Dalia Smagurauskaitė

„Mūsų komandos užduotis – kovoti su klastinga aneurizmos diagnoze. Pacientės Jolantos atveju, šiai kovai pasirinkome pasirinkome patį šiuolaikiškiausią, moksliniais įrodymais pagrįstą ir pacientei tinkamiausią gydymo būdą, – sako intervencinės radiologijos gydytojas Andrejus Afanasjevas, prieš mėnesį į pacientės smegenų kraujagyslę implantavęs stentą per itin mažą mikrokateterį – pirmą tokio tipo stentą Lietuvoje. Į pilnavertį gyvenimą sėkmingai grįžusi moteris šią minimaliai invazyvią intervencinės radiologijos operaciją vadina stebuklu.

Gydymą prilygina stebuklui

„Buvo sekmadienis. Užsukau pas kaimynę, po keliolikos minučių grįžau namo ir bum – tarsi kas būtų stipriai smogęs į galvą, – prisimena Jolanta, kuriai 2017-ųjų pavasarį plyšo smegenų aneurizma. – Buvo labai netikėta, nes iki tol jaučiausi gerai. Po „smūgio“ vos nuėjau iki lovos ir atsiguliau, sąmonė tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo, pykino, vėmiau. Laimė, namuose buvo vyras, jis iškvietė pagalbą. Atvažiavę paramedikai kaip galėdami greičiau mane nugabeno į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Prisimenu tiek, kad prieš operaciją gydytojas A. Afanasjevas man pasakė: „Jolanta, mes tau padėsime.“

Praėjus trims savaitėms po sėkmingai atliktos smegenų aneurizmos embolizacijos Jolanta išvyko namo, vėliau atliko reabilitaciją ir grįžo į darbą. „Po metų turėjau pasidaryti tyrimus, jų rezultatai buvo geri. Bet šių metų pradžioje pradėjau kažką įtarti – nieko neskaudėjo, tik nuolat lydėjo keistas, sunkiai apibūdinamas pojūtis galvoje, todėl vėl kreipiausi į gydytoją A. Afanasjevą. Paaiškėjo, kad prieš du metus embolizuota aneurizma vėl pradėjo augti. Balandžio pabaigoje gydytojas į pažeistą galvos kraujagyslę implantavo stentą (mažą tinklinį vamzdelį). Praėjus vos 3 savaitėms po operacijos jau galėjau grįžti į darbą“, – toliau pasakoja Jolanta.

Paklausta, kaip jaučiasi, moteris šypsodamasi sako, kad gydytojas jai padovanojo gyvenimą ir išsaugojo darbingumą: „Nors ir pati dirbu ligoninėje, man tai prilygsta stebuklui, esu be galo dėkinga talentingam gydytojui A. Afanasjevui ir jokiais žodžiais negaliu to išreikšti.“

Per kirkšnį iki smegenų

Pacientės Jolantos istoriją RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjevas vadina ne stebuklu, o medicinos pažanga – nuolat tobulėjanti intervencinė radiologija suteikia galimybę gydyti pacientus su plyšusia aneurizma greitai, efektyviai ir minimaliai invazyviai. „Jolanta buvo atvežta į Skubios pagalbos skyrių. Padarę galvos smegenų kompiuterinės tomografijos angiografiją pamatėme, kad plyšo aneurizma. Tokiais atvejais Lietuvoje gali būti taikomi du gydymo būdai – atvira operacija pasiekiant kraujagyslę per angą kaukolėje arba minimaliai invazyvi operacija, vadinama aneurizmos embolizacija. Pasirinkome pastarąją.

Operacija atliekama per kirkšnį – pasitelkę rentgeno spindulius ir kontrastinę medžiagą arterijomis galime nukeliauti iki pažeistos kraujagyslės vietos ir ją, paprastai tariant, užkimšti. Operaciją reikia atlikti kuo skubiau, nes bėgant laikui didėja rizika, kad aneurizma plyš dar kartą, taip ženkliai padidindama ir mirties tikimybę. Būtent intervencinėje radiologijoje naudojami gydymo metodai leidžia veikti greitai ir tiksliai: įvertinę kompiuterinės tomografijos tyrimą ir nustatę aneurizmos vietą, sudėliojame gydymo planą ir nedelsdami pradedame dirbti – operacinėje po dūrio į kirkšnį vos po kelių minučių jau būname smegenų kraujagyslėse ir galime pradėti gydymą. Be to, intervencinės radiologijos metodus aneurizmų gydymui galima taikyti beveik visiems pacientams“, – sako gydytojas A. Afanasjevas.

Jis priduria, kad neurointervencinė radiologija turi ir daugiau privalumų – operacija trunka trumpiau, pacientas išrašomas iš ligoninės vos po kelių dienų ir greičiau grįžta į pilnavertį gyvenimą. Be to, anot gydytojo, šioje medicinos srityje vyksta savotiškos varžybos – intervencinės radiologijos prietaisai ir priemonės tobulėja kone kasmet, tad pacientus galima gydyti vis efektyviau ir greičiau.

Lietuvoje panaudotas pirmą kartą

Aneurizma yra kraujagyslių liga, o tai reiškia, kad visas kraujagyslės segmentas, kuriame ji yra, gali būti silpnesnis, pažeistas. Dėl to pacientai ir po aneurizmos embolizacijos yra stebimi, tikrinami kas metus ar dažniau. „Sekdami Jolantos būklę, šiais metais pastebėjome pakitimus kraujagyslėje, kurie ateityje galėjo išsivystyti į aneurizmą, ir nusprendėme implantuoti stentą – srovės nukreipėją, sujungiantį du nepažeistus kraujagyslės segmentus ir sutvirtinantį pažeistą kraujagyslės dalį tarp jų“, – paaiškina gydytojas.

Jis pabrėžia, kad visai neseniai buvo sukurtas ypatingai mažas stentas, kurį į smegenis galima „nugabenti“ per itin siaurą, apie pusės milimetro skersmens mikrokateterį: „Šį naujo tipo stentą Lietuvoje pirmą kartą panaudojo būtent mūsų komanda Jolantos operacijos metu. Stentas labai patogus, nes lengvai naviguojamas – prisiminkite, kad nuo kirkšnies per įvestą mikrokateterį jį turime „nugabenti“ iki pažeistos kraujagyslės vietos smegenyse. Kraujagyslės žmogaus kūnu išvedžiotos ne kaip tiesūs vamzdžiai, jos yra vingiuotos, tad mums tenka tuos vingius įveikti – kuo stentas mažesnis, plonesnis ir lengviau implantuojamas, tuo patogiau ir saugiau šią procedūrą atlikti. Pasiekęs reikiamą vietą stentas išsiplečia, apgaubia pažeistą kraujagyslės segmentą ir apsaugo nuo kraujo srovės spaudimo ir naujos aneurizmos susidarymo. Iš šalies gali atrodyti, kad milimetro dalys nieko nereiškia, bet mūsų darbe jos labai svarbios.“

Paklaustas, ar Jolantos problema buvo visiškai išspęsta, gydytojas A. Afanasjevas sako, kad moteris po 6–12 mėnesių turės atlikti tyrimus, tačiau patikina, kad srovės nukreipėjai yra vienas efektyviausių aneurizmų gydymo būdų – jų veiksmingumas siekia 90 proc., jie ženkliai sumažina aneurizmų plyšimo riziką ir prailgina pacientų, turinčių smegenų aneurizmą, gyvenimą. Operacija yra minimaliai invazyvi, todėl žmogus iš ligoninės gali būti išrašomas vos kelių dienų ir neužilgo grįžti į pilnavertį gyvenimą.

„Vien pagalvojus apie buvimą tarp kolegų ar draugų, apimdavo siaubas“, – prisimena pacientė Daiva, kelerius metus kentusi po gimdymo atsiradusį šlapimo nelaikymą. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbantis gydytojas urologas Donatas Šlaitas teigia, kad tokių istorijų pasitaiko neretai, nes pacientės kreiptis gėdijasi arba paprasčiausiai klaidingai galvoja, kad gydymo šiai ligai nėra. Toks įsitikinimas neteisingas, nes moterų šlapimo nelaikymą galima gydyti medikamentais, fizioterapija arba inovatyviomis operacijomis.

