Blog

Kasdienis sunkus medikų darbas kovojant už ūminio galvos smegenų kraujotakos sutrikimų užkluptų pacientų gyvybes, tam pasitelkiamos naujausios gydymo priemonė ir profesionalūs, šalyje lyderiaujantys specialistai – visa tai pristatyta Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) apsilankiusioms neurologijos srityje dirbančioms slaugytojoms iš Islandijos.

Insulto centro vadovas dr. Aleksandras Vilionskis, kalbėdamas apie RVUL taikomą insultų gydymo praktiką, pabrėžė, kad nuo 2014 m. sausio 1 dienos čia veikia insulto klasteris – insulto diagnostikos ir gydymo centras, t. y., organizacinė struktūra, apimanti įvairių sričių specialistus, veikianti 24 valandas per parą ir užtikrinanti ankstyvą insulto diagnostiką, atranką ir galimybę reperfuziniam gydymui (kraujotakos atkūrimui galvos smegenų arterijose), tolimesnę ligonio priežiūrą ir gydymą.

Taip pat dr. A. Vilionskis, siekdamas viešnias supažindinti su šios patologijos gydymu Ligoninėje, pristatė ir statistinius rodiklius. Pasak jo, praėjusiais metais 1200 pacientų, patyrusių insultą, RVUL suteikta pagalba, atlikta per 200 intraveninės trombolizės procedūrų ir apie 90 mechaninių trombektomijų (t. y., daugiausia Vilniaus regione).

Savo ruožtu, Toksikologijos centro vadovas, direktoriaus patarėjas dr. Robertas Badaras pažymėjo, kad absoliuti dauguma insulto ištiktų pacientų, visų pirma, patenka į RVUL Skubios pagalbos skyrių, pabrėždamas, jog pagal pacientų srautus šis būtinąją pagalbą teikiantis skyrius – vienas didžiausių Baltijos šalyse.

Ligoninės medikai svečiams pristatė Skubios pagalbos skyriuje naudojamą pacientų rūšiavimo sistemą, leidžiančią maksimaliam pacientų skaičiui suteikti kiek įmanoma greitesnę pagalbą, taip pat pademonstruota RVUL naudojama moderni medicinos įranga, skirta insulto diagnostikai.

Nemažai dėmesio, pristatant insulto gydymą, skirta intervencinei radiologijai, pažymint, kad būtent RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus specialistai 2012 m. pirmieji Lietuvoje atliko mechaninę trombektomiją.

Taip pat Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrių specialistai su viešniomis diskutavo apie naujausias insultų gydymo tendencijas bei priemones. Buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės tarp slaugos specialistų, vykdant bendrus praktinius ir mokslinius projektus.

Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) atstovai, apsilankę Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL), pateikė teigiamą išvadą dėl Ligoninėje vykdomo projekto „Galvos smegenų kraujotakos ligų diagnostikos ir gydymo paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas VšĮ RVUL“. Jį užbaigus, bus pagerinta galvos smegenų kraujotakos ligų diagnozavimo ir gydymo kokybė bei prieinamumas Vilniaus regiono gyventojams.

2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos lėšomis įsigytas naujas, modernus 128 sluoksnių kompiuterinės tomografijos aparatas. Inovatyvi įranga leidžia greičiau, efektyviau ir saugiau nustatyti įvairius sveikatos sutrikimus ir ypač pasitarnaus RVUL veikiančiame insulto klasteryje ištiriant ir gydant ūmų galvos smegenų kraujotakos sutrikimą patyrusius pacientus.

Naujuoju kompiuteriniu tomografu galima atlikti galvos smegenų perfuzijos tyrimą, kuris suteikia galimybę kiekybiškai įvertinti galvos smegenų kraujotaką, smegenų audinio pakenkimo apimtį, nustatyti galvos smegenų audinio grįžtamus ir negrįžtamus pakitimus. Šios naujosios įrangos galimybės pasitarnaus parenkant ankstyvo ūmaus insulto gydymo taktiką (trombolizę, mechaninę trombektomiją). Be to, nauja, pažangia įranga bus gaunama geresnė radiologinių vaizdų kokybė, atsiras galimybė atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas, o tai leis gydytojams radiologams ir gydytojams specialistams tiksliau pamatyti smulkesnius, subtilesnius pakitimus, laiku diagnozuoti ligą ir pradėti gydymą.

Taip pat projekto lėšomis įsigytas ir modernus diagnostikos aparatas – angiografas – padėsiantis operatyviai aptikti menkiausius neurologinės ir kraujagyslių sistemų pakitimus ir leisiantis užtikrinti didesnes galimybes pacientams, sergantiems amžiaus rykšte vadinamomis ligomis, pasveikti.

Papildoma informacija

Nuo 2014 m. sausio 1 dienos RVUL veikia insulto klasteris – insulto diagnostikos ir gydymo centras, t. y., organizacinė struktūra, apimanti įvairių sričių specialistus, veikianti 24 valandas per parą ir užtikrinanti ankstyvą insulto diagnostiką, atranką ir galimybę reperfuziniam gydymui (kraujotakos atkūrimui galvos smegenų arterijose), tolimesnę ligonio priežiūrą ir gydymą. Aiškus paskirstymas turi garantuoti, kad nelaimės užkluptas pacientas laiku pateks ten, kur gaus tinkamiausią gydymą. Tokį gydymą šiuo metu Lietuvoje gali suteikti specializuoti centrai, įsteigti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninėse.

