RVUL

103 gyventojas žuvo, 181 patyrė traumų – tokią liūdną praėjusiais metais gaisruose nukentėjusiųjų asmenų statistiką pateikia ugniagesiai. Šildymo sezoną, kai gyventojai ima kūrenti krosnis ir naudoti elektrinius šildymo prietaisus, su nerimu pasitinka ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) medikai, sakantys, kad kasmet į Ligoninę patenka keliasdešimt nudegusių pacientų, dalis jų – patyrę gilius sužalojimus, sunkiai suderinamus su gyvybe.

Apie pirmąją pagalbą nudegusiems ir tokių pacientų gydymą RVUL – pokalbyje su Terminių traumų skyriaus vedėju gyd. Vytautu Vaitkumi.

Daktare, kokią pagalbą jokio medicininio išsilavinimo neturintis žmogus galėtų suteikti apdegusiam pacientui?

Visų pirma, norisi žmonėms priminti apie priemones, kurių nereikėtų imtis. Taigi, jokiu būdu nereikėtų bandyti žymius terminius nudegimus patyrusio žmogaus nurengti, nes taip tik dar labiau galite jam pakenkti. Šiukštu, nereikėtų naudoti aliejaus, tepalų ar kitokių priemonių, kurias dažnai mėgstama taikyti nudegus buityje, pavyzdžiui, prisilietus prie karštos viryklės, ar apsipylus karštais skysčiais. Jeigu patyrėte tokius nedidelius buitinius nudegimus, siūlau pašaldyti nudegusią vietą po tekančiu šaltu vandeniu 20 minučių – taip nudegimo gylį galima sumažinti 1 proc.

Tačiau, jei nudegusi vieta yra didesnė nei plaštakos dydžio, reikėtų sunerimti, kadangi tai reiškia, jog žmogus nudegė 1 proc. kūno. O jeigu nudegusi vieta tapo nejautri, tai – dar aiškesnis signalas, kad kaip įmanoma greičiau reikia pasiekti gydymo įstaigą.

Esant progai, noriu priminti, kad visai kitaip reikia elgtis, jeigu patyrėte cheminį nudegimą. Pavyzdžiui, jeigu apsipylėte cheminėmis medžiagomis, nesvarbu, skystomis, granulėmis ar kitokios rūšies, visų prima privalu nusirengti ir iš karto kruopščiai nusiprausti. Taip pat patariu jokiu būdu nebandyti tepti tepalų nuo nudegimų, įsivaizduojant, kad taip teikiama pirmoji pagalba. Atvirkščiai – medžiagos gali sureaguoti ir žala sveikatai gali būti dar didesnė.

Taip pat žinau, kad daugelis žmonių krosnių užkūrimui jau turi pasiruošę degaus skysčio. Tai, mano galva, viena didžiausių blogybių. Dažnai girdžiu pacientų, patenkančių į Terminių traumų skyrių, pasakojimus, kaip jie degaus skysčio pagalba bandė sustiprinti degimą, o viskas baigėsi rankoje sprogusiu buteliu ir pasekmėmis visam gyvenimui. Tad, jeigu naudojate tokį skystį, raginu mokytis iš svetimų klaidų ir tai daryti taip, kaip parašyta instrukcijoje.

Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip Ligoninėje pradedami gydyti nudegimus patyrę pacientai? Ar pirmosios valandos, dienos tokių pacientų gydyme „auksinės“?

Pacientui patekus į Ligoninę, pirmiausia vertiname traumos aplinkybes. Jeigu pas mus atvyksta pacientas, kuris nudegė gaisre ar sprogus dujoms, stebime, kokia plaučių būklė. Iš tiesų, negaliu nepaminėti, kad nudegus tokiomis aplinkybėmis, išgyvenamumo prognozė, deja, iškart svariai blogėja.

Taip, žmogus atvežtas pas mus gali būti sąmoningas, kalbėti ir, atrodytų, ligoninėje su medikų priežiūra jam turėtų gerėti, tačiau sprogimo metu žmogaus kūnui padaromi pažeidimai ne visada gali būti matomi plika akimi. „Griūties“, vykstančios tokią traumą patyrusio žmogaus viduje, pasekmės paaiškėja tik trečią ar ketvirtą parą.

Nereikėtų užmiršti, kad oda – pats didžiausias mūsų organas, svarbus daugeliui mūsų organizme vykstančių procesų. Per ją vyksta medžiagų apykaita, organizmas „aušinamas“, net tai, kur pasigamina vitaminas C, vitaminas D taip pat lemia oda, per odą mes net kvėpuojame. Be to, oda yra tarsi apsauginė siena nuo infekcijų, kuri, nudegus, griūna.

Taigi, darbas, kurį pirmosiomis valandomis, dienomis būtina atlikti – stabilizuoti terminius nudegimus patyrusio paciento būklę, „išvesti“ jį iš šoko ir imtis reikiamų priemonių dėl sužeidimo organizme sustojusių procesų atkūrimui. Tam stipriai nudegusius pacientus visuomet guldome į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, kur priežiūra, aparatūra – aukščiausio lygio, lygiavertė esančiai Vakarų šalyse.

Be to, džiaugiuosi, kad kovai su išaugančia infekcijų tikimybe RVUL turime platų ginklų arsenalą, t. y., visus antibiotikus, kokie tik egzistuoja, ir juos visus galime panaudoti gelbėdami gyvybes.

Net ir jokių sąsajų su medicina neturintys žmonės žino, kad nudegusiam žmogui prireikia odos persodinimo operacijos.

Dažnai girdžiu, kad žmonės odos persodinimo operacijas vertina taip paprastai. Na, tarsi, jei žmogus nudegė 80 proc. kūno, tai reikia paimti likusią dalį ir tiesiog persodinti, nieko negalvojant. Tačiau juk persodinama to paties nudegusio žmogaus oda – nuimamas viršutinis sluoksnis, o toje vietoje lieka žaizda, kurią vieni autoriai priskiria I laipsnio nudegimui, kiti – netgi II A laipsnio. Ir šias žaizdas taip pat reikia gydyti.

Taigi, įsivaizdavimas, kad persodinus odą, viskas iš esmės gerėja, nėra toks paprastai teisingas. Pati odos persodinimo operacija yra iš tiesų „traumatinė“, todėl pacientus galime operuoti tik stabilizavus bendrą būklę ir kai esame įsitikinę, kad ligonis „atlaikys“ pačią operaciją. Persodinta oda prigyja tik per 4-5 paras nuo operacijos, o donorinės odos paėmimo žaizda gyja dar apie 1 savaitę.

Medikų darbas nelengvas ir ta prasme, kad kasdien tenka vertinti, ar žmogui, patyrusiam tokią traumą, yra vilties išgyventi. Iš darbo praktikos tikriausiai galite pasakyti, kokie išgyvenamumo šansai, jei žmogus apdegė, tarkime, 40 proc., 50 proc. ar 60 proc. kūno?