Grėsė net depresija

„Po antrojo gimdymo susidūriau su šlapimo nelaikymu, tačiau pagalbos į gydytojus nesikreipiau, paprasčiausiai užsidariau namuose. Man buvo gėda – jauna ir nelaikau šlapimo. Nenorėjau su niekuo apie tai kalbėti – nei su vyru, nei su draugėmis, nei su gydytoju. Draugai ir artimieji manė, kad jų vengiu, nes esu pavargusi, neišsimiegojusi dėl pagausėjusios šeimos“, – pasakoja pacientė Daiva. Dabar ji svarsto, kad tokį klaidingą įsitikinimą lėmė moters artimoje aplinkoje nuo seno vyravęs požiūris, jog šlapimo nelaikymas nėra liga, todėl lieka su tuo tik susitaikyti.

Moteris prisimena, kad artinantis laikui grįžti į darbą po motinystės atostogų, ją buvo apėmęs didžiulis nerimas: „Vien pagalvojus apie buvimą tarp žmonių, apimdavo siaubas. Neištvėrusi įtampos pradėjau ieškoti informacijos ir sužinojau, kad šlapimo nelaikymą galima gydyti, apsilankiau pas gydytoją, kuris nuramino ir patikino, kad tikrai nesu tokia vienintelė, bei pasiūlė kelias išeitis.“

Gydytojas urologas Donatas Šlaitas patvirtina – šlapimo nelaikymas Lietuvoje kamuoja apie 30 proc. įvairaus amžiaus moterų. „Tai nėra tik medicininė, bet ir psichologinė, socialinė, net ekonominė problema. Šlapimo nelaikymas sumažina moters fizinį aktyvumą, darbingumą, pasikeičia moters elgesys, pavyzdžiui, ji pradeda vengti bendravimo su žmonėmis ir pasmerkia save visuomeninei atskirčiai. Su amžiumi ši problema tampa dar opesnė. Deja, klaidingai tikima, kad nelaikyti šlapimo, ypač vyresniame amžiuje, tarsi „priklauso“ natūraliai. Noriu paraginti atsikratyti šio mito – nevalingas šlapimo išsiskyrimas atsiranda dėl įvairių priežasčių, kurias nustatę galime pritaikyti individualų kompleksinį gydymą ir grąžinti moteriai kokybišką gyvenimą, nesvarbu, kokio amžiaus ji būtų“, – sako gydytojas.

Priežasčių – ne viena

Gydytojas urologas D. Šlaitas pasakoja, kad šlapimo nelaikymą gali sukelti įvairios priežastys, kurias jis skirsto į dvi pagrindines grupes. Pirmoji, kai šlapimo nelaikymas atsiranda dėl įvairių nervų sistemos ligų, pavyzdžiui, išsėtinės sklerozės, Parkinsono ligos, stuburo, galvos smegenų traumos, uždegimų, infekcijų. Antroji – dėl šlapimo pūslės organų ligų, pavyzdžiui, įvairių lėtinės kilmės šlapimo pūslės uždegimų, radiacinių pakitimų po švitinimų, po ginekologinių operacijų.

Ypač dažnai šlapimo nelaiko pagimdžiusios ir vyresnio amžiaus moterys. Po nėštumo, ypatingai jei jis buvo sunkesnis, moterims gali pasireikšti įtampos šlapimo nelaikymas, t. y., šlapimas gali nevalingai išsiskirti juokiantis, čiaudėjant, kosint, keliant sunkius daiktus, staiga atsiradus stipriam norui šlapintis, persipildžius šlapimo pūslei.

Labai dažnai šlapimo nelaiko vyresnės, į pomenopauzinį tarpsnį įžengusios moterys. Šiuo gyvenimo laikotarpiu pradeda mažėti estrogeno hormono, dubens raumenys silpsta ir tampa ne tokie elastingi, todėl nusileidžia šlapimo pūslė ir atsiranda nevalingas šlapimo nutekėjimas. Vienoms moterims šlapimo kiekis būna labai mažas, vos keli lašai, kitoms – išteka daugiau.

Sintetinio raiščio implantacija

„Negydomas šlapimo nelaikymas sukelia įvairių nepatogumų, o kartais gali baigtis komplikacijomis. Pirma, gali išsivystyti šlapimo takų infekcija. Antra, nevalingai išsiskiriantis šlapimas patenka ant audinių ar į makštį ir gali sukelti įvairių odos ir makšties susirgimų, sudirginimų. Norint išvengti negalavimų, reikia kreiptis pagalbos į profesionalus ir kartu rasti tinkamiausią gydymo strategiją“, – kviečia gydytojas urologas.

Šlapimo nelaikymą galima gydyti keliais būdais, dažniausiai pradedama nuo medikamentų, fizioterapijos ir mankštų. Jei toks gydymas neefektyvus, tuomet rekomenduojama minimaliai invazinė operacija.  Gydytojas urologas D. Šlaitas sako, kad RVUL Urologijos skyriuje ypač dažnai atliekama transobturatorinė pouretrinio raiščio implantacija (TOT operacija): „Operacijos metu padarome du mažus, 15–20 mm pjūvius kirkšnyse ir makštyje arba tik vieną mažą pjūvį makštyje ir po šlaple implantuojame sintetinį tinklelį, kuris pakelia šlaplės vidurinę dalį, sustiprina tarpvietės audinius ir pagerina šlapimo sulaikymo funkciją.“

Gydytojas urologas pabrėžia, kad pouretrinio tinklelio implantacijos operacija turi daug privalumų. Ji yra minimaliai invazinė ir užtrunka vos 15–30 min., tad ir hospitalizacijos laikas yra trumpas. Pacientės operaciją lengvai ištveria, nes nebūtina atlikti bendrosios nejautros, darbingumas atsistato po 2–4 savaičių, komplikacijų pasitaiko retai, gydymo veiksmingumas yra apie 80–90 proc., o rezultatas – ilgalaikis. Atviros operacijos irgi galimos, tačiau jų metu būtina atlikti didesnį pjūvį, todėl gijimas būna ilgesnis, darbingumas atsistato vėliau.

Prevencijos būdas – Kėgelio pratimai

Vienas iš šlapimo nelaikymo prevencijos būdų yra pratimai, stiprinantys dubens dugno raumenis, kurių funkcija labai svarbi – prilaikyti dubens dugno organus, o kartu ir šlapimo pūslę. Jei dubens dugno raumenys tvirti – šlapimo nelaikymo tikimybė gerokai sumažėja.

„Amerikietis ginekologas Arnoldas Kėgelis prieš daugiau nei 70 metų atkreipė dėmesį į dubens raumenis stiprinančių pratimų naudą siekiant sumažinti šlapimo nelaikymo tikimybę po gimdymo ir tonizuoti ištemptus makšties raumenis, kontroliuoti tuštinimosi procesą, sumažinti apatinių nugaros ir pilvo dalių skausmą, taip pat gerinti seksualinę funkciją. Pratimams pakanka vos kelių minučių per dieną, juos nesunkiai galima atlikti namuose. Kad Kėgelio pratimai būtų efektyvūs, juos atlikti reikia reguliariai, o pirmieji rezultatai juntami po 1–3 mėnesių nuo treniruočių pradžios“, – teigia gydytojas urologas D. Šlaitas.

Kaip sako specialistas, šie pratimai tikrai nėra naujiena ar madinga trumpalaikė tendencija, o laiko patikrintas, paprastas ir nemokamas būdas stiprinti dubens raumenis.

Kėgelio pratimų pavyzdžiai:

Atsigulkite ant nugaros, sulenkite kelius, pėdomis remkitės į grindis, rankas laikykite pečių plotyje. Šiek tiek pakelkite dubenį ir įtraukite dubens raumenis. Skaičiuokite iki 5 ir nuleiskite dubenį, pratimą pakartokite 5 kartus.

Šį pratimą galite daryti ir „greituoju“ būdu – pakelkite dubenį ir staigiai įtraukite dubens raumenis. Pratimą daryti pakaitomis su „lėtuoju“ būdu.

Nepamirškite įtempti dubens dugno raumenų ir tada, kai čiaudėjate, kosėjate, juokiatės ar keliate nešulį, kai stojatės ar sėdatės.

Dar vienas paprastas pratimas: sutraukti ir atpalaiduoti išeinamosios angos raumenis. Šį pratimą galima atlikti bet kuriuo metu, kelis kartus per dieną.

„Anesteziologas yra ir gydytojas, ir inžinierius, vaistais ir aparatais gebantis kontroliuoti žmogaus miego gylį bei kitas gyvybines funkcijas“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė Gabrielė Ledinauskienė. Ji prasitaria, kad kartais šios specialybės gydytojai jaučiasi neįvertinti ar pamiršti, bet tokius jausmus nusveria pasitenkinimas pasiektais rezultatais ir stebinantys pacientų pasakojimai apie malonius sapnus.