Interneto svetainės grybai.lt duomenimis, Lietuvoje auga daugiau nei 200 valgomų grybų rūšių, nevalgomų – apie 160, dar apie 50 nuodingų. Vis dėlto, tik labai mažą dalį iš visos gausybės grybų į miškus užsukantys lietuviai atpažįsta ir žino, ar iš tiesų juos galima dėti į burną. Savo ruožtu, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) medikai primena, kad miške grybautojai turėtų būti itin atidūs ir į savo krepšius krauti tik tuos grybus, dėl kurių yra visiškai tikri.

„Nepažįstami grybai arba tie, dėl kurių kirba nors menkiausia abejonė, neturėtų atsidurti pintinėse. Juolab, kad toks akimirkos nepagalvojimas gali kainuoti net gyvybę – praėjusį rudenį, deja, vieno grybais apsinuodijusio paciento gyvybės išgelbėti nepavyko, dar keliomis dešimtims grybavimo malonumai baigėsi ligoninėje“, – sako Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja gyd. Gabija Laubner.

Gydytoja taip pat priduria, kad ypač svarbu ir tai, kad, jei jau atsitiko taip, kad žmogus, suvalgęs grybų, net ir tų, kurie jam atrodė žinomi ir pažįstami, pasijunta blogai, laukti negalima nė minutės.

„Jeigu suvalgius grybų jaučiatės blogai, prasideda pykinimas, vėmimas ar kiti panašūs simptomai, nedelsiant reikia kreiptis į medikus. Jokiu būdu, suvalgius grybų ir pajutus tokius simptomus, negalima tikėtis ir laukti, kol jie savaime praeis“, – teigia gyd. G. Laubner.

Primename, kad pagalbą apsinuodijusiems, telefonu (8 5) 236 20 52, visą parą teikia Ekstremalių sveikatai situacijų centro Apsinuodijimų informacijos biuro specialistai.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kolektyvo profesionalumas, dėl kurio pasveikę ir laimingi pacientai vėl gali šypsotis, verčia didžiuotis Lietuva – sako Amerikos lietuvė J. R. Pasveikusi moteris reiškia nuoširdžią padėką medikams ne tik už sėkmingą gydymą, bet ir už atsidavimą, geranoriškumą ir norą padėti kitiems.

Pacientės atsiųstoje padėkoje rašoma: „Praslinko ketvirtis gyvenimo metų, kai nebuvau gimtojoje žemėje. Nepyksta Lietuvos saulė, kad esu Jungtinių Amerikos Valstijų pilietė, šildo pačiais šilčiausiais spinduliais… Nusvirę beržai ridena džiaugsmo ašaras, gegutė kukuoja, kaštonai pasipuošę baltais žiedais, laukai žaliuoja, kvepia Nepriklausoma Lietuva… Norėtųsi cituoti S. Nėries eilėraštį „Koks gražus mažytis mūsų kraštas“.

Išties, Lietuva jau ne mažytis kraštas – iškilo galingi pastatai. Ypač sužavėjo sostinė Vilnius… Galybė darbų padaryta žmonių rankomis, įdėta daug sielos, meilės, patriotizmo. Eilę metų jaučiu nostalgiją Lietuvai. Bet, deja, ne visada būni savo gyvenimo kapitonas…

Išlipus iš lėktuvo po ilgos kelionės taip norėjosi nusiauti batus ir basomis, lyg vaikystėje, praeiti žaliuoju laukų kilimu. Ypač to norėjosi dėl turimų rimtų kojų problemų, kurių negalėjo išspręsti tokia gausybė aukšto lygio profesionalumo medikų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išties, praėjau kryžiaus kelius, kol atsidūriau Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, pas čia dirbantį gyd. J. Gavelį. Jo rankos tiesiog stebuklingos, padariusios tai, ko gausus būrys medikų taip ir nesugebėjo. Norėčiau, kad visi Lietuvos žmonės, ypač kenčiantys panašius skausmus kaip aš ir nerandantys, kas jiems galėtų padėti, sužinotų apie stebukladarį J. Gavelį. Šis medikas yra pasiekęs profesines aukštumas, stažavosi įvairiose pasaulio valstybėse, sukaupė milžinišką patirtį, tačiau ir toliau aktyviai tobulina įgūdžius gilindamasis į pažangiausius chirurginio gydymo metodus. Be to, gydytojas jaunatviškumo ir energijos pavyzdys mums visiems!

Į Jungtines Amerikos Valstijas grįžtu laiminga ir patenkinta, na, ir, žinoma, dėkinga Dievui ir daktarui J. Gaveliui. Linkiu, kad jo gyvenimas būtų amžinas.

