Blog

Šiandien mūsų ligoninės 1 aukšto ilgasis koridorius suskambo paukščių balsais. Čia atidaryta RVUL gydytojos anesteziologės-reanimatologės Irenos Ševcovos fotografijų paroda „Daina paukščiams“ – jau ketvirtoji šios gydytojos autorinių darbų ekspozicija, šįkart – lydima ir ypatingos gamtos garsų dermės.

„Daina paukščiams“ – tai bandymas pasidalinti meile gamtai, paukščiams, metų laikams ir daugiamečio fotografijos pomėgio rezultatas. Mūsų gyvenimas – ne tik unikali galimybė klausytis paukščių balsų, stebėti jų įvairovę, bet ir įsipareigojimas padėti išgyventi žiemą, atsargiai elgtis gamtoje ir saugoti jų buveines, – parodos idėją atskleidžia gyd. I. Ševcova. – Linkiu visiems sveikatos, pozityvių emocijų klausant nuostabios D. Pulausko muzikos, stebint paukščius su profesionalais – www.ornitostogos.lt –, dalyvaujant gamtos apsaugos veikloje.“

Parodoje skambanti muzika yra žinomo lietuvių džiazo pianisto, klavišininko, kompozitoriaus Dainiaus Pulausko kūrinys, išleistas solo albumu „Dainuojantys paukščiai“ (2012). Į džiazą įpintos natūralios, gamtoje užrašytos įvairių paukščių giesmės D. Pulausko kompozicijose išsilieja į netikėtų ir negirdėtų akustinių garsų harmoniją, kuriai apibūdinti tinka viskas, po ko pajunti lengvumą sieloje ir kūne: gydanti muzika, meditacija, išsivalymas, atsipalaidavimas ir pan. Nuoširdžiai dėkojame D. Pulauskui už geranorišką leidimą „įbalsinti“ parodoje eksponuojamas fotografijas savo sukurta muzika.

Kviečiame apsilankyti parodoje ir pasimėgauti orniterapijos seansu – ši patirtis gali būti labai meditatyvi. Tikimės, kad „Daina paukščiams“ mūsų ligoninės darbuotojams, pacientams ir lankytojams suteiks galimybę atsipalaiduoti, atrasti vidinę ramybę ir prisiminti mus supančios gamtos grožį bei įvairovę.

Daugiau gyd. I. Ševcovos darbų galite pamatyti:
• https://sevcova.photo/
• https://www.instagram.com/sevcova.photo/

„Kiekvienai endoprotezavimo operacijai ruošiamės iš anksto, apgalvojame jos strategiją, dirbame su keliomis kompiuterinėmis programomis. Kartais juokaujame, kad visus savo pacientus iš vakaro išoperuojame kompiuteryje“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos skyriaus vedėjas dr. Tomas Sveikata. Jis pasakoja, kad nors endoprotezavimo operacijos yra ilgos ir fiziškai sunkios, ši sritis jam suteikia daug džiaugsmo – čia daug galimybių nuolat mokytis ir mokyti, o operacijos rezultatai matomi jau kitą dieną.

Gydytoju ortopedu traumatologu dirbate daugiau nei 20 metų, kelio sąnario endoprotezavimo tema parašėte daktaro disertaciją. Kodėl pasirinkote būtent endoprotezavimo kryptį, nors ortopedijos ir traumatologijos sritis yra labai plati?

Taip jau susiklostė, kad rezidentūros metu, teko daug laiko praleisti operacinėje, asistuoti vyresniems kolegoms endoprotezuojant klubo ir kelio sąnarius. Ta sritis tapo artima, todėl nei trupučio nesigailiu dėl savo pasirinkimo. Nors operacijos kartais būna ilgos ir fiziškai sunkios, rezultatą matome jau sekančią dieną. O sugijus pooperacinei žaizdai bei praėjus reabilitacijos programą, pacientas grįžta į visavertį gyvenimą. Gera matyti laimingą pacientą ir žinoti, kad  ir aš prie to prisidėjau.

Kiek pacientų gali sugrįžti į visavertį gyvenimą po sąnario endoprotezavimo operacijos?

Net 95 proc. endoprotezavimo operacijų rezultatų būna puikūs. Tai nereiškia, kad likę 5 proc. yra blogi – rezultatas gali būti geras ar patenkinamas. Visgi, tai yra chirurgija, kiekvienas atvejis yra unikalus ir komplikacijų ne visada pavyksta išvengti – nedidelis jų procentas visada buvo ir visada bus. Apie tai kalbame su pacientu ir jų artimaisiais konsultacijų metu. Kiekvieną kartą pabrėžiu, kad jie turi pasitikėti gydytoju ir galvoti apie 95 proc. sėkmės.

Neveltui sakoma, kad klubo sąnario chirurgija yra antra sėkmingiausia 20 a. chirurgija po kataraktos chirurgijos – tai chirurgija, kurioje galima gauti ženklų efektą per trumpą laiką. Anglakalbėje literatūroje  naudojamas terminas „forgotten joint“ (liet. pamirštas sąnarys), kuris reiškia, kad pacientai net užmiršta, jog jų sąnarys pakeistas endoprotezu.

Kokiems pacientams sąnario endoprotezavimas yra tinkamiausias gydymo būdas?

Endoprotezavimas yra labai geras gydymo metodas jau vėlyvose osteoartrito stadijose, kai neefektyvūs kiti  gydymo būdai. O pradėti gydyti visada reikia nuo pačių paprasčiausių metodų, kurie turi mažiausią šalutinį poveikį pacientui. Atsiradus pirmiesiems osteoartrozės simptomams, pacientas turėtų kreiptis į šeimos gydytoją, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją, kineziterapeutą. Endoprotezavimo operacija yra pats paskutinis etapas.

Mes esame paskutiniai eilėje, todėl norėtųsi, kad į konsultacijas patektų tiksliniai pacientai, kuriems reikia mūsų pagalbos. Tačiau dažnai girdime pacientų nusivylimą, kad jiems sunku užsiregistruoti konsultacijai dėl endoprotezavimo, kai tuo tarpu konsultuojame pacientus, kuriems diagnozuotos pradinės osteoartrozės stadijos. Dažnai apsiribojame rekomendacinio tipo patarimais, kaip subalansuoti mitybą, fizinį aktyvumą ar nukreipiame pacientus kolegų reabilitologų, neurologų, dietologų konsultacijoms.

Sakote, kad kiekvieno paciento atvejis yra unikalus. Ar būna tokių pacientų, kuriems visgi patariate nesioperuoti?

Net ir esant ženkliems sąnarių pakitimams, ne visada problemą sprendžiame chirurginiu būdu. Pacientas nėra automobilis, kuriam galima užsakyti detalę pagal amžių ir modelį ir žinoti, kad ji tikrai tiks ir tai bus problemos sprendimas. Kiekvienas pacientas yra unikalus. Mūsų pacientų amžiaus vidurkis yra apie 70 metų, be to, dauguma jų turi ir gretutinių susirgimų, kurie gali turėti neigiamos įtakos pooperaciniam rezultatui.

Įsivaizduokite pacientą, kuriam „neveikia“ abu keliai ir abu klubai, skauda nugarą, jis serga cukriniu diabetu, sutrikęs širdies ritmas, jam svaigsta galva, dėl ko dažnai griuvinėja – vieno iš sąnarių endoprotezavimas ženklaus jo savijautos pagerėjimo neduos, o galimų komplikacijų rizika milžiniška. Tokiu atveju po operacijos turėsime „gražius“ rentgeno vaizdus ir vis tiek nelaimingą pacientą, kuris bus priverstas toliau ieškoti pagalbos. Visada reikia kompleksiško požiūrio.

Dažnai pacientai sako – „padarykite taip, kaip padarėte kaimynei ar giminaičiui“. Tačiau viskas ne taip paprasta – nėra vienodų situacijų, vienodų pacientų ir vienodų problemos sprendimo būdų.

Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, kai ir ligas galima „diagnozuoti“ internete, ir pasikalbėti su dirbtiniu intelektu apie gydymą. Jums, kaip chirurgui, informacijos internete paskaitę pacientai palengvina ar apsunkina darbą?

