Naujienos

Pirmieji šeši šių metų mėnesiai mūsų ligoninėje buvo intensyvūs ir prabėgo be galo greitai. Kartu su medicinos personalu aktyviai komunikavome viešojoje erdvėje – naujienų portaluose, žiniose, sveikatos laidose ir socialiniuose tinkluose.

Populiariausius 2023 m. pirmojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje. Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) pradedamas įgyvendinti naujas projektas, skirtas skubiosios medicinos ir reanimacijos bei intensyviosios terapijos paslaugų teikimo infrastruktūrai renovuoti, finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.

Modernizacijos projekto metu bus remontuojamos ligoninės Skubios pagalbos skyriaus patalpos, esančios pirmame ir antrame aukšte bei rūsyje, taip pat  Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus patalpos A ir B korpusuose. Iš viso ketinama atnaujinti apie 5,7 tūkst. kv. m. patalpų ploto.

Su dabartine įstaigos infrastruktūra pasirengimas teikti pagalbą masinių nelaimių, ekstremalių situacijų, gamtos stichijų sukeltų krizių atvejais yra nepakankamas: Skubios pagalbos skyriaus ir Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus patalpos neatitinka šiuolaikinių standartų ir tokio tipo padaliniams keliamų reikalavimų, trūksta izoliacinių palatų, nepakanka stebėjimo palatų, nėra tinkamai įrengtų dekontaminacijos patalpų ir pan. Siekiant tinkamai pasiruošti ekstremalioms situacijoms ir užtikrinti tolygų, saugų, nenutrūkstamą ir kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei prieinamumą pacientams, būtina iš pagrindų atnaujinti skubios pagalbos ir reanimacijos bei intensyviosios terapijos paslaugų teikimo infrastruktūrą.

Modernizuota kritiškai svarbių skyrių infrastruktūra padės sistemingai stiprinti sveikatos sistemos atsparumą įvairioms krizėms, didins pasirengimą ekstremaliųjų situacijų atvejais teikti kokybiškas ir saugias paslaugas didesniam pacientų srautui, reikšmingai prisidės prie įstaigos veiklos efektyvumo augimo. Projekto metu sukurtą vertę pajus Vilniaus, Panevėžio, Utenos, Alytaus apskričių gyventojai, kritinių būklių pacientai ir skubiosios medicinos pagalbos besikreipiantys asmenys, o taip pat bus pagerintos darbo sąlygos sudėtingiausiuose padaliniuose dirbančiai RVUL komandai.

Projekto pavadinimas: „Skubios pagalbos skyriaus ir Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus infrastruktūros modernizavimas“

Projekto kodas: 09-008-P-0007

Projekto trukmė: 2023-06-27 – 2024-12-31

Projekto vertė: 10 890 985,95 EUR

Praėjusią savaitę Lietuvoje vykusiam NATO viršūnių susitikimui ruošėsi ne tik policija, kariuomenė ar kitos tarnybos, bet ir medikai. Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) buvo viena iš dviejų pagrindinių ligoninių Vilniaus mieste, turėjusių užtikrinti sveikatos paslaugas renginio dalyviams. „Žinojome, kad jei įvyktų incidentas, turėtume didžiulį iššūkį vos per vieną valandą perorganizuoti ligoninės darbą, tačiau būtent tam ir buvome pasiruošę“, – sako RVUL Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. Jis papasakojo, kaip ligoninė ruošėsi šiam ypatingam renginiui.

Buvote vienu pagrindinių RVUL atstovų bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis ir ruošiantis NATO viršūnių susitikimui Vilniuje. Kada ligoninė pradėjo ruoštis šiam renginiui?

Aktyvų pasiruošimą NATO viršūnių susitikimui Vilniuje pradėjome likus keliems mėnesiams, kai gavome informaciją apie renginio mastą ir modeliuojamus galimų incidentų scenarijus. Pagrindinės galimos situacijos, kurioms ruošėmės – nuo įvairaus pobūdžio daugybinių traumų iki cheminių pažeidimų, nuo pavienių paveiktų asmenų iki masinės nelaimės. Ruošėmės patiems įvairiausiems galimiems scenarijams.

Pasiruošimas istoriniam renginiui Vilniuje buvo ypač sudėtingas procesas, apėmęs ne vieną instituciją. Su kuo teko bendrauti ir derinti veiksmus?

Pirmiausiai, žinoma, bendradarbiavome su Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus bei Kauno miestų savivaldybėmis, kurios prisidėjo užtikrinant visapusišką ir nepertraukiamą medicinos paslaugų teikimą ir medicinos įstaigų darbo organizavimą joms pavaldžiose įstaigose. Taip pat veiksmus derinome su VUL Santaros klinikomis numatant pacientų srautų paskirstymą. Bendradarbiavome su Nacionaliniu kraujo centru, kuris, esant poreikiui, būtų užtikrinęs labai greitą įvairių kraujo komponentų pristatymą į RVUL.

Su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija tarėmės dėl įvairių biologinių medžiagų užterštumo aptikimo. Su Krašto apsaugos ministerijos medicinos daliniu kalbėjome apie CBRN (liet. cheminių, biologinių, radiacinių, atominių) medžiagų panaudojimo atvejus. Į tai įeina „Novičiok“, zarinas, fosforo organiniai junginiai, fentaniliniai opioidai ir kitos kovinės ir nekovinės cheminės medžiagos. Už dekontaminaciją Lietuvoje atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, ryšį palaikėme ir su šia tarnyba.

Taip pat pasiruošimo detales derinome su Lietuvos policija, Nacionaliniu krizių valdymo centru, privačiomis apsaugos tarnybomis, kurios rūpinosi svarbių asmenų saugumu renginio metu. Kontaktų tinklas buvo labai platus, bet jo reikėjo tam, kad galėtumėm užtikrinti prieinamas sveikatos paslaugas bet kurioje galimoje situacijoje.

Kaip pasiruošimas NATO viršūnių susitikimui vyko pačioje įstaigoje?

Ligoninėje pasiruošimas vyko trimis lygmenimis – administracijos, infrastruktūros ir personalo. Kalbant apie infrastruktūrą, pasiruošėme užtikrinti nenutrūkstantį vandens, elektros, medicininių dujų tiekimą, ryšių tinklo stabilumą, vyko pasiruošimas kibernetinėms atakoms ir kt., kad ligoninė tam tikrą laiką galėtų funkcionuoti savarankiškai.

Taip pat vyko personalo mokymai. Pirmiausiai, ankščiau minėtos tarnybos kartu treniravosi stalo žaidimo metodu, t. y., imituojant tam tikrus galimus scenarijus ir kiekvienoje situacijoje sprendžiant, pavyzdžiui, kaip nuo taško A iki taško B pristatyti pacientą, kaip užtikrinti jo saugumą. Ta pati situacija buvo kartojama ir esant keliems šimtams pacientų.

Turėdami įvairių situacijų modelius, žinodami kiek teoriškai turime laiko pasiruošimui ir suderinę išorinių veiksmų algoritmus, paruošėme veiksmų planą ligoninei. Jame numatėme, kokį menamą maksimalų – nes niekas nežino, kokio dydžio nelaimė gali įvykti – nukentėjusiųjų kiekį mes galėtume aptarnauti ligoninėje vienu metu, įsivertinome savo infrastruktūrą ir personalo galimybes.

Vėliau veiksmų planą stalo žaidimo forma „išbandėme“ su RVUL skyrių vedėjais ir vyresniosiomis slaugytojomis – ką kiekvienas skyrius tam tikru metu turėtų daryti, kas už ką atsakingas. Įsivertinome rezultatus, išsprendėme išaiškėjusias problemas ir padarėme pakartotinius mokymus.

Ar galite atskleisti, kokiems scenarijams ruošėtės?

Visų detalių atskleisti negaliu, bet, pavyzdžiui, standartiškai per dieną turime 1–2 ypatingai sunkias traumas patyrusius pacientus. O viena iš modeliuojamų situacijų numatė, kad per kelias valandas į mūsų ligoninę jų galėtų būti pristatyti keli šimtai. Tokiems pacientams paprastai reikia visos gydytojų komandos dėmesio ir didžiulių resursų, tad komandų reikėtų sukurti labai daug.

Kartu aiškinomės, kur galėtų atsirasti vadinamasis „butelio kaklelis“ ir kaip jį pašalinti, kaip keisti infrastruktūrą, perskirstyti darbuotojus ir kt. Galiu pasidžiaugti, kad esant ekstremaliai situacijai per 1 valandą galėtume paruošti tikrai didelį kiekį vietų pacientams ir suteikti jiems medicininę pagalbą.

Ar buvo pasiruošimo elementų, kurie Jums ir ligoninės personalui buvo nauji?

