Blog

Pasaulio insulto organizacijos duomenimis, kiekvienais metais 12 milijonų žmonių pasaulyje patiria insultą, maždaug pusė jų miršta. Tačiau medicinos pagalbą suteikus laiku, pacientas turi didelę galimybę išgyventi ir išvengti negalios. „Būtent todėl labai svarbu, kad artimieji ir kiti šalia esantys žmonės gebėtų greitai atpažinti insulto simptomus ir nedelsdami imtųsi veiksmų“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Insulto centro vadovas, gydytojas neurologas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. Gydytojas primena, į kokius simptomus atkreipti dėmesį ir ką daryti, kad tikimybė susirgti insultu sumažėtų.

Kaip atpažinti insultą?

RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad pastaraisiais metais apie insulto simptomus buvo kalbama nemažai ir tai davė teigiamų rezultatų. Visgi, anot jo, informaciją visada pravartu pasikartoti. „Insultas jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų neturi, bet jau įvykusį insultą atpažinti galima iš labai konkrečių simptomų. Jei pastebėjote, kad žmogui sutriko kalba, atsirado veido asimetrija, nusilpo ar nutirpo viena kūno pusė, sutriko pusiausvyra, jis negali pakelti rankos, sutriko vienos akies rega – tuoj pat skambinkite pagalbos telefonu 112 ir pasakykite, kad įtariate insultą. Tą reikia daryti pasireiškus bent vienam iš išvardytų simptomų, nereikia laukti, kol galbūt atsiras visi“, – ragina gydytojas.

Doc. dr. A. Vilionskis sako, kad aplinkinių dėmesys ir įsikišimas yra gyvybiškai svarbus, nes neretai insulto ištiktas žmogus pats negali įvertinti savo būklės, išsikviesti pagalbos arba tiesiog nepripažįsta insulto ir jį ignoruoja, tikisi, kad simptomai išnyks savaime: „Aplinkinių žmonių pagalba yra fundamentali – medicinos pagalbą suteikus pavėluotai prarandama galimybė taikyti specializuotą gydymą, kuris galimas per keturias su puse–šešias valandas nuo simptomų pradžios. Šios valandos vadinamos „auksiniu laiku“ – kuo anksčiau bus pradėtas taikyti specializuotas gydymas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis, ir tuo didesnė tikimybė, kad ligonis pasveiks ir nejaus jokių insulto pasekmių sveikatai.“

Vaikų švietimas

Kalbėdamas apie laiku suteiktą pagalbą sergantiems insultu, doc. dr. A. Vilionskis ragina prisiminti vaikus: „Vaikų ir paauglių vaidmuo atpažįstant insulto simptomus ir iškviečiant pagalbą yra labai svarbus, tačiau iki šiol jam Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Būtina pasitelkti edukacines priemones bei didinti vaikų supratimą apie insultą ir mokyti imtis veiksmų. Jau darželinukas turėtų suvokti, kad, pavyzdžiui, su juo esantiems seneliui ar senelei atsitiko kažkas negero ir surinkti pagalbos numerį 112. O galbūt eidamas iš mokyklos vaikas pastebės insulto ištiktą žmogų ir vienu skambučiu išgelbės jam gyvybę. Čekijoje prieš kelerius metus  to buvo mokomi tūkstančiai vaikų. Todėl raginu namuose apie tai pasikalbėti su vaikais.“

Gydytojas neurologas prisimena ir kitą pavyzdį: Makedonijos universitetas (Graikija) su partneriais parengė, o Pasaulinė insulto organizacija patvirtino „FAST Herojų“ kampaniją, kuria siekiama šviesti mažiausius visuomenės narius ir jų senelius. Anot kampanijos kūrėjų, vidutinis insultu sergančių žmonių amžius yra apie 70 m., o viena dažniausių priežasčių, dėl kurios anūkai praranda senelius, yra insultas. Todėl linksma, įtraukianti ir interaktyvi edukacinė programa yra skirta 5–9 metų amžiaus vaikams. Kampanija akcentuoja artimą senelių ir anūkų ryšį ir perteikia lengvai suprantamą informaciją apie insulto simptomus ir veiksmus – vaikai ne tik įgauna labai svarbių ir reikalingų žinių, bet kartu ugdo savo senelius.

Būtina mažinti riziką

RVUL Insulto centro vadovas primena, kad tikimybė patirti insultą priklauso nuo amžiaus bei genetikos – to pakeisti neįmanoma, tačiau žmogus didele dalimi yra pats atsakingas už savo sveikatą ir gali žymiai sumažinti insulto riziką iš savo kasdienybės eliminuodamas rizikos faktorius. „Didžiausi smegenų insulto rizikos veiksniai yra padidėjęs arterinis kraujospūdis, nesveika mityba ir per didelis kūno masės indeksas, padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, rūkymas ir užterštas oras, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, nesaikingas alkoholio vartojimas ir per mažas fizinis aktyvumas. Taip pat prie rizikos veiksnių priskiriamos širdies ligos, cukrinis diabetas, miego apnėja“, – vardija doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas išskiria kelis veiksmus, kurie gali sumažinti insulto riziką. Visų pirma, reikėtų sureguliuoti kraujospūdį – tą padaryti padės bendrosios praktikos gydytojas, taip pat reikėtų mažinti suvartojamos druskos kiekį, reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Būtina palaikyti aktyvų gyvenimo būdą ir sveikai maitintis, visiškai nerūkyti ir labai saikingai gerti alkoholinius gėrimus, o turint viršsvorio – stengtis jo atsikratyti. Turintys prieširdžių virpėjimą žmonės turėtų pasikonsultuoti su gydytoju ir galbūt vartoti antikoaguliantus (kraują skystinančius vaistus). Būtina reguliariai tikrinti cukraus kiekį kraujyje ir jam padidėjus laikytis gydytojo rekomendacijų. Be to, rūpintis sveikata būtina visada, nes insultu serga ne tik vyresnio amžiaus žmonės – kasmet RVUL Insulto centre gydomi 3–4 ligoniai, kuriems nėra nė 30-ies metų.

Tarptautinius standartus atitinkantis gydymas

Gydytojas neurologas doc. dr. A. Vilionskis džiaugiasi, kad šiais metais RVUL Insulto centras įvertintas aukščiausiu, deimantiniu „ESO Angels Diamond Status“ apdovanojimu. Nominacija skiriama įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę. Pagrindiniai jų – tai laikas, per kurį pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų įvairių diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas.

„Džiugu, kad insulto profilaktikos, gydymo, palaikymo ir priežiūros paslaugų kokybė Lietuvoje nenusileidžia tarptautiniams standartams. Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga smogia netikėtai, negailestingai ir paveikia visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto. O taip pat – skleisti informaciją ir edukuoti visuomenę“,  – sako doc. dr. A. Vilionskis.

Gydytojas neurologas taip pat pabrėžia, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape.

Daugiau apie insulto simptomus ir FAST atmintinę (FAST – tai trumpinys anglų kalba, sudarytas iš žodžių, apibūdinančių insultui būdingus simptomus, pirmųjų raidžių), rizikos faktorius, insulto profilaktiką ir kitos naudingos informacijos galima rasti naujoje Lietuvos insulto asociacijos inicijuotoje informacinėje svetainėje www.insultuistop.lt.

Statistikos duomenimis, net apie 30 proc. pacientų kolonoskopijos tyrimui atvyksta netinkamai pasiruošę. „Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius. Labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL)  gydytoja endoskopuotoja Agnė Šiatkienė. Ji ragina tyrimui ruoštis atsakingai ir dalinasi patarimais.

Kolonoskopija – bene vienas labiausiai pacientus gąsdinančių ir nemalonias asociacijas keliančių tyrimų. Kokiais atvejais gydytojai gali paskirti kolonoskopiją?

Kolonoskopija yra endoskopinis storosios žarnos ligų diagnostikos ir gydymo būdas. Visų pirma, šis tyrimas reikalingas tada, kai pacientui įtariama storosios žarnos patologija, reikia pašalinti polipus, atlikti naviko biopsiją, sustabdyti staigų kraujavimą iš apatinės virškinamojo trakto dalies ir kt. Taip pat labai svarbu paminėti, kad kolonoskopija atliekama storosios žarnos (kolorektalinio) vėžio profilaktikai asmenims nuo 50 metų iki 74 metų. Jei tėvams ar seneliams buvo nustatytas vėžys, tuomet atlikti kolonoskopiją reikėtų ir anksčiau.

Kaip atliekama storosios žarnos kolonoskopija?

