Naujienos

Skubios pagalbos skyrius – tai vieta, kurioje niekas nenori atsidurti, tačiau vien į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyrių per metus į kreipiasi daugiau nei 100 tūkstančių pacientų. Dalies gyvybei gresia pavojus arba kyla reali grėsmė sveikatai, todėl jiems pagalba suteikiama nedelsiant, kitiems besikreipiantiems gydytojų apžiūros tenka palaukti kiek ilgiau. Apie tai, kaip vyksta darbas Skubios pagalbos skyriuje, kas jame turi pirmenybę ir kokių kuriozų pasitaiko, pasakoja RVUL vyresnysis skubiosios medicinos gydytojas, knygos „Pragaro ambulatorija“ autorius Andrius Černauskas.

Pirmenybė – sunkiausiems

Kalbėdamas apie Skubios pagalbos skyrių gydytojas A. Černauskas pirmiausiai išskiria kelias nedelsiant medicininę pagalbą gaunančių pacientų kategorijas – tai politrauma, insultas, apsinuodijimas ar kitos gyvybei pavojingos medicininės būklės. „Gavę pranešimą apie atvykstantį pacientą ruošiamės – pasikviečiame skirtingų sričių gydytojus, perspėjame kompiuterinės tomografijos kabineto darbuotojus. Ypač kalbant apie insultą, kiekviena minutė yra „auksinė“, todėl stengiamės viską optimizuoti. Prioritetas skiriamas ir intoksikuotiems pacientams. Dažniausiai tai būna suicidinių ketinimų turintys žmonės, išgėrę daug vaistinių preparatų ar kitų gyvybei pavojingų medžiagų.

Prie skubiausių pacientų priskiriami ir tie, kuriems, pavyzdžiui, prasidėjo sepsis ir sutriko net kelių organų sistemų veikla. Taip pat jaučiantys stiprų skausmą krūtinėje, panašų į infarktą, ar stiprų skausmą kitose kūno vietose, taip pat nukraujavę pacientai, pirmą kartą patyrę traukulius, su sutrikusia sąmone. Pandemija išryškino ir su kvėpavimo nepakankamumu susijusias ūmines būkles – jei į Skubios pagalbos skyrių atvežtas žmogus dūsta, jis irgi nedelsiant patenka į mūsų komandos rankas“, – vardija gydytojas.

Paklaustas, ar tai reiškia, kad atvykus į Skubios pagalbos skyrių su galūnės trauma, teks palaukti ilgiau, A. Černauskas ramina, kad jei trauma sunki – atviras lūžis ar stiprus kraujavimas, – tokiam pacientui tikrai nereikės ilgai laukti. Kitais atvejais nustatyti, ar galūnė lūžusi, padės rentgeno tyrimas, tačiau tokia būklė nekelia pavojaus gyvybei, todėl pacientui gali tekti palaukti kiek ilgiau. Gydytojas pabrėžia, kad būtent todėl pacientas gali pasirinkti: važiuoti į Skubios pagalbos skyrių (jei po traumos galūnės funkcija blogėja, skausmas didėja) ar kreiptis į polikliniką pas budintį gydytoją arba pas šeimos gydytoją.

„Aktyvuoti komandą“

Apie atvykstančius politraumą patyrusius pacientus Skubios pagalbos skyriaus personalą greitosios medicinos pagalbos (GMP) dispečeriai informuoja dar pakeliui. Tada skyriuje galima išgirsti kodinę frazę „aktyvuoti komandą“. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas aiškina, kad vos gavus informacijos apie atvežamą sunkios būklės pacientą, pagal matomus ir įtariamus sužalojimus aktyvuojama politraumos komanda. „Standartinę komandą sudaro skubiosios medicinos gydytojas, chirurgas, dvi slaugytojos, radiologijos technologas, laboratorijos darbuotojas, slaugytojo padėjėjas. Jei įtariame, kad bus kitokių sužeidimų, kviečiame ortopedą traumatologą, urologą, ginekologą, neurochirurgą, kraujagyslių chirurgą, kitus specialistus. Gavę tyrimų rezultatus dėliojame operacijos planą – kuri patologija bus operuojama pirmiausiai. Jei, pavyzdžiui, lūžusi galūnė ir yra vidinis kraujavimas pilvo srityje, tuomet pradedame nuo tos patologijos, kuri kelia didžiausią pavojų žmogaus gyvybei – šiuo atveju, vidinio kraujavimo.“

Paklaustas, ar darbas Skubios pagalbos skyriuje primena filmų scenas, kuriose gydytojų komanda bėgte veža pacientą į reanimacinę palatą ar operacinę, A. Černauskas pripažįsta, kad tokių situacijų kasdieniame darbe netrūksta – dažniausiai esant jau minėtoms sunkioms politraumoms. Taip pat, kai į pagrindinę jo darbo vietą – reanimacinę palatą, – vienu metu įvežami keli sunkios būklės pacientai. Tada reikia nedelsiant sudėlioti planą, kokia procedūra kuriam pacientui bus atliekama pirmiau, kokį pacientą galima perduoti kolegoms į operacinę. „Kartais išvažiavus iš palatos su stabilios būklės pacientu, transportavimo metu situacija pablogėja, tada renkamės į kurią pusę bėgti – atgal ar į reanimacijos skyrių. Taip sprendžiamas net ir gyvybės ar mirties klausimas. Būna, kad nespėjame atsikvėpti, o gelbėti reikia jau kitą sunkios būklės pacientą. Laimė, tokios situacijos nebūna labai dažnos“, – pasakoja A. Černauskas.

Kaip įvertinti būklę?

Apie 20 proc. į RVUL Skubios pagalbos skyrių besikreipiančių pacientų būna hospitalizuojami, o 80 proc. po gydytojo apžiūros išleidžiami ambulatoriniam gydymui. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas sako, kad dalis jų atvyksta su minimaliais simptomais ar besiskųsdami lėtinėmis ligomis – jie turėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Kita vertus, medikas pastebi ir priešingą tendenciją – žmonės delsia kreiptis skubios pagalbos bijodami, kad jų priims, todėl atvyksta jau būdami kritinės būklės.

Paklaustas, kaip medicininio išsilavinimo neturinčiam žmogui įvertinti savo būklės rimtumą ir ar apskritai jis tai turėtų daryti, A. Černauskas sako, kad abejojantys dėl būtinybės vykti į Skubios pagalbos skyrių turėtų sau atsakyti į kelis klausimus. „Mes tikrai nesitikime, kad žmonės įvertins savo būklę profesionaliai, kaip tą daro gydytojas. Visgi jie gali palyginti pojūčius su anksčiau patirtomis panašiomis būklėmis. Pavyzdžiui, jei skauda galvą ir skausmas „pažįstamas“, galbūt pritrūko laiku išgertos ar papildomos tabletės. Tačiau jeigu skausmo pobūdis pasikeitė, pavyzdžiui, šį kartą skauda ne kairę galvos pusę, o visą galvą, skausmas „aštrus“, dingsta sąmonė, tuomet tikrai reikėtų kreiptis pagalbos. Gali nuskambėti nejautriai, tačiau jei pacientą ištiko kokia nors medicininė „bėdelė“ ir kyla mintis „tik pasitikrinti“, tai dažniausiai bus atvejis, kai į Skubios pagalbos skyrių kreiptis nereikia.

Jei visgi žmogus atvažiavo į Skubios pagalbos skyrių, laukia ir mato, kad vėliau atvažiavę pacientai pas gydytojus pakliūna anksčiau už jį – reiškia, kad jo būklė nereikalauja skubios pagalbos. Skubios pagalbos skyrius pirmiausiai skirtas tiems žmonėms, kuriems reikia skubios pagalbos. Jie yra mūsų prioritetas, esame pasiruošę jiems padėti, gelbėti jų gyvybes. Visus kitus taip pat priimame ir atidžiai apžiūrime, bet tik tada, kai mūsų pagalbos nelaukia skubūs pacientai. Neretai pasitaiko komentarų, kad net asocialūs ar neblaivūs asmenys pas gydytoją patenka pirmiau. Bet jie patenka pirmiau, nes dažniausiai turi sudėtingesnę patologiją“, – pasakoja gydytojas. Jis pataria važiuojant į Skubios pagalbos skyrių nepamiršti kartu pasiimti asmens tapatybės dokumento, prisiminti vartojamų vaistų pavadinimus ar bent nuo kokių ligų jie vartojami. Taip pat pravartu pasiimti knygą ar žurnalą, mobilųjį telefoną ir pakrovėją – jei tektų ilgiau palaukti.

Skyriaus kuriozai

Gydytojas A. Černauskas pasakoja, kad Skubios pagalbos skyriuje jam tenka susidurti ir su kuriozinėmis situacijomis. Jis prisimena, kad kartą nuodugniai apžiūrėjus pacientą, atlikus visus įmanomus reikalingus tyrimus ir rekomendavus kreiptis į šeimos gydytoją, pacientas nuvažiavo tiesiai į kitos ligoninės Skubios pagalbos skyrių. Į atmintį įstrigo ir kitas pacientas – įėjęs į kabinetą jis atsisėdo, šalia ant stalo pasidėjo spragėsių dėžę ir pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją.

„Dar vienas pacientas atvyko į Skubios pagalbos skyrių dėl skausmo krūtinėje, patekęs pas mane į kabinetą atsisėdo priešais ir rodydamas pirštu į vieną tašką krūtinėje pasakė, kad jam šį tašką skauda 10 metų. Jis nejuokavo – nuoširdžiai norėjo čia ir dabar išsiaiškinti to skausmo priežastį. O štai kolegos pasakojo apie tikrą atvejį, kai iš slaugos ligoninės su gydytojo siuntimu buvo atvežta pacientė dėl alopecijos, t. y., plaukų slinkimo. Kolegos taip ir nesugalvojo, kaip būtų galima skubiai padėti šiai pacientei“, – šypsosi A. Černauskas.

