doc. dr. A. Vilionskis

Nors insulto gydymas tampa vis efektyvesnis, trūksta kompleksinio požiūrio į problemą

„Būtina žinoti ir suprasti, kad insulto gydymas ūminėje stadijoje, taikant šiuolaikinius gydymo metodus, yra tik maža viso gydymo proceso dalis. Tyrimai rodo, kad tik apie 10–15 proc. pacientų po patirto insulto pasveiksta ir grįžta į tokį gyvenimą, kurį gyveno iki tol“, – gegužės 9 d. minint Europos insulto žinomumo dieną pabrėžia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Jis sako, kad nors šiuolaikinis gydymas yra efektyvus, tačiau visoje Europoje dar trūksta kompleksinio požiūrio į šią ūminę ligą.

Lietuva pasiekė iškeltus tikslus

Lietuvoje kasmet išeminį insultą patiria daugiau nei 8000 žmonių. Insultas yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių ir pagrindinė ilgalaikio neįgalumo priežastis tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Išeminį insultą galima gydyti efektyviais moderniais būdais, pirmiausiai, tai – intraveninė trombolizė, kai galvos smegenų arteriją užkimšęs trombas arba embola ištirpinamas ir tokiu būdu atkuriama kraujotaka ir sumažinamas galvos smegenų audinio pažeidimas. Antrasis būdas – mechaninė trombektomija, kai trombas specialiomis priemonėmis ištraukiamas mechaniniu būdu ir taip atkuriama kraujotaka. Abiem gydymo atvejais ypač svarbus laikas.

Visgi doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad didžiajai daliai pacientų trombolizė ar trombektomija netaikomos, nes pacientai per vėlai kreipėsi į specializuotą gydymo įstaigą arba dėl esančių kontraindikacijų. „Norint keisti pacientų situaciją vykdomas projektas „Insulto veiksmų planas Europoje (angl. Stroke Action Plan in Europe, SAP-E)”, kurio vienas iš uždavinių – iki 2030 m. intraveninė trombolizė turi būti taikoma bent 15 proc. ūminį išeminį insultą patyrusių pacientų, o mechaninė trombektomija – 5 proc. pacientų.

Šiuo metu Lietuvoje intraveninė trombolizė taikoma 14,8 proc. pacientų, tad jau beveik pasiekėme iškeltą tikslą, o mechaninė trombektomija – 9,6 proc. Šį skaičių viršijame dvigubai. Lietuvos rodikliai byloja, kad paskelbus insultą kaip vieną iš prioritetinių sveikatos problemos sričių ir 2014 m.  pradėjus veikti insulto gydymo centrų klasterio sistemai, situaciją pavyko ženkliai pagerinti: nuo 2015 m. iki 2022 m. intraveninės trombolizės skaičius padidėjo nuo 1,7 proc. iki jau minėtų 14,8 proc., o mechaninės trombektomijos nuo 0,1 proc. iki 9,6 proc.“, – apie projekto rezultatus kalba RVUL Insulto centro vadovas.

Doc. dr. Vilionskis

Tyrimo duomenys nedžiugina

Gegužės 9 d. Europoje minima Europos insulto žinomumo diena, anot doc. dr. A. Vilionskio, yra dar viena proga atkreipti visuomenės, gydytojų, sveikatos sistemos darbuotojų dėmesį į dar vieną labai aktualią problemą ir skatinti imtis kompleksinių priemonių – pagerinti ūminį insultą patyrusių pacientų gydymą ir tolesnę priežiūrą.

„Būtina žinoti ir suprasti, kad insulto gydymas ūminėje stadijoje, taikant šiuolaikinius gydymo metodus, yra tik maža viso gydymo dalis. Tyrimai rodo, kad tik apie 10–15 proc. pacientų po patirto insulto pasveiksta ir grįžta į tokį gyvenimą, kurį gyveno iki insulto. Apie 20 proc. pacientų miršta per pirmuosius 3 mėnesius po insulto, o likusioji dalis visam gyvenimui kenčia nuo liekamųjų insulto reiškinių. Tokiems pacientams reikalingas ilgalaikis gydymas ir priežiūra“, – problemos kompleksiškumą pabrėžia gydytojas neurologas doc. dr. A. Vilionskis.

RVUL Insulto centro vadovas pasakoja, kad 2021 m. pirmą kartą buvo surinkti duomenys apie insultą patyrusius pacientus 36 Europos šalyse, įskaitant Lietuvą: „Deja, gauti rezultatai nėra džiuginantys. Daromos išvados, kad insultą patyrusių pacientų priežiūra skirtingose šalyse yra skirtinga, tačiau net labiausiai išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse visuose etapuose ji yra nepakankama. Tyrimas atskleidė, kad daugiausiai problemų kyla pacientams pasiekus reabilitacijos etapą ir tolesnę priežiūrą. Taip pat nurodoma, kad nepaisant, jog išlaidos insultą patyrusiems pacientams ateityje didės, didžioji šalių dalis neturi pirminės prevencijos plano. Galiausiai, tyrimo išvadose nurodoma, kad didžiojoje dalyje Europos šalių nėra nacionalinių arba regioninių insulto registrų ir sisteminiai duomenys nėra pilnai prieinami, nors tokių duomenų analizė yra būtina siekiant pagerinti pacientų priežiūrą.“

Minėtas problemas bei būtinybę jas spręsti ypač akcentuoja ir SAP-E pirmininkė prof. Hanne Christensen, sakydama, kad Europos šalių vyriausybės turi teikti pirmenybę tinkamam medicininių ir pagalbinių paslaugų organizavimui, parengti nacionalinius insulto planus ir sukurti nacionalinius ir regioninius registrus, kad būtų galima stebėti insulto priežiūros kokybę, rezultatus ir prieinamumą.

Rankos ir simbolinė galvos forma

Būtina tobulinti visus etapus

Doc. dr. A. Vilionskis primena, kad Europos insulto veiksmų plano tikslas – pagerinti insulto priežiūrą visuose etapuose, pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto.

„Galiu pasidžiaugti, kad RVUL Insulto centras efektyviai koordinuoja skirtingų įstaigos padalinių, susijusių su ūminio insulto gydymu, veiklą ir užtikrina aukščiausio lygio pagalbą ligoniams, ištiktiems ūminio insulto, o taip pat vysto mokslinę bei pedagoginę veiklą, aktyviai dalyvauja moksliniuose projektuose ir teikia metodinę pagalbą kitoms ligoninėms, kuriose gydomi ūminį insultą patyrę ligoniai. RVUL Insulto centro veikla už ūminio insulto gydymo kokybės pasiekimus 2022 m. buvo įvertinta reikšmingiausiu Europos insulto organizacijos ESO (angl. European Stroke Organisation) apdovanojimu – ESO Angels Diamond Award.

Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga paveikia visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome ne tik toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką, bet ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto, duomenų rinkimu ir analize. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape“, – pabrėžia doc. dr. A. Vilionskis.

Rankų higiena gydymo įstaigoje: saugo ligonių sveikatą ir net padeda sutaupyti

Gegužės 5-ąją pasaulyje minima rankų higienos diena, kurios tikslas – atkreipti visuomenės ir sveikatos priežiūros specialistų dėmesį į tinkamą rankų higieną, galinčią žymiai sumažinti įvairių ligų plitimo pavojus. „Per mėnesį RVUL sunaudojama 500 tūkstančių vienetų įvairių vienkartinių apsauginių pirštinių ir daugiau nei 6 tūkstančiai litrų rankų antiseptiko per metus“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Epidemiologinės priežiūros skyriaus infekcijų kontrolės specialistė Iveta Petraitytė ir dalinasi įžvalgomis apie rankų higieną, kaip vieną iš efektyviausių infekcijų kontrolės ir prevencijos priemonių gydymo įstaigose.

Pirštinės – ne pakaitalas

Per mėnesį RVUL darbuotojai – gydytojai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos, laboratorijos, sterilizacinės darbuotojai, maistą ruošiantis personalas ir kt., – sunaudoja 500 tūkstančių vienetų įvairių vienkartinių apsauginių pirštinių. Įdomu tai, kad sveikatos priežiūros darbuotojai pirštines dėvi tik tam tikrais atvejais: pavyzdžiui, nesterilios pirštinės gali būti naudojamos punktuojant ir kateterizuojant periferinę veną, keičiant trachėjos vamzdelį, tvarkant medicinines atliekas ir kt. Sterilios pirštinės naudojamos chirurginėse intervencijose ir kai kuriose invazinėse procedūrose, pavyzdžiui, punktuojant centrinę veną ar įvedant šlapimo kateterį ir kt.