Mums nauja buvo dekontaminacijos procedūra pacientams, kurie galėtų būti užteršti cheminėmis kovinėmis medžiagomis. Čia svarbu pabrėžti, kad tam tikros cheminės medžiagos yra ypatingai pavojingos ne tik pacientui, bet ir dekontaminaciją atliekančiam personalui. Todėl teko išbandyti aukščiausio lygio apsaugos kostiumus – su dujokaukėmis, neperšlampamus, sandarius, – kad nenukentėtų medicinos personalas, nes tokių istorijų būta. Pavyzdžiui, Tokijuje prieš kelis dešimtmečius paskleidus fosforo organinius junginius, nukentėjo ne tik 700 žmonių, bet ir tiek pat medicinos personalo. Todėl mes dekontaminacijos procedūrai ruošėmės labai atsakingai, kartu praėjome ir radiacinės saugos mokymus – kaip aptikti alfa, beta ir gama spinduliuotę, kaip naudotis dozimetrais.

Prieš renginį sklandė gandai, kad gydymo įstaigos neteiks planinių paslaugų.

Noriu pabrėžti, kad ruošiantis NATO viršūnių susitikimui, buvo nuspręsta jį pasitikti „pilna“ ligonine, t. y., veikiant įprastu režimu – nei planinių, nei skubios pagalbos paslaugų, nei konsultacijų nestabdėme, chirurginių operacijų neatšaukinėjome. Žinojome, kad jei įvyktų incidentas, turėtume didžiulį iššūkį vos per vieną valandą perorganizuoti ligoninės darbą, tačiau būtent tam ir buvome pasiruošę.

Dar viena pasiruošimo renginiui detalė – išankstiniai užsienio delegacijų atstovų vizitai ligoninėje. Ar jų buvo ir kuo domėjosi kitų šalių medikai?

Kreipėsi nemažai užsienio šalių delegacijų atstovų su standartiniu klausimynu, susijusiu su pagalbos teikimu sunkią traumą patyrusiems pacientams. Pavyzdžiui, delegacijų atstovai domėjosi sraigtasparnio leidimosi vieta, privažiavimu prie ligoninės, dekontaminacijos galimybėmis, reanimacine palata ir joje esančia įranga, laboratorija ir tyrimais, kraujo banku ir turimais kraujo komponentais, radiologinės diagnostikos galimybėmis, intervencinės radiologijos procedūromis, chirurginių paslaugų profiliais ir kt. Visų apsilankiusių delegacijų atstovai teigiamai įvertino mūsų įstaigos turimą infrastruktūrą ir pasirengimą.

Kokia situacija RVUL buvo NATO viršūnių susitikimo dienomis? Ar pagalbos prireikė delegacijų nariams, ar paslaugos buvo teikiamos įprastai?

Tiek Skubios pagalbos skyrius, tiek Konsultacijų centras, tiek Operacinis anesteziologijos skyrius dirbo kaip įprasta. Skubios pagalbos skyriuje budėjome pasitelkę savo didžiausią įprastą komandą, taip pat buvo medikų, kurie turėjo esant reikalui per 1 valandą atvykti į ligoninę. Kituose ligoninės skyriuose budėjo sustiprintos pajėgos – daugiau chirurgų, urologų, krūtinės chirurgų, anesteziologų ir kitų specialistų. Pacientų buvo kaip įprasta, o renginio svečiams mūsų pagalbos neprireikė. Todėl galime tik pasidžiaugti, kad istorinė Lietuvai savaitė praėjo itin sklandžiai ir realybėje neturėjome pritaikyti nė vieno sumodeliuoto scenarijaus.

Visgi toks pasiruošimas buvo naudingas ir žvelgiant į ateities perspektyvas?

Visi planai ir protokolai, kuriuos sukūrėme, puikiai veiktų esant bet kokio pobūdžio masinei nelaimei – cheminė tarša, sprogusi autocisterna su cheminėmis medžiagomis, didelio pastato griūtis, sprogimas ar kt. Džiugu ir dėl to, kad turime bendrą masinės nelaimės ar kito incidento valdymo viziją, žinome Vilniaus miesto įstaigų pajėgumus, galime pasitelkti kitas specialiąsias tarnybas, kurios mums reikalingos palaikyti viešąją tvarką ir sklandžiai valdyti situaciją. Su ligoninės komanda ir kitomis tarnybomis esame pasiruošę teikti pagalbą bet kokioje situacijoje.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) skelbia konkursus Toksikologijos centro vadovo, keturiolikos klinikinių skyrių ir Medicininės statistikos skyriaus vedėjų pareigoms užimti. „Tai – puiki galimybė savo srities profesionalams išbandyti jėgas ir įsilieti į vienos didžiausių ir svarbiausių šalies gydymo įstaigų komandą“, – sako jos direktorė dr. Jelena Kutkauskienė.

RVUL veikia stambiausias šalyje Ortopedijos ir traumatologijos centras, aukščiausius tarptautinius apdovanojimus už gydymo rezultatus pelnantis Insulto centras, vienintelis Lietuvoje Toksikologijos centras, Bendrosios chirurgijos, Neuroangiochirurgijos bei Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centrai. Skubiosios medicinos centras aptarnauja daugiausiai pacientų šalyje – vidutiniškai 261 pacientą per parą, arba po vieną pacientą kas 6 minutes. Dirbti tokiame kolektyve yra didelis iššūkis net labai patyrusiems specialistams.

Įstaigos direktorė dr. J. Kutkauskienė pabrėžia, kad pastaraisiais metais ligoninėje įvyko daug teigiamų pokyčių: „Dėmesį sutelkėme ne tik į nudėvėtą infrastruktūrą ir medicininę įrangą, bet ir informacinių technologijų naudojimą ligoninėje, skaitmenizuojame procesus, kuriame monitoringo įrankius. Vadovaujamės principu, kad mūsų įstaiga – tai visų pirma žmonės, todėl geriname darbuotojų darbo sąlygas, didiname darbo užmokestį, siūlome pasinaudoti papildomų verčių paketo teikiamomis galimybėmis, investuojame į vadovų kompetencijų kėlimą ir darbuotojams patrauklias priemones. Tikime, kad minėti pokyčiai ženkliai prisideda tiek prie darbuotojų visapusio gerbūvio, tiek prie pacientų gydymo kokybės.“

Paskelbus viešus konkursus penkerių metų kadencijoms, ligoninės vadovė tikisi, kad galimybė vadovauti įvairiems skyriams ir klinikiniam centrui sudomins geriausius savo srities profesionalus, kurie bus pasiruošę greitai prisitaikyti prie globalių sveikatos priežiūros pokyčių, sieks technologinės pažangos ir inovacijų, imsis atsakomybės užtikrinant kuo aukštesnius sveikatos priežiūros paslaugų kokybės standartus, suburs ir įkvėps skyrių komandas sunkiam, tačiau labai svarbiam darbui.

„Sveikatos sektoriuje vyksta dideli pokyčiai ir struktūrinė reforma, sparčiai auga visuomenės lūkesčiai dėl paslaugų prieinamumo ir kokybės. Šioje aplinkoje, mums kaip įstaigai, skyrių vedėjų konkursai yra ne tik nemenkas administracinis iššūkis, bet ir puiki proga pritraukti į savo komandą naujų profesionalų bei pasidžiaugti esamais vedėjais, panorusiais dalyvauti konkurse ir tęsti darbus“, – sako dr. J. Kutkauskienė.

Į klinikinių skyrių vedėjų poziciją kviečiami pretenduoti kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją ir klinikinio padalinio, kuriam siekiama vadovauti, srities licenciją. Taip pat turintys ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį su padaliniu susijusioje srityje. Toksikologijos centro vadovui keliami reikalavimai – aukštojo mokslo kvalifikacija ir padalinio srities licencija, ne mažesnę kaip 1 metų vadovaujamo darbo patirtis.

Įstaigos direktorė įvardija ir pagrindinį lūkestį kandidatams: „Iš kandidatų tikimės ne tik profesinių žinių, bet ir gebėjimo vadovauti komandai, komunikabilumo, iniciatyvumo, domėjimosi naujovėmis ir tendencijomis. Labai svarbus noras bendradarbiauti su kitais skyriais, ligoninės administracija ir akademine bendruomene. Todėl pokalbio metu jų prašysime pristatyti penkerių metų savo veiklos viziją.“

Motyvuotų kandidatų, pasiryžusių prisidėti prie gydymo įstaigos veiklos ir pokyčių, paraiškos (gyvenimo aprašymas ir pretendento anketa) laukiamos iki rugpjūčio 8 dienos imtinai. Išsami informacija ČIA.

Revizinė klubo sąnario operacija, esant dideliems kaulinio audinio defektams, yra sudėtinga chirurginė procedūra, tačiau pažangios 3D technologijos ir virtualus 3D priešoperacinis planavimas leidžia greičiau ir tiksliau suplanuoti klubo sąnario funkcijos atstatymą, tiksliau numatyti operacijos rezultatus.