Dideliu nudegimu laikomas nudegimas, siekiantis 10 proc., 40 proc. – laikomas kritiniu. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, tai, pavyzdžiui, nudegus abi kojas nudegimas siekia 18 proc.

Vertindami, ar žmogus išgyvens, analizuojame, koks nudegimo plotas, gylis, paciento amžius ir gretutiniai susirgimai (pavyzdžiui, jeigu pacientas serga cukralige ar bronchine astma, tai jo išgyvenamumo prognozė žymiai blogėja, nes tokiais atvejais žmonių imunitetas ir taip būna silpnesnis).

Mes Ligoninėje taikome visame pasaulyje naudojamą skalę, kuria remiamės vertindami kiekvieno paciento pasveikimo galimybes. Tarkime, jeigu 20-metis apdegė 50 proc. kūno – mirties tikimybė nuo 50 iki 60 proc., jei tokią dalį kūno apdegė 30-metis – nuo 60 iki 70 proc., jeigu 40-metis – nuo 70 iki 80 proc. Kuo vyresnis žmogus ir kuo didesnis nudegimo plotas ir gylis, galimybių išgelbėti pacientą mažėja.

Tiesa, tai nereiškia, kad mes – gydytojai – nuleidžiame rankas. Kovojame iki galo ir gana dažnai pagydome pacientus, kuriems pagal minėtą skalę prognozuota mirties tikimybė buvo 100 proc., ir kone kiekvieną savaitę išleidžiame į reabilitaciją besišypsančius pacientus, kurie buvo nudegę 30,40, 50 ar 60 proc. kūno, tačiau turiu pabrėžti, kad tie pacientai buvo „žvėriškai“ stiprios sveikatos ir turėjo organizme resursų atkurti užgesusius odos procesus.

Neslėpsiu, kad, gydant tokias traumas patyrusius pacientus, emocinis krūvis tikrai nemažas, jį atlaikyti sugeba ne visi kolegos. Matyt, tai lemia ir traumos sunkumas bei baisumas, ir tai, kad ypač dažnai jas patiria jauni žmonės, kuriems gyvenimas dar prieš akis.

Praktikoje, pavyzdžiui, turėjome tokį pacientą, kurio dar ir šiandien negaliu užmiršti. Žmogus apdegė galvos sritį. Dėjome milžiniškas pastangas jį gelbėdami, tarsi kokią dėlionę dėliodami po gabalėlį, nors žmogus neteko ausų, nosies, burnos. Tačiau paciento mums užduotas klausimas – „ar Jūs iš manęs tyčiojatės“ – iliustruoja, kokia trauma sunki ir pačiam pacientui. Tad, turime savyje turėti ne tik jėgos kovoti už žmogaus gyvybę, bet ir jėgos padrąsinti patį pacientą, ištiktą tokios nelaimės, kovoti už save patį.

RVUL – vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje. Tad, natūralu, kad terminius nudegimus patyrę pacientai pakliūva į Jūsų vadovaujamą skyrių, ypač sunkius nudegimus – visų pirmą į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Ar šiandien Ligoninėje turimos priemonės yra modernios, o gal žmonėms yra ko nerimauti?

Mūsų turima įranga moderni, lygiavertė naudojamai kitose pasaulio šalyse. Patys domimės naujausiais mokslo pasiekimais, domimės tuo, kas vyksta kitose šalyse, todėl įvertinę ir realiai išbandę naujoves, įrangą atnaujiname kasmet.

Taip pat čia dirba profesionali komanda. Kalbu tiek apie Terminių traumų skyriaus medikus, tiek apie Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus medikus, kurie sutelkę žinias ir patirtį, iš tiesų į gyvenimą grąžino ne vieną dešimtį stipriai nudegusių pacientų.

Vienas iš septynių – taip galima apibūdinti skubiosios medicinos gydytoją Paulių Uksą, nuo rugpjūčio gyvybes gelbėjantį viename didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Skubios pagalbos skyriuje. Pirmosios tokios specializuotos laidos Lietuvoje gydytojas, paklaustas, kodėl nusprendė pasirinkti skubiąją mediciną, nė akimirkos nesuabejoja, nepaisant, kad ši specialybė viena sunkiausių, o atsakomybė milžiniška, ir sako, kad viskas paprasta – tai tiesiog noras prisidėti prie stebuklų, „auksinėmis valandomis“ vykstančių skubios pagalbos skyriuose.

Savo ruožtu, skubiosios medicinos gydytojų specialybės vienu iš „krikštatėvių“ pramintas ir naujų vėjų į visą parą pacientus priimančius skyrius Lietuvoje bandantis įpūsti RVUL Skubios medicinos centro vadovas prof. hab. med. dr. Pranas Šerpytis sveikina Vilniaus universiteto (VU) sprendimą viena iš skubiosios medicinos rezidentūros bazių paskirti RVUL.

„Tam, kad skubiosios medicinos gydytojai būtų paruošti gerai, reikalinga pati geriausia mokymosi bazė, kurioje būtų visos galimybės įgyti įvairiapusiškos, darbo realiomis sąlygomis patirties. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrius pasižymi didžiausiais skubios pagalbos reikalingų traumatologinių bei neurologinių pacientų srautu Vilniuje, taip pat čia plūsta itin gausus toksikologinių pacientų srautas bei dalis pacientų, kuriems reikalinga chirurginė pagalba. Tad sprendimas racionalus ir ateityje, rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus, duos neabejotiną naudą“, – sako prof., hab. dr. P. Šerpytis.

Ligoninės direktorius dr. Algimantas Pamerneckas poslinkius taip pat vertina teigiamai. „Labai džiaugiuosi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vadovybės sprendimu mūsų Ligoninę pasirinkti viena iš pagrindinių skubios medicinos rezidentūros bazių. To siekėme eilę metų, visada matėme būtinybę čia rengti skubios medicinos gydytojus. Beje, mūsų Skubios pagalbos skyriuje reikėtų įdarbinti apie keturiasdešimt skubios medicinos gydytojų, tik tuomet galėtume čia atsisakyti kitų specialybių gydytojų budėjimų. Puiku, kad pirmieji du gydytojai jau dirba. Iškart pajutome jų indėlį į mūsų komandą. Tikiu, kad sugebėsime sukurti visas pedagogikai reikalingas sąlygas. Džiugu, kad svariai prisidedame prie studijų Vilniaus universitete kokybės gerinimo“, – sako dr. A. Pamerneckas.

Tuo metu, vienas iš septynių Lietuvoje šiemet skubiosios medicinos rezidentūrą baigusių gyd. P. Uksas, pasakodamas apie pirmuosius darbo viename didžiausių šalyje skubios pagalbos centrų įspūdžius, pabrėžia, kad pagrindinė šio skyriaus stiprybė – profesionali, į paciento problemas susikoncentravusi komanda. Daugiau apie tai – pokalbyje.