Nepaisant didžiulio krūvio ir kartais pasitaikančių kuriozinių situacijų, skubiosios medicinos gydytojas sako norintis padėkoti pacientams ir jų artimiesiems už kantrybę, kurios kartais prireikia dėl Skubios pagalbos skyriaus darbo ypatumų, o taip pat ir ligoninės komandai: „Labai noriu padėkoti visų RVUL skyrių kolegoms. Tiems, kurie daugybę metų dirba šioje ligoninėje ir nė dienai nepamiršta, kokioje ligoninėje dirba (skubios pagalbos), nepavargsta, nenumoja ranka, neatsisako padėti ir labai profesionaliai sureaguoja į mūsų pagalbos prašymus. Kai guldome dar, ir dar, ir dar vieną pacientą, kai tenka perkelti, pergrupuoti pacientus į kitas palatas, „paskolinti“ lovą kito profilio pacientui, rasti vietos naujiems sunkios būklės pacientams ar atvykti iš namų sudėtingai operacijai.“

Ūmus sveikatos būklės pablogėjimas, traumos ir kiti nelaimingi atsitikimai dažniausiai ištinka staiga ir netikėtai. Net jei Jums iki šiol dar neteko apsilankyti Skubios pagalbos skyriuje, nuo to nėra apsaugotas nė vienas žmogus. Todėl nors ir nuoširdžiai linkime išvengti nelaimių, visiems pravartu iš anksto žinoti, kas laukia atvykus į ligoninės priimamąjį, kaip veikia skubios pagalbos „šviesoforas“ ir kada derėtų kreiptis į budintį gydytoją savo poliklinikoje.

Kaip vyksta darbas Skubios pagalbos skyriuje?

• Skubios pagalbos skyriuje pacientai apžiūrai kviečiami ne pagal kreipimosi laiką, o pagal būklės sunkumą.
• Pagalbos poreikis ir skubumo kategorija nustatoma po pirminio būklės įvertinimo pacientui užsiregistravus (esant 1 kategorijai pagalba pradedama teikti nedelsiant, esant 4 kategorijai – teks palaukti ilgiau).
• Gydytojo apžiūrai kviečiama pagal Jums registratūroje suteiktą numerį eilių valdymo sistemoje (jam užsidegus švieslentėje). Iš I registratūros Jus palydės slaugytojo padėjėja, tuo pačiu pristatydama Jūsų ambulatorinę paciento kortelę (be šios kortelės negalės vykti gydytojo konsultacija).
• Jus apžiūrėjęs ir gavęs pagal poreikį skirtų tyrimų* atsakymus, gydytojas spręs dėl tolesnio gydymo, hospitalizuojant Jus į RVUL ar kitą gydymo įstaigą arba tęsiant gydymą ambulatoriškai, prižiūrint Jūsų šeimos gydytojui (priklausomai nuo sveikatos sutrikimo).

*Kai kurios ligos ar tam tikros klinikinės būklės niekaip neatsispindi tyrimuose, todėl tyrimai visada skiriami tik gydytojo sprendimu, jei jie reikalingi diagnozei nustatyti ar patvirtinti.

Ar reikalingas siuntimas ir ar teks mokėti?

• Kreipiantis dėl būtinosios medicinos pagalbos, gydytojo siuntimas neprivalomas.
• Būtinoji pagalba teikiama nemokamai visiems nuolatiniams šalies gyventojams, neatsižvelgiant į jų draustumą, laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantiems ir teisėtai dirbantiems užsieniečiams, ES/EEB šalių piliečiams, laikinai viešintiems mūsų šalyje, pateikus jų draustumą patvirtinančius dokumentus (galiojančią E kortelę arba E 111, E 106, E 121 pažymą).
• Jei paciento būklė neatitinka būtinosios pagalbos kriterijų ir jis atvyko be siuntimo, sveikatos priežiūros paslaugos yra mokamos. Apie tai Jus informuos po pirminio Jūsų būklės įvertinimo.

Kiek laiko užtruksite?

• Pagalba teikiama nedelsiant sunkiausiems, 1-2 kategorijų pacientams, o 3-4 kategorijų pacientams gydytojo apžiūros reikės palaukti nuo 30 min. iki 1 val. Būtinosios pagalbos kriterijų neatitinkantys pacientai priimami tik baigus teikti pagalbą kitiems pacientams.
• Paciento apžiūros metu gydytojas gali skirti tyrimus, kurių atlikimui gali prireikti iki kelių valandų:
  
  • Kraujo tyrimų atsakymai gaunami per 0,5-2 val. (priklausomai nuo tyrimų pobūdžio ir apimties)
  • Rentgeno nuotraukos padarymas ir aprašymas užtrunka iki 1 val.
  • Kompiuterinės tomografijos tyrimo atlikimui vidutiniškai prireikia apie 1,5 val.

Vidutinis buvimo laikas Skubios pagalbos skyriuje yra 2,5-3,5 val., tačiau apžiūros ir tyrimų atsakymų laukimo trukmę gali koreguoti netikėtai atvežti kritinės būklės pacientai arba didelis pacientų srautas vienu metu.

Kodėl vieni patenka greičiau už kitus?

Kai kurie pacientai Skubios pagalbos skyriuje gali būti priimti anksčiau, net jei jie atvyko po Jūsų. Kaip jau minėta, pagalba pacientams teikiama pagal būklės sunkumą, o ne pagal atvykimo eilę ar laukimo laiką. Suprantame, kad tai gali pailginti Jūsų vizito trukmę, ir dėkojame už kantrybę bei supratingumą. Jei Jūsų būklė laukiant pablogėtų, apie tai praneškite Skubios pagalbos skyriaus personalui.

Ar visada būtina vykti į ligoninę?

• Jei sveikatos būklė yra sunki ir reikalinga būtinoji medicinos pagalba (pvz., patekus į autoįvykį, patyrus insultą ar infarktą, praradus sąmonę, ūmiai apsinuodijus, patyrus traumą, esant tokiai būklei, kuomet pacientas negali pats vykti į skubiosios pagalbos skyrių ar nebėra tam laiko), reikia nedelsiant vykti į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių arba skambinti tel. 112, kad atvyktų greitoji medicinos pagalba.
• Būtinoji medicinos pagalba suteikiama nedelsiant, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku kelia sunkių komplikacijų grėsmę. Visais kitais atvejais pirmiausia turėtumėte kreiptis į savo šeimos gydytoją, o naktimis, savaitgaliais ar švenčių metu – į budintį gydytoją toje įstaigoje, prie kurios esate prisirašę.
• Kiekviena poliklinika ar šeimos medicinos centras privalo užtikrinti prie jų prisirašiusiems pacientams nepertraukiamą (24 val.) šeimos medicinos paslaugų teikimą. Apie tai, kur kreiptis pagalbos įstaigų nedarbo metu, galima pasiteirauti savo šeimos gydytojo ar registratūros darbuotojų, ši informacija privalo būti skelbiama ir gydymo įstaigų interneto svetainėse ar skelbimų lentose.

Grįžimas į namus

Ligoninė pavėžėjimo paslaugų neteikia. Net ir atvykus greitosios pagalbos automobiliu, namo juo parvežami tik turintys specialiųjų poreikių, negalintys judėti pacientai, tačiau ir jų pervežimai į namus yra paskutinio skubumo kvietimai, todėl tikėtina, kad teks laukti išties ilgai. Pacientų grįžimu turėtų pasirūpinti lydintys asmenys arba namiškiai, taip pat galima pasinaudoti taksi, kurį iškviesti padės I registratūros darbuotojai.

Stebėjimo palata

Jei atvykusiam pacientui iš karto neįmanoma diagnozuoti ligos ar tuo metu yra iškilusi reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, reikalingas papildomas ištyrimas bei gydymas, tokiais atvejais skiriama stebėjimo paslauga, trunkanti nuo 4 iki 24 val. Tuo metu pacientui taikomas simptominis gydymas (jei toks reikalingas), stebimos gyvybinės funkcijos, prireikus atliekami papildomi tyrimai. Baigiantis numatytam stebėjimo laikui, vėl vertinama paciento sveikatos būklė ir priimamas sprendimas dėl tolesnio gydymo.

Svarbios detalės laukiant

Valgymas. Skubios pagalbos skyriuje gali tekti atlikti tyrimus, o kai kuriems iš jų reikia tuščio skrandžio, todėl laukiant geriau susilaikyti nuo užkandžiavimo.

Tualetas. Prireikus pasinaudoti tualetu, įspėkite šalia esančius pacientus ar skyriaus personalą, kad jei tuo metu Jūsų ieškos gydytojas, nepagalvotų, jog pasišalinote iš apžiūros.

Vaistai. Vaistai gali sukelti nepageidaujamų šalutinių poveikių ar iškreipti tyrimų rezultatus, todėl apžiūros laukiantiems pacientams paprastai jų neduodama iš karto. Tačiau jei jaučiate stiprų skausmą ar būklei blogėjant, būtinai pasakykite apie tai slaugytojai.

„Bagažas“ kelionei į Skubios pagalbos skyrių

Jei į Skubios pagalbos skyrių vykstate iš namų:

• Pasiimkite asmens dokumentą;
• Turėkite telefoną ir įkroviklį;
• Palikite namie papuošalus ar kitus vertingus daiktus;
• Įsimeskite knygą, žurnalą ar pan., kad neprailgtų laukimas;
• Pravers buteliukas vandens.

Kokybiškas miegas žmogui bene toks pat svarbus kaip oras ar vanduo. Miegant nepakankamai arba nekokybiškai, ilgainiui nukenčia visas organizmas – medžiagų apykaitos, imuninė, endokrininė sistemos. Vienas iš dažnai pasitaikančių sutrikimų yra miego apnėja, ne tik pabloginanti gyvenimo kokybę, bet ir didinanti riziką susirgti kitomis ligomis. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas neurologas dr. Rytis Daukšys, besispecializuojantis miego sutrikimų srityje, sako, kad miego apnėjos atvejų ir šios ligos sukeliamų problemų ateityje tik daugės.

