Dalia Smagurauskaitė

„Palikus reanimaciją paciento gydymas nesibaigia, o liekamieji reiškiniai jį lydi ir grįžus namo. Todėl vis garsiau kalbama apie išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą ir potrauminio streso sindromą, kuriuos patiria daugelis ilgai sunkia liga sirgusių pacientų“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė Julita Meškauskienė. Ji papasakojo, kaip atrodo Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, kokius sunkumus patiria jame gydyti pacientai bei jų artimieji ir kaip palengvinti reanimacijos sukeliamą išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą.

Už raudonos linijos

Neretai gydymas Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius yra vienintelė galimybė išsaugoti žmogaus gyvybę. Ligoniai čia patenka ūmiai susirgę gyvybei pavojinga liga, paūmėjus lėtiniam susirgimui, po didelių ir sudėtingų operacijų ar po nelaimingų atsitikimų, sutrikus gyvybiškai svarbių organų veiklai. Gydant ligonį šiame skyriuje pagrindinis tikslas yra ūminių, grėsmę gyvybei keliančių būklių valdymas. Pašalinių – tiek kito ligoninės personalo, tiek artimųjų – patekimas į skyrių yra griežtai ribojamas siekiant išvengti infekcijų, kurios gali sukelti dar didesnę grėsmę pacientams.

Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė pasakoja, kad jame naudojama moderni aparatūra privalo užtikrinti nepertraukiamą ligonio gydymą, gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymą ir stebėjimą visą parą. Pavyzdžiui, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas užtikrina kvėpavimo funkciją, kai pacientas pats kvėpuoti nesugeba, pakaitinė inkstų terapija atlieka sutrikusių inkstų funkciją ir padeda šalinti toksines medžiagas iš organizmo, automatinės vaistų pompos užtikrina nuolatinį gyvybiškai svarbių vaistų skyrimą ir kt. Be to, pabrėžia gydytoja, skyriuje dirba specialiai parengtas medicinos personalas, mokantis anksti atpažinti ūmines, gyvybei pavojingas būkles ir jas valdyti.

„Žinoma, vien tik aparatūros neužtenka, pacientą prižiūri specialiai paruoštas personalas – nuo specializaciją baigusių bendrosios praktikos slaugytojų, papildomai apmokytų padėjėjų iki gydytojų anesteziologų reanimatologų ir kitų specialistų. Darbas organizuojamas pamainomis: skirtingos komandos užtikrina paciento priežiūrą dieną ir naktį, tad paciento gydyme dalyvauja daug žmonių. Taip užtikrinamas nepertraukiamas paciento būklės sekimas ir efektyviausias gydymas. Kiekvieną rytą pacientų sveikata aptariama vizitacijos metu, kurioje dalyvauja gydytojai, skyriaus vedėja ir centro vadovas, priimami svarbiausi sprendimai dėl gydymo taktikos“, – sako J. Meškauskienė.

Patalpų erdvė, baldai ir medicininė įranga išdėstyti taip, kad prireikus būtų lengvai pasiekiama nedelsiant suteikti būtinąją pagalbą. Skyriaus ligoniai dažniausiai gydomi bendrose palatose, rečiau – po vieną. Sudėtingų būklių ligoniai būna be drabužių, fiziologinius poreikius, tokius kaip tuštinimasis ar šlapinimasis, atlieka lovos ribose. Anot gydytojos, monitorių ir aplinkos keliamas triukšmas, šviesa gali padidinti ligų sukeltą sąmonės sumišimą ir orientacijos sutrikimą, miegas tampa fragmentuotas ir nekokybiškas – ligoniui tokia aplinka yra psichologiškai sunki.

Išgyvenusių kritinę būklę sindromas

Suvaldžius grėsmingą gyvybei būklę ir palikus Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių tiek pacientui, tiek jo artimiesiems, rodos, teliktų džiaugtis. Visgi paciento gydymas nesibaigia, o liekamieji reiškiniai jį lydi ir grįžus namo. Todėl vis garsiau kalbama apie išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą ir potrauminio streso sindromą, kuriuos patiria daugelis ilgai sunkia liga sirgusių pacientų.

Gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė sako, kad sveikstant po kritinės ligos gali pasireikšti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, bendras fizinis negalavimas, minčių, jausmų ir mąstymo pokyčiai. Šie sutrikimai gali prasidėti dar Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje ir tęstis kitame ligoninės skyriuje bei baigus gydymą ligoninėje ir išvykus namo ar į kitą sveikatos priežiūros įstaigą.

„Dažniausiai pastebime tris pagrindines sveikatos problemas – kritinės būklės metu išsivysčiusį raumenų silpnumą, pažintinius ir psichikos sutrikimus. Pati dažniausia problema yra raumenų silpnumas, pasireiškiantis kas trečiam ligoniui, kuriam buvo reikalinga ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija, kas antram, sirgusiam sunkia infekcija, ar kai gydymas reanimacijos skyriuje trunka ilgiau nei vieną savaitę. Ligoniui būna sunku atlikti kasdieninius buitinius darbus, apsirengti, pavalgyti, nusiprausti ir vaikščioti. Kadangi raumenys yra nusilpę, sumažėjusi jų apimtis, anksčiau įprastinė veikla reikalauja ypatingų pastangų, daugelis ligonių vengia savarankiškai juos atlikti. Tokiems pacientams pilnam raumenų jėgos atstatymui reikalinga ilgalaikė reabilitacija arba slauga“, – teigia J. Meškauskienė.

Anot gydytojos, pažintinių funkcijų sutrikimus – atminties, dėmesio koncentracijos, kritinio mąstymo, sudėtingų, kompleksinių užduočių atlikimą – patiria 30–80 proc. ligonių, baigusių gydymą Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Daugumos ligonių būklė per pirmuosius metus gerėja, tačiau dažnai pilnai neatsistato, todėl jiems sunkiau grįžti į įprastą darbinę ir kasdienę veiklą.

Trečioji grupė – psichikos problemos dažniausiai pasireiškia miego sutrikimais. Juos patiriantis ligonis sunkiau užmiega, trumpėja miego trukmė, gali kankinti košmarai, prisiminimai apie nemalonius išgyvenimus ligoninėje. Nemažai pacientų patiria nerimą, depresiją, potrauminio streso sindromą. Panašiai kaip pažintinių funkcijų sutrikimai, psichikos sutrikimai daugumai ligonių lengvėja per pirmuosius metus, bet gali pilnai ir neišnykti.

Patarimai artimiesiems

Gydytoja pastebi, kad paciento artimieji gali jam reikšmingai pagelbėti sudėtingame gyvenimo etape, dalyvaudami ligonio priežiūroje, padėdami orientuotis kasdieninėje aplinkoje. Be to, jie tai gali daryti net tuomet, kai ligonis dar gydomas Reanimacijos ir intensyvios terapijos ar kitame ligoninės skyriuje.

„Pacientų artimiesiems patariame su ligoniu kalbėti apie jam pažįstamus dalykus, žmones ir įvykius, paaiškinti kuri šiandien diena, mėnuo, koks laikas. Galima parodyti pažįstamų žmonių nuotraukų, vaizdo įrašų. Sąmoningiems ligoniams galima paskaityti mėgstamos knygos ištrauką arba palikti mėgstamiausią knygą skaityti pačiam. Siekiant geresnės miego kokybės galima pacientui pasiūlyti miego kaukę akims, ausų kamštukus. Jeigu ligoniui po kritinės ligos išsivystė raumenų silpnumas, galima rankų raumenų mankštinimui naudoti minkštus kamuoliukus, prieš tai pasitarus su gydančiu gydytoju. Jeigu pacientui buvo atlikta tracheostomija, jis yra sąmoningas ir gebantis palaikyti kontaktą – galima pasiūlyti rašymo priemonių, pvz., piešimo lentelę ar popieriaus lapų, rašiklių“, – pataria gydytoja anesteziologė reanimatologė.

Kita vertus, J. Meškauskienė ragina nepamiršti, kad šią sudėtingą būklę išgyvena ir pacientų artimieji: „Ligonio artimuosius taip pat gali paveikti buvusi ligonio išgyventa kritinė būklė, matyti vaizdai ligoninėje, nerimas dėl savo artimojo, užsitęsęs būklės pagerėjimo laukimas. Ligoniui sugrįžus namo šeimos nariai neretai patiria panašų į potrauminio streso sindromą: nepaaiškinamą nerimo jausmą, dirglumą arba perdėtą jautrumą, miego sutrikimus, nemalonius praeities prisiminimus, išsekimą. Visi šie sutrikimai gali pasireikšti atskirai ar kartu, todėl svarbu laiku nustatyti šias psichologines problemas ir pradėti jas spręsti padedant profesionalams.“

Gydytoja anesteziologė reanimatologė apibendrina, kad gydymas Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje yra kompleksinis, moderniausiomis technologijomis ir specializuotu medicinos personalu paremtas procesas. Kartu tai yra ir traumuojanti patirtis tiek buvusiems pacientams, tiek jų artimiesiems, todėl pastaruosius ji ragina kreiptis į RVUL medicinos personalą ir aptarti kylančius klausimus.

Atsisiųskite ATMINTINĘ (spauskite čia).

Sekmadienį Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje lankėsi Taivano sveikatos viceministras Pi-Sheng Wang, Taivano Sveikatos ir gerovės ministerijos, Taivaniečių atstovybės Lietuvoje atstovai bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktorius Vytautas Mockus.

