagų skaidymą. Endokrininės funkcijos dėka kasos salelės (kasos ląstelių grupės) gamina insuliną ir gliukagoną, kurie reguliuoja gliukozės apykaitą organizme.

Kas yra lėtinis kasos uždegimas?

Lėtinis kasos uždegimas arba lėtinis pankreatitas yra ilgalaikė, progresuojanti liga, kuriai vystantis kasos uždegimas negrįžtamai pažeidžia kasos audinį, pakeičia jo struktūrą ir sukelia kasos funkcijų sutrikimą. Dėl to sutrinka kasos fermentų gamyba maistui skaidyti ir hormonų gamyba gliukozės reguliavimui.

Esant lėtiniam uždegimui, kasos latakai kai kuriose vietose susiaurėja, juos užkemša akmenys, panašiai kaip sergant inkstų akmenlige. Akmenukai gali būti nuo 0,5 mm iki 1–3 cm dydžio. Jie sukelia kasos latakų sistemos obstrukciją, kai nebenuteka kasos sultys. Ligai progresuojant kasa atrofuojasi, gamina mažiau kasos sulčių, o pagaminamos sultys negali normaliai nutekėti į dvylikapirštę žarną. Dėl to sutrinka virškinimas, o ypatingai blogai virškinami riebalai, nes joks kitas organas negamina riebalus virškinančių fermentų. Taip pat dėl sutrikusios endokrininės funkcijos žmogui vystosi vadinamasis trečiojo tipo diabetas.

Virškinimo sutrikimai ir diabetas – kas dar gali grėsti sutrikus kasos funkcijai?

Lėtinį kasos uždegimą dažnai lydi komplikacijos. Pavyzdžiui, kai kuriose kasos vietose gali susiformuoti fibrozinio audinio išvešėjimas, vadinamas pseudotumoru. Šis uždegiminis audinys gali spausti bendrą tulžies lataką ir sukelti mechaninę geltą. Išvešėjęs audinys gali suspausti dvylikapirštę žarną, dėl to pablogėja maisto patekimas iš skrandžio į žarnyną. Pseudotumoras gali užspausti aplink esančias venas, kurios dalinai trombuojasi ir sukelia kitus negalavimus.

Taip pat gali atsirasti problemų, susijusių su kasos latakų sistemos vientisumu, nes jis būna pažeidžiamas. Pavyzdžiui, prakiurus latakėliui kasos sultys teka į laisvą pilvo ertmę, o tai pacientui sukelia pilvo pūtimą ar skausmą. Taip pat gali susiformuoti pseudocista, kuri gali infekuotis – tada susidaro pūlinys, o pseudocistai plyšus – peritonitas. Kasos sultims pažeidus greta esančios kraujagyslės sienelę prasideda kraujavimas į pseudocistos ertmę.

Kokias pagrindines lėtinio pankreatito priežastis galite išskirti?

Kalbant apie ūminį kasos uždegimą – pankreatitą – dažniausios ir lygiavertės priežastys yra tulžies akmenligė ir alkoholio vartojimas. Lėtinį pankreatitą iki 90 proc. atvejų sukelia alkoholis, todėl tipinis mūsų pacientas yra maždaug 45 metų vyras, ilgą laiką vartojantis alkoholį. Yra maža dalis atvejų, kai liga gali atsirasti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, kasos latakų defektų, medikamentinių kasos audinio pakenkimų, tam tikrų ligų kombinacijų. Pavyzdžiui, mano praktikoje buvo atvejis, kai jaunas vyras nuo vaikystės skundėsi skrandžio negalavimais, kol galiausiai atlikus magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą paaiškėjo, kad jis serga lėtiniu kasos uždegimu.

Kiek laiko ir kokį kiekį alkoholio vartojantis žmogus jau rizikuoja susirgti lėtiniu kasos uždegimu?

Aštuoniasdešimt gramų gryno alkoholio kasdien kelerius metus. Palyginimui, tai galėtų būti bent viena stiklinė degtinės. Žinoma, ne visi alkoholį nuolat vartojantys žmonės neišvengiamai suserga lėtiniu kasos uždegimu – kitiems gali išsivystyti, pavyzdžiui, kepenų cirozė.

Kokiais simptomais pasireiškia lėtinis kasos uždegimas?

Dažniausiai pasitaikantis pacientų skundas yra lėtinis pilvo skausmas, paūmėjantis pavalgius. Taip pat dėl nepakankamos virškinimo fermentų gamybos gali atsirasti viduriavimas riebalingomis išmatomis, apetito stoka, krentantis svoris. Išsivysčius diabetui kasa pagamina mažiau insulino, todėl padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Esant komplikacijoms žmogus gali pagelsti, gali pasireikšti organų kompresijos, vidiniai kraujavimai, infekcijos.

Kada kreipiasi į abdominalinį (pilvo) chirurgą?

Puikiai žinome, kad esant ūminiam pankreatitui būtina kreiptis skubios pagalbos. Tačiau lėtinis kasos uždegimas vystosi palaipsniui, pasitaiko tiek paūmėjimų, tiek ir lengvesnių periodų. Paprastai pacientai pas chirurgą patenka tada, kai uždegimas yra pažengęs. Kodėl? Nes žmogui tiesiog skauda pilvą, jis kreipiasi į šeimos gydytoją, pas kitus specialistus, pavyzdžiui, gastroenterologą, ieško priežasčių. Ir tik pastebėjus ryškesnius kasos pakitimus, jis patenka į mūsų rankas.

Kokie tyrimai reikalingi lėtinio kasos uždegimo diagnozei nustatyti?

Tikrai efektyvus tyrimas yra šiuolaikinė echoskopija, pirminei lėtinio pankreatito diagnostikai jo visiškai pakanka. Jeigu svarstoma chirurginė operacija, būtinai atliekama kompiuterinė tomografija. Jokių specifinių kraujo tyrimų, indikuojančių lėtinį pankreatitą, nėra, nebent būtų ligos paūmėjimas – tada tyrimas parodytų kasos fermentų ir uždegiminių rodiklių padidėjimą.

Koks gydymas gali būti taikomas pacientams?  O gal nustojus vartoti alkoholį situacija pagerėja?

Deja, pasakyti, kad nustojus vartoti alkoholį situacija pagerėja – negaliu, nes liga sukelia negrįžtamus kasos pakitimus. Skirtingai nuo kepenų, kurios gana gerai regeneruojasi, kasa atsistatyti negali. Tačiau atsisakius alkoholio situacija bent jau neblogėja.

Taip pat ir jokio specifinio gydymo ar vaisto nuo lėtinio kasos uždegimo nėra. Paprastai gydymas vaistais susijęs su simptomatika – gydytojas gali paskirti skausmą malšinančių vaistų, kasos fermentinių preparatų, insulino, skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų ir kt. Tikrai nereikėtų gydyti antibiotikais, nes tai nėra infekcija.

Visgi galimos įvairios chirurginės operacijos. Kam jos reikalingos?

RVUL II chirurgijos skyriuje atliekame kelis operacijų tipus, pagrindinės – drenavimo ir rezekcinės. Drenavimo operacijos reikalingos jei, pavyzdžiui, yra užsikimšę kasos latakai ir skystis nenuteka ten, kur turėtų, operacijos metu galime atlaisvinanti latakus, sukurti naują jungtį ir nukreipti kasos sultis į žarnyną. Tai padarius sumažėja skausmas, pagerėja virškinimas.

Kitas operacijų tipas – rezekcinės operacijos, kai pašalinama dalis kasos audinio. Pavyzdžiui, jei pakenkta kasos uodega, ją pašaliname taip sumažindami komplikacijų tikimybę.

Jei kasos galvoje yra uždegiminis pseudotumoras, tokiu atveju daromos įvairaus tipo operacijos, pavyzdžiui, pankreatoduodeninė rezekcija. Operacijos metu šalinama ir kasos galva, ir dvylikapirštė žarna, ir bendro tulžies latako dalis. Vėliau virškinamasis traktas sujungiamas taip, kad būtų atstatytas sulčių tekėjimas. Ši operacija yra didelės apimties ir gan traumuojanti žmogaus organizmą, tačiau gali pagerėti virškinimas, sumažėti skausmas. Visgi, jei įmanoma, rekomenduoju dvylikapirštę žarną išsaugančią kasos galvos rezekciją, kai pašalinama ne visa kasos galva, o didžioji išvešėjusio uždegiminio audinio dalis.

Ar žmogus gali gyventi be kasos? O gal galima kasos transplantacija, kaip, pavyzdžiui, inkstų ar kepenų?

Norint gyventi be kasos, būtina išspręsti dvi problemas – virškinimo fermentų gamybą ir atsparumą insulinui. Virškinimo trūkstamų fermentų kompensavimui galima naudoti specialius vaistus, o štai insulino problemą dar 1979 m. ėmėsi spęsti JAV specialistai. Minesotos universiteto ligoninės profesorius Davidas E. R. Sutherlandas, vadovavęs transplantologijos klinikai, atliko pirmą visišką kasos pašalinimą su kasos salelių autotransplantacija. Jis pašalino kasą, laboratorijoje iš pašalintos kasos išskyrė saleles, kurios gamina hormonus ir jas sušvikštė į to paties paciento vartų veną, kuri įteka į kepenis. Salelės ten prigijo ir tęsė insulino gamybą.

Pirmoji pasaulyje inksto ir kasos komplekso transplantacija atlikta 1966 m. Minesotos (JAV) universiteto ligoninėje. 2008 metais stažavausi toje pačioje ligoninėje – čia  vykau stebėti kasos transplantacijos ir mokytis ją atlikti. Stažuotėje įgytos žinios padėjo prisidėti prie Santaros klinikose atliktos pirmosios Lietuvoje ir Baltijos šalyse kasos ir inksto komplekso transplantacijos.

Susidaro įspūdis, kad kartą sutrikus kasos funkcijai dėl lėtinio pankreatito, žmogus negali tikėtis ryškaus sveikatos pagerėjimo. Visgi, kokių rezultatų galima tikėtis po chirurginio gydymo?

Gydymas vaistais paprastai gali palengvinti simptomus: sumažėja skausmas, pagerėja virškinimas, kontroliuojamas gliukozės kiekis. Chirurginis gydymas gali suteikti ilgalaikį pagerėjimą, esant ypač stipriam skausmui ir komplikacijoms. Prieš kelerius metus atlikome tyrimą – pacientų prašėme užpildyti klausimyną ir įvertinti savo būklę įvairiais aspektais, pavyzdžiui, fizinis aktyvumas, skausmas, energingumas, socialinės funkcijos ir kt. Klausimyną pacientai pildė prieš operaciją ir praėjus metams po jos. Rezultatai parodė reikšmingus pagerėjimus visose srityse. Tai reiškia, kad chirurginis gydymas daugeliu atvejų buvo sėkmingas ir veiksmingas. Žinoma, operacijos efektas tikrai nebus geras, jei pacientas grįš prie žalingų įpročių, alkoholio, netaisyklingos mitybos.

Taip pat noriu pabrėžti, kad kiekvieno paciento atvejį vertiname ir taikome individualizuotus sprendimus. Skyriuje turime keliolika specialistų, kurie gali pasiūlyti sprendimus tiek lėtiniam pankreatitui, tiek kitoms ligoms gydyti. Be to, skyrius neseniai buvo renovuotas, todėl užtikriname ne tik aukšto lygio paslaugas, bet ir galime pasidžiaugti modernia aplinka.