Mano atsakymas – ir taip, ir ne. Gerai, kad pacientai rūpinasi savo sveikata, domisi problemos sprendimo galimybėmis. Tai yra natūralu. Tačiau medicinoje, kaip ir visose kitose srityse, pirminę nuomonę suformuoti yra lengviau, negu ją vėliau pakeisti. Jeigu pacientas atvyksta ir sako, kad jam reikia atlikti tokią operaciją, naudoti tokį implantą, nes kažkas jam patarė, pakeisti jo nuomonę būna nelengva, kartais tenka įdėti nemažai pastangų.

Tačiau būna ir priešingai, kai pacientas pirmą kartą išgirsta diagnozę ir sužino, kad jam rekomenduojama sąnario endoprotezavimo operacija. Natūralu, kad tokia žinia jį gąsdina, kelia nerimą. Visada pacientams stengiuosi paaiškinti apie galimus problemos sprendimo būdus, endoprotezavimo pliusus ir minusus.

Ar sąnario endoprotezavimo operaciją galite pavadinti bendradarbiavimu tarp paciento ir chirurgo? Kokie etapai laukia paciento?

Pirmasis ir vienas svarbiausių žingsnių pacientui – susirasti gydytoją, kuriuo jis pasitiki. Pasitikėjimas ženkliai prisideda prie gydymo sėkmės. Tokiu būdu, galima sakyti, gydytojas lyg ir pasiima pacientą į savo globą.

Paprastai pacientas ligoninėje praleidžia tris paras. Anksti ryte atvyksta į ligoninę, tą pačią dieną atliekama endoprotezavimo operacija. Kitą dieną pradedamas reabilitacinis etapas. Mūsų patirtis rodo, kad trečią pooperacinę parą yra saugu išleisti pacientus į namus ambulatoriniam gydymui ar tęsti reabilitacinį gydymą reabilitacijos skyriuje.

Tarpusavio pasitikėjimas – būtinas?

Tikrai susiduriame su situacijomis, kai pacientas nevisai pasitiki gydytojo rekomendacijomis, nori išgirsti antrą ar trečią nuomonę. Tačiau sprendimą reikia vis tiek priimti pačiam pacientui. Dažniausiai jie renkasi tą nuomonę, kuri labiau patinka. O medicinoje tikrai galima išgirsti labai daug skirtingų nuomonių, gydytojai gali pasiūlyti skirtingų problemos sprendimo būdų.

Štai viena neseniai mano operuota pacientė, išgirdusi mano ir kito chirurgo nuomonę, pasirinko mažesnės apimties operaciją kitoje ligoninėje. Tai natūralu, mažiau rizikos, mažiau laiko ligoninėje. Tačiau atitinkamai ir rezultatas buvo ženkliai mažesnis ir neatitiko jos lūkesčių. Ji grįžo pas mane ir paprašė problemą spręsti iš naujo. Todėl, kaip ir jau minėjau – būtinas pasitikėjimas chirurgu ir aiški komunikacija – išsamiai aptartas gydymo planas, paciento lūkesčiai ir tikėtini rezultatai. Pacientas ir chirurgas turi suprasti, kad jų tikslas yra bendras ir jie yra vienoje komandoje.

Kaip chirurgas ruošiasi sąnario endoprotezavimo operacijai? Ar turite atlikti namų darbus, o gal viskas taip įprasta ir pažįstama, kad papildomo pasiruošimo nereikia?

Kiekvienai endoprotezavimo operacijai ruošiamės iš anksto, apgalvojame jos strategiją, dirbame su keliomis kompiuterinėmis programomis, pasitelkdami rentgenografinius vaizdus galime modeliuoti operaciją, pamatuoti endoprotezų tinkamumą, dydžius. Kartais juokaujame, kad visus savo pacientus iš vakaro išoperuojame kompiuteryje, o kitą dieną tą pačią operaciją atkartojame jau pacientui.

Beje, džiaugiuosi RVUL turimomis ištyrimo galimybėmis. Galime atlikti kokybiškas įvairių projekcijų rentgenogramas, atlikti KT, MRT tyrimus. Manau, kad mažiau nei  30 proc. Vakarų Europos klinikų turi tokias plačias galimybes.

Prakalbote apie tobulėjimą. Ar endoprotezavimo srityje vyksta daug pokyčių, ar tenka nuolat mokytis?

Chirurgija yra kintanti sritis ir tai mane žavi. Chirurgija keičiasi, tobulėja implantai, techninės priemonės, todėl ir mūsų galimybės plečiasi. Gerėja implantų prieinamumas, o kartu – vyksta progresas, mokymai, kurie yra ir papildoma galimybė chirurgams bendrauti tiek su industrijos atstovais, tiek su gydytojais iš kitų pasaulio šalių ir mokytis vieniems iš kitų.

Ar chirurgijoje, o gal apskritai medicinoje yra laisvės „kūrybai“, interpretacijoms?

Medicina – ne matematika. Medicina įdomi tuo, kad joje nėra vienos absoliučios tiesos – yra ir aiškios taisyklės bei algoritmai, tačiau yra vietos ir filosofijai. Šie du elementai eina šalia. Daugeliu atvejų medicinoje galima pasirinkti kelis skirtingus kelius tam, kad būtų pasiektas rezultatas.

Ar Lietuvoje žengiame koja kojon su vakarų valstybėse vykstančiais pokyčiais endoprotezavimo chirurgijoje?

Manau, kad daugelyje sričių mes jau žengiam koja kojon su Vakarų Europos ir JAV kolegomis. O jeigu kažkur vejamės, tai gali būti naudinga mums ir mūsų pacientams. Man patiko vieno gydytojo iš Welso mintis. Anot jo, tai, kad mes šiek tiek atsiliekame, yra gerai mums patiems, nes nedarome klaidų su naujais implantais ir naujomis technologijomis, kurias padaro pirmieji jas bandantys chirurgai. Tai reiškia, kad mokomės iš geriausių praktikų ir galime savo pacientams pasiūlyti modernius ir jau išbandytus, patikimus gydymo būdus, kurie lemia puikius rezultatus.

„Ši liga savaime neišnyksta, todėl „gyventi su išvarža“ ir laukti likimo malonės ar bausmės nematau prasmės“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I chirurgijos skyriaus vedėjas, abdominalinės chirurgijos gydytojas Gintaras Varanauskas. Jis perspėja, kad uždelsus gali įvykti rimtų komplikacijų, o prireikus skubios operacijos net ir kelios valandos gali būti lemiamos. Gydytojas ragina rinktis planinę pilvo sienos išvaržos operaciją, kuri lemia geresnius operacijos rezultatus bei greitesnį atsistatymą po jos.

Papasakokite, kas yra pilvo sienos išvarža? Ar tai dažna liga?

Pilvo sienos išvarža – tai pilvo ertmę iš vidaus dengiančios plėvės ir pilvo ertmėje esančių organų išsiveržimas pro pilvo sienoje esančius ar susidariusius raumenų ir aponeurozės tarpus. Išvaržos gali būti įvairių lokalizacijų – kirkšnies, šlaunies, bambos, vidurinės pilvo linijos.

Pilvo sienos išvaržos yra gan dažna liga, įvairių literatūros šaltinių duomenimis, dažnis gali svyruoti iki 25 proc. Klinikinėje praktikoje su jomis susiduriame dažnai, per metus atliekame virš 350 pilvo sienos išvaržos operacijų. Išvaržos gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, o ypač asmenims, turintiems rizikos veiksnių, tokių kaip nutukimas, lėtinis kosulys, kitų šeimos narių turėtos išvaržos (paveldimumas).

Kodėl atsiranda pilvo sienos išvarža, kokie yra šią ligą išprovokuojantys veiksniai?

Pirminė išvaržos priežastis – plonas raumeninis sluoksnis pilvo sienoje, tose vietose, per kurias eina kraujagyslės, nervai. Esant vidiniam spaudimui pilvo ertmės organai per silpniausią pilvo sienos vietą išsiveržia į poodį. Tai gali sąlygoti įvairūs veiksniai: buvusios pilvo operacijos, sunkių neproporcingų svorių kilnojimas, staigūs judesiai, kosulys, apsunkintas šlapinimasis ar tuštinimasis ir kt. Vienos išvaržos atsiranda staiga, kitos formuojasi ilgesnį laiką.