Svečius priėmė įstaigos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė, direktoriaus pavaduotoja klinikiniam darbui Margarita Batūrienė, Toksikologijos centro vadovas dr. Robertas Badaras, Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis ir Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. Jie  pristatė įstaigos veiklą ir aptarė įvairias bendradarbiavimo galimybes  biomedicininių tyrimų, studijų, institucijų valdysenos srityse.

„Su svečiais iš Taivano kalbėjome apie gydytojų rezidentų mainus tarp mūsų ir Taipėjaus „Tri-Service General Hospital“ ligoninės, kurioje esu lankęsis ir skaitęs pranešimą. Esame universitetinė ligoninė, jaunųjų gydytojų mokymo centras, kuriame šiuo metu daugiausiai sulaukiame studentų iš Europos. Užsimezgęs bendradarbiavimas su Taivanu ir „Tri-Service General Hospital“ atvertų kelią šios šalies rezidentams atvykti į Lietuvą, o mūsų – išvykti patirties pasisemti į vieną moderniausių Azijos valstybių ir vieną didžiausių ir moderniausių regiono ligoninių“, – džiaugiasi dr. Robertas Badaras.

Taivano delegacija taip pat apsilankė RVUL Insulto centre ir Skubios pagalbos skyriuje, domėjosi darbo metodika ir informacinėmis valdymo sistemomis, kurios yra įdiegtos įstaigoje. Susitikimo dalyviai sutarė dėl tolimesnio ryšio mezgimo.

„Jei žmogus motyvuotas, reabilitacijos rezultatai bus tikrai geresni. Mes, ergoterapeutai, esame tik įrankis, pasakome ir parodome, ką reikia daryti – galutinis rezultatas priklauso nuo paciento“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje dirbanti ergoterapeutė Giedrė Pociūnaitė. Specialistė papasakojo apie savo profesijos ypatumus, svarbius riešo reabilitacijos aspektus ir pasidalino patarimais, kaip rūpintis riešais net jei nepatyrėte traumos.

Kūrybiška medicinos sritis

Ergoterapeutas – tai sveikatos priežiūros specialistas, padedantis pacientams po įvairių traumų ar ligų sugrįžti į pilnavertį gyvenimą, gebėti pasirūpinti savimi, iš naujo išmokti kasdienių, darbo ir laisvalaikio veiksmų. Ergoterapeutės profesiją pasirinkusi ir RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje dirbanti G. Pociūnaitė sako padedanti pacientams lavinti ne tik motorinius, bet ir socialinius, emocinius, psichologinius,  bendravimo įgūdžius, taip pat galinti parinkti ortopedines ar technines priemones, patarti, kaip pritaikyti kasdienę aplinką ar darbo vietą, kaip nepakenkti sau.

„Rinktis šią medicinos kryptį paskatino keli dalykai. Visų pirma, mano močiutė buvo medikė, tad augau apsupta kalbų apie mediciną. Vaikystėje buvo įdomu ir aktualu padėti kitiems, pavyzdžiui, dar darželyje pagelbėdavau jaunesniems vaikams apsirengti. Be to, ergoterapija yra labai kūrybiška sritis, kurioje daugybė galimybių pasitelkti žinias ir fantaziją, kaip padėti atstatyti prarastą funkciją. Savo pasirinkimo niekada nesigailėjau, o didžiausias džiaugsmas darbe yra matytį progresą, kai žmonės reabilitacijos eigoje dalinasi pasiekimais, pavyzdžiui, pradeda abiem rankomis praustis veidą. Vieniems tai smulkmena, bet jiems – didelis pasiekimas“, – pasakoja G. Pociūnaitė.

Ji pabrėžia, kad šiame darbe reikia ne tik medicinos žinių, bet ir tam tikrų savybių, pavyzdžiui, empatijos, noro daug bendrauti ir stiprių socialinių įgūdžių, nes kiekvieną dieną tenka dirbti su labai skirtingais žmonėmis ir susidurti su įvairiomis situacijomis, kurias tenka suvaldyti.

Ergoterapeutė atskleidžia, kad didžiausi iššūkiai darbe  yra susiję su pacientų baimėmis po operacijų: „Jie dažniausiai bijo pradėti judinti galūnę, kuri ilgą laiką buvo imobilizuota ir saugota. Tačiau padrąsinus ir įveikus šį barjerą toliau vyksta tik progresas. Dar vienas dažnas iššūkis yra pacientų „netikėjimas“ mankštos nauda. Visada norisi eiti lengviausiu keliu, t. y., nieko nedaryti, tiesiog gauti tabletę ar masažą. Visgi efektyviausias yra kompleksinis gydymas, todėl mes ir dirbame komandoje su pacientu.“

Riešo reabilitacija – ne tik po operacijos

Ergoterapeutė G. Pociūnaitė ypač domisi riešo reabilitacija: „Riešas yra labai sudėtingas, jo judesiai ir funkcijos yra nepakeičiami pilnaverčiam gyvenimui. Todėl riešo reabilitacija labai svarbi, kad pacientas atkurtų gebėjimą atlikti kasdienes veiklas. Paprastai riešo reabilitacijos tikslai – atkurti judesių diapazoną ir lankstumą, stiprinti raumenis, mažinti skausmą, taip pat padėti išvengti galimų pooperacinių komplikacijų.“

Specialistė pasakoja, kad dauguma dėl riešo reabilitacijos į RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyrių besikreipiančių pacientų yra 40-mečiai ir vyresni žmonės, tačiau vis dažniau atsiranda aktyvaus jaunimo, kurį traumos ištinka nukritus nuo dviračio, paspirtuko, snieglentės ir kt. Jiems gali būti lūžę riešo, plaštakos kaulai, plyšusios riešo sausgyslės ar raiščiai. Tačiau ergoterapeutė pabrėžia, kad riešo reabilitacija gali būti reikalinga ir kitais atvejais, pavyzdžiui, esant trikampės skaidulinės kremzlės kompleksui (TSKK), kai žmogui gali skaudėti riešą be jokios aiškios priežasties. Taip pat dėl senos nenustatytos traumos ar per didelės apkrovos riešui (pavyzdžiui, pradėjus naują sporto šaką, tokią kaip tenisas, pilatesas ir pan.), riešo artrozės ar riešo kanalo sindromo.

„Paprastai riešo reabilitacija priklauso nuo buvusios patologijos, o reabilitacijos sėkmė – nuo gydymo, taip pat žmogaus amžiaus ir fizinės formos. Vyresnio amžiaus, prastesnės fizinės formos, rūkantiems pacientams reabilitacija gali užtrukti ilgiau (rūkant prastėja galūnių aprūpinimas krauju, todėl ilgėja gijimas). Žinoma, labai svarbu ir motyvacija. Jei žmogus motyvuotas, reabilitacijos rezultatai bus tikrai geresni. Mes, ergoterapeutai, esame tik įrankis, pasakome, parodome, ką reikia daryti – galutinis rezultatas priklauso nuo paciento“, – pabrėžia G. Pociūnaitė.

Patirties sėmėsi Švedijoje

Šiais metais G. Pociūnaitė stažavosi Švedijoje, Malmės mieste esančiame dideliame, išskirtinai plaštakos chirurgijai dedikuotame „Handkirurgimottagning“ centre. Egoterapeutė pasakoja, kad šioje ligoninėje taikomi reabilitacijos metodai nustebino ir įkvėpė: „Pirmiausiai, tiek kineziterapeutai, tiek ergoterapeutai glaudžiai bendradarbiauja su chirurgais ir tarpusavyje dalinasi informacija apie pacientą. Specialistai švelnių judesių mankštas pacientams pradeda taikyti praėjus vos 3–5 dienoms po operacijos – kuo greičiau pradedama reabilitacija, tuo greitesnis ir lengvesnis būna riešo, plaštakos ir pirštų funkcijų atsistatymas. Taip pat Švedijoje taikomos įvairios technikos plaštakos tinimo, odos jautrumo mažinimui. Lietuvoje taikomas kitoks modelis, todėl mes pacientų reabilitaciją pradedame po 6–8 savaičių, priklausomai nuo riešo traumos.“

G. Pociūnaitė pastebi, kad Švedijoje ergoterapeutai specializuojasi itin siaurose srityse, pavyzdžiui, dirba tik su riešo sąnario artroze, tik su plaštakos piršto lenkėjo ar tiesėjo sausgyslėmis. Be to, nėra pacientų skirstymo pagal amžiaus grupes – tas pats specialistas gali dirbti tiek su mažamečiais, tiek su vyresnio amžiaus pacientais.

„Dar viena ypatybė – ergoterapeutas arba kineziterapeutas pats gali pagaminti individualų įtvarą pacientui, o Lietuvoje jie užsakomi pas ortopedijos technikus. Pati išbandžiau ir galiu pasakyti, kad tai – puiki idėja, nes taip pacientui savo žiniomis galiu padėti maksimaliai. Pacientas gauna visą įmanomą pagalbą ir naudą vienoje vietoje, gydymas užtrunka trumpiau“, – pasakoja specialistė.

G. Pociūnaitė sako, kad Švedijos specialistai ypač akcentuoja paciento mokymosi svarbą ir asmeninę atsakomybę. Paprastai pacientas daug kalbasi su ergoterapeutu, mokosi pratimų, gauna skrajučių su nuotraukomis ir aprašymais, kad vėliau pratimus galėtų reguliariai atlikti namuose. Jei reikia, grįžta po mėnesio ar pusantro dėl papildomų konsultacijų. Taip pacientas suvokia, kad sėkminga reabilitacija labiausiai priklauso nuo jo paties.

