Dalia Smagurauskaitė

„Kartais juokauju, kad mūsų darbas šiek tiek primena staliaus darbą – drėlės, pjūklai, metalinės detalės, daug fizikos ir matematikos. Bet jei kažkokį veiksmą sunku atlikti fiziškai, tai greičiausiai sunku bus tiek vyrams, tiek moterims“, – mitus išsklaidyti bando Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja ortopedė traumatologė Evelina Kondrusevičienė.

Esate gydytoja ortopedė traumatologė. Prisiminkite, kodėl pasirinkote medicinos studijas ir ortopedijos traumatologijos specializaciją?

Tiesą sakant, baigusi mokyklą rinkausi tarp medicinos ir biochemijos. Pasirinkau pastarąją, nes nuo medicinos iš pradžių atbaidė mintis apie ilgas studijas. Visgi pasimokiusi metus supratau, kad man patinka bendrauti su žmonėmis, o laboratorijoje žmogiškojo ryšio trūko. Tada nutariau pakeisti studijų kryptį ir įstojau į mediciną.

Ortopedijos traumatologijos specializacija patraukė todėl, kad anksčiau profesionaliai sportavau – užsiėmiau lengvąja atletika, taip pat visada domino judamasis-atramos aparatas, jo veikimo principas ir patologijos. Be to, ortopedija traumatologija atrodė „aiški“ sritis, t. y., yra konkreti trauma ir aiškus jos gydymo būdas, gali žmogui greitai padėti. Žinoma, iš tikrųjų viskas yra žymiai sudėtingiau, dabar taip jau nebegalvoju, nes, kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Vyrauja mitas, kad ortopedija traumatologija yra „vyriška“. Ar buvote vienintelė ją pasirinkusi moteris?

Taip, tikrai mitas, kad ortopedija traumatologija yra „vyriška“ specialybė ir ją studijuoja tik vyrai. Toks klaidingas įvaizdis – aukštas ir raumeningas gydytojas ortopedas traumatologas – susiklostė ankstesniais laikais, kai vyrai dirbdavo, o moterys dažniausiai rūpindavosi namais ir vaikais. Studijuojant mano kurse buvo ir daugiau moterų, o ir dabar RVUL Traumatologijos skyriuje iš 9 jaunesniųjų ir vyresniųjų gydytojų rezidentų 5 yra moterys.

Kelis kartus iš pacientų esu išgirdusi nusistebėjimą, kad esu ne gydytoja anesteziologė, o chirurgė. Tačiau piktybiškų ar pašaipių komentarų niekada neteko sulaukti. Beje, kartą, dar būdama rezidentė, kolegės suomės paklausiau, kokia situacija jų šalyje – ar daug ortopediją traumatologiją studijuojančių moterų. Ji net nesuprato klausimo, nes sugebėjimų atžvilgiu tikrai nėra jokio skirtumo, todėl ir toks klausimas neturėtų kilti.

Visgi būtų sunku paneigti, kad ortopedijos traumatologijos chirurgo darbas yra sunkus fiziškai.

Taip, ortopedijos traumatologijos operacinėje reikia daugiau fizinės jėgos ir mechanikos išmanymo. Kartais juokauju, kad mūsų darbas šiek tiek primena staliaus darbą – drėlės, pjūklai, varžtai, metalinės plokštelės, daug fizikos ir matematikos. Bet jei kažkokį veiksmą sunku atlikti fiziškai, tai greičiausiai sunku bus tiek vyrams, tiek moterims. Žinoma, dvigubai už mane stambesniam kolegai bus kiek lengviau, bet pasakyti, kad man kažkada pritrūko jėgų veiksmui operacijos metu atlikti, tikrai negaliu.

Kaip atrodo jūsų įprasta diena darbe?

Diena, kai operuoju planinius pacientus, prasideda 7:15 val. ryto, dalyvauju „penkiaminutėje“, užsuku pas pacientus, o tada einu į operacinę. Turiu 3–4 operacijas, 30–40 min. pertrauką po kiekvienos iš jų. Pabaigusi operuoti stengiuosi kuo greičiau sutvarkyti dokumentus – greičiau juos užpildysiu, greičiau galėsiu grįžti namo. Deja, dokumentų būna labai daug, todėl jų pildymas užima nemažą gydytojo laiko dalį.

Koks yra Jūsų darbas – komandinis ar individualus?

Mūsų darbas yra komandinis daugeliu aspektų. Pirmiausia, kiekvieną sudėtingesnį atvejį aptariame su kolegomis, dalinamės patirtimi, patarimais ir skirtingais požiūriais į paciento būklę. Žinoma, net labiausiai patyręs chirurgas negalėtų pasiekti gero rezultato be profesionalios ir vieningai dirbančios operacinės. Taip pat reikia kineziterapeutų, slaugytojų pagalbos. Vienas pats chirurgas geriausio rezultato pasiekti tikrai negali, todėl labai svarbu jį supantys žmonės, komanda.

Ar gydytojui ortopedui traumatologui reikia kokių nors išskirtinių, ypatingų asmeninių savybių tam, kad pasiektų geriausią rezultatą?

Kaip ir kitose medicinos srityse, taip ir ortopedijoje traumatologijoje turbūt reikia psichologinio atsparumo. Galbūt tai yra mano „problema“ – kiekvieno paciento gijimo procesą priimu asmeniškai, pavyzdžiui, net žinodama, kad yra tikimybė, jog infekcijos išvengti nepavyks, dėl to išgyvenu. Svarstau, ar galėjau kažką padaryti kitaip. Atsparumo reikia ir todėl, kad žmonės pas gydytoją neateina pasidžiaugti, jie ateina tada, kai blogai jaučiasi, todėl reikia gebėjimo neperimti jų emocijų.

Kas Jūsų darbe Jums teikia didžiausią džiaugsmą, labiausiai patinka?

Kalbant apskritai, chirurgija yra ta sritis, kurioje tvyro nuolatinė konkurencija – kas greičiau, geriau, moderniau išoperuos. Tai skatina nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, stumia į priekį. Beje, kuo vyriškesnis kolektyvas, tuo konkurencijos yra daugiau. Taip pat patinka, kad gydymas dažniausiai neužtrunka labai ilgai. Žinoma, pasitaiko visokių atvejų, bet bendrai paėmus darbas yra labai dinamiškas, todėl net atlikusi sudėtingą operaciją trumpai pasidžiaugiu ir neriu į naujus iššūkius.

Didžiausią džiaugsmą darbe teikia galimybė padėti politraumas patyrusiems pacientams. Kartais tokie pacientai ligoninėje praleidžia ne vieną mėnesį, patiria ne vieną operaciją, kol gali išvažiuoti namo, patys vaikščioti, grįžti į normalų gyvenimą. Džiugina ir sėkmingai pagydyti pacientai su atvirais sąnariniais lūžiais. Pavyzdžiui, jei turiu apatinį blauzdos sąnarinį lūžį, prieš eidama į operacinę daug mąstau, analizuoju vaizdus, susiplanuoju, kokius implantus dėsiu, kokius pjūvius atliksiu. Po tokių operacijų pagalvoju, kad įdėjau nemažai pastangų ir padėjau žmogui – tada būna džiugu.

Susiduriate su politraumas patyrusiais motociklininkais, bet ir pati vairuojate motociklą. Ar išėjus iš operacinės vis tiek norisi važiuoti?

Motociklu pradėjau važinėti jauna, vairuotojo teises išlaikiau maždaug 21-erių. Baimės jausmo beveik neturiu, bet laikui bėgant mane ėmė gąsdinti Lietuvos eismas. Esu važinėjusi įvairiose užsienio šalyse, net pervažiavusi visą Vietnamą, bet būtent Lietuvoje pradėjau save žymiai labiau saugoti. Baisu todėl, kad matau, kas gali įvykti ne dėl paties motociklininko kaltės, o dėl kitų eismo dalyvių neatsakingo elgesio. Be to, dabar važinėju tik tada, kai esu gerai pailsėjusi, praleidusi dieną operacinėje ant motociklo tikrai nesėdu. Manau, kad su amžiumi savisaugos instinktas didėja.

Ką patartumėte merginoms, norinčioms tapti gydytojomis ortopedėmis traumatologėmis?

Kaip jau minėjau, niekada neišskiriu moterų ir vyrų. Kaip ir bet kurioje kitoje specialybėje – žmogui turi patikti tai, ką jis daro. Nereikėtų vaikytis specialybių „madų“, mažiau paisyti aplinkinių nuomonės, nes svarbiausia, kad patiktų darbo pobūdis.

Aišku, prieš stojant į universitetą gali būti sunku įvertinti, nes įsivaizdavimas ir tikras darbas labai skiriasi. Vienas iš skirtumų dirbant ligoninėje yra apie tai, kokius pacientus gydome – tai ne tik jauni ir aktyvūs žmonės, bet ir vyresnio amžiaus, pasitaiko nemažai alkoholį ar narkotikus vartojančių pacientų. Taip pat sunku planuoti savo laiką – nors situacija ir keičiasi, bet galimybė, kad chirurgas namo grįš laiku, yra labai maža, negalės dalyvauti visose šeimos šventėse ir vėluos į renginius.

Mūsų darbe reikia fizinės ištvermės, nes tikrai tikėtina, kad bus tokių budėjimų, kai teks operuoti ir dieną, ir naktį, todėl reikėtų sportuoti. Norintys turėti šeimą, auginti vaikus, būti daugiau namuose taip pat turėtų pamąstyti ar gydytojo chirurgo kelias yra teisingas.

Kodėl pasirinkote darbą RVUL Traumatologijos skyriuje?

Atsakymas labai paprastas – čia yra pagrindinis Lietuvos ortopedijos traumatologijos centras, o dauguma chirurgų juk nori dirbti dideliame centre ir kuo daugiau operuoti. Todėl dirbdama šioje ligoninėje turiu galimybę daug operuoti, susidurti su įvairiomis patologijomis, nuolat mokytis ir tobulėti.