Ar miego sutrikimais žmonės skundžiasi dažnai ir kokių miego sutrikimų gali pasitaikyti?

Tyrimai rodo, kad maždaug 30 proc. Europos gyventojų skundžiasi įvairiais miego sutrikimais. Miego sutrikimai neapsiriboja tik daugeliui žinoma lėtine arba ūmine nemiga. Miego sutrikimams gali būti priskiriami įvairūs kvėpavimo ar judesių sutrikimai, pavyzdžiui, periodiniai kojų judesiai miegant arba neramių kojų sindromas, lėtojo ir greitojo miego parasomnijos, narkolepsija, ankstyvo arba vėlyvo užmigimo sindromas ir daug kitų. Iš viso priskaičiuojama apie 80 miego sutrikimų. Vienas dažniausių – miego apnėja, pasireiškianti 5 proc. normalaus kūno svorio žmonių ir 20 proc. nutukusių žmonių.

Papasakokite, kas yra miego apnėja, kas rizikuoja susirgti šia liga?

Miego apnėja yra sutrikimas, kai žmogui miegant sustoja kvėpavimas. Tokie nekvėpavimo epizodai dali būti įvairios trukmės – kvėpavimas gali sustoti kelioms ar keliolikai sekundžių. Savo praktikoje esu susidūręs su atveju, kai paciento kvėpavimas dėl miego apnėjos sustodavo net 65 sekundėms. Esant lengvai apnėjai, kvėpavimo pauzės gali kartotis kelis kartus per valandą, o sunkiai – net kas dvi minutes. Šios pauzės ištinka miego metu atsipalaidavus raumenims ir užsidarius viršutiniams kvėpavimo takams, o žmogus, negalėdamas įkvėpti oro, atsibunda. Šie prabudimai yra labai trumpi, žmogus jų paprastai net neprisimena, bet būtent jie suardo vientisą miego struktūrą, neleidžia kokybiškai išsimiegoti ir pailsėti.

Miego apnėja serga ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus žmonės, bet pastariesiems ji pasireiškia dažniau. Pastebėta, kad vyrai miego apnėja serga dažniau nei moterys. Labai svarbūs rizikos faktoriai, lemiantys miego apnėją yra viršsvoris, kaklo ir kvėpavimo takų anatomija, raminančiųjų vaistų vartojimas, alkoholio vartojimas ir rūkymas, taip pat Parkinsono liga ir kt. Deja, visuomenei senstant ir gerėjant gyvenimo sąlygoms, dėl kurių žmonės dažniau tunka, miego apnėjos atvejų ir šios ligos sukeliamų problemų ateityje tik daugės.

Kokie požymiai išduoda, kad žmogus gali sirgti miego apnėja?

Pagrindiniai miego apnėją išduodantys požymiai miegant yra knarkimas ir nekvėpavimo epizodai. Ryte nuo miego apnėjos kenčiančiam žmogui gali skaudėti galvą, varginti aukštas kraujo spaudimas, rėmuo. Dieną jis jaučiasi mieguistas ir nuolat pavargęs, gali būti sunku susikaupti, įsiminti ne tik smulkmenas, bet ir svarbius dalykus. Taip pat gali pasireikšti depresijos požymiai, sumažėti lytinis potraukis.

Kokios yra negydomos miego apnėjos pasekmės žmogaus sveikatai ir gyvenimo kokybei?

Kaip žinome, deguonis yra gyvybiškai svarbus mūsų organizmui. Dėl miego apnėjos susilpnėjus arba nutrūkus kvėpavimui vyksta desaturacija, t. y., deguonies įsisotinimas organizme sumažėja bent 3–4 proc., o kai kuriais atvejais apnėjos metu pasitaiko ir iki 60 proc. Smegenims ir širdžiai negaunant reikiamo kiekio deguonies, ilgainiui didėja insulto ir infarkto tikimybė. Negydoma miego apnėja taip pat didina kitų ligų, pavyzdžiui, hipertenzijos, II tipo diabeto, širdies nepakankamumo, depresijos riziką.

Nereikia pamiršti ir žmogaus gyvenimo kokybės, socialinių ryšių. Miego apnėjos sukeltas nuovargis mažina darbingumą ir darbo kokybę, gali prisidėti prie blogėjančių santykių šeimoje ir trūkinėjančių socialinių ryšių, nes žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, jam pasireiškia nuotaikos svyravimai. Deja, didesnis išmiegotų valandų skaičius miego apnėjos atveju nieko nekeičia – net jei žmogus miegos daugiau valandų, vis tiek jaus nuovargį, nes naktį nustojęs kvėpuoti jis prabus, miegas taps fragmentišku ir nekokybišku.

Miego apnėjos pasekmė – padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė?

Tai visame pasaulyje ypač opi miego apnėjos sukeliama problema. Dėl miego apnėjos sukelto mieguistumo, žmonės neretai užmiega vairuodami. Ypač dažnai nuo miego apnėjos kenčia tolimųjų reisų vairuotojai, todėl kai kuriose užsienio šalyse prieš juos įdarbinant atliekami polisomnografijos tyrimai dėl miego apnėjos. Žinoma, padidėja ir kitų nelaimingų atsitikimų tikimybė, pavyzdžiui, darbininkai dėl sulėtėjusios reakcijos ar sumažėjusios dėmesio koncentracijos gali patirti įvairių sužeidimų.

Kokie tyrimai ar metodai taikomi miego apnėjos diagnostikoje?

Miego apnėjos diagnozavimas ir gydymas yra kompleksinis procesas, kuriame glaudžiai bendradarbiauja gydytojai otorinolaringologai, gydytojai neurologai ir gydytojai pulmonologai. Kalbant apibendrintai, įvertinamas paciento kūno masės indeksas, kvėpavimo takų ir gomurio struktūra bei kiti parametrai. Pacientas turi užpildyti Epwortho mieguistumo skalės klausimyną, pagal kurį nustatomas mieguistumo lygis balais. Jei surinktų balų skaičius viršija 10, tai jau yra susirūpinimą keliantis ženklas.

Be to, miego apnėjos diagnozei reikalingas ir polisomnagrafinis tyrimas. Tai yra viso miego ciklo nakties metu įrašas su kvėpavimo registravimu, kuris laikomas „auksiniu standartu“ diagnozuojant miego apnėją ir kitus miego sutrikimus. RVUL jau veikia miego tyrimų kabinetas su universalia naujos kartos polisomnografijos sistema, todėl dabar į mūsų ligoninę besikreipiantiems pacientams galime pasiūlyti pilną miego apnėjos ištyrimą ir gydymą. Be to, polisomnagrafiniai tyrimai atliekami vos keliose gydymo įstaigose Lietuvoje, todėl ši nauja paslauga mūsų ligoninei svarbi teikiant kompleksines paslaugas pacientams.

Kaip vyksta Jūsų minimas polisomnagrafinis tyrimas ir ką iš jo metu surinktų duomenų galima sužinoti apie paciento miegą?

Pacientas į mūsų ligoninę kviečiamas atvykti vakare, nes polisomnografinis miego tyrimas trunka visą naktį. Šiam tyrimui yra skirta palata su specialia įranga, registruojančia biofiziologinius pokyčius miegant. Paprastai tariant, pacientui skirtinguose galvos taškuose ir kūno vietose pritvirtinami davikliai. Polisomnografinio tyrimo metu registruojama elektroencefalograma ir elektrokardiograma, akių, kojų, kvėpavimo judesiai, kraujo įsotinimas deguonimi ir kiti duomenys. Taip pat polisomnografijos tyrimo metu pacientai yra filmuojami tam, kad būtų galima užfiksuoti neįprastus judesius. Gautus duomenis peržiūri, įvertina ir apibendrina gydytojas neurologas.

Kokie galimi miego apnėjos gydymo būdai, ar žmogus gali sau padėti ir savarankiškai?

Surinkus ir įvertinus anksčiau minėtų tyrimų duomenis vertinama, ar pacientui gali padėti chirurginė intervencija – pavyzdžiui, gomurio, liežuvėlio ar nosies pertvaros korekcija. Chirurginė intervencija taikoma esant lengvai arba vidutinio sunkumo miego apnėjai, ją galime atlikti RVUL. Jei miego apnėja yra sunki, reikia taikyti gydymą teigiamo oro slėgio aparatu. Šis aparatas skirtas naudoti namuose: einant miegoti žmogus užsideda kaukę, o aparatas nuolatos tiekia orą pagal individualius parametrus nustatytu slėgiu. Tai padeda išvengti kvėpavimo pauzių, prabudimų ir deguonies desaturacijos.

Kalbant apie profilaktiką, žmonės turėtų rūpintis savo svoriu ir subalansuota mityba, būti fiziškai aktyvūs, vengti alkoholio, nevartoti narkotinių medžiagų ir migdomųjų vaistų, nerūkyti.

„Skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio, laikui bėgant stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pradeda vystytis ir sparčiai progresuoja artrozė“, – pagrindinius klubo sąnario displazijos simptomus vardija Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Petryla. Jis atliko unikalią operaciją, kuriai ruošėsi Estijoje, naudojo specialiai jai pagamintus medicininius įrankius. Operacijos rezultatas – pacientei sugrąžinta gyvenimo kokybė ir bent dešimtmečiu atitolintas klubo sąnario protezavimas.

Kas yra klubo sąnario displazija ir kas gali susirgti šia liga?