Labai dažnai žmonėms gali atrodyti, kad medicininės pirštinės yra būtinos visuomet, nes pilnai apsaugo nuo infekcijų. Tačiau infekcijų kontrolės specialistė I. Petraitytė sako, kad medicininės pirštinės nepakeičia rankų higienos, o pirštinių dėvėjimas gali sukelti klaidingą saugumo jausmą. Būtent todėl svarbiausia yra taisyklinga rankų higiena prieš užsidedant pirštines ir po pirštinių nusiėmimo, pirštinių keitimas dirbant su skirtingais pacientais. Anot jos, pirštinės gali būti užterštos kur kas labiau nei plikos rankos, nes dėvint pirštines rankų higiena atliekama rečiau. Rankų antiseptikas taip pat nenaudojamas ant pirštinių, jis skirtas rankų odos dezinfekcijai.

infekcijų kontrolės specialistė I. Petraitytė

100 kartų per pamainą

Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, skaičiuojama, kad sveikatos priežiūros darbuotojai per 12 val. trunkantį budėjimą ligoninėje rankų higieną turėtų atlikti apie 100 kartų, priklausomai nuo skyriaus pobūdžio ir pacientų skaičiaus jame.

I.Petraitytė pasakoja, kad rankų higieną gydymo įstaigose galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: rankų plovimą muilu ir vandeniu bei rankų antiseptiką tam skirtu skysčiu. Kiekviena iš šių grupių turi savo taisykles. „Pavyzdžiui, prieš pradėdami darbo dieną, sveikatos priežiūros darbuotojai privalo nusiplauti rankas muilu ir vandeniu. Ši procedūra turi trukti apie 15–30 sekundžių, o vanduo turi būti malonios temperatūros – tyrimai rodo, kad karštas vanduo neturi įtakos mikroorganizmų pašalinimui. Rankų antiseptika turi būti atliekam prieš liečiant pacientą, po paciento ir jo aplinkos lietimo, prieš aseptines procedūras. Nusimovę pirštines, po sąlyčio su paciento kūno skysčiais ar krauju, darbuotojai privalo rankas plauti muilu ir vandeniu. Pagrindinis išvardintų procedūrų tikslas – užkirsti bakterijų ir virusų perdavimą nuo vieno paciento kitam“, – sako specialistė.

Anot I. Petraitytės, veiksmingiausi rankų antiseptikai naikinant daugelį mikroorganizmų, įskaitant bakterijas ir virusus (ypač prieš antimikrobiniams vaistams atsparius mikroorganizmus, pvz. MRSA), yra pagaminti alkoholio pagrindu.  Be to, jie mažiau sausina ir dirgina odą, negu dažnas rankų plovimas muilu ir vandeniu, juos patogu naudoti. RVUL vidutiniškai per metus sunaudojama daugiau nei 6 tūkstančiai litrų rankų antiseptiko.

Antiseptiko buteliukas ir rankos

Rankų higiena ir taupymas

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamais duomenimis, Vakarų šalyse maždaug 7 iš 100 pacientų aktyvaus gydymo ligoninėse kenčia nuo hospitalinės infekcijos. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose ši rizika išauga dar labiau dėl chirurginių intervencijų, intubacijos, kateterizacijos ir kitų invazyvių procedūrų. Infekcijų kontrolės specialistė I. Petraitytė sako, kad JAV buvo suskaičiuota, jog vienas į efektyvią rankų higieną investuotas doleris sutaupo 16,5 sveikatos priežiūros išlaidoms skirtų dolerių.  Kaip tai susiję?

Specialistė paaiškina, kad 80 proc. hospitalinių infekcijų yra perduodama per rankas, tiesioginio ir netiesioginio kontakto metu, todėl efektyvi rankų higiena gali padėti sutaupyti lėšų gydymo įstaigoms: „Gerai atlikta rankų higiena yra vienas iš geriausių būdų užkirsti kelią hospitalinėms infekcijoms, nes jos ne tik kelia pavojų pacientų sveikatai, bet ir gali padidinti gydymo sąnaudas – pacientui reikalinga ilgesnė hospitalizacija ir papildomas gydymas, auga komplikacijų ir pakartotinos hospitalizacijos tikimybė.  Todėl labai svarbu laikytis higienos ir infekcijos prevencijos procedūrų, kad būtų sumažinta šių infekcijų rizika ir apsaugota pacientų ir darbuotojų sveikata.“

I.Petraitytė pabrėžia, kad Epidemiologinės priežiūros skyriaus komanda būtent to ir siekia – užkirsti kelią infekcijoms ir didėjančiam antimikrobiniam atsparumui sveikatos priežiūros srityje – todėl ištisus metus atlieka rankų higienos auditą, rengia mokymus darbuotojams, mini Pasaulinę rankų higienos dieną ir organizuoja įvairias iniciatyvas.

Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo apdovanijimą gavo RVUL Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja J. Lištvan

Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai gegužės 2 d. sukvietė į sostinę medicinos bendruomenės atstovus, savo darbu ir atsidavimu kuriančius reikšmingą pokytį Lietuvos sveikatos sistemoje. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje surengtame padėkos vakare sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys specialius garbės ženklus įteikė 25 šalies gydytojams, 21 slaugytojai ir 16 sveikatos apsaugos darbuotojų. Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardą gavo ir mūsų kolegė – RVUL Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja Jolanta Lištvan.

Ministro teigimu, didžiulis šalies pasiekimas, jog toks didelis skaičius talentingų žmonių pašventė savo gyvenimą medicinos studijoms, pacientams, sveikatos sistemai.

„Nors medicinos darbuotojo kelias nėra pats dėkingiausias, tai – didžiulė pergalė, kad sveikatos apsauga ir medicina sugebėjo pritraukti ir išugdyti tiek talentų, kurie pašventė savo gyvenimą saugoti ir gelbėti gyvybes. Tai yra visų mūsų pergalė – pacientų, profesinės bendruomenės, Lietuvos“, – sakė A. Dulkys.

J.Lištvan ir A.Dulkys

Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja J. Lištvan apdovanojimui buvo nominuota už savo ilgametį darbą ligoninėje, jau daugiau nei tris dešimtmečius dosniai dalinamą šilumą, rūpestį ir šypseną pacientams bei šalia esantiems kolegoms, globėjišką mentorystę ir gebėjimą įkvėpti savo komandą ne tik darbe, bet ir už jo ribų.

Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai vyksta nuo 2004 metų. Per visą apdovanojimų istoriją garbingi Nusipelniusių Lietuvos medikų vardai kartu su šių metų nominantais suteikti 348 gydytojams, 110 slaugytojams ir 398 sveikatos apsaugos darbuotojams.

Apdovanojimų laureatai kartu

Iškilmingo apdovanojimų įteikimo renginio įrašą galima peržiūrėti ŠIOJE NUORODOJE.

Laiku negydomas negimdinis nėštumas gali baigtis komplikacijomis ar net moters mirtimi

„Būdingiausi negimdinio nėštumo simptomai – pilvo skausmas, nenormalus kraujavimas iš makšties, kraujingos ar rusvos išskyros iš makšties, mėnesinių ciklo nebuvimas ar vėlavimas esant teigiamam nėštumo testui“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytoja akušerė-ginekologė Sabina Špiliauskaitė. Ji pabrėžia, kad pastebėjus simptomus būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją, nes jo įsikišimas reikalingas visais negimdinio nėštumo atvejais – laiku nesuteikus profesionalios pagalbos gali grėsti rimtos pasekmės sveikatai.

Nėštumas moters gyvenime atneša ne tik laukimo džiaugsmo, bet ir nerimo dėl galimų komplikacijų. Viena iš jų – negimdinis nėštumas. Papasakokite, kas tai ir kaip dažnai pasitaiko?

Negimdinis nėštumas – tai toks nėštumas, kai apvaisinta kiaušialąstė implantuojasi ir vystosi ne gimdos ertmėje, kaip normalaus nėštumo metu, tačiau už jos ribų. Ši patologija pasitaiko 2–3 proc. pastojusių moterų.

96–97 proc. atvejų negimdinis nėštumas lokalizuojasi kiaušintakyje, tačiau galimos ir dar neįprastesnės vietos, pavyzdžiui, kiaušidė, gimdos kaklelis, cezario pjūvio randas, gimdos kampas ar pilvo ertmė. Ypatingai retais atvejais negimdinis nėštumas gali vystytis kartu su nėštumu gimdoje, šios būklės diagnostika gali tapti rimtu iššūkiu gydytojui ginekologui.

Negimdinis nėštumas ir nėštumo testas – ko koks būna jo rezultatas?

Esant negimdiniam nėštumui, iš kraujo mėginio atliktas nėštumo testas visada būna teigiamas, tačiau šlapimo testas gali būti ir neigiamas, jei atliktas per anksti, arba rodyti neryškią antrą juostelę, nes negimdinio nėštumo metu gaminamų nėštumo hormonų kiekis yra mažesnis, nei normalaus nėštumo metu.

Ar egzistuoja simptomai, galintys pasufleruoti, kad nėštumas – negimdinis?