Esant nekomplikuotai išvaržos formai, ji dažniausiai matoma tik kosėjant ar įtempiant pilvo presą.  Paspaudus pirštais ji grįžta į vidų. Taip tęsiantis ilgą laiką pilvaplėvė yra traumuojama, atsiradus uždegimui, išvarža priauga prie pilvo sienos ir gali nebegrįžti į pilvo ertmę.

Kokie simptomai būdingi pilvo sienos išvaržai?

Atsiradus pilvo sienos išvaržai žmogus gali apčiuopti guzą, jausti skausmą, spaudimo pojūtį, diskomfortą vaikščiojant, matyti neestetišką vaizdą ir kt.

Ar visais atvejais išvaržą reikia operuoti – galbūt nesant ryškių simptomų galima gyventi su išvarža?

Nekomplikuota pilvo sienos išvarža dažniausiai nesukelia didelių problemų, neskaitant „negražaus“ pilvo ar maudimo, todėl pacientas turi pasirinkimą – atlikti operaciją ar toliau gyventi su išvarža. Visgi pasirinkimas dingsta, kai išvarža komplikuojasi – tokiu atveju jos ertmėje užstringa žarnos ar kiti pilvo ertmės organai, prasideda uždegimas, gali išsivystyti žarnų nepraeinamumas, gangrena. Tokia situacija tampa pavojinga, žmogui reikalinga skubi pagalba – operacija, kurios neatlikus laiku liga gali baigtis paciento mirtimi. Komplikacijos atveju kelios valandos yra lemiamos sėkmingai operacijos baigčiai ir pasveikimui.

Kalbėdamas su pacientais visada pabrėžiu, kad žmogus pats gali pasirinkti, kada atlikti operaciją, bet labai svarbu žinoti, kad planinė pilvo sienos išvaržos operacija yra paprastesnė, nekalbant apie patogų operacijos laiko planavimą, geresnį fizinį ir emocinį pasiruošimą bei nusiteikimą. Tai lemia ir geresnius operacijos rezultatus ir atsistatymą po jos.

Taigi, į klausimą, ar reikia ir kada reikia operuoti pilvo sienos išvaržą, mano atsakymas būna paprastas – ši liga savaime neišnyksta, todėl gyventi su ja ir laukti likimo malonės ar bausmės nematau prasmės.

Kaip atliekama pilvo sienos išvaržos operacija, ar tai – sudėtinga procedūra?

RVUL Chirurgijos skyriuose atliekamos tiek planinės operacijos, kai pacientai pirmiausiai konsultuojami Konsultacijų skyriuje ir suderinamas operacijos laikas, tiek ir skubios operacijos, kai pacientai atvyksta per Skubios pagalbos skyrių ir reikia gydyti komplikuotas ligos formas.

Pilvo sienos išvarža gydoma chirurginiu atviru arba laparoskopiniu būdu. Planinės išvaržos operacijos mūsų ligoninėje dažniausiai atliekamos laparoskopiškai, t. y. minimaliai invaziniu būdu, naudojant specialias priemones per kelių mm dydžio pjūvelius. Operacijos metu pilvo siena sutvirtinama specialiu tinkleliu.

Po tokios operacijos pacientai atsigauna žymiai greičiau – iš ligoninės juos išrašome tą pačią ar kitą dieną, į įprastą gyvenimo ritmą žmogus gali grįžti po 3–4 savaičių. Specialių dietų po operacijos laikytis nereikia, pakanka tik vengti fizinio krūvio pilvo sienai.

Esant tam tikroms situacijoms atliekamos ir atviros pilvo sienos išvaržų operacijos, kurių metu pilvo siena taip pat sutvirtinama specialiu tinkleliu.

Kai išvarža yra komplikuota ir operuojama skubos tvarka, neretai tenka kartu šalinti ir dalį žarnų, dėl esančio uždegimo sienos sutvirtinimui ne visada galima naudoti tinklelį, dėl ko padidėja rizika pakartotinei operacijai ateityje.

Ar egzistuoja pilvo sienos išvaržos profilaktika – ką reikėtų daryti norint sumažinti išvaržos riziką ar jos visiškai išvengti?

Galima stiprinti pilvo preso raumenis, vengti sunkių daiktų kilnojimo arba tai daryti saugiai, pasitelkiant pagalbines priemones. Taip pat svarbu vengti viršsvorio ir gydyti lėtinį kosulį. Po didelių pilvo sienos operacijų rekomenduojama nešioti apsauginį pilvo diržą. Šios priemonės sumažins išvaržų atsiradimo tikimybę. Bet, kaip jau minėjau, jei visgi įtariate pilvo sienos išvaržą – nedelskite ir kreipkitės į gydymo įstaigą.

Netikėtai ir trumpam apsvaigusi galva, ilgesni svaigimo epizodai, lydimi pykinimo ar net vėmimo – vis dažniau pasitaikanti problema, dėl kurios kenčia įvairaus amžiaus žmonės. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbančios gydytojos otorinolaringologės Jevgenija Buinickaja ir Silvija Jočinskaitė-Butkienė pataria į šį negalavimą nenumoti ranka ir kreiptis į specialistą, nes galvos svaigimas gali būti ne tik savarankiška liga, bet ir kitų ligų ar būklių simptomas.

Galvos svaigimas – dažnas reiškinys

Didelės apimties tyrimuose, atliktuose įvairiose šalyse nustatyta, kad galvos svaigulys vargina 15–20 proc. suaugusiųjų. Šis negalavimas kenkia kasdienio žmogaus gyvenimo kokybei bei darbingumui, apsunkina net ir paprasčiausias užduotis, blogina žmogaus nuotaiką, norą ir galimybes socializuotis. RVUL dirbanti gydytoja otorinolaringologė S. Jočinskaitė-Butkienė sako, kad dažniausia svaigimas lydi vyresnio amžiaus ligonius, vartojančius daug vaistų, moteris, sergančias migrena, depresija, nerimu. Be to, galvos svaigimas gali būti ne tik savarankiška liga, bet ir kitų ligų ar būklių simptomas.

Gydytoja pasakoja, kad galvos svaigimą galima suskirstyti pagal epizodų trukmę, kurią lemia skirtingos priežastys. Pavyzdžiui, trumpas, pasikartojantis galvos svaigimas, trunkantis kelias sekundes ar minutę, svaigimas keičiant galvos padėtį gali būti sukeltas otolitų (otolitai – kristalai, esantys žmogaus pusiausvyros organuose) judėjimo vidinėje ausyje.

„Vidutinės trukmės galvos svaigimą, trunkantį nuo kelių minučių iki kelių valandų labai dažnai sukelia vestibulinė migrena ar psichogeninės priežastys. Jei galvos svaigimas trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių, labiausia tikėtina, kad jį sukėlė vestibulinis neuronitas, rečiau – kamieno ar smegenėlių insultas, išsėtinė sklerozė. Galiausiai, nuolatinis galvos svaigimas gali būti psichogeninės kilmės, sukeltas vaistų ar abipusės vestibulopatijos“, – vardina S. Jočinskaitė-Butkienė.

Šiuolaikiniai tyrimai

Šiuolaikinė medicina dažniausiai pajėgi nustatyti svaigimo priežastį ir padėti ligoniui grįžti į įprastą gyvenimą. RVUL Konsultacijų skyriuje neseniai pradėtas naudoti modernus, efektyvus ir neskausmingas tyrimo metodas – vaizdinis impulsogalvos pasukimo testas (vHIT), kurį atlieka gydytojos otorinolaringologės J. Buinickaja ir S. Butkienė.

„Šis tyrimas yra paremtas vestibuliniu akių refleksu (VOR) ir suteikia informacijos apie kiekvieno vidinės ausies pusratinio kanalo funkciją – tai padeda nustatyti vieno ar kelių kanalų pažeidimą. VOR yra refleksiniai akių judesiai, kurie stabilizuoja vaizdus akies tinklainėje galvos judesių metu, nukreipiant akis į priešingą pusę, nei juda galva taip yra išlaikomas vaizdas regėjimo lauko centre. Jei VOR yra pažeidžiamas, atsiranda sakadiniai akių judesiai, kurie paprasta akimi gali būti nematomi. Specialia programa visi duomenys apdorojami ir pateikiami grafiniai vaizdai“, – paaiškina J. Buinickaja.