Taip pat ypatingai dėkoju Ramunei Vitlipienei, kuri atsakinga už užsienio piliečių sveikatos draudimą Ligoninėje. Tačiau ne tik… ji rūpinosi ir įkvėpė vilties tiek prieš operaciją, tiek po jos.

Be to, dėkoju daktarui Mantui Juknai, anesteziologei Viktorijai Šnaiderienei ir visai operacinės komandai bei visiems kitiems, prisidėjusiems prie stebuklo, kad šiandien esu sveika. O taip pat ir visai Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus personalui, kurie mane itin maloniai globojo. Tegul visi šie medikai, o ypač J. Gavelis ir toliau garsina Lietuvos vardą“.

VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vadovo konkursą laimėjo dr. Jelena Kutkauskienė, šiuo metu einanti VšĮ Karoliniškių poliklinikos direktorės pareigas. Dalyvauti konkurse dokumentus buvo pateikę 12 pretendentų, iš jų 7 atvyko į konkursą.

Savo karjerą pradėjusi Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje kaip vyresnioji specialistė, ji vėliau tapo padalinio vadove. Dr. J. Kutkauskienė taip pat yra užėmusi Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojos medicinai ir vidinio departamento vadovės pareigas. Mykolo Riomerio universitete dėstė Sveikatos teisės pagrindų programą.

Dr. J. Kutkauskienė yra įgijusi gydytojos bei teisininkės išsilavinimą bei apsigynusi teisės srities disertaciją.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, artimiausiu metu bus išsiųstos reikiamos užklausos į specialiąsias tarnybas, kad šios pateiktų informaciją apie laimėtoją ir ji galėtų pradėti vadovauti šiai įstaigai. Kitaip tariant, nugalėtoja į pareigas bus paskirta tik pateikus informaciją, patvirtinančią jos patikimumą eiti įstaigos vadovo pareigas.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokymo bazė, kur vyksta ikidiplominės ir podiplominės studijos: žinių semiasi rezidentai, kvalifikaciją kelia sveikatos priežiūros specialistai. Čia veikia penki VU Medicinos fakulteto klinikiniai centrai.

Gydytoja neurologė, medicinos mokslų daktarė Inga Slautaitė sako jau vaikystėje turėjusi aiškią viziją, kokią profesiją pasirinks, ir nesusvyravusi, nepaisant žinojimo, kad medicinos studijos ilgos ir varginančios. Naujoji Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) II Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vedėja, laimėjusi konkursą šioms pareigoms užimti, paklausta apie profesines subtilybes kovojant su dvidešimt pirmojo amžiaus rykšte vadinamomis ligomis, primena auksines taisykles ir pataria, į ką nenumoti ranka, ko vengti, bei atkreipia dėmesį į pirmosios pagalbos svarbą.

Kaip Jūs prisijaukinote mintį, jog gydytojo profesija – geriausiais pasirinkimas?

Tokios minties prisijaukinti nereikėjo. Kiek save pamenu, nuo vaikystės žinojau, kuo norėčiau tapti ir kokį darbą dirbti. Visada žinojau, kad noriu būti gydytoja. Mėgstamiausi vaikystės žaidimai – ligoninė, receptų rašymas, mylimiausi žaislai – medinė laboratorijos dėžutė, slepianti sudužusį švirkštą, senas vaistų dėžutes, nugvelbtą injekcinę adatą ir kitą turtą… Todėl ir renkantis studijas sprendimą padaryti buvo nesunku, gal tik kartą esu pagalvojusi apie alternatyvą.

Nors tiesioginio skatinimo niekada nejutau, tačiau, manau, kad įtakos mano pasirinkimui turėjo tai, jog mano Mama – gydytoja, jos pagalba artimiesiems, vaikystėje girdėti įspūdžiai iš darbo.

Ilgos ir sunkios medicinos studijos – ar teko bent kartą gailėtis kad pasirinkote mediciną, kad tenka aukoti laisvalaikį?

Kelis kartus teko, tačiau gailėtis ne dėl pačios specialybės, bet dėl paprastų gyvenimiškų materialių dalykų: ilgų, sunkių studijų ir neadekvataus atlygio už investuotą laiką bei žinias, dėl negatyvaus visuomenės požiūrio į gydytojus. Pirmą kartą apie tai pagalvojau, kai maždaug po aštuonerių metų studijų vis dar buvau rezidentė, gaunanti studentišką algą, išlaikoma tėvų, tuo metu, kai draugai jau galėjo pasirūpinti savarankišku gyvenimu ir jo privalumais, džiaugtis besikaupiančia darbine patirtimi.

Dabar kartais pagalvoju, kad yra daug lengvesnių darbų ir būdų pragyvenimui užsidirbti ir save realizuoti, bet savo specialybe esu patenkinta ir dirbu išties mylimą darbą.

Na, o laisvalaikio aukojimas nėra „pasišventimo darbui“ įrodymas. Dauguma gydytojų dirba dideliais krūviais ir tam yra aiškios priežastys. Arba jie nori pakankamai užsidirbti ir dirba papildomu krūviu, arba tiesiog be jų nėra kam to darbo atlikti ir jie priversti dirbti viršvalandžius, tęsti darbą po budėjimo, tvarkyti dokumentaciją ne darbo metu.