Įgijusi medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją pasirinkote Anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentūros studijas, dabar dirbate gydytoja anesteziologe reanimatologe. Kas lėmė jūsų pasirinkimą?

Studijų metais neturėjau vienos mane dominusios srities, todėl ir patiko anesteziologija – joje reikia išmanyti ir gebėti vertinti visą organizmą – kvėpavimo, širdies, inkstų ir kitas sistemas. Narkozės ir operacijos metu yra veikiamos visas žmogaus organizmas, o gydytojas anesteziologas visų pirma atsako už paciento būklę chirurginės intervencijos metu.

Darbe naudojame įvairius aparatus – gyvybinių funkcijų sekimo, anestezijos ir kvėpavimo, ultragarso ir kitus. Tad gydytojas anesteziologas privalo būti ir inžinierius, išmanantis šių prietaisų veikimo principus. Dar vienas mane patraukęs šios specialybės aspektas – tai procedūrų įvairovė: nuo kvėpavimo takų valdymo iki įvairių kraujagyslių punkcijų, nervų blokavimo. Anesteziologijos srityje nuolat atsiranda naujų vaistų ir metodų – man patinka šias naujoves sekti, domėtis ir pritaikyti praktikoje.

Be viso to, labai žavi idėja, kad vaistais ir aparatais galiu kontroliuoti žmogaus sąmonę ir apsaugoti jį nuo nemalonių pojūčių. Dažnai operacijos metu susimąstau – pacientas miega, chirurgas tuo metu operuoja, o atsibudęs žmogus pasako, kad labai maloniai pamiegojo. Mane iki šiol tai labai žavi ir stebina.

Kokios asmeninės savybės reikalingos gydytojui anesteziologui reanimatologui?

Šiame darbe labai svarbi greita orientacija ir reakcija į besikeičiančią situaciją. Jei operacija vyksta sklandžiai, galiu būti rami, tačiau jei kas nors nutinka – mąstyti ir priimti sprendimus turiu labai greitai, nes pasekmės gali būti neatitaisomos. Taip pat privalau prisiminti ir vienu metu apdoroti daug informacijos: planuodama operaciją, turiu įvertinti kiekvieną organų sistemos elementą bei suprasti kaip chirurginė intervencija paveiks paciento būklę.

Dažnai klaidingai manoma, kad gydytojas anesteziologas dalyvauja tik pačioje operacijos pradžioje. Tai yra netiesa – su pacientu būname visą laiką, todėl turime pasiruošti įvairiems scenarijams, pavyzdžiui, nukraujavimui, kraujospūdžio svyravimams, ilgos operacijos trukmės padariniams ir kt. Viskam turiu būti pasiruošusi iš anksto. Be to, labai svarbus ir gebėjimas komunikuoti tiek su kitais komandos nariais, tiek su pacientu.

Išsakėte labai intriguojančią mintį, kad gydytojas anesteziologas reanimatologas tarsi kontroliuoja žmogaus sąmonę. Gal galite papasakoti, kas vyksta bendrosios nejautros metu?

Bendrosios nejautros metu mes užmigdome ir paralyžiuojame pacientą. Pagrindinis anestezijos tikslas – suteikti galimybę chirurgui be trukdžių atlikti operaciją. Užmigdžius ir paralyžavus pacientą, jis pats kvėpuoti negali, todėl įvedame vamzdelį į kvėpavimo takus ir prijungiame prie aparato, kuris kvėpuoja už pacientą. Būtent kvėpavimo takų valdymas yra pats svarbiausias anesteziologo įgūdis. Nepavykus „pavaduoti“ kvėpavimo funkcijos, pacientas negauna deguonies, o jo stygius lemia smegenų žūtį. Tai labai atsakingas momentas, bet išsigąsti nereikia: šiais laikais turime galimybę sekti gyvybines funkcijas, taip pat turime įvairių prietaisų, kurie padeda esant sudėtingesnei situacijai.

Jau užmigdę pacientą ir prijungę jį prie anestezijos aparato, stebime jo įvairius parametrus, pavyzdžiui, kraujospūdį, pulsą, deguonies kiekį kraujyje, taip pat galime sekti ir valdyti miego gylį, koreguoti kraujospūdžio, pulso svyravimus ir kt. Po operacijos pažadiname pacientą ir, esant pakankamam sąmonės lygiui bei kvėpavimui, pašaliname vamzdelį. Dažnai pacientai prisimena tik tą momentą, kai uždėjome kaukę ir jie užmigo. Vienintelis nemalonus pojūtis, kad vyko „kažkas daugiau“ – tai gerklės skausmas dėl joje buvusio vamzdelio.

Kas Jūsų darbe sunkiausia?

Sunkiausia yra nepasimesti atsiradus netikėtoms komplikacijoms operacijos metu. Kadangi pacientas yra paralyžuotas ir negali kvėpuoti, būtina reaguoti greitai ir atlikti visus reikalingus veiksmus teisinga seka. Tokia situacija gali sukelti daug streso, o taip pat ir po jos dar ilgai iškylančių apmąstymų, kaip buvo galima to išvengti ir ar stabilizuojant situaciją viskas buvo padaryta teisingai.

Kalbant apie kasdienius dalykus, tai dažnai paruošti gerą operacijos planą pacientui tikrai nėra lengva. Pasitaiko gretutinių ligų, į kurias būtina atsižvelgti, o dabar situaciją apsunkina ir pandemija. Skubios pagalbos skyriuje dar spaudžia laikas. Pasitaiko situacijų, kai dėl labai didelio pacientų srauto privalome pasirinkti, kurį pacientą operuosime pirmą. Kartais net jau būnant operacinėje kažkurią operaciją tenka nukelti, nes atsirado kitas – sudėtingesnis atvejis, nebegalintis laukti nė minutės. Tada būna nemalonu, bet tokius sprendimus priimti reikia.

Ar operacinėje labai svarbus komandinis darbas?

Taip, jokia operacija apskritai negalėtų vykti be komandinio darbo. Į operuojančią komandą įeina daug narių – chirurgai, anestezistai, instrumentatoriai, operacinės padėjėjai, asistentai. Trūkstant bent vieno iš jų operacija vykti negali. Operacinėje labai svarbus susikalbėjimas tarp kolegų ir empatija. Taip pat svarbus supratimas, kas už ką atsakingas. Pavyzdžiui, chirurgai baigę operaciją išeina, o mes liekame žadinti paciento. Pacientą išvežus operacinės padėjėjai ir anestezistė tvarko, valo operacinę. Be to, mūsų darbe pasitaiko dienų, kai nelieka laiko pertraukėlei ar pietums, todėl turime vieni kitiems padėti, būti supratingais.

Į RVUL patenka tiek skubios pagalbos ieškantys, tiek ir planiniam gydymui atvykstantys pacientai. Kuo jums, kaip gydytojai anesteziologei reanimatologei, šios dvi kategorijos skiriasi?

Bene didžiausias skirtumas yra reagavimo į situaciją greitis ir nežinomybė – juk apie skubiai atgabentą pacientą dažniausiai mažai ką žinome. Tačiau nebūtinai su į skubios pagalbos skyrių patekusiu pacientu dirbti sunkiau. Vadinamieji „planiniai“ pacientai dažnai turi ypatingų ar retų ligų, tad ir jų paruošimas operacijai gali būti sudėtingas, reikalaujantis daugiau darbo, informacijos ir apmąstymų.

Dažnai pacientai, prieš kreipdamiesi į gydytoją, jau turi susidarę išankstinę nuomonę, kokio tipo nejautros norėtų. Ar visada atsižvelgiate į paciento nuomonę?

Pirmiausia, visada pacientui bandau paaiškinti, kokie yra regioninės nejautros ir bendrosios nejautros privalumai ir trūkumai, kokiais atvejais koks būdas yra taikomas ir kodėl. Dažnai operuojant galūnes dėl geresnio nuskausminimo pooperaciniu laikotarpiu taikome regioninę nejautrą. Tokios nejautros metu galime suleisti vaistų į nugaros smegenų kanalą ir žmogus kuriam laikui nejudins ir nejaus kojų, tačiau išliks sąmoningas, arba galime suleisti vaistų šalia nervo ir taip „atjungti“ ranką ar koją. O pacientai labai dažnai nori giliai miegoti ir nieko negirdėti. Puikiai suprantu jų nerimą ir norą. Jei žmogus yra jaunas ir sveikas, tuomet tikrai gali rinktis – regioninė ar bendroji nejautra, ar net jų kombinacija. Tačiau jei pacientas turi daug gretutinių ligų, bendrosios nejautros keliama rizika yra didesnė nei regioninės, todėl rekomenduojame pastarąją. Žinoma, norėdami suteikti daugiau komforto, galime skirti raminančių vaistų, kurie padeda jaustis geriau, tačiau nuo šių vaistų pacientas pilnai neužmiega – gali girdėti kas vyksta operacinėje.

