Naujienų archyvas

„AČIŪ“ – šį magišką žodį šiandien, Tarptautinę „Ačiū“ dieną, tariame visiems Jums, savo didžiausią turtą – sveikatą – patikintiems Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medikams.

Primename, kad geriausia padėka mūsų medikams, kurie rūpindamiesi savu lyg svetimu kuria didelius stebuklus – tai Jūsų šypsena ir paprastas žodis „ačiū“. Tad kviečiame padėkas perduoti tiesiogiai medicinos personalui arba siųsti elektroniniu paštu [email protected]. Visos jos talpinamos Ligoninės interneto svetainėje esančiame „Padėkų“ skyrelyje.

Tarptautinę „Ačiū“ dieną Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva siekiama atkreipti žmonių dėmesį į tai, kokią magišką galią turi padėkos žodžiai. Psichologų nuomone, žodis „ačiū“ ramina žmogų ir pamalonina sielą. Svarbu tai pasakyti iš širdies.

Nerimo, miego sutrikimai, išsekimo būsenos, nuovargio sindromai, depresinės būsenos, psichosomatiniai sutrikimai – tai problemos, apie kurias, nepaisant to, kad sergančiųjų psichikos ligomis skaičius šalyje kasmet auga, ne kiekvienas ryžtasi kalbėti ir dar rečiau ieško profesionalios pagalbos. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Elvyra Baumilienė sako, kad nuostata, jog su ne vieną mėnesį ar net ne vienerius metus besitęsiančia slogia nuotaika, apatija, gyvenimo džiaugsmo praradimu reikia kovoti pačiam, „tyliai“ – kad niekas apie tai nežinotų, yra didelė klaida.

„Požiūris, kad psichikos liga yra vertinama tarsi stigma – gėdos ženklas, privalo keistis. Turime tvirtai pasakyti, kad nėra „nenormalu“ sirgti, bet nėra normalu metų metus kentėti dėl psichologinio diskomforto, stebėti pro akis bėgantį gyvenimą, kai yra visos galimybės gauti kvalifikuotą pagalbą ir išsivaduoti iš tokios būsenos“, – sako gydytoja psichiatrė E. Baumilienė, pridurdama, jog klaidinga manyti, kad psichikos sutrikimus gali išspręsti tik gydytojo paskirti vaistai.

Pasak gydytojos, jeigu laiku nesikreipiama į specialistą, neišsiaiškinamos prastos savijautos priežastys, gydomasi „tyliai“, savarankiškai, o vaistai, turintys spręsti trumpalaikes sveikatos problemas, pradedami vartoti nuolat – žmonės įninka ir atsiduria užburtame rate, iš kurio ištrūkti patys negali.

„Mūsų ligoninės Toksikologijos centre kasmet konsultuojama ir gydoma keliasdešimt pacientų, kenčiančių dėl priklausomybės nuo benzodiazepinų ir hipnotikų grupėms priskiriamų vaistų arba, paprastai tariant, migdomųjų ir raminamųjų. Vaistai gali būti paskirti visiškai „nekaltai“, pavyzdžiui, nemigai dėl įvairiausių gyvenimiškų išgyvenimų gydyti, tačiau atsiradęs pripratimas į jų vartojimą įklampina dešimtmečiams“, – apie pasekmes įspėja psichiatrė E. Baumilienė.

Gydytojos teigimu, norint įveikti ligą, atgauti gyvenimo kokybę, o ne tik gydyti ligų simptomus, tikslinga taikyti kombinuoto gydymo taktiką.

„Iš tiesų, didelei daliai žmonių, kurių bėdos nėra tokios, kad jiems reikėtų gydymo specializuotose gydymo įstaigose, galime padėti jų neguldydami į ligoninę, pagalbą teikdami pacientams lankantis Psichiatrijos dienos stacionare. Čia taikome kompleksinę pagalbą, susidedančią iš individualiai parinkto medikamentinio gydymo, individualios ir grupinės psichoterapijos bei fizinio aktyvumo programos“, – apie naująją paslaugą visiškai neseniai duris RVUL atvėrusiame Psichiatrijos dienos stacionare pasakoja Psichosomatinių susirgimų skyriaus vedėja.

Teikiant pagalbą psichologinių ar psichikos sveikatos sutrikimų turintiems pacientams, ypač svarbu individualus kiekvieno paciento vertinimas. „Pacientų pažinimui, jų problemų analizei skiriame didelį dėmesį. Atsižvelgę į kiekvieno poreikius bei patiriamus sunkumus, siūlome psichoterapijos paslaugas: individualią psichoterapiją, psichoterapines grupes, meno terapiją, įvairių formų relaksacijas, fizinio aktyvumo, kognityvinių įgūdžių lavinimo, diskusijų grupes, filmų ir kitas procedūras pagal poreikį. Gydymasis dienos stacionare suteikia galimybes pacientui išlikti sau įprastoje aplinkoje, būti „viena koja“ namuose – gyvai spręsti kylančius sunkumus, derinti gydimąsi su studijomis, daliniu darbo krūviu“, – teigia gydytoja E. Baumilienė, pabrėždama, kad pagalbą pacientams teikia ilgametę darbo patirtį turinti medikų komanda: gydytojai psichiatrai, medicinos psichologai –psichoterapeutai, socialinė darbuotoja – dailės terapeutė, psichikos sveikatos slaugytojos, kineziterapeutai.