Kodėl būtent neurologija ir koks yra pagrindinis šios profesijos iššūkis?

Rinktis specializaciją buvo kiek sudėtingiau nei rinktis profesiją. Turėjau galimybių pasirinkti įvairias sritis, tačiau pasirinkau neurologiją. Kodėl? Vienos priežasties nebuvo. Domino pati sritis, atsirandantys nauji neurologinių ligų kilmės paaiškinimai, naujos gydymo galimybės – neurologija paskutiniais dešimtmečiais keitėsi nuo ligų nustatymo iki nustatytų ligų gydymo. Be to, tai – plati sritis: gali rinktis lėtinių ligų priežiūrą ir gydymą, ar rinktis urgentinių neurologinių ligų gydymą, įvaldyti įvairius diagnostikos metodus. Taip pat mačiau darbo perspektyvas.

Gydytoju tapti ir būti – ar tai gali kiekvienas?

Manau, kad, norint tapti gydytoju, reikia turėti tam tikrų savybių: pirmiausia, reikia būti gerai motyvuotu ir pakankamai disciplinuotu, gebėti įsisavinti didelius informacijos kiekius. O norint būti gydytoju – reikia empatijos, atsakomybės, būti pasiruošus susidurti su kritinėmis situacijomis.

Vasara vadinama insultų piku?

Vasarą norėtųsi mažiau galvoti apie sveikatos problemas ir, žinoma, mažiau sirgti. Tačiau, deja, insultu žmonės serga vienodai dažnai visais metų laikais. Duomenys apie sergamumą skirtingų metų laiku yra labai skirtingi ir kontraversiški, kai kurie tyrimai rodo didesnį sergamumą išeminiu insultu paskutiniais pavasario mėnesiais. Vasarą yra santykinai mažiau ligonių, sergančių periferinės nervų sistemos ligomis, gal dėl to atrodo, kad daugiau gydoma insultu sergančių pacientų. Vasarą, kai karšta, ir žmonės geria mažiau vandens, didėja tikimybė patirti trombozinį insultą.

Kokia kombinacija didina riziką patirti galvos smegenų kraujotakos sutrikimus?

Nors daugelyje vakarų Europos šalių stebimas sergamumo insultu mažėjimas, Lietuvoje sergamumas šia liga daugelį metų išlieka stabiliai didelis. Dėl šios priežasties kaltas netinkamas ar nepakankamas širdies ir kraujagyslių ligų gydymas. Yra dar daug pacientų, kurie nekreipia dėmesio ir negydo padidinto kraujospūdžio, dažnai insultas įvyksta dėl netinkamo prieširdžių virpėjimo gydymo, be to, visuomenėje paplitęs piktnaudžiavimas alkoholiu ir rūkymas. Blogiausia kombinacija – kai pacientas yra vyresnis nei 55-erių metų amžiaus, nesigydo arterinio kraujospūdžio, patiria širdies ritmo sutrikimus.

Kokia pirma pagalba, kurią gali suteikti ne specialistas?

Pirmoji ir svarbiausia pagalba, kurią kiekvienas žmogus gali suteikti, insulto ištiktam žmogui – laiku jį atpažinti ir iškviesti greitąją pagalbą, kuri pasirūpins, kad pacientas būtų nukreiptas tinkamam gydymui.

Pagrindiniai insulto simptomai, kuriais pasireiškia apie 80 proc. insultų, yra trys: kalbos sutrikimas, nusileidęs vienas veido kampas, rankos silpnumas. Labai svarbi ir jūsų netiesioginė pagalba – informacija, kurią jūs pateiksite medicinos darbuotojams: kokiu laiku pacientas susirgo, ar jau rastas su insulto simptomais, kada matytas sveikas, kokius vaistus vartojo, kokiomis ligomis sirgo.

Ar galima išvengti insulto?

Insulto išvengti galima daugeliu atveju. Jauniems ir sveikiems žmonėms insultas įvyksta retai, šiuo atveju dažnai kaltos genetiškai nulemtos ligos, arterijų sienelių traumos, įgimtas polinkis trombozei. Visgi, dažniau insultas įvyksta žmonėms, turintiems tam tikrų rizikos veiksnių. Todėl svarbiausios priemonės, mažinančios riziką patirti insultą, yra: spaudimo kontroliavimas ir gydymas (labai svarbiu ne tik vartoti vaistus, bet ir pasiekti tikslą – kad arterinis kraujo spaudimas būtų tam tikrose ribose), kontroliuoti kūno svorį, mažinti viršsvorį, mankštintis (bent po trisdešimt minučių penkis kartus per savaitę), kontroliuoti vartojamo alkoholio kiekį, gydyti prieširdžių virpėjimą, gydyti cukrinį diabetą, mesti rūkyti.

Papildoma informacija

Dr. Inga Slautaitė 1997 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. VU ligoninės Santariškių klinikose 1998-2000 m. atliko vidaus ligų, o 2000-2003 m. – neurologijos rezidentūrą. Gydytoja neurologe RVUL Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais ir Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriuose dirba nuo 2004 m.

