RVUL

Šiandien gautas Lietuvos kariuomenės įspėjimas apie oro pavojų buvo rimtas iššūkis visoms šalies institucijoms, o ypač – gydymo įstaigoms. Užtikriname, kad visi mūsų ligoninės pacientai šiuo metu yra saugūs, įstaiga dirba įprastu režimu. Tačiau suprasdami visuomenės ir žiniasklaidos susirūpinimą, norime paaiškinti situaciją ir veiksmus, kurių buvo imtasi.

Gydymo įstaigos specifika skiriasi nuo tradicinių civilinės saugos objektų: mes negalime akimirksniu evakuoti reanimacijoje esančių pacientų ar nutraukti pradėtų chirurginių operacijų, nes tai keltų tiesioginę grėsmę pacientų gyvybei. Todėl gavus signalą, nedelsiant buvo sušaukta ligoninės Ekstremalių situacijų valdymo grupė situacijai įvertinti.

Buvo priimtas sprendimas tęsti darbą Skubiosios pagalbos skyriuje, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose ir operacinėse, nes šių paslaugų stabdymas sunkių būklių pacientams turi didžiulę riziką. Stacionarinių skyrių personalui buvo nurodyta pacientus išvesti iš palatų į saugesnes pastato vietas – vidinius koridorius, toliau nuo langų.

Nors oro pavojus buvo greitai atšauktas, šiandieninis incidentas mums yra rimta pamoka. Nuolat sistemingai dirbame ruošiantis ekstremalioms situacijoms ir jau šiandien inicijuojame vidinį algoritmų peržiūrėjimą, detaliai analizuojame situaciją ir rengiame konkrečias rekomendacijas, skirtas darbuotojams ir pacientams. Glaudžiai bendradarbiaujame su atsakingomis šalies institucijomis, kad bendromis pastangomis sukurtume ir ištobulintume specifinius, būtent ligoninių poreikiams pritaikytus civilinės saugos algoritmus.

Šiandien vyko oficialus Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus atidarymas, kuriame dalyvavo Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, sveikatos apsaugos ministrė dr. Marija Jakubauskienė, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje patarėja ekonomikos klausimais Lina Vatėnaitė, Prezidento patarėja sveikatos apsaugos klausimais prof. Sonata Jarmalaitė, LR seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Lina Šukytė-Korsakė, didžiųjų ligoninių ir įvairių įstaigų atstovai. Svečiai apžiūrėjo atnaujintą skyriaus infrastruktūrą, susipažino su naujausios kartos medicinine įranga, skirta sunkiausių būklių pacientų stebėjimui ir gydymui, išgirdo gydymo įstaigos specialistų įžvalgas apie įvykusius pokyčius.

„Skubios pagalbos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių modernizavimas yra vienas svarbiausių žingsnių kiekvienai gydymo įstaigai, nes būtent čia prasideda paciento kelias. Per metus reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje suteikiama viltis tūkstančiams pacientų, taip pat jų šeimoms ir artimiesiems, o darbas ir priežiūra vyksta visą parą, septynias dienas per savaitę. Todėl šiame skyriuje būtina aukščiausio lygio įranga, profesionalumas ir patogios darbo sąlygos“, – teigia oficialioje ceremonijoje dalyvavusi sveikatos apsaugos ministrė dr. M. Jakubauskienė.

Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas taip pat džiaugėsi kryptinga ligoninės infrastruktūros atnaujinimo programa: „Skyriaus atnaujinimas reikšmingai padės pacientams dažnai lemtingomis pirmosiomis jų atvykimo valandomis. Taip pat nauja infrastruktūra leis darbuotojams dirbti dar patogesnėmis ir geresnėmis sąlygomis.“

Svečius renovuotame Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (RITS) pasitikusi įstaigos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė pabrėžė, kad šio skyriaus modernizacija yra dar vienas svarbus pastarųjų metų sveikatos sistemos infrastruktūros atnaujinimas, šalia jau įvykdytos Skubiosios pagalbos skyriaus renovacijos. Pasikeitimai labiausiai orientuoti į pacientų ir personalo aplinkos pritaikymą šių dienų poreikiams, kad ji būtų ergonomiška ir atitiktų teisės aktų nuostatas bei higienos reikalavimus.

„Atnaujinta daugiau nei 2,9 tūkst. kv. m. ploto. Buvusios skyriaus erdvės perplanuotos, racionaliau išdėstant palatų ir stebėjimo postų zonas bei jose naudojamą įrangą, medicininių priemonių paruošimo ir saugojimo patalpas. Pilnai išpildyti ir infekcijų kontrolės reikalavimai, nuo šiuolaikinių patikimų inžinerinių sprendimų iki personalo aprūpinimo darbo rūbais naudojant informacinių technologijų sprendimus ir „išmaniąsias“ drabužių spintas. Skyriuje įrengus 8 izoliacines palatas su sumažintu slėgiu, atsirado daugiau galimybių taikyti izoliavimo priemones.