1991 m. spalio 11 d. atidaryta tuometinė Vilniaus greitosios pagalbos, o dabar – Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) buvo pirmoji nauja gydymo įstaiga šalyje, duris atvėrusi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gydytojai ir slaugytojos kelis mėnesius prieš atidarymą dirbo sargais bei valytojais ir tik vėliau ėmėsi savo tikrųjų pareigų, dėl ekonominės blokados trūko medicininės įrangos, vienkartinės darbo priemonės neegzistavo, bet visus sunkumus nusvėrė jaunos ir ambicingos komandos entuziazmas ir vienybė. Per 30 metų ligoninė tapo viena svarbiausių ir moderniausių šalies gydymo įstaigų, apie kurią ilgamečiai RVUL darbuotojai 30-ojo jubiliejaus proga dalijasi prisiminimais,  pasiekimais ir ateities vizija.

Gydytojai-sargai ir po Vilnių „išmėtyta“ įranga

RVUL statybos vyko nuo 1985-ųjų, o likus porai metų iki ligoninės atidarymo į darbą buvo priimta viena pirmųjų darbuotojų – Medicinos technikos priežiūros skyriaus darbuotoja Reda Alundarienė. Ji pasakoja, kad tuo metu dauguma įrangos ir baldų buvo nupirkta ir traukiniais atvežta iš Vengrijos. Dalis jos buvo sandėliuojama ligoninės patalpose, dalis – įvairiose Vilniaus miesto vietose ir net Nemenčinėje buvusiuose sandėliuose. „Prasidėjus ligoninės įrengimui vykdavo „planuotės“, kurių metu montuotojai prašydavo, pavyzdžiui, konsolių. O juk viskas buvo sudėta į dėžes ir „išbarstyta“ po Vilnių – reikėjo ieškoti. Laimė, vengrai viską supakavo, tvarkingai sunumeravo ir sudokumentavo, todėl buvo galima „susekti“, kokia įranga kurioje Vilniaus vietoje, kurioje dėžėje saugoma“, – pasakoja ji.

Įrenginėjamą ligoninę reikėjo saugoti, bet šiai užduočiai buvo pasamdyti ne sargai, o būsimi ligoninės darbuotojai – gydytojai ir slaugytojai. Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus (CHITS) vedėjas Aurelijus Grigaliūnas prisimena: „Ligoninėje pradėjome dirbti anksčiau nei ji atsidarė, todėl prisidėjome prie jos statybų, įrengimo ir saugojimo – dažėme palanges, nešiojome baldus, valėme sienas ir plovėme langus. Kiti kolegos pasiskirstę pamainomis ją saugojo, kad niekas nepavogtų medicininės įrangos ir kompiuterių.“ Ilgamečiai darbuotojai prisimena, kad nors bandymų kažką pasisavinti ir būta, bet didelių nuostolių pavyko išvengti – liko tik šypseną keliantys prisiminimai apie naktinę sargybą, klebenamus langus ir netyčia ligoninėje užrakintus kolegas.

Skubi pagalba – 11 tūkstančių dienų be pertraukos

Vienas iš pagrindinių naujosios ligoninės tikslų nuo jos atidarymo buvo teikti skubią pagalbą Vilniaus miesto ir regiono gyventojams. Tam buvo skirti du skyriai – Priėmimo skyrius ir Traumatologijos punktas. Skubios pagalbos skyriaus vyresnioji slaugytoja Anžela Černiavskaja atskleidžia, kad pirmaisiais metais pacientų srautas buvo gerokai mažesnis, skyrėsi pacientų traumų pobūdis: „Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo fejerverkų sukeltais sužalojimais – amputuoti pirštai ir plaštakos buvo įprastos traumos. Buvo ir žymiai daugiau autoįvykiuose nukentėjusių žmonių.

Darbą sunkino tai, kad nebuvo vienkartinių darbo priemonių, pavyzdžiui, neturėjome jau paruoštų gipsinių tvarsčių, todėl juos gamindavome patys – paimdavome bintą arba sukarpydavome marlę, dėdavome vieną sluoksnį, pabarstydavome gipsu ir ant viršaus dėdavome antrą sluoksnį binto. Viena vertus, buvo sunku, kita vertus – bandydavome įvairiais būdais suktis iš situacijos, stengėmės būti optimistiški ir kūrybiški.“ Netrūko ir kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, užstrigus Priėmimo skyriaus durų spynai darbuotojams teko skubiai laužti duris, kad galėtų greitosios pagalbos automobilyje esantį pacientą su trinkančiu kvėpavimu nuvežti į reanimacinę palatą ir išgelbėti jo gyvybę.

Per trisdešimt metų darbo sąlygos pasikeitė – tapo nepalyginamai geresnėmis, bet išaugo pacientų srautas: per metus RVUL Skubios pagalbos skyrius sulaukia daugiau nei 100 tūkstančių pacientų, arba vidutiniškai 250–300 žmonių per parą (darbo pradžioje 140–160) – tai yra didžiausias šalyje skubios pagalbos besikreipiančių žmonių srautas. Į šį skyrių Greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobilis atvažiuoja kas 12 minučių, kas antras GMP automobilis su pacientu Vilniuje atvažiuoja būtent į mūsų ligoninę.

Istorija apie šešis maišus eksplantų

Darbuotojai prisimena, kad ką tik suburta jauna ligoninės komanda svajojo žengti koja kojon su Vakarų pasaulio medicina, todėl netrukus po ligoninės atidarymo įvairių sričių gydytojai visais tuomet prieinamais būdais stengėsi mokytis ir taikyti modernius gydymo metodus. Pavyzdžiui, buvo pradėtas formuoti modernus požiūris į ortopediją traumatologiją, atsisakyta skeletinių tempimų. „Turbūt vienas iš įdomiausių ortopedijos traumatologijos vystymosi mūsų ligoninėje aspektų pačioje įstaigos veiklos pradžioje buvo iš Vokietijos gautų eksplantų naudojimas. O istorija tokia: dešimtojo dešimtmečio pradžioje mums labai trūko implantų, plokštelių, sraigtų. Tačiau maždaug 1995 m. iš Vokietijos medikų gavome šešis didelius maišus eksplantų, t. y., iš pasveikusių pacientų pašalintų implantų, kuriuos galėjome panaudoti mūsų atliekamose operacijose. Tik dėl šios priežasties ėmėme daugiau operuoti ir tobulėti. Žinoma, gerėjant ekonominei situacijai šalyje, jų atsisakėme“, – pasakoja prof. Valentinas Uvarovas.

Profesorius pabrėžia, kad jaunos ir ambicingos komandos pastangomis RVUL buvo padėti pagrindai dabar stambiausiam Ortopedijos ir traumatologijos centrui Lietuvoje, kuriame atliekamos labai plataus spektro operacijos: „Užimame pirmaujančias pozicijas klubo ir kelio sąnario endoprotezavimo, pėdos, dubens chirurgijos srityse, esame peties ir stuburo chirurgijos lyderiai. Ypatingas operacijas atliekame esant kaulo onkologiniams susirgimams. Esame unikalūs ir tuo, kad dirbame kartu su plastikos chirurgais, o tai reiškia, kad galime vienu metu atlikti sunkių kaulinių ir minkštųjų audinių sužalojimų operacijas vienu metu. Gydydami naudojamės inovatyviomis technologijomis, pavyzdžiui, 3D anatominiu modeliavimu.“

Operacijos be pjūvių, arba laparoskopijos pradžia

„Tai, kas anksčiau atrodė kone stebuklas, dabar yra mūsų kasdienybė“, – sako I Chirurgijos skyriuje dirbantis gydytojas chirurgas Moisėjus Racinas ir priduria, kad RVUL buvo viena iš vos kelių šalies ligoninių, kuriose prasidėjo videolaparoskopinės chirurgijos plėtra. Tai buvo natūralus žingsnis, nes ligoninės kolektyvas siekė pasenusius gydymo metodus keisti naujais, gydytojams netrūko drąsos tuos metodus išbandyti.

„Pirmąsias laparoskopines operacijas mūsų ligoninėje atliko dr. Juozas Stanaitis, gydytojai Aurelijus Grigaliūnas ir Nijolė Šileikienė. Iš chirurgų, kurie neužsiėmė endoskopija, aš buvau vienas pirmųjų, pradėjusių operuoti laparoskopiniu būdu. Įdomu tai, kad operuojant vykdavo transliacijos iš  operacinių – kiekviename skyriuje stovėjo televizorius, todėl gydytojai galėjo stebėti laparoskopinių operacijų eigą. Be to, mūsų ligoninėje lankėsi ir operavo pats minimaliai invazinės chirurgijos „tėvas“, profesorius Kurtas Semmas. Tai buvo didžiulis įkvėpimas visiems”, – pasakoja M. Racinas.

Gydytojas paaiškina, kad laparoskopija yra operavimo būdas, kai per kelis nedidelius pjūvius naudojant optinę sistemą ir specialius plonus įrankius atliekama operacija. Po jos nelieka didelių randų, sumažėja komplikacijų tikimybė, o pacientų atsistatymas yra žymiai greitesnis. Dabar didžioji dalis operacijų RVUL atliekama minimaliai invaziniu arba laparoskopiniu metodu: jis taikomas ne tik įvairioms pilvo, bet ir ginekologinėms, urologinėms ir kitų sričių operacijoms, pavyzdžiui, kolegos iš Urologijos skyriaus vieninteliai Lietuvoje atlieka prostatos adenomos šalinimo operacijas lazeriu (HoLEP).

Tobulėjant technologijoms, tobulėjame ir mes

30-ies metų jubiliejų švenčiantys ligoninės darbuotojai vienbalsiai sutinka, kad medicinos pažanga per trisdešimt metų buvo išties stulbinanti, o kartu su ja tobulėjo ir jie patys. Paklausti apie ateities vizijas sako, kad technologijoms ir toliau vystantis Vakarų Europos ir JAV ligoninių operacinėse vis mažiau stebina robotai, artimiausiais dešimtmečiais jie chirurgų tikrai nepakeis.