Simptomai tikrai egzistuoja, ir, noriu pabrėžti, kad juos pastebėjus būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją ginekologą. Būdingiausi negimdinio nėštumo simptomai– pilvo skausmas, nenormalus kraujavimas iš makšties, kraujingos ar rusvos išskyros iš makšties, mėnesinių ciklo nebuvimas ar vėlavimas esant teigiamam nėštumo testui.

Pilvo skausmas gali būti įvairaus intensyvumo. Dažniausiai jis būna toje pilvo pusėje, kuriame kiaušintakyje yra negimdinis nėštumas, tačiau gali pasireikšti ir visame pilvo plote. Plyšus kiaušintakiui, skausmas būna ypač stiprus, taip pat prasideda gausus kraujavimas į pilvo ertmę, atsiranda hemoraginiam šokui būdingi simptomai, tokie kaip blyški oda, moterį išpila šaltas prakaitas, atsiranda dažnas širdies plakimas ir kvėpavimas, krenta arterinis kraujospūdis. Pacientė gali jausti dusulį, netekti sąmonės.

Dažnai moteris jaučia ir kitus nėštumui būdingus simptomus, tokius kaip pykinimas, vėmimas, krūtų pabrinkimas, galvos svaigimas, dažnas šlapinimasis. Tačiau jie būna silpnesni, nes kaip minėjau, negimdinio nėštumo metu išsiskiriančių hormonų kiekis organizme yra mažesnis.

Gydytoja ima paketą su medicinine priemone

Kokios priežastys lemia negimdinį nėštumą?

Dažniausiai jį lemia kiaušintakio struktūros ar funkcijos pažeidimas, atsirandantis dėl įvairų priežasčių, pavyzdžiui, sergant endometrioze, dubens organų uždegimu, po chirurginių intervencijų susidarius sąaugoms dubens ir pilvo ertmėje ar atsiradus kiaušintakio fibrozei po kiaušintakio operacijų. Taip pat galimi ir įgimti kiaušintakio defektai.

Ar yra rizikos veiksnių, dėl kurių kai kurioms moterims negimdinis nėštumas gresia dažniau (amžius, gretutinės ligos ir kt.)?

Yra įvairių rizikos veiksnių, kurie didina negimdinio nėštumo tikimybę. Tai gali būti persirgtos ligos, dažniausiai plintančios lytiniu keliu, pavyzdžiui, chlamidiozė. Taip pat dubens uždegiminė liga, sąaugos mažajame dubenyje, įgimta kiaušintakių patologija, anksčiau buvęs negimdinis nėštumas, dirbtinis apvaisinimas, rūkymas, ankstyvi lytiniai santykiai ir didelė partnerių kaita, vyresnis nei 35 metai moters amžius, gimdos spiralė ir kt. Visgi svarbu pabrėžti, kad 30–50 proc. moterų, kurioms diagnozuojamas negimdinis nėštumas, jokių rizikos veiksnių neturėjo.

Kaip diagnozuojamas negimdinis nėštumas?

Negimdinis nėštumas įtariamas tada, kai esant teigiamam nėštumo testui ir būdingiems simptomams ultragarso tyrimo metu nėštumas nėra matomas gimdoje arba matomas už gimdos ribų, pavyzdžiui gimdos priedų srityje. Tokiu atveju atliekami papildomi kraujo tyrimai.

Reikia prisiminti, kad nėštumas gimdoje anksčiausiai gali būti matomas nuo 5–6 nėštumo savaitės, todėl ypač svarbu, kad moteris žinotų savo paskutinių normalių menstruacijų datą, kad galėtume preliminariai nustatyti nėštumo laiką.

Ar tiesa, kad negimdinis nėštumas moters sveikatai ir net gyvybei yra labai pavojinga būklė? Kokie pavojai sveikatai gali kilti?

Tai tikrai labai grėsminga ir ūmi būklė, nes laiku nediagnozuota ir negydoma gali baigtis moters mirtimi. Taip yra todėl, kad ne gimdoje, o pavyzdžiui, kiaušintakyje besivystantis nėštumas neturi pakankamai vietos augti. Paprastai tariant, jis tiesiog netelpa kiaušintakyje, gali įaugti į kiaušintakį, jo sienelė išsitempia ir kiaušintakis gali plyšti, tuomet prasideda kraujavimas į pilvo ertmę.

Šis kraujavimas yra pavojingas, nes nesustabdytas gali lemti hemoraginį šoką ir mirtiną nukraujavimą. Neretai esant masyviam kraujavimui į pilvo ertmę, vos atvykusi į Skubios pagalbos skyrių pacientė gali būti skubiai operuojama. Kartais pacientė netenka net kelių litrų kraujo, jai pasireiškia ryški anemija, tuomet reikalingas ir kraujo perpylimas. Tačiau laiku įtarus šią būklę, grėsmingų komplikacijų galima išvengti.

Apkritai, negimdinis nėštumas yra viena dažniausių vaisingo amžiaus moterų kraujavimo į pilvo ertmę priežasčių. Todėl, jei į Skubios pagalbos skyrių atvyksta vaisingo amžiaus moteris, besiskundžianti pilvo skausmais, nenormaliu kraujavimų iš lytinių takų, mėnesiniu vėlavimu, gydytojas akušeris-ginekologas visada turi atmesti negimdinio nėštumo tikimybę.

Gydytoja stovi operacinėje

Kaip gydomas negimdinis nėštumas? Ar visada reikalingas gydytojų įsikišimas?

Gydymo metodas pasirenkamas individualiai kiekvienoje situacijoje: gali būti taikomas konservatyvus būklės stebėjimas, chirurginis gydymas ir gydymas medikamentais. Gydytojų įsikišimas reikalingas visada, nes net jeigu neatliekama chirurginė intervencija, reikalingas nuoseklus pacientės būklės stebėjimas.

Jeigu pasirenkamas konservatyvus gydymo metodas, laukiame, kol nėštumas rezorbuosis savaime. Jeigu pacientei reikalingas chirurginis gydymas, atliekama minimaliai invazyvi laparoskopinė operacija, kurios metu pašalinamas arba visas kiaušintakis su nėštuminiais audiniais, arba kiaušintakis įpjaunamas ir iš jo pašalinami nėštuminiai audiniai.

Jeigu prasidėjo vidinis kraujavimas, operacija atliekama skubos tvarka, o jos apimtis dažniausiai priklauso nuo to, kaip stipriai pažeistas kiaušintakis. Taip pat galimas ir medikamentinis gydymas, tačiau šis būdas naudojamas rečiau.

Ar kartą turėjusi negimdinį nėštumą moteris gali pastoti ir sėkmingai susilaukti vaikelio? Ar negimdinis nėštumas gali pasikartoti?

Moteris gali vėl pastoti, tikimybė svyruoja nuo 60 iki 89 procentų. Tačiau išlieka didesnė pakartotino negimdinio nėštumo rizika, nepriklausomai nuo to, koks gydymo metodas buvo taikytas anksčiau. Negimdinio nėštumo pasikartojimo rizika yra 8–14 proc., kai negimdinis nėštumas praeityje buvo vieną kartą, bei 25–30 procentų, kai buvo du kartus.

Ar yra būdų, kurie padėtų išvengti negimdinio nėštumo?

Konkrečių priemonių negimdiniam nėštumui išvengti nėra, tačiau reikėtų vengti rizikos veiksnių, laiku gydyti lytiškai plintančias ligas, dubens organų uždegimą, endometriozę, bent kartą per metus lankytis pas ginekologą, kad laiku būtų diagnozuotos kitos ginekologinės ligos, jos gydomos ir taikoma prevencija. Visada su RVUL Ginekologijos skyriaus kolegėmis pabrėžiame, kad  reguliarūs vizitai pas gydytoją ginekologą turėtų būti kiekvienos moters įprotis.

Gydytojas urologas D. Šukys: negydoma hidronefrozė gali baigtis inksto pašalinimu

„Jei pacientas nesigydo hidronefrozės, jį vargina skausmai, o anksčiau ar vėliau prasideda šlapimo takų infekcija. Esant smarkiai sutrikdytam šlapimo nutekėjimui iš inksto, šis per kelerius metus žūva – žmogus jo netenka“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas urologas Deimantas Šukys. Jis ragina neatidėlioti gydymo, nes ligoninėje atliekamos laparoskopinės operacijos leidžia tausoti pacientų sveikatą ir į aktyvų gyvenimą grįžti vos per kelias savaites.

Netikėta diagnozė

Pacientas Tomas (vardas pakeistas) serga įgimta kairiojo inksto hidronefroze – susirgimu, kai šlapimas dėl šlapimtakio ir geldelės jungties susiaurėjimo negali nutekėti į šlapimo pūslę ir susilaiko inkstuose. Dėl to plečiasi inksto kolektorinė sistema, jis padidėja. Pacientas pasakoja, kad iš pradžių nejautė jokių simptomų, o vėliau jį ilgai kankino šono skausmas ir diegliai. Jiems nepraeinant Tomas nutarė kreiptis į gydymo įstaigą ir išsiaiškinti neaiškaus skausmo priežastį.