Nuo 2015 m. yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos lektorė. 2012 m. apsigynė medicinos mokslų daktarės laipsnį tema „Galvos smegenų išemiją patyrusių ligonių neurologinės būklės kitimas iki ir po vidinės miego arterijos endarterektomijos“. 2003-2012 m. parašė daugiau kaip 11 mokslinių publikacijų.

Kvalifikaciją tobulino Europos insulto asociacijos insulto mokyklose Škotijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Europos neurologų asociacijų federacijos akademijoje Čekijoje, taip pat Austrijoje, VU ligoninės Santariškių klinikose.

Yra Lietuvos širdies asociacijos, Lietuvos insulto asociacijos ir tarybos, Lietuvos neurologų draugijos narė. Tyrinėjimų sritys: ultragarsinės kraujagyslių patologijos diagnostika, hemoraginis insultas, praeinantysis galvos smegenų išemijos priepuolis, išeminis ir jauno amžiaus insultas, galvos skausmai.

Per praėjusį savaitgalį į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (Ligoninės) Skubios pagalbos skyrių pagalbos kreipėsi apie 800 vilniečių ir miesto svečių, iš kurių beveik pusė – patyrę įvairaus sunkumo traumas. Savo ruožtu, medikai, stebėdami poilsio dienomis išaugančius pacientų srautus, nuogąstauja dėl artėjančio Joninių savaitgalio bei ragina visus, kurie ruošiasi audringai paminėti trumpiausią metų naktį, neprarasti savisaugos jausmo.

„337 traumuoti pacientai praėjusį savaitgalį. Traumos dažniausiai „vasariškos“ – rankų, kojų, pirštų nubrozdinimai, įbrėžimai, sumušimai, smulkūs sužalojimai, žaizdelės, patempimai, išbėrimai, patinimai, paraudimai ir kt.“, – savaitgalio „traumų“ didžiąją dalį sudarančią statistiką komentuoja Ligoninės gydytojai ortopedai traumatologai.

Jų teigimu, tik mažesnė dalis traumų rimtesnės, dėl kurių pacientams išties vertėjo vykti į skubios pagalbos centrą. Kita dalis pacientų, susižeidusių nežymiai, pasak medikų, pagalbą kur kas greičiau būtų gavę kitose gydymo įstaigose, taip pat dirbančiose visą parą arba galėtų kreiptis į savo šeimos gydytojus.

Matydami Skubios pagalbos skyriuje savaitgaliais labai padidėjančius susižalojusių pacientų srautus, Ligoninės medikai ragina net ir poilsiaujant neprarasti budrumo, elgtis atsakingai bei primena, kad dėl gyvybei pavojaus nekeliančių traumų ar negalavimų pacientai pirmiausia galėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, o jo ne darbo metu (naktį, savaitgaliais, per šventes) – į tą gydymo įstaigą, su kuria jo šeimos gydytojas ar poliklinika yra sudarę sutartį dėl būtinosios pagalbos teikimo paslaugų jam / jai nedirbant.

Kur tiksliai galima kreiptis pagalbos smulkių sužalojimų atvejais – šios informacijos pacientai turėtų teirautis vizitų pas savo šeimos gydytoją metu arba ieškoti Vilniaus teritorinės ligonių kasos interneto svetainėje.

Siekiant užtikrinti aukštą sveikatos paslaugų kokybę ir pacientų saugą, būtina išnaudoti visas jau dabar turimas priemones bei ieškoti naujų, galinčių padėti sėkmingai įveikti vieną sudėtingiausių sveikatos priežiūrose įstaigose esančių problemų – hospitalines infekcijas. Būtent apie tai diskutavo šimtas Higienos instituto ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) surengtoje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Hospitalinių infekcijų aktualijos“ susirinkusių dalyvių.

Renginį atidaręs RVUL direktorius dr. Algimantas Pamerneckas pasidžiaugė, kad šiųmetė konferencija apima itin platų spektrą temų ir pabrėžė, jog žinių auginimas, dalijimasis profesine patirtimi infekcijų kontrolės srityje yra raktas į palankesnės aplinkos pacientams sveikti kūrimą.

„Esame ypatinga chirurginio profilio Ligoninė – mūsų medikai per metus atlieka apie 20 tūkst. operacijų. Be to, esame vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje ir kasmet priimame daugiau nei 100 tūkst. pacientų, kuriems prireikia skubios pagalbos. Šie skaičiai iliustruoja, už kokią gausybę pacientų ir jų sėkmingą išgijimą mūsų Ligoninė prisiima atsakomybę. Todėl džiaugiuosi, kad turime kompetentingą ir profesionalų Infekcijų kontrolės skyrių, kurio atsakingai atliekamas darbas, infekcijų kontrolės srityje diegiamos naujovės leidžia jausti svarius pokyčius gerąja linkme“, – džiaugdamasis, kad tokia svarbi konferencija organizuojama RVUL, sakė dr. Algimantas Pamerneckas.