„Manau, kad robotika turi tam tikrą nišą, kurioje galėtų būti naudojama. Pavyzdžiui, JAV kai kur protezavimo operacijas vadovaujant chirurgui jau atlieka robotas ir gali būti, kad kai kurie jo judesiai, pakrypimo laipsnis yra tikslesni nei žmogaus. Tačiau chirurgo įsikišimo išvengti neįmanoma – robotui reikia perimetro orientyrų, kuriuos indikuoti turi chirurgas. Be to, operuojant dažnai iškyla niuansų, kurių joks robotas neturi abstraktaus mąstymo, todėl negali interpretuoti taip, kaip tai daro chirurgas. Todėl chirurgai ir visa operacinės komanda toliau sėkmingai dirbs, tobulins savo įgūdžius, o operacijoms naudos moderniausią įrangą ir vadovausis naujausiais metodais“, – pasakoja RVUL gydytojas ortopedas traumatologas doc. dr. Manvylius Kocius.

Robotų „nebijanti“ ligoninės komanda (apie 500 gydytojų, daugiau nei 500 slaugos personalo darbuotojų ir daugiau nei 300 slaugytojo padėjėjų) optimistiškai žvelgia į ateitį. Doc. dr. M. Kocius sako: „Nepaisant daugybės sunkumų tapome stambiausia šalies skubiosios medicinos arterija ir klinikinės chirurgijos branduoliu, mūsų ligoninėje veikia didžiausias Ortopedijos ir traumatologijos centras, vienas iš šešių Lietuvoje insulto centrų, vienintelis Lietuvoje Toksikologijos centras ir kiti svarbūs padaliniai. Tikime, kad augant ligoninės galimybėms – technologinėms ir žmogiškosiomis – pacientai gaus geriausią įmanomą gydymą ir dar labiau vertins gydytojų ir kito personalo darbą. Mūsų ligoninė nesustos, žingsniuos į priekį ir toliau dės visas pastangas gerinant Lietuvos žmonių sveikatą.“

„Pirmiausia, gimdos polipai gali būti moters negalėjimo pastoti priežastimi. Kita gimdos polipų keliama grėsmė – nešalinami ilgainiui jie gali suvėžėti“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ginekologijos skyriaus vedėja Lina Lenkutytė-Matkevičienė. Anot gydytojos akušerės ginekologės, labai svarbu profilaktiškai tikrintis sveikatą, aptiktus mažus besimptomius gimdos polipus nuolat sekti, o didesnius pašalinti – tam užtenka minimaliai invazyvios operacijos.

Polipų gali atsirasti ir dėl viršsvorio

Gimdos polipai yra nepiktybiniai liaukinio audinio dariniai, dažniausiai turintys ploną kojytę arba platų pagrindą, kuriuo laikosi ant gimdos sienelės. Lietuvoje polipai gimdoje diagnozuojami maždaug kas dešimtai moteriai, dažniau vyresniame amžiuje.

Gydytoja L. Lenkutytė-Matkevičienė sako, kad yra kelios polipų atsiradimo priežastys. Bene pagrindinė – hormonų disbalansas – estrogenų perteklius ir progesterono sumažėjimas antroje menstruacinio ciklo fazėje. Jis gali atsirasti dėl sutrikimų endokrininių liaukų sistemoje, su metaboliniu sindromu, kuris kliniškai pasireiškia nutukimu, hipertenziniu sindromu, diabetu ir hiperplastiniais gimdos gleivinės pokyčiais. „Antroji priežastis – lėtinis uždegiminis gimdos kaklelio ir gimdos procesas, iš dalies sąlygotas patogeninių mikroorganizmų ar infekcijos, kuri perduodama lytiniu būdu. Kitos priežastys tai   dažni nėštumo nutraukimai, savaime įvykę persileidimai, nesivystantis nėštumas, ne visa po gimdymo pasišalinusi placenta. Taip pat, gimdos polipai gali atsirasti dėl gimdos endometriozės, streso, paveldimumo ir kitų priežasčių“, – sako gydytoja.

Daliai moterų polipų išvengti padėtų subalansuotas gyvenimo būdas (normalaus svorio palaikymas ir judėjimas) ir profilaktinis sveikatos tikrinimas – gimdos polipai dažniausiai aptinkami atliekant ultragarsinį tyrimą ginekologinės apžiūros metu.

Gali suvėžėti ir trukdyti pastoti

Gimdos polipai gali būti maži, vos poros milimetrų dydžio, ar išvešėti iki kelių centimetrų ir užimti didžiąją dalį gimdos ertmės. Anot L. Lenkutytės-Matkevičienės, nuo jų dydžio priklauso ir tai, kokius simptomus jaus pacientė: „Maži polipai dažniausiai būna besimptomiai. Didesni pasižymi keliais pagrindiniais simptomais: reguliarų mėnesinių ciklą turinčioms moterims pasitaiko kraujavimas tarp mėnesinių, atsiranda „tepliojimai“ prieš arba po mėnesinių, moteris jaučia skausmą pilvo apačioje, taip pat jaučia skausmą po lytinių santykių ir kraujuoja. Kuo gimdos polipas didesnis ir ant plonesnės kojelės, tuo labiau gimda susitraukinėja ir stengiasi jį išstumti, pašalinti kaip svetimkūnį. O jei moteriai jau prasidėjo menopauzė, vienas pagrindinių simptomų taip pat yra atsiradęs kraujavimas.“

Gydytoja pabrėžia, kad aptikus mažus besimptomius polipus labai svarbu reguliariai lankytis pas ginekologą ir juos stebėti. „Nors gimdos polipai yra nepiktybiniai dariniai, nepašalinus jie ilgainiui gali suvėžėti, ypač adenomatoziniai polipai – moteris gali susirgti gimdos gleivinės vėžiu. Didžiausios rizikos grupėje atsiduria vyresnio amžiaus moterys, kurioms prasidėjusi menopauzė. Vaisingo amžiaus moterims, jeigu jos stengiasi susilaukti vaikelio, polipai gali tapti negalėjimo pastoti arba persileidimo priežastimi. Be to, dauguma atvejų didesni polipai moteriai sukelia skausmą ir kraujavimą, todėl jų šalinimas pagerina pacienčių gyvenimo kokybę“, – teigia gydytoja L. Lenkutytė-Matkevičienė.

Polipo gydymas – minimaliai invazinė operacija

Paprastai gimdos polipai šalinami minimaliai invazinės operacijos, vadinamos histeroskopija, metu – tai viena dažniausiai atliekamų intervencijų ginekologijoje, kuri pasitelkiama tiek diagnostikai, tiek gydymui. Gydytoja pasakoja, kad procedūra atliekama išplėtus gimdos kaklelio kanalą ir į gimdos ertmę įvedant minikamerą. Jos dėka gydytojas akušeris ginekologas ekrane gali matyti, kur yra polipas. Prie to paties instrumento su minikamera yra rezektoskopas – „kilputė“, kuria polipas ir yra pašalinamas.

„Kiek gali trukti histeroskopija, priklauso nuo polipo dydžio ir jų skaičiaus, lokalizacijos, gydytojo patirties. Vidutinio dydžio polipą galima pašalinti per 10 min., o bendra operacijos trukmė yra apie 30 min. Žinoma, teko operuoti ir labai didelių polipų, užėmusių beveik visą gimdos ertmę, tačiau tokie atvejai yra retesni. Paprastai vidutinis šalinamo gimdos polipo dydis yra apie 1–1,5 cm, tačiau jų gimdoje gali pasitaikyti net keli“, – sako L. Lenkutytė-Matkevičienė.

Kontraindikacijų šiai procedūrai beveik nėra, išskyrus kai, pavyzdžiui, pacientė laukiasi. Didžiausi histeroskopijos privalumai – intervencija yra minimali, pacientė namo gali grįžti pačią dieną, o į darbą – po 1–2 dienų. Po polipų šalinimo operacijos porą savaičių rekomenduojama vengti fizinio krūvio, maudynių baseine, lytinių santykių.

Rugsėjo 25-ąją minint Pasaulinę aortos dieną, nuo 10.00 val. iki 18.00 val. šalia MO muziejaus (Pylimo g. 17, Vilnius) Lietuvos Kraujagyslių chirurgų draugija ir Endovaskulinių specialistų asociacija kviečia pasitikrinti dėl išsiplėtusios pilvo aortos. Specialiai įrengtoje palapinėje bus atliekamas nemokamas, neinvazinis ir neskausmingas echoskopinis tyrimas, kuris metu sužinosite didžiausios organizmo kraujagyslės – aortos – diametrą.

Šių metų rugsėjo 25-ąją minima Pasaulinė aortos diena, primenanti, kad Lietuva kasmet netenka daugybės žmonių, kuriuos pražudo staiga plyšusi stambiausios organizmo kraujagyslės – aortos – sienelė.

Aortos aneurizma yra klastinga liga, nes dalis pacientų nejaučia jokių simptomų ir nemato reikalo kreiptis į gydytojus. Deja, plyšus aneurizmai išgyvena tik 2–4 pacientai iš 10, todėl aortos aneurizma dažnai vadinama „tyliąja žudike“. Aortos aneurizmą (išsiplėtimą) būtų galima aptikti ir sėkmingai išgydyti, jeigu vyresni negu 60 metų vyrai ir moterys atkreiptų dėmesį į rizikos veiksnius – rūkymą, padidėjusį kraujospūdį, aukštą cholesterolio lygį, kojų kraujotakos sutrikimus – ir aortos diametrą pasitikrintų gydymo įstaigose.

Laiku aptikus neplyšusią aneurizmą, jos gydymo efektyvumas siekia net 95 proc., todėl Lietuvos Kraujagyslių chirurgų draugija ir Endovaskulinių specialistų asociacija kviečia pasinaudoti galimybe ir nemokamai bei be siuntimo pasitikrinti didžiausios organizmo kraujagyslės – aortos – diametrą. Ultragarsinis tyrimas yra neskausmingas, neinvazinis ir trunka tik 5 minutes.

