Naujienų archyvas

„Galvos smegenų insultas – ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kuris šiomis dienomis, net ir esant didžiulei medicinos mokslo pažangai, išlieka viena dažniausių mirties bei pagrindine ilgalaikio neįgalumo priežastimi. Pastaruosius kelerius metus iš eilės šalyje registruojama apytiksliai po 10 tūkst. ūminių insultų atvejų, o šia liga suserga ne tik vyresnio ir senyvo amžiaus ligoniai, bet ir jauni, darbingi žmonės. Būtent dėl šių bruožų insultas pelnytai „tituluojamas“ 21-ojo amžiaus rykšte“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas dr. Aleksandras Vilionskis.

Tačiau šioje Ligoninėje veikiančio insulto klasterio medikai, pirmieji šalyje pradėję taikyti naujausius gydymo metodus, žada, kad dėl įsigytos naujos ir ypač modernios medicininės aparatūros galimybės pasveikti visoje Rytų Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, netikėtai užkluptiems ūmių galvos smegenų kraujotakos sutrikimų, išaugs.

„Ūminio insulto specializuoto gydymo rezultatai tiesiogiai priklauso nuo laiko, kada pacientas pradėtas gydyti. Pagal šiuo metu galiojančias rekomendacijas, ūminio išeminio insulto gydymas intraveninės trombolizės (trombo „tirpinimas“ medikamentais) būdu gali būti taikomas praėjus ne daugiau nei 4,5 valandų, mechaninės trombektomijos (trombo „ištraukimas iš kraujagyslės“) – ne daugiau nei po 6 valandų nuo ligos pradžios. Vis dėlto, visose rekomendacijose aiškiai nurodoma, kad gydymas turi būti pradėtas kaip įmanoma greičiau, nes kiekvienas pusantros valandos uždelsimas galimybę visiškai pasveikti sumažina dvigubai“, – laiko svarbą akcentuoja dr. A. Vilionskis, kartu paaiškindamas, kad laikas svarbus tik tais atvejais, kai taikomas specializuotas gydymas. Tuo metu, taikant konservatyvų gydymą, pasak dr. A. Vilionskio, laiko veiksnys atsiduria antrame plane.

Gydytojas taip pat džiaugiasi, kad RVUL medikai, taikydami specializuotą patologijos gydymą, pirmauja visoje šalyje. „RVUL vidutinis laikas, per kurį nuo paciento atvykimo į Ligoninę pradėta intraveninė trombolizė, praėjusiais metais buvo trumpesnis nei 40 minučių. Šis rodiklis geriausias tarp visų insulto klasteriui priklausančių gydymo įstaigų Lietuvoje“, – pažymi RVUL Insulto centro vadovas.

Atsižvelgus į tai, kad kovoje su laiku reikalingos efektyviausios ir moderniausios priemonės, RVUL įsigijo naujos kartos 128 sluoksnių kompiuterinės tomografijos aparatą, leidžiantį greičiau atlikti reikalingus tyrimus ir ženkliai pagerinti šių tyrimų kokybę, bei angiografą, kuris būtinas atliekant trombektomijas. Įranga įsigyta įgyvendinat galvos smegenų kraujotakos ligų diagnostikos ir gydymo paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimui skirtą projektą.

„Esame Ūminio išeminio insulto diagnostikos ir gydymo centras, kur gausus būrys profesionalių, patyrusių medikų dirba režimu 24/7 tam, kad būtų sukurtos sąlygos išgyventi bei išvengti žmogaus gyvenimo kokybę negrįžtamai pakeičiančių padarinių. Tad nauja įranga leis greičiau atlikti tyrimus, svariai pagerės jų kokybė, informatyvumas, o visų šių veiksnių visuma leis geriau atrinkti ligonius specializuotam gydymui ir greičiau jį pradėti“, – pabrėžia RVUL direktorius dr. Algimantas Pamerneckas.

Kelerių pastarųjų metų statistika rodo, kad į RVUL, palyginti su kitais šalyje veikiančiais insulto centrais, pacientų, sergančių ūminiu išeminiu insultu, patenka daugiau, o jų srautas kasmet, pradedant 2014 m., kai pradėta insultų klasterio veikla, dar ir auga.

Nuo 2014 metų iki 2017 metų šia patologija sergančiųjų RVUL padaugėjo 40 proc. – nuo 791 paciento 2014 m. iki 1200 pacientų 2017 m. Be to, vien pernai Ligoninėje atlikta per 200 intraveninės trombolizės procedūrų ir apie 80 mechaninių trombektomijų.

Gydytoja neurologė, II Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vedėja dr. Inga Slautaitė pastebi, kad naujas kompiuterinis tomografas – tarsi didesnė garantija kiekvienam potencialiam mūsų Ligoninės pacientui.