Kolonoskopija yra endoskopinis tyrimas, kurio dėka storasis žarnynas gali būti apžiūrimas iš vidaus. Tyrimas atliekamas bendrinėje nejautroje, todėl pacientas nieko nejaučia, procedūra vidutiniškai užtrunka apie 20–30 min. Paprastai gydytojas endoskopuotojas naudoja lankstų prietaisą – endoskopą su optine sistema ir šviesos šaltiniu – kurio dėka ekrane gali matyti storojo žarnyno vaizdą, esant reikalui atlikti procedūras, tokias kaip biopsija ar polipo šalinimas. Tam, kad vaizdas būtų aiškus, tyrimo metu į žarnyną yra pučiamas oras, taip pat reikalingas labai kruopštus išankstinis paciento pasiruošimas. Deja, net apie 30 proc. pacientų būna pasiruošę netinkamai.

Kokias neigiamas pasekmes sukelia prastas pasiruošimas kolonoskopijos eigai ir tyrimo rezultatams?

Visų pirma, būtina paminėti, kad storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių vėžio rūšių Europoje, o dauguma atvejų išsivysto iš nepiktybinių polipų ar adenomų. Nepakankamas arba netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai lemia nerastus ikivėžinius darinius, todėl labai didelė tikimybė, kad net mažiausias nepastebėtas ir nepašalintas polipas per maždaug 10 metų progresuos į piktybinį naviką, t. y., onkologinį susirgimą. Be to, geriausi onkologinių susirgimų gydymo rezultatai pasiekiami pirmosiomis ligos stadijomis, todėl gydytojų endoskopuotojų tikslas – kuo anksčiau aptikti polipus ir adenomas bei juos pašalinti. Kuo dažniau juos randame, tuo dažniau pašaliname ir padedame pacientams išvengti rimtų susirgimų. O tam reikia tinkamo pacientų pasiruošimo.

Patikslinkite, kas yra tinkamas ir netinkamas pasiruošimas kolonoskopijai ir kokios priežastys tai lemia?

Geras pasiruošimas yra tada, kai matome pilną storosios žarnos gleivinės vaizdą. Blogas pasiruošimas – kai storojoje žarnoje yra išmatų. Jei jos skystos, galime bandyti išsiurbti, jei kietos – nieko padaryti negalime. Tai sumažina tyrimo efektyvumą, nes tose vietose, kuriose yra išmatos, gali slėptis polipai ar adenomos, ir mes jų paprasčiausiai nepastebėsime.

Labai dažnai pacientai ateina blogai pasiruošę todėl, kad nesuprato instrukcijų, kurias gavo iš tyrimui siunčiančio specialisto, pavyzdžiui, šeimos gydytojo ar bendrosios praktikos slaugytojo. Žinoma, pasitaiko ir tokių pacientų, kurie suprato, bet nesilaikė instrukcijų, nes, pavyzdžiui, jiems nepatiko vaisto skonis, netoleravo preparato – atsirado pykinimas, vidurių pūtimas, vėmimas ir kt. Priklausomai nuo paskirto tyrimo laiko, kartais tenka keltis ankstyvą rytą ir išgerti paskutinę vaistų dozę – žmonės tingi tai daryti.

Papasakokite, kaip taisyklingai pasiruošti kolonoskopijai, kad jos nereikėtų kartoti, o tyrimo rezultatai būtų tikslūs?

Pasiruošimas kolonoskopijai vyksta keliais etapais. Likus 5–10 parų iki tyrimo, reikia nutraukti peroralinių geležies preparatų, kraujo krešėjimą veikiančių vaistų vartojimą, nors naujos kartos antikoaguliantus galima nutraukti likus ir vienai dienai iki procedūros. Aspiriną vartoti galima. Tikslią informaciją apie vaistų vartojimą turi suteikti šeimos gydytojas, atsižvelgdamas į paciento ligos istoriją. Vaistų nuo kraujo spaudimo nutraukti nereikia, nes priešingu atveju atvykus kolonoskopijai gydytojui anesteziologui gali tekti pirmiausia reguliuoti spaudimą, ir tyrimas užtruks.

Likus trims paroms iki kolonoskopijos, pacientas turėtų valgyti lengvai virškinamą maistą, racione turėtų būti kuo mažiau skaidulų, patiekalų su grūdais, riešutais, įvairiomis sėklomis, sėlenomis, nes pastarosios kenkia endoskopui. Nereikėtų valgyti sunkiai virškinamo maisto, pavyzdžiui, grybų, svogūnų, pomidorų. Racione neturėtų būti spalvotų ir neskaidrių gėrimų. Ar skystis tinkamas vartoti, labai lengva patikrinti atlikus testą: supilkite jį į skaidrią stiklinę, padėkite ant laikraščio ir jei galite perskaityti tekstą – skystis skaidrus. Jei raidžių nesimato – neskaidrus ir jo gerti negalima.

Viena para prieš procedūrą yra pati svarbiausia – per ją reikia suvartoti 4 litrus skysčio ir paskirtus vaistus. Paros prieš procedūrą rytą pacientas gali valgyti lengvus pusryčius, pavyzdžiui, jogurtą be priedų. Vėliau nieko valgyti negalima, galima gerti tik specialius vaistus, padėsiančius išvalyti žarnyną, ir skaidrius skysčius – vandenį, sultinį be priedų, žolelių arbatą su medumi.

Vaistus išgerti reikia būtent taip, kaip paskyrė gydytojas, pavyzdžiui: jei paskirtas kolonoskopijos laikas yra iki 12 val., tuomet dieną prieš pacientas papusryčiauja, pirmąją vaistų dozę išgeria 16 val., antrąją dozę – 21 val.,  jei tyrimas nuo 12 val. iki 16 val., tada pirmoji dozė 21 val. (iš vakaro), o antroji – 5 val. ryte. Papildomų laisvinančių vaistų vartoti nereikia.

Labai svarbu nutraukti bet kokių skysčių vartojimą likus 4 valandoms iki procedūros – ar skrandyje yra vandens ypač svarbu gydytojui anesteziologui, kuris gali atsisakyti atlikti bendrinę nejautrą dėl padidėjusios rizikos.

Minėjote, kad kai kurie pacientai blogai toleruoja vaistus, kurie būna paskirti prieš kolonoskopiją. Ką daryti tokiu atveju?

Tokių atvejų pasitaiko. Jei pacientas vaistus išvėmė, geriausia būtų vėl nueiti į vaistinę ir pasikonsultuoti su vaistininku. Dažniausiai jis pasiūlo papildomą dozę ir kartu paskiria vaistų nuo pykinimo. Tačiau dabar turime nemažai naujos kartos preparatų, kuriuos suvartoti yra lengviau, nes jie paprasčiausiai yra skanesni. Be to, jei anksčiau visi 4 litrai skysčių buvo su vaistais, tai dabar santykis yra visiškai kitoks – 2 stiklinės vaistų ir 4 litrai pasirinktų skaidrių skysčių.

Be to, dažnai su pacientais pasidalinu keliomis gudrybėmis, kaip sau padėti: vandenį galima pasiskaninti citrinos sultimis, įsidėti cukraus, gerti elektrolitų papildų, sultinio. Šios nedidelės smulkmenos padeda ir tiems, kurie negali išbūti visą parą nevalgę, pavyzdžiui, sergantys diabetu.

Jei visgi pacientas atvyko netinkamai pasiruošęs, ar kolonoskopijos tyrimas jam vis tiek atliekamas?

Kai kuriose ligoninėse dėl netinkamo pasiruošimo kolonoskopijai tyrimas yra nutraukiamas ir siūloma atvykti kitą kartą. Jeigu tyrimas visgi tęsiamas, jis turi daug minusų: mažesnė tikimybė aptikti polipus ir adenomas, ilgesnis procedūros laikas, nes reikia plauti ir siurbti, mažesnis patekimas į akląją žarną (kolonoskopijos tikslas – „pereiti“ visą storąjį žarnyną ir patekti į plonąją žarną). Jei į ją nepatenkame, traktuojame, kad kolonoskopija iš esmės neatliko savo funkcijos. Taip pat padidėja perforacijos rizika. Jei kolonoskopija atlikta netinkamai, kita kolonoskopija turi būti atlikta per metus nuo pirmosios, o pasiruošimas jai turi būti itin kruopštus.

Jei kolonoskopijos metu randamas polipas, ar jį iš karto ir išoperuojate?

Jei polipas yra mažas, iki 10 mm diametro, tokiu atveju jį pašaliname iš karto. Jei darinys didesnis nei 10 mm – yra rizika, kad tai jau yra piktybinis auglys, todėl jo niekada nešaliname, pirmiausia paimame mėginį biopsijai ir laukiame rezultatų. Juos gavus atliekama antroji kolonoskopija ir darinys pašalinamas.

Ar Lietuvos gyventojai aktyviai naudojasi storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa?