TYRIMAI BUS ATLIEKAMI ŠIOSE VIETOSE:

• Vilniuje nuo 10:00 iki 18:00 val. (prie Mo muziejaus, Pylimo g. 17);

• Kaune nuo 09:00 iki 13:00 val. (prie Nacionalinio Kauno dramos teatro, Laisvės al. 71);

• Klaipėdoje nuo 10:00 iki 13:00 val. (prie Jūrininkų ligoninės, Liepojos g. 45).

Apsaugokime save ir savo artimuosius nuo šios pavojingos ir klastingos ligos!

Pavykusi operacija yra darnaus operacinės komandos darbo rezultatas, todėl operacinės slaugytoja-instrumentatorė Dalia Dirsienė pabrėžia, koks svarbus šiame darbe yra bendradarbiavimas ir instrumentatorės žinios: „Žinodama chirurgo veiksmų seką, žinau ir koks instrumentas chirurgui bus reikalingas. Todėl tikrai dažnai pasitaiko, kad vienas kitą suprantame be žodžių“.

Kas paskatino rinktis operacinės slaugytojos-instrumentatorės profesiją?

Mane nuo seno žavėjo chirurgija, todėl dar studijuodama bendrosios praktikos slaugytojos specialybę Vilniaus kolegijoje, jau žinojau, kad noriu specializuotis ir dirbi arba anesteziste, arba operacinės slaugytoja-instrumentatore. Labai norėjau dirbti su chirurginiais instrumentais, todėl nedvejodama pasirinkau šią specializaciją ir labai tuo džiaugiuosi. Vos pabaigusi studijas pradėjau dirbti RVUL bendrosios praktikos slaugytoja ortopediniame skyriuje, o pastaruosius penkerius metus dirbau instrumentatore ortopedinėse operacijose.

Nuo ko prasideda Jūsų darbas, kaip ruošiatės operacijai?

Atėjusi į operacinę privalau patikrinti, ar visos operacijai naudojamos priemonės ir instrumentai yra sterilūs, ar nepasibaigusi sterilizacijos galiojimo data. Tada pasiimu konkrečiai operacijai skirtą instrumentų rinkinį ir jį išdėlioju ant tam paruošto staliuko su ratais. Dėlioti instrumentus pradedu sulaukusi skambučio, kad pacientas tikrai bus atvežtas į operacinę. Taip pat turiu numatyti, kokių priemonių gali prireikti papildomai, kad operacijos metu operacinėje dirbantiems kolegoms nereikėtų skubėti jų ieškoti saugykloje[?] – vykstant operacijai instrumentatorė operacinės palikti negali. Pasiruošimo operacijai trukmė priklauso tiek nuo operacijos tipo, tiek nuo instrumentatorės patirties. Pavyzdžiui, pasiruošti protezavimo operacijai reikia maždaug 30 minučių.

Kartais atrodo, kad operacijos metu instrumentuojant Jūs ir chirurgas vienas kitą suprantate be žodžių. Ar tai tiesa?

Toks glaudus chirurgo ir instrumentatorės darbas atsiranda tik kartu dirbant ne vienerius metus. Tačiau nemažiau svarbu ir instrumentatorės žinios – turiu puikiai išmanyti kiekvienos operacijos, kurioje instrumentuoju, eigą. Žinodama chirurgo veiksmų seką, žinau ir koks instrumentas chirurgui bus reikalingas. Todėl tikrai dažnai pasitaiko, kad nebūtina daug šnekėtis – chirurgas ištiesia ranką, o aš paduodu tuo metu jam reikalingą instrumentą. Bet, kaip minėjau, reikia įdirbio, tikrai ne po pirmos operacijos atsiranda toks tarpusavio supratimas. Ne paslaptis ir tai, kad vienam chirurgui gali labiau patikti vienas instrumentas, kitam – kitas, todėl laikui bėgant tokias detales įsimename ir stengiamės prisitaikyti prie chirurgo poreikių.

Ar instrumentatorės glaudžiai dirba tik su chirurgu?

Mes esame chirurgų rankos, o mūsų rankos ir kojos yra operacinės slaugytojo padėjėjos, nes prasidėjus operacijai mums palikti operacinės negalima. Pavyzdžiui, pasikeitus operacijos eigai, slaugytojo padėjėjos mums turi atnešti instrumentą, kurio prireikė. Jos taip pat paduoda ir priemones kurių pritrūksta, tokias kaip „skarelės“, siūlai ir pan. Be to, mes dirbame šalia įvairios medicininės įrangos, pavyzdžiui, anestezijos aparato, todėl pastebėjusios kokius nors pasikeitimus, informuojame kolegas. Esame komanda, todėl turime bendrauti tarpusavyje, vienas kitą palaikyti ir padėti.

Paruošiate instrumentus, operacijos metu instrumentuojate. Ką turite daryti operacijai einant į pabaigą?

Operacijai einant į pabaigą turime suskaičiuoti instrumentus: natūralu, kad kiek instrumentų turėjome operacijos pradžioje, tiek jų privalome turėti ir pasibaigus operacijai. Negalime nė vieno instrumento „praganyti“. Taip pat turime suskaičiuoti vadinamąsias „skareles“ ir adatas, nes pasitaiko, kad nukrenta ant žemės. Viską suskaičiavus ir įsitikinus, kad nieko netrūksta, chirurgas užveria žaizdą ir baigia operaciją, o mes instrumentus vežame į plovyklą. Panaudoti chirurginiai įrankiai būna dezinfekuojami, plaunami, sukomplektuojami į rinkinius, vežami sterilizuoti, tada užklijuojami galiojimo datą indikuojantys lipdukai, ir rinkiniai paliekami saugojimo patalpoje iki kitos operacijos.

Ar instrumentavimas skiriasi priklausomai nuo operacijos pobūdžio, ar instrumentatorė be specialaus apsiruošimo gali dirbti bet kurioje operacinėje?

Žinoma, pereinant iš vieno skyriaus į kitą keičiasi operacijos specifika, instrumentai, kartais net ir instrumento padavimo būdas, kampas ir panašiai. Todėl keičiant skyrių reikia specialaus pasiruošimo. Tiesa, aš dirbu su planiniais pacientais, todėl visada iš anksto žinau, kokia operacija laukia, ir galiu jai pasiruošti. Su skubiais pacientais dirbančioms kolegėms tenka instrumentuoti pačiose įvairiausiose operacijose, nes į ligoninę atvežtas žmogus laukti negali. Tokiais atvejais instrumentatorei padeda operuojantis gydytojas, nurodydamas, kokio instrumento jam reikia.

Kokių asmeninių savybių reikia norint būti instrumentatore?

Manau, kad pirmiausia reikia drąsos – juk darbas vyksta operacinėje, šalia chirurgo, tad instrumentatorė tikrai susiduria su pjūviais, žaizdomis, krauju. Reikia labai stipraus atsakomybės jausmo. Taip pat instrumentatorės turi būti rūpestingos ir atidžios detalėms, lanksčios ir prisitaikančios prie chirurgo poreikių. Žinoma, reikia ir atsparumo stresui, gebėjimo išlikti ramiai sudėtingose situacijose.

Mūsų darbas sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, pasitaiko sunkių pacientų ir įtemptų situacijų. Be to, instrumentatorės darbas turi tam tikrų aspektų, apie kuriuos su medicina susijęs žmogus nė neįtartų. Kaip minėjau, operacijos metu mes negalime palikti operacinės ar kada užsimaniusios nueiti į tualetą ar atsigerti vandens. Visada turime prašyti, kad ateitų kita instrumentatorė ir pavaduotų kelias minutes.

Be to, kiti operacinės komandos kolegos daugiau bendrauja su pacientu, tai mes „bendraujame“ tik su instrumentais, todėl reikia ir atitinkamo charakterio. Apibendrinant, manau, kad šiai profesijai reikia pašaukimo.

Kas šiame darbe Jums teikia didžiausią džiaugsmą?

Į darbą visada einu noriai. O labiausiai džiaugiuosi gerais operacijos rezultatais – kai gydytojai pasidalija žinia, kad žmogus po sunkios operacijos jau išleistas namo.

„Netaisyklingai po lūžio sugijęs stipinkaulis žmogui sukelia skausmą ir atima galimybę pilnai naudotis riešu, tad žymiai pablogėja gyvenimo kokybė. Laimė, savo pacientams galime pasiūlyti ne tik koreguojančias operacijas, bet nuo šiol – vieninteliai Lietuvoje siūlome ir moderniausią šiuo metu egzistuojančią plokštelę, kurios dėka operacija  atliekama greičiau, tiksliau ir kokybiškiau“, – džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika.

„Pacientas sausio mėnesį paslydo, griūdamas smūgį bandė sušvelninti ranka ir susilaužė stipinkaulį, kitaip tariant, riešą. Mūsų ligoninės Skubios pagalbos skyriuje lūžis buvo atstatytas. Deja, dėl karantino vėliau pakliūti į polikliniką apžiūroms buvo sudėtinga, stipinkaulis sugijo kreivai. Pacientas kentė skausmą, ranka prarado dalį funkcionalumo, jis negalėjo sportuoti. Būtent šis pacientas praėjusią savaitę tapo pirmuoju, kuriam stipinkaulį koreguojančios operacijos metu pirmą kartą Lietuvoje implantavome ypač modernią plokštelę“, – pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika.

Gydytojas pastebi, kad stipinkaulio lūžiai yra vieni iš dažniausiai pasitaikančių traumų ir yra gan „klastingi“. Neretai lūžis gydomas atstačius kaulą ir sugipsavus ranką, tačiau atidžiai neprižiūrint gijimo proceso yra didelė tikimybė, kad kaulas pasislinks ir sugis netaisyklingai, stipinkaulis sutrumpės, atsiras komplikacijų grėsmė. Tokiu atveju pacientui padėti gali tik žymiai sudėtingesnė koreguojanti operacija, atliekama vos keliose Lietuvos ligoninėse.