3D technologijos chirurgijoje

Medicinoje, ypač chirurgijos srityje, sparčiai populiarėja praktinis 3D spausdinimo technologijų pritaikymas. Gydytojams ortopedams traumatologams tai suteikia pranašumą, nes leidžia vizualizuoti ir pagaminti aukštos raiškos bei sudėtingos geometrijos objektus. Iki šiol tradiciniai medicininės technikos gamybos metodai neleido aiškiai suprasti ir analizuoti sudėtingos paciento kaulų anatomijos ir patologijos, todėl pasiekta pažanga medicininių vaizdų apdorojimo srityje leidžia dvimačius vaizdus paversti trimačiais (3D) virtualiais modeliais, todėl gydytojai vis dažniau pacientų gydymui gali pritaikyti 3D virtualią erdvę ir anatominius modelius. Tai padeda ne tik greičiau ir tiksliau diagnozuoti klubo sąnario patologiją, bet ir preciziškai planuoti intervencinį gydymą.

Pacientų gydymas individualiais gūžduobės implantais

Siekiant aukštų gydymo rezultatų, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) gydytojai ortopedai traumatologai dideliems gūžduobės defektams koreguoti vis dažniau pasirenka individualius implantus. Esant sudėtingiems atvejams (pavyzdžiui, dideliems kaulo defektams, sudėtingoms deformacijoms, dubenkaulio netolydumui (angl. pelvic discontinuity) ar esamų implantų komplikacijoms), rekomenduojamas personalizuotas implantas. Pasak Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovo prof. Valentino Uvarovo, ši praktika ateityje padės vis daugiau pacientų, kenčiančių dėl sudėtingų klubo sąnario patologijų.

Personalizuoti klubo sąnario implantai ir su jais komplektuojami personalizuoti chirurginiai gidai formuojami ant paciento dubens-šlaunikaulio anatominio modelio, kuris atkuriamas iš kompiuterinės tomografijos tyrimo vaizdų. Skirtingai nuo standartinių implantų, kurie naudojami sudėtingų klinikinių būklių gydymui, personalizuoti implantai turi anatomiškai adaptuotus paviršius. Tai eliminuoja nestabilumo riziką ir priderina implantą prie kaulo, o ne kaulą prie implanto – operacijos metu nereikia frezuoti kaulo siekiant pritaikyti jį prie implanto, ar naudoti kaulinio cemento kartu su metaliniais gūžduobės tinkleliais ir augmentais kaulo defekto užpildymui. Be to, suteikia galimybę atkurti sąnarių biomechaniką, atsižvelgiant į pasikeitusias kitų sąnarinių jungčių – kelio ir čiurnos – ašis.

Naujosios 3D technologijos apima virtualų priešoperacinį planavimą ir individualaus implanto, kurio geometrija preciziškai atitinka paciento anatomiją, gamybą (dizainą, pozicionavimą, tvirtinimo sraigtais aspektus, porėtosios struktūros pasirinkimą). Tai gydytojams suteikia galimybę tiksliau suplanuoti klubo sąnario funkcijos atstatymą, tiksliau numatyti operacijos rezultatus, užtikrinti tinkamą implanto poziciją ir prigludimą prie kaulo, sutrumpinti operacijos trukmę bei sumažinti įvairių operacinių ir pooperacinių komplikacijų riziką.

Virtualus priešoperacinis planavimas

Priešoperacinis planavimas yra neatsiejama sėkmingos operacijos dalis, todėl papildomi įrankiai virtualioje aplinkoje yra itin vertinami. Gydytojai ortopedai traumatologai 3D aplinkoje gali detaliai apžiūrėti ir įvertinti paciento kaulo defektą, planuoti operacijos eigą, specifikuoti implanto dizainą, planuoti implanto tvirtinimo vietas. Taip pat džiugu, kad prireikus planavimo metu galima patikslinti / keisti individualaus implanto specifikacijas. Gydytojas ortopedas traumatologas Valdas Prišmantas džiaugiasi, kad yra galimybė pacientų gydymui taikyti šiuolaikines 3D technologijas: „Visada smagu, kai pacientui gali pasiūlyti tokį gydymą, kokio būtent jam reikia. Galimybė sunkią ligą gydyti individualiomis priemonėmis – džiaugsmas tiek pacientui, tiek ir jo gydytojui.“

Priešoperacinio planavimo metu gydytojai turi galimybę analizuojamus 3D modelius turėti savo rankose. Pasak gydytojo ortopedo traumatologo Vytauto Rimkaus, papildomai rankose laikant anatominius modelius, galima susipažinti su gūžduobių defektais ir planuoti chirurginius veiksmus: „Atspausdinti 3D modeliai padeda dar geriau pasiruošti operacijai. Nors virtualūs modeliai ir priešoperacinis planavimas kompiuteryje chirurgams naudingi, tai niekada neatstos galimybės „pačiupinėti“ sąnario defekto savomis rankomis“.

Individualių gūžduobės implantų gamyba 3D spausdintuvu

Individualūs gūžduobės implantai spausdinami 3D spausdintuvu, naudojant vieną iš adityvios gamybos technologijų – tiesioginio metalo miltelių sukepinimo lazeriu technologiją DMLS (angl. Direct Metal Laser Sintering). Ši technologija gali pagaminti itin tiksliai net sudėtingiausios geometrijos implantus. Procedūrai naudojamas medicininis titano lydinys (Ti-6Al-4V).

Mokslinėje literatūroje pateikiamų tyrimų rezultatuose individualūs gūžduobės implantai įvertinti kaip efektyvus didelių (IIC–IIIB tipo, pagal W. G. Paprosky) gūžduobės defektų gydymo metodas, atstatantis sąnario funkciją, mažinantis skausmą, suteikiantis ilgalaikį implanto ir dubens stabilumą.

Individualių gūžduobės implantų panaudojimas leidžia sėkmingai atstatyti net ir itin didelius gūžduobės defektus vyresnio amžiaus pacientams. Taip pat užtikrina sklandesnę ir trumpesnę operaciją, sumažina komplikacijų riziką, ženkliai pagerina sąnario funkcionalumo, skausmo rodiklius – pacientai greičiau sveiksta ir sugrįžta į įprastą gyvenimo ritmą. Be to, vertinant atokiuosius klinikinius rezultatus, bendros gydymo išlaidos yra mažesnės, todėl individualaus gūžduobės implanto panaudojimas kuria pridėtinę vertę tiek pacientams ir chirurgams, tiek gydymo įstaigoms bei valstybinėms institucijoms. Šių dienų 3D spausdinimo technologija gali greitai pagaminti pacientams reikalingus individualius implantus, o jų panaudojimas leidžia kryptingai kelti gydytojų kompetencijas.

„Šias galimybes reikia išnaudoti jau šiandien bei įgytą patirtį įtraukti į gydytojų ortopedų traumatologų klinikinę praktiką. Tik panaudodami šiuolaikiškus sprendimus chirurgijoje ir supažindindami su jais pacientus, galime išlikti konkurencingi inovatyvios sveikatos priežiūros srityje visame pasaulyje“, – teigia RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. Valentinas Uvarovas.

„Dėl nevalingo raumenų tonuso padidėjimo (spastiškumo) mažėja žmogaus gebėjimas pasirūpinti savimi, prastėja gyvenimo kokybė. Vienas efektyviausių gydymo metodų – botulino toksino injekcijos į spastiškus raumenis. Nuo šių metų Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) botulino toksino injekcijos atliekamos pritaikant ultragarsinį ir elektromiografinį tyrimus, todėl botulino toksinas suleidžiamas itin tiksliai. Šiuo metu esame vienintelė ligoninė Lietuvoje, pasitelkianti abu šiuos tyrimus vienos procedūros metu“, – apie spastiškumą ir jo gydymo galimybes pasakoja RVUL gydytojas neurologas Donatas Zailskas.

Kas yra spastiškumas, arba spastika ir kaip „atrodo“ spastiškumas?

Spastiškumas yra nevalingas raumenų tonuso padidėjimas, kylantis dėl pažeidimo galvos ar nugaros smegenų srityse, susijusiose su judėjimu.

Kaip „atrodo“ spastiškumas, priklauso nuo pažeidimo vietos, apimties ir trukmės. Pavyzdžiui, spastiškumas išsivysto iki trečdalio galvos smegenų insultą patyrusių žmonių. Tokiu atveju spastiški raumenys dažniausiai būna vienos kūno pusės rankoje ir (ar) kojoje. Apskritai, dažniausios spastiškumo priežastys yra galvos smegenų insultas, cerebrinis paralyžius, nugaros smegenų pažeidimas, galvos smegenų trauma arba išsėtinė sklerozė, todėl spastiški gali būti bene visi kūno raumenys. Įvykus pažeidimui, raumenų tonusas padidėja ne iškart: kartais tam prireikia tik keleto dienų, o kartais – ir keleto mėnesių.