Šiais laikais kiekvienas gali pasitarti ir su visagaliu „daktaru guglu“. Ar susiduriate su pacientais, tikinčiais įvairiais internete skleidžiamais mitais apie nejautrą? Kokie mitai pasitaiko dažniausiai?

Mitų tikrai pasitaiko, galbūt tai yra filmų įtaka. Paaiškinus, kaip veikia anestezija, dažnas nustemba – paprastai manoma, kad uždedame žmogui ant veido kaukę ir jis užmiega. Kai kurie pacientai nė neįsivaizduoja, kas vyksta iš tiesų, todėl papasakojus išsigąsta. Tokiais atvejais bandau paaiškinti nepagražindama, bet ir negąsdindama. Taip, egzistuoja tam tikra rizika, ir pacientas nuo bendrosios nejautros gali numirti ar likti neįgaliu, bet tai yra ypatingai reti atvejai.

Grįžtant prie mitų, žmonės tikrai labai dažnai baiminasi, kad pabus iš bendrosios nejautros operacijos metu. Manau, kad šis mitas kyla iš nesupratimo, kas apskritai yra bendroji nejautra. O juk taikydami šį būdą narkozės gylį visą laiką sekame ekrane ir reikalui esant galime koreguoti, tad pabusti tikrai neįmanoma. Regioninės nejautros atveju pasitaiko, kad paskyrus raminamųjų vaistų žmogus užmiega, o vėliau pabunda ir girdi operacijos eigą. Tačiau skausmo pacientas tikrai nejaučia.

Dar vienas mitas, kad bendroji nejautra kenkia smegenims ir atminčiai. Narkozė nei smegenims, nei atminčiai nekenkia, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus yra gerokai vyresnio amžiaus ir turi polinkį į demenciją arba Alzheimerio ligą. Bet net ir tokiais atvejais nebūna taip, kad žmogus iki operacijos turėjo atmintį ir ji staiga dingo.

Pasitaiko ir baimė nevalingai kalbėti bendrosios nejautros metu. Bet pacientas būna prijungtas prie kvėpavimą palaikančio aparato su vamzdeliu burnoje ir pasakyti nieko negali. Be to, jis yra ir paralyžuotas, todėl negalėtų kalbėti net jei būtų sąmoningas. Kartais žmogui pasakome, kad mes jam tikrai neleisime kalbėti ir trukdyti chirurgui (juokiasi). O apibendrindama galiu tik priminti, kad jau daugybę metų kasdien visame pasaulyje vyksta milijonai operacijų – jei šiuolaikinė anestezija būtų tokia kenksminga kaip vaizduojama mituose, tikrai būtume tai pastebėję ir ieškoję kitokių sprendimų.

Esate jaunosios kartos gydytoja anesteziologė reanimatologė. Ar pastebite mokyklų skirtumų?

Anksčiau gydytojai anesteziologai labiau koncentruodavosi į tai, kas vyksta operacijos metu. Dabar anesteziologo dėmesio laukas išsiplėtė – mūsų darbas apima ir paciento paruošimą operacijai, ir pačią operaciją, ir pooperacinį periodą. Mokomės ir praktikoje pritaikome naujausius anesteziologijos metodus, siekiame išvengti komplikacijų ne tik operacijos metu, bet ir galimų komplikacijų praėjus net keliems mėnesiams po jos. Tai, manau, ir yra esminis skirtumas. Tačiau mūsų specialybės atstovus visada vienija bendras tikslas – padaryti viską, kad operacija praeitų sėkmingai.

Gerbiami kolegos,

atstovaudami profesijai, kurią renkasi tik nepaprastai drąsūs, ryžtingi ir savo pašaukimui atsidavę žmonės, kasdien susiduriate su iššūkiais ir netikėtomis situacijomis, o daugybė pacientų nedvejodami Jums patiki savo brangiausią turtą – sveikatą ir gyvybę.

Medicinos darbuotojų dienos proga nuoširdžiai dėkoju Jums už susitelkimą pačiu sunkiausiu – pandemijos metu, besąlygiškai vykdomą mediko pareigą, pacientams suteiktą viltį ir grąžintą sveikatą.

Tegul šiame atsakingame ir pasiaukojimo kupiname darbe Jus visada lydi neišsenkanti ištvermė ir optimizmas. Tegul Jūsų pastangos būna apdovanotos nuoširdžiomis pacientų šypsenomis ir širdis sušildančiais dėkingumo žodžiais ne tik šiandien, bet kiekvieną dieną.

Su Medicinos darbuotojų diena!

 

VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė

„Migrena yra rimta liga, todėl ja sergantieji neturėtų būti stigmatizuojami“, – sako RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis. Anot jo, migrenos savigyda gali nuvesti iki priklausomybės nuo nuskausminamųjų vaistų, todėl reikėtų kreiptis į gydytoją neurologą, kuris padės profesionaliai sukontroliuoti migrenos priepuolius ir parinks profilaktinį gydymą.

Savigyda kelia grėsmę

Galvos skausmai skirstomi į dvi grupes: pirminius ir simptominius. Simptominis galvos skausmas gali būti kitos ligos požymiu, o pirminis galvos skausmas neturi aiškios priežasties. Vienas tokių pirminių galvos skausmų ir yra migrena. Yra žinomi migrenos provokuojantys veiksniai: pavyzdžiui, emocinė įtampa, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, kai kurie maisto produktai. Šia liga dažniau serga jaunesnio amžiaus moterys. Migrenos priepuolių metu dažniausiai jaučiamas pulsuojantis galvos skausmas vienoje galvos pusėje, trunkantis nuo kelių valandų iki kelių dienų. Skausmą dažnai lydi pykinimas, vėmimas, padidintas jautrumas šviesai ir garsui. Priepuolio metu žmogus būna nedarbingas, o jam pasibaigus jaučiasi pavargęs, jam reikia poilsio. Deja, neegzistuoja ir vaistai migrenos priežasčiai gydyti ir pašalinti.

Šalia nedarbingumo ir suprastėjusios gyvenimo kokybės, doc. dr. A. Vilionskis išskiria dar vieną šios ligos sukeliamą problemą: „Nuo migrenos kenčiantys žmonės dažnai nesikreipia į gydytojus ir bando gydytis patys. Kiekvienam migrenos priepuoliui palengvinti jie suvartoja labai daug neefektyvių vaistų, ilgai juos vartojant atsiranda analgetikų sukeliamas galvos skausmas. Todėl žmogus vaistus nuo skausmo turi vartoti vis dažniau ir vis didesnėmis dozėmis. Tokio galvos skausmo gydymas yra didelis iššūkis tiek gydytojui, tiek pačiam pacientui, jis yra ilgas ir reikalauja kompleksinio gydymo. Savigyda tikrai nėra geriausias pasirinkimas, nes tik pas gydytoją neurologą galima gauti profesionalią pagalbą.“

Nepagydoma, bet kontroliuojama

Pasak doc. dr. A. Vilionskio, nors migrenos išgydyti ir neįmanoma, tačiau gydytojui neurologui padedant galima kontroliuoti priepuolius ir ženkliai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Nusprendus ieškoti profesionalios pagalbos, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir gauti siuntimą neurologo konsultacijai. „Būtų puiku, jei pas neurologą žmogus atvyktų jau turėdamas bendro ir biochemininio kraujo tyrimo rezultatus. Neurologas gali paskirti ir papildomus tyrimus, kurie padės atmesti ar patvirtinti kitų ligų, galinčių imituoti migrenos priepuolius, diagnozę, pavyzdžiui, galvos auglį arba kitą struktūrinį pažeidimą“, – pataria doc. dr. A. Vilionskis.

