Naujienų archyvas

Medicinos mokslų daktaras Andrius Gaižauskas – naujasis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Urologijos skyriaus vedėjas, laimėjęs konkursą šioms pareigoms užimti. Apie tai, ką reiškia gimti su Hipokrato priesaika, apie pasiryžimą eiti tėvo, pastaruosius keturiolika metų sėkmingai vadovavusio vienam pažangiausių Lietuvoje Urologijos skyriui ir pelniusio tiek pacientų, tiek kolegų pasitikėjimą, pėdomis, apie mitus, supančius urologo specialybę, bei apie tai, kaip išvengti urologinių sveikatos problemų vasarą – pokalbyje.

Medicinos genas – iš kartos į kartą? Kokią įtaką pasirinkimui turėjo tėvo profesinis kelias?

Žinoma, tai, kad tėvas yra gydytojas, turėjo svarios įtakos mano pasirinkimui, t. y., tam, kas aš esu šiandien. Juk natūralu, kad, kai nuo mažumės tave supa tam tikra aplinka, tam tikros temos, tu nejučia apie jas žymiai dažniau pradedi galvoti, tarsi įsigyveni į jas. Juolab, kad ir, jeigu taip galima pasakyti, mediko geną galėjau paveldėti, nes esu trečios gydytojų kartos atstovas – mano močiutė buvo medikė, tėvas ir mama taip pat dirba šioje srityje.

Tačiau norisi pastebėti, kad žmonėms, kurie pasirenka eiti savo tėvų pėdomis, dažnai reikia įrodyti, kad jie tai daro be jokių protekcijų. Tai reiškia, kad jiems reikia dirbti daugiau, nei įprastai aplinkui esantiems, reikia įrodyti, kad viskas, ko pasieki, yra tavo paties užsidegimo, noro, ryžtingumo rezultatas. Ir, nepaisant tų milžiniškų pastangų, išlieto prakaito braunantis savo tikslų link, ne retai žmonės nėra linkę tikėti, jog tai padarei savo jėgomis. Toks įrodinėjimas – vienas didžiausių gyvenimo iššūkių.

Turite vaikų – ketvirta medikų karta išaugs?

Ar bus ketvirta karta, nedrįstu prognozuoti ir, tiesą sakant, labai tuo abejoju. Nė vieno vaiko tikrai neskatinsiu ir nestumsiu medicinos link. Jeigu jie patys sakys, kad to nori, patarsiu, ką daryti, kaip daryti, tačiau tuo pačiu ir primygtinai siūlysiu apsvarstyti, ar medicina yra teisingiausias kelias, tas kelias, kuriuo žmogus norės eiti visą savo gyvenimą. Iš tiesų, man, kaip tėvui, svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi, turėtų savo mėgstamą darbą, specialybę, būtų geri specialistai tose srityse, kurias jie pasirinks, ir visiškai nesvarbu, ar jie nuspręstų „kuistis“ garaže, ar pilotuoti orlaivį, ar užsiimti bet kokia kita veikla.

O kaip Jūs pats „prisijaukinote“ mintį, jog gydytojo profesija – geriausias pasirinkimas? Ar te­ko bent kar­tą gai­lė­tis, kad pa­si­rin­ko­te me­di­ci­ną, kad ten­ka au­ko­ti lais­va­lai­kį?

Studijos yra išties ilgos ir sunkiausia tai, kad visų jų metu negali turėti įprasto, gerai apmokamo dieninio darbo, vienintelis galimas pasirinkimas – naktiniai budėjimai. Pavyzdžiui, aš tai pradėjau daryti dar būdamas trečiame kurse.

Drįsčiau sakyti, jog normalu, kad tuomet, kai tavo bendraamžiai kuria šeimas, dairosi būstų, o tu esi dar tik vos įpusėjęs studijas, tos emocijos tave „pagauna“. Tad „silpnumo akimirkų“ tikrai būta, tačiau, jei turi aiškiai nusibrėžtus tikslus ir žinai, kad būtent jų nori siekti, įveiki tuos vienkartinius suklupimus savo kelyje, atsikeli ir toliau žygiuoji.

Ir nepaisant to, kad studijos yra ilgos, gebantis gerai planuoti žmogus, nesvarbu, ką jis bestudijuotų, sugeba suderinti ir laisvalaikį, ir mokslus. Tikrai nėra taip, kad medicinos studentai yra priversti nuolat mokytis, atsisakydami kitų gyvenimo malonumų. Tai lygiai taip pat aktualu ir tada, kai tampi gydytoju. Juk visi mes esame žmonės, turime šeimas, vaikus, pomėgius, kurių jokiu būdu negalima pamiršti.

