Dalia Smagurauskaitė

„Būtina žinoti ir suprasti, kad insulto gydymas ūminėje stadijoje, taikant šiuolaikinius gydymo metodus, yra tik maža viso gydymo proceso dalis. Tyrimai rodo, kad tik apie 10–15 proc. pacientų po patirto insulto pasveiksta ir grįžta į tokį gyvenimą, kurį gyveno iki tol“, – gegužės 9 d. minint Europos insulto žinomumo dieną pabrėžia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Jis sako, kad nors šiuolaikinis gydymas yra efektyvus, tačiau visoje Europoje dar trūksta kompleksinio požiūrio į šią ūminę ligą.

Lietuva pasiekė iškeltus tikslus

Lietuvoje kasmet išeminį insultą patiria daugiau nei 8000 žmonių. Insultas yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių ir pagrindinė ilgalaikio neįgalumo priežastis tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Išeminį insultą galima gydyti efektyviais moderniais būdais, pirmiausiai, tai – intraveninė trombolizė, kai galvos smegenų arteriją užkimšęs trombas arba embola ištirpinamas ir tokiu būdu atkuriama kraujotaka ir sumažinamas galvos smegenų audinio pažeidimas. Antrasis būdas – mechaninė trombektomija, kai trombas specialiomis priemonėmis ištraukiamas mechaniniu būdu ir taip atkuriama kraujotaka. Abiem gydymo atvejais ypač svarbus laikas.

Visgi doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad didžiajai daliai pacientų trombolizė ar trombektomija netaikomos, nes pacientai per vėlai kreipėsi į specializuotą gydymo įstaigą arba dėl esančių kontraindikacijų. „Norint keisti pacientų situaciją vykdomas projektas „Insulto veiksmų planas Europoje (angl. Stroke Action Plan in Europe, SAP-E)”, kurio vienas iš uždavinių – iki 2030 m. intraveninė trombolizė turi būti taikoma bent 15 proc. ūminį išeminį insultą patyrusių pacientų, o mechaninė trombektomija – 5 proc. pacientų.

Šiuo metu Lietuvoje intraveninė trombolizė taikoma 14,8 proc. pacientų, tad jau beveik pasiekėme iškeltą tikslą, o mechaninė trombektomija – 9,6 proc. Šį skaičių viršijame dvigubai. Lietuvos rodikliai byloja, kad paskelbus insultą kaip vieną iš prioritetinių sveikatos problemos sričių ir 2014 m.  pradėjus veikti insulto gydymo centrų klasterio sistemai, situaciją pavyko ženkliai pagerinti: nuo 2015 m. iki 2022 m. intraveninės trombolizės skaičius padidėjo nuo 1,7 proc. iki jau minėtų 14,8 proc., o mechaninės trombektomijos nuo 0,1 proc. iki 9,6 proc.“, – apie projekto rezultatus kalba RVUL Insulto centro vadovas.

Tyrimo duomenys nedžiugina

Gegužės 9 d. Europoje minima Europos insulto žinomumo diena, anot doc. dr. A. Vilionskio, yra dar viena proga atkreipti visuomenės, gydytojų, sveikatos sistemos darbuotojų dėmesį į dar vieną labai aktualią problemą ir skatinti imtis kompleksinių priemonių – pagerinti ūminį insultą patyrusių pacientų gydymą ir tolesnę priežiūrą.

„Būtina žinoti ir suprasti, kad insulto gydymas ūminėje stadijoje, taikant šiuolaikinius gydymo metodus, yra tik maža viso gydymo dalis. Tyrimai rodo, kad tik apie 10–15 proc. pacientų po patirto insulto pasveiksta ir grįžta į tokį gyvenimą, kurį gyveno iki insulto. Apie 20 proc. pacientų miršta per pirmuosius 3 mėnesius po insulto, o likusioji dalis visam gyvenimui kenčia nuo liekamųjų insulto reiškinių. Tokiems pacientams reikalingas ilgalaikis gydymas ir priežiūra“, – problemos kompleksiškumą pabrėžia gydytojas neurologas doc. dr. A. Vilionskis.

RVUL Insulto centro vadovas pasakoja, kad 2021 m. pirmą kartą buvo surinkti duomenys apie insultą patyrusius pacientus 36 Europos šalyse, įskaitant Lietuvą: „Deja, gauti rezultatai nėra džiuginantys. Daromos išvados, kad insultą patyrusių pacientų priežiūra skirtingose šalyse yra skirtinga, tačiau net labiausiai išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse visuose etapuose ji yra nepakankama. Tyrimas atskleidė, kad daugiausiai problemų kyla pacientams pasiekus reabilitacijos etapą ir tolesnę priežiūrą. Taip pat nurodoma, kad nepaisant, jog išlaidos insultą patyrusiems pacientams ateityje didės, didžioji šalių dalis neturi pirminės prevencijos plano. Galiausiai, tyrimo išvadose nurodoma, kad didžiojoje dalyje Europos šalių nėra nacionalinių arba regioninių insulto registrų ir sisteminiai duomenys nėra pilnai prieinami, nors tokių duomenų analizė yra būtina siekiant pagerinti pacientų priežiūrą.“

Minėtas problemas bei būtinybę jas spręsti ypač akcentuoja ir SAP-E pirmininkė prof. Hanne Christensen, sakydama, kad Europos šalių vyriausybės turi teikti pirmenybę tinkamam medicininių ir pagalbinių paslaugų organizavimui, parengti nacionalinius insulto planus ir sukurti nacionalinius ir regioninius registrus, kad būtų galima stebėti insulto priežiūros kokybę, rezultatus ir prieinamumą.

Būtina tobulinti visus etapus

Doc. dr. A. Vilionskis primena, kad Europos insulto veiksmų plano tikslas – pagerinti insulto priežiūrą visuose etapuose, pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto.

„Galiu pasidžiaugti, kad RVUL Insulto centras efektyviai koordinuoja skirtingų įstaigos padalinių, susijusių su ūminio insulto gydymu, veiklą ir užtikrina aukščiausio lygio pagalbą ligoniams, ištiktiems ūminio insulto, o taip pat vysto mokslinę bei pedagoginę veiklą, aktyviai dalyvauja moksliniuose projektuose ir teikia metodinę pagalbą kitoms ligoninėms, kuriose gydomi ūminį insultą patyrę ligoniai. RVUL Insulto centro veikla už ūminio insulto gydymo kokybės pasiekimus 2022 m. buvo įvertinta reikšmingiausiu Europos insulto organizacijos ESO (angl. European Stroke Organisation) apdovanojimu – ESO Angels Diamond Award.

Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga paveikia visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome ne tik toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką, bet ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto, duomenų rinkimu ir analize. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape“, – pabrėžia doc. dr. A. Vilionskis.

Gegužės 5-ąją pasaulyje minima rankų higienos diena, kurios tikslas – atkreipti visuomenės ir sveikatos priežiūros specialistų dėmesį į tinkamą rankų higieną, galinčią žymiai sumažinti įvairių ligų plitimo pavojus. „Per mėnesį RVUL sunaudojama 500 tūkstančių vienetų įvairių vienkartinių apsauginių pirštinių ir daugiau nei 6 tūkstančiai litrų rankų antiseptiko per metus“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Epidemiologinės priežiūros skyriaus infekcijų kontrolės specialistė Iveta Petraitytė ir dalinasi įžvalgomis apie rankų higieną, kaip vieną iš efektyviausių infekcijų kontrolės ir prevencijos priemonių gydymo įstaigose.

Pirštinės – ne pakaitalas

Per mėnesį RVUL darbuotojai – gydytojai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos, laboratorijos, sterilizacinės darbuotojai, maistą ruošiantis personalas ir kt., – sunaudoja 500 tūkstančių vienetų įvairių vienkartinių apsauginių pirštinių. Įdomu tai, kad sveikatos priežiūros darbuotojai pirštines dėvi tik tam tikrais atvejais: pavyzdžiui, nesterilios pirštinės gali būti naudojamos punktuojant ir kateterizuojant periferinę veną, keičiant trachėjos vamzdelį, tvarkant medicinines atliekas ir kt. Sterilios pirštinės naudojamos chirurginėse intervencijose ir kai kuriose invazinėse procedūrose, pavyzdžiui, punktuojant centrinę veną ar įvedant šlapimo kateterį ir kt.

Labai dažnai žmonėms gali atrodyti, kad medicininės pirštinės yra būtinos visuomet, nes pilnai apsaugo nuo infekcijų. Tačiau infekcijų kontrolės specialistė I. Petraitytė sako, kad medicininės pirštinės nepakeičia rankų higienos, o pirštinių dėvėjimas gali sukelti klaidingą saugumo jausmą. Būtent todėl svarbiausia yra taisyklinga rankų higiena prieš užsidedant pirštines ir po pirštinių nusiėmimo, pirštinių keitimas dirbant su skirtingais pacientais. Anot jos, pirštinės gali būti užterštos kur kas labiau nei plikos rankos, nes dėvint pirštines rankų higiena atliekama rečiau. Rankų antiseptikas taip pat nenaudojamas ant pirštinių, jis skirtas rankų odos dezinfekcijai.