Klubo sąnario displazija – tai sutrikęs klubo sąnario gūžduobės ir šlaunikaulio galvutės formavimasis, galintis atsirasti vaisiui vystantis gimdoje ar kūdikystėje. Paprastais žodžiais tariant, klubo sąnario displazija būna tada, kai sutrinka klubo sąnario formavimasis, t. y., gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, o šlaunikaulis išnyra iš jos ir vaikštant sukelia skausmą.

Priežasčių, kodėl kai kuriems žmonėms gali išsivystyti displazija, yra ne viena. Pavyzdžiui, tai gali būti kaulų ir raumenų anomalijos, didelis naujagimio svoris, paveldimumas ir kita. Mergaitėms ši patologija diagnozuojama dažniau nei berniukams dėl gimimo metu padaugėjančių kraujyje cirkuliuojančių hormonų estrogenų ir relaksino. Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje yra klubo sąnario displaziją turinčių žmonių, nėra.

Kada ir kokiais metodais diagnozuojama klubo sąnario displazija?

Pirmiausia, dėl klubo sąnario displazijos yra apžiūrimas kiekvienas naujagimis – per apžiūrą gydytojas įvertina klubų atitraukimą, gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, Barlowo ir Ortolanio testai.  Visus naujagimius, įtariamus turint klubo displazijos klinikinius požymius ir rizikos veiksnius, apžiūri gydytojas ortopedas traumatologas ir su tėvais aptaria įvairias gydymo galimybes. Visgi dalis klubo sąnario displazijų nebūna diagnozuojamos, o pirmieji patologijos simptomai kartais pasireiškia net po kelių dešimtmečių. Pagrindinis jos simptomas – skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio. Laikui bėgant šis skausmas stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pacientams pradeda vystytis ir sparčiai progresuoti artrozė.

Iki šiol nuo klubo sąnario displazijos kenčiantys pacientai turėjo laukti klubo sąnario endoprotezavimo operacijos, tačiau Jūs prieš kelis mėnesius pacientei atlikote unikalią periacetabulinę osteotomiją. Papasakokite, kaip ruošėtės šiai operacijai?

Iki šiol Lietuvoje periacetabulinės osteotomijos suaugusiems atliekamos nebuvo. Šios operacijos technikos mokiausi iš estų chirurgo Andrey Smirnov – jis buvo atvykęs į mūsų ligoninę ir padarė dvi mokomąsias operacijas, vėliau žinių gilinti vykau į Estiją, kurioje per  savaitę vidutiniškai atliekamos trys tokios operacijos. Žinoma, papildomai skaičiau daug mokslinės literatūros ir analizavau operacijų vaizdo įrašus. Taip pat ruošdamiesi išsamiai aptarinėjome ir analizavome operacijos etapus ir eigą su visa operacinės komanda. Be to, didelės pagalbos, palaikymo ir patarimų tiek ruošiantis, tiek operacijos metu sulaukiau iš Traumatologijos skyriaus vedėjo dr. Igorio Šatkausko.

Šiai operacijai ligoninė privalėjo įsigyti specialių medicininių įrankių: operacijos nebūtume padarę be lenktų formų kaltų, kuriais galėjau apgaubti gaktikaulio šaką ir sėdinkaulį. Operacijos metu „judėti“ daugiausiai galėjome pasitelkdami rentgeno vaizdus. Reikėjo ir nemažai fizinės jėgos, todėl apie 3,5 valandos trukusi operacija gerokai išvargino tiek fiziškai, tiek emociškai.

Kuo unikali periacetabulinės osteotomijos operacija?

Kaip minėjau, esant klubo sąnario displazijai, gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, todėl į jos mažesnį plotą besiremdama šlaunikaulio galva pacientui sukelia skausmą. Šios operacijos tikslas – užversti gūžduobę ir pasukti ją tokiu kampu, kad šlaunikaulis turėtų kuo didesnį atraminį plotą, taip sumažinant skausmą, dėl kurio pacientai dažniausiai ir kreipiasi. Antrasis operacijos tikslas yra atitolinti klubo endoprotezavimo operaciją, o žmogus galėtų gyventi su savo sąnariu. Vidutiniškai endoprotezavimą galima nutolinti 10–15 metų.

Periacetabulinės osteotomijos operacija unikali tuo, kad nekeičiamas klubo sąnarys, nereikia implantuoti ilgų plokštelių, jos metu nepažeidžiamas dubens vientisumas, jis ir toliau išlieka stabilus, nors ir pašaliname gaktikaulio šakas, dalį sėdinkaulio ir klubakaulio. Pacientas, praėjus vos kelioms dienoms po operacijos, jau gali priminti operuotą koją.

Kokie šios operacijos rezultatai ir kodėl jais galėjote džiaugtis ne iš karto?

Kalbant apie rezultatus, pacientė po operacijos jautėsi gerai, kitą dieną jau galėjo atsistoti. Jos hospitalizacija truko 3 dienas, tada ji buvo išleista namo. Reabilitacija buvo atlikta praėjus 2 mėnesiams po operacijos. Tačiau galutiniai rezultatai ir sėkmė paaiškėjo ne iš karto – pacientė naudą pajuto praėjus maždaug 6 mėnesiams po operacijos ir po intensyvaus reabilitacinio gydymo.

Ar Jūsų atlikta operacija pacientei ateityje padės išvengti klubo sąnario endoprotezavimo?

Ši pacientė dabar yra maždaug trisdešimties metų amžiaus, jos būklę stebėsime apie 10 metų ir tada spręsime dėl protezavimo – tikrai yra tikimybė, kad pažeisto klubo sąnario endoprotezavimo operacijos po 10 metų dar neprireiks.

Ar yra amžiaus ribos ar kitų aspektų, dėl kurių negalima atlikti periacetabulinės osteotomijos?

Mokslinėje literatūroje rekomenduojama operaciją atlikti pacientams, kurių amžius siekia ne daugiau 48 metų, tačiau jaunesniems pacientams artrozė jau gali būti pažengusi, dažniausiai nebėra sąnario kremzlės, todėl šios operacijos nebeatliekame, nes operacija bus neefektyvi ir skausmas pacientui nesumažės. Taip pat ši operacija neatliekama, jeigu pacientas nesiskundžias klubo skausmu, nors rentgenogramose stebima klubo displazija.

Kodėl Lietuvoje iki šiol tokios operacijos atliekamos nebuvo?

Potencialūs pacientai yra jauni žmonės, todėl gali būti, kad jie tarsi „nurašomi“ laukti vyresnio amžiaus ir protezavimo operacijos. Visgi bendraujant su kolegomis iš kitų ligoninių aiškėja, kad pacientų yra ir juos tikrai būtų galima operuoti. Tačiau, iki šiol nebuvo ortopedų traumatologų, kurie tokias operacijas atliktų. Todėl dėl klubo sąnario displazijos kenčiančius jaunus norėčiau žmones paskatinti kreiptis dėl konsultacijos ir sužinoti, ar jiems gali būti atlikta periacetabulinės osteotomijos operacija, pagerinsianti jų gyvenimo kokybę ir atitolinsianti klubo sąnario keitimo operaciją.

Operacinė – ypatinga vieta, kurioje kiekvieno operacinės komandos nario indėlis ir funkcijos yra svarbūs, o vieno iš narių trūkstant, operacija vykti negali. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje operacinės slaugytojo padėjėja dirbanti Gražina Kurec sako, kad jai, kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

Ne paslaptis, kad dažniausiai į ligoninę atvykę pacientai žino, kad operacijoje dalyvaus chirurgas ir gydytojas anesteziologas, o kas dar sudaro operacinės komandą – lieka „paslaptimi“. Jūs esate operacinės slaugytojo padėjėja – viena iš tų komandos narių, apie kuriuos pacientai paprastai nepagalvoja. Papasakokite apie savo darbą.

Be mūsų, kaip ir be bet kurio kito operacinės komandos nario, operacija paprasčiausiai neįvyktų. Pirmoji mano užduotis – paruošti operacinę darbui ir užtikrinti joje tvarką, švarą ir dezinfekciją. Taip pat, atsižvelgdama į kitų operacinės komandos narių poreikius, jiems padedu pasiruošti operacijai, pavyzdžiui, galiu įjungti ir sureguliuoti operacinėje esančius medicinos prietaisus ir įsitikinti, kad jie veikia. Kartu su operacinės slaugytoja išpakuojame pirštines ir instrumentus. Tai labai svarbus pasiruošimo operacijai etapas, nes atliekame dvigubą instrumentų sterilumo patikrinimą – atidžiai prieš šviesą apžiūrime pakuotes, ar jos nėra pažeistos, ar nėra mikroįtrūkimų ir skylučių. Taip pat kartu su kolegomis padedame chirurgui tinkamai apsirengti operacijai. Apibendrintai – padedu operacinės komandos nariams visapusiškai pasiruošti operacijai.

Ar dirbdama operacinės slaugytojo padėjėja turite artimą kontaktą su pacientu?

Taip, esu vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susitinka operacijai ruošiamas pacientas – dalyvauju perimant ligonį iš jį į Operacinį bloką atvežusių skyriaus slaugytojų, perkeliant ant operacinės vežimo, nugabenant į operacinę, pacientą paguldant į reikiamą poziciją ant operacinio stalo. Tenka su pacientais ir pasišnekėti – dauguma jaučia baimę ir stresą prieš operaciją, tai natūralu, todėl pabandau nuraminti, prablaškyti jų mintis.

Tačiau jūsų darbas pasiruošimu operacijai nesibaigia, jos metu taip pat turite įvairių užduočių.