Hidronefrozės diagnozei patvirtinti jam buvo paskirti instrumentiniai tyrimai: ultragarsinis šlapimo organų sistemos tyrimas, ekskrecinė urograma – kai naudojama kontrastinė medžiaga, kuri suleidžiama į veną, vėliau daromos rentgeno nuotraukos ir stebima kaip kontrastas išsiskiria per inkstus bei užpildo inksto geldelę bei šlapimtakį.

„Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad nuo gimimo turiu šlapimtakio jungties susiaurėjimą, todėl inkstas yra ženkliai išsiplėtęs. Buvau nustebintas, iki tol jaučiausi puikiai ir apie hidronefrozę išgirdau pirmą kartą. Gydytojas man paaiškino, kad vaistais gydyti šios patologijos nėra galimybių, o pats efektyviausias būdas – plastinė rekonstrukcinė laparoskopinė operacija, kurios metu atkuriamas šlapimo nutekėjimas. Gydytojas urologas nuramino, kad nesant komplikacijų namo galėsiu važiuoti praėjus vos dviem dienoms po operacijos, o fizine veikla užsiimti po dviejų savaičių. Taip ir buvo“, – džiaugiasi pacientas.

dirbtiniai inkstai rankose

Operacija gali išsaugoti inkstą

„Hidronefrozė yra gan dažna patologija, pasitaikanti tiek vyrams, tiek moterims, amžiaus grupių išskirti taip pat negalima. Hidronefrozę gali sukelti įvairios šlapimo išskyrimo sistemos ligos, pavyzdžiui, šlapimtakio užsikimšimas, prostatos padidėjimas, navikiniai ar trauminiai pažeidimai, taip pat nėštumo metu padidėjęs spaudimas ir kt. Labai dažnai hidronefrozė būna įgimta – nulemta aukštos šlapimtakio padėties, susiaurėjimo ar visiško užakimo, raumenų hiperplazijos ir kt.

Pacientas ligos iš karto neįtaria, nes kurį laiką šlapimas dar prateka, todėl nepasireiškia jokie simptomai. Tačiau kažkuriuo metu žmogų pradeda kamuoti šono skausmas, kartais pykinimas ir vėmimas, rečiau – karščiavimas ar net dažnas, skausmingas šlapinimasis“, – sako gydytojas urologas D. Šukys.

Anot gydytojo, jei pacientas laiku nesikreipia į specialistus, anksčiau ar vėliau prasideda šlapimo takų infekcija, o esant smarkiai sutrikdytam šlapimo nutekėjimui iš inksto, inkstas per kelerius metus žūva – žmogus netenka šio organo: „Todėl labai svarbu nedelsti ir laiku pradėti gydymą. Žinoma, išgirdę, kad reikės operacijos, pacientai sunerimsta, tačiau mūsų taikoma laparoskopinė chirurgija yra moderni, tausojanti paciento sveikatą ir leidžianti į aktyvų gyvenimą grįžti praėjus kelioms savaitėms po intervencijos.“

gydytojas sėdi prie stalo

Laparoskopija – be didelių pjūvių

Gydytojas urologas D. Šukys paaiškina, kad laparoskopija – tai chirurginis metodas, kai vietoj atviro, kartais net 20 cm ilgio pjūvio pilvo sienoje, pacientas yra operuojamas naudojant optinę sistemą ir specialius chirurginius instrumentus. Šios priemonės į pilvo ertmę įvedamos per nedidelius pjūvius (nuo 0,5 iki 2 cm; didesni, iki 5–7 cm pjūviai kartais atliekami organo pašalinimui). Tam, kad operuoti būtų patogiau, pilvo ertmė šalia operuojamo organo išpučiama naudojant specialų balioną arba į pilvo ertmę pripučiant anglies dvideginio dujų.

„Laparoskopinės operacijos metu chirurginius instrumentus ir vaizdo sistemą per minėtus pjūvius įvedame į pilvo ertmę ir valdome juos iš išorės, o operuojamo organo vaizdą matome monitoriuje. Vaizdo sistema suteikia galimybę žymiai aiškiau ir tiksliau matyti detales, organų struktūrą ir kt., todėl padidėja operacijos tikslumas. Laparoskopinė operacija trunka šiek tiek ilgiau nei atliekama atviru būdu, tačiau privalumai pacientui yra žymiai didesni: maži pjūviai sugyja žymiai greičiau, silpnesnis pooperacinis skausmas, estetiškai lieka mažiau žymių. Tausojanti, minimaliai invazyvi intervencija pacientui leidžia į aktyvų gyvenimą sugrįžti žymiai greičiau“, – privalumus vardija D. Šukys.

Be to, RVUL Urologijos skyrius iš kitų Lietuvos ligoninių, kurios atlieka laparoskopines operacijas, išsiskiria tuo, kad dubens laparoskopinės operacijos, pavyzdžiui, inkstų, šlapimtakių operacijos, kai tik leidžia paciento anatomija, atliekamos ekstrapretoniškai, t. y., ne per pilvaplėvės ertmę. Taip sumažėja pavojus pažeisti žarnyną.

Laparoskopinė operacija, prietaisai iš arti

Platus operacijų spektras

Gydytojas urologas D. Šukys sako, kad 2022-ieji RVUL Urologijos skyriuje buvo rekordiniai – atlikta net pusantro tūkstančio  operacijų, didžioji dalis jų – minimaliai invazyvios: laparoskopinės ar endourologinės. Jis prisimena, kad urologines laparoskopines operacijas Vilniuje prieš dvidešimt metų pradėjo atlikinėti būtent šio skyriaus gydytojai: pradėjo nuo tokių nedidelių laparoskopinių intervencijų kaip varikocelektomija, inkstų cistos rezekcija, pirmieji Vilniuje atliko laparoskopinę nefrektomiją ir kt.

„Kol kitose ligoninėse laparoskopija urologijoje kelią skynėsi lėtai, RVUL siūlėme laparoskopines operacijas. Dabar mūsų atliekamų urologinių laparoskopinių operacijų spektras labai platus. Pavyzdžiui, atliekame tiek onkologines, tiek rekonstrukcines šlapimo takų operacijas, pieloplastikas, radikalias prostektomijas su išplėstiniu dubens limfmazgių pašalinimu, kai pašalinama prostata ir visi mažojo dubens limfmazgiai, nes juose teoriškai galėtų plisti prostatos vėžys. Įsodiname šlapimtakius į šlapimo pūslę esant šlapimtakių susiaurėjimui, taip pat su šlapimo pūslės lopo formavimu“, – vardija gydytojas urologas.

Gydytojas D. Šukys džiaugiasi siūlomu plačiu operacijų spektru, augančiomis skyriuje suteikiamų paslaugų apimtimis ir ragina pacientus nedelsti – laiku diagnozuota liga ir šiuolaikinė palaroskopinė chirurgija yra efektyvus būdas džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.

RVUL pradėta taikyti nauja riešo pažeidimų gydymo metodika žymiai sutrumpina gydymo trukmę

Respublikinės Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika džiaugiasi galėdamas lietuviams pasiūlyti vokiečių profesoriaus metodu paremtą įplyšusių riešo raiščių gydymą. „Dažniausiai gydymo prireikia jaunesnio amžiaus, aktyvaus gyvenimo būdo, sportuojantiems žmonėms, pažeidusiems riešo raiščius. Dalis jų dėl ilgos reabilitacijos anksčiau visai atsisakydavo gydymo“, – sako plaštakos chirurgas S. Sereika.

Neseniai grįžote iš stažuotės Markgroningeno ortopedijos klinikoje Vokietijoje, kurioje dirba pasaulinio garso profesorius Max Haerle (buvęs Europos plaštakos draugijos, Europos riešo artroskopijos draugijos prezidentas), per metus joje atliekama apie 10 tūkstančių įvairių ortopedinių operacijų. Kas paskatino pasirinkti šią kliniką stažuotei?

Profesorius M. Haerle specializuojasi minimaliai invazyviose riešo artroskopijos operacijose, yra sukūręs ne vieną chirurginį metodą ir kasmet organizuoja kursus, į kuriuos susirenka specialistai iš viso pasaulio. Juose jau esu kelis kartus dalyvavęs. Visgi norėjau ne tik išklausyti teorinių paskaitų, bet ir dalyvauti pacientų konsultacijoje, operacijose ir susipažinti su pooperacinės priežiūros gairėmis. Kiek man žinoma, esu vienintelis medikas iš Lietuvos, atlikęs stažuotę Markgroningeno ortopedijos klinikoje. Tiesa, joje dabar rezidentūrą atlieka viena būsimoji medikė lietuvė.

Kokios konkrečiai metodikos vykote mokytis į Markgroningeno ortopedijos kliniką?

Riešo raiščio pažeidimų gydymas visada buvo iššūkis chirurgams, todėl vykau mokytis metodikos, kurią profesorius M. Haerle sukūrė daliniam raiščio plyšimui gydyti. Esant daliniam raiščio plyšimui, jį susiūti galima tik per 6 savaites nuo patirtos traumos. Vėliau to padaryti neįmanoma, todėl reikia ieškoti būdo, kaip raištį sutvirtinti.

M. Haerle pastebėjo ypatingą riešo anatomijos detalę: riešo kaulus jungia raiščiai, sąnarius dengia kapsulė, o profesorius pastebėjo, kad tarp kapsulės ir raiščio yra papildoma jungtis, „raištelis“. Riešo kaulus jungiančiam raiščiui įplyšus, toji papildoma jungtis tarp kapsulės ir raiščio išlieka nepažeista. Remdamasis tuo, profesorius M. Haerle sukūrė metodiką, kai artroskopinės operacijos metu ant kapsulės užveržiama siūlo kilpa, ji sutraukiama ir tokiu būdu sukuriamas pažeisto raiščio dublikatas. Raiščiai suartėja, sąnarys sutvirtinamas ir tampa stabilesnis.

gydytojų grupė

Ar artroskopinės operacijos taikant profesoriaus M. Haerle metodą būtų dažnai atliekamos RVUL?

Įplyšus riešo raiščiams paprastai atliekama atvira operacija, sąnarys išvalomas ir sutvirtinamas metalinėmis vielomis. Nejudinamas sąnarys išbūna maždaug 8 savaites, po to vielas reikia pašalinti. Riešo reabilitacija užtrunka apie 6 mėnesius. Akivaizdu, kad reikia labai daug laiko, o rezultatai dažnai neatitinka pacientų lūkesčių.

Dabar pacientams RVUL galime pasiūlyti minimaliai invazyvią intervenciją, paremtą M. Haerle metodu, kuris ženkliai sutrumpina gydymo laiką ir, pasak Vokietijos gydytojų ortopedų traumatologų, veikia: artroskopinės operacijos metu užveržus minėtą kilpą ir sutvirtinus sąnarį, pacientui dviem mėnesiams uždedama longetė (metalinės vielos nenaudojamos), todėl sąnarys mažiau sustingsta. Jiems praėjus paskiriama vieno mėnesio trukmės reabilitacija, po kurios riešo sąnarys atgauna funkciją. Žinoma, reabilitacijos trukmė bei rezultatai priklauso ir nuo žmogaus fizinio pasiruošimo, jo aktyvaus įsitraukimo į reabilitaciją.

Kokios pacientų grupėms aktualiausias šis gydymo metodas?

Dažniausiai gydymo prireikia jaunesnio amžiaus, aktyvaus gyvenimo būdo, sportuojantiems žmonėms, pažeidusiems riešo raiščius. Dalis jų dėl ilgos reabilitacijos anksčiau visai atsisakydavo gydymo. Tačiau jei pažeisti raiščiai negydomi, sąnario kaulai po truputį tolsta vienas nuo kito, pasikeičia riešo anatomija, sąnarys pradeda trintis ir per 10–15 metų susidėvi. Tada reikia atlikti riešo rekonstrukciją.

Operacinės vaizdas

Ar profesoriaus M. Haerle metodą galite taikyti RVUL jau dabar?

Apskritai, artroskopines riešo operacijas – kai minimaliai invazyvios intervencijos metu per labai mažus pjūvius į riešą įkišama vaizdo kamera su šviesos šaltiniu, o keletą kartų padidintas vaizdas rodomas kompiuterio ekrane – atliekame ne vienerius metus. Taigi ir artroskopines riešo sąnario raiščio operacijas remiantis profesoriaus metodu galime atlikti – turime tiek reikalingą žinių bagažą, tiek artroskopinėms operacijoms skirtą operacinę. Labai džiugu, kad jei anksčiau nuvažiavę į Vakarų Europą stebėdavomės jų turima įranga ir instrumentais, dabar naudojame tokias pačias priemones ir metodikas. Žinoma, tobulėti yra kur, tačiau bendrai paėmus – skirtumų nedaug.

Ar operacijoms pasirengusi ir operacinės komanda?

Kad operacija vyktų sklandžiai, operacinės komanda turi puikiai išmanyti artroskopinę įrangą, todėl čia dirba tik ja naudotis mokančios operacinės slaugytojos (instrumentatorės). Beje, turiu pastebėti, kad Lietuvoje operacinės slaugytojos specializuojasi žymiai dažniau nei Vokietijoje.

Ko trūksta, kad RVUL būtų panašaus lygio plaštakos centru, kaip ir esantis Markgroningeno ortopedijos klinikoje?

Pirma, daugiau mokslinių publikacijų tarptautiniuose leidiniuose. Antra, plaštakos reabilitacijos centro. Kiekvienas aukščiausius standartus atitinkantis plaštakos centras tokį turi, nes specializuota reabilitacija didžia dalimi lemia galutinius operacijos rezultatus. Plaštakos reabilitacija paprastai rūpinasi sertifikuotas specialistas, vadinamas hand therapist (liet. rankos terapeutas), kurio funkcijos panašios į ergoterapeuto ir kineziterapeuto, tačiau koncentruotos į efektyvų plaštakos funkcijų atstatymą. Džiugu, kad mūsų ligoninėje dirbanti ergoterapeutė išvyko į stažuotę Švedijoje, kur semiasi patirties būtent plaštakos reabilitacijoje. Tad ir šioje srityje žengiame į priekį.

Gydytojas ortopedas traumatologas S. Sereika

Kokių įžvalgų apie darbą Vokietijos ir Lietuvos ligoninėse parsivežėte iš stažuotės?

Labai sužavėjo Markgroningeno ortopedijos klinikos darbo organizavimas ir efektyvumas. Pavyzdžiui, operacinės šioje klinikoje skirtos tik operacijoms. Tai reiškia, kad pacientas paruošiamas ir anestezija jam atliekama priešoperacinėje patalpoje. Su operaciniu stalu jis pervežamas į operacinę, kurioje jo laukia komanda. Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į pooperacinę palatą ir joje pažadinamas iš nejautros. Tuo metu per 10–15 min. operacinė išvaloma ir jį ją atvežamas naujas pacientas. Mūsų ir daugelyje kitų Lietuvos ligoninių operacinė skirta ir paciento paruošimui, ir anestezijai, daugiau laiko skiriama valymui. Taigi, kol padarome dvi operacijas, vokiečiai gali padaryti 3–4 tokias pačias operacijas. Visas personalas dirba labai tiksliai.

Visgi, nepaisant didesnio tempo, pavyzdžiui, diagnostinės artroskopinės operacijos vokiečiams tenka laukti apie 5 mėnesius, o paaiškėjus, kad reikia papildomo operacinio gydymo – dar tiek pat. Bene pagrindinė priežastis – viduriniosios grandies medicinos personalo trūkumas. Pavyzdžiui, prieš pandemiją klinika turėjo dvi artroskopijos operacines, dabar – vieną, nes trūksta darbuotojų. Kai kuriose ligoninėse darbuotojų trūkumas toks didelis, kad joms net gresia uždarymas.

Kolegos iš Vokietijos sako, kad po pandemijos keitėsi personalas, daug žmonių paliko darbą, nemažai išėjo į pensiją, o jaunoji karta vis mažiau nori ilgai ir sunkiai mokytis, sunkiai dirbti. Panašių tendencijų matau ir Lietuvoje: į Vakarų Europą esame panašūs tiek savo pasiekimais, suteikiamų paslaugų kokybe, tiek sveikatos apsaugos sistemoje kylančiais sunkumais.

Gydytoja anesteziologė reanimatologė

Atmintinė pacientui: kaip pasiruošti operacijai ir kodėl to reikia?

8 Kov 2023 Naujienos

Atidėti suplanuotą operaciją, nes pacientas sočiai papusryčiavo („kad ligoninėje jaustųsi stipriau“), tenka ne taip jau retai. O bereikalingą stresą keliančios diskusijos operacinės prieigose dėl priklijuotų nagų ar dėvimų papuošalų nėra naudingos nei pacientui, nei chirurginei intervencijai besiruošiančiam personalui. „Visiems lengviau, kai operacijai atvykę pacientai būna supratingi ir laikosi nurodymų, kurie sugalvoti ne šiaip sau. Tai skirta pirmiausia paties paciento labui, kad būtų galima jam suteikti geriausią pagalbą operacijos metu ir lauktų kuo mažiau iššūkių pooperaciniu laikotarpiu“, – aiškina RVUL gydytoja anesteziologė reanimatologė Gabrielė Ledinauskienė.

Ji sakosi suprantanti, kad paprastai pacientai tinkamai nepasiruošia operacijai tiesiog dėl nežinojimo ar nesupratimo, kodėl to reikia. Juk chirurginė intervencija nėra kasdienis įvykis, dauguma žmonių per gyvenimą su ja susiduria vos vieną ar kelis kartus.

„Mes patys žinodami apie netinkamo pasiruošimo operacijai rizikas, tokių pacientų operacijas esame priversti atidėti – taip dažniausiai būna, jei pacientas ryte pavalgė, išgėrė kavos ar arbatos, laiku nenutraukė kraują skystinančių vaistų vartojimo arba neatliko prieš operaciją reikiamų tyrimų. Suplanuotų operacijų perkėlimas labai trikdo sustyguotą operacinių darbą, taip pat sukelia nepatogumų ir pačiam pacientui, – sako gydytoja anesteziologė reanimatologė G. Ledinauskienė. – Nenoriu gąsdinti žmonių, bet manau, kad informuoti pacientus būtina. Juk paaiškinant keliamų reikalavimų priežastis, didesnė tikimybė, kad pacientai atidžiau įsiklausys į gydytojų rekomendacijas ir atsakingiau pasiruoš operacijoms – tiek dėl savo pačių sveikatos, tiek dėl mūsų sklandaus darbo.“

Operacija

Tad ką svarbu žinoti pacientui apie pasirengimą operacijai?

Maistas. Pacientai, kurie neserga cukriniu diabetu, refliuksu ar kitomis skrandžio išsituštinimą lėtinančiomis ligomis, iki operacijos turi būti nevalgę lengvo maisto 6 val., o riebaus ar kepto – 8 val. Sergantiems minėtomis ligomis nebeleidžiama valgyti bet kokio maisto likus 8 val. iki operacijos. Kramtomosios gumos būtina nekramtyti 2 val. iki operacijos. Kodėl skrandis turi būti tuščias? Jei operacijos metu pacientą ims pykinti, maistas gali patekti į plaučius, nes nesąmoningas pacientas nesugebės jo išvemti, kadangi dėl anestezijos neveikia apsauginiai refleksai. Kai skrandžio turinys pakliūna į plaučius, dėl skrandžio rūgšties poveikio sukeliamas labai stiprus plaučių uždegimas, reikalaujantis ilgo ir ne visada sėkmingo gydymo reanimacijoje. Net ir šiais laikais pavyksta išgelbėti tik maždaug kas antrą pacientą.

Gėrimai. Kavos, arbatos, pieno ar jo produktų reikėtų nebegerti likus 6 val. iki operacijos. Skaidrius skysčius (stiklinėje jie yra permatomi, pvz., paprastas ar negazuotas mineralinis vanduo) galima vartoti ilgiau, nes jie greičiau rezorbuojasi skrandyje – tokių skysčių pacientai prieš operaciją turi būti negėrę bent 2 val. Žinoma, alkoholis tam nepriskiriamas, net ir skaidrus!

Vaistai. Vykdami į ligoninę, nepamirškite pasiimti savo nuolat vartojamų vaistų, pvz., nuo kraujospūdžio ar cukrinio diabeto. Tačiau prieš operaciją juos leidžiama išgerti su nedideliu gurkšniu vandens tik pasitarus su gydytoju. Ypač atidžiai reikia elgtis su kraują skystinančiais vaistais, kurie turi tikslų laiką, kada jų vartojimą reikia nutraukti – vieniems šis terminas yra 1-2 dienos, kitiems – 5-7 dienos prieš operaciją. Šiuo klausimu aiškius nurodymus turėtų suteikti šeimos gydytojas.

Pacientas operacijos metu

Depiliacija. Patys nešalinkite plaukų nuo numatomos operuoti kūno vietos – prireikus tą padarys ligoninės personalas specialia medicininės paskirties mašinėle. Šalinant plaukus namuose (ypač vienkartiniais skutimosi peiliukais) pažeidžiamas odos paviršius ir susidaro sąlygos kauptis mikroorganizmams, kurie operacijos metu gali patekti į operacinę žaizdą.

Papuošalai. Visi papuošalai turėtų būti nuimti prieš operaciją. Svarbu nusiimti ne tik žiedus, grandinėles, apyrankes, bet ir išsiverti auskarus bei „piercing‘us“! Operacijos metu kraujavimo stabdymui yra naudojamas prietaisas su elektra (kaustika). Elektros srovė gali pereiti per metalą ir nudeginti po juo esančią odą. Be to, operacijos metu pacientui yra lašinami skysčiai, todėl pirštai šiek tiek paburksta. Jei per ankštas žiedas sutrikdys piršto kraujotaką, papuošalą gali tekti perpjauti.

Manikiūras. Operacijos metu tiek rankų, tiek kojų nagai turi būti nelakuoti, kad operacinės personalas galėtų stebėti nagų spalvą. Ryškiaspalvis ar tamsus lakas gali iškreipti pacientui ant piršto dedamo deguonies įsotinimo matavimo prietaiso – pulsoksimetro – parodymus ir suteikti netikslius duomenis apie deguonies kiekį kraujyje. Per ilgi nagai trukdo uždėti pulsoksimetrą, todėl prieš operaciją juos reikėtų pasitrumpinti.

Makiažas. Odos spalvos kitimas operacijos metu yra svarbus informacijos šaltinis apie paciento gyvybines funkcijas. Dėl storo pudros sluoksnio ar dažytų lūpų sunkiau pastebėti išblyškusią odą ar pasireiškusią alerginę reakciją.

Akys. Kai kurių operacijų metu, kad aplinka būtų maksimaliai sterili, pacientas pilnai užklojamas specialiu apklotu, įskaitant ir veidą. Priklijuojamos blakstienos, ypač padengtos tušu, prie šios medžiagos prilimpa. Anestezijos pagalba užmigdytas žmogus nebegali aktyviai mirksėti, todėl dirbtinės blakstienos gali įsisprausti tarp akių vokų ir sudirginti junginę ar subraižyti ragenos paviršių. Tas pats gali nutikti ir dėl kontaktinių lęšių, todėl prieš operaciją juos išsiimkite. Patariama kontaktinius lęšius iš viso palikti namie, o į ligoninę geriau pasiimti akinius.

Rūkymas. Bendrosios anestezijos metu pacientas prijungiamas prie kvėpavimo aparato, o tam reikia į plaučius įvesti vamzdelį. Dėl manipuliacijos kvėpavimo takuose rūkantiems kyla didesnė rizika po to susirgti plaučių uždegimu. Rūkorių plaučiuose taip pat prisikaupia daug sekreto, jie labai kosti, daug dažniau įvyksta kvėpavimo takų spazmas, kuriam prireikia papildomų vaistų. Rūkantys pacientai bendrai turi didesnę riziką patirti infarktą operacijos metu ir po jos, susirgti plaučių ligomis, juos dažniau ištinka astmos priepuolis. Dėl rūkymo pažeistų kraujagyslių trinka kraujotaka, o tai lemia blogesnį žaizdų gijimą, dažnesnį jų pūliavimą. Visas minėtas rizikas galima sumažinti nustojus rūkyti. Net ir 1 para duoda šiokių tokių rezultatų, o nerūkius bent 1 mėnesį, nauda yra akivaizdi. Visa ši informacija galioja ir „veipinimui“.

Kokį teigiamą poveikį turi nerūkymo laikotarpis prieš operaciją?

  • 24 valandos: žymiai sumažėja anglies monoksido ir nikotino kiekis organizme, o tai pagerina aprūpinimą deguonimi.
  • 3 savaitės: sumažėja žaizdų komplikacijų dažnis.
  • 6-8 savaitės: pagerėja kvėpavimo funkcija ir sumažėja skreplių kiekis.
  • 6 mėnesiai: sustiprėja imuninė funkcija.

Kviečiame skaityti elektroninį žurnalą „RVUL ŽMONĖS“: 2022-ųjų apžvalga

Praėję metai mūsų ligoninei buvo intensyvūs: sulaukėme daugiau į Skubios pagalbos skyrių besikreipusių pacientų, atlikome daugiau chirurginių operacijų, suteikėme daugiau konsultacijų. Taip pat aktyviai komunikavome viešojoje erdvėje – naujienų portaluose, žiniose, sveikatos laidose ir socialiniuose tinkluose.

Populiariausius 2022 m. pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti elektroniniame žurnale „RVUL ŽMONĖS“. Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!


žurnalo viršelis

Peties operacija

Peties sąnario nestabilumas: negydomi išnirimai gali sukelti sąnario degeneraciją

„Jeigu jums pasikartoja žastikaulio išnirimai arba panirimai, jaučiate išnirimo baimę ir dėl to vengiate intensyvesnių peties sąnario judesių bei ribojate savo fizinį aktyvumą, greičiausiai jūsų peties sąnarys yra nestabilus. Nestabilus sąnarys sukelia ne tik fizinių problemų, bet ir psichologinį diskomfortą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėjas dr. Sigitas Ryliškis. Gydytojas atskleidžia, kokios priežastys lemia žastikaulio išnirimus ir kaip ši liga gali būti gydoma.

Kam dažniausiai pasitaiko peties sąnario nestabilumas?

Dažniausiai ši patologija vargina jaunus ir aktyvius 16–30 metų amžiaus žmones, vyrams ji pasitaiko dažniau. Pagrindiniai rizikos faktoriai yra amžius (kuo jaunesnis, tuo rizika didesnė), vyriška lytis ir aukštas fizinio aktyvumo lygis.

Kodėl peties sąnarys tampa nestabilus?

Peties sąnarys yra judriausias žmogaus sąnarys, jį sudaro didelė rutulio formos žastikaulio galva ir nedidelė sekli sąnarinė duobė. Kaulinės struktūros ir minkštieji audiniai mažai riboja peties judesių amplitudę, todėl judesiai vyksta trijose pagrindinėse plokštumose, sąnarį galima lenkti-tiesti, atitraukti-pritraukti, galima vidinė-išorinė rotacija. Kadangi peties sąnarys yra laisvas ir labai judrus, iš visų sąnarių žastikaulis išnyra dažniausiai. Peties sąnarys tampa nestabilus ir gali išnirti dėl sąnario vidinių struktūrų sužalojimo. Pirmą kartą jis gali išnirti dėl sportuojant patirtos traumos, nukritus lygioje vietoje ar paslydus. Dažniausiai (apie 95 proc.) žastikaulis išnyra į priekį. Išnirus kaului, visada nuplyšta raiščiai, kapsulė ir sąnarinė lūpa. Retesniais atvejais lūžta sąnarinės duobės kraštas ir / arba žastikaulio galvos sąnarinis paviršius. Traumos metu plyšę raiščiai, sąnarinė lūpa, kapsulė ir kaulinis fragmentas kartais sugyja netaisyklingoje anatominėje padėtyje, todėl sąnarys ir pasidaro nestabilus. Ortopedas traumatologas Sigitas Ryliskis

Kokie yra peties sąnario nestabilumo simptomai?

Peties sąnario nestabilumas pasireiškia pasikartojančiais žastikaulio išnirimais, panirimais arba baime, kad taip nutiks. Išnirimai gali kartotis retai, tačiau dėl panirimų arba išnirimo baimės pacientai riboja fizinį krūvį, negali sportuoti, dirbti įprasto darbo arba ramiai miegoti – taigi, nestabilus sąnarys sukelia ne tik fizinių problemų, bet ir psichologinį diskomfortą.

Ar visi žastikaulio išnirimai atsiranda dėl sąnario nestabilumo, kurį reikia gydyti?

Kai kurie žmonės gali valingai išsinarinti ir atitaisyti žastikaulį, tačiau tai nėra buvusios traumos pasekmė. Jie labai gerai kontroliuoja peties sąnario judesius ir puikiausiai jaučia žastikaulio padėtį netgi jam išnirus. Tokie žmonės jokių nusiskundimų neturi, jiems nesivysto sąnario degeneracija (artrozė), todėl ši būklė nėra vadinama sąnario nestabilumu ir gydymas nėra reikalingas.

Kaip diagnozuojamas peties sąnario nestabilumas?

Peties sąnario nestabilumas diagnozuojamas kliniškai įvertinus paciento skundus, ligos istoriją ir atlikus specialius klinikinius testus. Konsultacijos metu vertinami rentgeno, magnetinio rezonanso tomografijos ar kompiuterinės tomografijos tyrimų duomenys. Nustačius galimus minkštųjų audinių ir kaulų pažeidimus, parenkamas individualus gydymo būdas.

Kokie gydymo būdai siūlomi Jūsų skyriaus pacientams?

Peties sąnario nestabilumas gali būti gydomas konservatyviai arba chirurginiu būdu. Konservatyvus gydymas parenkamas fiziškai neaktyviems pacientams, kuriems nestabilumo simptomai yra nežymūs ir nevaržo kasdienės fizinės veiklos. Pacientams, kuriems išnirimai ar panirimai kartojasi, vargina išnirimo baimė, konservatyvus gydymas neveiksmingas – rekomenduojamas operacinis gydymas. Jauniems sportininkams, dėl didelės pakartotinų išnirimų rizikos, operacinis gydymas gali būti rekomenduotas netgi po pirmojo išnirimo. Peties operacija

Mintis apie chirurginį gydymą kai kuriuos pacientus gali išgąsdinti. Kokias operacijas paprastai siūlote?

Peties sąnario nestabilumą gydant chirurginiu būdu atliekame artroskopinę Bankart operaciją arba Latarjet kaulinę plastiką. Paprasčiau kalbant, Bankart operacijos metu specialiomis priemonėmis prie kaulo prisiuvami raiščiai, kapsulė ir sąnarinė lūpa, tokiu būdu rekonstruojant normalią sąnario anatomiją. Labai svarbu paminėti, kad tai yra artroskopinė operacija, t. y., minimaliai invazinė chirurginė procedūra, kuriai reikalingi keli maži pjūviai, todėl pooperacinis periodas nėra skausmingas ir pacientai pradeda ankstyvą reabilitacinę programą jau pirmą pooperacinę dieną. Jei vien tiktai minkštųjų audinių rekonstrukcijos nepakanka, atliekama Latarjet operacija. Šios operacijos metu snapinės ataugos kaulinis fragmentas kartu su prisitvirtinusiomis sausgyslėmis ir raumenimis perkeliamas šalia sąnarinės duobės priekinio krašto, dažniausiai į defekto vietą. Po Latarjet operacijos peties reabilitacija yra panaši kaip ir po artroskopinės Bankart operacijos.

Kad pilnai atsistatytų peties funkcija, vien tik chirurginio gydymo neužtenka – pacientui reikalinga ir reabilitacija?

Po visų peties sąnario rekonstrukcinių operacijų reikalingas reabilitacinis gydymas. Paprastai, po operacijos pacientams apie 4–6 savaites reikia nešioti rankos įtvarą. Atlikus specializuotą reabilitacinę programą, išnyksta skausmas, grįžta judesių amplitudė ir rankos jėga. Specialūs reabilitacijos pratimai atliekami be įtvaro. Pacientams leidžiama sportuoti arba dirbti fizinį darbą po 3–4 mėnesių. Jeigu pacientas užsiima kontaktiniu sportu (pvz., regbis, imtynės), sportuoti leidžiama tik po 6–9 mėn.

Kokios pasekmės gali laukti negydant sąnario nestabilumo?

Pasikartojantys žastikaulio panirimai ir išnirimai gali sukelti sąnario degeneraciją (potrauminę artrozę). Operacinis gydymas sumažina sąnario degeneracinių pakitimų atsiradimo riziką. Be to, po operacijos pagerėja peties funkcija, išnyksta prieš operaciją buvę simptomai. Didžioji dauguma pacientų visiškai pasveiksta, todėl vėl gali sportuoti, ramiai miegoti ir dirbti kasdienius darbus be apribojimų.

 


Ligoninės vaistininkei į darbą tenka skubėti ir naktį

„Priemonė, kurios ligoninėje sunaudojama daugiausiai – pirštinės. Jų kiekvieną mėnesį išduodame apie pusę milijono, kitaip tariant, 250 tūkstančių porų. O štai chirurgai per mėnesį sunaudoja net 400 km chirurginių siūlų“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Vaistinės vedėjo pavaduotoja Kristina Indriūnienė. Ji atskleidžia ligoninės ir visuomenės vaistinių skirtumus, įdomius faktus ir kasdienius darbe laukiančius iššūkius.

Ligoninė negalėtų veikti be medikamentais ir medicininėmis priemonėmis klinikinius skyrius bei operacines aprūpinančios vaistinės. Visgi apie ligoninės vaistinės darbo ypatumus ir skirtumus tarp ligoninės ir visuomenės vaistinių žinoma mažai. Papasakokite apie juos.

Pirmiausia, visuomenės vaistinėse parduodami medikamentai bei medicininės priemonės skirti ambulatoriniam gydymui – tai tabletės, sirupai, pleistrai ir pan. Ligoninės vaistinė aprūpina gydymo įstaigą stacionariam gydymui ir chirurginėms intervencijoms reikalingomis priemonėmis, pavyzdžiui, intraveniniais, injekciniais, infuziniais preparatais, plataus spektro antibiotikais, injekciniais narkotiniais vaistiniais preparatais, tvarsliava, vienkartinėmis priemonėmis. Ligoninės vaistinėje neturime kosmetikos priemonių, maisto papildų.

Antras didelis skirtumas – dirbdamas visuomenės vaistinėje vaistininkas tiesiogiai bendrauja su pacientu, jį konsultuoja, taip pat dirba su kasos aparatu. Ligoninėje paprastai bendrauju su gydytojais ir slaugytojomis, administracija.