Be to, gydytoja pastebi, jog pacientai Psichiatrijos dienos stacionare jaučiasi žymiai jaukiau nei ligoninės stacionare bei priduria, kad požiūris, jog psichikos ligomis sergantieji gali būti gydomi tik tokiose įstaigose, kurias juosia aukštos tvoros, o nuo išorės juos saugo grotuoti langai, pasenęs ir rodantis šlubuojantį visuomenės supratimą apie problemos esmę ir mastą.

„Pacientams, susidūrusiems su nerimo, miego sutrikimais, patyrusiems emocines krizes, išsekimą, kenčiantiems dėl lėtinio nuovargio sindromo, depresinių būsenų, psichosomatinių sutrikimų, ypač svarbu išlikti aplinkoje, kurią jie gerai pažįsta. Todėl minimaliai varžantis režimas, kai pacientai atvyksta ryte, o jau po pietų gali keliauti namo ir laiką leisti su artimaisiais, turi teigiamą poveikį pacientų sveikimui“, – sako gydytoja E. Baumilienė, akcentuodama, kad toks gydymas taikomas esant lengvesnei sutrikimų simptomatikai.

Anot gydytojos, kalbant apie tikimybę susirgti psichine liga, galioja posakis „niekada nesakyk niekada“. „Psichinės ligos, kaip ir visos kitos, nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal lytį, nei pagal socialinę padėtį visuomenėje, todėl nė vienas negalime pasakyti, kad tokie sutrikimai neužklups mūsų ar mūsų artimiausių žmonių. Verta žinoti, kad dažnai psichikos sutrikimai prasideda dėl labai gyvenimiškų aplinkybių – artimųjų netekties skausmo, skyrybų, darbo netekimo, finansinės situacijos staigaus pablogėjimo ar kitų išgyvenimų. Ne visi žmonės pajėgia susidoroti su užklupusiomis gyvenimo negandomis, todėl svarbu pabrėžti, kad, jeigu taip atsitiko man ar mano artimajam, tai nėra nenormalu ir, jokiu būdu, nėra gėdinga ieškoti specialistų, galinčių padėti išsivaduoti iš krizinių būsenų“, – apie dažnas susirgimų priežastis pasakoja daugiau nei trisdešimties metų darbo patirtį turinti gydytoja psichiatrė E. Baumilienė.

RVUL dirbantys gydytojai psichiatrai ragina neignoruoti psichologinių ir psichikos sveikatos problemų ir ieškoti pagalbos bei pabrėžia, kad, jei žmogus yra motyvuotas, nori pasveikti, nėra svarbi nei užimama visuomenėje padėtis, nei jokios kitos aplinkybės nėra svarbios, nes gydymas Psichiatrijos dienos stacionare yra visiems vienodai prieinamas – reikalingas tik šeimos gydytojo ar poliklinikos psichiatro siuntimas. Turėdami jį, pacientai visiškai nemokamai gali registruotis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Konsultacijų centre gydytojo psichiatro konsultacijai, kurios metu bus rekomenduota pacientui tinkamiausia pagalbos forma ir gydymas.

Penkis – tiek laisvadienių iš eilės šiemet per Kalėdas turės didžioji dauguma dirbančiųjų. Tačiau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) – vieno didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje – medikai iš ilgametės patirties žino, kad ne visi žmonės laisvas dienas skiria ramiam laikui su šeima: pernai per 4 šventines paras skubi pagalba suteikta 1260 vilniečių ir miesto svečių, patyrusių įvairias traumas, peršalusių, taip pat kenčiančių nuo lėtinių ligų paūmėjimo, virškinimo sistemos sutrikimų, padauginusių svaigalų ar besiskundusių kitokiais negalavimais.

„Tendencijos, kurias kasmet matome mes, panašios. Ilgos šventės lemia, kad žmonės daugiau pramogauja, atsipalaiduoja ir užmiršta apie brangiausią savo turtą – sveikatą. Žinoma, nemažai įtakos pacientų srautui turi ilgaisiais šventiniais savaitgaliais vyraujantys orai. Jei orai šaltesni, drėgnesni, turime daugiau griūnant kojas, rankas susižalojusių pacientų. Jei per šventes paspaudžia šaltukas, deja, padaugėja galūnes nušalusių pacientų. Nuolat edukuojame žmones, primename, kad apsirengtų šilčiau, nevaikščiotų netinkama avalyne, nes net ir trumpas perbėgimas per lauką plonais bateliais gali baigtis liūdnomis pasekmėmis“, – sako Skubos pagalbos skyriaus medikai.

Paklausti apie šventines traumas, gydytojai priduria, kad kita opi problema – fejerverkai, kuriuos žmonės pastaruoju metu dažnai sprogdina ne tik pasitikdami Naujuosius metus, bet ir švęsdami Kalėdas.