100 kartų per pamainą

Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, skaičiuojama, kad sveikatos priežiūros darbuotojai per 12 val. trunkantį budėjimą ligoninėje rankų higieną turėtų atlikti apie 100 kartų, priklausomai nuo skyriaus pobūdžio ir pacientų skaičiaus jame.

I.Petraitytė pasakoja, kad rankų higieną gydymo įstaigose galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: rankų plovimą muilu ir vandeniu bei rankų antiseptiką tam skirtu skysčiu. Kiekviena iš šių grupių turi savo taisykles. „Pavyzdžiui, prieš pradėdami darbo dieną, sveikatos priežiūros darbuotojai privalo nusiplauti rankas muilu ir vandeniu. Ši procedūra turi trukti apie 15–30 sekundžių, o vanduo turi būti malonios temperatūros – tyrimai rodo, kad karštas vanduo neturi įtakos mikroorganizmų pašalinimui. Rankų antiseptika turi būti atliekam prieš liečiant pacientą, po paciento ir jo aplinkos lietimo, prieš aseptines procedūras. Nusimovę pirštines, po sąlyčio su paciento kūno skysčiais ar krauju, darbuotojai privalo rankas plauti muilu ir vandeniu. Pagrindinis išvardintų procedūrų tikslas – užkirsti bakterijų ir virusų perdavimą nuo vieno paciento kitam“, – sako specialistė.

Anot I. Petraitytės, veiksmingiausi rankų antiseptikai naikinant daugelį mikroorganizmų, įskaitant bakterijas ir virusus (ypač prieš antimikrobiniams vaistams atsparius mikroorganizmus, pvz. MRSA), yra pagaminti alkoholio pagrindu.  Be to, jie mažiau sausina ir dirgina odą, negu dažnas rankų plovimas muilu ir vandeniu, juos patogu naudoti. RVUL vidutiniškai per metus sunaudojama daugiau nei 6 tūkstančiai litrų rankų antiseptiko.

Rankų higiena ir taupymas

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamais duomenimis, Vakarų šalyse maždaug 7 iš 100 pacientų aktyvaus gydymo ligoninėse kenčia nuo hospitalinės infekcijos. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose ši rizika išauga dar labiau dėl chirurginių intervencijų, intubacijos, kateterizacijos ir kitų invazyvių procedūrų. Infekcijų kontrolės specialistė I. Petraitytė sako, kad JAV buvo suskaičiuota, jog vienas į efektyvią rankų higieną investuotas doleris sutaupo 16,5 sveikatos priežiūros išlaidoms skirtų dolerių.  Kaip tai susiję?

Specialistė paaiškina, kad 80 proc. hospitalinių infekcijų yra perduodama per rankas, tiesioginio ir netiesioginio kontakto metu, todėl efektyvi rankų higiena gali padėti sutaupyti lėšų gydymo įstaigoms: „Gerai atlikta rankų higiena yra vienas iš geriausių būdų užkirsti kelią hospitalinėms infekcijoms, nes jos ne tik kelia pavojų pacientų sveikatai, bet ir gali padidinti gydymo sąnaudas – pacientui reikalinga ilgesnė hospitalizacija ir papildomas gydymas, auga komplikacijų ir pakartotinos hospitalizacijos tikimybė.  Todėl labai svarbu laikytis higienos ir infekcijos prevencijos procedūrų, kad būtų sumažinta šių infekcijų rizika ir apsaugota pacientų ir darbuotojų sveikata.“

I.Petraitytė pabrėžia, kad Epidemiologinės priežiūros skyriaus komanda būtent to ir siekia – užkirsti kelią infekcijoms ir didėjančiam antimikrobiniam atsparumui sveikatos priežiūros srityje – todėl ištisus metus atlieka rankų higienos auditą, rengia mokymus darbuotojams, mini Pasaulinę rankų higienos dieną ir organizuoja įvairias iniciatyvas.

Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai gegužės 2 d. sukvietė į sostinę medicinos bendruomenės atstovus, savo darbu ir atsidavimu kuriančius reikšmingą pokytį Lietuvos sveikatos sistemoje. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje surengtame padėkos vakare sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys specialius garbės ženklus įteikė 25 šalies gydytojams, 21 slaugytojai ir 16 sveikatos apsaugos darbuotojų. Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardą gavo ir mūsų kolegė – RVUL Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja Jolanta Lištvan.

Ministro teigimu, didžiulis šalies pasiekimas, jog toks didelis skaičius talentingų žmonių pašventė savo gyvenimą medicinos studijoms, pacientams, sveikatos sistemai.

„Nors medicinos darbuotojo kelias nėra pats dėkingiausias, tai – didžiulė pergalė, kad sveikatos apsauga ir medicina sugebėjo pritraukti ir išugdyti tiek talentų, kurie pašventė savo gyvenimą saugoti ir gelbėti gyvybes. Tai yra visų mūsų pergalė – pacientų, profesinės bendruomenės, Lietuvos“, – sakė A. Dulkys.

Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja J. Lištvan apdovanojimui buvo nominuota už savo ilgametį darbą ligoninėje, jau daugiau nei tris dešimtmečius dosniai dalinamą šilumą, rūpestį ir šypseną pacientams bei šalia esantiems kolegoms, globėjišką mentorystę ir gebėjimą įkvėpti savo komandą ne tik darbe, bet ir už jo ribų.

Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai vyksta nuo 2004 metų. Per visą apdovanojimų istoriją garbingi Nusipelniusių Lietuvos medikų vardai kartu su šių metų nominantais suteikti 348 gydytojams, 110 slaugytojams ir 398 sveikatos apsaugos darbuotojams.

Iškilmingo apdovanojimų įteikimo renginio įrašą galima peržiūrėti ŠIOJE NUORODOJE.

„Būdingiausi negimdinio nėštumo simptomai – pilvo skausmas, nenormalus kraujavimas iš makšties, kraujingos ar rusvos išskyros iš makšties, mėnesinių ciklo nebuvimas ar vėlavimas esant teigiamam nėštumo testui“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja akušerė-ginekologė Sabina Špiliauskaitė. Ji pabrėžia, kad pastebėjus simptomus būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją, nes jo įsikišimas reikalingas visais negimdinio nėštumo atvejais – laiku nesuteikus profesionalios pagalbos gali grėsti rimtos pasekmės sveikatai.

Nėštumas moters gyvenime atneša ne tik laukimo džiaugsmo, bet ir nerimo dėl galimų komplikacijų. Viena iš jų – negimdinis nėštumas. Papasakokite, kas tai ir kaip dažnai pasitaiko?

Negimdinis nėštumas – tai toks nėštumas, kai apvaisinta kiaušialąstė implantuojasi ir vystosi ne gimdos ertmėje, kaip normalaus nėštumo metu, tačiau už jos ribų. Ši patologija pasitaiko 2–3 proc. pastojusių moterų.

96–97 proc. atvejų negimdinis nėštumas lokalizuojasi kiaušintakyje, tačiau galimos ir dar neįprastesnės vietos, pavyzdžiui, kiaušidė, gimdos kaklelis, cezario pjūvio randas, gimdos kampas ar pilvo ertmė. Ypatingai retais atvejais negimdinis nėštumas gali vystytis kartu su nėštumu gimdoje, šios būklės diagnostika gali tapti rimtu iššūkiu gydytojui ginekologui.

Negimdinis nėštumas ir nėštumo testas – ko koks būna jo rezultatas?

Esant negimdiniam nėštumui, iš kraujo mėginio atliktas nėštumo testas visada būna teigiamas, tačiau šlapimo testas gali būti ir neigiamas, jei atliktas per anksti, arba rodyti neryškią antrą juostelę, nes negimdinio nėštumo metu gaminamų nėštumo hormonų kiekis yra mažesnis, nei normalaus nėštumo metu.

Ar egzistuoja simptomai, galintys pasufleruoti, kad nėštumas – negimdinis?

Simptomai tikrai egzistuoja, ir, noriu pabrėžti, kad juos pastebėjus būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją ginekologą. Būdingiausi negimdinio nėštumo simptomai– pilvo skausmas, nenormalus kraujavimas iš makšties, kraujingos ar rusvos išskyros iš makšties, mėnesinių ciklo nebuvimas ar vėlavimas esant teigiamam nėštumo testui.

Pilvo skausmas gali būti įvairaus intensyvumo. Dažniausiai jis būna toje pilvo pusėje, kuriame kiaušintakyje yra negimdinis nėštumas, tačiau gali pasireikšti ir visame pilvo plote. Plyšus kiaušintakiui, skausmas būna ypač stiprus, taip pat prasideda gausus kraujavimas į pilvo ertmę, atsiranda hemoraginiam šokui būdingi simptomai, tokie kaip blyški oda, moterį išpila šaltas prakaitas, atsiranda dažnas širdies plakimas ir kvėpavimas, krenta arterinis kraujospūdis. Pacientė gali jausti dusulį, netekti sąmonės.

Dažnai moteris jaučia ir kitus nėštumui būdingus simptomus, tokius kaip pykinimas, vėmimas, krūtų pabrinkimas, galvos svaigimas, dažnas šlapinimasis. Tačiau jie būna silpnesni, nes kaip minėjau, negimdinio nėštumo metu išsiskiriančių hormonų kiekis organizme yra mažesnis.

Kokios priežastys lemia negimdinį nėštumą?