Antrasis tyrimas – videonistagmografija, kurią atliekant akis apšviečiama infraraudonaisiais spinduliais, tačiau šviesos pojūčio tiriamasis nejaučia. Spinduliais apšviesta akis filmuojama, o vaizdas perduodamas į tyrėjo monitorių. Videonistagmografinis tyrimas yra patikimas, objektyvus, padedantis kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti vestibulinę funkciją. Šio tyrimo tikslas – įvertinti, ar svaigimo, pusiausvyros sutrikimo priežastis yra labirintų pažeidimas; nustatyti, kurioje pusėje yra pažeidimas ir įvertinti jį kiekybiškai; nustatyti kuo tikslesnę diagnozę naudojantis gautais duomenimis ir vertinant juos kartu su klinikiniais požymiais.

Abi gydytojos pabrėžia, kad svaigimu besiskundžiančio paciento diagnozės nustatymas remiasi ne tik vestibulinės sistemos tyrimo vineonistagmografijos duomenimis, bet ir detalia anamneze, simptomatika bei kitų tyrimų duomenimis (neurologo konsultacija, klausos ištyrimu, klausos ir regos sukeltų potencialų tyrimais, esant reikalui ir kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimais).

Gydymas ir profilaktika

Gydytojos otorinolaringologės J. Buinickaja ir S. Jočinskaitė-Butkienė pasakoja, kad  gydytojui nustačius periferinės kilmės galvos svaigimą, šalia medikamentinio gydymo daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama vestibulinės funkcijos reabilitacijai fiziniais pratimais: „Pacientas turi kuo anksčiau pradėti taikyti reabilitacijos pratimus, kurių tikslas – nuolat stimuliuoti centrinės nervų sistemos sritis, atsakingas už pagrindines vestibulines funkcijas: erdvinę orientaciją, stabilizaciją, akių judesius. Vaistus, slopinančius vestibulinę funkciją, rekomenduojama vartoti tik esant ypač ryškiems simptomams, tokiems kaip vėmimas ar pykinimas, ir ne ilgiau kaip pirmąsias  tris-keturias dienas nuo simptomų pradžios. Taip pat būtina kuo anksčiau pradėti gydymą vaistais, skatinančiais vestibulinės funkcijos normalizavimosi procesus.“

Su galvos svaigimu susiduriantiems ar jo išvengti norintiems žmonėms gydytojos otorinolaringologės pataria pirmiausiai pasirūpinti gera bendra organizmo sveikata – daugiau judėti ir atlikti gydytojo rekomenduotus vestibulinius pratimus, padedančius normalizuoti pusiausvyrą. Taip pat gali būti naudinga ir bedruskė dieta, nes druska provokuoja skysčių kaupimąsi vidinėje ausyje, o tai pablogina pusiausvyros suvokimą.

„Sudėtingesniais atvejais, kai žmogus neišlaiko pusiausvyros, jis turėtų vaikščioti su vaikštyne arba lazdele. Taip pat yra atvejų, kad kai kuriems žmonėms pusiausvyros suvokimas pablogėja tamsoje – tokiu atveju šviesos jungiklius būtina įrengti patogioje vietoje, kad naktį eidamas į tualetą ar virtuvę jis neužsigautų. Taip pat patariama stengtis lėtai keisti kūno poziciją iš gulimos padėties, kad neištiktų ortrostatinis svaigimas“, – pataria J. Buinickaja ir S. Jočinskaitė-Butkienė ir priduria, kad svaigstant galvai pirmiausiai reikėtų kreiptis į specialistą.

Šiais laikais medicinos pažanga yra kaip niekad sparti, tačiau išsaugoti žmogaus gyvybę  įmanoma ne visais atvejais. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Julita Meškauskienė sako, kad dirbant Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, tiek jai, tiek kitiems gydytojams, neretai tenka susidurti su pacientų mirtimi. „Susitaikymas su netektimi yra psichologiškai sunkus tiek paciento artimiesiems, tiek jį gydžiusiam gydytojui. Sudėtingas ir momentas, kai reikia artimiesiems paaiškinti, kas yra smegenų mirtis, papasakoti apie organų donorystę“, – sako gydytoja.

Deja, ne visuomet medicina pajėgi išsaugoti žmogaus gyvybę – ištikus smegenų mirčiai, net jei pacientas kvėpuoja padedamas dirbtinio kvėpavimo aparato – tenka konstatuoti mirtį. Papasakokite, kas yra smegenų mirtis?

Prieš pradedant kalbėti apie paciento mirtį, noriu pabrėžti, kad mirštantį žmogų visuomet gaiviname ir taikome visas įmanomas priemones – krūtinės ląstos kompresijas, defibriliaciją, plaučių ventiliaciją, dirbtinę kraujotaką, vaistus ir kt. Deja, net ir moderniausios medicinos priemonės ne visada gali išgelbėti žmogų.

Viena iš mirties priežasčių yra būtent smegenų mirtis – tai yra negrįžtama visų galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors žmogaus organai ir jų sistemos dar veikia. Tai atsitinka dėl negrįžtamo smegenų kamieno pažeidimo, esančio apatinėje galvos smegenų dalyje ir atsakingo už svarbiausias organizmo gyvybines funkcijas: kvėpavimą, širdies darbą, kraujospūdį, rijimą. Įvykus smegenų kamieno negrįžtamiems pakitimams nutrūksta ir pagrindinės žmogaus funkcijos – kvėpavimas ir kraujotaka: ligonis negali kvėpuoti be dirbtinio kvėpavimo aparato pagalbos, užtikrinti organų kraujotakos be nuolatinio vaistų skyrimo.

Ar galite paminėti priežastis, dėl kurių ištinka smegenų mirtis?

Smegenų mirtis ištinka dėl įvykusio labai sunkaus galvos smegenų pažeidimo. Dažniausios priežastys yra galvos smegenų trauma, smegenų kraujotakos sutrikimas (išeminis ar hemoraginis insultai), galvos smegenų augliai, smegenų kraujagyslių aneurizmų plyšimai ar buvęs užsitęsęs sunkus deguonies trūkumas smegenyse. Šios priežastys sukelia smegenų išbrinkimą, smegenų kraujotakos sutrikimus. Be to, galvos smegenys yra apsuptos kaukolės kaulų, todėl sutinusios smegenys neturi vietos plėstis, smegenų struktūros bei kraujagyslės susispaudžia – tuomet sutrinka kraujotaka, negrįžtamai pažeidžiamos smegenų ląstelės ir įvyksta smegenų mirtis.

Kaip nustatote smegenų mirtį – ar tai atliekama iš karto, ar yra pasitelkiami tyrimai, kiek gydytojų dalyvauja priimant sprendimą?

Įvertinus klinikinius požymius ir įtariant smegenų mirtį, paprastai organizuojamas gydytojų konsiliumas, kurį sudaro trys gydytojai: anesteziologas reanimatologas, gydantis ar tuo metu budintis gydytojas ir neurologas arba neurochirurgas. Pradedamas pildyti smegenų mirties protokolas, vertinami klinikiniai smegenų mirties požymiai – smegenų kamieno refleksai (akių vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nėra ragenų refleksų, reakcijos į skausmą, kosulio ir vėmimo refleksų, akių judesių refleksų, nėra savarankiško kvėpavimo pastangų).

Jau po pirmojo konsiliumo gali būti atliktas vaizdinis tyrimas (cerebrinė angiografija arba kompiuterinė tomografija su kraujagyslių kontrastavimu), galintis įrodyti, kad nėra kraujo tėkmės keturiose pagrindinėse galvos smegenų kraujagyslėse. Kaip alternatyva gali būti naudojama elektroencefalografija, užregistruojanti išnykusią galvos smegenų̨ elektrinę veiklą. Jei vaizdinis tyrimas neatliekamas, gydytojų konsiliumai vyksta kas 12 valandų tam, kad patvirtintų klinikinius smegenų mirties kriterijus. Visa procedūra yra reglamentuota sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

Ar egzistuoja panašių į smegenų mirtį būklių, kurias sukelia kitos priežastys?