„Žmogui patyrus insultą, kiekviena minutė yra gyvybiškai svarbi, ypač tada, kai numatomas specializuotas gydymas – intraveninė trombolizė ar trombektomija. Todėl tai, kad naujausios kartos aparatu tyrimas atliekamas greičiau ir kokybiškiau, leis tikėtis geresnių gydymo rezultatų. Papildoma galimybė greitai ir tiksliai įvertinti smegenų audinio būklę užsikimšusios arterijos teritorijoje suteiks galimybę didesniam pacientų skaičiui atverti trombu užkimštą arteriją, atkurti kraujotaką. Be to, ypač svarbu tai, kad šį kompiuterinės tomografijos tyrimą naująja įranga galima atlikti ir kai ligonio būklė labai sunki, pavyzdžiui, dirbtinai ventiliuojamiems pacientams“, – sako dr. I. Slautaitė.

Naujuoju kompiuteriniu tomografu bus galima atlikti galvos smegenų perfuzijos tyrimą, kuris suteikia galimybę kiekybiškai įvertinti galvos smegenų kraujotaką, smegenų audinio pakenkimo apimtį, nustatyti galvos smegenų audinio grįžtamus ir negrįžtamus pakitimus. Šios naujosios įrangos galimybės pasitarnaus parenkant ankstyvo ūmaus insulto gydymo taktiką (trombolizę, mechaninę trombektomiją). Be to, nauja, pažangia įranga bus gaunama geresnė radiologinių vaizdų kokybė, atsiras galimybė atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas, o tai leis gydytojams radiologams ir gydytojams specialistams tiksliau pamatyti smulkesnius, subtilesnius pakitimus.

Tuo metu, susidariusius kraujo krešulius iš smegenų šalinantys RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus medikai, 2012 m. pirmieji Lietuvoje atlikę sėkmingą trombektomiją iš galvos smegenų arterijų, džiaugiasi Ligoninėje sumontuotu moderniausiu angiografu.

„Pacientų, kuriuos ištinka ūmus išeminis insultas, srautas kasmet auga. Vien pernai 83 pacientams atlikome ūmaus išeminio insulto gydymą. Tai rodo, kad negalime sustoti vietoje, atvirkščiai – tiesiog privalome žengti koja kojon su technologijomis ir pasitelkti visas įmanomas naujausias priemones, kurios leistų į gyvenimą grąžinti į mūsų Ligoninę dėl išeminio insulto patekusius pacientus“, – sako Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas gyd. Audrius Širvinskas.

Savo ruožtu, direktoriaus pavaduotoja klinikiniam darbui gyd. Tatjana Golubajeva pastebi, kad intervencinės radiologijos specialistai yra sukaupę visas reikalingas žinias ir įgiję reikiamą patirtį, tad įsigytas modernus įrenginys bus išnaudojamas pilnu pajėgumu gydant vis didesnės kokybės ir saugumo reikalavimus keliančias galvos smegenų kraujagyslių patologijas.

---

Papildoma informacija

Nuo 2014 m. sausio 1 dienos RVUL veikia insulto klasteris – insulto diagnostikos ir gydymo centras, t. y., organizacinė struktūra, apimanti įvairių sričių specialistus, veikianti 24 valandas per parą ir užtikrinanti ankstyvą insulto diagnostiką, pacientų atranką ir galimybę reperfuziniam gydymui (normalios kraujotakos atkūrimui galvos smegenų arterijose), tolimesnę ligonio priežiūrą ir gydymą. Aiškus teritorinis paskirstymas turi garantuoti, kad nelaimės užkluptas pacientas laiku pateks ten, kur gaus tinkamiausią gydymą. Tokį gydymą šiuo metu Lietuvoje gali suteikti specializuoti centrai, veikiantys Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninėse.

103 gyventojas žuvo, 181 patyrė traumų – tokią liūdną praėjusiais metais gaisruose nukentėjusiųjų asmenų statistiką pateikia ugniagesiai. Šildymo sezoną, kai gyventojai ima kūrenti krosnis ir naudoti elektrinius šildymo prietaisus, su nerimu pasitinka ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) medikai, sakantys, kad kasmet į Ligoninę patenka keliasdešimt nudegusių pacientų, dalis jų – patyrę gilius sužalojimus, sunkiai suderinamus su gyvybe.

Apie pirmąją pagalbą nudegusiems ir tokių pacientų gydymą RVUL – pokalbyje su Terminių traumų skyriaus vedėju gyd. Vytautu Vaitkumi.

Daktare, kokią pagalbą jokio medicininio išsilavinimo neturintis žmogus galėtų suteikti apdegusiam pacientui?

Visų pirma, norisi žmonėms priminti apie priemones, kurių nereikėtų imtis. Taigi, jokiu būdu nereikėtų bandyti žymius terminius nudegimus patyrusio žmogaus nurengti, nes taip tik dar labiau galite jam pakenkti. Šiukštu, nereikėtų naudoti aliejaus, tepalų ar kitokių priemonių, kurias dažnai mėgstama taikyti nudegus buityje, pavyzdžiui, prisilietus prie karštos viryklės, ar apsipylus karštais skysčiais. Jeigu patyrėte tokius nedidelius buitinius nudegimus, siūlau pašaldyti nudegusią vietą po tekančiu šaltu vandeniu 20 minučių – taip nudegimo gylį galima sumažinti 1 proc.