Spastiškumas taip pat dažnai nebūna „vienas“: kartu gali būti raumenų paralyžiaus, įvairių nevalingų stereotipinių galūnių padėčių, padidėjusio raumenų dirglumo, nevalingų judesių ir kitų požymių, kurie ir patys savaime sukelia problemų.

Kodėl spastiškumą reikia gydyti, kas gali grėsti nesiimant jokių priemonių?

Negydant, ilgainiui spastiškuose raumenyse atsiranda įvairių struktūrinių pokyčių, dėl kurių dar labiau pasunkėja galimybė raumenims atsipalaiduoti ir atgauti įprastą ilgį. Susikuria „užburtas ratas“ –spastiškumas gali sukelti įvairių antrinių problemų. Dėl padidėjusio raumenų tonuso judesiai tampa riboti, įtemptus nejudrius raumenis bei kitus minkštuosius audinius skauda, gali atsirasti sąnarių kontraktūrų.

Dėl sumažėjusio judrumo ir priverstinių padėčių gali blogėti higiena, spaudimo vietose gali susiformuoti opų; dažnas to pavyzdys yra spastinis kumštis, kuomet sunku atlenkti pirštus ir pasirūpinti delno, tarpupirščių švara, manikiūru, pirštų spaudimo vietose atsiranda žaizdų. Galiausiai, dėl ribotų judesių taip pat prastėja gebėjimas pasirūpinti savimi, nukenčia savigarba. Šios komplikacijos trukdo reabilitacijai ir mažina žmogaus gyvenimo kokybę. Sėkmingas spastiškumo gydymas gali padėti išvengti šių komplikacijų ir palengvinti kasdienybę.

Kada reikia gydyti spastiškumą, ir kokios naudos iš to tikėtis?

Vieningų rekomendacijų nėra, ir skirtingi autoriai pateikia įvairius siūlymus. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais gydymas pradedamas net pirmosiomis savaitėmis po galvos smegenų insulto. Visgi, kalbant bendrai, spastiškumą reikia gydyti, kuomet jis trukdo kasdieniam gyvenimui ar pažeistos galūnės priežiūrai.

Nors pirminis gydymo taikinys yra padidėjęs raumenų tonusas, svarbu, kad gydymo eigoje jam mažėjant būtų ir kitos naudos, pavyzdžiui, susigrąžinta prarasta funkcija. Labai svarbu suprasti, kad jei galūnė nejudinama dėl to, jog ji paralyžiuota, spastiškumo gydymas galimybės judėti nesugrąžins, tačiau vis tiek gali būti naudingas, nes bus lengviau rūpintis pažeista galūne.

Kaip reikia gydyti spastiškumą, nuo ko pradėti?

Kadangi spastiškumo klinikinė išraiška ir susijusios komplikacijos yra įvairios, gydymas turi būti individualizuotas. Idealiu atveju, spastiškumo gydymas turi būti multidisciplininės komandos darbas, į gydymo procesą įtraukiant medikamentines, operacines ir reabilitacines priemones.

Vienas pirmųjų žingsnių yra nustatyti ir pašalinti veiksnius, galinčius pabloginti spastiškumą: skausmą, vidurių užkietėjimą, infekciją, veržiančius drabužius ar netinkamą laikyseną. Tai svarbu, nes dalis spastiškumo atsiradimo mechanizmo yra pakitęs jutiminės informacijos apdorojimas, o skausmas ar kitoks diskomfortas spastiškumą gali pabloginti bei papildomai apsunkina jo gydymą.

Kokios yra medikamentinio spastiškumo gydymo galimybės Lietuvoje?

Vaistų pasirinkimas priklauso nuo įvairių veiksnių, bet daugiausiai – nuo to, kaip spastiškumas kūne išplitęs. Geriamieji raumenis atpalaiduojantys preparatai gali būti svarstomi, jei spastiškumas išplitęs po visą kūną ar apima keletą gretimų sričių. Visgi, šių preparatų vartojimas dažnai sukelia nepageidaujamų reiškinių, tokių kaip mieguistumas ar raumenų silpnumas, atsiradimą. Iš kitos pusės, jei spastiški raumenys yra tik vienoje kūno srityje, pavyzdžiui, rankoje, tinkamiausias pasirinkimas yra botulino toksino injekcijos arba nervų blokados. Galimas ir tarpinis variantas, kuomet spastiški raumenys „išsimėtę“ po įvairias kūno sritis. Praktikoje įvairūs medikamentinio gydymo metodai dažnai derinami tarpusavyje.

Papasakokite plačiau apie botulino toksino injekcijas ir RVUL naudojamą metodą.

Botulino toksino injekcijos į spastiškus raumenis yra nusistovėjusi, gerai toleruojama ir efektyvi procedūra, patikrinta moksliniuose tyrimuose. Šio vaisto injekcijos atliekamos daugelyje didžiųjų Lietuvos miestų, tačiau tą atlikti gebančių specialistų yra labai mažai, ypač kalbant apie jo pritaikymą spastiškumo gydymui. Suaugusiems injekcijas Lietuvoje gali atlikti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai bei gydytojai neurologai. Deja, šiuo metu spastiškumo gydymas botulino toksinu suaugusiems kompensuojamas tik tuomet, jei jis kilo po galvos smegenų insulto arba galvos smegenų traumos.

Nuo šių metų Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atsirado svarbus pokytis: botulino toksino injekcijos atliekamos pritaikant ultragarsinį ir elektromiografinį tyrimus. Tai suteikia galimybę ne tik pamatyti norimą raumenį, bet ir registruoti jo aktyvumą, todėl botulino toksinas suleidžiamas itin tiksliai. Šiuo metu tai yra vienintelė ligoninė Lietuvoje, kurioje botulino toksino injekcijos įprastai atliekamos pasitelkiant abu šiuos tyrimus vienos procedūros metu. Vaisto injekcijos atliekamos per tą pačią adatą, kuri naudojama elektromiografiniam tyrimui, todėl nereikalingi papildomi dūriai, dėl to trumpėja procedūros trukmė, mažėja paciento laukimas ir diskomfortas procedūros metu. Botulino toksino injekcijas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atlieka gydytojai neurologai Donatas Zailskas ir Justina Jurkevičienė.

Kuo spastiškumo gydyme gali pagelbėti reabilitacinės priemonės?

Tinkamiausias momentas medikamentiniam gydymui yra susirgimo pradžioje, kuomet spastiškumas lengvas. Vėliau siekiant sumažinti padidėjusį raumenų tonusą ar mėginant atitaisyti jo sąlygotas komplikacijas vien medikamentinio gydymo gali neužtekti, ypač jei spastiškumas vidutiniškas ar sunkus. Dėl to reabilitacinės priemonės yra neatsiejama spastiškumo gydymo dalis.

Jeigu yra galimybė bent iš dalies atgauti gebėjimą naudotis galūne, tuomet reabilitacinio gydymo metu gali būti stiprinami raumenys, lengvinamas liekamųjų judesių valdymas jų „mokantis“ iš naujo. Jei galūnė nebėra funkcionali, tuomet gydymas nukreipiamas į raumenų ir minkštųjų audinių ilgio palaikymą, kontraktūrų prevenciją ir slaugos proceso lengvinimą.

Medikamentinio ir reabilitacinio gydymo jungtinis taikymas praktikoje yra dažniausias ir labiausiai pasiteisinantis. Visgi, svarbu nepamiršti, kad didžioji dalis darbo tenka pačiam sergančiajam ir juo besirūpinantiems asmenims, todėl aktyvus įsitraukimas į gydymo procesą yra būtinas norint pasiekti gerų rezultatų.

Ką daryti, jei medikamentinis ir reabilitacinis gydymas nepadeda ar yra negalimas?

Tokiu atveju svarstomas operacinis gydymas, kurį gali atlikti įvairūs specialistai: plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai, ortopedai traumatologai, neurochirurgai ir kiti gydytojai. Jei medikamentinis gydymas raumenis atpalaiduojančiais vaistais buvo veiksmingas, tačiau tolesniam jo skyrimui trukdė nepageidaujami reiškiniai, kai kuriais atvejais įmanoma raumenis atpalaiduojantį vaistą specialios implantuojamos pompos pagalba skirti tiesiai į aplink nugaros smegenis esantį tarpą. Deja, bet šis gydymo metodas brangus, nekompensuojamas ir Lietuvoje atliekamas labai retai. Daug paprastesnės ar dažnesnės kitokio pobūdžio procedūros: nervinių šaknelių, periferinių nervų ar raumenų perpjovimas ar likusio funkcionalaus raumens sausgyslės prijungimas į kitą vietą.