Visiškai teisingai, vykstant operacijai turiu stebėti aplinką, pavyzdžiui, užtikrinti sterilumą. Jei pritrūksta kokių medicininių instrumentų, einame jų atnešti. Dažnai mus, operacinės slaugytojo padėjėjas, vadina instrumentatorės rankomis ir kojomis – juk pati instrumentatorė dėl griežtų sterilumo reikalavimų negali palikti savo darbo vietos tam, kad atsineštų papildomą instrumentą ar kitą chirurgui reikalingą darbo priemonę. Kartais pasitaiko, kad chirurgas paprašo pareguliuoti kokio nors prietaiso galingumą ar kitą rodiklį. Dirbame su rentgeno aparatu, vadinamuoju C-lanku – privežame prie paciento, pastatome į reikalingą padėtį, įjungiame.

Už ką dar esate atsakinga?

Viena iš užduočių, tenkanti operacinės slaugytojos padėjėjai – surinkti laboratorinius ėminius, tinkamai supakuoti ir saugiai pristatyti į Laboratorinės diagnostikos skyrių. Pavyzdžiui, jei pacientui būna atliekama biopsija. Taip pat turiu užpildyti kai kuriuos su operacijos eiga susijusius dokumentus. Kitaip tariant, kaip ir prieš operaciją, taip ir per ją – jei kolegai reikia pagalbos, aš – jei tik mano žinios ir kompetencija leidžia – stengiuosi visada padėti.

Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į stebėjimo palatą, o jūs liekate operacinėje. Kokie darbai jūsų laukia šiame etape?

Padedu išvežti ligonį, o tada po kiekvienos operacijos turiu išvalyti patalpą, supakuoti ir išgabenti naudotus skalbinius, pavyzdžiui, operacinio lauko ir paciento, instrumentų stalelio apklotus. Taip pat ir medicinines atliekas – tai gali būti vienkartiniai tvarsčiai, švirkštai ir kita. Iš patirties turiu pasakyti ir tai, kad po vienų operacijų tvarkytis būna lengviau, po kitų sunkiau. Jei, pavyzdžiui, operuojamas stuburas – žinau, kad bus sunkiau. Bet būna ir „švarių“ operacijų, kuriose kraujo pasitaiko mažai.

Atrodo, kad jūsų darbas įvairesnis nei galima įsivaizduoti.

Aš operacinės slaugytojo padėjėja dirbu nuo 2003 m. Pabandžiau ir patiko, darbas tikrai įvairus ir skirtingas, nors, kaip ir visur, tikrai būna dienų, kai pavargstu. Be to, tenka dirbti tiek planinėse operacijose, tiek su skubiai į ligoninę atvežtais pacientais, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar. Priklausomai nuo operacijos rūšies, skiriasi ir pasiruošimas. Pasitaiko įvairių situacijų, todėl kartais tenka į operacinę bėgte bėgti. Atvykus skubiam pacientui turime sužinoti, kokia jam operacija paskirta, kurioje operacinėje ir pasirūpinti, kad ji būtų tinkamai paruošta. Tad darbe būna ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų.

Kokių asmeninių savybių privalo turėti operacinės slaugytojo padėjėjo specialybę pasirinkęs žmogus?

Pirmiausia, manau, žmogus privalo būti labai atsakingas. Visgi kalbame apie žmonių sveikatą ir gyvybę, todėl išlygų čia būti paprasčiausiai negali. Kaip ir bet kuriam kitam operacinės komandos nariui, man svarbiausia yra pacientų saugumas ir sveikata.

Taip pat žmogus turėtų norėti mokytis, nes privalome išmanyti ir chirurginių instrumentų rinkinius, ir medicininę techniką, ir higienos bei sterilumo reikalavimus. Taip pat nebijoti klausti, jei kažko nežinai, nes visada atsiras kolegų, kurie atsakys, patars, pagelbės. Beje, šią specialybę galima įgyti profesinio rengimo mokyklose. Anksčiau kursas trukdavo 9 savaites, bet dabar jis išplėstas į 6–9 mėnesius, pusę jo sudaro teorinė dalis, pusę – praktika. Taigi visi norintys gali mokytis, įgyti patirties ir dirbti šį darbą – nuobodu nebus.

Pirmadienį Vilniaus gatves padengęs plikledis rekordiškai išaugino skubios pagalbos apimtis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL). Į Skubios pagalbos skyrių praėjusią parą atvyko 431 pacientas, iš kurių 269 kreipėsi dėl galūnių traumų, o 66 žmonės patyrė galvos ir kaklo traumas. 75-iems lūžo rankos, 49-iems – kojos, daugybė patyrė įvairius patempimus, išnirimus, sumušimus.

Radiologijos skyriuje vakar padaryta daugiau nei pusė tūkstančio rentgeno ir kompiuterinės tomografijos vaizdų. Ortopedijos ir traumatologijos centras yra visiškai užpildytas, operacinėse be perstojo triūsia gydytojai ortopedai traumatologai ir neurochirurgai su savo komandomis, operuodami skubios chirurginės intervencijos reikalaujančias traumas.

Ligoninės darbuotojai sakosi tokių skaičių neregėję jau seniai. Gydytojas ortopedas traumatologas Boleslovas Vaitekonis prisimena, kad panaši meteorologinių sąlygų sukelta situacija buvo susiklosčiusi 2003 m. prieš pat Naujuosius metus, kai anuomet veikusį Traumatologijos punktą užplūdo tiek pacientų, kad juos teko guldyti ant grindų suklotų čiužinių.

RVUL direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė teigia, kad jos praktikoje – tai iki šiol precedento neturėjęs atvejis, tačiau džiaugėsi susitelkusia ir vieninga ligoninės komanda, sugebėjusia profesionaliai susidoroti su susiklosčiusia situacija.

„Jau savaitgalį Skubios pagalbos skyriuje buvo juntamas pacientų srauto augimas, tačiau šis pirmadienis tapo tikrai nemenku iššūkiu visai mūsų ligoninei, – sako doc. dr. J. Kutkauskienė. – Vakar buvo momentų, kuomet vienu metu traumatologo konsultacijos eilėje laukė 120 pacientų. Be atvangos dirbo ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos, turėjusios gipsuoti daugybę lūžusių galūnių. Norėdami efektyviai suvaldyti pacientų srautą ir suteikti būtinąją pagalbą, pasitelkėme ne tik Skubios pagalbos skyriaus, bet ir stacionare dirbusius įvairių specializacijų gydytojus. Milžinišką kiekį radiografijos vaizdų apdoroti teko radiologams, dėl krūvio net gedo rentgeno aparatūra. Dėl didžiulio nukentėjusių žmonių srauto kai kuriems pacientams priėmime teko laukti net iki 8 valandų. Vakarykštė diena buvo visapusiškai sunki visiems – tiek darbuotojams, tiek pacientams, ir esu dėkinga labai intensyviai dirbusiai ligoninės komandai, kuriai teko atlaikyti viso Vilniaus plikledžio aukų srautą.“

„Esame didžiausia skubios pagalbos teikimo įstaiga Vilniaus regione, tačiau ir mūsų pajėgumai nėra beribiai. Apmaudu, kai dėl meteorologinių sąlygų tenka stabdyti planines endoprotezavimo operacijas, nes Ortopedijos ir traumatologijos centras užsipildytas „ekstriniais“ pacientais, jie yra guldomi net ir kituose ligoninės skyriuose“, – sako centro vadovas, profesorius Valentinas Uvarovas. Jis dėkoja ne tik gydytojams, bet ir bendrosios praktikos slaugytojoms bei slaugytojo padėjėjoms, be kurių pasiaukojančio darbo pacientų slauga šioje situacijoje būtų sunkiai įgyvendinamas.

Antroje savaitės pusėje vėl numatomas oro temperatūros pasikeitimas, galintis suformuoti plikledį ant kelio dangos, todėl medikai iš anksto ragina pasisaugoti, o turint galimybę – plikledžio metu likti namuose. Susiklosčius tokiai situacijai keliuose, daugiausia traumų patiriama vykstant į darbą ir iš jo, todėl itin svarbu avėti tinkamą neslystančią avalynę, vengti ledu padengtų kelio atkarpų, judėti lėtai ir atsargiai.

Pastarasis savaitgalis mūsų ligoninės komandai buvo išties intensyvus. Dėl pasikeitusių oro sąlygų susiformavęs plikledis smarkiai išaugino traumas patyrusių pacientų srautus. Per praėjusią parą į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrių kreipėsi 330 pacientų, iš jų 60 teko hospitalizuoti.

Traumatologinio pobūdžio pagalbos prireikė 179 pacientams – tai kol kas šio šaltojo sezono „rekordas“, nes įprastai per parą kreipiasi perpus mažiau traumatologinių pacientų.

Tarp sužalojimų vyrauja tipinės „griuvimo“ traumos: dažniausios patologijos yra riešų, čiurnų lūžiai, taip pat pasitaiko ir sudėtingesnių – blauzdikaulių ir šlaunikaulių – lūžių, atskirą dalį sudaro raiščių patempimai, įvairūs sumušimai, patirti griuvimo metu.

Deja, šiandiena jokio atokvėpio medikams taip pat nežada, nes nuo pat ryto Skubios pagalbos skyriuje pacientų srautas yra didžiulis. Nors čia darbui pasitelktos sustiprintos medikų pajėgos, tikėtina, kad nemažai daliai pacientų teks ilgiau užtrukti laukiant konsultacijos ir tyrimų. Dėl didelio vadinamųjų „ekstrinių“ pacientų antplūdžio, šią savaitę RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre taip pat bus ribojamos planinės operacijos, prioritetą teikiant pacientams, kuriems reikalinga neatidėliotina pagalba čia ir dabar.

Esant tokiems permainingiems orams, gydytojai ortopedai traumatologai visus žmones ragina atkreipti dėmesį į meteorologines sąlygas, įvertinti su tuo susijusias grėsmes ir gerai pagalvoti, ar tikrai būtina kažkur eiti. Jei visgi kelionės slidžia danga išvengti nepavyks, reikėtų avėti tinkamą avalynę – patogius batus neslystančiu padu ir su aulu, kuris padeda stabilizuoti čiurną. Eiti reikia lėtai ir šiek tiek sulenkus kelius, nelaikyti rankų kišenėse, žiūrėti po kojomis. Ypač saugotis reikėtų lipant laiptais, nes kritimai nuo jų baigiasi sunkiomis traumomis, kurių pasekmės gali būti pačios liūdniausios.