Renginyje dalyvavę sveikatos priežiūros įstaigų administratoriai, gydytojai, infekcijų kontrolės specialistai, visuomenės sveikatos specialistai ir kiti asmenys, atsakingi už hospitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą ir valdymą, supažindinti su hospitalinių infekcijų epidemiologine situacija, antimikrobinio atsparumo situacija Lietuvoje bei Europoje, hospitalinių pneumonijų diagnostika, gydymu ir prevencija. Taip pat nemažai dėmesio renginyje skirta dažniausiems infekcijų kontrolės reikalavimų pažeidimams ir hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros problemoms padidintos rizikos skyriuose aptarti.

Naujausi hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros duomenis konferencijoje pristatė Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vadovė dr. R. Valintėlienė. Apie Antimikrobinio atsparumo situaciją Lietuvoje ir Europoje pranešimą skaitė Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Mikrobiologinių tyrimų skyriaus Klinikinių tyrimų poskyrio vedėja dr. J. Miciulevičienė.

Pranešimą tema „Kliniškai ir epidemiologiškai svarbių gramneigiamų bakterijų paplitimas Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigose“ konferencijos dalyviams parengė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro prof. N. Kuisienė, pranešimą „Hospitalinės pneumonijos: diagnostika ir gydymas“ – RVUL Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas prof. S. Vosylius.

Tuo metu, apie hospitalinių pneumonijų prevencijos priemones kalbėjo RVUL Infekcijų kontrolės skyriaus vedėja Ieva Kisielienė. „Infekcijų kontrolė ligoninėse: dažniausi pažeidimai“ – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėjos Ingridos Skridailienės pranešimo tema.

Be to, Higienos instituto Technologijų vertinimo skyriaus specialistė M. Velutytė pristatė apžvalgą: „Mokslinių įrodymų apie valymą ir dezinfekciją garais sveikatos priežiūros įstaigose ir kitose šalyse taikoma patirtis“. Savo ruožtu, Higienos instituto Inovacijų skyriaus specialistas M. Rutkauskas kalbėjo apie operacinių žaizdų infekcijų epidemiologinę priežiūrą, o to paties skyriaus specialistė J. Staniulytė – apie hospitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą reanimacijos intensyvios terapijos skyriuose.

Medicinos mokslų daktaras Andrius Gaižauskas – naujasis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Urologijos skyriaus vedėjas, laimėjęs konkursą šioms pareigoms užimti. Apie tai, ką reiškia gimti su Hipokrato priesaika, apie pasiryžimą eiti tėvo, pastaruosius keturiolika metų sėkmingai vadovavusio vienam pažangiausių Lietuvoje Urologijos skyriui ir pelniusio tiek pacientų, tiek kolegų pasitikėjimą, pėdomis, apie mitus, supančius urologo specialybę, bei apie tai, kaip išvengti urologinių sveikatos problemų vasarą – pokalbyje.

Medicinos genas – iš kartos į kartą? Kokią įtaką pasirinkimui turėjo tėvo profesinis kelias?

Žinoma, tai, kad tėvas yra gydytojas, turėjo svarios įtakos mano pasirinkimui, t. y., tam, kas aš esu šiandien. Juk natūralu, kad, kai nuo mažumės tave supa tam tikra aplinka, tam tikros temos, tu nejučia apie jas žymiai dažniau pradedi galvoti, tarsi įsigyveni į jas. Juolab, kad ir, jeigu taip galima pasakyti, mediko geną galėjau paveldėti, nes esu trečios gydytojų kartos atstovas – mano močiutė buvo medikė, tėvas ir mama taip pat dirba šioje srityje.

Tačiau norisi pastebėti, kad žmonėms, kurie pasirenka eiti savo tėvų pėdomis, dažnai reikia įrodyti, kad jie tai daro be jokių protekcijų. Tai reiškia, kad jiems reikia dirbti daugiau, nei įprastai aplinkui esantiems, reikia įrodyti, kad viskas, ko pasieki, yra tavo paties užsidegimo, noro, ryžtingumo rezultatas. Ir, nepaisant tų milžiniškų pastangų, išlieto prakaito braunantis savo tikslų link, ne retai žmonės nėra linkę tikėti, jog tai padarei savo jėgomis. Toks įrodinėjimas – vienas didžiausių gyvenimo iššūkių.

Turite vaikų – ketvirta medikų karta išaugs?

Ar bus ketvirta karta, nedrįstu prognozuoti ir, tiesą sakant, labai tuo abejoju. Nė vieno vaiko tikrai neskatinsiu ir nestumsiu medicinos link. Jeigu jie patys sakys, kad to nori, patarsiu, ką daryti, kaip daryti, tačiau tuo pačiu ir primygtinai siūlysiu apsvarstyti, ar medicina yra teisingiausias kelias, tas kelias, kuriuo žmogus norės eiti visą savo gyvenimą. Iš tiesų, man, kaip tėvui, svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi, turėtų savo mėgstamą darbą, specialybę, būtų geri specialistai tose srityse, kurias jie pasirinks, ir visiškai nesvarbu, ar jie nuspręstų „kuistis“ garaže, ar pilotuoti orlaivį, ar užsiimti bet kokia kita veikla.