Labai svarbu pabrėžti, kad gydytojai, prieš nustatydami smegenų mirtį, visuomet įsitikina, kad ligonio būklė nėra sukelta tam tikrų vaistų perdozavimo, pavyzdžiui, opioidų, migdomųjų ar raminamųjų, sušalimo (kai kūno temperatūra nukrenta žemiau 35°C), potencialiai grįžtamos komos būsenos dėl kitų kritinių būklių. Todėl smegenų mirties diagnozė patvirtinama tik tada, kai įrodoma, kad kvėpavimo centras neskatina kvėpavimo, o kvėpavimą pilnai užtikrina dirbtinė plaučių ventiliacija, nėra raumenų tonuso ir su smegenų kamienu susietų refleksų.

Kiekvienas artimasis tikisi, kad paciento būklė pagerės. Visgi, ar patvirtinus smegenų mirties faktą, nelieka jokios vilties, kad pacientui dar galima kaip nors padėti?

Deja, po smegenų mirties vilties, kad ligonis pabus iš komos, nelieka. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, smegenų mirtis reiškia ir pačio žmogaus mirtį. Tačiau jo kelionei pasibaigus žmogus dar gali padėti kitiems – tapti organų donoru.

Organų transplantacijos Lietuvoje šiuo metu laukia apie pusė tūkstančio žmonių, o pernai efektyvių donorų skaičius buvo 54. Priminkite, kaip veikia donorystės tvarka?

Lietuvoje galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, pagal kurį kiekvienas veiksnus asmuo, būdamas gyvas, gali pareikšti sutikimą arba nesutikimą organų donorystei po savo mirties. Jeigu pacientas nėra išreiškęs savo valios notariškai, sutikimas donorystei gali būti gaunamas iš artimųjų. Negavus sutikimo – draudžiama panaudoti paciento audinius ir organus transplantacijai.

Svarbu prisiminti tai, kad egzistuoja artimųjų pirmumo tvarka, pagal kurią gali būti gaunamas sutikimas dėl donorystės: sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai ir seserys. Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama.

Jei gaunate artimųjų sutikimą organų donorystei, kokius veiksmus atliekate toliau?

Pacientai, kuriems dėl sveikatos būklės būtina organo transplantacija, yra įtraukti į laukiančiųjų sąrašą, kurį prižiūri Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taigi, gydytojų konsiliumui patvirtinus smegenų mirtį, Nacionaliniam transplantacijos biurui pranešame apie potencialų donorą.

Kitas etapas – vienas sunkiausių emociškai tiek gydytojui, tiek artimiesiems. Kalbamės su mylimo žmogaus netekusiais artimaisiais apie tai, kas ir kodėl įvyko bei klausiame jų sutikimo dėl organų donorystės. Tik gavus artimųjų sutikimą – ir ne anksčiau, – ištiriami donoro kraujo ėminiai, parenkamas geriausiai tinkantis recipientas. Tada atvyksta transplantacijos komanda, prasideda donoro organų eksplantacija, t. y., „paėmimas“. Tuo pačiu metu kita komanda ruošia recipientą transplantacijai.

Kokius organus galima transplantuoti ir kokiam didžiausiam skaičiui laukiančių pacientų gali padėti vienas organų donoras?

Šiuo metu Lietuvoje yra transplantuojami širdis, kepenys, plaučiai, inkstai, inkstų-kasos kompleksas, ragenos, kaulinis audinys ir sausgyslių fragmentai. Vienas žmogus gali suteikti donorinius organus net 7–8 jų laukiantiems pacientams. Vidutiniškai RVUL per metus paruošiama apie 10–12 efektyvių donorų. Jeigu visi artimieji sutiktų paaukoti donorinius organus, jų būtų net apie 20.

Su kokiais iššūkiais susiduria gydytojai šiame etape?

Sunkiausia užduotis šioje veiksmų grandinėje yra donoro organų funkcijų išlaikymas, kadangi smegenų mirtis sukelia sunkų kitų organų sistemų funkcijų nepakankamumą, medžiagų apykaitos ir hormonų balanso sutrikimus. Šios funkcijos išlaikomos pasitelkiant medicinines priemones: už pacientą pilnai kvėpuoja dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas, jo kraujotaka palaikoma specialių vaistų infuzija, koreguojamas gliukozės lygis, elektrolitų sutrikimai, hormonų disbalansas (necukrinis diabetas). Dar vienas iššūkis – trumpas laiko tarpas, per kurį būtina koordinuoti ir suderinti daugybę procesų, nuo ekspantacijos ir transplantacijos komandų, recipiento ir kt. Visi turi dirbti greitai ir tiksliai.

Nors apie donorystę viešojoje erdvėje kalbama nemažai, potencialių donorų skaičiai nėra dideli.

Išties, visuomenėje dar sklando daug mitų ir klaidingų įsitikinimų, tačiau visuomet stengiamės kalbėti su žmonėmis, suprantamai paaiškinti situaciją ir galimybes. Taigi labai svarbu suprasti ne tik donorystės procesą, bet ir tai, kas vyksta prieš tai – smegenų mirtį.

Mirtis – tai vienas iš skaudžiausių gyvenimo patirčių ligonio artimiesiems. Tačiau, kaip teigė japonų rašytojas Haruki Murakami: „Mirtis nėra gyvenimo priešingybė. Tai tik gyvenimo etapas”. Pasibaigęs etapas vienam žmogui, gali tapti naujo etapo pradžia kitam žmogui. Manau, kad tai yra žmogiškumo ir donorystės prasmė.

„Skubios pagalbos paslaugos bus teikiamos įprasta tvarka ir apimtimi, tačiau keisis skyriaus lokacija. Numatoma, kad šie pasikeitimai truks maždaug pusę metų – tiek, kiek užtruks Skubios pagalbos skyriaus patalpų renovacija“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. Jis pristatė laikinus pasikeitimus ir laukiamus skyriaus renovacijos rezultatus.

Nuo 2024 m. vasario 27 d. RVUL Skubios pagalbos skyrius dėl renovacijos darbų laikinai persikelia į dalį šalia esančių Konsultacijų skyriaus patalpų. Numatoma, kad Skubios pagalbos skyrius laikinose patalpose veiks apie 6–7 mėnesius. Skubios pagalbos skyriaus vedėjas P. Uksas užtikrina, kad visos skubios pagalbos paslaugos bus teikiamos įprastai. „Kasdien į mūsų skyrių kreipiasi 250–300 žmonių, toks pacientų skaičius numatytas ir laikinai persikėlus į kitas patalpas. Pacientų srautų neribosime, paslaugos išliks tokios pačios, veiksime 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą“, – tvirtina jis.

P.Uksas pasakoja, kad naujas įėjimas į Skubios pagalbos skyrių bus per buvusį Konsultacijų skyriaus įėjimą – jis bus skirtas tiek GMP automobiliais atvežamiems, tiek savarankiškai atvykstantiems pacientams. Perplanuojant patalpas ir įėjimus papildomas dėmesys buvo skirtas sklandžiam GMP automobilių privažiavimui – tam suformuotos eismo juostos, įrengti automatiniai užtvarai, taip pat speciali pacientų išlaipinimo zona.

Laikini pokyčiai planuojami dėl netrukus prasidėsiančių Skubios pagalbos skyriaus renovacijos darbų pagal projektą „Skubios pagalbos skyriaus ir Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus infrastruktūros modernizavimas“. Bendra projekto vertė yra 10,9 milijono eurų, jis finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis. Skubios pagalbos skyriuje bus atnaujintos registratūros, pacientų rūšiavimo bei laukimo zonos, bus įrengti nauji greitosios apžiūros, vadinamojo „fast track“ kabinetai, padidės lovų skaičius stebėjimo palatose ir reanimacijos ir intensyviosios terapijos palatoje, atsiras dar vienas papildomas apžiūros kabinetas traumas patyrusiems pacientams ir kt. Taip pat bus įrengtos modernios vėdinimo bei kondicionavimo sistemos, inžineriniai tinklai ir įdiegtos informacinės technologijos.