Skubi medicina – viena sunkiausių specialybių, kodėl būtent ji?

Medicinoje tikriausiai nėra nė vienos specializacijos, nė vienos krypties ar srities, kuri nebūtų įdomi, o pats pasirinkimas greičiausiai yra nulemtas žmogiškųjų, asmeninių savybių. Aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs, kasdien besigilinančio į vienos kažkurios specialybės ligų simptomatiką. Tai, matyt, ir yra tas atsakymas, kodėl skubioji medicina ir, kodėl aš.

Iš tikrųjų, faktas, jog niekada nežinai, kada ir kokios būklės pacientas atvyks į Skubios pagalbos skyrių, kokį iššūkį tau kaip gydytojui, kaip žmogui dėl to teks priimti, ir galimybė būti tuo pirmuoju, nuo kurio, paprastai tariant, priklauso paciento tolimesnė ateitis, ir yra kertiniai dalykai, kuriantys skubiosios medicinos žavesį.

Tam, kad iš tiesų būtų aišku, apie ką kalbu, tai, pavyzdžiui, politraumos atveju – auksinė pirma valanda Skubios pagalbos skyriuje, sepsio atveju – ta pati pirma auksinė valanda, nuo kurios metu atliktų veiksmų, t. y., pradinės diagnostikos, paciento stabilizavimo, priklauso, koks bus tolimesnis paciento kelias. Ir visa tai vyksta čia, Skubios pagalbos skyriuje. Taigi, teikdamas skubią pagalbą pajunti, koks didelis tavo indėlis į paciento tolimesnį gydymą, sveikimą ir išgyvenamumą iš tiesų yra, kokios svarbios tos žinios ir įgūdžiai, įgyti per 5-erius rezidentūros metus.

Be to, kadangi skubios medicinos gydytojai turi pakankamai ne tik klinikinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, manipuliacijų skaičius, kurias gydytojas gali atlikti dirbdamas Skubios pagalbos skyriuje, yra labai didelis. T. y., visos trauminės repozicijos, tam tikros chirurginės intervencijos, taip pat dalis tų intervencijų, kurias atlieka gydytojai anesteziologai-reanimatologai, kaip, pavyzdžiui, centrinės venos punkcija, intubacija, dirbtinė plaučių ventiliacija ir kt. Tai reiškia, kad dirbdamas čia pasitelki ne tik visas savo sukauptas žinias, bet daug gali padaryti rankomis. Tokios galimybės taip pat yra ne mažiau svarbios kiekvienam profesionalui.

Kalbant apie savybes, koks gydytojas turėtų būti tas idealus skubią pagalbą teikiantis kiekvienam žmogui? Nes tikriausiai ne kiekvienas galėtų, pavadinkime, išlikti tokiomis sąlygomis?

Privalai būti lankstus, atviras, priimantis naujoves, taip pat kritiškas tiek sau, tiek pacientams, tiek personalui, kuris dirba su tavimi, bet svarbiausia – privalai būti komandos žmogumi. Iš tiesų, nepaisant to, koks tu geras gydytojas individualiai bebūtum, be komandos Skubios pagalbos skyriuje kalnų nenuversi.

Neabejotinai, skubios medicinos gydytojas privalo būti komandos lyderis, bet juo įmanoma būti tik tada, kai yra komanda. Kalbu tiek apie valytoją, tiek apie slaugytoją ar jos padėjėją, tiek apie visus kitus gydytojus, kurie yra šalia tavęs ir kaip konsultantai, ir kaip pagalba tau.

Taigi, komunikabilumas, taktiškumas, racionalumas taip pat yra tos savybės, be kurių, siekdamas geriausių rezultatų, skubioje medicinoje neišsiversi. Juolab, kad ir pacientai tikisi tokių gydytojų, kurie ne tik sugebės suteikti pagalbą, bet ir sugebės įsiklausyti, išgirsti, tad ir santykyje su pacientu komunikacija, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje, turi didelę reikšmę.

Turiu omenyje tai, kad, jeigu su pacientu bendrausi nekorektiškai, nemandagiai, tai 5 ar 10 minučių turinti trukti konsultacija pailgės dvigubai, o galutiniu rezultatu patenkintų nebus. Tai ypač aktualu, kalbant apie pacientus, kurie dažnai net neturėtų kreiptis į Skubios pagalbos skyrių.

Taip, turiu pripažinti, kad išlaikyti šaltus nervus ir viltį kuriančią šypseną būna sunku, nes juk kiekvienas medikas yra toks pat žmogus, jaučiantis ir nuovargį, išgyvenantis, kai nesiseka, ir turintis asmeninį gyvenimą bei tą pačią nuobodžią rutiną, kaip ir bet kuris pacientas, pavyzdžiui, besiskundžiantis lėtiniu nugaros skausmu jau kokius 15 metų, bet nusprendęs pagalbos ieškoti būtent šiandien, 4 valandą nakties, Skubios pagalbos skyriuje. O tokių situacijų, deja, būna. Ir paciento kaltinti dėl to negali, nes juk jo problemos, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, tuo metu jam yra pačios svarbiausios. Matyt, būtent dėl to bandymai paaiškinti, kad šeimos gydytojo institucija jam šiuo klausimu tikrai yra pajėgi padėti, ne visada būna sėkmingi.

RVUL visai neseniai patvirtinta viena iš skubios medicinos rezidentūros bazių. Tai tikriausiai svarbus žingsnis kalbant apie šios specialybės gydytojų gretų auginimą Lietuvoje, kuri iš tiesų žengia pirmuosius žingsnius. Koks turėtų būti tas rezultatas, kitaip tariant, kas turėtų pasikeisti pacientui, kai bus užauginta skubios medicinos gydytojų karta? Arba ko tikėtis kiekvienam potencialiam Jūsų pacientui?

Kai Lietuva „startavo“ su skubia medicina, visi kėlė klausimą – kokia nauda iš to, argumentuodami, jog vienas skubios medicinos gydytojas vis tiek tokių milžiniškų srautų aprėpti nebus pajėgus. Lygiai tie patys klausimai ir tos pačios abejonės, ar gali vienas skubios medicinos gydytojas būti geresnis nei 4 atskirų sričių specialistai, buvo išreikštos amerikiečiams, dar prieš 50 metų pradėjusiems rengti šios specialybės medikus.

Norisi pasakyti, kad taip lyginti ir tarsi ant svarstyklių pusių dėlioti iš tikrųjų nereikėtų, nes mes – skubios medicinos gydytojai – nesame nei geresni, nei blogesni už kelis skirtingų sričių specialistus, bet mes galime suteikti tas pačias paslaugas ūmių susirgimų atveju. Kitaip tariant, aš nesu geresnis specialistas už neurologą, bet aš esu tiek pat geras specialistas neurologijoje, kalbant apie ūmią neurologinę simptomatiką, lygiai taip kalbant apie kitas sritis – ūmius kardiologinius, chirurginius ir kitus greitos pagalbos reikalaujančius susirgimus.