Tačiau, jei nudegusi vieta yra didesnė nei plaštakos dydžio, reikėtų sunerimti, kadangi tai reiškia, jog žmogus nudegė 1 proc. kūno. O jeigu nudegusi vieta tapo nejautri, tai – dar aiškesnis signalas, kad kaip įmanoma greičiau reikia pasiekti gydymo įstaigą.

Esant progai, noriu priminti, kad visai kitaip reikia elgtis, jeigu patyrėte cheminį nudegimą. Pavyzdžiui, jeigu apsipylėte cheminėmis medžiagomis, nesvarbu, skystomis, granulėmis ar kitokios rūšies, visų prima privalu nusirengti ir iš karto kruopščiai nusiprausti. Taip pat patariu jokiu būdu nebandyti tepti tepalų nuo nudegimų, įsivaizduojant, kad taip teikiama pirmoji pagalba. Atvirkščiai – medžiagos gali sureaguoti ir žala sveikatai gali būti dar didesnė.

Taip pat žinau, kad daugelis žmonių krosnių užkūrimui jau turi pasiruošę degaus skysčio. Tai, mano galva, viena didžiausių blogybių. Dažnai girdžiu pacientų, patenkančių į Terminių traumų skyrių, pasakojimus, kaip jie degaus skysčio pagalba bandė sustiprinti degimą, o viskas baigėsi rankoje sprogusiu buteliu ir pasekmėmis visam gyvenimui. Tad, jeigu naudojate tokį skystį, raginu mokytis iš svetimų klaidų ir tai daryti taip, kaip parašyta instrukcijoje.

Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip Ligoninėje pradedami gydyti nudegimus patyrę pacientai? Ar pirmosios valandos, dienos tokių pacientų gydyme „auksinės“?

Pacientui patekus į Ligoninę, pirmiausia vertiname traumos aplinkybes. Jeigu pas mus atvyksta pacientas, kuris nudegė gaisre ar sprogus dujoms, stebime, kokia plaučių būklė. Iš tiesų, negaliu nepaminėti, kad nudegus tokiomis aplinkybėmis, išgyvenamumo prognozė, deja, iškart svariai blogėja.

Taip, žmogus atvežtas pas mus gali būti sąmoningas, kalbėti ir, atrodytų, ligoninėje su medikų priežiūra jam turėtų gerėti, tačiau sprogimo metu žmogaus kūnui padaromi pažeidimai ne visada gali būti matomi plika akimi. „Griūties“, vykstančios tokią traumą patyrusio žmogaus viduje, pasekmės paaiškėja tik trečią ar ketvirtą parą.

Nereikėtų užmiršti, kad oda – pats didžiausias mūsų organas, svarbus daugeliui mūsų organizme vykstančių procesų. Per ją vyksta medžiagų apykaita, organizmas „aušinamas“, net tai, kur pasigamina vitaminas C, vitaminas D taip pat lemia oda, per odą mes net kvėpuojame. Be to, oda yra tarsi apsauginė siena nuo infekcijų, kuri, nudegus, griūna.

Taigi, darbas, kurį pirmosiomis valandomis, dienomis būtina atlikti – stabilizuoti terminius nudegimus patyrusio paciento būklę, „išvesti“ jį iš šoko ir imtis reikiamų priemonių dėl sužeidimo organizme sustojusių procesų atkūrimui. Tam stipriai nudegusius pacientus visuomet guldome į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, kur priežiūra, aparatūra – aukščiausio lygio, lygiavertė esančiai Vakarų šalyse.

Be to, džiaugiuosi, kad kovai su išaugančia infekcijų tikimybe RVUL turime platų ginklų arsenalą, t. y., visus antibiotikus, kokie tik egzistuoja, ir juos visus galime panaudoti gelbėdami gyvybes.

Net ir jokių sąsajų su medicina neturintys žmonės žino, kad nudegusiam žmogui prireikia odos persodinimo operacijos.

Dažnai girdžiu, kad žmonės odos persodinimo operacijas vertina taip paprastai. Na, tarsi, jei žmogus nudegė 80 proc. kūno, tai reikia paimti likusią dalį ir tiesiog persodinti, nieko negalvojant. Tačiau juk persodinama to paties nudegusio žmogaus oda – nuimamas viršutinis sluoksnis, o toje vietoje lieka žaizda, kurią vieni autoriai priskiria I laipsnio nudegimui, kiti – netgi II A laipsnio. Ir šias žaizdas taip pat reikia gydyti.

Taigi, įsivaizdavimas, kad persodinus odą, viskas iš esmės gerėja, nėra toks paprastai teisingas. Pati odos persodinimo operacija yra iš tiesų „traumatinė“, todėl pacientus galime operuoti tik stabilizavus bendrą būklę ir kai esame įsitikinę, kad ligonis „atlaikys“ pačią operaciją. Persodinta oda prigyja tik per 4-5 paras nuo operacijos, o donorinės odos paėmimo žaizda gyja dar apie 1 savaitę.