Patarimai

Neretai po operacijos riešo reabilitacijos laukiantys pacientai bijo judinti ranką. Ergoterapeutė sako, kad jų baimė suprantama, tačiau visiškai nejudinti rankos – klaida. „Pirštai būna patinę, skauda riešą, tačiau šiems simptomams lengvinti svarbu iš pradžių ranką laikyti pakėlus, dėti vėsinančius kompresus. Po to, kai atslūgsta patinimas ir mažiau skauda, jau galima švelniai judinti pirštus. Jei pacientas po riešo operacijos gavo pratimų, skirtų atlikti namuose dar iki reabilitacijos mūsų skyriuje, turėtų daryti juos nuoširdžiai ir atsakingai, kas kelias valandas, nes tik taip riešo atsistatymas bus lengvesnis“, – pabrėžia G. Pociūnaitė.

Specialistė sako, kad reabilitacija nesibaigia ją pabaigus ligoninėje – ji turi tęstis ir namuose. Ergoterapeutė ragina mankštintis kiekvieną dieną, naudoti namuose turimas priemones, pavyzdžiui, mėsai skirtus muštukus, kempinėles, rankšluosčius ir kitus namų apyvokos daiktus. Antistresiniai kamuoliukai puikiai tinka mankštinti plaštakoms, plaukų gumelės – pirštų tiesimui.

„Reabilitacijos netęsiant savarankiškai, rezultatas liks toks, koks buvo pasiektas per tas kelias savaites. Žinoma, gali būti, kad pacientas namie atlikdamas įvairius darbus (ravėdamas, užsiimdamas namų ruošos darbais, remontu ar pan.) toliau lavins riešą ir atstatys jo funkciją. Bet labiau tikėtina, kad, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, riešo judesiai liks riboti“, – sako G. Pociūnaitė ir ragina ranką kasdienybėje naudoti  įprastai ir makštintis.

Kita vertus, ergoterapeutė primena, kad net ir nepatyrus traumos, riešais reikėtų pasirūpinti, nes šiuolaikinis gyvenimo būdas ir nuolatinis darbas prie kompiuterio taip pat turi įtakos – riešą gali mausti, sumažėti jo lankstumas ir jėga. Plaštaka ir riešas, daug laiko būdami vienoje pozicijoje, stingsta, tad prevencijai labai tinka dilbio raumenų tempimas. Jį galite atlikti taip:  vieną ranką ištieskite priešais save, nuleistu delnu į save, kitos rankos delną uždėkite ant plaštakos ir stumkite į save taip, kad delno pozicija taptų lygiagreti kūnui. Tą patį veiksmą atlikite ranką ištiesę prieš save, delną atsukę į išorę.

Pirmieji šeši šių metų mėnesiai mūsų ligoninėje buvo intensyvūs ir prabėgo be galo greitai. Kartu su medicinos personalu aktyviai komunikavome viešojoje erdvėje – naujienų portaluose, žiniose, sveikatos laidose ir socialiniuose tinkluose.

Populiariausius 2023 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje. Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

Praėjusią savaitę Lietuvoje vykusiam NATO viršūnių susitikimui ruošėsi ne tik policija, kariuomenė ar kitos tarnybos, bet ir medikai. Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) buvo viena iš dviejų pagrindinių ligoninių Vilniaus mieste, turėjusių užtikrinti sveikatos paslaugas renginio dalyviams. „Žinojome, kad jei įvyktų incidentas, turėtume didžiulį iššūkį vos per vieną valandą perorganizuoti ligoninės darbą, tačiau būtent tam ir buvome pasiruošę“, – sako RVUL Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. Jis papasakojo, kaip ligoninė ruošėsi šiam ypatingam renginiui.

Buvote vienu pagrindinių RVUL atstovų bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis ir ruošiantis NATO viršūnių susitikimui Vilniuje. Kada ligoninė pradėjo ruoštis šiam renginiui?

Aktyvų pasiruošimą NATO viršūnių susitikimui Vilniuje pradėjome likus keliems mėnesiams, kai gavome informaciją apie renginio mastą ir modeliuojamus galimų incidentų scenarijus. Pagrindinės galimos situacijos, kurioms ruošėmės – nuo įvairaus pobūdžio daugybinių traumų iki cheminių pažeidimų, nuo pavienių paveiktų asmenų iki masinės nelaimės. Ruošėmės patiems įvairiausiems galimiems scenarijams.

Pasiruošimas istoriniam renginiui Vilniuje buvo ypač sudėtingas procesas, apėmęs ne vieną instituciją. Su kuo teko bendrauti ir derinti veiksmus?

Pirmiausiai, žinoma, bendradarbiavome su Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus bei Kauno miestų savivaldybėmis, kurios prisidėjo užtikrinant visapusišką ir nepertraukiamą medicinos paslaugų teikimą ir medicinos įstaigų darbo organizavimą joms pavaldžiose įstaigose. Taip pat veiksmus derinome su VUL Santaros klinikomis numatant pacientų srautų paskirstymą. Bendradarbiavome su Nacionaliniu kraujo centru, kuris, esant poreikiui, būtų užtikrinęs labai greitą įvairių kraujo komponentų pristatymą į RVUL.

Su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija tarėmės dėl įvairių biologinių medžiagų užterštumo aptikimo. Su Krašto apsaugos ministerijos medicinos daliniu kalbėjome apie CBRN (liet. cheminių, biologinių, radiacinių, atominių) medžiagų panaudojimo atvejus. Į tai įeina „Novičiok“, zarinas, fosforo organiniai junginiai, fentaniliniai opioidai ir kitos kovinės ir nekovinės cheminės medžiagos. Už dekontaminaciją Lietuvoje atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, ryšį palaikėme ir su šia tarnyba.

Taip pat pasiruošimo detales derinome su Lietuvos policija, Nacionaliniu krizių valdymo centru, privačiomis apsaugos tarnybomis, kurios rūpinosi svarbių asmenų saugumu renginio metu. Kontaktų tinklas buvo labai platus, bet jo reikėjo tam, kad galėtumėm užtikrinti prieinamas sveikatos paslaugas bet kurioje galimoje situacijoje.

Kaip pasiruošimas NATO viršūnių susitikimui vyko pačioje įstaigoje?

Ligoninėje pasiruošimas vyko trimis lygmenimis – administracijos, infrastruktūros ir personalo. Kalbant apie infrastruktūrą, pasiruošėme užtikrinti nenutrūkstantį vandens, elektros, medicininių dujų tiekimą, ryšių tinklo stabilumą, vyko pasiruošimas kibernetinėms atakoms ir kt., kad ligoninė tam tikrą laiką galėtų funkcionuoti savarankiškai.

Taip pat vyko personalo mokymai. Pirmiausiai, ankščiau minėtos tarnybos kartu treniravosi stalo žaidimo metodu, t. y., imituojant tam tikrus galimus scenarijus ir kiekvienoje situacijoje sprendžiant, pavyzdžiui, kaip nuo taško A iki taško B pristatyti pacientą, kaip užtikrinti jo saugumą. Ta pati situacija buvo kartojama ir esant keliems šimtams pacientų.

Turėdami įvairių situacijų modelius, žinodami kiek teoriškai turime laiko pasiruošimui ir suderinę išorinių veiksmų algoritmus, paruošėme veiksmų planą ligoninei. Jame numatėme, kokį menamą maksimalų – nes niekas nežino, kokio dydžio nelaimė gali įvykti – nukentėjusiųjų kiekį mes galėtume aptarnauti ligoninėje vienu metu, įsivertinome savo infrastruktūrą ir personalo galimybes.

Vėliau veiksmų planą stalo žaidimo forma „išbandėme“ su RVUL skyrių vedėjais ir vyresniosiomis slaugytojomis – ką kiekvienas skyrius tam tikru metu turėtų daryti, kas už ką atsakingas. Įsivertinome rezultatus, išsprendėme išaiškėjusias problemas ir padarėme pakartotinius mokymus.

Ar galite atskleisti, kokiems scenarijams ruošėtės?

Visų detalių atskleisti negaliu, bet, pavyzdžiui, standartiškai per dieną turime 1–2 ypatingai sunkias traumas patyrusius pacientus. O viena iš modeliuojamų situacijų numatė, kad per kelias valandas į mūsų ligoninę jų galėtų būti pristatyti keli šimtai. Tokiems pacientams paprastai reikia visos gydytojų komandos dėmesio ir didžiulių resursų, tad komandų reikėtų sukurti labai daug.

Kartu aiškinomės, kur galėtų atsirasti vadinamasis „butelio kaklelis“ ir kaip jį pašalinti, kaip keisti infrastruktūrą, perskirstyti darbuotojus ir kt. Galiu pasidžiaugti, kad esant ekstremaliai situacijai per 1 valandą galėtume paruošti tikrai didelį kiekį vietų pacientams ir suteikti jiems medicininę pagalbą.

Ar buvo pasiruošimo elementų, kurie Jums ir ligoninės personalui buvo nauji?

Mums nauja buvo dekontaminacijos procedūra pacientams, kurie galėtų būti užteršti cheminėmis kovinėmis medžiagomis. Čia svarbu pabrėžti, kad tam tikros cheminės medžiagos yra ypatingai pavojingos ne tik pacientui, bet ir dekontaminaciją atliekančiam personalui. Todėl teko išbandyti aukščiausio lygio apsaugos kostiumus – su dujokaukėmis, neperšlampamus, sandarius, – kad nenukentėtų medicinos personalas, nes tokių istorijų būta. Pavyzdžiui, Tokijuje prieš kelis dešimtmečius paskleidus fosforo organinius junginius, nukentėjo ne tik 700 žmonių, bet ir tiek pat medicinos personalo. Todėl mes dekontaminacijos procedūrai ruošėmės labai atsakingai, kartu praėjome ir radiacinės saugos mokymus – kaip aptikti alfa, beta ir gama spinduliuotę, kaip naudotis dozimetrais.