„Išties, ši eilę metų besitęsianti tradicija liūdina, nes nuolat kalbame, aiškiname, kokias baisias ir negrįžtamas pasekmes neatsakingas ir netaisyklingas fejerverkų ar paprastų petardų sprogdinimas gali sukelti, o ypač, jei tai daro apsvaigę, neblaivūs asmenys. Džiaugsmo akimirka būna, bet trumpa, o, įvykus nelaimingam atsitikimui, pasekmės, deja, juntamos visą gyvenimą. Pernai, naujametę naktį, sprogdindami pirotechnikos gaminius, susižalojo 13 asmenų“, – būti atsakingiems ir mokytis iš svetimų, o ne savų klaidų ragina medikai.

Ne paslaptis, kad ne mažos dalies lietuvių šventinis stalas neapsieina be alkoholinių gėrimų, tačiau, kaip pastebi RVUL Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja gyd. Gabija Laubner, Kalėdos nepasižymi dideliu alkoholio perdozavimu – didesnio pacientų antplūdžio dėl nesaikingo alkoholio vartojimo medikai, kaip ir kasmet, laukia po Naujųjų metų šventės.

„Pernai per keturias šventines dienas ligonių, kuriuos dėl apsinuodijimo alkoholiu reikėtų gydyti stacionare, nebuvo, nors darbo su dėl alkoholio vartojimo besikreipusiais pacientais Skubios pagalbos skyriuje medikams buvo nemažai. Tačiau, vis dėlto, didžiausio pacientų antplūdžio dėl alkoholio laukiame naktį iš gruodžio 31 d. į sausio 1 d.“, – sako gydytoja, prisimindama pernykštę statistiką, kai į RVUL Skubios pagalbos skyrių kreipėsi 65 alkoholiu apsinuodiję žmonės.

Taip pat Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja įspėja, kad šventės ne visiems tampa džiaugsmo šaltiniu: kasmet šventiniu laikotarpiu skyriuje didėja pacientų, apsinuodijusių medikamentais, srautas, t. y., žmonės, geriantys psichotropinius vaistus dėl depresijos, kitų psichologinių sutrikimų, tiesiog jų perdozuoja. Tai būtų galima sieti su šventine depresija, apie kurią prieš šventes specialistai dažnai įspėja. Tokie pacientai guldomi į stacionarą ir juos atveža artimieji, pastebėję pastarųjų būklę.

Taigi, Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja Gabija Laubner pastebi, kad šventinėmis dienomis reikėtų vadovautis pagrindine taisykle – paisyti saiko. „Riebus maistas ir stiprus arba gazuotas alkoholis – blogiausia kombinacija, ypač tiems, kurie serga lėtinėmis ligomis, turi virškinimo, širdies, raumenų, sąnarių ligų. Todėl rekomenduoju šventiniu laikotarpiu maistą vartoti saikingai, malonumų ieškoti ne alkoholyje ar psichotropinėse medžiagose, o laiką skirti bendravimui su artimaisiais“, – sako gyd. G. Laubner.

Primename, kad vienas didžiausių Lietuvoje RVUL Skubiosios pagalbos skyrius šventinėmis dienomis pacientus priims ištisą parą, tačiau jis yra skirtas aptarnauti pacientus, kurių gyvybei gresia grėsmė, o ne konsultuoti dėl patologijos, kuri yra šeimos gydytojo kompetencija.

Sveikiname gydytoją Bronių Buckų, apsigynusį mokslo disertaciją „Riebalinio audinio pasiskirstymo ir riebalų sudėties skirtumai tarp metabolinių sutrikimų turinčių ir neturinčių nutukusių pacientų”.

Disertacija rengta 2013–2018 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Mokslinis vadovas – prof. dr. Gintautas Brimas (Vilniaus universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 06 B).

Mokslinė konsultantė – prof. dr. Janina Tutkuvienė (Vilniaus universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 06 B).

Nuo 2004 m. kasmet gruodžio 9-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė antikorupcijos diena. Ji skirta atkreipti dėmesį į plintančią korupciją ir paskatinti žmones užkirsti jai kelią. Šią dieną įvairiose pasaulio šalyje rengiamos demonstracijos, diskusijos apie verslo įmonių, privačių asmenų teises bei korupcijos atvejus. Įvairių šalių televizijos, taip pat ir Lietuvos, transliuoja dokumentinius filmus, laidas šia tema.

Tarptautinę antikorupcijos dieną iniciavo ir paskelbė Jungtinės Tautos. Gruodžio 9-oji pasirinkta todėl, kad šią dieną 2003 metais Meridoje (Meksikoje) įvyko aukščiausio politinio lygio konferencija kovos su korupcija problemoms spręsti. Jos metu buvo pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją. Lietuvos Respublikos vardu šį dokumentą pasirašė teisingumo ministras.

Nepasisaugojo eidamas apšalusiu šaligatviu, paslydo, o krisdamas bandė pasiremti rankomis, rezultatas – lūžęs riešas. Toks scenarijus praėjusį savaitgalį ištiko ne vieną dešimtį vilniečių ar sostinės svečių. Didžiajai daliai jų medikai atliko lūžusio kaulo atitaisymą, ranką imobilizavo ir išleido gydytis namie, tačiau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika primena, kad tuo gydymas nesibaigia ir ragina pacientus jau artimiausiu metu dar kartą pasirodyti specialistams, antraip – laukia sunkiai pataisomos, gyvenimo kokybę bloginančios pasekmės.