Medikų darbas nelengvas ir ta prasme, kad kasdien tenka vertinti, ar žmogui, patyrusiam tokią traumą, yra vilties išgyventi. Iš darbo praktikos tikriausiai galite pasakyti, kokie išgyvenamumo šansai, jei žmogus apdegė, tarkime, 40 proc., 50 proc. ar 60 proc. kūno?

Dideliu nudegimu laikomas nudegimas, siekiantis 10 proc., 40 proc. – laikomas kritiniu. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, tai, pavyzdžiui, nudegus abi kojas nudegimas siekia 18 proc.

Vertindami, ar žmogus išgyvens, analizuojame, koks nudegimo plotas, gylis, paciento amžius ir gretutiniai susirgimai (pavyzdžiui, jeigu pacientas serga cukralige ar bronchine astma, tai jo išgyvenamumo prognozė žymiai blogėja, nes tokiais atvejais žmonių imunitetas ir taip būna silpnesnis).

Mes Ligoninėje taikome visame pasaulyje naudojamą skalę, kuria remiamės vertindami kiekvieno paciento pasveikimo galimybes. Tarkime, jeigu 20-metis apdegė 50 proc. kūno – mirties tikimybė nuo 50 iki 60 proc., jei tokią dalį kūno apdegė 30-metis – nuo 60 iki 70 proc., jeigu 40-metis – nuo 70 iki 80 proc. Kuo vyresnis žmogus ir kuo didesnis nudegimo plotas ir gylis, galimybių išgelbėti pacientą mažėja.

Tiesa, tai nereiškia, kad mes – gydytojai – nuleidžiame rankas. Kovojame iki galo ir gana dažnai pagydome pacientus, kuriems pagal minėtą skalę prognozuota mirties tikimybė buvo 100 proc., ir kone kiekvieną savaitę išleidžiame į reabilitaciją besišypsančius pacientus, kurie buvo nudegę 30,40, 50 ar 60 proc. kūno, tačiau turiu pabrėžti, kad tie pacientai buvo „žvėriškai“ stiprios sveikatos ir turėjo organizme resursų atkurti užgesusius odos procesus.

Neslėpsiu, kad, gydant tokias traumas patyrusius pacientus, emocinis krūvis tikrai nemažas, jį atlaikyti sugeba ne visi kolegos. Matyt, tai lemia ir traumos sunkumas bei baisumas, ir tai, kad ypač dažnai jas patiria jauni žmonės, kuriems gyvenimas dar prieš akis.

Praktikoje, pavyzdžiui, turėjome tokį pacientą, kurio dar ir šiandien negaliu užmiršti. Žmogus apdegė galvos sritį. Dėjome milžiniškas pastangas jį gelbėdami, tarsi kokią dėlionę dėliodami po gabalėlį, nors žmogus neteko ausų, nosies, burnos. Tačiau paciento mums užduotas klausimas – „ar Jūs iš manęs tyčiojatės“ – iliustruoja, kokia trauma sunki ir pačiam pacientui. Tad, turime savyje turėti ne tik jėgos kovoti už žmogaus gyvybę, bet ir jėgos padrąsinti patį pacientą, ištiktą tokios nelaimės, kovoti už save patį.

RVUL – vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje. Tad, natūralu, kad terminius nudegimus patyrę pacientai pakliūva į Jūsų vadovaujamą skyrių, ypač sunkius nudegimus – visų pirmą į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Ar šiandien Ligoninėje turimos priemonės yra modernios, o gal žmonėms yra ko nerimauti?

Mūsų turima įranga moderni, lygiavertė naudojamai kitose pasaulio šalyse. Patys domimės naujausiais mokslo pasiekimais, domimės tuo, kas vyksta kitose šalyse, todėl įvertinę ir realiai išbandę naujoves, įrangą atnaujiname kasmet.

Taip pat čia dirba profesionali komanda. Kalbu tiek apie Terminių traumų skyriaus medikus, tiek apie Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus medikus, kurie sutelkę žinias ir patirtį, iš tiesų į gyvenimą grąžino ne vieną dešimtį stipriai nudegusių pacientų.

Vienas iš septynių – taip galima apibūdinti skubiosios medicinos gydytoją Paulių Uksą, nuo rugpjūčio gyvybes gelbėjantį viename didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriuje. Pirmosios tokios specializuotos laidos Lietuvoje gydytojas, paklaustas, kodėl nusprendė pasirinkti skubiąją mediciną, nė akimirkos nesuabejoja, nepaisant, kad ši specialybė viena sunkiausių, o atsakomybė milžiniška, ir sako, kad viskas paprasta – tai tiesiog noras prisidėti prie stebuklų, „auksinėmis valandomis“ vykstančių skubios pagalbos skyriuose.