Nors tiksli pirminė migrenos priežastis nėra žinoma, tačiau kiekvienu atveju reikia stengtis išsiaiškinti migrenos priepuolį provokuojančius veiksnius. Anot gydytojo neurologo, migrenos kontrolei labai svarbu juos žinoti ir stengtis pašalinti, sumažinti jų įtaką: „Šie veiksniai yra individualūs, todėl kiekvienas migrena sergantis žmogus turi save stebėti ir stengtis juos identifikuoti. Tai gali būti emocinis stresas, elgesio sutrikimai, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, menstruacinis ciklas, tam tikri maisto produktai – alkoholis, šokoladas, citrusiniai vaisiai, sūris, kai kurie prieskoniai, maisto priedai ir konservantai. Vienas iš veiksnių gali būti ir ilgesnis miegas, sukeliantis vadinamąją „savaitgalio migreną“, kai anksti ryte keltis įpratęs žmogus savaitgalį nusprendžia pamiegoti ilgiau ir atsibunda su galvos skausmu. Labai intensyvus fizinis aktyvumas taip pat gali išprovokuoti migrenos priepuolį.“

Gydytojas neurologas pataria gydant migreną turėti „migrenos dienoraštį“, kuriame būtina žymėti datas, kada žmogus patyrė migrenos priepuolį, jo intensyvumą ir trukmę, kada vartojo vaistus nuo skausmo. Tai leidžia objektyviai vertinti migrenos priepuolių dažnį, vartojamų vaistų kiekį.

Patvirtinus migrenos diagnozę ir išsiaiškinus ją provokuojančius veiksnius galima parinkti efektyvų gydymą ir sėkmingai kontroliuoti ligą. Migrenos priepuolį efektyviai malšina specifiniai vaistai, kurie, skirtingai nuo įprastų nuskausminamųjų, ne tik efektyviai sumažina galvos skausmą, bet ir jį lydinčius simptomus, pavyzdžiui, šviesos baimę, pykinimą, vėmimą, grąžina darbingumą. Tačiau doc. dr. A. Vilionskis primena, kad šitie vaistai gali sukelti tam tikrus šalutinius poveikius, todėl jų negalima pradėti vartoti savo nuožiūra, būtina pasitarti su gydytoju.

Migrenos profilaktika

Jei migrenos priepuoliai reti, žmogus nedarbingas 1–2 dienas per mėnesį, profilaktinis medikamentinis gydymas nebūtinas. Jei priepuoliai kartojasi dažniau ir trunka po kelias dienas, žmogus dėl migrenos yra nedarbingas 5–6 dienas per mėnesį, kartu su gydytoju neurologu reikėtų apsvarstyti medikamentinės profilaktikos galimybę.

„Egzistuoja medikamentinė ir nemedikamentinė migrenos profilaktika. Nemedikamentinė profilaktika yra tada, kai pašalinami migrenos priepuolį provokuojantys veiksniai, žmogus stengiasi taisyklingai maitintis, yra fiziškai aktyvus, atsisako žalingų įpročių. Medikamentinei migrenos profilaktikai gydytojas neurologas skiria vaistus, kuriuos reikia gerti reguliariai, o jų paskirtis yra sumažinti migreninio skausmo stiprumą ir dažnį“, – sako doc. dr. A. Vilionskis.

Bene svarbiausias nuo migrenos kenčiantiems žmonėms kylantis klausimas – kokio rezultato gali tikėtis žmogus, pradėjęs medikamentinę profilaktiką ir vengiantis migreną išprovokuojančių veiksnių? Doc. dr. A. Vilionskis teigia, kad dažniausiai priepuolių skaičius sumažėja per pusę, o kartais migrena grįžta ir dar rečiau: „Tačiau reikia suprasti, kad profilaktinis gydymas yra gan ilgas procesas. Tikrai ne visada pavyksta iš pirmo karto pritaikyti individualius vaistus. Tam, kad pasijustų profilaktinio gydymo efektas, turi praeiti bent 1–2 mėnesiai nuo jo pradžios. Žmonės tikisi labai greito rezultato, tačiau taip nebūna.“

Gydytojas neurologas taip pat pastebi, kad migrenos simptomai laikui bėgant gali keistis, todėl pataria pas gydytoją neurologą lankytis reguliariai ir esant reikalui pakoreguoti migrenos kontrolę ir profilaktiką.

Gerybinio prostatos išvešėjimo diagnozė gali skambėti kaip nesudėtingas vyresnius vyrus užklumpantis negalavimas, bet su tokia nuomone nesutinka Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Urologijos skyriaus vedėjas dr. Andrius Gaižauskas. Ją aptikus vėlyvoje stadijoje medikamentinis gydymas nebepadeda, tačiau atviros operacijos išvengti įmanoma – tam sėkmingai pasitelkiami lazeriai.

Besimptomis negalavimas

Sulaukus vyresnio amžiaus, vyrų organizme prasideda svarbiausio vyriško hormono testosterono apykaitos pasikeitimai, skatinantys ląstelių augimą. Sutrikus augimo veiksnių pusiausvyrai, suveša priešinės liaukos ląstelės ir prasideda gerybinė priešinės liaukos hiperplazija. Paprastai tariant, prostatos audinio ląstelės nuolat auga, audinio masė didėja, kol pradeda spausti šlaplę, todėl pasunkėja arba visiškai sutrinka šlapinimasis. Gerybinis prostatos audinio išvešėjimas diagnozuojamas maždaug pusei vyresnių nei 50-ies metų amžiaus vyrų ir nustatoma net 88 proc. vyrams, sulaukusiems 81–90 m.

Laiku negydoma ši liga gali sukelti šlapimo takų infekciją, šlapimo pūslės akmenų susiformavimą ar inkstų funkcijos nepakankamumą. Prasidėjęs gerybinis prostatos išvešėjimas kurį laiką gali pasireikšti nežymias simptomais, ir tik laikui bėgant atsiranda tokie požymiai kaip uždelsta šlapinimosi pradžia, susilpnėjusi šlapimo čiurkšlė, padažnėjęs šlapinimasis, nevisiško pasišlapinimo pojūtis, nutrūkstantis šlapinimasis ir kt. Galiausiai negydomam pacientui įvyksta šlapimo susilaikymas ir reikalinga skubi pagalba.

RVUL Urologijos skyriaus vedėjas dr. A. Gaižauskas sako, kad aiškių rizikos veiksnių, kurie padėtų prognozuoti, kuriam vyrui prostata išvešės, o kuriam ne – nėra, todėl profilaktinis vizitas yra viena pagrindinių priemonių ligą diagnozuoti ankstyvoje stadijoje. Gydytojas pastebi, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai vyresnės kartos pacientai tikrintis profilaktiškai vengia: „Matyt, tokia nuostata likusi iš anksčiau. Tačiau tikrai galiu pasidžiaugti, kad jaunesni vyrai labiau suinteresuoti rūpintis savo sveikata ir tikrai dažniau atvyksta profilaktiškai tikrintis, todėl galime jiems padėti. Nemažai įtakos tam turi  ir moterys – žmonos, dukros, – jos dažnai paskatina vyrus labiau susirūpinti savo sveikata.“

Išskirtinės lazerinės operacijos

Keliolikos metų darbo patirtį turintis dr. A. Gaižauskas ragina neišsigąsti sužinojus sergant gerybiniu prostatos audinio išvešėjimu. Liga gali būti gydoma keliais būdais, priklausomai nuo simptomų sunkumo, paciento savijautos, gyvenimo kokybės, atsižvelgiant į šlapinimosi būklę, ir išvešėjusio audinio dydį. Jei pacientą vargina apsunkinto šlapinimosi simptomai, išvešėjęs audinys nėra didelis (iki 40 kubinių cm arba gramų), skiriami vaistai, atpalaiduojantys šlapimo pūslės kaklelį ir palengvinantys šlapinimąsi ir pagerinantys paciento būklę. Jei prostata yra didesnė, pacientui papildomai skiriami specialūs vaistai, kuriuos vartojant nuolat kelerius metus, galima tikėtis prostatos sumažėjimo.

Kai medikamentinis gydymas yra neefektyvus, siūlomas chirurginis gydymas – atliekama transuretrinė prostatos rezekcija, t. y. išvešėję prostatos audiniai per šlaplės kanalą pašalinami elektros kilpele. Jei prostata didesnė nei 80 kubinių cm, pacientui siūloma lazerinė prostatos audinių enukleacija (HoLEP), kai išvešėję prostatos audiniai pašalinami lazeriu per šlaplės kanalą.

Urologijos skyriaus vedėjas dr. A. Gaižauskas pažymi, kad lazerinė prostatos audinių enukleacija Lietuvoje atliekama tik RVUL, o atvirų operacijų jo vadovaujame skyriuje beveik nepasitaiko. „Lazerinė procedūra turi ne vieną pliusą – galime šalinti net iki 200 kubinių cm išvešėjusius prostatos audinius, paciento gydymo trukmė ligoninėje yra vos 2–4 dienos. Kadangi nedarome pjūvio, o iki išvešėjusio prostatos audinio specialiais instrumentais su videokamera patenkame per šlaplės kanalą, tai sumažina pooperacinius skausmus ir komplikacijų riziką. Žmogus į visavertį gyvenimą grįžta žymiai greičiau. Palyginimui, atliekant atviras operacijas daromas apie 10–12 cm pjūvis pilvo srityje, gydymas ligoninėje gali užtrukti iki 10 parų, pooperacinių skausmų ir komplikacijų tikimybė yra didesnė“, – pasakoja gydytojas urologas ir priduria, kad Baltijos šalyse yra vos 3–4 gydymo įstaigos, kuriose atliekamos lazerinės prostatos enukleacijos.