Kokiais atvejais kreiptis gydytojo neurologo konsultacijos?

Jei patyrėte galvos smegenų insultą ar galvos smegenų traumą, ir jūsų ranka ar koja yra paralyžuota, priverstinėje padėtyje, tikėtina, kad toje srityje yra spastiškų raumenų, kurių gydymas gali būti naudingas, todėl būtų svarbu nuvykti gydytojo neurologo konsultacijai. Jei spastiškumas kilo dėl persirgto galvos smegenų insulto, konsultacijos metu tuo pačiu gali būti įvertinti insulto rizikos veiksniai ir užtikrinta reikiama antrinė insulto profilaktika.

„Ilgą laiką kęsti psichologinį diskomfortą, susitaikyti su slogia nuotaika, prarastu gyvenimo džiaugsmu ar bandyti „tyliai“ visa tai įveikti savo jėgomis, yra klaidinga nuostata, dažnai atvedanti iki piktnaudžiavimo alkoholiu ar psichoaktyviomis medžiagomis. Taip pat neteisinga manyti, kad tik vaistais galima išspręsti psichikos sveikatos bėdas“, – pastebi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Elvyra Baumilienė. Gegužės 22–28 dienomis minint Europos psichikos sveikatos savaitę  ji pasakoja, kokios profesionalios pagalbos galima kreiptis į RVUL ir kodėl stacionarinės psichiatrijos paslaugos bendro tipo ligoninėje gali būti priimtinesnės.

Psichikos sveikatos būklė – viena prasčiausių ES

Ekspertų vertinimu, Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos būklė yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje – tą rodo didelis savižudybių skaičius, rizikingo elgesio, smurto ir psichikos ligų paplitimas. Šias bėdas dar labiau išryškino COVID-19 pandemija, po kurios per visą pasaulį nusirito psichinės sveikatos sutrikimų banga, atnešusi net ir naujus terminus: „pandeminė depresija“, „zoom nuovargis“, „covid nerimas“.

Nerimo priepuoliai, sutrikęs miegas, jaučiamas išsekimas, užvaldžiusi depresyvi nuotaika, mintys apie savižudybę ir psichosomatiniai sutrikimai – priežastis, dėl kurių reikėtų kreiptis į specialistus, vardija gydytoja psichiatrė E. Baumilienė. Deja, ne kiekvienas ryžtasi apie tai kalbėti ir dar rečiau ieško profesionalios pagalbos.

„Priežasčių, dėl kurių žmonės vengia kalbėti apie psichikos ligas, yra nemažai, – teigia E. Baumilienė. – Dėl vis dar gyvuojančios šių ligų stigmos visuomenėje, daugelis bijo būti pažeminti arba atstumti, jaučia gėdą ar net kaltę, manydami, jog jų būklė yra silpnybės požymis. Tai skatina slėpti savo savijautą, vengti kalbėti apie savo būseną. Kita vertus, nedaugelis turi pakankamai žinių apie psichikos ligas ir supranta, kaip jos daro įtaką žmogaus gyvenimui. Žmonės bijo atvirai diskutuoti apie šias problemas arba tiesiog nežino, kur galima ieškoti pagalbos.“

Ignoruoti psichikos sveikatos problemas ar užsiimti savigyda – rizikinga

Gydytoja psichiatrė įsitikinusi, jog ilgą laiką kęsti psichologinį diskomfortą, susitaikyti su slogia nuotaika, prarastu gyvenimo džiaugsmu ar bandyti „tyliai“ visa tai įveikti savo jėgomis, yra klaidinga nuostata, dažnai atvedanti iki piktnaudžiavimo alkoholiu ar psichoaktyviomis medžiagomis. Taip pat neteisinga manyti, kad tik vaistais galima išspręsti psichikos sveikatos bėdas. Priešingai – ilgą laiką vartojant raminamuosius ar migdomuosius vaistus, turėjusius išspręsti trumpalaikes sveikatos problemas po įvairių išgyvenimų, išsivysto medikamentinė priklausomybė, iš kurios pačiam išsivaduoti gali būti labai sunku. E. Baumilienė ragina neignoruoti psichologinių ir psichikos sveikatos problemų ir ieškoti kvalifikuotos pagalbos. Ankstyvas ir tinkamas gydymas pristabdo ligos progresavimą bei sumažina jos poveikį paciento gyvenimo kokybei, padeda išvengti recidyvų.

„Didelei daliai žmonių, kurių bėdos dar nėra tokios, kad jiems reikėtų gydymo specializuotose psichiatrijos įstaigose, gali padėti ir RVUL Psichosomatinių susirgimų skyriaus specialistai, – sako šiam skyriui vadovaujanti gydytoja E. Baumilienė. – Į mus kreipiasi išgyvenantys emocines krizes ar depresijos epizodus, kenčiantys dėl nerimo, nemigos, nuovargio ir psichosomatinio pobūdžio sutrikimų, be aiškios priežasties jaučiantys įvairių organų ar jų sistemų negalavimus, turintys valgymo sutrikimų, psichozes išgyvenantys pacientai, taip pat siekiantys atsikratyti priklausomybės dėl ilgalaikio raminamųjų ir migdomųjų vaistų vartojimo žmonės. Kai kuriais atvejais pagalbą galime suteikti net neguldydami paciento į ligoninę, o gydymas vyksta jam lankantis dienos stacionare.“

Gydymo daugiaprofilinėje ligoninėje privalumai

Pasak gydytojos psichiatrės E. Baumilienės, psichikos ligų diagnozavimas yra sudėtingas procesas, nes simptomai būna labai įvairūs ir painūs. Neretai psichikos sveikatos problemos pasireiškia, progresuojant somatinėms ligoms arba gali imituoti jų simptomus. Tik patyręs specialistas, nuodugniai ištyręs ligonį, besiremdamas tyrimų rezultatais, kitų specialybių gydytojų-konsultantų išvadomis, gali atlikti tinkamą vertinimą ir diagnozuoti ligą, o tai  leidžia efektyviai pritaikyti reikiamą gydymą.

„Mūsų skyriuje yra taikomas medikamentinis ir psichoterapinis psichikos sutrikimų gydymas, užtikrinamas tęstinis somatinių ligų gydymas, esant poreikiui, organizuojamos įvairių ligoninėje dirbančių specialistų konsultacijos, atliekami tyrimai, – sako E. Baumilienė. – Ieškodami simptomų priežasties, neretai atrandame papildomų ligų, su psichikos sutrikimais susijusių būklių. Tarkime, diagnozuojamas skydliaukės funkcijos sutrikimas, vitamino D ar B12 trūkumas, kurių simptomai – nuovargis, polinkis į depresiją ar emocinį jautrumą, prakaitavimas, rankų drebėjimas – yra būdingi ne vienam psichosomatiniam sutrikimui. Tokiais atvejais, skyrus specifinį gydymą ar gydomąsias vitaminų dozes, rezultatas iš karto pagerėja.“

Gydytojas psichiatras gali pasiūlyti tiek vaistų terapiją, tiek psichoterapiją arba kombinuotą gydymą, kuris geriausiai tinka tam tikrai ligai ir pacientui. Anot specialistės, atsižvelgiant į konkrečius psichikos ligos ypatumus ir individualius žmogaus poreikius skiriamas kompleksinis gydymas yra efektyviausias. Su pacientu dirbantys medicinos psichologai ir psichoterapeutai padeda pacientui suprasti savo jausmus, suvokti jų ištakas, numatyti rizikos veiksnius, ir kartu su pacientu ieško veiksmingų strategijų bei įgūdžių, kaip suvaldyti simptomus ir gerinti gyvenimo kokybę.

E. Baumilienės įsitikinimu, stacionarinės psichiatrijos paslaugos bendro tipo ligoninėje yra priimtinesnės, ypač pirmą kartą su psichinės sveikatos sunkumais susidūrusiems pacientams, o pacientų motyvacija gydytis dėl psichikos sveikatos sutrikimų – didesnė.

Psichosomatinių susirgimų skyriuje ypatingas dėmesys skiriamas pacientams, turintiems suicidinių ketinimų ar savęs žalojimo tendencijų, po bandymų žudytis išliekant suicido rizikai. Specialistai vertina pacientų psichikos būseną, suicidinio elgesio motyvus, siekia išsiaiškinti galimą psichikos sutrikimą ir psichiatrijos bei psichologinės pagalbos paslaugų poreikį. Šio profilio pacientams gali būti teikiama stacionarinė psichiatrijos pagalba ir psichologinės krizės įveika ligoninėje, vėliau gydymas gali būti tęsiamas RVUL Psichiatrijos dienos stacionare.