Prieš renginį sklandė gandai, kad gydymo įstaigos neteiks planinių paslaugų.

Noriu pabrėžti, kad ruošiantis NATO viršūnių susitikimui, buvo nuspręsta jį pasitikti „pilna“ ligonine, t. y., veikiant įprastu režimu – nei planinių, nei skubios pagalbos paslaugų, nei konsultacijų nestabdėme, chirurginių operacijų neatšaukinėjome. Žinojome, kad jei įvyktų incidentas, turėtume didžiulį iššūkį vos per vieną valandą perorganizuoti ligoninės darbą, tačiau būtent tam ir buvome pasiruošę.

Dar viena pasiruošimo renginiui detalė – išankstiniai užsienio delegacijų atstovų vizitai ligoninėje. Ar jų buvo ir kuo domėjosi kitų šalių medikai?

Kreipėsi nemažai užsienio šalių delegacijų atstovų su standartiniu klausimynu, susijusiu su pagalbos teikimu sunkią traumą patyrusiems pacientams. Pavyzdžiui, delegacijų atstovai domėjosi sraigtasparnio leidimosi vieta, privažiavimu prie ligoninės, dekontaminacijos galimybėmis, reanimacine palata ir joje esančia įranga, laboratorija ir tyrimais, kraujo banku ir turimais kraujo komponentais, radiologinės diagnostikos galimybėmis, intervencinės radiologijos procedūromis, chirurginių paslaugų profiliais ir kt. Visų apsilankiusių delegacijų atstovai teigiamai įvertino mūsų įstaigos turimą infrastruktūrą ir pasirengimą.

Kokia situacija RVUL buvo NATO viršūnių susitikimo dienomis? Ar pagalbos prireikė delegacijų nariams, ar paslaugos buvo teikiamos įprastai?

Tiek Skubios pagalbos skyrius, tiek Konsultacijų centras, tiek Operacinis anesteziologijos skyrius dirbo kaip įprasta. Skubios pagalbos skyriuje budėjome pasitelkę savo didžiausią įprastą komandą, taip pat buvo medikų, kurie turėjo esant reikalui per 1 valandą atvykti į ligoninę. Kituose ligoninės skyriuose budėjo sustiprintos pajėgos – daugiau chirurgų, urologų, krūtinės chirurgų, anesteziologų ir kitų specialistų. Pacientų buvo kaip įprasta, o renginio svečiams mūsų pagalbos neprireikė. Todėl galime tik pasidžiaugti, kad istorinė Lietuvai savaitė praėjo itin sklandžiai ir realybėje neturėjome pritaikyti nė vieno sumodeliuoto scenarijaus.

Visgi toks pasiruošimas buvo naudingas ir žvelgiant į ateities perspektyvas?

Visi planai ir protokolai, kuriuos sukūrėme, puikiai veiktų esant bet kokio pobūdžio masinei nelaimei – cheminė tarša, sprogusi autocisterna su cheminėmis medžiagomis, didelio pastato griūtis, sprogimas ar kt. Džiugu ir dėl to, kad turime bendrą masinės nelaimės ar kito incidento valdymo viziją, žinome Vilniaus miesto įstaigų pajėgumus, galime pasitelkti kitas specialiąsias tarnybas, kurios mums reikalingos palaikyti viešąją tvarką ir sklandžiai valdyti situaciją. Su ligoninės komanda ir kitomis tarnybomis esame pasiruošę teikti pagalbą bet kokioje situacijoje.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia konkursus Toksikologijos centro vadovo, keturiolikos klinikinių skyrių ir Medicininės statistikos skyriaus vedėjų pareigoms užimti. „Tai – puiki galimybė savo srities profesionalams išbandyti jėgas ir įsilieti į vienos didžiausių ir svarbiausių šalies gydymo įstaigų komandą“, – sako jos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė.

RVUL veikia stambiausias šalyje Ortopedijos ir traumatologijos centras, aukščiausius tarptautinius apdovanojimus už gydymo rezultatus pelnantis Insulto centras, vienintelis Lietuvoje Toksikologijos centras, Bendrosios chirurgijos, Neuroangiochirurgijos bei Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centrai. Skubiosios medicinos centras aptarnauja daugiausiai pacientų šalyje – vidutiniškai 261 pacientą per parą, arba po vieną pacientą kas 6 minutes. Dirbti tokiame kolektyve yra didelis iššūkis net labai patyrusiems specialistams.

Įstaigos direktorė dr. J. Kutkauskienė pabrėžia, kad pastaraisiais metais ligoninėje įvyko daug teigiamų pokyčių: „Dėmesį sutelkėme ne tik į nudėvėtą infrastruktūrą ir medicininę įrangą, bet ir informacinių technologijų naudojimą ligoninėje, skaitmenizuojame procesus, kuriame monitoringo įrankius. Vadovaujamės principu, kad mūsų įstaiga – tai visų pirma žmonės, todėl geriname darbuotojų darbo sąlygas, didiname darbo užmokestį, siūlome pasinaudoti papildomų verčių paketo teikiamomis galimybėmis, investuojame į vadovų kompetencijų kėlimą ir darbuotojams patrauklias priemones. Tikime, kad minėti pokyčiai ženkliai prisideda tiek prie darbuotojų visapusio gerbūvio, tiek prie pacientų gydymo kokybės.“

Paskelbus viešus konkursus penkerių metų kadencijoms, ligoninės vadovė tikisi, kad galimybė vadovauti įvairiems skyriams ir klinikiniam centrui sudomins geriausius savo srities profesionalus, kurie bus pasiruošę greitai prisitaikyti prie globalių sveikatos priežiūros pokyčių, sieks technologinės pažangos ir inovacijų, imsis atsakomybės užtikrinant kuo aukštesnius sveikatos priežiūros paslaugų kokybės standartus, suburs ir įkvėps skyrių komandas sunkiam, tačiau labai svarbiam darbui.

„Sveikatos sektoriuje vyksta dideli pokyčiai ir struktūrinė reforma, sparčiai auga visuomenės lūkesčiai dėl paslaugų prieinamumo ir kokybės. Šioje aplinkoje, mums kaip įstaigai, skyrių vedėjų konkursai yra ne tik nemenkas administracinis iššūkis, bet ir puiki proga pritraukti į savo komandą naujų profesionalų bei pasidžiaugti esamais vedėjais, panorusiais dalyvauti konkurse ir tęsti darbus“, – sako dr. J. Kutkauskienė.

Į klinikinių skyrių vedėjų poziciją kviečiami pretenduoti kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją ir klinikinio padalinio, kuriam siekiama vadovauti, srities licenciją. Taip pat turintys ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį su padaliniu susijusioje srityje. Toksikologijos centro vadovui keliami reikalavimai – aukštojo mokslo kvalifikacija ir padalinio srities licencija, ne mažesnę kaip 1 metų vadovaujamo darbo patirtis.

Įstaigos direktorė įvardija ir pagrindinį lūkestį kandidatams: „Iš kandidatų tikimės ne tik profesinių žinių, bet ir gebėjimo vadovauti komandai, komunikabilumo, iniciatyvumo, domėjimosi naujovėmis ir tendencijomis. Labai svarbus noras bendradarbiauti su kitais skyriais, ligoninės administracija ir akademine bendruomene. Todėl pokalbio metu jų prašysime pristatyti penkerių metų savo veiklos viziją.“

Motyvuotų kandidatų, pasiryžusių prisidėti prie gydymo įstaigos veiklos ir pokyčių, paraiškos (gyvenimo aprašymas ir pretendento anketa) laukiamos iki rugpjūčio 8 dienos imtinai. Išsami informacija ČIA.

Revizinė klubo sąnario operacija, esant dideliems kaulinio audinio defektams, yra sudėtinga chirurginė procedūra, tačiau pažangios 3D technologijos ir virtualus 3D priešoperacinis planavimas leidžia greičiau ir tiksliau suplanuoti klubo sąnario funkcijos atstatymą, tiksliau numatyti operacijos rezultatus.

3D technologijos chirurgijoje

Medicinoje, ypač chirurgijos srityje, sparčiai populiarėja praktinis 3D spausdinimo technologijų pritaikymas. Gydytojams ortopedams traumatologams tai suteikia pranašumą, nes leidžia vizualizuoti ir pagaminti aukštos raiškos bei sudėtingos geometrijos objektus. Iki šiol tradiciniai medicininės technikos gamybos metodai neleido aiškiai suprasti ir analizuoti sudėtingos paciento kaulų anatomijos ir patologijos, todėl pasiekta pažanga medicininių vaizdų apdorojimo srityje leidžia dvimačius vaizdus paversti trimačiais (3D) virtualiais modeliais, todėl gydytojai vis dažniau pacientų gydymui gali pritaikyti 3D virtualią erdvę ir anatominius modelius. Tai padeda ne tik greičiau ir tiksliau diagnozuoti klubo sąnario patologiją, bet ir preciziškai planuoti intervencinį gydymą.