Deja, Lietuvoje žmonės šia prevencijos programa naudojasi vangiai ir tikrintis vengia. Visgi aš norėčiau paraginti programoje dalyvauti – geriau vieną dieną patirti nedidelius nepatogumus nei apie ligą sužinoti tada, kai ji jau būna pažengusi. Tyrimo bijoti nereikia, tačiau svarbu jam tinkamai pasiruošti ir taip pasirūpinti savo sveikata.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė šiemet tapo „žalesnė“ – ant vieno iš jos korpusų stogų įrengta ir jau veikia fotovoltinė elektrinė. Projektas „Atsinaujinančių energijos šaltinių diegimas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje“ įgyvendintas kartu su LR aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) pagal finansavimo priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių (saulės, vėjo, geoterminės energijos, biokuro ar kitų) panaudojimas visuomeninės ir gyvenamosios (įvairių socialinių grupių asmenims) paskirties pastatuose“, kuria siekiama švelninti klimato kaitos padarinius, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir aplinkos taršą.

158 559 Eur vertės projektas, finansuotas Klimato kaitos programos ir RVUL lėšomis, suteikia galimybę įstaigai savarankiškai gaminti elektros energiją savo reikmėms. Ant ligoninės stogo įrengtos saulės jėgainės galia yra 221,25 kW, o šviesos energiją elektra verčia 590 fotovoltinių modulių.

„Džiaugiamės, kad šį gamtą tausojantį ir veiklos išlaidas taupantį sprendimą pavyko įgyvendinti pačiu laiku, kaip tik prieš staigų elektros energijos kainų šuolį, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja valdymui Violeta Kanapeckienė. – Didelėje įstaigoje komunaliniai mokesčiai sudaro nemenką sąnaudų dalį, todėl visos priemonės, šiuolaikinių technologijų pagalba leidžiančios jas sumažinti, yra labai reikalingos. Tai ypač aktualu mūsų seniesiems korpusams, kurie buvo pastatyti prieš kelis dešimtmečius, kuomet tvarumas ir energetinis efektyvumas dar neturėjo tokios reikšmės.“

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje elektros suvartojimas per šiuos metus siekė beveik 2,3 tūkst. mWh, pinigine išraiška tai sudaro 225 tūkst. Eur. Prognozuojama, kad saulės elektrinė „šviesiuoju“ metų laiku – nuo kovo iki lapkričio mėn. – padengs apie 10 proc. viso ligoninės elektros poreikio.

Šis projektas nėra vienintelis, kuriuo siekiama įdiegti kompleksines energijos taupymo priemones Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. 2015-2017 m. įgyvendinus energetinio efektyvumo didinimo projektą, buvo apšiltintos ligoninės gydomųjų korpusų išorinės sienos, ant jų sumontuojant ventiliuojamus fasadus, pakeisti langai, balkonų ir lauko durys, atnaujinta šildymo sistema, įrengta nauja vėdinimo sistema su rekuperacija. Praėjusiais metais renovavus dalį paties seniausio korpuso patalpų, atnaujintuose skyriuose buvo įrengtas LED apšvietimas, kuris sunaudoja mažiau elektros energijos, išskiria mažiau šilumos, pasižymi ilgesniu tarnavimo laiku.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) intervencinės radiologijos operacinėje pradėjo veikti ypač inovatyvi vaizdo kamera, skirta nuotoliniam jaunųjų neurointervencinių radiologų mokymui. Ligoninėje dirbantis intervencinės radiologijos gydytojas Andrej Afanasjev tapo vieninteliu mentoriumi Baltijos šalyse, šalia žymiausių pasaulinio garso neurointervencinės radiologijos specialistų.

RVUL Intervencinės radiologijos operacinėje buvo įrengta ir jau veikia vienintelė Lietuvoje ir Baltijos šalyse ESMINT (The European Society of Minimally Invasive Neurological Therapy) e-fellowship mokymo programos vaizdo kamera ir programinė įranga, skirta nuotoliniam jaunųjų neurointervencinių radiologų mokymui. Programoje kaip mentorius dalyvaujantis RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev sako, kad tai – šiuolaikiškas, interaktyvus ir efektyvus nuotolinio mokymosi būdas, suteikiantis galimybę būsimiems gydytojams patirties semtis iš garsiausių neurointervencinės radiologijos srities gydytojų.

„Projekto idėja gimė ESMINT prasidėjus COVID-19 viruso pandemijai, kai dėl griežtų ribojimų neurointervenciniai radiologai negalėjo keliauti, apmokyti jaunų gydytojų ar dalyvauti gydant sudėtingus atvejus. Norint išspręsti šią problemą ESMINT sukūrė nuotolinio mokymo e-fellowship programą, kurioje dalyvauja 18 atrinktų ypač patyrusių gydytojų-mentorių ir apie 60 jaunųjų gydytojų. Specialiai šiai programai Vokietijoje buvo sukurta ypač aukštos raiškos ir parametrų vaizdo kamera, saugus duomenų siuntimo kanalas ir vaizdo peržiūros platforma. Ši programa skirta norintiems gilinti žinias būtent neurointervencinės radiologijos srityje – gydant išeminius ir hemoraginius insultus, smegenų aneurizmas ir arteriovenines malformacijas“, – sako A. Afanasjev.

Gydytojas pasakoja, kad intervencinės radiologijos operacinėje vykstančią operaciją tiesiogiai transliuoja 360 laipsnių ypač aukštos vaizdo kokybės kamera, kurią valdo prie programinės įrangos prisijungęs ir operaciją nuotoliu stebintis besimokantis gydytojas – jis keliais kompiuterio pelės judesiais gali pakreipti vaizdą, jį priartinti arba patolinti. Pavyzdžiui, ekrane išsididinti ir apžiūrėti vos 4 mm diametro kraujagyslę. Vaizdo kamera yra mobili, jai reikia interneto prieigos bei elektros energijos. Studentas su mentoriumi operacijos metu bendrauti ir užduoti klausimus gali per ausines su mikrofonu. Prisijungimas yra saugus, o operacijos įrašo nelieka dėl asmens duomenų apsaugos. Be to, įrangą galima naudoti ir atvirkščiai – mažiau patirties turintis gydytojas operacijos metu gali konsultuotis su daugiau patirties turinčiu kolega nuotoliniu būdu.

Anot A. Afanasjevo, prisijungti ir stebėti operaciją galima tik iš mentoriaus gavus specialią nuorodą konkrečiai operacijai, kuri paprastai išsiunčiama el. paštu: „Žinoma, planinių operacijų transliacijas suplanuoti lengviau. Tačiau net ir atvykstant „ekstriniam“ pacientui, kurį, pavyzdžiui, ištiko insultas, studentams galiu siųsti nuorodą, kad jau netrukus pacientas bus operacinėje, bus galima stebėti jo gydymo procesą. Man buvo paskirti du studentai iš Jungtinės Karalystės ir vienas studentas iš Lenkijos. Visi trys turės galimybę stebėti mano atliekamas operacijas ir mokytis. Rotacijos būdu vienas iš jų bus aktyvus stebėtojas, t. y., galės valdyti vaizdo kamerą ir uždavinėti klausimus per ausinę, kiti du galės stebėti ir klausimus užduoti raštu pokalbių lange.“

Neurointervencinės radiologijos gydytojų poreikis kasmet vis auga, procedūrų kiekis didėja, šios specializacijos mokytis norinčių jaunų medikų yra daug, tačiau trūksta ypač didelę patirtį turinčių mentorių. ESMINT nuotolinio mokymo programa skirta spręsti ir šią problemą: ji padeda apmokyti daugiau studentų iš skirtingų šalių vienu metu ir sutaupo laiko – mentoriui arba studentui nereikia keliauti į kitą valstybę.

RVUL intervencinės radiologijos gydytojas A. Afanasjev yra vienintelis mentorius iš Baltijos šalių, šalia tokių pasaulinio garso neurointervencinės radiologijos vardų kaip prof. Rene Chapot, prof. Christoph Cognard, prof. Laurent Pierot ir kt.