Savo ruožtu, skubiosios medicinos gydytojų specialybės vienu iš „krikštatėvių“ pramintas ir naujų vėjų į visą parą pacientus priimančius skyrius Lietuvoje bandantis įpūsti RVUL Skubios medicinos centro vadovas prof. hab. med. dr. Pranas Šerpytis sveikina Vilniaus universiteto (VU) sprendimą viena iš skubiosios medicinos rezidentūros bazių paskirti RVUL.

„Tam, kad skubiosios medicinos gydytojai būtų paruošti gerai, reikalinga pati geriausia mokymosi bazė, kurioje būtų visos galimybės įgyti įvairiapusiškos, darbo realiomis sąlygomis patirties. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrius pasižymi didžiausiais skubios pagalbos reikalingų traumatologinių bei neurologinių pacientų srautu Vilniuje, taip pat čia plūsta itin gausus toksikologinių pacientų srautas bei dalis pacientų, kuriems reikalinga chirurginė pagalba. Tad sprendimas racionalus ir ateityje, rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus, duos neabejotiną naudą“, – sako prof., hab. dr. P. Šerpytis.

Ligoninės direktorius dr. Algimantas Pamerneckas poslinkius taip pat vertina teigiamai. „Labai džiaugiuosi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vadovybės sprendimu mūsų Ligoninę pasirinkti viena iš pagrindinių skubios medicinos rezidentūros bazių. To siekėme eilę metų, visada matėme būtinybę čia rengti skubios medicinos gydytojus. Beje, mūsų Skubios pagalbos skyriuje reikėtų įdarbinti apie keturiasdešimt skubios medicinos gydytojų, tik tuomet galėtume čia atsisakyti kitų specialybių gydytojų budėjimų. Puiku, kad pirmieji du gydytojai jau dirba. Iškart pajutome jų indėlį į mūsų komandą. Tikiu, kad sugebėsime sukurti visas pedagogikai reikalingas sąlygas. Džiugu, kad svariai prisidedame prie studijų Vilniaus universitete kokybės gerinimo“, – sako dr. A. Pamerneckas.

Tuo metu, vienas iš septynių Lietuvoje šiemet skubiosios medicinos rezidentūrą baigusių gyd. P. Uksas, pasakodamas apie pirmuosius darbo viename didžiausių šalyje skubios pagalbos centrų įspūdžius, pabrėžia, kad pagrindinė šio skyriaus stiprybė – profesionali, į paciento problemas susikoncentravusi komanda. Daugiau apie tai – pokalbyje.

Skubi medicina – viena sunkiausių specialybių, kodėl būtent ji?

Medicinoje tikriausiai nėra nė vienos specializacijos, nė vienos krypties ar srities, kuri nebūtų įdomi, o pats pasirinkimas greičiausiai yra nulemtas žmogiškųjų, asmeninių savybių. Aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs, kasdien besigilinančio į vienos kažkurios specialybės ligų simptomatiką. Tai, matyt, ir yra tas atsakymas, kodėl skubioji medicina ir, kodėl aš.

Iš tikrųjų, faktas, jog niekada nežinai, kada ir kokios būklės pacientas atvyks į Skubios pagalbos skyrių, kokį iššūkį tau kaip gydytojui, kaip žmogui dėl to teks priimti, ir galimybė būti tuo pirmuoju, nuo kurio, paprastai tariant, priklauso paciento tolimesnė ateitis, ir yra kertiniai dalykai, kuriantys skubiosios medicinos žavesį.

Tam, kad iš tiesų būtų aišku, apie ką kalbu, tai, pavyzdžiui, politraumos atveju – auksinė pirma valanda Skubios pagalbos skyriuje, sepsio atveju – ta pati pirma auksinė valanda, nuo kurios metu atliktų veiksmų, t. y., pradinės diagnostikos, paciento stabilizavimo, priklauso, koks bus tolimesnis paciento kelias. Ir visa tai vyksta čia, Skubios pagalbos skyriuje. Taigi, teikdamas skubią pagalbą pajunti, koks didelis tavo indėlis į paciento tolimesnį gydymą, sveikimą ir išgyvenamumą iš tiesų yra, kokios svarbios tos žinios ir įgūdžiai, įgyti per 5-erius rezidentūros metus.

Be to, kadangi skubios medicinos gydytojai turi pakankamai ne tik klinikinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, manipuliacijų skaičius, kurias gydytojas gali atlikti dirbdamas Skubios pagalbos skyriuje, yra labai didelis. T. y., visos trauminės repozicijos, tam tikros chirurginės intervencijos, taip pat dalis tų intervencijų, kurias atlieka gydytojai anesteziologai-reanimatologai, kaip, pavyzdžiui, centrinės venos punkcija, intubacija, dirbtinė plaučių ventiliacija ir kt. Tai reiškia, kad dirbdamas čia pasitelki ne tik visas savo sukauptas žinias, bet daug gali padaryti rankomis. Tokios galimybės taip pat yra ne mažiau svarbios kiekvienam profesionalui.