Pacientų gydymas individualiais gūžduobės implantais

Siekiant aukštų gydymo rezultatų, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) gydytojai ortopedai traumatologai dideliems gūžduobės defektams koreguoti vis dažniau pasirenka individualius implantus. Esant sudėtingiems atvejams (pavyzdžiui, dideliems kaulo defektams, sudėtingoms deformacijoms, dubenkaulio netolydumui (angl. pelvic discontinuity) ar esamų implantų komplikacijoms), rekomenduojamas personalizuotas implantas. Pasak Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovo prof. Valentino Uvarovo, ši praktika ateityje padės vis daugiau pacientų, kenčiančių dėl sudėtingų klubo sąnario patologijų.

Personalizuoti klubo sąnario implantai ir su jais komplektuojami personalizuoti chirurginiai gidai formuojami ant paciento dubens-šlaunikaulio anatominio modelio, kuris atkuriamas iš kompiuterinės tomografijos tyrimo vaizdų. Skirtingai nuo standartinių implantų, kurie naudojami sudėtingų klinikinių būklių gydymui, personalizuoti implantai turi anatomiškai adaptuotus paviršius. Tai eliminuoja nestabilumo riziką ir priderina implantą prie kaulo, o ne kaulą prie implanto – operacijos metu nereikia frezuoti kaulo siekiant pritaikyti jį prie implanto, ar naudoti kaulinio cemento kartu su metaliniais gūžduobės tinkleliais ir augmentais kaulo defekto užpildymui. Be to, suteikia galimybę atkurti sąnarių biomechaniką, atsižvelgiant į pasikeitusias kitų sąnarinių jungčių – kelio ir čiurnos – ašis.

Naujosios 3D technologijos apima virtualų priešoperacinį planavimą ir individualaus implanto, kurio geometrija preciziškai atitinka paciento anatomiją, gamybą (dizainą, pozicionavimą, tvirtinimo sraigtais aspektus, porėtosios struktūros pasirinkimą). Tai gydytojams suteikia galimybę tiksliau suplanuoti klubo sąnario funkcijos atstatymą, tiksliau numatyti operacijos rezultatus, užtikrinti tinkamą implanto poziciją ir prigludimą prie kaulo, sutrumpinti operacijos trukmę bei sumažinti įvairių operacinių ir pooperacinių komplikacijų riziką.

Virtualus priešoperacinis planavimas

Priešoperacinis planavimas yra neatsiejama sėkmingos operacijos dalis, todėl papildomi įrankiai virtualioje aplinkoje yra itin vertinami. Gydytojai ortopedai traumatologai 3D aplinkoje gali detaliai apžiūrėti ir įvertinti paciento kaulo defektą, planuoti operacijos eigą, specifikuoti implanto dizainą, planuoti implanto tvirtinimo vietas. Taip pat džiugu, kad prireikus planavimo metu galima patikslinti / keisti individualaus implanto specifikacijas. Gydytojas ortopedas traumatologas Valdas Prišmantas džiaugiasi, kad yra galimybė pacientų gydymui taikyti šiuolaikines 3D technologijas: „Visada smagu, kai pacientui gali pasiūlyti tokį gydymą, kokio būtent jam reikia. Galimybė sunkią ligą gydyti individualiomis priemonėmis – džiaugsmas tiek pacientui, tiek ir jo gydytojui.“

Priešoperacinio planavimo metu gydytojai turi galimybę analizuojamus 3D modelius turėti savo rankose. Pasak gydytojo ortopedo traumatologo Vytauto Rimkaus, papildomai rankose laikant anatominius modelius, galima susipažinti su gūžduobių defektais ir planuoti chirurginius veiksmus: „Atspausdinti 3D modeliai padeda dar geriau pasiruošti operacijai. Nors virtualūs modeliai ir priešoperacinis planavimas kompiuteryje chirurgams naudingi, tai niekada neatstos galimybės „pačiupinėti“ sąnario defekto savomis rankomis“.

Individualių gūžduobės implantų gamyba 3D spausdintuvu

Individualūs gūžduobės implantai spausdinami 3D spausdintuvu, naudojant vieną iš adityvios gamybos technologijų – tiesioginio metalo miltelių sukepinimo lazeriu technologiją DMLS (angl. Direct Metal Laser Sintering). Ši technologija gali pagaminti itin tiksliai net sudėtingiausios geometrijos implantus. Procedūrai naudojamas medicininis titano lydinys (Ti-6Al-4V).

Mokslinėje literatūroje pateikiamų tyrimų rezultatuose individualūs gūžduobės implantai įvertinti kaip efektyvus didelių (IIC–IIIB tipo, pagal W. G. Paprosky) gūžduobės defektų gydymo metodas, atstatantis sąnario funkciją, mažinantis skausmą, suteikiantis ilgalaikį implanto ir dubens stabilumą.

Individualių gūžduobės implantų panaudojimas leidžia sėkmingai atstatyti net ir itin didelius gūžduobės defektus vyresnio amžiaus pacientams. Taip pat užtikrina sklandesnę ir trumpesnę operaciją, sumažina komplikacijų riziką, ženkliai pagerina sąnario funkcionalumo, skausmo rodiklius – pacientai greičiau sveiksta ir sugrįžta į įprastą gyvenimo ritmą. Be to, vertinant atokiuosius klinikinius rezultatus, bendros gydymo išlaidos yra mažesnės, todėl individualaus gūžduobės implanto panaudojimas kuria pridėtinę vertę tiek pacientams ir chirurgams, tiek gydymo įstaigoms bei valstybinėms institucijoms. Šių dienų 3D spausdinimo technologija gali greitai pagaminti pacientams reikalingus individualius implantus, o jų panaudojimas leidžia kryptingai kelti gydytojų kompetencijas.

„Šias galimybes reikia išnaudoti jau šiandien bei įgytą patirtį įtraukti į gydytojų ortopedų traumatologų klinikinę praktiką. Tik panaudodami šiuolaikiškus sprendimus chirurgijoje ir supažindindami su jais pacientus, galime išlikti konkurencingi inovatyvios sveikatos priežiūros srityje visame pasaulyje“, – teigia RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. Valentinas Uvarovas.

„Dėl nevalingo raumenų tonuso padidėjimo (spastiškumo) mažėja žmogaus gebėjimas pasirūpinti savimi, prastėja gyvenimo kokybė. Vienas efektyviausių gydymo metodų – botulino toksino injekcijos į spastiškus raumenis. Nuo šių metų Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) botulino toksino injekcijos atliekamos pritaikant ultragarsinį ir elektromiografinį tyrimus, todėl botulino toksinas suleidžiamas itin tiksliai. Šiuo metu esame vienintelė ligoninė Lietuvoje, pasitelkianti abu šiuos tyrimus vienos procedūros metu“, – apie spastiškumą ir jo gydymo galimybes pasakoja RVUL gydytojas neurologas Donatas Zailskas.

Kas yra spastiškumas, arba spastika ir kaip „atrodo“ spastiškumas?

Spastiškumas yra nevalingas raumenų tonuso padidėjimas, kylantis dėl pažeidimo galvos ar nugaros smegenų srityse, susijusiose su judėjimu.

Kaip „atrodo“ spastiškumas, priklauso nuo pažeidimo vietos, apimties ir trukmės. Pavyzdžiui, spastiškumas išsivysto iki trečdalio galvos smegenų insultą patyrusių žmonių. Tokiu atveju spastiški raumenys dažniausiai būna vienos kūno pusės rankoje ir (ar) kojoje. Apskritai, dažniausios spastiškumo priežastys yra galvos smegenų insultas, cerebrinis paralyžius, nugaros smegenų pažeidimas, galvos smegenų trauma arba išsėtinė sklerozė, todėl spastiški gali būti bene visi kūno raumenys. Įvykus pažeidimui, raumenų tonusas padidėja ne iškart: kartais tam prireikia tik keleto dienų, o kartais – ir keleto mėnesių.

Spastiškumas taip pat dažnai nebūna „vienas“: kartu gali būti raumenų paralyžiaus, įvairių nevalingų stereotipinių galūnių padėčių, padidėjusio raumenų dirglumo, nevalingų judesių ir kitų požymių, kurie ir patys savaime sukelia problemų.

Kodėl spastiškumą reikia gydyti, kas gali grėsti nesiimant jokių priemonių?

Negydant, ilgainiui spastiškuose raumenyse atsiranda įvairių struktūrinių pokyčių, dėl kurių dar labiau pasunkėja galimybė raumenims atsipalaiduoti ir atgauti įprastą ilgį. Susikuria „užburtas ratas“ –spastiškumas gali sukelti įvairių antrinių problemų. Dėl padidėjusio raumenų tonuso judesiai tampa riboti, įtemptus nejudrius raumenis bei kitus minkštuosius audinius skauda, gali atsirasti sąnarių kontraktūrų.

Dėl sumažėjusio judrumo ir priverstinių padėčių gali blogėti higiena, spaudimo vietose gali susiformuoti opų; dažnas to pavyzdys yra spastinis kumštis, kuomet sunku atlenkti pirštus ir pasirūpinti delno, tarpupirščių švara, manikiūru, pirštų spaudimo vietose atsiranda žaizdų. Galiausiai, dėl ribotų judesių taip pat prastėja gebėjimas pasirūpinti savimi, nukenčia savigarba. Šios komplikacijos trukdo reabilitacijai ir mažina žmogaus gyvenimo kokybę. Sėkmingas spastiškumo gydymas gali padėti išvengti šių komplikacijų ir palengvinti kasdienybę.

Kada reikia gydyti spastiškumą, ir kokios naudos iš to tikėtis?

Vieningų rekomendacijų nėra, ir skirtingi autoriai pateikia įvairius siūlymus. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais gydymas pradedamas net pirmosiomis savaitėmis po galvos smegenų insulto. Visgi, kalbant bendrai, spastiškumą reikia gydyti, kuomet jis trukdo kasdieniam gyvenimui ar pažeistos galūnės priežiūrai.