„Nors Parkinsono liga neišgydoma, bet laiku kreipęsi pagalbos į medikus, pacientai gali prailginti kokybiško gyvenimo tarpsnį, gauti kompleksinę pagalbą ir išmokti gyventi su šia liga“, – sako gydytojas neurologas Donatas Zailskas, 2019 m. tapęs pirmuoju gydytoju Lietuvoje, išlaikiusiu Europos neurologų tarybos egzaminą ir įgijusiu Europos neurologų tarybos nario vardą (angl. Fellow of European Board of Neurology, FEBN). Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbantis gydytojas pabrėžia, kad drebančios rankos dar nereiškia Parkinsono ligos ir ragina atkreipti dėmesį į kitus simptomus.

Specializuojatės judėjimo ir judesių sutrikimų srityje, todėl sutinkate nemažai pacientų, kuriems diagnozuojama Parkinsono liga. Ar šią diagnozę pacientai priima kaip nuosprendį, kokia būna jų reakcija?

Kaip ir susidūrus su bet kuria kita liga, kiekvieno žmogaus reakcija sužinojus Parkinsono ligos diagnozę skiriasi. Manau, tai priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, nuo paciento supratimo apie Parkinsono ligą, jo lūkesčių dėl ateities, esamo gyvenimo būdo ar net ankstesnių patirčių lankantis pas sveikatos priežiūros specialistus. Vieniems ši žinia tikrai netikėta ir nemaloni, kiti į konsultaciją ateina Parkinsono ligą jau įtardami. RVUL yra tretinio lygio ligoninė, todėl konsultacijos atvykstantys pacientai neretai prieš tai jau būna pabendravę su medikais ir „prisijaukinę“ Parkinsono ligos diagnozės galimybę. Bet kuriuo atveju, stengiuosi pacientams kuo išsamiau papasakoti apie ligą: kaip ji gydoma, kaip progresuoja ir ko galima tikėtis ateityje. Visgi, kaip ir su daugeliu patirčių gyvenime, tik pagyvenęs su Parkinsono liga, žmogus iš tikrųjų supranta, ką tai reiškia ir kokie iššūkiai jo laukia.

Parkinsono liga dažniausiai siejama su vyresnio amžiaus žmonėmis. Ar tikrai ja gali susirgti tik ši visuomenės grupė?

Nors žinių apie Parkinsono ligą kasmet daugėja, jos priežastys didžiąja dalimi yra nežinomos, todėl daugumos žmonių (apie 95 proc. sergančiųjų) Parkinsono liga priskiriama idiopatinei, t. y., atsirandančiai savaime arba be aiškios priežasties. Tarp visų vyresnių nei 65 m. žmonių, savaimine Parkinsono liga serga apie 1 proc., o didėjant amžiui, daugėja ir sergančiųjų. Tad šiuo požiūriu – taip, Parkinsono liga daugiausiai yra vyresnių žmonių liga, o amžius – vienas pagrindinių žinomų idiopatinės Parkinsono ligos rizikos veiksnių.

Visgi, tai nereiškia, kad tik vyresni žmonės gali ja susirgti – Parkinsono liga gali pasireikšti net vaikystėje. Tokiais atvejais, ankstyvas ligos pradžios amžius yra lemtas genetinių ligų. Bet noriu pabrėžti, kad tarp jaunų žmonių Parkinsono liga reta: mažiau nei 5 proc. visų sergančiųjų ji prasideda iki 50 metų amžiaus.

Dar vienas su Parkinsono liga siejamas stereotipas – drebančios rankos. Ar drebančios rankos būtinai reiškia Parkinsono ligą ir kokiais kitais simptomais ši liga gali pranešti apie save?

Tai labai svarbus klausimas: rankų drebėjimą lengva pastebėti, todėl būtent šis simptomas asocijuojasi su Parkinsono liga ir žmones dažnai „nuveja“ pas gydytojus. Tačiau rankų drebėjimų būna įvairių, ir ne visi jie būdingi Parkinsono ligai.

Siekdami diagnozuoti Parkinsono ligą, pirmiausia ieškome vadinamojo ramybės tremoro – drebėjimo, atsirandančio tada, kai raumenys yra visiškai atsipalaidavę, žmogus tuo metu jais „nesinaudoja“. Ligai progresuojant, drebėjimas gali tapti įvairesnis ir pasireikšti veiksmo metu, pavyzdžiui, laikant rankas tam tikroje padėtyje ar jomis atliekant judesius. Jei žmogus skundžiasi, kad naudojantis stalo įrankiais jam dreba rankos, iš karto pradedu įtarti, kad tai greičiausiai ne ramybės tremoras, ir vien dėl to per daug išsigąsti galimos Parkinsono ligos diagnozės nereikėtų.

Vienas motorinis simptomas dar nereiškia Parkinsono ligos, todėl ieškome kitų ir žiūrime, ar jų užtenka žmogaus būklę priskirti tam tikrų simptomų deriniui – parkinsoniniam sindromui. Jei taip, jis vertinamas žmogaus ligos eigos, kitų sveikatos būklių ar atliktų tyrimų kontekste ir tik tada, remiantis diagnostikos kriterijais, nustatoma Parkinsono ligos diagnozė.

Kiti paminėtini motoriniai simptomai yra: vis didesnis judėjimo ir judesių lėtėjimas, judesių sukaustymas ir, kai kuriais atvejais, pusiausvyros sutrikimai bei kritimai. Taip pat gali keistis žmogaus balsas, smulkėti rašysena, sunkėti smulkių judesių motorika (pavyzdžiui, sagų užsisagstymas), lėtėti eisena ar trumpėti žingsniai. Žingsniuojant kuri nors ranka gali mosuoti mažiau, pats žmogus gali tapti lėtesnis, jo laikysena – kumpti. Visus šiuos požymius gali pastebėti pats žmogus ar jo aplinkos žmonės.

Motoriniai Parkinsono ligos simptomai žmones atveda į konsultaciją su gydytoju. Ar ligos pradžia siejama būtent su jais?

Motorinių simptomų atsiradimo pradžia paprastai laikoma Parkinsono ligos klinikinio pasireiškimo pradžia. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad Parkinsono ligos žmogaus kūne iki tol nebuvo: prieš jiems atsirandant būna premotorinis Parkinsono ligos laikotarpis, galintis trukti net ir daugiau nei 20 metų. Visus tuos metus žmogus gali gyventi su kitokiais, nemotoriniais simptomais, nė neįtardamas, kas jo laukia ateityje. Nemotorinių simptomų būna labai įvairių: nuotaikos pokyčių, virškinamojo trakto, miego sutrikimų ar uoslės pasikeitimų, kurie žmogų lydi tiek ankstyvose, tiek vėlyvose ligos stadijose. Neretai jie sukelia daugiau problemų nei motoriniai simptomai, todėl nemotorinių simptomų gydymas yra itin svarbi Parkinsono ligos kontrolės dalis.

Panašu, kad „išgliaudyti“ diagnozę – tiek Parkinsono, tiek kitų neurologinių ligų – yra tikras iššūkis. Kaip gydytojams neurologams pavyksta su juo susidoroti?

Kaip matyti iš Parkinsono ligos diagnozės pavyzdžio, procesas tikrai nėra paprastas, tačiau neretai neurologai ligas gali įtarti vien žmogui įėjus į kabinetą. Žinoma, tam reikia daug teorinių žinių ir praktinės patirties – dažnai susidurti su įvairaus pobūdžio sveikatos sutrikimais.

Ištirti nervų sistemą gali prilygti iššūkiui – juk ją sunku pamatyti, pasiekti ar paimti medžiagų ištyrimui. Pavyzdžiui, biopsiją galime atlikti tik kraštutiniais atvejais. Dėl to neurologijoje yra daugiau nežinomųjų nei kitose medicinos srityse. Turime ypatingai daug dėmesio skirti paciento anamnezei, skundams: pavyzdžiui, ką ir kaip pasakoja pacientas, kokius specifinius žodžius vartoja apibūdindamas nusiskundimą, juos „išversti“ į medicininę kalbą ir priskirti vienai ar kitai ligai. Kitas žingsnis – paciento apžiūra ir neurologinis ištyrimas, kai „dekonstruojame“ žmogaus nervų sistemos funkcijas ir mėginame įvertinti, ar pažeidimas yra, ar jis vienas, kuri nervų sistemos vieta pažeista. Kartais būklės stebėjimas gali tęstis ne vienerius metus, kol galiausiai atsiranda simptomas ar požymis, padedantis užčiuopti ligą.

Visa tai primena nuolatinį užuominų ieškojimą, savotišką detektyvą. Tai, manau, neurologiją paverčia labai humaniška specialybe. Neretai jaučiu, kad žmonės yra dėkingi vien už išklausymą ar kruopščią apžiūrą. Tereikia kantrybės ir laiko, kurio, deja, dažnai trūksta.

Grįžkime prie Parkinsono ligos. Jei motoriniai simptomai atsiranda tik ligai pažengus, gal galite patikslinti, kada žmogui jau reikėtų sunerimti ir kreiptis į neurologą?

Sunerimti reikia pirmiausiai tiek, kiek simptomai trukdo žmogaus gyvenimo kokybei. Šiuo metu nėra gydymo metodo, kuris sulėtintų Parkinsono ligos progresavimą, galima taikyti tik simptomus slopinantį gydymą. Todėl sakyti, kad žmogus atvyko „per vėlai“ būtų netikslu. Žinoma, nesikreipęs laiku, jis galbūt prarado kokybišką gyvenimo tarpsnį, kurį galėjo turėti tinkamai suvaldžius esamus ligos simptomus. Be to, gali pasitaikyti ir antrinių komplikacijų, pavyzdžiui, traumų dėl kritimų ar sąnarių kontraktūrų (judesių amplitudės sumažėjimo).