„Šiuolaikinės technologijos ir ši programa suteikia galimybę būti pastebėtiems. Noriu pasidžiaugti, kad RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus darbas duoda puikių vaisių, esame minimi kartu su pasaulinėmis neurointervencinės radiologijos žvaigždėmis – iš mokinių tapome mokytojais. Tai yra didelis žingsnis tiek man, tiek skyriui ir visai ligoninei. Dabar per metus vidutiniškai atliekame 230 neurointervencijų, šis skaičius stabiliai auga. Tai reiškia, kad Lietuvoje daugėja galimybių gydytis moderniu, minimaliai invaziniu ir mažiausiai traumuojančiu būdu, – pabrėžia A. Afanasjev ir primena, kad šiuo metu pasaulyje intervencinė radiologija yra ypač populiarus minimaliai invazinis gydymo būdas, kurio dėka išgelbėjama milijonai pacientų. – Norime, kad ir Lietuvoje intervencinės radiologijos gydytojai taptų labiau girdimi – pacientai drąsiai ateitų į konsultacijas, kurios vyksta nuo šio rudens, ir gautų naujausiomis technologijomis pagrįstą ir efektyvią pagalbą. Todėl ypač svarbu visuomenėje skleisti žinią apie smegenų aneurizmą, galimus rizikos veiksnius ir gydymo būdus.“

Gydytojas primena, kad konsultuotis dėl smegenų aneurizmos turėtų žmonės, žinantys, jog turi aneurizmą, taip pat priklausantys rizikos grupei, pavyzdžiui, vyresnės nei 30 metų moterys, rūkantys ir dėl hipertenzijos arba didelių galvos skausmų kenčiantys asmenys, bei įvairių kraujagyslinių patologijų turintys asmenys, taip pat tie žmonės, kurių šeimoje jau buvo plyšusių aneurizmų arba įvykusių insultų. Intervencinės radiologijos gydytojai taip pat konsultuoja dėl kitų kraujagyslinių patologijų, tokių, kaip susiaurėjimai kaklo bei kojų arterijose, gimdos miomų ir kt.

Pacientų, patyrusių traumą ir atsidūrusių mūsų ligoninėje, patogumui lauke įrengėme 24/7 veikiantį ramentų pardavimo savitarnos terminalą, kuriame galima įsigyti alkūninių ramentų.

• Ramentų pardavimo automatas stovi lauke šalia įėjimo į Konsultacijų centrą
• Ramentus galima įsigyti bet kuriuo paros metu vieno mygtuko paspaudimu – ekrane spausti „PIRKTI“ ir mokėti (atsiskaitymas tik banko kortele)
• Dviejų ramentų kaina – 30,00 EUR (ramentai parduodami tik poromis)
• Ramentai pagaminti Vokietijoje: paminkštinta rankena, reguliuojamas aukštis ir neslystantis antgalis

NAUDINGA ŽINOTI. Pacientams, turintiems privačias sveikatos draudimo programas, numatančias judėjimo pagalbinių priemonių kompensavimą, išlaidos gali būti kompensuojamos atsižvelgiant į draudimo sutarties sąlygas. Kreipiantis dėl kompensacijos draudimo bendrovei pacientas turėtų pateikti apsilankymo pas gydytoją medicininį išrašą ir čekį iš ramentų pardavimo savitarnos aparato.

Radiologiniai tyrimai suteikia galimybę pamatyti tai, kas nematoma plika akimi – kaulus, kraujagysles, minkštuosius audinius, vidaus organus. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Radiologijos skyriaus vedėja Raminta Šydeikienė sako, kad be gydytojų radiologų ir technologų ligoninės veikla ir pacientų gydymas neįsivaizduojamas. O štai pacientai dažnai painioja įvairius radiologinius tyrimus, jų vengia dėl apšvitos ar nežino kaip pasiruošti. Gydytoja radiologė papasakojo svarbiausią informaciją, kurią pravartu žinoti prieš skirtingus radiologinius tyrimus.

Populiariausias – rentgenas

Radiologijos skyriaus vedėja R. Šydeikienė sako, kad geriausiai žinomas ir vienas dažniausiai atliekamų radiologinių tyrimų yra rentgenas: „Rentgeno tyrimas yra patikimas jonizuojančios spinduliuotės tyrimas, dažniausiai naudojamas tirti kaulams, ypač patyrus traumas. Taip pat įtariant krūtinės ląstos, pilvo, dubens organų ligas, ieškant laisvo oro pleuros ertmėse, įtariant skrandžio, dvylikapirštės žarnos ar kito tuščiavidurio organo perforaciją, žarnų nepraeinamumą, inkstų akmenligę ir pan. Tačiau šis tyrimo metodas turi ir trūkumų, pavyzdžiui, juo negalima matyti minkštųjų  audinių, parenchiminių organų (kepenų, kasos) ar erdvinio organo vaizdo.“

Tyrimas atliekamas per kelias sekundes, o pasiruošimas jam paprastas – kaip ir prieš bet kurį radiologinį tyrimą pacientas turi nusiimti papuošalus, drabužius su plastiko ar metalo detalėmis ir pan., persirengti paprastai nereikia.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių pacientų baimių – apšvita. Gydytoja radiologė paaiškina, kad apšvita priklauso nuo radiologinio tyrimo rūšies, jo trukmės, tiriamos srities, paciento kūno ypatumų. „Rentgeno tyrimo metu gaunama apšvita labai nedidelė, todėl tyrimo nereikia bijoti. Pavyzdžiui, atliekant krūtinės ląstos ar galūnių rentgeno tyrimą, pacientai patiria apšvitą, panašią į per kelias dienas gautą iš gamtinio jonizuojančios spinduliuotės fono, kosminės spinduliuotės, statybinių medžiagų, maisto ir pan. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, o nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms“, – ramina R. Šydeikienė.

Kompiuterinė tomografija

Kompiuterinė tomografija (KT) – radiologinės diagnostikos metodas, kurį atliekant taip pat naudojama jonizuojanti spinduliuotė. Tiriant kompiuteriniu tomografu, tiriamoji sritis skenuojama plonais sluoksniais, iš jų kompiuteryje sukuriamas organo erdvinis vaizdas, todėl galima atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas. Tokiu būdu įvertinami smegenų, vidaus organų, kaulų, minkštųjų audinių, kraujagyslių pakitimai, patvirtinama arba paneigiama diagnozė.

„Vaizdžiai sakoma, kad kompiuterinė tomografija pacientą gali „supjaustyti“ iki 1 mm storio sluoksniais, o siekiant ryškesnio vaizdo, gali būti suleista intraveninė kontrastinė medžiaga. Dėl trumpos tyrimo trukmės jis taikomas politraumas ir galvos traumas patyrusiems pacientams, taip pat pacientams, kuriems įtariamas ūmus žarnų kraujotakos sutrikimas ir kt. Dėl greičio, kompiuterinė tomografija neatskiriama ir nuo insulto diagnostikos ir gydymo, kurio sėkmei ypač svarbus koordinuotas neurologo, radiologo, radiologijos technologo ir slaugytojo komandinis darbas,“ – pasakoja gydytoja radiologė  R. Šydeikienė.

Pasiruošimas šiam tyrimui yra šiek tiek sudėtingesnis. Prieš KT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Jis reikalingas norint įsitikinti, kad nesutrikusi paciento inkstų funkcija, nes intraveninė kontrastinė medžiaga pasišalina per inkstus ir gali dar labiau sutrikdyti jų veiklą. Jei bus tiriami pilvo ar dubens organai, rekomenduojama nevalgyti 4–6 val. iki tyrimo.

KT tyrimo metu gaunama apšvita, anot gydytojos, yra ženkliai didesnė nei atliekant rentgeno tyrimą, ypač tiriant krūtinės ląstą, pilvo ir dubens organus: „Priklausomai nuo tiriamos srities, tokią apšvitos dozę žmogus iš gamtinio fono gauna per 1–8 metus: vidutinė gamtinės apšvitos dozė Lietuvoje yra 2 mSv per metus, o atlikus pilvo ir dubens KT gaunama apie 10 mSv. Todėl jei 1–2 rentgeno nuotraukos per metus žalos nepadarys ir tyrimų nereikia bijoti, kompiuterinės tomografijos tyrimus skiriantis gydytojas turi įvertinti tyrimo naudos ir galimos žalos santykį“, – pabrėžia R. Šydeikienė.

Magnetinio rezonanso tyrimas

Prieš pusantrų metų RVUL pradėjęs veikti naujausios kartos magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) aparatas ypač reikalingas ir dažnai naudojamas neuroradiologijoje, pavyzdžiui, neurodegeneracinių ligų, stuburo išvaržų, nugaros smegenų patologinių pakitimų diagnostikai: „Tai „auksinio standarto“ tyrimas diagnozuojant išsėtinę sklerozę. Gydytojai ortopedai traumatologai turbūt neįsivaizduoja savo darbo be MRT tyrimo vertinant peties, kelio, klubo, riešo, čiurnos minkštuosius audinius. Šis tyrimas diferencinėje diagnostikoje yra pažangesnis ir informatyvesnis, be to, nedaro žalos organizmui, nes paremtas ne jonizuojančia spinduliuote, o magnetiniu lauku ir radijo dažnių bangomis.“

MRT tyrimo trukmė ilgesnė, apie 30–60 min., priklausomai nuo tiriamos srities, tad kai kuriems pacientams kyla sunkumų dėl klaustrofobijos – visą tyrimo laiką jie turi gulėti gan uždaroje erdvėje, su ant tiriamos vietos uždėta specialia rite, nejudėdami ir girdėdami įvairius, ne visuomet ausiai malonius garsus. Palengvinimui pacientas aplinką gali matyti per veidrodėlį, o rankoje laiko pagalbos mygtuką, kurį paspaudus radiologijos technologas gauna signalą ir gali sustabdyti tyrimą, nuraminti pacientą ar tyrimą nutraukti.