„Po renovacijos grįšime į atnaujintas patalpas, kuriose bus ženkliai pagerintos sąlygos tiek pacientams, tiek medicinos personalui. Jos bus pritaikytos didesniems pacientų srautams, efektyviam masinių nelaimių valdymui, pavyzdžiui, netikėtai užklupus plikledžiui ar didelei avarijai. Atsiras nauja pacientų eilių valdymo sistema, kuri pacientams bus gerokai aiškesnė ir suteiks daugiau informacijos apie skyriaus apkrovą. Planuojame, kad daugiausiai pacientų sulaukiančių gydytojų – ortopedų traumatologų ir terapeutų – apžiūros laukimo trukmę skelbsime realiuoju laiku tiek pačiame skyriuje, tiek ligoninės  interneto svetainėje. Taip pacientai galės įvertinti, ar jiems tikrai verta važiuoti ir laukti, ar geriau kreiptis į šeimos gydytoją, ar galbūt važiavimą atidėti kelioms valandoms, kai eilė sumažės“, – pasakoja skyriaus vedėjas.

Konsultacijų skyriaus pacientai taip pat neturėtų baimintis – paslaugos išliks tokios pačios apimties, bus teikiamos visos planinės paslaugos (gydytojų konsultacijos, tyrimai, procedūros). Į Konsultacijų skyrių bus galima patekti per pagrindinį ligoninės įėjimą iš Šiltnamių gatvės pusės. Kai kuriais atvejais pacientai bus konsultuojami ir ligoninės stacionare esančiuose atitinkamos specializacijos skyriuose – informacija apie tai jiems bus suteikta Konsultacijų skyriaus registratūroje, paaiškinant, kaip nueiti iki reikiamo gydytojo kabineto.

„Renovacijos laikotarpiu perorganizuotose patalpose orientuotis padės informaciniai ženklai ir darbuotojai. Todėl tikimės pacientų supratimo ir kantrybės – pasikeitimai yra laikini, o pasibaigus renovacijai, Skubios pagalbos skyriaus aplinka taps kur kas patogesnė, šiuolaikiškesnė ir saugesnė, padės kurti teigiamą pacientų ir jų artimųjų patirtį ligoninėje bei geresnes darbo sąlygas mūsų personalui“, – viliasi Skubios pagalbos skyriaus vedėjas P. Uksas.

Antrasis 2023 m. pusmetis mūsų ligoninėje buvo darbingas, netrūko renginių, bedravome su žiniasklaidos atstovais ir daug pasakojome apie ligoninės komandą, pasiekimus ir darbo užkulisius socialiniuose tinkluose. Kaip jau tapo tradicija, populiariausius tekstus ir žinutes rasite žurnale „RVUL ŽMONĖS“.

Populiariausius 2023 m. antrojo pusmečio pranešimus žiniasklaidai, įdomiausius socialinių tinklų įrašus ir vykdomus projektus dabar galite prisiminti naujame elektroninio žurnalo „RVUL ŽMONĖS“ numeryje. Šio numerio naujiena – dalinamės RVUL ambasadoriais žiniasklaidoje – tais ligoninės darbuotojais, kurie daugiausiai bendravo su žurnalistais ir atstovavo mūsų ligoninei.

Žurnalą skaitykite paspaudę žemiau esantį paveikslėlį arba atsisiųskite leidinį į kompiuterį / mobilųjį telefoną ir skaitykite jums patogiu laiku.

Atkreipiame dėmesį, kad tekstuose yra aktyvių nuorodų, kurias paspaudę rasite įvairios informacijos apie paslaugas, darbo skelbimų, galėsite sudalyvauti pacientams skirtoje apklausoje (nuorodos veikia atsisiųstoje žurnalo PDF versijoje).

Gero skaitymo!

Informuojame, kad nuo 2024-02-19 (pirmadienio) į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Konsultacijų skyrių galima patekti tik pro pagrindinį  ligoninės įėjimą, esantį iš Šiltnamių g. pusės (jis pavaizduotas nuotraukoje). Pakilę laiptais ir lauko drabužius nusirengę hole esančioje rūbinėje, iš karto už Informacijos langelio matysite įėjimą į Konsultacijų skyrių (pasukus į dešinę nuo Informacijos langelio).

Jei atvykstate tą dieną paskirtai planinei operacijai ar gydytojo konsultacijai

• Eikite į B registratūrą ir eilių valdymo terminale pasirinkite atitinkamos paslaugos mygtuką.
• Gavę lapelį su savo eilės Nr., stebėkite informaciją ekranuose, kur skelbiama, prie kurio langelio Jūs būsite pakviestas pagal savo eilės Nr.
• Užpildžius privalomus medicininius dokumentus, registratorė Jus nukreips į reikiamą gydytojo kabinetą (net jei iš anksto žinote, kuriame kabinete vyks konsultacija, pirmiausia vis tiek reikia užsiregistruoti ).
• Prašome atvykti 20-30 min. anksčiau, kad prieš konsultaciją spėtumėte užpildyti dokumentus registratūroje. Su savimi turėkite pasą, asmens tapatybės kortelę arba vairuotojo pažymėjimą.

Jei atvykstate norėdami iš anksto užsiregistruoti gydytojo konsultacijai (kuri vyks ne tą pačią dieną)

• Eikite prie A registratūros 1 langelio (čia aptarnavimas vyksta „gyvos eilės“ principu).
• Registruotis pas gydytoją iš anksto taip pat galima telefonu (+370 5) 216 94 55, 265 81 91 (darbo dienomis nuo 8.00 iki 16.00 val.) arba internetu https://ipr.esveikata.lt.

Primename apie Konsultacijų skyriaus darbo laiką:

• Pacientų guldymas planinėms operacijoms vyksta nuo 6.30 val. (B registratūroje)
• Gydytojų konsultacijos vyksta nuo 7.00 iki 17.00 val. (B registratūroje)
• Išankstinė registracija gydytojų konsultacijoms vyksta nuo 8.00 iki 15.00 val. (A registratūroje)

Šie pasikeitimai yra susiję su netrukus prasidėsiančiais renovacijos darbais Skubios pagalbos skyriuje, dėl kurių jo veikla laikinai bus perkelta į dalį buvusių Konsultacijų skyriaus patalpų (daugiau informacijos apie tai paskelbsime artimiausiu metu). Nepaisant planuojamų pokyčių, Konsultacijų skyriaus veiklos apimtis išliks ta pati – bus teikiamos visos planinės paslaugos (gydytojų konsultacijos, tyrimai, procedūros). Kai kuriais atvejais pacientai bus konsultuojami ir ligoninės stacionare esančiuose atitinkamos specializacijos skyriuose – informacija apie tai jiems bus suteikta Konsultacijų skyriaus registratūroje, paaiškinant, kaip nueiti iki reikiamo gydytojo kabineto.

Remonto laikotarpiu perorganizuotose patalpose pacientams orientuotis padės informaciniai ženklai ir darbuotojai, tačiau iš anksto prašome supratingumo ir kantrybės. Infrastruktūrinių projektų įgyvendinimas visada atneša tiek logistinių, tiek veiklos organizavimo iššūkių, bet juos įveikę vėliau visi galėsime pasidžiaugti patogesnėmis ir šiuolaikiškesnėmis ligoninės erdvėmis.

„Kartais būna liūdna skaityti pašiepiančius komentarus apie išplėstinės praktikos slaugytojus – neva, dėl mūsų pas gydytojus visai nebus įmanoma patekti. Noriu pabrėžti, kad kiekvienas slaugos specialistas yra kompetentingas savo srityje ir gali pasirūpinti paciento slaugos poreikiais“, – teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriuje dirbanti išplėstinės praktikos slaugytoja Miglė Didbalytė. Ji papasakojo apie šios srities studijas, darbo specifiką ir problemas, su kuriomis susiduria ne vienas išplėstinės praktikos slaugytojas.

Prieš kelerius metus baigėte magistro studijas Vilniaus universitete ir įgijote išplėstinės praktikos slaugytojo specialybę. Papasakokite apie šias studijas, kokių papildomų teorinių ir praktinių įgūdžių įgavote?

Pradėkime nuo to, kad baigusi mokyklą pasirinkau slaugos bakalauro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), kurios truko ketverius metus. Iš karto po to įstojau į išplėstinės praktikos slaugos magistro studijas Vilniaus universitete (VU). Baigusi studijas įgijau sveikatos mokslų magistro laipsnį ir išplėstinės praktikos slaugytojo kvalifikaciją.

Išplėstinės praktikos slaugos studijos yra skirtos gilintis į slaugos mokslą ir skatinti slaugytojo savarankiškumą. Studijos paremtos amerikietišku išplėstinės praktikos slaugos modeliu, kuris atveria platesnes galimybes slaugytojui su pacientu dirbti savarankiškai pagal nustatytas kompetencijų ribas. Tai reiškia, kad studijuodama gavau naujausiais mokslo tyrimais ir praktika pagrįstų žinių, plačiau gilinausi į žmogaus anatomiją, klinikinę farmakologiją, genetiką, klinikinius laboratorinius tyrimus tam, kad turėčiau platesnį supratimą apie žmogaus organų sistemų veiklą. Po teorinės studijų dalies atlikome praktiką, mano atveju – skubios pagalbos skyriuje ir greitosios medicinos pagalbos stotyje.

Magistro studijos taip pat suteikė galimybę gilintis į dar siauresnę išplėstinės praktikos slaugos specializaciją. Kurią ir kodėl jūs pasirinkote?

Išplėstinės praktikos slaugą pradėjau studijuoti 2020 metais, tuo metu buvo galima rinktis vieną iš trijų specializacijų: anestezijos ir intensyviosios terapijos, pirminės sveikatos priežiūros arba skubiosios medicinos pagalbos išplėstinės praktikos slaugą.

Dar bakalauro studijų metais gavau tikrai labai daug praktikos ir slaugos namuose, ir įvairių profilių skyriuose ligoninėse: terapinio, chirurginio, operacinio, reanimacinio ir kt. O prieš pat pirmą pandemijos bangą turėjau galimybę atlikti praktiką priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, kuri labai sužavėjo. Nuo tada žinojau, jog ateityje savo karjerą noriu sieti su skubiosios medicinos šaka.

Skubioji medicina sužavėjo, nes tai yra pirmoji grandis, kurioje susiduriame su pacientu, kuriam pablogėjo sveikata ar ištiko ūminė būklė. Kiekvienas šioje srityje dirbantis specialistas turi būti pasiruošęs įvairaus sudėtingumo situacijoms, todėl norint pacientui suteikti geriausią pagalbą visada privalo būti budrus, išlaikyti šaltą protą ir situaciją vertinti kritiškai. Galimybė dirbti su neeilinėmis, ekstrinėmis situacijomis, kuriose turi panaudoti įgytą praktiką ir žinias, labiausiai paskatino pasirinkti šią sritį.

Kaip vertinate magistrantūros studijas?

Studijuodami gilinomės į pagrindines kritines klinikines būkles ir traumatologiją. Taip pat aiškinomės, kaip galime padėti pacientui, kuris kreipiasi į priėmimo skyrių turėdamas daug nusiskundimų – kaip įvertinti ir atrinkti, kuris nusiskundimas tuo metu yra svarbiausias ir kiek mes jam galime padėti savo savarankiškumo ir kompetencijos ribose.  Be to, daug dėmesio buvo skiriama ugdyti lyderio ir mentoriaus savybes.

Studijos buvo tikrai labai įdomios ir suteikė naujų žinių, paremtų moksliniais tyrimais ir praktiniais įrodymais. Vienintelis minusas, bet tai aplinkybės, kurių universitetas niekaip negalėjo pakeisti, – mano studijų metais buvo pandemija ir karantinas, todėl per praktiką ne visada galėjome būti šalia gydytojo ir stebėti jo darbą. Visa kita buvo puiku, kiekvienas iš mūsų turėjome tikrai gerus mentorius tiek RVUL, tiek kitose gydymo įstaigose. Žinoma, norėjosi šiek tiek daugiau laiko, nes ne kiekvieną dieną galime susidurti į įvairiomis situacijomis praktiškai, iš kurių galėtume mokytis ir vėliau įgytas žinias pritaikyti praktiškai.

Išplėstinės praktikos slaugytojas gali su pacientu dirbti savarankiškai. Paaiškinkite plačiau, ką tai reiškia praktiškai?

Pagal išplėstinės praktikos slaugos medicinos normą, yra bendrosios ir kiekvienai šakai priskirtos kompetencijos. Kadangi skubiosios medicinos šaka yra ganėtinai plati, mes turime galimybę savarankiškai suteikti pagalbą pacientams, kuriems pasireiškė įvairūs simptomai, pavyzdžiui, esant karščiavimui dėl įvairių ligų; esant sąmonės sutrikimams dėl hipo / hiperglikemijos, alkoholio vartojimo ar apsinuodijimo kitomis medžiagomis; teikti pagalbą esant organizmo intoksikacijai maistu; valdyti dėl patirtų traumų sukeliamus skausmus ar kraujavimą; esant epileptinei būklei ir daug kitų.

Pagal nustatytas kompetencijas galime savarankiškai atlikti analgezijos ir sedacijos procedūras, infuzoterapijos ir kraujo komponentų lašinimo paskyrimą, interpretuoti gautų laboratorinių tyrimų rezultatus, atlikti galūnių bei stuburo imobilizacijas, užtikrinti kvėpavimo takų praeinamumą panaudojant laringinę kaukę, viršgerklines priemones ir kt. Taigi kompetencija yra išties plati.

Kokias kliūtis pastebite sveikatos apsaugos sistemoje, trukdančias pilnai pritaikyti išplėstinės praktikos slaugos įgūdžius darbe?

Manau, kad šiuo metu dėl įvairių priežasčių išplėstinės praktikos slauga visoje šalyje dar nepakankamai išvystyta – sukurta per mažai darbo vietų šiai specialybei, neparuošti pareigybių aprašai ir kt. Visgi labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje galėsime peržiūrėti pareigas ir apsvarstyti, ką aš galiu duoti Skubios pagalbos skyriui kaip išplėstinės praktikos slaugytoja. Galimybių yra įvairių – galėtume priimti būtinosios medicinos pagalbos 4 kategorijos pacientus, traumas patyrusius pacientus ir taip sumažinti gydytojų krūvį, galbūt koncentruotis į administracinį darbą ir padėti organizuoti priėmimo darbo valdymą, prisidėti prie mokslinių tyrimų ar komunikacijos su kitais ligoninės skyriais ir įstaigomis ir kt.

Šiuo metu esate vienintelė išplėstinės praktikos slaugytoja RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Ar matote perspektyvas plačiau realizuoti savo kompetencijas?

Tam mums reikia daugiau išplėstinės praktikos slaugos specialistų. Todėl labai norėčiau paskatinti išplėstinės praktikos slaugytojus ateiti dirbti į RVUL. Slauga yra komandinis darbas, todėl kartu galėtume siekti pokyčio. Kol skyriuje yra tik vienas specialistas, tol yra ganėtinai sunku organizuoti darbą. Taip pat, reikia pelnyti tiek gydytojų, tiek pacientų pasitikėjimą. Tačiau atsiradus daugiau išplėstinės praktikos slaugytojų, manau, procesai ir darbo organizavimas būtų peržiūrėti ir vyktų žymiai sklandžiau bei paprasčiau.

Kalbant šalies mastu, ar daug studentų renkasi išplėstinės praktikos slaugos studijas?

Mūsų skubiosios medicinos pagalbos specializacijos grupėje buvo 9 žmonės, bet negalėčiau pasakyti, kad mūsų – išplėstinės praktikos slaugytojų – yra mažai. Atvirkščiai, kiekvienais metais studijas baigia vis daugiau specialistų. Pirmąsias laidas maždaug nuo 2015 m. paruošė LSMU, vėliau specialistus ruošti pradėjo VU ir Klaipėdos universitetas. Tačiau, kaip minėjau, kuriamos pirmosios specializuotos darbo vietos, todėl ir atrodo, kad šių specialistų nėra ar jie kažkur „dingsta“. Dažniausiai jie dirba kaip bendrosios praktikos slaugytojai ir laukia tiek teisinės bazės korekcijų, tiek pačių sveikatos priežiūros įstaigų susidomėjimo jais. Didėjantis išplėstinės praktikos slaugytojų skaičius paskatintų ir pagreitintų slaugytojų persiskirstymą įstaigoje, darbo apimtis ir pobūdį.

Ar visuomenė žino ir supranta, kad yra skirtingos slaugytojų kategorijos, o joms priskiriamos kompetencijos gali ženkliai skirtis?