Tačiau, kai esi darbe, privalai būti tokiu gydytoju, kuris atlieka viską taip, kaip gali geriausia, bei skiria tinkamą dėmesį pacientui, t. y., paaiškina, kokia yra liga, koks reikalingas gydymas ir pan. Būtent tokio bendravimo trūkumas, o ne gydymo taktikos pasirinkimas ar kiti aspektai ir yra dažniausia pacientų nepasitenkinimo priežastis.

Na ir dar viena itin svarbi gydytojo pareiga – tada, kai pacientui negali padėti pats, privalai žmogų nukreipti ten, kuri jis ras reikiamą pagalbą.

Tur­būt vie­nas svar­biau­sių pa­si­rin­ki­mų bū­si­mo gy­dy­to­jo gy­ve­ni­me – spe­cia­li­za­ci­ja. Ko­dėl būtent urologija ir koks yra pa­grin­di­nis šios pro­fe­si­jos iš­šū­kis, Jū­sų po­žiū­riu?

Vienareikšmiškai žinojau, kad būsiu chirurgas. O tai, kokiu chirurgu būti – jau rezidentūros įtaka. Iš tiesų, urologija nebuvo vienintelis ir aiškus, tiesus pasirinkimas. Būta ir kitų minčių. Mano pirmasis mokytojas rezidentūros metais, kuriam esu be galo dėkingas, doc. Audrius Gradauskas – išties puikus savo srities specialistas, nuostabus mokytojas, įkvepiantis pavyzdys, būtent jam vadovaujant rezidentūros ciklui, mąsčiau rinktis bendrąją chirurgiją, bet vėliau, vis dėlto, urologija sudomino labiau.

Žinoma, tai, kad tėvas yra urologas, leido į šią specialybę pažvelgti iš labai arti, susidaryti vaizdą, koks urologo darbas, ir nė kiek nesuklysiu sakydamas, kad tas realaus darbo matymas, susiformavęs supratimas apie šią specializaciją turėjo svarios įtakos sprendimui tapti urologu.

Vadovauti skyriui – nelengva užduotis. Kokius iššūkius matote priešakyje?

Visų pirma, norėtųsi išlaikyti gan aukštai iškeltą kartelę, gydant šlapimo takų akmenlige sergančius pacientus. Mūsų Urologijos skyrius visoje Lietuvoje yra žinomas ir vertinamas kaip šlapimo takų akmenligės centras. Kasmet čia turime itin didelį pacientų srautą iš įvairių šalies kampelių bei visas reikalingas technines priemones ir tinkamas kvalifikacijas padėti šios ligos kamuojamiems pacientams. Dirbsime, kad tas užsitarnautas tiek pacientų, tiek kolegų specialistų pasitikėjimas būtų pateisintas ir ateityje.

Kitas mums svarbus tikslas – ne tik padėti pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis, akmenlige, šlapimo takų infekcija, tačiau padėti ir tiems, kurių negalavimai blogina gyvenimo kokybę. Sieksime išmokti ir taikyti chirurginio gydymo metodus, kurių pagalba žmonės taps sveikesni.

Pavyzdžiui, tiek moterų, tiek vyrų šlapimo nelaikymas – gyvenimo kokybę bloginanti problema, su kuria susiduriama itin dažnai, šiuo metu gali būti išspręsta veiksmingomis chirurginėmis priemonėmis. Stengiamės ir tobuliname laparoskopines ir endoskopines chirurgines technikas, kurios leidžia ligoniams patirti mažesnę chirurginę traumą, greičiau sveikti ir grįžti į įprastą kasdienį gyvenimą. Norėtųsi parodyti žmonėms, kad jų sveikatos problemoms spręsti būdų ir tai galinčių padaryti specialistų yra.

Kitas nemažiau svarbus aspektas – skyriaus personalo darbo sąlygų, aplinkos gerinimas. Manau, kad norint pasiekti gerų rezultatų, reikia ieškoti būdų, kaip motyvuoti komandą – tai taip pat bus nemenkas iššūkis.

Dažniausiai urologai yra siejami su vyriškos lyties atstovais, ar tai tiesa?