Vykdant modernizavimo projektą, taip pat atnaujintos ir išplėstos intensyvaus stebėjimo palatos, sutvarkytos personalo rūbinės ir higienos patalpos, renovuoti visi gydytojų ir slaugos personalo darbo kabinetai bei poilsio kambariai“, – pasakojo dr. J. Kutkauskienė.

Įstaigos vadovė pabrėžė, kad intensyviojoje terapijoje kiekviena minutė bei aplinkos saugumas gali būti lemtingi, todėl skyriuje sutelkta aukščiausio lygio specialistų komanda ir technologijos. Per metus čia gydoma daugiau nei 2000 itin sunkios būklės pacientų, todėl atnaujinta aplinka ir moderni įranga leis užtikrinti dar aukštesnį gydymo efektyvumą, spartesnį reagavimą į paciento būklės pokyčius bei saugesnę priežiūrą.

„Modernizacija ir inovatyvūs sprendimai ne mažiau svarbūs ir mūsų personalui. Sukurtos ergonomiškos, technologiškai pažangios darbo vietos ir patikimi komunikacijos kanalai mažina darbuotojų įtampą ir leidžia dėmesį sutelkti į tai, kas svarbiausia – profesionalią pagalbą žmogui, kai jos labiausiai reikia. Tad renovacija – tai investicija ne tik į technologijas, bet ir į personalą – į jų darbo sąlygas, motyvaciją ir kasdienį pasitenkinimą“, – sakė dr. J. Kutkauskienė.

RVUL Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas prof. Saulius Vosylius džiaugėsi, kad skyrius tapo vienu iš moderniausių Lietuvoje: „RITS glaudžiai susijęs su Skubiosios pagalbos skyriumi, operacinėmis, kitais klinikiniais skyriais, laboratorija. Nuo šio skyriaus pajėgumų priklauso, kiek sudėtingų operacijų gali būti atlikta, kiek sudėtingos būklės pacientų gali gauti intensyvią terapiją ir priežiūrą. Džiugu, kad po renovacijos lovų skaičius išaugo iki 34, todėl galime suteikti pagalbą daugiau pacientų, greičiau reaguoti į staigius jų būklės pokyčius, užtikrinti saugesnę ir sklandesnę gydymo eigą. Moderni įranga ir atnaujintos darbo erdvės mūsų komandai leidžia dirbti efektyviau ir priimti tinkamus sprendimus per trumpesnį laiką.“

Kompleksinė RITS renovacija užbaigė RVUL 2023 m. pradėtą įgyvendinti investicinį projektą „Skubios pagalbos skyriaus ir Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus infrastruktūros modernizavimas“, kuris finansuojamas ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis“. Skubiosios pagalbos skyriaus ir RITS infrastruktūros modernizavimui bendrai skirtos investicijos siekia 18,4 mln. eurų. Patarėja ekonomikos klausimais Europos Komisijos atstovybėje Lina Vatėnaitė, oficialioje RITS atidarymo ceremonijoje pakviesta perkirpti simbolinę juostelę, pabrėžė reikšmingą Europos Sąjungos investicijų kuriamą pokytį būtent viešajame sveikatos sektoriuje: „Šiandien matome, kaip Europos Sąjungos parama – planas „Naujos kartos Lietuva“ – virsta apčiuopiamais rezultatais: modernizuota infrastruktūra, geresnėmis sąlygomis medikams ir, svarbiausia, kokybiškesne pagalba pacientams. Sveikatos apsauga yra vienas iš kertinių Europos socialinio modelio elementų. Todėl Europos Sąjunga, pasitelkdama Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, remia valstybes nares stiprinant jų sveikatos sistemas – kad jos būtų ne tik pajėgios reaguoti į krizes, bet ir užtikrintų aukštos kokybės paslaugas piliečiams kasdien.“

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas dėl ankstyvosios pagalbos paslaugos teikimo asmeniui, turinčiam akivaizdžių negalios požymių, iki jam dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, ir (ar) jo šeimos nariams, pasitelkiant nevyriausybines organizacijas, 2024 m. buvo pradėta teikti ir išbandoma ankstyvosios pagalbos paslauga. Šia paslauga siekiama, kad asmenis, atsidūrusius krizinėje situacijoje dėl galimos negalios, laiku pasiektų reikalinga ankstyvoji pagalba.

2026 m. toliau tęsiamas šios paslaugos teikimas, 7 asociacijos pasirinko įgyvendinti ankstyvosios pagalbos teikimo asmeniui, turinčiam akivaizdžių negalios požymių, iki jam dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, ir (ar) jo šeimos nariams, veiklą. Į nurodytas asociacijas gali kreiptis asmenys, turintys akivaizdžių negalios požymių, iki jiems dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis (toliau – asmuo, turintis negalios požymių), ir (ar) jų šeimos nariai.