Taigi, realus skirtumas, kurį turėtų pajusti pacientai – trumpesnis laikas iki preliminarios arba galutinės diagnozės nustatymo. Pavyzdžiui, į Skubios pagalbos skyrių atvykęs vyresnio amžiaus žmogus, kuris, tarkime, yra persirgęs infarktu, jam svaigsta galva, skundžiasi aukštu kraujospūdžiu ir pilvo skausmais, būtų apžiūrėtas skubiosios medicinos gydytojo ir nereikėtų konsultuoti keliems skirtingų specialybių gydytojams. Tais atvejais, kai tyrimų rezultatai leidžia, neįžvelgiame jokių rimtesnių pavojų, galime išleisti pacientą gydytis ambulatoriškai. Savaime aišku, tai leistų sutrumpinti laiką iki diagnozės nustatymo ir kartu leistų gydytojams specialistams daugiau laiko Skubios pagalbos skyriuje skirti pacientams, kuriems iš tiesų tos specializuotos pagalbos reikia.

Reziumuojant, augant skubiosios medicinos gydytojų gretoms ir prisidedant rezidentams, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrius, kuris, pagal pacientų srautus, yra vienas didžiausių Baltijos šalyse, įgaus naują veidą, o, svarbiausia, problema, dėl kurios dažniausiai skundžiasi pacientai – ilgas laikas iki diagnozės nustatymo – bus išspręsta.

RVUL – vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje. Pirmieji įspūdžiai čia dirbant gydytoju?

Pacientų srautas skiriasi, lyginant su kitomis ligoninėmis, kuriose teko dirbti: pacientai žymiai jaunesni, svariai didesnis traumuotų pacientų srautas, kai per parą – virš 100 traumų, tarp kurių ir ypač rimtos politraumos.

Iš tiesų, ūmūs sužalojimai yra dažniausia mirties priežastis jauname amžiuje. Reiškia, kad juos dažniausiai patiria sveiki žmonės, todėl atsakomybė, kurią prisiimi, milžiniška. Tampi atsakingu už jų išgyvenamumą ir gyvenimo kokybę visą likusį gyvenimą. Bet, matyt, tas noras padėti, prisidėti tomis „auksinėmis“ valandomis ir yra stipresnis, praaugantis krentančią atsakomybę.

Įspūdžiai geri, Skubios pagalbos skyrius stiprus, turime pakankamai medikamentų, priemonių, geras sąlygas teikti intensyvią terapiją Skubios pagalbos skyriuje. Be to, šiuo metu vienas gydytojas nuolat dirba tiek reanimacinėje, tiek stebėjimo palatose, o tai reiškia didesnį dėmesį pacientams.

O kalbant apie atsakomybę, kurią tenka prisiimti, ir emocijas?

Emocijos būna visokios, nes būna situacijų, kai atrodo padarai viską, kas įmanoma ir gal net daugiau, tačiau vis tiek nepasiseka, būna, kai viskas klostosi tiesiog gerai ir džiaugiesi „akyse atsigaunančiais“ pacientais. Taip, būna ir nusivylimas, nerimas, baimės, bet, kuo labai noriu pasidžiaugti šiame Skubios pagalbos skyriuje, tai tuo, jog gali atsiremti į kolegas. Tokį komandinį visų Ligoninės skyrių darbą galėčiau įvardinti pagrindine stiprybe. Visi supranta, kad nesvarbu, kas tau patinka ar nepatinka, tu ateini dirbti dėl paciento ir tą visą laiką darbe tu būni tik dėl jo su tikslu kuo greičiau išspręsti žmogaus problemas, palengvinti skausmą ir pan.

Taip pat medicininis personalas Skubios pagalbos skyriuje yra labai profesionalus, slaugytojos yra įgijusios milžinišką patirtį dirbant su sunkiais pacientais, komanda šiame skyriuje yra ypač stipri – tai palieka didelį įspūdį.

Dažnai skubios pagalbos skyriai – vietos, kur pacientai turėtų gauti būtinąją pagalbą. Bet ar visuomet jie čia atvyksta tikrai to?

Išties, į Skubios pagalbos skyrių pacientai turėtų kreiptis, kai jų gyvybei gresia pavojus arba grėsmė reali nepradėjus teikti pagalbos per trumpą laiką. Ir čia susiduriame su itin opia problema, kad dauguma pacientų, ypač privačių klinikų, t. y., tų mažų šeimos gydytojų centrų, nežino, kur jie turėtų kreiptis, kai, pavyzdžiui, yra peršalę, bet tarsi žino, kaip gydytis, galvoja, kad jiems nereikia gydymo antibiotikais, nes juk ką tik vaikas sirgo kažkokia virusine infekcija ir, tikėtina, kad tai tas pats, bet jiems reikalingas nedarbingumas, nes jie, tarkime, dirba mokykloje, darželyje, kur ypač glaudus kontaktas su kitais asmenimis, ir jie tiesiog negali fiziškai būti darbo vietoje dėl kitų saugumo. Tokie žmonės, tikėdamiesi gauti nedarbingumo pažymėjimą, ir tiesiog pasikalbėti, ar savarankiškai gydydamiesi jie viską daro teisingai, tiesiog renkasi paprasčiausią būdą – atkeliauja į Skubios pagalbos skyrių.

Iš to peršasi išvada, jog žmonių žinojimo, kur tokios pagalbos reikėtų ieškoti, kai poliklinikos, prie kurių pacientai yra prisiregistravę, nedirba, trūksta. Dauguma vilniečių, jų paklausus, tikriausiai nustebtų, kad, pavyzdžiui, Centro poliklinika turi budinčią šeimos gydytojų tarnybą, kur visą parą žmonės, priklausantys šiai poliklinikai, gali kreiptis pagalbos, nes tie budintys gydytojai perima to, pavadinkime, standartinio šeimos gydytojo funkcijas nakties, savaitgalių ar švenčių dienomis. Panaši praktika taikoma daugelyje pasaulio šalių, kai yra ne tik skubios pagalbos skyriai tokie, kaip jie suprantami Lietuvoje, o greta jų yra ir tokie visą parą pagalbą teikiantys skyriai, kuriuose ir dirba būtent šeimos gydytojo kompetencijas turintys medikai.

Tiek iš pastarojo laikotarpio, tiek iš rezidentūros ciklų patirties tikriausiai galite kažką pasakyti būsimiems kolegoms?

Tikriausiai verta paminėti, kad pagrindinė skubiosios medicinos rezidentūros bazė užsienyje, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, kur teko stažuotis, būna ta bazė, kuri yra politraumų centras.