„Žiema – mums, traumatologams, darbymetis. Žmonės griūva slidžiose gatvėse ar automobilių stovėjimo aikštelėse, smūgį bando sušvelninti pasiremdami rankomis, todėl patiriamos tipinės riešo traumos. Viena dažniausių – stipinkaulio lūžis vadinamojoje tipinėje vietoje. Daliai tokių pacientų pavyksta padėti be papildomų intervencijų, taikant konservatyvųjį gydymą gipso langetėmis, kitai daliai pasiseka mažiau – siekiant išsaugoti riešo funkcionalumą neapsieinama be operacijos. Tad ypač turėtų sunerimti tie pacientai, kuriems diagnozuotas lūžis su poslinkiu ir kurie po kaulo atitaisymo junta ilgiau nei parą besitęsiantį skausmą, taip pat, jei ranka stipriai ištino“, – įspėjamuosius signalus vardija gyd. S. Sereika.

Gydytojas pabrėžia, kad iš karto pacientui patyrus traumą nuspręsti, ar operacija būtina, ar ne, dažniausiai neįmanoma, todėl būtina dar viena konsultacija, kurios metu atliekamas papildomas rentgeno tyrimas.

„Atlikę pakartotinį, kontrolinį rentgeno tyrimą, matome, kokia yra reali situacija ir, kokios prognozės, t. y., ar gijimas bus sėkmingas, ar, vis dėlto, prireiks operacinio gydymo. Laikas, per kurį pacientas turi planine tvarka kreiptis konsultacijai, ypač svarbus, pavėlavus – gali tekti atlikti labiau traumuojančią operaciją, kai, siekiant ištaisyti traumos padarinius, pacientui laužiami kaulai“, – sako gydytojas ortopedas traumatologas, akcentuodamas, kad kreiptis pacientams reikėtų per 1-2 savaites po traumos.

Kalbėdamas apie galimas pasekmes, jei pacientas, patyręs stipinkaulio lūžį tipinėje vietoje, laiku pakartotinai nesikreips, gydytojas ne tik įvardija, jog kreivai suaugusi ranka neatrodys estetiškai, bet ir pabrėžia ateityje laukiančias sveikatos problemas – dėl netiesiai suaugusių kaulų netaisyklingai judantys sąnariai greičiau susidėvės, o tai lems neigiamą įtaką judėjimui, kasdienių, įprastų veiklų atlikimui.

Savo ruožtu, gydytojas S. Sereika pastebi, kad pakartotinės konsultacijos metu įvertinus gijimo dinamiką kaip nepalankią, pacientai neturėtų baimintis operacijos, kuri ne tik leis visiškai atkurti kaulų anatomiją, bet ir užtikrins svariai trumpesnį reabilitacijos laiką, lyginant su tais pacientais, kuriems, patyrus stipinkaulio tipinės vietos lūžį, taikomas konservatyvus gydymas.

„Pacientai, išgirdę, jog prireiks operacijos, išsigąsta, pradeda svarstyti, ar negalima apsieti be jos. Tuomet tenka paaiškinti, kad, atsisakę operacijos, jie sau tiesiog padarys meškos paslaugą ir, nepasiryžę laiku, ateityje, tikėtina, turės nusiskundimų dėl riešo funkcijos sutrikimų. Tuo metu, per savaitę ar dvi kaulai dar nespėja sugyti. Tai reiškia, kad galime atkurti tokią riešo struktūrą, kuri buvo iki traumos, ir užtikrinti, kad pacientas jokio diskomforto dėl patirtos traumos ateityje nejaus“, – sako gydytojas, dirbantis RVUL Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje – viename didžiausių Lietuvoje, kur kasmet atliekama po kelis šimtus tokių operacijų.

Taip pat gydytojas kviečia suklusti vyresnes nei 50 metų amžiaus moteris, patyrusias stipinkaulio lūžį tipinėje vietoje. Pasak gyd. S. Sereikos, visoms tokio amžiaus pacientėms medikai rekomenduoja atlikti kaulų mineralų tankio matavimo tyrimą, nes lūžis gali įspėti apie kitą rimtą problemą – osteoporozę.

Be to, gydytojas ortopedas traumatologas, kalbėdamas apie tai, kaip po lūžio pacientas turėtų rūpintis savo sveikata, ragina nepasikliauti mitais. Vienas gajausių įsitikinimų – jog sutvirtinus ranką ir siekiant sėkmingo išgijimo, reikėtų nejudinti pirštų.

„Pirštus, kai ranka imoblizuota langetėje, judinti būtina. Tai padeda išvengti rankos tinimo. Taip pat pacientams patarčiau ranką parišti bei, jaučiantiems stipresnį skausmą, ranką šaldyti. Jei skausmas vargina, taip pat greičiausiai neapsieisite ir be nuskausminamųjų vaistų“, – pataria gydytojas.