Rugpjūčio pabaigoje iš Ukrainos grįžo dviejų savaičių stažuotėje dalyvavę 7 Lietuvos medikai, kurie kartu su ukrainiečiais medikais teikė pagalbą sužeistiems kariams ir civiliams Dnipropetrovsko apskrityje. Tarp jų – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojai ortopedai traumatologai Raminta Martinaitytė ir dr. Giedrius Kvederas, skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis, gydytojas anesteziologas reanimatologas Gintas Balaišis. Misijos metu jie visi turėjo galimybę iš arti stebėti ir dalyvauti įvairiuose pacientų evakuacijos, gydymo bei slaugos etapuose. Apie tai, kai atrodo medikų darbas realiomis karo sąlygomis, kalbamės su RVUL gydytoja ortopede traumatologe Raminta Martinaityte.

Kas jus paskatino dalyvauti šioje misijoje?

Mums buvo pasiūlyta savanoriškai vykti į Ukrainą ir ten nukeliavus pamatyti, kaip vyksta darbas ligoninėse karo metu. Iš kolegų, jau buvusių tenai, kažkiek buvau girdėjusi pastebėjimų, kaip ten viskas atrodo, bet buvo įdomu pamatyti ir patirti viską pačiai. Suprantama, kad norime pamatyti, kaip dirba ukrainiečiai, nes jei mums patiems to prireiktų, norisi būti bent kažkiek pasirengus ir perėmus patirtį iš pirmų rankų. Žinojau, kad galiu, niekas tuo metu manęs nevaržė, datos buvo tinkamos, todėl nusprendžiau, kad reikia pabandyti.

Kur jūs važiavote?

Pagrindinė mūsų stažuotė buvo suderinta Dnipre, Mečnikovo ligoninėje, bet teko pabūti ir arčiau fronto esančiose ligoninėse, kur iš pirminio stabilizacinio punkto pervežami pacientai, kuriems reikia labiau stabilizuoti būklę, prireikus atliekama operacija, ir tada jie jau vežami kuo toliau į vakarus. Tokios ligoninės ir vadinamos pirmosios operacijos ligoninėmis, kadangi tai dažniausiai būna viena iš pirmųjų vietų, kur atvykęs kareivis yra įvertinamas ir stabilizuojama jo būklė. Taip pat teko pasivažinėti su savanoriška organizacija, kuri atlieka evakuacijas, padeda nugabenti pacientus iš pirmosios operacijos ligoninių toliau į Dniprą, pervežimo metu stebi būklę, kad sužeistas kareivis būtų saugiai nugabentas ten, kur juo bus pasirūpinta. Tokiu būdu galėjau pamatyti situaciją iš kelių skirtingų pozicijų, iš arti stebėti, kaip atrodo paciento įvertinimas, kaip jis iš pirminių punktų keliauja toliau į ligonines, kurios specializuojasi būtent tokių kareivių priėmime.

Iš mūsų ligoninės misijoje dalyvavote keli skirtingų specializacijų gydytojai. Ar jūs visi kartu dirbote kaip komanda, ar buvote padalinti po skirtingas vietas?

Nors oficialiai mes turėjome būti vienoje ligoninėje, tačiau misijos organizatoriai – nevyriausybinė organizacija „Blue/Yellow“  ir Sveikatos apsaugos ministerija –  yra užmezgę gerus santykius su keliomis vietomis,  todėl leido mums pasidalinti ir vykti į skirtingus taškus, kad kuo daugiau galėtume pamatyti ir kiekvienas galėtume nukeliauti ten, kur mums profesiškai yra naudingiausia ir įdomiausia. Todėl mes buvome pasiskirstę per kelias vietas ir rotavomės vieni su kitais, kad visi kuo daugiau pamatytume ir visur pabuvotume.

Ar tai, ką matėte, skiriasi nuo to, su kuo įprastai susiduriate savo darbe Lietuvoje?