Taigi, norisi pasakyti, kad geresnės „trauminės“ bazės rezidentai Lietuvoje tikrai neras. Taip pat garantuoju galimybę išmokti dirbi ypatingomis stresinėmis sąlygomis, kai, pavyzdžiui, vienu metu iš eismo įvykio atveža 4 sunkius politraumas patyrusius pacientus. Taigi, iššūkių čia tikrai nepritrūks.

Susižaloti plaštaką, netekti piršto ar net kelių, susižeisti kojas ar kitas kūno vietas – tuo rizikuoja kiekvienas buityje besinaudojantis kampiniu šlifuokliu. Šis įrankis, pasak gamintojų, skirtas pjauti akmenį, metalą, betoną, plyteles, mūrą ar net asfaltą. Vis dėlto, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus medikai sako, kad lietuviai yra atradę ir dar vieną kampinio šlifuoklio paskirtį – medžiui pjauti, o po nesėkmingų bandymų, deja, ne vienam „auksarankiui“ tenka gultis ant operacinio stalo.

„Ištisus metus gelbstime kampiniu šlifuokliu, liaudyje pramintu „bulgarke“, susižalojusius pacientus, pasitelkiame naujausias priemones, kad išsaugotume sužalotus pirštus, plaštakos funkciją. Visų į mūsų rankas patekusių pacientų paaiškinimai, kaip įvyko trauma, atrodytų, iš klaidingo vadovėlio: vienas pasakoja pjovęs medžio atraižas šiltnamyje auginamiems augalams paremti, kitas – sumanęs malkoms supjauti turėtus nestorus medgalius. Ir taip dar koks trisdešimt būdų, kaip ne pagal paskirtį naudoti įrankį“, – apie praktikoje pasitaikančius atvejus pasakoja RVUL ortopedas traumatologas, plaštakos chirurgas Simonas Sereika.

Gydytojas pastebi, kad, pagrindinė priežastis, kodėl šis prietaisas toks populiarus, ta, kad prie jo itin paprasta primontuoti medžiui pjauti skirtą diską. „Išties, gerai, kai tą patį įrankį gali panaudoti įvairiems darbams, ne vienam namuose ar sodyboje kaime toks universalus prietaisas praverstų, tačiau tik tuo atveju, kai nerizikuoji savo sveikata. Juk kiekvienas gerai pasvarstytų, ar naudoti įrankį, jeigu žinotų, kad dėl jo neteks piršto ir liks traumuotas visam gyvenimui“, – sako gyd. S. Sereika.

RVUL Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus medikai stebisi ir internete plintančiais aukštųjų mokyklų parengtais mokomaisiais siužetais. Jų herojai – studentai, demonstruojantys, kaip, pasinaudojant kampiniu šlifuokliu, medinės paletės virsta patogiais lauko baldais.

Gydytojų teigimu, tokie mokomieji siužetai turėtų būti rengiami atsakingiau, įvertinus, kad įrankių naudojimas ne pagal jų paskirtį gali kainuoti sveikatą. Tad norinčius ir mėgstančius „meistrauti“ namie RVUL medikai ragina atkreipti dėmesį į gamintojų rekomendacijas, o internete plintančius mokomuosius vaizdo įrašus vertinti kritiškai.

„Raginu mokytis iš svetimų, o ne iš savų klaidų ir neužmiršti, kad kampinis šlifuoklis gali būti naudojamas metalui, mūrui, plytelėms pjaustyti, bet jokiu būdu ne medžiui. Taip išvengsite ne tik pavojaus sau, bet ir aplinkiniams, pavyzdžiui, vaikams. Iš tiesų, dažnai atsitinka ir taip, kad, pjaunant medį, dėl didelės prietaiso jėgos įrankis krenta iš rankų ir atšokęs gali sužeisti ne tik patį dirbantįjį, bet ir aplink esančius žmones“, – būti dėmesingais ragina gydytojas.

Kasdienis sunkus medikų darbas kovojant už ūminio galvos smegenų kraujotakos sutrikimų užkluptų pacientų gyvybes, tam pasitelkiamos naujausios gydymo priemonė ir profesionalūs, šalyje lyderiaujantys specialistai – visa tai pristatyta Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) apsilankiusioms neurologijos srityje dirbančioms slaugytojoms iš Islandijos.

Insulto centro vadovas dr. Aleksandras Vilionskis, kalbėdamas apie RVUL taikomą insultų gydymo praktiką, pabrėžė, kad nuo 2014 m. sausio 1 dienos čia veikia insulto klasteris – insulto diagnostikos ir gydymo centras, t. y., organizacinė struktūra, apimanti įvairių sričių specialistus, veikianti 24 valandas per parą ir užtikrinanti ankstyvą insulto diagnostiką, atranką ir galimybę reperfuziniam gydymui (kraujotakos atkūrimui galvos smegenų arterijose), tolimesnę ligonio priežiūrą ir gydymą.

Taip pat dr. A. Vilionskis, siekdamas viešnias supažindinti su šios patologijos gydymu Ligoninėje, pristatė ir statistinius rodiklius. Pasak jo, praėjusiais metais 1200 pacientų, patyrusių insultą, RVUL suteikta pagalba, atlikta per 200 intraveninės trombolizės procedūrų ir apie 90 mechaninių trombektomijų (t. y., daugiausia Vilniaus regione).

Savo ruožtu, Toksikologijos centro vadovas, direktoriaus patarėjas dr. Robertas Badaras pažymėjo, kad absoliuti dauguma insulto ištiktų pacientų, visų pirma, patenka į RVUL Skubios pagalbos skyrių, pabrėždamas, jog pagal pacientų srautus šis būtinąją pagalbą teikiantis skyrius – vienas didžiausių Baltijos šalyse.

Ligoninės medikai svečiams pristatė Skubios pagalbos skyriuje naudojamą pacientų rūšiavimo sistemą, leidžiančią maksimaliam pacientų skaičiui suteikti kiek įmanoma greitesnę pagalbą, taip pat pademonstruota RVUL naudojama moderni medicinos įranga, skirta insulto diagnostikai.

Nemažai dėmesio, pristatant insulto gydymą, skirta intervencinei radiologijai, pažymint, kad būtent RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus specialistai 2012 m. pirmieji Lietuvoje atliko mechaninę trombektomiją.

Taip pat Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrių specialistai su viešniomis diskutavo apie naujausias insultų gydymo tendencijas bei priemones. Buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės tarp slaugos specialistų, vykdant bendrus praktinius ir mokslinius projektus.

Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) atstovai, apsilankę Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL), pateikė teigiamą išvadą dėl Ligoninėje vykdomo projekto „Galvos smegenų kraujotakos ligų diagnostikos ir gydymo paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas VšĮ RVUL“. Jį užbaigus, bus pagerinta galvos smegenų kraujotakos ligų diagnozavimo ir gydymo kokybė bei prieinamumas Vilniaus regiono gyventojams.