Savaitgalį svariai pablogėjusios oro sąlygos nepagailėjo mažiau apdairių vilniečių ir miesto svečių – į vieną didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyrių – pagalbos kreipėsi 380 įvairias traumas patyrusių pacientų. Pasak Ligoninės direktoriaus dr. Algimanto Pamernecko, įvertinus oro sąlygas ir augančią pacientų eilę, ieškota būdų, kaip gausinti gydytojų, slaugytojų pajėgas, kad visi, laukiantys pagalbos, ją gautų kaip įmanoma greičiau.

„Įprastai per parą Skubios pagalbos skyriuje pagalbą suteikiame 70-80 traumuotų pacientų. Šį savaitgalį jos prireikė daugiau nei dvigubai didesniam skaičiui pacientų, lyginant su įprastiniu srautu: 170-iai šeštadienį ir 130-iai sekmadienį“, – traumuotų pacientų statistiką komentuoja dr. A. Pamerneckas.

Ligoninės direktorius pabrėžia, kad tam, jog pagalba būtų suteikta kokybiškai ir kaip įmanoma greitai, savaitgalio planus teko keisti ne vienam medikui.

„Tam, kad galėtume pagelbėti visiems, nesėkmingai koją iškėlusiems iš namų, turėjome didinti gydytojų ortopedų traumatologų, taip pat slaugytojų skaičių. Tai reiškia – atimti suplanuotą laiką iš šeimų. Tad dėkoju kolegoms, supratusiems situacijos rimtumą“, – pabrėžia Ligoninės direktorius, sakydamas, kad nenuspėjamumas – pagrindinis iššūkis medikams, pacientus gelbstintiems Skubios pagalbos skyriuje.

„Darbą Skubios pagalbos skyriuje planuojame iš anksto, todėl galimybės įvertinti visas galimas rizikas ir visoms joms pasiruošti nėra. Tai reiškia, kad turime stebėti realią situaciją ir reaguoti operatyviai, tačiau visuomet prašome ir pacientų kantrybės bei geranoriškumo“, – sako dr. A. Pamerneckas.

Iš viso per šį savaitgalį skubią pagalbą RVUL gydytojai suteikė beveik 800 pacientų.

Primename, kad dėl gyvybei pavojaus nekeliančių traumų ar negalavimų pacientai pirmiausia galėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, o jo ne darbo metu (naktį, savaitgaliais, per šventes) – į tą gydymo įstaigą, su kuria jo šeimos gydytojas ar poliklinika yra sudarę sutartį dėl būtinosios pagalbos teikimo paslaugų jam / jai nedirbant.

Kur tiksliai galima kreiptis pagalbos smulkių sužalojimų atvejais – šios informacijos pacientai turėtų teirautis vizitų pas savo šeimos gydytoją metu arba ieškoti Vilniaus teritorinės ligonių kasos interneto svetainėje.

Lapkričio 21-ąją minima Pasaulinė lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) diena. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Krūtinės chirurgijos skyriaus gydytojos pulmonologės Giedrės Grigienės teigimu, tai sunki, progresuojanti liga, bloginanti žmogaus gyvenimo kokybę, mažinanti gyvenimo trukmę, tačiau šios ligos, pasak gydytojos, galima išvengti.

„LOPL visame pasaulyje nustatoma vis dažniau. Šiuo metu statistika rodo, kad ši liga yra ketvirta pagal dažnumą. Prognozės dar liūdnesnės – skaičiuojama, kad po dvejų metų LOPL nusineš kas trečią gyvybę“, – sako gyd. G. Grigienė. Panašias tendencijas ji stebi ir konsultuodama, ir gydydama pacientus RVUL: daugėja tiek naujų pacientų, kuriems nustatoma LOPL, tiek sunkių, dūstančių, ne vienerius metus su liga kovojančių pacientų Ligoninės stacionare.

Gydytoja pastebi, kad didžioji dauguma susirgusių galėjo išvengti šios klastingos ligos, jeigu būtų nerūkę ar laiku atsisakę šio žalingo įpročio. „Didžiajai daliai – aštuoniems iš dešimties – ligos atsiradimą sukėlė rūkymas, kiti du iš dešimties susirgo dėl kenksmingų darbo sąlygų, didėjančio oro užterštumo ar kitų aplinkybių. Tad dažniausiai pacientus į pulmonologo kabinetą atveda jų pačių pasirinktas gyvenimo būdas“, – apie ligos priežastis kalba gydytoja. Ji taip pat pastebi, jog pastaruoju metu ryškėja nauja tendencija – svariai auga LOPL sergančių moterų skaičius.

„Anksčiau LOPL drąsiai galėjome vadinti vyrų liga, tačiau pastaruosius kelerius metus vertinant sergamumo dydžius matome, jog moterys sparčiai vejasi vyrus. Norėčiau pastebėti, jog būtent moterys yra jautresnės dūmų poveikiui, todėl rūkančioms moterims gresia didesnė rizika susirgti LOPL ar net plaučių vėžiu“, – teigia gydytoja.