Dienos stacionaras leidžia išlikti pacientui įprastoje aplinkoje

Gydymasis RVUL Psichiatrijos dienos stacionare pacientui suteikia galimybę iškilusius sunkumus spręsti neiškrentant iš gyvenimo ritmo, derinant gydymą su studijomis ar daliniu darbo krūviu. Toks gydymas taikomas esant lengvesnei sutrikimų simptomatikai. Išlikti sau įprastoje ir gerai pažįstamoje aplinkoje ypač svarbu pacientams, kenčiantiems dėl nerimo ir miego sutrikimų, išgyvenantiems emocines krizes, depresines būsenas – toks minimaliai varžantis režimas, kai pacientas ryte atvyksta procedūroms, o po pietų grįžta namo į savo šeimą, turi teigiamą poveikį pacientų sveikimui.

Dienos stacionaro sąlygomis taikomą kompleksinę pagalbą sudaro individualiai parinktas medikamentinis gydymas, individuali ir grupinė psichoterapija, atsipalaidavimo technikų mokymas, kitos psichoterapinės intervencijos bei fizinio aktyvumo programos. Pacientams siūlomos įvairios relaksacijos procedūros (progresyvioji raumenų relaksacija, autogeninė treniruotė, darbas su vaizduote), meno bei filmų terapija, kognityvinių įgūdžių lavinimas, biblioterapija, diskusijų bei užduočių grupės ir kitos procedūros pagal poreikį.

Ieškantiems kvalifikuotos pagalbos

„Nuo psichinės ligos nėra apsaugotas nė vienas – ji gali užklupti tiek jauną, tiek seną, nepriklausomai nuo lyties ar visuomeninės padėties. Dažnai psichikos sutrikimai prasideda dėl labai gyvenimiškų aplinkybių – po artimųjų netekties, skyrybų, netekus darbo, staiga pablogėjus finansinei padėčiai ar patyrus kitokį stiprų sukrėtimą, – pavyzdžiais iš savo ilgametės profesinės praktikos dalijasi gydytoja psichiatrė E. Baumilienė. – Normalu, kad ne kiekvienas pajėgia savarankiškai įveikti gyvenimo negandas, todėl jokiu būdu nėra gėdinga ieškoti išorinės pagalbos kreipiantis į kvalifikuotus specialistus.“

Gydytoja pabrėžia, kad motyvuotam ir norinčiam pasveikti žmogui tikrai galima padėti. Paciento gydymui stacionare reikalingas gydytojo psichiatro nukreipimas, o turint šeimos gydytojo siuntimą, RVUL Konsultacijų centre galima pasikonsultuoti su gydytoju psichiatru dėl planinės hospitalizacijos. Konsultacijai reikėtų registruotis internetu ipr.esveikata.lt arba tel. (8 5) 216 9455, ir pacientui bus rekomenduota tinkamiausia pagalbos forma.

„Atviri lūžiai kelia žymiai didesnę infekcijų riziką, todėl juos patyrusiems pacientams pagalbą stengiamės suteikti iš karto – jei yra didelė atvira žaizda, ji užteršta, jei yra kraujagyslių pažeidimų, toks pacientas neretai iš Skubios pagalbos skyriaus važiuoja tiesiai į operacinę“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Traumatologijos skyriaus gydytojas ortopedas traumatologas Povilas Masionis. Gydytojas pasakoja, į kokius simptomus atkreipti dėmesį patyrus traumą, kodėl kartais tenka ilgiau palaukti gydytojo apžiūros ir kokiais atvejais gali būti atidedama lūžusio kaulo operacija.

Pavasarį ir vasarą padaugėja aktyvių veiklų lauke, o kartu su jomis padidėja ir traumų – kaulų lūžių – tikimybė. Kokie lūžiai šiltuoju metų laiku pasitaiko dažniausiai?

Ypač dažnai traumas patiria dviratininkai, elektrinių paspirtukų vairuotojai, motociklininkai. Dviratininkai ir paspirtukininkai dažniausiai patiria raktikaulio lūžius arba raktikaulio petinio galo išnirimus. Motociklininkai paprastai patiria žymiai didesnės kinetinės energijos traumas, pavyzdžiui, ilgųjų ar dubens kaulų lūžius. Dažnai tai yra daugybiniai sužeidimai. Taip pat pavasarį ir vasarą žmonės imasi remonto, lipa ant stogo ir nukrenta iš nemažo aukščio. Jiems dažniausiai lūžta daugiau nei vienas kaulas, sužalojami vidaus organai.

Ne visi kaulų lūžiai yra vienodi. Kokias pagrindines grupes galite išskirti?

Kaulų lūžius galime skirstyti pagal kelis kriterijus. Pavyzdžiui, priklausomai nuo kaulų dydžio – būna stambiųjų ir smulkiųjų kaulų lūžiai. Taip pat lūžiai skirstomi pagal tai, ar yra uždari, ar atviri. Atpažinti atvirą lūžį nėra sudėtinga, nes kaulas praduria odą ir atsiduria išorėje, žaizda kraujuoja. Esant uždaram lūžiui kaulą gaubiantys audiniai lieka nepažeisti, nėra išorinio kraujavimo, tačiau gali matytis galūnės deformacija.

Atviri ir uždari lūžiai skiriasi savo savybėmis, todėl skiriasi ir jų gydymo taktika. Atviri lūžiai kelia žymiai didesnę infekcijų riziką, todėl juos patyrusiems pacientams pagalbą stengiamės suteikti iš karto – jei yra didelė atvira žaizda, ji užteršta, jei yra kraujagyslių pažeidimų, toks pacientais neretai iš Skubios pagalbos skyriaus važiuoja tiesiai į operacinę. Mažesnius atvirus lūžius išoperuojame per 24 valandas. Esant uždaram lūžiui analizuojame, kokio tipo kaulas lūžęs, ir pagal tai parenkame gydymo taktiką.

Kaip paminėjote – atvirą lūžį atpažinti nesunku. O kokie simptomai gali pranešti apie uždarą kaulo lūžį? Kada iš karto kreiptis į Skubios pagalbos skyrių, kada į šeimos gydytoją?

Pirmiausiai, patyrus traumą, ypač nukritus iš aukščio, nereikia skubėti keltis. Geriau ramiai pagulėti, suprasti, kas įvyko, pajausti, ką skauda, apžiūrėti skaudančią galūnę, ir tik tada bandyti atsistoti. Stambiųjų kaulų lūžiai matosi iš karto, o jei lūžo šlaunikaulis, žmogus atsikelti nepajėgs. Taip pat lūžus kaului dažnai plika akimi matosi galūnės deformacija. Kartais ryškios deformacijos nėra, bet „neveikia“ sąnarys – žmogus negali jo pajudinti. Tai irgi išduoda, kad lūžo kaulas. Tokiais atvejais, be jokios abejonės, reikia kuo greičiau kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Jeigu patyrus traumą galūnė patino, tačiau jos funkcija nesutriko, o pašaldžius ir išgėrus vaistų skausmas atlėgo, gali būti, kad plyšo raištis. Ši diagnozė gali būti nustatyta pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y., poliklinikoje, todėl kreiptis į Skubios pagalbos skyrių nebūtina.

Jei žmogus pats negali įvertinti traumos rimtumo ir atvyko į Skubios pagalbos skyrių, kiek laiko gali tekti laukti gydytojo apžiūros?

Pirmiausiai, vykstant į Skubios pagalbos skyrių būtina žinoti, kad jame esanti eilė yra dinamiška – pacientai apžiūrai kviečiami ne pagal atvykimo laiką, o pagal būklės sunkumą. Pirminės apžiūros metu medicinos personalas įvertina traumos rimtumą ir kiekvienam pacientui priskiria skubumo kategoriją – esant 1 kategorijai pagalba teikiama nedelsiant, esant 4 kategorijai – reikia palaukti ilgiau.

Pavyzdžiui, jei pacientui įtariamas raiščių patempimas, tačiau vėliau atvyko pacientai su rimtesnėmis traumomis – žaizdomis, atvirais lūžiais – pas gydytoją jie pateks anksčiau. O jei į skyrių atvežamas pacientas su įtariama politrauma, jis yra vežamas tiesiai į reanimacinę palatą, kur jo laukia gydytojų komanda. Todėl tiems žmonėms, kurie atvyksta į Skubios pagalbos skyrių su tokiais nusiskundimais, kuriuos galėtų išspręsti šeimos gydytojas, gali tekti palaukti ir kelias valandas.

Kartais pacientams neskiriamas rentgeno tyrimas ar nededamas gipsas. Ar visais atvejais tai yra būtina?

Tiek tyrimo, tiek galūnės imobilizaciją gipsu reikalingumą gydytojas kiekvienu individualiu atveju įvertina atsižvelgdamas į indikacijas. Pavyzdžiui, kai kuriuos plaštakos, pirštų lūžius galima imobilizuoti pleistru arba arba elastiniu bintu.