Dažniausiai jį lemia kiaušintakio struktūros ar funkcijos pažeidimas, atsirandantis dėl įvairų priežasčių, pavyzdžiui, sergant endometrioze, dubens organų uždegimu, po chirurginių intervencijų susidarius sąaugoms dubens ir pilvo ertmėje ar atsiradus kiaušintakio fibrozei po kiaušintakio operacijų. Taip pat galimi ir įgimti kiaušintakio defektai.

Ar yra rizikos veiksnių, dėl kurių kai kurioms moterims negimdinis nėštumas gresia dažniau (amžius, gretutinės ligos ir kt.)?

Yra įvairių rizikos veiksnių, kurie didina negimdinio nėštumo tikimybę. Tai gali būti persirgtos ligos, dažniausiai plintančios lytiniu keliu, pavyzdžiui, chlamidiozė. Taip pat dubens uždegiminė liga, sąaugos mažajame dubenyje, įgimta kiaušintakių patologija, anksčiau buvęs negimdinis nėštumas, dirbtinis apvaisinimas, rūkymas, ankstyvi lytiniai santykiai ir didelė partnerių kaita, vyresnis nei 35 metai moters amžius, gimdos spiralė ir kt. Visgi svarbu pabrėžti, kad 30–50 proc. moterų, kurioms diagnozuojamas negimdinis nėštumas, jokių rizikos veiksnių neturėjo.

Kaip diagnozuojamas negimdinis nėštumas?

Negimdinis nėštumas įtariamas tada, kai esant teigiamam nėštumo testui ir būdingiems simptomams ultragarso tyrimo metu nėštumas nėra matomas gimdoje arba matomas už gimdos ribų, pavyzdžiui gimdos priedų srityje. Tokiu atveju atliekami papildomi kraujo tyrimai.

Reikia prisiminti, kad nėštumas gimdoje anksčiausiai gali būti matomas nuo 5–6 nėštumo savaitės, todėl ypač svarbu, kad moteris žinotų savo paskutinių normalių menstruacijų datą, kad galėtume preliminariai nustatyti nėštumo laiką.

Ar tiesa, kad negimdinis nėštumas moters sveikatai ir net gyvybei yra labai pavojinga būklė? Kokie pavojai sveikatai gali kilti?

Tai tikrai labai grėsminga ir ūmi būklė, nes laiku nediagnozuota ir negydoma gali baigtis moters mirtimi. Taip yra todėl, kad ne gimdoje, o pavyzdžiui, kiaušintakyje besivystantis nėštumas neturi pakankamai vietos augti. Paprastai tariant, jis tiesiog netelpa kiaušintakyje, gali įaugti į kiaušintakį, jo sienelė išsitempia ir kiaušintakis gali plyšti, tuomet prasideda kraujavimas į pilvo ertmę.

Šis kraujavimas yra pavojingas, nes nesustabdytas gali lemti hemoraginį šoką ir mirtiną nukraujavimą. Neretai esant masyviam kraujavimui į pilvo ertmę, vos atvykusi į Skubios pagalbos skyrių pacientė gali būti skubiai operuojama. Kartais pacientė netenka net kelių litrų kraujo, jai pasireiškia ryški anemija, tuomet reikalingas ir kraujo perpylimas. Tačiau laiku įtarus šią būklę, grėsmingų komplikacijų galima išvengti.

Apkritai, negimdinis nėštumas yra viena dažniausių vaisingo amžiaus moterų kraujavimo į pilvo ertmę priežasčių. Todėl, jei į Skubios pagalbos skyrių atvyksta vaisingo amžiaus moteris, besiskundžianti pilvo skausmais, nenormaliu kraujavimų iš lytinių takų, mėnesiniu vėlavimu, gydytojas akušeris-ginekologas visada turi atmesti negimdinio nėštumo tikimybę.

Kaip gydomas negimdinis nėštumas? Ar visada reikalingas gydytojų įsikišimas?

Gydymo metodas pasirenkamas individualiai kiekvienoje situacijoje: gali būti taikomas konservatyvus būklės stebėjimas, chirurginis gydymas ir gydymas medikamentais. Gydytojų įsikišimas reikalingas visada, nes net jeigu neatliekama chirurginė intervencija, reikalingas nuoseklus pacientės būklės stebėjimas.

Jeigu pasirenkamas konservatyvus gydymo metodas, laukiame, kol nėštumas rezorbuosis savaime. Jeigu pacientei reikalingas chirurginis gydymas, atliekama minimaliai invazyvi laparoskopinė operacija, kurios metu pašalinamas arba visas kiaušintakis su nėštuminiais audiniais, arba kiaušintakis įpjaunamas ir iš jo pašalinami nėštuminiai audiniai.

Jeigu prasidėjo vidinis kraujavimas, operacija atliekama skubos tvarka, o jos apimtis dažniausiai priklauso nuo to, kaip stipriai pažeistas kiaušintakis. Taip pat galimas ir medikamentinis gydymas, tačiau šis būdas naudojamas rečiau.

Ar kartą turėjusi negimdinį nėštumą moteris gali pastoti ir sėkmingai susilaukti vaikelio? Ar negimdinis nėštumas gali pasikartoti?

Moteris gali vėl pastoti, tikimybė svyruoja nuo 60 iki 89 procentų. Tačiau išlieka didesnė pakartotino negimdinio nėštumo rizika, nepriklausomai nuo to, koks gydymo metodas buvo taikytas anksčiau. Negimdinio nėštumo pasikartojimo rizika yra 8–14 proc., kai negimdinis nėštumas praeityje buvo vieną kartą, bei 25–30 procentų, kai buvo du kartus.

Ar yra būdų, kurie padėtų išvengti negimdinio nėštumo?

Konkrečių priemonių negimdiniam nėštumui išvengti nėra, tačiau reikėtų vengti rizikos veiksnių, laiku gydyti lytiškai plintančias ligas, dubens organų uždegimą, endometriozę, bent kartą per metus lankytis pas ginekologą, kad laiku būtų diagnozuotos kitos ginekologinės ligos, jos gydomos ir taikoma prevencija. Visada su RVUL Ginekologijos skyriaus kolegėmis pabrėžiame, kad  reguliarūs vizitai pas gydytoją ginekologą turėtų būti kiekvienos moters įprotis.

„Jei pacientas nesigydo hidronefrozės, jį vargina skausmai, o anksčiau ar vėliau prasideda šlapimo takų infekcija. Esant smarkiai sutrikdytam šlapimo nutekėjimui iš inksto, šis per kelerius metus žūva – žmogus jo netenka“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas urologas Deimantas Šukys. Jis ragina neatidėlioti gydymo, nes ligoninėje atliekamos laparoskopinės operacijos leidžia tausoti pacientų sveikatą ir į aktyvų gyvenimą grįžti vos per kelias savaites.

Netikėta diagnozė

Pacientas Tomas (vardas pakeistas) serga įgimta kairiojo inksto hidronefroze – susirgimu, kai šlapimas dėl šlapimtakio ir geldelės jungties susiaurėjimo negali nutekėti į šlapimo pūslę ir susilaiko inkstuose. Dėl to plečiasi inksto kolektorinė sistema, jis padidėja. Pacientas pasakoja, kad iš pradžių nejautė jokių simptomų, o vėliau jį ilgai kankino šono skausmas ir diegliai. Jiems nepraeinant Tomas nutarė kreiptis į gydymo įstaigą ir išsiaiškinti neaiškaus skausmo priežastį.

Hidronefrozės diagnozei patvirtinti jam buvo paskirti instrumentiniai tyrimai: ultragarsinis šlapimo organų sistemos tyrimas, ekskrecinė urograma – kai naudojama kontrastinė medžiaga, kuri suleidžiama į veną, vėliau daromos rentgeno nuotraukos ir stebima kaip kontrastas išsiskiria per inkstus bei užpildo inksto geldelę bei šlapimtakį.

„Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad nuo gimimo turiu šlapimtakio jungties susiaurėjimą, todėl inkstas yra ženkliai išsiplėtęs. Buvau nustebintas, iki tol jaučiausi puikiai ir apie hidronefrozę išgirdau pirmą kartą. Gydytojas man paaiškino, kad vaistais gydyti šios patologijos nėra galimybių, o pats efektyviausias būdas – plastinė rekonstrukcinė laparoskopinė operacija, kurios metu atkuriamas šlapimo nutekėjimas. Gydytojas urologas nuramino, kad nesant komplikacijų namo galėsiu važiuoti praėjus vos dviem dienoms po operacijos, o fizine veikla užsiimti po dviejų savaičių. Taip ir buvo“, – džiaugiasi pacientas.

Operacija gali išsaugoti inkstą

„Hidronefrozė yra gan dažna patologija, pasitaikanti tiek vyrams, tiek moterims, amžiaus grupių išskirti taip pat negalima. Hidronefrozę gali sukelti įvairios šlapimo išskyrimo sistemos ligos, pavyzdžiui, šlapimtakio užsikimšimas, prostatos padidėjimas, navikiniai ar trauminiai pažeidimai, taip pat nėštumo metu padidėjęs spaudimas ir kt. Labai dažnai hidronefrozė būna įgimta – nulemta aukštos šlapimtakio padėties, susiaurėjimo ar visiško užakimo, raumenų hiperplazijos ir kt.