Traumų specifika ten visiškai kitokia. Su kažkuriuo kolega net liūdnai pajuokavome, kad jeigu mes gautume bent vieną tokį pacientą, iš karto kviestume konsiliumą ir galvotume, ką su juo daryti, o ten atvyksta dvidešimt tokių per dieną. Pagrindinės traumos yra skeveldriniai kūno sužalojimai, kuomet yra daug paviršinių žaizdų, kurias visas reikia sužiūrėti, išvalyti, taip pat labai daug galūnių traumų. Viena iš šiuo metu keliamų problemų yra ne tik tai, kad galūnės yra pažeidžiamos ir dėl to reikalinga amputacija, bet ir turniketų naudojimas. Ir mes, ir kareiviai esame mokomi, kad įtariant kraujavimą, reikia dėti turniketą, tačiau problema yra tame, kad tik medicinos personalas geba pakeisti turniketą tvarsčiu – kareiviai to nemoka, ir turniketai būna per ilgai laikomi. Todėl, deja, tenka amputuoti galūnę, nors kartais ji būna ganėtinai sveika arba net visiškai be žaizdų. Kaip pasakoja tenai dirbantys gydytojai, skaudžiausia būna, kai nuėmus keliolika valandų uždėtą turniketą, galiausiai paaiškėja, kad ten tiesiog kruvini rūbai, o žaizdos net nebuvo, bet niekas rankovės ar klešnės nenukirpo, nenurengė ir nepasižiūrėjo, kad galūnę buvo galima išsaugoti. Juk turniketai uždedami aukščiausiose pozicijose, ne ant piršto ar pėdos, todėl tokiais atvejais tenka amputuoti visą galūnę.

Tad viena iš pamokų, kurią parsivežate, yra tai, kad reikia mokėti taisyklingai uždėti turniketą?

Taisyklingai uždėti mes jau mokame, kitas svarbus momentas – laiku nuimti, prieš dedant peržiūrėti žaizdą ir įvertinti, kad galbūt ne visada tas turniketas yra reikalingas. Tokiu atveju galima išsaugoti galūnę.

Ar misijos dalyviai labiau yra kaip stebėtojai, ar ir savo kažkokia patirtimi galėjote pasidalinti?

Mes dalyvavome ir priimant pacientus, ir jų apžiūrose, teko dalyvauti ir operacijose bei perrišimuose. Net ir budėjimuose visiems teko pabūti, kad matytume, kaip darbas vyksta ne tik dienos, bet ir nakties metu. Visur mums leido prisidėti, kiek norime. Iš pradžių, aišku, pažiūrėjo, ką galime, bet vėliau jau ėjome visur, kur tik galėjome padėti, nes visi ukrainiečiai jau yra pavargę, o darbo rankos reikalingos daug kur. Matydami, kad mes tikrai geranoriškai padedame, jie priima tą pagalbą. Žinoma, labiausiai siekėme mokytis – žiūrėjome, kaip jie dirba, mokėmės, kaip taisyklingai ir kaip greitai viską padaryti, į ką reikėtų koncentruotis, į ką atkreipti dėmesį tiek apžiūros, tiek operacijos metu.

Ar teko pasikalbėti su pacientais, kuriems teikėte pagalbą?

Kažkiek teko. Man galbūt buvo sunkiau dėl kalbos barjero, nes jie daugiausia kalba ukrainietiškai. Nors didesnė dalis supranta rusų kalbą, bet mano rusų kalbos žinios yra ribotos. Įdomu tai, kad nemaža dalis pacientų, jeigu bandydavai kažką jiems sakyti rusiškai, iš principo nenori šia kalba kalbėti – geriau pasirenka laužyti liežuvį ir atsakinėti angliškai. Bet buvo tokių, su kuriais pavyko ir angliškai susikalbėti, pabendrauti. Kiti kolegos, kurie šiek tiek moka ukrainietiškai, galėjo daugiau pakalbėti su pačiais pacientais, pasidomėti jų istorija. Kareivių istorijos yra vienokios, o fronte gyvenančių žmonių, kurie nenorėjo pasitraukti iš fronto linijos ir nukentėję atsidūrė ligoninėje, yra galbūt netgi dar graudesnės, nes tai yra civiliai žmonės, kurie kenčia nuo karo.

Galbūt kažkokia istorija labiausiai įstrigo?