Prieš MRT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Magnetinio rezonanso tomografijai atvykęs pacientas turi apsirengti vienkartiniu kostiumu, nusiimti visus metalinius objektus, su savimi į tyrimo patalpą negali imti jokių daiktų. Dantų protezų išsiimti nereikia.

„Kaip ir kiekvienas radiologinis tyrimas, MRT turi tam tikrų apribojimų – jo negalima skirti, jei žmogaus kūne yra metalo skeveldrų, implantuotų elektroninių, įmagnetintų prietaisų. Anksčiau nebuvo galimybės MRT atlikti pacientams su kardiostimuliatoriumi, tačiau naujos kartos kardiostimuliatoriai tai leidžia padaryti prižiūrint elektrofiziologui. Taip pat ir dauguma šiuolaikinių medicininių metalinių implantų yra suderinami su tyrimu, tačiau dėl jų gautuose vaizduose gali būti artefaktų, sunkinančių vaizdų vertinimą. MRT tyrimas nerekomenduojamas iki  trečio nėštumo mėnesio“, – pastebi R. Šydeikienė.

DEXA – šiuolaikinės visuomenės problemai

Kaulų mineralų tankio matavimo (DEXA) tyrimas atliekamas pasitelkiant jonizuojančią spinduliuotę ir yra  skirtas labai dãžnai šiuolaikinės visuomenės problemai – osteoporozei – diagnozuoti. Taip pat jis naudojamas gydymo nuo osteoporozės ir kitų ligų, sukeliančių kaulų retėjimą, rezultatams stebėti. Dažniausiai tiriamas stuburas ir dubens kaulai.

„Nors osteoporozė neišgydoma, bet ankstyva diagnozė padeda ją kontroliuoti vaistais ir išvengti didesnių lūžių. Šis tyrimas reikalauja aukštos radiologijos technologo kompetencijos: technologas privalo išanalizuoti ir iš tyrimo pašalinti kiekvieną defektuotą elementą, pavyzdžiui, lūžusį slankstelį. To nepadarius tyrimo duomenys būna netikslūs“, – sako Radiologijos skyriaus vedėja.

DEXA tyrimas trunka apie 15 min. įskaitant pasiruošimą, o tiriamos vietos skenavimas – apie 2 min. Mažiausiai 24 valandas iki tyrimo nereikėtų vartoti kalcio priedų. Tyrimo metu gali reikėti nusirengti dalį ar visus drabužius ir apsirengti vienkartinę aprangą. Taip pat pacientai turi nusiimti papuošalus, akinius ir kitus metalinius objektus. Atliekant kaulų mineralų tankio matavimo tyrimą, gaunama apšvita būna tokia maža, kad radiologijos technologas tyrimo metu dirbta toje pačioje patalpoje, kurioje yra pacientas. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai  atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms.

Ultragarsas

Prie radiologinių priskiriamas ir ultragarso tyrimas, tačiau, anot R. Šydeikienės, šio tyrimo specifika daugeliu atžvilgių yra kitokia. „Echoskopijai arba ultragarso tyrimui naudojama ne jonizuojančioji spinduliuotė, o aukšto dažnio garso bangos, kurios atsimuša į tiriamą kūno dalį ir sukuria „aidą“ (angl. „echoe“), kuris realiu laiku matomas monitoriuje. Gydytojas, atliekantis ultragarsinį tyrimą, iš karto vertina matomą vaizdą. Tyrimas dažniausiai yra neinvazinis, visiškai nekenksmingas ir greitai atliekamas, jį galima kartoti daug kartų, tačiau jo rezultatas labai priklauso nuo tiriančio gydytojo patirties, be to, nelieka dokumentuotos medžiagos.

Nors daugumai ultragarso tyrimas asocijuojasi su nėštumu, tačiau jis skiriamas siekiant aptikti  pilvo, dubens organų, skydliaukės, krūtų, širdies ir kraujagyslių, minkštųjų audinių ligų diagnostikai. Mūsų ligoninėje ultragarsiniai tyrimai labai dažnai atliekami Skubios pagalbos skyriaus pacientams, patyrusiems traumas, atvykusiems su ūmiu pilvo skausmu“, – pasakoja gydytoja. Planiniam ultragarso tyrimui besiruošiantis pacientas neturėtų valgyti, gerti  apie 5–6 val. prieš tyrimą, o tyrimo išvakarėse valgyti lengvą vakarienę, vengti pilvo pūtimą skatinančių produktų. Prieš dubens organų  tyrimą nesišlapinti apie 5–6 val. ar būti išgėrus skysčių. Priklausomai nuo tiriamos kūno vietos, gydytojas detaliai informuoja apie specifinį pasiruošimą ultragarso tyrimui.

R.Šydeikienės priduria, kad ultragarso tyrimas – vienas nedaugelių, kai gydytojas radiologas tiesiogiai susiduria su pacientu: „Paprastai gydytojas radiologas yra tarsi „nematomas“, tamsioje patalpoje prie kompiuterio sėdintis ir tyrimo vaizdus peržiūrintis, vertinantis, aprašantis ir išvadą pateikiantis žmogus, tad su pacientu tiesiogiai susiduria gana retai. Nepaisant to, mes aktyviai dalyvaujame paciento gydymo kelyje, išmanome visas žmogaus organų sistemas, klinikinius ligos požymius, biocheminius procesus, gebame skaityti radiologinius vaizdus, naudotis vis tobulėjančiomis ir modernėjančiomis technologijomis ir programine įranga.“

Skaičiuojama, kad kataraktos operacija yra dažniausiai atliekama operacija pasaulyje, kasmet grąžinanti gerą regėjimą milijonams pacientų. Tačiau nemaža dalis žmonių tiki įvairiais su katarakta susijusiais mitais ir vengia operuotis arba atvirkščiai, per daug riboja kasdienį gyvenimą po operacijos. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Akių ligų skyriaus vedėja, gydytoja oftalmologė Jūratė Sveikatienė išsklaidė dažniausiai pasitaikančius mitus apie kataraktą ir davė vertingų patarimų.

Katarakta – tai amžiaus sąlygota būsena

Gydytoja oftalmologė J. Sveikatienė paaiškina, kad katarakta yra akies lęšiuko sudrumstėjimas, dėl kurio šviesa negali patekti į tinklainę, todėl suprastėja regėjimas: „Vengiu kataraktą vadinti liga, nes dažniausiai tai susiję su natūraliu žmogaus senėjimu. Bėgant metams kiekvieno iš mūsų akių lęšiukai drumstėja, tik ne kiekvienam vienodu greičiu ir intensyvumu.

Lęšiuko drumstėjimas ir dėl jo blogėjantis regėjimas atima galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą ir juo džiaugtis. Bet pastebime, kad augant pragyvenimo lygiui, vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių nori išlikti aktyvūs: vairuoti automobilį, dirbti, dalyvauti socialiniame ir kultūriniame gyvenime, skaityti knygas, naudotis kompiuteriu ir t. t. Todėl jie renkasi kataraktos operaciją, grąžinančią ryškų regėjimą.“

Visgi dalis tų, kurie galėtų atgauti gerą regą, operacijai nesiryžta dėl įvairių baimių ir klaidingų įsitikinimų.

Mitas: katarakta serga tik labai seni žmonės

Vos gimusio žmogaus akies lęšiukas yra skaidrus, o bėgant metams jis drumstėja, kol ima prastėti rega – katarakta paprastai pradeda vystytis sulaukus 50-ies. Tačiau gydytoja oftalmologė J. Sveikatienė sako, kad katarakta gali būti nustatyta ir jaunesniems žmonėms. Jiems kataraktą gali sukelti akių traumos, gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, ultravioletiniai spinduliai, rūkymas, kai kurie vaistai, kenksmingos darbo sąlygos. Pirmieji kataraktos ženklai gali pasireikšti kaip ne itin ryškus vaizdas, matoma dėmelė, poreikis pradėti naudoti skaitymo akinius ir kt. Taip pat pasitaiko ir įgimta katarakta, pasireiškianti nuo gimimo – ją gali sukelti nėštumo metu moters vartotas alkoholis, rūkymas, infekcijos ir kiti veiksniai.