Pacientas ligos iš karto neįtaria, nes kurį laiką šlapimas dar prateka, todėl nepasireiškia jokie simptomai. Tačiau kažkuriuo metu žmogų pradeda kamuoti šono skausmas, kartais pykinimas ir vėmimas, rečiau – karščiavimas ar net dažnas, skausmingas šlapinimasis“, – sako gydytojas urologas D. Šukys.

Anot gydytojo, jei pacientas laiku nesikreipia į specialistus, anksčiau ar vėliau prasideda šlapimo takų infekcija, o esant smarkiai sutrikdytam šlapimo nutekėjimui iš inksto, inkstas per kelerius metus žūva – žmogus netenka šio organo: „Todėl labai svarbu nedelsti ir laiku pradėti gydymą. Žinoma, išgirdę, kad reikės operacijos, pacientai sunerimsta, tačiau mūsų taikoma laparoskopinė chirurgija yra moderni, tausojanti paciento sveikatą ir leidžianti į aktyvų gyvenimą grįžti praėjus kelioms savaitėms po intervencijos.“

Laparoskopija – be didelių pjūvių

Gydytojas urologas D. Šukys paaiškina, kad laparoskopija – tai chirurginis metodas, kai vietoj atviro, kartais net 20 cm ilgio pjūvio pilvo sienoje, pacientas yra operuojamas naudojant optinę sistemą ir specialius chirurginius instrumentus. Šios priemonės į pilvo ertmę įvedamos per nedidelius pjūvius (nuo 0,5 iki 2 cm; didesni, iki 5–7 cm pjūviai kartais atliekami organo pašalinimui). Tam, kad operuoti būtų patogiau, pilvo ertmė šalia operuojamo organo išpučiama naudojant specialų balioną arba į pilvo ertmę pripučiant anglies dvideginio dujų.

„Laparoskopinės operacijos metu chirurginius instrumentus ir vaizdo sistemą per minėtus pjūvius įvedame į pilvo ertmę ir valdome juos iš išorės, o operuojamo organo vaizdą matome monitoriuje. Vaizdo sistema suteikia galimybę žymiai aiškiau ir tiksliau matyti detales, organų struktūrą ir kt., todėl padidėja operacijos tikslumas. Laparoskopinė operacija trunka šiek tiek ilgiau nei atliekama atviru būdu, tačiau privalumai pacientui yra žymiai didesni: maži pjūviai sugyja žymiai greičiau, silpnesnis pooperacinis skausmas, estetiškai lieka mažiau žymių. Tausojanti, minimaliai invazyvi intervencija pacientui leidžia į aktyvų gyvenimą sugrįžti žymiai greičiau“, – privalumus vardija D. Šukys.

Be to, RVUL Urologijos skyrius iš kitų Lietuvos ligoninių, kurios atlieka laparoskopines operacijas, išsiskiria tuo, kad dubens laparoskopinės operacijos, pavyzdžiui, inkstų, šlapimtakių operacijos, kai tik leidžia paciento anatomija, atliekamos ekstrapretoniškai, t. y., ne per pilvaplėvės ertmę. Taip sumažėja pavojus pažeisti žarnyną.

Platus operacijų spektras

Gydytojas urologas D. Šukys sako, kad 2022-ieji RVUL Urologijos skyriuje buvo rekordiniai – atlikta net pusantro tūkstančio  operacijų, didžioji dalis jų – minimaliai invazyvios: laparoskopinės ar endourologinės. Jis prisimena, kad urologines laparoskopines operacijas Vilniuje prieš dvidešimt metų pradėjo atlikinėti būtent šio skyriaus gydytojai: pradėjo nuo tokių nedidelių laparoskopinių intervencijų kaip varikocelektomija, inkstų cistos rezekcija, pirmieji Vilniuje atliko laparoskopinę nefrektomiją ir kt.

„Kol kitose ligoninėse laparoskopija urologijoje kelią skynėsi lėtai, RVUL siūlėme laparoskopines operacijas. Dabar mūsų atliekamų urologinių laparoskopinių operacijų spektras labai platus. Pavyzdžiui, atliekame tiek onkologines, tiek rekonstrukcines šlapimo takų operacijas, pieloplastikas, radikalias prostektomijas su išplėstiniu dubens limfmazgių pašalinimu, kai pašalinama prostata ir visi mažojo dubens limfmazgiai, nes juose teoriškai galėtų plisti prostatos vėžys. Įsodiname šlapimtakius į šlapimo pūslę esant šlapimtakių susiaurėjimui, taip pat su šlapimo pūslės lopo formavimu“, – vardija gydytojas urologas.

Gydytojas D. Šukys džiaugiasi siūlomu plačiu operacijų spektru, augančiomis skyriuje suteikiamų paslaugų apimtimis ir ragina pacientus nedelsti – laiku diagnozuota liga ir šiuolaikinė palaroskopinė chirurgija yra efektyvus būdas džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.

Respublikinės Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika džiaugiasi galėdamas lietuviams pasiūlyti vokiečių profesoriaus metodu paremtą įplyšusių riešo raiščių gydymą. „Dažniausiai gydymo prireikia jaunesnio amžiaus, aktyvaus gyvenimo būdo, sportuojantiems žmonėms, pažeidusiems riešo raiščius. Dalis jų dėl ilgos reabilitacijos anksčiau visai atsisakydavo gydymo“, – sako plaštakos chirurgas S. Sereika.

Neseniai grįžote iš stažuotės Markgroningeno ortopedijos klinikoje Vokietijoje, kurioje dirba pasaulinio garso profesorius Max Haerle (buvęs Europos plaštakos draugijos, Europos riešo artroskopijos draugijos prezidentas), per metus joje atliekama apie 10 tūkstančių įvairių ortopedinių operacijų. Kas paskatino pasirinkti šią kliniką stažuotei?

Profesorius M. Haerle specializuojasi minimaliai invazyviose riešo artroskopijos operacijose, yra sukūręs ne vieną chirurginį metodą ir kasmet organizuoja kursus, į kuriuos susirenka specialistai iš viso pasaulio. Juose jau esu kelis kartus dalyvavęs. Visgi norėjau ne tik išklausyti teorinių paskaitų, bet ir dalyvauti pacientų konsultacijoje, operacijose ir susipažinti su pooperacinės priežiūros gairėmis. Kiek man žinoma, esu vienintelis medikas iš Lietuvos, atlikęs stažuotę Markgroningeno ortopedijos klinikoje. Tiesa, joje dabar rezidentūrą atlieka viena būsimoji medikė lietuvė.

Kokios konkrečiai metodikos vykote mokytis į Markgroningeno ortopedijos kliniką?

Riešo raiščio pažeidimų gydymas visada buvo iššūkis chirurgams, todėl vykau mokytis metodikos, kurią profesorius M. Haerle sukūrė daliniam raiščio plyšimui gydyti. Esant daliniam raiščio plyšimui, jį susiūti galima tik per 6 savaites nuo patirtos traumos. Vėliau to padaryti neįmanoma, todėl reikia ieškoti būdo, kaip raištį sutvirtinti.

M. Haerle pastebėjo ypatingą riešo anatomijos detalę: riešo kaulus jungia raiščiai, sąnarius dengia kapsulė, o profesorius pastebėjo, kad tarp kapsulės ir raiščio yra papildoma jungtis, „raištelis“. Riešo kaulus jungiančiam raiščiui įplyšus, toji papildoma jungtis tarp kapsulės ir raiščio išlieka nepažeista. Remdamasis tuo, profesorius M. Haerle sukūrė metodiką, kai artroskopinės operacijos metu ant kapsulės užveržiama siūlo kilpa, ji sutraukiama ir tokiu būdu sukuriamas pažeisto raiščio dublikatas. Raiščiai suartėja, sąnarys sutvirtinamas ir tampa stabilesnis.

Ar artroskopinės operacijos taikant profesoriaus M. Haerle metodą būtų dažnai atliekamos RVUL?

Įplyšus riešo raiščiams paprastai atliekama atvira operacija, sąnarys išvalomas ir sutvirtinamas metalinėmis vielomis. Nejudinamas sąnarys išbūna maždaug 8 savaites, po to vielas reikia pašalinti. Riešo reabilitacija užtrunka apie 6 mėnesius. Akivaizdu, kad reikia labai daug laiko, o rezultatai dažnai neatitinka pacientų lūkesčių.

Dabar pacientams RVUL galime pasiūlyti minimaliai invazyvią intervenciją, paremtą M. Haerle metodu, kuris ženkliai sutrumpina gydymo laiką ir, pasak Vokietijos gydytojų ortopedų traumatologų, veikia: artroskopinės operacijos metu užveržus minėtą kilpą ir sutvirtinus sąnarį, pacientui dviem mėnesiams uždedama longetė (metalinės vielos nenaudojamos), todėl sąnarys mažiau sustingsta. Jiems praėjus paskiriama vieno mėnesio trukmės reabilitacija, po kurios riešo sąnarys atgauna funkciją. Žinoma, reabilitacijos trukmė bei rezultatai priklauso ir nuo žmogaus fizinio pasiruošimo, jo aktyvaus įsitraukimo į reabilitaciją.

Kokios pacientų grupėms aktualiausias šis gydymo metodas?