Nors pirminis gydymo taikinys yra padidėjęs raumenų tonusas, svarbu, kad gydymo eigoje jam mažėjant būtų ir kitos naudos, pavyzdžiui, susigrąžinta prarasta funkcija. Labai svarbu suprasti, kad jei galūnė nejudinama dėl to, jog ji paralyžiuota, spastiškumo gydymas galimybės judėti nesugrąžins, tačiau vis tiek gali būti naudingas, nes bus lengviau rūpintis pažeista galūne.

Kaip reikia gydyti spastiškumą, nuo ko pradėti?

Kadangi spastiškumo klinikinė išraiška ir susijusios komplikacijos yra įvairios, gydymas turi būti individualizuotas. Idealiu atveju, spastiškumo gydymas turi būti multidisciplininės komandos darbas, į gydymo procesą įtraukiant medikamentines, operacines ir reabilitacines priemones.

Vienas pirmųjų žingsnių yra nustatyti ir pašalinti veiksnius, galinčius pabloginti spastiškumą: skausmą, vidurių užkietėjimą, infekciją, veržiančius drabužius ar netinkamą laikyseną. Tai svarbu, nes dalis spastiškumo atsiradimo mechanizmo yra pakitęs jutiminės informacijos apdorojimas, o skausmas ar kitoks diskomfortas spastiškumą gali pabloginti bei papildomai apsunkina jo gydymą.

Kokios yra medikamentinio spastiškumo gydymo galimybės Lietuvoje?

Vaistų pasirinkimas priklauso nuo įvairių veiksnių, bet daugiausiai – nuo to, kaip spastiškumas kūne išplitęs. Geriamieji raumenis atpalaiduojantys preparatai gali būti svarstomi, jei spastiškumas išplitęs po visą kūną ar apima keletą gretimų sričių. Visgi, šių preparatų vartojimas dažnai sukelia nepageidaujamų reiškinių, tokių kaip mieguistumas ar raumenų silpnumas, atsiradimą. Iš kitos pusės, jei spastiški raumenys yra tik vienoje kūno srityje, pavyzdžiui, rankoje, tinkamiausias pasirinkimas yra botulino toksino injekcijos arba nervų blokados. Galimas ir tarpinis variantas, kuomet spastiški raumenys „išsimėtę“ po įvairias kūno sritis. Praktikoje įvairūs medikamentinio gydymo metodai dažnai derinami tarpusavyje.

Papasakokite plačiau apie botulino toksino injekcijas ir RVUL naudojamą metodą.

Botulino toksino injekcijos į spastiškus raumenis yra nusistovėjusi, gerai toleruojama ir efektyvi procedūra, patikrinta moksliniuose tyrimuose. Šio vaisto injekcijos atliekamos daugelyje didžiųjų Lietuvos miestų, tačiau tą atlikti gebančių specialistų yra labai mažai, ypač kalbant apie jo pritaikymą spastiškumo gydymui. Suaugusiems injekcijas Lietuvoje gali atlikti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai bei gydytojai neurologai. Deja, šiuo metu spastiškumo gydymas botulino toksinu suaugusiems kompensuojamas tik tuomet, jei jis kilo po galvos smegenų insulto arba galvos smegenų traumos.

Nuo šių metų Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atsirado svarbus pokytis: botulino toksino injekcijos atliekamos pritaikant ultragarsinį ir elektromiografinį tyrimus. Tai suteikia galimybę ne tik pamatyti norimą raumenį, bet ir registruoti jo aktyvumą, todėl botulino toksinas suleidžiamas itin tiksliai. Šiuo metu tai yra vienintelė ligoninė Lietuvoje, kurioje botulino toksino injekcijos įprastai atliekamos pasitelkiant abu šiuos tyrimus vienos procedūros metu. Vaisto injekcijos atliekamos per tą pačią adatą, kuri naudojama elektromiografiniam tyrimui, todėl nereikalingi papildomi dūriai, dėl to trumpėja procedūros trukmė, mažėja paciento laukimas ir diskomfortas procedūros metu. Botulino toksino injekcijas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atlieka gydytojai neurologai Donatas Zailskas ir Justina Jurkevičienė.

Kuo spastiškumo gydyme gali pagelbėti reabilitacinės priemonės?

Tinkamiausias momentas medikamentiniam gydymui yra susirgimo pradžioje, kuomet spastiškumas lengvas. Vėliau siekiant sumažinti padidėjusį raumenų tonusą ar mėginant atitaisyti jo sąlygotas komplikacijas vien medikamentinio gydymo gali neužtekti, ypač jei spastiškumas vidutiniškas ar sunkus. Dėl to reabilitacinės priemonės yra neatsiejama spastiškumo gydymo dalis.

Jeigu yra galimybė bent iš dalies atgauti gebėjimą naudotis galūne, tuomet reabilitacinio gydymo metu gali būti stiprinami raumenys, lengvinamas liekamųjų judesių valdymas jų „mokantis“ iš naujo. Jei galūnė nebėra funkcionali, tuomet gydymas nukreipiamas į raumenų ir minkštųjų audinių ilgio palaikymą, kontraktūrų prevenciją ir slaugos proceso lengvinimą.

Medikamentinio ir reabilitacinio gydymo jungtinis taikymas praktikoje yra dažniausias ir labiausiai pasiteisinantis. Visgi, svarbu nepamiršti, kad didžioji dalis darbo tenka pačiam sergančiajam ir juo besirūpinantiems asmenims, todėl aktyvus įsitraukimas į gydymo procesą yra būtinas norint pasiekti gerų rezultatų.

Ką daryti, jei medikamentinis ir reabilitacinis gydymas nepadeda ar yra negalimas?

Tokiu atveju svarstomas operacinis gydymas, kurį gali atlikti įvairūs specialistai: plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai, ortopedai traumatologai, neurochirurgai ir kiti gydytojai. Jei medikamentinis gydymas raumenis atpalaiduojančiais vaistais buvo veiksmingas, tačiau tolesniam jo skyrimui trukdė nepageidaujami reiškiniai, kai kuriais atvejais įmanoma raumenis atpalaiduojantį vaistą specialios implantuojamos pompos pagalba skirti tiesiai į aplink nugaros smegenis esantį tarpą. Deja, bet šis gydymo metodas brangus, nekompensuojamas ir Lietuvoje atliekamas labai retai. Daug paprastesnės ar dažnesnės kitokio pobūdžio procedūros: nervinių šaknelių, periferinių nervų ar raumenų perpjovimas ar likusio funkcionalaus raumens sausgyslės prijungimas į kitą vietą.

Kokiais atvejais kreiptis gydytojo neurologo konsultacijos?

Jei patyrėte galvos smegenų insultą ar galvos smegenų traumą, ir jūsų ranka ar koja yra paralyžuota, priverstinėje padėtyje, tikėtina, kad toje srityje yra spastiškų raumenų, kurių gydymas gali būti naudingas, todėl būtų svarbu nuvykti gydytojo neurologo konsultacijai. Jei spastiškumas kilo dėl persirgto galvos smegenų insulto, konsultacijos metu tuo pačiu gali būti įvertinti insulto rizikos veiksniai ir užtikrinta reikiama antrinė insulto profilaktika.

„Ilgą laiką kęsti psichologinį diskomfortą, susitaikyti su slogia nuotaika, prarastu gyvenimo džiaugsmu ar bandyti „tyliai“ visa tai įveikti savo jėgomis, yra klaidinga nuostata, dažnai atvedanti iki piktnaudžiavimo alkoholiu ar psichoaktyviomis medžiagomis. Taip pat neteisinga manyti, kad tik vaistais galima išspręsti psichikos sveikatos bėdas“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Elvyra Baumilienė. Gegužės 22–28 dienomis minint Europos psichikos sveikatos savaitę  ji pasakoja, kokios profesionalios pagalbos galima kreiptis į RVUL ir kodėl stacionarinės psichiatrijos paslaugos bendro tipo ligoninėje gali būti priimtinesnės.

Psichikos sveikatos būklė – viena prasčiausių ES

Ekspertų vertinimu, Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos būklė yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje – tą rodo didelis savižudybių skaičius, rizikingo elgesio, smurto ir psichikos ligų paplitimas. Šias bėdas dar labiau išryškino COVID-19 pandemija, po kurios per visą pasaulį nusirito psichinės sveikatos sutrikimų banga, atnešusi net ir naujus terminus: „pandeminė depresija“, „zoom nuovargis“, „covid nerimas“.

Nerimo priepuoliai, sutrikęs miegas, jaučiamas išsekimas, užvaldžiusi depresyvi nuotaika, mintys apie savižudybę ir psichosomatiniai sutrikimai – priežastis, dėl kurių reikėtų kreiptis į specialistus, vardija gydytoja psichiatrė E. Baumilienė. Deja, ne kiekvienas ryžtasi apie tai kalbėti ir dar rečiau ieško profesionalios pagalbos.