Vykdant ankstyvosios pagalbos paslaugos teikimo veiklą, teikiamos šios paslaugos:

• asmens, turinčio negalios požymių, ir (ar) jo šeimos narių informavimas (konsultavimas);
• emocinė ir (ar) psichologinė pagalba;
• atstovavimas.

Kaip teikiamos ankstyvosios pagalbos paslaugos?

• Ankstyvosios pagalbos paslauga vienam asmeniui, turinčiam negalios požymių, ir (ar) jo šeimos nariams teikiama pagal poreikį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius iki neįgalumo ar dalyvumo lygio nustatymo ir ne ilgiau kaip 12 mėnesių po neįgalumo ar dalyvumo lygio nustatymo.
• Kiekvienam paslaugos gavėjui suteikiamos ne mažiau kaip 2 paslaugos (kartai) per visą paslaugos teikimo laikotarpį.
• Paslaugos teikiamos nemokamai, įgyvendinant Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros finansuojamus 2026 m. Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektus.

2026 m. Ankstyvosios pagalbos paslaugas asmenims, turintiems akivaizdžių negalios požymių, iki jiems dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, ir (ar) jo šeimos nariams teikiančios asociacijos

Pastaba: dėl ankstyvosios pagalbos gavimo į nurodytas asociacijas gali kreiptis asmenys, turintys akivaizdžių negalios požymių, iki jiems dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvumo lygis, ir (ar) jų šeimos nariai. Ankstyvosios pagalbos paslauga vienam asmeniui teikiama pagal poreikį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius iki neįgalumo ar dalyvumo lygio nustatymo ir ne ilgiau kaip 12 mėnesių po neįgalumo ar dalyvumo lygio nustatymo. Kiekvienam paslaugos gavėjui suteikiamos ne mažiau kaip 2 paslaugos (kartai) per visą paslaugos teikimo laikotarpį. Viena paslauga laikoma ankstyvosios pagalbos gavėjui ar grupei ankstyvosios pagalbos gavėjų vienu kartu suteikta paslauga, nepriklausomai nuo trukmės, turinio ar paslaugos teikimo būdo. Paslaugos teikiamos nemokamai, įgyvendinant Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamus 2026 m. Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektus.

Šį savaitgalį meteorologai prognozuoja ypač žemą oro temperatūrą, todėl svarbu pasirūpinti savo ir savo artimųjų sveikata bei saugumu. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Terminių traumų skyriaus gydytoja ortopedė traumatologė Indrė Kuropatkinaitė-Vaitekūnė įspėja, kad šalčio pasekmės gali būti labai skaudžios – nuo galūnių amputacijos iki bendro organizmo atšalimo, galinčio baigtis net ir mirtimi. Specialistės klausiame, kaip atpažinti nušalimo požymius, kada būtina kreiptis į medikus, ką daryti nušalus ir ko tikrai negalima daryti. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad nušalti gali kiekvienas – ne tik benamiai ar rizikingų įpročių turintys žmonės, o ypač pažeidžiami yra senoliai bei vaikai.

Kokie būna nušalimai?

Šalčio poveikis žmogui gali pasireikšti įvairiomis formomis: bendru organizmo atšalimu (hipotermija), odos pažeidimais dėl šalčio (nuožvarbomis), taip pat galūnių nušalimais. Kai kuriems žmonėms atsiranda ir padidėjęs jautrumas šalčiui, vadinamoji šalčio alergija, arba Raynaud fenomenas – tai laikina reakcija į šaltį, kai staiga pabąla vienas ar keli pirštai, atsiranda skausmas ar jutimo sutrikimų. Dažniausiai nušąla tos kūno dalys, kurios yra labiausiai atviros ar prasčiau aprūpinamos krauju – pirštai, ypač jų galiukai, pėdos, ausys, nosis ir veidas.

Kurie nušalimai pavojingiausi? Kaip juos atpažinti?

Visi nušalimai kelia grėsmę sveikatai, nes sunkiais atvejais gali baigtis galūnių amputacija. Tačiau didžiausią pavojų gyvybei kelia hipotermija – bendras organizmo atšalimas, kai žmogaus kūno temperatūra nukrenta žemiau 35 °C. Hipotermija dažniausiai ištinka ilgai būnant šaltyje, sušlapus, esant stipriam vėjui ar netinkamai apsirengus. Riziką didina ir alkoholio vartojimas, fizinis išsekimas. Bendro organizmo atšalimo požymiai – stiprus drebulys, mieguistumas, vangumas, kalbos sutrikimai, išblyškusi oda. Vėliau gali pasireikšti koordinacijos stoka, sąmonės praradimas ir širdies veiklos sutrikimai. Sunki hipotermija kelia tiesioginę grėsmę gyvybei, todėl tokiais atvejais būtina skubi medicininė pagalba.