Paklausta apie ligos simptomus, gyd. G. Grigienė sako, kad liga grėsminga, nes pirminiai jos simptomai dažnam pacientui nesiunčia rimto signalo kreiptis į gydytoją, o yra tiesiog „nurašomi“ kaip rūkymo pasekmė. Šią ligą „lydi“ lėtinis bronchitas, bronchų spazmai, lėtinis kvėpavimų takų uždegimas, dėl ko padidėja skreplių gamyba, kemšasi bronchai.

„Žmogus kosti, skrepliuoja, jaučia dusulį, tačiau jei tai nepablogina jo gyvenimo kokybės, numoja ranka. Didžioji dauguma pacientų į medikus ryžtasi kreiptis tik tada, kai vieną dieną tiesiog pajunta, jog įprastinė veikla – lipimas laiptais, greitesnis ėjimas, namų tvarkymas ar net apsirengimas – dėl dusulio tampa sunkiai įveikiama“, – sako gydytoja, pridurdama, kad daliai pacientų liga diagnozuojama jiems susirgus infekcinėmis kvėpavimo takų ligomis, nes tokiu atveju LOPL simptomai žymiai paaštrėja.

Vis dėlto, nepaisant negailestingos statistikos ir fakto, kad ligos išgydyti nepavyks, gydytoja turi ir gerą žinią – kovoti galima. LOPL yra gydoma įkvepiamais vaistais (inhaliatoriais), kurie ženkliai sumažina simptomus, atitolinta paūmėjimus, sumažina jų dažnį ir taip pagerina gyvenimo kokybę. LOPL gydymas yra kompensuojamas, o inhaliatorių rinka Lietuvoje yra didžiulė, todėl kiekvienam pacientui parenkamas pats tinkamiausias gydymas.

„Pirmiausia, neabejotinai, rekomenduoju pacientams mesti rūkyti. Taip pat labai svarbu didinti fizinį aktyvumą. Kartais pajuokaudama pacientams, kuriems diagnozuota ši liga, pasiūlau įsigyti šunį, kuris, nori nenori, priverstų išeiti pasivaikščioti. Fizinio krūvio didinimas, kvėpavimo raumenyno stiprinimas apsaugo nuo dusulio, pagerina fizinio krūvio toleranciją ir taip stabdo ligos progresavimą“, – sako gydytoja, pridurdama, kad šia liga sergantiems pacientams taip pat būtina pasiskiepyti nuo gripo.

Gydytoja sako, kad ligą, įvertinęs simptomus, gali įtarti ir šeimos gydytojas, bet diagnozę nustato gydytojas pulmonologas. „Yra nemažai kitų ligų, kurių simptomai primena LOPL, todėl konsultacijos metu surenkama anamnezė, atliekami plaučių funkciniai tyrimai, t. y., spirometrija, krūtinės ląstos rentgenograma ir kt.. Naujausia įranga Konsultacijų centre mums tai leidžia padaryti kokybiškai ir gretai, todėl atsakymą ir veiksmingą gydymą pacientas gauna neretai ir tą pačią dieną“, – priduria gyd. G. Grigienė.

Papildoma informacija

Lapkričio trečiąjį trečiadienį minima Pasaulinė lėtinės obstrukcinės plaučių ligos diena (LOPL). Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra pusė milijardo žmonių sergančių LOPL. Manoma, kad 2020 metais LOPL bus trečioji liga pagal mirtingumą. Nuo 1984 m. sergamumas LOPL Lietuvoje išaugo nuo 1,3 proc. iki 3,5 proc. Iš Europos Sąjungos narių šis rodiklis didesnis tik Suomijoje ir Belgijoje, kur sergančiųjų LOPL dalis sudaro atitinkamai 4 % ir 5 % gyventojų.

Galimybės padėti nėra – toks verdiktas neretai nuskamba pacientams, ieškantiems pagalbos dėl susidariusių 3 ar 4 stadijos pragulų. Tačiau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Terminių traumų skyriaus vedėjas gyd. Vytautas Vaitkus tai vadina mitu bei sako, kad yra galimybių padėti net ir ypač sunkiems pacientams, kuriems dėl ilgo nejudėjimo susidarė gilios, raumenį ar kaulą siekiančios pragulos.

„Po sunkių ligų ar traumų pacientams tenka ilgą laiką praleisti nejudant – tai lemia kraujotakos sutrikimus įvairiose kūno vietose. Dažniausiai – kryžkaulio, klubo sąnario, sėdmenų srityse, ant alkūnių ar net pakaušio. Tos vietos, nesant kraujotakos, apmiršta. Susidariusi žaizda, nepaisant to, kad ir kaip ją stengiamasi prižiūrėti, tampa vartais infekcijai organizme vystytis. Statistika šiuo atveju kalba pati už save – 70 proc. pacientų, kurių judėjimą apribojo ligos ar traumos, miršta ne dėl jų, bet dėl jų sukeltų gretutinių pasekmių“, – apie audinių apmirimą pasakoja gydytojas bei sako, kad tenka sutikti pacientų, kurie keliolika metų ieško problemos sprendimo būdų, išleido milžiniškas sumas tvarsčiams ir net griebėsi pačių keisčiausių liaudiškų priemonių – barsuko taukų, žolelių mišinių ir pan.