Pasitaiko atvejų, kai pacientas su lūžusiu kaulu laukti operacijos yra išleidžiamas namo. Kokiais atvejais lūžus kaului operacija gali būti atidėta?

Yra nemažai kaulų lūžių, kurių gydymui reikalingą operaciją galima atlikti praėjus savaitei ar dviem po traumos, pavyzdžiui, raktikaulio lūžiai, raktikaulio petinio galo išnirimai, Achilo sausgyslės plyšimai, alkūnkaulio artimojo galo lūžiai, žastikaulio artimojo galo lūžiai. Tokių pacientų hospitalizacija ligoninėje, turinčioje labai didelį traumas patyrusių pacientų srautą, nerekomenduojama, nes net ir patekus į skyrių operacijos taip pat tektų laukti eilėje ir „užleisti“ vietą rimtesnes traumas patyrusiems pacientams. Panašiai, kaip ir Skubios pagalbos skyriuje, jie atsidurtų laukiančiųjų eilės pabaigoje ir, tikėtina, lauktų kelias paras ar dar ilgiau.

Todėl siekiant efektyviai valdyti didelius skubių pacientų srautus, laikantis rekomenduojamos gydymo taktikos ir pačių pacientų patogumui yra atliekamos atidėtos skubios operacijos. Tai reiškia, kad po apžiūros pacientas gydytojo paskyrimu išleidžiamas namo, artimiausiomis darbo dienomis su juo susisiekia mūsų ligoninės darbuotojai ir konkrečiu laiku rezervuoja vietą operacinėje. Tokiu būdu pacientas operacijos laukia namuose, nepatiria papildomo streso ir nepatogumo. Paprastai atidėta operacija atliekama per 1–2 savaites. Galutiniam gydymo rezultatui tai neturi visiškai jokios įtakos, o kai kuriais atvejai jis net būna geresnis. Pavyzdžiui, kulnakaulio lūžis visada operuojamas praėjus kelioms savaitėms po traumos, nes būtina sulaukti, kol atlėgs tinimas.

Mūsų gydymo įstaigoje atidėtų operacijų būna kasdien, kiekvieną atvejį vertiname individualiai ir stengiamės rasti geriausią sprendimą pacientui.

Ar tokia praktika įprasta ir kitose gydymo įstaigose?

Tokia tvarka yra taikoma RVUL, taip pat kitose didžiausiose Lietuvos gydymo įstaigose, kuriose traumas patyrusių pacientų srautas yra labai didelis. Atidėtos skubios operacijos atliekamos didelėse Vakarų Europos šalių ligoninėse.

Sklando mitas, kad per kelias savaites laukiant operacijos kaulas suauga, todėl operuojant jį reikia „laužyti“?

Kaulas nėra žaizda ir nesugyja per savaitę ar dvi. Kaulas gyja lėtai, kartais tai užtrunka net ir metus, todėl operuojant praėjus kelioms savaitėms po patirtos traumos tikrai kaulas nebus sugijęs ir, liaudiškai tariant, jo nereikės „laužyti“.

Kaip elgtis namuose laukiant atidėtos operacijos – kaip malšinti skausmą, ar laikytis gulėjimo režimo?

Rekomenduojamas toks pats gydymas kaip patyrus sumušimus ar kitas smulkesnes traumas, kai operacija nereikalinga. Skaudančią vietą reikia šaldyti maždaug 10 kartų per dieną po 10 min., 3–4 dienas. Šaldymui tinka bet kas iš šaldiklio, pavyzdžiui, šaldytos daržovės. Svarbiausia, šalčio šaltinio nedėti tiesiai ant odos. Galūnę reikia laikyti pakeltą, ranką galima parišti po kaklu. Galiausiai, nereikėtų pamiršti vaistų nuo skausmo pagal poreikį – tinka bet kurie vaistinėje be recepto parduodami vaistai. Žinoma, visiškai skausmo jie nenumalšina, tačiau veikia efektyviai. Gulėjimo režimo laikytis nereikia, tačiau traumuota galūnė turėtų ilsėtis.

Ką daryti, jei belaukiant atidėtos operacijos, sveikatos būklė ima blogėti?

Laukiant atidėtos operacijos reikėtų stebėti traumuotos galūnės būklę. Jei atsiranda pokyčių – analgetikais nenumalšinamas skausmas, deformacijos, tempia odą, nutirpo pirštai, galūnė labai stipriai sutino, atsirado pūslių – tuomet reikia nedelsiant kreiptis į Skubios pagalbos skyrių, kur paciento būklė bus įvertinta dar kartą ir, jei reikia, paskirtas gydymas.

„Būtina žinoti ir suprasti, kad insulto gydymas ūminėje stadijoje, taikant šiuolaikinius gydymo metodus, yra tik maža viso gydymo proceso dalis. Tyrimai rodo, kad tik apie 10–15 proc. pacientų po patirto insulto pasveiksta ir grįžta į tokį gyvenimą, kurį gyveno iki tol“, – gegužės 9 d. minint Europos insulto žinomumo dieną pabrėžia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Jis sako, kad nors šiuolaikinis gydymas yra efektyvus, tačiau visoje Europoje dar trūksta kompleksinio požiūrio į šią ūminę ligą.

Lietuva pasiekė iškeltus tikslus

Lietuvoje kasmet išeminį insultą patiria daugiau nei 8000 žmonių. Insultas yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių ir pagrindinė ilgalaikio neįgalumo priežastis tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Išeminį insultą galima gydyti efektyviais moderniais būdais, pirmiausiai, tai – intraveninė trombolizė, kai galvos smegenų arteriją užkimšęs trombas arba embola ištirpinamas ir tokiu būdu atkuriama kraujotaka ir sumažinamas galvos smegenų audinio pažeidimas. Antrasis būdas – mechaninė trombektomija, kai trombas specialiomis priemonėmis ištraukiamas mechaniniu būdu ir taip atkuriama kraujotaka. Abiem gydymo atvejais ypač svarbus laikas.

Visgi doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad didžiajai daliai pacientų trombolizė ar trombektomija netaikomos, nes pacientai per vėlai kreipėsi į specializuotą gydymo įstaigą arba dėl esančių kontraindikacijų. „Norint keisti pacientų situaciją vykdomas projektas „Insulto veiksmų planas Europoje (angl. Stroke Action Plan in Europe, SAP-E)”, kurio vienas iš uždavinių – iki 2030 m. intraveninė trombolizė turi būti taikoma bent 15 proc. ūminį išeminį insultą patyrusių pacientų, o mechaninė trombektomija – 5 proc. pacientų.

Šiuo metu Lietuvoje intraveninė trombolizė taikoma 14,8 proc. pacientų, tad jau beveik pasiekėme iškeltą tikslą, o mechaninė trombektomija – 9,6 proc. Šį skaičių viršijame dvigubai. Lietuvos rodikliai byloja, kad paskelbus insultą kaip vieną iš prioritetinių sveikatos problemos sričių ir 2014 m.  pradėjus veikti insulto gydymo centrų klasterio sistemai, situaciją pavyko ženkliai pagerinti: nuo 2015 m. iki 2022 m. intraveninės trombolizės skaičius padidėjo nuo 1,7 proc. iki jau minėtų 14,8 proc., o mechaninės trombektomijos nuo 0,1 proc. iki 9,6 proc.“, – apie projekto rezultatus kalba RVUL Insulto centro vadovas.

Tyrimo duomenys nedžiugina

Gegužės 9 d. Europoje minima Europos insulto žinomumo diena, anot doc. dr. A. Vilionskio, yra dar viena proga atkreipti visuomenės, gydytojų, sveikatos sistemos darbuotojų dėmesį į dar vieną labai aktualią problemą ir skatinti imtis kompleksinių priemonių – pagerinti ūminį insultą patyrusių pacientų gydymą ir tolesnę priežiūrą.

„Būtina žinoti ir suprasti, kad insulto gydymas ūminėje stadijoje, taikant šiuolaikinius gydymo metodus, yra tik maža viso gydymo dalis. Tyrimai rodo, kad tik apie 10–15 proc. pacientų po patirto insulto pasveiksta ir grįžta į tokį gyvenimą, kurį gyveno iki insulto. Apie 20 proc. pacientų miršta per pirmuosius 3 mėnesius po insulto, o likusioji dalis visam gyvenimui kenčia nuo liekamųjų insulto reiškinių. Tokiems pacientams reikalingas ilgalaikis gydymas ir priežiūra“, – problemos kompleksiškumą pabrėžia gydytojas neurologas doc. dr. A. Vilionskis.