Kalbant apie savybes, koks gydytojas turėtų būti tas idealus skubią pagalbą teikiantis kiekvienam žmogui? Nes tikriausiai ne kiekvienas galėtų, pavadinkime, išlikti tokiomis sąlygomis?

Privalai būti lankstus, atviras, priimantis naujoves, taip pat kritiškas tiek sau, tiek pacientams, tiek personalui, kuris dirba su tavimi, bet svarbiausia – privalai būti komandos žmogumi. Iš tiesų, nepaisant to, koks tu geras gydytojas individualiai bebūtum, be komandos Skubios pagalbos skyriuje kalnų nenuversi.

Neabejotinai, skubios medicinos gydytojas privalo būti komandos lyderis, bet juo įmanoma būti tik tada, kai yra komanda. Kalbu tiek apie valytoją, tiek apie slaugytoją ar jos padėjėją, tiek apie visus kitus gydytojus, kurie yra šalia tavęs ir kaip konsultantai, ir kaip pagalba tau.

Taigi, komunikabilumas, taktiškumas, racionalumas taip pat yra tos savybės, be kurių, siekdamas geriausių rezultatų, skubioje medicinoje neišsiversi. Juolab, kad ir pacientai tikisi tokių gydytojų, kurie ne tik sugebės suteikti pagalbą, bet ir sugebės įsiklausyti, išgirsti, tad ir santykyje su pacientu komunikacija, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje, turi didelę reikšmę.

Turiu omenyje tai, kad, jeigu su pacientu bendrausi nekorektiškai, nemandagiai, tai 5 ar 10 minučių turinti trukti konsultacija pailgės dvigubai, o galutiniu rezultatu patenkintų nebus. Tai ypač aktualu, kalbant apie pacientus, kurie dažnai net neturėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Taip, turiu pripažinti, kad išlaikyti šaltus nervus ir viltį kuriančią šypseną būna sunku, nes juk kiekvienas medikas yra toks pat žmogus, jaučiantis ir nuovargį, išgyvenantis, kai nesiseka, ir turintis asmeninį gyvenimą bei tą pačią nuobodžią rutiną, kaip ir bet kuris pacientas, pavyzdžiui, besiskundžiantis lėtiniu nugaros skausmu jau kokius 15 metų, bet nusprendęs pagalbos ieškoti būtent šiandien, 4 valandą nakties, Skubios pagalbos skyriuje. O tokių situacijų, deja, būna. Ir paciento kaltinti dėl to negali, nes juk jo problemos, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, tuo metu jam yra pačios svarbiausios. Matyt, būtent dėl to bandymai paaiškinti, kad šeimos gydytojo institucija jam šiuo klausimu tikrai yra pajėgi padėti, ne visada būna sėkmingi.

RVUL visai neseniai patvirtinta viena iš skubios medicinos rezidentūros bazių. Tai tikriausiai svarbus žingsnis kalbant apie šios specialybės gydytojų gretų auginimą Lietuvoje, kuri iš tiesų žengia pirmuosius žingsnius. Koks turėtų būti tas rezultatas, kitaip tariant, kas turėtų pasikeisti pacientui, kai bus užauginta skubios medicinos gydytojų karta? Arba ko tikėtis kiekvienam potencialiam Jūsų pacientui?

Kai Lietuva „startavo“ su skubia medicina, visi kėlė klausimą – kokia nauda iš to, argumentuodami, jog vienas skubios medicinos gydytojas vis tiek tokių milžiniškų srautų aprėpti nebus pajėgus. Lygiai tie patys klausimai ir tos pačios abejonės, ar gali vienas skubios medicinos gydytojas būti geresnis nei 4 atskirų sričių specialistai, buvo išreikštos amerikiečiams, dar prieš 50 metų pradėjusiems rengti šios specialybės medikus.

Norisi pasakyti, kad taip lyginti ir tarsi ant svarstyklių pusių dėlioti iš tikrųjų nereikėtų, nes mes – skubios medicinos gydytojai – nesame nei geresni, nei blogesni už kelis skirtingų sričių specialistus, bet mes galime suteikti tas pačias paslaugas ūmių susirgimų atveju. Kitaip tariant, aš nesu geresnis specialistas už neurologą, bet aš esu tiek pat geras specialistas neurologijoje, kalbant apie ūmią neurologinę simptomatiką, lygiai taip kalbant apie kitas sritis – ūmius kardiologinius, chirurginius ir kitus greitos pagalbos reikalaujančius susirgimus.

Taigi, realus skirtumas, kurį turėtų pajusti pacientai – trumpesnis laikas iki preliminarios arba galutinės diagnozės nustatymo. Pavyzdžiui, į Skubios pagalbos skyrių atvykęs vyresnio amžiaus žmogus, kuris, tarkime, yra persirgęs infarktu, jam svaigsta galva, skundžiasi aukštu kraujospūdžiu ir pilvo skausmais, būtų apžiūrėtas skubiosios medicinos gydytojo ir nereikėtų konsultuoti keliems skirtingų specialybių gydytojams. Tais atvejais, kai tyrimų rezultatai leidžia, neįžvelgiame jokių rimtesnių pavojų, galime išleisti pacientą gydytis ambulatoriškai. Savaime aišku, tai leistų sutrumpinti laiką iki diagnozės nustatymo ir kartu leistų gydytojams specialistams daugiau laiko Skubios pagalbos skyriuje skirti pacientams, kuriems iš tiesų tos specializuotos pagalbos reikia.