„Priežasčių, dėl kurių žmonės vengia kalbėti apie psichikos ligas, yra nemažai, – teigia E. Baumilienė. – Dėl vis dar gyvuojančios šių ligų stigmos visuomenėje, daugelis bijo būti pažeminti arba atstumti, jaučia gėdą ar net kaltę, manydami, jog jų būklė yra silpnybės požymis. Tai skatina slėpti savo savijautą, vengti kalbėti apie savo būseną. Kita vertus, nedaugelis turi pakankamai žinių apie psichikos ligas ir supranta, kaip jos daro įtaką žmogaus gyvenimui. Žmonės bijo atvirai diskutuoti apie šias problemas arba tiesiog nežino, kur galima ieškoti pagalbos.“

Ignoruoti psichikos sveikatos problemas ar užsiimti savigyda – rizikinga

Gydytoja psichiatrė įsitikinusi, jog ilgą laiką kęsti psichologinį diskomfortą, susitaikyti su slogia nuotaika, prarastu gyvenimo džiaugsmu ar bandyti „tyliai“ visa tai įveikti savo jėgomis, yra klaidinga nuostata, dažnai atvedanti iki piktnaudžiavimo alkoholiu ar psichoaktyviomis medžiagomis. Taip pat neteisinga manyti, kad tik vaistais galima išspręsti psichikos sveikatos bėdas. Priešingai – ilgą laiką vartojant raminamuosius ar migdomuosius vaistus, turėjusius išspręsti trumpalaikes sveikatos problemas po įvairių išgyvenimų, išsivysto medikamentinė priklausomybė, iš kurios pačiam išsivaduoti gali būti labai sunku. E. Baumilienė ragina neignoruoti psichologinių ir psichikos sveikatos problemų ir ieškoti kvalifikuotos pagalbos. Ankstyvas ir tinkamas gydymas pristabdo ligos progresavimą bei sumažina jos poveikį paciento gyvenimo kokybei, padeda išvengti recidyvų.

„Didelei daliai žmonių, kurių bėdos dar nėra tokios, kad jiems reikėtų gydymo specializuotose psichiatrijos įstaigose, gali padėti ir RVUL Psichosomatinių susirgimų skyriaus specialistai, – sako šiam skyriui vadovaujanti gydytoja E. Baumilienė. – Į mus kreipiasi išgyvenantys emocines krizes ar depresijos epizodus, kenčiantys dėl nerimo, nemigos, nuovargio ir psichosomatinio pobūdžio sutrikimų, be aiškios priežasties jaučiantys įvairių organų ar jų sistemų negalavimus, turintys valgymo sutrikimų, psichozes išgyvenantys pacientai, taip pat siekiantys atsikratyti priklausomybės dėl ilgalaikio raminamųjų ir migdomųjų vaistų vartojimo žmonės. Kai kuriais atvejais pagalbą galime suteikti net neguldydami paciento į ligoninę, o gydymas vyksta jam lankantis dienos stacionare.“

Gydymo daugiaprofilinėje ligoninėje privalumai

Pasak gydytojos psichiatrės E. Baumilienės, psichikos ligų diagnozavimas yra sudėtingas procesas, nes simptomai būna labai įvairūs ir painūs. Neretai psichikos sveikatos problemos pasireiškia, progresuojant somatinėms ligoms arba gali imituoti jų simptomus. Tik patyręs specialistas, nuodugniai ištyręs ligonį, besiremdamas tyrimų rezultatais, kitų specialybių gydytojų-konsultantų išvadomis, gali atlikti tinkamą vertinimą ir diagnozuoti ligą, o tai  leidžia efektyviai pritaikyti reikiamą gydymą.

„Mūsų skyriuje yra taikomas medikamentinis ir psichoterapinis psichikos sutrikimų gydymas, užtikrinamas tęstinis somatinių ligų gydymas, esant poreikiui, organizuojamos įvairių ligoninėje dirbančių specialistų konsultacijos, atliekami tyrimai, – sako E. Baumilienė. – Ieškodami simptomų priežasties, neretai atrandame papildomų ligų, su psichikos sutrikimais susijusių būklių. Tarkime, diagnozuojamas skydliaukės funkcijos sutrikimas, vitamino D ar B12 trūkumas, kurių simptomai – nuovargis, polinkis į depresiją ar emocinį jautrumą, prakaitavimas, rankų drebėjimas – yra būdingi ne vienam psichosomatiniam sutrikimui. Tokiais atvejais, skyrus specifinį gydymą ar gydomąsias vitaminų dozes, rezultatas iš karto pagerėja.“

Gydytojas psichiatras gali pasiūlyti tiek vaistų terapiją, tiek psichoterapiją arba kombinuotą gydymą, kuris geriausiai tinka tam tikrai ligai ir pacientui. Anot specialistės, atsižvelgiant į konkrečius psichikos ligos ypatumus ir individualius žmogaus poreikius skiriamas kompleksinis gydymas yra efektyviausias. Su pacientu dirbantys medicinos psichologai ir psichoterapeutai padeda pacientui suprasti savo jausmus, suvokti jų ištakas, numatyti rizikos veiksnius, ir kartu su pacientu ieško veiksmingų strategijų bei įgūdžių, kaip suvaldyti simptomus ir gerinti gyvenimo kokybę.

E. Baumilienės įsitikinimu, stacionarinės psichiatrijos paslaugos bendro tipo ligoninėje yra priimtinesnės, ypač pirmą kartą su psichinės sveikatos sunkumais susidūrusiems pacientams, o pacientų motyvacija gydytis dėl psichikos sveikatos sutrikimų – didesnė.

Psichosomatinių susirgimų skyriuje ypatingas dėmesys skiriamas pacientams, turintiems suicidinių ketinimų ar savęs žalojimo tendencijų, po bandymų žudytis išliekant suicido rizikai. Specialistai vertina pacientų psichikos būseną, suicidinio elgesio motyvus, siekia išsiaiškinti galimą psichikos sutrikimą ir psichiatrijos bei psichologinės pagalbos paslaugų poreikį. Šio profilio pacientams gali būti teikiama stacionarinė psichiatrijos pagalba ir psichologinės krizės įveika ligoninėje, vėliau gydymas gali būti tęsiamas RVUL Psichiatrijos dienos stacionare.

Dienos stacionaras leidžia išlikti pacientui įprastoje aplinkoje

Gydymasis RVUL Psichiatrijos dienos stacionare pacientui suteikia galimybę iškilusius sunkumus spręsti neiškrentant iš gyvenimo ritmo, derinant gydymą su studijomis ar daliniu darbo krūviu. Toks gydymas taikomas esant lengvesnei sutrikimų simptomatikai. Išlikti sau įprastoje ir gerai pažįstamoje aplinkoje ypač svarbu pacientams, kenčiantiems dėl nerimo ir miego sutrikimų, išgyvenantiems emocines krizes, depresines būsenas – toks minimaliai varžantis režimas, kai pacientas ryte atvyksta procedūroms, o po pietų grįžta namo į savo šeimą, turi teigiamą poveikį pacientų sveikimui.

Dienos stacionaro sąlygomis taikomą kompleksinę pagalbą sudaro individualiai parinktas medikamentinis gydymas, individuali ir grupinė psichoterapija, atsipalaidavimo technikų mokymas, kitos psichoterapinės intervencijos bei fizinio aktyvumo programos. Pacientams siūlomos įvairios relaksacijos procedūros (progresyvioji raumenų relaksacija, autogeninė treniruotė, darbas su vaizduote), meno bei filmų terapija, kognityvinių įgūdžių lavinimas, biblioterapija, diskusijų bei užduočių grupės ir kitos procedūros pagal poreikį.

Ieškantiems kvalifikuotos pagalbos

„Nuo psichinės ligos nėra apsaugotas nė vienas – ji gali užklupti tiek jauną, tiek seną, nepriklausomai nuo lyties ar visuomeninės padėties. Dažnai psichikos sutrikimai prasideda dėl labai gyvenimiškų aplinkybių – po artimųjų netekties, skyrybų, netekus darbo, staiga pablogėjus finansinei padėčiai ar patyrus kitokį stiprų sukrėtimą, – pavyzdžiais iš savo ilgametės profesinės praktikos dalijasi gydytoja psichiatrė E. Baumilienė. – Normalu, kad ne kiekvienas pajėgia savarankiškai įveikti gyvenimo negandas, todėl jokiu būdu nėra gėdinga ieškoti išorinės pagalbos kreipiantis į kvalifikuotus specialistus.“

Gydytoja pabrėžia, kad motyvuotam ir norinčiam pasveikti žmogui tikrai galima padėti. Paciento gydymui stacionare reikalingas gydytojo psichiatro nukreipimas, o turint šeimos gydytojo siuntimą, RVUL Konsultacijų centre galima pasikonsultuoti su gydytoju psichiatru dėl planinės hospitalizacijos. Konsultacijai reikėtų registruotis internetu ipr.esveikata.lt arba tel. (8 5) 216 9455, ir pacientui bus rekomenduota tinkamiausia pagalbos forma.

„Atviri lūžiai kelia žymiai didesnę infekcijų riziką, todėl juos patyrusiems pacientams pagalbą stengiamės suteikti iš karto – jei yra didelė atvira žaizda, ji užteršta, jei yra kraujagyslių pažeidimų, toks pacientas neretai iš Skubios pagalbos skyriaus važiuoja tiesiai į operacinę“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Traumatologijos skyriaus gydytojas ortopedas traumatologas Povilas Masionis. Gydytojas pasakoja, į kokius simptomus atkreipti dėmesį patyrus traumą, kodėl kartais tenka ilgiau palaukti gydytojo apžiūros ir kokiais atvejais gali būti atidedama lūžusio kaulo operacija.

Pavasarį ir vasarą padaugėja aktyvių veiklų lauke, o kartu su jomis padidėja ir traumų – kaulų lūžių – tikimybė. Kokie lūžiai šiltuoju metų laiku pasitaiko dažniausiai?