Kalbant apie odos ar galūnių nušalimus, pradinėse stadijose šalčio paveiktos vietos tampa labai šaltos, parausta, vėliau gali pabalti ir prarasti jautrumą. Jei oda sukietėja, tampa pilkšva, atsiranda pūslės ar visiškas nejautrumas, tai rodo rimtą pažeidimą. Į gydytojus reikėtų kreiptis, jei atsiranda skausmas, tirpimas, patinimas, odos spalvos pakitimai, sumažėjęs jautrumas ar pūslės, pripildytos skysčio ar kraujo.

Kaip suteikti pirmąją pagalbą nušalus?

Pajutus, kad kuri nors kūno dalis šąla, ją reikėtų šildyti kūno šiluma – savo ar šalia esančio žmogaus. Pavyzdžiui, plaštakas galima laikyti pažastyse. Jei sušalo pėdos, nusiaukite batus ir kojines, o pėdas uždėkite ant kito asmens kūno. Veidą šildykite delnais, netrindami odos. Pažeistą vietą galima merkti į drungną, kambario temperatūros vandenį, arba pridengti vilnoniu audiniu. Rekomenduojama gerti šiltus gėrimus, bet šiukštu ne alkoholį. Jei būklė negerėja, būtina kreiptis į gydytojus.

Ko daryti negalima?

Negalima trinti ar masažuoti nušalusių vietų, nes tai gali dar labiau pažeisti audinius. Jokiu būdu neglauskite sušalusios galūnės prie labai karštų šaltinių ar nedėkite šildyklės ant pažeistos vietos. Taip pat nereikėtų trinti sniegu ar merkti į labai karštą ar šaltą vandenį. Siekdami sušilti, nevartokite alkoholio ar nesigriebkite cigaretės. Alkoholis išplečia kraujagysles ir taip dar daugiau kūno šilumos atiduodama aplinkai, o rūkymas blogina kraujotaką galūnėse. Svarbu vengti pakartotinio sušalimo po sušildymo, nes tai gali dar labiau pakenkti audiniams.

Kaip apsisaugoti nuo nušalimų?

Einant į lauką svarbu rengtis sluoksniais, rinktis vilnonius ar sintetinius drabužius, kurie išlaiko šilumą net sudrėkę. Geriausias sluoksniavimas būtų toks: pirma – drėgmę šalinantis sluoksnis (pvz., sintetiniai termoapatiniai), antra – šildantis (pvz., vilnonis megztinis ar flisinis džemperis), trečia – nuo vėjo ir lietaus saugantis sluoksnis (neperšlampamo ir neperpučiamo audinio striukė). Medvilniniai rūbai sugeria prakaitą, bet jo neišgarina, todėl ilgai lieka šlapi ir greitai atšaldo kūną. Vadinasi, pirmajam sluoksniui medvilniniai marškinėliai netinka. Be abejo, šaltu oru būtina kepurė, šalikas, pirštinės, šiltos kojinės ir žieminiai batai.

Lauke rekomenduojama nevartoti alkoholio, nerūkyti, atviras odos vietas patepti riebesniu kremu, daugiau judėti, o per ypač didelį speigą apskritai likti namuose. Dažnai manoma, kad nušalimai gresia tik benamiams ar žalingų įpročių turintiems žmonėms. Iš tiesų, esant šalčiui, vėjui ir drėgmei, nušalti gali kiekvienas, ypač vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės.

Jau ketvirtus metus iš eilės mūsų ligoninėje vyksta kalėdinių dekoracijų konkursas. Pradėjome nuo gražiausių kalėdinių durų rinkimų, o vėliau puošimosi varžytuvės įgijo pagreitį ir pamažu tapo laukiamu metų įvykiu ir organizacinės kultūros dalimi. Su kiekvienais metais RVUL komandos kūrybiškumas ir fantazija dekoruojant ligoninės erdves kalėdiniu laikotarpiu stebina vis labiau. Vienos dekoracijos paperka savo šmaikštumu, kitos – darbuotojų rankomis sukurta estetika, kai kurie kūriniai nė kiek nenusileidžia profesionalių interjero dekoratorių darbams. Papuoštos ligoninės erdvės džiugina ir mūsų pacientus, kuriems šventes tenka praleisti ligoninėje – šis konkursas visiems leidžia pajusti bent dalelę tos kalėdinės dvasios, kuri gražiausių žiemos švenčių laukimą padaro ypatingą.

Kviečiame pasižvalgyti po šiemetinio RVUL kalėdinių dekoracijų konkurso „Kvepia Kalėdomis…“ fotogaleriją!

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje prasideda naujas didelis įstaigos infrastruktūros modernizavimo projektas – seniausiojo, dar 1991 m. pastatyto, C korpuso renovacija. Į suplanuotus rangos darbus įeina Operacinio anesteziologijos skyriaus senųjų operacinių bei C korpuso 1-ojo aukšto patalpų atnaujinimas. Kviečiame peržiūrėti svarbią informaciją apie pokyčius, susijusius su netrukus prasidėsiančiais statybos darbais!