Aiškiai galima pasakyti, kad urologijos siejimas su vyriškos lyties atstovais yra tiesiog mitas, paremtas visuomenės žinių stygiumi. Urologija yra itin plati specialybė, o pas gydytoją urologą dėl šlapimo takų galimų patologijų pagalbos gali kreiptis tiek vyrai, tiek moterys. Tą daryti ir raginu, naudodamasis proga, visus, kenčiančius dėl urologinių sutrikimų, ir atverti sau galimybes į kokybiškesnį gyvenimą.

Konkrečiai kalbant apie vyrų anatomiją, reikia pasakyti, kad yra siauresnė gydytojų urologų subspecializacija – andrologai – išskirtinai gydantys vyrus.

Artinasi maudymosi sezonas – kokių praktiškų patarimų turite?

Jeigu mėgstate maudytis – tai darykite į sveikatą. Vienintelė rekomendacija, kurią bet kuris urologas pasakys, gerkite pakankamą kiekį skysčių per parą – ne mažiau nei du litrus arba, kitaip tariant, per parą žmogaus organizmas turi pagaminti ne mažiau nei du litrus šlapimo. Tai puiki profilaktinė priemonė, kad neatsirastų šlapimo takų akmenligė, taip pat šlapimo takų infekcija. Na ir dar patarčiau žmonėms, kurių šlapimo pūslė jautresnė, po maudynių persirengti sausus drabužius.

Taip pat raginu žmones informaciją, kuri gali turėti įtakos jų sveikatai, vertinti kritiškai. Pavyzdžiui, visai neseniai girdėjau pasisakymą apie grikių dietą, kai grikiai išbrinkinami ir valgomi, o vandens leidžiama išgerti vos pusę stiklinės per parą, nes, pasak informaciją skleidusio šaltinio, priešingu atveju, t. y., išgėrus daugiau vandens, inkstai tiesiog „paskęsta vandenyje“. Kviečiu netikėti tokiais mitais ir, jeigu kyla klausimų, konsultuotis su profesionalais.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL), papildomi gavusi 2,6 mln. tikslinių lėšų sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų darbo užmokesčiui didinti, nuo gegužės 1 d. didesnius atlyginimus išmokės daugiau nei 1400 darbuotojų, pirmumą, kaip ir nurodyta Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijose, teikiant mažiausiai uždirbantiems medicinos darbuotojams.

Pasak RVUL direktoriaus dr. Algimanto Pamernecko, įvertinus tai, kad beveik 65 proc. viso finansavimo skiriama darbo užmokesčiui ir siekiant stabilios įstaigos veiklos, net ir menkiausi poslinkiai, susiję su pokyčiais darbuotojų algalapiuose, turi būti pasverti ir pamatuoti taip, kad įstaiga, išlaikoma mokesčių mokėtojų lėšomis, neprisiimtų nepamatuotos rizikos.

„Pagal susitarimus su Teritorinėmis ligonių kasomis, paslaugų bazinių kainų didinimui papildomai skirtos lėšos sudaro 7 proc. nuo metinės sutartinės finansavimo sumos arba 10,5 proc. nuo 8 mėnesių sutartinės finansavimo sumos, t. y., nuo šių metų gegužės 1 d. iki gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad suskaičiuotas ir nuo 23,7 proc. iki 12,2 proc. (vidutiniškai 15 proc.) sieksiantis atlyginimų didinimas – realios Ligoninės galimybės. Pabrėžtina, kad visos papildomos lėšos, kaip ir rekomendavo SAM, nukreiptos išskirtinai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų darbo užmokesčiui didinti“, – sako RVUL direktorius.

Darbo užmokestis didinamas remiantis gegužės 3 dieną sveikatos apsaugos ministro pasirašytu įsakymu „Dėl lėšų skyrimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo 2018 metais“ ir gegužės 4 dieną Sveikatos apsaugos ministerijos kartu su medikų profsąjungomis pasirašytu Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) šakos kolektyvinės sutarties priedu. Šiuo sutarties priedu yra įvedamos atlyginimo „grindys“.

Taip pat direktorius dr. Algimantas Pamerneckas pastebi, kad, kadangi papildomos lėšos skirtos tik šiems metams, darbuotojai darbo užmokesčio padidinimą pajus gaudami didesnius priedus. Jei kitąmet bus užtikrintas tvarus, dabartinį lygį siekiantis finansavimas, ta apimtimi bus padidinama pastovioji darbo užmokesčio dalis.

Sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų laukiantys pokyčiai, susiję su darbo užmokesčio didinimu, pristatyti RVUL Darbo tarybai.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje nusistovėję vasariški orai į gamtą išgena net ir tuos, kurie tai daro itin retai. Vis dėlto, vos vienas kitas susimąsto, kad pasivaikščiojimai miške ar tankesnėje žolėje, jeigu tinkamai nežiūrėsite po kojomis, gali baigtis liūdnai – susidūrimu su gyvate. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja Gabija Laubner pataria, ką daryti, jei akistatos vis dėlto neišvengėte, bei įspėja, kokių veiksmų šiukštu vengti.

Uogų ir grybų sezonas jau ne už kalnų – kaip patartumėt apsiauti einant į mišką?

Kaip rodo praktika, dažniausiai gyvatės žmonėms įkanda į kojas, todėl visiems, planuojantiems keliauti grybauti ar uogauti į drėgnus miškus, raistus, taip pat susiruošusiems į žvejybą ten, kur pakrantės ar paežerės labiau apaugusios, visų pirma, patariame apsiauti guminius aulinius batus.

Taip pat nemažai pacientų susidūrimo su gyvatėmis neišvengia soduose ar daržuose ravėdami tankesnę žolę, todėl, jeigu po tokių darbų pajutote skausmą ar dilgčiojimą rankose, nors gyvatės ir nepastebėjote, reikėtų gerai apsižiūrėti.

Tai gali atsitikti taip, kad žmogus įkandimo ir nepajus? Kokie požymiai, galintys išduoti, jog įkando gyvatė?

Žmogus įkandimą dažniausiai pajaučia, tačiau gali nepamatyti, kas jam įkando. Vis dėlto, gyvatės įkandimas vizualiai yra itin specifiškas, t. y., paliekamos dvi įkandimo žymės, kurių su jokio kito gyvio įkandimu nesupainiosi.

Todėl, jei plika akimi pastebėjote nedideliu atstumu vieną nuo kito išsidėsčiusius taškelius – dantų žymes – tai pirmasis požymis, kad susidūrėte su gyvate. Šiek tiek vėliau pradeda ryškėti ir kiti simptomai – vieta, kur matomi taškeliai, pradeda skaudėti, raudonuoti, tinti, sutrinka galūnės funkcija.

Tačiau noriu pabrėžti, kad konkretūs pojūčiai priklauso nuo keleto svarbių faktorių – nuo nuodų koncentracijos, nes gali atsitikti taip, kad ta pati gyvatė per dieną įkando keletą kartų, o su kiekvienu kartu nuodų koncentracija mažėja, taip pat nuo įkandimo vietos ir paties paciento būklės. Jeigu žmogus, kuriam gyvatė įkando, vaikas ar senyvo amžiaus, toks įkandimas jam gali sukelti rimtesnes pasekmes.

Kokia pirmoji pagalba?

Dažniausiai gyvačių įkandimus pirmiausia lydi panika, nerimas ir išgąstis. Todėl primygtinai siūlau tokioje situacijoje prisiminti, jog, kaip rodo statistika, Lietuvoje nuo vienintelės nuodingos gyvatės – paprastosios angies – įkandimo iki šiol nemirė nė vienas žmogus ir nusiraminus bei, jeigu yra galimybė imobilizavus galūnę, vykti į gydymo įstaigą, kur bus suteikta kvalifikuota pagalba. Optimalus laikas, per kurį reikėtų ją pasiekti – 1 valanda.

Dažnai sakoma, kad reikia iščiulpti nuodus ar galūnę suveržti skarele, raiščiu?

Raginu visus užmiršti šiuos įsisenėjusius mitus, kurie, jeigu bus taikomi, ne tik nepalengvins žmogaus būklės, bet gali ją net pabloginti. Taigi, jokiu būdu nereikėtų bandyti iščiulpti nuodų ar prapjauti įkandimo vietos. Taip pat nepatariama užveržti galūnės, į kurią buvo įkasta. Be to, ne retai žmonės sugalvoja „prideginti“ žaizdą spiritu ar liepsna – to taip griežtai reikėtų vengti.

Taip pat darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai pacientai, kuriems įkando gyvatė, į ligoninę kartu atsiveža ir sugautą „nusikaltusią“ gyvatę. Primygtinai prašome žmonių tokių veiksmų nesiimti ir negaišti laiko, kuris turėtų būti skirtas žmogaus gabenimui į gydymo įstaigą.

Kiek apytiksliai kasmet į RVUL atvyksta pacientų, susidūrusių su gyvatėmis?