Man pačiai įsiminė pasakota istorija apie vyresnio amžiaus pacientę, kuri iš fronto srities buvo atvežta dėl rankos amputacijos. Ji gyveno mažame kaimelyje, iš kurio nenorėjo trauktis ir palikti savo namų. Vieną dieną išgirdo sprogimus bei šaudymus, suprato, kad reikia bėgti bent jau į slėptuvę, bet staiga pamatė blyksnį ir po akimirkos liko be rankos. Gerai, kad šalia buvo jos anūkas, kuris ją išgelbėjo, nes uždėjo turniketą ir kažkokiu būdu nugabeno iki medikų. Moteriškės gyvybė buvo išsaugota, bet rankos, deja, ji jau nebeturi. Ir tai tik viena istorija, kaip karas neišvengiamai paveikia ir civilius žmones. Dar labai užsifiksavo vienas momentas iš paskutinės dienos, kurią praleidome misijoje. Iš pat ryto teko sudalyvauti operacijoje, kuri, deja, nebuvo sėkminga ir pacientas mirė. Bet mane labai palietė tai, kad kol sužeisto kareivio širdis dar plakė, buvo naudojamos visos priemonės, daroma viskas, kas tik galėjo kažkaip pagerinti jo būklę. Net ir prastos prognozės atvejais operacija toliau tęsiama, stengiantis atlikti kuo daugiau, prieš galutinai diagnozuojant mirtį. Ukrainiečiai sakė, kad tiesiog negali nuleisti rankų ir privalo kovoti už kiekvieno kareivio gyvybę iki pat paskutinės akimirkos.

Kaip karas pakeitė pačius medikus ukrainiečius?

Visose ligoninėse, kur buvome, į akis pirmiausia krenta nuovargis. Kalbantis su medikais matai, kad jie nieko nebeplanuoja. Kažkokios savo ateities nelabai ir gali planuoti, nes realybė, deja, tokia, kad nors ir ką bandytum susiplanuoti, vis tiek turėsi būti ten, kur tavęs reikia, ir dirbti. Gydytojai pasakoja, kad naktimis girdi sprogimus. Kartais tie garsai net ne per langus girdisi, bet aidi galvoje, neleisdami užmigti. Labai sunku – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat su gydytojais ortopedais, dirbančiais ligoninėje, kalbėjome apie dar vieną karo pasekmę profesijai. Pas juos yra 2 metų internatūra, kuri pas mus prilyginama rezidentūrai, ir per tuos 2 metus internai matė tiktai amputacijas ir traumas, kitokios patirties nelabai ir įgijo. Jaunieji kolegos patys pripažįsta, kad išmoko tik amputuoti ir dėti įvairius fiksacijos aparatus, o daugiau ortopedijos ir traumatologijos srityje ne kažką išmano. Karas, tikėtina, kažkada baigsis, o ką tada reikės daryti? Visko teks mokytis iš naujo.

Kaip manote, ar galima pasiruošti tai dienai X? Ar tai, ką jūs pamatėte, padėjo jums kažkaip susidėlioti mintis, išsigryninti esminius dalykus?