Pasikeitimai RVUL C korpuso renovacijos metu

• Nuo 2025-10-21 (antradienio) uždaromas C korpuso 1-asis aukštas ir pagrindinis įėjimas į ligoninę. Pacientai ir lankytojai į ligoninę galės įeiti per Konsultacijų skyriaus įėjimą, kuris bus atviras kasdien nuo 6.00 iki 20.00 val. Kitu laiku į ligoninę pacientai ir lankytojai galės patekti tik per Skubiosios pagalbos skyrių.

• Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (RITS) gydomų pacientų lankytojai atvyksta per Konsultacijų skyriaus įėjimą arba per Skubiosios pagalbos skyrių (jei atvyksta ne lankymo metu, iš anksto tai suderinę su RITS personalu). Lankymo laikas RITS – kasdien nuo 14.00 iki 15.00 val. RITS lankytojai atvyksta į Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus holą 1 aukšte ir palaukia, kol RITS personalas nusileis iš 2-ojo aukšto per tarnybinę laiptinę jų pasitikti (personalas pakviečiamas paskambinus čia įrengta telefonspyne – vadinamuoju „domofonu“).
• 

• Renovacijos laikotarpiu neveiks prie pagrindinio įėjimo buvusi kavinė-bufetas. Ligoninėje užkandžių ir gėrimų lankytojai galės nusipirkti savitarnos krautuvėlėje (ji perkelta į Konsultacijų skyrių, šalia rūbinės) arba kiekviename aukšte prie liftų esančiuose šių produktų pardavimo automatuose.

• C korpuse veikusi ligoninės kasa uždaroma. Už mokamas paslaugas atsiskaityti galima savitarnos mokėjimo terminale (jį rasite 1 aukšte prie liftų) arba Konsultacijų skyriaus registratūroje. Mokėjimui už endoprotezus rekomenduojame atlikti pinigų pervedimą į SEB banko sąskaitą LT21 7044 0600 0664 2377 (Mokėjimo paskirtis: Ligos istorijos Nr.: pvz., 25-PPS-1234).

Atsiprašome dėl remonto metu neišvengiamų nepatogumų! Atsinaujiname, kad galėtume užtikrinti dar geresnes ir saugesnes sveikatos priežiūros paslaugas.

Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena yra puiki proga prisiminti, kad rūpintis savo psichine sveikata privalu ne mažiau nei fizine. Kai kūnas signalizuoja skausmu, mes kreipiamės į gydytojus, dedame pastangas pasveikti. Psichikos sveikatos sutrikimai – tai tokios pat ligos kaip ir fizinės. Joms gydyti reikia laiko ir specialių metodų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gydant emocinius ar psichikos sveikatos sutrikimus, labai svarbi sveikatos priemonių stiprinimo visuma.

Psichiatrijos dienos stacionaras – tai psichikos sveikatos paslauga, skirta pacientams, kuriems nepakanka vien ambulatorinio gydymo ar psichologinės pagalbos. Čia gydoma ir vaistais, ir psichoterapija, akcentuojant paciento aktyvų dalyvavimą gydymo procese.  Pagrindinis privalumas – pacientas gali gyventi įprastoje aplinkoje, o ne gulėti ligoninėje. Dienos stacionaras yra alternatyva hospitalizacijai, daugeliu atvejų suvokiama kaip reabilitacija, todėl mažiau gąsdina.

Kviečiame susipažinti su RVUL Psichiatrijos dienos stacionaro specialistų komanda, jų teikiamomis paslaugomis ir nedvejoti ieškant profesionalios pagalbos – tai drąsos ir rūpesčio savimi požymis!

(Atsisiųsti PDF)

Rugpjūčio pabaigoje iš Ukrainos grįžo dviejų savaičių stažuotėje dalyvavę 7 Lietuvos medikai, kurie kartu su ukrainiečiais medikais teikė pagalbą sužeistiems kariams ir civiliams Dnipropetrovsko apskrityje. Tarp jų – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojai ortopedai traumatologai Raminta Martinaitytė ir dr. Giedrius Kvederas, skubiosios medicinos gydytojas Mantvydas Krikštaponis, gydytojas anesteziologas reanimatologas Gintas Balaišis. Misijos metu jie visi turėjo galimybę iš arti stebėti ir dalyvauti įvairiuose pacientų evakuacijos, gydymo bei slaugos etapuose. Apie tai, kai atrodo medikų darbas realiomis karo sąlygomis, kalbamės su RVUL gydytoja ortopede traumatologe Raminta Martinaityte.

Kas jus paskatino dalyvauti šioje misijoje?

Mums buvo pasiūlyta savanoriškai vykti į Ukrainą ir ten nukeliavus pamatyti, kaip vyksta darbas ligoninėse karo metu. Iš kolegų, jau buvusių tenai, kažkiek buvau girdėjusi pastebėjimų, kaip ten viskas atrodo, bet buvo įdomu pamatyti ir patirti viską pačiai. Suprantama, kad norime pamatyti, kaip dirba ukrainiečiai, nes jei mums patiems to prireiktų, norisi būti bent kažkiek pasirengus ir perėmus patirtį iš pirmų rankų. Žinojau, kad galiu, niekas tuo metu manęs nevaržė, datos buvo tinkamos, todėl nusprendžiau, kad reikia pabandyti.