Manau, kreiptis neurologo konsultacijos tikslingiausia atsiradus anksčiau minėtiems motoriniams simptomams. Konsultavimasis ankstesnėse ligos stadijose tvirto atsakymo dėl Parkinsono ligos diagnozės nepateiks, nes šiuo metu ji nustatoma remiantis tik motoriniais simptomais. Kai žinoma diagnozė, tada galima aiškiau planuoti simptominį gydymą ir paciento ateitį.

Ko žmogus gali tikėtis, kreipęsis profesionalios specializuotos pagalbos?

Lietuva savo gyventojams gali pasiūlyti beveik visus pasaulyje taikomus medikamentinius ir nemedikamentinius Parkinsono ligos gydymo metodus. Todėl idealiu atveju pacientas gali tikėtis laiko, dėmesio ir kvalifikuotos kompleksinės priežiūros, atsižvelgiant tiek į nemotorinius, tiek į motorinius simptomus. Tokių pacientų priežiūrą turėtų užtikrinti daugiaprofilinė gydytojų komanda.

Kuo labiau liga progresuoja, tuo sudėtingesnis gydymas tampa: daugiau vaistų, jų tarpusavio sąveikos ir nepageidaujamų reakcijų, mažėjantis vaistų efektyvumas, gretutinių ligų įtaka ir t. t. Kartais gali prireikti net galvos smegenų chirurginio gydymo, kuris jau atliekamas ir Vilniuje, ir Kaune. Parkinsono ligos gydymo procesą suvaldyti sunku – tam reikia žinių, laiko, įvairaus profilio, aukštos kvalifikacijos personalo, kurį rasite RVUL ir kitose didžiosiose šalies ligoninėse.

Parkinsono ligos prevencijos būdų kol kas nėra, liga – neišgydoma. Galbūt visgi turite kokių nors patarimų ar pastebėjimų pacientams?

Ypatingai svarbu stebėti save ir savo artimuosius, atkreipti dėmesį į judėjimo ir judesių pokyčius, kalbėtis tarpusavyje, pasvarstyti, ar nevertėtų pasitikrinti bent pas šeimos gydytoją. Reikia tikrai nedaug, o ankstesnis patekimas pas gydytojus reiškia ankstesnį gydymą ir geresnę gyvenimo kokybę, galimybę pasiruošti ateičiai. Komanda, prižiūrinti Parkinsono liga sergantį žmogų, pirmiausiai prasideda nuo mylinčios, dėmesingos šeimos.

„Tenka apgailestauti, kad dėl diabetinės pėdos sindromo kenčiantys pacientai dažnai į medikus kreipiasi per vėlai, kuomet belieka vienintelė išeitis – galūnių amputacija“, – sako kraujagyslių chirurgė Urtė Builytė. Oksfordo universiteto Johno Radcliffe‘o klinikose patirties įgijusi ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) dirbanti gydytoja ragina atidžiai stebėti kojų būklę, o vos pasirodžius pirmiesiems simptomams kreiptis į medikus, kurie suteiks kompleksinį gydymą ir padės išvengti komplikacijų.

Kreipiasi per vėlai

Diabetinės pėdos sindromas yra viena iš komplikacijų, galinčių užklupti cukriniu diabetu sergančius žmones ir, įprastai, pasireiškianti opomis pėdose bei jų infekcija. Opos atsiranda, nes sergant cukriniu diabetu pažeidžiami smulkūs nervai, nyksta smulkūs pėdų raumenys, keičiasi pėdų anatomija, todėl atsiranda taškų, patiriančių didesnį spaudimą ir sąlytį su avalyne. Tokiose vietose atsiranda žaizdos, kurių pacientai iš karto nepajunta dėl pažeistų juntamųjų nervų. Vienas į kitą besitrinantys kojų pirštai ir neteisinga pėdų bei nagų priežiūra, kai kirpdamas nagus žmogus gali pažeisti audinius, padidina infekcijos riziką. Sergant cukriniu diabetu pažeidžiamos arterijos, o tai daro įtaką infekcijos plitimą. Šios žaizdos sunkiai gyja, jas lengviau nei įprastai apima infekcija.

„Diabetinė pėda yra sudėtinga liga, pažeidžianti tiek stambias, tiek smulkias kojų kraujagysles, pacientams susiformuoja sunkiai gyjančios žaizdos. Mokslininkai skaičiuoja, kad kas trečiam ar ketvirtam diabetu sergančiam žmogui bent kartą per gyvenimą galūnėje atsiranda opa. Deja, tai yra lėtinė liga, tad net ir pavykus žaizdas išgydyti kartą, jos linkusios atsinaujinti. Be to, pastebima tendencija, kad pacientai į medikus kreipiasi jau būdami sunkios arba kritinės būklės, kai gydyti per vėlu belieka vienintelė išeitis – galūnių amputacija“, – paaiškina kraujagyslių chirurgė U. Builytė.

Tenka keisti gyvenimo būdą

Gydytoja sako, kad didesnė tikimybė išsivystyti diabetiniam kraujagyslių pažeidimui yra vyresnio amžiaus, rūkantiems, viršsvorio turintiems ir prastai glikemiją valdantiems žmonėms. Ji pastebi, kad vyrams liga prasideda anksčiau nei moterims, tačiau moterys sergamumu vyrus pasiveja po menopauzės.

Kraujagyslių chirurgė U. Builytė pabrėžia, kad sergantiems cukriniu diabetu ypatingai svarbi profilaktika, susidedanti iš kelių elementų: „Pėdų apžiūra pas specialistą turi būti atliekama ne rečiau kaip kartą per metus. Labai svarbu reguliariai patiems apžiūrėti pėdas iš visų pusių ir įsitikinti, kad nėra net mažiausių žaizdelių, smulkių įtrūkimų. Tą patogu padaryti pritaisius nedidelį kosmetinį veidrodėlį ant ilgesnio kotelio. Reguliari apžiūra yra labai svarbi, nes, kaip minėjau, diabetikai dėl nervų pažeidimo dažnai nejaučia, kad atsirado žaizdelė. Aptikus pėdos pažeidimą būtina pasikonsultuoti su gydytoju. Šeimos gydytojai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į atsiradusias žaizdeles ar sunkiau gyjančias žaizdas ir išrašyti siuntimą kraujagyslių chirurgo konsultacijai.“

Gydytoja pastebi, kad cukriniu diabetu sergantys pacientai dažnai nesilaiko jiems paskirtos dietos, nors mityba kontroliuojant cukrinį diabetą ir jo komplikacijas yra labai svarbi. Būtinas ir fizinis aktyvumas, padedantis išvengti nutukimo bei palaikyti fizinę formą. Reikia pasirūpinti asmenine higiena – ypač stambesnis žmogus turi apžiūrėti odos raukšles, kad jose neatsirastų iššutusių vietų. Kojos turi būti švarios, oda sudrėkinta tam skirtais kremais, nes diabetikams dėl autonominės reguliacijos sutrikimų oda sausėja labiau. Tai lemia mikroįtrūkimų atsiradimą, o šie, savo ruožtu, rimtesnius pažeidimus. Jei pėda deformuota, pirštai „lipa“ vieni ant kitų, reikia naudoti pirštų skirtukus. Taip pat būtina kruopščiai kontroliuoti visas gretutines ligas.

„Noriu dar kartą pabrėžti, kad kuo daugiau cukriniu diabetu sergantys žmonės rūpinsis savimi prevenciškai, tuo mažesnė infekcijos, kraujagyslių komplikacijų ir amputacijos tikimybė. O laiku diagnozavus ligą ir atstačius galūnių kraujotaką galima išvengti gangrenos ir audinių ar net visos galūnės netekimo“, – sako kraujagyslių chirurgė U. Builytė.

Gydymas – ilgas ir sudėtingas

Diabetinės pėdos sindromo gydymas yra komplikuotas ir multidisciplininis. Jis apima medicininį pedikiūrą, ortopedinę avalynę ir įtvarus, optimalią glikemijos kontrolę, atsiradus opoms – gydymą antibiotikais, debridementą (negyvų audinių pašalinimą), minimaliai invazyvias ir atviras chirurgines kraujotakos atstatymo operacijas, specializuotą žaizdų priežiūrą.

„Kompleksiniam ir efektyviam diabetinės pėdos gydymui reikalinga didelė komanda, todėl jis galimas ne visose ligoninėse. RVUL kartu su mumis, kraujagyslių chirurgais, dirba kitų sričių gydytojai, pavyzdžiui, intervenciniai radiologai, atliekantys minimaliai invazines kraujotakos atstatymo procedūras. Terminių traumų skyriaus specialistai gali pasiūlyti modernių priemonių ir metodų lėtinėms žaizdoms gydyti. Konsultuojantis su klinikiniais farmakologais skiriama antibiotikų terapija. Ortopedai traumatologai ir plastikos chirurgai dirba su didesniais minkštųjų audinių defektais ar kaulų pažeidimais. Taigi, siūlydami visapusį aukščiausios kokybės gydymą naujausiais metodais, galime pagerinti cukriniu diabetu sergančių pacientų gyvenimo kokybę“, – teigia kraujagyslių chirurgė U. Builytė.