Vasaros metu pacientų, patyrusių gyvačių įkandimus, į mūsų skyrių patenka po kelis per savaitę. Šiemet kol kas, reikia pasidžiaugti, tokių nelaimėlių dar neturėjome.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) pradedamas naudoti naujas, modernus 128 sluoksnių kompiuterinės tomografijos aparatas, pakeisiantis iki šiol naudotą 16 sluoksnių prietaisą. Inovatyvi įranga leis greičiau, efektyviau ir saugiau nustatyti įvairius sveikatos sutrikimus ir ypač pasitarnaus RVUL veikiančiame insulto klasteryje ištiriant ir gydant ūmų galvos smegenų kraujotakos sutrikimą patyrusius Vilniaus miesto ir viso Vilniaus regiono gyventojus.

Pasak RVUL gydytojos neurologės dr. Ingos Slautaitės, žmogui patyrus insultą, kiekviena minutė yra gyvybiškai svarbi, todėl tai, kad naujausios kartos aparatu tyrimas gali būti atliekamas greičiau, leis tikėtis geresnių gydymo rezultatų.

„Laikas gydant insultą ir tikintis sėkmės, deja, nėra mūsų sąjungininkas, kiekviena sutaupyta minutė – aukso vertės. Kuo trumpesnis laikas nuo ligos pradžios iki specializuoto gydymo, padedančio atkurti kraujotaką, tuo didesnė tikimybė, kad ligonis visiškai pasveiks. Be to, ypač svarbu tai, kad šį tyrimą galima atlikti ir kai ligonio būklė labai sunki, pavyzdžiui, dirbtinai ventiliuojamiems pacientams. Todėl Ligoninės administracijos sprendimas įsigyti naują įrangą leis svariai pasistūmėti į priekį ir padidinti gydymo sėkmingumą“, – sako dr. I. Slautaitė.

Radiologijos skyriaus vedėjos Ramintos Šydeikienės teigimu, kompiuterinė tomografijos tyrimas –vienas iš pažangiausių šiuolaikiškų tyrimo metodų, atliekamas naudojant jonizuojančią spinduliuotę, kurios pagalba padaromos ašinio pjūvio vaizdinės nuotraukos.

„Kompiuteriniu tomografu atliekami galvos smegenų, kaklo, krūtinės ląstos, pilvo, dubens, stuburo, galūnių ar kitos srities radiologiniai tyrimai. Šis tyrimas yra pirmo pasirinkimo tyrimas, kai būtinas skubus ištyrimas: pacientams, kuriems įtariamas ūmus insultas, patyrusiems traumą, esant kraujagyslių pažeidimams, taip pat neramiems ar nesąmoningiems pacientams, kurių gyvybė palaikoma specialiais aparatais“, – sako gyd. R. Šydeikienė.

Be to, gydytoja pastebi ir kitą svarbų naujos įrangos pranašumą – tyrimas taps saugesnis, nes pacientas jonizuojančia spinduliuote bus veikiamas žymiai trumpesnį laiką.

Naujuoju kompiuteriniu tomografu bus galima atlikti galvos smegenų perfuzijos tyrimą, kuris suteikia galimybę kiekybiškai įvertinti galvos smegenų kraujotaką, smegenų audinio pakenkimo apimtį, nustatyti galvos smegenų audinio grįžtamus ir negrįžtamus pakitimus. Šios naujosios įrangos galimybės pasitarnaus parenkant ankstyvo ūmaus insulto gydymo taktiką (trombolizę, mechaninę trombektomiją).

Be to, nauja, pažangia įranga bus gaunama geresnė radiologinių vaizdų kokybė, atsiras galimybė atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas, o tai leis gydytojams radiologams ir gydytojams specialistams tiksliau pamatyti smulkesnius, subtilesnius pakitimus, laiku diagnozuoti ligą ir pradėti gydymą.

Papildoma informacija

Nuo 2014 m. sausio 1 dienos RVUL veikia insulto klasteris – insulto diagnostikos ir gydymo centras, t. y., organizacinė struktūra, apimanti įvairių sričių specialistus, veikianti 24 valandas per parą ir užtikrinanti ankstyvą insulto diagnostiką, atranką ir galimybę reperfuziniam gydymui (kraujotakos atkūrimui galvos smegenų arterijose), tolimesnę ligonio priežiūrą ir gydymą. Aiškus paskirstymas turi garantuoti, kad nelaimės užkluptas pacientas laiku pateks ten, kur gaus tinkamiausią gydymą. Tokį gydymą šiuo metu Lietuvoje gali suteikti specializuoti centrai, įsteigti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninėse.