Naujienos

Lietuvoje kasmet nustatoma daugiau nei 1,5 tūkstančio naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet didėja. „Chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis, nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad reikalavimai operacijai yra labai dideli. Itin svarbi ir chirurgo patirtis bei visapusiškas pasirengimas bet kokio sudėtingumo operacijai”, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro abdominalinis chirurgas ir koloproktologas, profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius. Jis plačiau papasakojo apie storosios žarnos vėžį, ankstyvosios diagnostikos programą ir chirurginį ligos gydymą.

Ar storosios žarnos vėžys – dažnas onkologinis susirgimas ir kiek atvejų per metus nustatoma Lietuvoje?

Pasaulio mastu, storosios žarnos vėžys yra antra pagal dažnumą vėžio rūšis, kuria serga moterys, ir trečia, kuria serga vyrai. Be to, tai antra pagal dažnį mirties nuo vėžio priežastis pasaulyje tarp abiejų lyčių. Manoma, kad iki 2030 m. šių piktybinių susirgimų padaugės 60 proc., todėl per metus bus diagnozuojama 2,2 milijono naujų storosios žarnos vėžio atvejų, o apie 1,1 milijono žmonių dėl šios ligos mirs. Lietuvoje kasmet nustatome per 1600 naujų storosios žarnos vėžio atvejų, šis skaičius kasmet mūsų šalyje padidėja 4–6 proc.

Kas dažniau serga storosios žarnos vėžiu? Kokius rizikos veiksnius galite išskirti?

Pažymėtina, kad tiek vyrus, tiek ir moteris ši liga paliečia vienodai. Amžius, be abejo, yra svarbus faktorius, nes kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad jis gali susirgti storosios žarnos vėžiu. Neabejotinai neigiamą įtaką daro rūkymas, alkoholio vartojimas, gausus raudonos mėsos kiekis racione. Taip pat vėžio riziką didina menka fizinė veikla ir judrumas, vidurių užkietėjimas ir kt. Taigi pakoregavus gyvenseną galima sumažinti riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.

Ar storosios žarnos vėžys gali būti paveldimas?

Yra keli storosios žarnos vėžį genetiškai sąlygojantys sindromai, tokie kaip šeiminė adenominė polipozė bei paveldimas nepolipozinis storosios žarnos vėžys. Šiais atvejais autosominiu dominantiniu būdu (kai pakanka pakitusį geną paveldėti bent iš vieno iš tėvų) 50 proc. palikuonių paveldi patologiškai pakitusį šią ligą sąlygojantį geną.

Yra ir dar retesnių genetinių sindromų, apie kuriuos sužinojome per porą pastarųjų dešimtmečių, kai liga gali būti paveldima ir autosominiu recesyviniu būdu (pakitęs genas paveldimas iš abiejų tėvų). Šiai pacientų grupei taikoma žymiai ankstyvesnė ir visai kitokia patikra, ir net prevencinė stebėsena bei gydymas. Svarbu tai, kad netaikant šių priemonių, geną paveldėję asmenys storosios žarnos vėžiu suserga jauname amžiuje.

Tam tikrą procentą atvejų sudaro ir taip vadinamas šeiminis vėžys – tai padidinta rizika susirgti storosios žarnos vėžiu, nors aiškaus autosominio dominantinio paveldimumo nėra: jei asmuo storosios žarnos vėžiu ar ikivėžiniu susirgimu (polipu–adenoma) susirgo anksti, iki 55 metų amžiaus, jo palikuonims susirgti šia liga rizika yra didesnė.

Viena iš vėžio prevencijos priemonių – reguliarus sveikatos tikrinimas. Gal galite trumpai papasakoti apie storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą Lietuvoje?

Ši programa Lietuvoje pradėjo veikti 2009 m., iš pradžių keliuose regionuose, o ilgainiui apėmė ir visą šalį. Programa skirta asmenims nuo 50 m. iki 74 m. amžiaus, ja pasinaudoti galima vieną kartą per dvejus metus. Visus programos kaštus padengia Valstybinė ligonių kasa, todėl pacientams ji yra visiškai nemokama.

Programoje numatytas slapto kraujavimo testo išmatose atlikimas. Jeigu testas teigiamas, pacientas nukreipiamas kolonoskopijai – specialiam storosios žarnos ištyrimui lanksčiu endoskopu. Reikia paminėti, jog teigiamas slapto kraujo testas nereiškia, kad asmuo serga storosios žarnos vėžiu. Tik keletui procentų šių asimptominių žmonių, kuriems atliekame kolonoskopiją dėl programos metu nustatyto teigiamo slapto kraujo testo išmatose, iš tiesų diagnozuojame storosios žarnos vėžį.

Svarbu tai, kad net ir diagnozavus storosios žarnos vėžį nesant jokių simptomų (kai žmogus tiesiog dalyvauja ankstyvosios diagnostikos programoje), neretai liga būna ankstyvos stadijos. Todėl jos gydymas būna žymiai lengvesnis ir efektyvesnis. Keletui procentų programoje dalyvaujančių žmonių aptinkame ikivėžinius susirgimus – polipus – kuriuos pašalinus užkertamas kelias vėžio išsivystymui. Dar vienas teigiamas programos aspektas yra tas, kad aptinkame ir kitų nepiktybinių ligų, kurios sąlygoja teigiamą testo rezultatą – tai hemorojus, išangės įplėša, storosios žarnos divertikuliozė, uždegiminės žarnų ligos ir kt., bei galime pasiūlyti aukščiausios kompetencijos konsultacijas ir efektyvų gydymą Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

Ar dalyvavimas tokioje ankstyvosios diagnostikos programoje gali padėti išvengti storosios žarnos vėžio? Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus simptomus?

Deja, pati programa negali visiškai išspręsti storosios žarnos vėžio problemos. Kiekvienas žmogus turi įsiklausyti į savo organizmą, kad esant abejonėms dėl sveikatos galėtų laiku kreiptis į specialistą ir gauti reikiamą pagalbą. Šį procesą sudėtingesniu paverčia tai, kad storosios žarnos vėžys specifinių, tik šiai ligai būdingų simptomų neturi.

Visgi į kai ką verta atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, vienas iš pirminių simptomų galėtų būti tuštinimosi funkcijos pasikeitimas: žmogus, pripratęs prie savo žarnyno ritmo, pamažu pastebi, jog jis keičiasi, kai jokių žinomų priežasčių tam nėra. Vidurių pūtimas, protarpiais nepaaiškinamas viduriavimas ar progresuojantis vidurių užkietėjimas yra būdingi simptomai. Kuomet vėžys yra kairėje gaubtinės storosios žarnos pusėje ar tiesiojoje žarnoje, išmatose dažnai būna kraujo, kartais su padažnėjusiu neproduktyviu tuštinimusi (tenezmais).

Dešinės storosios gaubtinės žarnos dalies vėžys neretai yra „slaptesnės“ eigos ir gali pasireikšti mažakraujyste (atsiranda bendras silpnumas). Kartais nesant jokių kitų simptomų, pacientas gali užčiuopti darinį dešinėje pilvo pusėje – tai būdingiau vyresnio amžiaus pacientams be žymesnio viršsvorio. Ligai progresuojant gali atsirasti skausmų pilvo srityje.

Vadinasi, vien nedideli, bet be aiškios priežasties atsiradę žarnyno funkcijos sutrikimai, jau yra signalas, kad reikėtų pasitarti su savo šeimos gydytoju. Jau nekalbant apie mano išvardintus rimtesnius ligos požymius, dėl kurių reikėtų skubiai kreiptis į specialistus.

Ko tikėtis žmogui, jei jam kolonoskopijos metu vis dėlto aplinkamas storosios žarnos vėžys?

Visų pirma, kolonoskopijos tyrimo metu atliekama biopsija (paimamas mėginys iš surasto auglio), ir tik gavus biopsinės medžiagos histologinio ištyrimo išvadą, patvirtinančią, jog tai yra storosios žarnos vėžys, diagnozė tampa neabejotina. Tuomet būtinas ištyrimas tiek dėl vietinio naviko išplitimo, tiek dėl galimų jo metastazių atokiuose organuose.

Būtinai atliekama pilvo ir krūtinės kompiuterinė tomografija, o sergantiems tiesiosios žarnos vėžiu – dar ir mažojo dubens magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas. Papildomai gali būti imamas kraujo mėginys vėžio žymeniui nustatyti.

Kuomet visi tyrimai būna atlikti, paciento būklę aptaria multidisciplininė komanda, kurią sudaro abdominalinis chirurgas, onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas, radiologas, patologas ir kiti specialistai (pačio paciento dalyvavimas dažniausiai nėra reikalingas). Aptarus paciento gydymo eiliškumą, jis siunčiamas šios ligos gydymui. Svarbu paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra pagydomas, bet kuo vėlyvesnė stadija, tuo sunkiau tai padaryti. Žymiai lengviau pagydomas ankstyvas vėžys ar priešvėžiniai susirgimai.

Kokie galimi storosios žarnos vėžio gydymo būdai?

Pagrindinis ir svarbiausias storosios žarnos vėžio gydymas šiandien, kaip ir anksčiau, yra chirurginis. Operacijos atliekamos minimaliai invaziniu būdu (laparoskopiškai ar su robotine įranga), o atviros operacijos reikalingos tik tam tikrais atvejais. Ankstyvo storosios žarnos vėžio operacijos tam tikrai pacientų grupei gali būti atliekamos endoskopiškai – net nedarant jokių pjūvelių pilvo sienoje, o operaciją atliekant per išeinamąją angą su specialia endoskopine įranga.

Tiesiosios žarnos vėžį pradėjus gydyti chemoterapija su spinduliniu gydymu ir vėžiui dėl šio gydymo pilnai išnykus, galima siūlyti ne operaciją, o stebėjimą. Vis dėlto tokių pacientų skaičius nėra didelis, o ir pilnai navikui išnykus, jei iki gydymo pradžios vėžys buvo vietiškai gerokai išplitęs, atsinaujinimo tikimybė gali siekti iki 30 proc. Taip pat labai nedidelė dalis sergančiųjų storosios žarnos vėžiu gali būti gydoma taikinių terapija, t. y., medikamentais.

Tiesa, medicinos mokslui judant į priekį ir matant tendencijas, panašu, kad ateityje ši liga nebus gydoma chirurgiškai. Bet iki tol, ko gero, dar pasikeis ne viena medikų karta.

Plačiau papasakokite apie chirurginio gydymo ypatumus ir užduotis.

Kadangi chirurginis storosios žarnos vėžio gydymas yra esminis ir nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ligonio pasveikimas ir tolesnis gyvenimas, tad ir operacijai bei jos atlikimo technikai reikalavimai yra labai dideli. Labai svarbi operuojančio chirurgo patirtis, jo visapusiškas pasirengimas, gebėjimas taikyti visus įmanomus chirurginius metodus, atlikti įvairaus sudėtingumo operacijas.

Pirmoji ir svarbiausia chirurginio gydymo užduotis – operaciją atlikti taip, kad būtų pašalintas ne tik pats auglys, bet ir atitinkama žarnos dalis su augliu, bei auglį drenuojantis kraujagyslinis ir limfinis baseinas, kuriame yra tikimybė rasti šalia auglio plintančius ligos židinius (jei tokių yra). Šiam tikslui pasiekti yra įvairių operacijų tipų bei metodikų, kurios neretai turėtų būti individualizuojamos konkrečiam pacientui. Tik teisingai parinkta konkrečiam pacientui tinkamiausia operacija bei jos teisinga apimtis yra patikimas kelias į pasveikimą.

Kokių rezultatų gali tikėtis pacientas ir kaip chirurginis gydymas gali paveikti jo tolesnio gyvenimo kokybę?

Paciento gyvenimo kokybės po operacijos užtikrinimas yra antrasis ir ne mažiau svarbus chirurginio gydymo tikslas. Storosios žarnos vėžio operacijos metu šalinamos anatominės struktūros yra netoli nervinių rezginių, kuriuos chirurgas turi identifikuoti, nepažeisti ir išsaugoti. Tai svarbu operuojant ir gaubtinės storosios žarnos, ir tiesiosios žarnos vėžį.

Tiesiosios žarnos chirurgija ypač susijusi su galima įtaka paciento gyvenimo kokybei. Neretai po tiesiosios žarnos vėžio operacijų pakinta tuštinimosi funkcija, galimas ir dalinis išmatų nelaikymas. Tam tikros operacinės metodikos leidžia sumažinti šių problemų mastą. Kitas iš galimų tiesiosios žarnos vėžio chirurgijos „palydovų“ – sutrikusi šlapinimosi ar lytinė funkcija, tad preciziška operacija sumažinti tokio pažeidimo grėsmei yra būtina.

Jei tiesiosios žarnos vėžys yra arti išeinamosios angos, operacija gali baigtis nuolatinės stomos suformavimu, todėl natūralus tuštinimosi kelias po operacijos tampa neįmanomu. Vėlgi, egzistuoja selektyvios operacinės metodikos, kurios padeda šios negalią lemiančios operacijos išvengti ir išsaugo natūralią tuštinimosi funkciją net ir iš pirmo žvilgsnio beviltišku atveju. Tai, kaip minėjau, didele dalimi priklauso ir nuo turimos operuojančio chirurgo patirties.

Nuo sausio 1 d. pasikeitė sveikatos priežiūros paslaugų ūmiai susirgusiems gyventojams teikimo savaitgalį ir švenčių dienomis tvarka Vilniuje. Nuo šiol ambulatorinės skubiosios medicinos pagalbos paslaugos teikiamos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos kabinete, sveikatos priežiūros paslaugos Centro poliklinikos Budinčio gydytojo tarnyboje nebeteikiamos.

Kur kreiptis ūmiai susirgus savaitgalį ar švenčių dienomis?

• Šeštadieniais šeimos gydytojo ir gydytojo odontologo paslaugos teikiamos Antakalnio, Centro, Karoliniškių, Naujosios Vilnios ir Šeškinės poliklinikoje nuo 8 iki 16 val. šių poliklinikų pacientams, o Grigiškių sveikatos priežiūros centre ir Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų centre – nuo 8 iki 12 val.
• Privačių šeimos gydytojų centrų ar kabinetų pacientai dėl darbo laiko šeštadieniais turi teirautis sveikatos priežiūros įstaigose, prie kurių yra prisirašę.
• Šeštadieniais nuo 16 iki 22 val., o sekmadieniais ir šventinėmis dienomis nuo 10 iki 20 val. visi ūmiai susirgę vilniečiai gali kreiptis į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos kabinetą, adresu Antakalnio g. 57, tel. (+370 5) 234 4487.

Kas yra laikoma ūmiu susirgimu?

• Suaugusiems pacientams ūmiu susirgimu laikomas (1) maksimaliomis geriamų medikamentų dozėmis nenumalšinamas skausmas, (2) daugiau nei 38 °C ir ilgiau nei 72 val. trunkantis karščiavimas, (3) anksčiau nei prieš 48 val. įvykusi trauma, didėjantis skausmas ir tinimas bei nedideli sumušimai, kai nereikia rentgeno, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų, (4) progresuojanti ūmi alerginė reakcija, kai pasireiškia bėrimas, tinimas ir niežulys (nesant dusulio, kraujospūdžio kritimo), (5) ūmus pykinimas, pasikartojantis vėmimas ar viduriavimas, (6) gyvūnų įkandimai ir įdrėskimai, kai nereikalingas chirurginis žaizdos sutvarkymas, (7) žaizdų perrišimas po chirurginių intervencijų, kai nereikalingas tolesnis chirurginis žaizdos sutvarkymas, (8) ilgiau nei 48 val. trunkantis širdies ritmo sutrikimas, nevartojant kraują skystinančių vaistų kai negalima atlikti ritmo atkūrimo, (9) paviršinės akių infekcinės ligos, prasidėjusios anksčiau nei prieš 48 val., (10) paviršiniai svetimkūniai, (11) lengvi nudegimai, odos paraudimas ir patinimas, (12) laikino nedarbingumo pažymėjimo dėl ūmios būklės arba susirgusio vaiko slaugos išdavimas pirmą kartą.
• Vaikams iki 18 metų ūmiu susirgimu laikomas (1) daugiau nei 37,8 °C ir ilgiau nei 24 val. trunkantis karščiavimas, nepraeinantis skiriant karščiavimą mažinančius vaistus (išskyrus kūdikius), (2) naujai atsiradęs ir plintantis bėrimas, atsiradęs per 24 val., (3) ūmus skausmas, nepraeinantis nuo analgetikų, (4) ūmus, pasikartojantis vėmimas ir/ar viduriavimas, (5) ūmus skausmas ir diskomfortas šlapinantis, (6) ūmi alerginė reakcija, kai pasireiškia bėrimas, tinimas ir niežulys (nesant dusulio, kraujospūdžio kritimo), (7) paviršinės žaizdos, kurios nereikalauja chirurginės intervencijos, (8) erkių įsisiurbimas kai įkandimas įvyko per pastarąsias 24 val., tačiau nėra jokių ankstyvųjų infekcijos požymių, (9) gyvūnų smulkūs įkandimai, kai nereikia chirurginės pagalbos ir nėra poreikio pasiutligės profilaktikai, (10) paviršinės akių infekcinės ligos, prasidėjusios anksčiau nei prieš 48 val., (11) lengvi nudegimai, odos paraudimas ir patinimas, (12) laikino nedarbingumo pažymėjimo dėl ūmios būklės arba susirgusio vaiko slaugos išdavimas pirmą kartą.

Svarbu!

• Jei sveikatos būklė neatitinka aprašytos, atėjo laikas tęstiniam vaistų išrašymui ar reikia pratęsti nedarbingumo pažymėjimą, prašome sulaukti darbo dienos ir kreiptis į savo šeimos gydytoją.
• Už suteiktas mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientai turės sumokėti pagal gydymo įstaigoje patvirtintas mokamų paslaugų kainas, jei sveikatos būklė neatitinka aukščiau nurodytų kriterijų ar pacientas neapdraustas privalomuoju asmens sveikatos draudimu.
• Skubiosios ambulatorinės pagalbos mastas yra patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

Vilniaus miesto savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų darbo laikas, kontaktai ūmiai susirgus savaitgaliais ir švenčių dienomis

Poliklinikų ir Skubiosios medicinos pagalbos kabineto nedarbo metu (šeštadieniais nuo 22.00 val. iki sekmadienio 10.00 val., sekmadieniais nuo 20.00 val. iki pirmadienio 7.00 val. arba švenčių dienomis nuo 20.00 val. iki kitos šventinės dienos 10.00 val. / darbo dienos 7.00 val.) teikiama tik skubi neatidėliotina medicinos pagalba. Ją visą parą teikia Greitosios medicinos pagalbos stotis (tel. 112 arba 113) arba arčiausiai buvimo vietos esanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga.

Skubią būtinąją medicinos pagalbą teikiančios įstaigos

„Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl gana riboto ir trumpalaikio efekto ir galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I chirurgijos skyriaus vedėjas Gintaras Varanauskas. Gydytojas chirurgas plačiau papasakojo, kodėl tulžies pūslėje susidaro akmenys, kokie simptomai jiems būdingi ir kodėl reikėtų ryžtis planinei tulžies pūslės akmenų šalinimo operacijai.

Kas gi yra ta tulžies pūslės akmenligė ir kaip ji pasireiškia?

Tai liga, kai tulžies pūslėje formuojasi akmenys. Akmenų dydis gali būti labai įvairus, nuo kelių milimetrų iki 2 cm ar daugiau. Vieniems ji pasireiškia skausmų priepuoliais, ypač pavalgius riebaus maisto, kitiems ji gali būti nebyli, ir žmogus apie akmenis gali taip ir nesužinoti arba apie tai išgirsti tik atlikus echoskopinį pilvo organų tyrimą (pilvo organų echoskopija yra paprasčiausias tyrimas tulžies pūslės akmenligei nustatyti).

Problema atsiranda, kai pasireiškia tulžies pūslės akmenligės komplikacijos: tulžies pūslės uždegimas, tulžies latakų akmenligė, gelta ar kasos uždegimas. Tada gydymas tampa sudėtingesnis ir pavojingesnis gyvybei.

Kokie simptomai gali pranešti apie tulžies pūslės akmenligę? Nuo ko priklauso, ar žmogus šiuos simptomus jaus, ar ne?

Apie tulžies pūslės akmenis gali pranešti maudimas arba skausmas dešiniajame šone, po šonkaulių lanku. Paprastai skausmas prasideda staiga ir trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Taip pat gali pasireikšti pilvo pūtimas ir pykinimas, rėmuo ar sunkumo jausmas. Vieni žmonės simptomus gali jausti, kiti ne – aiškias priežastis išskirti sunku.

Kokius galite išskirti pagrindinius tulžies pūslės akmenligės rizikos veiksnius?

Tulžies pūslės akmenligė yra liga, kurią nulemia bilirubino ir cholesterolio apykaitos organizme sutrikimas. Šios medžiagos tulžies pūslėje „sukrenta į nuosėdas“, iš kurių ir formuojasi akmenys. Jie būna skirtingo dydžio, formos ir spalvos. Akmenų formavimuisi turi įtakos ir tulžies pūslės motorikos sutrikimai. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra viršsvoris ir nesubalansuota mityba, kai žmogus vartoja daug riebaus, kaloringo ir cholesterolio turinčio maisto. Greitas svorio netekimas irgi gali paskatinti tulžies akmenų formavimąsi. Lytis ir amžius – dažniau suserga moterys, ypač vyresnės nei 40 metų. Akmenys nesukelia didelės grėsmės, kol nepradeda „keliauti“ ir neužstringa tulžies pūslės kaklelyje ar latakuose.

Ar tulžies pūslės akmenligę reikia nedelsiant operuoti? O gal galima palaukti?

Kartą teko nugirsti dviejų moterų pokalbį: „Pas mane tulžyje yra akmenys, bet gydytoja sakė, kad nereikia skubėti, operuoti reikia tik tada, kai bus blogai…“, – sakė viena jų. Šiame teiginyje viskas skambėtų logiškai, jeigu mes galėtume sutarti, kada jau yra „blogai“. Gaila, bet nėra blogos savijautos matavimo skalės, tai yra subjektyvūs mūsų jutimai, nebent atsiranda grėsmingos ligos komplikacijos požymių (stiprūs skausmai, pageltimas, pykinimas, vėmimas). Taigi turime ligą, dėl kurios galime rinktis: operuotis ar laukti likimo „siurprizų“, kitaip tariant, komplikacijų.

Mūsų ligoninės I chirurgijos skyriuje gydomi ligoniai, sergantys tiek nekomplikuota tulžies pūslės akmenlige, tiek turintys šios ligos komplikacijų. Skirtumas yra tas, kad pirmiesiems atliekamos planinės operacijos, kai galima planuoti operacijos laiką, savo emocinį nusiteikimą, taip pat ir pati operacija ir jos pooperacinis periodas būna lengvesni. Šie pacientai pirmiausiai konsultuojami Konsultacijų skyriuje, ten yra suderinamas operacijos laikas, su gydytoju chirurgu aptariami rūpimi klausimai. Antruoju atveju operacijos atliekamos skubos tvarka, neretai ne vienu etapu, kai susiduriama su rimtesnėmis komplikacijomis.

Papasakokite plačiau apie gydymą – kaip atliekama tulžies pūslės šalinimo operacija?

Pirmiausiai norėčiau paneigti vieną mitą. Dažnai manoma, kad tulžies pūslės akmenis galima tirpdyti medikamentais. Visgi remiantis pasaulinėmis rekomendacijomis, tulžies pūslės akmenų tirpdymas nėra rekomenduojamas dėl riboto veiksmingumo ir trumpalaikio poveikio bei dėl galimų grėsmingų komplikacijų – geltos, kasos uždegimo. Rekomenduojamas gydymas – operacinis tulžies pūslės šalinimas.

Neretai pacientai labai bijo, jiems sunku pasiryžti planinei operacijai. Noriu juos nuraminti, kad tulžies pūslės šalinimo operacija yra viena iš dažniausiai atliekamų operacijų RVUL Bendrosios chirurgijos centre. Jos atliekamos naudojant pacientų taip vadinamąjį „lazerį“ – visa operacija atliekama per nedidelius 1–2 cm dydžio pjūvelius laparoskopu. Operacijos metu pašalinama tulžies pūslė ir joje esantys akmenys. Tai yra šiuolaikiškas, minimaliai invazinis metodas, tausojantis paciento sveikatą.

Pooperacinis tokios chirurginės procedūros periodas trunka neilgai, nesant kontraindikacijų namo pacientai važiuoja tą patį vakarą, o fizine veikla gali užsiimti po poros savaičių. Todėl rekomenduoju problemą išspręsti, kol viskas yra kontroliuojama, o ne laukti grėsmingų komplikacijų.

Paminėjote, kad pašalinami ne tik akmenys, bet ir pati tulžies pūslė. Ar tai sukelia kokių nors pasekmių tolesniam žmogaus gyvenimui ir sveikatai?

Tulžies pūslė yra svarbus, bet ne gyvybiškai būtinas organas, todėl žmogus gali gyventi ir be jos, bet po pašalinimo kuriam laikui tenka imtis tam tikrų gyvenimo būdo ir mitybos korekcijų. Reikėtų vengti keptų, riebių ir labai kaloringų produktų, nes po tulžies pūslės pašalinimo organizmui sunkiau suvirškinti riebalus. Reikėtų valgyti dažniau ir mažomis porcijomis, nes tai padeda lengviau virškinti maistą ir sumažina virškinimo sistemos apkrovą. Taip pat gerti užtektinai vandens, apie 2 l per parą, priklausomai nuo individualių indikacijų.

Informuojame, kad RVUL Konsultacijų skyrius ir Ambulatorinės reabilitacijos skyrius nedirbs nuo 2024-12-23 (pirmadienio) iki 2024-12-27 (penktadienio).

Pacientų dėmesiui!

• Konsultacijų skyriaus skambučių centras dirbs: gruodžio 23d. – nuo 8.00 iki 14.00 val., gruodžio 27 d. – nuo 8.00 iki 15.00 val. (pacientų registracija vyks tik telefonu arba internetu portale e.sveikata.lt).
• Gydytojų konsultacijoms ir reabilitacijos procedūroms registruotis vietoje bei atvykti bus galima nuo 2024-12-30 (pirmadienio).
• Pacientų guldymas planinėms operacijoms nuo 2024-12-23 iki 2024-12-27 vyks Konsultacijų skyriaus B registratūroje nuo 6.30 iki 8.00 val. ryto (įėjus pro pagrindinį ligoninės įėjimą, už Informacijos langelio sukite į dešinę).

Šventiniu laikotarpiu į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyrių paprastai kreipiasi didesnis karščiuojančių, patyrusių traumas, kenčiančių pilvo skausmus pacientų srautas. „Per šventes padidėja rizika susirgti pankreatitu, kurį gali išprovokuoti alkoholio ir labai sotaus maisto vartojimas. Ši būklė yra pavojinga gyvybei, todėl nedelsiant kreiptis skubios pagalbos yra būtina“, – sako skyriuje dirbanti gydytoja chirurgė Marija Vitkauskienė. Gydytoja papasakojo, kada įvairius negalavimus galima gydyti namuose, kada kreiptis skubios pagalbos ir ką daryti šeimos gydytojo nedarbo laiku.

Kalėdos neatsiejamos nuo gausaus vaišių stalo. Ar sulaukiate daug pacientų, besiskundžiančių pilvo skausmais?

Tokių pacientų tikrai pasitaiko. Didžiosios jų daugumos pilvo skausmai šventiniu laikotarpiu yra sietini su persivalgymu ir pertekliniu alkoholio vartojimu. Ar jiems reikia kreiptis skubios pagalbos, priklauso nuo skausmo pobūdžio ir trukmės. Jei pilvo skausmas, raižymas truko kelias valandas, galbūt žmogus ir vėmė, bet po kelių valandų šie simptomai praėjo – greičiausiai tai buvo funkcinis sutrikimas, dėl kurio nereikia kreiptis skubios pagalbos.

Kada jau reikėtų sunerimti ir pagalvoti apie gydytojo apžiūrą skaudant pilvui?

Jei pilvo skausmas nesiliauja ilgiau nei parą, yra įkyrus, būklė negerėja, tuomet galima kreiptis į gydytoją, tačiau tai nebūtinai turėtų būti Skubios pagalbos skyrius – galima kreiptis ir į polikliniką. Šeimos gydytojas, matydamas poreikį, išrašys siuntimą chirurgo apžiūrai.

Jei prasidėjo ūmus, sunkiai pakeliamas pilvo srities skausmas, kuris nepraeina pavartojus  nuskausminamųjų vaistų, praėjus kelioms valandoms jau galima važiuoti į gydymo įstaigą. Jei skausmas keičia savo vietą, pavyzdžiui, iš pradžių skaudėjo visą pilvą, o per 24 valandas susikoncentravo dešinėje apatinėje pilvo dalyje, tai galėtų būti apendicito požymiai, dėl kurio būtina kreiptis tiesiai į Skubios pagalbos skyrių.

Jeigu skausmas panašesnis į peilio dūrį, atsirado staiga, dažniausiai viršutinėje pilvo dalyje, ir yra tikrai labai intensyvus, žmogui sunku pajudėti, jam kyla noras „saugoti“ pilvą, tai gali būti opos perforacija (prakiurimas). Tokiu atveju  irgi reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą.

Labai svarbu prisiminti, kad mūsų taip vadinamo „chirurginio skausmo“, t. y., skausmo, kuris kyla ne dėl persivalgymo ir sutrikusio virškinimo, įprastais nereceptiniais vaistais (ibuprofenu, paracetamoliu) numalšinti nepavyksta. Tai irgi yra ženklas, kad skausmo priežastis gali būti kitokia ir reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos į medikus.

Ką būtina žinoti apie pykinimą, vėmimą ir viduriavimą?

Žiema yra žarnyno virusinių infekcijų laikas, o didelei daliai virusinių žarnyno ligų yra būdingi ir skausmai. Šie skausmai yra spazminio pobūdžio ir sušvelnėja išsituštinus. Skausmą gali lydėti pykinimas ir vėmimas, tačiau ne visada. Dėl tokios žarnyno infekcijos važiuoti į ligoninę tikrai nereikia, nes ji praeina savaime. Vienintelis dalykas, kurį reikia žinoti – negalima stabdyti viduriavo, t. y., vartoti viduriavimą stabdančių vaistų. Infekcinių ligų gydytojai nerekomenduoja ir „smektos“, nes šis vaistas gali sulaikyti virusų toksinus. Pagrindinė pagalba yra skysčių vartojimas – 2,5–3 l vandens per parą, švelnių arbatėlių su nedaug cukraus. Į rekomenduojamą skysčių kiekį neįskaičiuojami gazuoti gėrimai, limonadas, sultys, kava ir, aišku, alkoholis.

Visada rekomenduojame tausojančią dietą: nieko kepto, riebaus, aštraus, rūkyto ar saldaus. Reikėtų valgyti sriubas, košes, švelnų garuose pagamintą arba troškintą maistą. Jei įtariama virusinė žarnyno liga gastroenterokolitas, nereikėtų vartoti ir pieno (tinka tik jogurtas) bei šviežių vaisių ir daržovių bei jų sulčių (vienintelė išimtis yra bananas). Tai pat tinka gerosios bakterijos, kurių galima įsigyti vaistinėje be recepto.

Jei vėmimas ar viduriavimas gausus – ar reikia vykti į Skubios pagalbos skyrių?

Jeigu vėmimas labai stiprus ir žmogus jaučia, kad išvemia viską, ką sugėrė ar suvalgė, ar net daugiau, jam gali grėsti dehidratacija, tuomet reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių. Čia bus numalšintas itin stiprus vėmimas, atstatytas skysčių ir elektrolitų disbalansas. Beje, gausus vėmimas yra toks, kai žmogus vemia 10 ir daugiau kartų per parą. Taip pat ir viduriavimas: 2 kartai dar nelaikomi viduriavimu, nuo 5 iki 10 kartų per parą yra toleruotinas viduriavimas, kurį galima stebėti namuose. Jei viduriuojama dažniau, išmatose atsiranda gleivių arba kraujo, išmatos tampa žalios spalvos – reikėtų kreiptis į Infekcinių ligų centrą, kuriame taip pat yra teikiama skubi pagalba.

Žinoma, jei atsiranda vėmimas be pilvo skausmų, pykinimas nepraeina net ir po kelių vėmimų, jei šalia to pasireiškia galvos skausmas ir svaigimas, karščiavimas, tai gali būti susijęs su centrine nervų sistema. Tokiu atveju būtina nedelsiant kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Taip pat noriu paminėti kraujavimą į virškinamąjį traktą. Tai yra ūminė būklė, dėl kurios reikėtų kreiptis į ligoninę, nes poliklinikoje vargu ar bus galimybė skubiai atlikti endoskopiją. Kraujavimas pasireiškia juodomis, skystomis, labai specifinio kvapo išmatomis. Tik šiuo atveju reikia prisiminti, kad ir tam tikras maistas (burokėliai, mėlynės, šilauogės ir kt.) dažo išmatas, todėl reikėtų įvertinti ir konsistenciją bei kvapą.

Apie sveikatai ir gyvybei pavojingą būklę pankreatitą kalbėta ne kartą. Visgi gal galite priminti, kas tai ir kaip pankreatito išvengti?

Pankreatitas yra ūminis kasos uždegimas, kurį gali išprovokuoti alkoholio ir labai riebaus maisto vartojimas, nes kasa turi dirbti dvigubu pajėgumu. Susirgti ūmiu pankreatitu gali net ir sveiki žmonės. Tiems, kurie jau yra sirgę pankreatitu – ši rizika dar didesnė net ir nuo mažo alkoholio bei riebaus maisto kiekio.

Pankreatito pagrindiniai simptomai – intensyvus viršutinės pilvo dalies skausmas, apimantis dažniausiai visą viršutinę dalį, gali būti „juosiantis“ ir plisti į nugarą. Kartu dažnai pasireiškia pykinimas, vėmimas. Skausmai nepagerėja nuo įprastų nereceptinių vaistų nuo skausmo. Jeigu panašūs požymiai trunka ilgiau nei parą, būtina kreiptis į Skubiosios pagalbos skyrių. Aišku, jeigu skausmas nepakeliamas, labai intensyvus, reikia kreiptis kuo skubiau – rekomenduoju išsikviesti GMP, ir dar neatvykus į ligoninę gauti stipresnių vaistų nuo skausmo.

Gydomi tik pankreatito simptomai – pacientui statomos lašinės, nuskausminamieji, taikoma antikoaguliacinė terapija, kad nesusidarytų trombų. Deja, ūmus kasos uždegimas gali pasibaigti net ir paciento mirtimi.

Šaltuoju metų laiku nesunku užsikrėsti viršutinių kvėpavimo takų ligomis, tikėtina, kad pakils temperatūra ar užklups kosulys. Kokiais atvejais gydytis namie, kokiais – jau kreiptis skubios pagalbos?

Paprastai, jei temperatūra neviršija +38,5, net rekomenduojama temperatūros vaistais nemalšinti. Bet ne visi tokią temperatūrą lengvai iškenčia, todėl tikrai galima išgerti paracetamolio arba ibuprofeno. Svarbiausia, neviršyti saugaus paracetamolio kiekio per parą – tai yra 4 g. Paracetamolio tabletės poveikis išlieka 4–6 valandas, ibuprofeno poveikis išlieka 6–8 valandas, tačiau geriant 400 mg turinčias tabletes, jų per parą galima išgerti ne daugiau nei 3 vnt. Skausmą malšinančius vaistus galima derinti tarpusavyje, todėl bijant viršyti paracetamolio paros dozę, galima gerti paracetamolį ir ibuprofeną.

Jei žmogaus temperatūra siekia +39, bet išgėrus vaistų jis 4–6 valandas jaučiasi geriau, gali atsikelti, išgerti skysčių, į gydytoją kreiptis nebūtina, o savimi pasirūpinti galima namie – gerti daug skysčių, laikytis tausojančios dietos, ilsėtis. Jei po trijų parų būklė nepasikeičia, reikėtų kreiptis į polikliniką ir atlikti kraujo tyrimus.

Jei karščiavimas po kelių dienų praeina, po savaitės vėl grįžta, žmogus visiškai nepasveiksta, reikia užsirašyti pas šeimos gydytoją, kuris nustatys, ar infekcija nesikomplikavo ir galbūt reikia antibiotikų.

Kada dėl aukštos temperatūros jau reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių?

Jei temperatūra nuolat kyla, išgėrus vaistą jo poveikis būna labai trumpas, o temperatūra vėl šauna į viršų, jau galima svarstyti apie apsilankymą gydymo įstaigoje, nepriklausomai nuo to, kiek laiko karščiuojate – parą, dvi ar tris. Taip pat, jei net ir numušus temperatūrą bendras silpnumas nepraeina, žmogui sunku atsikelti iš lovos, skauda galvą, galbūt prasideda vėmimas, reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Jei karščiuojant atsirado ir dusulys, į Skubios pagalbos skyrių reikia kreiptis nedelsiant, nes net ir virusinė infekcija, tokia kaip gripas ar COVID-19, gali sukelti plaučių uždegimą, kuriam reikalingas gydymas stacionare.

Šventinės dienos – kupinos ruošos, judėjimo namuose, todėl yra didelė traumų tikimybė. Kaip elgtis tokiais atvejais?

Jeigu žmogus nugriuvo, susimušė galūnę, pirmiausia reikėtų įvertinti jos būklę ir prisiminti, kad skausmas – natūralus organizmo atsakas į traumą. Taigi, jei žmogus susimušė koją, jaučia skausmą, bet gali priminti ir eiti – tuoj pat važiuoti į Skubios pagalbos skyrių greičiausiai nėra reikalo. Galima uždėti ledo, išgerti nuskausminamųjų vaistų. Jei neramu ar būklė blogėja, kitą dieną – kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Į ką rekomenduoju atkreipti dėmesį? Jei žmogus visiškai negali pajudinti galūnės, ji smarkiai tinsta, yra deformuota, jos funkcija sutrikusi, kankina nepakeliamas skausmas – reikėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Kokių patarimų ar pastebėjimų turite žmonėms, kurie kreipiasi į Skubios pagalbos skyrių?

Su kolegomis kartais pajuokaujame apie „trečios valandos nakties pacientus“. Tai yra žmonės, kurie serga lėtinėmis ligomis arba kažkokiu negalavimu skundžiasi jau ne vieną dieną ar savaitę, tačiau vietoj šeimos gydytojo konsultacijos renkasi atvykti į mūsų skyrių viduryje nakties. Todėl noriu dar kartą priminti, kad Skubios pagalbos skyriuje teikiama būtinoji medicinos pagalba. Tai yra tokia pagalba, kuri teikiama, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus arba jam kyla reali grėsmė nepradėjus teikti pagalbos per trumpą laiką.

Taip pat svarbu prisiminti, kad pacientai gydytojo specialisto konsultacijai priimami ne pagal atvykimo laiką, o pagal būklės sunkumą. Raudona – sunkiausi pacientai, kurie pas gydytoją patenka iš karto (insultai, politraumos ir kitos gyvybei pavojingos būklės), oranžinė – sunkūs pacientai, geltona ir žalia – pacientai su mažesniais nusiskundimais, kuriems teks palaukti ilgiau. Taip pat pačių sunkiausių pacientų prie registratūros kiti laukiantieji greičiausiai išvysti nepavyks – jie gabenami tiesiai į reanimacijos palatą, o į pagalbą gali būti pakviesti kitus pacientus konsultuojantys gydytojai. Tuščias kabinetas dar nereiškia, kad gydytojas poilsiauja.

Puikiai suprantame, kad kiekvienam žmogui jo problema ir skausmas yra didžiausi, kamuoja nerimas ir nežinia – apsilankymas gydymo įstaigoje niekada nėra malonus. Juolab sudėtinga laukti, neturint tiksliai paskirto priėmimo laiko, nes Skubios pagalbos skyriaus darbo principas yra kitoks. Todėl pacientų prašome supratimo ir kantrybės.

Kur dar galima kreiptis, jei naktį ar nedarbo dieną sutriko sveikata?

Dėl gyvybei pavojaus nekeliančių negalavimų žmonės turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, o jo ne darbo metu – į tą gydymo įstaigą, su kuria įstaiga, kurioje šeimos gydytojas dirba, yra sudarusi sutartį dėl nebūtinosios pagalbos teikimo jam nedirbant. Tokios informacijos iš anksto galima pasiteirauti savo šeimos gydytojo ar registratūros darbuotojų, ji privalo būti skelbiama ir gydymo įstaigų interneto svetainėse ar skelbimų lentose. Vilniaus gydymo įstaigų sąrašą galima rasti Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje.

„Jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o otochirurgas veiksmus gali atlikti dar tiksliau, todėl gydymas tampa efektyvesnis“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja otorinolaringologė, Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkė dr. Irina Arechvo. Ji papasakojo apie endoskopinės technikos privalumus pacientams ir skyriuje vykdomą veiklą.

Šie metai RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriaus gydytojai otorinolaringologei dr. I. Arechvo buvo ypač darbingi. Gydytoja pradėjo atlikti pilnai endoskopines ausų operacijas, buvo tarptautinio renginio „Inovate the ENT“ 2024 m. viena iš organizatorių. Jos ir RVUL kolegų pastangos plėtoti endoskopinę ausų chirurgiją Lietuvoje buvo įvertintos tarptautiniu mastu – gydytoja tapo į Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės (IWGEES) nare. Bendradarbiavimas šioje grupėje leis dar efektyviau teikti otochirurginę pagalbą RVUL.

Šių metų naujovė RVUL Ausų, nosies, gerklės skyriuje – pilnai endoskopinė ausų chirurgija. Kokie šios chirurgijos rūšies privalumai?

Ausų chirurgija, kaip ir kitos otorinolaringologijos sritys, vystosi neįprastai greitai, todėl mes atidžiai sekame pasaulines tendencijas ir naujoves. Šiuo metu pilnai endoskopinės ausų operacijos yra viena pagrindinių kongresuose vyraujančių ir aptarinėjamų otologinių temų. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon su tendencijomis ir jau beveik metus RVUL atliekame pilnai endoskopines ausų operacijas, pavyzdžiui, rekonstruojame būgnelį, klausos kauliukų grandinę per išorinę ausies landą. Mūsų skyrius nuo seno garsėja endoskopinės nosies chirurgijos tradicijomis, todėl tai buvo natūrali terpė pilnai endoskopinei ausų chirurgijai vystytis.

Endoskopinė ausų operacijų technika yra minimaliai invazyvi ir suteikia galimybę matyti žymiai aiškesnį ir detalesnį vaizdą – galime pamatyti tai, kas yra „už kampo“ (priešingai mikroskopinės technikos suteikia taip vadinamą „tunelinį“ vaizdą), padidina mūsų supratimą apie sudėtingą erdvinę ausies anatomiją. Naudojant endoskopinę techniką tausojama normali ausies anatomija, o gydytojas otorinolaringologas veiksmus gali atlikti dar tiksliau. Endoskopinės technikos privalumus vertina ir operacinės komanda, nes sutrumpėja priešoperacinis pasiruošimas. Endoskopiniai vaizdai gali būti lengvai naudojami pacientų konsultacijų metu, aiškinant diagnozę ir operacijos eigą. Pacientui svarbu žinoti, ką chirurgas atliko būtent jo ligos atveju, todėl jam paprašius kartais parodau operacijos įrašą.

Ar pilnai endoskopinė ausų chirurgija visada tinkamas pasirinkimas?

Šiemet daugumą ausų operacijų atlikau endoskopiškai per ausies kanalą net ir tais atvejais, kai landa buvo siaura ar lenkta. Visada stengiuosi išvengti užausio pjūvio, nes jį atlikus pacientai po operacijos dažnai skundžiasi ausies kaušelio aptirpimu. Atliekant operaciją per landą pacientai greičiau grįžta į įprastą gyvenimą. Endoskopinės ausų chirurgijos indikacijos plečiasi, ir jei anksčiau atrodė, kad ausies kanale pakanka vietos tik endoskopui ir mikroinstrumentams, šių metų patirtis rodo, kad jame telpa ir grąžtas. Todėl galime be papildomų pjūvių praplatinti kaulinę landos dalį ir gydyti landos susiaurėjimus.

Vienas iš didžiausių iššūkių ausų chirurgijoje iki šiol yra cholesteatoma. Ar endoskopinė ausų chirurgija tinkama ir palengvina šios ligos gydymą?

Cholesteatoma – tai liga, kai ausies būgnelyje susidaro kišenės ir jose ima kauptis oda. Dažnai ši būklė atsiranda vaikystėje, po serozinių vidurinių otitų, kai vidurinėje ausyje formuojasi sąaugos ir randai. Mažos cholesteatomos ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų arba simptomai būna minimalūs. Kartais pacientai į ligoninę patenka jau su komplikacijomis – galvos svaigimu (dėl pusiausvyros organo pažeidimo), veido paralyžiumi ar net smegenų pūliniais. Dažniausiai cholesteatoma gydoma chirurginiu būdu.

Ankstyva cholesteatomos diagnozė leidžia atlikti retrakcinių kišenių operaciją ir sustabdyti ligos progresavimą. Endoskopinė technika ypač veiksminga ankstyvose cholesteatomos stadijose, nes suteikia platų operacinio lauko matymą, leidžia įvertinti visas vidurinės ausies kišenes ir atkurti ausies ventiliacijos takus. Jau pasirodė mokslinių duomenų, kad endoskopinės technikos potencialiai gali sumažinti ligos atsinaujinimo dažnį ir galimai išvengti pakartotinų operacijų.

Cholesteatoma dažnai pažeidžia klausos kauliukus, ir, jei ankstyvose endoskopinės chirurgijos vystymosi stadijose buvo abejojama dėl osikuloplastikos galimybių, mūsų patirtis rodo, kad net biomechaniškai sudėtingi protezai gali būti lengvai ir sėkmingai implantuoti endoskopo kontrolėje. Malonu, kad RVUL suteikia galimybę dirbti su pažangiausiais protezų tipais. Kai prieš daug metų Drezdeno technikos universitete studijavau vidurinės ausies biomechanikos principus, buvo sunku patikėti, kad implantus galėsiu įdėti viena ranka per ausies kanalą, tačiau tai tapo rutina.

Endoskopinių ausų operacijų privalumus gali pajusti ne tik Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus, bet ir kitų skyrių pacientai?

Būdami didžiausiu traumų centru Lietuvoje dažnai gydome pacientus su kaukolės pamato ir smilkinkaulio lūžiais. Kolegos neurochirurgai išgelbsti gyvybę, o mes vėliau atkuriame klausą tiems pacientams, kuriems dėl stiprios mechaninės jėgos nutrūko klausos kauliukų grandinė. Tai vienos iš mano mėgstamiausių operacijų, nes sveikoje ausyje pavyksta tiksliai atkurti garso perdavimo mechanizmą.

Glaudžiai bendradarbiaujame su aukščiausios kvalifikacijos RVUL radiologų komanda. Jų dėka dar prieš operaciją galime tiksliai nustatyti, kokią techniką naudosime – endoskopinę ar mikroskopinę. Šiuolaikinis otochirurgas turi valdyti abi šias technikas. Sudėtingus atvejus visada aptariu su puikiais gydytojais radiologais – Martynu Kučinsku ir Eleonora Kvaščevičiene. Jų dėka optimizavome sudėtingos anatomijos smilkinkaulio ir šoninio kaukolės pamato tyrimų algoritmus. Manau, šiuo metu esame pranašesni už dirbtinį intelektą.

Ar tai reiškia, kad užsiimate ir moksline veikla?

RVUL Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje nuolat vykdome ir mokslinę veiklą. Pavyzdžiui, šiemet kartu su gydytoju radiologu M. Kučinsku sukūrėme originalų protokolą cholesteatomos išplitimo vertinimui, naudodami vadinamąją „fusion“ (liet. sujungimo) techniką, kai sujungiamos dvi magnetinio rezonanso tomografijos sekos, ir cholesteatoma matoma spalvotai tarp kitų anatominių struktūrų. Tai dažnai leidžia išvengti pakartotinių kompiuterinės tomografijos tyrimų ir papildomos apšvitos.

Savo darbo rezultatus pristatėme Europos otologijos ir otoneurologijos draugijos kongrese Nijmegene, Olandijoje. Pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo. Po endoskopinės ausų chirurgijos rezultatų pristatymo Politzer draugijos konferencijoje Romoje gavome kvietimą tyrimo rezultatus publikuoti prestižiniame žurnale „Otology and Neurotology“.

Šiemet su kolegomis publikavome labai svarbų mokslinį straipsnį apie simuliuotus klausos kauliukų pažeidimus avies modelyje ir jų koreliacijomis su radiologiniais vaizdais. Šiuolaikinis chirurgas turi būti labai kūrybinga asmenybe. Esu dirbusi ne tik su avies modeliu, bet ir su stručio vidurine ausimi. Gamta labai įkvepia, nes būtent gamtoje galima atrasti geriausių techninių problemų sprendimo būdų. Man labai patinka bionika (tarpdisciplininė sritis, jungiantį biologiją ir technologijas), kai kartu dirbantys biologai, inžinieriai, dizaineriai, programuotojai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcionuojančius mechanizmus.

Tapote Tarptautinės endoskopinės ausų chirurgijos darbo grupės nare. Gal pasidalinsite, ko galime tikėtis otochirurgijoje artimiausiais metais?

Darbo grupė jungia aktyvius, entuziastingus chirurgus, mokslininkus, kurie yra pasiruošę prisidėti prie endoskopinės ausų chirurgijos vystymosi. Šių kolegų požiūris man yra labai artimas: pažangių technologijų efektyvumas ir saugumas yra kruopščiai patikrinamas laboratorijose, gyvūnų modeliuose ir tik pačios saugiausios iš jų pasiekia pacientus.

Kalbant apie ateities technologijas, artimiausiais metais, manau, sulauksime dar didesnės raiškos endoskopinių sistemų. O ausų chirurgijoje, kai dirbame su mažiausiais kūno kauliukais, vizualizacijos raiškos niekada nebūna per daug. Viskas, kas ją gerina, gerina chirurginio gydymo kokybę ir išeitis. Technologijos vystosi neįtikėtinu greičiu. Manau visai greitai sulauksime dirbtinio intelekto asistuojamų programų, galinčiu suteikti atgalinį atsaką realiu laiku, padėti priimti sudėtingą sprendimą operacijos metu. O su sudėtingais sprendimais susiduriame kasdien.

„Slaugytoja dirbu jau daugiau nei 40 metų ir savo darbą vis dar myliu, pacientus ir be medicinos savęs neįsivaizduoju“, – sako bendrosios praktikos slaugytoja Olga Semezenko, dirbanti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Konsultacijų skyriuje. Slaugytoja rūpinosi Sausio 13-iosios sužeistaisiais, matė pokyčius medicinoje ir džiaugiasi galėdama eiti koja kojon su pažanga. Anot jos, didžiausia pacientų baimė – skausmas, tačiau kartais užtenka šypsenos ir gero žodžio, kad pacientas nusiramintų.

Kiek metų esate slaugytoja ir kiek laiko dirbate RVUL?

Slaugytoja dirbu jau 43 metus. Pradėjau Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje, vadinamame „traumpunkte“ – traumatoginių pacientų priėmime. Kai ligoninę perorganizavo ir Traumatologijos skyrius buvo perkeltas į RVUL (tada ji vadinosi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė), kartu 1991 m. persikėliau ir aš, dirbau Priėmimo-Skubios pagalbos skyriuje. O nuo 2016 m. slaugytoja dirbu Konsultacijų skyriuje. Pakeičiau skyrių, nes vyresniame amžiuje jau norėjosi šiek tiek lengvesnio darbo.

Darbas šiame skyriuje šiek tiek lengvesnis, bet nepasakyčiau, kad lėtesnis. Aišku, nėra tokių pacientų, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar – kai reikia viską mesti ir bėgti  į pagalbą, nes teikiant skubią pagalbą kiekviena sekundė yra labai svarbi. Bet aš stengiuosi, kad ir Konsultacijų skyriuje žmonės ilgai nelauktų.

Papasakokite apie slaugytojos darbą Konsultacijų skyriuje – kokios yra jūsų funkcijos, kokias užduotis atliekate?

Dirbu skyriaus tvarstomajame. Tai reiškia, kad čia kreipiasi pacientai, atvykę į konsultacijas pas gydytojus specialistus. Jiems neretai reikia atlikti procedūras, pavyzdžiui, perrišimus, siūlų šalinimus, smulkias ambulatorines operacijas, tokias kaip ateromų ar lipomų šalinimas, injekcijas, blokadas ir pan.

Paprastai pacientas konsultuojasi su gydytoju jo kabinete, o jei reikia – būna atsiunčiamas į tvarstomąjį. Aš pacientą pasitinku, parodau kur ir kaip atsisėsti ar atsigulti, dezinfekuoju procedūros vietą. Paruošiu priemones gydytojui ir jam asistuoju. Viskas priklauso nuo procedūros.

Svarbi mano darbo dalis yra tvarstomojo švara ir dezinfekcija. Juolab ir pacientų pasitaiko su hepatitu, AIDS, kitomis ligomis, todėl švara privalo atitikti visus infekcijų kontrolės reikalavimus. Švara rūpinuosi kartu su slaugytojo padėjėja. Tai svarbu ir dėl pacientų, ir dėl mūsų pačių – medicinos personalo – gerovės.

Labai dažnai pacientus dar ir nuraminu. Didžioji jų dalis čia atėję jaučia baimę. Tai suprantama, nes jiems bus atliekama didesnė ar mažesnė intervencija. Didžiausia jų baimė – ar skaudės.

Kaip nuraminate jautrius pacientus?

Priklauso nuo paciento. Paprastai stengiuosi jiems padėti atsipalaiduoti pasitelkdama humorą, stengiuosi nukreipti jų dėmesį kitur. Dažniausiai tai puikiai suveikia – pacientai ateina išsigandę, o išeina su šypsena.

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Darbą pradedu 8 valandą ryto. Atėjusi paruošiu tvarstomąjį: patikrinu, ar užtenka priemonių, paruošiu skiedinius, skirtus instrumentų paruošimui ir aplinkos paviršių valymui, įjungiu pagalbines priemones (kompiuterį, planšetę) ir laukiu pacientų. Įdomu tai, kad nors skyriuje yra teikiama planinė pagalba, t. y., pacientai gydytojų konsultacijoms registruojasi prieš kelias savaites ar mėnesį, aš niekada iš anksto nežinau, kokie pacientai ir kada užsuks į tvarstomąjį. Darbo diena baigiasi 17 val. Prieš išeidama pilnai sutvarkau kabinetą ir nuvalau visus paviršius.

Ar prabėgus daugiau nei 40 metų Jums vis dar patinka Jūsų darbas?

Ne tik patinka – aš myliu savo darbą. Dirbu jau daugiau nei 40 metų ir vis tiek myliu darbą, pacientus ir be medicinos savęs aš neįsivaizduoju. Mama sako, kad būdama maža lėlėms jau leisdavau vaistus. Kai mokiausi mokykloje, buvo „Pirmosios pagalbos“ būrelis, kurį su malonumu lankiau. Todėl baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir po kelių metų tapau medicinos seserimi.

Kas Jums patinka medicinoje, kas taip patraukė, kad iki šiol neužklupo rutina?

Sunku keliais žodžiais atsakyti. Turbūt labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis ir, svarbiausia, galimybė padėti žmogui, kad jam neskaudėtų. Turime šiuolaikinių medicinos priemonių ir procedūrų, kurios efektyviai gydo. O kartais žmogui užtenka tik paprasto patarimo, nuraminimo, šypsenos, gero žodžio.

Kiek Jūsų darbe yra komandiškumo, bendradarbiavimo su gydytojais?

Per ilgus darbo metus ir praktiką puikiai pažinau mūsų ligoninės gydytojus, todėl išmanau, kaip paruošti pacientą ir priemones. Kiekvienas gydytojas turi ir savo įpročius, metodus, ir charakterį, kuriuos žinau, ir tai labai padeda darbe. Pavyzdžiui, vienam reikia didesnio švirkšto, kitam mažesnio, žinau, su kuo galima pajuokauti ir su kuo geriau tyliai dirbti. Aišku, visada atsižvelgiu ir į pacientą.

Apskritai, stengiuosi, kad būtų gerai ir pacientui, ir gydytojui, ir man. Kad visi būtų patenkinti, o paslauga suteikta kokybiškai. Tai yra komandinis darbas, be kurio skyriuje būtų neįmanoma – jei tik reikia, visada skubu kolegoms į pagalbą.

Kokius pacientus sutinkate?

Mūsų ligoninėje gydomi tik suaugusieji, todėl sutinku pacientus nuo 18 metų iki žymiai vyresnio amžiaus, o kai kuriems jau ir arti šimto metų būna. Jų negalavimai labai įvairūs, nes Konsultacijų centre konsultuoja apie dvidešimt skirtingų profilių medikų, apie šimtas keturiasdešimt specialistų.

Be to, ir patys žmonės labai skirtingi – vieni labai daug kalba, kiti tyli, ne su visais galima juokauti. Jiems užėjus į kabinetą aš iš karto tai matau. Kartais pacientą reikia ir sudrausminti, nes skundžiasi skausmu, bet gydytojo ar slaugytojos prašymų ir patarimų girdėti nenori. Kartais reikia ir du, ir tris kartus pakartoti informaciją. O būna tų, kurie ateina ir jiems atrodo, kad žino geriau už medicinos personalą.

Kreipiasi ir daug sunkių pacientų, neįgaliojo vežimėlyje, nevaikštančių, be galūnių. Tada, aišku, jau nelabai pajuokausi.

Atrodo, kad jūs pacientams esate ir kaip psichologė, juos pamatote ir iškart perprantate, bandote padrąsinti, išklausyti.

Aš myliu savo pacientus, todėl jais rūpinuosi. O sugebėjimas juos perprasti ateina su patirtimi. Būna, kad ir sąmonę praranda pacientai. Tokiais atvejais aš jau matau, kad išblyškęs, todėl reikia paguldyti, pakalbinti. Dabar labai daug jautraus jaunimo, su jais irgi reikia mokėti bendrauti.

Ar yra pasitaikę pacientų arba atvejų, kurie ilgam įstrigo į atmintį?

Vienareikšmiškai 1991 m. sausio 13-osios nakties pacientai. Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninės „traumpunkte“ – atvažiavau kaip savanorė į pagalbą kolegoms. Išbuvau naktinę pamainą, paskui keitėmės. Pas mus vežė ligonius su lengvomis šautinėmis žaizdomis, įvairiais sumušimais, suspaudimais. Mano pagrindinis darbas buvo tvarstyti žaizdas, gipsuoti ir asistuoti gydytojams siuvant žaizdas. Bet sunkiausia buvo ne sužeistųjų gydymas, o matyti, kaip tėvai atėję ieško savo vaikų. Buvome sudarę ir ant kabineto durų iškabinę nukentėjusių, hospitalizuotų ir žuvusių sąrašą.

Per daugiau nei 40 metų  medicina ir slauga pasikeitė. Ar nesunku spėti su pokyčiais, prie jų prisitaikyti?

Aš atsimenu tų laikų mediciną, kai švirkštai buvo stikliniai, o pirštines ir adatas virindavome tam, kad būtų sterilūs, nes vienkartinių priemonių nebuvo. Adatos buvo dviejų dydžių – maža ir didelė. Dabar priemonių pasirinkimas didžiulis, daugkartinės priemonės dezinfekuojamos automatiškai, turime modernių prietaisų ir t. t. Neatskiriama darbo priemone tapo kompiuteris, pacientai pasirašo elektroninius sutikimus planšetėse.

Viskas greitai keičiasi, reikia žingsniuoti į priekį. Kartais susimąstau, kad kitais metais jau galėčiau eiti į pensiją. Bet aš toks žmogus, kuris nori dirbti, todėl einu su visomis naujovėmis į priekį. Aš niekada nesirinkau dirbti lengvo darbo. Dabar su amžium jau sunkoka, bet aš savęs be darbo neįsivaizduoju. Svarbu tik, kad mano pačios sveikata būtų gera ir leistų dirbti. Aišku, nukenčia šeima, nes visą save atiduodu darbui. Bet pailsiu savaitgaliais, o šeima mane pažįsta ir palaiko.

Kokių savybių reikia norint dirbti slaugytoja?

Manau, kad svarbiausia yra profesionalumas, nes jei nesi profesionalas, neišmanai savo darbo, negalėsi padėti žmogui.

Reikia žmogiškumo ir supratimo, nes pacientai jaučia stresą, bijo. Kiti galbūt yra vieniši ir jiems norisi bendravimo, bet neturi su kuo. Tokių būna labai dažnai. Stengiuosi juos palaikyti, užjausti. Jei žmogus nori pabendrauti – visada pabendrauju.

Taip pat reikia ir kantrybės, nes kartais pacientai į kabinetą įžengia su neigiamomis emocijomis, kurias išlieja ligoninėje.

Todėl manau, kad į mediciną žmonės turi stoti turintys pašaukimą ir norą padėti žmogui, bei pasižymėti tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip gailestingumas, kantrybė ir empatija.

„Stebuklų pacientai dažniausiai nesitiki, bet nori greičiau pasveikti, sumažinti skausmą. Vienam tikslas yra grįžti į sportą, kitam – išlaikyti kavos puodelį rankoje. Atrodo, labai mažas dalykas, bet tam žmogui jis yra labai svarbus“, – apie darbą Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje pasakoja kineziterapeutė Viktorija Matulevičiūtė. Ji sako, kad vieni pacientai į mankštas žiūri atsakingai, kitus tenka motyvuoti, o kartais – pabūti psichologais ir išklausyti.

Papasakokite, kodėl pasirinkote kineziterapiją ir kaip pradėjote dirbti RVUL?

Domėjausi medicina ir žaidžiau krepšinį, todėl norėjau studijų, susijusių su abiem sritimis – aukso viduriukas ir buvo kineziterapija. Pabaigiau studijas ir tikrai nesigailiu, o į darbą einu kaip į šventę, nes jame nėra monotonijos, kiekviena diena ir kiekvienas pacientas yra kitokie.

O prieš įsidarbindama RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje, buvau šio skyriaus pacientė. Dėl patirtos traumos man buvo atlikta kelio operacija ir paskirta reabilitacija. Dabartiniai kolegos pasiūlė pasikalbėti su vyresniąja kineziterapeute, ir taip iš pacientės tapau darbuotoja. Labai patiko skyriaus kolektyvas, atmosfera, kaip sakoma, „prilipo“ iš karto.

Koks yra kineziterapeuto tikslas dirbant su pacientu? Atstatyti judesius, išmokyti pratimų?

Lietuvoje reabilitacijai, taigi ir kineziterapijai, skirtas laikotarpis nėra tokios trukmės, kokios reikėtų, norint pasiekti optimalius rezultatus. Pavyzdžiui, raiščių traumos gydymas užtrunka nuo 3–6 mėnesių iki 9–12 mėnesių, priklausomai nuo pažeidimo, o reabilitacijai turime vos 14 dienų. To tikrai neužtenka. Todėl mūsų tikslas yra supažindinti pacientą su taisyklingais judesiais – ką ir kaip jis turėtų daryti, kad sėkmingai tęstų reabilitaciją namuose. Kineziterapija yra gydymas judesiu, todėl jie turi būti taisyklingi, ergonomiški ir gydantys.

Kokias tendencijas pastebite – dėl kokių priežasčių pacientai atsiduria jūsų skyriuje?

Pagrindinė mūsų pacientų grupė yra traumatologinio-ortopedinio pobūdžio – žmonės po traumų ir ortopedinių operacijų, pavyzdžiui, kulkšnies lūžių, meniskų, raiščių pažeidimų, sausgyslių insercijų, osteosintezės, raumenų plyšimo ir kt. Turime visų amžius grupių pacientų, nuo dvidešimtmečių iki garbingo amžiaus. Be to, jaučiame sezoniškumus. Žiemą būna daugiau pacientų po čiurnų traumų, patempimų. Rudenį daugiau neurologinio pobūdžio pacientų, kurie skundžiasi kaklo, nugaros ir juosmeninės dalies skausmais. Greičiausiai jie vasarą daugiau judėjo daržuose, sodybose, o atėjus rudeniui pajuto skausmus. Taip pat įtakos turi sėslus gyvenimo būdas.

Ar tai reiškia, kad kai mama ar močiutė sako, jog judėjo visą dieną tvarkydama, ravėdama ar grėbdama – tai nėra gerai?

Tai yra judėjimas, ir jis daugeliu atvejų yra geriau nei pasyvus sėdėjimas prie kompiuterio, bet tai nėra ergonomiškas judėjimas. Greičiausiai jos netaisyklingai lenkėsi ir kėlė sunkesnius daiktus, todėl didesnis krūvis teko nugarai ir ilgainiui ją pradėjo skaudėti.

Ar pritariate, kad kineziterapijoje turi būti aktyvus tiek kineziterapeutas, tiek pacientas?

Jeigu pacientas ateis ir galvos, kad viską už jį padarys kineziterapeutas, tai rezultato tikėtis neverta. Mes nieko už pacientus nedarome – pasakome, ką ir kaip daryti, prižiūrime, pataisome, motyvuojame. Mūsų žinios – jų veiksmai. Aišku, priklauso ir nuo pacientų pobūdžio. Jeigu būklė sunkesnė, mes padedame atlikti pratimus, pakelti galūnę, prilaikyti, pasyviai išlankstyti ir kt., bet vis tiek pats žmogus turi judėti ir galvoti apie daromą judesį. Be sąmoningo pratimų darymo gerų rezultatų greičiausiai nebus. Turi dirbti ir paciento kūnas, ir smegenys.

Ar tam, kad pasiektumėte rezultato, turite užmegzti ryšį su pacientu?

Neretai pacientams atstojame psichologus – išklausome, padrąsiname. Pavyzdžiui, turėjau pacientę, kuri po kelio operacijos paniškai bijojo jį sulenkti, priminti operuotą koją. Kiekvienas naujas judesys mankštinantis atrodė neįmanomas. Reikėjo su ja kantriai kalbėtis, rodyti pratimus. Galiausiai ji įsitikino, kad pratimai neskausmingi ir pradėjo mankštintis. Prie kiekvieno paciento turime prieiti, prisitaikyti, „apžaisti“, kad padarytų kažkokį pratimą. Tada jie nusistebi – „oho, man pavyko, aš galiu“. Jiems tampa drąsiau, atsiranda pasitikėjimas tiek kineziterapeutu, tiek savimi. Matome, kaip į pirmą užsiėmimą ateina išsigandę, kitą kartą – jau su šypsena, o pabaigę visą kursą būna labai dėkingi.

Su kokiais lūkesčiais pas jus ateina pacientai?

Stebuklų dažniausiai nesitiki, bet tikisi kuo greičiau pasveikti arba kad sumažėtų skausmas. Vienam tikslas yra grįžti į sportą, kitam – išlaikyti kavos puodelį rankoje. Atrodo, kad labai mažas dalykas, bet tam žmogui jis yra labai svarbus.

Kaip motyvuojate pacientus?

Kiekvienam veikia skirtingi dalykai, todėl turime kalbėtis ir įsiklausyti. Turėjau pacientą, kuriam buvo paskirta pokovidinė reabilitacija. Jis padarydavo pratimą tris kartus ir viskas – jam nuobodu. Pasiūliau minti dviratį. Iš pradžių priešinosi, bet pradėjome fiksuoti greitį, laiką, skirtingų kojų jėgą, nuvažiuotus kilometrus, stebėjome, kad abi kojos dirbtų vienodai, ir jam pasidarė įdomu. Taigi visaip būna, todėl reikia atrasti kelią. Kartais paklausiame pacientų, koks jų tikslas ir apie jį primename. Pavyzdžiui, vienos pacientės tikslas buvo pasiekti tokią fizinę būklę, kad galėtų vaikus nuvežti į mokyklą ir būrelius. Kai jai trūkdavo motyvacijos ar nesigaudavo, primindavau, kodėl ji tai daro.

Žinoma, būna pesimistų, kurie sako, kad jiems visą laiką skaudėjo ir skaudės, ir jokios mankštos nepadės. Bet matant pokytį, pagerėjimą, atsiranda noras tęsti. Arba tokių, kurie padarę 3–4 pratimus jau nori eiti namo. Pacientų tikrai nelaikome prieš jų valią, bet jiems bandau pasakyti, kad padarius daugiau, poveikis bus didesnis.

Ar greitas rezultatas kineziterapijoje įmanomas?

Iš dalies jis priklauso nuo traumos pobūdžio, bet kantrybės tikrai reikia. Labai daug kas pradeda daryti mankštas, pajaučia pagerėjimą ir jau galvoja, kad viskas – viską galiu, pasveikau. Bet nutraukus mankštas arba persistengus darbuose skausmas neretai sugrįžta, todėl reikia kantrybės ir nuoseklumo.

Taigi pabaigęs reabilitacijos kursą, gerai besijaučiantis žmogus turėtų ir toliau tęsti mankštas namuose?

Taip, nes judėjimas reikalingas kasdien ir kiekvienam. Kiekvieną rytą reikėtų skirti bent 10–15 minučių mankštai, pusvalandis ar visa valanda būtų dar geriau. Bet suprantu, kad daugelis tiek laiko ryte neturime. Be to, žmogus dažnai linkęs pasilengvinti sau gyvenimą. Tačiau taip jis daro meškos paslaugą sau.

Ar galima internete susirasti pratimų ir juos atlikti namuose?

Tikrai pasitaiko žmonių, kurie atėję sako, kad viską žino, nes matė internete. Internete esančiais mankštų ir pratimų vaizdo įrašais galima vadovautis, bet nereikia pamiršti tokių dalykų kaip taisyklingas kvėpavimas, raumenų įtempimas, taisyklinga poza ir kt. Mankštinantis su kineziterapeutu, jis visada paaiškina, kaip pratimą atlikti taisyklingai ir pataiso. Dažnai tokie pacientai jau pirmo užsiėmimo su kineziterapeutu metu pastebi, kad atlikti pratimą taisyklingai žymiai sunkiau, bet ir poveikis žymiai didesnis. Todėl galima vadovautis internetiniais pratimais, jei jau žinote, kaip taisyklingai juos daryti. Mes esame įpratę prie savo komfortiškų judesių, kurie ne visada yra taisyklingi, dažnai – atvirkščiai. Todėl mankštindamiesi galime save net ir traumuoti. O nežinant, kur pratime sudėti „akcentus“, jis tampa beverčiu.

Kokių savybių reikia kineziterapeutui?

Reikia tikrai labai daug kantrybės, empatijos, gebėjimo suprasti žmogų. Ir būtinai – humoro jausmo, nes jis padeda pacientui atsipalaiduoti. Mūsų pacientai pastebi ir vertina, kad skyriuje linksma ir atpalaiduojanti atmosfera. Turime mokėti prisitaikyti prie paciento, ieškoti su juo ryšio. Kartu reikia ir disciplinos, nes jei leistume pacientams nedaryti pratimų ar prakalbėti visą užsiėmimo laiką, rezultatų nepasiektume. Taip pat reikalinga išlavinta vaizduotė, nes turime sugalvoti naujų pratimų, kaip juos palengvinti ar pasunkinti. Kuo kūrybiškesni esame, tuo įdomiau mums dirbti, o pacientams mankštintis.

O kas jus pačią motyvuoja darbe?

Ligoninėje per trumpą laiką galiu pamatyti, kaip žmogui pagerėjo – tai suteikia motyvacijos ir pasitenkinimo savo darbu. Būna jaudinančių akimirkų, kai su pacientu sėdime ir kartu džiaugiamės pasiekimais, nors kitiems jie gali atrodyti labai maži. Taip pat motyvuoja kolektyvas, bendruomeniškumas ir galimybė pasitart su kolegomis, nes ir specialistai ne visada viską žino. Mūsų komandoje tikrai galima kreiptis ir gauti atsakymą. Be to, kineziterapija man pačiai davė kitokį suvokimą apie judėjimą – ergonomiškas judėjimas būtinas kokybiškam gyvenimui. Kineziterapija gali būti prevencija nuo traumų, nes mes visi turime disbalansų, kažkurios vietos yra silpnesnės. Ji padeda išsiugdyti taisyklingus judesius ir subalansuoti kūną.

Pabaigai. Kasmet spalio 29 d. minima Pasaulinė insulto diena. Šiais metais jos tema – sportas. Kiek mankšta gali padėti išvengti insulto?

30 min. mankštos kasdien ar bent 5 dienas per savaitę gali sumažinti insulto riziką. Tas pusvalandis mankštos nereiškia ėjimo į sporto salę ir svorių kilnojimo, užtektų pasivaikščiot ar net nueiti į šokius. Taip pat pasirinkimas lipti laiptais vietoj kilimo liftu mažina insulto riziką. Reguliarus fizinis aktyvumas mažina kraujo spaudimą, stresą, atpalaiduoja ir gerina širdies ir kraujagyslių sistemos būklę.

Koks kineziterapeutų vaidmuo padedant pacientams atsigauti po šios ligos?

Po gydytojų pirminės pagalbos visos reabilitacijos komandos darbas turi didelę įtaką padedant pacientui grįžti į kasdienes veiklas, darbą. Mes, kineziterapeutai, dirbame su judesių atstatymu, pusiausvyros ir koordinacijos lavinimu, pakitusiu raumenų tonusu. Su vienais užtenka šiek tiek padirbėti ir pažeistos funkcijos atsistato greičiau, o su kitais tenka iš naujo mokytis, pavyzdžiui, pakelti ranką, pasiversti lovoje, atsistoti ir vaikščioti. Kadangi smegenims reikia sukurti naujus kelius judesiams atlikti, todėl neretai mankštos metu pacientui tenka nuobodžiai kartu su specialistu atlikti tuos pačius judesius. Po insulto yra svarbus laikas kada yra pradedama reabilitacija, todėl nereikėtų uždelsti ir kuo anksčiau kineziterapeutas pradės dirbi su pacientu, tuo bus stebimi geresni rezultatai.

„Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku“, – sako Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti vyresnioji radiologijos technologė Erika Kontautienė. Specialistė papasakojo apie savo darbą, radiologinius tyrimus ir kokių asmeninių savybių reikia norint sėkmingai dirbti radiologijos technologu.

Visuomenė turbūt dar ne taip gerai žino, ką daro radiologijos technologas – jų įsivaizdavimas baigiasi tuo, kad paspaudžiate tyrimo mygtuką?

Kartais pacientai mus palaiko gydytojais, kartais slaugytojais. Radiologijos technologas atlieka radiologinius tyrimus ir dalyvauja radiologinių tyrimu metu atliekamose procedūrose drauge su gydytojais radiologais, neurochirurgais, ortopedais traumatologais, urologais, chirurgais, dalyvauja intervencinės radiologijos procedūrose. Mūsų įstaigoje radiologijos technologas atlieka rentgeno, kaulų mineralų tankio, kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimus. Radiologijos technologo kokybiškai atliktas tyrimas labai svarbus gydytojui radiologui ar kitos profesijos specialistui, vertinant radiologinius vaizdus ir teisingai nustatant paciento diagnozę. Radiologijos technologas yra labai svarbus komandos narys, be kurio gydytojai ir įstaiga negalėtų funkcionuoti.

Koks yra jūsų kontaktas su pacientais?

Pacientą mes sutinkame, paaiškiname jam procedūros eigą, pozicionuojame tyrimui pagal reikiamą atlikti tyrimo protokolą, įvedame intraveninį kateterį, jeigu to reikalauja numatoma procedūra, dalyvaujame viso tyrimo metu ir stebime paciento būklę, nuraminame (ypač magnetinio rezonanso tomografijos metu). Taigi, su pacientais bendraujame nemažai, ypač jei tai ilgiau trunkantis  ar sudėtingas tyrimas.

Taip pat turite glaudžiai bendradarbiauti su gydytojais.

Gydytojui specialistui užsakius tyrimą, radiologijos technologas įvertina tyrimo paskyrimo tikslą (kokius patologinius pakitimus gydytojas specialistas tikisi pamatyti), konsultuojasi su gydytoju radiologu dėl tyrimo atlikimo eigos, kad galėtų parinkti reikiamą protokolą. Daugiau patirties sukaupę radiologijos technologai puikiai žino, koks gydytojas kokių vaizdų pageidauja.

Kartais pasitaiko situacijų, kai procedūros eigoje tyrimą koreguojame ar modifikuojame, nes nepasitvirtina įtariama gydytojo specialisto diagnozė. Pavyzdžiui, jei atliekama galvos smegenų KT ar MRT įtariant insultą, bet radiologijos technologas pamato darinį ar kraujavimo požymius, nedelsiant informuojamas gydytojas radiologas ir yra keičiamas tyrimo protokolas. Arba, jei atliekant rentgeno tyrimą pamatomas lūžis ne tik siuntime nurodytoje vietoje, tyrimo apimtis praplečiama pasitarus su gydytoju. Tad pirminis įvertinimas labai priklauso nuo technologo patirties, atidumo, ir tai yra didelė pagalba gydytojams.

Be to, neretai tenka kartoti kitose įstaigose nekokybiškai atliktus  tyrimus, kad jie atitiktų gydytojų ir pacientų poreikius.

Ar tai reiškia, kad galite vertinti situaciją ir savarankiškai priimti sprendimus?

Taip, tam tikrais  atvejais galime, bet labai džiaugiamės, kai šalia turime gydytoją radiologą. Noriu pasidžiaugti, kad mūsų įstaigoje gydytojas radiologas dirba visą parą ne nuotoliu ir visuomet turime galimybę pasitarti. Radiologijos technologe dirbu virš 20 metų ir dalį vaizdų galiu įvertinti, bet tikrai ne viską. Reikalinga patirtis, atidumas ir kantrybė norint sukaupti kuo daugiau žinių, kurios padeda užtikrintai jaustis kasdieniniame darbe.

Kokių žinių privalo turėti radiologijos technologas, kad galėtų kokybiškai atlikti savo darbą?

Pirmiausia privalo turėti  daug anatomijos žinių, kad galėtų tinkamai pozicionuoti pacientą tyrimui, t. y., apimti tinkamas sritis, kuriose siunčiantis gydytojas specialistas įtaria pakitimus. Radiologijos technologas turi žinoti klinikinius atvejus, kad galėtų pritaikyti reikiamus protokolus atliekant KT ir MRT tyrimus. Kuo sudėtingesnis tyrimas, tuo daugiau reikia žinių.

Būna atvejų, kai švenčių dienomis ar ne darbo valandomis technologas skubos tvarka kviečiamas atlikti MRT tyrimą. Žinodamas tyrimo tikslą, jis turi parinkti tyrimo protokolus ir atlikti tyrimą savarankiškai, kad gydytojas radiologas turėtų kuo informatyvesnius ir kokybiškesnius vaizdus vertinimui. Labai svarbu išmanyti technologijas, kurios vis tobulėja ir tampa progresyvesnės.

Kokių asmeninių savybių reikia, norint būti geru technologu?

Esame Radiologijos skyriaus veidas, todėl pirmiausia turime būti empatiški, supratingi ir kolegiški, nes bendraujame ne tik su pacientais, jų artimaisiais, gydytojais radiologais, bet ir kitų specialybių gydytojais. Kartais atliekant radiologinį tyrimą, tenka pacientą nuraminti, paaiškinti tyrimo eigą, reikalingumą.

Taip pat reikia kantrybės ir tolerancijos, nes neretai tenka dirbti su agresyviais, apsvaigusiais nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, asocialiais pacientais. Reikia nuolat mokytis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, būti kūrybiškiems ir nenuleisti rankų, kai nepasiseka iš pirmo karto.

Ar kiekvienas radiologijos technologas gali atlikti visus tyrimus, o gal specializuojatės?

Paprastai specializuojamės, nes tyrimų specifika yra labai įvairi ir skirtinga. Specializacija leidžia įvaldyti technologijas ir kokybiškai atlikti tyrimus. Tačiau yra technologų, kurie įvaldę keletą tyrimo metodikų: pavyzdžiui, KT ir MRT, rentgeną ir KT.

Radiologijos technologe dirbate jau dvidešimt metų. Kokius pokyčius matote šioje srityje?

Pirmiausia pasikeitė pačių prietaisų technologinės galimybės, atsirado daugybė palengvinimų juos valdant ir išgaunant kokybiškus vaizdus. Nauji informacinių technologijų sprendimai, radiologinių vaizdų skaitmenizavimas ir archyvavimas, dirbtinio intelekto naudojimas, automatiniai injektoriai KT ir MRT tyrimuose palengvina, pagreitina ir supaprastina darbą. Rodos dar taip nesenai buvo ryškinamos ir spausdinamos rentgeno ir kompiuterinės tomografijos nuotraukos, o jau daugiau nei dešimt metų mūsų įstaigoje nėra nė vieno neskaitmeninio įrenginio.

Šiais laikais yra įvairių pagalbinių priemonių, labai svarbių kasdieniame darbe: pozicionavimo priemonių, pagalvėlių, nejudančių ar viršsvorį turinčių pacientų perkėlimo lentų ar diržų, kad galėtume tinkamai atlikti tyrimus, sumažindami skausmą pacientams, patyrusiems sunkias traumas. Turime prijuostes, apykakles, lytinių organų apsaugas, kuriomis pagal galimybę  pridengiame pacientus, kad būtų gaunama kuo mažesnė rentgeno apšvita.

Ar jūsų darbui įtakos padarė dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas ir vis platesnis panaudojimas medicinoje?

Turime naują kompiuterinės tomografijos įrenginį su DI funkcija, kuri padeda technologui pozicionuoti pacientą, pagal numatomą atlikti tyrimo sritį. Tikimės ir ateityje įsigyti ar atnaujinti įrangą su DI funkcija.

Ar būna, kad nepavyksta padaryti tyrimo?

Žinoma, tokių atvejų pasitaiko. Tuomet pasiūlome tyrimui atvykti kitą dieną (jei planinis) arba atlikti alternatyvų tyrimą, pasitarus su gydytoju radiologu ar kitu specialistu.

Ar darbe pasitaiko kokių nors kuriozinių situacijų?

Aš dažniausiai atlieku magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus, prieš kuriuos pacientas turi užpildyti klausimyną:  ar neturi  metalinių implantų, širdies stimuliatoriaus, svetimkūnių ir pan. Kartais  pacientai linkę pagudrauti ir šį tą nutylėti. Paprastai neinformuoja apie kūne esančias kulkas, metalines skeveldras. Toks nutylėjimas gali pakenkti tiek pacientui, tiek įrangai, pavyzdžiui, aplink metalinę skeveldrą gali pradėti gangrenuoti audiniai, skeveldra gali pajudėti ir nukeliauti į aplinkines struktūras, pažeisti kraujagysles.  Nutylėtus radinius pamatome, jei atliekame  tos srities tyrimą, kurioje tas svetimkūnis yra – tuomet būname priversti nedelsiant tyrimą nutraukti.

Kartą, atliekant peties MRT tyrimą, paguldžiau pacientą, tačiau niekaip negalėjau įjungti įrangos, o galiausiai įjungus, ji veikė ne taip, kaip turėtų. Tuomet pacientas prisipažino, kad ir kitoje įstaigoje buvo panašiai. Galiausiai paklausė, ar gali užsidėti koją ant kojos, nes „labai traukia ir kelia protezą“. Pasirodo, jis buvo su metaliniu kojos protezu, apie kurį nieko nepasakė. Teko jį tuoj pat nukelti nuo MRT stalo. Kilo rizika tiek paciento sveikatai, tiek brangiai įrangai.  Kitą kartą toks paciento paslaptingumas baigėsi liūdniau – protezą „pritraukė“ prie MRT aparato arkos. Į pagalbą teko kviesti kolegas – radiologus ir technologus, kad padėtų atitraukti protezą nuo arkos, o tai padaryti labai sunku, nes protezo svoris „padidėja“ keliasdešimt kartų.

Kodėl pasirinkote radiologijos technologo profesiją?

Mano pirmoji specialybė – laboratorinė diagnostika. Bet radiologijos technologo profesija atrodė  dinamiškesnė, įdomesnė, patrauklesnė, su didesne galimybe tobulėti. Viliojo galimybė įvaldyti naujas, kasmet tobulėjančias technologijas, išmokti pažangias tyrimo atlikimo metodikas ir įsilieti į gydytojų specialistų, radiologų komandą. Esu bendraujantis žmogus, todėl man labai svarbu betarpiškas bendravimas, pokalbis tiek su pacientais, tiek su kolegomis.

Kodėl pasirinkote  KT ir MRT tyrimus?

KT ir MRT tyrimai  yra  sudėtingi, tačiau labai įdomūs bei svarbūs ligų diagnostikoje. Vilioja iššūkiai, netipiški, sunkūs atvejai, kurių mūsų įstaigoje netrūksta. Sukaupta patirtis ir sudėtingų atvejų kiekis leidžia mėgautis darbu ir pasidalinti patirtimi su jaunaisiais kolegomis, kolegijos studentais. Džiaugiuosi galėdama dirbti labai draugiškame kolektyve, kur galiu sulaukti ir pagalbos, ir palaikymo, ir įvertinimo. Vieni kitus gerbiame ir padedame, todėl neabejoju, kad nauji darbuotojai pas mus jaučiasi gerai.

Kaip manote, kodėl radiologijos technologai turėtų apsvarstyti galimybę dirbti RVUL?

Mūsų ligoninėje radiologijos technologai turi labai geras sąlygas augti ir tobulėti. Čia jie turi galimybę išmokti ir dirbti su plataus radiologinių tyrimų spektro įranga, atlikti tyrimus Skubios pagalbos, stacionaro, ambulatoriniams pacientams. Mūsų įstaiga teikia daugiaprofilines paslaugas, todėl radiologijos technologas gali įgyti praktikinių įgūdžius ir tobulėti susidurdamas su įvairiais klinikiniais atvejais kasdieniniame darbe. Sukaupti tokius praktikinius įgūdžius privačioje gydymo įstaigoje būtų labai sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

2024 m. spalio 3 d. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 1 aukšto centriniame koridoriuje atidaryta menininko Liudo Parulskio padarytos 35 metrų ilgio skaitmeninės nuotraukos „Vilnius. Neris. Kita pusė“ paroda.

Nuotraukos atsiradimą šioje erdvėje lėmė du faktoriai. Pirmasis yra akivaizdžiausias – tai paties menininko lankymasis ligoninėje ir ėjimas koridoriumi į procedūras, fiksuojant, kaip begaliniai ilgas atstumas ligos pradžioje, neprarasdamas ilgio, sutrumpėja į lengvai įveikiamą atkarpą ligos pabaigoje. Antruoju postūmiu tapo vieno mūsų gydytojų – Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėjo dr. Sigito Ryliškio – menininkui pasiūlyta idėja kaip nors koridorių papuošti.

L. Parulskis, įvertinęs siūlomos erdvės apimtis ir, ypač, jos ilgį, suprato, kad šią interjero savybę būtina įvietinti per netoliese tekančią upę. Šitaip būtų išlaikoma ligoninių puošimo menu tradicija per peizažus bei atsirastų naujas pranešimas, sintezuojantis dirbtinio ir gamtinio (upės) koridorių patirtis, kurias gautų natūraliausi žiūrovai – ligoniai, lankytojai ir darbuotojai, įvairiais greičiais judėdami milžinišku koridoriumi.

Menininkas panoraminę nuotrauką padarė per metus, iš vieno upės kranto fotografuodamas kitą. Procesas vyko važiuojant dviračiu, plaukiant baidare ir einant pėsčiomis. Į 35 metrų ilgio nuotrauką tilpo 15 kilometrų Neries kranto nuo pirmojo Valakampių paplūdimio iki Lazdynų, 13 tiltų, dvi salos. Sumontavus kadrus į vieną nuotrauką paaiškėjo, kad Vilnių, žiūrint iš upės perspektyvos, sudaro du trečdaliai miško, todėl šį sąlyginai monotonišką vaizdą menininkas pagyvino paslėptais (bet surandamais) artefaktais, tiek istoriniais, tiek ir fantastiniais.

Liudo Parulskio fotoekspoziciją „Vilnius. Neris. Kita pusė“ mūsų ligoninėje kviečiame apžiūrėti darbo dienomis nuo 17.00 iki 19.00 val. arba savaitgaliais nuo 9.00 iki 19.00 val.

Apie autorių

• Liudas Parulskis gimė 1971 m. Vilniuje.
• 1990-1995 m. baigė architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.
• Nuo 1989 m. dalyvauja parodose.
• Fotomenininkas, foto ir video manipuliacijų kūrėjas, proginių ir apyvartinių monetų dizaino autorius. Kartu su aktore Egle Mikulionyte sukūrė teatrinį performansą „Lūkesčiai ir kitos prekės“ (teatro festivalis „Sirenos“). Festivalio „Street art Vilnius“ dalyvis.
• Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) narys.