„Yra daug literatūros, patarimų, kaip tokiais ligoniais, negalinčiais judėti, reikėtų rūpintis, tačiau iš realios patirties matome, kad, deja, ne visada pavyksta užtikrinti kokybišką slaugą ir užkirsti kelią pragulų atsiradimui. Iš tiesų, pats asmeniškai susidūriau su šia problema, kai artimam žmogui po insulto nepavyko užtikrinti idealios priežiūros ir reikėjo kovoti su pasekmėmis“, – sako gyd. V. Vaitkus bei pabrėžia, kad asmeninė patirtis ir lėmė norą ieškoti būdų, kaip padėti tokiems ligoniams.

Gydytojas akcentuoja, kad geriausios metodikos paieškos užtruko ne vienerius metus ir, nors, pasak jo, tobulėjimui ribų nėra, džiaugiasi, kad šiuo metu jau gali pagelbėti tokiems pacientams, tik nurodo ir vieną būtiną sąlygą: pacientas turi galėti ir norėti nors šiek tiek savarankiškai judėti.

„Skaudu, kad išties jauni žmonės, kurie, nepaisant turimos negalios, galėtų integruotis į visuomenę, dirbti, tačiau dėl pragulų sukeliamo psichologinio diskomforto tiesiog patys save „nurašo“. Žinoma, kai matai tas metų metus trunkančias kančias, skausmą, ne paslaptis – ir nemalonų kvapą, supranti, kad tai pagydyti ypač sunku. Tačiau labai norėtųsi, kad jie išgirstų apie mūsų siūlomą pagalbą“, – teigia gydytojas ortopedas traumatologas, pabrėždamas apie atsiradusią galimybę padėti dėl 3 ar 4 stadijos pragulų kenčiantiems pacientams.

Be to gyd. V. Vaitkus priduria, kad tokių pacientų gydymas gali užtrukti ne vieną mėnesį, todėl įspėja apie būtinybę apsišarvuoti kantrybe ir vykdyti visus gydytojų nurodymus.

„Pragulos – tai ne ta problema, kad galėčiau sakyti, jog išoperavome pacientą ir jo visos problemos baigėsi. Reikia pripažinti, kad vien mūsų – medikų – pastangų šiuo atveju neužtenka net ir visiškai pagydžius pragulų žaizdas. Svarbu, kad ir pats pacientas, nesvarbu, kokia traumas ar liga yra jį užklupusi, norėtų ir dėtų pastangas, stengtųsi bent kiek judėti. Be paciento pastangų mūsų idealiai atliktas operacinis gydymas bus bevaisis – visiškai nejudant susidarys naujos pragulos“, – sako gydytojas.

Kalbėdamas apie operacijos sudėtingumą gydant 3 ar 4 stadijos pragulas, gyd. V. Vaitkus atvirauja, jog operacija tikrai nėra paprasta tiek operuojančiam medikui, tiek pacientui, tačiau džiuginantys pastarųjų penkerių metų rezultatai ir paciento, iki tol kentėjusio dėl blogos gyvenimo kokybės, švytinčios akys skatina žengti į priekį skleidžiant šią patirtį.

Pastaruoju metu itin padažnėję žmonių apsinuodijimai smalkėmis rodo, kad Lietuvos gyventojai aplaidžiai pradeda kūrenimo sezoną ir neįvertina, jog namuose pasklidusios pavojingos smalkės per kelias minutes gali atimti gyvybę. Per pastaruosius penkerius metus vien dėl krosnių, židinių, dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų pažeidimų bei gedimų Lietuvoje žuvo 50 žmonių. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) duomenimis, šiemet dėl šios priežasties gyvenamieji namai degė daugiau nei 900 kartų.

„Patalpose, kuriose kūrenamos krosnys, dujiniai šildymo katilai ar naudojamos nesaugios dujinės viryklės, kyla pavojus apsinuodyti smalkėmis. Smalkių gali atsirasti, kai krosnyje dega malkos ir nėra geros ventiliacijos, per anksti uždaroma dūmtraukio sklendė. Taip pat, kai namuose – nevalyti dūmtraukiai ar apgriuvusios ir netvarkingos krosnys. Ugniagesiams tenka gelbėti ir dėl dujinių katilų smalkėmis apsinuodijusius gyventojus. Neretai žmonės, įsirengę naują vandens ar patalpų šildymo dujinį katilą, net nepagalvoja apie smalkių grėsmę. Jomis apsinuodijama ir naujos statybos butuose, kuriuose įrengta moderni šildymo dujomis sistema“, – kalbėjo PAGD Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros organizavimo skyriaus viršininkas Aurimas Gudžiauskas.

Pasak jo, smalkės yra labai klastingos ir pavojingos, jos – bespalvės, beskonės ir bekvapės, todėl žmonės jų negali nei užuosti, nei pamatyti. „Apsinuodijimo jomis pasekmės priklauso nuo smalkių koncentracijos ir laiko, kiek žmogus praleidžia patalpoje. Jei smalkių koncentracija ore didelė, per kelias minutes žmogų gali apimti snaudulys, jis gali netekti sąmonės. Dėl to gaisruose žuvę žmonės dažnai randami lovose, nepabudę iš miego“, – kalbėjo PAGD atstovas.