RVUL Insulto centro vadovas pasakoja, kad 2021 m. pirmą kartą buvo surinkti duomenys apie insultą patyrusius pacientus 36 Europos šalyse, įskaitant Lietuvą: „Deja, gauti rezultatai nėra džiuginantys. Daromos išvados, kad insultą patyrusių pacientų priežiūra skirtingose šalyse yra skirtinga, tačiau net labiausiai išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse visuose etapuose ji yra nepakankama. Tyrimas atskleidė, kad daugiausiai problemų kyla pacientams pasiekus reabilitacijos etapą ir tolesnę priežiūrą. Taip pat nurodoma, kad nepaisant, jog išlaidos insultą patyrusiems pacientams ateityje didės, didžioji šalių dalis neturi pirminės prevencijos plano. Galiausiai, tyrimo išvadose nurodoma, kad didžiojoje dalyje Europos šalių nėra nacionalinių arba regioninių insulto registrų ir sisteminiai duomenys nėra pilnai prieinami, nors tokių duomenų analizė yra būtina siekiant pagerinti pacientų priežiūrą.“

Minėtas problemas bei būtinybę jas spręsti ypač akcentuoja ir SAP-E pirmininkė prof. Hanne Christensen, sakydama, kad Europos šalių vyriausybės turi teikti pirmenybę tinkamam medicininių ir pagalbinių paslaugų organizavimui, parengti nacionalinius insulto planus ir sukurti nacionalinius ir regioninius registrus, kad būtų galima stebėti insulto priežiūros kokybę, rezultatus ir prieinamumą.

Būtina tobulinti visus etapus

Doc. dr. A. Vilionskis primena, kad Europos insulto veiksmų plano tikslas – pagerinti insulto priežiūrą visuose etapuose, pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto.

„Galiu pasidžiaugti, kad RVUL Insulto centras efektyviai koordinuoja skirtingų įstaigos padalinių, susijusių su ūminio insulto gydymu, veiklą ir užtikrina aukščiausio lygio pagalbą ligoniams, ištiktiems ūminio insulto, o taip pat vysto mokslinę bei pedagoginę veiklą, aktyviai dalyvauja moksliniuose projektuose ir teikia metodinę pagalbą kitoms ligoninėms, kuriose gydomi ūminį insultą patyrę ligoniai. RVUL Insulto centro veikla už ūminio insulto gydymo kokybės pasiekimus 2022 m. buvo įvertinta reikšmingiausiu Europos insulto organizacijos ESO (angl. European Stroke Organisation) apdovanojimu – ESO Angels Diamond Award.

Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga paveikia visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome ne tik toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką, bet ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto, duomenų rinkimu ir analize. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape“, – pabrėžia doc. dr. A. Vilionskis.

Gegužės 5-ąją pasaulyje minima rankų higienos diena, kurios tikslas – atkreipti visuomenės ir sveikatos priežiūros specialistų dėmesį į tinkamą rankų higieną, galinčią žymiai sumažinti įvairių ligų plitimo pavojus. „Per mėnesį RVUL sunaudojama 500 tūkstančių vienetų įvairių vienkartinių apsauginių pirštinių ir daugiau nei 6 tūkstančiai litrų rankų antiseptiko per metus“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Epidemiologinės priežiūros skyriaus infekcijų kontrolės specialistė Iveta Petraitytė ir dalinasi įžvalgomis apie rankų higieną, kaip vieną iš efektyviausių infekcijų kontrolės ir prevencijos priemonių gydymo įstaigose.

Pirštinės – ne pakaitalas

Per mėnesį RVUL darbuotojai – gydytojai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos, laboratorijos, sterilizacinės darbuotojai, maistą ruošiantis personalas ir kt., – sunaudoja 500 tūkstančių vienetų įvairių vienkartinių apsauginių pirštinių. Įdomu tai, kad sveikatos priežiūros darbuotojai pirštines dėvi tik tam tikrais atvejais: pavyzdžiui, nesterilios pirštinės gali būti naudojamos punktuojant ir kateterizuojant periferinę veną, keičiant trachėjos vamzdelį, tvarkant medicinines atliekas ir kt. Sterilios pirštinės naudojamos chirurginėse intervencijose ir kai kuriose invazinėse procedūrose, pavyzdžiui, punktuojant centrinę veną ar įvedant šlapimo kateterį ir kt.

Labai dažnai žmonėms gali atrodyti, kad medicininės pirštinės yra būtinos visuomet, nes pilnai apsaugo nuo infekcijų. Tačiau infekcijų kontrolės specialistė I. Petraitytė sako, kad medicininės pirštinės nepakeičia rankų higienos, o pirštinių dėvėjimas gali sukelti klaidingą saugumo jausmą. Būtent todėl svarbiausia yra taisyklinga rankų higiena prieš užsidedant pirštines ir po pirštinių nusiėmimo, pirštinių keitimas dirbant su skirtingais pacientais. Anot jos, pirštinės gali būti užterštos kur kas labiau nei plikos rankos, nes dėvint pirštines rankų higiena atliekama rečiau. Rankų antiseptikas taip pat nenaudojamas ant pirštinių, jis skirtas rankų odos dezinfekcijai.

100 kartų per pamainą

Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, skaičiuojama, kad sveikatos priežiūros darbuotojai per 12 val. trunkantį budėjimą ligoninėje rankų higieną turėtų atlikti apie 100 kartų, priklausomai nuo skyriaus pobūdžio ir pacientų skaičiaus jame.

I.Petraitytė pasakoja, kad rankų higieną gydymo įstaigose galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: rankų plovimą muilu ir vandeniu bei rankų antiseptiką tam skirtu skysčiu. Kiekviena iš šių grupių turi savo taisykles. „Pavyzdžiui, prieš pradėdami darbo dieną, sveikatos priežiūros darbuotojai privalo nusiplauti rankas muilu ir vandeniu. Ši procedūra turi trukti apie 15–30 sekundžių, o vanduo turi būti malonios temperatūros – tyrimai rodo, kad karštas vanduo neturi įtakos mikroorganizmų pašalinimui. Rankų antiseptika turi būti atliekam prieš liečiant pacientą, po paciento ir jo aplinkos lietimo, prieš aseptines procedūras. Nusimovę pirštines, po sąlyčio su paciento kūno skysčiais ar krauju, darbuotojai privalo rankas plauti muilu ir vandeniu. Pagrindinis išvardintų procedūrų tikslas – užkirsti bakterijų ir virusų perdavimą nuo vieno paciento kitam“, – sako specialistė.

Anot I. Petraitytės, veiksmingiausi rankų antiseptikai naikinant daugelį mikroorganizmų, įskaitant bakterijas ir virusus (ypač prieš antimikrobiniams vaistams atsparius mikroorganizmus, pvz. MRSA), yra pagaminti alkoholio pagrindu.  Be to, jie mažiau sausina ir dirgina odą, negu dažnas rankų plovimas muilu ir vandeniu, juos patogu naudoti. RVUL vidutiniškai per metus sunaudojama daugiau nei 6 tūkstančiai litrų rankų antiseptiko.

Rankų higiena ir taupymas

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamais duomenimis, Vakarų šalyse maždaug 7 iš 100 pacientų aktyvaus gydymo ligoninėse kenčia nuo hospitalinės infekcijos. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose ši rizika išauga dar labiau dėl chirurginių intervencijų, intubacijos, kateterizacijos ir kitų invazyvių procedūrų. Infekcijų kontrolės specialistė I. Petraitytė sako, kad JAV buvo suskaičiuota, jog vienas į efektyvią rankų higieną investuotas doleris sutaupo 16,5 sveikatos priežiūros išlaidoms skirtų dolerių.  Kaip tai susiję?

Specialistė paaiškina, kad 80 proc. hospitalinių infekcijų yra perduodama per rankas, tiesioginio ir netiesioginio kontakto metu, todėl efektyvi rankų higiena gali padėti sutaupyti lėšų gydymo įstaigoms: „Gerai atlikta rankų higiena yra vienas iš geriausių būdų užkirsti kelią hospitalinėms infekcijoms, nes jos ne tik kelia pavojų pacientų sveikatai, bet ir gali padidinti gydymo sąnaudas – pacientui reikalinga ilgesnė hospitalizacija ir papildomas gydymas, auga komplikacijų ir pakartotinos hospitalizacijos tikimybė.  Todėl labai svarbu laikytis higienos ir infekcijos prevencijos procedūrų, kad būtų sumažinta šių infekcijų rizika ir apsaugota pacientų ir darbuotojų sveikata.“

I.Petraitytė pabrėžia, kad Epidemiologinės priežiūros skyriaus komanda būtent to ir siekia – užkirsti kelią infekcijoms ir didėjančiam antimikrobiniam atsparumui sveikatos priežiūros srityje – todėl ištisus metus atlieka rankų higienos auditą, rengia mokymus darbuotojams, mini Pasaulinę rankų higienos dieną ir organizuoja įvairias iniciatyvas.