Anot gydytojos, diabetinės pėdos gydymas yra ilgas ir kantrybės reikalaujantis procesas, kuriam labai svarbus paciento įsitraukimas: „Deja, dažnai pacientai nori greito ir pastangų nereikalaujančio rezultato. Tačiau greitis čia neįmanomas, o gerą rezultatą lemia ir tai, ar pacientas laiku kreipėsi į gydytoją bei kiek pats įsitraukė į gydymo procesą. Pastebiu, kad Lietuvoje pacientai dažnai savo gydymo procese nedalyvauja arba dalyvauja labai pasyviai. Bet mes nesame visagaliai – jei žmogus pats nesistengs, nepakeis savo įpročių, gyvenimo būdo, gero rezultato greičiausiai nebus.“

Stažuodamasi Oksfordo universiteto Johno Radcliffe‘o klinikose gydytoja U. Builytė perėmė geriausias diabetinės pėdos gydymo praktikas, kurias siekia pritaikyti ir RVUL: „Kiekvieną savaitę Johno Radcliffe‘o klinikose vykdavo multidisciplininis pasitarimas, kurio metu įvairių sričių gydytojai apžiūrėdavo pacientus su komplikuotomis diabetinėmis pėdomis ir priimdavo bendrą sprendimą dėl efektyviausio gydymo. Džiaugiuosi, kad Jungtinėje Karalystėje sukurta efektyvi gydymo sistema ir geroji praktika jau pradedama taikyti ir RVUL.“

„Vykdomi ligoninės renovacijos darbai mums yra itin svarbūs tiek dėl pacientų gerovės, tiek dėl darbuotojų psichoemocinės būsenos, kuriai neišvengiamai didelę įtaką daro darbo sąlygos ir fizinė aplinka“, – per renovuotų patalpų atidarymą sakė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė. Kartu su ligoninės kolektyvu ji džiaugėsi ne tik modernia aplinka, bet ir naujausia medicinine technika bei ypatingomis specializuotomis palatomis.

Pokyčiai pacientams ir kolektyvui

30-ies metų veiklos jubiliejų prieš mėnesį paminėjusi RVUL šią savaitę po remonto atvėrė nuo pat įstaigos atidarymo nerenovuotas A korpuso 5–9 aukštų kairiosios pusės patalpas. 1991 m. pastačius ligoninės A korpusą, per visą jo gyvavimo laikotarpį buvo atnaujintos tik jo 4-ajame aukšte esančios patalpos, kuriose įsikūręs Toksikologijos centras.

Praėjusį rudenį pradėtos renovacijos metu sutvarkytas daugiau nei 3,5 tūkstančio kvadratinių metrų plotas – pacientams skirtos palatos, tvarstomieji, personalo darbo patalpos, procedūriniai kabinetai. Buvo atlikti bendrastatybiniai darbai: patalpų dalinis perplanavimas, vidaus apdailos darbai bei inžinerinių tinklų (pertvarų, karšto vandens, nuotekų, šildymo vamzdynų, elektros instaliacijos, šilumos punkto, priešgaisrinės sistemos) rekonstrukcijos. Įgyvendintų darbų vertė siekia 3,5 milijono eurų, kurie buvo skirti iš Valstybės investicijų programos lėšų.

„Džiugu, kad nepaisant šio viso pasaulio šalių sveikatos sistemoms sudėtingo laikotarpio, po kelių dešimtmečių valdžios institucijų dėmesio sulaukė ir einamieji mūsų įstaigos poreikiai. Vykdomi ligoninės renovacijos darbai mums yra itin svarbūs tiek dėl pacientų gerovės, tiek dėl darbuotojų psichoemocinės būsenos, kuriai neišvengiamai didelę įtaką daro darbo sąlygos ir fizinė aplinka. Šiandien visi labai džiaugiamės sėkmingai užbaigtu pirmuoju etapu, vildamiesi ir toliau išlikti valstybės dėmesio lauke kaip didžiausia suaugusiųjų skubiosios chirurginės pagalbos teikėja Vilniaus regione bei sėkmingai tęsti atsinaujinimo darbus“, – per atidarymą sakė įstaigos direktorė doc. dr. Jelena Kutkauskienė.

Tęstinį ligoninės infrastruktūros atnaujinimo projektą planuojama vykdyti 3 etapais, sutvarkant ne tik patį seniausią gydomąjį korpusą, bet ir pagrindinį operacinį bloką bei Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus patalpas. Bendra renovacijai reikalingų investicijų suma turėtų siekti apie 11 milijonų eurų.

Specializuotos palatos ir naujos paslaugos

Ligoninės patalpos buvo įrengtos atsižvelgiant į personalo ir pacientų poreikius bei pritaikytos neįgaliesiems. Kiekvienoje palatoje įdiegta nauja moderni medicinos personalo iškvietimo sistema, kuria gali pasinaudoti pacientai. Taip pat palatose įvesta medicininei įrangai skirta internetinė prieiga efektyvesniam pacientų monitoravimui. Medicinos personalui paruošti kompiuterizuoti darbo kabinetai ir patogūs poilsio kambariai.

Insulto centro vadovas doc. dr. Aleksandras Vilionskis džiaugėsi, kad renovuojant ligoninės patalpas buvo sukurtos kelių tipų specializuotos palatos, kokių iki šiol ligoninėje nebuvo. Ūminį insultą patyrusiems pacientams skirtos dvi pilnai įrengtos intensyvaus stebėjimo palatos, visiškai atitinkančios tarptautinius insultų centrams keliamus reikalavimus. Jose veikia moderni diagnostikos ir monitoravimo įranga, duomenis perduodanti į centrinę stotį ir gydytojų kabinetą. Tai leidžia užtikrinti geresnę ligonių diagnostiką, gydymą ir priežiūrą, greitą reakciją į pasikeitusią pacientų būklę.

„Renovuotose RVUL patalpose netrukus duris atvers ir miego sutrikimų diagnostikos palata su naujos kartos polisomnografijos sistema bei ilgalaikių elektroencefalografijos tyrimų palata. Tokie tyrimai iki šiol ligoninėje atliekami nebuvo, o Lietuvos mastu yra vos kelios juos siūlančios gydymo įstaigos“, – papildė II Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vedėja dr. Inga Slautaitė ir išreiškė viltį, kad  ligoninės atnaujinimo darbai bus tęsiami ir ateityje.

Patalpas įvertino svečiai

Renovuotų ligoninės patalpų atidaryme dalyvavo LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai, Vilniaus universiteto, LR Seimo, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM atstovai, pirmasis ligoninės vadovas Leonardas Streikus. Svečiai apžiūrėjo atnaujintus skyrius ir kitas patalpas, o ligoninę bei jos kolektyvą palaimino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas ir Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis.

RVUL komandai VU Medicinos fakulteto dekanas prof. Algirdas Utkus sakė: „Vilniaus universiteto vardu sveikinu ligoninės kolektyvą su 30-ies metų jubiliejumi ir įspūdinga renovacija. Šia proga noriu palinkėti, kad jūsų ligoninė asocijuotųsi ne tik su nelaime, bet ir viltimi. Linkiu, kad jūs būtumėte viltis visiems mūsų pacientams.“

Renginyje dalyvavusi LR Seimo narė Jurgita Sejonienė savo ir visų Sveikatos reikalų komiteto narių vardu pasveikino RVUL kolektyvą: „Džiaugiuosi, kad jau tris dešimtmečius RVUL vienija puikius gydytojus ir kvalifikuotus specialistus, kurie kruopščiu ir atsakingu darbu siekia saugoti ir puoselėti žmonių sveikatą. Labai malonu, jog besikeičiančios gydytojų kartos padėjo ligoninei išaugti į modernią aukščiausio lygio medicinines paslaugas teikiančią ir patikimą gydymo įstaigą. Nuoširdžiai dėkoju už nuveiktus darbus ir profesionalumą bei kompetenciją. Linkiu jums energijos ir sėkmės tolesnėje veikloje bei išlaikyti Lietuvoje išties unikalios sveikatos priežiūros įstaigos vardą.“

Atnaujintos ne tik patalpos, bet ir įranga

Nors pastarieji dveji metai dėl epidemiologinės situacijos buvo sunkūs, kova su COVID-19 pandemija nesustabdė kitų įstaigoje suplanuotų darbų. Ligoninės kolektyvas džiaugėsi po ilgos pertraukos reikšmingai atnaujintu medicininės įrangos arsenalu, leidžiančiu efektyviau išnaudoti gydytojų profesinį potencialą, o pacientams pasiūlyti pažangesnes diagnostikos ir gydymo galimybes, paslaugas teikti saugiau, tiksliau ir greičiau.

Nuo 2021-ųjų pavasario ligoninėje veikia ypač modernus magnetinio rezonanso tomografas (MRT). „MRT yra vienas iš naujausių, pažangiausių ir saugiausių tyrimo metodų šiuolaikinėje medicinoje, juo atliekami tyrimai neturi kenksmingo poveikio žmogaus organizmui. Mūsų įsigytas aparatas suteikia galimybę atlikti MRT tyrimus greičiau tiek 2D, tiek 3D formatu, pasižymi didesne skiriamąja geba, užtikrinančia puikią vaizdo kokybę. Šios savybės palengvina mūsų ligoninės gydytojų radiologų darbą, tyrimams suteikia papildomos kokybės, o pacientams – greitesnę ir mažiau streso keliančią patirtį“, – pabrėžė Radiologijos skyriaus vedėja Raminta Šydeikienė.

Į ateitį RVUL direktorė taip pat žvelgia optimistiškai: „Net sudėtingomis sąlygomis mums pavyko padaryti reikšmingą pažangą, todėl tikiu, kad atlaikysime pandemijos išbandymus, toliau tvirtai žengsime pasirinkta teigiamų pokyčių kryptimi ir peržengę jubiliejinių veiklos metų slenkstį pasieksime dar daugiau užsibrėžtų tikslų. Neabejoju, kad įdėtos pastangos atsipirks su kaupu – įgyvendinti projektai leis reikšmingai pagerinti įstaigos infrastruktūrą, ligoninės personalui suteiks šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią darbo aplinką bei priemones, o teigiamus pokyčių rezultatus pajus ne tik darbuotojai, bet ir pacientai.“