Dažniausiai gydymo prireikia jaunesnio amžiaus, aktyvaus gyvenimo būdo, sportuojantiems žmonėms, pažeidusiems riešo raiščius. Dalis jų dėl ilgos reabilitacijos anksčiau visai atsisakydavo gydymo. Tačiau jei pažeisti raiščiai negydomi, sąnario kaulai po truputį tolsta vienas nuo kito, pasikeičia riešo anatomija, sąnarys pradeda trintis ir per 10–15 metų susidėvi. Tada reikia atlikti riešo rekonstrukciją.

Ar profesoriaus M. Haerle metodą galite taikyti RVUL jau dabar?

Apskritai, artroskopines riešo operacijas – kai minimaliai invazyvios intervencijos metu per labai mažus pjūvius į riešą įkišama vaizdo kamera su šviesos šaltiniu, o keletą kartų padidintas vaizdas rodomas kompiuterio ekrane – atliekame ne vienerius metus. Taigi ir artroskopines riešo sąnario raiščio operacijas remiantis profesoriaus metodu galime atlikti – turime tiek reikalingą žinių bagažą, tiek artroskopinėms operacijoms skirtą operacinę. Labai džiugu, kad jei anksčiau nuvažiavę į Vakarų Europą stebėdavomės jų turima įranga ir instrumentais, dabar naudojame tokias pačias priemones ir metodikas. Žinoma, tobulėti yra kur, tačiau bendrai paėmus – skirtumų nedaug.

Ar operacijoms pasirengusi ir operacinės komanda?

Kad operacija vyktų sklandžiai, operacinės komanda turi puikiai išmanyti artroskopinę įrangą, todėl čia dirba tik ja naudotis mokančios operacinės slaugytojos (instrumentatorės). Beje, turiu pastebėti, kad Lietuvoje operacinės slaugytojos specializuojasi žymiai dažniau nei Vokietijoje.

Ko trūksta, kad RVUL būtų panašaus lygio plaštakos centru, kaip ir esantis Markgroningeno ortopedijos klinikoje?

Pirma, daugiau mokslinių publikacijų tarptautiniuose leidiniuose. Antra, plaštakos reabilitacijos centro. Kiekvienas aukščiausius standartus atitinkantis plaštakos centras tokį turi, nes specializuota reabilitacija didžia dalimi lemia galutinius operacijos rezultatus. Plaštakos reabilitacija paprastai rūpinasi sertifikuotas specialistas, vadinamas hand therapist (liet. rankos terapeutas), kurio funkcijos panašios į ergoterapeuto ir kineziterapeuto, tačiau koncentruotos į efektyvų plaštakos funkcijų atstatymą. Džiugu, kad mūsų ligoninėje dirbanti ergoterapeutė išvyko į stažuotę Švedijoje, kur semiasi patirties būtent plaštakos reabilitacijoje. Tad ir šioje srityje žengiame į priekį.

Kokių įžvalgų apie darbą Vokietijos ir Lietuvos ligoninėse parsivežėte iš stažuotės?

Labai sužavėjo Markgroningeno ortopedijos klinikos darbo organizavimas ir efektyvumas. Pavyzdžiui, operacinės šioje klinikoje skirtos tik operacijoms. Tai reiškia, kad pacientas paruošiamas ir anestezija jam atliekama priešoperacinėje patalpoje. Su operaciniu stalu jis pervežamas į operacinę, kurioje jo laukia komanda. Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į pooperacinę palatą ir joje pažadinamas iš nejautros. Tuo metu per 10–15 min. operacinė išvaloma ir jį ją atvežamas naujas pacientas. Mūsų ir daugelyje kitų Lietuvos ligoninių operacinė skirta ir paciento paruošimui, ir anestezijai, daugiau laiko skiriama valymui. Taigi, kol padarome dvi operacijas, vokiečiai gali padaryti 3–4 tokias pačias operacijas. Visas personalas dirba labai tiksliai.

Visgi, nepaisant didesnio tempo, pavyzdžiui, diagnostinės artroskopinės operacijos vokiečiams tenka laukti apie 5 mėnesius, o paaiškėjus, kad reikia papildomo operacinio gydymo – dar tiek pat. Bene pagrindinė priežastis – viduriniosios grandies medicinos personalo trūkumas. Pavyzdžiui, prieš pandemiją klinika turėjo dvi artroskopijos operacines, dabar – vieną, nes trūksta darbuotojų. Kai kuriose ligoninėse darbuotojų trūkumas toks didelis, kad joms net gresia uždarymas.

Kolegos iš Vokietijos sako, kad po pandemijos keitėsi personalas, daug žmonių paliko darbą, nemažai išėjo į pensiją, o jaunoji karta vis mažiau nori ilgai ir sunkiai mokytis, sunkiai dirbti. Panašių tendencijų matau ir Lietuvoje: į Vakarų Europą esame panašūs tiek savo pasiekimais, suteikiamų paslaugų kokybe, tiek sveikatos apsaugos sistemoje kylančiais sunkumais.

Praėję metai mūsų ligoninei buvo intensyvūs: sulaukėme daugiau į Skubios pagalbos skyrių besikreipusių pacientų, atlikome daugiau chirurginių operacijų, suteikėme daugiau konsultacijų. Taip pat aktyviai komunikavome viešojoje erdvėje – naujienų portaluose, žiniose, sveikatos laidose ir socialiniuose tinkluose.

Populiariausius 2022 m. pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti elektroniniame žurnale „RVUL ŽMONĖS“. Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

„Jeigu jums pasikartoja žastikaulio išnirimai arba panirimai, jaučiate išnirimo baimę ir dėl to vengiate intensyvesnių peties sąnario judesių bei ribojate savo fizinį aktyvumą, greičiausiai jūsų peties sąnarys yra nestabilus. Nestabilus sąnarys sukelia ne tik fizinių problemų, bet ir psichologinį diskomfortą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėjas dr. Sigitas Ryliškis. Gydytojas atskleidžia, kokios priežastys lemia žastikaulio išnirimus ir kaip ši liga gali būti gydoma.

Kam dažniausiai pasitaiko peties sąnario nestabilumas?

Dažniausiai ši patologija vargina jaunus ir aktyvius 16–30 metų amžiaus žmones, vyrams ji pasitaiko dažniau. Pagrindiniai rizikos faktoriai yra amžius (kuo jaunesnis, tuo rizika didesnė), vyriška lytis ir aukštas fizinio aktyvumo lygis.

Kodėl peties sąnarys tampa nestabilus?

Peties sąnarys yra judriausias žmogaus sąnarys, jį sudaro didelė rutulio formos žastikaulio galva ir nedidelė sekli sąnarinė duobė. Kaulinės struktūros ir minkštieji audiniai mažai riboja peties judesių amplitudę, todėl judesiai vyksta trijose pagrindinėse plokštumose, sąnarį galima lenkti-tiesti, atitraukti-pritraukti, galima vidinė-išorinė rotacija. Kadangi peties sąnarys yra laisvas ir labai judrus, iš visų sąnarių žastikaulis išnyra dažniausiai.

Peties sąnarys tampa nestabilus ir gali išnirti dėl sąnario vidinių struktūrų sužalojimo. Pirmą kartą jis gali išnirti dėl sportuojant patirtos traumos, nukritus lygioje vietoje ar paslydus. Dažniausiai (apie 95 proc.) žastikaulis išnyra į priekį. Išnirus kaului, visada nuplyšta raiščiai, kapsulė ir sąnarinė lūpa. Retesniais atvejais lūžta sąnarinės duobės kraštas ir / arba žastikaulio galvos sąnarinis paviršius. Traumos metu plyšę raiščiai, sąnarinė lūpa, kapsulė ir kaulinis fragmentas kartais sugyja netaisyklingoje anatominėje padėtyje, todėl sąnarys ir pasidaro nestabilus.

Kokie yra peties sąnario nestabilumo simptomai?

Peties sąnario nestabilumas pasireiškia pasikartojančiais žastikaulio išnirimais, panirimais arba baime, kad taip nutiks. Išnirimai gali kartotis retai, tačiau dėl panirimų arba išnirimo baimės pacientai riboja fizinį krūvį, negali sportuoti, dirbti įprasto darbo arba ramiai miegoti – taigi, nestabilus sąnarys sukelia ne tik fizinių problemų, bet ir psichologinį diskomfortą.

Ar visi žastikaulio išnirimai atsiranda dėl sąnario nestabilumo, kurį reikia gydyti?

Kai kurie žmonės gali valingai išsinarinti ir atitaisyti žastikaulį, tačiau tai nėra buvusios traumos pasekmė. Jie labai gerai kontroliuoja peties sąnario judesius ir puikiausiai jaučia žastikaulio padėtį netgi jam išnirus. Tokie žmonės jokių nusiskundimų neturi, jiems nesivysto sąnario degeneracija (artrozė), todėl ši būklė nėra vadinama sąnario nestabilumu ir gydymas nėra reikalingas.

Kaip diagnozuojamas peties sąnario nestabilumas?

Peties sąnario nestabilumas diagnozuojamas kliniškai įvertinus paciento skundus, ligos istoriją ir atlikus specialius klinikinius testus. Konsultacijos metu vertinami rentgeno, magnetinio rezonanso tomografijos ar kompiuterinės tomografijos tyrimų duomenys. Nustačius galimus minkštųjų audinių ir kaulų pažeidimus, parenkamas individualus gydymo būdas.