Trečias skirtumas, visuomenės vaistinė dažniausiai priklauso kažkuriam tinklui, todėl trūkstant vaistinio preparato, vaistininkas turi galimybę prisijungti prie sistemos ir pamatyti turimas bendras atsargas. Tai suteikia galimybę pasiūlyti klientui nuvykti į kitą tinklo vaistinę arba vaistą užsisakyti. Ligoninės vaistinėje tokios galimybės nėra – turiu užtikrinti, kad medikamento netrūktų, o taip visgi nutikus greitai ieškoti alternatyvos.

Vaistų ligoninėje pritrūkti negali, tad kaip dažnai ir kokiais kiekiais užsakinėjate medicininius preparatus ir priemones?

Skyriams perkame ir išduodame ne tik vaistus, bet ir įvairias laboratorines, vienkartines priemones, infuzinius tirpalus, švirkštus, gipsą, tvarsliavą ir kt. Mūsų sąraše yra maždaug 500 vaistų pavadinimų, dar daugiau vienkartinių ir tvarsliavos priemonių – visa tai privalome turėti vaistinės atsargų patalpose. Žinoma, kiekvieną kartą visų užsakinėti netenka, bet 300 pavadinimų sąraše būna.

Kartą per savaitę atliekame vieną didelį užsakymą, kitomis dienomis būna mažesnių, pavienių užsakymų. Todėl kurjeriai įvairius medicininių priemonių ir vaistų kiekius į ligoninę pristato kiekvieną darbo dieną. Pirmadienį kurjerių atvyksta daugiausiai – kartais per siuntas būna sunku įžengti į į vaistinę. Visgi stengiuosi užsakymus grupuoti ir mažinti kasdienių pristatymų skaičių  – taip prisidedame prie vadinamųjų „žaliųjų“ pirkimų, pavyzdžiui, rečiau vežant prekes sutaupoma kuro, mažiau teršiama aplinka.

vaistininkė prie vaistų lentynos

Kaip vaistai ir kitos priemonės iš ligoninės vaistinės patenka į klinikinius skyrius ar operacines?

RVUL vaistinė bendradarbiauja su maždaug 20 klinikinių skyrių. Kiekvienas skyrius pateikia jiems reikalingų vaistinių preparatų ir vienkartinių priemonių sąrašą – du kartus per savaitę, tokį sąrašą gali pateikti Skubios pagalbos skyrius, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, Operacinis anesteziologijos skyrius, Terapijos skyrius. Kiti skyriai sąrašą pateikia kartą per savaitę, jiems paskirtą dieną.

Vaistinės darbuotojai ryte gauna skyrių užsakymus, atsargų sandėliavimo patalpose surenka prašomas priemones ir vaistus. Tuomet pagalbiniai vaistinės darbuotojai užsakymus išvežioja po skyrius. Jei skyriuje kažko trūksta, žinoma, kad išduodame priemonių tada, kada reikia. Ypač intensyvus darbas vyksta penktadienį, nes klinikiniai skyriai turi pasirūpinti atsargomis visam savaitgaliui, kai vaistinė nedirba, ir pirmadienį, kai reikia papildyti po savaitgalio sunaudotas priemones ir vaistinius preparatus bei pasiruošti darbo savaitei.

Kaip saugomi ir išduodami priešnuodžiai ar narkotiniai vaistiniai preparatai?

Mūsų ligoninėje veikia didžiausias Toksikologijos centras Lietuvoje, todėl privalome turėti įstatymų numatytą priešnuodžių rinkinį ir kiekius, kurie saugomi Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Dažniausiai pasitaikantiems apsinuodijimo atvejams, tokiems kaip paracetamolio perdozavimas, apsinuodijimas metanoliu, nuodingais grybais ir kt., vaistinėje turime didesnius priešnuodžių kiekius. Taip pat turime narkotinių vaistinių preparatų. Visi jie saugomi seife. Priešnuodžių rinkiniai, narkotiniai ir vardiniai vaistiniai preparatai išduodami tik atsakingiems skyrių darbuotojams, vedama griežta apskaita.

vaistų lentyna

Ar ligoninės vaistinėje egzistuoja sezoniškumas, kaip, pavyzdžiui, visuomenės vaistinėje, kai žiemą parduodama daugiau preparatų nuo peršalimo, pavasarį nuo alergijos, o vasarą nuo nudegimų?

Sezoniškumas ligoninės vaistinėje mažas, visus metus didžioji dalis naudojamų vaistų yra tokie patys, nes mūsų ligoninėje daugiausiai teikiamos chirurginio profilio paslaugos, todėl reguliariai naudojame preparatus, kurių reikia prieš ir po kiekvienos operacijos. Tačiau galėčiau išskirti pavasarį, kai prireikia priešnuodžių nuo gyvatės įkandimo, o žiemą sunaudojame daugiau gipso ir tvarsliavos, daugiau preparatų nuo kosulio. Įdomi detalė – 2022 m. pirmąją savaitę, kai buvo plikledis, skyriams išdavėme rekordinį kiekį gipso – apie 150 kg.

Užsiminėte apie rekordinį kiekį gipso. Papasakokite plačiau, kiek ir kokių priemonių sunaudojama ligoninėje?

Priemonė, kurios ligoninėje sunaudojama daugiausiai – pirštinės. Jų kiekvieną mėnesį išduodame apie pusę milijono, kitaip tariant, 250 tūkstančių porų. Iš vaistinių preparatų daugiausiai suvartojama antibiotikų, vaistų nuo skausmo, pavyzdžiui, 11 tūkstančių ketorolako ir 6–7 tūkstančio diklofenako ampulių per mėnesį. Chirurgai per mėnesį sunaudoja 400 km chirurginių siūlų. Sunaudojama 15 tūkstančių litrų fiziologinio tirpalo per mėnesį. Apskritai, daugiausiai priemonių išduodame Operaciniam anesteziologijos skyriui ir Skubios pagalbos skyriui – tiek atsižvelgiant į kiekį, tiek į kainą.

Kiekiai išties dideli. Kiek ligoninės vaistinė išleidžia, norėdama aprūpinti skyrius reikalingomis priemonėmis ir vaistais?

Per mėnesį išleidžiame beveik 1 milijoną eurų. Pavyzdžiui, vieno iš brangesnių antibiotikų kurso pacientui kaina siekia apie 1000 eurų. Nors yra  tokių vaistinių preparatų, kurių vienkartinė dozė kainuoja apie 1000 eurų. Vertebroplastikos operacijose neurochirurgų naudojamos priemonės kainuoja apie 1500 eurų. Intervencinės radiologijos operacijose priemonės taip pat perkamos per vaistinę, jų kainos neretai siekia 10 tūkstančių eurų.

vaistininkė Kristina Indriūnienė

Prieš pradėdama dirbti RVUL, dirbote visuomenės vaistinėje. Kas buvo sudėtingiausia pakeitus vaistinės tipą?

Pirmiausiai, žinoma, pasikeitė darbo organizavimas, pradedant priemonių pirkimu viešuoju būdu ir baigiant išdavimu. Taip pat privalau užtikrinti nenutrūkstamą vaistų tiekimą klinikiniams skyriams ir kartu turėti nustatyto dydžio rezervą, tad reikalinga nuolatinė stebėsena ir analizė. Be to, esant ekstremaliai situacijai, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijai ar prasidėjus karui Ukrainoje, susidūrėme su didesniais vaistų ir priemonių trūkumais rinkoje. Kartais tiekėjai jų neturi arba preparatas būna išbraukiamas iš Lietuvoje registruotų preparatų sąrašo. Tada visi medicininiai preparatai pakeičiami kitais – tai taip pat mano užduotis.

Tačiau darbas yra ir labai įdomus, monotonijos ligoninėje nebūna – užsakymai, pirkimai, išdavimas, skyrių patikrinimai, bendravimas su gydytojais, slaugytojomis ir administracija. Iššūkių ir atsakomybės taip pat netrūksta.

Kas teikia didžiausią pasitenkinimą dirbant ligoninės vaistinėje?

Kartais tenka į ligoninę atvažiuoti ir vaistų išduoti naktį. Pavyzdžiui, kartą į RVUL Skubios pagalbos skyrių atvežė žmogų su tam tikra diagnoze. Jam reikėjo per kelias valandas duoti specialių preparatų, laukti ryto, kol atsidarys ligoninės vaistinė, būtų pavojinga. Tad man paskambino ir paprašė atvažiuoti, išduoti vaistų. Nors faktas, kad turiu keltis ir skubėti į darbą ir neskamba labai patraukliai, visgi man džiugu, kad galiu kažkam pagelbėti, esu naudinga. Apskritai, manau, kad darbas ligoninės vaistinėje prasmingas – nors ir netiesiogiai, bet visgi prisidedame prie pacientų sveikatos gerinimo.

1 … 10 11 12 13 14 … 23
Ieškoti
+
PHP Code Snippets Powered By : XYZScripts.com