Tai gan opus klausimas. Manau, kad visuomenė vis dar gan susiskirsčiusi į senesnio ir naujesnio mąstymo kartas. Pavyzdžiui, kai įstojau į šias studijas, artimoje aplinkoje buvo nepatenkintų vyresnio amžiaus žmonių, kurie sakė, kad tik keisiu sauskelnes ir prižiūrėsiu vyresnio amžiaus pacientus. Stengiausi jiems paaiškinti, kad slaugytojas gali būti savarankiškas specialistas ir rūpintis visų paciento slaugos poreikių užtikrinimu.

Manau, kad žinių apie slaugytojų specializacijas ir išplėstinės praktikos slaugytojų atsiradimą dar tikrai trūksta. O juk šalia bendrosios praktikos slaugytojos yra ir skubiosios medicinos, ir psichikos sveikatos, ir intensyviosios terapijos slaugytojas, ir kt. Mažai kas įsivaizduoja, kad pabaigus studijas ir toliau savo kvalifikaciją turime nuolat tobulinti seminaruose, mokymuose, praktiniuose užsiėmimuose.

Kalbant apie išplėstinės praktikos slaugą, informacijos trūksta bene labiausiai. Straipsnių antraštėse dažnai parašoma, kad plečiamos slaugytojų darbo kompetencijos, tačiau retai kada paaiškinama, kad ne visi slaugytojai gali perimti dalį darbo iš gydytojų ir padėti sumažinti jiems tenkantį krūvį bei sutrumpinti pacientų laukimo eiles – tai daro būtent išplėstinės praktikos slaugytojai, turintys platesnį ir gilesnį žinių bagažą konkrečioje medicinos srityje.

Ką pakeistų platesnis visuomenės informavimas?

Kartais būna liūdna skaityti pašiepiančius komentarus apie išplėstinės praktikos slaugytojus – neva, dėl jų pas gydytojus visai nebus įmanoma patekti. Noriu pabrėžti, kad kiekvienas slaugos specialistas yra kompetentingas savo srityje ir gali pasirūpinti pacientu. Lygiai taip pat ir išplėstinės praktikos slaugytojas baigia mokslus ir įgyja reikiamų žinių ir įgūdžių, kad galėtų padėti gydytojui – perimtų iš jo dalį pacientų. Visa tai reikalauja laiko, resursų ir motyvacijos, todėl pacientams prieš reaguojant neigiamai, derėtų prisiminti, kad esame kvalifikuoti specialistai, pasiruošę kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą.

Be to, pasaulinė praktika rodo, kad slaugytos vaidmuo sveikatos priežiūros sektoriuje ateityje tik augs, ir Lietuva nebus išimtis, todėl neturėtų būti kalbama apie sveikatos paslaugų suprastėjimą. Tikiuosi, kad jau netrukus atsiras abipusis pasitikėjimas. Be to, būtų puiku, jei sulauktume grįžtamojo ryšio apie mūsų darbą, apie suteiktą paslaugą – tai padėtų ir mums tobulėti. Mums reikia ir komandos palaikymo, nes kartais jaučiamės, kad esame „nematomi“ specialistai, nors esame motyvuoti ir norime prisidėti kuriant teigiamus pokyčius sveikatos priežiūros sistemoje.

„Kaip reikės gyventi toliau?“ – tokį nerimo kupiną klausimą neretai išgirsta Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Konsultacijų skyriuje dirbanti gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė. Tulžies pūslės akmenlige susirgę ir tulžies pūslės po operacijos netekę pacientai kreipiasi norėdami suprasti, kaip pasikeis jų mitybos rutina, kokių maisto produktų turėtų vengti.

Tulžies pūslės akmenligė – tai liga, kai tulžies pūslėje ar tulžies bei kepenų latakuose susidaro įvairaus dydžio akmenys. Gydytoja dietologė sako, kad daugiau nei pusė akmenis turinčių žmonių apie tai nežino, iki kol pasireiškia simptomai. Tačiau yra dalis žmonių, kurie apie tulžies pūslės akmenis nesužino visą gyvenimą arba juos gydytojas aptinka atsitiktinai, atlikdamas tyrimus dėl kitų nusiskundimų.

Visgi, jei tulžies akmenys sparčiai auga arba pajuda ir užkemša latakus, atsiranda tokie simptomai kaip dešiniojo šono skausmas ir diegliai, pilvo pūtimas, pykinimas, šlapimas įgauna tamsų atspalvį, o išmatos – šviesų. Taip pat gali atsirasti odos niežulys ar net pasireikšti gelta. D. Pipiraitė-Lazarevičienė pabrėžia, kad skausmas labai dažnai prasideda gausiau pavalgius.

Tulžies pūslės akmenų susidarymą skatina keli veiksniai. „Šiuos veiksnius galima skirstyti į kontroliuojamus ir nekontroliuojamus. Kontroliuojami rizikos veiksniai, pirmiausia, yra netinkama mityba – tai gali būti ir per riebus, per daug cholesterolio turintis maistas, ir dažnas badavimas. Taip pat padidėjęs svoris, cukrinis diabetas, įvairios kepenų ir tulžies pūslės ligos. Prie nekontroliuojamų veiksnių priskiriamas amžius – vyresni žmonės dažniau suserga akmenlige, taip pat genetika, moteriška lytis (vaisingo amžiaus ar nėščioms moterims)“, – vardija gydytoja dietologė D. Pipiraitė-Lazarevičienė.

Tulžies pūslės akmenligei diagnozuoti atliekamas echoskopinis tyrimas. RVUL akmenligė dažniausiai gydoma minimaliai invazinės chirurgijos būdu – gydymą taiko gydytojas abdominalinis chirurgas. Po planinės operacijos, jei nepasireiškia komplikacijų, pacientas grįžti namo gali net ir tą pačią dieną. Tuomet prasideda naujas gyvenimo etapas, kai reikia labiau susirūpinti savo mityba.

D.Pipiraitė-Lazarevičienė sako, kad sėkmingai gyventi be tulžies pūslės tikrai galima, tačiau reikia laikytis bendrų mitybos rekomendacijų: „Pradėkime nuo valgio režimo – reikėtų valgyti 3 kartus per dieną (pusryčius, pietus ir vakarienę), taip pat nepamiršti 2–3 užkandžių tarp pagrindinių valgymų (priešpiečių, pavakarių, priešnakčių). Maistą rekomenduojama virti vandenyje, garuose ar troškinti vandenyje, nerekomenduojama gaminant maistą naudoti riebalų, riebių padažų. Valgomas maistas turėtų būti šiltas arba kambario temperatūros, reikėtų vengti labai šalto arba karšto maisto. Valgyti reikėtų lėtai. Praėjus 2–3 mėnesiams po operacijos, rekomenduojamas maistas, turintis daug skaidulinių medžiagų, pavyzdžiui, pilno grūdo duona, avižos, brokoliai, bananai ir kt. Taip pat būtinas fizinis aktyvumas.“

Gydytoja dietologė rekomenduoja nevalgyti kepto, rūkyto, konservuoto maisto, vengti riebaus, turinčio daug cholesterolio maisto. Tiesa, ji pabrėžia, kad nedidelis kiekis riebalų racione reikalingas, juos galima gauti valgant riebią žuvį ar naudojant augalinių riebalų turintį maistą (avokadus, aliejų, alyvuoges). Nereikėtų valgyti daržovių, turinčių eterinių aliejų, pavyzdžiui, česnakų, svogūnų, ridikėlių, ridikų. Kalbant apie gėrimus, gydytoja ragina vengti alkoholio, negerti šaltų gėrimų, gerti tik silpną kavą. Taip pat, nekramtyti kramtomos gumos, nevartoti čiulpiamų saldainių, burnos gaiviklių. Labai svarbu netekus tulžies pūslės nesiimti drastiško svorio metimo, nebadauti – svoris kristi turėtų ne daugiau kaip 10 proc. kūno masės per 6 mėn. (pavyzdžiui, jei sveriate 100 kg, per 6 mėn. galite numesti 10 kg svorio).

„Panašūs patarimai galioja ir norint išvengti tulžies pūslės akmenligės. Pirmiausia reikėtų subalansuoti mitybą – valgyti daugiau augalinio maisto. Valgyti pusryčius ir iš viso valgyti 3–5  kartus per dieną, gerti užtektinai vandens. Taip pat svarbu reguliarus fizinis aktyvumas“, – apibendrina gydytoja.

Pateikiame mitybos lentelę su rekomenduojamais ir vengtinais produktais bei patiekalais (atsisiųskite pdf formatu):