Kokie gydymo būdai siūlomi Jūsų skyriaus pacientams?

Peties sąnario nestabilumas gali būti gydomas konservatyviai arba chirurginiu būdu. Konservatyvus gydymas parenkamas fiziškai neaktyviems pacientams, kuriems nestabilumo simptomai yra nežymūs ir nevaržo kasdienės fizinės veiklos. Pacientams, kuriems išnirimai ar panirimai kartojasi, vargina išnirimo baimė, konservatyvus gydymas neveiksmingas – rekomenduojamas operacinis gydymas. Jauniems sportininkams, dėl didelės pakartotinų išnirimų rizikos, operacinis gydymas gali būti rekomenduotas netgi po pirmojo išnirimo.

Mintis apie chirurginį gydymą kai kuriuos pacientus gali išgąsdinti. Kokias operacijas paprastai siūlote?

Peties sąnario nestabilumą gydant chirurginiu būdu atliekame artroskopinę Bankart operaciją arba Latarjet kaulinę plastiką. Paprasčiau kalbant, Bankart operacijos metu specialiomis priemonėmis prie kaulo prisiuvami raiščiai, kapsulė ir sąnarinė lūpa, tokiu būdu rekonstruojant normalią sąnario anatomiją. Labai svarbu paminėti, kad tai yra artroskopinė operacija, t. y., minimaliai invazinė chirurginė procedūra, kuriai reikalingi keli maži pjūviai, todėl pooperacinis periodas nėra skausmingas ir pacientai pradeda ankstyvą reabilitacinę programą jau pirmą pooperacinę dieną.

Jei vien tiktai minkštųjų audinių rekonstrukcijos nepakanka, atliekama Latarjet operacija. Šios operacijos metu snapinės ataugos kaulinis fragmentas kartu su prisitvirtinusiomis sausgyslėmis ir raumenimis perkeliamas šalia sąnarinės duobės priekinio krašto, dažniausiai į defekto vietą. Po Latarjet operacijos peties reabilitacija yra panaši kaip ir po artroskopinės Bankart operacijos.

Kad pilnai atsistatytų peties funkcija, vien tik chirurginio gydymo neužtenka – pacientui reikalinga ir reabilitacija?

Po visų peties sąnario rekonstrukcinių operacijų reikalingas reabilitacinis gydymas. Paprastai, po operacijos pacientams apie 4–6 savaites reikia nešioti rankos įtvarą. Atlikus specializuotą reabilitacinę programą, išnyksta skausmas, grįžta judesių amplitudė ir rankos jėga. Specialūs reabilitacijos pratimai atliekami be įtvaro. Pacientams leidžiama sportuoti arba dirbti fizinį darbą po 3–4 mėnesių. Jeigu pacientas užsiima kontaktiniu sportu (pvz., regbis, imtynės), sportuoti leidžiama tik po 6–9 mėn.

Kokios pasekmės gali laukti negydant sąnario nestabilumo?

Pasikartojantys žastikaulio panirimai ir išnirimai gali sukelti sąnario degeneraciją (potrauminę artrozę). Operacinis gydymas sumažina sąnario degeneracinių pakitimų atsiradimo riziką. Be to, po operacijos pagerėja peties funkcija, išnyksta prieš operaciją buvę simptomai. Didžioji dauguma pacientų visiškai pasveiksta, todėl vėl gali sportuoti, ramiai miegoti ir dirbti kasdienius darbus be apribojimų.

„Priemonė, kurios ligoninėje sunaudojama daugiausiai – pirštinės. Jų kiekvieną mėnesį išduodame apie pusę milijono, kitaip tariant, 250 tūkstančių porų. O štai chirurgai per mėnesį sunaudoja net 400 km chirurginių siūlų“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Vaistinės vedėjo pavaduotoja Kristina Indriūnienė. Ji atskleidžia ligoninės ir visuomenės vaistinių skirtumus, įdomius faktus ir kasdienius darbe laukiančius iššūkius.

Ligoninė negalėtų veikti be medikamentais ir medicininėmis priemonėmis klinikinius skyrius bei operacines aprūpinančios vaistinės. Visgi apie ligoninės vaistinės darbo ypatumus ir skirtumus tarp ligoninės ir visuomenės vaistinių žinoma mažai. Papasakokite apie juos.

Pirmiausia, visuomenės vaistinėse parduodami medikamentai bei medicininės priemonės skirti ambulatoriniam gydymui – tai tabletės, sirupai, pleistrai ir pan. Ligoninės vaistinė aprūpina gydymo įstaigą stacionariam gydymui ir chirurginėms intervencijoms reikalingomis priemonėmis, pavyzdžiui, intraveniniais, injekciniais, infuziniais preparatais, plataus spektro antibiotikais, injekciniais narkotiniais vaistiniais preparatais, tvarsliava, vienkartinėmis priemonėmis. Ligoninės vaistinėje neturime kosmetikos priemonių, maisto papildų.

Antras didelis skirtumas – dirbdamas visuomenės vaistinėje vaistininkas tiesiogiai bendrauja su pacientu, jį konsultuoja, taip pat dirba su kasos aparatu. Ligoninėje paprastai bendrauju su gydytojais ir slaugytojomis, administracija.

Trečias skirtumas, visuomenės vaistinė dažniausiai priklauso kažkuriam tinklui, todėl trūkstant vaistinio preparato, vaistininkas turi galimybę prisijungti prie sistemos ir pamatyti turimas bendras atsargas. Tai suteikia galimybę pasiūlyti klientui nuvykti į kitą tinklo vaistinę arba vaistą užsisakyti. Ligoninės vaistinėje tokios galimybės nėra – turiu užtikrinti, kad medikamento netrūktų, o taip visgi nutikus greitai ieškoti alternatyvos.

Vaistų ligoninėje pritrūkti negali, tad kaip dažnai ir kokiais kiekiais užsakinėjate medicininius preparatus ir priemones?

Skyriams perkame ir išduodame ne tik vaistus, bet ir įvairias laboratorines, vienkartines priemones, infuzinius tirpalus, švirkštus, gipsą, tvarsliavą ir kt. Mūsų sąraše yra maždaug 500 vaistų pavadinimų, dar daugiau vienkartinių ir tvarsliavos priemonių – visa tai privalome turėti vaistinės atsargų patalpose. Žinoma, kiekvieną kartą visų užsakinėti netenka, bet 300 pavadinimų sąraše būna.

Kartą per savaitę atliekame vieną didelį užsakymą, kitomis dienomis būna mažesnių, pavienių užsakymų. Todėl kurjeriai įvairius medicininių priemonių ir vaistų kiekius į ligoninę pristato kiekvieną darbo dieną. Pirmadienį kurjerių atvyksta daugiausiai – kartais per siuntas būna sunku įžengti į į vaistinę. Visgi stengiuosi užsakymus grupuoti ir mažinti kasdienių pristatymų skaičių  – taip prisidedame prie vadinamųjų „žaliųjų“ pirkimų, pavyzdžiui, rečiau vežant prekes sutaupoma kuro, mažiau teršiama aplinka.

Kaip vaistai ir kitos priemonės iš ligoninės vaistinės patenka į klinikinius skyrius ar operacines?

RVUL vaistinė bendradarbiauja su maždaug 20 klinikinių skyrių. Kiekvienas skyrius pateikia jiems reikalingų vaistinių preparatų ir vienkartinių priemonių sąrašą – du kartus per savaitę, tokį sąrašą gali pateikti Skubios pagalbos skyrius, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, Operacinis anesteziologijos skyrius, Terapijos skyrius. Kiti skyriai sąrašą pateikia kartą per savaitę, jiems paskirtą dieną.

Vaistinės darbuotojai ryte gauna skyrių užsakymus, atsargų sandėliavimo patalpose surenka prašomas priemones ir vaistus. Tuomet pagalbiniai vaistinės darbuotojai užsakymus išvežioja po skyrius. Jei skyriuje kažko trūksta, žinoma, kad išduodame priemonių tada, kada reikia. Ypač intensyvus darbas vyksta penktadienį, nes klinikiniai skyriai turi pasirūpinti atsargomis visam savaitgaliui, kai vaistinė nedirba, ir pirmadienį, kai reikia papildyti po savaitgalio sunaudotas priemones ir vaistinius preparatus bei pasiruošti darbo savaitei.

Kaip saugomi ir išduodami priešnuodžiai ar narkotiniai vaistiniai preparatai?

Mūsų ligoninėje veikia didžiausias Toksikologijos centras Lietuvoje, todėl privalome turėti įstatymų numatytą priešnuodžių rinkinį ir kiekius, kurie saugomi Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Dažniausiai pasitaikantiems apsinuodijimo atvejams, tokiems kaip paracetamolio perdozavimas, apsinuodijimas metanoliu, nuodingais grybais ir kt., vaistinėje turime didesnius priešnuodžių kiekius. Taip pat turime narkotinių vaistinių preparatų. Visi jie saugomi seife. Priešnuodžių rinkiniai, narkotiniai ir vardiniai vaistiniai preparatai išduodami tik atsakingiems skyrių darbuotojams, vedama griežta apskaita.