J. Sveikatienė pastebi, kad operacijos būtinumas priklauso nuo to, kiek žmogui svarbus geras regėjimas jo kasdieniame gyvenime, kiek jis turi įtakos gyvenimo kokybei. „Kartais tenka bendrauti su kiek prasčiau dėl kataraktos matančiais pacientais, kurie be galo bijo operacijos. Stengiuosi juos nuraminti ir pabrėžiu, kad jei dėl prastesnės regos nenukenčia jų kasdienio gyvenimo kokybė, operaciją galima atidėti ateičiai. Žinoma, pradinėse kataraktos stadijose lęšiukas yra minkštesnis, todėl mažesnė komplikacijų tikimybė, o pooperacinė eiga sklandesnė ir greitesnė“, – pasakoja gydytoja oftalmologė.

Mitas: kataraktos operacija yra pavojinga

Anot gydytojos oftalmologės J. Sveikatienės, natūralu, kad žmonės baiminasi chirurginės operacijos: „Kiekviena intervencija turi tam tikrą riziką, kurią visada įvertiname individualiai ir kalbamės su pacientu. Tačiau kalbant bendrai, kataraktos operacija yra saugi, RVUL Akių ligų skyriuje jų atliekame iki 1000 per metus. Operacija atliekama naudojant vietinę lašų nejautrą (vaistai ne leidžiami, o sulašinami į akį), tad pacientas būna sąmoningas, bet nejaučia skausmo. Šiuolaikinės kataraktos operacijos atliekamos per vos 2,0–2,4 mm skersmens pjūvius, esant sandariam operaciniam pjūviui jis nesiuvamas. Operacija paprastai trunka iki 30 min., o pacientas į namus išleidžiamas tą pačią dieną. Be to, prieš operaciją nereikia nutraukti ar kaip nors koreguoti kraują skystinančių medikamentų vartojimo, nes kataraktos operacija yra nekraujinga ir rizikos nukraujuoti nėra.“

Gydytoja pabrėžia, kad vieni pacientai pagerėjusį regėjimą po operacijos pastebi vos nuėmus tvarstį, kitiems gali prireikti kiek daugiau laiko.

Mitas: po kataraktos operacijos negalima nieko daryti

Nemažai pacientų baiminasi, kad po kataraktos operacijos jie kelias savaites ar net ilgiau turės praleisti lovoje. „Žinoma, kelias savaites reikia laikytis tausojančio režimo – nepersitempti, netrinti akių, lašinti gydytojo paskirtus lašus. Tačiau dar nuo seno likę įsitikinimai ir kaimynų patarimai, kad po operacijos negalima lenktis, miegoti ant operuotos akies šono, negalima nieko nešti, kelti ar būtina nuolat nešioti tamsius akinius, žiūrėti televizorių su tamsiais akiniais – visa tai yra mitai. Savo pacientus visuomet raginu vadovautis protu ir klausyti operavusio gydytojo rekomendacijų“, – sako J. Sveikatienė.

Gydytoja oftalmologė primena, kad jei pooperaciniu laikotarpiu akį pradeda skaudėti, pablogėja rega ar operuota akis netyčia traumuojama, svarbu neužsiimti savigyda – ramunėlių ir kitų arbatų kompresais, – bet nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

Mitas: kataraktą išgydyti galima akių lašais

„Šiuo metu nėra atliktų tyrimų, kurie patvirtintų tokią hipotezę, todėl nereikėtų tikėtis ir laukti, kad akių lašai ar kitokie alternatyvūs gydymo metodai išskaidrintų akies lęšiuką ir taip pagerintų regėjimą“, – mitą paneigia gydytoja oftalmologė, bet priduria neatmetanti galimybės, kad tokie lašai galėtų būti sukurti ateityje.

Ji pataria užuot kovojus su pasekmėmis, rūpintis akimis bei jas tausoti nuo jaunų dienų ir tai daryti visą gyvenimą.

Skaitmeninių technologijų amžiuje būtina prisiminti ir laikytis darbo ir poilsio režimo dirbant kompiuteriu – daryti pertraukas ir keisti žvilgsnio atstumą, pavyzdžiui, žiūrėti į tolį pro langą, bet ne pulti naršyti telefone, riboti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais ir kitais spinduliuojančiais ekranais. Būtina pasirūpinti saugia darbo aplinka – geru apšvietimu, pavargusias akis atgaivinti dirbtinėmis ašaromis. Dirbantys darbą, susijusį su pavojumi akims, turėtų naudotis specialiomis akių apsaugos priemonėmis.

„Pradėjusi dirbti išgyvendavau kiekvieną netektį, ilgai mąstydavau, ar viską padariau teisingai, ar užtektinai stengiausi, ar viską pastebėjau. Bėgant metams atėjo supratimas, kad ne visada žmogų pavyksta išgelbėti“, – savo sunkaus darbo patirtimi dalijasi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja, gydytoja anesteziologė reanimatologė Lucija Saltanavičienė. Anot jos, kiekvienas šio skyriaus darbuotojas pasitelkia visas įmanomas priemones ir turimas žinias, kad išsaugotų žmogaus gyvybę ir sveikatą. Todėl kiekvienas pasveikęs ir namo išvykęs ligonis yra didžiausias šio darbo teikiamas atlygis.

Gydytojos anesteziologės reanimatologės profesiją pasirinkote tikslingai. Papasakokite, kokie buvo Jūsų motyvai?

Profesiją pasirinkau labai anksti ir jau stodama studijuoti žinojau, kad noriu tapti plačios specializacijos gydytoja ir dirbti didelėje gydymo įstaigoje. Pabaigusi trečią medicinos studijų kursą Kaune, atlikau slaugytojo praktiką Kauno klinikų neurochirurgijos reanimacijoje. Būtent čia pamačiau, kad gydytojas anesteziologas reanimatologas turi išmanyti ir gebėti vertinti visą žmogaus organizmą – kvėpavimo, širdies, inkstų ir kitas sistemas. Tam reikia daug skaityti, domėtis, studijuoti, išmanyti ir techniką, įvairius medicinos prietaisus. Labai sužavėjo šiai specializacijai reikalingas platus žinių laukas – tai ir paskatino rinktis anesteziologės reanimatologės profesiją.

Gydytojo anesteziologo reanimatologo profesija – dviguba, o Jūs kelias pasuko reanimatologijos kryptimi. Kaip vertinate savo pasirinkimą dabar?

Manau, kad jis buvo teisingas, nors man puikiai sekėsi ir anesteziologija. Bet anesteziologijoje vienu metu dirbama su vienu, o reanimacijoje darbas intensyvus – reikia rūpintis daugiau pacientų vienu metu, būna iškvietimų į Skubios pagalbos ir kitus ligoninės skyrius. Toks tempas labiau tinka mano charakteriui, be to, kaip ir norėjau – reanimacija yra labai plati specializacija.

RVUL Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje per metus gydoma daugiau nei 2,5 tūkstančio pacientų, todėl darbo tempas išties įtemptas.

Daugiau nei pusė pacientų, kuriems reikia skubiosios medicinos pagalbos Vilniuje ir Vilniaus regione patenka į RVUL, o sunkias traumas ir daugybinius sužalojimus patyrę ligoniai patenka būtent į mūsų skyrių. Į mūsų rankas taip pat patenka ligoniai po skubių ir planinių neurochirurginių, abdominalinės ir torakalinės chirurgijos, ortopedinių, traumatologinių, angiochirurginių ir kitų operacijų.

Jų būklė būna labai sudėtinga, tačiau čia dirbantis medicinos personalas yra pasiruošęs suteikti visą įmanomą pagalbą, kad žmogus būtų išgelbėtas. Prie rezultato, žinoma, prisideda ir tobulėjanti įranga: skyriuje kiekviena intensyviosios terapijos lova aprūpinta gyvybinių funkcijų monitoriais, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais, dirbtiniais inkstais, infuziniais švirkštais ir kita sudėtingų būklių ligonių gydymui reikalinga medicinine aparatūra. Dalyvaujame ir inovatyviuose, su dirbtiniu intelektu susijusiuose projektuose, palengvinančiuose mūsų darbą ir pagerinančiuose jo kokybę. Kitaip tariant, čia pasitelkiame visas priemones ir žinias, kad išsaugotume žmogaus gyvybę ir sveikatą.

Rodos, kad kasdien Jūsų komanda eina į kovos lauką. Ar tokia darbo specifika vargina psichologiškai?