2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos lėšomis įsigytas naujas, modernus 128 sluoksnių kompiuterinės tomografijos aparatas. Inovatyvi įranga leidžia greičiau, efektyviau ir saugiau nustatyti įvairius sveikatos sutrikimus ir ypač pasitarnaus RVUL veikiančiame insulto klasteryje ištiriant ir gydant ūmų galvos smegenų kraujotakos sutrikimą patyrusius pacientus.

Naujuoju kompiuteriniu tomografu galima atlikti galvos smegenų perfuzijos tyrimą, kuris suteikia galimybę kiekybiškai įvertinti galvos smegenų kraujotaką, smegenų audinio pakenkimo apimtį, nustatyti galvos smegenų audinio grįžtamus ir negrįžtamus pakitimus. Šios naujosios įrangos galimybės pasitarnaus parenkant ankstyvo ūmaus insulto gydymo taktiką (trombolizę, mechaninę trombektomiją). Be to, nauja, pažangia įranga bus gaunama geresnė radiologinių vaizdų kokybė, atsiras galimybė atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas, o tai leis gydytojams radiologams ir gydytojams specialistams tiksliau pamatyti smulkesnius, subtilesnius pakitimus, laiku diagnozuoti ligą ir pradėti gydymą.

Taip pat projekto lėšomis įsigytas ir modernus diagnostikos aparatas – angiografas – padėsiantis operatyviai aptikti menkiausius neurologinės ir kraujagyslių sistemų pakitimus ir leisiantis užtikrinti didesnes galimybes pacientams, sergantiems amžiaus rykšte vadinamomis ligomis, pasveikti.

Papildoma informacija

Nuo 2014 m. sausio 1 dienos RVUL veikia insulto klasteris – insulto diagnostikos ir gydymo centras, t. y., organizacinė struktūra, apimanti įvairių sričių specialistus, veikianti 24 valandas per parą ir užtikrinanti ankstyvą insulto diagnostiką, atranką ir galimybę reperfuziniam gydymui (kraujotakos atkūrimui galvos smegenų arterijose), tolimesnę ligonio priežiūrą ir gydymą. Aiškus paskirstymas turi garantuoti, kad nelaimės užkluptas pacientas laiku pateks ten, kur gaus tinkamiausią gydymą. Tokį gydymą šiuo metu Lietuvoje gali suteikti specializuoti centrai, įsteigti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninėse.

Interneto svetainės grybai.lt duomenimis, Lietuvoje auga daugiau nei 200 valgomų grybų rūšių, nevalgomų – apie 160, dar apie 50 nuodingų. Vis dėlto, tik labai mažą dalį iš visos gausybės grybų į miškus užsukantys lietuviai atpažįsta ir žino, ar iš tiesų juos galima dėti į burną. Savo ruožtu, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) medikai primena, kad miške grybautojai turėtų būti itin atidūs ir į savo krepšius krauti tik tuos grybus, dėl kurių yra visiškai tikri.

„Nepažįstami grybai arba tie, dėl kurių kirba nors menkiausia abejonė, neturėtų atsidurti pintinėse. Juolab, kad toks akimirkos nepagalvojimas gali kainuoti net gyvybę – praėjusį rudenį, deja, vieno grybais apsinuodijusio paciento gyvybės išgelbėti nepavyko, dar keliomis dešimtims grybavimo malonumai baigėsi ligoninėje“, – sako Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja gyd. Gabija Laubner.

Gydytoja taip pat priduria, kad ypač svarbu ir tai, kad, jei jau atsitiko taip, kad žmogus, suvalgęs grybų, net ir tų, kurie jam atrodė žinomi ir pažįstami, pasijunta blogai, laukti negalima nė minutės.

„Jeigu suvalgius grybų jaučiatės blogai, prasideda pykinimas, vėmimas ar kiti panašūs simptomai, nedelsiant reikia kreiptis į medikus. Jokiu būdu, suvalgius grybų ir pajutus tokius simptomus, negalima tikėtis ir laukti, kol jie savaime praeis“, – teigia gyd. G. Laubner.

Primename, kad pagalbą apsinuodijusiems, telefonu (8 5) 236 20 52, visą parą teikia Ekstremalių sveikatai situacijų centro Apsinuodijimų informacijos biuro specialistai.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kolektyvo profesionalumas, dėl kurio pasveikę ir laimingi pacientai vėl gali šypsotis, verčia didžiuotis Lietuva – sako Amerikos lietuvė J. R. Pasveikusi moteris reiškia nuoširdžią padėką medikams ne tik už sėkmingą gydymą, bet ir už atsidavimą, geranoriškumą ir norą padėti kitiems.

Pacientės atsiųstoje padėkoje rašoma: „Praslinko ketvirtis gyvenimo metų, kai nebuvau gimtojoje žemėje. Nepyksta Lietuvos saulė, kad esu Jungtinių Amerikos Valstijų pilietė, šildo pačiais šilčiausiais spinduliais… Nusvirę beržai ridena džiaugsmo ašaras, gegutė kukuoja, kaštonai pasipuošę baltais žiedais, laukai žaliuoja, kvepia Nepriklausoma Lietuva… Norėtųsi cituoti S. Nėries eilėraštį „Koks gražus mažytis mūsų kraštas“.

Išties, Lietuva jau ne mažytis kraštas – iškilo galingi pastatai. Ypač sužavėjo sostinė Vilnius… Galybė darbų padaryta žmonių rankomis, įdėta daug sielos, meilės, patriotizmo. Eilę metų jaučiu nostalgiją Lietuvai. Bet, deja, ne visada būni savo gyvenimo kapitonas…

Išlipus iš lėktuvo po ilgos kelionės taip norėjosi nusiauti batus ir basomis, lyg vaikystėje, praeiti žaliuoju laukų kilimu. Ypač to norėjosi dėl turimų rimtų kojų problemų, kurių negalėjo išspręsti tokia gausybė aukšto lygio profesionalumo medikų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išties, praėjau kryžiaus kelius, kol atsidūriau Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, pas čia dirbantį gyd. J. Gavelį. Jo rankos tiesiog stebuklingos, padariusios tai, ko gausus būrys medikų taip ir nesugebėjo. Norėčiau, kad visi Lietuvos žmonės, ypač kenčiantys panašius skausmus kaip aš ir nerandantys, kas jiems galėtų padėti, sužinotų apie stebukladarį J. Gavelį. Šis medikas yra pasiekęs profesines aukštumas, stažavosi įvairiose pasaulio valstybėse, sukaupė milžinišką patirtį, tačiau ir toliau aktyviai tobulina įgūdžius gilindamasis į pažangiausius chirurginio gydymo metodus. Be to, gydytojas jaunatviškumo ir energijos pavyzdys mums visiems!