Manau, kad ruoštis reikia bet kokiu atveju, ypač stiprinti komandinį darbą ir bendradarbiavimą. Jei tai nutiktų pas mus, vis tiek tuo metu visiems būtų šokas ir pirmosiomis akimirkomis neišvengtume šiokio tokio chaoso. Bet kuo didesnis būtų mūsų visų įdirbis, tuo greičiau mes prisitaikytume prie padėties. Aišku, galbūt mūsų sąlygomis tai būtų šiek tiek lengviau nei Ukrainoje, nes mes turime daugiau įvairių resursų ir priemonių. Ukraina yra labai didelė, todėl sunku ją visą aprūpinti, o mūsų ligoninių turimas inventorius yra geresnis. Tai, manyčiau, mums ir padėtų geriau bei greičiau prisitaikyti. Bet Ukrainoje matėme tikrai gražų darbą, kaip jie yra pasiruošę priimti pacientą. Viskas yra komunikuojama žinutėmis. Jeigu gaunama žinutė, kad iš vienos vietos į kitą vietą atvyksta pacientas, visa komanda jau yra pasiruošusi jį priimti. Ir jeigu atkeliauja žinutė, kad po 10-15 minučių bus atvežtas kitas pacientas, antroji komanda, kuri turi priimti ir apžiūrėti šį pacientą, jau laukia, patikrinę visus aparatus. Todėl iš karto, kai tik išvažiuoja pirmasis pacientas, gydytojai ir medicinos personalas, kurie yra nepavargę, sutelkia visą dėmesį į kitą sužeistąjį. Patys jie sakė, kad prireikė apie pusantrų metų, kol pavyko viską taip gražiai sustyguoti. Manau, kad tai ir yra pagrindinis dalykas, kurio ir mums reikėtų pasimokyti – tas bendradarbiavimas, komandinis darbas visose disciplinose. Nėra vieno žmogaus, kuris viską žiūri, nėra vieno pagrindinio žmogaus, o visa komanda eina kartu. Be abejo, labai svarbu, kad kiekvienas žinotų savo rolę, ką kas turi daryti, nes tik tada darbas vyksta sklandžiai.

Ar teko slėptis nuo oro pavojaus?

Oro pavojaus sirenų girdėjome, bet tiek pagrindinėje ligoninėje, tiek kitose vietose mums buvo pasakyta, kad jeigu tikrai kils didelė grėsmė, mums apie tai bus pranešta. Mums galbūt ir pasisekė, nes tuo metu buvo kiek ramesnis periodas dėl planuojamų derybų, galbūt dėl to didesnių atakų ten, kur mes buvome, nepasitaikė. Nors žinau, kad man dirbant kitoje vietoje, Dnipre buvusiems kolegoms teko slėptis, nes apšaudytas objektas buvo vos už 4 km nuo jų. Aišku, naktimis grįžtant iš pervežimo misijų, tolumoje tu matai ir girdi sprogimus, bet tikiesi, kad tai yra pakankamai toli nuo tavęs ir tiesiog stengiesi grįžti į saugesnę vietą.

Ar dar kartą važiuotumėte ten?

Taip, būtinai. Matau prasmę dar kažko išmokti bei būti papildoma pagalba. Norėčiau pasimokyti, kaip jie atlieka tam tikras procedūras, kaip įvertina paciento būklę, ir tuo pačiu padėti, nes pagrindinis dalykas, kuris matosi, yra nuovargis ir darbo rankų trūkumas. Ir kolegoms, kuriuos sutinkame, visada rekomenduojame, jeigu tik nori ir gali – važiuoti. Mūsų stažuotės koordinatorė pasakojo, kad nemažai žmonių, dalyvavusių tokiose misijose, po to grįžta savanoriškai į kažkurį iš punktų pabūti per savo atostogas bent porai savaičių, kad galėtų pagelbėti, nes darbo rankų tikrai reikia visur.

Galbūt užmezgėte kažkokių profesinių draugysčių, kurias būtų galima tęsti ir po karo, ukrainiečiams pas mus atvykstant įgyti platesnės patirties?

Jau ankstesnėje misijoje dalyvavę mūsų kolegos ortopedai traumatologai iš Kauno buvo užmezgę gerus ryšius su keliais gydytojais traumatologais, dėl to mums buvo daug lengviau – jie žinojo, kas mes esame, kad mes atvažiuojame ir kad tikrai padėsime. Su jais daugiau ir pabendravome, ir kontaktą toliau palaikome. Planuojame juos pasikviesti pas mus, kad pabūtų, pažiūrėtų, kokias traumas mes gydome, nes jie ir patys tuo domisi. Kontaktuojame dėl galimybės atvykti, kad ne tik pasimokytų pas mus atvažiavę, bet tuo pačiu ir kažkiek pailsėtų nuo karo zonos, nuo viso vargo, kurį jiems ten tenka patirti.