Gyvybiškai svarbi kiekviena minutė

Ugniagesių gelbėtojų atstovui antrino ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Toksikologijos centro vadovas dr. Robertas Badaras: „Anglies monoksidas arba, paprastai tariant, smalkės pasižymi tuo, kad yra bespalvės, bekvapės ir nedirgina gleivinių. Šių savybių kombinacija ir lemia tai, jog net ir tuo atveju, kai nevėdinama patalpa prisipildo šiomis dujomis, žmogus to nepajaučia. Tuo metu įkvėptas anglies monoksidas kraujyje ypač greitai susijungia su mioglobino ir hemoglobino baltymais ir sutrikdo jų pagrindines funkcijas – hemoglobinas nebegali pernešti deguonies į audinius, o mioglobinas – susitraukti. Paprastai kalbant, dėl to sustoja audinių aprūpinimo deguonimi procesas žmogaus organizme: pirmiausiai pažeidžiamas jautriausias deguonies badui organas – smegenys, vėliau – širdies raumuo, inkstai, kepenys ir kiti organai. Po kurio laiko, jei nukentėjęs asmuo negauna tinkamo gydymo, prasideda traukuliai, gali ištikti koma, smegenyse prasideda negrįžtami procesai“ – apie smalkių daromą žalą kalba dr. Robertas Badaras.

Be to, gydytojas priduria, kad kiekviena smalkių užterštoje patalpoje praleista minutė yra grėsminga gyvybei. „Iš tiesų, visiškai nevėdinamoje patalpoje, prisipildžiusioje smalkių, užtenka praleisti vos 10 minučių ir pasekmės jau gali būti negrįžtamos“, – apie laiko svarbą įspėja dr. R. Badaras.

Kalbėdamas apie apsinuodijusius pacientus, gydytojas pažymi, kad jų istorijos kasmet – lyg iš klaidingo vadovėlio: nevalytas, netvarkingas dūmtraukis, netvarkingos sklendės, kurios užstumiamos per anksti, ugniai dar nebaigus rusenti.

„Pats pikas, kai skyriuje apsinuodijusius smalkėmis skyriuje skaičiuojame dešimtimis – spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiai, t. y., laikas, kuomet nuosavi namai pradedami šildyti krosnimis. Tiesa, šie metai dėl gražaus rudens kitokie – kol kas fiksuojame tik pavienius apsinuodijimo smalkėmis atvejus“, – šiųmete pacientų statistika džiaugiasi RVUL Toksikologijos centro vadovas.

Gydytojas anesteziologas-reanimatologas dr. Robertas Badaras taip pat sako, kad ne mažiau nei kūrenimas krosnimis yra pavojingas ir šildymasis buitiniais dujiniais katilais.

„Pastaraisiais metais išryškėjo nauja pavojinga tendencija – daugėja asmenų, apsinuodijusių smalkėmis iš buitinių dujinių katilų. Šių plačiai naudojamų buitinių prietaisų potencialų pavojų apibūdina faktas, kad kai kurios šalys neleidžia pradėti eksploatuoti dujinių katilų patalpose, kuriose neįrengti smalkių detektoriai“, – priduria dr. R. Badaras.

Tikrinti dūmtraukius ir krosnis – būtina

Pasak PAGD atstovo A. Gudžiausko, norint išvengti nelaimių, prieš pradedant kūrenimą būtina patikrinti krosnis ir židinius, įvertinti ventiliacinės sistemos efektyvumą. „Gaisrų gyvenamuosiuose namuose riziką galima būtų sumažinti, jeigu krosnys būtų patikrintos, o dūmtraukiai išvalyti dar prieš kūrenimo sezoną. Vėliau juos reikėtų valyti ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius“, – primena A. Gudžiauskas.

Priešgaisrinės saugos ekspertas išskyrė svarbiausius dalykus, kurie žmones galėtų apsaugoti nuo apsinuodijimo smalkėmis ar net mirties atvejų.

5 svarbiausios taisyklės, padėsiančios išvengti smalkių pavojaus

1. Svarbu nepamiršti, kad krosnies sklendę visiškai uždaryti galima tik įsitikinus, jog ugnis jau baigė rusenti.
2. Draudžiama šildyti patalpas dujinėmis viryklėmis ir orkaitėmis.
3. Patalpose, kuriose yra šildymo prietaisai, būtina užtikrinti gerą ventiliaciją.
4. Rekomenduojama įsigyti smalkių – anglies monoksido – detektorių. Šie detektoriai paprastai yra įrengiami ant sienos, patalpoje, kurioje yra šildymo prietaisas. Jei toje erdvėje padidėja smalkių koncentracija, jie siunčia garsinį signalą.
5. Smalkėmis apsinuodijusį asmenį reikia išnešti į gryną orą, atsagstyti drabužius, kad būtų lengviau kvėpuoti. Jei kvėpavimas sutrikęs arba asmuo nustoja kvėpuoti, būtina atlikti dirbtinį kvėpavimą ir kviesti greitąją medicinos pagalbą.