Ypač dažnai traumas patiria dviratininkai, elektrinių paspirtukų vairuotojai, motociklininkai. Dviratininkai ir paspirtukininkai dažniausiai patiria raktikaulio lūžius arba raktikaulio petinio galo išnirimus. Motociklininkai paprastai patiria žymiai didesnės kinetinės energijos traumas, pavyzdžiui, ilgųjų ar dubens kaulų lūžius. Dažnai tai yra daugybiniai sužeidimai. Taip pat pavasarį ir vasarą žmonės imasi remonto, lipa ant stogo ir nukrenta iš nemažo aukščio. Jiems dažniausiai lūžta daugiau nei vienas kaulas, sužalojami vidaus organai.

Ne visi kaulų lūžiai yra vienodi. Kokias pagrindines grupes galite išskirti?

Kaulų lūžius galime skirstyti pagal kelis kriterijus. Pavyzdžiui, priklausomai nuo kaulų dydžio – būna stambiųjų ir smulkiųjų kaulų lūžiai. Taip pat lūžiai skirstomi pagal tai, ar yra uždari, ar atviri. Atpažinti atvirą lūžį nėra sudėtinga, nes kaulas praduria odą ir atsiduria išorėje, žaizda kraujuoja. Esant uždaram lūžiui kaulą gaubiantys audiniai lieka nepažeisti, nėra išorinio kraujavimo, tačiau gali matytis galūnės deformacija.

Atviri ir uždari lūžiai skiriasi savo savybėmis, todėl skiriasi ir jų gydymo taktika. Atviri lūžiai kelia žymiai didesnę infekcijų riziką, todėl juos patyrusiems pacientams pagalbą stengiamės suteikti iš karto – jei yra didelė atvira žaizda, ji užteršta, jei yra kraujagyslių pažeidimų, toks pacientais neretai iš Skubios pagalbos skyriaus važiuoja tiesiai į operacinę. Mažesnius atvirus lūžius išoperuojame per 24 valandas. Esant uždaram lūžiui analizuojame, kokio tipo kaulas lūžęs, ir pagal tai parenkame gydymo taktiką.

Kaip paminėjote – atvirą lūžį atpažinti nesunku. O kokie simptomai gali pranešti apie uždarą kaulo lūžį? Kada iš karto kreiptis į Skubios pagalbos skyrių, kada į šeimos gydytoją?

Pirmiausiai, patyrus traumą, ypač nukritus iš aukščio, nereikia skubėti keltis. Geriau ramiai pagulėti, suprasti, kas įvyko, pajausti, ką skauda, apžiūrėti skaudančią galūnę, ir tik tada bandyti atsistoti. Stambiųjų kaulų lūžiai matosi iš karto, o jei lūžo šlaunikaulis, žmogus atsikelti nepajėgs. Taip pat lūžus kaului dažnai plika akimi matosi galūnės deformacija. Kartais ryškios deformacijos nėra, bet „neveikia“ sąnarys – žmogus negali jo pajudinti. Tai irgi išduoda, kad lūžo kaulas. Tokiais atvejais, be jokios abejonės, reikia kuo greičiau kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Jeigu patyrus traumą galūnė patino, tačiau jos funkcija nesutriko, o pašaldžius ir išgėrus vaistų skausmas atlėgo, gali būti, kad plyšo raištis. Ši diagnozė gali būti nustatyta pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y., poliklinikoje, todėl kreiptis į Skubios pagalbos skyrių nebūtina.

Jei žmogus pats negali įvertinti traumos rimtumo ir atvyko į Skubios pagalbos skyrių, kiek laiko gali tekti laukti gydytojo apžiūros?

Pirmiausiai, vykstant į Skubios pagalbos skyrių būtina žinoti, kad jame esanti eilė yra dinamiška – pacientai apžiūrai kviečiami ne pagal atvykimo laiką, o pagal būklės sunkumą. Pirminės apžiūros metu medicinos personalas įvertina traumos rimtumą ir kiekvienam pacientui priskiria skubumo kategoriją – esant 1 kategorijai pagalba teikiama nedelsiant, esant 4 kategorijai – reikia palaukti ilgiau.

Pavyzdžiui, jei pacientui įtariamas raiščių patempimas, tačiau vėliau atvyko pacientai su rimtesnėmis traumomis – žaizdomis, atvirais lūžiais – pas gydytoją jie pateks anksčiau. O jei į skyrių atvežamas pacientas su įtariama politrauma, jis yra vežamas tiesiai į reanimacinę palatą, kur jo laukia gydytojų komanda. Todėl tiems žmonėms, kurie atvyksta į Skubios pagalbos skyrių su tokiais nusiskundimais, kuriuos galėtų išspręsti šeimos gydytojas, gali tekti palaukti ir kelias valandas.

Kartais pacientams neskiriamas rentgeno tyrimas ar nededamas gipsas. Ar visais atvejais tai yra būtina?

Tiek tyrimo, tiek galūnės imobilizaciją gipsu reikalingumą gydytojas kiekvienu individualiu atveju įvertina atsižvelgdamas į indikacijas. Pavyzdžiui, kai kuriuos plaštakos, pirštų lūžius galima imobilizuoti pleistru arba arba elastiniu bintu.

Pasitaiko atvejų, kai pacientas su lūžusiu kaulu laukti operacijos yra išleidžiamas namo. Kokiais atvejais lūžus kaului operacija gali būti atidėta?

Yra nemažai kaulų lūžių, kurių gydymui reikalingą operaciją galima atlikti praėjus savaitei ar dviem po traumos, pavyzdžiui, raktikaulio lūžiai, raktikaulio petinio galo išnirimai, Achilo sausgyslės plyšimai, alkūnkaulio artimojo galo lūžiai, žastikaulio artimojo galo lūžiai. Tokių pacientų hospitalizacija ligoninėje, turinčioje labai didelį traumas patyrusių pacientų srautą, nerekomenduojama, nes net ir patekus į skyrių operacijos taip pat tektų laukti eilėje ir „užleisti“ vietą rimtesnes traumas patyrusiems pacientams. Panašiai, kaip ir Skubios pagalbos skyriuje, jie atsidurtų laukiančiųjų eilės pabaigoje ir, tikėtina, lauktų kelias paras ar dar ilgiau.

Todėl siekiant efektyviai valdyti didelius skubių pacientų srautus, laikantis rekomenduojamos gydymo taktikos ir pačių pacientų patogumui yra atliekamos atidėtos skubios operacijos. Tai reiškia, kad po apžiūros pacientas gydytojo paskyrimu išleidžiamas namo, artimiausiomis darbo dienomis su juo susisiekia mūsų ligoninės darbuotojai ir konkrečiu laiku rezervuoja vietą operacinėje. Tokiu būdu pacientas operacijos laukia namuose, nepatiria papildomo streso ir nepatogumo. Paprastai atidėta operacija atliekama per 1–2 savaites. Galutiniam gydymo rezultatui tai neturi visiškai jokios įtakos, o kai kuriais atvejai jis net būna geresnis. Pavyzdžiui, kulnakaulio lūžis visada operuojamas praėjus kelioms savaitėms po traumos, nes būtina sulaukti, kol atlėgs tinimas.

Mūsų gydymo įstaigoje atidėtų operacijų būna kasdien, kiekvieną atvejį vertiname individualiai ir stengiamės rasti geriausią sprendimą pacientui.

Ar tokia praktika įprasta ir kitose gydymo įstaigose?

Tokia tvarka yra taikoma RVUL, taip pat kitose didžiausiose Lietuvos gydymo įstaigose, kuriose traumas patyrusių pacientų srautas yra labai didelis. Atidėtos skubios operacijos atliekamos didelėse Vakarų Europos šalių ligoninėse.

Sklando mitas, kad per kelias savaites laukiant operacijos kaulas suauga, todėl operuojant jį reikia „laužyti“?

Kaulas nėra žaizda ir nesugyja per savaitę ar dvi. Kaulas gyja lėtai, kartais tai užtrunka net ir metus, todėl operuojant praėjus kelioms savaitėms po patirtos traumos tikrai kaulas nebus sugijęs ir, liaudiškai tariant, jo nereikės „laužyti“.

Kaip elgtis namuose laukiant atidėtos operacijos – kaip malšinti skausmą, ar laikytis gulėjimo režimo?

Rekomenduojamas toks pats gydymas kaip patyrus sumušimus ar kitas smulkesnes traumas, kai operacija nereikalinga. Skaudančią vietą reikia šaldyti maždaug 10 kartų per dieną po 10 min., 3–4 dienas. Šaldymui tinka bet kas iš šaldiklio, pavyzdžiui, šaldytos daržovės. Svarbiausia, šalčio šaltinio nedėti tiesiai ant odos. Galūnę reikia laikyti pakeltą, ranką galima parišti po kaklu. Galiausiai, nereikėtų pamiršti vaistų nuo skausmo pagal poreikį – tinka bet kurie vaistinėje be recepto parduodami vaistai. Žinoma, visiškai skausmo jie nenumalšina, tačiau veikia efektyviai. Gulėjimo režimo laikytis nereikia, tačiau traumuota galūnė turėtų ilsėtis.

Ką daryti, jei belaukiant atidėtos operacijos, sveikatos būklė ima blogėti?

Laukiant atidėtos operacijos reikėtų stebėti traumuotos galūnės būklę. Jei atsiranda pokyčių – analgetikais nenumalšinamas skausmas, deformacijos, tempia odą, nutirpo pirštai, galūnė labai stipriai sutino, atsirado pūslių – tuomet reikia nedelsiant kreiptis į Skubios pagalbos skyrių, kur paciento būklė bus įvertinta dar kartą ir, jei reikia, paskirtas gydymas.