Reziumuojant, augant skubiosios medicinos gydytojų gretoms ir prisidedant rezidentams, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrius, kuris, pagal pacientų srautus, yra vienas didžiausių Baltijos šalyse, įgaus naują veidą, o, svarbiausia, problema, dėl kurios dažniausiai skundžiasi pacientai – ilgas laikas iki diagnozės nustatymo – bus išspręsta.

RVUL – vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje. Pirmieji įspūdžiai čia dirbant gydytoju?

Pacientų srautas skiriasi, lyginant su kitomis ligoninėmis, kuriose teko dirbti: pacientai žymiai jaunesni, svariai didesnis traumuotų pacientų srautas, kai per parą – virš 100 traumų, tarp kurių ir ypač rimtos politraumos.

Iš tiesų, ūmūs sužalojimai yra dažniausia mirties priežastis jauname amžiuje. Reiškia, kad juos dažniausiai patiria sveiki žmonės, todėl atsakomybė, kurią prisiimi, milžiniška. Tampi atsakingu už jų išgyvenamumą ir gyvenimo kokybę visą likusį gyvenimą. Bet, matyt, tas noras padėti, prisidėti tomis „auksinėmis“ valandomis ir yra stipresnis, praaugantis krentančią atsakomybę.

Įspūdžiai geri, Skubios pagalbos skyrius stiprus, turime pakankamai medikamentų, priemonių, geras sąlygas teikti intensyvią terapiją Skubios pagalbos skyriuje. Be to, šiuo metu vienas gydytojas nuolat dirba tiek reanimacinėje, tiek stebėjimo palatose, o tai reiškia didesnį dėmesį pacientams.

O kalbant apie atsakomybę, kurią tenka prisiimti, ir emocijas?

Emocijos būna visokios, nes būna situacijų, kai atrodo padarai viską, kas įmanoma ir gal net daugiau, tačiau vis tiek nepasiseka, būna, kai viskas klostosi tiesiog gerai ir džiaugiesi „akyse atsigaunančiais“ pacientais. Taip, būna ir nusivylimas, nerimas, baimės, bet, kuo labai noriu pasidžiaugti šiame Skubios pagalbos skyriuje, tai tuo, jog gali atsiremti į kolegas. Tokį komandinį visų Ligoninės skyrių darbą galėčiau įvardinti pagrindine stiprybe. Visi supranta, kad nesvarbu, kas tau patinka ar nepatinka, tu ateini dirbti dėl paciento ir tą visą laiką darbe tu būni tik dėl jo su tikslu kuo greičiau išspręsti žmogaus problemas, palengvinti skausmą ir pan.

Taip pat medicininis personalas Skubios pagalbos skyriuje yra labai profesionalus, slaugytojos yra įgijusios milžinišką patirtį dirbant su sunkiais pacientais, komanda šiame skyriuje yra ypač stipri – tai palieka didelį įspūdį.

Dažnai skubios pagalbos skyriai – vietos, kur pacientai turėtų gauti būtinąją pagalbą. Bet ar visuomet jie čia atvyksta tikrai to?

Išties, į Skubios pagalbos skyrių pacientai turėtų kreiptis, kai jų gyvybei gresia pavojus arba grėsmė reali nepradėjus teikti pagalbos per trumpą laiką. Ir čia susiduriame su itin opia problema, kad dauguma pacientų, ypač privačių klinikų, t. y., tų mažų šeimos gydytojų centrų, nežino, kur jie turėtų kreiptis, kai, pavyzdžiui, yra peršalę, bet tarsi žino, kaip gydytis, galvoja, kad jiems nereikia gydymo antibiotikais, nes juk ką tik vaikas sirgo kažkokia virusine infekcija ir, tikėtina, kad tai tas pats, bet jiems reikalingas nedarbingumas, nes jie, tarkime, dirba mokykloje, darželyje, kur ypač glaudus kontaktas su kitais asmenimis, ir jie tiesiog negali fiziškai būti darbo vietoje dėl kitų saugumo. Tokie žmonės, tikėdamiesi gauti nedarbingumo pažymėjimą, ir tiesiog pasikalbėti, ar savarankiškai gydydamiesi jie viską daro teisingai, tiesiog renkasi paprasčiausią būdą – atkeliauja į Skubios pagalbos skyrių.