Ar ligoninės vaistinėje egzistuoja sezoniškumas, kaip, pavyzdžiui, visuomenės vaistinėje, kai žiemą parduodama daugiau preparatų nuo peršalimo, pavasarį nuo alergijos, o vasarą nuo nudegimų?

Sezoniškumas ligoninės vaistinėje mažas, visus metus didžioji dalis naudojamų vaistų yra tokie patys, nes mūsų ligoninėje daugiausiai teikiamos chirurginio profilio paslaugos, todėl reguliariai naudojame preparatus, kurių reikia prieš ir po kiekvienos operacijos. Tačiau galėčiau išskirti pavasarį, kai prireikia priešnuodžių nuo gyvatės įkandimo, o žiemą sunaudojame daugiau gipso ir tvarsliavos, daugiau preparatų nuo kosulio. Įdomi detalė – 2022 m. pirmąją savaitę, kai buvo plikledis, skyriams išdavėme rekordinį kiekį gipso – apie 150 kg.

Užsiminėte apie rekordinį kiekį gipso. Papasakokite plačiau, kiek ir kokių priemonių sunaudojama ligoninėje?

Priemonė, kurios ligoninėje sunaudojama daugiausiai – pirštinės. Jų kiekvieną mėnesį išduodame apie pusę milijono, kitaip tariant, 250 tūkstančių porų. Iš vaistinių preparatų daugiausiai suvartojama antibiotikų, vaistų nuo skausmo, pavyzdžiui, 11 tūkstančių ketorolako ir 6–7 tūkstančio diklofenako ampulių per mėnesį. Chirurgai per mėnesį sunaudoja 400 km chirurginių siūlų. Sunaudojama 15 tūkstančių litrų fiziologinio tirpalo per mėnesį. Apskritai, daugiausiai priemonių išduodame Operaciniam anesteziologijos skyriui ir Skubios pagalbos skyriui – tiek atsižvelgiant į kiekį, tiek į kainą.

Kiekiai išties dideli. Kiek ligoninės vaistinė išleidžia, norėdama aprūpinti skyrius reikalingomis priemonėmis ir vaistais?

Per mėnesį išleidžiame beveik 1 milijoną eurų. Pavyzdžiui, vieno iš brangesnių antibiotikų kurso pacientui kaina siekia apie 1000 eurų. Nors yra  tokių vaistinių preparatų, kurių vienkartinė dozė kainuoja apie 1000 eurų. Vertebroplastikos operacijose neurochirurgų naudojamos priemonės kainuoja apie 1500 eurų. Intervencinės radiologijos operacijose priemonės taip pat perkamos per vaistinę, jų kainos neretai siekia 10 tūkstančių eurų.

Prieš pradėdama dirbti RVUL, dirbote visuomenės vaistinėje. Kas buvo sudėtingiausia pakeitus vaistinės tipą?

Pirmiausiai, žinoma, pasikeitė darbo organizavimas, pradedant priemonių pirkimu viešuoju būdu ir baigiant išdavimu. Taip pat privalau užtikrinti nenutrūkstamą vaistų tiekimą klinikiniams skyriams ir kartu turėti nustatyto dydžio rezervą, tad reikalinga nuolatinė stebėsena ir analizė. Be to, esant ekstremaliai situacijai, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijai ar prasidėjus karui Ukrainoje, susidūrėme su didesniais vaistų ir priemonių trūkumais rinkoje. Kartais tiekėjai jų neturi arba preparatas būna išbraukiamas iš Lietuvoje registruotų preparatų sąrašo. Tada visi medicininiai preparatai pakeičiami kitais – tai taip pat mano užduotis.

Tačiau darbas yra ir labai įdomus, monotonijos ligoninėje nebūna – užsakymai, pirkimai, išdavimas, skyrių patikrinimai, bendravimas su gydytojais, slaugytojomis ir administracija. Iššūkių ir atsakomybės taip pat netrūksta.

Kas teikia didžiausią pasitenkinimą dirbant ligoninės vaistinėje?

Kartais tenka į ligoninę atvažiuoti ir vaistų išduoti naktį. Pavyzdžiui, kartą į RVUL Skubios pagalbos skyrių atvežė žmogų su tam tikra diagnoze. Jam reikėjo per kelias valandas duoti specialių preparatų, laukti ryto, kol atsidarys ligoninės vaistinė, būtų pavojinga. Tad man paskambino ir paprašė atvažiuoti, išduoti vaistų. Nors faktas, kad turiu keltis ir skubėti į darbą ir neskamba labai patraukliai, visgi man džiugu, kad galiu kažkam pagelbėti, esu naudinga. Apskritai, manau, kad darbas ligoninės vaistinėje prasmingas – nors ir netiesiogiai, bet visgi prisidedame prie pacientų sveikatos gerinimo.

„Nepale nėra valstybinio socialinio draudimo, kuris kompensuotų medicinos paslaugas, net skubios pagalbos besikreipiantis žmogus už ją turi mokėti, bet toli gražu ne visi pacientai gali sau leisti chirurginį gydymą“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas rezidentas Rokas Bobina. Jis, kartu su RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovu prof. Valentinu Uvarovu, gydytoju ortopedu traumatologu doc. dr. Manviliumi Kociumi ir gydytoju rezidentu Pauliumi Sausdravu, tris savaites praleido Madhešo provincijos ligoninėje ir dalinosi žiniomis su vietos medikais.

Didžiuojasi galėdami mokyti

RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. V. Uvarovas primena, kad bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Nepalo gydytojų ortopedų traumatologų užsimezgė 2010-aisiais, kai grupė RVUL gydytojų – prof. V. Uvarovas, dr. Igoris Šatkauskas ir dr. Tomas Sveikata, – nuvyko į Nepalo sostinėje Katmandu esančią T.U. Teaching Hospital ligoninę, kurioje praleido kelias savaites konsultuodami jos komandą ir operuodami pacientus. Nuo tada kasmet į RVUL stažuotis atvyksta 2–3 jauni gydytojai iš Nepalo, o į Nepalą vyksta RVUL dirbantys gydytojai rezidentai. „Dešimtmetį dalijomės patirtimi su Nepalo gydytojais, o pernai Madhešo Sveikatos mokslų instituto profesorius dr. Ramas Kewalis Shahas mums pristatė naują išsikeltą tikslą – skurdžiausios Nepalo provincijos sostinėje Džanakpure įkurti universitetinio lygio ligoninę. Profesorius tikisi mūsų bei kelių kitų Vakarų Europos ligoninių ir universitetų pagalbos“, – pasakoja prof. V. Uvarovas.

Anot RVUL profesoriaus, užduotis sudėtinga ir kupina iššūkių. Madhešo provincijoje gyvena 6 milijonai gyventojų, ortopedijos ir traumatologijos paslaugas teikia vos viena gydymo įstaiga, o ligoninė, kurią prof. dr. R. K. Shahas norėtų modernizuoti, dabar yra labai prastos būklės, patalpos neatitinka ligoninėms keliamų higienos reikalavimų, trūksta infrastruktūros. Visgi prof. V. Uvarovas sako, kad suformuotai komandai mokslinių žinių ir ambicijų nestinga: „Mieste yra nauja gydymo įstaiga, kuri per pandemiją buvo paversta COVID-19 ligonine. Jei prof. dr. R. K. Shahui ir jo komandai pavyktų įsikurti naujesniame pastate, galėtume plėsti RVUL įsitraukimą – ženkliai prisidėtume prie vietos studentų, rezidentų, bendrosios praktikos slaugytojų ir gydytojų profesinio tobulinimo. Tai ypač aktualu kalbant apie slaugytojų higienos, antiseptikos, bendros tvarkos įgūdžių kėlimą.“

Prof. V. Uvarovas pabrėžia, kad stažuotės Nepale suteikia vertingos patirties ir Lietuvos jauniesiems medikams. „Tai yra nemenkas iššūkis, o įgyta patirtis tikrai labai įdomi ir vertinga tiek profesiniu, tiek kultūriniu ir socialiniu atžvilgiu. Gyvename savame „burbule“, todėl pažvelgus į pasaulį plačiau, atsiranda žymiai pozityvesnis požiūris į Lietuvą, gimsta naujų projektų idėjų. Beje, Nepalas nėra vienintelė šalis, su kuria buvome užmezgę ryšius – dirbome, operavome, vežėme įvairių priemonių į Keniją, Kambodžą, Mongoliją ir kt. Toks bendradarbiavimas yra ženklas, kad mes ne tik mokomės iš Vakarų Europos lyderių, bet esame pasiekę tokį lygį ortopedijos ir traumatologijos srityje, kad savo patirtį ir žinias galime perduoti tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiuolaikinės medicinos link. Į mūsų ligoninę semtis žinių atvyksta kolegos iš Nepalo, kitų šalių, dėl to labai džiugu“, – sako profesorius.