Nauja plokštelė skirta būtent kaulo korekcijos operacijoms, kurių per metus ligoninėje būna apie 20–30. Tame pačiame rinkinyje yra ir specialiai sukurta sistema, padedanti kokybiškiau atlikti kitą operaciją po riešo lūžio – patyrus traumą yra tikimybė, kad alkūnkaulis liks ilgesnis ir sukels skausmus, todėl galimybe padėti pacientams džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas Andrius Šimkus: „Mūsų užduotis – sutrumpinti pailgėjusį kaulą. Tokia operacija yra sudėtinga, esame bene vienintelė šalyje gydymo įstaiga, kurioje ji atliekama. Nuo šiol naudodami naują konstrukciją, tai padaryti galime ypatingai tiksliai. Pacientai tiek stipinkaulio korekcijai, tiek alkūnkaulio trumpinimui pas mus atvyksta iš visos Lietuvos, todėl labai džiugu, kad galime pasiūlyti naujausią ir kokybiškiausią gydymą.“

Naujos kartos kaulų lūžių korekcijoms skirtos plokštelės pasaulyje nėra naujovė, tačiau Lietuvoje iki šiol jos nebuvo naudojamos dėl aukštos kainos. „Nauja konstrukcija – tai labai didelis kokybinis šuolis tiek chirurgams, tiek pacientams. Anksčiau atlikdami stipinkaulio korekcijos operacijas naudojome plonas plokšteles, todėl likusią tuščią ertmę turėdavome užpildyti kaulu, paimtu iš paciento klubo. Vadinasi, darydavome papildomą pjūvį, sukeldavome daugiau streso, užtrukdavome ilgiau. Dabar kreivą stipinkaulį perpjauname, įdedame naujos kartos plokštelę ir jį išlyginame. Tai palengvina chirurgo darbą, operacija atliekama žymiai tiksliau, pacientui daromas tik vienas pjūvis, yra daugiau garantijų, kad rezultatas bus geras“, – privalumus vardija gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika.

Naujos kartos konstrukcijos pagamintos iš titano lydinio ir lieka paciento rieše visam laikui, operacija nuo 2 val. sutrumpėja iki 1,5 val. ar dar trumpiau. Tiesa, S. Sereika primena, kad kaulą koreguojanti operacija yra sudėtingesnė už įprastą stipinkaulio lūžio operaciją, todėl gijimo ir reabilitacijos procesas yra ilgesnis ir sudėtingesnis. Tačiau tikslas – pašalinti skausmą ir atstatyti riešo funkciją – pasiekiamas greičiau ir kokybiškiau.

„Aštrus skausmas šone, nugaros juosmens srityje, besitęsiantis net iki kirkšnies. Jei staiga užklupo toks simptomas, tikėtina, kad inkstuose buvo susidariusių akmenų, kurie pradėjo leistis šlapimtakiu ir jame užstrigo“, – sako gydytojas urologas Ignas Lukošius. Anot jo, anksčiau inkstų akmenys dažniausiai būdavo šalinami atliekant atvirą operaciją, tačiau medicinos pažangos dėka dabar tai daroma minimaliai invaziniu būdu. Taip pat gydytojas primena – norint sumažinti akmenligės riziką, būtina gerti daug skysčių, ypač šią karštą vasarą.

Inkstų akmenligė – išsivysčiusių šalių liga

Statistiniai duomenys rodo, kad inkstų akmenlige dažniausiai serga išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai, pavyzdžiui, JAV sergančiųjų inkstų akmenlige yra daugiau  nei 10 proc., o Lietuvoje šis skaičius siekia apie 5 proc. Akmenlige dažniau serga 30–50 m. amžiaus grupei priklausantys vyrai, tačiau liga gali išsivystyti moterims ir net vaikams. Per paskutinį dešimtmetį pastebima tendencija, kad inkstų akmenligės atvejų daugėja, ypač moterims. Šia liga sergančių žmonių inkstuose, šlapimo takuose ar šlapimo pūslėje formuojasi akmenys iš su šlapimu išsiskiriančių rūgščių ir mineralų kristalų pertekliaus. Jie gali ilgai „tūnoti“ ir nesukelti jokių simptomų, o negalavimai prasideda jiems pajudėjus šlapimo takais.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis vyresnysis gydytojas urologas Sergejus Gaižauskas, turintis daugiau nei 40 metų darbo patirtį, teigia, kad inkstų akmenys gali susiformuoti dėl įgimtų ligų, pavyzdžiui, šlapimtakių susiaurėjimo. Tačiau dažniausiai inkstų akmenų susidarymą lemia įgimti arba įgyti medžiagų apykaitos sutrikimai: „Gali būti, kad žmogus suvartoja per mažai skysčių ir per daug kieto, baltymingo, gyvulinės kilmės maisto. Taip pat, tai gali priklausyti ir nuo geografinės platumos, kurioje jis gyvena – kuo karščiau, tuo daugiau prakaituoja, o nevartojant pakankamai skysčių akmenys formuojasi dažniau.“

Pastebėjus pirmuosius inkstų akmenligės simptomus – skausmą šone, šlapinimosi sutrikimus –  reikėtų nedelsti ir pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją. Jei šlapime atsiranda kraujo, žmogų pykina, jis vemia, karščiuoja, tuomet reikia kreiptis skubios medicininės pagalbos. Visgi gydytojas S. Gaižauskas džiaugiasi, kad tiek ūmaus inkstų akmenligės negalavimo atveju, tiek pajutę pirmuosius simptomus pacientai nedelsia ir kreipiasi pagalbos. Anot jo, plačiai naudojamų echoskopinių tyrimų dėka galima aptikti vis mažesnius inkstų akmenis, todėl atsiranda galimybė pritaikyti mažiau invazinį gydymo metodą.

Atviros chirurginės operacijos grimzta į praeitį

Inkstų akmenligės gydymas tiesiogiai priklauso nuo akmenų dydžio. Inkstų akmenys, kurių skersmuo siekia iki 4–6 mm, gali pasišalinti savaime. Tai priklauso ir nuo jų padėties šlapimtakyje. Jei akmuo didesnis, prireiks specialistų pagalbos, tačiau gydytojas urologas I. Lukošius sako, kad šiuolaikinėje urologijoje technologijos nuolat tobulėja, todėl atsiveria vis platesnės galimybės pacientus gydyti endoskopinėmis procedūromis, o atviros operacijos Lietuvoje neatliekamos jau apie dvidešimt metų.

„Pas mus patekusio paciento nepuolame operuoti, nebent tai tam tikrų profesijų atstovai, kurie su inkstų akmenimis dirbti negali – pavyzdžiui, vairuotojai, orlaivių pilotai. Paprastai stebime paciento būklę, atliekame visus būtinus tyrimus, ir jei matome, kad akmenys maži, skiriame vaistų ir išleidžiame namo. Jei akmenys visgi yra didesni ir tikimybės, kad pasišalins patys nėra, taikome ureterorenoskopiją, kai akmenys ištraukiami pro natūralius šlapimo takus, jei reikia, prieš tai suskaldomi lazeriu, arba nefrolitotripsiją – padarius dūrį per odą į inkstą įkišame instrumentą nefroskopą, suskaldome akmenis ultragarsu, lazeriu ar kita energija, ir fragmentus ištraukiame. Šioms operacijoms atlikti naudojame endoskopinius instrumentus, pažangios vaizdo sistemos užtikrina gerą matomumą, todėl akmenis pašaliname visiškai“, – pasakoja gydytojas S. Gaižauskas.

Pooperacinis periodas po minimaliai invazinių operacijų, per kurį pacientas grįžtą į įprastą gyvenimą, varijuoja. Gydytojas paaiškina, kad tai priklauso nuo pasirinkto gydymo metodo ir inkstų akmenų dydžio. Po nedidelių akmenų šalinimo pacientas į visavertį gyvenimą gali maždaug grįžti po savaitės. Didelių akmenų šalinimas kartais suskaidomas į kelis etapus ir gali užtrukti mėnesį ir net ilgiau. Bet kuriuo atveju, taikant modernius gydymo būdus pooperacinis periodas būna žymiai lengvesnis, ženkliai sumažėja komplikacijų tikimybė, sutrumpėja hospitalizavimo laikas.

Laiku negydant gali grėsti komplikacijos

Laiku negydoma inkstų akmenligė gali sukelti įvairių komplikacijų – akmuo gali užkimšti šlapimtakį, dėl to gali prasidėti inkstų funkcijos sutrikimai, infekcijos, atsiranda ir sepsio pavojus. O kartais inkstų akmenys išauga tokie dideli, kad sunyksta inkstas – tokiu atveju šalinant akmenį, pašalinamas ir pažeistas organas. Medicinos praktikoje žinomi atvejai, kai inkstų akmenys užaugo net iki dviejų kilogramų svorio.

Vyresnysis gydytojas urologas prisimena, kad per ilgus darbo metus turėjo ne vieną sudėtingą atvejį: „Vos pradėjus daryti pirmąsias endourologines operacijas, ligonius mums atsiųsdavo iš kitų gydymo įstaigų, kurių specialistai neturėjo reikiamos įrangos ar patirties. Tad mums teko patys sudėtingiausi atvejai, pacientai su vienu inkstu ar pacientai su dideliais akmenimis. Pasitaikė atvejų, kai koraliniais vadinami inkstų akmenys buvo užpildę visą kolektorinę inkstų sistemą (taureles, geldeles, šlapimtakį, šlapimo pūslę).“

Gydytojas I. Lukošius teigia, kad riziką susirgti akmenlige galima sumažinti sureguliavus mitybą. Jis pataria vartoti mažiau baltyminio maisto ir nepamiršti skysčių. Per dieną reikėtų išgerti 1,5–2 litrus: vandens, arbatos, kavos, sriubos ir kt. Turintiems viršsvorį, sportuojantiems ar daug prakaituojantiems žmonėms skysčių patariama išgerti dar daugiau. Galima gerti tiek gazuotą, tiek negazuotą vandenį. „Nuo to, kokio tipo inkstų akmenligė buvo nustatyta, priklauso ir tam tikrų maisto produktų vartojimas ar jų ribojimas. Pavyzdžiui, diagnozavus uratinę akmenligę, rekomenduojama vartoti mažiau druskos, gyvulinės kilmės baltymų. Esant kalcio oksalatinės akmenligės rizikai, reikėtų vengti saldžių šviežių vaisių, riešutų, kviečių sėlenų, arbatos, kavos, o labiausiai – rabarbarų, špinatų, burokėlių lapų, brokolių, šparaginių pupelių, sojos, šokolado, džiovintų ir konservuotų vaisių. Askorbo rūgštis virsta oksalatu, todėl reikėtų vengti ir didelių vitamino C kiekių.