Sakoma, kad laikui bėgant galima prie visko priprasti, bet kartais mūsų darbe atsiriboti tikrai sudėtinga. Karjeros pradžioje išgyvendavau kiekvieną netektį, ilgai mąstydavau, ar viską padariau teisingai. Bėgant metams atėjo suvokimas, kad ne visada žmogų pavyksta išgelbėti. Tačiau mirties akivaizdoje abejingais išlikti visgi neįmanoma. Be to, tenka bendrauti ir su pacientų giminėmis, artimaisiais – jiems esame ne tik gydytojai, tampame ir jų psichologais, ir net savotiškais šeimos nariais. Tai irgi nėra lengva.

Neretai per rytinius susirinkimus pasidžiaugiate vienu ar kitu pacientu, kurio būklė pagerėjo. Būna išties ypatingų atvejų, kuriuos ilgai prisimenate?

Pavyzdžiui, pernai gydėme pacientę, gimusią tais pačiais metais, kaip ir aš. Ji į mūsų skyrių pateko, rodėsi, beviltiškos būklės – moteris sirgo COVID-19 viruso sukelta pneumonija, jos plaučiai buvo labai pažeisti. Ligonei ilgai taikėme dirbtinę plaučių ventiliaciją, kitus gydymo metodus ir grąžinome į gyvenimą. Atrodė, kad tą pacientę išgelbėti – misija neįmanoma, bet įdėjome daugybę pastangų, visas turimas žinias ir ji pasveiko.

Tokios sėkmės istorijos suteikia prasmės Jūsų darbui?

Kiekvienas pasveikęs ir namo išvykęs ligonis suteikia laimės, o išgelbėti labai sunkios būklės pacientai yra didžiausias šio darbo teikiamas džiaugsmas ir atlygis.

Į reanimaciją patekę pacientai būna nesąmoningi, o jų gyvybines funkcijas palaiko medicininė įranga. Ar jie ką nors prisimena iš periodo reanimacijoje?

Atgalinį ryšį gauname labai retai, nes paprastai pacientai iš buvimo reanimacijoje nieko neatsimena. Bet per 33 darbo metus pasitaikė ypatinga istorija, kurią iki šiol prisimenu. Skyriuje turėjome pacientę menininkę, kuri sirgo sunkiu pankreatitu (kasos uždegimu). Ji mūsų ligoninės reanimacijoje išgulėjo labai ilgai, buvo kelis kartus operuota, jos gyvybę kurį laiką palaikė aparatai. Tokiais atvejais taikoma sedacija, kad organizmas galėtų adaptuotis. Ji pasveiko, buvo išrašyta, o praėjus keliems mėnesiams sugrįžo į mūsų skyrių padėkoti. Ji papasakojo, kad atsimena buvusi prijungta prie aparatų, tvyrojusią prieblandą ir mano bei gydytojos rezidentės balsus. Tai vienintelė tokia man žinoma istorija.

Bet, kaip minėjau, dauguma jų net neatsimena, kad buvo reanimacijoje. Prisimenu pacientą, kuris nukrito iš didelio aukščio, patyrė daugybinius lūžius, kitas traumas ir komos būsenos buvo atvežtas į mūsų skyrių. Čia jis buvo ilgai gydytas, atgavo sąmonę ir galiausiai pasveiko. Tačiau kai su artimaisiais po pusmečio grįžo į mūsų skyrių padėkoti, žvelgė su nuostaba – nė vieno gydytojo ar slaugytojo jis neprisiminė, nors atgavęs sąmonę su jais bendravo.  Gal ir gerai, kad smegenys taip apsaugo žmogų nuo traumuojančių patirčių.

Kaip įsivaizduojate, kokia ateitis laukia reanimacijos ir intensyviosios terapijos, kaip medicinos srities?

Tai labai sudėtingas klausimas, todėl lengviau pasakyti, ko norėčiau. Norėčiau, kad Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius būtų ta vieta, į kurią ligonį paguldome, pagydome ir išleidžiame namo, į normalų gyvenimą, o ne bejėgiškai laukiame, kada jis išeis, nes kitos galimybės jis jau paprasčiausiai neturi – yra nepagydomos būklės. Tokius atvejus ištverti yra labai sunku.

Norėčiau, kad reanimacija būtų nebūtų suprantama kaip paliatyvioji slauga. Pokyčiai jau vyksta, užsienio įstaigose kuriama daugiau paliatyviosios slaugos skyrių, tačiau tam reikia keisti ir žmonių požiūrį, ir teisės nuostatas. Reikia ilgo specialistų darbo su visuomene. Tačiau tikiu, kad metams bėgant požiūris į reanimaciją ir intensyviąją terapiją pasikeis.

Už ūminio insulto gydymo kokybės pasiekimus RVUL Insulto centrui įteiktas reikšmingas Europos insulto organizacijos ESO (European Stroke Organisation) apdovanojimas – „ESO Angels Diamond Status“, kuriuo pagerbiami geriausius rodiklius demonstruojantys Europos insulto centrai.

Nuo 2014 m. veikiantis RVUL Insulto centras 2019 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo įvertintas „auksiniu“ apdovanojimu, o dabar jo veiklai suteiktas aukščiausias „deimantinis“ statusas. „ESO Angels Diamond Status“ nominacija skiriama įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę. Pagrindiniai jų – tai laikas, per kurį pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų įvairių diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas.

„Labai džiugu, kad insulto profilaktikos, gydymo, palaikymo ir priežiūros paslaugų kokybė Lietuvoje nenusileidžia tarptautiniams standartams, – sako RVUL Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis. – Kita vertus, negalime užmigti ant laurų, nes ši liga yra tikra pastarojo laikmečio rykštė, smogianti netikėtai, negailestingai ir paveikianti visus gyvenimo aspektus – ekonominį, socialinį, medicininį, taip pat fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl privalome toliau diegti pažangiausią klinikinę praktiką ir tobulinti procesus visuose etapuose – pradedant profilaktika ir ankstyvuoju gydymu, baigiant palaikymu ir priežiūra po insulto. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ūminio insulto gydymas yra komandinis darbas ir jo sėkmė priklauso nuo visų centro padalinių veiklos ir bendradarbiavimo. Ypatingas vaidmuo čia tenka slaugytojoms, kurių darbas, užtikrinant insultą patyrusių pacientų priežiūros kokybę, yra labai svarbus kiekviename etape.“

Doc. dr. A. Vilionskis primena, kad insultas yra viena dažniausių mirties priežasčių išsivysčiusiose šalyse bei užima pirmą vietą tarp ilgalaikę negalią sukeliančių ligų. Paskaičiuota, kad Europos Sąjungoje daugiau nei milijonas žmonių yra patyrę insultą, iš jų 460 000 mirė dėl šios ligos, o beveik 10 milijonų žmonių gyvena jausdami sunkias insulto pasekmes. Manoma, kad kitoje kartoje insultą patyrusių žmonių skaičius išaugs net 26 proc.

RVUL yra vienas iš šešių Lietuvoje veikiančių insulto centrų, vienijantis ir koordinuojantis įvairių sričių specialistus, susijusius su ūminio insulto gydymu, veikiantis 24 valandas per parą ir užtikrinantis ankstyvą insulto diagnostiką, atranką ir galimybę reperfuziniam gydymui (kraujotakos atkūrimui galvos smegenų arterijose) bei tolesnę ligonio priežiūrą.

Į RVUL Insulto centrą per metus patenka daugiau nei 1100 pacientų iš viso Vilniaus regiono, atliekama virš 200 intraveninių trombolizių ir apie 130 mechaninių trombektomijų.

Įsibėgėjant vasarai ir kylant vandens telkinių temperatūrai, prasideda maudynių ir šuolių į vandenį sezonas. Deja, kasmet kelioms dešimtims žmonių vasariškos pramogos baigiasi stuburo ir nugaros smegenų traumomis. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Neurochirurgijos skyriaus vedėjas, gydytojas neurochirurgas Vladas Kieda sako, kad tokio pobūdžio traumos yra vienos sunkiausių: „Pažeidus nugaros smegenis, yra nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo vietos esančiais  organais, sutrikdomos visos organizmo funkcijos, tad pasekmės būna labai skaudžios ne tik pacientui, bet ir visai jo šeimai.“

Šuolius į vandenį mėgstantys žmonės dažnai argumentuoja, kad pažįsta vandens telkinį, todėl nerizikuoja susižaloti. Visgi Jūsų ir kitų neurochirurgų patirtis byloja priešingai.

Visiškai teisingai, žmonės dažniausiai sako, kad pažįsta vandens telkinį, kuriame maudosi: upę, ežerą ar tvenkinį. Tačiau po stipraus lietaus ar esant dideliam karščiui vandens telkinyje gali smarkiai pasikeisti vandens kiekis, dugno reljefas, srovė atnešti kokį nors objektą – akmenį ar rąstą, –  į kurį galva gali atsitrenkti žmogus. Todėl pažįstamas vandens telkinys nuo nelaimės tikrai neapsaugo.