Į Jungtines Amerikos Valstijas grįžtu laiminga ir patenkinta, na, ir, žinoma, dėkinga Dievui ir daktarui J. Gaveliui. Linkiu, kad jo gyvenimas būtų amžinas.

Taip pat ypatingai dėkoju Ramunei Vitlipienei, kuri atsakinga už užsienio piliečių sveikatos draudimą Ligoninėje. Tačiau ne tik… ji rūpinosi ir įkvėpė vilties tiek prieš operaciją, tiek po jos.

Be to, dėkoju daktarui Mantui Juknai, anesteziologei Viktorijai Šnaiderienei ir visai operacinės komandai bei visiems kitiems, prisidėjusiems prie stebuklo, kad šiandien esu sveika. O taip pat ir visai Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus personalui, kurie mane itin maloniai globojo. Tegul visi šie medikai, o ypač J. Gavelis ir toliau garsina Lietuvos vardą“.

VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vadovo konkursą laimėjo dr. Jelena Kutkauskienė, šiuo metu einanti VšĮ Karoliniškių poliklinikos direktorės pareigas. Dalyvauti konkurse dokumentus buvo pateikę 12 pretendentų, iš jų 7 atvyko į konkursą.

Savo karjerą pradėjusi Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje kaip vyresnioji specialistė, ji vėliau tapo padalinio vadove. Dr. J. Kutkauskienė taip pat yra užėmusi Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojos medicinai ir vidinio departamento vadovės pareigas. Mykolo Riomerio universitete dėstė Sveikatos teisės pagrindų programą.

Dr. J. Kutkauskienė yra įgijusi gydytojos bei teisininkės išsilavinimą bei apsigynusi teisės srities disertaciją.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, artimiausiu metu bus išsiųstos reikiamos užklausos į specialiąsias tarnybas, kad šios pateiktų informaciją apie laimėtoją ir ji galėtų pradėti vadovauti šiai įstaigai. Kitaip tariant, nugalėtoja į pareigas bus paskirta tik pateikus informaciją, patvirtinančią jos patikimumą eiti įstaigos vadovo pareigas.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokymo bazė, kur vyksta ikidiplominės ir podiplominės studijos: žinių semiasi rezidentai, kvalifikaciją kelia sveikatos priežiūros specialistai. Čia veikia penki VU Medicinos fakulteto klinikiniai centrai.

Gydytoja neurologė, medicinos mokslų daktarė Inga Slautaitė sako jau vaikystėje turėjusi aiškią viziją, kokią profesiją pasirinks, ir nesusvyravusi, nepaisant žinojimo, kad medicinos studijos ilgos ir varginančios. Naujoji Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) II Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vedėja, laimėjusi konkursą šioms pareigoms užimti, paklausta apie profesines subtilybes kovojant su dvidešimt pirmojo amžiaus rykšte vadinamomis ligomis, primena auksines taisykles ir pataria, į ką nenumoti ranka, ko vengti, bei atkreipia dėmesį į pirmosios pagalbos svarbą.

Kaip Jūs prisijaukinote mintį, jog gydytojo profesija – geriausiais pasirinkimas?

Tokios minties prisijaukinti nereikėjo. Kiek save pamenu, nuo vaikystės žinojau, kuo norėčiau tapti ir kokį darbą dirbti. Visada žinojau, kad noriu būti gydytoja. Mėgstamiausi vaikystės žaidimai – ligoninė, receptų rašymas, mylimiausi žaislai – medinė laboratorijos dėžutė, slepianti sudužusį švirkštą, senas vaistų dėžutes, nugvelbtą injekcinę adatą ir kitą turtą… Todėl ir renkantis studijas sprendimą padaryti buvo nesunku, gal tik kartą esu pagalvojusi apie alternatyvą.

Nors tiesioginio skatinimo niekada nejutau, tačiau, manau, kad įtakos mano pasirinkimui turėjo tai, jog mano Mama – gydytoja, jos pagalba artimiesiems, vaikystėje girdėti įspūdžiai iš darbo.

Ilgos ir sunkios medicinos studijos – ar teko bent kartą gailėtis kad pasirinkote mediciną, kad tenka aukoti laisvalaikį?

Kelis kartus teko, tačiau gailėtis ne dėl pačios specialybės, bet dėl paprastų gyvenimiškų materialių dalykų: ilgų, sunkių studijų ir neadekvataus atlygio už investuotą laiką bei žinias, dėl negatyvaus visuomenės požiūrio į gydytojus. Pirmą kartą apie tai pagalvojau, kai maždaug po aštuonerių metų studijų vis dar buvau rezidentė, gaunanti studentišką algą, išlaikoma tėvų, tuo metu, kai draugai jau galėjo pasirūpinti savarankišku gyvenimu ir jo privalumais, džiaugtis besikaupiančia darbine patirtimi.

Dabar kartais pagalvoju, kad yra daug lengvesnių darbų ir būdų pragyvenimui užsidirbti ir save realizuoti, bet savo specialybe esu patenkinta ir dirbu išties mylimą darbą.

Na, o laisvalaikio aukojimas nėra „pasišventimo darbui“ įrodymas. Dauguma gydytojų dirba dideliais krūviais ir tam yra aiškios priežastys. Arba jie nori pakankamai užsidirbti ir dirba papildomu krūviu, arba tiesiog be jų nėra kam to darbo atlikti ir jie priversti dirbti viršvalandžius, tęsti darbą po budėjimo, tvarkyti dokumentaciją ne darbo metu.

Kodėl būtent neurologija ir koks yra pagrindinis šios profesijos iššūkis?

Rinktis specializaciją buvo kiek sudėtingiau nei rinktis profesiją. Turėjau galimybių pasirinkti įvairias sritis, tačiau pasirinkau neurologiją. Kodėl? Vienos priežasties nebuvo. Domino pati sritis, atsirandantys nauji neurologinių ligų kilmės paaiškinimai, naujos gydymo galimybės – neurologija paskutiniais dešimtmečiais keitėsi nuo ligų nustatymo iki nustatytų ligų gydymo. Be to, tai – plati sritis: gali rinktis lėtinių ligų priežiūrą ir gydymą, ar rinktis urgentinių neurologinių ligų gydymą, įvaldyti įvairius diagnostikos metodus. Taip pat mačiau darbo perspektyvas.

Gydytoju tapti ir būti – ar tai gali kiekvienas?

Manau, kad, norint tapti gydytoju, reikia turėti tam tikrų savybių: pirmiausia, reikia būti gerai motyvuotu ir pakankamai disciplinuotu, gebėti įsisavinti didelius informacijos kiekius. O norint būti gydytoju – reikia empatijos, atsakomybės, būti pasiruošus susidurti su kritinėmis situacijomis.

Vasara vadinama insultų piku?