Nemokamos medicinos nėra

Į Nepalą vykęs RVUL dirbantis gydytojas rezidentas R. Bobina prisimena didžiausius stažuotėje pastebėtus gydymo įstaigų skirtumus. Anot jo, Nepale egzistuoja valstybinės ir privačios ligoninės – tiek vienose, tiek kitose už konsultacijas, tyrimus ir gydymą privalo susimokėti visi. „Šalyje nėra valstybinio socialinio draudimo, kuris kompensuotų medicinos paslaugas, todėl net skubios pagalbos besikreipiantis žmogus už ją turi mokėti. Pavyzdžiui, gydytojo ortopedo traumatologo konsultacija valstybinėje ligoninėje kainuoja apie 50 Nepalo rupijų, t. y., apie 35 euro centus, o privačiame kabinete – 700 rupijų arba apie 5 eurus. Visgi vietiniams net 35 centai yra daug, nes didelė dalis žmonių Madhešo provincijoje gyvena už mažiau nei 1 eurą per dieną. Be to, į konsultacijos kainą neįtraukti tyrimai, tad, jei paskiriamas rentgenas, reikia mokėti papildomai, įtvaras, gipsas ar kitos priemonės taip pat kainuoja“, – sako gydytojas rezidentas R. Bobina ir apgailestauja, kad toli gražu ne visi pacientai gali sau leisti chirurginį gydymą, kainuojantį apie 50 eurų.

Tiesa, bene kiekvienas gydytojas Džanakpure turi ir privatų kabinetą, kuriame konsultuoja laisvu nuo darbo valstybinėje ligoninėje laiku. Privačios konsultacijos Nepalo gydytojams suteikia galimybę užsidirbti papildomai, nes valstybės mokamas atlyginimas siekia apie 400 eurų per mėnesį.

Kalbėdami apie skirtumus, gydytojai rezidentai pabrėžia, kad per tris stažuotės savaitės ligoninėje nepastebėjo nė vieno kompiuterio. Registracija pas gydytoją vykdoma rytais, laukiant eilėje. „Galimybės užsirašyti pas gydytoją iš anksto nėra – pacientai ryte susirenka prie registracijos langelio ir iki tam tikros valandos registruojasi, tada gauna popierines korteles – „ligos istorijas“, skuba gydytojo link ir bando jam įbrukti savo kortelę. Trys gydytojai viename kabinete, konsultuojantys tris skirtingus, artimųjų lydimus pacientus – įprasta praktika, todėl apie asmens duomenų apsaugą ten galvoti būtų sunku. Po konsultacijos gydytojas pacientą arba išleidžia ambulatoriniam gydymui, arba hospitalizuoja“, – pasakoja gydytojas rezidentas P. Sausdravas.

Ligoninės palatos didelės – vienoje guldoma 10 pacientų, kartu moterys, vyrai ir vaikai. Aplink kiekvieną lovą būriuojasi po kelis giminaičius, visi aplinkui zuja, garsiai kalbasi, valgo atsineštą maistą. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad taupant resursus dažnai vienoje operacinėje tuo pačiu metu gali vykti dvi skirtingos chirurginės operacijos, o vienas anesteziologas rūpinasi dviejų pacientų nejautra.

Traumų daug, eilės ilgos

Ortopedijos ir traumatologijos specializacijos rezidentūrą pasirinkę R. Bobina ir P. Sausdravas sako, kad Džanakpure dėl traumų besikreipiančių pacientų skaičiai dideli, o laukimo eilės ilgos. „Didelį traumų skaičių lemia dažnai naudojami motociklai ir motoroleriai, prasta kelių kokybė bei chaotiškas eismas, taip pat daug kritimų iš aukščio, nes statybose darbų sauga nėra prioritetas. Traumas lemia ir gyvenimo būdo ypatumai, pavyzdžiui, kaklo ir stuburo problemos dažnai susijusios su įpročiu įvairius nešulius gabenti ant galvos. Taigi, jei pas mus dažnai stuburo skausmą lemia sėdimas darbas, Nepale – fizinis darbas. Fizinį darbą dirbantys lietuviai taip pat su jomis susiduria, tačiau proporcija yra žymiai mažesnė lyginant su Nepalu“, – vardija R. Bobina.

P. Sausdravas sako, kad įvairios kaulų ir sąnarių ligos – panašios kaip ir kitose šalyse: „Tai ir klubo bei kelio sąnarių artrozė, ir kelio sąnario meniskų plyšimai. Tai pat, be būdingų vakariečiams kaulų ir sąnarių ligų, yra nemažai kitų susirgimų, pvz., tuberkuliozė, kitos infekcinės arba genetinės kaulų bei sąnarių ligos, skeleto deformacijos. Infrastruktūra nėra išvystyta, bet ligoninei padeda partneriai iš JAV ir Europos, atsiunčia implantų ir instrumentų, operacinėje yra rentgeno aparatas. Pastebėjome, kad teorinių chirurginių žinių vietos gydytojai turi, tačiau labai trūksta praktinių antiseptikos įgūdžių, todėl pooperacinių infekcijų skaičius siekia apie 30 proc., palyginimui, Lietuvoje – iki kelių proc. Taigi tobulėti yra kur, bet žinių ir noro netrūksta.“

Džanakpuro ligoninėje dirbantys gydytojai noriai klausė patarimų, domėjosi ortopedijos ir traumatologijos aktualijomis Lietuvoje ir Vakarų Europoje. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad turėjo progą ne tik pasidalinti savo žiniomis, bet ir sužinoti šį tą naujo ir įdomaus iš Nepalo kolegų. „Pavyzdžiui, sužinojome, kad operuojant blauzdikaulio lūžį, į blauzdikaulio kanalą įvedamos vinies ilgį nesunkiai galima išmatuoti pasitelkus paciento ranką – blauzdikaulio ilgis bus labai panašus į atstumą nuo rankos alkūnės iki penkto delnakaulio galvos. Taip pat pamatėme efektyvių osteosintezei naudojamų plokštelių prispaudimo būdų, kuriuos irgi galime pritaikyti praktikoje“, – prisimena R. Bobina.

Išskirtinis dėmesys

Apie patirtį Nepale pasakodami gydytojai rezidentai pabrėžia, kad nepaliečiai labai geranoriški žmonės, visada pasiruošę padėti ištikus sunkumams, tačiau pripažįsta, kad lengvo kultūrinio šoko išvengti nepavyko – ypač pasiekus vargingiausią Nepalo provinciją, kurioje ir yra Džanakpuro provincijos ligoninė. Gatvėse nustebino įvairios transporto priemonės, karvės, šunys, didelis triukšmas, kitokios tradicijos, religija ir maistas. „Gatvės maisto nevalgėme, nes buvome prigąsdinti. Maistas gan aštrus ir skiriasi priklausomai nuo regiono. Vienas iš populiariausių patiekalų yra tradicinė dalba (nep. dal bhat), arba daržovių, ryžių ir lęšių troškinys. Vandens iš čiaupo gerti negalima, net ir juo valytis dantų. Bet pastarąjį dalyką sužinojome viešnagei jau įsibėgėjus“, – juokiasi R. Bobina.

Gydytojai rezidentai lankėsi keliose įspūdingose šventyklose, o bene įdomiausia kultūrinė patirtis stažuotėje laukė užmiesčio viešbutyje, kuriame buvo apsistoję – čia vyko indiško stiliaus vestuvės (Madhešo regionas ribojasi su Indija, tad pastarosios šalies įtaka labai stipri). „Vestuvės truko parą – šventė prasidėjo ryte, o naktį įvyko tuoktuvių ceremonija. Vestuvėse dalyvavo 500 svečių, patalpos buvo papuoštos dekoracijomis ir specialiu apšvietimu, svečius linksmino vedėjai ir muzikantai, buvo daug maisto. Bet smagiausia buvo tai, kad svečiams labiau rūpėjo ne jaunavedžiai, o mes su Roku. Visi svečiai norėjo su mumis nusifotografuoti, padarė šimtus nuotraukų. Pabandžius užsiminti, kad nuotaka ir jaunikis yra svarbesni už mus, sulaukėme atsakymo, kad jaunavedžius jie matys kiekvieną dieną, o mus – pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą. Nepaliečiams didžiulį įspūdį padarė mūsų išvaizda, ūgis. Vietiniai dėmesį mums rodė ne tik vestuvėse, bet ir viešose vietose“, – šypsosi gydytojas rezidentas P. Sausdravas.

Iš užmiesčio į ligoninę Džanakpure gydytojus rezidentus vietiniai veždavo automobiliu. Ir nors darbas oficialiai prasideda apie 9 valandą ryto, vairuotojas juos pasiimdavo tarp 9 ir 11 val. Kelis kartus pabandę savarankiškai pasiekti miestą, gydytojai rezidentai pasidavė – eiti greitkeliu, kurio pirmoji juosta padengta žvyru ir skirta pėstiesiems ir mašinoms stovėti, antra juosta – automobiliams, trečia – karvėms, buvo per daug pavojinga.

„Svarbiausia mintis, su kuria grįžome iš Nepalo – Lietuvoje gyvename labai gerai, nors kartais iškyla įvairių sunkumų, kartais pasiskundžiame, bet nepaisant to, mūsų šalyje viskas yra gerai. Na o kalbant apie kolegas nepaliečius, jie yra labai protingi žmonės, norintys daryti modernias operacijas, vytis europietiškus standartus, tačiau neturintys visų reikalingų resursų ir įgūdžių.  Tikimės, kad mūsų jiems perduotos žinios ir galimybė atvykti į stažuotę RVUL prisidės prie greitesnio medicinos progreso Nepale“, – viliasi R. Bobina.