Tačiau savarankiškai nutraukti produktų vartojimo nereikėtų – išsamią informaciją apie dietos pobūdį ir daugiau patarimų suteikti gali tik gydytojas“, – vardija I. Lukošius ir primena, kad pacientai, turintys šeimos gydytojo siuntimą gali registruotis konsultacijai pas specialistą. Šiuo metu laukti reikia 2–4 savaites.

„Net mano močiutė nežinojo, ką aš dirbu, ir kartais paklausdavo – „tai ką ten veiki operacinėje?“, – šypsosi anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Valerija Popova ir pripažįsta, kad tikrai ne visi supranta, kokias funkcijas operacinės komandoje ji atlieka. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbanti anestezistė pasakoja, kad ji yra ne tik gydytojo anesteziologo  akys, ausys ir rankos, tačiau ir lygiavertis visos komandos narys.

Prieš operaciją pacientas dažniausiai bendrauja su chirurgu ir gydytoju anesteziologu reanimatologu, bet operacinėje galima sutikti žymiai daugiau komandos narių, pavyzdžiui, jus – anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoją, kitaip tariant, anestezistę. Papasakokite apie šią mažiau žinomą specialybę.

Tiesa, tikrai nedaug kas žino apie anestezistų darbą. Net mano močiutė, ne kartą buvusi operacinėje,  nežinojo, ką aš dirbu (juokiasi) ir kartais paklausdavo „tai ką ten veiki?“. Tai suprantama, iš jaudulio pacientai nepastebi, kad operacinėje dirba ne tik chirurgas ir gydytojas anesteziologas, bet ir, pavyzdžiui, anestezistė, kurios darbas – kaip visų operacinės komandos narių – labai atsakingas, nes dėl neapgalvoto ar paskubomis atlikto veiksmo gali nukentėti paciento gerovė.

Anestezistė yra pagrindinė gydytojo anesteziologo partnerė. Pavyzdžiui, mes fiksuojame viską, kas vyksta operacinėje – kada, kiek ir kokių vaistų suleista, kokius veiksmus atliko operacinės komandos nariai. Tačiau dirbant anesteziste svarbu ne tik nuolat stebėti laiką, dokumentuoti operacijos eigą ir atlikti gydytojo anesteziologo paliepimus, bet ir „turėti galvą ant pečių“ – suprasti, kas vyksta ir esant nenumatytai situacijai sugebėti veikti greitai ir savarankiškai, vadovautis šaltu protu, nepasiduoti stresui.

Ar galite papasakoti, kaip ruošiatės operacijai ir kas vyksta pacientą atvežus į operacinę?

Pasiruošimas operacijai labai skiriasi priklausomai nuo jos pobūdžio. Žinoma, yra tam tikra veiksmų seka, kurios laikomės. Pavyzdžiui, ryte, su gydytoju anesteziologu reanimatologu aptariame anestezijos planą – rūšį ir eigą, o prieš operaciją jį dar kartą peržvelgiame, įsitikiname, kad nebuvo kokių nors pasikeitimų, paruošiame ir patikriname būtiniausius vaistus ir įvairius paciento anestezijai ir stebėjimui naudojamus prietaisus: dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, laringoskopą, defibriliatorių – operacinėje esame pasiruošę viskam.

Prieš pacientą atvežant į operacinę, gydytojas anesteziologas jį apklausia ir surenka informaciją apie vartojamus vaistus, anksčiau atliktas operacijas. To paties jau operacinėje klausiu ir aš – dar kartą įsitikiname, kad viskas taip, kaip turi būti. Taip pat pasitikslinu, pavyzdžiui, kuri galūnė bus operuojama, apžiūriu, ar pacientas nepamiršo nusiimti žiedo, auskarų ar laikrodžio. Mūsų darbe svarbu viską patikrinti kelis kartus. Tada punktuojame periferinę veną, prijungiame gyvybinių funkcijų stebėjimo įrangą ir ruošiamės anestezijai.

Operacijos metu stebiu paciento būklę monitoriuose, jei pacientas sąmoningas – bendraujame. Operacijai pasibaigus, jei buvo atlikta bendroji nejautra, pacientas pažadinamas vaistais ir išgabenamas į pooperacinę palatą, kurioje jį toliau stebi medicinos personalas. Prieš perduodama jį į pooperacinės palatos slaugytojų rankas visada įsitikinu, kad pacientas jaučiasi gerai.

Turite glaudžiai dirbti su anesteziologu veikdami išvien – kartais atrodo, kad jūs skaitote vieni kitų mintis. Kaip Jums tai pavyksta?

Anesteziologas su anesteziste turi „susidirbti“, tapti komanda, o tam reikia laiko. Pavyzdžiui, operuojant planinius ligonius dažniausiai dirba tas pats anesteziologijos specialistų tandemas. Jie vienas kitą gerai pažįsta, žino vienas kito įpročius, supranta iš pusės žodžio, prisimena dažniausiai naudojamus vaistus ir kitas smulkmenas – būtent tada anesteziologo ir anestezistės komanda veikia kaip suderinti krumpliaračiai. Toks „susidirbimas“ atsiranda ne per mėnesį ar pusmetį, o per žymiai ilgesnį laiką. Be to, kaip jau minėjau, vienas kitą puikiai suprantame dar ir todėl, kad aš, kaip anestezistė, žinau kas vyksta operacinėje. Darniam darbui labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas.

Žinoma, visada vadovaujamės algoritmais – skirtingoms operacijų rūšims taikomos skirtingos veiksmų sekos. Be to, tai pačiai operacijai irgi gali būti taikomi skirtingi algoritmai – tai jau priklauso nuo operuojančio chirurgo. Jei anestezistė ne tik gerai išmano algoritmus, bet žino ir chirurgo įpročius, visiems dirbti būna žymiai lengviau.

Kokių asmeninių savybių reikia anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams?

Kaip ir bet kuriam medicinos srityje dirbančiam žmogui, labai svarbu empatija. Vienas iš svarbiausių principų, kuriais aš vadovaujuosi operacinėje – elgtis su pacientu taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi ar mano artimaisiais.

Didžiąją laiko dalį ligoninėje ir operacinėje pacientas bendrauja su mumis, todėl labai svarbu ne tik kalbėtis ir paaiškinti būsimas procedūras, bet ir mokėti išklausyti. Pacientai atvažiuoja išsigandę, bijo operacijų, todėl geras žodis juos nuramina. Bendraudama stengiuosi atiduoti visą save, todėl labai smagu iš jų išgirsti „ačiū“.  Žinoma, šioje profesijoje taip pat svarbus atidumas ir pastabumas, gebėjimas prisiimti atsakomybę, mokėjimas dirbti komandoje. Svarbu nebijoti naujovių, mokytis – kiekviena bendrosios praktikos slaugytoja turėtų nuolat tobulintis, kelti profesinę kvalifikaciją, plėsti žinias ir kompetencijas, kad būtų ne tik „sesutė“, bet lygiavertė komandos narė.

Taip pat ne mažiau svarbi kuo įvairesnė praktinė patirtis. Kiekviena operacinėje dirbanti slaugytoja turėtų įgyti patirties tiek su planiniais pacientais, tiek su pacientais, kuriems reikia skubios medicinos pagalbos, nes pasirengimas jų operacijoms kardinaliai skiriasi.

Kas jus paskatino rinktis anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos profesiją?

Manau, šiam darbui reikalingas įgimtas polinkis. Atsimenu, kai pirmą kartą patekau į operacinę, aplinka ir žmonės paliko didžiulį įspūdį – tą akimirką supratau, kad noriu tapti anesteziste. Pasiryžau ir iškart po mokslų pabaigiau specializacijos kursus. Šilti tarpusavio santykiai kolektyve ir darbo sąlygos paskatino likti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Rudenį sukaks penkeri metai, kai dirbu operacinėje. Viena vertus, gali pasirodyti daug, bet kita vertus – labai mažai, nes nuolat domiuosi naujovėmis ir mokausi, todėl niekada neužklumpa rutina, laikas tarsi praskrieja. Atėjusi į darbą niekada nežinau, kaip pasibaigs mano diena ir su kokiais iššūkiais teks susidurti.  Galbūt po 20–30 metų sakysiu, kad nusibodo, bet dabar galiu pasakyti viena – mano darbas labai įdomus.

Beje, pabaigusi kursus sakiau sau, kad daugiau nestudijuosiu, bet padariau pertrauką ir vėl pajutau norą mokytis – svarstau stoti į universitetą ir baigti bendrosios praktikos slaugytojos magistro studijas. Kodėl? Nes kai myli savo darbą, nori būti vertinama,  atsiranda daugybė galimybių, o ir gydytojai labai džiaugiasi  ir pasitiki  komandoje turėdami kompetentingą anestezistę, kuriai gali ne tik duoti nurodymus, bet ir pasitarti.

Pacientas Jums yra…

Pacientas man yra labai svarbus. Šią specialybę iš dalies ir pasirinkau todėl, kad vienu metu turėčiau tik vieną pacientą, kuriuo galėčiau rūpintis ir skirti visą savo dėmesį. Noriu ne tik ateiti, atidirbti paskirtas valandas ir joms pasibaigus uždaryti duris. Man patinka visą savo dėmesį skirti žmogui, išsamiai juo domėtis ir padaryti viską, kad jis gautų profesionalią medicininę pagalbą, namo grįžtų geresnės sveikatos.