O kaip Jūs pats „prisijaukinote“ mintį, jog gydytojo profesija – geriausias pasirinkimas? Ar te­ko bent kar­tą gai­lė­tis, kad pa­si­rin­ko­te me­di­ci­ną, kad ten­ka au­ko­ti lais­va­lai­kį?

Studijos yra išties ilgos ir sunkiausia tai, kad visų jų metu negali turėti įprasto, gerai apmokamo dieninio darbo, vienintelis galimas pasirinkimas – naktiniai budėjimai. Pavyzdžiui, aš tai pradėjau daryti dar būdamas trečiame kurse.

Drįsčiau sakyti, jog normalu, kad tuomet, kai tavo bendraamžiai kuria šeimas, dairosi būstų, o tu esi dar tik vos įpusėjęs studijas, tos emocijos tave „pagauna“. Tad „silpnumo akimirkų“ tikrai būta, tačiau, jei turi aiškiai nusibrėžtus tikslus ir žinai, kad būtent jų nori siekti, įveiki tuos vienkartinius suklupimus savo kelyje, atsikeli ir toliau žygiuoji.

Ir nepaisant to, kad studijos yra ilgos, gebantis gerai planuoti žmogus, nesvarbu, ką jis bestudijuotų, sugeba suderinti ir laisvalaikį, ir mokslus. Tikrai nėra taip, kad medicinos studentai yra priversti nuolat mokytis, atsisakydami kitų gyvenimo malonumų. Tai lygiai taip pat aktualu ir tada, kai tampi gydytoju. Juk visi mes esame žmonės, turime šeimas, vaikus, pomėgius, kurių jokiu būdu negalima pamiršti.

Tačiau, kai esi darbe, privalai būti tokiu gydytoju, kuris atlieka viską taip, kaip gali geriausia, bei skiria tinkamą dėmesį pacientui, t. y., paaiškina, kokia yra liga, koks reikalingas gydymas ir pan. Būtent tokio bendravimo trūkumas, o ne gydymo taktikos pasirinkimas ar kiti aspektai ir yra dažniausia pacientų nepasitenkinimo priežastis.

Na ir dar viena itin svarbi gydytojo pareiga – tada, kai pacientui negali padėti pats, privalai žmogų nukreipti ten, kuri jis ras reikiamą pagalbą.

Tur­būt vie­nas svar­biau­sių pa­si­rin­ki­mų bū­si­mo gy­dy­to­jo gy­ve­ni­me – spe­cia­li­za­ci­ja. Ko­dėl būtent urologija ir koks yra pa­grin­di­nis šios pro­fe­si­jos iš­šū­kis, Jū­sų po­žiū­riu?

Vienareikšmiškai žinojau, kad būsiu chirurgas. O tai, kokiu chirurgu būti – jau rezidentūros įtaka. Iš tiesų, urologija nebuvo vienintelis ir aiškus, tiesus pasirinkimas. Būta ir kitų minčių. Mano pirmasis mokytojas rezidentūros metais, kuriam esu be galo dėkingas, doc. Audrius Gradauskas – išties puikus savo srities specialistas, nuostabus mokytojas, įkvepiantis pavyzdys, būtent jam vadovaujant rezidentūros ciklui, mąsčiau rinktis bendrąją chirurgiją, bet vėliau, vis dėlto, urologija sudomino labiau.

Žinoma, tai, kad tėvas yra urologas, leido į šią specialybę pažvelgti iš labai arti, susidaryti vaizdą, koks urologo darbas, ir nė kiek nesuklysiu sakydamas, kad tas realaus darbo matymas, susiformavęs supratimas apie šią specializaciją turėjo svarios įtakos sprendimui tapti urologu.

Vadovauti skyriui – nelengva užduotis. Kokius iššūkius matote priešakyje?

Visų pirma, norėtųsi išlaikyti gan aukštai iškeltą kartelę, gydant šlapimo takų akmenlige sergančius pacientus. Mūsų Urologijos skyrius visoje Lietuvoje yra žinomas ir vertinamas kaip šlapimo takų akmenligės centras. Kasmet čia turime itin didelį pacientų srautą iš įvairių šalies kampelių bei visas reikalingas technines priemones ir tinkamas kvalifikacijas padėti šios ligos kamuojamiems pacientams. Dirbsime, kad tas užsitarnautas tiek pacientų, tiek kolegų specialistų pasitikėjimas būtų pateisintas ir ateityje.

Kitas mums svarbus tikslas – ne tik padėti pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis, akmenlige, šlapimo takų infekcija, tačiau padėti ir tiems, kurių negalavimai blogina gyvenimo kokybę. Sieksime išmokti ir taikyti chirurginio gydymo metodus, kurių pagalba žmonės taps sveikesni.

Pavyzdžiui, tiek moterų, tiek vyrų šlapimo nelaikymas – gyvenimo kokybę bloginanti problema, su kuria susiduriama itin dažnai, šiuo metu gali būti išspręsta veiksmingomis chirurginėmis priemonėmis. Stengiamės ir tobuliname laparoskopines ir endoskopines chirurgines technikas, kurios leidžia ligoniams patirti mažesnę chirurginę traumą, greičiau sveikti ir grįžti į įprastą kasdienį gyvenimą. Norėtųsi parodyti žmonėms, kad jų sveikatos problemoms spręsti būdų ir tai galinčių padaryti specialistų yra.