Kur jūs važiavote?

Pagrindinė mūsų stažuotė buvo suderinta Dnipre, Mečnikovo ligoninėje, bet teko pabūti ir arčiau fronto esančiose ligoninėse, kur iš pirminio stabilizacinio punkto pervežami pacientai, kuriems reikia labiau stabilizuoti būklę, prireikus atliekama operacija, ir tada jie jau vežami kuo toliau į vakarus. Tokios ligoninės ir vadinamos pirmosios operacijos ligoninėmis, kadangi tai dažniausiai būna viena iš pirmųjų vietų, kur atvykęs kareivis yra įvertinamas ir stabilizuojama jo būklė. Taip pat teko pasivažinėti su savanoriška organizacija, kuri atlieka evakuacijas, padeda nugabenti pacientus iš pirmosios operacijos ligoninių toliau į Dniprą, pervežimo metu stebi būklę, kad sužeistas kareivis būtų saugiai nugabentas ten, kur juo bus pasirūpinta. Tokiu būdu galėjau pamatyti situaciją iš kelių skirtingų pozicijų, iš arti stebėti, kaip atrodo paciento įvertinimas, kaip jis iš pirminių punktų keliauja toliau į ligonines, kurios specializuojasi būtent tokių kareivių priėmime.

Iš mūsų ligoninės misijoje dalyvavote keli skirtingų specializacijų gydytojai. Ar jūs visi kartu dirbote kaip komanda, ar buvote padalinti po skirtingas vietas?

Nors oficialiai mes turėjome būti vienoje ligoninėje, tačiau misijos organizatoriai – nevyriausybinė organizacija „Blue/Yellow“  ir Sveikatos apsaugos ministerija –  yra užmezgę gerus santykius su keliomis vietomis,  todėl leido mums pasidalinti ir vykti į skirtingus taškus, kad kuo daugiau galėtume pamatyti ir kiekvienas galėtume nukeliauti ten, kur mums profesiškai yra naudingiausia ir įdomiausia. Todėl mes buvome pasiskirstę per kelias vietas ir rotavomės vieni su kitais, kad visi kuo daugiau pamatytume ir visur pabuvotume.

Ar tai, ką matėte, skiriasi nuo to, su kuo įprastai susiduriate savo darbe Lietuvoje?

Traumų specifika ten visiškai kitokia. Su kažkuriuo kolega net liūdnai pajuokavome, kad jeigu mes gautume bent vieną tokį pacientą, iš karto kviestume konsiliumą ir galvotume, ką su juo daryti, o ten atvyksta dvidešimt tokių per dieną. Pagrindinės traumos yra skeveldriniai kūno sužalojimai, kuomet yra daug paviršinių žaizdų, kurias visas reikia sužiūrėti, išvalyti, taip pat labai daug galūnių traumų. Viena iš šiuo metu keliamų problemų yra ne tik tai, kad galūnės yra pažeidžiamos ir dėl to reikalinga amputacija, bet ir turniketų naudojimas. Ir mes, ir kareiviai esame mokomi, kad įtariant kraujavimą, reikia dėti turniketą, tačiau problema yra tame, kad tik medicinos personalas geba pakeisti turniketą tvarsčiu – kareiviai to nemoka, ir turniketai būna per ilgai laikomi. Todėl, deja, tenka amputuoti galūnę, nors kartais ji būna ganėtinai sveika arba net visiškai be žaizdų. Kaip pasakoja tenai dirbantys gydytojai, skaudžiausia būna, kai nuėmus keliolika valandų uždėtą turniketą, galiausiai paaiškėja, kad ten tiesiog kruvini rūbai, o žaizdos net nebuvo, bet niekas rankovės ar klešnės nenukirpo, nenurengė ir nepasižiūrėjo, kad galūnę buvo galima išsaugoti. Juk turniketai uždedami aukščiausiose pozicijose, ne ant piršto ar pėdos, todėl tokiais atvejais tenka amputuoti visą galūnę.

Tad viena iš pamokų, kurią parsivežate, yra tai, kad reikia mokėti taisyklingai uždėti turniketą?

Taisyklingai uždėti mes jau mokame, kitas svarbus momentas – laiku nuimti, prieš dedant peržiūrėti žaizdą ir įvertinti, kad galbūt ne visada tas turniketas yra reikalingas. Tokiu atveju galima išsaugoti galūnę.

Ar misijos dalyviai labiau yra kaip stebėtojai, ar ir savo kažkokia patirtimi galėjote pasidalinti?