Ne kartą teko girdėti, kad Lietuvoje slaugytojų ir kito medicinos personalo trūksta, jauni specialistai išvažiuoja į užsienį. Kodėl Jūs nusprendėte pasilikti ir kodėl rekomenduojate šią specialybę?

Anksčiau tikrai buvo minčių išvykti į užsienį, tačiau laikinai, ne visam laikui. Didesnės algos vilioja, bet užsienyje visada būsi svetimas. Mano prioritetai buvo kitokie, norėjau sukurti šeimą, likti gyventi Lietuvoje ir būti naudinga savo šaliai. Nesvarbu, kur dirbsi – Lietuvoje ar Norvegijoje, – svarbu jaustis savo vietoje. Tiems, kurie nebijo iššūkių, pabandyti verta, tačiau derėtų prisiminti, kad ir čia mūsų labai reikia, ir tik mes galime nuspręsti, kokia Lietuva bus rytoj!

Gydytoja nefrologė Kastė Mateikaitė domisi kelionių medicina, yra baigusi tarptautinius kalnų medicinos kursus ir keliautojus konsultuoja įvairiais kelionių, kalnų medicinos ir asmeninės vaistinėlės klausimais, veda pirmosios medicininės pagalbos kalnuose mokymus. Atėjus atostogų sezonui gydytoja papasakojo, kokie negalavimai dažniausiai užklumpa atostogauti į gamtą, miestus ar tolimus kraštus išsiruošusius žmones.

Saulė, traumos ir pavojai gamtoje

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja nefrologė K. Mateikaitė teigia, kad posakis „nėra saulės“ vasarą nevisiškai teisingas. Net ir debesuotą dieną atostogaujant tiek Lietuvoje, tiek užsienyje saulės reikėtų saugotis – nepamiršti kepurės, apsauginio kremo, tinkamos aprangos. Svarbus ir lūpų balzamas, turintis SPF apsaugą, nes nudegus lūpas „aktyvuojasi“ virusai ir labai dažnai prasideda pūslelinė. Gydytoja pabrėžia, kad saulė ne tik sukelia odos nudegimus, bet ir perkaitimą, dehidrataciją, suaktyvėja hipertenzinės ligos: „Karščiausiomis valandomis reikėtų likti namuose arba pavėsyje, nuolat gerti mineralinių medžiagų turintį vandenį. Ar vanduo gazuotas, ar ne – neturi reikšmės, žymiai svarbiau, kad jame būtų kuo mažiau cukraus ar saldiklių.“

Keliaujantį žmogų tiek gamtoje, tiek miestuose gali ištikti įvairios traumos. „Ypač dažna bėda – pūslė ant pėdos. Ją reikėtų dezinfekuoti ir užklijuoti, kad nepatektų infekcija. Poilsiaudami gamtoje galite įsipjauti stiklo šuke, įsidrėksti medžio šaka, užkliūti už šaknies ir susižeisti, gali įgelti vabzdys. Kaip padėti tokiais atvejais? Pirmiausia, sumuštą vietą reikėtų atšaldyti. Tam skirti specialūs vienkartiniai ledo maišeliai, kurie akimirksniu atšąla suspaudus maišelio viduje esančią kapsulę. Atšaldžius galima aprišti elastiniu tvarsčiu, sužalotą galūnę laikyti pakeltą. Jei žaizda kraujuoja, reikėtų dezinfekuoti ir sutvarstyti ar užklijuoti pleistrą. Jei kraujavimas yra gausus – būtina kreiptis skubios pagalbos, o jos laukiant kraujavimą stabdyti didesniu tvarsčiu, marškinėliais ar skarele užveržiant galūnę aukščiau žaizdos. Įtariant galūnių kaulų lūžį ar išnirimą – žmogus jaus stiprų skausmą, patinimą, deformaciją, funkcijos sutrikimą – reikėtų galūnę imobilizuoti ir kreiptis skubios pagalbos“, – apie dažniausiai pasitaikančias situacijas pasakoja gydytoja K. Mateikaitė.

Nemažai atostogaujančių Lietuvos gamtoje baiminasi gyvatės įkandimo. K. Mateikaitė sako, kad Lietuvoje gyvenančios angies įkandimas nėra mirtinas, tačiau gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų – patinimą, uždegimą, pykinimą ar net ūminę alerginę reakciją – anafilaksiją: „Labai svarbu įkąstos galūnės neužspausti, nebandyti dantimis ar kitais būdais pašalinti nuodų, nes taip padarysite daugiau žalos. Pažeistą galūnę reikėtų imobilizuoti, panašiai kaip lūžus, šaldyti, kad sulėtėtų kraujotaka ir nedelsiant kreiptis į medikus.“

Keliautojų diarėja sunkiai išvengiama

Vienas iš dažniausių negalavimų keliaujant – apsinuodijimai maistu ir vandeniu. Jie dažniausiai ištinka dėl neteisingai laikomo maisto stovyklaujant ar išsiruošus į žygius, taip pat keliaujant po tolimus kraštus, kuriuose higienos sąlygos skiriasi nuo mums įprastų. Pagrindiniai apsinuodijimo maistu požymiai – pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, silpnumas. Jie rodo, kad maiste arba vandenyje buvo toksinių medžiagų, į kurias organizmas iš karto sureagavo. Paprastas apsinuodijimas maistu praeina savaime po kelių dienų, o pagrindinis gydymas – gerti daug skysčių. Ypač dažnas tuštinimasis gali kelti problemų keliaujant, todėl gydytoja rekomenduoja vartoti loperamido preparatus.

„Yra ir kitokio pobūdžio apsinuodijimas, kai suvalgome maisto ar atsigeriame vandens, kuriame yra bakterijų arba virusų. Tokiu atveju simptomai atsiranda po 2–3 dienų ar net savaitės, temperatūra gali pakilti iki 39-40 laipsnių, prasideda intensyvus viduriavimas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai – netenkama daug skysčių, mineralinių medžiagų, žmogus silpnėja, jam prireikia lašelinės ir antibiotikų, o kartais ir gydymo infekcinių ligų ligoninėje“, – pasakoja gydytoja ir priduria, kad apsinuodijimams gydyti niekada nenaudoja aktyviosios anglies, nes vienu kartu reikėtų suvartoti bent 10–20 tablečių, priklausomai nuo žmogaus svorio.

Paklausta, ar yra būdų išvengti apsinuodijimo maistu ar vandeniu Egipte, Maroke, Pietryčių Azijos šalyse ar Indijoje, kalnų medicinos gydytoja sako, kad šiose šalyse 60–70 procentų keliautojų suserga „keliautojų diarėja“. Ji dažniausiai trunka 2–3 dienas. „Tokiais atvejais rekomenduojama turėti antibiotikų, jų reikėtų atsivežti iš Lietuvos, nes dažnai šiose šalyse medicinos paslaugos nėra lengvai prieinamos, o vaistinėse parduodami vaistai gali būti ne tokie veiksmingi. Ir, žinoma, būtina dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas, vandenį gerti tik iš sandariai uždarytų buteliukų, nedėti ledo kubelių į gėrimus, atkreipti dėmesį į maisto ruošimo sąlygas, maisto produktai turi būti gerai apdoroti, taip pat nerekomenduoju pirkti jau nuluptų vaisių“, – pataria gydytoja.

500 metrų per dieną

Žiemą lietuviai dažnai traukia slidinėti, o vasarą leidžiasi į žygius Slovakijos, Italijos, Prancūzijos, Nepalo, Kirgizijos ar Pietų Amerikos kalnuose. Gydytoja sako, kad bene pats svarbiausias dalykas, kuriuo keliautojai turi pasirūpinti dar prieš išvykdami – tai specialus kelionių draudimas, atitinkantis numatytus kelionės planus, kalnų aukštį ir sudėtingumą. Be įvairių jau aptartų negalavimų, aukštesniuose nei 2500 m kalnuose gali ištikti kalnų liga. Tiesa, jos galima išvengti laikantis tam tikrų taisyklių ir leidžiant organizmui pamažu prisitaikyti prie mažesnio atmosferos slėgio ir mažesnio deguonies kiekio organizme.

„Kylant į kalnus, kurių aukštis siekia daugiau nei 3000 m, per parą rekomenduojama pakilti ne daugiau nei 500 m. Tai reiškia, kad galite palypėti ir daugiau, bet miegoti turėsite nusileisti į tokį aukštį, kuris yra 500 m didesnis už prieš tai buvusios nakvynės aukštį. Po dviejų trijų dienų daroma pertrauka, nakvoti reikia likti tame pačiame aukštyje. Pagrindiniai kalnų ligos požymiai – galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, dideliame aukštyje gali pradėti vystytis smegenų ar plaučių edema, kai atsiranda dusulys, drėgnas kosulys, koordinacijos ir sąmonės sutrikimai. Tokio žmogaus jokiu būdu negalima palikti vieno, jį reikia skubiai gabenti žemyn, nes ligai progresuojant ištinka koma ir mirtis. Būna ir tokių turistų, kurie į didelį aukštį pasikelia keltuvu ir tą pačią dieną nusileidžia – tada organizmas reaguoja gan gerai, nors negalavimų irgi gali pasitaikyti“,  – pasakoja ne kartą kalnuose buvusi gydytoja.

Kelionės ir lėtinės ligos

Nemažai žmonių privengia kelionių bijodami lėtinių ligų paūmėjimo. Gydytoja K. Mateikaitė  sako, kad galima keliauti ir sergant cukriniu diabetu, ir esant širdies ir kraujagyslių ligoms. Žinoma, tam reikia pasiruošti – su savimi visada turėti įprastai vartojamus vaistus. Kelionėje reikia pasirūpinti vaistų laikymo sąlygomis, jie negali sušlapti, įkaisti, sušalti.