Būtina tikrintis profilaktiškai

Kaip sako dr. A. Gaižauskas, profilaktiniai vizitai suteikia galimybę ne tik laiku aptikti gerybinį prostatos audinio išvešėjimą, užkirsti kelią jo progresavimui ir komplikacijoms, bet ir padeda atsitiktinai aptikti kitus urologinius susirgimus (nedidelius piktybinius auglius inkstuose, šlapimo pūslėje) ir gydymą pradėti ankstyvoje ligos stadijoje.

„Kartais į konsultaciją atvykstantis pacientas neturi rimtų nusiskundimų, nejaučia skausmo, šlapimas neužsilaiko, tačiau atlikus tyrimus paaiškėja, kad prostata išvešėjusi. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai prostatos išvešėjimas yra toli pažengęs, bet pacientas vis tiek nejaučia arba jaučia tik silpnus simptomus. Būtent todėl kartą per 1–2 metus rekomenduoju profilaktiškai tikrintis pas gydytoją urologą, net jei jaučiatės sveiki ir niekuo nesiskundžiate“, – sako gydytojas urologas dr. A. Gaižauskas. Jis primena, kad Lietuvoje vykdoma Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, skirta vyrų nuo 50 iki 69 metų amžiaus ir vyrų nuo 45 metų, kurių tėvas ar brolis yra sirgęs prostatos vėžiu, susirgimų prevencijai. Konsultacijos metu gali būti aptinkamas ne tik vėžinis susirgimas, bet matomas ir gerybinis prostatos išvešėjimas, tad šioje programoje verta dalyvauti dėl dviejų priežasčių.

Paklaustas, ar profilaktiniam vizitui pas gydytoją urologą reikia kaip nors pasiruošti, dr. A. Gaižauskas rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją ir gauti siuntimą urologo konsultacijai. Taip pat pravartu pasidaryti standartinius tyrimus, tokius kaip bendras ir biocheminis kraujo tyrimai, taip pat PSA tyrimas ir bendrasis šlapimo tyrimas. Prieš ar per konsultaciją pacientai atsako į Tarptautinėje prostatos simptomų skalėje pateiktus klausimus, kurie padeda objektyviai įvertinti paciento būklę ir šlapinimosi sutrikimo lygį. Taip pat atliekamas ultragarsinis tyrimas prostatos dydžiui išmatuoti, pamatuojamas liekamojo šlapimo kiekis pūslėje ir pan. Diagnozavęs gerybinį prostatos išvešėjimą gydytojas urologas pasiūlo tinkamiausią gydymo planą. Šiuo metu, RVUL Konsultacijų centre laukimo eilė gydytojo urologo konsultacijai yra apie 2–3 savaitės, chirurginių procedūrų apie 1 mėnesis.

Namuose apsinuodyti galima ne tik pasenusiu, neteisingai paruoštu maistas ar vaistais. Ūmų apsinuodijimą gali sukelti aušinimo skystis, buitinė chemija ir net kosmetika. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ūminių apsinuodijimų ir Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja Gabija Laubner ragina elgtis apdairiai, o apsinuodijus nesinaudoti „liaudiškais“ metodais ir kreiptis į specialistus.

Aušinimo skystis limonado butelyje

Pacientas Tomas (vardas pakeistas) 5 dienas praleido RVUL Toksikologijos centre. Vyras pasakoja, kad į jį pateko po to, kai netyčia išgėrė į limonado butelį supilto aušinimo skysčio. „Kažkada perpyliau likusį aušinimo skystį į mažesnį butelį nuo gazuoto gėrimo, niekaip nepažymėjau ir pamiršau. O prieš savaitgalį ėmiau ir netyčia išgėriau. Kai supratau, kas atsitiko, paskambinau į Apsinuodijimų informacijos biurą, nupasakojau situaciją, man patarė kuo greičiau kreiptis į skubios pagalbos skyrių. Buvau greitai priimtas, atlikti tyrimai ir paskirtas gydymas – hemodializė. Laimė, dabar jaučiuosi žymiai geriau ir  galėsiu keliauti namo“, – istorija dalijasi jis.

Šio paciento sveikatos būklę stebėjusi RVUL klinikinės toksikologijos gydytoja G. Laubner teigia, kad atsitiktinių ūminių apsinuodijimų aušinimo, stabdžių, langų plovimo skysčiais, korozinėmis medžiagomis, perpiltomis į ne jiems skirtas talpas, deja, pasitaiko labai dažnai. Perpylę skysčius žmonės niekaip nepaženklina naujos taros, neįspėja kitų šeimos narių ir laikui bėgant pamiršta, taip sukeldami pavojų ne tik sau, bet ir artimiesiems. „Apsinuodyti tokiomis medžiagomis yra žymiai lengviau nei įsivaizduojame. Pavyzdžiui, aušinimo skystis yra saldus, spalvotas, kvepia, todėl supainioti jį su limonadu nesunku. Jei taip nutikus medicininė pagalba nėra suteikiama laiku, gali grėsti rimti sveikatos sutrikimai. Todėl visada žmones kviečiu būti sąmoningais ir apdairiais, nelaikyti cheminių medžiagų maistui skirtose talpose, o visgi perpylus – būtinai pažymėti“, – sako G. Laubner.

Pavasarinis tvarkymasis

Klinikinės toksikologijos gydytoja pastebi, kad atėjus pavasariui ir artinantis Velykų šventei, žmonės puola valyti namus, tad dažniau pasitaiko apsinuodijimų buitine chemija. Cheminės priemonės gali pakenkti ne tik jų prarijus ar įkvėpus, bet ir patekusios ant odos ar į akis. Apsinuodija ir suaugusieji, neatsakingai naudodami priemones, ir vaikai, radę jas lengvai pasiekiamose vietose.

Paklausta, kokios cheminės priemonės ir kaip gali pakenkti, G. Laubner sako, kad dažniausiai tai yra ėsdinantys ir putojantys produktai: „Pavyzdžiui, net ir nedideli orkaičių, unitazų, vamzdynų valiklių kiekiai gali sukelti cheminį virškinamojo trakto – stemplės, skrandžio ir žarnyno nudegimą, kartais nekrozę, dirginti kvėpavimo takus. Neretai vaikai randa ir paragauja patraukliai atrodančių skalbimo ar indaplovėms skirtų kapsulių – jos labai stipriai veikia virškinamąjį traktą. Prarijus kvapnių indų ar grindų ploviklių gali sutrikti virškinimas, žmogų pykins, jis vems, viduriuos. Taip pat labai svarbu prisiminti, kad sumaišius kelis skirtingus valiklius gali įvykti cheminė reakcija, išsiskirti nuodingi garai, kurių įkvėpus irgi gresia apsinuodijimas.“

Pavasarinis tvarkymasis dažnai vyksta ir kiemuose, daržuose, soduose, tad pavojų gali kelti  neatsargiai naudojami ir laikomi insekticidai ir pesticidai, trąšos gėlėms. Pavojingiausios yra priemonės vabzdžiams naikinti ir graužikų nuodai. Pastarieji yra ypač „klastingi“. „Prarijus nuodų, simptomai atsiranda tik 2–3 dieną, o sveikatos sutrikimai, tokie kaip dantenų kraujavimas, vėmimas krauju ir panašiai, gali tęstis ir kelis mėnesius“, – įspėja klinikinės toksikologijos gydytoja.

Nuodingas gali būti ir kremas

Klinikinės toksikologijos gydytoja G. Laubner sako, kad namuose turbūt nėra tokios medžiagos, kuria nebūtų galima apsinuodyti – tai priklauso nuo suvartoto medžiagos kiekio. Lengvų sveikatos sutrikimų sukelti gali net ir kosmetika, t. y. kremai, muilai, šampūnai, dantų pasta. Nors šie produktai nėra labai kenksmingi, tačiau prarijus didesnį kiekį putojančios medžiagos, gali sutrikti virškinimas, prasidėti vėmimas.

Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja sako, kad geriausia apsinuodijimų namuose prevencija – atsakingas požiūris. „Chemines medžiagas reikia laikyti vaikams sunkiai pasiekiamose vietose, originaliose pakuotėse, su jomis elgtis atsargiai, naudoti apsaugos priemones. O vos tik įtarus apsinuodijimą svarbiausia neužsiimti savigyda ir nieko nelaukus kreiptis pagalbos. Lietuvoje veikia Apsinuodijimų informacijos biuras – visą parą veikianti tarnyba, telefonu konsultuojanti tiek žmonių, tiek gyvūnų apsinuodijimo atvejais.

Jokiais būdais nereikia sau ar kitam žmogui bandyti padėti „liaudiškais“ būdais, nevimdyti, negirdyti kokiais nors skysčiais ar aktyvuota anglimi, bet kreiptis profesionalios pagalbos. Be to, rekomenduojama, jei tik įmanoma, turėti apsinuodijimą sukėlusio produkto etiketę, kad gydytojas žinotų, su kokiomis medžiagomis tiksliai susidūrė. RVUL Ūminių apsinuodijimų skyriaus specialistai turi daug patirties, todėl įvertins paciento būklę, sveikatai padarytą žalą ir paskirs geriausią gydymą kiekvienu individualiu atveju“, – ragina G. Laubner.

Apsinuodijimų informacijos biuras teikia profesionalią pagalbą apsinuodijus telefonu visą parą. Telefono numeris +370 5 236 20 52, daugiau informacijos www.apsinuodijau.lt

Kalbėdami apie insultą, gydytojai neurologai ypač dažnai kartoja frazes „auksinis laikas“ ir „laikas yra smegenys“. Kaip įmanoma anksčiau nuo simptomų pradžios iškviesta pagalba ir pradėtas taikyti specializuotas gydymas lemia geresnius gydymo rezultatus. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis sako, kad visgi nemažai žmonių neatpažįsta insulto simptomų ar net juos ignoruoja, taip pasmerkdami save neįgalumui.

Būtina atpažinti simptomus

Insultas yra ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kuris kyla staiga užsikimšus galvos smegenis maitinančiai kraujagyslei, todėl atsiranda smegenų pažeidimo simptomai. Nors apie insultą kalbama gana dažnai, RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis teigia, kad informacijos galėtų būti dar daugiau: „Insultas yra ūmi liga ir, deja, mes negalime numatyti, kada jis įvyks – nėra jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų. Tačiau jau įvykęs insultas turi aiškius požymius: staiga sutrikusi kalba, nusilpusi ar nutirpusi viena kūno pusė, sutrikusi vienos akies rega, sutrikusi pusiausvyra. Būtina pabrėžti, kad sutrikusi pusiausvyra ir galvos svaigimas (svaigulys) yra du skirtingi dalykai, ir tik sutrikusi pusiausvyra laikoma tipiniu insulto požymiu. Atsiradus bent vienam iš išvardytų simptomų, būtina kuo greičiau kviesti pagalbą.“

Kartais pasitaiko atvejų, kuomet insulto ištiktas žmogus pats negali įvertinti savo būklės, neatpažįsta simptomų arba juos ignoruoja ir bando elgtis lyg nieko nebūtų nutikę. Todėl labai svarbu, kad šios ligos požymius gebėtų pastebėti šalia esantys artimieji ar net nepažįstami žmonės, kurie nieko nelaukdami iškviestų pagalbą.

Paklaustas, ar laukdamas skubios pagalbos žmogus turėtų ką nors daryti ar, atvirkščiai – nedaryti, gydytojas neurologas sako, kad specifinių rekomendacijų nėra. Svarbiausia nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą (GMP) ir labai aiškiai dispečeriui nurodyti atsiradusius insulto požymius. Jei yra galimybė, doc. dr. A. Vilionskis pataria surinkti namuose esančius paciento vartojamus vaistus ir turimus medicininius dokumentus, kad atvykę skubios pagalbos medikai turėtų kuo daugiau informacijos apie pacientą. Ypatingai svarbu informuoti, ar ligonis vartoja antikoaguliantus (vaistus, stabdančius kraujo krešėjimą), žinoti jų pavadinimą ir paskutinio vartojimo laiką. Taip pat informuoti apie neseniai buvusius kraujavimus ir chirurgines operacijas.

„Laikas yra smegenys“

Ištikus insultui vienas iš esminių dalykų yra laikas. Doc. dr. A. Vilionskis ragina nelaukti ir nesitikėti, kad insulto simptomai savaime praeis: „Nereikia tikėtis, kad simptomai išnyks. Būtina nedelsiant kviesti GMP. Pagalbai atvykus pavėluotai bus prarasta galimybė taikyti specializuotą gydymą, kuris galimas per 4,5–6 valandas nuo simptomų pradžios. Šios valandos ir yra „auksinis laikas“. Labai svarbu suprasti, kad kuo anksčiau bus pradėtas taikyti specializuotas gydymas, tuo rezultatai bus geresni. Ne veltui sakoma, kad laikas yra smegenys. Kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo daugiau smegenų ląstelių bus išgelbėta.“

Gydytojas neurologas pastebi ir tai, kad nors šiuolaikiniai insulto gydymo metodai leidžia ženkliai sumažinti insulto sukeltą ilgalaikį neįgalumą, tačiau net ir laiku taikomas specializuotas gydymas negali užtikrinti, kad ligonis visiškai pasveiks ir nejaus jokių insulto pasekmių sveikatai.

Gydymas ir prevencija

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, ligoniai su įtariamu insultu skubiai gabenami į artimiausią insulto gydymo centrą (IGC) arba tarpinės pagalbos ligoninę (TPL), kur galima taikyti specializuotą insulto gydymą. Nesant galimybės taikyti specializuotą gydymą, ligoniai tolesnei gydytojų priežiūrai gali būti nukreipti į kitas ligonines. Siekiama, kad į gydymo įstaigą žmogus būtų pristatytas ne vėliau kaip per vieną valandą nuo GMP iškvietimo.

Doc. dr. A. Vilionskis pasakoja, kad Skubios pagalbos skyriuje toks ligonis nedelsiant apžiūrimas neurologo, jam atliekami būtiniausi tyrimai (pavyzdžiui, kraujo tyrimas, galvos smegenų kompiuterinė tomografija) ir sprendžiama, kokį specializuotą gydymą taikyti. „Patvirtinus diagnozę ir nesant kontraindikacijų, pacientui nedelsiant atliekama intraveninė trombolizė, kai tiesiai į veną leidžiamas trombus tirpdantis vaistas, arba mechaninė trombektomija, kai trombas iš užsikimšusios arterijos pašalinamas mechaniniu būdu. Koks gydymo būdas bus taikomas priklauso nuo paciento būklės, gretutinių patologijų, gautų tyrimų rezultatų ir kitos turimos informacijos“, – sako doc. dr. A. Vilionskis.

RVUL Insulto centro vadovas pabrėžia, kad lengviau gydyti ne ligą, bet padaryti viską, kad jos būtų išvengta. Anot jo, insulto rizikos veiksnių nustatymas ir jų korekcija leidžia ženkliai sumažinti insulto tikimybę: „Tai yra arterinio kraujospūdžio sekimas, ankstyva cukrinio diabeto diagnostika ir gydymas, padidėjusio cholesterolio nustatymas ir korekcija, fizinis aktyvumas, žalingų įpročių, ypač rūkymo atsisakymas. Esant prieširdžių virpėjimui antikoaguliantų vartojimas ženkliai mažina insulto riziką. Tačiau būtina prisiminti, kad tai nėra garantija, kad insultas niekada neįvyks.“ Taip pat gydytojas primena, kad rūpintis sveikata būtina visada, nes insultu serga ne tik vyresnio amžiaus žmonės – kasmet Insulto centre gydomi 3–4 ligoniai, kuriems nėra nė 30-ies metų.

Lietuva ir pirmauja, ir atsilieka

Doc. dr. A. Vilionskis sako, kad RVUL Insulto centre 2020 m. buvo gydoma daugiau nei 1100 ūminį insultą patyrusių ligonių ir šis skaičius išlieka panašus kaip ir ankstesniais metais. Jis atkreipia dėmesį, kad Insulto centro veikla per pandemiją ir karantiną buvo ir yra tęsiama kaip ankstesniais metais: sudėtinga epidemiologinė padėtis šalyje nepakeitė nei insulto gydymo metodų, nei gydymo prieinamumo, ligoniams suteikta visa reikalinga pagalba.

