Neurochirurgas G. Šustickas: kai operuoji smegenis – vienas milimetras į šalį yra daug

„Aš tuo netikiu. Ne ta vieta“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus neurochirurgas prof. dr. Gytis Šustickas, paklaustas, ar kada nors gali ateiti laikas, kai medikai galės tai, kas neįmanoma – pakeisti galvos ir stuburo smegenis. Taip, kaip pakeičiami inkstai, kepenys aš širdis. Medikas atlieka vienas iš sudėtingiausių galvos operacijų, tad kartais į ligoninę jam tenka važiuoti vėlų vakarą ar naktį. Vis tik darbo krūvio G.Šustickas nesureikšmina. „Mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, kalbu perkeltine prasme“, – šypteli jis. G. Šustickas sako, kad sunku papasakoti, kokia yra jo darbo diena, nes ji dažniausiai nenuspėjama. Į ligoninę atvyksta pacientai ne tik planuotoms operacijoms ar konsultacijoms, tačiau ir tie, kuriems plyšo aneurizma, ištiko insultas, patyrė galvos ar stuburo traumas.

Kalbino Jurgita Lieponė, 15min / Nuotrauka Luko Balandžio, BNS

„Darbo diena nesibaigia, nes tai yra ne darbas, o gyvenimas, gyvenimo būdas. Jei žiūrėtume formaliai, mes turime grafikėlį. Bet visada nuteikiu ir jaunus kolegas, kad tai – darbas be laikrodžių, kad mes neturime turėti laikrodžių. Žinoma, perkeltine prasme. Darbo diena baigiasi, kai padarai visus darbus, kurie kartais užtrunka net iki sutemų. Būna, kad ir po paros budėjimo iš ryto neskubame namo, nes dar yra darbo.

Viena grupė pacientų – patyrę traumas, kritę iš aukščio, po autoavarijos, „nardytojai“, insultai, plyšusios aneurizmos, galiausiai – smurtiniai įvykiai. Kita grupė pacientų, kurie atvyksta kai nustatomas galvos smegenų auglys, atsiranda problemos dėl stuburo“, – kalba medikas.

– Gydytojau, paminėjote „nardytojus“. Tai yra žmonės, kurie šiltuoju metu neatsargiai elgiasi vandenyje, šoka į jį ir taip patiria stuburo traumas. Būtent dabar ir yra šis metas, prasidėjo šiltasis sezonas? Ar tai – daugiausiai jauni žmonės?

– Taip. Nors kasmet kalbame, šaukiame per televizijas, per spaudą, bet vos tik prasideda šiltasis sezonas – šios traumos neišvengiamos. Kartais jų būna daugiau, kartais – mažiau, tačiau kasmet tikrai būna. Dažniausiai tai jauni žmonės, maždaug iki 25 metų, kartais – ir vyresni.

– Tai – savo jėgų pervertinimas?

– Gal greičiau vėjavaikiškumas: nersiu. Daugiausiai nardymo traumos nutinka nežinomuose vandens telkiniuose. Pavyzdžiui, vakarėlis prie vandens telkinio ir po prities prasideda nardymai nežinant dugno, gylio, kranto. Nepagalvoja.

– Teko žmogui pasakyti: deja, bet tu daugiau nevaikščiosi?

– Teko. Žmonės, kurie patyrę tokias traumas, nenori pripažinti, kad nevaikščios. Dažniausiai mes tik užsimename apie tokią galimą prognozę, nors paprastai matome, jei žmogus daugiau nevaikščios.

Kadangi po tokių traumų laukia kelių mėnesių reabilitacija, o nervinio audinio atsistatymas irgi trunka nuo metų iki dviejų – neskubame nuvilti žmogaus, nes per kelis mėnesius jis pats adaptuojasi prie esamos situacijos. Supratęs, kad nevaikščios, ima kelti tam tikrus tikslus, galvoti, kaip jam reikės gyventi su esamais simptomais. Per laiką žmogus labiau prisitaiko prie situacijos, prie savo nejudumo ir tada lengviau priima informaciją, jog reikės išmokti gyventi su neįgaliojo vežimėliu.

– Sunki žinia.

– Abipusiai sunki: ir pacientui, ir gydytojui. Sunku ją pranešti, nes ligonis yra sąmoningas, jis viską supranta. Nėra lengvi pokalbiai ir su tų pacientų artimaisiais, kuriuos po galvos smegenų traumos ar plyšus aneurizmai ištiko koma arba nustačius galvos smegenų piktybinio auglio diagnozę. Be abejo, tokie pokalbiai nelengvi. Prie jų neįprantama.

– Galbūt ir pabodęs klausimas, tačiau kokie atvejai yra įsiminę jums pačiam?

– Sudėtinga išskirti, jų yra įvairių. Jei tai sudėtinga planinė operacija, prieš ją visą savaitę galvoji, kaip reikės prieiti prie giliai esančio auglio ir kaip reikės jį pašalinti po operacijos sukeliant kuo mažiau simptomų. Tokia operacija irgi yra tam tikra trauma smegenims, nes kai kurios smegenų struktūros prie smegenų auglių būna labai tampriai prikibusios.

Prieš rimtą galvos smegenų operaciją tu žinai, kad tavęs laukia rimti reikalai. Būna, kad nutinka nelabai tikėtų dalykų. Nors jie yra žinomi, bet labai reti. Kartais pasitaiko, kad po sunkių galvos smegenų operacijų pooperaciniai simptomai pagrubėja.

– Tačiau pacientas žino apie galimas komplikacijas, simptomus?

– Taip, mes jį turime supažindinti, bet žmogus nelabai nori tikėti, kad gali būti infekcinės komplikacijos, krešulių susidarymo rizika, pooperacinis pakraujavimas. Su viskuo supažindiname, bet žmogus nenori tikėti, kad tai nutiks būtent jam. Išties procentai yra pakankamai maži, tarkime vieno ar pusantro procento rizika, nemažai komplikacijų būna apie 5 proc. rizika. Kadangi procentai maži, maža  tikimybė – žmogus ir nenori suprasti, kad taip gali nutikti būtent jam.

– Daug ką žmogaus kūne galima pakeisti, tačiau jūs dirbate su tomis žmogaus kūno dalimis, kurios nepakeičiamos: stuburu ir smegenimis.

– Centrinė nugaros nervų sistema, galvos ir nugaros smegenys yra nekeičiami dalykai. Vienkartiniai.

– Kaip galvojote, praeis 20 ar daugiau metų, gal bus pokytis, proveržis medicinoje?

– Aš tuo netikiu. Tiesa, daug yra optimizmo, daug įvairių naujovių, iššūkių, bet aš tuo netikiu. Ne ta vieta.

– Apie jus po sudėtingos operacijos rašė filosofė Nida Vasiliauskaitė, teigdama, kad, kalbant apie jos operaciją, atlikote šedevrą. Jūs atliekate ypatingai retas operacijas?

– Taip, aš labiau specializuojuosi galvos smegenų chirurgijoje. Be abejo, atlieku ir stuburo, bet jų mažiau. Kai neurochirurgijoje esi jau 30 metų, o iš jų 25 dirbi aktyviai, pačiam sunku pasakyti, kas yra ta sudėtinga operacija. Tai – mano gyvenimo dalis, darbo dalis, dalykai, kuriuos turi padaryti. Kartais užtrunki ilgiau.

Turėjau ilgas studijas, taip pat ir podiplomines, vyko mokymai įvairiose Europos ligoninėse, paskyriau tam laiką dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, susipažindamas iš vidaus su tuo, kaip dirba kitų, labiau išsivysčiusių šalių, medikai. Tai man leido suprasti, kad mes esame gana aukštame lygyje. Iki darbo Didžiojoje Britanijoje atrodė, kad mes tarsi antrarūšiai, bet pamačiau, kad esame aukščiausios rūšies, darome tas operacijas, kurios atliekamos ir pasaulyje.

– Ar buvo atvejų, kada žmogus atsisakė operacijos?

– Be abejo. Gal man labiau įsimena tie atvejai, kai pacientai atsisako galvos smegenų auglio operacijos. Tada, kai akivaizdu: jis tikrai į ligoninę bus atvežtas vėl pakartotinai. Taip ir nutinka, neretai – skubiai. Mes, gydytojai, suprantame, kad galvos smegenų auglys augo ir augs, jis didės, jis niekur neišnyks.

Pavyzdžiui, stuburo disko išvarža gali sumažėti, nes kai kurias ligas laikas gydo, tad kuo mažiau skubėsime operuoti – problema gali išsispręsti ir be operacijos. Tačiau kalbant apie galvos smegenis, laukimas nėra gerai.

Žmonės operacijos atsisako dėl perdėtų baimių, informacijos stokos, galbūt savo patologijos nesupratimo ir net nenorėjimo klausyti specialistų. Žmonių yra įvairių, tokių, kurie pripažįsta tik savo tiesas – irgi. Bet vėliau jie atvyksta, tik jau pablogėjus būklei, galimai ir su blogesne prognoze.

– Gydytojau, o kada jums nustojo drebėti rankos operuojant smegenis? Juk liečiatės ne prie žmogaus ausies, ne prie kojos ar rankos, bet prie smegenų.

– Sudėtingas operacijas pradėjau daryti 1999 metais. Atrodo, buvo jaunatviškas maksimalizmas, jausmas, kad viską žinai. Bet taip, klausimas teisingas. Tik gal ne rankos dreba, bet judesiai sulėtinti, nes kai tu operuoji smegenis – vienas milimetras į šalį yra daug. Mes naudojame mikroskopus, kurie išdidina vaizdą, šešis–aštuonis, o reikalui esant ir dešimt kartų. Kitaip tariant, operuodamas žiūri į mikroskopą, o rankos dirba operaciniame lauke – galvos smegenyse, nugaros smegenyse.

Mes matome išdidintą plonyčių 0,1 milimetro kraujagyslių vaizdą, smegenų struktūras, kurių geriau nepažeisti. Judesiai turi būti labai tikslūs. Jei drebės ranka – mikrochirurginė operacija nebus kokybiška. Neurochirurgija yra išskirtinai mikrochirurgija. Mikroskopas chirurgijoje buvo sukurtas Ciuriche, Šveicarijoje. Jį sukūrė vienas neurochirurgas ir tada mikroskopas plačiąja prasme imtas naudoti chirurgijoje.

Tad apibendrintai: pradžioje buvo daugiau vidinio jaudulio, lėtesni judesiai – kol įsivažiuoji.

– Ilgas kelias, kol tampi geru specialistu.

– Neurochirurgas baigia šešerių metų studijas ir dar tiek pat metų trunka rezidentūra. Kol baigia visas studijas, medikas tampa brandžiu žmogumi, įžengusiu į ketvirtą dešimtį.

Kaip ir švarkelį pasiūti – tam, kad jis būtų kokybiškas, reikia jų pasiūti labai daug. Medicinoje taip pat reikia tam tikro kiekio operacijų. Medicininių knygų skaitymas, vaizdo medžiagos žiūrėjimas gali supažindinti su teoriniais dalykais, su galimomis komplikacijomis ir ko vengti, bet kai imi daryti savomis rankomis – reikia daug praktikos, daug valandų, kurias reikia išdirbti. Tačiau jei gydytojas dirbs tik darbo valandomis, per rezidentūrą po darbo dienos skubės namo – aukštų rezultatų tikėtis negalime. Tada medicinoje turėsime vidutiniokus, kurie atėjo į darbą, atidirbo valandas, pažiūrėjo į laikrodį ir išėjo namo. Norint tapti geru specialistu valandos, dieną ir naktį praleistos operacinėje, yra nesuskaičiuojamos.

– Kiek laiko trunka sudėtinga operacija?

– Sulig metais jos greitėja. Smegenų aneurizmos operacijas Vilniaus krašte pradėjau daryti 1999 metais, nes iki tol jos buvo neatliekamos. Operacijos trukdavo keturias valandas, aštuonias ar net keturiolika valandų. Kitos kraujagyslių operacijos – irgi apie dešimt valandų. Galvos smegenų auglių – nuo aštuonių iki dvylikos. Bet su laiku greitėja ir technika, ir įpratimas, ir žinojimas. Išmoksi greičiau daryti. Dabar aneurizmos operacija gali trukti ir vieną–dvi valandas.

– Operuojate plyšusias aneurizmas?

– Nebūtinai. Ji gali būti ir neplyšusi, jei žmogus dėl galvos skausmų išsitiria, atliekamas magnetinis rezonansas ir ji randama. Tokie magnetiniu rezonansu atliekami tyrimai dabar yra kompensuojami ir tai didelis pasiekimas. Aneurizmos kartais nustatomos kaip atsitiktiniai radiniai,  nes galvos skausmo priežasčių yra apie du šimtai. Kai išoperuoji neplyšusią aneurizmą – rezultatai ganėtinai geresni.

– Kokie požymiai leidžia įtarti, kad aneurizma plyšo?

– Labai staigus ir stiprus galvos skausmas – kaip kirviu per galvą. Tą jaučia praktiškai visi, o kas antras žmogus netenka sąmonės. Dalis po kelių minučių atsigauna, deja apie 10–15 procentų pacientų miršta vietoje, likę atvežami į ligoninę. Nepastebėti tų simptomų neįmanoma.

Pasirinkus teisingus metodus mirštamumą po plyšusių aneurizmų sumažinome du kartus, mūsų statistika ir pasaulio kontekste yra gera.

– Tačiau plyšus aneurizmai yra svarbus laikas, kaip greitai bus atlikta operacija?

– Be abejo. Nutinka visko, pavyzdžiui, po darbo važiuoji namo, bet tenka grįžti. Arba atsiguli miegoti, o tada reikia keltis.

– Jūs apie tai, kad reikia dirbti ir neskaičiuojant laiko, jau kalbėjote, bet ar nepikta, kad reikia į darbą važiuoti vėlų vakarą ar naktį?

– Jei rimta liga – nepikta. Bet jei pagalbos reikia girtam triukšmadariui, kuris susimušė ir susidaužė – tada viduje pikta, bet vis tiek turi daryti.

– Kalbant apie galvos smegenų auglius: pradėję operuoti ir pamatę auglį jūs galite pasakyti, ar jis – piktybinis? Ar vizualiai skiriasi piktybinis nuo nepiktybinio?

– Iš esmės skiriasi. Maždaug 95 procentais atvejų galima tą pasakyti. Augliai skiriasi išplitimo ribomis, konsistencija. Gerybinio auglio ribos paprastai būna aiškios, o piktybinio – netenka ribų. Yra kelių procentų paklaida, kai operacijos metu galime būti neteisūs. Tačiau jau operuojant per 15 minučių mes gauname skubų histologinio tyrimo atsakymą, koks tai auglys. Tokio atsakymo tikslumas – 99 procentai. Galutinė diagnozė nustatoma po operacijos praėjus maždaug savaitei, gavus planinį atsakymą. Tada numatoma tolimesnė gydymo eiga.

– Kada jūs džiaugiatės? Turiu mintyse dėl darbo.

– Pirmasis džiaugsmas – kai po operacijos pabendrauji su pabudusiu pacientu, matai, kad jis viską supranta, judina kūną. Antrasis džiaugsmas – kai jis savomis kojomis išvyksta iš stacionaro į namus. Trečiasis – kai po metų-kitų liga neatsinaujina.

– Kas jums pačiam darbe padeda susikaupti?

– Susikaupimas yra operacijos suplanavimas: ką tu darysi, kodėl darysi ir kaip. Sudėtingoms operacijoms ruošiesi ir namuose, skaitydamas įvairią literatūrą.

Kalbant apie pačias operacijos valandas – nėra taip, kad visą dieną sėdi prie kompiuterio ir po tokios darbo dienos jautiesi pavargęs. Operacinėje darbo valandas reiktų dauginti iš trijų, keturių ar net penkių kartų. Tai –  stresas, adrenalinas, tegul to ir nejaučia aplinkiniai. Psichologinis nuovargis būna po kiekvienos operacijos.

Tam, kad jį pašalintum, reikia turėti gerą fizinę formą, o kad ją turėtumei – svarbu ją palaikyti, laisvalaikiu būti fiziškai aktyviam, sportuoti, turistauti. Kiekvienam – pagal jo pomėgius.

Bet turbūt svarbiausia yra mikroklimatas ligoninėje ir savo skyriuje. To reikia, kad ramiai ir gerai dirbtum. Tada tu gali eiti į operacinę neturėdamas neigiamų, pašalinių dirgiklių. Svarbi ir materialinė bazė, nes turi turėti su kuo dirbti. Todėl noriu, kad žinotumėte: ši ligoninė yra pati geriausia.

Kadangi esu ir dėstytojas, jaunimui sakau: kai renkatės darbo vietą, būtinai turi būti du iš trijų dalykų: mikroklimatas darbe, pasitenkinimas darbu ir finansai.

– Kartą vienas medikas sakė: jei pamesčiau savo telefoną, o jį radęs žmogus atsidarytų foto galeriją, kaip reikiant nustebtų. Jūsų telefono foto galerijoje irgi yra darbinių nuotraukų?

– Yra. Jos reikalingos ir kaip mokomoji medžiaga, yra operacinės vaizdų, nes kartais jų reikia moksliniams pranešimams. Tad taip, rastume įdomybių.

– Gal galit parodyti?

– Ką?

– Telefone esančią nuotraukų galeriją.

– Galiu. Čia operacijos metu, čia mikroskopas, kolegos. O štai čia po smegenų dangalu radome kaulą ir jį traukiu.

– Iš kur kaulas smegenyse?

– Tai yra nesuvokiama. Mes nežinome.

– Kaip apskritai pats pasirinkote neurochirurgiją?

– Kaip ir sakiau, šie organai yra vieninteliai, kurie nepakeičiami. Nei prieš 30 metų, kai atėjau į neurochirurgiją, nei dabar – niekas iš esmės nepasikeitė. Kalbant apie smegenų atsistatymo galimybes – neatsirado nei medikamentinės, nei technologinės galimybės. Galvos smegenys – tai sritis, kuri visada buvo šiek tiek mistinė. Man patiko, kad toje mistikoje tu gali kažką išspręsti ir gana neblogai žmogui padėti.

– Tuomet kyla dar vienas klausimas, kuris, matyt, užduotas jau ne kartą: tai kas yra tos žmogaus smegenys, kurių mokslas dar toli gražu neištyrinėjo?

– Apie tai yra daug diskusijų. Tai yra pati juodžiausia dėžutė žmogaus organizme. Atrodo, kad žinome jų struktūrą, iš kokių ląstelių sudarytos, kokias ataugas jos turi, kaip jos jungiasi viena su kita – žinome nervinio pralaidumo pusę.

Bet ką slepia aukštoji nervinė veikla? Kas lemia žmogaus mąstymą, mintis? Smegenys yra įdomi struktūra, kuri nėra nei kaip skrandis, nei kaip tulžis, širdis ir kitkas, kur viskas aišku. Čia – neaišku. Bet aš labiau linkęs šį klausimą palikti neatsakytą. Kaip juodąją dėžutę.