Mes dalyvavome ir priimant pacientus, ir jų apžiūrose, teko dalyvauti ir operacijose bei perrišimuose. Net ir budėjimuose visiems teko pabūti, kad matytume, kaip darbas vyksta ne tik dienos, bet ir nakties metu. Visur mums leido prisidėti, kiek norime. Iš pradžių, aišku, pažiūrėjo, ką galime, bet vėliau jau ėjome visur, kur tik galėjome padėti, nes visi ukrainiečiai jau yra pavargę, o darbo rankos reikalingos daug kur. Matydami, kad mes tikrai geranoriškai padedame, jie priima tą pagalbą. Žinoma, labiausiai siekėme mokytis – žiūrėjome, kaip jie dirba, mokėmės, kaip taisyklingai ir kaip greitai viską padaryti, į ką reikėtų koncentruotis, į ką atkreipti dėmesį tiek apžiūros, tiek operacijos metu.

Ar teko pasikalbėti su pacientais, kuriems teikėte pagalbą?

Kažkiek teko. Man galbūt buvo sunkiau dėl kalbos barjero, nes jie daugiausia kalba ukrainietiškai. Nors didesnė dalis supranta rusų kalbą, bet mano rusų kalbos žinios yra ribotos. Įdomu tai, kad nemaža dalis pacientų, jeigu bandydavai kažką jiems sakyti rusiškai, iš principo nenori šia kalba kalbėti – geriau pasirenka laužyti liežuvį ir atsakinėti angliškai. Bet buvo tokių, su kuriais pavyko ir angliškai susikalbėti, pabendrauti. Kiti kolegos, kurie šiek tiek moka ukrainietiškai, galėjo daugiau pakalbėti su pačiais pacientais, pasidomėti jų istorija. Kareivių istorijos yra vienokios, o fronte gyvenančių žmonių, kurie nenorėjo pasitraukti iš fronto linijos ir nukentėję atsidūrė ligoninėje, yra galbūt netgi dar graudesnės, nes tai yra civiliai žmonės, kurie kenčia nuo karo.

Galbūt kažkokia istorija labiausiai įstrigo?

Man pačiai įsiminė pasakota istorija apie vyresnio amžiaus pacientę, kuri iš fronto srities buvo atvežta dėl rankos amputacijos. Ji gyveno mažame kaimelyje, iš kurio nenorėjo trauktis ir palikti savo namų. Vieną dieną išgirdo sprogimus bei šaudymus, suprato, kad reikia bėgti bent jau į slėptuvę, bet staiga pamatė blyksnį ir po akimirkos liko be rankos. Gerai, kad šalia buvo jos anūkas, kuris ją išgelbėjo, nes uždėjo turniketą ir kažkokiu būdu nugabeno iki medikų. Moteriškės gyvybė buvo išsaugota, bet rankos, deja, ji jau nebeturi. Ir tai tik viena istorija, kaip karas neišvengiamai paveikia ir civilius žmones. Dar labai užsifiksavo vienas momentas iš paskutinės dienos, kurią praleidome misijoje. Iš pat ryto teko sudalyvauti operacijoje, kuri, deja, nebuvo sėkminga ir pacientas mirė. Bet mane labai palietė tai, kad kol sužeisto kareivio širdis dar plakė, buvo naudojamos visos priemonės, daroma viskas, kas tik galėjo kažkaip pagerinti jo būklę. Net ir prastos prognozės atvejais operacija toliau tęsiama, stengiantis atlikti kuo daugiau, prieš galutinai diagnozuojant mirtį. Ukrainiečiai sakė, kad tiesiog negali nuleisti rankų ir privalo kovoti už kiekvieno kareivio gyvybę iki pat paskutinės akimirkos.

Kaip karas pakeitė pačius medikus ukrainiečius?

Visose ligoninėse, kur buvome, į akis pirmiausia krenta nuovargis. Kalbantis su medikais matai, kad jie nieko nebeplanuoja. Kažkokios savo ateities nelabai ir gali planuoti, nes realybė, deja, tokia, kad nors ir ką bandytum susiplanuoti, vis tiek turėsi būti ten, kur tavęs reikia, ir dirbti. Gydytojai pasakoja, kad naktimis girdi sprogimus. Kartais tie garsai net ne per langus girdisi, bet aidi galvoje, neleisdami užmigti. Labai sunku – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat su gydytojais ortopedais, dirbančiais ligoninėje, kalbėjome apie dar vieną karo pasekmę profesijai. Pas juos yra 2 metų internatūra, kuri pas mus prilyginama rezidentūrai, ir per tuos 2 metus internai matė tiktai amputacijas ir traumas, kitokios patirties nelabai ir įgijo. Jaunieji kolegos patys pripažįsta, kad išmoko tik amputuoti ir dėti įvairius fiksacijos aparatus, o daugiau ortopedijos ir traumatologijos srityje ne kažką išmano. Karas, tikėtina, kažkada baigsis, o ką tada reikės daryti? Visko teks mokytis iš naujo.

Kaip manote, ar galima pasiruošti tai dienai X? Ar tai, ką jūs pamatėte, padėjo jums kažkaip susidėlioti mintis, išsigryninti esminius dalykus?