„Lyginant Lietuvos situaciją su kitomis Europos šalimis, galime pasidžiaugti, kad insulto gydymo – trombolizės ir trombektomijos, – prieinamumas tikrai didelis. Pagal atliekamų trombolizių skaičių vienam milijonui gyventojų Europoje patenkame į geriausiųjų dešimtuką, o pagal mechaninės trombektomijos skaičių – į trejetuką. Be to, Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje mechaninės trombektomijos procedūra visiškai kompensuojama PSDF fondo lėšomis“, – pasiekimais dalijasi Insulto centro vadovas.

Doc. dr. A. Vilionskis primena, kad RVUL Insulto centro darbas 2019 m. buvo įvertintas tarptautiniu lygiu. Po Europos insulto organizacijos (ESO) remiamos ANGELS iniciatyvos atlikto vertinimo Insulto centrui buvo įteiktas „auksinis“ apdovanojimas: „Šis apdovanojimas mums reiškia, kad einame teisinga kryptimi, žengiame koja kojon su kitų šalių insulto centrais, pasitelkiame naujausius gydymo metodus ir taktiką. O pacientams jis turėtų suteikti dar daugiau pasitikėjimo mūsų įstaiga ir gydytojais.“ Kartu gydytojas neurologas išreiškia viltį, kad ateityje ne tik tobulės gydymo sąlygos, bet vis daugiau žmonių supras insulto prevencijos svarbą ir insultų skaičius Lietuvoje ims mažėti.

Vien žodis „hemorojus“ daugeliui sukelia neigiamus jausmus ar net gėdą, apie šį negalavimą kalbėti vis dar nepriimtina. Tačiau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) abdominalinės chirurgijos gydytojas, proktologas doc. dr. Paulius Žeromskas ragina nesigėdyti ir nevengti vizito pas specialistą. Laiku nustatytą ligą lengviau gydyti, be to, hemorojui būdingi simptomai gali būti ir daug rimtesnės ligos ženklas.

Susergama ne nuo sėdėjimo

Kalbėti apie hemorojų pradėti reikėtų nuo to, kad liga vystosi iš įprastinės anatominės struktūros – kaverninių kūnų, t. y. išangės kanale esančių kraujagyslinių rezginių, kurias turi kiekvienas žmogus. Kaverninių kūnelių funkcija iš tiesų svarbi – jie padeda išangei sandariai užsidaryti, sulaiko išmatas. Kaverniniams kūneliams plečiantis prasideda liga, vadinama hemorojumi. Būtina žinoti, kad tai kraujagyslių liga ir jai būdingi kraujagyslių ligų simptomai.

Nemažai žmonių yra įsitikinę, kad hemorojumi susergama nuo ilgo sėdėjimo, tačiau šį mitą paneigia proktologas doc. dr. P. Žeromskas, dirbantis RVUL Konsultacijų centre. „Hemorojus dažniausiai yra įgimta kraujagyslių liga, todėl jos priežastis nėra sėdėjimas. Tačiau ilgesnis sėdėjimas, vidurių užkietėjimas ar dažnas stanginimasis gali išprovokuoti ligos simptomus. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra kraujavimas ir hemoroidinių mazgų iškritimas, taip pat bendro pobūžio simptomai, priskiriami ir kitoms ligoms, pavyzdžiui, diskomfortas ar niežėjimas. Jei hemorojus yra pažengusios stadijos, gali atsirasti gleivėjimasis iš išangės“, – vardija specialistas.

Doc. dr. P. Žeromskas pabrėžia, kad žmonės prie hemorojaus simptomų priskiria ir skausmą. Visgi, anot jo, skausmas nėra labai būdingas šio negalavimo simptomas ir gali būti jaučiamas tik atsiradus hemorojaus komplikacijoms, pavyzdžiui, trombozei. Jei pacientas skundžiasi skausmu, dažnai tai yra kita liga.

Gydytojas teigia, kad lietuviams dėl hemorojaus į medikus kreiptis dažnai būna gėda: „Apsilankymas pas proktologą siejasi su neigiamomis emocijomis. Viena vertus, apima baimė dėl galimų ligų, kita vertus – gėda. Nors mums, medikams, išangė yra tokia pati kūno dalis kaip nosis ar ausys. Visi ją turime. Todėl labai raginu nedelsti ir kreiptis į specialistą, kai atsiranda kraujavimas iš išangės, iškrenta hemoroidiniai mazgai, pasikeičia tuštinimosi pobūdis, pavyzdžiui, prasideda viduriavimas, pradeda pūsti pilvą, kelias dienas sunku pasituštinti ir panašiai.“

Ankstyvesnis gydymas – mažiau rizikų

Vienas geriausių šalies proktologų doc. dr. P. Žeromskas teigia, kad kuo ilgiau delsiama kreiptis į specialistą, tuo labiau užleistas būna hemorojus, todėl jo gydymas tampa sudėtingas, reikia operacijos. Kita vertus, jaučiami simptomai gali byloti ne apie hemorojų, o apie tiesiosios žarnos vėžį.

Jei pacientas kreipiasi ankstyvojoje hemorojaus stadijoje, taikomas paprastesnis gydymas: „I–II stadijos hemorojų gydome žvakutėmis, veninę kraujotaką gerinančiais preparatais. Taikomas ir mažai invazinis ir efektyvus gydymo būdas – hemoroidinių mazgų užveržimas guminiais žiedais. Tereikia vos kelių minučių, procedūra dažniausiai neskausminga. O III–IV laipsnio hemorojus jau yra operuojamas, tačiau nereikėtų išsigąsti – naudojami šiuolaikiniai metodai, operacija trunka neilgai, o po jos gyvenimo kokybė žymiai pagerėja.“

Konsultacijų centre galima atlikti išsamų proktologinį ištyrimą. Doc. dr. P. Žeromskas ramina ir sako, kad pasiruošimas šiam tyrimui nėra sudėtingas: „Likus maždaug valandai iki vizito pas proktologą, reikia ištuštinti žarnyną naudojant klizmą. Tyrimai atliekami moderniai įrengtame kabinete, personalas stengiasi kaip įmanoma labiau sumažinti pacientų patiriamą stresą ir diskomfortą, nes puikiai supranta kylančias neigiamas emocijas. Dar vienas svarbus aspektas – nei konsultacijos, nei tyrimų, nei operacijos laukti ilgai nereikia, vidutiniškai apie savaitę.“

Verta prisiminti ir tai, kad hemorojaus simptomų išvengti galima pasirinkus sveiką gyvenimo būdą: taisyklingą maitinimąsi, daug vaisių ir daržovių racione, pakankamą kiekį skysčių, fizinį aktyvumą (tačiau ne per sunkius fizinius pratimus), taip pat svarbus ir reguliarus tuštinimasis.

Simptomai gali pranešti apie rimtesnę ligą

Kalbant apie hemorojų ir su šiuo negalavimu susijusias komplikacijas neretai pasitaiko tikinčių, kad iš hemorojaus gali išsivystyti storosios žarnos vėžys. Proktologas doc. dr. P. Žeromskas paneigia šią mintį: „Hemorojus nei suvėžėja, nei tampa vėžio atsiradimo priežastimi, nei pasekme. Storosios žarnos vėžys yra storosios žarnos gleivinės liga, atsirandanti, kai dėl įvairių priežasčių ląstelės ima nevaldomai daugintis. Dalis žmonių šią ligą paveldi, kita dalis – įgyja. Manoma, kad pastarasis vėžys atsiranda dėl storojoje žarnoje kaupiamo turinio, kurio žmogus nepasisavina – įvairių maisto konservantų, sunkiųjų metalų, riebiųjų rūgčių – visko, kas turi kancerogeninį poveikį. Toks turinys veikia gleivinę, ląstelės suvėžėja ir atsiranda vėžys.“ Kaip minėta ankščiau, hemorojus yra kraujagyslių liga, o ne gleivinės liga.

Ankstyvosios stadijos storosios žarnos vėžys neturi simptomų, jie atsiranda tada, kai liga jau būna pažengusi. Simptomai būna labai panašūs į tuos, kuriuos jaučia hemorojumi susirgę žmonės: kraujavimas iš išangės, sutrikęs tuštinimasis, skausmas. „Jei žmogus laiku nesikreipia į specialistus, nes įtaria hemorojų ir jam gėda, rizikuoja nepastebėti piktybinio susirgimo. O juk storosios žarnos vėžys Lietuvoje yra tarp dažniausiai pasitaikančių vėžinių susirgimų. Laukti nereikia, jei atsirado simptomai, kažkas pasikeitė – būtina pasitikrinti. Taip pat rekomenduoju dalyvauti ir „Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje“, – sako proktologas doc. dr. P. Žeromskas.