Paklausta apie tai, ar sergant lėtinėmis ligomis galima leistis į kalnus, gydytoja K. Mateikaitė sako, kad tai priklauso nuo konkrečios ligos. „Pavyzdžiui, aukštis nerekomenduojamas sergantiems tam tikromis plaučių arterijų ligomis ar anomalijomis, pavyzdžiui, kai nėra vienos iš plaučių arterijų. O aukštas kraujospūdis, cukrinis diabetas, bronchinė astma – tai ligos, kurias galima kontroliuoti tiek namuose, tiek ir kalnuose. Kai kam nerimą gali kelti kojų venų ligos dėl galimų trombozių, tačiau rizika yra panaši į tą, kurią patiriame tiesiog skrisdami lėktuvu.“

Alergiški žmonės turėtų pagalvoti apie galimas įvairių alergenų rizikas ir keliaudami turėti adrenalino arba epipeno – greitojo veikimo adrenalino. Taip pat galima su savimi pasiimti antihistamininių vaistų, kurie padės lengvesnės alergijos atvejais, kaip alerginis rinitas, konjunktyvitas ar dilgėlinė. Sergantys bronchine astma turėtų su savimi vežtis ir salbutamolio.

„Kelionės yra vienas didesnių gyvenimo džiaugsmų ir turtingiausių patirčių, – įsitikinusi gydytoja K. Mateikaitė. – Tačiau norint, kad jos vyktų sklandžiai ir teiktų tik gerus prisiminimus, būtina pasiruošti iš anksto, apgalvojant ne tik reikalingiausius daiktus ar drabužius, bet ir pasirūpinant sveikata“.  Pati būdama aistringa keliautoja K. Mateikaitė savo sukaupta kelionių patirtimi, žiniomis ir naudingais patarimais laisvalaikiu dalinasi ir su kitais žmonėmis, rašydama asmeninį tinklaraštį www.kalnugydytojosuzrasai.lt.

Asmeninė kelionės vaistinėlė

Kiekviena kelionė yra kitokia, todėl ir asmeninės kelionių vaistinėlės sudėtis gali skirtis. Rekomenduojama turėti šiuos pagrindinius vaistus ir priemones:

• vaistai nuo skausmo
• vaistai nuo peršalimo
• vaistai virškinamojo trakto ligoms gydyti (pvz., keliautojų diarėjai, vidurių užkietėjimui)
• vaistai, kuriuos vartojate įprastai (pvz., nuo migrenos, bronchinės astmos, sąnarių skausmo, nemigos, rėmens ir t. t.)
• vaistai nuo alergijos
• antibiotikai (rekomenduojama turėti, kai kelionės metu sudėtinga pasiekti gydymo įstaigą)
• pleistrai ir tvarsčiai
• keliaujant į aukštesnius nei 2500 m kalnus – acetazolamidas, skirtas kalnų ligos profilaktikai ir gydymui
• kremas nuo saulės, lūpų balzamas su SPF, purškalas nuo vabzdžių

Lietuvą pagaliau pasiekę šiltesni orai į lauką išviliojo daugybę aktyviai laiką mėgstančių leisti žmonių. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriuje dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas Giedrius Vaitukaitis nori perspėti neatsargius dviratininkus ir motociklininkus – greitis ir neatsakingas požiūris gali baigtis rimtomis traumomis arba mirtimi, kurių, deja, jų pastarosiomis dienomis išvengti nepavyko.

Kokias pastarųjų dienų tendencijas pastebite Skubios pagalbos skyriuje?

Šiomis dienomis matome staigų traumų šuolį – matyt, žmonės bando atsigriebti už prarastą laiką per karantiną, už šaltą pavasarį, skuba pasidžiaugti paspirtukais, riedlentėmis, riedučiais, dviračiais, motociklais. Paprastai traumų pagausėja jau gegužės mėnesį, tačiau šiais metais jis buvo gan vėsus ir lietingas, todėl traumų padaugėjo dabar. Jei oras, tikėtina, ir toliau išliks šiltas, traumų skaičius toliau augs. Ypač skaudžios nelaimės susijusios su dviratininkais ir motociklininkais, kurių šiltuoju sezonu pasitaiko tikrai daug.

Kokios dažniausios dviratininkų ir motociklininkų patiriamos traumos?

Jei kalbame apie dviratininkus, traumos priklauso nuo to, kokia danga dviratininkas važiuoja. Važiuojant plentu greitis yra didesnis, tad ir traumos būna nuo didelių nubrozdinimų iki pėdos, čiurnos lūžių. Nedėvint šalmo, gali būti ir galvos traumų. Jei dviratininkas važiuoja nelygiu paviršiumi ar šlaitais, jis gali nuslysti, griūti, verstis. Tada jo patiriamos traumos panašios į tas, kurios ištinka nuo kalno besileidžiančius slidininkus – daugybiniai lūžiai, sudėtingi sąnarių lūžiai, galvos, stuburo traumos.

Motociklininkus traumos ištinka nesuvaldžius motociklo dėl didelio greičio ar susidūrus su kita transporto priemone. Motociklą vairavęs žmogus slysta, verčiasi, griūva ant šono, jį gali prispausti ir pats motociklas. Galimi atviri lūžiai, sunkios galvos ir kaklo, stuburo traumos, gali grėsti dalinės amputacijos, paralyžius. Bet kokia motociklo avarija sukelia sveikatos sutrikimų ir pasekmių, dažnai visam gyvenimui. Įsivaizduokite, juk patekus į avariją automobiliu, didžiąją smūgio energijos dalį sugeria automobilis, dviratininkų ir motociklininkų atveju – ta energija tenka žmogaus kūnui.

Galiu pateikti kelis pavyzdžius. Jaunas vyras motociklu keliavo per Lietuvą, susidūrė su automobiliu. Motociklininkui lūžo abi čiurnos, vienas lūžis buvo atviras, tad su negrįžtamais sąnario pakitimais. Kitas pavyzdys, motociklu važiavusi pora pateko į avariją. Vairuotojui, nors ir buvo su apsaugos priemonėmis, buvo sužalotas petys, nutraukti nervai – jis nebevaldys rankos. O bene naujausias atvejis – motociklininkas patyrė abiejų kojų atvirus kaulų lūžius su rimtais audinių ir kraujagyslių pažeidimais, dėl kurių gali grėsti amputacija.

Kodėl, jūsų nuomone, turime tiek daug dviratininkų ir motociklininkų traumų? Kokios priežastys jas lemia?

Pirmoji ir turbūt didžiausia problema yra greitis. Transporto priemonės nuolat tobulėja, pavyzdžiui, dviratininkai gali važiuoti net 40–50 km per valandą greičiu. Jie turėtų pasirūpinti apsaugomis ir šalmu, tačiau tikrai ne visi tai daro.

Dar opesnė greičio problema yra kalbant apie motociklininkus. Nemažai žmonių nusiperka motociklus, tačiau nemoka tinkamai valdyti, ypač atlikdami posūkius. Taip pat labai svarbi kokybiška motociklininko apranga, galinti apsaugoti nuo sužalojimų slystant, mažesnių stuburo traumų. Tačiau tokia apranga yra labai brangi, neretas taupo ir jos paprasčiausiai neperka. Žinoma, apranga nėra visagalė ir patekus į rimtą avariją tikrai nepadės.

Kita problema – kelių kokybė. Vilniuje ji prasta, daug šulinių, dangčių, todėl važiuojant dideliu greičiu gali „sumėtyti“ – motociklininkas nesuvaldys transporto priemonės ir sukels avariją. Taip pat ant kelio gali būti smėlio, dulkių sąnašų, vandens ir kitų kliūčių, kurios tikrai nesuteikia saugumo.

Galiausiai, neatsakingas požiūris, neatsargumas – jie nepagalvoja apie pasekmes. Labai daug žmonių nepaiso ženklinimo ir vaikšto dviračių takais, dviratininkai dažnai nesustoja prie perėjų, staigiai įvažiuoja į pėstiesiems skirtus šaligatvius. Buvo atvejų, kai dviratininkui atsitrenkus į pėsčiąjį, pastarasis žuvo. Be to, šiais laikais žmonės galvoja, kad medicina yra visagalė: jei kas lūžo – nieko tokio, ligoninėje pagydys. Deja, tenka pripažinti, kad traumų pasekmės gali lydėti ir visą gyvenimą.

Ką reikėtų daryti, jei šalia mūsų įvyko nelaimė ir buvo sužeistas žmogus?

Pirmiausia, žinoma, reikia skambinti pagalbos telefonu 112 ir kviesti pagalbą. Jei tai motociklo avarija, traumos greičiausiai bus labai rimtos, todėl reikėtų stengtis žmogui dar labiau nepakenkti. Jei sužeistasis guli ant važiuojamosios kelio dalies, jį iš ten patraukti arba tą dalį atitverti, pažymėti. Bet būtina saugoti gyvybinius organus, netampyti žmogaus. Esant lūžiams ir deformacijoms nereikia bandyti jų atstatinėti.

Reikia prisiminti, kad Greitosios medicinos pagalbos automobilis atvažiuoja greitai, todėl esminis dalykas ir yra – nepraeiti pro šalį, sustoti, kviesti pagalbą ir pažymėti įvykio vietą. Tai atlikus galima bandyti žmogų nuraminti, būti šalia jo.

Ką daryti, kad traumų būtų mažiau?

Pradėti reikėtų nuo apsaugos priemonių – specialios aprangos, šalmų, dviratininkai turėtų pasirūpinti šviesomis ir atšvaitais, kad tamsiuoju paros metu būti matomi kelyje. Nuo mažų dienų būtina diegti požiūrį, kad dėvėti apsaugos priemones būtina – vaikai net ir kieme važinėdami dviračiais ar riedučiais turėtų dėvėtų šalmą.

Žinoma, būtinas žmonių švietimas: būtina garsiai kalbėti apie tai, kokios būna neatsakingo vairavimo, greičio sukeltos pasekmės. Apie jas turėtų pasakoti tas pasekmes jaučiantys žmonės.

Nereikėtų pamiršti ir empatijos – elgtis atsakingai ir saugoti ne tik save, bet kitus.