Kitas nemažiau svarbus aspektas – skyriaus personalo darbo sąlygų, aplinkos gerinimas. Manau, kad norint pasiekti gerų rezultatų, reikia ieškoti būdų, kaip motyvuoti komandą – tai taip pat bus nemenkas iššūkis.

Dažniausiai urologai yra siejami su vyriškos lyties atstovais, ar tai tiesa?

Aiškiai galima pasakyti, kad urologijos siejimas su vyriškos lyties atstovais yra tiesiog mitas, paremtas visuomenės žinių stygiumi. Urologija yra itin plati specialybė, o pas gydytoją urologą dėl šlapimo takų galimų patologijų pagalbos gali kreiptis tiek vyrai, tiek moterys. Tą daryti ir raginu, naudodamasis proga, visus, kenčiančius dėl urologinių sutrikimų, ir atverti sau galimybes į kokybiškesnį gyvenimą.

Konkrečiai kalbant apie vyrų anatomiją, reikia pasakyti, kad yra siauresnė gydytojų urologų subspecializacija – andrologai – išskirtinai gydantys vyrus.

Artinasi maudymosi sezonas – kokių praktiškų patarimų turite?

Jeigu mėgstate maudytis – tai darykite į sveikatą. Vienintelė rekomendacija, kurią bet kuris urologas pasakys, gerkite pakankamą kiekį skysčių per parą – ne mažiau nei du litrus arba, kitaip tariant, per parą žmogaus organizmas turi pagaminti ne mažiau nei du litrus šlapimo. Tai puiki profilaktinė priemonė, kad neatsirastų šlapimo takų akmenligė, taip pat šlapimo takų infekcija. Na ir dar patarčiau žmonėms, kurių šlapimo pūslė jautresnė, po maudynių persirengti sausus drabužius.

Taip pat raginu žmones informaciją, kuri gali turėti įtakos jų sveikatai, vertinti kritiškai. Pavyzdžiui, visai neseniai girdėjau pasisakymą apie grikių dietą, kai grikiai išbrinkinami ir valgomi, o vandens leidžiama išgerti vos pusę stiklinės per parą, nes, pasak informaciją skleidusio šaltinio, priešingu atveju, t. y., išgėrus daugiau vandens, inkstai tiesiog „paskęsta vandenyje“. Kviečiu netikėti tokiais mitais ir, jeigu kyla klausimų, konsultuotis su profesionalais.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL), papildomi gavusi 2,6 mln. tikslinių lėšų sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų darbo užmokesčiui didinti, nuo gegužės 1 d. didesnius atlyginimus išmokės daugiau nei 1400 darbuotojų, pirmumą, kaip ir nurodyta Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijose, teikiant mažiausiai uždirbantiems medicinos darbuotojams.

Pasak RVUL direktoriaus dr. Algimanto Pamernecko, įvertinus tai, kad beveik 65 proc. viso finansavimo skiriama darbo užmokesčiui ir siekiant stabilios įstaigos veiklos, net ir menkiausi poslinkiai, susiję su pokyčiais darbuotojų algalapiuose, turi būti pasverti ir pamatuoti taip, kad įstaiga, išlaikoma mokesčių mokėtojų lėšomis, neprisiimtų nepamatuotos rizikos.

„Pagal susitarimus su Teritorinėmis ligonių kasomis, paslaugų bazinių kainų didinimui papildomai skirtos lėšos sudaro 7 proc. nuo metinės sutartinės finansavimo sumos arba 10,5 proc. nuo 8 mėnesių sutartinės finansavimo sumos, t. y., nuo šių metų gegužės 1 d. iki gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad suskaičiuotas ir nuo 23,7 proc. iki 12,2 proc. (vidutiniškai 15 proc.) sieksiantis atlyginimų didinimas – realios Ligoninės galimybės. Pabrėžtina, kad visos papildomos lėšos, kaip ir rekomendavo SAM, nukreiptos išskirtinai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų darbo užmokesčiui didinti“, – sako RVUL direktorius.

Darbo užmokestis didinamas remiantis gegužės 3 dieną sveikatos apsaugos ministro pasirašytu įsakymu „Dėl lėšų skyrimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo 2018 metais“ ir gegužės 4 dieną Sveikatos apsaugos ministerijos kartu su medikų profsąjungomis pasirašytu Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) šakos kolektyvinės sutarties priedu. Šiuo sutarties priedu yra įvedamos atlyginimo „grindys“.

Taip pat direktorius dr. Algimantas Pamerneckas pastebi, kad, kadangi papildomos lėšos skirtos tik šiems metams, darbuotojai darbo užmokesčio padidinimą pajus gaudami didesnius priedus. Jei kitąmet bus užtikrintas tvarus, dabartinį lygį siekiantis finansavimas, ta apimtimi bus padidinama pastovioji darbo užmokesčio dalis.

Sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų laukiantys pokyčiai, susiję su darbo užmokesčio didinimu, pristatyti RVUL Darbo tarybai.