Manau, kad ruoštis reikia bet kokiu atveju, ypač stiprinti komandinį darbą ir bendradarbiavimą. Jei tai nutiktų pas mus, vis tiek tuo metu visiems būtų šokas ir pirmosiomis akimirkomis neišvengtume šiokio tokio chaoso. Bet kuo didesnis būtų mūsų visų įdirbis, tuo greičiau mes prisitaikytume prie padėties. Aišku, galbūt mūsų sąlygomis tai būtų šiek tiek lengviau nei Ukrainoje, nes mes turime daugiau įvairių resursų ir priemonių. Ukraina yra labai didelė, todėl sunku ją visą aprūpinti, o mūsų ligoninių turimas inventorius yra geresnis. Tai, manyčiau, mums ir padėtų geriau bei greičiau prisitaikyti. Bet Ukrainoje matėme tikrai gražų darbą, kaip jie yra pasiruošę priimti pacientą. Viskas yra komunikuojama žinutėmis. Jeigu gaunama žinutė, kad iš vienos vietos į kitą vietą atvyksta pacientas, visa komanda jau yra pasiruošusi jį priimti. Ir jeigu atkeliauja žinutė, kad po 10-15 minučių bus atvežtas kitas pacientas, antroji komanda, kuri turi priimti ir apžiūrėti šį pacientą, jau laukia, patikrinę visus aparatus. Todėl iš karto, kai tik išvažiuoja pirmasis pacientas, gydytojai ir medicinos personalas, kurie yra nepavargę, sutelkia visą dėmesį į kitą sužeistąjį. Patys jie sakė, kad prireikė apie pusantrų metų, kol pavyko viską taip gražiai sustyguoti. Manau, kad tai ir yra pagrindinis dalykas, kurio ir mums reikėtų pasimokyti – tas bendradarbiavimas, komandinis darbas visose disciplinose. Nėra vieno žmogaus, kuris viską žiūri, nėra vieno pagrindinio žmogaus, o visa komanda eina kartu. Be abejo, labai svarbu, kad kiekvienas žinotų savo rolę, ką kas turi daryti, nes tik tada darbas vyksta sklandžiai.

Ar teko slėptis nuo oro pavojaus?

Oro pavojaus sirenų girdėjome, bet tiek pagrindinėje ligoninėje, tiek kitose vietose mums buvo pasakyta, kad jeigu tikrai kils didelė grėsmė, mums apie tai bus pranešta. Mums galbūt ir pasisekė, nes tuo metu buvo kiek ramesnis periodas dėl planuojamų derybų, galbūt dėl to didesnių atakų ten, kur mes buvome, nepasitaikė. Nors žinau, kad man dirbant kitoje vietoje, Dnipre buvusiems kolegoms teko slėptis, nes apšaudytas objektas buvo vos už 4 km nuo jų. Aišku, naktimis grįžtant iš pervežimo misijų, tolumoje tu matai ir girdi sprogimus, bet tikiesi, kad tai yra pakankamai toli nuo tavęs ir tiesiog stengiesi grįžti į saugesnę vietą.

Ar dar kartą važiuotumėte ten?

Taip, būtinai. Matau prasmę dar kažko išmokti bei būti papildoma pagalba. Norėčiau pasimokyti, kaip jie atlieka tam tikras procedūras, kaip įvertina paciento būklę, ir tuo pačiu padėti, nes pagrindinis dalykas, kuris matosi, yra nuovargis ir darbo rankų trūkumas. Ir kolegoms, kuriuos sutinkame, visada rekomenduojame, jeigu tik nori ir gali – važiuoti. Mūsų stažuotės koordinatorė pasakojo, kad nemažai žmonių, dalyvavusių tokiose misijose, po to grįžta savanoriškai į kažkurį iš punktų pabūti per savo atostogas bent porai savaičių, kad galėtų pagelbėti, nes darbo rankų tikrai reikia visur.

Galbūt užmezgėte kažkokių profesinių draugysčių, kurias būtų galima tęsti ir po karo, ukrainiečiams pas mus atvykstant įgyti platesnės patirties?

Jau ankstesnėje misijoje dalyvavę mūsų kolegos ortopedai traumatologai iš Kauno buvo užmezgę gerus ryšius su keliais gydytojais traumatologais, dėl to mums buvo daug lengviau – jie žinojo, kas mes esame, kad mes atvažiuojame ir kad tikrai padėsime. Su jais daugiau ir pabendravome, ir kontaktą toliau palaikome. Planuojame juos pasikviesti pas mus, kad pabūtų, pažiūrėtų, kokias traumas mes gydome, nes jie ir patys tuo domisi. Kontaktuojame dėl galimybės atvykti, kad ne tik pasimokytų pas mus atvažiavę, bet tuo pačiu ir kažkiek pailsėtų nuo karo zonos, nuo viso vargo, kurį jiems ten tenka patirti.