Ar pastebite tendencijų, kokios lyties ir amžiaus žmonės dažniau patiria nugaros smegenų traumą nardydami?

Dažniausiai nardo jauni, darbingi, stiprūs, sportiški vyrai. Todėl įvykus kaklo traumai su labai skaudžiomis pasekmėmis – daliniu ar visišku neįgalumu, nukenčia ne tik pats pacientas – tai būna didelė psichologinė trauma ir jo šeimai, artimiesiems bei draugams. Taip pat tai yra netektis valstybei, nes jaunais, darbingo amžiaus žmonėmis reikės rūpintis visą jų gyvenimą.

Papasakokite, kokie stuburo ir nugaros smegenų pažeidimai gresia neriant galva į vandenį ir susidūrus su kliūtimi?

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad stuburo ar nugaros smegenų traumos gali įvykti ne tik neriant į vandenį, bet ir kitų nelaimingų atsitikimų metu, pavyzdžiui, automobilio ar motociklo avarijoje, paslydus ir nugriuvus vonioje, sportuojant, krentant iš aukščio, statybose ir kt. Traumos sunkumas priklauso nuo kinetinės energijos, t. y. greičio ir krypties, kuriais galva susiduria su kliūtimi (galva atlošta ar pritraukta prie krūtinės). Taip pat priklauso ir nuo žmogaus amžiaus, pavyzdžiui, vyresnių žmonių kaulai būna porotiški, sumažėjęs kaulų tankis, todėl jie greičiau lūžta, o traumos pobūdis būna kitoks. Taigi ir nėrimo į vandenį pasekmes nemaža dalimi nulemia minėtos aplinkybės.

Nesėkmingai nėręs žmogus gali patirti izoliuotą stuburo traumą, kai sužalojami raiščiai, raumenys ir kaulai, tačiau nugaros smegenys ir nervai išlieka sveiki. Tokiu atveju žmogų vargina stiprūs sprando skausmai, būna labai skausmingi ir riboti galvos-sprando judesiai, tačiau neįgalumo galima išvengti. Visgi, jei traumos metu yra pažeidžiamos nugaros smegenys arba nugarinių nervų šaknelės, žmogus gali tapti neįgalus. Tokio pobūdžio traumos vadinamos neurokomplikuotomis ir yra vienos sunkiausių apskritai, nes nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo esančiomis organų sistemomis. Žemiau pažeidimo vietos visiškai išnyksta jutimai, judesiai, sutrinka dubens organų funkcija, audinių trofika (audinių „funkcionalumas“ ir mityba).

Žmogaus būklę apsunkina ir tai, kad įvykus nugaros smegenų pažeidimui akimirksniu išsivysto paralyžius ir jis ima skęsti. Jei nelaimės vietoje yra daugiau žmonių, jie skęstantįjį spėja išgelbėti, jei ne – žmogus, deja, nuskęsta. Išgelbėtas žmogus yra gabenamas į ligoninę, kur jis gydomas ne tik dėl nugaros smegenų pažeidimo, bet ir dėl plaučių aspiracinės pneumonijos, kurią sukelia į plaučius patekęs nešvarus telkinio vanduo.

Kodėl patyrus kaklo traumą pasekmės gali būti tokios rimtos?

Stuburo smegenys yra vos 10 mm skersmens, tačiau jų funkcijos apima visą mūsų organizmą. Paprastai kalbant, visų organų veikla iš dalies priklauso nuo nugaros smegenų būklės – vidaus organai, kraujagyslių tonusas, rankų ir kojų judesiai, jutimai, audinių trofika. Nugaros smegenys yra tarsi labai tankus „laidų“ tinklas, kurį pažeidus žmogus savarankiškai nebegali funkcionuoti.

Kokius simptomus gali jausti stuburo traumą patyręs žmogus?

Simptomų gali būti labai įvairių, jie priklauso nuo to, ar yra pakenktas anatominis slankstelių ryšys, ar sužaloti aplink stuburo slankstelius esantys audiniai, ar sutriko atramos ir judėjimo funkcija, ar trauma paveikė nugaros smegenis ar tik šakneles.

Traumos metu pacientas gali pajusti trakštelėjimą sprando srityje, gali patamsėti akyse ar matytis žiežirbos, svaigti galva. Simptomai trunka kelias sekundes ar minutes. Jei pažeidžiamos nugaros smegenys, žmogus gali pajusti į elektros smūgį panašią iškrovą galūnėse arba galvoje, viso kūno nutirpimą arba visai nejaučia kūno, nebegali pajudinti rankų ir kojų.

Lūžus kaklo 1-ajam ir 2-ajam slanksteliams bei nutrūkus raiščiams gali deformuotis stuburas ir pasikeisti jo ašis, galva gali tapti nestabili (pacientas prilaiko galvą rankomis), refleksiškai įsitempti kaklo raumenys, vargina labai stiprūs sprando skausmai. Tačiau noriu pabrėžti, kad po traumos kūne jaučiamas skausmas yra geras ženklas – tai reiškia, kad nugaros smegenys nėra negrįžtamai pažeistos.

Paminėjote aplinkinius žmones ar draugus, kurie, atsitikus nelaimei, imasi gelbėjimo veiksmų. Kaip reikėtų elgtis, kad jų pagalba netaptų „meškos paslauga“ pacientui?

Traumos metu įvyksta pirminis nugaros smegenų pažeidimas. Tačiau egzistuoja ir antriniai stuburo bei nugaros smegenų pažeidimai, atsirandantys žmogų netinkamai transportuojant ar neatsargiai elgiantis iki atvažiuoja GMP automobilis. Deja, antriniai pažeidimai gali būti skaudesni nei pirminiai. Ne kartą pasitaikė atvejų, kai iš vandens ištrauktas žmogus dar jautė ir judino rankas bei kojas, bet transportuojant į ligoninę specialiai nepritaikyta transporto priemone, jutimai ir judesiai išnyko. Tai reiškia, kad iš noro kuo skubiau nugabenti susižalojusį žmogų į ligoninę ir jį netinkamai transportuojant, buvo sukeltas antrinis stuburo slankstelių poslinkis ir įvyko nugaros smegenų pažeidimas.

Todėl jokiu būdu traumą patyrusio žmogaus nereikia savarankiškai vežti į ligoninę. Labai dažnai panikos ištikti aplinkiniai galvoja, kad nukentėjusį žmogų reikia „įsodinti“ į automobilį ir kuo skubiau gabenti į gydymo įstaigą. Iš tiesų, tokiam pacientui pirmiausia reikia užtikrinti gyvybines funkcijas – kvėpavimą, širdies veiklą, įsitikinti ar kvėpavimo takai yra laisvi, jei yra kraujuojanti žaizda – sustabdyti kraujavimą, imobilizuoti kaklą, iškviesti GMP.

Žmogų galima pabandyti paguldyti ant šono pusiau sulenkus vieną koją, kad būtų lengviau kvėpuoti. Dažnai traumą patyrę žmonės būna neblaivūs ir gali vemti, todėl paguldžius ant šono galima išvengti užspringimo. Po galva reikėtų padėti tvirtą pagrindą arba stabiliai laikyti sprando sritį, kad ji kuo mažiau judėtų. Jeigu pacientas nekvėpuoja, be abejo, reikia daryti išorinį širdies masažą bei dirbtinį kvėpavimą.

Jei visgi nutiko blogiausias scenarijus ir į RVUL Neurochirurgijos skyrių atvyksta pacientas, po traumos nejaučiantis galūnių, ar jų funkcijas dar įmanoma bent iš dalies atstatyti?

Tai priklauso, ar nugaros smegenų pažeidimas yra visiškas, ar dalinis, ir nuo to, kaip skubiai suteikiama profesionali pagalba. Laiko veiksnys yra svarbus, todėl RVUL Neurochirurgijos skyriuje tokie pacientai operuojami bet kuriuo paros metu – mes visada esame pasiruošę suteikti aukščiausio lygio pagalbą. Kai kuriems pacientams po operacijos dalis funkcijų atsistato, pavyzdžiui, grįžta jutimai, iš dalies pagerėja rankų, kojų judesiai.

Bet kuriuo atveju, neurokomplikuotas stuburo traumas patyrusių pacientų gydymas yra labai sudėtingas, jiems reikalinga kuo ankstyvesnė reabilitacija. Be to, esant visiškam nugaros smegenų pažeidimui, nepaisant intensyvios priežiūros, dėl kraujotakos, inervacijos ir audinių trofikos sutrikimo formuojasi pragulos. Apskritai, žmogus negali toliau gyventi be nuolatinės priežiūros. Todėl noriu paraginti žmones atsakingai rinktis vasaros pramogas ir saugoti savo sveikatą ir gyvybę.