Vasarą norėtųsi mažiau galvoti apie sveikatos problemas ir, žinoma, mažiau sirgti. Tačiau, deja, insultu žmonės serga vienodai dažnai visais metų laikais. Duomenys apie sergamumą skirtingų metų laiku yra labai skirtingi ir kontraversiški, kai kurie tyrimai rodo didesnį sergamumą išeminiu insultu paskutiniais pavasario mėnesiais. Vasarą yra santykinai mažiau ligonių, sergančių periferinės nervų sistemos ligomis, gal dėl to atrodo, kad daugiau gydoma insultu sergančių pacientų. Vasarą, kai karšta, ir žmonės geria mažiau vandens, didėja tikimybė patirti trombozinį insultą.

Kokia kombinacija didina riziką patirti galvos smegenų kraujotakos sutrikimus?

Nors daugelyje vakarų Europos šalių stebimas sergamumo insultu mažėjimas, Lietuvoje sergamumas šia liga daugelį metų išlieka stabiliai didelis. Dėl šios priežasties kaltas netinkamas ar nepakankamas širdies ir kraujagyslių ligų gydymas. Yra dar daug pacientų, kurie nekreipia dėmesio ir negydo padidinto kraujospūdžio, dažnai insultas įvyksta dėl netinkamo prieširdžių virpėjimo gydymo, be to, visuomenėje paplitęs piktnaudžiavimas alkoholiu ir rūkymas. Blogiausia kombinacija – kai pacientas yra vyresnis nei 55-erių metų amžiaus, nesigydo arterinio kraujospūdžio, patiria širdies ritmo sutrikimus.

Kokia pirma pagalba, kurią gali suteikti ne specialistas?

Pirmoji ir svarbiausia pagalba, kurią kiekvienas žmogus gali suteikti, insulto ištiktam žmogui – laiku jį atpažinti ir iškviesti greitąją pagalbą, kuri pasirūpins, kad pacientas būtų nukreiptas tinkamam gydymui.

Pagrindiniai insulto simptomai, kuriais pasireiškia apie 80 proc. insultų, yra trys: kalbos sutrikimas, nusileidęs vienas veido kampas, rankos silpnumas. Labai svarbi ir jūsų netiesioginė pagalba – informacija, kurią jūs pateiksite medicinos darbuotojams: kokiu laiku pacientas susirgo, ar jau rastas su insulto simptomais, kada matytas sveikas, kokius vaistus vartojo, kokiomis ligomis sirgo.

Ar galima išvengti insulto?

Insulto išvengti galima daugeliu atveju. Jauniems ir sveikiems žmonėms insultas įvyksta retai, šiuo atveju dažnai kaltos genetiškai nulemtos ligos, arterijų sienelių traumos, įgimtas polinkis trombozei. Visgi, dažniau insultas įvyksta žmonėms, turintiems tam tikrų rizikos veiksnių. Todėl svarbiausios priemonės, mažinančios riziką patirti insultą, yra: spaudimo kontroliavimas ir gydymas (labai svarbiu ne tik vartoti vaistus, bet ir pasiekti tikslą – kad arterinis kraujo spaudimas būtų tam tikrose ribose), kontroliuoti kūno svorį, mažinti viršsvorį, mankštintis (bent po trisdešimt minučių penkis kartus per savaitę), kontroliuoti vartojamo alkoholio kiekį, gydyti prieširdžių virpėjimą, gydyti cukrinį diabetą, mesti rūkyti.

Papildoma informacija

Dr. Inga Slautaitė 1997 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. VU ligoninės Santariškių klinikose 1998-2000 m. atliko vidaus ligų, o 2000-2003 m. – neurologijos rezidentūrą. Gydytoja neurologe RVUL Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais ir Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriuose dirba nuo 2004 m.

Nuo 2015 m. yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos lektorė. 2012 m. apsigynė medicinos mokslų daktarės laipsnį tema „Galvos smegenų išemiją patyrusių ligonių neurologinės būklės kitimas iki ir po vidinės miego arterijos endarterektomijos“. 2003-2012 m. parašė daugiau kaip 11 mokslinių publikacijų.

Kvalifikaciją tobulino Europos insulto asociacijos insulto mokyklose Škotijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Europos neurologų asociacijų federacijos akademijoje Čekijoje, taip pat Austrijoje, VU ligoninės Santariškių klinikose.

Yra Lietuvos širdies asociacijos, Lietuvos insulto asociacijos ir tarybos, Lietuvos neurologų draugijos narė. Tyrinėjimų sritys: ultragarsinės kraujagyslių patologijos diagnostika, hemoraginis insultas, praeinantysis galvos smegenų išemijos priepuolis, išeminis ir jauno amžiaus insultas, galvos skausmai.

Per praėjusį savaitgalį į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (Ligoninės) Skubios pagalbos skyrių pagalbos kreipėsi apie 800 vilniečių ir miesto svečių, iš kurių beveik pusė – patyrę įvairaus sunkumo traumas. Savo ruožtu, medikai, stebėdami poilsio dienomis išaugančius pacientų srautus, nuogąstauja dėl artėjančio Joninių savaitgalio bei ragina visus, kurie ruošiasi audringai paminėti trumpiausią metų naktį, neprarasti savisaugos jausmo.

„337 traumuoti pacientai praėjusį savaitgalį. Traumos dažniausiai „vasariškos“ – rankų, kojų, pirštų nubrozdinimai, įbrėžimai, sumušimai, smulkūs sužalojimai, žaizdelės, patempimai, išbėrimai, patinimai, paraudimai ir kt.“, – savaitgalio „traumų“ didžiąją dalį sudarančią statistiką komentuoja Ligoninės gydytojai ortopedai traumatologai.

Jų teigimu, tik mažesnė dalis traumų rimtesnės, dėl kurių pacientams išties vertėjo vykti į skubios pagalbos centrą. Kita dalis pacientų, susižeidusių nežymiai, pasak medikų, pagalbą kur kas greičiau būtų gavę kitose gydymo įstaigose, taip pat dirbančiose visą parą arba galėtų kreiptis į savo šeimos gydytojus.

Matydami Skubios pagalbos skyriuje savaitgaliais labai padidėjančius susižalojusių pacientų srautus, Ligoninės medikai ragina net ir poilsiaujant neprarasti budrumo, elgtis atsakingai bei primena, kad dėl gyvybei pavojaus nekeliančių traumų ar negalavimų pacientai pirmiausia galėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, o jo ne darbo metu (naktį, savaitgaliais, per šventes) – į tą gydymo įstaigą, su kuria jo šeimos gydytojas ar poliklinika yra sudarę sutartį dėl būtinosios pagalbos teikimo paslaugų jam / jai nedirbant.

Kur tiksliai galima kreiptis pagalbos smulkių sužalojimų atvejais – šios informacijos pacientai turėtų teirautis vizitų pas savo šeimos gydytoją metu arba ieškoti Vilniaus teritorinės ligonių kasos interneto svetainėje.