Iš to peršasi išvada, jog žmonių žinojimo, kur tokios pagalbos reikėtų ieškoti, kai poliklinikos, prie kurių pacientai yra prisiregistravę, nedirba, trūksta. Dauguma vilniečių, jų paklausus, tikriausiai nustebtų, kad, pavyzdžiui, Centro poliklinika turi budinčią šeimos gydytojų tarnybą, kur visą parą žmonės, priklausantys šiai poliklinikai, gali kreiptis pagalbos, nes tie budintys gydytojai perima to, pavadinkime, standartinio šeimos gydytojo funkcijas nakties, savaitgalių ar švenčių dienomis. Panaši praktika taikoma daugelyje pasaulio šalių, kai yra ne tik skubios pagalbos skyriai tokie, kaip jie suprantami Lietuvoje, o greta jų yra ir tokie visą parą pagalbą teikiantys skyriai, kuriuose ir dirba būtent šeimos gydytojo kompetencijas turintys medikai.

Tiek iš pastarojo laikotarpio, tiek iš rezidentūros ciklų patirties tikriausiai galite kažką pasakyti būsimiems kolegoms?

Tikriausiai verta paminėti, kad pagrindinė skubiosios medicinos rezidentūros bazė užsienyje, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, kur teko stažuotis, būna ta bazė, kuri yra politraumų centras.

Taigi, norisi pasakyti, kad geresnės „trauminės“ bazės rezidentai Lietuvoje tikrai neras. Taip pat garantuoju galimybę išmokti dirbi ypatingomis stresinėmis sąlygomis, kai, pavyzdžiui, vienu metu iš eismo įvykio atveža 4 sunkius politraumas patyrusius pacientus. Taigi, iššūkių čia tikrai nepritrūks.

Susižaloti plaštaką, netekti piršto ar net kelių, susižeisti kojas ar kitas kūno vietas – tuo rizikuoja kiekvienas buityje besinaudojantis kampiniu šlifuokliu. Šis įrankis, pasak gamintojų, skirtas pjauti akmenį, metalą, betoną, plyteles, mūrą ar net asfaltą. Vis dėlto, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus medikai sako, kad lietuviai yra atradę ir dar vieną kampinio šlifuoklio paskirtį – medžiui pjauti, o po nesėkmingų bandymų, deja, ne vienam „auksarankiui“ tenka gultis ant operacinio stalo.

„Ištisus metus gelbstime kampiniu šlifuokliu, liaudyje pramintu „bulgarke“, susižalojusius pacientus, pasitelkiame naujausias priemones, kad išsaugotume sužalotus pirštus, plaštakos funkciją. Visų į mūsų rankas patekusių pacientų paaiškinimai, kaip įvyko trauma, atrodytų, iš klaidingo vadovėlio: vienas pasakoja pjovęs medžio atraižas šiltnamyje auginamiems augalams paremti, kitas – sumanęs malkoms supjauti turėtus nestorus medgalius. Ir taip dar koks trisdešimt būdų, kaip ne pagal paskirtį naudoti įrankį“, – apie praktikoje pasitaikančius atvejus pasakoja RVUL ortopedas traumatologas, plaštakos chirurgas Simonas Sereika.

Gydytojas pastebi, kad, pagrindinė priežastis, kodėl šis prietaisas toks populiarus, ta, kad prie jo itin paprasta primontuoti medžiui pjauti skirtą diską. „Išties, gerai, kai tą patį įrankį gali panaudoti įvairiems darbams, ne vienam namuose ar sodyboje kaime toks universalus prietaisas praverstų, tačiau tik tuo atveju, kai nerizikuoji savo sveikata. Juk kiekvienas gerai pasvarstytų, ar naudoti įrankį, jeigu žinotų, kad dėl jo neteks piršto ir liks traumuotas visam gyvenimui“, – sako gyd. S. Sereika.

RVUL Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus medikai stebisi ir internete plintančiais aukštųjų mokyklų parengtais mokomaisiais siužetais. Jų herojai – studentai, demonstruojantys, kaip, pasinaudojant kampiniu šlifuokliu, medinės paletės virsta patogiais lauko baldais.

Gydytojų teigimu, tokie mokomieji siužetai turėtų būti rengiami atsakingiau, įvertinus, kad įrankių naudojimas ne pagal jų paskirtį gali kainuoti sveikatą. Tad norinčius ir mėgstančius „meistrauti“ namie RVUL medikai ragina atkreipti dėmesį į gamintojų rekomendacijas, o internete plintančius mokomuosius vaizdo įrašus vertinti kritiškai.

„Raginu mokytis iš svetimų, o ne iš savų klaidų ir neužmiršti, kad kampinis šlifuoklis gali būti naudojamas metalui, mūrui, plytelėms pjaustyti, bet jokiu būdu ne medžiui. Taip išvengsite ne tik pavojaus sau, bet ir aplinkiniams, pavyzdžiui, vaikams. Iš tiesų, dažnai atsitinka ir taip, kad, pjaunant medį, dėl didelės prietaiso jėgos įrankis krenta iš rankų ir atšokęs gali sužeisti ne tik patį dirbantįjį, bet ir aplink esančius žmones“, – būti dėmesingais ragina gydytojas.